Istatymai ir jų rušys

3796 0

TURINYS

Įžanga..............................2

1. Teisės akto, kaip vieno iš teisės šaltinių, sąvoka ir rūšys ...............3

2. Įstatymo, kaip pagrindinio teisės akto, samprata ir požymiai ..............4

3. Įstatymų rūšys ..............................7

Išvados..............................14

Cituotos ir naudotos literatūros sąrašas ..........................15

Įžanga

Visas žmogaus veiklos sritis daugiau ar mažiau detaliai reguliuoja teisės normos. Praktiškai visi susiduriame su įstatymais, jie reguliuoja mūsų privatų gyvenimą, darbinius santykius ir pan. O kas gi yra įstatymas, kodėl jis toks svarbus?

Mano daro tikslas yra išsiaiškinti, kokią vietą teisės aktų sistemoje užima įstatymas, kokie jo požymiai, reikšmė.

Trumpai apžvelgsiu jo priėmimo, įsigaliojimo sąlygas. Įdomumo dėėlei paminėsiu ar ir prieš daugelį metų, dar anoje Nepriklausomoje Lietuvoje, įstatymai buvo taip pat klasifikuojami.

Įvardinęs įstatymų klasifikaciją, panagrinėsiu atskiras jų rūšis, nustatydamas atskiros rūšies vietą įstatymų hierarchijoje, galiojimo ir priėmimo ypatybes.

Rašydamas darbą, naudosiuosi lietuvių ir rusų teisininkų literatūra, perteiksiu atskirų autorių mintis. Taip pat įvardinsiu pagrindinius teisės aktus, reglamentuojančius teisėkūrą.

1. Teisės akto, kaip vieno iš teisės šaltinių, sąvoka ir rūšys

Kad taptų tikrove ir galėtų vykdyti savo funkcijas teisei būtina išorinė išraiška. Užsienio literatūroje tai kartais vadinama teisės forma. Kai kuriais attvejais – teisės šaltiniais arba forma ir šaltiniais. [10,p.115]

Teisės šaltinio sąvoka yra daugiareikšmė. Teisės šaltinis suprantamas kaip tam tikri socialiniai ir politiniai veiksniai, kuriais remiantis sukuriamos teisės normos. Tokie veiksniai yra visuomenės gyvenimo materialinės sąlygos, valstybėje vyraujančių politinių jėgų valia, va

alstybės institucijų teisės kūrybos veikla, teismų precedentai, visuomeniniai papročiai. [11,p. 12] Apskritai kalbant, terminas ,,teisės šaltiniai” apibūdina tas ištakas, iš kurių randasi teisė. [6,p.365]

Teisės aktas – tai tautos, valstybės institucijų, pareigūnų ar pavienių asmenų tam tikra tvarka priimtas oficialus rašytinis dokumentas, kuriame yra suformuluotos teisės normos. [8,p. 244]

Kitaip teisės aktą apibrėžia 1995 m. gegužės 2 d. Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymas Nr. I-872, kur sakoma: ,,Teisės aktas šiame įstatyme – tai įgaliotos valstybės institucijos arba referendumu priimamas teisės aktas, kuriame nustatomos, keičiamos ar naikinamos teisės normos”.

Prof. Alfonsas Vaišvila teigia, kad šiame apibrėžime padaryta logikos klaida: apibrėžiamoji sąvoka teisės aktas apibrėžiama ta pačia sąvoka teisės aktas, todėl, kas yra teisės aktas, lieka nežinoma. Anot jo, įstatymų leidėjas, maatyt, norėjo apibrėžti ne teisės aktą, o bendrųjų teisės normų aktą. [8,p.245]

Pagrindinės teisės aktų rūšys, pagal prof. Alf Vaišvilą, yra tokios:

1) bendrųjų teisės normų aktas – tai kompetentingų valstybės institucijų (teisėkūros subjektų) specialia tvarka išleistas oficialus rašytinis dokumentas, kurio turinį sudaro teisės normos, skirtos daugkartiniam naudojimui ir neribotam teisės subjektų skaičiui.

