SĄŽINĖS LAISVĖS TEISĖ
Žmogus savo idėjų pasaulyje yra visiškai laisvas, o veikdamas gamtoje yra iš dalies laisvas. Taigi atrodytų, kad žmogus ką nori, tą ir daro. Tačiau taip nėra. visų pirma, jis dar ir moralinė būtybė, asmenybė, kuri ne tik elgiasi pagal savo norus, instinktus, bet dar ir susimąsto, ar jo poelgis geras ar blogas. kas yra gera, o kas bloga padeda nuspręsti žmogaus sąžinė, kuri yra „subjektyvus jausmas, išgyvenimas […] moralinis reguliatorius“ . Anot Jh.Rawls, kiekvienas žmogus turi susikūręs savo gėrio planą, kurį lemia pirminės gėrybės ( pamatinės teisės ir laisvės, judėjimo ir užsiėmimo pasirinkimo laisvė, pajamos ir turtas bei kitos) ir jų paskirstymas. šių gėrybių troškimas būdingas visiems žmonėms.Būtent tas pasirinktas gėrio planas, pasirinkta vertybė yra atraminis sąžinės taškas, pagal kurį galima spręsti apie gėrį ar blogį. taigi sąžinės laisvės teisė- tai gėrio kūrimo teisė, žmogaus teisė ir jo priedermė realizuoti, jo požiūriu, pačią geriausią socialinių vertybių sistemą , o kalbant Jh. Rawls terminais, tai žmogaus teisė pasirinkti tam tikrą pirminę vertybę, ją padaryti savo gėrio planu ir elgtis taip, kad poelgiai neprieštarautų pasirinktai vertybei.
įdomu tai, kad sąžinės laisvės teisė yra nevienodai suprantama. dar ir dabar sąžinės laisvės teisė anglosaksiškose šalyse lipdoma prie tikėjimo laisvės teisės ir minties laisvės (freedom of tough, conscience and religion). panašumų galima rasti ir Lietuvoje – „sąžinės laisvė – žmogaus teisė ir reali galimybė laisvai pasirinkti pasaulėžiūrą ir pagal ją veikti, išpažinti ir praktikuoti, kurti ir propaguoti vienokią ar kitokią religiją ar materialistinę pasaulėžiūrą“ . Nors pagal savo turinį ši teisė yra tik panaši į tikėjimo laisvę. panaši būtent savo pasirinkimo galimybe, t.y. sąžinės laisvės teisė skelbia bet kokios idėjos, gėrio plano, vertybės pasirinkimo galimybę, o tikėjimo laisvės teisė reiškia tik tikėjimo, kuris yra viena iš vertybių, pasirinkimą. taigi sąžinės laisvės teisė apima ir tikėjimo laisvės teisę.
TIKĖJIMO LAISVĖS TEISĖ
„Tikėjimas yra būtinas ir neišvengiamas žmogaus gyvenimo sandas. Vargu ar apskritai galima įsivaizduoti vyrą arba moterį, kurie nerodytų jokių tikėjimo ženklų […] kiekvienas žmogus yra „tikintis“, nes kiekvienas turi savo požiūrį į pasaulį ir žmogų […] kiekvienas normalus žmogus įsipareigoja dabarčiai ir pasitiki ateitimi“ .
Tikėjimas – tai specifinis tikinčiojo santykis su religijos turiniu – religijos doktrinos priėmimas vadovaujantis autoritetu. tikintysis, remdamasis autoriteto liudijimu, suvokia doktrinos teiginius kaip tiesą, neabejodamas jų teisingumu .
jei žmogus niekuo netikėtų, tai jis netikėtų ir savo gyvybe, kad verta ją išlaikyti, t.y. kad ji yra vertybė. Vadinasi, žmogus, kuris niekuo netikėtų, pats save susinaikintų, būtų nebūtis. tačiau yra būtis, mums yra būtina kažkuo tikėti (ateitimi, žmogumi, Dievu, kad kas nors pasiseks ir pan.).
taigi žmogaus tikėjimas lemia religijų įvairovę, ir pati tikėjimo sąvoka yra susijusi su religijos (tam tikros doktrinos, kuria žmogus tiki) sąvoka. pagal tai tikėjimo laisvės teisę dar galima būtų apibūdinti kaip žmogaus teisę „pasirinkti atitinkamą religiją arba susikurti savo religiją, bei, vienam ar su kitais, privačiai ar viešai, ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo“ .
