Ieskinio savoka ir turinys

KAUNO KOLEGIJA

EKONOMIKOS IR TEISĖS FAKULTETAS

TEISĖS KATEDRA

Civilinio proceso teisės referatas

Įvadas

Pažeidus subjektinę teisę, suinteresuotas asmuo gali imtis priemonių, kad apgintų pažeistą ar ginčijamą teisę. Tai jis gali padaryti paduodamas ieškinį. Ieškinys – vienas iš pagrindinių civilinių teisių gynimo būdų. Teisė į ieškinį materialine ir procesine prasme.

Nagrinėjamo darbo objektas: Ieškinio sąvoka ir turinys.

Darbo tikslai išnagrinėti ir aptarti:

✓ Ieškinių rūšys. Grupės ieškinys.

✓ Ieškinio elementai. Ieškinio dalykas.

Ieškinio pagrindas

✓ Ieškinio dalyko ar pagrindo pakeitimas, ieškininių reikalavimų padidinimas ir sumažinimas, ieškinio atsiėmimas, ieškinio atsisakymas ir ieškinio pripažinimas.

✓ Atsakovo interesų gynimo būdai: atsikirtimai į ieškinį ir priešieškinis.

✓ Atsakovo atsiliepimas į pareikštą ieškinį.

✓ Taikos sutartis.

1. IEŠKINIO SĄVOKA, REIKŠMĖ IR

Rūšys

Galimi įvairūs subjektinės teisės gynimo būdai ir priemonės, pavyzdžiui, suinteresuotas asmuo gali kreiptis tiesiogiai į teisės pažeidėją su reikalavimu grąžinti skolą, gali pareikšti jam pretenziją ar kreiptis į atitinkamas institucijas, kurių kompetencijai priklauso spręsti ginčą, ir t.t. Reikalavimas, pareikštas tiesiogiai teisę pažeidusiam asmeniui, dar nėra ieškinys. Beveik visų valstybių civilinio proceso įstatymuose aiškiai atribojami ieškinys (angl. Action; pranc. action; vok.

Klage ), paprastai suprantamas kaip kreipimasis su reikalavimu į teismą, ir reikalavimas (angl. claim), pareiškiamas ne teismo tvarka. Kad materialusis teisinis reikalavimas, kylantis iš ginčijamų materialiųjų teisinių santykių, taptų ieškiniu, būtina laikytis tam tikrų įstatyme nurodytų taisyklių.

Pažymėtina, kad vienos ieškinio sąvokos nėra.

Įvairios teisės doktrinos ieškinį apibūdina labai skirtingai.

Pavyzdžiui, vieni ieškinį laiko ieškovo veiksmu, kai ginčas dėl teisės perduodamas spręsti teismui (šiuo atžvilgiu ieškinys yra tik procesinė priemonė pradėti civilinį procesą). Kitur (pvz; Prancūzijos CPK 30 str.)

ieškinys apibrėžiamas kaip reikalavimo teisės subjekto teisė būti išklausytam iš esmės ir reikaluti, kad teismas iš esmės nuspręstų, jo reikalavimas yra pagrįstas ar ne. Treti mano, kad ieškinys yra pačios materialiosios subjektinės teisės įgyvendinimas teismo tvarka, t.y. pati ginama subjektinė teisė[1].

Kaip nurodoma CPK 5 straipsnio trečiojoje dalyje, teismas imasi nagrinėti civilinę bylą pagal asmens, kuris kreipėsi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymo saugomas interesas, pareiškimą. Ieškinio teisenos bylose paduodami ieškinio pareiškimai.

Įstatymas (CPK 135 str.) reikalauja, kad ieškovas ieškinio pareiškime, be bendrųjų duomenų, kurie privalo būti nurodyti kiekviename procesiniame dokumente (CPK 111str.), nurodytų ieškinio sumą, savo reikalavimą (ieškinio dalyką), aplinkybes, kuriomis grindžiamas reikalavimas (faktinį ieškinio pagrindą), ir įrodymus, patvirtinančius ieškovo išdėstytas aplinkybes.

Tiek ieškovo reikalavimas, tiek to reikalavimo pagrindimas yra materialiojo teisinio pobūdžio ieškiniai. Reikalavimas kyla iš materialiosios subjektinės teisės, jis adresuojamas ir atsakovui, ir teismui. Pavyzdžiui, ieškovas nurodo: „Prašau teismą išieškoti iš atsakovo padarytą žalą“. Aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą, taip pat yra materialiojo teisinio pobūdžio –

jos yra tam tikri juridiniai faktai, su kuriais materialiosios teisės normos sieja atitinkamų materialiųjų teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ar nutrūkimą.

Tad ieškinio esmę ir turinį sudaro materialiojo teisinio pobūdžio elementai. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad ieškinys yra materialiosios teisės institutas. Nei pats reikalavimas, nei jo pagrindimas, neįgiję tam tikros procesinės formos, ieškiniu savaime netampa.

Apie ieškinį galima kalbėti tik kai jo turinys įgauna procesinę teisinę formą, t.y. kai kreipimasis į teismą išoriškai išreiškiamas nustatyta tvarka surašytu ieškinio pareiškimu. Taigi ieškinio turinys yra materialiojo teisinio pobūdžio, o jo išorinė forma – procesinio teisinio pobūdžio. Kreipimasis į teismą ieškiniu laikomas tik tada, kai jo tiek turinys, tiek forma atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus. Pavyzdžiui, kreipimasis nepripažįstamas ieškiniu, kai nenurodytas konkretus reikalavimas ar nėra tokio reikalavimo pagrindimo.

Įvertinus pateiktus motyvus, ieškinį galima apibūdinti kaip suinteresuoto asmens konkrečiomis aplinkybėmis pagrįstą ir nustatyta procesine tvarka pateikiamą kreipimąsi į teismą su reikalavimu apginti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę.

Ieškinio institutas yra neginčijamas glaudaus materialiosios ir proceso teisės ryšio pavyzdys. Tik materialiąja teisine ieškinio turinio prigimtimi galima paaiškinti ieškovo galimybę atsisakyti ieškinio, keisti jo elementus, kitaip veikti proceso eigą. Procesinė teisinė ieškinio prigimtis padeda paaiškinti tokius institutus kaip atsisakymas priimti ieškinio pareiškimą, ieškinio pareiškimo trūkumų šalinimas, ieškinio atsiėmimas ir kitus.

Ieškiniai gali būti klasifikuojami į rūšis pagal įvairius kriterijus. Jau romėnų teisėje buvo žinomas ieškinių klasifikavimas į tris rūšis:

➢ Actio in personam

➢ Actio in rem

➢ Actio mixta;

Ieškinys, kuriuo siekiam išreikalauti iš kito asmens jo turimą turtą ar daiktą, vadintas actioin rem. Ieškinys, pareikštas asmeniui siekiant patraukti jį atsakomybėn, vadintas actio in personam. Mišriu ieškiniu laikytas ieškinys, turintis abiejų pirmųjų ieškinių bruožų.

Pagal materialiųjų teisinių santykių, iš kurių yra kilęs ginčas, taigi ir ieškinys, pagal pobūdį ieškiniai gali būti skirstomi:

➢ Kylančius iš deliktinių, t.y. nesutartinių, teisinių santykių (lot. Actio ex licto)

➢ Ieškinius, kylančius iš kvazisutartinių santykių (lot.

Actio ex quasi contractu).

Ši klasifikacija svarbi materialiosios teisės normai, taikytinai sprendžiant ginčą nustatyti.

Pagal turtinį ir neturtinį reikalavimo pobūdį ieškiniai gali būti skirstomi: į turtinius ir neturtinius. Ši klasifikacija reikšminga bylinėjimosi išlaidų klausimams spręsti.

Pagal procesinį tikslą ieškiniai gali būti skirstomi:

➢ ieškinius dėl pripažinimo

➢ ieškinius dėl priteisimo

➢ ieškinius dėl teisinių santykių modifikavimo.

Ieškinys dėl pripažinimo – tai ieškinys, kai ieškovas prašo, kad teismas:

1. patvirtintų, pripažintų tam tikrą jo teisę (pvz.

ieškinys dėl nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą pripažinimo);

2. pripažintų tam tikrus materialiuosius teisinius santykius (pvz. ieškinys dėl tėvystės nustatymo, dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu). Ieškovas iš atsakovo reikalauja tik savo subjektinių teisių pripažinimo arba teisinės pereigos nebuvimą.

Ieškinių dėl pripažinimo paprastai nereikia vykdyti priverstine tvarka (lot. Actiones sine condemnatione). Šie ieškiniai gali būti dviejų rūšių: pozityvūs ir negatyvūs. Pozityviu ieškiniu dėl pripažinimo siekiam patvirtinti tam tikros teisės ar teisinio santykio buvimą, pavyzdžiui, toks yra ieškinys dėl nuosavybės teisės pripažinimo, ieškinys dėl tėvystės nustatymo ir panašiai.

Negatyviu ieškiniu dėl pripažinimo siekiam konstatuoti teisių ar pareigų, teisinio santykio ar jo dalies nebuvimą, pavyzdžiui, toks yra ieškinys dėl tėvystės nuginčijimo, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir panašiai.

Ieškiniai dėl pripažinimo paprastai turi prejudicinę galią ieškiniams dėl priteisimo kitoje byloje. Pavyzdžiui, atskiroje byloje nustačius tėvystę, išlaikymo priteisimo byloje tėvystės teisiniai santykiai nebeįrodinėjami. Todėl šie ieškiniai dar vadinami prejudiciniais, nes jų pagrindu vėliai reiškiami ieškiniai dėl priteisimo[2].

Teismo sprendimo byloje, kurioje patenkintas ieškinys dėl pripažinimo, paprastai nereikia vykdyti priverstine tvarka arba jis vykdomas specifiniu būdu, pavyzdžiui, pražinus santuoką negaliojančia, civilinės metrikacijos organai anuliuoja santuokos sudarymo akto įrašą.

Ieškiniais dėl priteisimo laikomi tokie ieškiniai, kai ieškovas reikalauja, kad teismas įpareigotų atsakovą atlikti tam tikrus veiksmus (pvz. ieškinys dėl žalos atlyginimo). Patenkinus ieškinį dėl priteisimo, teismo sprendimas dažniausiai vykdomas priverstine tvarka, nes atsakovas (skolininkas) ieškovo naudai turi atlikti tam tikrus veiksmus, pavyzdžiui, perduoti pinigus, turtą, kita.

