KAUNO KOLEGIJA EKONOMIKOS IR TEISĖS FAKULTETAS TEISĖS KATEDRA
ĮRODINĖJIMO PRIEMONĖS CIVILINIAME PROCESE CIVILINIO PROCESO TEISĖS REFERATAS
Kaunas, 2004
TURINYS
ĮŽANGA 3
1. ĮRODYMAI CIVILINIAME PROCESE 4
1.1 Įrodinėjimo tikslas 4 1.2 Įrodymai ir jų požymiai 4 1.3. Įrodymų klasifikacija 5
2. Įrodinėjimo priemonės 6
2.1 Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai 6 2.2 Liudytojų parodymai 8 2.3. Rašytiniai įrodymai 10 2.4. Daiktiniai įrodymai 13 2.5. Eksperto išvada 14 2.6. Apžiūra 16 2.7. Kitos įrodinėjimo priemonės 17 2.8. Įrodymų užtikrinimas 17
IŠVADOS 19
LITERATŪRA 20
ĮŽANGA
Įrodinėjimas iš esmės yra logikos dalis, nes kiekviena pažintinėveikla reikalauja įrodinėti tam tikrus reiškinius ar teiginius. Kurio norsteisinio teisingumą ar klaidingumą, jo sutikimą ar nesutikimą su tikrovegalima įrodyti tik vadovaujantis logikos dėsniais.
Logikos dėsniais remiantis įrodinėjama ir civiliniame procese,nes įrodinėjimas teisme taip pat įra loginė, pažintinė veikla. Kita vertusji yra ir procesinė pozityviosios teisės normų reguliuojama veikla, nespirma, teisminio įrodinėjimo ypatumus lemia įrodinėjimo dalykas, esantisne hipotezės, teorijos ar teiginiai, o juridiniai faktai. Antra,įrodinėjant teisme remiamasi ne moksliniais argumentais, aksiomomis, oteisminiais įrodymais, t.y. tam tikra informacija, patvirtinančia arpaneigiančia įrodinėjimo dalyką sudarančius faktus. Įstatymas numato kągalima laikyti įrodymu, ko negalima, ką reikia įrodinėti ir ko ne. Taigiteismo procese įrodinėjama tik įstatymo nustatyta tvarka ir priemonėmis.
Daugumoje šalių įrodymai laikomi proceso teisės institutu, todėlnormos, reguliuojančios įrodinėjimą ir įrodymus yra civilinio procesoįstatymuose.
Įrodymų teorija aiškina daugelį civilinio proceso klausimų:įrodinėjimo dalyką, įrodinėjimo pareigą ir jos paskirstymą, įrodymųleistinumą ir sąsajumą, įrodymų rinkimą, pateikimą ir vertinimą,neįrodinėtinas aplinkybes ir žinoma įrodinėjimo priemones.
LR Civilinio proceso kodekso ( toliau – CPK) 177 straipsnis sako,kad įrodymai civilinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriaisremdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yraaplinkybių pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus ir kitokiųaplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba, kad jų nėra.Tokie duomenys nustatomi šiomis priemonėmis:
1. šalių ar trečiųjų asmenų paaiškinimais ( tiesiogiai ar per atstovus);
2. liudytojų parodymais;
3. rašytiniais įrodymais;
4. daiktiniais įrodymais;
5. apžiūrų protokolais;
6. ekspertų išvadomis.
Šiame darbe prieš analizuojant aukščiau išvardintas įrodinėjimopriemones civiliniame procese, pirmame skyriuje trumpai aptariama irįrodinėjimo tikslas, įrodymų požymiai bei jų klasifikacija.
1. ĮRODYMAI CIVILINIAME PROCESE
Tiriant bet kurią civilinę bylą, neišvengiamas atkūrimas. Teismasnagrinėdamas bylą, konkrečią materialiosios tesės normą turi taikyti jauiki proceso atsiradusiems šalių tarpusavio santykiams. Siekiant tinkamaitaikyti teisės normą pirmiausiai reikia nustatyti ar tikrai tarp šaliųsusiklostę materialieji teisiniai santykiai. Antra, būtina nustatyti tųsantykių rūšį, nes nuo to priklauso, kokia konkreti materialiosios teisėsnormos taikytina. Trečia, reikia išsiaiškinti ar tikrai pažeisti vienosšalies teisės arba interesai ir ar tikrai juos pažeidė atsakovas. Visosšios aplinkybės paprastai nėra akivaizdžios, jos įvykusios praeityje,teismas jų nematė ir nežino, todėl prieš taikydamas konkrečią teisės normą,teismas turi įsitikinti esant aplinkybes, faktus, kuriais grindžiamasieškovo reikalavimas. Tuo teismas įsitikina vykstant įrodinėjimo procesui,kai siekiant pagrįsti nurodytus faktus pateikiami, tiriami ir vertinamiįrodymai.
Įstatymas reikalauja, kad teismas savo sprendime nurodytų, kokiosaplinkybės nustatytos, kokiais įrodymais grindžiamos teismo išvados ir kuoargumentuodamas teismas atmetė kai kuriuos įrodymus.[1] Todėl teismasnegali savo sprendimo grįsti prielaidomis savo samprotavimais, niekuonepagrįstais šalių paaiškinimais. Dėl šios priežasties įrodinėjimas svarbusir šalims ir teismui.
1.1 Įrodinėjimo tikslas
Dėl įrodinėjimo tikslo nesutarimų teisės doktrinoje nėra.Pripažįstama, kad šalys įrodinėdamos savo nurodytus faktus, siekia įtikintiteismą, jog sako tiesą. Taigi galutinis įrodinėjimo tikslas yra nustatytitiesą..