ŽODŽIO LAISVĖS TEISĖ
Žodžio laisvės teisė – tai dvasinio bendravimo tarp žmonių laisvė . kadangi žmogus yra sociali būtybė, kuri negali gyventi be bendravimo, be savęs reiškimo, tai būtent ši teisė padeda žmogui pasiekti satisfakciją, išreiškiant save, savo santykį su pasauliu, skelbiant savo mintis. LR Konstitucijos 25 str. ši teisė atskleista taip:“žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir laisvai juos reikšti. Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas“, o 26 str. deklaruoja minties, tikėjimo ir sąžinės laisvės nevaržomumą. kaip matome yra daug panašių sąvokų. Kas yra mintis, informacijos skleidimas ir žodžio laisvė?
Mintis- tai žmogaus mąstymo proceso išdava. tačiau mintis dar nėra žodis, tai nėra žmogaus saviraiška visuomenėje, kas yra žodžio laisvės teisės pagrindinis bruožas. taigi minties laisvė nėra tapati žodžio laisvei.
teisė skleisti informaciją yra sudėtinė žodžio laisvės teisės dalis. tačiau tai ne tas pats. Informacijos laisvė daugiau siejasi su visa visuomene, tai yra „socialinė kategorija“ , o tuo tarpu žodžio laisvė yra daugiau „dvasinė kategorija“ , jis susijusi daugiau su dviem asmeniškai bendraujančiais žmonėmis, kurie dalijasi ne tik informacija, bet ir perteikia savo intenciją, kreipia kito žmogaus mintis link gėrio. Sutampa tik kalbėjimo ir informacijos pateikimo momentai, tačiau, kaip jau minėjau, jos (informacijos ir žodžio laisvės) skiriasi pagal santykį su asmeniu.
SĄŽINĖS LAISVĖS TEISĖS GENEZĖ
Jei mes sąžinės laisvės teisę suprasime kaip teisę pasirinkti tam tikrą vertybę ir teisę kurti gėrį, tuomet galima būtų pateikti įvairių variacijų sąžinės laisvės teisės genezės tema.
Pirmykštės bendruomeninės santvarkos pradžioje visi žmonės buvo lygūs ir galėjo laisvai kurti gėrį. tuo metu, man rodos, pačia svarbiausia vertybe buvo jų gyvybė, kurią jie sureikšmino priversti gamtos dėsnių. žmogaus tikslas buvo išsaugoti gyvybę. toliau vystantis bendruomenei, padidėja darbo pasiskirstymas, tobulėja darbo įrankiai, gerėja žmonių buitis, lengviau tampa pragyventi, tačiau tai kartu paskatina ir žmonių diferenciaciją, nelygybės atsiradimą. todėl svarbiausiomis vertybėmis vieniems tampa išsaugoti savo gyvybę, o kitiems- dar labiau padidinti nelygybę bendruomenės gėrio kūrimo procese. taigi žmogaus gėrio supratimas išsiskiria ir galbūt net šitą vietą reikėtų vadinti sąžinės laisvės teisės gimimu, nes žmogus gauna teisę pasirinkti iš kelių gėrio planų sau priimtiniausią.
