Įvykio vietos apžiūra. Jos reikšmė tiriant kriminalinius nusikaltimus

ĮVYKIO VIETOS APŽIŪRA

Kriminalistikos litratūroje įvykio vietos apžiūra apibūdinama įvairiai,
tačiau principinio skirtumo nėra, skirtumai dažniausiai būna redakcinio
pobūdžio:

“Įvykio vietos apžiūra – tai neatidėliotinas tardymo veiksmas,
susidedanti iš materialinių objektų esančių nusikaltimo įvykio vietoje
būklės ir savybių suvokimo, išstudijavimo ir fiksavimo, siekiant išaiškinti
buvusį įvykį, nusikaltėlio asmenybę, nusikaltimo motyvą ir kitų aplinkybių
priklausančių tiriant nusikaltimą“.

“Įvykio vietos apžiūra – nuodugni nusikaltimo vietos apžvalga ir
įrašymas į protokolą išimtų pėdsakų, nusikaltėlio paliktų įrankių, jo
sugadintų daiktų ir apskritai visa, kas gali turėti reikšmės nustatant patį
nusikaltimo faktą, taip pat nurodyti nusikaltėlį ir jį įkalinti.

Bet ko geero racionaliausiai įvykio vietos apžiūra apibūdinama taip:

“Įvykio vietos apžiūra – toks tardymo veiksmas, kurio metu
betarpiškai akivaizdžiai ištiriama ir užfiksuojama įvykio vieta, jos
aplinka, surandami, įtvirtinami ir paimami nusikaltimui ištirti reikalingi
objektai“.

Įvykio vietos apžiūra paprastai yra neatidėliotinas tardymo veiksmas,
atliekamas pradinėje nusikaltimo tyrimo stadijoje. Įvykio vietos apžiūros
organizatorius, vadovas ir tiesioginis vykdytojas yra tardytojas, bet
praktiškai apžiūrėti įvykio vietos dažniausiai vyksta ne tardytojai, o
kriminalinės policijos ar kiti pareigūnai.

Įvykio vieta kriminalistikoje – tai vieta, kurioje buvo padarytas
nusikaltimas (nužudymas, vagystė, plėšimas, išžaginimas ir kt.), ir vieta,
kurioje randama nusikaltimo įrankių, pėdsakų, daaiktų ir kt. (pvz. lavono
kūno dalys, ginklas, kuriuo buvo nužudytas žmogus, pavogti daiktai ir kt.).
Ne visada įvairių pėdsakų ar nusikaltimo įrankių suradimo vieta būna
nusikaltimo padarymo vieta, t.y. jos ne visada sutampa, tačiau visais
atvejais tai bus įvykio vietos.

Aiškinant ir tiriant nusikaltimus, i

išskirtinę reikšmę turi įvykio
vietos apžiūra. Jos aktualumą ir svarbą nulemia tai, kad:

• apžiūros metu randama daug įvairių pėdsakų ir kitų materialių objektų.

Šie įkalčiai proceso metu yra nepakeičiami;

• gaunama per įvykio vietos apžiūrą informacija apie nusikaltimą ir jo

dalyvius pagal laiką dažniausiai yra artimesnė informacija gaunama iš

kitų šaltinių. Tad ji yra tiksliausia ir mažiausiai pakeista. Įvykio

vietoje dažniausiai galima stebėti tiesioginius nusikaltimo padarinius;

• apžiūrint įvykio vietą, galima rasti ne tik pėdsakus, bet ir gauti

informacijos apie įvykio situaciją, nusikaltimo padarymo mechanizmą,

nusikaltimo dalyvių veiksmus įvykio vietoje ir kt.;

• tik įvykio vietoje galima nustatyti tam tikras negatyvias aplinkybes;

3.

• kokybiška ir laiku atlikta įvykio vietos apžiūra sudaro geras prielaidas

greitai išaiškinti nusikaltimą, kryptingai pradėti tardymą, iškelti

pagrįstas versijas apie nusikaltimą ir nusikaltėlį;

• įvykio vietos apžiūros metu gauta informacija padeda operatyviai atlikti

procesinius ir kitus veiksmus, panaudoti orientacinę informaciją

nusikaltėlio paieškai ir sulaikymui;

• klaidos padarytos įvykio vietos apžiūros metu, dažnai būna lemiamos.

