irodinėjimo priemonės CP

KAUNO KOLEGIJA

EKONOMIKOS IR TEISĖS FAKULTETAS

TEISĖS KATEDRA

ĮRODINĖJIMO PRIEMONĖS CIVILINIAME PROCESE

CIVILINIO PROCESO TEISĖS REFERATAS

Kaunas, 2004

Įžanga

Įrodinėjimas iš esmės yra logikos dalis, nes kiekviena pažintinė veikla reikalauja įrodinėti tam tikrus reiškinius ar teiginius. Kurio nors teisinio teisingumą ar klaidingumą, jo sutikimą ar nesutikimą su tikrove galima įrodyti tik vadovaujantis logikos dėsniais.

Logikos dėsniais remiantis įrodinėjama ir civiliniame procese, nes įrodinėjimas teisme taip pat įra loginė, pažintinė veikla. Kita vertus ji yra ir procesinė pozityviosios teisės normų reguliuojama veikla, nes pirma, teisminio įrodinėjimo ypatumus lemia įrodinėjimo dalykas, esantis ne hipotezės, teorijos ar teiginiai, o juridiniai faktai. Antra, įrodinėjant teisme remiamasi ne moksliniais argumentais, aksiomomis, o teisminiais įrodymais, t.y. tam tikra informacija, patvirtinančia ar paneigiančia įrodinėjimo dalyką sudarančius faktus. Įstatymas numato ką galima laikyti įrodymu, ko negalima, ką reikia įrodinėti ir ko ne. Taigi teismo procese įrodinėjama tik įstatymo nustatyta tvarka ir priemonėmis.

Daugumoje šalių įrodymai laikomi proceso teisės institutu, todėl normos, reguliuojančios įrodinėjimą ir įrodymus yra civilinio proceso įstatymuose.

Įrodymų teorija aiškina daugelį civilinio proceso klausimų:

įrodinėjimo dalyką, įrodinėjimo pareigą ir jos paskirstymą, įrodymų leistinumą ir sąsajumą, įrodymų rinkimą, pateikimą ir vertinimą, neįrodinėtinas aplinkybes ir žinoma įrodinėjimo priemones.

LR Civilinio proceso kodekso ( toliau – CPK) 177 straipsnis sako, kad įrodymai civilinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba, kad jų nėra.

Tokie duomenys nustatomi šiomis priemonėmis:

1. šalių ar trečiųjų asmenų paaiškinimais ( tiesiogiai ar per atstovus);

2. liudytojų parodymais;

3. rašytiniais įrodymais;

4. daiktiniais įrodymais;

5. apžiūrų protokolais;

6. ekspertų išvadomis.

Šiame darbe prieš analizuojant aukščiau išvardintas įrodinėjimo priemones civiliniame procese, pirmame skyriuje trumpai aptariama ir įrodinėjimo tikslas, įrodymų požymiai bei jų klasifikacija.

1. Įrodymai civiliniame procese

Tiriant bet kurią civilinę bylą, neišvengiamas atkūrimas. Teismas nagrinėdamas bylą, konkrečią materialiosios tesės normą turi taikyti jau iki proceso atsiradusiems šalių tarpusavio santykiams. Siekiant tinkamai taikyti teisės normą pirmiausiai reikia nustatyti ar tikrai tarp šalių susiklostę materialieji teisiniai santykiai.

Antra, būtina nustatyti tų santykių rūšį, nes nuo to priklauso, kokia konkreti materialiosios teisės normos taikytina. Trečia, reikia išsiaiškinti ar tikrai pažeisti vienos šalies teisės arba interesai ir ar tikrai juos pažeidė atsakovas.

Visos šios aplinkybės paprastai nėra akivaizdžios, jos įvykusios praeityje, teismas jų nematė ir nežino, todėl prieš taikydamas konkrečią teisės normą, teismas turi įsitikinti esant aplinkybes, faktus, kuriais grindžiamas ieškovo reikalavimas. Tuo teismas įsitikina vykstant įrodinėjimo procesui, kai siekiant pagrįsti nurodytus faktus pateikiami, tiriami ir vertinami įrodymai.

Įstatymas reikalauja, kad teismas savo sprendime nurodytų, kokios aplinkybės nustatytos, kokiais įrodymais grindžiamos teismo išvados ir kuo argumentuodamas teismas atmetė kai kuriuos įrodymus.[1] Todėl teismas negali savo sprendimo grįsti prielaidomis savo samprotavimais, niekuo nepagrįstais šalių paaiškinimais. Dėl šios priežasties įrodinėjimas svarbus ir šalims ir teismui.

1.1 Įrodinėjimo tikslas

Dėl įrodinėjimo tikslo nesutarimų teisės doktrinoje nėra.

Pripažįstama, kad šalys įrodinėdamos savo nurodytus faktus, siekia įtikinti teismą, jog sako tiesą. Taigi galutinis įrodinėjimo tikslas yra nustatyti tiesą..

CPK 176 straipsnio pirmoje dalyje teigiama, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas esant tam tikras aplinkybes ar jų nesant.

Taigi įstatymas nereikalauja, kad civilinėje byloje teisėjas būtų visiškai įsitikinęs. Taigi faktų įrodomumo problema civilinėje byloje spręstina remiantis tikimybių teorija: faktas gali būti pripažintu įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant nei jo nesant.

1.2 Įrodymai ir jų požymiai

Reikšmingos bylai teisingai išspręsti faktinės aplinkybės nustatomos remiantis įrodymais. Įrodymai – tai priemonės, padedančios aplinkybėms, sudarančioms įrodinėjimo dalyką, tapti žinomomis ir aiškiomis.[2] Įrodymų sąvoka pateikiama ir CPK 177 straipsnio pirmoje dalyje. Čia sakoma, kad įrodymais civiliniame procese laikomi bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymo nustatyta tvarka konstatuoja esant šalių reikalavimus ir atsikirtimus pagrindžiančias ir kitas reikšmingas bylai teisingai išspręsti aplinkybes arba jų nesant.

Analizuojant šios normos turinį nesunku nustatyti įrodymų požymius:

1. Bet kuris įrodymas yra tam tikri duomenys, informacija, žinios apie faktus, sudarančius įrodinėjimo dalyką.

2. Įrodymų turinio, t.y. informacijos ryšys su byla su faktais, sudarančiais įrodinėjimo dalyką.