Bendruomenės pradeda jungtis į didesnius darinius: miestus, miestus- polius, valstybes. Kartu vis platėja teisių apimtis, žmogaus pasaulėžiūra ir kt. tačiau galima pateikti daug pavyzdžių, kad žmogus buvo varžomas kurti gėrį. Seniausių civilizacijų (Šumero-Akado, Egipto, Sirijos, Indijos ir kt.) įstatymai ir paprotinė teisė numatė vergovę. vergais tapdavo laisvi žmonės savanoriškai, t.y. neturėdami už ką susimokėti skolas- jas atidirbdavo, karo belaisviai, jei jų niekas neišpirkdavo ir pan. vergas buvo žemiausios kastos, rango ir kt. žmogus, kuris arba išvis neturėjo teisės kurti kažkokį savo gėrį (pvz., laisvai disponuoti savo turtu) arba turėjo labai ribotą teisę- viskas priklausė nuo šeimininko. Anot Aristotelio, piliečiai turi visas viešąsias ir privačias teises, jiems priklauso valdžios vietos ir turto nuosavybė, o darbas – tai ne helenų kilmės žmonių likimas, tai valstybei tarnaujančių ir jos piliečius maitinančiųvergų ir perioikų dalykas11. Kitas pavyzdys- Senovės Graikija. nors ši šalis buvo laikoma „Šlovingaisiais vakarais, laisvės šalimi, Grožio ir Išminties tėvyne“ , tačiau ji tokia šalimi buvo anaiptol ne visiems žmonėms, o tik jos piliečiams, t.y. suaugusiems vyrams. tuo tarpu, moterys, vergai ir užsieniečiai negalėjo dalyvauti politiniame gyvenime. tiesa, galima būtų paminėti keletą iškilių asmenybių, kurios padidino žmonių lygias galimybes kurti savo gėrį: tai būtų tokie karaliai, kaip Solonas, Peisistratas, Klistenis (panaikino skirtumus tarp piliečių, sulygino politines teises ir pan.). ir tuometinėje filosofijoje galima rasti minčių, kad žmonės turi būti lygūs – tai pagrindinė sofistų mintis . Įdomu tai, kad tuomet dar nebuvo sąžinės laisvės teisės termino, jį atstodavo kiti, pvz. Platono – išmintis, kuri rodo žmonių tikslą, kurio reikia siekti, ji rodo gėrį, kurio siela turi ieškoti, ji rodo blogį, kurio ji turi vengti. Romos gyvavimo laikais žmonių padėtis beveik nekito.Taip pat romėnai nesukūrė sąžinės laisvės termino, tačiau Ciceronas šneka apie prigimtinę teisę, kuri „yra tikra tiesa, proto tiesa(recta ratio), atitinkanti gamtą, pasėta visų žmonių protuose, nesikeičianti amžina, kuri įsakydama kviečia mus eiti savo pereigas, o drausdama šalina nuo pikto, kuri ne veltui geriau įsako arba draudžia, bet kurios įsakymai ar draudimai nesujudina blogųjų“ . Žlungant Romos imperijai, atsiradus krikščionybei, į filosofiją pradėjo skverbtis kiek kitokios mintys. Šv. Augustinas manė esant prigimtinei teisei(lex naturalis), kuri dar vadinama dorovės dėsniu, kurį Dievo Apvaizda įrašė žmonių sieloje. Šis dėsnis skelbė:“ nedaryk kitam tai, kas tau nemalonu“ . Pagal jį kiekvieno žmogaus siela girdi Dievo balsą, kuris kalba žmonių sąžinėje, ir dirba sąžinėje įdiegtos teisės. Žmogus pats sau yra įstatymų leidėjas. Taigi pirmąsyk atsiranda sąžinės terminas, kuris labai artimas šių dienų supratimui, tačiau truputį sekuliarizuotas. panašiai galvojo ir šv. Tomas Akvinietis bei kiti viduramžių mąstytojai. Anot Francisko Suaro žmogus turi prigimtinį įstatymą, kuris padeda atskirti, kokie veiksmai neprieštarauja prigimčiai, o kurie prieštarauja .
H.Gracijus mano, kad iš žmogaus prigimties susidaro pastovūs dėsniai, kuriuos žino visi žmonės. Prigimtinė teisė – tikras proto įsakymas. Žmonės vieni kitiems linki gero, dėl to ir gyvena kartu. Žmogus perduoda teisę valdyti vienam ar keletui žmonių .
I.Hobsas“ žmogaus protas nusako gerus santaikos dėsnius, kurie vadinami prigimtiniais įstatymais: 1) reikia siekti ramybės, net atsisakant savo tiesos; 2) reikia vykdyti sutartis; 3) reikia vykdyti ir kitas dorybes(mandagumą, gailestingumą ir pan.). Prigimties teisės esmė – nedaryk kitiems tai , ko nenori, kad tau būtų daroma. Žmogus parodo savo valią vienam žmogui ar keliems. Davęs sutikimą būti „administruojamu“, jo nebegali atsimint .Deja, viduramžiais paprastų žmonių padėtis nepagerėjo, dar labiau padaugėjo vergų, kas vedė prie vergovės įtvirtinimo. taigi ne visi žmonės turi sąžinės laisvės teisę. Šiek tiek žmogaus padėtis pagerėjo reformacijos laikais. Ypač pagerėjo moterų padėtis, kurios ankstyvaisiais viduramžiais buvo niekinamos kaip nuodėmių šaltinis ir visiškai priklausė nuo vyrų, o tuo tarpu reformacija joms suteikė daugiau teisių ir saviraiškos galimybių(Biblijos studijos ir Katalikų bažnyčios kritika .tačiau kartu sustiprėjo ir raganų persekiojimai, inkvizicijos teismų veikla. Paskutinis vienos raganos sudeginimas įvyko 1782 m. Šveicarijoje .