Ieškiniais dėl teisinių santykių modifikavimo laikomi ieškiniai, kai siekiama sukurti, pakeisti ar nutraukti teisinius ieškovo ir atsakovo santykius, pavyzdžiui, toks yra ieškinys dėl sutarties sąlygų pakeitimo, ieškinys dėl santuokos nutraukimo ir panašiai. Ieškiniai dėl teisinių santykių modifikavimo savo ruožtu yra trijų rūšių:

➢ teises sukuriantys (pvz. ieškinys dėl servituto nustatymo)

➢ teises pakeičiantys (pvz. ieškinys dėl išlaikymo dydžio ir formos pakeitimo)

➢ teises panaikinantys (pvz. ieškinys dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų).

Ieškiniams dėl teisinių santykių modifikavimo paprastai netaikoma ankstesnio teismo sprendimo res judicata galia. Pavyzdžiui, teismo sprendimas, kuriuo priteistas išlaikymas, nėra kliūtis vėliai išreikšti ieškinį dėl išlaikymo dydžio sumažinimo, padidinimo ar išlaikymo formos pakeitimo.

Įvairių valstybių civilinio proceso teisės doktrinos aprašo ir kitų rūšių ieškinius. Pavyzdžiui, Prancūzijoje žinomo ieškiniai, susiję su nekilnojamuoju turtu (pranc. actiones immobilieres), ir ieškiniai susiję su kilnojamuoju turtu (pranc. actiones mobilieres). Ieškiniai in rem , susiję su nekilnojamuoju turtu dar skirstomi į ieškinius dėl nuosavybės teisės gynimo (pranc. actiones petitoires) ir ieškinius dėl valdymo teisės gynimo (pranc. actiones possessoires).

Taip pat skiriamas ieškinys, kai kreditorius įgyvendina skolininkui priklausančią reikalavimo teisę (pranc. action ablique; ital.

actio surrogatoria). Tai vadinamasis, netiesioginis ieškinys, numatytas CK

6.68 straipsnyje. Taip pat skiriamas CK 6.66 – 6.67 straipsniuose numatytas

Pauliano ieškinys kaip specifinė kreditoriaus interesų gynybos priemonė (ital. actio revocatoria; pranc. action Paulian). CK 6.255 straipsnis įtvirtina prevencinio ieškinio institutą.

Bendrojoje teisėje ieškiniai skirstomi į rūšis pagal kelis kriterijus. Bendrąja teise remiantis pareiškiamas ieškinys vadinamas ieškiniu, grindžiamu teise (angl. action in law).

Lygybės principu grindžiamas ieškinys vadinamas action in equility. Pagal ieškinio pagrindą ieškiniai skirstomi į ieškinius, kylančius dėl nerūpestingumo (angl. negligence action), ieškinius dėl reputacijos gynimo (angl. defamation action) ir t.t.[3]

Kai kurios specifinės ieškinių rūšys, būdingos tiek kontinentinei teisinei, tiek bendrosios teisės sistemai, atsirado tik XIX – XX a;

pavyzdžiui, grupės ieškinys (angl. class action), prevencinis ieškinys (pranc. action preventiff) ir kita.

CPK XXII skyriaus nustatyta tvarka pateikimas ieškinys pirmiausia turi atitikti bendruosius procesiniams dokumentams (CPK 111 str.) ir ieškinio turiniui (CPK 135 str.) keliamus reikalavimus. Šalia to vadovaujantis CPK 425 straipsniu ieškinyje turi būti aiškiai nurodytas ieškovo prašymas nagrinėti bylą dokumentinio proceso tvarka, nurodyti ir pradėti visi rašytiniai įrodymai kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimus. Spręsdamas dėl ieškinio priėmimo civilinės bylos, teismas privalo patikrinti dvejopas sąlygas : ar nėra CPK 137 str. 2 d. nurodytų pagrindų, kai teismas atsisako priimti ieškinį, ir ar įvykdyti 425 str.

Reikalavimai. Esant minėtiems pagrindams, teismas atsisakys priimti ieškinį. Tuo tarpu, jeigu pavyzdžiui, ne visi ieškovo reikalavimai pagrįsti rašytiniais įrodymais, teismas vadovaudamasis CPK 138 str., gali nustatyti terminą trūkumams pašalinti, įpareigodamas ieškovą pagrįsti savo reikalavimus leistinais rašytiniais įrodymais arba primokėti trūkstamą žyminio mokesčio sumą. Nutartyje turėtų būti siūlomos būtent abi galimybės, nes šiuo atveju įgyvendinamas dispozityvumo principas suteikiant šaliai galimybę galutinai pasirinkti proceso tvarką (dokumentinį ar bendrąjį).

Trūkumų pašalinimo institutas gali būti laikomas ir kitais CPK 138

straipsnyje nurodytais pagrindais.

Jeigu ieškinyje, kurį prašoma nagrinėti dokumentinio proceso tvarka, sujungiami keli savarankiški reikalavimai, tačiau jie ne visi pagrįsti leistinais rašytiniais įrodymais, teismas dokumentinio proceso tvarka nagrinėja tinkamai pareikštus reikalavimus, o kitus reikalavimus išskiria į atskirą bylą ir nagrinėja pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles. Bylų išskyrimo klausimas turi būti sprendžiamas taip pat keliant civilinę bylą. Šią nuomonę patvirtina ir CPK 136 straipsnio antroji dalis, kur teigiama, kad išskirti bylą į savarankišką bylą teismas gali priimdamas ieškinį.

CPK normų taikymas teismų praktikoje apžvelgia ieškininio pareiškimo reikalavimus. Pavyzdžiui, LR Aukščiausiojo Teismo senato nutarimai .LR visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo civilines bylas. Reikalavimas dėl asmens garbės ir orumo, gero vardo gynimo, moralinės ir materialinės žalos atlyginimo turi atitikti CPK 135, 136 straipsnių reikalavimus.

Pareiškime turi būti tiksliai nurodyta, kokios paskelbtos žinios žemina asmens garbę ir orumą ir neatitinka tikrovės, argumentai, dėl kurių paskelbtos žinios laikomos žeminančiomis, kada ir kur buvo paskelbtos, kad paskelbtos žinios yra apie ieškovą ir jas paskelbė atsakovas.

Be to, turi būti suformuluotas paneigimo tekstas, nurodytas žinių paneigimo būdas, jei paneigimas atsižvelgiant į paskleidimo būdą, yra galimas. Ieškovas turi nurodyti įrodymus, patvirtinančius išdėstytas aplinkybes, ir tiksliai suformuluoti materialinį teisinį reikalavimą atsakovui.

Ieškininiam pareiškimui, paduodamam šios kategorijos bylose, įstatymai nenumato specialių reikalavimų, todėl jo turinys ir forma turi atitikti bendrus CPK 135, 136 str. reikalavimus.

Labai svarbu, kad ieškininiame pareiškime ieškovas nurodytų aplinkybes (teisinius faktus), kuriomis grindžia savo reikalavimą bei įrodymus, patvirtinančius išdėstytas aplinkybes, ir tiksliai suformuluotų materialinį teisinį reikalavimą atsakovui. Ieškininį pareiškimą pasirašo ieškovas arba jo atstovas. Prie atstovo paduodamo pareiškimo turi būti pridedami dokumentai, patvirtinantys atstovo įgalinimus.

Jeigu paduotas pareiškimas ieškovo nepasirašytas, turi būti taikomos CPK numatytos pasekmės. Jeigu pareiškimą ieškovo vardu paduoda pasirašęs jį įgalinimų neturintis asmuo, teisėjas turi atsisakyti priimti ieškininį pareiškimą (CPK 137 str. 2 d. 8 p.)

Prie ieškininio pareiškimo būtina pridėti įrodymus, patvirtinančius, kad sumokėtas žyminis mokestis. Jeigu ieškininis pareiškimas paduotas nesilaikant CPK 135, 137 str. Reikalavimu arba neapmokėjus žyminio mokesčio, teisėjas turi priimti nutartį ir nustatyti ieškovui terminą trūkumams pašalinti arba žyminiam mokesčiui sumokėti.

Jeigu ieškovas teismo nustatytu terminu pašalina trūkumus arba sumoka žyminį mokestį, pareiškimas laikomas paduotu paradinio jo pateikimo teismui dieną. Priešingu atveju, pareiškimas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas. Ieškininis pareiškimas priimamas teisme ir prasideda ieškininė teisena, jeigu yra įstatymo nustatytos sąlygos. Ieškininio pareiškimo nepriėmimo pagrindų sąrašą nustato CPK 137 str. 2 d.

2. Ieškinio elementai

Kaip minėta, ieškinio turinį sudaro ieškovo reikalavimas ir jį pagrindžiančios aplinkybės. Šios dvi sudedamos ieškinio dalys vadinamos ieškinio elementais – ieškinio dalyku ir ieškinio pagrindu. Ieškinio sudedamosios dalys pavaizduotos pav.1.

Pav.1

2.1 Ieškinio dalykas

Tai ieškovo per teismą atsakovui pareikštas materialusis teisinis reikalavimas (lot. petitum) (CPK 135 str. 1d. 4 p.).

Kreipdamasis į teismą teisminės gynybos, ieškovas visada turi nurodyti, ko jis prašo teismo, pavyzdžiui: „prašau pakeisti“, „prašau išieškoti“, „prašau pripažinti“ ir t. t Kartu ieškovas privalo nurodyti konkretų asmenį, pažeidusį ar ginčijantį ieškovo subjektinę teisę, t.y. atsakovą., dėl kurio teismas turėtų priimti konkretų sprendimą.

Tad reikalavimas, t. y. ieškinio dalykas turi du adresatus – atsakovą ir teismą. Reikalavimas adresuojamas atsakovui, nes būtent jis, ieškovo nuomone, pažeidė ar ginčija subjektinę teisę. Tačiau šis reikalavimas adresuojamas atsakovui o per teismą, nes būtent į teismą kreipiamasi su prašymu apginti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę. Ieškovui nesuformulavus savo reikalavimo, nėra ir ieškinio, kartu – ir teisminio nagrinėjimo dalyko[4].

2.2 IEŠKINIO PAGRINDAS

Iš lotynų kalbos išvertus causa actiones; causa petendi – tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t.y. ieškinio dalyką (CPK 135 str. 1 d. 2 p.). Juridiniai faktai, kuriais grindžiamas reikalavimas, yra faktinis ieškinio pagrindas.

Be faktinio, reikia skirti ir juridinį ieškinio pagrindą – konkrečias materialiosios teisės normas, kurios reguliuoja ginčijamą materialųjį teisinį santykį ir kurių pagrindu teismas patenkina ieškinį. Ieškovas ieškinio pareiškime neprivalo nurodyti juridinio ieškinio pagrindo, jis turi nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą[5].

