Istatymai ir jų rušys

TURINYS

Įžanga..............................2

1. Teisės akto, kaip vieno iš teisės šaltinių, sąvoka ir rūšys ...............3

2. Įstatymo, kaip pagrindinio teisės akto, samprata ir požymiai ..............4

3. Įstatymų rūšys ..............................7

Išvados..............................14

Cituotos ir naudotos literatūros sąrašas ..........................15

Įžanga

Visas žmogaus veiklos sritis daugiau ar mažiau detaliai reguliuoja teisės normos. Praktiškai visi susiduriame su įstatymais, jie reguliuoja mūsų privatų gyvenimą, darbinius santykius ir pan. O kas gi yra įstatymas, kodėl jis toks svarbus?

Mano daro tikslas yra išsiaiškinti, kokią vietą teisės aktų sistemoje užima įstatymas, kokie jo požymiai, reikšmė.

Trumpai apžvelgsiu jo priėmimo, įsigaliojimo sąlygas. Įdomumo dėėlei paminėsiu ar ir prieš daugelį metų, dar anoje Nepriklausomoje Lietuvoje, įstatymai buvo taip pat klasifikuojami.

Įvardinęs įstatymų klasifikaciją, panagrinėsiu atskiras jų rūšis, nustatydamas atskiros rūšies vietą įstatymų hierarchijoje, galiojimo ir priėmimo ypatybes.

Rašydamas darbą, naudosiuosi lietuvių ir rusų teisininkų literatūra, perteiksiu atskirų autorių mintis. Taip pat įvardinsiu pagrindinius teisės aktus, reglamentuojančius teisėkūrą.

1. Teisės akto, kaip vieno iš teisės šaltinių, sąvoka ir rūšys

Kad taptų tikrove ir galėtų vykdyti savo funkcijas teisei būtina išorinė išraiška. Užsienio literatūroje tai kartais vadinama teisės forma. Kai kuriais attvejais – teisės šaltiniais arba forma ir šaltiniais. [10,p.115]

Teisės šaltinio sąvoka yra daugiareikšmė. Teisės šaltinis suprantamas kaip tam tikri socialiniai ir politiniai veiksniai, kuriais remiantis sukuriamos teisės normos. Tokie veiksniai yra visuomenės gyvenimo materialinės sąlygos, valstybėje vyraujančių politinių jėgų valia, va

alstybės institucijų teisės kūrybos veikla, teismų precedentai, visuomeniniai papročiai. [11,p. 12] Apskritai kalbant, terminas ,,teisės šaltiniai” apibūdina tas ištakas, iš kurių randasi teisė. [6,p.365]

Teisės aktas – tai tautos, valstybės institucijų, pareigūnų ar pavienių asmenų tam tikra tvarka priimtas oficialus rašytinis dokumentas, kuriame yra suformuluotos teisės normos. [8,p. 244]
Kitaip teisės aktą apibrėžia 1995 m. gegužės 2 d. Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymas Nr. I-872, kur sakoma: ,,Teisės aktas šiame įstatyme – tai įgaliotos valstybės institucijos arba referendumu priimamas teisės aktas, kuriame nustatomos, keičiamos ar naikinamos teisės normos”.
Prof. Alfonsas Vaišvila teigia, kad šiame apibrėžime padaryta logikos klaida: apibrėžiamoji sąvoka teisės aktas apibrėžiama ta pačia sąvoka teisės aktas, todėl, kas yra teisės aktas, lieka nežinoma. Anot jo, įstatymų leidėjas, maatyt, norėjo apibrėžti ne teisės aktą, o bendrųjų teisės normų aktą. [8,p.245]
Pagrindinės teisės aktų rūšys, pagal prof. Alf Vaišvilą, yra tokios:
1) bendrųjų teisės normų aktas – tai kompetentingų valstybės institucijų (teisėkūros subjektų) specialia tvarka išleistas oficialus rašytinis dokumentas, kurio turinį sudaro teisės normos, skirtos daugkartiniam naudojimui ir neribotam teisės subjektų skaičiui.
2) individualių teisės normų aktai formuluoja vienkartinę, nors laiko atžvilgiu ir tęstinę elgesio taisyklę. Tai dažniausiai teisės normų taikymo aktai (sutrumpintai – individualūs teisės aktai).
3) interpretuotų teisės normų aktai, kuriuos priima teisės normą aiškinanti institucija. [8
8,p.245]

Pagrindinę vietą tarp šių teisės aktų užima bendrųjų teisės normų aktai. Ryški jų persvara, palyginti su kitomis teisės normų formomis, rodo didesnį valstybės vaidmenį reguliuojant visuomenei reikšmingus socialinius santykius. Teisės normų aktų savybė – centralizuotai reguliuoti įvairius santykius, greitai reaguoti į besikeičiančius socialinės plėtros ir žmogaus teisių apsaugos poreikius. Teisinių nurodymų išdėstymo juose tikslumas ir prieinamumas daro šią teisės normų raiškos formą plačiai naudojamą. Be to, teisės normų suformulavimas rašytine, dokumentine forma leidžia šalies gyventojams operatyviai susipažinti su jų turiniu.