Atradus Kolumbui Ameriką santykiai tarp žmonių kiek kito. 1681 m. įkurta kvakerio Viljamo Peno kolonija, kuri vėliau tapo Pensilvanijos valstija. Kvakeriai pasisakė už žmonių lygybę(moterų ir vyrų), buvo prieš vergvaldystę . Taigi iš pradžių pirmosiose kolonijose buvo žmonėms suteikta visiška sąžinės laisvė. Vėliau vergovė dar labiau padidėjo. Indėnai, negrai nebuvo laikomi laisvais žmonėmis. Indams baltieji nuolat stūmė iš jų žemių į mažiau derlingas, negrus pradėjo naudoti kaip priemones darbo našumui padidinti
Žmonių lygybė buvo įteisinta pirmąsyk 1776 m. JAV nepriklausomybės deklaracijoje, tačiau ši lygybė buvo tik įstatyme.Moterys negavo tokių pat politinių teisių kaip vyrai, nors net prezidentų žmonos (A.Adams) siekė, kad konstitucija būtų įteisinta ir moterų teisės. Vergovė panaikinta tik 1863 m. Tačiau XVIII a. pabaigoje JAV moterys gavo teisę studijuoti valstybiniuose universitetuose, dirbančios moterys dalyvavo streikuose, kūrėsi jų profsąjungos .
1791 m. JAV konstitucija papildyta žodžio, spaudos, sąžinės ir susirinkimų teise . Tuo tarpu Europoje vyko Didžioji Prancūzijos revoliucija (1789-1795), kurioje taip pat aktyviai dalyvavo ir moterys (moterų eisena, O. de Gūž veikla, moterys aktyviai kritikavo Robespjero ir kt. veiklą, dėl ko buvo uždaryti moterų klubai, joms uždrausta dalyvauti politinėje veikloje) . Prancūzijos revoliucijos metu buvo panaikinta vergovė Prancūzijos kolonijose, deja tik laikinai, žmonėms buvo suteikta visuotinė rinkimų teisė .Napoleono valdymo laikais moterys buvo prilyginamos vaikams, joms buvo leista siekti mokslų, tačiau mokslą suteikdavo ne valstybiniai universitetai, o Bažnyčia, kuri daugiau vedė ne fundamentalių tiksliųjų ir humanitarinių mokslų, o paklusnumo vyrui ir namų ūkio tvarkymo .Filosofai naujaisiais amžiais teigė, kad iš žmonių teisės turi būti savo paties įstatymų leidėjo kildavo ir tautos teisės rinkti atstovus, kurie leis bendrus įstatymus. Taigi sąžinės laisvės teisė filosofijoje buvo deklaruojama, tačiau tai neatsispindėjo realiame žmonių gyvenime. Pirmas iškiliausių filosofų – V.Kantas – suformulavo dorovės dėsnį, kuris tapo sąžinės laisvės teisės apibrėžimu: „ elkis taip, kad tavo valios taisyklė(maksima) galėtų būti bendras įstatymo leidybos dėsnis“ .
Naujaisiais amžiais atsirado naujas žmonių luomas – darbininkai, kurių sąžinės laisvės teisė irgi buvo ribota.