Be ieškinio dalyko ir pagrindo, daugelis autorių dar skiria trečią ieškinio elementą – ieškinio turinį, arba tikslą. Šiuo, trečiuoju, ieškinio elementu laikoma pažeistos teisės gynybos būdas, kuri ieškovas prašo teismo taikyti. Ieškinio turinio doktrinos požiūriu ieškinio dalykas yra ieškovo reikalavimas, pareikštas atsakovui, o ieškinio turinys – ieškovo reikalavimas, pareikštas teismui. Antai, bet kuris CK 1.1387 straipsnyje nurodytas civilinių teisių gynybos būdas, suformuluotas ieškinio pareiškime, tampa ieškinio turiniu. Taigi ieškovas galui reikaluti, kad teismas pripažintų jo teisę, įpareigotų atsakovą įvykdyti prievolę natūra ir t.t.

Visada svarbu tiksliai nustatyti ieškinio elementus, nes pagal juos ir ginčo šalis nustatomas ieškinių tapatumas, kitaip tariant, kiekvieną konkretų ieškinį individualizuoja jo elementai. Kai teismas jau išnagrinėjęs bylą pagal pareikštą ieškinį ir priėmęs sprendimą, pakartotinai kreipsis su tapačiu ieškiniu į teismą neleidžiama (CPK 137

str. 2 d. 4 p.). ieškinio elementų svarba pabrėžiama ir teismų praktikoje.

Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1999 m. birželio 9 d. nutartyje konstatavo, kad „ Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis ir Lietuvos CPK 4 straipsnis įtvirtina asmens teisę kreiptis į teismą. Kaip ir bet kuri kita teisė, taip ir teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikros tvarkos. Lietuvos CPK 4 straipsnis nustato, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo tiri teisę įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą. Taigi teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo tvarka nustatoma įstatymų ir šios tvarkos būtina laikytis.

Asmens teisė kreiptis į teismą ieškininės teisenos tvarka realizuojam ieškinio instituto pagalba. Kreipimosi su ieškiniu į teismą tvarką detalizuoja Lietuvos CPK 146 – 148 straipsniai. Pagal Lietuvos CPK

146 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktus kiekviename ieškininiame pareiškime ieškovas privalo nurodyti savo ieškinio elementus – ieškinio dalyką (ieškovo reikalavimą) ir pagrindą (aplinkybes, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą bei šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus). Nesant bent vieno iš šių dviejų elementų, nėra ieškinio. Būtent ieškinio elementai apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką ir leidžia teismui tinkamai pasiruošti bylos nagrinėjimui. Ieškovui tiksliai nesuformulavus savo reikalavimo ir nenurodžius savo reikalavimo faktinio pagrindo, teismas negalėtų teisingai taikyt Lietuvos CPK 150 ir kitų straipsnių, reguliuojančių civilinės bylos iškėlimą. Tokiu atveju teisėjas taip pat negalėtų tinkamai pasiruošti bylos teisminiam nagrinėjimui. Lietuvos CPK

146-148 straipsnių reikalavimai suformuluoti imperatyvia forma, todėl šios normos laikytinos imperatyviomis ir nenumatančiomis jokių išimčių. Jeigu suinteresuotas asmuo nepaiso Lietuvos CPK 146–148 straipsnių imperatyvių reikalavimų ir paduoda teismui pareiškimą, neatitinkantį minėtų straipsnių reikalavimų, tai teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos CPK 151 straipsnio 1

dalimi, nustato ieškovui terminą pareiškimo trūkumams ištaisyti. Ieškovui per teisėjo nustatytą terminą pareiškimo trūkumams ištaisyti. Ieškovui per teisėjo nustatytą terminą nepašalinus ieškinio pareiškimo trūkumų, pareiškimas laikomas nepaduotu ir grąžinamas ieškovui (CPK 151 str. 2 d.).

Pažymėtina, kad įstatymas (CPK 146-148 str.) nustato minimalius ieškinio pareiškimo formos ir turinio reikalavimus. Iš ieškovo nėra reikalaujama nurodyti teisinį ieškinio pagrindą ar kitokias aplinkybes, kurias galėtų nurodyti tik teisininkas. Taigi įstatymo nustatytus reikalavimus suinteresuotas asmuo gali įvykdyti ir be advokato pagalbos.

Tokie minimalūs įstatymo reikalavimai negali būti laikomi konstitucinės teisės kreiptis į teismą ribojimu ar Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 13 straipsnio pažeidimu. Šios konvencijos 13 straipsnis garantuoja asmeniui teisę pasinaudoti efektyvia teisine gynyba valstybiniuose organuose.

Konvencijos 13 straipsnis nereguliuoja kreipimosi dėl teisminės gynybos procesinės tvarkos. Taigi ši teisė realizuojama pagal nacionalinės teisės nustatytas taisykles, kurios kaip minėta, nustato tik minimalius reikalavimus pareiškimo turiniui ir formai.

Bet kokia ginčus dėl teisės sprendžianti institucija gali suteikti efektyvią gynybą tik tuo atveju, jeigu besikreipiantys į ją asmuo pakankamai aiškiai formuluoja savo reikalavimą kaip ginčus dėl teisės sprendžianti institucija, privalo būti nešališkas. Tai reiškia, kad teismas negali tapti ieškovo advokatu ir už jį suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą. Ieškovas, pats to nesugebėdamas padaryti, gali prašyti teisinės pagalbos advokato ir kito asmens[6].

3. Ieškinio keitimas

Pagal CPK 42 straipsnio pirmąją dalį ieškovas turi teisę pakeisti ieškinio dalyką arba pagrindą. Šios teisės įgyvendinimas detalizuojamas 141

straipsnyje. Ieškinio dalyką arba pagrindą ieškovas gali pakeisti tik iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo. Vėlesnis ieškinio dalyko ar pagrindo keitimas galimas tik jeigu šitai tapo būtina vėliau arba yra gautas priešingos šalies sutikima, arba teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Toks ieškinio elementų ribojimas aiškinamas proceso koncentruotumo principu (CPK 7 str.) ir siekiui užkirsti kelią proceso vilkinimui. Šios taisyklės išimtį nustato CPK 377 straipsnis, leidžiantis šeimos bylose keisti vieną iš ieškinio elementų iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos.

Ieškovas, norėdamas pakeisti ieškinio dalyką arba pagrindą, pateikia teismui rašytinį pareiškimą. Šis turi atlikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui (CPK 111 str.). Keisti abiejų ieškinio elementų kartu neleidžiama, nes tai reikštų, kad ieškovas ankstesnio ieškinio ir pareiškia naują.

Galimybė keisti ieškinio dalyką susijusi su materialiojoje teisėje nurodoma galimybe laisvai disponuoti savo materialiosiomis teisėmis.

Pavyzdžiui, CK 6.334 straipsnyje sakoma, jog pirkėjas, nusipirkęs netinkamos kokybės daiktą, turi teisę reikaluti, kad daiktas, apibrėžtas pagal rūšinius požymius, būtų pakeistas tinkamos kokybės daiktu arba būtų atitinkamai sumažinta kaina, arba pardavėjas neatlygintinai pašalintų daikto trūkumus ar padengtų pirkėjo išlaidas jiems ištaisyti, arba būtų nutraukta sutartis ir pirkėjui atlyginti nuostoliai.

Vieną iš šių pasirinktą reikalavimą vėliai atsakovas gali pakeisti kitu.

Keisti ieškinio dalyką galima tik neperžengiant ginčijamo materialiojo teisinio santykio ribų. Ieškovas, pareiškęs visai naują reikalavimą, neturintį nieko bendra su pirmesniu ir peržengiantį ginčijamo materialiojo teisinio santykio ribas, laikomas atsisakiusiu ankstesnio ieškinio. Tokį naują reikalavimą ieškovas gali pateikti tik pareikšdamas ieškinį bendrąją tvarka.

Ieškinio dalyko ar pagrindo pakeitimą reikia skirti nuo ieškinio reikalavimų padidinimo ar sumažinimo arba papildomų faktinių aplinkybių nurodymo. Ieškinio reikalavimo, t. y. ieškinio dalyko, sumažinimas ar padidinimas, ieškinio pagrindą papildančių faktinių aplinkybių nurodymas

(CPK 42 str. 1 d.) nelaikoma ieškinio dalyko arba pagrindo pakeitimu, nes tai yra savarankiška ieškovo procesinė teisė. Šiuo atveju pradiniai ieškinio elementai nesikeičia, o tik padidėja arba sumažėja jų apimtis[7].

Galimybė keisti ieškinio pagrindą taip pat susijusi su materialiąja teise. Antai CK 6.497 straipsnyje nurodyta keletas pagrindų, kai nuomotojo reikalavimu prieš terminą gali būti nutraukta nuomos sutartis. Todėl ieškovas pasirinktą vieną iš šiame straipsnyje nurodytų pareikšto ieškinio pagrindų vėliau gali pakeisti kitu.

Pakeisti ieškinio dalyką arba pagrindą gali tik pats ieškovas.

Pagal dispozityvumo principą, teismas savo iniciatyva neturi teisės keisti ieškinio elementų. Išimtis yra nustatyta tik kai kuriomis nedispozityvioms byloms, kai, siekiant užtikrinti viešojo intereso apsaugą, įstatyme teismui suteikiam teisė savo iniciatyva viršyti pareikštus reikalavimus, t.y.

teismas gali aptenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat gali priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau tai yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu (CPK

376, 405, 417 str.). CPK 405, 417 straipsniuose numatytais atvejais teismas taip pat turi teisę viršyti ieškinio pagrindą, t.y. priimti sprendimą teismo posėdyje vadovaudamasis ištirtomis aplinkybėmis, kuriomis ieškovas iš pradžių nesirėmė. Teismas taip pat turi išsiaiškinti ieškovui jo teisę pakeisti ieškinio elementą. Be to, teismas, siekdamas priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, gali jį pagrįsti kitomis materialiosios teisės normomis, negu tos, kurias nurodo ieškovas, ypač kai kyla byla susijusi su viešojo intereso gynyba, nes kvalifikuoti teisiškai nustatytus faktus yra teismo prerogatyva.

Ieškovui pakeitus ieškinio dalyką arba pagrindą, teismas nustato ne trumpesnį kaip keturiolikos dienų terminą nuo procesinio dokumento įteikimo dienos bylos nagrinėjimui pasirengti. Tai reiškia, kad teismas ieškovo rašytinio pareiškimo pakeisti vieną iš ieškinio elementų kopiją turi išsiųsti atsakovui ir kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims, kad šie galėtų pasirengti gynybai, o bylos nagrinėjimas tam laikui atidedamas.