CPK 176 straipsnio pirmoje dalyje teigiama, kad įrodinėjimotikslas – teismo įsitikinimas esant tam tikras aplinkybes ar jų nesant.Taigi įstatymas nereikalauja, kad civilinėje byloje teisėjas būtų visiškaiįsitikinęs. Taigi faktų įrodomumo problema civilinėje byloje spręstinaremiantis tikimybių teorija: faktas gali būti pripažintu įrodytu, jeigušalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną
išvadą jį esant nei jo nesant.1.2 Įrodymai ir jų požymiai
Reikšmingos bylai teisingai išspręsti faktinės aplinkybėsnustatomos remiantis įrodymais. Įrodymai – tai priemonės, padedančiosaplinkybėms, sudarančioms įrodinėjimo dalyką, tapti žinomomis iraiškiomis.[2] Įrodymų sąvoka pateikiama ir CPK 177 straipsnio pirmojedalyje. Čia sakoma, kad įrodymais civiliniame procese laikomi bet kokiefaktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymo nustatyta tvarkakonstatuoja esant šalių reikalavimus ir atsikirtimus pagrindžiančias irkitas reikšmingas bylai teisingai išspręsti aplinkybes arba jų nesant.Analizuojant šios normos turinį nesunku nustatyti įrodymų požymius:
1. Bet kuris įrodymas yra tam tikri duomenys, informacija, žinios apie faktus, sudarančius įrodinėjimo dalyką.
2. Įrodymų turinio, t.y. informacijos ryšys su byla su faktais, sudarančiais įrodinėjimo dalyką.
3. Tik įstatymo nustatyta procesine tvarka gauta, pateikta, surinkta, ištirta ir įvertinta informacija gali būti laikoma įrodymu.
4. Įrodinėjimo priemonių leistinumas.
1.3. Įrodymų klasifikacija
Įrodymų skirstymas į rūšis turi ne tik teorinę bet ir praktinęreikšmę. Tik žinant kokios rūšies įrodymų reikia byloje, taip pat kokiosrūšies yra konkretus byloje jau esantis įrodymas, galima teisingainustatyti visas bylos aplinkybes.
Pagal įrodymų turinio, t.y. informacijos, santykio su įrodomuojufaktu pobūdį įrodymai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius.Tiesioginiais laikomi įrodymai, kuriuos ištyrus galima daryti kategoriškąir vienintelę išvadą dėl įrodymo fakto. Netiesioginiais įrodymais laikomainformacija, daugiareikšmiškai susijusi su įrodomuoju faktu. Dėl šiospriežasties remiantis vienu netiesioginiu įrodymu negalima darytivienintelės kategoriškos išvados dėl įrodomojo fakto.
Pagal informacijos susidarymo ir atsiradimo pobūdį įrodymaiskirstomi į pirminius ir išvestinius. Pirminiais laikomi įrodymai, atsiradętiesiogiai iš įrodomojo fakto (dokumentų originalai, įvykį mačiusioliudytojo parodymai ir t.t.). išvestiniai įrodymai yra informacija, gautane tiesiogiai iš įrodomojo fakto, o iš kitų tarpinių šaltinių (dokumentųkopijos, įvykio nemačiusio, bet apie jį girdėjusio iš kito konkretausasmens liudytojo parodymai.
Pagal šaltinį įrodymai yra skirstomi į asmeninius, daiktinius irmišrius. Asmeniniais laikomi tie, kurių atsiradimo šaltinis yra fizinisasmuo (šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimai, liudytojų parodymai).Daiktiniais įrodymais laikomi materialūs objektai, kuriuose glūdiinformacija (daiktai, dokumentai). Mišriais laikomi įrodymai, atsirandantyskaip fizinio asmens veiklos padarinys, tačiau kuriuose esanti informacijayra perduodama ne žodžiu, o išreiškiama tam tikrais ženklais, raštu(rašytiniai įrodymai, eksperto išvada).
Pagal įrodomąją galią įrodymai skirstomi į įrodymus turinčiusdidesnę įrodomąją galią arba prima facie įrodymus ir įrodymus turinčiusįprastą įrodomąją galią.
2. Įrodinėjimo priemonės
2.1 Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai
Viena dažniausiai praktikoje pasitaikančių įrodinėjimo priemoniųyra šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai. Žodinio proceso atveju bylosnagrinėjimas iš esmės visada pradedamas šalių ir trečiųjų asmenųpaaiškinimais (CPK 249 str. 2d.). Paprastai byloje dalyvaujantys asmenysgeriausiai žino bylos aplinkybes, buvusias prieš iškeliant bylą teisme.Neretai būtent šių asmenų konkretūs veiksmai jų pačių matyti ar girdėtifaktai sukūrė, nutraukė ar pakeitė materialiuosius teisinius santykius, dėlkurių kilo teisinis ginčas.
Šios įrodinėjimo priemonės ypatumas, kad šalys ir tretiejiasmenys yra teisiškai suinteresuoti bylos baigtimi. Būtent dėl nurodytospriežasties jų paaiškinimus būtina įvertinti itin atsargiai. Tai nurodomair CPK 186 straipsnio ketvirtoje dalyje, kurioje sakoma, kad šalių irtrečiųjų asmenų pateikiami jiems žinomų bylai reikšmingų aplinkybiųpaaiškinimai turi būti tikrinami ir vertinami teismo kartu su kitais bylojeesančiais įrodymais.
Kadangi šalys geriausiai žino bylos aplinkybes, jų paaiškinimųteisingumas ir išsamumas turi lemiamą reikšmę greitam ir operatyviam bylosteisminiam išnagrinėjimui, t.y. kuo išsamesni yra šalies paaiškinimai, tuoaiškesnė yra šalies reikalavimų apimtis ir aplinkybės, kuriomis patvirtintigalėtų būti pateikta papildomų įrodymų.
Kita šios įrodinėjimo priemonės ypatybė, kad šalių ir trečiųjųasmenų paaiškinimais įgyvendinamas rungimosi principas civiliniame procese,nes aiškindama bylos aplinkybes šalis nori įrodyti savo reikalavimųpagrįstumą, t.y. siekia sau palankaus teismo sprendimo.
Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais iš esmės vykdoma CPK 178
straipsnyje nustatyta įrodinėjimo pareiga, todėl galima daryti išvadą, kadpateikti paaiškinimus yra byloje dalyvaujančių asmenų ne tik teisė bet irpareiga. Pagal CPK 186 straipsnį šalys ir tretieji asmenys jiems žinomasbylai reikšmingas aplinkybes išaiškina teisme per apklausą. Prieš apklausąapklausiamas asmuo privalo prisiekti.Kadangi teikti paaiškinimus yra byloje dalyvaujančio asmens netik teisė bet ir pareiga, tai šios teisinės pareigos vykdymas gali būtiužtikrinamas tam tikra prievarta. Šaliai ar trečiajam asmeniui už duotospriesaikos sulaužymą gali būti skiriama iki vieno tūkstančio litų bauda.Kita vertus šie asmenys neprivalo pateikti paaiškinimus prieš save (Konstitucijos 31 str. ). Ši konstitucinė norma įtvirtinta ir CPK 188straipsnyje, numatančiame, kad šalys, tretieji asmenys turi teisęatsisakyti apklausos ar atsakymų į tam tikrus klausimus, jeigu tai reikštųpaaiškinimus prieš save, savo šeimos narius ir artimuosius giminaičius. Bepagrindo atsisakęs apklausos asmuo gali būti nubaustas už priesaikossulaužymą, taigi už atsisakymą pateikti nurodyto pobūdžio paaiškinimus,byloje dalyvaujantiems asmenims negali būti taikomos teisinės sankcijos.