XIX a. buvo visiškai panaikinta baudžiava (Rusijoje 1861), darbas buvo padalintas tarp lyčių, moterys dirbo tekstilės ir maisto pramonėje, o vyrai – kitose sferose, vėliau šią nelygybę panaikino I pasaulinis karas. Amerikoje indėnai buvo priverstinai keldinami į rezervatus, kūrėsi įvairūs moterų ir vyrų lygių teisių judėjimai, kas XX a. pasireiškė, kad pilietinių ir politinių teisių suteikimas moterims (D.Britanijoj vyras gavo visuotinę rinkimų teisę -1918 m., o moterys – 1928 m.; Rusijoj abi lytys gavo rinkimų teisę -1918, JAV -1920 m.) . Keletas tokių moterų ir vyrų lygių teisių judėjimo organizatoriais buvo Klara Cetkin, jos dėka nuo 1910 m. Kovo-8 d. buvo pripažinta tarptautine kovos už moterų tiesę diena, ji iškėlė moters ekonominės nepriklausomybės idėją. Prancūzijoje labai garsi – E. Pankhurst, kuri kovojo už suteikimą moterims rinkimų teisę – jos kova pasireiškė gana agresyviomis formomis: langų daužymu, bado streikais, gaisrų sukėlimu ir pan. . Rusijoje už moterų teises kovojo A. Kolontai, teigdama, kad moterys yra lygios su vyrais, ji tapo pirmąja ambasadore moterimi Osle.
XX a. garsus įvairių žmonių teisių ir laisvių suteikimu ir žmonių rasės, tautybės ir kalbos ne diskriminacijos paskelbimu : moterys gavo rinkimų teisę, 1964 m. Džonsono administracija priėmė „Piliečių teisių įstatymą“, kuris uždraudė bet kokią diskriminaciją (JAV), Martinas Liuteris Kingas kovojo už vienodas baltųjų ir juodųjų teises, B.Frydan parašė knygą „Mitas apie moterį“, kurioje užsipuolė moters kaip motinos ir žmonos vaidmenį, ši knyga tapo moterų judėjimo prieš vyrų autoritetą pradžia .Taigi naujaisiais amžiais buvo pradėta deklaruoti žmonių ne diskriminacija, visi asmenys gavo vienodas teises, taip žmonės tapo lygūs kuriant gėrį taigi ir sąžinės laisvės teisės atžvilgiu, nes jei žmogus neturi kokios nors teisės , tai jis negali laisvai kurti savo gėrio.
TIKĖJIMO LAISVĖS TEISĖS GENEZĖ
Pirmieji žmonės tikėjo gamta, jie suasmenindavo gyvūnus, gamtos jėgas. Vėliau tikėjimas gamta transformavosi į tikėjimą įvairiomis būtybėmis, kurios buvo panašios į žmones.Taip po truputį gamtos jėgos įgijo žmogaus pavidalą. Nėra duomenų ar tuometinės bendruomenės kovojo tarpusavyje dėl religinės netolerancijos, t.y. tikėjimo laisvės teisės. Pirmosios religinės netolerancijos apraiškos pastebėtos Senovės Graikijoje: pirmuoju religiniu kankiniu, skelbusiu savo dievų sampratą – daimoniją, tapo Sokratas, kuris išgėrė nuodų taurę, tačiau neatsisakė savo pažiūrų, pirmuoju religiniu disidentu buvo Platonas, kuris paliko savo salą ir įkūrė savo koloniją Didžiosios Graikijos žemėse. Jo manymu po mirties žmogaus siela gali persikelti į gyvūną ar kitus žmones – kas buvo nepriimtina likusiai žmonių daliai.