Tačiau šiuo atveju nėra taikomos normos, reglamentuojančios pasirengimą bylos nagrinėjimui (CPK 141 str. 2 d.).

Teisė pakeisti ieškinio dalyką ar pagrindą nėra absoliuti. Todėl teismas turi teisę atsisakyti tenkinti pareiškimą pakeisti ieškinio dalyką ar pagrindą, jeigu toks pakeitimas užvilkintų bylos nagrinėjimą, o ieškovui buvo paskirtas terminas ieškinio elementams visiškai suformuluoti ir šis galėjo remtis pareiškime nurodytomis aplinkybėmis. Teismo nutartis atsisakyti tenkinti pareiškimą pakeisti ieškinio dalyką ar pagrindą pateikiant atskirąjį skundą neskundžiama (CPKI 141 str. 3-4 d.

Kai kurių valstybių civilinio proceso įstatymai draudžia ieškovui keisti ieškinio elementus. Pavyzdžiui, Švedijos teismo proceso kodekso 13:3

straipsnyje ieškovui neleidžiama iškėlus bylą keisti ieškinio elementų, išskyrus tokias išimtis:

1. Galima keisti ieškinio pagrindą, kai iškėlus bylą paaiškėja naujų aplinkybių;

2. Kartu su reikalavimu priteisti papildomai galima pareikšti reikalavimą pripažinti;

3. Iškėlus bylą galima pareikšti gretutinius reikalavimus, pavyzdžiui priteisti palūkanas

4. Galima nurodyti naujų faktų nekeičiant reikalavimo[8].

Pagal Vokietijos CPK 263 straipsnį keisti ieškinio elementus iškėlus bylą galima tik atsakovo sutikimu. Teismas taip pat gali leisti keisti ieškinio elementus, kai būtina išvengti naujo ieškinio, taigi ir dviejų teismo procesų.

Italijos civilinio proceso teisės doktrina pripažįsta ieškovo teisę modifikuoti savo reikalavimą, tačiau nepripažįsta jo teisės vietoj ankstesnio reikalavimo pareikšti naują[9].

Ikikarinėje Lietuvoje Civilinės teisenos įstatymas gana griežtai reguliavo ieškinio elementų pakeitimą. Įstatymo 332 straipsnis nurodė, kad ieškovas gali tik sumažinti savo reikalavimus, bet negali jų didinti ar keisti iš esmės arba reikšti naujų reikalavimų, išskyrus atvejus, kai jie kilę iš ieškinio dalyko. Vyriausiojo tribunolo praktika rodo, kad šis straipsnis taikytinas nenukrypstant nuo įstatymo raidės ir nuosekliai.

Pavyzdžiui, byloje, kurioje ieškovas, prašantis nutraukti nuomos sutartį, pirmiausia savo reikalavimą grindė tuo, kad atsakovas nemoka nuomos mokesčio,o vėliau nurodė visiškai kitą savo reikalavimo pagrindą,

Vyriausiasis tribunolas pripažino esant ieškinio pagrindo pakeitimą. Tačiau ieškinio elementų keitimu nebuvo pripažįstama reikalavimų tikslinimas arba jų papildymas reikalavimui ieškoti palūkanas ar vietoj turto priteisti jo vertę pinigais (CTĮ 333 str.)[10].

Ieškinio elementų pakeitimo institutas vertintas daugiareikšmiškai. Viena vertus, jis padeda išvengti kelių teismo procesų, tad teisės keisti ieškinio dalyką ar pagrindą ieškovui suteikiamas laikytinas visiškai logišku žingsniu. Tačiau šalia proceso ekonomiškumo įžvelgiami šio instituto trūkumai. Pirma, keičiant ieškinio elementus nukenčia atsakovo interesai, nes jis turi skubiai keisti savo gynybos taktiką. Kita vertus, pakeitus ieškinio dalyką ar pagrindą, bylos nagrinėjimą reikia atidėti, o tai reiškia, kad jis automatiškai užsitęsia.

4. Ieškinio atsiėmimas ir atsisakymas

Dispozityvumo principo esmė civiliniame procese kaip tik ir pasireiškia tuo, kad civilinis procesas ir prasideda, ir gali baigtis šalies iniciatyva. Procesas prasideda ieškovo iniciatyva, bet jos iniciatyva jis gali baigtis. Taigi ieškinio atsiėmimas ir atsisakymas yra viena iš daugelio ieškovo procesinių teisių (CPK 42m str.), kurių įgyvendinimas reiškia ir dispozityvumo principo įgyvendinimą.

CPK 139 straipsnis numato ieškovo teisę atsiimti ieškinį. Šia teise ieškovas gali pasinaudoti tik kol teismas neišsiuntė ieškinio pareiškimo nuorašom atsakovui. Vėliau ieškovas gali atsiimti ieškinį tik atsakovo sutikimu. Tokia nuostata paaiškinama tuo, jog ieškinio atsiėmimas neužkerta kelio ieškovui ateityje vėl kreiptis į teismą su tapačiu ieškiniu, todėl atsakovas gali būti pagrįstai suinteresuotas tęsti bylos nagrinėjimą, kad jis būtų užbaigtas priimant sprendimą atmesti ieškinį, ir šitaip atimti iš ieškovo teisę ateityje reikšti tapatų ieškinį (CPK 137

str. 2 d. 4 p.). atsiimant ieškinį nereikia nurodyti šio procesinio veiksmo motyvų, nes jie neturi teisinės reikšmės. Tokį žingsnį ieškovas gali žengti dėl įvairių priežasčių nenoro bylinėtis, gresiančių bylinėjimosi išlaidų, abejonių savo reikalavimų pagrįstumu ir panašiai. Ieškovas, norėdamas atsiimti ieškinį privalo pateikti teismui rašytinį pareiškimą (CPK 111

str.). Teismas, patenkindamas ieškovo prašymą, priima nutartį dėl ieškinio atsiėmimo, o pareiškimą palieka nenagrinėtą. Ši nutartis pateikiant atskirąjį skundą neskundžiama. Atsiėmus ieškinį, ieškovui grąžinama jo sumokėtas žyminis mokestis (CPK 87 str. 1 d. 2 p.).ieškovas, atsiėmęs ieškinį nepraranda teisės kreiptis į teismą su tapačiu ieškiniu ateityje

(CPK. 297 str.). taigi ateityje ieškovas vėl gali kreiptis į teismą su tapačiu ieškiniu. Tačiau teismas gali netenkinti ieškovo prašymo atsiimti ieškinį CPK 42 straipsnio antrojoje dalyje numatytais atvejais.

Ieškinio atsisakymas, skirtingai nuo ieškinio atsiėmimo, reiškia pareikšto reikalavimo atsisakymą. Tačiau ieškinio atsisakymas nėra teisės kreiptis į teismą atsisakymas (CPK 5 str. 2 d.). ieškinį pareiškęs ieškovas savo teisę kreiptis į teismą toje byloje jau yra įgyvendinęs, todėl neturi ko atsisakyti.

Ieškinio atsisakymas reiškia materialiojo teisinio reikalavimo, t.y. materialiosios teisės, atsakovui atsisakymą. Dažniausia tokių atvejų pasitaiko, kai jau iki teismo posėdžio atsakovas patenkina ieškovo reikalavimą arba pats ieškovas praranda norą ginti savo teisę dėl intereso mažareikšmiškumo ir panašiai.

Bet galimi ir atvejai, kai ieškovas pareiškia iš anksto žinomą nepagrįstą ieškinį, vildamasis laimėti bylą, bet pasikeitus aplinkybėms jo atsisako. Šiuo atžvilgiu ieškovas taip pat neturi ko atsisakyti, nes nė neturėjo teisės į ieškinį. Tokiais atvejais teismas, nustatęs, kad ieškovo reikalavimas nei faktiniu, nei teisiniu atžvilgiu nėra pagrįstas, turi jo visai netenkinti, o ieškovui taikyti CPK 95

straipsnyje nustatytą sankciją.

Ieškovas turi teisę atsisakyti ieškinio esant bet kuriai proceso stadijai, t.y. tiek pirmos instancijos, tiek apeliacinės instancijos teisme, nagrinėjant bylą kasacine tvarka. Apie ieškinio atsisakymą pareiškiam raštu arba žodžiu. Kai ieškinio atsisakoma žodžiu, teismas privalo išaiškinti ieškovui procesinius tokio atsisakymo padarinius.

Žodinis ieškovo pareiškimas įrašomas į protokolą ir ieškovas jame pasirašo.

Jeigu apie ieškinio atsisakymą pareiškiam raštu, tai tokiame ieškovo pareiškime privalo būti nurodyta, kad jam žinomi ieškinio atsisakymo teisiniai padariniai. Tokį prašymą teismas išnagrinėja rašytinio proceso tvarka (CPK 140 str. 1 d.). Jeigu pareiškime nėra nurodyta, kad ieškovui žinomi ieškinio atsisakymo teisiniai padariniai, teismas išsiunčia ieškovui pranešimą, kuriame šie nurodyti. Jeigu per septyniais dienas nuo tokio pranešimo išsiuntimo dienos teismas iš ieškovo negauna patvirtinimo, kad jis tikrai atsisako ieškinio, pripažįstama, jog ieškovas ieškinio neatsisako.

Jeigu teismas priima ieškovo pareikštą ieškinio atsisakymą, teismo nutartimi civilinė byla nutraukiama, o ieškovas netenka teisės pakartotinai kreiptis į teismą su tapačiu ieškiniu (CPK 293 str. 4 d; 294 str.).

Tačiau ieškovo pareikštas ieškinio atsisakymas nėra besąlygiškas pagrindas teismui nutraukti bylą, nes CPK 42 straipsnio antrojoje dalyje nurodyta teismo teisė nepriimti ieškovo pareikšto ieškinio atsisakymo, prieštaraujančių imperatyvioms įstatymų normoms arba viešajam interesui.

Neįsigilinus pastaroji įstatymo nuostata galinti atrodyti prieštaraujanti dispozityvumo principui. Tačiau teismas, spręsdamas privatų šalių ginčą, negali tapti ir netampa privačiu arbitru. Jis, visada lieka valstybės institucija, kuriai suteikta galia vykdyti teisingumą. Būdamas sudedamąja valstybės mechanizmo dalimi, teismas negali nereguoti į viešojo intereso pažeidimus civiliniame procese. Todėl jis negali priimti ieškovo pareikšto ieškininio atsisakymo, prieštaraujančio imperatyvioms teisės normoms.

Priimdamas prieštaraujantį imperatyvioms teisės normoms ieškinio atsisakymą, teismas ne tik pats pažeistų įstatymą, bet ir nusišalintų nuo viešojo intereso apsaugos.

