irodinėjimo priemonės CP

KAUNO KOLEGIJA

EKONOMIKOS IR TEISĖS FAKULTETAS

TEISĖS KATEDRA

ĮRODINĖJIMO PRIEMONĖS CIVILINIAME PROCESE

CIVILINIO PROCESO TEISĖS REFERATAS

Kaunas, 2004

TURINYS

ĮŽANGA 3

1. ĮRODYMAI CIVILINIAME PROCESE 4

1.1 Įrodinėjimo tikslas 4

1.2 Įrodymai ir jų požymiai 4

1.3. Įrodymų klasifikacija 5

2. Įrodinėjimo priemonės 6

2.1 Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai 6

2.2 Liudytojų parodymai 8

2.3. Rašytiniai įrodymai 10

2.4. Daiktiniai įrodymai 13

2.5. Eksperto išvada 14

2.6. Apžiūra 16

2.7. Kitos įrodinėjimo priemonės 17

2.8. Įrodymų užtikrinimas 17

IŠVADOS 19

LITERATŪRA 20

ĮŽANGA

Įrodinėjimas iš esmės yra logikos dalis, nes kiekviena pažintinė
veikla reikalauja įrodinėti tam tikrus reiškinius ar teiginius. Kurio nors
teisinio teisingumą ar klaidingumą, jo sutikimą ar nesutikimą su tikrove
galima įrodyti tik vadovaujantis logikos dėsniais.

Logikos dėsniais re emiantis įrodinėjama ir civiliniame procese,
nes įrodinėjimas teisme taip pat įra loginė, pažintinė veikla. Kita vertus
ji yra ir procesinė pozityviosios teisės normų reguliuojama veikla, nes
pirma, teisminio įrodinėjimo ypatumus lemia įrodinėjimo dalykas, esantis
ne hipotezės, teorijos ar teiginiai, o juridiniai faktai. Antra,
įrodinėjant teisme remiamasi ne moksliniais argumentais, aksiomomis, o
teisminiais įrodymais, t.y. tam tikra informacija, patvirtinančia ar
paneigiančia įrodinėjimo dalyką sudarančius faktus. Įstatymas numato ką
galima laikyti įrodymu, ko negalima, ką reikia įrodinėti ir ko ne. Taigi
teismo procese įrodinėjama tik įstatymo nustatyta tvarka ir priemonėmis.

Daugumoje šalių įr rodymai laikomi proceso teisės institutu, todėl
normos, reguliuojančios įrodinėjimą ir įrodymus yra civilinio proceso
įstatymuose.

Įrodymų teorija aiškina daugelį civilinio proceso klausimų:
įrodinėjimo dalyką, įrodinėjimo pareigą ir jos paskirstymą, įrodymų
leistinumą ir sąsajumą, įrodymų rinkimą, pateikimą ir vertinimą,
neįrodinėtinas aplinkybes ir žinoma įrodinėjimo priemones.

LR Civilinio proceso ko

odekso ( toliau – CPK) 177 straipsnis sako,
kad įrodymai civilinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais
remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra
aplinkybių pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus ir kitokių
aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba, kad jų nėra.
Tokie duomenys nustatomi šiomis priemonėmis:

1. šalių ar trečiųjų asmenų paaiškinimais ( tiesiogiai ar per

atstovus);

2. liudytojų parodymais;

3. rašytiniais įrodymais;

4. daiktiniais įrodymais;

5. apžiūrų protokolais;

6. ekspertų išvadomis.

Šiame darbe prieš analizuojant aukščiau išvardintas įrodinėjimo
priemones civiliniame procese, pirmame skyriuje trumpai aptariama ir
įrodinėjimo tikslas, įrodymų požymiai bei jų klasifikacija.

1. ĮRODYMAI CIVILINIAME PROCESE

Tiriant bet kurią civilinę bylą, neišvengiamas atkūrimas. Teismas
nagrinėdamas bylą, konkrečią materialiosios tesės normą turi taikyti jau
iki proceso atsiradusiems šalių tarpusavio santykiams. Siekiant tinkamai
taikyti teisės normą pirmiausiai reikia nustatyti ar tikrai tarp šalių
susiklostę materialieji teisiniai santykiai. Antra, būtina nustatyti tų
santykių rūšį, nes nuo to priklauso, kokia konkreti materialiosios teisės
normos ta aikytina. Trečia, reikia išsiaiškinti ar tikrai pažeisti vienos
šalies teisės arba interesai ir ar tikrai juos pažeidė atsakovas. Visos
šios aplinkybės paprastai nėra akivaizdžios, jos įvykusios praeityje,
teismas jų nematė ir nežino, todėl prieš taikydamas konkrečią teisės normą,
teismas turi įsitikinti esant aplinkybes, faktus, kuriais grindžiamas
ieškovo reikalavimas. Tuo teismas įsitikina vykstant įrodinėjimo procesui,
kai siekiant pagrįsti nurodytus faktus pateikiami, tiriami ir vertinami
įrodymai.

Įstatymas reikalauja, kad teismas savo sprendime nurodytų, kokios
aplinkybės nustatytos, kokiais įrodymais grindžiamos teismo išvados ir kuo
argumentuodamas teismas atmetė kai kuriuos įrodymus.[1] Todėl teismas
negali savo s

sprendimo grįsti prielaidomis savo samprotavimais, niekuo
nepagrįstais šalių paaiškinimais. Dėl šios priežasties įrodinėjimas svarbus
ir šalims ir teismui.

1.1 Įrodinėjimo tikslas

Dėl įrodinėjimo tikslo nesutarimų teisės doktrinoje nėra.
Pripažįstama, kad šalys įrodinėdamos savo nurodytus faktus, siekia įtikinti
teismą, jog sako tiesą. Taigi galutinis įrodinėjimo tikslas yra nustatyti
tiesą..

CPK 176 straipsnio pirmoje dalyje teigiama, kad įrodinėjimo
tikslas – teismo įsitikinimas esant tam tikras aplinkybes ar jų nesant.
Taigi įstatymas nereikalauja, kad civilinėje byloje teisėjas būtų visiškai
įsitikinęs. Taigi faktų įrodomumo problema civilinėje byloje spręstina
remiantis tikimybių teorija: faktas gali būti pripažintu įrodytu, jeigu
šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną
išvadą jį esant nei jo nesant.