2) individualių teisės normų aktai formuluoja vienkartinę, nors laiko atžvilgiu ir tęstinę elgesio taisyklę. Tai dažniausiai teisės normų taikymo aktai (sutrumpintai – individualūs teisės aktai).

3) interpretuotų teisės normų aktai, kuriuos priima teisės normą aiškinanti institucija. [8
8,p.245]

Pagrindinę vietą tarp šių teisės aktų užima bendrųjų teisės normų aktai. Ryški jų persvara, palyginti su kitomis teisės normų formomis, rodo didesnį valstybės vaidmenį reguliuojant visuomenei reikšmingus socialinius santykius. Teisės normų aktų savybė – centralizuotai reguliuoti įvairius santykius, greitai reaguoti į besikeičiančius socialinės plėtros ir žmogaus teisių apsaugos poreikius. Teisinių nurodymų išdėstymo juose tikslumas ir prieinamumas daro šią teisės normų raiškos formą plačiai naudojamą. Be to, teisės normų suformulavimas rašytine, dokumentine forma leidžia šalies gyventojams operatyviai susipažinti su jų turiniu.

Visi norminiai teisės aktai funkcionuoja kaip vientisa sistema, kuriai būdingi tokie požymiai: suderinamumas, abipusė sąveika, hierarchiškumas, specializacija ir diferenciacija pagal teisės šakas. Lietuvos Respublikos norminių teisės aktų sistemą sudaro Konstitucija ir ši sistema apima aukščiausios (centrinės) valdžios ir savivaldos institucijų, tautos valios tiesioginės išraiškos norminius aktus, taip pat ratifikuotas tarptautines sutartis.

Norminiai teisės aktai klasifikuojami atsižvelgiant į konstitucinį valdžios padalijimą. Todėl pagrindinis jų klasifikavimo pagrindas – teisės akto juridinė galia (teisinis statusas, leidimo ir paliepimo ribos – apimtis), kuri priklauso nuo tą normą išleidusio teisėkūros subjekto kompetencijos. Pagal bendrųjų teisės normų juridinę galią visi tokių normų aktai yra skirstomi į įstatymus ir poįstatyminius aktus. [8,p.247]

Įstatymai – tai Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos Seimo statuto nustatyta tvarka išleisti pirminiai teisės aktai, kurie turi aukščiausią juridinę galią, formuluoja bendrąsias te
eisės normas, skirtas reguliuoti svarbiausius žmonių santykius. Tai lemia jų išskirtinumą norminių teisės aktų sistemoje.

2. Įstatymo, kaip pagrindinio teisės akto, samprata ir požymiai

Daugelyje postkomunistinių šalių ir dabar vyrauja etatistinė (valstybės primato prieš teisę pripažinimo) teisės doktrina. Valstybė čia suvokiama kaip priemonė visuomenei valdyti. Teisė suvokiama kaip valstybės nustatytos ar sankcionuotos elgesio taisyklės. Pagrindiniu teisės šaltiniu laikomas įstatymas, o teisės kūrėju – įstatymų leidybos organas. [6,p.17]

Kone visų šalių teisininkai prirašė daugybę įstatymus analizuojančių knygų ir straipsnių ir pareiškė įvairiausių nuomonių. Įstatymams, kaip ir apskritai teisei, nebūdingas sąstingis. Jie nėra leidžiami kartą ir visiems laikams, o keičiasi ir tobulėja keičiantis visuomenei ir valstybei.