Kontinentinės teisinės sistemos šalyse gana aktyvus teismo vaidmuo civiliniame procese paaiškinamas būtent būtinumu saugoti ir viešąjį interesą[11]. Šis principas pastaraisiais metais tampa vis ryškesnis ir bendrosios teisės šalių civiliniame procese.

Kai kurių šalių civilinio proceso įstatymai taip pat nustato teismo teisę atsisakyti priimti ieškovo pareikštą ieškinio atsisakymą. Pavyzdžiui, Prancūzijoje draudžiama priimti ieškinio atsisakymą, galintį pažeisti viešąją tvarką (pranc. Ordere public), t. y. įstatymų įtvirtintus pagrindinius visuomeninio gyvenimo principus.

Ispanijoje ieškovas gali atsisakyti ieškinio, išskyrus atvejus, kai pagal materialiąją teisę neturi teisės disponuoti reikalavimo teise arba ieškinio atsisakymas prieštarautų viešajam interesui ar trečiųjų asmenų teisėms[12].. teisa, yra valstybių kur kas liberaliau sprendžiančių ieškinio atsisakymo priėmimo klausimą.

Antai nors Italijoje ieškovo pareikštas ieškinio atsisakymas ir yra pagrindas nutraukti bylą, tačiau su jokiomis papildomomis sąlygomis bylos nutraukimas šiuo pagrindu nėra siejamas[13].

Teismas turėtų labai atidžiai apsvarstyti ieškovo pareikštą ieškinio atsisakymą darbo bylose, taip pat bylose, susijusiose su žmogaus konstitucinių laisvių ir teisių gynyba, bei kitose ne tik privataus, bet ir viešojo pobūdžio bylose. Ieškinio atsisakymas tokiose bylose ir bylos nutraukimas, kaip minėta, gali reikšti ir atsisakymą ginti viešąjį interesą. Kita vertus, teismo atsisakymas priimti ieškovo pareikštą ieškinio atsisakymą turi būti motyvuotas (CPK 291 str.).

Ieškinio atsisakymas turi būti pareikštas laisva ieškovo valia.

Jeigu ieškovas buvo verčiamas atsisakyti ieškinio, pavyzdžiui, atsakovas jam grasino arba buvo atliekami kiti neteisėti veiksmai, ieškinio atsisakymas laikomas prievartiniu, o tai yra ir valstybėje įtvirtintos viešosios tvarkos pažeidimas. Taigi teismas, prieš priimdamas ieškovo pareikštą ieškinio atsisakymą, kiekvienu atveju privalo patikrinti ir įsitikinti, kad ieškovas visa tai daro visiškai laisva valia. Įstatymas

(CPK 140, 243 str.) įpareigoja teismą išaiškinti ieškovui teisinius ieškinio atsisakymo padarinius: teismas privalo paaiškinti, kad priėmus atsisakymą byla bus nutraukta ir jis praras teisę pakartotinai kreiptis į teismą su tapačiu ieškiniu.

Minėta, kad užsienio valstybių civilinio proceso teisė taip pat žino ieškinio atsisakymo institutą, tačiau kai kuriais aspektais jis iš esmės skiriasi.

Bendrojoje teisėje skiriami du institutai – ieškinio nepalaikymo

9angl. palaintiff‘s discontinuance) ir savanoriško ieškinio atsisakymo (angl. voluntary abandonment). Pirmu atveju ieškovas, pareiškęs ieškinį, tampa pasyvia šalimi, laiku arba apskritai nepateikia savo rašytinių reikalavimų ir neatlieka kitų būtinų procesinių veiksmų, rodančių, kad jis palaiko savo reikalavimą. Jeigu toks ieškovo pasyvumas trunka ilgai

(Anglijoje – ne mažiau kaip vienus metus), teismas atsakovo reikalavimu gali ieškinį atmesti. JAV tokiais atvejais teismas gali ieškinį atmesti ir savo iniciatyva. Ieškinys atmetamas teismo sprendimu, paprastai turinčiu res juiciata galią. Tačiau kartu teismas turi teisę sprendime nurodyti, kad šis procesinis dokumentas neatima iš ieškovo teisės kreiptis į teismą pakartotinai su tapačiu ieškiniu[14].

Atsisakyti ieškinio Anglijoje galima ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo tos dienos, kai ieškovas gavo atsakovo prieštaravimus dėl ieškinio. Tokiu atveju ieškovas turi atlyginti atsakovui teismo išlaidas. Praėjus šiam terminui ieškovas gali atsisakyti ieškinio tik teismo leidimu. Minėtas terminas yra labai svarbus ir kitu atžvilgiu:

atsisakęs ieškinio per keturiolika dienų, ieškovas išsaugo teisę pareikšti tapatų ieškinį ateityje, o atsisakęs jo vėliau, ieškovas šią teisę praranda. JAV atsisakyti ieškinio teismo leidimo nereikia, jeigu atsisakymas pareiškiamas prieš ieškovui iš atsakovo gaunant atsiliepimą į ieškinio pareiškimą. Vėlai atsisakyti ieškinio galima tik teismo leidimu.

Atsisakęs ieškinio ieškovas turi pareigą atlyginti atsakovui teismo išlaidas. Teismo sprendimas, kuriuo baigiama byla ieškovui atsisakius ieškinio, paprastai res judiciata galios neįgyja. Tačiau teismas, atsižvelgdamas į atsisakymo priežastis, gali sprendime nurodyti, kad ieškovas neteko teisės pareikšti tapatų ieškinį ateityje.

Prancūzijoje žinomi du institutai: ieškinio atsiėmimas ir ieškinio atsisakymas. Pripažįstama, kad ieškinio pareiškimas sukuria dvišalius teisinius ieškovo ir atsakovo santykis. Todėl ieškovas vienašališkai, t. y.

atsiimdamas ieškinį, šių santykių negali nutraukti. Taigi teismas gali nutraukti bylą (pranc. le desistement d‘instance) tik kai ieškovas, norinbtis atsiimti ieškinį, gauna atsakovo sutikimą (CPK 395 str.). jeigu atsakovas nesutinka su ieškinio atsiėmimu, teismas bylą nagrinėja iš esmės.

Toks problemos sprendimas pateisinamas, turint omenyje, kad ieškinio atsiėmimas neužkerta kelio ieškovui pareikšti tapatų ieškinį ateityje. Tad atsakovas visiškai pagrįstai gali būti suinteresuotas išspręsti ginčą iš esmės ir išvengti tapataus ieškinio apreiškimo ateityje grėsmės. Be to,

Prancūzijoje teismas gali nutraukti bylą savo iniciatyva nė vienai šaliai nenurodant jokio aktyvumo ilgiau nei trejus metus, kai iškelta byla. Kai ieškovas apskritai atsisako ieškinio, t. y. savo reikalavimo teisės, teismas bylą nutraukia be teisės pareikšti tapatų ieškinį.

Ispanijoje ieškovas turi teisę atsisakyti ieškinio, išskyrus du atvejus: pirma, kai jis neturi teisės disponuoti reikalavimo teise ir, antra, kai ieškinio atsisakymas prieštarautų viešajam interesui arba trečiųjų asmenų teisėms.

Atsisakius ieškinio, byla nutraukiama be teisės pakartotinai pareikšti tapatų ieškinį. Šalia ieškinio atsisakymo Ispanijos civilinio proceso teisė žino ir ieškinio atsiėmimą. Skirtingai nei ieškinio atsisakymas, ieškinio atsiėmimas yra dvišalis procesinis veiksmas, kuriam visada reikia atsakovo sutikimo.

Atsakovui nesutinkant, teismas bylą nagrinėja iš esmės. Atsiėmęs ieškinį, ieškovas išsaugo teisę pareikšti tapatų ieškinį ateityje. Be šių dviejų atvejų, byla taip pat nutraukiama, jeigu ieškovas ilgiau kaip ketverius metus iškėlus bylą nenurodė jokios iniciatyvos. Bylą nutraukus šiuo pagrindu, ieškovas vėl gali pareikšti tapatų ieškinį, be abejo, jeigu dar nėra pasibaigęs ieškinio senaties terminas[15].

Švedijoje ieškovui atsisakius ieškinio byla gali būti nagrinėjam iš esmės, jeigu šito reikalauja atsakovas (Teismo proceso kodekso 13:15

str.). tačiau, ieškovas turėdamas rimtų priežasčių, iki bylos nagrinėjimo pabaigos gali panaikinti savo ieškinio atsisakymą. Teismas gali nepriimti ieškovo pareikšto ieškinio atsisakymo ne dispozityvioje byloje ir nagrinėti ją iš esmės, kai toks atsisakymas prieštarauja viešajam interesui[16].

Vokietijoje skiriamas ieškovo pareikštas ieškinio atsisakymas (vok. Klageversicht), suprantamas kaip reikalavimo teisės atsisakymas. Tam atsakovo sutikimo nereikia,. Atsakovo parašymu teismas gali ieškinį atmesti ir ieškovas praranda teisę pareikšti tapatų ieškinį (CPK 306 str.). Be to, žinomas ir ieškinio atsiėmimas (vok. Klagerrucknahme). Tam ieškovas turi gauti atsakovo sutikimą. Atsiėmus ieškinį, teismas sprendimo nepriima ir laikoma ieškinį apskritai nebus pareikštą, o ieškovas ateityje gali pareikšti tapatų ieškinį. Ieškovas, atsiėmęs ieškinį, privalo atlyginti atsakovo turėtas teismo išlaidas (CPK 269 str.)[17]

5. Teisė pareikšti ieškinį ir teisė į ieškinio patenkinimą

Ieškinys yra tarpšakinis teisinis institutas, turintis materialųjį teisinį turinį ir procesinę teisinę formą. Todėl teisę į ieškinį būtina aptarti dviem aspektais – materialiuoju teisiniu ir procesiniu teisiniu.

Materialiuoju teisiniu atžvilgiu teisė į ieškinį yra teisė į reikalavimo patenkinimą, t. y. teisė į teigiamą teismo sprendimą. Ši teisė, be abejo, priklauso nuo materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybių.

Pirma, ieškovo reikalavimas būtų patenkintas, jeigu šis įrodytų, pagrįstų tam tikrais faktais, patvirtinančiais, kad atsakovas pažeidė ieškovo subjektinę teisę, kitaip tariant, jeigu ieškovas įrodytų ieškinio pagrindą. Antra, teismas ieškinį patenkintų, jeigu jis būtų teisiškai pagrįstas, t. y. jeigu konkreti teisė norma ar normos nurodo atsakovo pareigą atsakyti.

