Ieskinio savoka ir turinys

KAUNO KOLEGIJA

EKONOMIKOS IR TEISĖS FAKULTETAS

TEISĖS KATEDRA

Civilinio proceso teisės referatas

IEŠKINIO SĄVOKA IR TURINYS

Kaunas 2004

TURINYS

ĮVADAS 3
1. IEŠKINIO SĄVOKA, REIKŠMĖ IR
RŪŠYS.........................
..4
2. IEŠKINIO ELEMENTAI 9

2.1 IEŠKINIO DALYKAS 9

2.2 IEŠKINIO PAGRINDAS 10
3. IEŠKINIO KEITIMAS 12
4. IEŠKINIO ATSIĖMIMAS IR ATSISAKYMAS 15
5. TEISĖ PAREIKŠTI IEŠKINĮ IR TEISĖ Į IEŠKINIO PATENKINIMĄ 19
6. ATSAKOVO INTERESŲ GYNYBOS BŪDAS 23

6.1 PRIEŠINIS IEŠKINYS 24

6.2 ATSIKIRTIMAI Į IEŠKINĮ 25

6.3 ATSILIEPIMAS Į IEŠKINĮ 26
IŠVADOS 28
LITERATŪRA 29

ĮVADAS

Pažeidus subjektinę teisę, suinteresuotas asmuo gali imtis
priemonių, kad apgintų pažeistą ar ginčijamą teisę. Tai jis gali padaryti
paduodamas ieškinį. Ieškinys – vienas iš pagrindinių civilinių teisių
gynimo būdų. Teisė į ieškinį materialine ir procesine prasme.
Nagrinėjamo darbo objektas: Ie eškinio sąvoka ir turinys.

Darbo tikslai išnagrinėti ir aptarti:

✓ Ieškinių rūšys. Grupės ieškinys.

✓ Ieškinio elementai. Ieškinio dalykas. Ieškinio pagrindas.

✓ Ieškinio dalyko ar pagrindo pakeitimas, ieškininių reikalavimų

padidinimas ir sumažinimas, ieškinio atsiėmimas, ieškinio atsisakymas

ir ieškinio pripažinimas.

✓ Atsakovo interesų gynimo būdai: atsikirtimai į ieškinį ir

priešieškinis.

✓ Atsakovo atsiliepimas į pareikštą ieškinį.

✓ Taikos sutartis.

1. IEŠKINIO SĄVOKA, REIKŠMĖ IR RŪŠYS

Galimi įvairūs subjektinės teisės gynimo būdai ir priemonės,
pavyzdžiui, suinteresuotas asmuo gali kreiptis tiesiogiai į teisės
pažeidėją su reikalavimu grąžinti skolą, gali pareikšti jam pretenziją ar
kreiptis į atitinkamas institucijas, kurių kompetencijai priklauso spręsti
ginčą, ir t.t. Reikalavimas, pareikštas tiesiogiai teisę pažeidusiam
asmeniui, dar n nėra ieškinys. Beveik visų valstybių civilinio proceso
įstatymuose aiškiai atribojami ieškinys (angl. Action; pranc. action; vok.
Klage ), paprastai suprantamas kaip kreipimasis su reikalavimu į teismą, ir
reikalavimas (angl. claim), pareiškiamas ne teismo tvarka. Kad materialusis
teisinis reikalavimas, kylantis iš ginčijamų materialiųjų teisinių
santykių, taptų ieškiniu, būtina l

laikytis tam tikrų įstatyme nurodytų
taisyklių.

Pažymėtina, kad vienos ieškinio sąvokos nėra.

Įvairios teisės doktrinos ieškinį apibūdina labai skirtingai.
Pavyzdžiui, vieni ieškinį laiko ieškovo veiksmu, kai ginčas dėl teisės
perduodamas spręsti teismui (šiuo atžvilgiu ieškinys yra tik procesinė
priemonė pradėti civilinį procesą). Kitur (pvz; Prancūzijos CPK 30 str.)
ieškinys apibrėžiamas kaip reikalavimo teisės subjekto teisė būti
išklausytam iš esmės ir reikaluti, kad teismas iš esmės nuspręstų, jo
reikalavimas yra pagrįstas ar ne. Treti mano, kad ieškinys yra pačios
materialiosios subjektinės teisės įgyvendinimas teismo tvarka, t.y. pati
ginama subjektinė teisė[1].

Kaip nurodoma CPK 5 straipsnio trečiojoje dalyje, teismas imasi
nagrinėti civilinę bylą pagal asmens, kuris kreipėsi, kad būtų apginta jo
teisė arba įstatymo saugomas interesas, pareiškimą. Ieškinio teisenos
bylose paduodami ieškinio pareiškimai. Įstatymas (CPK 135 str.) reikalauja,
kad ieškovas ieškinio pareiškime, be bendrųjų duomenų, kurie privalo būti
nurodyti kiekviename procesiniame dokumente (CPK 111str.), nurodytų
ieškinio sumą, savo reikalavimą (ieškinio dalyką), aplinkybes, kuriomis
grindžiamas reikalavimas (faktinį ieškinio pagrindą), ir įrodymus,
patvirtinančius ieškovo išdėstytas aplinkybes. Tiek ieškovo reikalavimas,
tiek to reikalavimo pagrindimas yra materialiojo teisinio pobūdžio
ieškiniai. Reikalavimas kyla iš materialiosios subjektinės teisės, jis
adresuojamas ir atsakovui, ir teismui. Pavyzdžiui, ieškovas nurodo: „Prašau
teismą išieškoti iš atsakovo padarytą žalą“. Aplinkybės, kuriomis ieškovas
grindžia savo reikalavimą, taip pat yra materialiojo teisinio pobūdžio –
jos yra tam tikri juridiniai faktai, su kuriais materialiosios teisės
normos sieja atitinkamų materialiųjų teisinių santykių atsiradimą,
pasikeitimą ar nutrūkimą.

Tad ieškinio esmę ir
r turinį sudaro materialiojo teisinio pobūdžio
elementai. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad ieškinys yra materialiosios
teisės institutas. Nei pats reikalavimas, nei jo pagrindimas, neįgiję tam
tikros procesinės formos, ieškiniu savaime netampa. Apie ieškinį galima
kalbėti tik kai jo turinys įgauna procesinę teisinę formą, t.y. kai
kreipimasis į teismą išoriškai išreiškiamas nustatyta tvarka surašytu
ieškinio pareiškimu. Taigi ieškinio turinys yra materialiojo teisinio
pobūdžio, o jo išorinė forma – procesinio teisinio pobūdžio. Kreipimasis į
teismą ieškiniu laikomas tik tada, kai jo tiek turinys, tiek forma atitinka
įstatymo nustatytus reikalavimus. Pavyzdžiui, kreipimasis nepripažįstamas
ieškiniu, kai nenurodytas konkretus reikalavimas ar nėra tokio reikalavimo
pagrindimo.

Įvertinus pateiktus motyvus, ieškinį galima apibūdinti kaip
suinteresuoto asmens konkrečiomis aplinkybėmis pagrįstą ir nustatyta
procesine tvarka pateikiamą kreipimąsi į teismą su reikalavimu apginti
pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę.

Ieškinio institutas yra neginčijamas glaudaus materialiosios ir
proceso teisės ryšio pavyzdys. Tik materialiąja teisine ieškinio turinio
prigimtimi galima paaiškinti ieškovo galimybę atsisakyti ieškinio, keisti
jo elementus, kitaip veikti proceso eigą. Procesinė teisinė ieškinio
prigimtis padeda paaiškinti tokius institutus kaip atsisakymas priimti
ieškinio pareiškimą, ieškinio pareiškimo trūkumų šalinimas, ieškinio
atsiėmimas ir kitus.

Ieškiniai gali būti klasifikuojami į rūšis pagal įvairius
kriterijus. Jau romėnų teisėje buvo žinomas ieškinių klasifikavimas į tris
rūšis:

➢ Actio in personam

➢ Actio in rem

➢ Actio mixta;

Ieškinys, kuriuo siekiam išreikalauti iš kito asmens jo turimą
turtą ar daiktą, vadintas actioin rem. Ieškinys, pareikštas asmeniui
siekiant patraukti jį atsakomybėn, vadintas actio in personam. Mišriu
ieškiniu laikytas ieškinys, tu
urintis abiejų pirmųjų ieškinių bruožų.

Pagal materialiųjų teisinių santykių, iš kurių yra kilęs ginčas,
taigi ir ieškinys, pagal pobūdį ieškiniai gali būti skirstomi:

➢ Kylančius iš deliktinių, t.y. nesutartinių, teisinių

santykių (lot. Actio ex licto)

➢ Ieškinius, kylančius iš kvazisutartinių santykių (lot.

Actio ex quasi contractu).

Ši klasifikacija svarbi materialiosios teisės normai, taikytinai
sprendžiant ginčą nustatyti.

Pagal turtinį ir neturtinį reikalavimo pobūdį ieškiniai gali būti
skirstomi: į turtinius ir neturtinius. Ši klasifikacija reikšminga
bylinėjimosi išlaidų klausimams spręsti.