Kartais įstatymai tyrinėjami kaip teisės sinonimas, kaip jos kūrimas. Įstatymais vadinami visi norminiai teisės aktai, leidžiami visų valstybės teisėkūros institucijų. Teigiama, kad būdingas įstatymo bruožas yra jo norminis pobūdis, tačiau teisės normų yra ir bet kuriame kitame norminiame teisės akte. Tada bet kuris norminis aktas turi būti laikomas įstatymu. Kasdieniame gyvenime leistina vadinti įstatymu bet kurį išleistą valstybės norminį aktą, nes tuo pabrėžiama ne vien įstatymų, o visų išleidžiamų teisės aktų laikymosi svarba. Juridiškai tai daryti nedera, nes sutapatinus įstatymus su kitais norminiais aktais, supainiojami įvairūs teisės šaltiniai ir šitaip mažinamas jų taikymo veiksmingumas. Todėl mokslinėje teisės literatūroje įstatymas suprantamas siauruoju, specifiniu po

ožiūriu.

Paplitęs toks įstatymo apibrėžimas: įstatymas yra valstybės gyvenimo klausimais ypatinga tvarka priimtas pirminis teisės aktas, tiesiogiai išreiškiantis valstybės valią ir turintis aukščiausią teisinę galią. Arba: įstatymas yra norminis teisės aktas, priimamas aukščiausios atstovaujamosios valstybės institucijos ypatinga teisėkūros tvarka, turintis aukščiausią teisinę galią ir reguliuojantis svarbiausius visuomeninius santykius, atsižvelgdamas į visų šalies gyventojų interesus ir poreikius. [10,p.120-121]

Įstatymai nuo kitų norminių teisės aktų skiriasi tokiais požymiais:

1) tai norminiai teisės aktai, priimami tik aukščiausių valdžios institucijų (parlamentų, kongresų arba visos tautos referendumu);

2) palyginti su kitais teisės šaltiniais, turi aukščiausią teisinę galią ir yra svarbiausia teisės forma;

3) priimami tautos valiai atstovaujančios aukščiausios institucijos ir išreiškia tautos valią ir interesus;

4) leidžiami svarbiausiais valstybės ir visuomenės gyvenimo klausimais, tvarka ir reguliuoja svarbiausius visuomeninius santykius;

5) priimami, keičiami ir papildomi ypatingai griežtai nustatyta teisėkūros tvarka.

Įstatymas – tai teisinis norminis aktas, kurį priima aukščiausiasis atstovaujamas valstybinės valdžios organas (Lietuvoje – Seimas) arba jis priimamas referendumu – visos tautos balsavimu. Įstatymas sudaro valstybės teisinės sistemos pagrindą. Jis turi aukščiausiąją teisinę galią kitų visų valstybės organų norminių aktų atžvilgiu, reguliuoja svarbiausius visuomeninius santykius. Visi įstatymai turi būti priimami sutinkamai konstitucijai ir neprieštarauti jai. [3,p.40]

Įstatymo aukščiausia juridinė galia pasireiškia ir tuo, kad:

– visi kitokie teisės norminiai aktai turi būti priimami ir įgyvendinami griežtai vadovaujantis įstatymu;

– esant teisės normų kolizijai poįstatyminis teisės aktas turi būti panaikintas arba pakeistas, kad atitiktų įstatymą;

– kaip aukščiausią juridinę galią turintis įstatymas yra nekontroliuojamas, netvirtinamas ar jo veikimas pristabdomas niekuo kitu, kaip tik pačio įstatymų leidėjo. [12,p. 377]

– reguliuoja svarbiausius žmonių santykius, susijusius su pagrindinių žmogaus teisių apsauga;

– formuluoja pradines, pamatines teisės normas; visi kiti teisės aktai leidžiami tik jas sukonkretinti ir vykdyti. [8,p.247-248]