Romėnams iš pradžių irgi nebuvo priimtina nauja religija – krikščionybė, kuri atsirado(Va. pr. Kristus pirmasis imperatorius, pradėjęs masinius krikščionių persekiojimus 64m. po Kristaus, buvo imperatorius Neronas. Krikščionių persekiojimai tęsėsi iki 313m., kai imperatorius Konstantinas I pripažino krikščionybę. Jo iniciatyva 325m. Nikėjoje buvo sušauktas bažnyčios konsiliumas, kuris nustatė vienodą tikybą. Dar labiau suvienijo bažnyčią imperatorius Teodosijus I, kuris uždraudė neortodoksias krikščionių sektas, uždraudė pagoniškus kultus. Šiuo atveju romėnai iš pirmo kraštutinumo metėsi į kitą ir religinės tolerancijos nepripažino. Taigi jau mūsų eroje beveik visos tautos jau turėjo oficialiai išpažįstamas religijas, tačiau kaip matome ne visur buvo galima pasirinkti ir išpažinti kokį nori tikėjimą. Toliau religinės tolerancijos buvo dar mažiau. Bažnyčia žlugus Romos imperijai, dar labiau sustiprėjo padedama kunigaikščių ir karalių. Tokiu pavyzdžiu galėtu būti Pipino Trumpojo (Karolio Didžiojo tėvas) Romos žemių perdavimas popiežiui, Karolio Didžiojo suteiktos žemės bažnyčiai už karūnaciją (nuo to laiko įsigalėjo paprotys, kad karalius karūnuoja popiežius Romoje). Taip atsiranda dvi valstybės, apie kurias šnekėjo Šventas Augustinas: pasaulietiškoje ir dvasiškoje šios dvi valstybės viena be kitos negali egzistuoti. Bažnyčios tarnai ir paprasti piliečiai, kurie turi teisę naudotis žemiškomis gerybėmis, o valstybės bažnyčia reikalinga tam kad joje glūdantis krikščioniško teisingumo pradas neleistu valstybei tapti nusikalstama gauja . Neilgai truko tokia karaliaus ir bažnyčios santarvė. IX a. pr. bažnyčioje prasidėjo sąjūdis(dar kitaip – popiežiaus revoliucija), kurio tikslas buvo centralizuoti bažnyčios valdymą ir panaikinti korupciją. Šio sąjūdžio iniciatoriumi buvo Kliuni vienuolyno kongregacija. Ginčas ypač sustiprėjo popiežiumi 1073m. paskyrus Grigalių III. Šis konfliktas baigėsi 1122m. Vormso konkordatu, pagal kurį buvo atskirtos pasaulietinės ir dvasinės valdžios sritys . Toliau bažnyčios galia tik stiprėjo. 1095m. popiežius paskelbė pirmąjį Kryžiaus žygį, kuris buvo nukreiptas prieš kitatikius. Kryžiaus žygiai ypač padidino bažnyčios prestižą . Be to krikščionybę rėmė ir moterys, nes krikščionybė reikalavo visą gyvenimą trunkančios vienpatystės . Kaip minėjau, krikščionys nebuvo tolerantiški kitoms religijoms. Ypač buvo engiami žydai, kurie negalėjo turėti žemės nuosavybės, užsiimti veikla, kuriai reikėjo turėti cecho arba gildijos narystę, net kilo kalbos, kad žydai atnešė marą, užnuodiję šaltinius . Religijų netoleranciją patyrę ir mokslininkai: M.Kopernikas, Dž. Brunas (buvo sudegintas kaip eretikas), G. Galilėjus. Tik 1992m. bažnyčia paskelbė kad G. Galilėjus buvo neteisėtai apkaltintas erezija .
Viduramžiais, XII a. įsikūrus inkviziciniam teismui, sustiprėjo religinės netolerancijos iššauktos represijos vadinamiems eretikams (netikintiesiems, kitatikiams, net keistuoliams ir bepročiams).
1378 – 1417m. įvyko didysis bažnyčios skilimas (pirmas popiežius Airijoje, o kitas Romoje). 1414 – 1417m. bažnyčia suskaldymą panaikino Konstanco konsiliumas, kurio metu buvo išrinktas vienas popiežius. Įdomu tai, kad nuo 1450m. popiežiai save laikė daugiau pasaulietiniais kunigaikščiais nei bažnyčios vadovais . Bažnyčios autoritetas po truputį menko (daugelis vyskupų laužė celibatą, per daug išlaidavo ir pan.). Tai paskatino reformaciją. XV a. J. Husas (buvo sudegintas kaip eretikas) parėmė čekų nacionalinį sukilimą, kurio metu buvo propaguojamos reformacijos mintys.1517m. prie Vitenburgo bažnyčios durų M. Liuteris prikalė 95 tezes – pagrindines reformacijos mintis (pigi bažnyčia, tiesioginis – ne per bažnyčią – žmogaus kontaktas su dievu ir t.t.). Tiek Liuteris, tiek Kalvinas negalėjo pakęsti žydų . Reformaciją parėmė daugelis valstybių (Anglija, Skandinavijos šalys, Lenkija, Vengrija ir kt.), kurių valdovai, pasinaudodami reformacija perėmė visą bažnyčios turtą. Taigi nors ir labai krikščionių bažnyčia saugojo savo autoritetą, bet teko pripažinti atsiradus naujų religijos pakraipų, taigi ir šiokią tokią tikėjimo laisvės teisę. Tačiau naujų religijų atsiradimas paskatino dar didesnę diskriminaciją, pvz. Prancūzijoje 1572m.