APareigos ir asmeninės laimės konfliktas J.Marcinkevičiaus dramoje “Mažvydas”
Iš garbingos praeities šiandien galime semtis stiprybės. Amžininkų ir rašytojų dėka galime pakelti laiko uždangą ir pažvelgti į tolimus laikus, sužinoti apie tautos šaknis. Jos glūdi giliai: pirmuosiuose įrankiuosse, pirmosiose lietuviškose raidėse ir lietuviško rašto posmuose. lietuvos šaknys – tai ir jos garsūs žmonės, kurie gerbė, tobulino, kūrė, saugojo ir gynė nuo nutautėjimo mūsų kalbą. Vienas iš tokių žmonių yra Martynas Mažvydas – lietuviškojo rašto “tėvas”. Galbūt dabar jau nekalbėtume bočių kalba, gal apie lietuvių tautą jau kalbėtume tik būtuoju laiku, jei nebūtų gimęs M.Mažvydas? juk tauta be rašto pasmerkta dvasiniam žlugimui. Todėl mažvydo nuveiktą darbą galima prilyginti žygdarbiui. Šį žygdarbį apdainavo J.Marcinkevičius vienoje savo draminės trilogijos dalyje “Mažvyde”. Šio kūrinio pagrindinė idėja kaip tik ir yra Martyno Mažvydo žygdarbis savo tautai. Pagrindinis dramos konfliktas – tai pareigos ir asmeninės laimės nesuderinamumas. Kiek daug Mažvydas iškentėjo, patyrė skausmo, blaškėsi, kad galėtų įvykdyti savo pareigą tėvynei, įduoti jai pagrindinį kultūros įrankį – raštą. Martynas Mažvydas dėl savo įsitikinimų buvo išguitas iš Lietuvos ir dabar gyvena kitoje Nemuno pusėje. Mažvydo širdį graužia ilgesys, bet jis negali grįžti į Lietuvą, kadangi dėl to jis turėtų išsižadėti savo tikėjimo, gyvenimo tikslo. Todėl jis dažnai stovi prie lango į Nemuno pusę, kurio kitame krante – Lietuva. Mažvydas netgi sugalvoja įsistiklinti langą, nes tada geriau “matysis Nemunas… ir kitas krantas, / ir dar toliau…” Matysis Lietuva… Meilė gimtajam kraštui atsispindi ir jo rūpestyje dėl ąžuoliuko, atplukdyto Nemunu. Mažvydas rūpinasi juo tarsi tai būtų ne paprastas medelis, o kažkas brangaus ir švento. Šiam ąžuoliukui dramos autorius suteikia perkeltinę prasmę: tai tarsi žmogus, ne savo valia perkeltas iš vieno Nemuno kranto į kitą ir besistengiantis prigyti svetimoje žemėje. Tai tarsi pats Mažvydas. Jis kenčia gyvendamas svetur, bet kenčia dėl jos pačios, dėl Lietuvos, gerovės.
Meilė Lietuvai – ne vienintelis Mažvydo jausmas, kankinantis jo sielą. Anapus Nemuno jis paliko mylimą moterį, kurios išsižadėjo dėl tos pačios priežasties, kaip ir Tėvynės. Norėdamas išleisti knygą, jis turėjo tapti dvasininku ir “priimti ir savo pirmtako šeimyną”, t.y. vesti jo buvusią žmoną. Visą gyvenimą jis nemylėjo nieko labiau už Mariją, bet ir jos meilę paaukojo savo dievui – lietuviškam žodžiui. Gal jis ir nebūtų to padaręs, jei būtų žinojęs, kad turi sūnų. Bet apie sūnų jis sužinojo tik tada, kai šis perduoda savo motinos Marijos žiedą ir paskutiniuosius jos žodžius: “Mylėjau. Dabar ir visados”. Mažvydas vėl kankinasi, bando teisintis prieš sūnų, bet mato, kad šis laiko jį nevertu savo motinos. Kasparas įsižeidžia, sužinojęs, kad tėvas nori įsisūnyti jį. Jis apkaltina Mažvydą bailumu ir melagyste: “Tu bijai, nenori Prisipažinti… Pasakyti tiesą, Tad sugalvojai visą šitą melą…” Tokie žodžiai nepradžiugintų nė vieno tėvo, nesuteikė jie džiaugsmo ir Mažvydui. Be to, Kasparas meta jam ir dar sunkesnį kaltinimą. jis skiria dalelę kaltės tėvui už visas bėdas, kurias tautai atnešė bažnyčia: “Jūs išgalvojat Naujus tikėjimus – ir nešat, kišat, Per jėgą brukat, verčiat, grasot, siūlot… Ir vis ant mūs galvos, ant mūsų sprando!” Juk skaudu išgirsti iš sūnaus tokius sunkius kaltinimus. O mintis apie tai, kad jis yra Marijos mirties kaltininkas (tai jis sužino iš kareivių, atėjusių suimti sūnaus Kasparo), ir nors ir netiesiogiai, vis dėlto kaltas dėl sugriauto sūnaus gyvenimo, vos nepriveda Mažvydo prie išprotėjimo ribos. Mažvydas nebeturi nieko: gyvena svetimoj žemėj, svetimoj šeimoj, netenka sūnaus ir mylimosios. Bet jam lieka tikėjimas, kurio jis nepraranda niekada, – tikėjimas žodžio reikalingumu. Juk jis tiek daug iškentėjo ir pasiaukojo tam, kad suteiktų Lietuvai šviesą, išmokytų ją rašto. Visą gyvenimą jo krūtinėje grūmėsi priešingi jausmai, lydėjo abejonės ir blaškymasis: pradžioje – ką pasirinkti, vėliau – ar jo pasirinktas kelias yra teisingas. Tarsi svarstyklėse ant vienos lėkštelės guli asmeninė laimė (Tėvynė, mylima moteris, šeima), ant kitos – pareiga. Pareiga pasirodė svarbesnė. Vėliau, aiškindamasis sūnui, mažvydas ištaria tokius žodžius: “Aš privalėjau čia atvykti, čia, Kad šičia ginčiau tūkstančius lietuvių Nuo dvasiškos ir kūniškos mirties”. Mažvydas pasiekia savo tikslą, išleidžia katekizmą, pradeda mokyti špitolninkus rašto. Ir pirmasis jų sudėtas žodis yra LIETUVA. Mažvydas įvykdo savo pareigą Tėvynei ir jos žmonėms, bet ar ne per brangia kaina? Mažvydas, pagrindinis dramos veikėjas, pavaizduotas kartu kaip didvyris ir kankinys. Mažvydo darbą, kuriant mūsų raštą, poetas prilygina nesibaigiančiam Sizifo darbui.