Pagal procesinį tikslą ieškiniai gali būti skirstomi:

➢ ieškinius dėl pripažinimo

➢ ieškinius dėl priteisimo

➢ ieškinius dėl teisinių santykių modifikavimo.

Ieškinys dėl pripažinimo – tai ieškinys, kai ieškovas prašo, kad
teismas:

1. patvirtintų, pripažintų tam tikrą jo teisę (pvz.
ieškinys dėl nuosavybės teisės

į gyvenamąjį namą pripažinimo);

2. pripažintų tam tikrus materialiuosius teisinius
santykius (pvz. ieškinys dėl tėvystės nustatymo, dėl sandorio pripažinimo
negaliojančiu). Ieškovas iš atsakovo reikalauja tik savo subjektinių teisių
pripažinimo arba teisinės pereigos nebuvimą.

Ieškinių dėl pripažinimo paprastai nereikia vykdyti priverstine
tvarka (lot. Actiones sine condemnatione). Šie ieškiniai gali būti dviejų
rūšių: pozityvūs ir negatyvūs. Pozityviu ieškiniu dėl pripažinimo siekiam
patvirtinti tam tikros teisės ar teisinio santykio buvimą, pavyzdžiui, toks
yra ieškinys dėl nuosavybės teisės pripažinimo, ieškinys dėl tėvystės
nustatymo ir panašiai.

Negatyviu ieškiniu dėl pripažinimo siekiam konstatuoti teisių ar
pareigų, teisinio santykio ar jo dalies nebuvimą, pavyzdžiui, toks yra
ieškinys dėl tėvystės nuginčijimo, ieškinys dėl sandorio pripažinimo
negaliojančiu ir panašiai.

Ieškiniai dėl pripažinimo paprastai turi prejudicinę galią
ieškiniams dėl priteisimo kitoje byloje. Pavyzdžiui, atskiroje byloje
nustačius tė

ėvystę, išlaikymo priteisimo byloje tėvystės teisiniai santykiai
nebeįrodinėjami. Todėl šie ieškiniai dar vadinami prejudiciniais, nes jų
pagrindu vėliai reiškiami ieškiniai dėl priteisimo[2].

Teismo sprendimo byloje, kurioje patenkintas ieškinys dėl
pripažinimo, paprastai nereikia vykdyti priverstine tvarka arba jis
vykdomas specifiniu būdu, pavyzdžiui, pražinus santuoką negaliojančia,
civilinės metrikacijos organai anuliuoja santuokos sudarymo akto įrašą.

Ieškiniais dėl priteisimo laikomi tokie ieškiniai, kai ieškovas
reikalauja, kad teismas įpareigotų atsakovą atlikti tam tikrus veiksmus
(pvz. ieškinys dėl žalos atlyginimo). Patenkinus ieškinį dėl priteisimo,
teismo sprendimas dažniausiai vykdomas priverstine tvarka, nes atsakovas
(skolininkas) ieškovo naudai turi atlikti tam tikrus veiksmus, pavyzdžiui,
perduoti pinigus, turtą, kita.

Ieškiniais dėl teisinių santykių modifikavimo laikomi ieškiniai,
kai siekiama sukurti, pakeisti ar nutraukti teisinius ieškovo ir atsakovo
santykius, pavyzdžiui, toks yra ieškinys dėl sutarties sąlygų pakeitimo,
ieškinys dėl santuokos nutraukimo ir panašiai. Ieškiniai dėl teisinių
santykių modifikavimo savo ruožtu yra trijų rūšių:

➢ teises sukuriantys (pvz. ieškinys dėl servituto nustatymo)

➢ teises pakeičiantys (pvz. ieškinys dėl išlaikymo dydžio ir

formos pakeitimo)

➢ teises panaikinantys (pvz. ieškinys dėl iškeldinimo iš

gyvenamųjų patalpų).

Ieškiniams dėl teisinių santykių modifikavimo paprastai netaikoma
ankstesnio teismo sprendimo res judicata galia. Pavyzdžiui, teismo
sprendimas, kuriuo priteistas išlaikymas, nėra kliūtis vėliai išreikšti
ieškinį dėl išlaikymo dydžio sumažinimo, padidinimo ar išlaikymo formos
pakeitimo.

Įvairių valstybių civilinio proceso teisės doktrinos aprašo ir
kitų rūšių ieškinius. Pavyzdžiui, Prancūzijoje žinomo ieškiniai, susiję su
nekilnojamuoju turtu (pranc. actiones immobilieres), ir ieškiniai susiję su
kilnojamuoju turtu (pranc. actiones mobilieres). Ieškiniai in rem , susiję
su nekilnojamuoju turtu dar skirstomi į ieškinius dėl nuosavybės teisės
gynimo (pranc. actiones petitoires) ir ieškinius dėl valdymo teisės gynimo
(pranc. actiones possessoires).

Taip pat skiriamas ieškinys, kai kreditorius įgyvendina
skolininkui priklausančią reikalavimo teisę (pranc. action ablique; ital.
actio surrogatoria). Tai vadinamasis, netiesioginis ieškinys, numatytas CK
6.68 straipsnyje. Taip pat skiriamas CK 6.66 – 6.67 straipsniuose numatytas
Pauliano ieškinys kaip specifinė kreditoriaus interesų gynybos priemonė
(ital. actio revocatoria; pranc. action Paulian). CK 6.255 straipsnis
įtvirtina prevencinio ieškinio institutą.

Bendrojoje teisėje ieškiniai skirstomi į rūšis pagal kelis
kriterijus. Bendrąja teise remiantis pareiškiamas ieškinys vadinamas
ieškiniu, grindžiamu teise (angl. action in law).

Lygybės principu grindžiamas ieškinys vadinamas action in
equility. Pagal ieškinio pagrindą ieškiniai skirstomi į ieškinius,
kylančius dėl nerūpestingumo (angl. negligence action), ieškinius dėl
reputacijos gynimo (angl. defamation action) ir t.t.[3]

Kai kurios specifinės ieškinių rūšys, būdingos tiek kontinentinei
teisinei, tiek bendrosios teisės sistemai, atsirado tik XIX – XX a;
pavyzdžiui, grupės ieškinys (angl. class action), prevencinis ieškinys
(pranc. action preventiff) ir kita.

CPK XXII skyriaus nustatyta tvarka pateikimas ieškinys pirmiausia
turi atitikti bendruosius procesiniams dokumentams (CPK 111 str.) ir
ieškinio turiniui (CPK 135 str.) keliamus reikalavimus. Šalia to
vadovaujantis CPK 425 straipsniu ieškinyje turi būti aiškiai nurodytas
ieškovo prašymas nagrinėti bylą dokumentinio proceso tvarka, nurodyti ir
pradėti visi rašytiniai įrodymai kuriais ieškovas grindžia savo
reikalavimus. Spręsdamas dėl ieškinio priėmimo civilinės bylos, teismas
privalo patikrinti dvejopas sąlygas : ar nėra CPK 137 str. 2 d. nurodytų
pagrindų, kai teismas atsisako priimti ieškinį, ir ar įvykdyti 425 str.
Reikalavimai. Esant minėtiems pagrindams, teismas atsisakys priimti
ieškinį. Tuo tarpu, jeigu pavyzdžiui, ne visi ieškovo reikalavimai pagrįsti
rašytiniais įrodymais, teismas vadovaudamasis CPK 138 str., gali nustatyti
terminą trūkumams pašalinti, įpareigodamas ieškovą pagrįsti savo
reikalavimus leistinais rašytiniais įrodymais arba primokėti trūkstamą
žyminio mokesčio sumą. Nutartyje turėtų būti siūlomos būtent abi galimybės,
nes šiuo atveju įgyvendinamas dispozityvumo principas suteikiant šaliai
galimybę galutinai pasirinkti proceso tvarką (dokumentinį ar bendrąjį).
Trūkumų pašalinimo institutas gali būti laikomas ir kitais CPK 138
straipsnyje nurodytais pagrindais.

Jeigu ieškinyje, kurį prašoma nagrinėti dokumentinio proceso
tvarka, sujungiami keli savarankiški reikalavimai, tačiau jie ne visi
pagrįsti leistinais rašytiniais įrodymais, teismas dokumentinio proceso
tvarka nagrinėja tinkamai pareikštus reikalavimus, o kitus reikalavimus
išskiria į atskirą bylą ir nagrinėja pagal bendrąsias ginčo teisenos
taisykles. Bylų išskyrimo klausimas turi būti sprendžiamas taip pat keliant
civilinę bylą. Šią nuomonę patvirtina ir CPK 136 straipsnio antroji dalis,
kur teigiama, kad išskirti bylą į savarankišką bylą teismas gali priimdamas
ieškinį.

CPK normų taikymas teismų praktikoje apžvelgia ieškininio
pareiškimo reikalavimus. Pavyzdžiui, LR Aukščiausiojo Teismo senato
nutarimai .LR visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje
nagrinėjant garbės ir orumo civilines bylas. Reikalavimas dėl asmens garbės
ir orumo, gero vardo gynimo, moralinės ir materialinės žalos atlyginimo
turi atitikti CPK 135, 136 straipsnių reikalavimus. Pareiškime turi būti
tiksliai nurodyta, kokios paskelbtos žinios žemina asmens garbę ir orumą ir
neatitinka tikrovės, argumentai, dėl kurių paskelbtos žinios laikomos
žeminančiomis, kada ir kur buvo paskelbtos, kad paskelbtos žinios yra apie
ieškovą ir jas paskelbė atsakovas. Be to, turi būti suformuluotas paneigimo
tekstas, nurodytas žinių paneigimo būdas, jei paneigimas atsižvelgiant į
paskleidimo būdą, yra galimas. Ieškovas turi nurodyti įrodymus,
patvirtinančius išdėstytas aplinkybes, ir tiksliai suformuluoti materialinį
teisinį reikalavimą atsakovui.