Neretai dėl nekokybiškos įvykio vietos apžiūros ar padarytų jos metu

klaidų nepavyksta įrodyti teisiamųjų kaltės.

• Įvykio vietos apžiūra nuo kitų tardymo veiksmų skiriasi tuo,

kad jos metu yra

• tiesiogiai ir akivaizdžiai ištiriama vieta. Tardytojas arba kitas

atliekantis įvykio vietos apžiūrą pareigūnas pats tiesiogiai išskiria

ir užfiksiuoja įvykio vietą. Taip jis susidaro vaizdą apie

nusikaltimą, jo mechanizmą, nusikaltimo situaciją ir kt. Todėl šis

tardymo veiksmas yra nepamainomas.

Įvykio vietos apžiūros tikslas – ištirti ją, išaiškinti koks

nusikaltimas padarytas,
kaip jis įvyko, nu

ustatyti nukentėjusį ir surasti nusikaltėlį. Pagrindiniai
tikslai yra šie:

• nustatyti ir užfiksuoti nusikaltimo pėdsakus, rasti nusikaltimo

įrankius, kitus daiktinius įrodymus;

• nustatyti nusikaltimo padarymo mechanizmą, nusikaltimo būdą, įvykio

situaciją ir kitas labai reikšmingas bylai spręsti aplinkybes;

• surinkti pirminę orentacinę informaciją, leidžiančią iškelti

tardymo versijas, pradėti nusikaltėlio paiešką ir daryti kitus

neatidėliotinus tardymo veiksmus.

Įvykio vietos apžiūros klasifikuojamos įvairiai. Pagal

atliekamų apžiūrų

išsamumą ir kvalifikuotumą jos skirstomos į paprastas, kvalifikuotas ir
įvykio vietų tyrimus. Paprastas atlieka, kai nusikaltimai būna nesudėtingi,
dažnai akivaizdūs. Jų tikslas – užfiksuoti įvykio situaciją, akivaizdžius
pėdsakus ir kitus objektus. Paprastas apžiūras dažniausiai atlieka vienas
pareigūnas arba grupė pareigūnų nedalyvaujant specialistui.

Kvalifikuotas – esant sudėtingiems nusikaltimams, atlieka visos
sudėties įvykio vietos tyrimo grupės, kuriose būna vienas ar keli įvairių
sričių specialistai.

Įvykio vietos tyrimas atliekamas, kai būna padaryti labai sudėtingi,
rezonansiniai nusikaltimai. Įvykio vietos tyrimo metu atliekami ne tik
kvalifikuotos apžiūros veiksmai, bet ir ištiriami atskiri objektai, jų
visuma ar netgi pati įvykio vietos situacija.

Atskirų nusikaltimų rūšių ypatumai nulemia ir jų apžiūrų atlikimo
specifiką, todėl įvykio vietų apžiūras galima klasifikuoti ir pagal
nusikaltimų rūšis.

Pagal eiliškumą apžiūros skirstomos į pirminę ir pakartotinę. Pirminė
apžiūra yra svarbiausia, nes tada pati įvykio situacija, esantys ten
pėdsakai ir kiti objektai būna mažiausiai pasikeitę nuo nusikalstamo įvykio
momento.

4.

Pakartotinė apžiūra atliekama toje pačioje vietoje, kurioje jau buvo
atlikta pirminė apžiūra. Ji atliekama tada, kai pirminė apžiūra buvo
atlikta netinkamai dėl blogų oro sąlygų, ar kad nebuvo reikiamų specialistų
arba dė

ėl to, kad nebuvo panaudotos reikiamos techninės priemonės.

Atsižvelgiant į apimtį apžiūros sirstomos į pagrindinę ir papildomą.
Pagrindinė – tai pirminė apžiūra, kurios metu nagrinėjama viso įvykio
situacija, esantys ten pėdsakai ir objektai. Tam tikrais atvejais,
dažniausiai dėl to, kad neteisingai nustatytos įvykio vietos apžiūros
ribos, būtina apžiūrėti papildomai kokius nors objektus ar plotus,
neapžiūrėtus pagrindinės apžiūros metu.