3. Tik įstatymo nustatyta procesine tvarka gauta, pateikta, surinkta, ištirta ir įvertinta informacija gali būti laikoma įrodymu.

4. Įrodinėjimo priemonių leistinumas.

1.3 Įrodymų klasifikacija

Įrodymų skirstymas į rūšis turi ne tik teorinę bet ir praktinę reikšmę. Tik žinant kokios rūšies įrodymų reikia byloje, taip pat kokios rūšies yra konkretus byloje jau esantis įrodymas, galima teisingai nustatyti visas bylos aplinkybes.

Pagal įrodymų turinio, t.y. informacijos, santykio su įrodomuoju faktu pobūdį įrodymai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius.

Tiesioginiais laikomi įrodymai, kuriuos ištyrus galima daryti kategorišką ir vienintelę išvadą dėl įrodymo fakto. Netiesioginiais įrodymais laikoma informacija, daugiareikšmiškai susijusi su įrodomuoju faktu. Dėl šios priežasties remiantis vienu netiesioginiu įrodymu negalima daryti vienintelės kategoriškos išvados dėl įrodomojo fakto.

Pagal informacijos susidarymo ir atsiradimo pobūdį įrodymai skirstomi į pirminius ir išvestinius. Pirminiais laikomi įrodymai, atsiradę tiesiogiai iš įrodomojo fakto (dokumentų originalai, įvykį mačiusio liudytojo parodymai ir t.t.). išvestiniai įrodymai yra informacija, gauta ne tiesiogiai iš įrodomojo fakto, o iš kitų tarpinių šaltinių (dokumentų kopijos, įvykio nemačiusio, bet apie jį girdėjusio iš kito konkretaus asmens liudytojo parodymai.

Pagal šaltinį įrodymai yra skirstomi į asmeninius, daiktinius ir mišrius. Asmeniniais laikomi tie, kurių atsiradimo šaltinis yra fizinis asmuo (šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimai,

Liudytojų parodymai

Daiktiniais įrodymais laikomi materialūs objektai, kuriuose glūdi informacija (daiktai, dokumentai). Mišriais laikomi įrodymai, atsirandantys kaip fizinio asmens veiklos padarinys, tačiau kuriuose esanti informacija yra perduodama ne žodžiu, o išreiškiama tam tikrais ženklais, raštu (rašytiniai įrodymai,

Eksperto išvada

Pagal įrodomąją galią įrodymai skirstomi į įrodymus turinčius didesnę įrodomąją galią arba prima facie įrodymus ir įrodymus turinčius įprastą įrodomąją galią.

2. Įrodinėjimo priemonės

2.1 Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai

Viena dažniausiai praktikoje pasitaikančių įrodinėjimo priemonių yra šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai. Žodinio proceso atveju bylos nagrinėjimas iš esmės visada pradedamas šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais (CPK 249 str. 2d.). Paprastai byloje dalyvaujantys asmenys geriausiai žino bylos aplinkybes, buvusias prieš iškeliant bylą teisme.

Neretai būtent šių asmenų konkretūs veiksmai jų pačių matyti ar girdėti faktai sukūrė, nutraukė ar pakeitė materialiuosius teisinius santykius, dėl kurių kilo teisinis ginčas.

Šios įrodinėjimo priemonės ypatumas, kad šalys ir tretieji asmenys yra teisiškai suinteresuoti bylos baigtimi. Būtent dėl nurodytos priežasties jų paaiškinimus būtina įvertinti itin atsargiai. Tai nurodoma ir CPK 186 straipsnio ketvirtoje dalyje, kurioje sakoma, kad šalių ir trečiųjų asmenų pateikiami jiems žinomų bylai reikšmingų aplinkybių paaiškinimai turi būti tikrinami ir vertinami teismo kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Kadangi šalys geriausiai žino bylos aplinkybes, jų paaiškinimų teisingumas ir išsamumas turi lemiamą reikšmę greitam ir operatyviam bylos teisminiam išnagrinėjimui, t.y. kuo išsamesni yra šalies paaiškinimai, tuo aiškesnė yra šalies reikalavimų apimtis ir aplinkybės, kuriomis patvirtinti galėtų būti pateikta papildomų įrodymų.

Kita šios įrodinėjimo priemonės ypatybė, kad šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais įgyvendinamas rungimosi principas civiliniame procese, nes aiškindama bylos aplinkybes šalis nori įrodyti savo reikalavimų pagrįstumą, t.y. siekia sau palankaus teismo sprendimo.

Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais iš esmės vykdoma CPK 178

straipsnyje nustatyta įrodinėjimo pareiga, todėl galima daryti išvadą, kad pateikti paaiškinimus yra byloje dalyvaujančių asmenų ne tik teisė bet ir pareiga. Pagal CPK 186 straipsnį šalys ir tretieji asmenys jiems žinomas bylai reikšmingas aplinkybes išaiškina teisme per apklausą. Prieš apklausą apklausiamas asmuo privalo prisiekti.

Kadangi teikti paaiškinimus yra byloje dalyvaujančio asmens ne tik teisė bet ir pareiga, tai šios teisinės pareigos vykdymas gali būti užtikrinamas tam tikra prievarta. Šaliai ar trečiajam asmeniui už duotos priesaikos sulaužymą gali būti skiriama iki vieno tūkstančio litų bauda.

Kita vertus šie asmenys neprivalo pateikti paaiškinimus prieš save (

Konstitucijos 31 str. ). Ši konstitucinė norma įtvirtinta ir CPK 188

straipsnyje, numatančiame, kad šalys, tretieji asmenys turi teisę atsisakyti apklausos ar atsakymų į tam tikrus klausimus, jeigu tai reikštų paaiškinimus prieš save, savo šeimos narius ir artimuosius giminaičius. Be pagrindo atsisakęs apklausos asmuo gali būti nubaustas už priesaikos sulaužymą, taigi už atsisakymą pateikti nurodyto pobūdžio paaiškinimus, byloje dalyvaujantiems asmenims negali būti taikomos teisinės sankcijos.