Ieškininiam pareiškimui, paduodamam šios kategorijos bylose,
įstatymai nenumato specialių reikalavimų, todėl jo turinys ir forma turi
atitikti bendrus CPK 135, 136 str. reikalavimus. Labai svarbu, kad
ieškininiame pareiškime ieškovas nurodytų aplinkybes (teisinius faktus),
kuriomis grindžia savo reikalavimą bei įrodymus, patvirtinančius išdėstytas
aplinkybes, ir tiksliai suformuluotų materialinį teisinį reikalavimą
atsakovui. Ieškininį pareiškimą pasirašo ieškovas arba jo atstovas. Prie
atstovo paduodamo pareiškimo turi būti pridedami dokumentai, patvirtinantys
atstovo įgalinimus. Jeigu paduotas pareiškimas ieškovo nepasirašytas, turi
būti taikomos CPK numatytos pasekmės. Jeigu pareiškimą ieškovo vardu
paduoda pasirašęs jį įgalinimų neturintis asmuo, teisėjas turi atsisakyti
priimti ieškininį pareiškimą (CPK 137 str. 2 d. 8 p.)

Prie ieškininio pareiškimo būtina pridėti įrodymus,
patvirtinančius, kad sumokėtas žyminis mokestis. Jeigu ieškininis
pareiškimas paduotas nesilaikant CPK 135, 137 str. Reikalavimu arba
neapmokėjus žyminio mokesčio, teisėjas turi priimti nutartį ir nustatyti
ieškovui terminą trūkumams pašalinti arba žyminiam mokesčiui sumokėti.
Jeigu ieškovas teismo nustatytu terminu pašalina trūkumus arba sumoka
žyminį mokestį, pareiškimas laikomas paduotu paradinio jo pateikimo teismui
dieną. Priešingu atveju, pareiškimas laikomas nepaduotu ir teisėjo
nutartimi grąžinamas. Ieškininis pareiškimas priimamas teisme ir prasideda
ieškininė teisena, jeigu yra įstatymo nustatytos sąlygos. Ieškininio
pareiškimo nepriėmimo pagrindų sąrašą nustato CPK 137 str. 2 d.

2. IEŠKINIO ELEMENTAI

Kaip minėta, ieškinio turinį sudaro ieškovo reikalavimas ir jį
pagrindžiančios aplinkybės. Šios dvi sudedamos ieškinio dalys vadinamos
ieškinio elementais – ieškinio dalyku ir ieškinio pagrindu. Ieškinio
sudedamosios dalys pavaizduotos pav.1.

Pav.1

2.1 IEŠKINIO DALYKAS

Tai ieškovo per teismą atsakovui pareikštas materialusis teisinis
reikalavimas (lot. petitum) (CPK 135 str. 1d. 4 p.). Kreipdamasis į teismą
teisminės gynybos, ieškovas visada turi nurodyti, ko jis prašo teismo,
pavyzdžiui: „prašau pakeisti“, „prašau išieškoti“, „prašau pripažinti“ ir
t. t Kartu ieškovas privalo nurodyti konkretų asmenį, pažeidusį ar
ginčijantį ieškovo subjektinę teisę, t.y. atsakovą., dėl kurio teismas
turėtų priimti konkretų sprendimą. Tad reikalavimas, t. y. ieškinio
dalykas turi du adresatus – atsakovą ir teismą. Reikalavimas adresuojamas
atsakovui, nes būtent jis, ieškovo nuomone, pažeidė ar ginčija subjektinę
teisę. Tačiau šis reikalavimas adresuojamas atsakovui o per teismą, nes
būtent į teismą kreipiamasi su prašymu apginti pažeistą ar ginčijamą
subjektinę teisę. Ieškovui nesuformulavus savo reikalavimo, nėra ir
ieškinio, kartu – ir teisminio nagrinėjimo dalyko[4].

2.2 IEŠKINIO PAGRINDAS

Iš lotynų kalbos išvertus causa actiones; causa petendi – tai
faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį
reikalavimą, t.y. ieškinio dalyką (CPK 135 str. 1 d. 2 p.). Juridiniai
faktai, kuriais grindžiamas reikalavimas, yra faktinis ieškinio pagrindas.
Be faktinio, reikia skirti ir juridinį ieškinio pagrindą – konkrečias
materialiosios teisės normas, kurios reguliuoja ginčijamą materialųjį
teisinį santykį ir kurių pagrindu teismas patenkina ieškinį. Ieškovas
ieškinio pareiškime neprivalo nurodyti juridinio ieškinio pagrindo, jis
turi nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą[5].

Be ieškinio dalyko ir pagrindo, daugelis autorių dar skiria trečią
ieškinio elementą – ieškinio turinį, arba tikslą. Šiuo, trečiuoju, ieškinio
elementu laikoma pažeistos teisės gynybos būdas, kuri ieškovas prašo teismo
taikyti. Ieškinio turinio doktrinos požiūriu ieškinio dalykas yra ieškovo
reikalavimas, pareikštas atsakovui, o ieškinio turinys – ieškovo
reikalavimas, pareikštas teismui. Antai, bet kuris CK 1.1387 straipsnyje
nurodytas civilinių teisių gynybos būdas, suformuluotas ieškinio
pareiškime, tampa ieškinio turiniu. Taigi ieškovas galui reikaluti, kad
teismas pripažintų jo teisę, įpareigotų atsakovą įvykdyti prievolę natūra
ir t.t.

Visada svarbu tiksliai nustatyti ieškinio elementus, nes pagal
juos ir ginčo šalis nustatomas ieškinių tapatumas, kitaip tariant,
kiekvieną konkretų ieškinį individualizuoja jo elementai. Kai teismas jau
išnagrinėjęs bylą pagal pareikštą ieškinį ir priėmęs sprendimą,
pakartotinai kreipsis su tapačiu ieškiniu į teismą neleidžiama (CPK 137
str. 2 d. 4 p.). ieškinio elementų svarba pabrėžiama ir teismų praktikoje.
Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1999 m. birželio 9 d. nutartyje
konstatavo, kad „ Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis
ir Lietuvos CPK 4 straipsnis įtvirtina asmens teisę kreiptis į teismą. Kaip
ir bet kuri kita teisė, taip ir teisė kreiptis į teismą turi būti
įgyvendinama laikantis tam tikros tvarkos. Lietuvos CPK 4 straipsnis
nustato, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo tiri teisę įstatymo nustatyta
tvarka kreiptis į teismą. Taigi teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo
tvarka nustatoma įstatymų ir šios tvarkos būtina laikytis.

Asmens teisė kreiptis į teismą ieškininės teisenos tvarka
realizuojam ieškinio instituto pagalba. Kreipimosi su ieškiniu į teismą
tvarką detalizuoja Lietuvos CPK 146 – 148 straipsniai. Pagal Lietuvos CPK
146 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktus kiekviename ieškininiame pareiškime
ieškovas privalo nurodyti savo ieškinio elementus – ieškinio dalyką
(ieškovo reikalavimą) ir pagrindą (aplinkybes, kuriomis ieškovas grindžia
savo reikalavimą bei šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus). Nesant bent
vieno iš šių dviejų elementų, nėra ieškinio. Būtent ieškinio elementai
apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką ir leidžia teismui tinkamai
pasiruošti bylos nagrinėjimui. Ieškovui tiksliai nesuformulavus savo
reikalavimo ir nenurodžius savo reikalavimo faktinio pagrindo, teismas
negalėtų teisingai taikyt Lietuvos CPK 150 ir kitų straipsnių,
reguliuojančių civilinės bylos iškėlimą. Tokiu atveju teisėjas taip pat
negalėtų tinkamai pasiruošti bylos teisminiam nagrinėjimui. Lietuvos CPK
146-148 straipsnių reikalavimai suformuluoti imperatyvia forma, todėl šios
normos laikytinos imperatyviomis ir nenumatančiomis jokių išimčių. Jeigu
suinteresuotas asmuo nepaiso Lietuvos CPK 146–148 straipsnių imperatyvių
reikalavimų ir paduoda teismui pareiškimą, neatitinkantį minėtų straipsnių
reikalavimų, tai teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos CPK 151 straipsnio 1
dalimi, nustato ieškovui terminą pareiškimo trūkumams ištaisyti. Ieškovui
per teisėjo nustatytą terminą pareiškimo trūkumams ištaisyti. Ieškovui per
teisėjo nustatytą terminą nepašalinus ieškinio pareiškimo trūkumų,
pareiškimas laikomas nepaduotu ir grąžinamas ieškovui (CPK 151 str. 2 d.).
Pažymėtina, kad įstatymas (CPK 146-148 str.) nustato minimalius ieškinio
pareiškimo formos ir turinio reikalavimus. Iš ieškovo nėra reikalaujama
nurodyti teisinį ieškinio pagrindą ar kitokias aplinkybes, kurias galėtų
nurodyti tik teisininkas. Taigi įstatymo nustatytus reikalavimus
suinteresuotas asmuo gali įvykdyti ir be advokato pagalbos. Tokie minimalūs
įstatymo reikalavimai negali būti laikomi konstitucinės teisės kreiptis į
teismą ribojimu ar Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
konvencijos 13 straipsnio pažeidimu. Šios konvencijos 13 straipsnis
garantuoja asmeniui teisę pasinaudoti efektyvia teisine gynyba
valstybiniuose organuose. Konvencijos 13 straipsnis nereguliuoja kreipimosi
dėl teisminės gynybos procesinės tvarkos. Taigi ši teisė realizuojama pagal
nacionalinės teisės nustatytas taisykles, kurios kaip minėta, nustato tik
minimalius reikalavimus pareiškimo turiniui ir formai. Bet kokia ginčus dėl
teisės sprendžianti institucija gali suteikti efektyvią gynybą tik tuo
atveju, jeigu besikreipiantys į ją asmuo pakankamai aiškiai formuluoja savo
reikalavimą kaip ginčus dėl teisės sprendžianti institucija, privalo būti
nešališkas. Tai reiškia, kad teismas negali tapti ieškovo advokatu ir už jį
suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą. Ieškovas, pats to nesugebėdamas
padaryti, gali prašyti teisinės pagalbos advokato ir kito asmens[6].