Įstatymų viršenybė, palyginti su kitais norminiais teisės aktais, reiškia ir tai, kad pagrindinių žmogaus teisių apsaugą reguliuoja įstatymai, o ne Vyriausybės nutarimai ar konkrečių žinybų instrukcijos, kad įstatymų kūrimo subjektai yra tik tauta ir parlamentas (Seimas). Parlamente yra tiesiogiai atstovaujamas tautos suverenitetas ir pačios tautos interesų įvairovė, daugiapartiškumas, politinis pliuralizmas. Todėl tik parlamente, kai nevyrauja viena partija, norminiai teisės aktai gali geriausiai išreikšti skirtingų socialinių grupių interesų kompromisą. Interesų įvairovei čia atstovauja politinės partijos – parlamento frakcijos. [8,p. 248]

Įstatymų – kaip didžiausią juridinę galią turinčių teisės aktų, rengimas ir priėmimas yra griežtai reglamentuotas. Įstatymai rengiami bei priimami Lietuvos Respublikos Seimo Statuto, Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl įstatymų ir kitų norminių teisės aktų rengimo tvarkos”, ,,Įstatymų ir kitų teisės aktų rengimo rekomendacijos 2002-03-21 Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro įsakymo Nr. 75 redakcijos nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 69 straipsnio ketvirtojoje dalyje nuostatyta – Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatos gali būti priimamos ir referendumu.

Įstatymų priėmimas – tai sudėtingas, ilgai trunkantis procesas: projekto parengimas, derinimas, svarstymas Seime, priėmimas. Įstatymai įsigalioja tik atitinkamai juos paskelbus ,,Valstybės žiniose” vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymu ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos”.

Prof. Alf.Vaišvila teigia, be techninių, formos reikalavimų, įstatymas turi būti ir teisinis bei pateikia tokį teisinio įstatymo apibrėžimą:

Teisinis įstatymas – tai valstybinės valdžios suformuluota, privaloma bendro elgesio taisyklė, atitinkanti prigimtines (konstitucines) žmogaus teises ir išreiškianti priešingų interesų kompromisą. Įstatymo viršenybė reiškia, jog visi valstybės kuriami teisės normų aktai sudaro griežtą hierarchiją tiek formos (atitikimo įstatymą), tiek ir turinio (atitikimo teisę) požiūriu: poįstatyminiai teisės aktai neprieštarauja įstatymams, šie – Konstitucijai, o pati Konstitucija – prigimtinėms žmogaus teisėms. [9,p.343]

Dialoge ,,Apie įstatymus” Ciceronas, kaip ir kiti romėnų veikėjai, įstatymą aiškina kaip iš gamtos kilusį aukščiausią protą, įsakantį vykdyti tai, ką reikia vykdyti, ir draudžiantį priešingą. Šis protas, įsitvirtinęs žmonių mintyse, ir yra įstatymas. Žmonių priimti pozityvūs įstatymai turi atitikti natūralią teisę. [13,p.P. 1]

3. Įstatymų rūšys

Kūrimo ir teisinės galios atžvilgiu įstatymai yra panašūs, tačiau jų vieta ir vaidmuo teisės sistemoje gerokai skiriasi. Jie skirstomi į rūšis pagal įvairius kriterijus. Teisės literatūroje aptinkame įstatymų skirstymą pagal juridinę galią, pagal juose esančių normų reikšmę, pagal jų turinį, pagal tai, kokios teisės šakos normos juose įtvirtintos.

Siekiant suprasti įstatymų klasifikacijos esmę, svarbu apibūdinti atskiras jų rūšis.

Pagal juridinę galią įstatymai skirstomi į pagrindinius (arba konstitucinius) ir paprastuosius (einamuosius).

Pagrindiniai įstatymai nustato pradinius, pamatinius visuomenės ir valstybės gyvenimo principus. Jie skirstomi į konstituciją, konstitucinius įstatymus, ratifikuotas tarptautines sutartis. [8,p. 248]

Konstitucija – pagrindinis šalies įstatymas. Jame suformuluotos pirminės, pamatinės teisės normos, kurios saugo pagrindines žmogaus teises, nustato visuomeninę santvarką, valstybinės valdžios ir visuomenės santykius, politinės valdžios organizavimo principus, nuosavybės formas ir kita. Būdama aukščiausios juridinės galios įstatymas, konstitucija vertybiniu požiūriu orientuoja visą einamąją teisėkūrą, užtikrina vidinę konceptualią visos teisinės sistemos vienovę.