Visi norminiai teisės aktai funkcionuoja kaip vientisa sistema, kuriai būdingi tokie požymiai: suderinamumas, abipusė sąveika, hierarchiškumas, specializacija ir diferenciacija pagal teisės šakas. Lietuvos Respublikos norminių teisės aktų sistemą sudaro Konstitucija ir ši sistema apima aukščiausios (centrinės) valdžios ir savivaldos institucijų, tautos valios tiesioginės išraiškos norminius aktus, taip pat ratifikuotas tarptautines sutartis.

Norminiai teisės aktai klasifikuojami atsižvelgiant į konstitucinį valdžios padalijimą. Todėl pagrindinis jų klasifikavimo pagrindas – teisės akto juridinė galia (teisinis statusas, leidimo ir paliepimo ribos – apimtis), kuri priklauso nuo tą normą išleidusio teisėkūros subjekto kompetencijos. Pagal bendrųjų teisės normų juridinę galią visi tokių normų aktai yra skirstomi į įstatymus ir poįstatyminius aktus. [8,p.247]

Įstatymai – tai Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos Seimo statuto nustatyta tvarka išleisti pirminiai teisės aktai, kurie turi aukščiausią juridinę galią, formuluoja bendrąsias te
eisės normas, skirtas reguliuoti svarbiausius žmonių santykius. Tai lemia jų išskirtinumą norminių teisės aktų sistemoje.

2. Įstatymo, kaip pagrindinio teisės akto, samprata ir požymiai

Daugelyje postkomunistinių šalių ir dabar vyrauja etatistinė (valstybės primato prieš teisę pripažinimo) teisės doktrina. Valstybė čia suvokiama kaip priemonė visuomenei valdyti. Teisė suvokiama kaip valstybės nustatytos ar sankcionuotos elgesio taisyklės. Pagrindiniu teisės šaltiniu laikomas įstatymas, o teisės kūrėju – įstatymų leidybos organas. [6,p.17]

Kone visų šalių teisininkai prirašė daugybę įstatymus analizuojančių knygų ir straipsnių ir pareiškė įvairiausių nuomonių. Įstatymams, kaip ir apskritai teisei, nebūdingas sąstingis. Jie nėra leidžiami kartą ir visiems laikams, o keičiasi ir tobulėja keičiantis visuomenei ir valstybei.

Kartais įstatymai tyrinėjami kaip teisės sinonimas, kaip jos kūrimas. Įstatymais vadinami visi norminiai teisės aktai, leidžiami visų valstybės teisėkūros institucijų. Teigiama, kad būdingas įstatymo bruožas yra jo norminis pobūdis, tačiau teisės normų yra ir bet kuriame kitame norminiame teisės akte. Tada bet kuris norminis aktas turi būti laikomas įstatymu. Kasdieniame gyvenime leistina vadinti įstatymu bet kurį išleistą valstybės norminį aktą, nes tuo pabrėžiama ne vien įstatymų, o visų išleidžiamų teisės aktų laikymosi svarba. Juridiškai tai daryti nedera, nes sutapatinus įstatymus su kitais norminiais aktais, supainiojami įvairūs teisės šaltiniai ir šitaip mažinamas jų taikymo veiksmingumas. Todėl mokslinėje teisės literatūroje įstatymas suprantamas siauruoju, specifiniu po

ožiūriu.

Paplitęs toks įstatymo apibrėžimas: įstatymas yra valstybės gyvenimo klausimais ypatinga tvarka priimtas pirminis teisės aktas, tiesiogiai išreiškiantis valstybės valią ir turintis aukščiausią teisinę galią. Arba: įstatymas yra norminis teisės aktas, priimamas aukščiausios atstovaujamosios valstybės institucijos ypatinga teisėkūros tvarka, turintis aukščiausią teisinę galią ir reguliuojantis svarbiausius visuomeninius santykius, atsižvelgdamas į visų šalies gyventojų interesus ir poreikius. [10,p.120-121]