Kad įvykio vietos apžiūra suteiktų daug ir tikslios informacijos apie
nusikaltimą, ji turi būti atliekama atsižvelgiant į šiuos bendruosius
taktinius principus:

1. Neatidėliotinumas. Įvykio vietos apžiūrą reikia atlikti tuojau pat

aptikus įvykį.
Uždelsus apžiūrą, gali dingti daug svarbių pėdsakų, kitų daiktinių įrodymų,
likti neišaiškintų svarbių nusikaltimo aplinkybių.

2. Bendras vadovavimas apžiūrai. Įvykio vietos apžiūroje paprastai

dalyvauja
daug žmonių: specialistai, tardytojai, operatyviniai darbuotojai ir kt.
Todėl šiam sudėtingam procesui būtinas bendras vadovavimas. Paprastai visai
apžiūrai vadovauja kvotėjas (tardytojas). Jis pats atlieka apžiūrą,
koordinuoja visų dalyvių veiksmus ir yra atsakingas už apžiūros rezultatus.
Visi apžiūros dalyviai, taip pat ir dalyvaujantys joje policininkai,
privalo jam paklusti.

3. Operatyvumas, visapusiškumas ir išsamumas. Įvykio vietoje

turi būti
apžiūrimi, tiriami ir fiksuojami visi pėdsakai, daiktiniai įrodymai, kitos
aplinkybės. Negalima teikti pirmenybės vienai kuriai nors versijai.
Subjektyvumas yra žalingas.

4. Planingumas. Tik tinkamai pasirengus, viską apžiūrėjus

nuosekliai pagal
apgalvotą planą, galimi geri rezultatai.

5. Kriminalistikos technikos ir kriminalistikos mokslo

rekomendacijų
panaudojimas. Panaudojus kriminalistikos techniką ir kriminalistikos mokslo
rekomendacijas, daug objektyviau, efektyviau ir išsamiau ištiriama įvykio
vieta ir užfiksuojami rezultatai.

Įvykio vietos apžiūros taktika. Kaip ir daugumos tardymo veiksmų,
įvykio vietos apžiūros taktiką sudaro trys et
tapai: pasirengimo, pagrindinis
ir baigiamasis.

Įvykio vietos pasirengimo etape išskiriamos dvi stadijos –
pasiruošimas prieš išvykstant į įvykio vietą ir pasiruošimas įvykio
vietoje.

Paprastai išvykstant į įvykio vietą, imamasi šių priemonių:

• gavus pranešimą apie veiksmą, turintį nusikaltimo požymių,

stengiamasi gauti kuo daugiau informacijos apie nusikaltimo pobūdį,

situaciją ir kt.;

• organizuojama įvykio vietos apsauga;

• organizuojamas pagalbos suteikimas nukentėjusiems;

5.

• organizuojamas darbas nusikaltimo padariniams likviduoti;

• sudaroma operatyvinė tardymo grupė (tardytojas, operatyviniai

policijos darbuotojai, teismo medicinos ekspertas ir kt.);

• sprendžiama, kokių specialistų reikės įvykio vietai apžiūrėti,

iškviečiami specialistai;

• pasirūpinama transportu;

• paimama būtina kriminalistinė technika pėdsakams surasti ir

fiksuoti;

• remiantis pirmine informacija, organizuojama nusikaltėlių paieška.

Atvykus į įvykio vietą, pasiruošimas apžiūrai tęsiamas:

• organizuojama nusikaltėlio paieška “karštais pėdsakais“;

• apklausiami asmenys, kurie pirmieji aptiko įvykio vietą, matė ar

girdėjo apie įvykį;

• iš įvykio vietos pašalinami pašaliniai asmenys;

• nustatomi pasikeitimai padaryti nusikaltimo vietoje;

• instruktažo metu operatyinės tardymo grupės nariams paskirstomas

darbas.

Pagrindinį įvykio vietos apžiūros etapą dažniausiai sudaro tokie

veiksmai:

Bendra įvykio vietos apžvalga. Jos metu orientuojamosi vietovėje,
nustatomi įvykio vietos apžiūros ribos ir orientyrai, nustatomi apžiūros
išeities taškai, taktiniai būdai ir jų atlikimo eiliškumas, fiksuojamas
bendras įvykio vietos vaizdas ir kt.

Nuo bendros apžiūros einama prie detalios. Joje išskiriamos dvi
apžiūros stadijos: statinė ir dinaminė.

Statinės apžiūros metu daiktai ir pėdsakai apžiūrimi jų nejudinant ir
nurodomas jų ryšys su įvykiu ir kitais daiktais, fiksuojama jų būklė.