Paaiškinimai pateikiami pradėjus bylą nagrinėti iš esmės, iškarto po posėdžio pirmininko pranešimo apie bylą. Paaiškinimai teikiamižodžiu, tačiau įrodinėjimo priemonė gali būti ir šalių bei trečiųjų asmenųrašytiniai paaiškinimai, jeigu jie prisiekę teismui (CPK 186 str. 2 d.).rašytiniai paaiškinimai galimi kai šalys ar tretieji asmenys negali atvyktiį teismą. Iš šalies ar trečiojo asmens, dėl svarbių priežasčių negalinčioatvykti į teismo posėdį, teismas turi teisę pareikalauti rašytinių įrodymųarba išimtinais atvejais išklausyti jo buvimo vietoje. Teismas privaloišklausyti paaiškinimus, tačiau pradėjus teikti paaiškinimus apieaplinkybes nesusijusias su nagrinėjamos bylos esme, posėdžio pirmininkasturi teisę nustatyti kalbų trukmę, o ją pažeidus nutraukti bylojedalyvaujantį asmenį[3].
Šalių ir trečiųjų asmenų vertinimai, nuomonės, spėlionės, jausmaiteikiant paaiškinimus negali būti pripažįstami įrodymais. Teismas privaloiš pateiktos įvairiapusės ir daugialypės informacijos atrinkti bylaireikšmingus duomenis. Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimus galimaskirstyti į dvi rūšis – tvirtinimus ir pripažinimus. Tvirtinimas – taišalių ir trečiųjų asmenų pateikta informacija, kuria siekiama įrodytifaktus, sudarančius reikalavimo ar atsikirtimo pagrindą. Pripažinimas – taibyloje dalyvaujančių asmenų teikiama informacija, kuria patvirtinamosaplinkybės, esančios priešingos šalies reikalavimų ar atsikirtimųpagrindas. Šalys turi teisę pripažinti faktus, kuriais priešinga procesošalis grindžia savo reikalavimus arba atsikirtimus (CPK 187 str. 1d.).skirtingai nei tvirtinimas, pripažinimas neatitinka faktą pripažįstančiosšalies interesų. Gali būti pripažįstami ne bet kokie, o tik tokie faktai,kuriais priešinga šalis grindžia savo reikalavimus arba atsikirtimus.Šalis, kurios pateiktus faktus priešinga šalis pripažįsta, atleidžiama nuopareigos įrodinėti pripažintus faktus, o patys faktai tampa nustatyti irtoliau neįrodinėjami.
Teisme tiek fiziniams tiek juridiniams asmenims atstovaujaatstovai. Lietuvos Aukščiausiojo teismo plenumas 1991 m. kovo 29 d.nutarimo Nr. 2 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normųreguliuojančių įrodinėjimą, taikymo praktikoje“ 2 punkte nurodė, kadteismai gali pripažinti įrodymais fizinių asmenų atstovų pagal įstatymą irjuridinių asmenų vadovų paaiškinimus. Taigi fizinių ir juridinių asmenųatstovų, turinčių įgaliojimus atlikti visus procesinius veiksmus,paaiškinimai, kaip įrodinėjimo priemonė yra tiesiogiai nurodyti ir CPK 52,54, 55 str.
Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai teismo tiriami ir vertinamikartu su kitais byloje esančiais įrodymais, atsižvelgiant į tai, kad bylojedalyvaujantys asmenys paprastai geriausiai žino bylai reikšmingasaplinkybes, tačiau kita vertus, materialiuoju teisiniu požiūriu yra irlabiau suinteresuoti bylos baigtimi.
2.2 Liudytojų parodymai
Liudytoju laikomas bylos baigtimi teisiškai nesuinteresuotasfizinis asmuo neatsižvelgiant į jo amžių ar giminystės ryšį su bylojedalyvaujančiais asmenimis, kuris yra šaukiamas į teismą duoti parodymusapie jam žinomas reikšmingas ir turinčias ryšį su byla aplinkybes (CPK 189str.). liudytojas yra įrodymų šaltinis, o liudytojo parodymai parodymai yraįrodinėjimo priemonė.
Paprastai liudytojas gali būti kiekvienas asmuo, kuriam yražinomos kokios nors bylai reikšmingos aplinkybės, tačiau liudytojo
suinteresuotumas bylos baigtimi gali pasireikšti įvairiai, pavyzdžiui jisgali būti vienos šalies giminaitis, artimas draugas, kaimynas arbendradarbis. Tad prieš išklausydamas liudytojo parodymus teismas privaloišsiaiškinti jo santykius su byloje dalyvaujančiais asmenimis ir kitassvarbias aplinkybes galinčias paveikti liudytojo parodymus, t.y. arliudytojas yra tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi(CPK 192 str. 2 d.).Asmenys, kurie negali būti šaukiami ir apklausiami kaipliudytojai šie asmenys:[4]
5. atstovai civilinėje byloje ar gynėjai baudžiamojoje byloje dėl aplinkybių, kurias jie sužinojo vykdydami atstovo arba gynėjo pareigas.
6. asmenys, kurie dėl fizinių ar psichikos trūkumų nesugeba teisingai suvokti bylai reikšmingų aplinkybių arba duoti dėl nurodytų aplinkybių teisingų parodymų.
7. dvasininkai – dėl aplinkybių, kurias sužinojo per tikinčiojo išpažintį.
8. medikai – dėl aplinkybių sudarančių profesinę paslaptį. Išskyrus atvejus, kai gautas paciento sutikimas.
9. kiti įstatymų nustatyti asmenys.
Nors šaukiamas liudyti asmuo privalo atvykti į teismą ir duotiteisingus parodymus (CPK 191 str. 1 d.), galimi atvejai, kai jis galiatsisakyti duoti parodymus remiantis jau anksčiau minėta konstitucinenorma, kurioje draudžiama versti duoti parodymus prieš save savo šeimosnarius, ar artimus giminaičius. Ši norma taip pat įtvirtinta ir CPK 191straipsnio antrojoje dalyje, numatančioje, kad liudytojas gali atsisakytiduoti parodymus, jeigu tai reikštų parodymus prieš save, savo šeimos nariusar artimus giminaičius.