Įstatymai nuo kitų norminių teisės aktų skiriasi tokiais požymiais:
1) tai norminiai teisės aktai, priimami tik aukščiausių valdžios institucijų (parlamentų, kongresų arba visos tautos referendumu);
2) palyginti su kitais teisės šaltiniais, turi aukščiausią teisinę galią ir yra svarbiausia teisės forma;
3) priimami tautos valiai atstovaujančios aukščiausios institucijos ir išreiškia tautos valią ir interesus;
4) leidžiami svarbiausiais valstybės ir visuomenės gyvenimo klausimais, tvarka ir reguliuoja svarbiausius visuomeninius santykius;
5) priimami, keičiami ir papildomi ypatingai griežtai nustatyta teisėkūros tvarka.
Įstatymas – tai teisinis norminis aktas, kurį priima aukščiausiasis atstovaujamas valstybinės valdžios organas (Lietuvoje – Seimas) arba jis priimamas referendumu – visos tautos balsavimu. Įstatymas sudaro valstybės teisinės sistemos pagrindą. Jis turi aukščiausiąją teisinę galią kitų visų valstybės organų norminių aktų atžvilgiu, reguliuoja svarbiausius visuomeninius santykius. Visi įstatymai turi būti priimami sutinkamai konstitucijai ir neprieštarauti jai. [3,p.40]
Įstatymo aukščiausia juridinė galia pasireiškia ir tuo, kad:
– visi kitokie teisės norminiai aktai turi būti priimami ir įgyvendinami griežtai vadovaujantis įstatymu;
– esant teisės normų kolizijai poįstatyminis teisės aktas turi būti panaikintas arba pakeistas, kad atitiktų įstatymą;
– kaip aukščiausią juridinę galią turintis įstatymas yra nekontroliuojamas, netvirtinamas ar jo veikimas pristabdomas niekuo kitu, kaip tik pačio įstatymų leidėjo. [12,p. 377]

– reguliuoja svarbiausius žmonių santykius, susijusius su pagrindinių žmogaus teisių apsauga;
– formuluoja pradines, pamatines teisės normas; visi kiti teisės aktai leidžiami tik jas sukonkretinti ir vykdyti. [8,p.247-248]
Įstatymų viršenybė, palyginti su kitais norminiais teisės aktais, reiškia ir tai, kad pagrindinių žmogaus teisių apsaugą reguliuoja įstatymai, o ne Vyriausybės nutarimai ar konkrečių žinybų instrukcijos, kad įstatymų kūrimo subjektai yra tik tauta ir parlamentas (Seimas). Parlamente yra tiesiogiai atstovaujamas tautos suverenitetas ir pačios tautos interesų įvairovė, daugiapartiškumas, politinis pliuralizmas. Todėl tik parlamente, kai nevyrauja viena partija, norminiai teisės aktai gali geriausiai išreikšti skirtingų socialinių grupių interesų kompromisą. Interesų įvairovei čia atstovauja politinės partijos – parlamento frakcijos. [8,p. 248]
Įstatymų – kaip didžiausią juridinę galią turinčių teisės aktų, rengimas ir priėmimas yra griežtai reglamentuotas. Įstatymai rengiami bei priimami Lietuvos Respublikos Seimo Statuto, Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl įstatymų ir kitų norminių teisės aktų rengimo tvarkos”, ,,Įstatymų ir kitų teisės aktų rengimo rekomendacijos 2002-03-21 Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro įsakymo Nr. 75 redakcijos nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 69 straipsnio ketvirtojoje dalyje nuostatyta – Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatos gali būti priimamos ir referendumu.
Įstatymų priėmimas – tai sudėtingas, ilgai trunkantis procesas: projekto parengimas, derinimas, svarstymas Seime, priėmimas. Įstatymai įsigalioja tik atitinkamai juos paskelbus ,,Valstybės žiniose” vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymu ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos”.
Prof. Alf.Vaišvila teigia, be techninių, formos reikalavimų, įstatymas turi būti ir teisinis bei pateikia tokį teisinio įstatymo apibrėžimą:
Teisinis įstatymas – tai valstybinės valdžios suformuluota, privaloma bendro elgesio taisyklė, atitinkanti prigimtines (konstitucines) žmogaus teises ir išreiškianti priešingų interesų kompromisą. Įstatymo viršenybė reiškia, jog visi valstybės kuriami teisės normų aktai sudaro griežtą hierarchiją tiek formos (atitikimo įstatymą), tiek ir turinio (atitikimo teisę) požiūriu: poįstatyminiai teisės aktai neprieštarauja įstatymams, šie – Konstitucijai, o pati Konstitucija – prigimtinėms žmogaus teisėms. [9,p.343]
Dialoge ,,Apie įstatymus” Ciceronas, kaip ir kiti romėnų veikėjai, įstatymą aiškina kaip iš gamtos kilusį aukščiausią protą, įsakantį vykdyti tai, ką reikia vykdyti, ir draudžiantį priešingą. Šis protas, įsitvirtinęs žmonių mintyse, ir yra įstatymas. Žmonių priimti pozityvūs įstatymai turi atitikti natūralią teisę. [13,p.P. 1]
3. Įstatymų rūšys