3. IEŠKINIO KEITIMAS

Pagal CPK 42 straipsnio pirmąją dalį ieškovas turi teisę pakeisti
ieškinio dalyką arba pagrindą. Šios teisės įgyvendinimas detalizuojamas 141
straipsnyje. Ieškinio dalyką arba pagrindą ieškovas gali pakeisti tik iki
nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo. Vėlesnis ieškinio
dalyko ar pagrindo keitimas galimas tik jeigu šitai tapo būtina vėliau arba
yra gautas priešingos šalies sutikima, arba teismas mano, kad tai
neužvilkins bylos nagrinėjimo. Toks ieškinio elementų ribojimas aiškinamas
proceso koncentruotumo principu (CPK 7 str.) ir siekiui užkirsti kelią
proceso vilkinimui. Šios taisyklės išimtį nustato CPK 377 straipsnis,
leidžiantis šeimos bylose keisti vieną iš ieškinio elementų iki bylos
nagrinėjimo iš esmės pabaigos.

Ieškovas, norėdamas pakeisti ieškinio dalyką arba pagrindą,
pateikia teismui rašytinį pareiškimą. Šis turi atlikti bendruosius
reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui (CPK 111 str.). Keisti
abiejų ieškinio elementų kartu neleidžiama, nes tai reikštų, kad ieškovas
ankstesnio ieškinio ir pareiškia naują. Galimybė keisti ieškinio dalyką
susijusi su materialiojoje teisėje nurodoma galimybe laisvai disponuoti
savo materialiosiomis teisėmis. Pavyzdžiui, CK 6.334 straipsnyje sakoma,
jog pirkėjas, nusipirkęs netinkamos kokybės daiktą, turi teisę reikaluti,
kad daiktas, apibrėžtas pagal rūšinius požymius, būtų pakeistas tinkamos
kokybės daiktu arba būtų atitinkamai sumažinta kaina, arba pardavėjas
neatlygintinai pašalintų daikto trūkumus ar padengtų pirkėjo išlaidas jiems
ištaisyti, arba būtų nutraukta sutartis ir pirkėjui atlyginti nuostoliai.
Vieną iš šių pasirinktą reikalavimą vėliai atsakovas gali pakeisti kitu.
Keisti ieškinio dalyką galima tik neperžengiant ginčijamo materialiojo
teisinio santykio ribų. Ieškovas, pareiškęs visai naują reikalavimą,
neturintį nieko bendra su pirmesniu ir peržengiantį ginčijamo materialiojo
teisinio santykio ribas, laikomas atsisakiusiu ankstesnio ieškinio. Tokį
naują reikalavimą ieškovas gali pateikti tik pareikšdamas ieškinį bendrąją
tvarka.

Ieškinio dalyko ar pagrindo pakeitimą reikia skirti nuo ieškinio
reikalavimų padidinimo ar sumažinimo arba papildomų faktinių aplinkybių
nurodymo. Ieškinio reikalavimo, t. y. ieškinio dalyko, sumažinimas ar
padidinimas, ieškinio pagrindą papildančių faktinių aplinkybių nurodymas
(CPK 42 str. 1 d.) nelaikoma ieškinio dalyko arba pagrindo pakeitimu, nes
tai yra savarankiška ieškovo procesinė teisė. Šiuo atveju pradiniai
ieškinio elementai nesikeičia, o tik padidėja arba sumažėja jų apimtis[7].

Galimybė keisti ieškinio pagrindą taip pat susijusi su
materialiąja teise. Antai CK 6.497 straipsnyje nurodyta keletas pagrindų,
kai nuomotojo reikalavimu prieš terminą gali būti nutraukta nuomos
sutartis. Todėl ieškovas pasirinktą vieną iš šiame straipsnyje nurodytų
pareikšto ieškinio pagrindų vėliau gali pakeisti kitu.

Pakeisti ieškinio dalyką arba pagrindą gali tik pats ieškovas.
Pagal dispozityvumo principą, teismas savo iniciatyva neturi teisės keisti
ieškinio elementų. Išimtis yra nustatyta tik kai kuriomis nedispozityvioms
byloms, kai, siekiant užtikrinti viešojo intereso apsaugą, įstatyme teismui
suteikiam teisė savo iniciatyva viršyti pareikštus reikalavimus, t.y.
teismas gali aptenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip
pat gali priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau
tai yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu (CPK
376, 405, 417 str.). CPK 405, 417 straipsniuose numatytais atvejais teismas
taip pat turi teisę viršyti ieškinio pagrindą, t.y. priimti sprendimą
teismo posėdyje vadovaudamasis ištirtomis aplinkybėmis, kuriomis ieškovas
iš pradžių nesirėmė. Teismas taip pat turi išsiaiškinti ieškovui jo teisę
pakeisti ieškinio elementą. Be to, teismas, siekdamas priimti teisėtą ir
pagrįstą sprendimą, gali jį pagrįsti kitomis materialiosios teisės
normomis, negu tos, kurias nurodo ieškovas, ypač kai kyla byla susijusi su
viešojo intereso gynyba, nes kvalifikuoti teisiškai nustatytus faktus yra
teismo prerogatyva.

Ieškovui pakeitus ieškinio dalyką arba pagrindą, teismas nustato
ne trumpesnį kaip keturiolikos dienų terminą nuo procesinio dokumento
įteikimo dienos bylos nagrinėjimui pasirengti. Tai reiškia, kad teismas
ieškovo rašytinio pareiškimo pakeisti vieną iš ieškinio elementų kopiją
turi išsiųsti atsakovui ir kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims, kad šie
galėtų pasirengti gynybai, o bylos nagrinėjimas tam laikui atidedamas.
Tačiau šiuo atveju nėra taikomos normos, reglamentuojančios pasirengimą
bylos nagrinėjimui (CPK 141 str. 2 d.).

Teisė pakeisti ieškinio dalyką ar pagrindą nėra absoliuti. Todėl
teismas turi teisę atsisakyti tenkinti pareiškimą pakeisti ieškinio dalyką
ar pagrindą, jeigu toks pakeitimas užvilkintų bylos nagrinėjimą, o ieškovui
buvo paskirtas terminas ieškinio elementams visiškai suformuluoti ir šis
galėjo remtis pareiškime nurodytomis aplinkybėmis. Teismo nutartis
atsisakyti tenkinti pareiškimą pakeisti ieškinio dalyką ar pagrindą
pateikiant atskirąjį skundą neskundžiama (CPKI 141 str. 3-4 d.

Kai kurių valstybių civilinio proceso įstatymai draudžia ieškovui
keisti ieškinio elementus. Pavyzdžiui, Švedijos teismo proceso kodekso 13:3
straipsnyje ieškovui neleidžiama iškėlus bylą keisti ieškinio elementų,
išskyrus tokias išimtis:

1. Galima keisti ieškinio pagrindą, kai iškėlus bylą paaiškėja

naujų aplinkybių;

2. Kartu su reikalavimu priteisti papildomai galima pareikšti

reikalavimą pripažinti;

3. Iškėlus bylą galima pareikšti gretutinius reikalavimus,

pavyzdžiui priteisti palūkanas

4. Galima nurodyti naujų faktų nekeičiant reikalavimo[8].

Pagal Vokietijos CPK 263 straipsnį keisti ieškinio elementus
iškėlus bylą galima tik atsakovo sutikimu. Teismas taip pat gali leisti
keisti ieškinio elementus, kai būtina išvengti naujo ieškinio, taigi ir
dviejų teismo procesų.

Italijos civilinio proceso teisės doktrina pripažįsta ieškovo
teisę modifikuoti savo reikalavimą, tačiau nepripažįsta jo teisės vietoj
ankstesnio reikalavimo pareikšti naują[9].