Trečia, ieškovas turi teisę į ieškinio patenkinimą, jeigu jis nėra praleidęs ieškinio senaties terminų (CK 1.131 str.), išskyrus atvejus kai įstatymas tam tikram reikalavimui ieškinio senaties netaiko arba atsakovas nereikalauja jos taikyti.

Ketvirta, ieškovas turi teisę į savo reikalavimo patenkinimą, jeigu toks reikalavimas nėra pareikštas prieš įstatymo ar sutarties nustatytą terminą.

Pavyzdžiui, kai įstatymas ar sutartis numato terminą, per kurį skolininkas privalo įvykdyti prievolę, kreditorius įgyja teisę reikaluti įvykdyti prievolę ir patraukti skolininką atsakomybėn tik jam šį terminą pažeidus.

Pirmosios dvi aplinkybės vadinamos bendrosiomis teisės į ieškinį prielaidomis, kitos dvi – specialiosiomis teisės į ieškinį prielaidomis.

Tad teisė į ieškinį yra materialioji subjektinė teisė, priklausanti nuo materialiojo teisinio pobūdžio faktų. Atsakyti, turi asmuo teisę į ieškinį ar ne, galima nustačius visas bylos aplinkybes, ištyrus ir įvertinus įrodymus bei teisingai nustačius reikiamą taikyti materialiosios teisės normą. Į šį klausimą atsako teismas priimdamas sprendimą. Jeigu ieškovas turi teisę į ieškinį, teismas jo ieškinį savo sprendimu patenkina (iš dalies ar visiškai), jeigu neturi – atmeta. Būtent todėl keliant bylą nėra tikrinama, ar asmuo turi teisę į ieškinį. Įstatymas draudžia atsisakyti priimti ieškinio pareiškimą dėl materialiųjų teisinių motyvų. Pavyzdžiui,

CK 1.126 straipsnio pirmojoje dalyje teismui draudžiama atsisakyti priimti ieškinio pareiškimą motyvuojant ieškinio senaties termino praleidimu.

Teisė į ieškinį procesiniu teisiniu atžvilgiu suprantama kaip teisė pareikšti ieškinį, teisė kreiptis į teismą. Taigi tai yra procesinė subjektyvinė teisė. Kaip ir bet kuri subjektinė teisė, teisė pareikšti ieškinį (teisė kreiptis į teismą) priklauso nuo tam tikrų įstatyme nurodytų faktinių aplinkybių.

Teismų praktikoje Vilniaus apygardos teisėja, atsisakydama priimti ieškininį pareiškimą, rėmėsi Lietuvos Respublikos CPK 137 str. 2 d. 3 p.

t.y. manė jog ieškovas nesilaiko įstatymo nustatytos tai bylų kategorijai išankstinio neteisminio sprendimo tvarkos. Tačiau CPK numato ne išankstinę neteisminę ginčo sprendimo tvarką, o prielaidą, kuriai esant Lietuvos

Respublikos teismai gali taikyti valstybės prievartą užsienio valstybei.

Valstybės imunitetas ir imunitetas nuo ieškinio pareiškimo – netapačios sampratos.

Valstybės imunitetas reiškia ne imunitetą nuo ieškinio pareiškimo, o imunitetą nuo užsienio valstybės teismo jurisdikcijos. Kadangi teisę kreiptis į teismą garantuoja LR Konstitucijos 30 straipsnis, tai reiškia, kad ieškovas turi teisę kreiptis į teismą, remdamasis vien Lietuvos

Respublikos Konstitucija. Tačiau, kaip jau minėta, teismo galimybė apginti pažeistas ieškovo teises, kuomet atsakovu yra užsienio valstybė, priklauso nuo to, ar užsienio valstybė reikalaus jos atžvilgiu taikyti valstybės imuniteto doktriną. Tarptautinė praktika rodo, kad valstybė apie imuniteto jai taikymą ar netaikymą pareiškia teisme, t. y. po to, kai teismas priima ieškovo ieškininį pareiškimą ir pats kreipiasi į savo valstybės Užsienio reikalų ministeriją, prašydamas diplomatiniais kanalais susisiekti su užsienio valstybe, kad pastaroji pareikštų savo nuomonę, dėl jai pareikšto ieškinio bei patvirtintų ar paneigtų valstybės imuniteto doktrinos taikymą jos atžvilgiu.

Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje sakoma, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Ar ši redakcija reiškia, kad tokią subjektinę teisę bet kada turi bet kuris asmuo? Be abejonės ne. Aptariamame Konstitucijos straipsnyje nurodyta ne tik galimybė kiekvienam asmeniui tokią subjektinę teisę įgyti esant įstatyme numatytiems pagrindams. Taigi jame yra patui subjektinė teisė, o tik vienas iš asmens teisnumo elementų – galimybė turėti tokią teisę. Ar asmuo įgys teisę kreiptis į teismą, priklauso nuo procesinio teisinio pobūdžio aplinkybių, vadinamų teisės pareikšti ieškinį (teisės kreiptis į teismą) prielaidomis. Šios prielaidos yra tokios:

1. Tai ieškovo, civilinis procesinis teisnumas (CK 2.1 str.). tik teisnus asmuo gali įgyti, turėti procesines teises ir pareigas, taigi ir teisę kreiptis į teismą su ieškiniu.

2. Ginčas, kurį išspręsti kreipiamasi, turi priklausyti teismo kompetencijai (CPK 137 str. 2 d. 1 p.) priešingu atveju asmuo negali apreikšti ieškinio, nes įstatyme šiuo atveju nenurodyta galimybė ginti tam tikrą subjektinę teisę pareiškiant ieškinį.

3. Tai, įstatymo nustatyto išankstinio neteisminio bylos sprendimo tvarkos laikymasis (CPK 137 str. 2 d. 3 p.) suinteresuotas asmuo, šios tvarkos nesilaikęs ir todėl praradęs galimybe ja pasinaudoti. Pavyzdžiui praėjus įstatymo nustatytiems naikinamiesiems terminams pretenzijai pareikšti, yra praradęs ir teisę pareikšti ieškinį. Kai šios tvarkos nesilaikyta, tačiau galimybė ja pasinaudoti nėra prarasta, asmuo nebeturi teisę pareikšti ieškinį.

4. Nėra, įsiteisėjusio teismo ar arbitražo sprendimo, priimto dėl tų pačių šalių ginčo, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (CPK 137

str. 2 d. 4 p.). Pasinaudoti teise kreiptis į teismą dėl konkretaus ginčo galima tik vieną kartą. Jeigu teismas ar arbitražas išnagrinėjo bylą iš esmės ir priėmė sprendimą, tai reiškia, kad tam tikru konkrečiu atveju asmuo pasinaudojo teise kreiptis į teismą.

5. Teismas, nėra priėmęs nutarties dėl ieškovo pareikšti ieškinio atsisakymo ar dėl šalių sudarytos taikos sutarties patvirtinimo (CPK 137

str. 2 d. 4 p.) Ieškinio atsisakymas reiškia savo reikalavimo atsakovui atsisakymą. Todėl to paties reikalavimo negalima pareikšti ateityje antrą kartą, nes galimybė kreiptis į teismą jau išnaudota. Taikos sutartis – tai ginčo sureguliavimas pačių ginčo šalių pastangomis ir abipusis kompromisais. Sudaręs taikos sutartį, ieškovas taip pat laikomas išnaudojusiu savo galimybę kreiptis į teismą ir nebegali pakartotinai kreiptis su tapačiu ieškiniui.

6. Teismo žinioje, nėra bylos dėl tų pačių šalių ginčo, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (CPK 137 str. 2 d. 5 p.). teismui priėmus ieškinio pareiškimą ir iškėlus bylą, ieškovas praranda teisę kreiptis su tapačiu ieškiniu į teismą pakartotinai, ne teisė kreiptis į teismą šiuo atveju jau įgyvendinta.

7. Nėra ginčo arbitražui (CPK 137 str. 2 d. 6 p.). šalys, pasirikusios spręsti ginčą arbitražu – neteisminiu ginčo sprendimo būdu, ir nurodžiusios tai sutartyje, kartu atsisako galimybės kreiptis į teismą. Tik pripažinus tokią sutartį negaliojančia arba pačioms sutarties šalims tarpusavio susitarimu ją nutraukus, atsiranda teisė kreiptis į tesimą su ieškiniui.

Vienos nurodytos prielaidos vadinamos teigiamomis. Tai privalomos prielaidos, kad asmuo turėtų teisę pareikšti ieškinį. Pavyzdžiui, viena iš teigiamų prielaidų yra ginčo priskyrimas teismo kompetencijai. Kitos prielaidos vadinamos neigiamomis. Tai tokios aplinkybės, kurių neturi būti, kad asmuo įgytų teisę pareikšti ieškinį. Pavyzdžiui, asmuo turi teisę pareikšti ieškinį, kai nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl tapatus ieškinio. Šiuo atveju neigiama prielaida ta, kad dėl tapataus ieškinio nėra įsiteisėjęs teismo sprendimas.

Dauguma prielaidų yra bendros visoms civilinėms byloms. Tačiau kai kurios iš jų specialios, pavyzdžiui, įstatymo nustatytos išankstinės neteisminės bylos sprendimo tvarkos laikymasis, nes tvarkomos tik tam tikrų bylų kategorijose.

Teisė pareikšti ieškinį atsiranda tik tada, kai laikytasi visų išvardintų šios teisės prielaidų. Bent vienos iš jų nesilaikant, teisė pareikšti ieškinį neatsiranda. Jei šitai nustatyta keliant civilinę bylą, teisėjas turi atsisakyti priimti pareiškimą (CPK 137 str.). kai neesant teisės į ieškinį paaiškėja iškėlus bylą, ši turi būti nutraukta (CPK 293

str), nes ieškovas neturėjo teisės kreiptis į teismą, taigi ir teisės reikalauti, kad teismas pradėtų procesą. Tokiu atveju laikoma procesą prasidėjus neteisėtai. Jeigu teisme jau nagrinėjamas tapatus ieškinys, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas (CPK 296 str. 4 p.)

Teisė pareikšti ieškinį yra procesinė teisė, todėl ji negali priklausyti nuo materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybių. Teisėjas neturi teisės atsisakyti priimti pareiškimą, o teismas – nutraukti bylą dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų, pavyzdžiui, dėl ieškinio senaties termino praleidimo, reikalavimo teisės neturėjimo ir panašiai. Šios aplinkybės, kaip materialiojo teisinio pobūdžio faktai, reikšmingos teisei į ieškinio patenkinimą, o ne teisei į ieškinio pareiškimą.