Paaiškinimai pateikiami pradėjus bylą nagrinėti iš esmės, iš karto po posėdžio pirmininko pranešimo apie bylą. Paaiškinimai teikiami žodžiu, tačiau įrodinėjimo priemonė gali būti ir šalių bei trečiųjų asmenų rašytiniai paaiškinimai, jeigu jie prisiekę teismui (CPK 186 str. 2 d.).

rašytiniai paaiškinimai galimi kai šalys ar tretieji asmenys negali atvykti į teismą. Iš šalies ar trečiojo asmens, dėl svarbių priežasčių negalinčio atvykti į teismo posėdį, teismas turi teisę pareikalauti rašytinių įrodymų arba išimtinais atvejais išklausyti jo buvimo vietoje. Teismas privalo išklausyti paaiškinimus, tačiau pradėjus teikti paaiškinimus apie aplinkybes nesusijusias su nagrinėjamos bylos esme, posėdžio pirmininkas turi teisę nustatyti kalbų trukmę, o ją pažeidus nutraukti byloje dalyvaujantį asmenį[3].

Šalių ir trečiųjų asmenų vertinimai, nuomonės, spėlionės, jausmai teikiant paaiškinimus negali būti pripažįstami įrodymais. Teismas privalo iš pateiktos įvairiapusės ir daugialypės informacijos atrinkti bylai reikšmingus duomenis. Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimus galima skirstyti į dvi rūšis – tvirtinimus ir pripažinimus. Tvirtinimas – tai šalių ir trečiųjų asmenų pateikta informacija, kuria siekiama įrodyti faktus, sudarančius reikalavimo ar atsikirtimo pagrindą. Pripažinimas – tai byloje dalyvaujančių asmenų teikiama informacija, kuria patvirtinamos aplinkybės, esančios priešingos šalies reikalavimų ar atsikirtimų pagrindas. Šalys turi teisę pripažinti faktus, kuriais priešinga proceso šalis grindžia savo reikalavimus arba atsikirtimus (CPK 187 str. 1d.).

skirtingai nei tvirtinimas, pripažinimas neatitinka faktą pripažįstančios šalies interesų. Gali būti pripažįstami ne bet kokie, o tik tokie faktai, kuriais priešinga šalis grindžia savo reikalavimus arba atsikirtimus.

Šalis, kurios pateiktus faktus priešinga šalis pripažįsta, atleidžiama nuo pareigos įrodinėti pripažintus faktus, o patys faktai tampa nustatyti ir toliau neįrodinėjami.

Teisme tiek fiziniams tiek juridiniams asmenims atstovauja atstovai. Lietuvos Aukščiausiojo teismo plenumas 1991 m. kovo 29 d.

nutarimo Nr. 2 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normų reguliuojančių įrodinėjimą, taikymo praktikoje“ 2 punkte nurodė, kad teismai gali pripažinti įrodymais fizinių asmenų atstovų pagal įstatymą ir juridinių asmenų vadovų paaiškinimus. Taigi fizinių ir juridinių asmenų atstovų, turinčių įgaliojimus atlikti visus procesinius veiksmus, paaiškinimai, kaip įrodinėjimo priemonė yra tiesiogiai nurodyti ir CPK 52,

54, 55 str.

Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai teismo tiriami ir vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, atsižvelgiant į tai, kad byloje dalyvaujantys asmenys paprastai geriausiai žino bylai reikšmingas aplinkybes, tačiau kita vertus, materialiuoju teisiniu požiūriu yra ir labiau suinteresuoti bylos baigtimi.

2.2 Liudytojų parodymai

Liudytoju laikomas bylos baigtimi teisiškai nesuinteresuotas fizinis asmuo neatsižvelgiant į jo amžių ar giminystės ryšį su byloje dalyvaujančiais asmenimis, kuris yra šaukiamas į teismą duoti parodymus apie jam žinomas reikšmingas ir turinčias ryšį su byla aplinkybes (CPK 189

str.). liudytojas yra įrodymų šaltinis, o liudytojo parodymai parodymai yra įrodinėjimo priemonė.

Paprastai liudytojas gali būti kiekvienas asmuo, kuriam yra žinomos kokios nors bylai reikšmingos aplinkybės, tačiau liudytojo suinteresuotumas bylos baigtimi gali pasireikšti įvairiai, pavyzdžiui jis gali būti vienos šalies giminaitis, artimas draugas, kaimynas ar bendradarbis. Tad prieš išklausydamas liudytojo parodymus teismas privalo išsiaiškinti jo santykius su byloje dalyvaujančiais asmenimis ir kitas svarbias aplinkybes galinčias paveikti liudytojo parodymus, t.y. ar liudytojas yra tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi

(CPK 192 str. 2 d.).

Asmenys, kurie negali būti šaukiami ir apklausiami kaip liudytojai šie asmenys:[4]

5. atstovai civilinėje byloje ar gynėjai baudžiamojoje byloje dėl aplinkybių, kurias jie sužinojo vykdydami atstovo arba gynėjo pareigas.

6. asmenys, kurie dėl fizinių ar psichikos trūkumų nesugeba teisingai suvokti bylai reikšmingų aplinkybių arba duoti dėl nurodytų aplinkybių teisingų parodymų.

7. dvasininkai – dėl aplinkybių, kurias sužinojo per tikinčiojo išpažintį.

8. medikai – dėl aplinkybių sudarančių profesinę paslaptį. Išskyrus atvejus, kai gautas paciento sutikimas.

9. kiti įstatymų nustatyti asmenys.

Nors šaukiamas liudyti asmuo privalo atvykti į teismą ir duoti teisingus parodymus (CPK 191 str. 1 d.), galimi atvejai, kai jis gali atsisakyti duoti parodymus remiantis jau anksčiau minėta konstitucine norma, kurioje draudžiama versti duoti parodymus prieš save savo šeimos narius, ar artimus giminaičius. Ši norma taip pat įtvirtinta ir CPK 191

straipsnio antrojoje dalyje, numatančioje, kad liudytojas gali atsisakyti duoti parodymus, jeigu tai reikštų parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius.