Ikikarinėje Lietuvoje Civilinės teisenos įstatymas gana griežtai
reguliavo ieškinio elementų pakeitimą. Įstatymo 332 straipsnis nurodė, kad
ieškovas gali tik sumažinti savo reikalavimus, bet negali jų didinti ar
keisti iš esmės arba reikšti naujų reikalavimų, išskyrus atvejus, kai jie
kilę iš ieškinio dalyko. Vyriausiojo tribunolo praktika rodo, kad šis
straipsnis taikytinas nenukrypstant nuo įstatymo raidės ir nuosekliai.
Pavyzdžiui, byloje, kurioje ieškovas, prašantis nutraukti nuomos sutartį,
pirmiausia savo reikalavimą grindė tuo, kad atsakovas nemoka nuomos
mokesčio,o vėliau nurodė visiškai kitą savo reikalavimo pagrindą,
Vyriausiasis tribunolas pripažino esant ieškinio pagrindo pakeitimą. Tačiau
ieškinio elementų keitimu nebuvo pripažįstama reikalavimų tikslinimas arba
jų papildymas reikalavimui ieškoti palūkanas ar vietoj turto priteisti jo
vertę pinigais (CTĮ 333 str.)[10].

Ieškinio elementų pakeitimo institutas vertintas
daugiareikšmiškai. Viena vertus, jis padeda išvengti kelių teismo procesų,
tad teisės keisti ieškinio dalyką ar pagrindą ieškovui suteikiamas
laikytinas visiškai logišku žingsniu. Tačiau šalia proceso ekonomiškumo
įžvelgiami šio instituto trūkumai. Pirma, keičiant ieškinio elementus
nukenčia atsakovo interesai, nes jis turi skubiai keisti savo gynybos
taktiką. Kita vertus, pakeitus ieškinio dalyką ar pagrindą, bylos
nagrinėjimą reikia atidėti, o tai reiškia, kad jis automatiškai užsitęsia.

4. IEŠKINIO ATSIĖMIMAS IR ATSISAKYMAS

Dispozityvumo principo esmė civiliniame procese kaip tik ir
pasireiškia tuo, kad civilinis procesas ir prasideda, ir gali baigtis
šalies iniciatyva. Procesas prasideda ieškovo iniciatyva, bet jos
iniciatyva jis gali baigtis. Taigi ieškinio atsiėmimas ir atsisakymas yra
viena iš daugelio ieškovo procesinių teisių (CPK 42m str.), kurių
įgyvendinimas reiškia ir dispozityvumo principo įgyvendinimą.

CPK 139 straipsnis numato ieškovo teisę atsiimti ieškinį. Šia
teise ieškovas gali pasinaudoti tik kol teismas neišsiuntė ieškinio
pareiškimo nuorašom atsakovui. Vėliau ieškovas gali atsiimti ieškinį tik
atsakovo sutikimu. Tokia nuostata paaiškinama tuo, jog ieškinio atsiėmimas
neužkerta kelio ieškovui ateityje vėl kreiptis į teismą su tapačiu
ieškiniu, todėl atsakovas gali būti pagrįstai suinteresuotas tęsti bylos
nagrinėjimą, kad jis būtų užbaigtas priimant sprendimą atmesti ieškinį, ir
šitaip atimti iš ieškovo teisę ateityje reikšti tapatų ieškinį (CPK 137
str. 2 d. 4 p.). atsiimant ieškinį nereikia nurodyti šio procesinio veiksmo
motyvų, nes jie neturi teisinės reikšmės. Tokį žingsnį ieškovas gali žengti
dėl įvairių priežasčių nenoro bylinėtis, gresiančių bylinėjimosi išlaidų,
abejonių savo reikalavimų pagrįstumu ir panašiai. Ieškovas, norėdamas
atsiimti ieškinį privalo pateikti teismui rašytinį pareiškimą (CPK 111
str.). Teismas, patenkindamas ieškovo prašymą, priima nutartį dėl ieškinio
atsiėmimo, o pareiškimą palieka nenagrinėtą. Ši nutartis pateikiant
atskirąjį skundą neskundžiama. Atsiėmus ieškinį, ieškovui grąžinama jo
sumokėtas žyminis mokestis (CPK 87 str. 1 d. 2 p.).ieškovas, atsiėmęs
ieškinį nepraranda teisės kreiptis į teismą su tapačiu ieškiniu ateityje
(CPK. 297 str.). taigi ateityje ieškovas vėl gali kreiptis į teismą su
tapačiu ieškiniu. Tačiau teismas gali netenkinti ieškovo prašymo atsiimti
ieškinį CPK 42 straipsnio antrojoje dalyje numatytais atvejais.

Ieškinio atsisakymas, skirtingai nuo ieškinio atsiėmimo, reiškia
pareikšto reikalavimo atsisakymą. Tačiau ieškinio atsisakymas nėra teisės
kreiptis į teismą atsisakymas (CPK 5 str. 2 d.). ieškinį pareiškęs ieškovas
savo teisę kreiptis į teismą toje byloje jau yra įgyvendinęs, todėl neturi
ko atsisakyti. Ieškinio atsisakymas reiškia materialiojo teisinio
reikalavimo, t.y. materialiosios teisės, atsakovui atsisakymą. Dažniausia
tokių atvejų pasitaiko, kai jau iki teismo posėdžio atsakovas patenkina
ieškovo reikalavimą arba pats ieškovas praranda norą ginti savo teisę dėl
intereso mažareikšmiškumo ir panašiai. Bet galimi ir atvejai, kai ieškovas
pareiškia iš anksto žinomą nepagrįstą ieškinį, vildamasis laimėti bylą, bet
pasikeitus aplinkybėms jo atsisako. Šiuo atžvilgiu ieškovas taip pat neturi
ko atsisakyti, nes nė neturėjo teisės į ieškinį. Tokiais atvejais teismas,
nustatęs, kad ieškovo reikalavimas nei faktiniu, nei teisiniu atžvilgiu
nėra pagrįstas, turi jo visai netenkinti, o ieškovui taikyti CPK 95
straipsnyje nustatytą sankciją.

Ieškovas turi teisę atsisakyti ieškinio esant bet kuriai proceso
stadijai, t.y. tiek pirmos instancijos, tiek apeliacinės instancijos
teisme, nagrinėjant bylą kasacine tvarka. Apie ieškinio atsisakymą
pareiškiam raštu arba žodžiu. Kai ieškinio atsisakoma žodžiu, teismas
privalo išaiškinti ieškovui procesinius tokio atsisakymo padarinius.
Žodinis ieškovo pareiškimas įrašomas į protokolą ir ieškovas jame pasirašo.
Jeigu apie ieškinio atsisakymą pareiškiam raštu, tai tokiame ieškovo
pareiškime privalo būti nurodyta, kad jam žinomi ieškinio atsisakymo
teisiniai padariniai. Tokį prašymą teismas išnagrinėja rašytinio proceso
tvarka (CPK 140 str. 1 d.). Jeigu pareiškime nėra nurodyta, kad ieškovui
žinomi ieškinio atsisakymo teisiniai padariniai, teismas išsiunčia ieškovui
pranešimą, kuriame šie nurodyti. Jeigu per septyniais dienas nuo tokio
pranešimo išsiuntimo dienos teismas iš ieškovo negauna patvirtinimo, kad
jis tikrai atsisako ieškinio, pripažįstama, jog ieškovas ieškinio
neatsisako.

Jeigu teismas priima ieškovo pareikštą ieškinio atsisakymą, teismo
nutartimi civilinė byla nutraukiama, o ieškovas netenka teisės pakartotinai
kreiptis į teismą su tapačiu ieškiniu (CPK 293 str. 4 d; 294 str.).

Tačiau ieškovo pareikštas ieškinio atsisakymas nėra besąlygiškas
pagrindas teismui nutraukti bylą, nes CPK 42 straipsnio antrojoje dalyje
nurodyta teismo teisė nepriimti ieškovo pareikšto ieškinio atsisakymo,
prieštaraujančių imperatyvioms įstatymų normoms arba viešajam interesui.
Neįsigilinus pastaroji įstatymo nuostata galinti atrodyti prieštaraujanti
dispozityvumo principui. Tačiau teismas, spręsdamas privatų šalių ginčą,
negali tapti ir netampa privačiu arbitru. Jis, visada lieka valstybės
institucija, kuriai suteikta galia vykdyti teisingumą. Būdamas sudedamąja
valstybės mechanizmo dalimi, teismas negali nereguoti į viešojo intereso
pažeidimus civiliniame procese. Todėl jis negali priimti ieškovo pareikšto
ieškininio atsisakymo, prieštaraujančio imperatyvioms teisės normoms.
Priimdamas prieštaraujantį imperatyvioms teisės normoms ieškinio
atsisakymą, teismas ne tik pats pažeistų įstatymą, bet ir nusišalintų nuo
viešojo intereso apsaugos. Kontinentinės teisinės sistemos šalyse gana
aktyvus teismo vaidmuo civiliniame procese paaiškinamas būtent būtinumu
saugoti ir viešąjį interesą[11]. Šis principas pastaraisiais metais tampa
vis ryškesnis ir bendrosios teisės šalių civiliniame procese. Kai kurių
šalių civilinio proceso įstatymai taip pat nustato teismo teisę atsisakyti
priimti ieškovo pareikštą ieškinio atsisakymą. Pavyzdžiui, Prancūzijoje
draudžiama priimti ieškinio atsisakymą, galintį pažeisti viešąją tvarką
(pranc. Ordere public), t. y. įstatymų įtvirtintus pagrindinius
visuomeninio gyvenimo principus. Ispanijoje ieškovas gali atsisakyti
ieškinio, išskyrus atvejus, kai pagal materialiąją teisę neturi teisės
disponuoti reikalavimo teise arba ieškinio atsisakymas prieštarautų
viešajam interesui ar trečiųjų asmenų teisėms[12].. teisa, yra valstybių
kur kas liberaliau sprendžiančių ieškinio atsisakymo priėmimo klausimą.
Antai nors Italijoje ieškovo pareikštas ieškinio atsisakymas ir yra
pagrindas nutraukti bylą, tačiau su jokiomis papildomomis sąlygomis bylos
nutraukimas šiuo pagrindu nėra siejamas[13].