Nors CPK 189 straipsnio pirmoje dalyje galimybė būti liudytojunesiejama su asmens amžiumi, tačiau nepilnamečio liudytojo apklausa turitam tikrų ypatumų. Jaunesni negu 16 m. liudytojas neprisaikdinamas teismui, tačiau teismas jam privalo išaiškinti pareigą duoti teisingus parodymus(CPK 194 str. 2 d.). be to apklausiant nepilnametį liudytoją, gali būtišaukiami dalyvauti jo atstovai pagal įstatymą, t.y. tėvai, globėjai,rūpintojai, VVTA atstovas. Nurodyti asmenys turi teisę pateikti liudytojuiklausimus, nes jie geriau pažįsta nepilnametį, žino jo būdo bruožus,galimybes suvokti ir pateikti gaunamą informaciją. Išimtinais atvejaissiekiant apsaugoti nepilnametį liudytoja, jo apklausos laikui teismonutartimi byloje dalyvaujantys asmenys gali būti pašalinami iš teismo salės( CPK 194 str. 3d.).
Liudytojai dažniausiai šaukiami į teismą byloje dalyvaujančiųasmenų prašymu. Kad būtų laikomasi operatyvumo principo, kviestinius įteismą liudytijus ieškovas privalo nurodyti ieškinyje (CPK 135 str. 1 d. 3p.), o atsakovas – atsiliepime į ieškinį (CPK 142 str. 2d. 3 p.) arbapriešieškinėje ( CPK 143 str. 3 d.).
Tam tikrais atvejais liudytojai gali būti kviečiami ne bylojedalyvaujančių asmenų, bet teismo iniciatyva. Ši nuostata taikytina byloms,kuriose teismas yra aktyvus: šeimos, darbo ir kai kuriose ypatingosiosteisenos bylose (CPK 375 str. 1 d., 414 str. 1d., 443 str. 8 d.).
Pašauktas liudyti asmuo privalo atvykti į teismą ir duotiteisingus parodymus. Už šios pareigos nevykdymą asmuo atsako CPK 248straipsnio antroje dalyje numatyta tvarka ( tokiam asmeniui gali būtiskiriama iki vieno tūkstančio litų bauda ir teismo nutartimi jis gali būtiatvesdinamas į kitą teismo posėdį).
Liudytojo parodymai duodami teismo posėdyje (CPK 250 str.).kiekvienas liudytojas kviečiamas į teismo salę ir apklausiamas atskirai.Tam kad liudytojai negalėtų tarpusavyje bendrauti, apklaustieji liekaposėdžio salėje, tik tam tikrais atvejais apklaustų liudytojų prašymuteismas gali leisti liudytojui išeiti iš teismo salės nepasibaigus teismoposėdžiui.
CPK 192 straipsnio antroje dalyje numatyta galimybė apklaustiliudytoja ne teismo posėdžių salėje, bet jo buvimo vietoje, kai teismošaukiamas liudytojas negali atvykti dėl ligos, senatvės, invalidumo ar kitųteismo pripažintų svarbiomis aplinkybių, o byloje dalyvaujantis asmuo,kurio iniciatyva kviečiamas liudytojas, negali užtikrinti jo atvykimo.Tokiu atveju liudytojo parodymai perskaitomi teismo posėdyje bylojedalyvaujančių asmenų pageidavimu. Tačiau liudytojai negali būti apklausiamiparengiamajame teismo posėdyje (CPK 230 str.)
Duodamas parodymus liudytojas turi teisę naudotis užrašais,tačiau tik kai parodymai susiję su skaičiais ar kitais duomenimis, kuriuossunku atsiminti. Tokie užrašai turi būti pateikti susipažinti teismui irbyloje dalyvaujantiems asmenims ir teismo nutartimi šie užrašai gali būtipridedami prie bylos (CPK 193 str.).
Liudytojo parodymai, kaip įrodinėjimo priemonė turi būti gaunamatik CPK nustatyta tvarka, o parodymai gauti ne CPK tvarka, pavyzdžiui
parodymai atsiusti teismui paštu, negali būti laikomi įrodymais.Apklausti liudytojai pakartotinai neapklausiami, nebent prireikusteismas savo iniciatyva gali apklausti liudytoją pakartotinai, taip patteismas gali tiek savo iniciatyva tiek byloje dalyvaujančių asmenų prašymuatlikti liudytojų akistatą (CPK 192 str. 7 d.).
Vertindamas liudytojo parodymus teismas privalo atsižvelgti įdaugybę aplinkybių galinčių turėti įtakos jų turiniui, į amžių, sveikatosbūklę, profesiją, išsilavinimą ir kitas asmenines savybes.
2.3. Rašytiniai įrodymai
Rašytiniais įrodymais tokie materialūs daiktai, kuriuose ženklaisišreikšta informacija apie reikšmingas nagrinėjamai bylai aplinkybes. Toksrašytinių įrodymų apibrėžimas atspindi pagrindinius ir esminius šios rūšiesįrodymų požymius, tačiau nesuteikia galimybės tiksliai atskirti rašytiniusįrodymus nuo kitų byloje esančių rašytinę formą turinčių įrodymų – bylojedalyvaujančių asmenų rašytinių paaiškinimų, eksperto išvados akto, kurieirgi ženklais užfiksuojami popieriuje ir kuriuose taip pat yra reikšmingosinformacijos.
Siekiant atskirti rašytinius įrodymus nuo kitų rūšių įrodymų,reikia prie jau nurodytų požymių pridėti dar vieną – šių įrodymų kilmę,šaltinį. Rašytiniai įrodymai paprastai kyla iš asmenų, nesančių bylojedalyvaujančiais asmenimis ar ekspertais. Taigi rašytiniai įrodymai yramaterialaus pasaulio daiktai, kurių turinys (rašytiniai ženklai), galintispatvirtinti arba paneigti teismą dominančius faktus yra kilęs ne iš bylojedalyvaujančių asmenų ar eksperto ir nepriklauso nuo šių asmenų procesinėspadėties.