“Baltramėjaus naktį“ buvo išžudyta daugybė protestantų šeimų,o vėliau 1598m. buvo pasirašytas Manto ediktas, pagal kurį sostą galėjo paveldėti ir katalikas ir protestantas. Atradus Ameriką krikščionybės idėjos paplito ir šioje šalyje. Deja, ne visada taikiai vietiniai gyventojai keitė savo religines pažiūras. Patys krikščionys nepakęsdavo net tarpusavio kritikos (pvz. 1637m. Anne Huteginson buvo išvyta iš Bostono, nes aptarinėjo pastoriaus pamokslus . Štai ką galvojo apie tikėjimo laisvės teisę 17 – 18a. filosofai: I. Hobsas manė, kad „valstybės viršininkui prikalauso taip pat aukščiausia valdžia sąžinės ir tikybos reikaluose […] jis yra vyriausias kunigas (ganytojas), o kiti kunigai tiktai pagal jo valią būna tokiais . Tuo tarpu Dž. Lokas įrodinėjo tikybos laisvę. Jo manymu vidaus įsitikinimuose negali būti prievartos, pačiai tikybai naudingiau būti be prievartos. Jis pripažino įvairių tikybų laisvę, išskyrus katalikų ir ateistų. Tikyba nepriklauso valstybės valdymo formai. Jis reikalauja visiškos tolerancijos įvairioms sektoms, jei jų dėsniai neprieštarauja visuomenės dėsniams, o religija yra tolerantiška kitų religijų nuostatams. Tikroji religija priklauso ne nuo fizinių jėgų, o nuo vidinio įsitikinimo .
Anot B. Spinozos klusnumas Dievui išreiškiamas darbais: jei darbai gerai, tai, nors žmogus ir nesutiktu dėl religijos dogmų supratimo, tai bus tikintis, jei darbai blogi, tai nors skelbiasi tikįs, jis netiki. Kiekvienam turi būti suteikta teisė aiškinti tikybos pradus savo supratimu. Jo manymu valstybė sugrius, jei ją bandys valdyti kunigai. Išorinio tikybinio elgesio taisykles nustato valstybė, tačiau tikybos esmės ir santykio su Dievu ji negali liesti, – tai laisvo asmens įsitikinimo dalykas.
„Persekiojimai dėl tikybos laisvės ir minties laisvės turi tik vieną jų padarinį – didesnį jų išsiplėtojimą“.
S. Pufendorfas teigė, kad „nėra krikščioniško mokslo, kaip nėra krikščioniško proto arba metodo; filosofas yra filosofas vis tiek, ar jis krikščionis, ar stabmeldys, vokietis ar prancūzas“. Jis gynė mokslo nepriklausomybę nuo tikybos. Pripažino tikybos minimumą – vieną Dievą. tikyba turi būti valstybinė, o ateizmas turi sukelti pasipiktinimą ir sunkią bausmę.
Ch. Tomazijaus nuomone, tikyba neardo išorinės valdžios todėl valstybė negali ginti vieną religiją, o kitos – ne. Valstybės prievolė – užtikrinti, apsaugoti religinę laisvę nuo smurto. Tačiau jei religiniai ginčai ardo taiką, tai valstybė turi teisę susiaurinti ar net drausti religiją ir išvaryti eretiką . Pirmieji dokumentai įtvirtinę religinę toleranciją buvo JAV konstitucija (1791m.) ir Prancūzijos „Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija“ (1789m.). Laisvamanybė buvo pripažinta tik XX a. Tačiau net dabar galima pastebėti, kad daugybė kovų kyla būtent dėl tikėjimo laisvės teisės nepripažinimo arba popierinio jos deklaravimo. Pvz. Uzbekistane vis dar persekiojami islamo išpažintojai, nors jie ir prievartos (ypač tai pasakytina apie Hizb-ut-Tahrir grupės islamo išpažintojus), tačiau nuolat uždaromi kalėti, kur dažnai nuo smurto ir blogo elgesio su jais, miršta. Tuo tarpu Uzbekistano vyriausybė šiuos savo veiksmus vadina kova prieš terorizmą.