1.2 Įrodymai ir jų požymiai

Reikšmingos bylai teisingai išspręsti faktinės aplinkybės
nustatomos remiantis įrodymais. Įrodymai – tai priemonės, padedančios
aplinkybėms, sudarančioms įrodinėjimo dalyką, tapti žinomomis ir
aiškiomis.[2] Įrodymų sąvoka pateikiama ir CPK 177 straipsnio pirmoje
dalyje. Čia sakoma, kad įrodymais civiliniame procese laikomi bet kokie
faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymo nustatyta tvarka
konstatuoja esant šalių reikalavimus ir atsikirtimus pagrindžiančias ir
kitas reikšmingas bylai teisingai išspręsti aplinkybes arba jų nesant.
Analizuojant šios normos turinį nesunku nustatyti įrodymų požymius:

1. Bet kuris įrodymas yra tam tikri duomenys, informacija, žinios apie

faktus, sudarančius įrodinėjimo dalyką.

2. Įrodymų turinio, t.y. informacijos ryšys su byla su faktais,

sudarančiais įrodinėjimo dalyką.

3. Tik įstatymo nustatyta procesine tvarka gauta, pateikta, surinkta,

ištirta ir įvertinta informacija gali būti laikoma įrodymu.

4. Įrodinėjimo priemonių leistinumas.

1.3. Įrodymų klasifikacija

Įrodymų skirstymas į rūšis turi ne ti

ik teorinę bet ir praktinę
reikšmę. Tik žinant kokios rūšies įrodymų reikia byloje, taip pat kokios
rūšies yra konkretus byloje jau esantis įrodymas, galima teisingai
nustatyti visas bylos aplinkybes.

Pagal įrodymų turinio, t.y. informacijos, santykio su įrodomuoju
faktu pobūdį įrodymai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius.
Tiesioginiais laikomi įrodymai, kuriuos ištyrus galima daryti kategorišką
ir vienintelę išvadą dėl įrodymo fakto. Netiesioginiais įrodymais laikoma
informacija, daugiareikšmiškai susijusi su įrodomuoju faktu. Dėl šios
priežasties remiantis vienu netiesioginiu įrodymu negalima daryti
vienintelės kategoriškos išvados dėl įrodomojo fakto.

Pagal informacijos susidarymo ir atsiradimo pobūdį įrodymai
skirstomi į pirminius ir išvestinius. Pirminiais laikomi įrodymai, atsiradę
tiesiogiai iš įrodomojo fakto (dokumentų originalai, įvykį mačiusio
liudytojo parodymai ir t.t.). išvestiniai įrodymai yra informacija, gauta
ne tiesiogiai iš įrodomojo fakto, o iš kitų tarpinių šaltinių (dokumentų
kopijos, įvykio nemačiusio, bet apie jį girdėjusio iš kito konkretaus
asmens liudytojo parodymai.

Pagal šaltinį įrodymai yra skirstomi į asmeninius, daiktinius ir
mišrius. Asmeniniais laikomi tie, kurių atsiradimo šaltinis yra fizinis
asmuo (šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimai, liudytojų parodymai).
Daiktiniais įrodymais laikomi materialūs objektai, kuriuose glūdi
informacija (daiktai, dokumentai). Mišriais laikomi įrodymai, atsirandantys
kaip fizinio asmens veiklos padarinys, tačiau kuriuose esanti informacija
yra perduodama ne žodžiu, o išreiškiama tam tikrais ženklais, raštu
(rašytiniai įrodymai, eksperto išvada).

Pagal įrodomąją galią įrodymai skirstomi į įrodymus turinčius
didesnę įrodomąją galią arba prima facie įrodymus ir įrodymus turinčius
įprastą įrodomąją galią.

2. Įrodinėjimo priemonės

2.1 Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai

Viena dažniausiai praktikoje pasitaikančių įrodinėjimo p

priemonių
yra šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai. Žodinio proceso atveju bylos
nagrinėjimas iš esmės visada pradedamas šalių ir trečiųjų asmenų
paaiškinimais (CPK 249 str. 2d.). Paprastai byloje dalyvaujantys asmenys
geriausiai žino bylos aplinkybes, buvusias prieš iškeliant bylą teisme.
Neretai būtent šių asmenų konkretūs veiksmai jų pačių matyti ar girdėti
faktai sukūrė, nutraukė ar pakeitė materialiuosius teisinius santykius, dėl
kurių kilo teisinis ginčas.

Šios įrodinėjimo priemonės ypatumas, kad šalys ir tretieji
asmenys yra teisiškai suinteresuoti bylos baigtimi. Būtent dėl nurodytos
priežasties jų paaiškinimus būtina įvertinti itin atsargiai. Tai nurodoma
ir CPK 186 straipsnio ketvirtoje dalyje, kurioje sakoma, kad šalių ir
trečiųjų asmenų pateikiami jiems žinomų bylai reikšmingų aplinkybių
paaiškinimai turi būti tikrinami ir vertinami teismo kartu su kitais byloje
esančiais įrodymais.

Kadangi šalys geriausiai žino bylos aplinkybes, jų paaiškinimų
teisingumas ir išsamumas turi lemiamą reikšmę greitam ir operatyviam bylos
teisminiam išnagrinėjimui, t.y. kuo išsamesni yra šalies paaiškinimai, tuo
aiškesnė yra šalies reikalavimų apimtis ir aplinkybės, kuriomis patvirtinti
galėtų būti pateikta papildomų įrodymų.

Kita šios įrodinėjimo priemonės ypatybė, kad šalių ir trečiųjų
asmenų paaiškinimais įgyvendinamas rungimosi principas civiliniame procese,
nes aiškindama bylos aplinkybes šalis nori įrodyti savo reikalavimų
pagrįstumą, t.y. siekia sau palankaus teismo sprendimo.

Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais iš esmės vykdoma CPK 178
straipsnyje nustatyta įrodinėjimo pareiga, todėl galima daryti išvadą, kad
pateikti paaiškinimus yra byloje dalyvaujančių asmenų ne tik teisė bet ir
pareiga. Pagal CPK 186 straipsnį šalys ir tretieji asmenys jiems žinomas
bylai reikšmingas aplinkybes išaiškina teisme per apklausą. Prieš apklausą
apklausiamas asmuo privalo prisiekti.