Nors CPK 189 straipsnio pirmoje dalyje galimybė būti liudytoju nesiejama su asmens amžiumi, tačiau nepilnamečio liudytojo apklausa turi tam tikrų ypatumų. Jaunesni negu 16 m. liudytojas neprisaikdinamas teismui

, tačiau teismas jam privalo išaiškinti pareigą duoti teisingus parodymus

(CPK 194 str. 2 d.). be to apklausiant nepilnametį liudytoją, gali būti šaukiami dalyvauti jo atstovai pagal įstatymą, t.y. tėvai, globėjai, rūpintojai, VVTA atstovas. Nurodyti asmenys turi teisę pateikti liudytojui klausimus, nes jie geriau pažįsta nepilnametį, žino jo būdo bruožus, galimybes suvokti ir pateikti gaunamą informaciją. Išimtinais atvejais siekiant apsaugoti nepilnametį liudytoja, jo apklausos laikui teismo nutartimi byloje dalyvaujantys asmenys gali būti pašalinami iš teismo salės

( CPK 194 str. 3d.).

Liudytojai dažniausiai šaukiami į teismą byloje dalyvaujančių asmenų prašymu. Kad būtų laikomasi operatyvumo principo, kviestinius į teismą liudytijus ieškovas privalo nurodyti ieškinyje (CPK 135 str. 1 d. 3

p.), o atsakovas – atsiliepime į ieškinį (CPK 142 str. 2d. 3 p.) arba priešieškinėje ( CPK 143 str. 3 d.).

Tam tikrais atvejais liudytojai gali būti kviečiami ne byloje dalyvaujančių asmenų, bet teismo iniciatyva. Ši nuostata taikytina byloms, kuriose teismas yra aktyvus: šeimos, darbo ir kai kuriose ypatingosios teisenos bylose (CPK 375 str. 1 d., 414 str. 1d., 443 str. 8 d.).

Pašauktas liudyti asmuo privalo atvykti į teismą ir duoti teisingus parodymus. Už šios pareigos nevykdymą asmuo atsako CPK 248

straipsnio antroje dalyje numatyta tvarka ( tokiam asmeniui gali būti skiriama iki vieno tūkstančio litų bauda ir teismo nutartimi jis gali būti atvesdinamas į kitą teismo posėdį).

Liudytojo parodymai duodami teismo posėdyje (CPK 250 str.).

kiekvienas liudytojas kviečiamas į teismo salę ir apklausiamas atskirai.

Tam kad liudytojai negalėtų tarpusavyje bendrauti, apklaustieji lieka posėdžio salėje, tik tam tikrais atvejais apklaustų liudytojų prašymu teismas gali leisti liudytojui išeiti iš teismo salės nepasibaigus teismo posėdžiui.

CPK 192 straipsnio antroje dalyje numatyta galimybė apklausti liudytoja ne teismo posėdžių salėje, bet jo buvimo vietoje, kai teismo šaukiamas liudytojas negali atvykti dėl ligos, senatvės, invalidumo ar kitų teismo pripažintų svarbiomis aplinkybių, o byloje dalyvaujantis asmuo, kurio iniciatyva kviečiamas liudytojas, negali užtikrinti jo atvykimo.

Tokiu atveju liudytojo parodymai perskaitomi teismo posėdyje byloje dalyvaujančių asmenų pageidavimu. Tačiau liudytojai negali būti apklausiami parengiamajame teismo posėdyje (CPK 230 str.)

Duodamas parodymus liudytojas turi teisę naudotis užrašais, tačiau tik kai parodymai susiję su skaičiais ar kitais duomenimis, kuriuos sunku atsiminti. Tokie užrašai turi būti pateikti susipažinti teismui ir byloje dalyvaujantiems asmenims ir teismo nutartimi šie užrašai gali būti pridedami prie bylos (CPK 193 str.).

Liudytojo parodymai, kaip įrodinėjimo priemonė turi būti gaunama tik CPK nustatyta tvarka, o parodymai gauti ne CPK tvarka, pavyzdžiui parodymai atsiusti teismui paštu, negali būti laikomi įrodymais.

Apklausti liudytojai pakartotinai neapklausiami, nebent prireikus teismas savo iniciatyva gali apklausti liudytoją pakartotinai, taip pat teismas gali tiek savo iniciatyva tiek byloje dalyvaujančių asmenų prašymu atlikti liudytojų akistatą (CPK 192 str. 7 d.).

Vertindamas liudytojo parodymus teismas privalo atsižvelgti į daugybę aplinkybių galinčių turėti įtakos jų turiniui, į amžių, sveikatos būklę, profesiją, išsilavinimą ir kitas asmenines savybes.

2.3 Rašytiniai įrodymai

Rašytiniais įrodymais tokie materialūs daiktai, kuriuose ženklais išreikšta informacija apie reikšmingas nagrinėjamai bylai aplinkybes. Toks rašytinių įrodymų apibrėžimas atspindi pagrindinius ir esminius šios rūšies įrodymų požymius, tačiau nesuteikia galimybės tiksliai atskirti rašytinius įrodymus nuo kitų byloje esančių rašytinę formą turinčių įrodymų – byloje dalyvaujančių asmenų rašytinių paaiškinimų, eksperto išvados akto, kurie irgi ženklais užfiksuojami popieriuje ir kuriuose taip pat yra reikšmingos informacijos.

Siekiant atskirti rašytinius įrodymus nuo kitų rūšių įrodymų, reikia prie jau nurodytų požymių pridėti dar vieną – šių įrodymų kilmę, šaltinį. Rašytiniai įrodymai paprastai kyla iš asmenų, nesančių byloje dalyvaujančiais asmenimis ar ekspertais. Taigi rašytiniai įrodymai yra materialaus pasaulio daiktai, kurių turinys (rašytiniai ženklai), galintis patvirtinti arba paneigti teismą dominančius faktus yra kilęs ne iš byloje dalyvaujančių asmenų ar eksperto ir nepriklauso nuo šių asmenų procesinės padėties.

Materialųjį rašytinių įrodymų pagrindą sudaro bet kokios formos ir kokybės materialaus pasaulio daiktai (popierius, medis, metalas ar kita medžiaga ant kurios gali išlikti rašytiniai ženklai). Rašytiniai ženklai turi būti užrašomi taip, kad ant daikto liktų įskaitomi materialūs šių ženklų pėdsakai. Rašytiniai ženklai gali būti padaromi cheminiu (rašalu, tušu, dažais) arba mechaniniu (išdeginant, išgraviruojant ir kt.) būdu.