Teismas turėtų labai atidžiai apsvarstyti ieškovo pareikštą
ieškinio atsisakymą darbo bylose, taip pat bylose, susijusiose su žmogaus
konstitucinių laisvių ir teisių gynyba, bei kitose ne tik privataus, bet ir
viešojo pobūdžio bylose. Ieškinio atsisakymas tokiose bylose ir bylos
nutraukimas, kaip minėta, gali reikšti ir atsisakymą ginti viešąjį
interesą. Kita vertus, teismo atsisakymas priimti ieškovo pareikštą
ieškinio atsisakymą turi būti motyvuotas (CPK 291 str.).

Ieškinio atsisakymas turi būti pareikštas laisva ieškovo valia.
Jeigu ieškovas buvo verčiamas atsisakyti ieškinio, pavyzdžiui, atsakovas
jam grasino arba buvo atliekami kiti neteisėti veiksmai, ieškinio
atsisakymas laikomas prievartiniu, o tai yra ir valstybėje įtvirtintos
viešosios tvarkos pažeidimas. Taigi teismas, prieš priimdamas ieškovo
pareikštą ieškinio atsisakymą, kiekvienu atveju privalo patikrinti ir
įsitikinti, kad ieškovas visa tai daro visiškai laisva valia. Įstatymas
(CPK 140, 243 str.) įpareigoja teismą išaiškinti ieškovui teisinius
ieškinio atsisakymo padarinius: teismas privalo paaiškinti, kad priėmus
atsisakymą byla bus nutraukta ir jis praras teisę pakartotinai kreiptis į
teismą su tapačiu ieškiniu.

Minėta, kad užsienio valstybių civilinio proceso teisė taip pat
žino ieškinio atsisakymo institutą, tačiau kai kuriais aspektais jis iš
esmės skiriasi.

Bendrojoje teisėje skiriami du institutai – ieškinio nepalaikymo
9angl. palaintiff‘s discontinuance) ir savanoriško ieškinio atsisakymo
(angl. voluntary abandonment). Pirmu atveju ieškovas, pareiškęs ieškinį,
tampa pasyvia šalimi, laiku arba apskritai nepateikia savo rašytinių
reikalavimų ir neatlieka kitų būtinų procesinių veiksmų, rodančių, kad jis
palaiko savo reikalavimą. Jeigu toks ieškovo pasyvumas trunka ilgai
(Anglijoje – ne mažiau kaip vienus metus), teismas atsakovo reikalavimu
gali ieškinį atmesti. JAV tokiais atvejais teismas gali ieškinį atmesti ir
savo iniciatyva. Ieškinys atmetamas teismo sprendimu, paprastai turinčiu
res juiciata galią. Tačiau kartu teismas turi teisę sprendime nurodyti, kad
šis procesinis dokumentas neatima iš ieškovo teisės kreiptis į teismą
pakartotinai su tapačiu ieškiniu[14].

Atsisakyti ieškinio Anglijoje galima ne vėliau kaip per
keturiolika dienų nuo tos dienos, kai ieškovas gavo atsakovo prieštaravimus
dėl ieškinio. Tokiu atveju ieškovas turi atlyginti atsakovui teismo
išlaidas. Praėjus šiam terminui ieškovas gali atsisakyti ieškinio tik
teismo leidimu. Minėtas terminas yra labai svarbus ir kitu atžvilgiu:
atsisakęs ieškinio per keturiolika dienų, ieškovas išsaugo teisę pareikšti
tapatų ieškinį ateityje, o atsisakęs jo vėliau, ieškovas šią teisę
praranda. JAV atsisakyti ieškinio teismo leidimo nereikia, jeigu
atsisakymas pareiškiamas prieš ieškovui iš atsakovo gaunant atsiliepimą į
ieškinio pareiškimą. Vėlai atsisakyti ieškinio galima tik teismo leidimu.
Atsisakęs ieškinio ieškovas turi pareigą atlyginti atsakovui teismo
išlaidas. Teismo sprendimas, kuriuo baigiama byla ieškovui atsisakius
ieškinio, paprastai res judiciata galios neįgyja. Tačiau teismas,
atsižvelgdamas į atsisakymo priežastis, gali sprendime nurodyti, kad
ieškovas neteko teisės pareikšti tapatų ieškinį ateityje.

Prancūzijoje žinomi du institutai: ieškinio atsiėmimas ir ieškinio
atsisakymas. Pripažįstama, kad ieškinio pareiškimas sukuria dvišalius
teisinius ieškovo ir atsakovo santykis. Todėl ieškovas vienašališkai, t. y.
atsiimdamas ieškinį, šių santykių negali nutraukti. Taigi teismas gali
nutraukti bylą (pranc. le desistement d‘instance) tik kai ieškovas,
norinbtis atsiimti ieškinį, gauna atsakovo sutikimą (CPK 395 str.). jeigu
atsakovas nesutinka su ieškinio atsiėmimu, teismas bylą nagrinėja iš esmės.
Toks problemos sprendimas pateisinamas, turint omenyje, kad ieškinio
atsiėmimas neužkerta kelio ieškovui pareikšti tapatų ieškinį ateityje. Tad
atsakovas visiškai pagrįstai gali būti suinteresuotas išspręsti ginčą iš
esmės ir išvengti tapataus ieškinio apreiškimo ateityje grėsmės. Be to,
Prancūzijoje teismas gali nutraukti bylą savo iniciatyva nė vienai šaliai
nenurodant jokio aktyvumo ilgiau nei trejus metus, kai iškelta byla. Kai
ieškovas apskritai atsisako ieškinio, t. y. savo reikalavimo teisės,
teismas bylą nutraukia be teisės pareikšti tapatų ieškinį.

Ispanijoje ieškovas turi teisę atsisakyti ieškinio, išskyrus du
atvejus: pirma, kai jis neturi teisės disponuoti reikalavimo teise ir,
antra, kai ieškinio atsisakymas prieštarautų viešajam interesui arba
trečiųjų asmenų teisėms. Atsisakius ieškinio, byla nutraukiama be teisės
pakartotinai pareikšti tapatų ieškinį. Šalia ieškinio atsisakymo Ispanijos
civilinio proceso teisė žino ir ieškinio atsiėmimą. Skirtingai nei ieškinio
atsisakymas, ieškinio atsiėmimas yra dvišalis procesinis veiksmas, kuriam
visada reikia atsakovo sutikimo. Atsakovui nesutinkant, teismas bylą
nagrinėja iš esmės. Atsiėmęs ieškinį, ieškovas išsaugo teisę pareikšti
tapatų ieškinį ateityje. Be šių dviejų atvejų, byla taip pat nutraukiama,
jeigu ieškovas ilgiau kaip ketverius metus iškėlus bylą nenurodė jokios
iniciatyvos. Bylą nutraukus šiuo pagrindu, ieškovas vėl gali pareikšti
tapatų ieškinį, be abejo, jeigu dar nėra pasibaigęs ieškinio senaties
terminas[15].

Švedijoje ieškovui atsisakius ieškinio byla gali būti nagrinėjam
iš esmės, jeigu šito reikalauja atsakovas (Teismo proceso kodekso 13:15
str.). tačiau, ieškovas turėdamas rimtų priežasčių, iki bylos nagrinėjimo
pabaigos gali panaikinti savo ieškinio atsisakymą. Teismas gali nepriimti
ieškovo pareikšto ieškinio atsisakymo ne dispozityvioje byloje ir nagrinėti
ją iš esmės, kai toks atsisakymas prieštarauja viešajam interesui[16].