Dinaminės apžiūros metu daiktai ir pėdsakai apžiūrimi juos judinant,
keičiant jų padėtį.

Šioje stadijoje daiktai matuojami, sveriami, ieškoma ant jų nematomų
pėdsakų ir kt.

Įvykio vietos taktiniai būdai:

• koncencinis – kai apžiūra vyksta nuo periferijos į centrą;

• ekscentrinis – kai apžiūrima nuo centro į periferiją;

• juostinis (frontinis) – apžiūrima viskas paeiliui, nuosekliai,

pagal tam tikrus plotus, juostas;

• apžiūra pagal nusikaltėlio paliktus pėdsakus.

Kurį taktinį apžiūros būdą pasirinkti, sprendžia tardytojas ar kitas
apžiūrą atliekantis pareigūnas. Galimas ir kombinuotas apžiūros variantas,
t.y. apžiūrėti naudojant kelis būdus, bet visada reikia stengtis nepadaryti
žalos pėdsakams ir daiktiniams įrodymams.

Baigiamasis apžiūros etapas yra apžiūros rezultatų įforminimas.
Įvykio vietos

6.
apžiūros rezultatai fiksuojami protokoluose, nuotraukose, kino ir vaizdo
juostose, panaudojant kitus kriminalistinius fiksavimo būdus, sudarant
planus ir schemas. Labai svarbu supakuoti daiktinius įrodymus, kad esantys
ant jų pėdsakai nenukentėtų. Fiksavimo etapas baigiamas gautų rezultatų
vertinimu.

ĮVYKIO VIETOS APŽIŪRA NUŽUDIMO ATVEJU

Tiriant nužudymus susiduriama su keliomis standartinėmis
postkriminalinėmis situacijomis:

1. Aiški situacija: žinomos nužudytojo ir žudiko asmenybės, aiškūs

moktyvai ir
kt. Tada pagrindinis įvykio vietos apžiūros tikslas – tiksliai ir išsamiai
užfiksuoti esamus pėdsakus ir kitus objektus, taip pat įvykio vietos
situaciją.

2. Situacija, kai žinoma nukentėjusiojo asmenybė, beveik aiškus

nusikaltimo
motyvas, bet nežinomas nusikaltėlis. Tuomet įvykio vietos apžiūros tikslas
– ne tik užfiksuoti pėdsakus ir kitus objektus, bet ir gauti orentacinės
informacijos apie nusikaltėlį.

3. Situacija, kai nežinomas nei nukentėjusysis, nei

nusikaltėlis. Tada įvykio
Vietos apžiūros tikslas (be visų ankščiau išvardintų) – nustatyti lavono
asmenybę.

Visos šios situacijos turi tam tikrų modifikacijų, kurių tyrimo
tikslai gali būti platesni arba siauresni. Be to, galimos ir kitos, gerokai
rečiau pasitaikančios situacijos.

Tiriant įvykio vietas nužudymų bylose, reikia spręsti dvi svarbias
užduotis: surinkti įrodomąją informaciją ir ją užfiksuoti, taip pat gauti
orientacinės informacijos nusikaltimui išaiškinti.

Nužudymus galime priskirti prie labai sunkių ir pavojingų
nusikaltimų, kuriuos svarbu atskleisti ir išaiškinti. Jų tyrimas yra
įvairus ir sudėtingas, nes yra įvairių nužudymo padarymo būdų:

• radus pasikorusį lavoną;

• ištraukus lavoną iš vandens;

• nusinuodijimo atveju;

• savižudybės inscenizavimo atveju;

• nužudymui panaudojus bukus, aštrius daiktus;

• panaudojus šaunamąjį ginklą;

• nužudymas įvykęs dėl atmosferinės ar techninės energijos;

• nužudymas padarytas esant žemai ar aukštai oro temperatūrai;

• radus kūdikio lavoną.

Sprendžiant šias užduotis, policijos pareigūnai kartu su įvykio

vietos apžiūra

7.
atlieka daug kitų neprocesinių veiksmų. Jeigu įvykio vietos apžiūra ir šie
glaudžiai koordiniuojami veiksmai turi bendrą tikslą, tai jau bus taktinė
operacija. Tokiais atvejais dažnai atliekamas įvykio vietos tyrimas. Šio
tyrimo metu gauti rezultatai gali būti operatyviai panaudoti nusikaltimui
išaiškinti, taip pat ir nusikaltėlio paieškai. Tokio tyrimo netu poilicijai
gali būti suteikta informacija apie nusikaltimo padarymo būdą, mechanizmą,
nusikaltėlio ir aukos veiksmus įvykio vietoje ir kt.