Kūrimo ir teisinės galios atžvilgiu įstatymai yra panašūs, tačiau jų vieta ir vaidmuo teisės sistemoje gerokai skiriasi. Jie skirstomi į rūšis pagal įvairius kriterijus. Teisės literatūroje aptinkame įstatymų skirstymą pagal juridinę galią, pagal juose esančių normų reikšmę, pagal jų turinį, pagal tai, kokios teisės šakos normos juose įtvirtintos.
Siekiant suprasti įstatymų klasifikacijos esmę, svarbu apibūdinti atskiras jų rūšis.
Pagal juridinę galią įstatymai skirstomi į pagrindinius (arba konstitucinius) ir paprastuosius (einamuosius).
Pagrindiniai įstatymai nustato pradinius, pamatinius visuomenės ir valstybės gyvenimo principus. Jie skirstomi į konstituciją, konstitucinius įstatymus, ratifikuotas tarptautines sutartis. [8,p. 248]
Konstitucija – pagrindinis šalies įstatymas. Jame suformuluotos pirminės, pamatinės teisės normos, kurios saugo pagrindines žmogaus teises, nustato visuomeninę santvarką, valstybinės valdžios ir visuomenės santykius, politinės valdžios organizavimo principus, nuosavybės formas ir kita. Būdama aukščiausios juridinės galios įstatymas, konstitucija vertybiniu požiūriu orientuoja visą einamąją teisėkūrą, užtikrina vidinę konceptualią visos teisinės sistemos vienovę.
Tačiau ne tik tai daro Konstituciją pagrindiniu įstatymu. Konstitucijoje svarbiausia yra tai, kad demokratinėse visuomenėse ji yra ne valdžios įstatymas tautai, o tautos įstatymas savo išrinktai valdžiai. Priimdama šį teisės aktą per savo atstovus arba tiesiogiai balsuodama už pagrindines jos nuostatas, tauta siekia riboti valdžios galias pagrindinėmis žmogaus teisėmis. Pažeisti konstituciją – tai pažeisti pagrindines žmogaus teises. Todėl suprantama, kodėl ,,negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai” (Konstitucijos 7 str.). [8,p.248-249]
Konstitucija yra ypatingas įstatymas ir priėmimo, keitimo sąlygų ir tvarkos atžvilgiu. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 straipsnis (,,Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika”) gali būti pakeistas tik tautos referendumu, ir tik jeigu tam pritartų ne mažiau kaip trys ketvirtadaliai Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę (Konstitucijos 148 str. 1 d.). Konstitucijos keitimo ar papildymo iniciatyvos teisės subjektai yra ne mažesnė kaip ¼ visų Seimo narių grupė arba ne mažiau kaip 300 tūkstančių rinkėjų, savo valią patvirtinusių parašais po siūlomos pataisos tekstu. Taip pat numatytas apribojimas, kad Konstitucija negali būti taisoma nepaprastosios padėties ar karo padėties atveju.

Įdomiai konstitucijos reikšmę apibūdina Friedrich. A.Von.Hayek. Jis teigia, kad į konstitucinę teisę paprastai žvelgiama kaip į ,,aukščiausias” taisykles, vertas ypatingos, arba didesnės, pagarbos, nei kiti įstatymai. Tačiau nors tai gali būti paaiškinta istorinėmis priežastimis, jas labiau derėtų laikyti antstatu, skirtu teisei palaikyti, o ne visos teisės šaltiniu, kaip tai paprastai daroma. [4,p.196]
Konstituciniai įstatymai traktuojame kaip pamatiniai ir jiems teikiama ypatinga pagarba tik todėl, kad dėl jų turi būti formaliai susitariama ir, vadinasi, reikalinga ypatinga pastanga suteikti jiem tą pačią autoritetingumo ir pagarbos aureolę, nuo seno gaubiančią teisę. Paprastai konstitucijos yra ilgų kovų rezultatas, nes buvo išsikovotos brangia kaina palyginti netolimoje praeityje. Į jas žvelgiama kaip į sąmoningo susitarimo rezultatą, užbaigus ilgą kovą; konstitucijai dažnai ceremoningai prisiekiama, nes susitarimo principų pažeidimas atgaivintų visuomenės grupių nesutarimus arba net iš naujo įžiebtų pilietinius karus. Dažnai konstitucija taip pat yra dokumentas pirmąkart suteikęs lygias pilietines teises iki tol priespaudoje buvusioms klasėms.