Kadangi teikti paaiškinimus yra byloje dalyvaujančio asmens ne
tik teisė bet ir pareiga, tai šios teisinės pareigos vykdymas gali būti
užtikrinamas tam tikra prievarta. Šaliai ar trečiajam asmeniui už duotos
priesaikos sulaužymą gali būti skiriama iki vieno tūkstančio litų bauda.
Kita vertus šie asmenys neprivalo pateikti paaiškinimus prieš save (
Konstitucijos 31 str. ). Ši konstitucinė norma įtvirtinta ir CPK 188
straipsnyje, numatančiame, kad šalys, tretieji asmenys turi teisę
atsisakyti apklausos ar atsakymų į tam tikrus klausimus, jeigu tai reikštų
paaiškinimus prieš save, savo šeimos narius ir artimuosius giminaičius. Be
pagrindo atsisakęs apklausos asmuo gali būti nubaustas už priesaikos
sulaužymą, taigi už atsisakymą pateikti nurodyto pobūdžio paaiškinimus,
byloje dalyvaujantiems asmenims negali būti taikomos teisinės sankcijos.

Paaiškinimai pateikiami pradėjus bylą nagrinėti iš esmės, iš
karto po posėdžio pirmininko pranešimo apie bylą. Paaiškinimai teikiami
žodžiu, tačiau įrodinėjimo priemonė gali būti ir šalių bei trečiųjų asmenų
rašytiniai paaiškinimai, jeigu jie prisiekę teismui (CPK 186 str. 2 d.).
rašytiniai paaiškinimai galimi kai šalys ar tretieji asmenys negali atvykti
į teismą. Iš šalies ar trečiojo asmens, dėl svarbių priežasčių negalinčio
atvykti į teismo posėdį, teismas turi teisę pareikalauti rašytinių įrodymų
arba išimtinais atvejais išklausyti jo buvimo vietoje. Teismas privalo
išklausyti paaiškinimus, tačiau pradėjus teikti paaiškinimus apie
aplinkybes nesusijusias su nagrinėjamos bylos esme, posėdžio pirmininkas
turi teisę nustatyti kalbų trukmę, o ją pažeidus nutraukti byloje
dalyvaujantį asmenį[3].

Šalių ir trečiųjų asmenų vertinimai, nuomonės, spėlionės, jausmai
teikiant paaiškinimus negali būti pripažįstami įrodymais. Teismas privalo
iš pateiktos įvairiapusės ir daugialypės informacijos atrinkti bylai
reikšmingus duomenis. Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimus galima
skirstyti į dvi rūšis – tvirtinimus ir pripažinimus. Tvirtinimas – tai
šalių ir trečiųjų asmenų pateikta informacija, kuria siekiama įrodyti
faktus, sudarančius reikalavimo ar atsikirtimo pagrindą. Pripažinimas – tai
byloje dalyvaujančių asmenų teikiama informacija, kuria patvirtinamos
aplinkybės, esančios priešingos šalies reikalavimų ar atsikirtimų
pagrindas. Šalys turi teisę pripažinti faktus, kuriais priešinga proceso
šalis grindžia savo reikalavimus arba atsikirtimus (CPK 187 str. 1d.).
skirtingai nei tvirtinimas, pripažinimas neatitinka faktą pripažįstančios
šalies interesų. Gali būti pripažįstami ne bet kokie, o tik tokie faktai,
kuriais priešinga šalis grindžia savo reikalavimus arba atsikirtimus.
Šalis, kurios pateiktus faktus priešinga šalis pripažįsta, atleidžiama nuo
pareigos įrodinėti pripažintus faktus, o patys faktai tampa nustatyti ir
toliau neįrodinėjami.

Teisme tiek fiziniams tiek juridiniams asmenims atstovauja
atstovai. Lietuvos Aukščiausiojo teismo plenumas 1991 m. kovo 29 d.
nutarimo Nr. 2 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normų
reguliuojančių įrodinėjimą, taikymo praktikoje“ 2 punkte nurodė, kad
teismai gali pripažinti įrodymais fizinių asmenų atstovų pagal įstatymą ir
juridinių asmenų vadovų paaiškinimus. Taigi fizinių ir juridinių asmenų
atstovų, turinčių įgaliojimus atlikti visus procesinius veiksmus,
paaiškinimai, kaip įrodinėjimo priemonė yra tiesiogiai nurodyti ir CPK 52,
54, 55 str.

Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai teismo tiriami ir vertinami
kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, atsižvelgiant į tai, kad byloje
dalyvaujantys asmenys paprastai geriausiai žino bylai reikšmingas
aplinkybes, tačiau kita vertus, materialiuoju teisiniu požiūriu yra ir
labiau suinteresuoti bylos baigtimi.

2.2 Liudytojų parodymai

Liudytoju laikomas bylos baigtimi teisiškai nesuinteresuotas
fizinis asmuo neatsižvelgiant į jo amžių ar giminystės ryšį su byloje
dalyvaujančiais asmenimis, kuris yra šaukiamas į teismą duoti parodymus
apie jam žinomas reikšmingas ir turinčias ryšį su byla aplinkybes (CPK 189
str.). liudytojas yra įrodymų šaltinis, o liudytojo parodymai parodymai yra
įrodinėjimo priemonė.

Paprastai liudytojas gali būti kiekvienas asmuo, kuriam yra
žinomos kokios nors bylai reikšmingos aplinkybės, tačiau liudytojo
suinteresuotumas bylos baigtimi gali pasireikšti įvairiai, pavyzdžiui jis
gali būti vienos šalies giminaitis, artimas draugas, kaimynas ar
bendradarbis. Tad prieš išklausydamas liudytojo parodymus teismas privalo
išsiaiškinti jo santykius su byloje dalyvaujančiais asmenimis ir kitas
svarbias aplinkybes galinčias paveikti liudytojo parodymus, t.y. ar
liudytojas yra tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi
(CPK 192 str. 2 d.).

Asmenys, kurie negali būti šaukiami ir apklausiami kaip
liudytojai šie asmenys:[4]

5. atstovai civilinėje byloje ar gynėjai baudžiamojoje byloje dėl

aplinkybių, kurias jie sužinojo vykdydami atstovo arba gynėjo pareigas.

6. asmenys, kurie dėl fizinių ar psichikos trūkumų nesugeba teisingai

suvokti bylai reikšmingų aplinkybių arba duoti dėl nurodytų aplinkybių

teisingų parodymų.

7. dvasininkai – dėl aplinkybių, kurias sužinojo per tikinčiojo išpažintį.

8. medikai – dėl aplinkybių sudarančių profesinę paslaptį. Išskyrus

atvejus, kai gautas paciento sutikimas.

9. kiti įstatymų nustatyti asmenys.

Nors šaukiamas liudyti asmuo privalo atvykti į teismą ir duoti
teisingus parodymus (CPK 191 str. 1 d.), galimi atvejai, kai jis gali
atsisakyti duoti parodymus remiantis jau anksčiau minėta konstitucine
norma, kurioje draudžiama versti duoti parodymus prieš save savo šeimos
narius, ar artimus giminaičius. Ši norma taip pat įtvirtinta ir CPK 191
straipsnio antrojoje dalyje, numatančioje, kad liudytojas gali atsisakyti
duoti parodymus, jeigu tai reikštų parodymus prieš save, savo šeimos narius
ar artimus giminaičius.