Tiriant nužudymus būtina sąmoningai, sistemingai ir nuosekliai iškelti
kriminalistinius uždavinius ir juos patikrinti apžiūrint nužudymo įvykio
vietą.

Kiekvienas nusikaltimus tiriantis pareigūnas, norėdamas tinkamai
ištirti nužudymo įvykio vietą, turi turėti omenyje atėjusią iš romėnų
teisės septynnarę nusikaltimo aiškinimo formulę: kas, ką, kur, kada, kaip,
kodėl, kam padedant?

Remiantis šia formule galime suformuliuoti tipinius nužudymo įvykio
vietos apžiūros uždavinius:

1. Kas įvyko: nužudymas, savižudybė, nelaimingas atsitikimas ar

natūrali mirtis?

2. Kada tai įvyko ir kiek laiko galėjo užtrukti nusikaltėlis įvykio

vietoje?

3. Nužudymo padarymo vieta? Ar tai yra ta vieta, kur buvo rastas

lavonas?

4. Nukentėjusiojo asmsnybė, jo apibūdinimas.

5. Kas padarė nusikaltimą – vienas asmuo ar keli; kokie duomenys

apibūdina
nusikaltėlius?

6. Kokiu būdu ir kokiais įrankiais padarytas nusikaltimas?

7. Nusikaltimo motyvo ir tikslo nustatymas.

8. Kokiu keliu įvykio nusikaltėliai pateko į įvykio vietą, kokiu

keliu jie iš įvykio
vietos išvyko? Ar galima pagal rastus įvykio vietoje nusikaltėlio pėdsakus
organizuoti jo paiešką?

9. Kaip ir kokiu būdu į įvykio vietą pateko auka, ką ji ten veikė?

10. Ką iš įvykio vietos galėjo paimti nusikaltėlis, kokius

pėdsakus ar daiktus jis
paliko įvykio vietoje; kokie pėdsakai galėjo likti ant nusikaltėlio, jo
drabužių, įrankių ir kt.

11.Kas ir iš kur galėjo stebėti, matyti ar girdėti veiksmus, vykusius
įvykio vietoje?

Apžvelgus visus šiuos uždavinius galima teigti, kad atlikus
nuoseklią, išsamią, kruopščią bei visapusišką nužudymo vietos apžiūrą
galime gauti gan išsamios informacijos apie nužudymo aplinkybes. Tai bene
pats svarbiausias pagrindas pradedant nužudymo tyrimą.

Atliekant lavono apžiūrą įvykio vietoje, būtinai turi dalyvauti
teismo medicinos specialistas arba koks kitas gydytojas.

Apžiūrint lavoną būtina ištirti ir užfiksuoti:

1. apžiūros laiką, lavono ir aplinkos temperatūrą apžiūros pradžioje

ir pabaigoje;

2. lavono aptikimo vietą ir padėtį aplinkos atžvilgiu;

3. lavono, pėdsakų ir kitų oblektų išsidėstymą;

8.

4. lavono pozą, galūnių padėtį;

5. pėdsakus, esančius ant lavono, jo drabužius, po juo ir prie jo;

6. lavono aprangos būklę;

7. lavono pomirtinius reiškinius;

8. pažeidimus, jų lokalizaciją ir apibūdinimus;

9. pėdsakus, rodančius, kad auka po sužeidimo judėjo;

10. pėdsakus, rodančius, kad lavonas buvo judinamas.

Tiriant nužudymus, įvykio vietos objektas yra labai specifiškas –
lavonas. Tas objektas žymi įvykio vietos centrą. Dažniausiai apžiūrą
rekomenduojama pradėti nuo lavono. Kiekvienas apžiūros būdas kelia pavojų,
kad dalis pėdsakų gali būti pažeisti arba netgi sunaikinti. Juo labiau kad
šioje zonoje galėjo palikti savo pėdsakus pašaliniai asmenys. Todėl
įsįtikinus, kad žmogus tikrai negyvas, būtinai reikia pirma apžiūrėti
teritoriją 5 – 7 metrų spinduliu aplink lavoną, užfiksuoti ir paimti
pėdsakus, daiktus ir tik po to apžiūrėti lavoną.