Tačiau visa tai nekeičia fakto, jog konstitucija iš esmės tėra antstatas, pastatytas ant jau egzistuojančios teisinės sistemos pagrindo ir skirtas tai sistemai palaikyti bei priežiūrai organizuoti. Nors priimta ji gali atrodyti ,,pirminė” ta logine prasme, kad kitų taisyklių galiojimas remiasi konstitucija, vis dėlto jos tikslas yra palaikyti šias jau egzistuojančias taisykles. Ji yra įrankis teisei bei tvarkai palaikyti ir mechanizmas kitoms paslaugoms teikti, tačiau ji neapibrėžia teisės ir teisingumo. [4,p.197]
Konstitucija yra teisinės sistemos ,,stuburas”, jos pagrindinis elementas. Konstitucijoje randame kiekvienos teisės srities ištakas, pradus. Antai Konstitucijos 23 straipsnio normos, kad nuosavybė neliečiama, kad nuosavybės teises saugo įstatymai, kad nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai už ją atlyginant, yra vienas iš civilinių teisinių santykių reguliavimo pagrindų. Teisėjo ir teismų, vykdančių teisingumą, nepriklausomumo principas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str., yra svarbiausias principas, kuriuo grindžiamas civilinio arba baudžiamojo proceso santykių teisinis reguliavimas. [2,p.34]
Konstituciniai įstatymai – tai siauresnės nei konstitucija kompetencijos įstatymai. Jie reguliuoja tik kurią nors vieną itin svarbią valstybės gyvenimo sritį. Nuo paprastų įstatymų jie skiriasi priėmimo ir keitimo tvarka, kuri susijusi su ypatinga konstitucinių įstatymų vieta teisės sistemoje ir specifiniais konstitucinių įstatymų normų santykiais su paprastųjų įstatymų normomis. Jie taip pat yra juridinis pagrindas priimti paprastuosius įstatymus. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, konstitucinių įstatymų sąrašą nustato tik Seimas trijų penktadalių visų Seimo narių balsų dauguma (Konstitucijos 69 str.). Tokie konstituciniai įstatymai yra: 1) ,,Dėl Lietuvos valstybės” (1991 m. vasario 11 d.); 2) ,,Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų Sąjungas” (1992 m. birželio 8 d.); 3) Konstitucijos 47 straipsnio pirmosios dalies pataisa dėl užsieniečių teisės įsigyti Lietuvoje žemės nuosavybės teise; 4) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo įstatymo taikymo tvarkos konstitucinis įstatymas, priimtas 2002 metais.