Materialųjį rašytinių įrodymų pagrindą sudaro bet kokios formosir kokybės materialaus pasaulio daiktai (popierius, medis, metalas ar kitamedžiaga ant kurios gali išlikti rašytiniai ženklai). Rašytiniai ženklaituri būti užrašomi taip, kad ant daikto liktų įskaitomi materialūs šiųženklų pėdsakai. Rašytiniai ženklai gali būti padaromi cheminiu (rašalu,tušu, dažais) arba mechaniniu (išdeginant, išgraviruojant ir kt.) būdu.
Pagal CPK 197 straipsnio pirmąją dalį rašytiniai įrodymai yradokumentai, dalykinio ar asmeninio susirašinėjimo medžiaga, kitokie raštai,kuriuose yra duomenų apie bylai reikšmingas aplinkybes.
Rašytiniu įrodymus galima skirstyti pagal įvairius požymius:kilmę, formą, turinį arba susidarymo (atsiradimo) procesą.
Pagal informacijos atsiradimo būdą rašytiniai įrodymai skirstomiį originalius pirminius (originalus) ir antrinius (nuorašus). Šisskirstymas pagrįstas įstatymu ir turi didelę praktinę reikšmę. CPK 198straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad rašytiniai įrodymai pateikiamiCPK 114 straipsnyje nustatyta tvarka, t.y. byloje dalyvaujantys asmenysprivalo pateikti pirminius (originalius) įrodymus arba jų nuorašus,patvirtintus teismo, notaro, byloje dalyvaujančio advokato arba dokumentąišdavusio ar priėmusio asmens. Taigi įstatymai nenurodo pareigos pateiktivien pirminius įrodymus, nes pateikiant įrodymą asmuo ne visuomet turigalimybę pristatyti pirminį įrodymą dėl jo apimties, saugojimo tvarkos arkitų priežasčių. Tačiau CPK 114 straipsnio antroje dalyje numatyta teismoteisė savo iniciatyva arba byloje dalyvaujančių asmenų prašymu pareikalautipateikti rašytinių įrodymų originalus, tai gali būti padaryta suabejojusdėl pateikto nuorašo tikrumo.
Pagal formą rašytiniai įrodymai gali būti skirstomi į tris rūšis:paprastos rašytinės formos, įstatymo nustatytos formos ir turinio,patvirtinti notarine tvarka. Skirstymas pagal formą taip pat turi praktinęreikšmę, nes tik žinant įstatymų reikalavimus, keliamus tam tikro dokumentoformai ir turiniui, galima teisingai įvertinti rašytinį įrodymą.Dokumentas, kurio turinys ir forma neatitinka įstatymo reikalavimų neturiįrodomosios vertės. Tačiau tokie dokumentai gali būti panaudoti, jeiguregistracija turi tik teisės išviešinimo reikšmę, bet jeigu registracijaturi teisę sukuriančią reikšmę, toks dokumentas negali būti tinkamaįrodinėjimo priemonė.
Pagal turinį rašytiniai įrodymai gali būti skirstomi įtvarkomuosius ir informacinius. Tvarkomaisiais rašytiniais įrodymaisvadinami įrodymai, kurių turinys liudija valinio pobūdžio faktus.Tvarkomiesiems dokumentams paprastai būdinga ne tik tai, kad juose yrainformacijos, bet ir tai, jog jie sukelia atitinkamų teisinių padarinių.Tam tikrais atvejais rašytinio įrodymo turinys gali būti ir informacinis irtvarkomasis.
Pagal susidarymo (atsiradimo) būda rašytiniai įrodymai gali būtiskirstomi į oficialius (viešuosius) ir asmeninius (privačius). Šisskirstymas pateiktas CPK 197 straipsnio pirmoje dalyje. Asmeniniaispripažintini iš privačių fizinių ar juridinių asmenų kilę rašytiniai
įrodymai (susirašinėjimas, užrašai, korespondencija). Valstybės arsavivaldybių institucijų išduoti, kitų valstybės asmenų pagal kompetencijąpatvirtinti dokumentai pripažįstami oficialiais rašytiniais įrodymais,turinčiais didesnę įrodomąją galią (prima facie).Rašytinius įrodymus, kaip ir daugelį kitų įrodymų pateikia bylojedalyvaujantys asmenys, tačiau tam tikrais atvejais juos gali išreikalautiteismas (CPK 198 str. 1 d.). asmuo rašytinį įrodymą, kuriuo grindžiaprocesinio dokumento turinį, privalo pateikti įstatymo nustatyta tvarka.Negalėdami patys gauti rašytinių įrodymų gali raštu arba žodžiu prašytiteismą išreikalauti atitinkamą rašytinį įrodymą. Tokiame prašyme turi būtinurodytas:
• reikalaujamas rašytinis įrodymas;
• aplinkybės dėl kurių yra pagrindo manyti, kad atitinkamą įrodymą turi prašyme nurodytas asmuo;
• aplinkybės, kurias gali patvirtinti reikalaujamas įrodymas.
Rašytiniai įrodymai gali būti renkami tokiais būdais:
1. teismas išreikalauja rašytinius įrodymus iš juos turinčių fizinio ar juridinių asmenų. Asmuo neprivalo pateikti rašytinių įrodymų ir kai turi teisę atsisakyti būti apklausiamas ar duoti parodymus, jei tai reikštų parodymus prieš save, savo šeimą ar artimus giminaičius (CPK 199 str. 3d.)
2. asmeniui, prašančiam išreikalauti įrodymą, teismas gali duoti teisės gauti reikalaujamą rašytinį įrodymą liudijimą, tačiau pažymėtina, kad teismas neturi teisės savo iniciatyva įpareigoti asmenį gauti įrodymą, jeigu pats asmuo nesutinka šito padaryti. Taip pat rašytinius įrodymus gali išreikalauti advokatai bei jų padėjėjai;
3. užsienio valstybėse esantys įrodymai renkami teismo pavedimo tvarka, vadovaujantis tarptautinių tesinės pagalbos sutarčių ir 1970 m. kovo 18 d. Hagos konvencijos dėl įrodymų civilinėse ir komercinėse bylose paėmimo užsienyje nustatytomis taisyklėmis.
Asmenys neturėdami galimybės pateikti teismui reikalaujamąįrodymą, privalo apie tai pranešti teismui nurodydami įrodymo nepateikimopriežastis (CPK 199 str.). Jeigu teismui reikalingus įrodymus sunkupateikti, pavyzdžiui dėl jų didelės apimties, teismas gali pareikalautipateikti nustatyta tvarka patvirtintus išrašus arba tokius įrodymusapžiūrėti ir ištirti jų buvimo vietoje (CPK 199 str. 7 d.).