Vėliau apžiūrima kita teritorija ekscentriniu būdu. Itin svarbu rasti
ir užfiksuoti galimos kovos, taip pat nusikaltėlių atvykimo ir pasitraukimo
iš įvykio vietos pėdsakus. Tai yra labai svarbu, nes apžiūra gali virsti
nusikaltėlių persekiojimu “karštais pėdsakais“.

ĮVYKIO VIETOS APŽIŪRA, ĮVYKUS VAGYSTEI SU ĮSILAUŽIMU

Šiais laikais labai pagausėję turtiniai nusikaltimai, ypatingai
vagystės. Vagystės yra labai įvairios. Žiūrint iš kriminalistinės pusės
svarbi ne nuosavybės forma, o tai, kaip įvykdyta vagystė: pavogta iš
uždaros ar atviros patalpos, buvo ten signalizacija, ar buvo saugoma, tai
gamykla ar butas, garažas ir kt.

Vagystės įvykio vieta dažniausiai apžiūrima, gavus nukentėjusiųjų
arba pareigūnų pareiškimus ir pranešimus. Kartais pasitaiko situacijų, kai
yra žinomas įtariamasis, o tik paskui apžiūrima įvykio vieta. Gali būti ir
tokia situacija: atliekama įvykio vietos apžiūra, kai potencialus
nusikaltėlis dar nesulaikytas, bet jau yra tikra informacija apie jį.

Įvykio vietos apžiūros tikslas, tiriant vagystes, yra toks:

1. išaiškinti, ištirti ir užfiksuoti situaciją ir tam tikras

aplinkybes vagystės vietoje;

2. rasti, fiksuoti ir paimti pėdsakus ir daiktinius įrodymus;

3. gauti orientacinės informacijos apie nusikaltėlį;

Efektyviausia įvykio vietos apžiūros sąlyga yra preliminari savininkų
ir kitų asmenų apklausa. Tai suteikia galimybę nuosekliau atlikti apžiūrą
ir sutelkti dėmesį į tam tikrus įvykio vietos momentus. Svarbu išaiškinti,
ar vagystė įvykdyta iš anksto pasiruošus.

9.

Tiriant vagystes su įsilaužimu, nesunku numatyti apžiūros būdą ir
apžiūros pradinį tašką. Apžiūros būdas dažniausiai būna mišrus, iš pradžių
jis gali būti koncentrinis, apžiūrėti patalpai, kur įvyko vagystė, paskui
ekscentrinis būdas, kai būtina nustatyti nusikaltėlių atvykimo ir išvykimo
kelią, arba frontinis. Pradinis apžiūros taškas dažniausiai yra ta vieta,
pro kurią nusikaltėlis pateko į patalpą. Bendros apžiūros metu būtina
preliminariai nustatyti svarbiausius įvykio vietos mazgus, kur matomo
nusikaltėlio veiklos pėdsakai, ar kur tokie pėdsakai galėtų būti. Tokiose
vietose koncentruojasi įvairiausių rūšių pėdsakai.

Tiriant vagystės įvykio vietą, būtina atkreipti dėmesį į tai:

• kokiu būdu ir pro kur nusikaltėlis pateko į patalpą;

• ar buvo panaudotos techninės priemonės; jei taip, tai kokios

rūšies, ar jos turi individualių požymių;

• ar įsilaužimo vietoje yra kitų pėdsakų;

• ar neliko įsilaužimo vietoje įrankių, jų dalių, nusikaltėlio

drabužių arba kitokių jo paliktų daiktų;

• ar ant nusikaltėlio, jo drabužių, įsilaužimo įrankių galėjo likti

mikroobjektų iš įsilaužimo vietos;

• pagal įsilaužimo būdą, pagrobtų daiktų skaičių ir aptiktų pėdsakų

reikia stengtis nustatyti, kiek nusikaltėlių buvo įvykio vietoje;

• kokiu būdu galėjo būti išgabenti pavogti daiktai iš įvykio vietos;

• ar nusikaltėliai veikė kryptingai, nuosekliai, žinodami, ką ir iš

kur imti, ar chaotiškai;

• kas pavogta;

• iš kokių konkrečių objektų paimti daiktai ir vertybės;

• ar ant šių objektų yra pėdsakų, kokie jie;

• kiek maždaug laiko užtruko nusikaltėliai įvykio vietoje;

• ar yra patalpoje įrengta signalizacija, kokia jos būklė;

• kokiu būdu ir per kur nusikaltėliai pasitraukė iš įvykio vietos;

• ar yra vagystės inscenizacijos požymių.