Nors CPK 189 straipsnio pirmoje dalyje galimybė būti liudytoju
nesiejama su asmens amžiumi, tačiau nepilnamečio liudytojo apklausa turi
tam tikrų ypatumų. Jaunesni negu 16 m. liudytojas neprisaikdinamas teismui
, tačiau teismas jam privalo išaiškinti pareigą duoti teisingus parodymus
(CPK 194 str. 2 d.). be to apklausiant nepilnametį liudytoją, gali būti
šaukiami dalyvauti jo atstovai pagal įstatymą, t.y. tėvai, globėjai,
rūpintojai, VVTA atstovas. Nurodyti asmenys turi teisę pateikti liudytojui
klausimus, nes jie geriau pažįsta nepilnametį, žino jo būdo bruožus,
galimybes suvokti ir pateikti gaunamą informaciją. Išimtinais atvejais
siekiant apsaugoti nepilnametį liudytoja, jo apklausos laikui teismo
nutartimi byloje dalyvaujantys asmenys gali būti pašalinami iš teismo salės
( CPK 194 str. 3d.).

Liudytojai dažniausiai šaukiami į teismą byloje dalyvaujančių
asmenų prašymu. Kad būtų laikomasi operatyvumo principo, kviestinius į
teismą liudytijus ieškovas privalo nurodyti ieškinyje (CPK 135 str. 1 d. 3
p.), o atsakovas – atsiliepime į ieškinį (CPK 142 str. 2d. 3 p.) arba
priešieškinėje ( CPK 143 str. 3 d.).

Tam tikrais atvejais liudytojai gali būti kviečiami ne byloje
dalyvaujančių asmenų, bet teismo iniciatyva. Ši nuostata taikytina byloms,
kuriose teismas yra aktyvus: šeimos, darbo ir kai kuriose ypatingosios
teisenos bylose (CPK 375 str. 1 d., 414 str. 1d., 443 str. 8 d.).

Pašauktas liudyti asmuo privalo atvykti į teismą ir duoti
teisingus parodymus. Už šios pareigos nevykdymą asmuo atsako CPK 248
straipsnio antroje dalyje numatyta tvarka ( tokiam asmeniui gali būti
skiriama iki vieno tūkstančio litų bauda ir teismo nutartimi jis gali būti
atvesdinamas į kitą teismo posėdį).

Liudytojo parodymai duodami teismo posėdyje (CPK 250 str.).
kiekvienas liudytojas kviečiamas į teismo salę ir apklausiamas atskirai.
Tam kad liudytojai negalėtų tarpusavyje bendrauti, apklaustieji lieka
posėdžio salėje, tik tam tikrais atvejais apklaustų liudytojų prašymu
teismas gali leisti liudytojui išeiti iš teismo salės nepasibaigus teismo
posėdžiui.

CPK 192 straipsnio antroje dalyje numatyta galimybė apklausti
liudytoja ne teismo posėdžių salėje, bet jo buvimo vietoje, kai teismo
šaukiamas liudytojas negali atvykti dėl ligos, senatvės, invalidumo ar kitų
teismo pripažintų svarbiomis aplinkybių, o byloje dalyvaujantis asmuo,
kurio iniciatyva kviečiamas liudytojas, negali užtikrinti jo atvykimo.
Tokiu atveju liudytojo parodymai perskaitomi teismo posėdyje byloje
dalyvaujančių asmenų pageidavimu. Tačiau liudytojai negali būti apklausiami
parengiamajame teismo posėdyje (CPK 230 str.)

Duodamas parodymus liudytojas turi teisę naudotis užrašais,
tačiau tik kai parodymai susiję su skaičiais ar kitais duomenimis, kuriuos
sunku atsiminti. Tokie užrašai turi būti pateikti susipažinti teismui ir
byloje dalyvaujantiems asmenims ir teismo nutartimi šie užrašai gali būti
pridedami prie bylos (CPK 193 str.).

Liudytojo parodymai, kaip įrodinėjimo priemonė turi būti gaunama
tik CPK nustatyta tvarka, o parodymai gauti ne CPK tvarka, pavyzdžiui
parodymai atsiusti teismui paštu, negali būti laikomi įrodymais.

Apklausti liudytojai pakartotinai neapklausiami, nebent prireikus
teismas savo iniciatyva gali apklausti liudytoją pakartotinai, taip pat
teismas gali tiek savo iniciatyva tiek byloje dalyvaujančių asmenų prašymu
atlikti liudytojų akistatą (CPK 192 str. 7 d.).

Vertindamas liudytojo parodymus teismas privalo atsižvelgti į
daugybę aplinkybių galinčių turėti įtakos jų turiniui, į amžių, sveikatos
būklę, profesiją, išsilavinimą ir kitas asmenines savybes.

2.3. Rašytiniai įrodymai

Rašytiniais įrodymais tokie materialūs daiktai, kuriuose ženklais
išreikšta informacija apie reikšmingas nagrinėjamai bylai aplinkybes. Toks
rašytinių įrodymų apibrėžimas atspindi pagrindinius ir esminius šios rūšies
įrodymų požymius, tačiau nesuteikia galimybės tiksliai atskirti rašytinius
įrodymus nuo kitų byloje esančių rašytinę formą turinčių įrodymų – byloje
dalyvaujančių asmenų rašytinių paaiškinimų, eksperto išvados akto, kurie
irgi ženklais užfiksuojami popieriuje ir kuriuose taip pat yra reikšmingos
informacijos.

Siekiant atskirti rašytinius įrodymus nuo kitų rūšių įrodymų,
reikia prie jau nurodytų požymių pridėti dar vieną – šių įrodymų kilmę,
šaltinį. Rašytiniai įrodymai paprastai kyla iš asmenų, nesančių byloje
dalyvaujančiais asmenimis ar ekspertais. Taigi rašytiniai įrodymai yra
materialaus pasaulio daiktai, kurių turinys (rašytiniai ženklai), galintis
patvirtinti arba paneigti teismą dominančius faktus yra kilęs ne iš byloje
dalyvaujančių asmenų ar eksperto ir nepriklauso nuo šių asmenų procesinės
padėties.