Pagal CPK 197 straipsnio pirmąją dalį rašytiniai įrodymai yra dokumentai, dalykinio ar asmeninio susirašinėjimo medžiaga, kitokie raštai, kuriuose yra duomenų apie bylai reikšmingas aplinkybes.

Rašytiniu įrodymus galima skirstyti pagal įvairius požymius:

kilmę, formą, turinį arba susidarymo (atsiradimo) procesą.

Pagal informacijos atsiradimo būdą rašytiniai įrodymai skirstomi į originalius pirminius (originalus) ir antrinius (nuorašus). Šis skirstymas pagrįstas įstatymu ir turi didelę praktinę reikšmę. CPK 198

straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad rašytiniai įrodymai pateikiami

CPK 114 straipsnyje nustatyta tvarka, t.y. byloje dalyvaujantys asmenys privalo pateikti pirminius (originalius) įrodymus arba jų nuorašus, patvirtintus teismo, notaro, byloje dalyvaujančio advokato arba dokumentą išdavusio ar priėmusio asmens. Taigi įstatymai nenurodo pareigos pateikti vien pirminius įrodymus, nes pateikiant įrodymą asmuo ne visuomet turi galimybę pristatyti pirminį įrodymą dėl jo apimties, saugojimo tvarkos ar kitų priežasčių. Tačiau CPK 114 straipsnio antroje dalyje numatyta teismo teisė savo iniciatyva arba byloje dalyvaujančių asmenų prašymu pareikalauti pateikti rašytinių įrodymų originalus, tai gali būti padaryta suabejojus dėl pateikto nuorašo tikrumo.

Pagal formą rašytiniai įrodymai gali būti skirstomi į tris rūšis:

paprastos rašytinės formos, įstatymo nustatytos formos ir turinio, patvirtinti notarine tvarka. Skirstymas pagal formą taip pat turi praktinę reikšmę, nes tik žinant įstatymų reikalavimus, keliamus tam tikro dokumento formai ir turiniui, galima teisingai įvertinti rašytinį įrodymą.

Dokumentas, kurio turinys ir forma neatitinka įstatymo reikalavimų neturi įrodomosios vertės. Tačiau tokie dokumentai gali būti panaudoti, jeigu registracija turi tik teisės išviešinimo reikšmę, bet jeigu registracija turi teisę sukuriančią reikšmę, toks dokumentas negali būti tinkama įrodinėjimo priemonė.

Pagal turinį rašytiniai įrodymai gali būti skirstomi į tvarkomuosius ir informacinius. Tvarkomaisiais rašytiniais įrodymais vadinami įrodymai, kurių turinys liudija valinio pobūdžio faktus.

Tvarkomiesiems dokumentams paprastai būdinga ne tik tai, kad juose yra informacijos, bet ir tai, jog jie sukelia atitinkamų teisinių padarinių.

Tam tikrais atvejais rašytinio įrodymo turinys gali būti ir informacinis ir tvarkomasis.

Pagal susidarymo (atsiradimo) būda rašytiniai įrodymai gali būti skirstomi į oficialius (viešuosius) ir asmeninius (privačius). Šis skirstymas pateiktas CPK 197 straipsnio pirmoje dalyje. Asmeniniais pripažintini iš privačių fizinių ar juridinių asmenų kilę rašytiniai įrodymai (susirašinėjimas, užrašai, korespondencija). Valstybės ar savivaldybių institucijų išduoti, kitų valstybės asmenų pagal kompetenciją patvirtinti dokumentai pripažįstami oficialiais rašytiniais įrodymais, turinčiais didesnę įrodomąją galią (prima facie).

Rašytinius įrodymus, kaip ir daugelį kitų įrodymų pateikia byloje dalyvaujantys asmenys, tačiau tam tikrais atvejais juos gali išreikalauti teismas (CPK 198 str. 1 d.). asmuo rašytinį įrodymą, kuriuo grindžia procesinio dokumento turinį, privalo pateikti įstatymo nustatyta tvarka.

Negalėdami patys gauti rašytinių įrodymų gali raštu arba žodžiu prašyti teismą išreikalauti atitinkamą rašytinį įrodymą. Tokiame prašyme turi būti nurodytas:

• reikalaujamas rašytinis įrodymas;

• aplinkybės dėl kurių yra pagrindo manyti, kad atitinkamą įrodymą turi prašyme nurodytas asmuo;

• aplinkybės, kurias gali patvirtinti reikalaujamas įrodymas.

Rašytiniai įrodymai gali būti renkami tokiais būdais:

1. teismas išreikalauja rašytinius įrodymus iš juos turinčių fizinio ar juridinių asmenų. Asmuo neprivalo pateikti rašytinių įrodymų ir kai turi teisę atsisakyti būti apklausiamas ar duoti parodymus, jei tai reikštų parodymus prieš save, savo šeimą ar artimus giminaičius (CPK

199 str. 3d.)

2. asmeniui, prašančiam išreikalauti įrodymą, teismas gali duoti teisės gauti reikalaujamą rašytinį įrodymą liudijimą, tačiau pažymėtina, kad teismas neturi teisės savo iniciatyva įpareigoti asmenį gauti įrodymą, jeigu pats asmuo nesutinka šito padaryti. Taip pat rašytinius įrodymus gali išreikalauti advokatai bei jų padėjėjai;

3. užsienio valstybėse esantys įrodymai renkami teismo pavedimo tvarka, vadovaujantis tarptautinių tesinės pagalbos sutarčių ir 1970 m. kovo

18 d. Hagos konvencijos dėl įrodymų civilinėse ir komercinėse bylose paėmimo užsienyje nustatytomis taisyklėmis.

Asmenys neturėdami galimybės pateikti teismui reikalaujamą įrodymą, privalo apie tai pranešti teismui nurodydami įrodymo nepateikimo priežastis (CPK 199 str.). Jeigu teismui reikalingus įrodymus sunku pateikti, pavyzdžiui dėl jų didelės apimties, teismas gali pareikalauti pateikti nustatyta tvarka patvirtintus išrašus arba tokius įrodymus apžiūrėti ir ištirti jų buvimo vietoje (CPK 199 str. 7 d.).

Kartu su atitinkamais procesiniais dokumentais asmuo privalo pateikti tiek rašytinio įrodymo nuorašų, kiek yra byloje dalyvaujančių asmenų, o jeigu dokumentas yra surašytas ne valstybine kalba, kartu turi pateikti ir nustatyta tvarka patvirtintą jo vertimą į valstybinę kalbą (CPK

198str 2 d.)