Tačiau ne tik tai daro Konstituciją pagrindiniu įstatymu. Konstitucijoje svarbiausia yra tai, kad demokratinėse visuomenėse ji yra ne valdžios įstatymas tautai, o tautos įstatymas savo išrinktai valdžiai. Priimdama šį teisės aktą per savo atstovus arba tiesiogiai balsuodama už pagrindines jos nuostatas, tauta siekia riboti valdžios galias pagrindinėmis žmogaus teisėmis. Pažeisti konstituciją – tai pažeisti pagrindines žmogaus teises. Todėl suprantama, kodėl ,,negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai” (Konstitucijos 7 str.). [8,p.248-249]

Konstitucija yra ypatingas įstatymas ir priėmimo, keitimo sąlygų ir tvarkos atžvilgiu. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 straipsnis (,,Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika”) gali būti pakeistas tik tautos referendumu, ir tik jeigu tam pritartų ne mažiau kaip trys ketvirtadaliai Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę (Konstitucijos 148 str. 1 d.). Konstitucijos keitimo ar papildymo iniciatyvos teisės subjektai yra ne mažesnė kaip ¼ visų Seimo narių grupė arba ne mažiau kaip 300 tūkstančių rinkėjų, savo valią patvirtinusių parašais po siūlomos pataisos tekstu. Taip pat numatytas apribojimas, kad Konstitucija negali būti taisoma nepaprastosios padėties ar karo padėties atveju.

Įdomiai konstitucijos reikšmę apibūdina Friedrich. A.Von.Hayek. Jis teigia, kad į konstitucinę teisę paprastai žvelgiama kaip į ,,aukščiausias” taisykles, vertas ypatingos, arba didesnės, pagarbos, nei kiti įstatymai. Tačiau nors tai gali būti paaiškinta istorinėmis priežastimis, jas labiau derėtų laikyti antstatu, skirtu teisei palaikyti, o ne visos teisės šaltiniu, kaip tai paprastai daroma. [4,p.196]

Konstituciniai įstatymai traktuojame kaip pamatiniai ir jiems teikiama ypatinga pagarba tik todėl, kad dėl jų turi būti formaliai susitariama ir, vadinasi, reikalinga ypatinga pastanga suteikti jiem tą pačią autoritetingumo ir pagarbos aureolę, nuo seno gaubiančią teisę. Paprastai konstitucijos yra ilgų kovų rezultatas, nes buvo išsikovotos brangia kaina palyginti netolimoje praeityje. Į jas žvelgiama kaip į sąmoningo susitarimo rezultatą, užbaigus ilgą kovą; konstitucijai dažnai ceremoningai prisiekiama, nes susitarimo principų pažeidimas atgaivintų visuomenės grupių nesutarimus arba net iš naujo įžiebtų pilietinius karus. Dažnai konstitucija taip pat yra dokumentas pirmąkart suteikęs lygias pilietines teises iki tol priespaudoje buvusioms klasėms.

Tačiau visa tai nekeičia fakto, jog konstitucija iš esmės tėra antstatas, pastatytas ant jau egzistuojančios teisinės sistemos pagrindo ir skirtas tai sistemai palaikyti bei priežiūrai organizuoti. Nors priimta ji gali atrodyti ,,pirminė” ta logine prasme, kad kitų taisyklių galiojimas remiasi konstitucija, vis dėlto jos tikslas yra palaikyti šias jau egzistuojančias taisykles. Ji yra įrankis teisei bei tvarkai palaikyti ir mechanizmas kitoms paslaugoms teikti, tačiau ji neapibrėžia teisės ir teisingumo. [4,p.197]