Materialųjį rašytinių įrodymų pagrindą sudaro bet kokios formos
ir kokybės materialaus pasaulio daiktai (popierius, medis, metalas ar kita
medžiaga ant kurios gali išlikti rašytiniai ženklai). Rašytiniai ženklai
turi būti užrašomi taip, kad ant daikto liktų įskaitomi materialūs šių
ženklų pėdsakai. Rašytiniai ženklai gali būti padaromi cheminiu (rašalu,
tušu, dažais) arba mechaniniu (išdeginant, išgraviruojant ir kt.) būdu.

Pagal CPK 197 straipsnio pirmąją dalį rašytiniai įrodymai yra
dokumentai, dalykinio ar asmeninio susirašinėjimo medžiaga, kitokie raštai,
kuriuose yra duomenų apie bylai reikšmingas aplinkybes.

Rašytiniu įrodymus galima skirstyti pagal įvairius požymius:
kilmę, formą, turinį arba susidarymo (atsiradimo) procesą.

Pagal informacijos atsiradimo būdą rašytiniai įrodymai skirstomi
į originalius pirminius (originalus) ir antrinius (nuorašus). Šis
skirstymas pagrįstas įstatymu ir turi didelę praktinę reikšmę. CPK 198
straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad rašytiniai įrodymai pateikiami
CPK 114 straipsnyje nustatyta tvarka, t.y. byloje dalyvaujantys asmenys
privalo pateikti pirminius (originalius) įrodymus arba jų nuorašus,
patvirtintus teismo, notaro, byloje dalyvaujančio advokato arba dokumentą
išdavusio ar priėmusio asmens. Taigi įstatymai nenurodo pareigos pateikti
vien pirminius įrodymus, nes pateikiant įrodymą asmuo ne visuomet turi
galimybę pristatyti pirminį įrodymą dėl jo apimties, saugojimo tvarkos ar
kitų priežasčių. Tačiau CPK 114 straipsnio antroje dalyje numatyta teismo
teisė savo iniciatyva arba byloje dalyvaujančių asmenų prašymu pareikalauti
pateikti rašytinių įrodymų originalus, tai gali būti padaryta suabejojus
dėl pateikto nuorašo tikrumo.

Pagal formą rašytiniai įrodymai gali būti skirstomi į tris rūšis:
paprastos rašytinės formos, įstatymo nustatytos formos ir turinio,
patvirtinti notarine tvarka. Skirstymas pagal formą taip pat turi praktinę
reikšmę, nes tik žinant įstatymų reikalavimus, keliamus tam tikro dokumento
formai ir turiniui, galima teisingai įvertinti rašytinį įrodymą.
Dokumentas, kurio turinys ir forma neatitinka įstatymo reikalavimų neturi
įrodomosios vertės. Tačiau tokie dokumentai gali būti panaudoti, jeigu
registracija turi tik teisės išviešinimo reikšmę, bet jeigu registracija
turi teisę sukuriančią reikšmę, toks dokumentas negali būti tinkama
įrodinėjimo priemonė.

Pagal turinį rašytiniai įrodymai gali būti skirstomi į
tvarkomuosius ir informacinius. Tvarkomaisiais rašytiniais įrodymais
vadinami įrodymai, kurių turinys liudija valinio pobūdžio faktus.
Tvarkomiesiems dokumentams paprastai būdinga ne tik tai, kad juose yra
informacijos, bet ir tai, jog jie sukelia atitinkamų teisinių padarinių.
Tam tikrais atvejais rašytinio įrodymo turinys gali būti ir informacinis ir
tvarkomasis.

Pagal susidarymo (atsiradimo) būda rašytiniai įrodymai gali būti
skirstomi į oficialius (viešuosius) ir asmeninius (privačius). Šis
skirstymas pateiktas CPK 197 straipsnio pirmoje dalyje. Asmeniniais
pripažintini iš privačių fizinių ar juridinių asmenų kilę rašytiniai
įrodymai (susirašinėjimas, užrašai, korespondencija). Valstybės ar
savivaldybių institucijų išduoti, kitų valstybės asmenų pagal kompetenciją
patvirtinti dokumentai pripažįstami oficialiais rašytiniais įrodymais,
turinčiais didesnę įrodomąją galią (prima facie).

Rašytinius įrodymus, kaip ir daugelį kitų įrodymų pateikia byloje
dalyvaujantys asmenys, tačiau tam tikrais atvejais juos gali išreikalauti
teismas (CPK 198 str. 1 d.). asmuo rašytinį įrodymą, kuriuo grindžia
procesinio dokumento turinį, privalo pateikti įstatymo nustatyta tvarka.
Negalėdami patys gauti rašytinių įrodymų gali raštu arba žodžiu prašyti
teismą išreikalauti atitinkamą rašytinį įrodymą. Tokiame prašyme turi būti
nurodytas:

• reikalaujamas rašytinis įrodymas;

• aplinkybės dėl kurių yra pagrindo manyti, kad atitinkamą įrodymą

turi prašyme nurodytas asmuo;

• aplinkybės, kurias gali patvirtinti reikalaujamas įrodymas.

Rašytiniai įrodymai gali būti renkami tokiais būdais:

1. teismas išreikalauja rašytinius įrodymus iš juos turinčių fizinio ar

juridinių asmenų. Asmuo neprivalo pateikti rašytinių įrodymų ir kai

turi teisę atsisakyti būti apklausiamas ar duoti parodymus, jei tai

reikštų parodymus prieš save, savo šeimą ar artimus giminaičius (CPK

199 str. 3d.)

2. asmeniui, prašančiam išreikalauti įrodymą, teismas gali duoti teisės

gauti reikalaujamą rašytinį įrodymą liudijimą, tačiau pažymėtina,

kad teismas neturi teisės savo iniciatyva įpareigoti asmenį gauti

įrodymą, jeigu pats asmuo nesutinka šito padaryti. Taip pat

rašytinius įrodymus gali išreikalauti advokatai bei jų padėjėjai;

3. užsienio valstybėse esantys įrodymai renkami teismo pavedimo tvarka,

vadovaujantis tarptautinių tesinės pagalbos sutarčių ir 1970 m. kovo

18 d. Hagos konvencijos dėl įrodymų civilinėse ir komercinėse bylose

paėmimo užsienyje nustatytomis taisyklėmis.

Asmenys neturėdami galimybės pateikti teismui reikalaujamą
įrodymą, privalo apie tai pranešti teismui nurodydami įrodymo nepateikimo
priežastis (CPK 199 str.). Jeigu teismui reikalingus įrodymus sunku
pateikti, pavyzdžiui dėl jų didelės apimties, teismas gali pareikalauti
pateikti nustatyta tvarka patvirtintus išrašus arba tokius įrodymus
apžiūrėti ir ištirti jų buvimo vietoje (CPK 199 str. 7 d.).