Rašytiniai įrodymai balsu perskaitomi teismo posėdyje ir pateikiami susipažinti byloje dalyvaujantiems asmenims, išskyrus atvejus, kai jie su šiais įrodymais jau yra susipažinę iki teismo posėdžio pradžios.

Esantys byloje rašytinių įrodymų nuorašai kartu su procesiniais dokumentais išsiunčiami byloje dalyvaujantiems asmenims, todėl nėra būtina šiuos įrodymus pateikti dar kartą susipažinti teismo posėdyje. Reikiamais atvejais rašytiniai įrodymai gali būti pateikiami susipažinti liudytojui ar ekspertui, siekiant nustatyti tam tikras aplinkybes.

Bendrosios teisės procesui būdinga ir tai, kad šalys privalo visus rašytinius įrodymus atskleisti dar iki teismo posėdžio pradžios.

Teisinės sistemos valstybėse paplitęs ir kompiuterinių duomenų, kaip rašytinių įrodymų naudojimas. CPK 198 straipsnio antrojoje dalyje sakoma, jog rašytinės formos dokumentui prilyginami tam tikri dokumentai, perduoti telekomunikacijų galiniais įrenginiais. Šiuo metu vis daugiau komercinių santykių vykdomi panaudojant elektronines komunikacijos priemones.

Tokiu būdu ne mažai įmonių keičiasi informacija, derasi dėl sandorių, priima vartotojų skundus, netgi sudaro sandorius – pateikdamos užsakymus elektroniniu paštu ar parduodamos prekes Interneto parduotuvėse. Kai kurie specialūs teisės aktai netgi įtvirtina konkrečius elektroninius instrumentus.

Aišku, kad visi pirmiau nurodyti santykiai neretai turi teisinę reikšmę ir teisė privalo užtikrinti šių santykių teisinį tikrumą ir aiškumą bei jų dalyvių teisėtų interesų gynimą teisinėmis valstybės prievartos priemonėmis. Taigi šiame kontekste ypač svarbus elektroninių duomenų kaip įrodinėjimo priemonės leistinumas civiliniame procese.

Lietuvoje elektroninių duomenų naudojimui teismo procese dėmesio skirta nedaug – juos iš dalies reglamentuoja naujasis Elektroninio parašo įstatymas, jie numatyti Elektroninės prekybos įstatymo projekte bei CPK 198

straipsnio antroje dalyje. Šiame straipsnyje apžvelgtos pagrindinės elektroninių duomenų naudojimo civiliniame procese galimybės, būdai bei problemos.

2.4 Daiktiniai įrodymai

Daiktiniai įrodymai – tai daiktai, kurie dėl savo ypatingų savybių arba patys savaime gali būti priemonė padedanti nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes[5]. Dažniausiai tai materialūs daiktai, kurių buvimas, išorė, kokybė ar kitos savybės, buvimo vieta, taip pat ant kurių palikti pėdsakai ir kiti požymiai galintis patvirtinti arba paneigti tam tikras bylai reikšmingas aplinkybes. Vertindamas šiuos įrodymus teismas gali nustatyti padarytos turtinės žalos dydį, įgytos prekės kokybę, daikto vertę ir kita. Daiktiniai įrodymai gali būti patys įvairiausi daiktai:

apgadintas arba neapgadintas automobilis, įvairios paskirties patalpos ar statiniai, įrengimai, prietaisai, įrankiai, baldai, drabužiai ir t.t.

Daiktinius įrodymus teismui pateikia byloje dalyvaujantys asmenys arba juos išreikalauja teismas ( CPK 206 str. 1 d.). negalintys patys gauti reikalingų daiktinių įrodymų byloje dalyvaujantys asmenys gali prašyti teismą juos išreikalauti. Tokį prašymą būtina pareikšti procesiniuose arba paruošiamuosiuose dokumentuose, išimtiniais atvejais žodžiu teismo posėdyje.

Daiktiniai įrodymai yra pateikiami tiesiogiai bylą nagrinėjančiam teismui arba išduodami prašančiam išreikalauti įrodymą asmeniui, pateikusiam liudijimą. Teismui pateikti daiktiniai įrodymai yra laikomi byloje arba perduodami pagal specialų apyrašą į teismo daiktinių įrodymų saugojimo kamerą. Įrodymai, kurių negalima atgabenti į teismą, saugojami buvimo vietoje ir ten apžiūrimi (CPK 208 str. 3 d.). teismas privalo imtis priemonių, kad daiktiniai įrodymai išliktų nepakitę, nes svarbu išsaugoti jų įrodomąsias savybes. Paprastai tam galima imtis laikinųjų apsaugos priemonių.

Daiktiniai įrodymai tiesiogiai apžiūrimi teismo posėdyje: teismas vizualiai apžiūri daiktinį įrodymą ir ištiria jo savybes, požymius, ypatumus reikšmingus nagrinėjamai bylai. Kartu sudaroma galimybė susipažinti su įrodymais visiems byloje dalyvaujantiems asmenims, o prireikus ir ekspertams bei liudytojams. Tačiau reikia pabrėžti, kad

Lietuvos teismuose daiktiniai įrodymai kaip įrodinėjimo priemonė naudojama gana retai.

2.5. Eksperto išvada

Ekspertizės skyrimo pagrindas yra poreikis išsiaiškinti tam tikrus bylai reikšmingus klausimus, kurių negalima išsiaiškinti be specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių (CPK 212 str. 1

d.). taigi gali būti skiriama tokių sričių ekspertizė:

o mokslo – įvairių mokslo sričių;

o meno;

o technikos;

o amato;

o medicinos;

o kitų sričių.

Taigi, eksperto išvada – tai įstatymų nustatyta tvarka paskirto asmens, turinčio specialų mokslo, technikos, amato, ar kitų sričių žinių, raštu išdėstyta nuomonė, gauta atlikus tam tikrus tyrimus siekiant atsakyti į teismo pateiktus klausimus.[6]

Ekspertizę gali skirti tik teismas, tačiau visais atvejais atsižvelgiama į byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę. Šalis inicijuodama ekspertizės skyrimą, privalo nurodyti aplinkybes, kurias būtina nustatyti ir ekspertui pateiktinus klausimus. Šalies prašymai skirti ekspertizę išdėstomi procesiniuose arba paruošiamuosiuose dokumentuose, nors tokius prašymus galima pateikti ir žodžiu teismo posėdyje. Ekspertizė gali būti skiriama rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui ir nagrinėjant bylą.