Konstituciniais įstatymais Lietuvoje laikomi Konstitucijos 150 straipsnyje nurodyti įstatymai, Konstitucijos pataisos, taip pat tiesiogiai Konstitucijoje įvardyti įstatymai. Konstitucinių įstatymų sąrašą Seimo narių balsų dauguma nustato Seimas (Seimo statuto 168 str. 1 d.).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos komentare teigiama, kad minėtos Seimo statuto 168 straipsnio nuostatos juridiškai yra suformuluotos nevisiškai korektiškai, Pirma, konstituciniais įstatymais čia nepagrįstai laikomos ir Konstitucijos pataisos, nors tokiam interpretavimui Konstitucija neduoda pagrindo – Konstitucijos XIV skirsnyje nurodyta, kad Konstitucijos pataisos ir laikomos būtent Konstitucijos pataisomis, bet ne konstituciniais įstatymais. Antra, nepaisant Seimo statuto168 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos, kurioje minimas įstatymas dėl konstitucinių įstatymų sąrašo, Seimas nėra priėmęs tokio įstatymo. Trečia, Konstitucijos 76 straipsnio nuostata ,,Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas” interpretuotina vienprasmiškai ir neduoda pagrindo teigti, kad Konstitucija leidžia Seimo statutui apibrėžti konstitucinių įstatymų sąvoką.
Konstitucinių įstatymų projektai registruojami, pateikiami ir svarstomi bendra Seimo statuto įstatymų leidybos procedūros nustatyta tvarka, išskyrus išimtis ir ypatumus. Šie projektai negali būti svarstomi ir priimami skubos ar ypatingos skubos tvarka.
Lietuvos Respublikos konstituciniai įstatymai priimami, jeigu už juos balsuoja daugiau kaip pusė visų Seimo narių, o keičiami ne mažesne kaip trijų penktadalių visų Seimo narių balsų dauguma (Konstitucijos 69 str. 3 d.).
Seimo ratifikuotos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys. Tai Lietuvos Respublikos savanoriškai sudarytos tarptautinės sutartys, kurios neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir kurias ratifikavo (nustatyta tvarka patvirtino) Seimas. Jų teisinė padėtis, palyginti su Lietuvos teisės aktais, nustatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje: ,,Tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis” (Konstitucijos 138 str. 3 d.). Ratifikuotos tarptautinės sutartys įgyja ne tik įstatymo, bet ir aukštesnę už paprastųjų Lietuvos įstatymų galią. Paprastieji šalies įstatymai turi neprieštarauti ratifikuotoms tarptautinėms sutartims. Tai aiškintina tuo, kad, sudariusi ratifikuotą tarptautinę sutartį, valstybė ta dalimi savanoriškai riboja savo suverenitetą (padaro jį bendrai kontroliuojamą, įgyvendinamą kartu su kitomis valstybėmis sutarties dalyvėmis) ir šitaip įsipareigoja savo nuožiūra leisti įstatymus tik kiek leidžia likęs suverenitetas. Iš čia – imperatyvas nepriimti įstatymų, priešingų ratifikuotai tarptautinei sutarčiai, nes tai reikštų tarptautinės sutarties atsisakymą. [8,p.250]
Be pagrindinių arba pirminių skirstomi ir einamieji įstatymai, kurie būtinai turi atitikti konstitucijai ir reguliuoja siauresnius einamosios visuomeninės ir valstybinės praktikos klausimus.
Einamieji įstatymai galioja tik tam tikrą laiką (valstybės biudžeto įstatymas).
Paprastieji Lietuvos įstatymai priimami remiantis Konstitucija, konstituciniais įstatymais, ratifikuotomis tarptautinėmis sutartimis, siekiant sukonkretinti, išplėtoti, įgyvendinti minėtuose teisės aktuose suformuluotus teisinius nurodymus, atsiliepti į einamojo momento žmogaus teisių apsaugos ir įgyvendinimo poreikius. Todėl paprastų įstatymų reikia tik tiek ir tokio konkretumo, kiek tai reikalinga įgyvendinti Konstitucijos ir kitų minėtų aktų paliepimus ir apsaugoti piliečių teises.
Konstitucinius ir paprastuosius įstatymus priima, tarptautines sutartis ratifikuoja Lietuvos Respublikos Seimas. Paprastieji įstatymai priimami, keičiami ir panaikinami paprastesne tvarka negu konstituciniai įstatymai.
Skirtingos konstitucinių ir paprastų įstatymų priėmimo procedūros rodo nevienodą jų reikšmę teisės normų sistemoje. Paprasti įstatymai mažiau stabilūs ir jų, kaip visuomeninių santykių reguliatorių reikšmė yra mažesnė. [10,p.122]
Iš paprastųjų įstatymų dar gali būti skiriami programiniai įstatymai, kurie nustato valstybės ekonominės socialinės veiklos tikslus, tam tikros visuomeninės veiklos srities kryptis. Tokių įstatymų forma ir galimas turinys yra nustatomi konstitucijoje. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nėra numatyta programinių įstatymų kaip specialios paprastųjų įstatymų rūšies, todėl visi įstatymai Lietuvoje vertinami kaip faktiškai galiojantys pirminiai teisės aktai, privalomi visiems teisinių santykių subjektams. [8,p.250]
Organiniai, arba kodifikaciniai, įstatymai – tai juridiškai vientisi, iš vidaus suderinti įstatymai, pasižymintys aukštu norminio apibendrinimo laipsniu ir skirti kompleksiškai reguliuoti kurią nors socialinių santykių sritį. Įvairūs kodeksai, statutai, kuriuos įstatymu patvirtina Seimas, ir yra vadinamieji kodifikuoti įstatymai. Kodeksas (lot.codex – knyga) – vieningas teisinis norminis aktas, sisteminantis tam tikros teisės šakos baudžiamosios, civilinės, administracinės ir kt.) įstatymus.
Tarybinės teisės šaltinių hierarchijoje kodeksai ėjo po konstitucijos. Kodeksą reikia skirti nuo eilinio įstatymų rinkinio arba tarpusavyje susijusių teisės normų rinkinio – kodeksui būdinga vidinė harmonija, jis yra periodiškai atnaujinamas vienai teisės šakai priklausančių teisės normų visuotinio susisteminimo aktas. Tikrasis kodekso tikslas – ne tik surinkti į vieną vietą galiojančias vienos teisės šakos normas, bet ir tai svarbiau, pateikti viename akte darniai ir moksliškai susistemintą visą sukauptą normatyvinę tam tikros teisės šakos medžiagą. [6,p. 367-368]
Kita įstatymų forma, kaip jau minėjau, yra organiniai įstatymai. Įstatymas gali būti skirtas dalykams, kurių neapima joks kodeksas, arba tam tikrais atvejais gali būti naudojamas tam, kad užpildytų spragas kodeksuose arba pakeistų kodekso normą. Įstatymų leidžiamosios valdžios padaliniai (parlamento vykdomieji organai) periodiškai promulguoja įvairius teisinius santykius reguliuojančias normas. Tačiau ne visos tokios normos yra laikomos privalomaisiais teisės šaltiniais. [6,p.36]
Teisės literatūroje randami įvardinti ir ypatingieji įstatymai. Jie priimami ištikus šalį kokiai nors nelaimei karo atveju, esant ekologinei, epideminei ar kitai ekstremaliai padėčiai). [8,p.251]
Svarbią reikšmę teisės taikymui turi įstatymų klasifikavimas pagal teisės šakas į baudžiamuosius, darbo, krašto apsaugos ir kitus įstatymus. [3,p. 40-41]

Kaip pavyzdį norėčiau pateikti konkrečios teisės šakos įstatymų klasifikaciją. Literatūroje skiriamos tokios civilinės teisės šaltinių rūšys:

Pagrindinis civilinės teisės šaltinis, kaip ir apskritai teisės aktų hierarchijoje, yra įstatymas. Įstatymai grupuojami į tris grupes:
1. Svarbiausias – pagrindinis įstatymas. Tai Lietuvos Respublikos Konstitucija. Joje, kaip jau minėta, įtvirtinti visų teisės šakų, taigi ir civilinės teisės, pagrindai.
2. Susisteminti civilinės teisės aktai. Jie sudaro Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą, kuris yra palyginus naujas ir galioja nuo 2001 m. liepos 1 d.
3. Kiti įstatymai.
Atskirą grupę sudaro Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys.
Kiti civilinės teisės šaltiniai – poįstatyminiai norminiai aktai (Vyriausybės, savivaldybių, ministerijų, žinybų norminiai aktai) civilinius santykius gali reglamentuoti tik tiek, kiek tai nustatyta įstatymo. Jei pastarieji aktai prieštarauja Civiliniam kodeksui, taikomos jo normos. [11,p.12]

Mykolas Römeris materialinės ir formalinės valdžios aktų klasifikacijoje pamini ir vyriausybės leidžiamus įstatymus: a) laikinuosius ir b) konkurencinius. Kalbėdami čion apie vyriausybės leidžiamus įstatymus, mes turime galvoje ką kitą, būtent vyriausybės leidžiamus įstatymus greta įstatymų, leidžiamų įstatymų leidėjo.

Šita valdžios aktų kategorija, kuri priklauso labiau įstatymų, negu administracinių aktų sričiai, numato du skirtingus niuansus: vienas niuansas bus tada, kai vyriausybės įstatymų leidimas yra tiktai pagelbinis ar papildomas paties įstatymų leidėjo funkcijai, ir antras, kai tas vyriausybės įstatymų leidimas yra konkurencinis paties įstatymų leidėjo funkcijai.

Abiem niuansais šie vyriausybės leidžiamieji įstatymai yra tikri įstatymai, kurių galia yra lygi įstatymų leidėjo leidžiamiems; tai reiškia, kad jeigu jie prieštarauja kuriam nors įstatymų leidėjo išleistajam įstatymui, jie nėra patys neteisėti, kaip tokiame atsitikime būtų neteisėti administraciniai aktai (reglamentai ir individualiniai aktai), bet kaip tik tą įstatymą pakeičia. Tačiau skirtumas tarp dviejų niuansų yra žymus. [7,p.22-23]

Pirmam niuansui priklauso tokie kai kuriose valstybėse vyriausybės leidžiami įstatymai, kurie yra leidžiami dažniausiai tiktai nesant parlamento arba tarp parlamento sesijų (žodžiu – tikrajam įstatymų leidėjui neveikiant) ir yra tiktai laikini ligi įstatymų leidėjui pradėjus veikti, reikalingi tada įstatymų leidėjo patvirtinimo ar pritarimo. Kartais konstitucija ar įstatymas tikslia aprėžia tą vyriausybės galią tam tikroms sąlygomis, kurios sudaro ypatingą tų vyriausybės leidžiamų laikinųjų įstatymų teisėtumo saiką, netaikintiną šiaip tikriems įstatymams, kuriuos leidžia įstatymų leidėjas.

Antras niuansas pasitaiko labai retai. Vyriausybės konkurencinė galia leisti įstatymus, lygius įstatymų leidėjo leidžiamiems, mūsų laikų valstybės beveik nėra praktikuojama. Apie šitą visiškai nepaprastą ir labai retą vyriausybės aktų (įstatymų) rūšį nebūtų reikėję išviso ir kalbėti, jei nebūtų buvę to fakto, kad toji išimtis veikia kaip tik mūsų valstybėje, einant 1928 m. konstitucija. Aš čion turiu galvoje, rašo M.Römeris, ne tuos mūsų vyriausybės leidžiamus įstatymus, kuriuos ji (tiksliau – Respublikos Prezidentas) leidžia, kaip faktinė laikinoji valdžia, susidariusi po perversmo, kol dar nėra susiorganizavusi visa visų funkcijų pastovi konstitucinė organų sistema, bet tuos, kuriuos mūsų 1928 m. konstitucija numato ir tam laikui, kai jau visa konstitucinė organų sistema bus susitvarkiusi. Būtent, mūsų 1928 m. konstitucija (53 str.) paveda Respublikos Prezidentui galią leisti įstatymus nesant Seimo (pasibaigus Seimo kadencijai ar paleidus Seimą) ir tarp Seimo sesijų. Šie Prezidento įstatymai nėra laikini ir nėra reikalingi Seimo patvirtinimo; tiesa, Seimas gali juos pakeisti, bet tai liečia ne tiktai tuos, bet ir paties Seimo leidžiamus įstatymus, kurie, žinoma, taip pat gali būti Seimo pakeisti. Žodžiu – šie Prezidento įstatymai yra tikrai konkurenciniai Seimo leidžiamiesiems. Tai yra tie patys paprastieji įstatymai, lygūs tiems, kuriuos leidžia Seimas. Todėl jų teisėtumo klausimas niekuo nesiskiria nuo Seimo (parlamento) leidžiamųjų įstatymų teisėtumo klausimo. Seimo leidžiamieji įstatymai, kaip lygūs, nesudaro jiems teisėtumo saiko. [7,p.23-24]