Konstitucija yra teisinės sistemos ,,stuburas”, jos pagrindinis elementas. Konstitucijoje randame kiekvienos teisės srities ištakas, pradus. Antai Konstitucijos 23 straipsnio normos, kad nuosavybė neliečiama, kad nuosavybės teises saugo įstatymai, kad nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai už ją atlyginant, yra vienas iš civilinių teisinių santykių reguliavimo pagrindų. Teisėjo ir teismų, vykdančių teisingumą, nepriklausomumo principas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str., yra svarbiausias principas, kuriuo grindžiamas civilinio arba baudžiamojo proceso santykių teisinis reguliavimas. [2,p.34]

Konstituciniai įstatymai – tai siauresnės nei konstitucija kompetencijos įstatymai. Jie reguliuoja tik kurią nors vieną itin svarbią valstybės gyvenimo sritį. Nuo paprastų įstatymų jie skiriasi priėmimo ir keitimo tvarka, kuri susijusi su ypatinga konstitucinių įstatymų vieta teisės sistemoje ir specifiniais konstitucinių įstatymų normų santykiais su paprastųjų įstatymų normomis. Jie taip pat yra juridinis pagrindas priimti paprastuosius įstatymus. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, konstitucinių įstatymų sąrašą nustato tik Seimas trijų penktadalių visų Seimo narių balsų dauguma (Konstitucijos 69 str.). Tokie konstituciniai įstatymai yra: 1) ,,Dėl Lietuvos valstybės” (1991 m. vasario 11 d.); 2) ,,Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų Sąjungas” (1992 m. birželio 8 d.); 3) Konstitucijos 47 straipsnio pirmosios dalies pataisa dėl užsieniečių teisės įsigyti Lietuvoje žemės nuosavybės teise; 4) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo įstatymo taikymo tvarkos konstitucinis įstatymas, priimtas 2002 metais.

Konstituciniais įstatymais Lietuvoje laikomi Konstitucijos 150 straipsnyje nurodyti įstatymai, Konstitucijos pataisos, taip pat tiesiogiai Konstitucijoje įvardyti įstatymai. Konstitucinių įstatymų sąrašą Seimo narių balsų dauguma nustato Seimas (Seimo statuto 168 str. 1 d.).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos komentare teigiama, kad minėtos Seimo statuto 168 straipsnio nuostatos juridiškai yra suformuluotos nevisiškai korektiškai, Pirma, konstituciniais įstatymais čia nepagrįstai laikomos ir Konstitucijos pataisos, nors tokiam interpretavimui Konstitucija neduoda pagrindo – Konstitucijos XIV skirsnyje nurodyta, kad Konstitucijos pataisos ir laikomos būtent Konstitucijos pataisomis, bet ne konstituciniais įstatymais. Antra, nepaisant Seimo statuto168 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos, kurioje minimas įstatymas dėl konstitucinių įstatymų sąrašo, Seimas nėra priėmęs tokio įstatymo. Trečia, Konstitucijos 76 straipsnio nuostata ,,Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas” interpretuotina vienprasmiškai ir neduoda pagrindo teigti, kad Konstitucija leidžia Seimo statutui apibrėžti konstitucinių įstatymų sąvoką.

Konstitucinių įstatymų projektai registruojami, pateikiami ir svarstomi bendra Seimo statuto įstatymų leidybos procedūros nustatyta tvarka, išskyrus išimtis ir ypatumus. Šie projektai negali būti svarstomi ir priimami skubos ar ypatingos skubos tvarka.

Lietuvos Respublikos konstituciniai įstatymai priimami, jeigu už juos balsuoja daugiau kaip pusė visų Seimo narių, o keičiami ne mažesne kaip trijų penktadalių visų Seimo narių balsų dauguma (Konstitucijos 69 str. 3 d.).