Paskyrus ekspertizę teismo nutartimi, bylos nagrinėjimas gali būti sustabdytas (CPK 164 str. 2 d.). teismo nutartis skirti ar neskirti ekspertizę yra neskundžiama, tačiau gali būti skundžiama nutartis sustabdyti bylą (CPK 165 str.).

Nutarties skirti ekspertizę motyvuotoje dalyje aprašomos bylos aplinkybės, susijusios su ekspertizės dalyku, ir nurodomas ekspertizės skyrimo pagrindas. Ekspertui pateikiami klausimai turi būti susiję su jo o ne su teismo kompetencija. Rezoliucinėje teismo nutarties dalyje nurodomi aiškūs ir tikslūs, be dviprasmybių klausimai. Ekspertu paskirtas asmuo privalo atvykti teismo šaukimu ir pateikti nešališką išvadą jam pateiktais klausimais (CPK 214 str. 1 d. ). Ekspertas turi teisę atsisakyti pateikti išvadą, jeigu mano, kad išvadai nepakanka medžiagos arba jam pateiktas klausimas viršijo jo kvalifikaciją ar kompetenciją ( CPK 214 str. 3 d.).

Teismų praktikoje dažniausios tokių rūšių ekspertizės:

1. rašysenos ekspertizė, kai reikia nustatyti asmenis rašiusius ar pasirašiusius tam tikrą dokumentą, rašto klastojimo atvejus.

2. psichiatrinė ekspertizė, kai reikia nustatyti fizinio asmens psichikos būklę siekiant nuspręsti dėl asmens veiksnumo arba atsakyti į klausimą ar asmuo tam tikru momentu galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti.

3. psichologinė ekspertizė, kai nustatomas asmens gebėjimas suprasti bylos aplinkybes ir nepilnamečio asmens gebėjimą suvokti ir valdyti savo veiksmus, atsižvelgiant į individualius psichologinius ir amžiaus ypatumus.

4. narkologinė ekspertizė, kai siekiama pripažinti asmenį ribotai veiksniu dėl piktnaudžiavimo alkoholiniais gėrimais, narkotinėmis ar toksinėmis priemonėmis, išnagrinėti medicinos apžiūros išvadas dėl asmens neblaivumo ar girtumo laipsnio nustatymo;

5. dokumentų ekspertizė dėl dokumentų turinio tapatybės ar suklastojimo, dokumento amybos būdo, laiko ir kitų aplinkybių;

6. medicinos ekspertizė, kai ginčijama tėvystė, siekiama nustatyti asmens kūno sužalojimo, darbingumo netekimo procentą;

7. autorystės ekspertizė, kai nustatomas neredaguoto kūrinio autorius;

8. buhalterinė ekspertizė, kai nustatomas materialiųjų vertybių ir pinigų trūkumas, turtinės žalos dydis;

9. finansų ekspertizė, kai siekiama nustatyti įmonių nemokumą bankroto bylose, mokesčių mokėjimo tvarką ir pažeidimus vykdant kredito ir finansų operacijas;

10. autotechninė ekspertizė, kai siekiama išsiaiškinti transporto priemonės gedimus, jų atsiradimo aplinkybes, autoįvykio mechanizmą;

11. techninės darbų saugos ekspertizė, kuria nustatomas nelaimingų atsitikimų darbe techninės priežastys, darbo sąlygų sutikimas su nustatytais reikalavimais;

12. prekinė ekspertizė, kai ginčijama sugadinto automobilio remonto, sugadintų baldų ar kitų daiktų vertė;

13. turto ar verslo vertinimo ekspertizė, kai siekiama nustatyti nekilnojamojo ar kilnojamojo turto, taip pat verslo vertę;

14. statinių projektavimo, statybos, statinių projektų ekspertizė, kai ginčijama namų, butų ar kitų statinių statybos vertė.

Paskyręs ekspertizę teismas kartu su nutartimi skirti ekspertizę pateikia ekspertui ir daiktus bei dokumentus, kurie turi būti ištirti, dažniausiai ekspertui pateikiama ir visa civilinė byla. Ekspertizės eiga, rezultatai ir išvada išdėstoma ekspertizės akte. Ekspertizės aktą sudaro įvadinė, tiriamoji ir išvadų dalys. Pagal atsakymų į teismo klausimus eksperto išvada gali būti trijų rūšių: kategoriška, tikėtina ir išvada, kad į teismo klausimus negalim atsakyti.

Vadovaujantis CPK 218 straipsniu, eksperto išvada teismui nėra privaloma, t.y. ji yra vertinama pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįsta visapusišku objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Jeigu ekspertizės išvada nepakankamai aiški ar išsami, teismas gali skirti papildomą ekspertizę tam pačiam ekspertui, tačiau jei kyla abejonių dėl eksperto išvados pagrįstumo, teismas gali skirti pakartotinę ekspertizę kitiems ekspertams (CPK 219 str. 2 d.).

Vertinant eksperto išvadą, tam tikrų kategorijų, pavyzdžiui, ypatingąja teisena nagrinėjamose asmens pripažinimo neveiksniu, tėvystės nustatymo bylose ekspertizė yra prima facie įrodymas, nes atsakovo pareikštas ekspertizės atsisakymas gali būti laikomas tėvystės įrodymu.

2.6 Apžiūra

Apžiūros atlikimo pagrindas – teismo ir byloje dalyvaujančių asmenų poreikis vietoje išsiaiškinti tam tikras bylai reikšmingas aplinkybes. Pagal CPK 210 straipsnio pirmąją dalį prireikus ištirti bylos aplinkybes teismas savo iniciatyva arba byloje dalyvaujančių asmenų prašymu gali skirti daiktinių ir rašytinių įrodymų apžiūrą jų buvimo vietoje arba vietos apžiūrą. Taigi apžiūros protokolas, kaip įrodinėjimo priemonė yra įstatymo nustatyta tvarka apžiūrėjus daiktinius arba rašytinius įrodymus ir įvykio vietą raštu užfiksuotos bylai reikšmingos aplinkybės.