Visus aptiktus pėdsakus ir daiktus būtina tiksliai užfiksuoti ir

paimti.

ĮVYKIO VIETOS APŽIŪRA AUTOĮVYKIO VIETOJE

Įvykio vietos apžiūra, tiriant autoįvykį, turi labai didelę reikšmę.
Čia gaunama beveik visa informacija apie autoįvykį, akivaizdžiai tiesiogiai
suvokiama įvykio vietos situacija ir sąlygos, nustatomi esami pėdsakai ir
daiktiniai įrodymai, ryšys tarp atskirų

10.

įvykio elementų ir tam tikrų subjektų veiksmų ir kt. Čia sudaromas
pagrindas būsimiems ekspertiniams tyrimams.

Autoįvykio vietos apžiūra yra svarbiausias tardymo veiksmas tiriant
autoįvykius, todėl svarbu ją atlikti nepavėlavus, nes kitaip bus sunku
nustatyti tiesą apie autoįvykį.

Tiriant autoįvykių bylas,dažniausiai pasitaiko kelios standartinės
postkriminalinės situacijos:

1. Nesudėtinga situacija: įvykio vietoje yra visi įvykio

dalyviai ir transporto
priemonės, įvykio liudytojai. Pagrindinis tikslas – surasti ir tinkamai
užfiksuoti visus materialius pėdsakus, ištirti ir užfiksuoti įvykio
situaciją. Pagrindinis pavojus, apžiūrint tokia įvykio vietą, yra
nevisapusiškas ar neišsamus įvykio vietos ištyrimas. Tai dažniausiai
atsitinka kai atrodo, kad ir taip viskas aišku ar kad visa kita sužinosime
tyrimo eigoje. Negavus arba neužfiksavus tam tikros informacijos įvykio
vietos apžiūros metu, praktiškai jos neįmanoma atkurti;

2. Sudėtinga situacija: yra liudytojų, aiškūs pėdsakai, bet

įtariamasis iš įvykio
vietos pabėgo, pasinaudodamas transporto priemone, kuri susijusi su
autoįvykiu, arba be jos. Tokios apžiūros tikslas yra ne tik surasti,
užfiksuoti juos ir įvykio situaciją, bet ir gauti orientacinės informacijos
apie įtariamąjį, kad būtų galima kuo greičiau pradėti jo paiešką. Jei
nusikaltėlio paieškos pradžia užsitęs, jis gali pašalinti esamus
nusikaltimo pėdsakus, suremontuoti automobilį ir kt.;

3. Sudėtingiausia situacija: neaiškus įvykis (kelyje rastas

lavonas su smurto
žymėmis), nėra liudytojų, nežinoma su įvykiu susijusi priemonė. Pagrindinis
tokios vietos apžiūros tikslas (be visų ankščiau išvardintųjų) – dar
surinkti ir ištirti pėdsakus, kad būtų galima nustatyti įvykio mechanizmą.
Kuo neaiškesnė ir sudėtingesnė situacija, tuo kruopščiau reikia dirbti
įvykio vietoje ir užfiksuoti visus esamus pėdsakus, netgi tuos kurie atrodo
neturintys nieko bendro su autoįvykiu. Šiais atvejais reikia apsvarstyti
daug versijų ir stengtis surinkti medžiagą joms patvirtinti ar paneigti.

Pagal kiekvieną versiją reikia mintyse sumodeliuoti tam tikras
situacijas ir ieškoti situaciją atitinkančių pėdsakų realioje aplinkoje.