ŽODŽIO LAISVĖS TEISĖS GENEZĖ
Pirmiausia žodžio laisvės teisę reikėtų pradėti nagrinėti nuo pirmosios kalbos atsiradimo. Čia yra daug nuomonių, kas yra kalbos „iniciatoriai“. Vieni „su moterimis siejo kalbos, taigi ir sąmoningos kultūros atsiradimą […] moterys ir vaikai galėjo pramokti kalbėti, kai klajojo medžiodami. Kiti manė atvirkščiai, kad vyrai išrado kalbą. Šiaip ar taip – ji buvo išrasta norint pagerinti žmonių bendravimą. Po kalbos sekė rašytinių šaltinių atsiradimas. Pirmieji rašytiniai šaltiniai atsirado bronzos amžiuje apie 3000m. pr. Kr. Deja, seniausiose civilizacijose galima pastebėti keletą atvejų, kai žmonės buvo nubausti už tai, kad reiškė savo mintis. Turbūt pats pats žinomiausias įvykis – Sokrato savanoriška mirtis. Šis pasiaukojimas turėjo įtakos graikų minties žlugimui. Viduramžiais visiškos saviraiškos laisvės taip pat nebuvo, kadangi ypač stipri buvo bažnyčios įtaka. Bažnyčia negalėjo patikėti, kad žemė sukasi aplink saulę, o ne apie kažkokį mitinį pasaulio centrą arba išvis nesisuka, todėl pirmieji nacionalizmo atstovai (M. Kopernikas, Dž. Bruno, G.Galilėjus) buvo persekiojami ir baudžiami. Nors žodis galėjo paplisti plačiau, nes J. Gutenburgas (1397-1464) iš Mainco pirmasis išrado šiuolaikišką spausdinimo mašiną. kuri paspartino ir atpigino knygų gamybą (prieš tai knygas rašydavo kaligrafai). Italijoje pirmoji spaustuvė atsidarė 1469m., Danijoje – 1482m., Norvegijoje – 1643m. Venecija tapo knygų spausdinimo centru. Renesansas paskatino domėjimąsi žmogumi. Tačiau bažnyčia negailestingai persekiojo ne tik mokslininkus, bet ir žymius dailininkus (L. Da. Vinčis).
Baigiantis viduramžiams ir prasidėjus naujiesiems amžiams filosofai gynė žmogaus saviraiškos laisvę. Anot I. Hobso, žmogus gali save laisvai išreikšti, tačiau „nuomonės priešingos ramybei ir vienybei, negali būti laikomos tikromis ir turi būti draudžiamos“. Daugiausiai žodžio laisvės teisės tema yra pasisakęs B. Spinora, kuris teigė, kad niekas negali atsisakyti laisvės svarstyti ir mąstyti, jei kiekvienas yra savo įsitikinimų viešpats; valstybė negali reikalauti, kad žmonės šnekėtų kaip valstybė, nes priešingai – tai nuves ją į pražūtį. Kuo labiau iš žmonių norima atimti žodžio laisvę, tuo atkakliau jie ją gina. Kiekvienas žmogus, įeidamas į visuomenę, yra atsisakęs veikti savo nuožiūra, bet nėra atsisakęs laisvai mąstyti ir svarstyti. Ch. Tomazijus dar labiau išplėtojo šias mintis teigdamas, kad negalima žmogų bausti už mintis; baudžiama už veiksmus, nes per veiksmus pasireiškia žmogaus valia. Filosofinės mintys paskatino valstybes priimti įstatymus, leidžiančius žodžio laisvę. Pirmuoju tokiu įstatymu reikėtų laikyti Anglijos 1694m. įstatymą, kuris panaikino įvairių leidinių licencijavimą, o 1766m. Švedijoje priimtas „Spaudos laisvės įstatymas“, kuris įtvirtino spaudos laisvę. Tačiau svarbiausi žingsniai įtvirtinant žodžio laisvę buvo žengti1789m. Prancūzijoje, priėmus „Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją“ ir 1791m. JAV priėmus pirmąją Teisių bilio pataisą. Atrodytų, kad nuo XVIII a. įsigalėjo žodžio laisvės teisė, tačiau ir dabar galima atrasti pavyzdžių kaip ji yra pažeidžiama.