Kartu su atitinkamais procesiniais dokumentais asmuo privalopateikti tiek rašytinio įrodymo nuorašų, kiek yra byloje dalyvaujančiųasmenų, o jeigu dokumentas yra surašytas ne valstybine kalba, kartu turipateikti ir nustatyta tvarka patvirtintą jo vertimą į valstybinę kalbą (CPK198str 2 d.)
Rašytiniai įrodymai balsu perskaitomi teismo posėdyje irpateikiami susipažinti byloje dalyvaujantiems asmenims, išskyrus atvejus,kai jie su šiais įrodymais jau yra susipažinę iki teismo posėdžio pradžios.Esantys byloje rašytinių įrodymų nuorašai kartu su procesiniais dokumentaisišsiunčiami byloje dalyvaujantiems asmenims, todėl nėra būtina šiuosįrodymus pateikti dar kartą susipažinti teismo posėdyje. Reikiamaisatvejais rašytiniai įrodymai gali būti pateikiami susipažinti liudytojui arekspertui, siekiant nustatyti tam tikras aplinkybes.
Bendrosios teisės procesui būdinga ir tai, kad šalys privalovisus rašytinius įrodymus atskleisti dar iki teismo posėdžio pradžios.Teisinės sistemos valstybėse paplitęs ir kompiuterinių duomenų, kaiprašytinių įrodymų naudojimas. CPK 198 straipsnio antrojoje dalyje sakoma,jog rašytinės formos dokumentui prilyginami tam tikri dokumentai, perduotitelekomunikacijų galiniais įrenginiais. Šiuo metu vis daugiau komerciniųsantykių vykdomi panaudojant elektronines komunikacijos priemones. Tokiubūdu ne mažai įmonių keičiasi informacija, derasi dėl sandorių, priimavartotojų skundus, netgi sudaro sandorius – pateikdamos užsakymuselektroniniu paštu ar parduodamos prekes Interneto parduotuvėse. Kai kuriespecialūs teisės aktai netgi įtvirtina konkrečius elektroniniusinstrumentus. Aišku, kad visi pirmiau nurodyti santykiai neretai turiteisinę reikšmę ir teisė privalo užtikrinti šių santykių teisinį tikrumą iraiškumą bei jų dalyvių teisėtų interesų gynimą teisinėmis valstybėsprievartos priemonėmis. Taigi šiame kontekste ypač svarbus elektroniniųduomenų kaip įrodinėjimo priemonės leistinumas civiliniame procese.
Lietuvoje elektroninių duomenų naudojimui teismo procese dėmesioskirta nedaug – juos iš dalies reglamentuoja naujasis Elektroninio parašoįstatymas, jie numatyti Elektroninės prekybos įstatymo projekte bei CPK 198straipsnio antroje dalyje. Šiame straipsnyje apžvelgtos pagrindinėselektroninių duomenų naudojimo civiliniame procese galimybės, būdai beiproblemos.
2.4. Daiktiniai įrodymai
Daiktiniai įrodymai – tai daiktai, kurie dėl savo ypatingų
savybių arba patys savaime gali būti priemonė padedanti nustatyti bylaireikšmingas aplinkybes[5]. Dažniausiai tai materialūs daiktai, kuriųbuvimas, išorė, kokybė ar kitos savybės, buvimo vieta, taip pat ant kuriųpalikti pėdsakai ir kiti požymiai galintis patvirtinti arba paneigti tamtikras bylai reikšmingas aplinkybes. Vertindamas šiuos įrodymus teismasgali nustatyti padarytos turtinės žalos dydį, įgytos prekės kokybę, daiktovertę ir kita. Daiktiniai įrodymai gali būti patys įvairiausi daiktai:apgadintas arba neapgadintas automobilis, įvairios paskirties patalpos arstatiniai, įrengimai, prietaisai, įrankiai, baldai, drabužiai ir t.t.Daiktinius įrodymus teismui pateikia byloje dalyvaujantys asmenysarba juos išreikalauja teismas ( CPK 206 str. 1 d.). negalintys patys gautireikalingų daiktinių įrodymų byloje dalyvaujantys asmenys gali prašytiteismą juos išreikalauti. Tokį prašymą būtina pareikšti procesiniuose arbaparuošiamuosiuose dokumentuose, išimtiniais atvejais žodžiu teismoposėdyje.
Daiktiniai įrodymai yra pateikiami tiesiogiai bylą nagrinėjančiamteismui arba išduodami prašančiam išreikalauti įrodymą asmeniui,pateikusiam liudijimą. Teismui pateikti daiktiniai įrodymai yra laikomibyloje arba perduodami pagal specialų apyrašą į teismo daiktinių įrodymųsaugojimo kamerą. Įrodymai, kurių negalima atgabenti į teismą, saugojamibuvimo vietoje ir ten apžiūrimi (CPK 208 str. 3 d.). teismas privalo imtispriemonių, kad daiktiniai įrodymai išliktų nepakitę, nes svarbu išsaugotijų įrodomąsias savybes. Paprastai tam galima imtis laikinųjų apsaugospriemonių.
Daiktiniai įrodymai tiesiogiai apžiūrimi teismo posėdyje: teismasvizualiai apžiūri daiktinį įrodymą ir ištiria jo savybes, požymius,ypatumus reikšmingus nagrinėjamai bylai. Kartu sudaroma galimybėsusipažinti su įrodymais visiems byloje dalyvaujantiems asmenims, oprireikus ir ekspertams bei liudytojams. Tačiau reikia pabrėžti, kadLietuvos teismuose daiktiniai įrodymai kaip įrodinėjimo priemonė naudojamagana retai.
2.5. Eksperto išvada
Ekspertizės skyrimo pagrindas yra poreikis išsiaiškinti tamtikrus bylai reikšmingus klausimus, kurių negalima išsiaiškinti bespecialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių (CPK 212 str. 1d.). taigi gali būti skiriama tokių sričių ekspertizė:
o mokslo – įvairių mokslo sričių;
o meno;
o technikos;
o amato;
o medicinos;
o kitų sričių.