Seimo ratifikuotos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys. Tai Lietuvos Respublikos savanoriškai sudarytos tarptautinės sutartys, kurios neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir kurias ratifikavo (nustatyta tvarka patvirtino) Seimas. Jų teisinė padėtis, palyginti su Lietuvos teisės aktais, nustatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje: ,,Tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis” (Konstitucijos 138 str. 3 d.). Ratifikuotos tarptautinės sutartys įgyja ne tik įstatymo, bet ir aukštesnę už paprastųjų Lietuvos įstatymų galią. Paprastieji š

. . .

Išvados

Išnagrinėjęs įstatymų sampratą, požymius ir rūšis, galėčiau daryti tokias išvadas:

Kad taptų tikrove ir galėtų vykdyti savo funkcijas teisei būtina išorinė išraiška. Tai vadinama teisės šaltiniais. Vienas iš šių šaltinių yra teisės aktas.

Norminiai teisės aktai klasifikuojami atsižvelgiant į konstitucinį valdžios padalijimą. Pagal bendrųjų teisės normų juridinę galią visi tokių normų aktai yra skirstomi į įstatymus ir poįstatyminius aktus.

Įstatymai – tai Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos Seimo statuto nustatyta tvarka išleisti pirminiai teisės aktai, kurie turi aukščiausią juridinę galią, formuluoja bendrąsias teisės normas, skirtas reguliuoti svarbiausius žmonių santykius. Tai lemia jų išskirtinumą norminių teisės aktų sistemoje.

Įstatymams, kaip ir apskritai teisei, nebūdingas sąstingis. Jie nėra leidžiami kartą ir visiems laikams, o keičiasi ir tobulėja keičiantis visuomenei ir valstybei.

Kūrimo ir teisinės galios atžvilgiu įstatymai yra panašūs, tačiau jų vieta ir vaidmuo teisės sistemoje gerokai skiriasi. Jie skirstomi į rūšis pagal įvairius kriterijus. Teisės literatūroje aptinkame įstatymų skirstymą pagal juridinę galią, pagal juose esančių normų reikšmę, pagal jų turinį, pagal tai, kokios teisės šakos normos juose įtvirtintos.

Skirtingos įvairių įstatymų rūšių priėmimo procedūros rodo nevienodą jų reikšmę teisės normų sistemoje.

Cituota ir naudota literatūra:

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija, priimta Lietuvos Respublikos piliečių 1992 m. spalio 25 d. referendumu.

2. Autorių kolektyvas: Birmontienė T., Jarašiūnas E., Kūris E. Lietuvos konstitucinė teisė. Antrasis leidimas.- Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2002.

3. Čiočys P. Teisės pagrindai.- Vilnius: VVK leidykla, 2000.

4. Friedrich A.Von. Hayek. Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė. I.- Vilnius: Eugrimas, 1998.

5. Lietuvos Respublikos Konstitucijos komentaras. 2 dalis. Teisės institutas, 2002.

6. Mary Ann Glendon, Michael W.Gordon, Christopheer Osakwe. Vakarų teisės tradicijos. Pradai. 1993.

7. Römeris M. Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose. Vytauto Didžiojo universiteto teisių fakulteto leidinys.- Kaunas, 1931.

8. Vaišvila Alf. Teisės teorija.- Vilnius: Justitia, 2000.

9. Vaišvila Alf. Teisinės valstybės koncepcija Lietuvoje.-Vilnius: Litimo, 2000.

10. Vansevičius S. Valstybės ir teisės teorija.-Vilnius: Justitia, 2000

11. Vasarienė D. Civilinė teisė. Paskaitų ciklas.- Vilnius: Vilniaus vadybos kolegija, 2002.

12. Teorija gosudarstva ir prava.-Leningrad: Izdatelstvo Leningradskogo universiteta, 1987.

13. Tichomirov. Publičnoje pravo.-Moksva: Izdatelstvo BEK, 1995.

Join the Conversation

×
×