Daiktinius arba rašytinius įrodymus, kurių negalima pristatyti į teimą, teismas apžiūri ir ištiria jų buvimo vietoje. Vizualiai apžiūrėdamas įrodymą, teismas nustato tam tikrus išorinius jo požymius, savybes ypatumus. Apžiūra gali būti skiriama tiek rengiantis tiek vykstant teisminiam bylos nagrinėjimui. Byloje dalyvaujantys asmenys gali prašyti atlikti apžiūra pateikdami procesinius dokumentus arba žodžiu teismo posėdyje.

Apžiūrą atlieka visos sudėties teismas. Byloje dalyvaujantiems asmenims pranešama apie apžiūros laiką ir vietą, išskyrus, kai apžiūra atliekama teismo posėdyje. Dėl atliktų apžiūros veiksmų ir rezultatų surašomas apžiūros protokolas, jį pasirašo visos sudėties teismas ir kiti apžiūroje dalyvavę asmenys ( CPK 210 str. 4 d.). atsižvelgiant į šios įrodinėjimo priemonės specifiką, prie apžiūros protokolo pridedami visi teismo sudaryti ar patvirtinti planai, brėžiniai, nuotraukos ar vaizdo įrašai.

Vietos apžiūra teismų praktikoje gana reta, nors šitaip teismas galėtų tiesiogiai išsiaiškinti daugelį bylai reikšmingų aplinkybių, tiesiogiai ištirti daiktinius ar rašytinius įrodymus.

2.7 Kitos įrodinėjimo priemonės

Pagal CPK 220 straipsnio trečiąją dalį kitos įrodinėjimo priemonės gali būti nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai, tačiau šie daiktai gali būti įrodinėjimo priemonės tik tada, kai jie padaryti nepažeidžiant įstatymų.

Teismų praktikoje byloje dalyvaujantys asmenys, siekdami įrodyti bylai reikšmingas aplinkybes, dažnai pateikia nuotraukas, vaizdo ar garso įrašus. Tačiau tokie bylai reikšmingi įrodymai turi būti užfiksuoti prieš iškeliant bylą teisme. Kai įrašinėjama, filmuojama ar fotografuojama tiriant įrodymus teisme, tai tokie įrašai tėra sudedamoji procesinių veiksmų dalis.

Svarbiausias reikalavimas keliamas tokioms įrodinėjimo priemonėms yra jų atsiradimas nepažeidžiant įstatymų. Nuotraukos, vaizdo ar garso įrašai, kaip įrodymai pateikti teismui, ištiriami teismo posėdyje.

2.8 Įrodymų užtikrinimas

Įrodymų užtikrinimas – tai įstatymo nustatyta tvarka įrodymų išsaugojimas ir užfiksavimas esant realiam pavojui, jog iki bylos teisminio išnagrinėjimo bylai reikšminga informacija neišliks arba pagrindo manyti, kad gauti minėtą informaciją vėliau taptų negalima arba sunku.[7]

Įrodymų užtikrinimo priemonės suteikia galimybę užfiksuoti ir išsaugoti įrodymus. Asmuo turintis pagrindo manyti, kad vėliau taps negalima ar sunku pateikti įrodymus, gali prašyti teismo juos užtikrinti.

Pareiškimas užtikrinti įrodymus paduodamas teismui, kurio veikos teritorijoje yra prašomas užtikrinti įrodymas. Gali būti užtikrinamos visos įrodinėjimo priemonės. Pavyzdžiui gali būti iš anksto apklausiami liudytojai, apžiūrimi daiktiniai ar rašytiniai įrodymai ir surašomas apžiūros protokolas, atliekama ekspertizė.

Išvados

Pagal rungimosi principą kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis ji remiasi, taigi šalis turi ne tik teisę, bet ir pareigą naudotis aukščiau analizuotomis įrodinėjimo priemonėmis. Įrodinėti privalo ne tik šalys, bet ir visi kiti įrodinėjimo subjektai. Tam tikra įrodinėjimo pareiga turi ir teismas.

Teismas atsako už civilinio proceso įstatymų reguliuojančių įrodinėjimą laikymąsi ir tinkamą taikymą, tik teismas galutiniai įvertina įrodymus, nustato jų sasajumą ir leistinumą. Taigi teismas tik kontroliuoja įrodinėjimo procesą ir baigia galutinę jo stadiją įvertindamas šalių pateiktus įrodymus.

Kiekvienoje byloje svarbu nustatyti ką šalys privalo įrodyti. Ir tuomet tolesnė teismo eiga ir priimtas sprendimas priklauso tik nuo to kaip byloje dalyvaujantys asmenys sugebėjo įrodyti bylai reikšmingas aplinkybes.

Taigi įrodinėjimo priemonės yra labai svarbi teisminio proceso dalis, nuo kurios priklauso bylos baigtis.

Literatūra

Lietuvos Respublikos Konstitucija. Žin., 1992, Nr. 33.

Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodeksas. Žin., 2002, Nr. 36 – 1340.

E. Laužikas, V. Mikelėnas, V. Nekrošius. Civilinio proceso teisė. I tomas/

Justicija/ Vilnius. – 2003m.

Mikelėnas V. Civilinis procesas. Pirmoji dalis. Vilnius.: Justitia., 1997.

– 400p.

http://www.itc.tf.vu.lt/mokslas/justitia2.doc

Lietuvos Aukščiausiojo teismo plenumo 1991 m. kovo 29 d. nutarimas Nr. 2

„Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normų reguliuojančių įrodinėjimą, taikymo praktikoje“

[1] CPK 265, 270 str.

[2] E. Laužikas, V. Mikelėnas, V. Nekrošius. Civilinio proceso teisė. I

tomas/ Justicija/ Vilnius. – 2003m.

[3] CPK 255 str.

[4] CPK 189 str.

[5] CPK 204 str.

[6] E. Laužikas, V. Mikelėnas, V. Nekrošius. Civilinio proceso teisė. I

tomas/ Justicija/ Vilnius. – 2003m.

[7] E. Laužikas, V. Mikelėnas, V. Nekrošius. Civilinio proceso teisė. I

tomas/ Justicija/ Vilnius. – 2003m.