Kartu su atitinkamais procesiniais dokumentais asmuo privalo
pateikti tiek rašytinio įrodymo nuorašų, kiek yra byloje dalyvaujančių
asmenų, o jeigu dokumentas yra surašytas ne valstybine kalba, kartu turi
pateikti ir nustatyta tvarka patvirtintą jo vertimą į valstybinę kalbą (CPK
198str 2 d.)

Rašytiniai įrodymai balsu perskaitomi teismo posėdyje ir
pateikiami susipažinti byloje dalyvaujantiems asmenims, išskyrus atvejus,
kai jie su šiais įrodymais jau yra susipažinę iki teismo posėdžio pradžios.
Esantys byloje rašytinių įrodymų nuorašai kartu su procesiniais dokumentais
išsiunčiami byloje dalyvaujantiems asmenims, todėl nėra būtina šiuos
įrodymus pateikti dar kartą susipažinti teismo posėdyje. Reikiamais
atvejais rašytiniai įrodymai gali būti pateikiami susipažinti liudytojui ar
ekspertui, siekiant nustatyti tam tikras aplinkybes.

Bendrosios teisės procesui būdinga ir tai, kad šalys privalo
visus rašytinius įrodymus atskleisti dar iki teismo posėdžio pradžios.
Teisinės sistemos valstybėse paplitęs ir kompiuterinių duomenų, kaip
rašytinių įrodymų naudojimas. CPK 198 straipsnio antrojoje dalyje sakoma,
jog rašytinės formos dokumentui prilyginami tam tikri dokumentai, perduoti
telekomunikacijų galiniais įrenginiais. Šiuo metu vis daugiau komercinių
santykių vykdomi panaudojant elektronines komunikacijos priemones. Tokiu
būdu ne mažai įmonių keičiasi informacija, derasi dėl sandorių, priima
vartotojų skundus, netgi sudaro sandorius – pateikdamos užsakymus
elektroniniu paštu ar parduodamos prekes Interneto parduotuvėse. Kai kurie
specialūs teisės aktai netgi įtvirtina konkrečius elektroninius
instrumentus. Aišku, kad visi pirmiau nurodyti santykiai neretai turi
teisinę reikšmę ir teisė privalo užtikrinti šių santykių teisinį tikrumą ir
aiškumą bei jų dalyvių teisėtų interesų gynimą teisinėmis valstybės
prievartos priemonėmis. Taigi šiame kontekste ypač svarbus elektroninių
duomenų kaip įrodinėjimo priemonės leistinumas civiliniame procese.

Lietuvoje elektroninių duomenų naudojimui teismo procese dėmesio
skirta nedaug – juos iš dalies reglamentuoja naujasis Elektroninio parašo
įstatymas, jie numatyti Elektroninės prekybos įstatymo projekte bei CPK 198
straipsnio antroje dalyje. Šiame straipsnyje apžvelgtos pagrindinės
elektroninių duomenų naudojimo civiliniame procese galimybės, būdai bei
problemos.

2.4. Daiktiniai įrodymai

Daiktiniai įrodymai – tai daiktai, kurie dėl savo ypatingų
savybių arba patys savaime gali būti priemonė padedanti nustatyti bylai
reikšmingas aplinkybes[5]. Dažniausiai tai materialūs daiktai, kurių
buvimas, išorė, kokybė ar kitos savybės, buvimo vieta, taip pat ant kurių
palikti pėdsakai ir kiti požymiai galintis patvirtinti arba paneigti tam
tikras bylai reikšmingas aplinkybes. Vertindamas šiuos įrodymus teismas
gali nustatyti padarytos turtinės žalos dydį, įgytos prekės kokybę, daikto
vertę ir kita. Daiktiniai įrodymai gali būti patys įvairiausi daiktai:
apgadintas arba neapgadintas automobilis, įvairios paskirties patalpos ar
statiniai, įrengimai, prietaisai, įrankiai, baldai, drabužiai ir t.t.

Daiktinius įrodymus teismui pateikia byloje dalyvaujantys asmenys
arba juos išreikalauja teismas ( CPK 206 str. 1 d.). negalintys patys gauti
reikalingų daiktinių įrodymų byloje dalyvaujantys asmenys gali prašyti
teismą juos išreikalauti. Tokį prašymą būtina pareikšti procesiniuose arba
paruošiamuosiuose dokumentuose, išimtiniais atvejais žodžiu teismo
posėdyje.

Daiktiniai įrodymai yra pateikiami tiesiogiai bylą nagrinėjančiam
teismui arba išduodami prašančiam išreikalauti įrodymą asmeniui,
pateikusiam liudijimą. Teismui pateikti daiktiniai įrodymai yra laikomi
byloje arba perduodami pagal specialų apyrašą į teismo daiktinių įrodymų
saugojimo kamerą. Įrodymai, kurių negalima atgabenti į teismą, saugojami
buvimo vietoje ir ten apžiūrimi (CPK 208 str. 3 d.). teismas privalo imtis
priemonių, kad daiktiniai įrodymai išliktų nepakitę, nes svarbu išsaugoti
jų įrodomąsias savybes. Paprastai tam galima imtis laikinųjų apsaugos
priemonių.

Daiktiniai įrodymai tiesiogiai apžiūrimi teismo posėdyje: teismas
vizualiai apžiūri daiktinį įrodymą ir ištiria jo savybes, požymius,
ypatumus reikšmingus nagrinėjamai bylai. Kartu sudaroma galimybė
susipažinti su įrodymais visiems byloje dalyvaujantiems asmenims, o
prireikus ir ekspertams bei liudytojams. Tačiau reikia pabrėžti, kad
Lietuvos teismuose daiktiniai įrodymai kaip įrodinėjimo priemonė naudojama
gana retai.

2.5. Eksperto išvada

Ekspertizės skyrimo pagrindas yra poreikis išsiaiškinti tam
tikrus bylai reikšmingus klausimus, kurių negalima išsiaiškinti be
specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių (CPK 212 str. 1
d.). taigi gali būti skiriama tokių sričių ekspertizė:

o mokslo – įvairių mokslo sričių;

o meno;

o technikos;

o amato;

o medicinos;

o kitų sričių.