Tiriant autoįvykių bylas, įvykio vietos apžiūros metu būtina
nustatyti arba bent sudaryti prielaidas tokiam nustatymui:

1. Kas įvyko, autoįvykis ar nužudymas panaudojant automobilį,

kur ir kokiu
laiku;

2. Kokios rūšies autoįvykis ir koks jo mechanizmas (autoįvykio dalyvių

situacija
prieš avariją, kokia kryptimi ir kokiomis kelio juostomis jie judėjo,
autoįvykio dalyvių veiksmai prieš susidūrimą, situacija susidūrimo metu);

3. Kokia situacija po susidūrimo: transporto priemonių

išsidėstymas, autoįvykio
dalyvių ir kitų asmenų veiksmai;

4. Kokios kelio ir oro sąlygos buvo autoįvykio metu;

5. Kokia autoįvykyje dalyvavusių transporto priemonių techninė būklė;

11.

6. Pėdsakų ir daiktinių įrodymų suradimas ir fiksavimas;

7. Ar yra priežastinis ryšys įvykio dalyvių veiksmuose

ir atsiradusiuose
padariniuose;

8. Kokios įvykio priežastys.

Kartais reikia spręsti ir kitas užduotis: kokie pažeidimai galėjo
likti ant automobilio, kuris dalyvavo autoįvykyje ir kuriuo pabėgo
įtariamasis iš įvykio vietos, nustatyti nukentėjusiojo asmenybę ir kt.

Autoįvykio vietos apžiūrą, rekomenduojama atlikinėti ekscentriniu
būdu, bet dažniau efektyvesnis yra mišrus būdas. Iš pradžių teritorija
apžiūrima 10 – 20 metrų spinduliu apie autoįvykio vietos centrą
koncentriniu būdu, paskui krupščiai apžiūrimas autoįvykio centras ir
įvykyje dalyvavusios transporto priemonės, vėliau frontiniu būdu apžiūrimi
kelio ruožai, kuriais judėjo transporto priemonės iki susidūrimo, ir kelio
ruožas, kuriuo iš autoįvykio vietos pabėgo įtariamasis. Kartais reikia
apžiūrėti keletą šimtų ir daugiau metrų kelio, kur galima rasti stabdymo
pėdsakų, sudaužyto automobilio detalių ir kitų tam tikrų pėdsakų.

Autoįvykio vieta dažniausiai užima gana didelį plotą, todėl bendros
apžiūros metu būtina preliminariai nustatyti pagrindinius įvykio vietos
“mazgus“ ir juos atitinkamai apsaugoti.

Autoįvykio vietoje būtina ištirti ir užfiksuoti:

1. Įvykio vietos centrą. Kruopščiai išmatuoti atstumus nuo

įvykio centro iki
transporto priemonių, sankryžos, šaligatvių, kitų pėdsakų. Svarbu ištirti
kelią iki susidūrimo vietos;

2. Pėdsakus, kurie rodo transporto priemonių judėjimo

kryptį, ypač reikia
atkreipti dėmesį į stabdymo pėdsakus;

3. Transporto priemonių būklę ir ant jų esančius pėdsakus;

4. Transporto priemonių išsidėstymo įvykio vietoje esančius pėdsakus;

5. Jeigu yra lavonas, jo lokalizaciją, padėtį, pėdsakus

esančius ant jo ir jo
drabužių.

Autoįvykio vietos apžiūros rezultatai fiksuojami apžiūros protokole.
Tiriant autoįvykius, labai reikšmingi yra vaizdiniai informacijos fiksavimo
būdai. Todėl apžiūros protokolas visada papildomas schemomis ir brėžiniais.
Didelę reikšmę turi ir fotografinis informacijos fiksavimo būdas.
Fotografuojant autoįvykio vietą, būtina stengtis iš viršaus nufotografuoti
įvykio centrą ir esančius ten pėdsakus.

12.

LITERATŪRA

1. Palskys E, Lietuvos kriminalistikos istorijos apybraižos.-Vilnius:

Eugrimas,1995.

2. H.Malevski, Įvykio vietos apžiūra.-1999.

3. P.Pošiūnas, Kriminalistinės ekspertizės.-1997.

4. E. Kurapka, H. Malevski, E. Palskys, S. Kuklianskis,

Kriminalistikos technikos pagrindai.-Vilnius Eugrimas,1998.

13.

TURINYS

1. Įvykio vietos apžiūra....................3

2. Įvykio vietos apžiūra nužudymo atveju.............7

3. Įvykio vietos apžiūra, įvykus vagystei su įsilaužimu.......9

4. Įvykio vietos apžiūra autoįvykio vietoje.............10

5. Literatūra.........................13

2.

Leave a Comment