Norėčiau paminėti ir tokį faktą, kad siekiant sukurti nacionalinės teisės sistemą,
garantuoti jos stabilumą ir prieinamumą visuomenei, Lietuvos Respublikos Seimo 2000 m. birželio 27 d. nutarime Nr.VIII-1751 nustatyti Lietuvos Respublikos įstatymų sąvado ,,Lietuvos įstatymai” pagrindiniai sudarymo principai. Šio nutarimo 2 priedėlyje nustatyta:

1. Lietuvos Respublikos įstatymų sąvadas “Lietuvos įstatymai” (toliau – Sąvadas) yra sudaromas remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos schema.

2. Į Sąvadą įtraukiami Lietuvos Respublikos įstatymai, tarptautinės sutartys, kiti norminiai teisės aktai: Seimo nutarimai, Respublikos Prezidento dekretai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Konstitucinio Teismo nutarimai, ministrų, Vyriausybės įstaigų, kitų valstybės valdymo institucijų vadovų įsakymai ir įsakymais patvirtinti norminiai teisės aktai, priimti įgyvendinant įstatymus ar Vyriausybės nutarimus, ir Lietuvos banko valdybos norminiai nutarimai.

Tai yra tikrai puikaus sprendimo pavyzdys, kaip galima palengvinti naudojimąsi gausybe įvairios rūšies teisės aktų.

Išvados

Išnagrinėjęs įstatymų sampratą, požymius ir rūšis, galėčiau daryti tokias išvadas:
Kad taptų tikrove ir galėtų vykdyti savo funkcijas teisei būtina išorinė išraiška. Tai vadinama teisės šaltiniais. Vienas iš šių šaltinių yra teisės aktas.

Norminiai teisės aktai klasifikuojami atsižvelgiant į konstitucinį valdžios padalijimą. Pagal bendrųjų teisės normų juridinę galią visi tokių normų aktai yra skirstomi į įstatymus ir poįstatyminius aktus.

Įstatymai – tai Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos Seimo statuto nustatyta tvarka išleisti pirminiai teisės aktai, kurie turi aukščiausią juridinę galią, formuluoja bendrąsias teisės normas, skirtas reguliuoti svarbiausius žmonių santykius. Tai lemia jų išskirtinumą norminių teisės aktų sistemoje.
Įstatymams, kaip ir apskritai teisei, nebūdingas sąstingis. Jie nėra leidžiami kartą ir visiems laikams, o keičiasi ir tobulėja keičiantis visuomenei ir valstybei.
Kūrimo ir teisinės galios atžvilgiu įstatymai yra panašūs, tačiau jų vieta ir vaidmuo teisės sistemoje gerokai skiriasi. Jie skirstomi į rūšis pagal įvairius kriterijus. Teisės literatūroje aptinkame įstatymų skirstymą pagal juridinę galią, pagal juose esančių normų reikšmę, pagal jų turinį, pagal tai, kokios teisės šakos normos juose įtvirtintos.
Skirtingos įvairių įstatymų rūšių priėmimo procedūros rodo nevienodą jų reikšmę teisės normų sistemoje.

Cituota ir naudota literatūra:

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija, priimta Lietuvos Respublikos piliečių 1992 m. spalio 25 d. referendumu.
2. Autorių kolektyvas: Birmontienė T., Jarašiūnas E., Kūris E. Lietuvos konstitucinė teisė. Antrasis leidimas.- Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2002.
3. Čiočys P. Teisės pagrindai.- Vilnius: VVK leidykla, 2000.
4. Friedrich A.Von. Hayek. Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė. I.- Vilnius: Eugrimas, 1998.
5. Lietuvos Respublikos Konstitucijos komentaras. 2 dalis. Teisės institutas, 2002.
6. Mary Ann Glendon, Michael W.Gordon, Christopheer Osakwe. Vakarų teisės tradicijos. Pradai. 1993.
7. Römeris M. Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose. Vytauto Didžiojo universiteto teisių fakulteto leidinys.- Kaunas, 1931.
8. Vaišvila Alf. Teisės teorija.- Vilnius: Justitia, 2000.
9. Vaišvila Alf. Teisinės valstybės koncepcija Lietuvoje.-Vilnius: Litimo, 2000.
10. Vansevičius S. Valstybės ir teisės teorija.-Vilnius: Justitia, 2000
11. Vasarienė D. Civilinė teisė. Paskaitų ciklas.- Vilnius: Vilniaus vadybos kolegija, 2002.
12. Teorija gosudarstva ir prava.-Leningrad: Izdatelstvo Leningradskogo universiteta, 1987.
13. Tichomirov. Publičnoje pravo.-Moksva: Izdatelstvo BEK, 1995.

Leave a Comment