Tai, kad suinteresuotas asmuo turi teisę pareikšti ieškinį (teisę kreiptis į teismą), dar nereiškia, kad teisėjas priims jo pareiškimą ir prasidės civilinis procesas. Kadangi ši teisė yra procesinė, ją būtina įgyvendinti įstatymo nustatyta procesine tvarka. Kiekvienas suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo laikytis įstatymo nustatytų tinkamo teisės kreiptis į teismą (teisės pareikšti ieškinį) įgyvendino sąlygų.

Tokios sąlygos yra:

➢ Ieškovo veiksnumas (CPK 137 str. 2 d. 7 p.)

➢ Bylos teismingumas teismui, į kurį kreipiamasi (CPK 137

str. 2 d. 2 p.)

➢ Ieškinio pareiškimo sutikimas su CPK 111, 135 -136 str.

reikalavimais.

➢ Įgaliojimai vesti bylą, jeigu pareiškimą suinteresuoto asmens vardu paduoda jo atsakovas (CPK 137 str. 2 d. 8

p.)

➢ Žyminio mokesčio sumokėjimas, išskyrus tuos atvejus, kai ieškovas atleistas nuo valstybės mokesčio (CPK 115 str.

135 str. 2 d. 138 str.)

Šios sąlygos įtakos teisei pareikšti ieškinį nedaro, o tik rodo, asmuo tinkamai ar netinkamai įgyvendina savo teisę pareikšti ieškinį. Todėl jų nesilaikant kyla jau kitų teisinių padarinių negu atsirandantyus nesant pareikšti ieškinį prielaidų. Nesilaikius teisės pareikšti ieškinį tvarkos, teisėjas nesprendžia ieškinio pareiškimo priėmimo klusimo (CPK 115, 138

str.) ir nustato terminą, per kurį ieškovas turi ištaisyti trūkumus. Per nustatytą terminą ištaisius trūkumus, ieškinio pareiškimas laikomas patekimo teismui dieną (CPK 115 str. 3 d.). tam tikrais atvejais, nesilaikant šių sąlygų, gali atsirasti pagrindas atsisakyti priimti pareiškimą (CPK 137 str. 2 d. 2, 7,8 p.) tačiau, pašalinus kliūtys, dėl kurių atsisakyta priimti pareiškimą, vėl galima kreiptis į teismą.

Kai nesilaikius tinkamo teisės pareikšti ieškinį įgyvendinimo sąlygų paaiškėja iškėlus bylą, teismas vienais atvejais palieka pareiškimą nenagrinėtą (CPK 296 str. 1 d. 1-3, 7-8p.), o kitais – perduoda byla pagal teismingumą (CPK 34 str. 2 d. 4 p.). teisės į ieškinį prielaidos bei jos tinkamo įgyvendiniomo sąlygos svarbios ir atsakovo gynimuisi.

Atsakovas, gindamasisi nuo pareikšto jam ieškinio, gali panaudoto šias prielaidas are sąlygas kaip procesinius teisinius atsikirtimus į ieškinį.

Teisė į ieškinį sudedamoji teisės į gynybą dalis, tai ir dėl teisės į ieškinį prigimties ir sampratos yra įvairių nuomonių. Jas galima suskirstyti į tris grupes:

1) teisė į ieškinį – tai galimybė reikaluti, kad teismas priimtų palankų ieškovui sprendimą (vadinamoji konkrečios teisės į ieškinį teorija);

2) teisė į ieškinį – tai galimybė reikaluti, kad teismas priimtų sprendimą dėl ginčo esmės, nesvarbu, koks sprendimo turinys (vadinamoji abstrakčios teisės į ieškinį teorija);

3) teisė į ieškinį yra galimybė reikaluti, kad teismas priimtų pareiškimą ir išnagrinėtų bylą (vadinamoji procesinės teisės į ieškinį teorija).

Visos šios teorijos grindžiamos vieša teisės į ieškinį prigimtimi.

Laikoma teisę į ieškinį reiškiant asmens galimybę miš valstybės, kad jos institucija – teismas, priimtų ieškovo pareiškimą ir jį išnagrinėtų.

Tačiau, kaip matyti, dėl šios teisės turinio nesutariam.

Visos šios teorijos turi dar vieną trūkumą – jos telkia dėmesį į procesinį teisinį teisės į ieškinį aspektą, ignoruodamos tai, kad šios teisės šaknys glūdi materialiojoje teisėje. Taigi teisės į į ieškinį prigimtį ir turinį galima atskleisti tik analizuojant abu jos aspektus – ir materialųjį teisinį, ir procesinį teisinį.

Materialiąją teisinę teisės į ieškinį prigimtį pabrėžia Prancūzijos teisės doktrina, nurodydama kad teisę į ieškinį turi kiekvienas suinteresuotas asmuo.

Tai reiškia, kad teisės į ieškinį prielaidos, be procesinių teisinių aplinkybių, yra ir materialiosios teisinės aplinkybės – asmens interesas (pranc.interet) ir jo galėjimas būti ieškovu (pranc. qualite), kad tik tinkamas ieškovas gali turėti teisę į ieškinį materialiuoju teisiniu požiūriu.

6. Atsakovo interesų gynybos būdas

Šalių procesinės teisės yra lygios (CPK 17 str.). todėl ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį atitinkamai turi turėti teisę gintis nuo jam pareikšto ieškinio. Kita vertus, principas audiatur et altera pars reikalauja išklausyti ir atsakovo. Todėl atsakovui turi būti suteiktos tam tikros procesinės galimybės išdėstyti savo nuomonę dėl jam pareikšto ieškinio. Be abejo, atsakovas, pareiškus ieškinį, gali elgtis įvairiai.

Pavyzdžiui, jis gali pripažinti ieškinį arba ieškinio pagrindą. Tokiu atveju teismas ieškovo ieškinį patenkins (CPK 42, 187 str.). atsakovas gali elgtis ir pasyviai – nerašyti atsiliepimo į ieškinį, neatvykti į teismo posėdį. Tokiu atveju teismas priims teismo sprendimą už akių (CPK 142, 285

str.). tačiau atsakovas gali nuspręsti gintis nuo jam pareikšto ieškinio.

Tada jis gali imtis tam tikrų procesinių priemonių, o jomis remdamasis teismas gali atmesti ieškinį.

Procesinės priemonės, kuriomis atsakovas ginasi nuo jam pareikšto ieškinio, vadinamos atsakovo gynybos priemonėmis. Šios priemonės leidžia ne tik už-tikrinti procesinį šalių lygiateisiškumą, bet ir yra būtina rungimosi principo prielaida. Tik pripažįstant adekvačias atsakovo gynybos priemones, įmanoma užtikrinti, kad procesas bus rungimosi pobūdžio.

Tačiau, kaip minėta, gintis nuo pareikšto ieškinio yra atsakovo teisė, bet ne pareiga. Todėl atsakovas gali nesiginti ir pripažinti ieškinį

(42 str.).

Įstatymas numato dvi atsakovo gynimosi nuo pareikšto ieškinio priemones – priešinį ieškinį ir atsikirtimus į ieškinį.

6.1 Priešinis ieškinys

Priešinis ieškinys (ang. Cross–action; pranc. action reconventionelle; vok. Widerklage) – tai toje pačioje byloje pareikštas atsakovo ieškinys ieškovui siekiant apsiginti nuo pirminio ieškinio reikalavimo. Galimybė pareikšti ieškinį susijusi su materialiąja teise.

Daugeliu atvejų esant materialiesiems teisiniams santykiams subjektus sieja abipusės teisės ir pareigos.todėl ne tik ieškovas turi teisę pareikšti reikalavimą atsakovui, bet ir atvirkščiai – atsakovas turi teisę pareikšti reikalavimą ieškovui. Pavyzdžiui, pagal rangos sutartį užsakovas turi teisę reikaluti iš rangovo atlikti darbus laiku ir kokybiškai, o rangovas turi teisę reikaluti iš užsakovo priimti atliktus darbus ir už juos laiku sumokėti.

Priešinis ieškinys turi būti pareiškiamas pagal bendrąsias ieškinio apreiškimo taisykles (CPK 143 str.). tačiau teismo nutartis priimti priešinį ieškinį pateikiant atskirąjį skundą neskundžiama.

Priešinis ieškinys neatsižvelgiant į teismingumą pareiškiamas tame teisme, kur nagrinėjamas pradinis ieškinys (CPK 33 str. 2 d.). atsakovas turi teisę pareikšti priešinį ieškinį tik kol priimama nutartis skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje. Vėliau priešinį ieškinį teismas gali priimti tik esant vienai iš tokių sąlygų:

• Būtinybė pareikšti priešinį ieškinį atsirado vėliau, pavyzdžiui, teismas leido nepakeisti ieškinio dalyką arba pagrindą po nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje

(CPK 141 str. 1 d.)

• Gautas priešingos šalies sutikimas priimti priešinį ieškinį;

• Teismas pripažįsta, kad vėlesnis ieškinio priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo.

Priešinio ieškinio pareiškimas yra pagrindas atidėti bylos nagrinėjimą, nes ieškovas turi pasirengti gintis nuo jam pareikšto priešinio ieškinio (CPK 156 str. 1 d.)

CPK 143 straipsnio antrojoje dalyje numatyti trys atvejai, kai atsakovas gali gintis reikšdamas priešinį ieškinį:

1) priešiniu reikalavimu siekiama įskaityti pradinio ieškinio reikalavimą, pavyzdžiui, užsakovui pareiškus ieškinį dėl netesybų už laiku neatliktus darbus išieškojimo, rangovas pareiškia priešinį ieškinį tokiai pat sumai dėl neatlyginamo už atliktu darbus išieškojimo;

2) patenkinus priešinį ieškinį, bus visiškai ar iš dalies nebegalima patenkinti pradinio ieškinio, pavyzdžiui, pareiškus ieškinį dėl alimentų išieškojimo, pareiškiamas priešinis ieškinys dėl tėvystės nuginčijimo;

3) tarp priešinio ieškinio ir paradinio ieškinio yra tarpusavio ryšys ir juos nagrinėjant kartu ginčus bus galima išnagrinėti greičiau ir teisingai.

Teismas, priimdamas sprendimą byloje, kur buvo perreikštas priešinis ieškinys, turi aiškiai nurodyti, kurie ieškovo ir atsakovo reikalavimai patenkinami, o kurie atmetami (CPK 256 str.).

6.2 Atsikirtimai į ieškinį

Atsikirtimai į ieškinį – tai atsakovo pateikiami argumentai, kuriais jis siekia paneigti jam pareikšto reikalavimo pagrįstumą arba ginčija ieškovo teisę pareikšti ieškinį. Atsikirtimai į ieškinį gali būti materialiojo teisinio pobūdžio ir procesinio teisinio pobūdžio (formalūs).