Taigi, eksperto išvada – tai įstatymų nustatyta tvarka paskirto
asmens, turinčio specialų mokslo, technikos, amato, ar kitų sričių žinių,
raštu išdėstyta nuomonė, gauta atlikus tam tikrus tyrimus siekiant atsakyti
į teismo pateiktus klausimus.[6]

Ekspertizę gali skirti tik teismas, tačiau visais atvejais
atsižvelgiama į byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę. Šalis inicijuodama
ekspertizės skyrimą, privalo nurodyti aplinkybes, kurias būtina nustatyti
ir ekspertui pateiktinus klausimus. Šalies prašymai skirti ekspertizę
išdėstomi procesiniuose arba paruošiamuosiuose dokumentuose, nors tokius
prašymus galima pateikti ir žodžiu teismo posėdyje. Ekspertizė gali būti
skiriama rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui ir nagrinėjant bylą.
Paskyrus ekspertizę teismo nutartimi, bylos nagrinėjimas gali būti
sustabdytas (CPK 164 str. 2 d.). teismo nutartis skirti ar neskirti
ekspertizę yra neskundžiama, tačiau gali būti skundžiama nutartis
sustabdyti bylą (CPK 165 str.).

Nutarties skirti ekspertizę motyvuotoje dalyje aprašomos bylos
aplinkybės, susijusios su ekspertizės dalyku, ir nurodomas ekspertizės
skyrimo pagrindas. Ekspertui pateikiami klausimai turi būti susiję su jo o
ne su teismo kompetencija. Rezoliucinėje teismo nutarties dalyje nurodomi
aiškūs ir tikslūs, be dviprasmybių klausimai. Ekspertu paskirtas asmuo
privalo atvykti teismo šaukimu ir pateikti nešališką išvadą jam pateiktais
klausimais (CPK 214 str. 1 d. ). Ekspertas turi teisę atsisakyti pateikti
išvadą, jeigu mano, kad išvadai nepakanka medžiagos arba jam pateiktas
klausimas viršijo jo kvalifikaciją ar kompetenciją ( CPK 214 str. 3 d.).

Teismų praktikoje dažniausios tokių rūšių ekspertizės:

1. rašysenos ekspertizė, kai reikia nustatyti asmenis rašiusius ar

pasirašiusius tam tikrą dokumentą, rašto klastojimo atvejus.

2. psichiatrinė ekspertizė, kai reikia nustatyti fizinio asmens psichikos

būklę siekiant nuspręsti dėl asmens veiksnumo arba atsakyti į klausimą

ar asmuo tam tikru momentu galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos

valdyti.

3. psichologinė ekspertizė, kai nustatomas asmens gebėjimas suprasti

bylos aplinkybes ir nepilnamečio asmens gebėjimą suvokti ir valdyti savo

veiksmus, atsižvelgiant į individualius psichologinius ir amžiaus

ypatumus.

4. narkologinė ekspertizė, kai siekiama pripažinti asmenį ribotai

veiksniu dėl piktnaudžiavimo alkoholiniais gėrimais, narkotinėmis ar

toksinėmis priemonėmis, išnagrinėti medicinos apžiūros išvadas dėl

asmens neblaivumo ar girtumo laipsnio nustatymo;

5. dokumentų ekspertizė dėl dokumentų turinio tapatybės ar suklastojimo,

dokumento amybos būdo, laiko ir kitų aplinkybių;

6. medicinos ekspertizė, kai ginčijama tėvystė, siekiama nustatyti asmens

kūno sužalojimo, darbingumo netekimo procentą;

7. autorystės ekspertizė, kai nustatomas neredaguoto kūrinio autorius;

8. buhalterinė ekspertizė, kai nustatomas materialiųjų vertybių ir pinigų

trūkumas, turtinės žalos dydis;

9. finansų ekspertizė, kai siekiama nustatyti įmonių nemokumą bankroto

bylose, mokesčių mokėjimo tvarką ir pažeidimus vykdant kredito ir

finansų operacijas;

10. autotechninė ekspertizė, kai siekiama išsiaiškinti transporto priemonės

gedimus, jų atsiradimo aplinkybes, autoįvykio mechanizmą;

11. techninės darbų saugos ekspertizė, kuria nustatomas nelaimingų

atsitikimų darbe techninės priežastys, darbo sąlygų sutikimas su

nustatytais reikalavimais;

12. prekinė ekspertizė, kai ginčijama sugadinto automobilio remonto,

sugadintų baldų ar kitų daiktų vertė;

13. turto ar verslo vertinimo ekspertizė, kai siekiama nustatyti

nekilnojamojo ar kilnojamojo turto, taip pat verslo vertę;

14. statinių projektavimo, statybos, statinių projektų ekspertizė, kai

ginčijama namų, butų ar kitų statinių statybos vertė.

Paskyręs ekspertizę teismas kartu su nutartimi skirti ekspertizę
pateikia ekspertui ir daiktus bei dokumentus, kurie turi būti ištirti,
dažniausiai ekspertui pateikiama ir visa civilinė byla. Ekspertizės eiga,
rezultatai ir išvada išdėstoma ekspertizės akte. Ekspertizės aktą sudaro
įvadinė, tiriamoji ir išvadų dalys. Pagal atsakymų į teismo klausimus
eksperto išvada gali būti trijų rūšių: kategoriška, tikėtina ir išvada, kad
į teismo klausimus negalim atsakyti.

Vadovaujantis CPK 218 straipsniu, eksperto išvada teismui nėra
privaloma, t.y. ji yra vertinama pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįsta
visapusišku objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Jeigu ekspertizės
išvada nepakankamai aiški ar išsami, teismas gali skirti papildomą
ekspertizę tam pačiam ekspertui, tačiau jei kyla abejonių dėl eksperto
išvados pagrįstumo, teismas gali skirti pakartotinę ekspertizę kitiems
ekspertams (CPK 219 str. 2 d.).

Vertinant eksperto išvadą, tam tikrų kategorijų, pavyzdžiui,
ypatingąja teisena nagrinėjamose asmens pripažinimo neveiksniu, tėvystės
nustatymo bylose ekspertizė yra prima facie įrodymas, nes atsakovo
pareikštas ekspertizės atsisakymas gali būti laikomas tėvystės įrodymu.

2.6. Apžiūra

Apžiūros atlikimo pagrindas – teismo ir byloje dalyvaujančių
asmenų poreikis vietoje išsiaiškinti tam tikras bylai reikšmingas
aplinkybes. Pagal CPK 210 straipsnio pirmąją dalį prireikus ištirti bylos
aplinkybes teismas savo iniciatyva arba byloje dalyvaujančių asmenų prašymu
gali skirti daiktinių ir rašytinių įrodymų apžiūrą jų buvimo vietoje arba
vietos apžiūrą. Taigi apžiūros protokolas, kaip įrodinėjimo priemonė yra
įstatymo nustatyta tvarka apžiūrėjus daiktinius arba rašytinius įrodymus ir
įvykio vietą raštu užfiksuotos bylai reikšmingos aplinkybės.