Taigi, eksperto išvada – tai įstatymų nustatyta tvarka paskirtoasmens, turinčio specialų mokslo, technikos, amato, ar kitų sričių žinių,raštu išdėstyta nuomonė, gauta atlikus tam tikrus tyrimus siekiant atsakytiį teismo pateiktus klausimus.[6]
Ekspertizę gali skirti tik teismas, tačiau visais atvejaisatsižvelgiama į byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę. Šalis inicijuodamaekspertizės skyrimą, privalo nurodyti aplinkybes, kurias būtina nustatytiir ekspertui pateiktinus klausimus. Šalies prašymai skirti ekspertizęišdėstomi procesiniuose arba paruošiamuosiuose dokumentuose, nors tokiusprašymus galima pateikti ir žodžiu teismo posėdyje. Ekspertizė gali būtiskiriama rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui ir nagrinėjant bylą.Paskyrus ekspertizę teismo nutartimi, bylos nagrinėjimas gali būtisustabdytas (CPK 164 str. 2 d.). teismo nutartis skirti ar neskirtiekspertizę yra neskundžiama, tačiau gali būti skundžiama nutartissustabdyti bylą (CPK 165 str.).
Nutarties skirti ekspertizę motyvuotoje dalyje aprašomos bylosaplinkybės, susijusios su ekspertizės dalyku, ir nurodomas ekspertizėsskyrimo pagrindas. Ekspertui pateikiami klausimai turi būti susiję su jo one su teismo kompetencija. Rezoliucinėje teismo nutarties dalyje nurodomiaiškūs ir tikslūs, be dviprasmybių klausimai. Ekspertu paskirtas asmuoprivalo atvykti teismo šaukimu ir pateikti nešališką išvadą jam pateiktaisklausimais (CPK 214 str. 1 d. ). Ekspertas turi teisę atsisakyti pateiktiišvadą, jeigu mano, kad išvadai nepakanka medžiagos arba jam pateiktasklausimas viršijo jo kvalifikaciją ar kompetenciją ( CPK 214 str. 3 d.).
Teismų praktikoje dažniausios tokių rūšių ekspertizės:
1. rašysenos ekspertizė, kai reikia nustatyti asmenis rašiusius ar pasirašiusius tam tikrą dokumentą, rašto klastojimo atvejus.
2. psichiatrinė ekspertizė, kai reikia nustatyti fizinio asmens psichikos būklę siekiant nuspręsti dėl asmens veiksnumo arba atsakyti į klausimą ar asmuo tam tikru momentu galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti.
3. psichologinė ekspertizė, kai nustatomas asmens gebėjimas suprasti bylos aplinkybes ir nepilnamečio asmens gebėjimą suvokti ir valdyti savo veiksmus, atsižvelgiant į individualius psichologinius ir amžiaus ypatumus.
4. narkologinė ekspertizė, kai siekiama pripažinti asmenį ribotai
veiksniu dėl piktnaudžiavimo alkoholiniais gėrimais, narkotinėmis ar toksinėmis priemonėmis, išnagrinėti medicinos apžiūros išvadas dėl asmens neblaivumo ar girtumo laipsnio nustatymo;5. dokumentų ekspertizė dėl dokumentų turinio tapatybės ar suklastojimo, dokumento amybos būdo, laiko ir kitų aplinkybių;
6. medicinos ekspertizė, kai ginčijama tėvystė, siekiama nustatyti asmens kūno sužalojimo, darbingumo netekimo procentą;
7. autorystės ekspertizė, kai nustatomas neredaguoto kūrinio autorius;
8. buhalterinė ekspertizė, kai nustatomas materialiųjų vertybių ir pinigų trūkumas, turtinės žalos dydis;
9. finansų ekspertizė, kai siekiama nustatyti įmonių nemokumą bankroto bylose, mokesčių mokėjimo tvarką ir pažeidimus vykdant kredito ir finansų operacijas;
10. autotechninė ekspertizė, kai siekiama išsiaiškinti transporto priemonės gedimus, jų atsiradimo aplinkybes, autoįvykio mechanizmą;
11. techninės darbų saugos ekspertizė, kuria nustatomas nelaimingų atsitikimų darbe techninės priežastys, darbo sąlygų sutikimas su nustatytais reikalavimais;
12. prekinė ekspertizė, kai ginčijama sugadinto automobilio remonto, sugadintų baldų ar kitų daiktų vertė;
13. turto ar verslo vertinimo ekspertizė, kai siekiama nustatyti nekilnojamojo ar kilnojamojo turto, taip pat verslo vertę;
14. statinių projektavimo, statybos, statinių projektų ekspertizė, kai ginčijama namų, butų ar kitų statinių statybos vertė.
Paskyręs ekspertizę teismas kartu su nutartimi skirti ekspertizępateikia ekspertui ir daiktus bei dokumentus, kurie turi būti ištirti,dažniausiai ekspertui pateikiama ir visa civilinė byla. Ekspertizės eiga,rezultatai ir išvada išdėstoma ekspertizės akte. Ekspertizės aktą sudaroįvadinė, tiriamoji ir išvadų dalys. Pagal atsakymų į teismo klausimuseksperto išvada gali būti trijų rūšių: kategoriška, tikėtina ir išvada, kadį teismo klausimus negalim atsakyti.
Vadovaujantis CPK 218 straipsniu, eksperto išvada teismui nėraprivaloma, t.y. ji yra vertinama pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstavisapusišku objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Jeigu ekspertizėsišvada nepakankamai aiški ar išsami, teismas gali skirti papildomąekspertizę tam pačiam ekspertui, tačiau jei kyla abejonių dėl ekspertoišvados pagrįstumo, teismas gali skirti pakartotinę ekspertizę kitiemsekspertams (CPK 219 str. 2 d.).
Vertinant eksperto išvadą, tam tikrų kategorijų, pavyzdžiui,ypatingąja teisena nagrinėjamose asmens pripažinimo neveiksniu, tėvystėsnustatymo bylose ekspertizė yra prima facie įrodymas, nes atsakovopareikštas ekspertizės atsisakymas gali būti laikomas tėvystės įrodymu.
2.6. Apžiūra
Apžiūros atlikimo pagrindas – teismo ir byloje dalyvaujančiųasmenų poreikis vietoje išsiaiškinti tam tikras bylai reikšmingasaplinkybes. Pagal CPK 210 straipsnio pirmąją dalį prireikus ištirti bylosaplinkybes teismas savo iniciatyva arba byloje dalyvaujančių asmenų prašymugali skirti daiktinių ir rašytinių įrodymų apžiūrą jų buvimo vietoje arbavietos apžiūrą. Taigi apžiūros protokolas, kaip įrodinėjimo priemonė yraįstatymo nustatyta tvarka apžiūrėjus daiktinius arba rašytinius įrodymus irįvykio vietą raštu užfiksuotos bylai reikšmingos aplinkybės.