Vokietijoje skiriamas ieškovo pareikštas ieškinio atsisakymas
(vok. Klageversicht), suprantamas kaip reikalavimo teisės atsisakymas. Tam
atsakovo sutikimo nereikia,. Atsakovo parašymu teismas gali ieškinį atmesti
ir ieškovas praranda teisę pareikšti tapatų ieškinį (CPK 306 str.). Be to,
žinomas ir ieškinio atsiėmimas (vok. Klagerrucknahme). Tam ieškovas turi
gauti atsakovo sutikimą. Atsiėmus ieškinį, teismas sprendimo nepriima ir
laikoma ieškinį apskritai nebus pareikštą, o ieškovas ateityje gali
pareikšti tapatų ieškinį. Ieškovas, atsiėmęs ieškinį, privalo atlyginti
atsakovo turėtas teismo išlaidas (CPK 269 str.)[17]

5. TEISĖ PAREIKŠTI IEŠKINĮ IR TEISĖ Į IEŠKINIO PATENKINIMĄ

Ieškinys yra tarpšakinis teisinis institutas, turintis materialųjį
teisinį turinį ir procesinę teisinę formą. Todėl teisę į ieškinį būtina
aptarti dviem aspektais – materialiuoju teisiniu ir procesiniu teisiniu.

Materialiuoju teisiniu atžvilgiu teisė į ieškinį yra teisė į
reikalavimo patenkinimą, t. y. teisė į teigiamą teismo sprendimą. Ši teisė,
be abejo, priklauso nuo materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybių. Pirma,
ieškovo reikalavimas būtų patenkintas, jeigu šis įrodytų, pagrįstų tam
tikrais faktais, patvirtinančiais, kad atsakovas pažeidė ieškovo subjektinę
teisę, kitaip tariant, jeigu ieškovas įrodytų ieškinio pagrindą. Antra,
teismas ieškinį patenkintų, jeigu jis būtų teisiškai pagrįstas, t. y. jeigu
konkreti teisė norma ar normos nurodo atsakovo pareigą atsakyti. Trečia,
ieškovas turi teisę į ieškinio patenkinimą, jeigu jis nėra praleidęs
ieškinio senaties terminų (CK 1.131 str.), išskyrus atvejus kai įstatymas
tam tikram reikalavimui ieškinio senaties netaiko arba atsakovas
nereikalauja jos taikyti. Ketvirta, ieškovas turi teisę į savo reikalavimo
patenkinimą, jeigu toks reikalavimas nėra pareikštas prieš įstatymo ar
sutarties nustatytą terminą. Pavyzdžiui, kai įstatymas ar sutartis numato
terminą, per kurį skolininkas privalo įvykdyti prievolę, kreditorius įgyja
teisę reikaluti įvykdyti prievolę ir patraukti skolininką atsakomybėn tik
jam šį terminą pažeidus.

Pirmosios dvi aplinkybės vadinamos bendrosiomis teisės į ieškinį
prielaidomis, kitos dvi – specialiosiomis teisės į ieškinį prielaidomis.
Tad teisė į ieškinį yra materialioji subjektinė teisė, priklausanti nuo
materialiojo teisinio pobūdžio faktų. Atsakyti, turi asmuo teisę į ieškinį
ar ne, galima nustačius visas bylos aplinkybes, ištyrus ir įvertinus
įrodymus bei teisingai nustačius reikiamą taikyti materialiosios teisės
normą. Į šį klausimą atsako teismas priimdamas sprendimą. Jeigu ieškovas
turi teisę į ieškinį, teismas jo ieškinį savo sprendimu patenkina (iš
dalies ar visiškai), jeigu neturi – atmeta. Būtent todėl keliant bylą nėra
tikrinama, ar asmuo turi teisę į ieškinį. Įstatymas draudžia atsisakyti
priimti ieškinio pareiškimą dėl materialiųjų teisinių motyvų. Pavyzdžiui,
CK 1.126 straipsnio pirmojoje dalyje teismui draudžiama atsisakyti priimti
ieškinio pareiškimą motyvuojant ieškinio senaties termino praleidimu.

Teisė į ieškinį procesiniu teisiniu atžvilgiu suprantama kaip
teisė pareikšti ieškinį, teisė kreiptis į teismą. Taigi tai yra procesinė
subjektyvinė teisė. Kaip ir bet kuri subjektinė teisė, teisė pareikšti
ieškinį (teisė kreiptis į teismą) priklauso nuo tam tikrų įstatyme nurodytų
faktinių aplinkybių.

Teismų praktikoje Vilniaus apygardos teisėja, atsisakydama priimti
ieškininį pareiškimą, rėmėsi Lietuvos Respublikos CPK 137 str. 2 d. 3 p.
t.y. manė jog ieškovas nesilaiko įstatymo nustatytos tai bylų kategorijai
išankstinio neteisminio sprendimo tvarkos. Tačiau CPK numato ne išankstinę
neteisminę ginčo sprendimo tvarką, o prielaidą, kuriai esant Lietuvos
Respublikos teismai gali taikyti valstybės prievartą užsienio valstybei.
Valstybės imunitetas ir imunitetas nuo ieškinio pareiškimo – netapačios
sampratos.

Valstybės imunitetas reiškia ne imunitetą nuo ieškinio pareiškimo,
o imunitetą nuo užsienio valstybės teismo jurisdikcijos. Kadangi teisę
kreiptis į teismą garantuoja LR Konstitucijos 30 straipsnis, tai reiškia,
kad ieškovas turi teisę kreiptis į teismą, remdamasis vien Lietuvos
Respublikos Konstitucija. Tačiau, kaip jau minėta, teismo galimybė apginti
pažeistas ieškovo teises, kuomet atsakovu yra užsienio valstybė, priklauso
nuo to, ar užsienio valstybė reikalaus jos atžvilgiu taikyti valstybės
imuniteto doktriną. Tarptautinė praktika rodo, kad valstybė apie imuniteto
jai taikymą ar netaikymą pareiškia teisme, t. y. po to, kai teismas priima
ieškovo ieškininį pareiškimą ir pats kreipiasi į savo valstybės Užsienio
reikalų ministeriją, prašydamas diplomatiniais kanalais susisiekti su
užsienio valstybe, kad pastaroji pareikštų savo nuomonę, dėl jai pareikšto
ieškinio bei patvirtintų ar paneigtų valstybės imuniteto doktrinos taikymą
jos atžvilgiu.

Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje sakoma, kad asmuo,
kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į
teismą. Ar ši redakcija reiškia, kad tokią subjektinę teisę bet kada turi
bet kuris asmuo? Be abejonės ne. Aptariamame Konstitucijos straipsnyje
nurodyta ne tik galimybė kiekvienam asmeniui tokią subjektinę teisę įgyti
esant įstatyme numatytiems pagrindams. Taigi jame yra patui subjektinė
teisė, o tik vienas iš asmens teisnumo elementų – galimybė turėti tokią
teisę. Ar asmuo įgys teisę kreiptis į teismą, priklauso nuo procesinio
teisinio pobūdžio aplinkybių, vadinamų teisės pareikšti ieškinį (teisės
kreiptis į teismą) prielaidomis. Šios prielaidos yra tokios:

1. Tai ieškovo, civilinis procesinis teisnumas (CK 2.1 str.). tik
teisnus asmuo gali įgyti, turėti procesines teises ir pareigas, taigi ir
teisę kreiptis į teismą su ieškiniu.

2. Ginčas, kurį išspręsti kreipiamasi, turi priklausyti teismo
kompetencijai (CPK 137 str. 2 d. 1 p.) priešingu atveju asmuo negali
apreikšti ieškinio, nes įstatyme šiuo atveju nenurodyta galimybė ginti tam
tikrą subjektinę teisę pareiškiant ieškinį.

3. Tai, įstatymo nustatyto išankstinio neteisminio bylos sprendimo
tvarkos laikymasis (CPK 137 str. 2 d. 3 p.) suinteresuotas asmuo, šios
tvarkos nesilaikęs ir todėl praradęs galimybe ja pasinaudoti. Pavyzdžiui
praėjus įstatymo nustatytiems naikinamiesiems terminams pretenzijai
pareikšti, yra praradęs ir teisę pareikšti ieškinį. Kai šios tvarkos
nesilaikyta, tačiau galimybė ja pasinaudoti nėra prarasta, asmuo nebeturi
teisę pareikšti ieškinį.

4. Nėra, įsiteisėjusio teismo ar arbitražo sprendimo, priimto dėl
tų pačių šalių ginčo, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (CPK 137
str. 2 d. 4 p.). Pasinaudoti teise kreiptis į teismą dėl konkretaus ginčo
galima tik vieną kartą. Jeigu teismas ar arbitražas išnagrinėjo bylą iš
esmės ir priėmė sprendimą, tai reiškia, kad tam tikru konkrečiu atveju
asmuo pasinaudojo teise kreiptis į teismą.

5. Teismas, nėra priėmęs nutarties dėl ieškovo pareikšti ieškinio
atsisakymo ar dėl šalių sudarytos taikos sutarties patvirtinimo (CPK 137
str. 2 d. 4 p.) Ieškinio atsisakymas reiškia savo reikalavimo atsakovui
atsisakymą. Todėl to paties reikalavimo negalima pareikšti ateityje antrą
kartą, nes galimybė kreiptis į teismą jau išnaudota. Taikos sutartis – tai
ginčo sureguliavimas pačių ginčo šalių pastangomis ir abipusis
kompromisais. Sudaręs taikos sutartį, ieškovas taip pat laikomas
išnaudojusiu savo galimybę kreiptis į teismą ir nebegali pakartotinai
kreiptis su tapačiu ieškiniui.