Daiktinius arba rašytinius įrodymus, kurių negalima pristatyti į
teimą, teismas apžiūri ir ištiria jų buvimo vietoje. Vizualiai apžiūrėdamas
įrodymą, teismas nustato tam tikrus išorinius jo požymius, savybes
ypatumus. Apžiūra gali būti skiriama tiek rengiantis tiek vykstant
teisminiam bylos nagrinėjimui. Byloje dalyvaujantys asmenys gali prašyti
atlikti apžiūra pateikdami procesinius dokumentus arba žodžiu teismo
posėdyje.

Apžiūrą atlieka visos sudėties teismas. Byloje dalyvaujantiems
asmenims pranešama apie apžiūros laiką ir vietą, išskyrus, kai apžiūra
atliekama teismo posėdyje. Dėl atliktų apžiūros veiksmų ir rezultatų
surašomas apžiūros protokolas, jį pasirašo visos sudėties teismas ir kiti
apžiūroje dalyvavę asmenys ( CPK 210 str. 4 d.). atsižvelgiant į šios
įrodinėjimo priemonės specifiką, prie apžiūros protokolo pridedami visi
teismo sudaryti ar patvirtinti planai, brėžiniai, nuotraukos ar vaizdo
įrašai.

Vietos apžiūra teismų praktikoje gana reta, nors šitaip teismas
galėtų tiesiogiai išsiaiškinti daugelį bylai reikšmingų aplinkybių,
tiesiogiai ištirti daiktinius ar rašytinius įrodymus.

2.7. Kitos įrodinėjimo priemonės

Pagal CPK 220 straipsnio trečiąją dalį kitos įrodinėjimo
priemonės gali būti nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai, tačiau šie daiktai
gali būti įrodinėjimo priemonės tik tada, kai jie padaryti nepažeidžiant
įstatymų.

Teismų praktikoje byloje dalyvaujantys asmenys, siekdami įrodyti
bylai reikšmingas aplinkybes, dažnai pateikia nuotraukas, vaizdo ar garso
įrašus. Tačiau tokie bylai reikšmingi įrodymai turi būti užfiksuoti prieš
iškeliant bylą teisme. Kai įrašinėjama, filmuojama ar fotografuojama
tiriant įrodymus teisme, tai tokie įrašai tėra sudedamoji procesinių
veiksmų dalis.

Svarbiausias reikalavimas keliamas tokioms įrodinėjimo priemonėms
yra jų atsiradimas nepažeidžiant įstatymų. Nuotraukos, vaizdo ar garso
įrašai, kaip įrodymai pateikti teismui, ištiriami teismo posėdyje.

2.8. Įrodymų užtikrinimas

Įrodymų užtikrinimas – tai įstatymo nustatyta tvarka įrodymų
išsaugojimas ir užfiksavimas esant realiam pavojui, jog iki bylos teisminio
išnagrinėjimo bylai reikšminga informacija neišliks arba pagrindo manyti,
kad gauti minėtą informaciją vėliau taptų negalima arba sunku.[7]

Įrodymų užtikrinimo priemonės suteikia galimybę užfiksuoti ir
išsaugoti įrodymus. Asmuo turintis pagrindo manyti, kad vėliau taps
negalima ar sunku pateikti įrodymus, gali prašyti teismo juos užtikrinti.
Pareiškimas užtikrinti įrodymus paduodamas teismui, kurio veikos
teritorijoje yra prašomas užtikrinti įrodymas. Gali būti užtikrinamos visos
įrodinėjimo priemonės. Pavyzdžiui gali būti iš anksto apklausiami
liudytojai, apžiūrimi daiktiniai ar rašytiniai įrodymai ir surašomas
apžiūros protokolas, atliekama ekspertizė.

IŠVADOS

Pagal rungimosi principą kiekviena šalis privalo įrodyti
aplinkybes, kuriomis ji remiasi, taigi šalis turi ne tik teisę, bet ir
pareigą naudotis aukščiau analizuotomis įrodinėjimo priemonėmis. Įrodinėti
privalo ne tik šalys, bet ir visi kiti įrodinėjimo subjektai. Tam tikra
įrodinėjimo pareiga turi ir teismas.

Teismas atsako už civilinio proceso įstatymų reguliuojančių
įrodinėjimą laikymąsi ir tinkamą taikymą, tik teismas galutiniai įvertina
įrodymus, nustato jų sasajumą ir leistinumą. Taigi teismas tik kontroliuoja
įrodinėjimo procesą ir baigia galutinę jo stadiją įvertindamas šalių
pateiktus įrodymus.

Kiekvienoje byloje svarbu nustatyti ką šalys privalo įrodyti. Ir
tuomet tolesnė teismo eiga ir priimtas sprendimas priklauso tik nuo to kaip
byloje dalyvaujantys asmenys sugebėjo įrodyti bylai reikšmingas aplinkybes.
Taigi įrodinėjimo priemonės yra labai svarbi teisminio proceso dalis, nuo
kurios priklauso bylos baigtis.

LITERATŪRA

Lietuvos Respublikos Konstitucija. Žin., 1992, Nr. 33.

Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodeksas. Žin., 2002, Nr. 36 – 1340.

E. Laužikas, V. Mikelėnas, V. Nekrošius. Civilinio proceso teisė. I tomas/
Justicija/ Vilnius. – 2003m.

Mikelėnas V. Civilinis procesas. Pirmoji dalis. Vilnius.: Justitia., 1997.
– 400p.

http://www.itc.tf.vu.lt/mokslas/justitia2.doc

Lietuvos Aukščiausiojo teismo plenumo 1991 m. kovo 29 d. nutarimas Nr. 2
„Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normų reguliuojančių
įrodinėjimą, taikymo praktikoje“

———————–
[1] CPK 265, 270 str.
[2] E. Laužikas, V. Mikelėnas, V. Nekrošius. Civilinio proceso teisė. I
tomas/ Justicija/ Vilnius. – 2003m.
[3] CPK 255 str.
[4] CPK 189 str.
[5] CPK 204 str.
[6] E. Laužikas, V. Mikelėnas, V. Nekrošius. Civilinio proceso teisė. I
tomas/ Justicija/ Vilnius. – 2003m.

[7] E. Laužikas, V. Mikelėnas, V. Nekrošius. Civilinio proceso teisė. I
tomas/ Justicija/ Vilnius. – 2003m.

Leave a Comment