Materialiojo teisinio pobūdžio atsikirtimai – tai atsakovo nurodomos faktinės aplinkybės, argumentai, paaiškinimai, kuriais siekiama paneigti ieškinio pagrįstumą, t. y. įrodyti, kad ieškovas neturi teisės į ieškinio patenkinimą. Šiais atsikirtimais atsakovas siekia nuginčyti teisinį arba juridinį ieškovo ieškinio pagrindą.

Pavyzdžiui, materialiojo teisinio pobūdžio atsikirtimai yra atsakovo teisinis argumentas, kad ieškovas praleidęs ieškinio senaties terminą, pareiškiamas, kad dėl prievolės neįvykdymo nėra atsakovo kaltės, tvirtinimas, kad prievolę jis įvykdė tinkamai, įrodinėjimas, kad sutartis negalioja. Atsakovas, ginčydamasis faktinį ieškovo ieškinio pagrindą, gali pasirinkti kelis gynybos variantus.

Pirma, jis negali paprasčiausiai neigti ieškovo nurodytus faktus (lot. negatio simplex) pavyzdžiui, paskolos sutarties buvimo faktą. Antra, atsakovas gali įrodinėti esant priešingus, nei nurodo ieškovas, faktus (lot. negatio per positionem alterius).

Pavyzdžiui, ieškovas prašo priteisti atlyginimą už suteiktas paslaugas, o atsakovas įrodinėja, kad jokių paslaugų iš ieškovo negavo. Trečia, atsakovas gali įrodinėti aplinkybes, kurios derinasi su ieškovo ieškinio pagrindu, bet jas įrodžius ieškovo reikalavimas nebegali būti tenkinamas. Pavyzdžiui, atsakovas pripažįsta skolinęsis iš ieškovo pinigų, tačiau įrodinėja, kad skolą grąžinęs arba kad nėra suėjęs jos grąžinimo terminas.

Procesinio teisinio pobūdžio (formalūs) atsikirtimai – tai atsakovo argumentai, kuriais jis siekia įrodyti, kad ieškovas neturėjo teisės pareikšti ieškinio, todėl procesas prieš jį (atsakovą) pardėtas neteisėtai. Pavyzdžiui, procesiniai teisiniai atsikirtimai yra atsakovo pareiškimas, kad jau įsiteisėjęs teismo sprendimas, nurodymas, jog ieškovas yra neveiksnus, tvirtinimas esant arbitražinį susitarimą ir t. t.

Visus atsikirtimus į ieškinį atsakovas turi įrodyti (CPK 12, 178

str.)

6.3 Atsiliepimas į ieškinį

Atsiliepimas į ieškinį – procesinis dokumentas, kuriame atsakovas išdėsto savo nuomonę, dėl jam pareikšto ieškinio. Tai procesinė priemonė atsakovui pareikšti savo atsikirtimus į ieškinį.

Pagal CPK 142 straipsnį teismas priimtą ieškinio pareiškimą siunčia atsakovui karti su pranešimu apie atsakovo pareigą pateikti atsiliepimą į ieškinį. Pranešime teismas nurodo ne trumpesnį kaip keturiolikos, bet ne ilgesnį kaip trisdešimties dienų terminą atsiliepimui pareikšti. Išimtiniais atvejais teismas, atsižvelgdamas į atsakovo aprašymą ir bylos sudėtingumą, šį terminą gali pratęsti iki šešiasdešimties dienų.

Kartu pranešime nurodoma atsiliepimo nepateikimo padariniai – teismo sprendimo už akių priėmimas ir atsisakymas priimti laiku nepateikus įrodymus.

Be CPK 111 straipsnyje numatytų duomenų, atsiliepime atsakovas privalo nurodyti:

➢ Sutinka ar ne su pareikštu ieškiniui;

➢ Nesutikimo motyvus;

➢ Įrodymus, kuriais grindžia nesutikimo motyvus;

➢ Nuomonę dėl sprendimo už akių priėmimo, jeigu ieškovas nepateiks paruošiamųjų procesinių dokumentų;

➢ Informaciją, ar byla bus vedama per advokatą.

Jeigu atsakovas be pateisinamos priežasties nesurašo ir neatsiunčia teismui per nustatytą terminą savo atsiliepimo į ieškinį, galimi dvejopi teisiniai padariniai. Pirma, teismas turi atsisakyti priimti įrodymus ir motyvus, kurie galėjo būti pateikti atsiliepime į ieškinį, jeigu mano, jog vėlesnis jų pateikimas užvilkins sprendimo priėmimą byloje

(CPK 142 str. 3 d.). Pavyzdžiui, jeigu atsakovas nesurašė atsiliepimo į ieškinį, tačiau teismo posėdyje pareikalauja taikyti ieškinio senatį, teismas gali tokio jo atsikirtimo nepriimti. Antra, jeigu atsakovas be pateisinamos priežasties per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį, teismas turi teisę ieškovo prašymu priimti sprendimą už akių (CPK

142 str. 4 d.).

Taikos sutarties sudarymas

Bet kurioje proceso stadijoje šalys tiek ieškovas tiek atsakovas baigti bylą gali taikos sutartimi. Rašytinės šalių taikos sutarties tekstas pridedamas prie bylos, o žodinis pareiškimas įrašomas į teismo posėdžio protokolą ir šalių pasirašomas tai numatyta (CPK 140 str. 3 p.)

Prieš tvirtindamas šalių taikos sutartį, teismas išaiškina šalims šių procesinių veiksmų pasekmes, o tvirtindamas taikos sutartį, priima nutartį, kuria nutraukia bylą. Nutartyje turi būti nurodomos tvirtinamos šalių taikos sutarties sąlygos.

Civilinio proceso kodekso 140 straipsnio ketvirtame punkte numatyta, jeigu teismas nepriima suinteresuoto asmens, kuris kreipėsi į teismą, ieškinio atisakymo ar atsakovo pripažinimo ieškinio arba netvirtina šalių taikos sutarties, jis prima dėl to motyvuotą nutartį.

Išvados

Ieškinio sąvoka yra plati – tai teisiškai suinteresuoto asmens konkrečiomis aplinkybėmis pagrįstas ir nustatyta procesine tvarka pateikiamas kreipimasis į teismą su reikalavimu apginti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę.

Ieškinys labai svarbus kiekvienam asmeniui kaip priemonė apginti savo subjektines teises arba pažeistą, ginčijamą teisę.

Ieškinio esmę ir turinį sudaro materialiojo teisinio pobūdžio elementai. Taigi ieškinys yra civilinio proceso objektas

Ieškinys yra pagrindinė pažeistų subjektinių teisių gynybos priemonė: šitaip šalių materialusis teisinis ginčas įgauna procesinę formą ir prasideda civilinis procesas.

Literatūra

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija: Lietuvos Respublikos piliečių priimta 1992 m. spalio 25 d. referendume.- Vilnius:

Saulužė, 1996. -. 86 p.

2. Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodeksas,- Vilnius:

Saulužė, 2002.–240 p.

3. Laužikas E; Mikelėnas V; Nekrošius V. Civilinio proceso teisė.

I tomas. – Vilnius: Justitia: 2003. 367 – 401p.

4. Mikelėnas V. Civilinis procesas. I ir II dalys. Papildytas ir pataisytas leidimas. Vilnius: Justitia, 1997.

5. Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso normų taikymas teismų praktikoje (1991 05 – 2000 02). Vilnius: Mokslas ir technika, 2000.

6. Nekrošius V. Sumarino proceso formos pagal naująjį CPK//

Justitia.-2003, Nr. 1-2 (43-44), 34-40p.

7. http://www.itc.tf.vu.lt/mokslas/justitia2.doc

8. http://www. teismupraktika.lt/portal/

[1] Mačys Vl. Cit. Op. P.144-145.

[2] Teismų praktikoje kartais daroma klaidų ir ieškiniai dėl pripažinimo visiškai be pagrindo ignoruojami: žr; pvz; LAT teisėjų kolegijos 2003 m.

sausio 27 d. nutartį c.b. M. Vaupša v. UAB „Kalba“, nr.3K-3-32.2003, kat.

39.8.

[3] International Encyclopedia of comparative Law. Vol. XVI. Ch.4 p.15-16.

[4] Žr. Pvz; LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 16 d. nutartį c.b. K.

Serbenta v. Vilniaus Gedimino Technikos universitetas, Nr. 3K-3-1013/2000, kat.1; 2001 m. lapkričio 8 d. nutartį c.b. AB „Kasyba“ v. AB „Lietuvos taupomasis bankas“ Nr. 3K-3-861/2001, kat.95.1

[5] Žr. Pvz; LAT CBS teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 25 d. nutartį c.b.

G. Skokov v. UAB „Geola“, Nr. 3K-3-740/2001, kat.95.1. 2001 m. sausio 24 d.

nutartį c.b. AB;Tauro bankas“ v. UAB „Kaišiadorių agrofirma“, Nr. 3K-

3101/2001, kat.95.1;

[6] LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m . birželio 9 d. nutartis c.b.

A.Aleksandravičius v. Klaipėdos apskrities centrinis paštas, Nr. 3k-3-

271/1999, kat.5

[7] LAT CBS teisėjų kolegijos 2002 m. rugsėjo 4 d. nutartis c.b. V.

Moisejenko v. A. Bondarev. Nr. 3k-3-933/2002, kat.115

[8] Ginsburg R. B; Bruzelius A. Cit. Op. P.265.

[9] Cappelletti M; Perillo J. M. Cit. P. 151-155

[10] Civilinės teisenos įstatymas. Su pakeitimais ir papildymais. P. 271-

273.

[11] Kotz H. Civil Litigation and Public Interest in German Civil

Procedure// Legal Theory. Comparative Law./ Budapest, 1984. p. 152-162.

[12] Herzog P; Weser M. Cit. Op. P. 295; Cremades B.M.; Cabiedes E. G. Cit.

Op. P. 239.

[13] Cappelletti M; Perillo j. M. Cit. Op. P. 312-314.

[14] International Encyclopedia of comparative Law. Vol. XVI. Ch.6 p.25-

27.

[15] Cremades B. M; Cabiedes E. G. cit. Op. P. 238-239.

[16] Lindell B. Cit. Op. P. 145-147

[17] Gerstenmainer K. A. Cit. Op. P. 6-23

DALYKAS

IEŠKINIO ELEMENTAI

PAGRINDAS

FAKTINIS

JURIDINIS

Aplinkybės, kuriomis ieškovas pagrindžia savo reikalavimą

Materialinės teisės normos

Ieškovo materialinis teisinis reikalavimas atsakovui.