Daiktinius arba rašytinius įrodymus, kurių negalima pristatyti įteimą, teismas apžiūri ir ištiria jų buvimo vietoje. Vizualiai apžiūrėdamasįrodymą, teismas nustato tam tikrus išorinius jo požymius, savybesypatumus. Apžiūra gali būti skiriama tiek rengiantis tiek vykstantteisminiam bylos nagrinėjimui. Byloje dalyvaujantys asmenys gali prašytiatlikti apžiūra pateikdami procesinius dokumentus arba žodžiu teismoposėdyje.
Apžiūrą atlieka visos sudėties teismas. Byloje dalyvaujantiemsasmenims pranešama apie apžiūros laiką ir vietą, išskyrus, kai apžiūraatliekama teismo posėdyje. Dėl atliktų apžiūros veiksmų ir rezultatųsurašomas apžiūros protokolas, jį pasirašo visos sudėties teismas ir kitiapžiūroje dalyvavę asmenys ( CPK 210 str. 4 d.). atsižvelgiant į šiosįrodinėjimo priemonės specifiką, prie apžiūros protokolo pridedami visiteismo sudaryti ar patvirtinti planai, brėžiniai, nuotraukos ar vaizdoįrašai.
Vietos apžiūra teismų praktikoje gana reta, nors šitaip teismasgalėtų tiesiogiai išsiaiškinti daugelį bylai reikšmingų aplinkybių,tiesiogiai ištirti daiktinius ar rašytinius įrodymus.
2.7. Kitos įrodinėjimo priemonės
Pagal CPK 220 straipsnio trečiąją dalį kitos įrodinėjimopriemonės gali būti nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai, tačiau šie daiktai
gali būti įrodinėjimo priemonės tik tada, kai jie padaryti nepažeidžiantįstatymų.Teismų praktikoje byloje dalyvaujantys asmenys, siekdami įrodytibylai reikšmingas aplinkybes, dažnai pateikia nuotraukas, vaizdo ar garsoįrašus. Tačiau tokie bylai reikšmingi įrodymai turi būti užfiksuoti priešiškeliant bylą teisme. Kai įrašinėjama, filmuojama ar fotografuojamatiriant įrodymus teisme, tai tokie įrašai tėra sudedamoji procesiniųveiksmų dalis.
Svarbiausias reikalavimas keliamas tokioms įrodinėjimo priemonėmsyra jų atsiradimas nepažeidžiant įstatymų. Nuotraukos, vaizdo ar garsoįrašai, kaip įrodymai pateikti teismui, ištiriami teismo posėdyje.
2.8. Įrodymų užtikrinimas
Įrodymų užtikrinimas – tai įstatymo nustatyta tvarka įrodymųišsaugojimas ir užfiksavimas esant realiam pavojui, jog iki bylos teisminioišnagrinėjimo bylai reikšminga informacija neišliks arba pagrindo manyti,kad gauti minėtą informaciją vėliau taptų negalima arba sunku.[7]
Įrodymų užtikrinimo priemonės suteikia galimybę užfiksuoti irišsaugoti įrodymus. Asmuo turintis pagrindo manyti, kad vėliau tapsnegalima ar sunku pateikti įrodymus, gali prašyti teismo juos užtikrinti.Pareiškimas užtikrinti įrodymus paduodamas teismui, kurio veikosteritorijoje yra prašomas užtikrinti įrodymas. Gali būti užtikrinamos visosįrodinėjimo priemonės. Pavyzdžiui gali būti iš anksto apklausiamiliudytojai, apžiūrimi daiktiniai ar rašytiniai įrodymai ir surašomasapžiūros protokolas, atliekama ekspertizė.
IŠVADOS
Pagal rungimosi principą kiekviena šalis privalo įrodytiaplinkybes, kuriomis ji remiasi, taigi šalis turi ne tik teisę, bet irpareigą naudotis aukščiau analizuotomis įrodinėjimo priemonėmis. Įrodinėtiprivalo ne tik šalys, bet ir visi kiti įrodinėjimo subjektai. Tam tikraįrodinėjimo pareiga turi ir teismas.
Teismas atsako už civilinio proceso įstatymų reguliuojančiųįrodinėjimą laikymąsi ir tinkamą taikymą, tik teismas galutiniai įvertinaįrodymus, nustato jų sasajumą ir leistinumą. Taigi teismas tik kontroliuojaįrodinėjimo procesą ir baigia galutinę jo stadiją įvertindamas šaliųpateiktus įrodymus.
Kiekvienoje byloje svarbu nustatyti ką šalys privalo įrodyti. Irtuomet tolesnė teismo eiga ir priimtas sprendimas priklauso tik nuo to kaipbyloje dalyvaujantys asmenys sugebėjo įrodyti bylai reikšmingas aplinkybes.Taigi įrodinėjimo priemonės yra labai svarbi teisminio proceso dalis, nuokurios priklauso bylos baigtis.
LITERATŪRA
Lietuvos Respublikos Konstitucija. Žin., 1992, Nr. 33.
Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodeksas. Žin., 2002, Nr. 36 – 1340.
E. Laužikas, V. Mikelėnas, V. Nekrošius. Civilinio proceso teisė. I tomas/Justicija/ Vilnius. – 2003m.
Mikelėnas V. Civilinis procesas. Pirmoji dalis. Vilnius.: Justitia., 1997.– 400p.
http://www.itc.tf.vu.lt/mokslas/justitia2.doc
Lietuvos Aukščiausiojo teismo plenumo 1991 m. kovo 29 d. nutarimas Nr. 2„Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normų reguliuojančiųįrodinėjimą, taikymo praktikoje“
———————–[1] CPK 265, 270 str.[2] E. Laužikas, V. Mikelėnas, V. Nekrošius. Civilinio proceso teisė. Itomas/ Justicija/ Vilnius. – 2003m.[3] CPK 255 str.[4] CPK 189 str.[5] CPK 204 str.[6] E. Laužikas, V. Mikelėnas, V. Nekrošius. Civilinio proceso teisė. Itomas/ Justicija/ Vilnius. – 2003m.
[7] E. Laužikas, V. Mikelėnas, V. Nekrošius. Civilinio proceso teisė. Itomas/ Justicija/ Vilnius. – 2003m.