6. Teismo žinioje, nėra bylos dėl tų pačių šalių ginčo, dėl to
paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (CPK 137 str. 2 d. 5 p.). teismui
priėmus ieškinio pareiškimą ir iškėlus bylą, ieškovas praranda teisę
kreiptis su tapačiu ieškiniu į teismą pakartotinai, ne teisė kreiptis į
teismą šiuo atveju jau įgyvendinta.

7. Nėra ginčo arbitražui (CPK 137 str. 2 d. 6 p.). šalys,
pasirikusios spręsti ginčą arbitražu – neteisminiu ginčo sprendimo būdu, ir
nurodžiusios tai sutartyje, kartu atsisako galimybės kreiptis į teismą. Tik
pripažinus tokią sutartį negaliojančia arba pačioms sutarties šalims
tarpusavio susitarimu ją nutraukus, atsiranda teisė kreiptis į tesimą su
ieškiniui.

Vienos nurodytos prielaidos vadinamos teigiamomis. Tai privalomos
prielaidos, kad asmuo turėtų teisę pareikšti ieškinį. Pavyzdžiui, viena iš
teigiamų prielaidų yra ginčo priskyrimas teismo kompetencijai. Kitos
prielaidos vadinamos neigiamomis. Tai tokios aplinkybės, kurių neturi būti,
kad asmuo įgytų teisę pareikšti ieškinį. Pavyzdžiui, asmuo turi teisę
pareikšti ieškinį, kai nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl tapatus
ieškinio. Šiuo atveju neigiama prielaida ta, kad dėl tapataus ieškinio nėra
įsiteisėjęs teismo sprendimas.

Dauguma prielaidų yra bendros visoms civilinėms byloms. Tačiau kai
kurios iš jų specialios, pavyzdžiui, įstatymo nustatytos išankstinės
neteisminės bylos sprendimo tvarkos laikymasis, nes tvarkomos tik tam tikrų
bylų kategorijose.

Teisė pareikšti ieškinį atsiranda tik tada, kai laikytasi visų
išvardintų šios teisės prielaidų. Bent vienos iš jų nesilaikant, teisė
pareikšti ieškinį neatsiranda. Jei šitai nustatyta keliant civilinę bylą,
teisėjas turi atsisakyti priimti pareiškimą (CPK 137 str.). kai neesant
teisės į ieškinį paaiškėja iškėlus bylą, ši turi būti nutraukta (CPK 293
str), nes ieškovas neturėjo teisės kreiptis į teismą, taigi ir teisės
reikalauti, kad teismas pradėtų procesą. Tokiu atveju laikoma procesą
prasidėjus neteisėtai. Jeigu teisme jau nagrinėjamas tapatus ieškinys,
pareiškimas paliekamas nenagrinėtas (CPK 296 str. 4 p.)

Teisė pareikšti ieškinį yra procesinė teisė, todėl ji negali
priklausyti nuo materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybių. Teisėjas neturi
teisės atsisakyti priimti pareiškimą, o teismas – nutraukti bylą dėl
materialiojo teisinio pobūdžio motyvų, pavyzdžiui, dėl ieškinio senaties
termino praleidimo, reikalavimo teisės neturėjimo ir panašiai. Šios
aplinkybės, kaip materialiojo teisinio pobūdžio faktai, reikšmingos teisei
į ieškinio patenkinimą, o ne teisei į ieškinio pareiškimą.

Tai, kad suinteresuotas asmuo turi teisę pareikšti ieškinį (teisę
kreiptis į teismą), dar nereiškia, kad teisėjas priims jo pareiškimą ir
prasidės civilinis procesas. Kadangi ši teisė yra procesinė, ją būtina
įgyvendinti įstatymo nustatyta procesine tvarka. Kiekvienas suinteresuotas
asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo laikytis įstatymo nustatytų tinkamo
teisės kreiptis į teismą (teisės pareikšti ieškinį) įgyvendino sąlygų.
Tokios sąlygos yra:

➢ Ieškovo veiksnumas (CPK 137 str. 2 d. 7 p.)

➢ Bylos teismingumas teismui, į kurį kreipiamasi (CPK 137

str. 2 d. 2 p.)

➢ Ieškinio pareiškimo sutikimas su CPK 111, 135 -136 str.

reikalavimais.

➢ Įgaliojimai vesti bylą, jeigu pareiškimą suinteresuoto

asmens vardu paduoda jo atsakovas (CPK 137 str. 2 d. 8

p.)

➢ Žyminio mokesčio sumokėjimas, išskyrus tuos atvejus, kai

ieškovas atleistas nuo valstybės mokesčio (CPK 115 str.

135 str. 2 d. 138 str.)

Šios sąlygos įtakos teisei pareikšti ieškinį nedaro, o tik rodo,
asmuo tinkamai ar netinkamai įgyvendina savo teisę pareikšti ieškinį. Todėl
jų nesilaikant kyla jau kitų teisinių padarinių negu atsirandantyus nesant
pareikšti ieškinį prielaidų. Nesilaikius teisės pareikšti ieškinį tvarkos,
teisėjas nesprendžia ieškinio pareiškimo priėmimo klusimo (CPK 115, 138
str.) ir nustato terminą, per kurį ieškovas turi ištaisyti trūkumus. Per
nustatytą terminą ištaisius trūkumus, ieškinio pareiškimas laikomas
patekimo teismui dieną (CPK 115 str. 3 d.). tam tikrais atvejais,
nesilaikant šių sąlygų, gali atsirasti pagrindas atsisakyti priimti
pareiškimą (CPK 137 str. 2 d. 2, 7,8 p.) tačiau, pašalinus kliūtys, dėl
kurių atsisakyta priimti pareiškimą, vėl galima kreiptis į teismą.

Kai nesilaikius tinkamo teisės pareikšti ieškinį įgyvendinimo
sąlygų paaiškėja iškėlus bylą, teismas vienais atvejais palieka pareiškimą
nenagrinėtą (CPK 296 str. 1 d. 1-3, 7-8p.), o kitais – perduoda byla
pagal teismingumą (CPK 34 str. 2 d. 4 p.). teisės į ieškinį prielaidos bei
jos tinkamo įgyvendiniomo sąlygos svarbios ir atsakovo gynimuisi.
Atsakovas, gindamasisi nuo pareikšto jam ieškinio, gali panaudoto šias
prielaidas are sąlygas kaip procesinius teisinius atsikirtimus į ieškinį.

Teisė į ieškinį sudedamoji teisės į gynybą dalis, tai ir dėl
teisės į ieškinį prigimties ir sampratos yra įvairių nuomonių. Jas galima
suskirstyti į tris grupes:

1) teisė į ieškinį – tai galimybė reikaluti, kad teismas priimtų
palankų ieškovui sprendimą (vadinamoji konkrečios teisės į ieškinį
teorija);

2) teisė į ieškinį – tai galimybė reikaluti, kad teismas priimtų
sprendimą dėl ginčo esmės, nesvarbu, koks sprendimo turinys (vadinamoji
abstrakčios teisės į ieškinį teorija);

3) teisė į ieškinį yra galimybė reikaluti, kad teismas priimtų
pareiškimą ir išnagrinėtų bylą (vadinamoji procesinės teisės į ieškinį
teorija).

Visos šios teorijos grindžiamos vieša teisės į ieškinį prigimtimi.
Laikoma teisę į ieškinį reiškiant asmens galimybę miš valstybės, kad jos
institucija – teismas, priimtų ieškovo pareiškimą ir jį išnagrinėtų.
Tačiau, kaip matyti, dėl šios teisės turinio nesutariam.

Visos šios teorijos turi dar vieną trūkumą – jos telkia dėmesį į
procesinį teisinį teisės į ieškinį aspektą, ignoruodamos tai, kad šios
teisės šaknys glūdi materialiojoje teisėje. Taigi teisės į į ieškinį
prigimtį ir turinį galima atskleisti tik analizuojant abu jos aspektus – ir
materialųjį teisinį, ir procesinį teisinį. Materialiąją teisinę teisės į
ieškinį prigimtį pabrėžia Prancūzijos teisės doktrina, nurodydama kad teisę
į ieškinį turi kiekvienas suinteresuotas asmuo. Tai reiškia, kad teisės į
ieškinį prielaidos, be procesinių teisinių aplinkybių, yra ir
materialiosios teisinės aplinkybės – asmens interesas (pranc.interet) ir jo
galėjimas būti ieškovu (pranc. qualite), kad tik tinkamas ieškovas gali
turėti teisę į ieškinį materialiuoju teisiniu požiūriu.

6. ATSAKOVO INTERESŲ GYNYBOS BŪDAS

Šalių procesinės teisės yra lygios (CPK 17 str.). todėl ieškovas
turi teisę pareikšti ieškinį atitinkamai turi turėti teisę gintis nuo jam
pareikšto ieškinio. Kita vertus, principas audiatur et altera pars
reikalauja išklausyti ir atsakovo. Todėl atsakovui turi būti suteiktos tam
tikros procesinės galimybės išdėstyti savo nuomonę dėl jam pareikšto
ieškinio. Be abejo, atsakovas, pareiškus ieškinį, gali elgtis įvairiai.
Pavyzdžiui, jis gali pripažinti ieškinį arba ieškinio pagrindą. Tokiu
atveju teismas ieškovo ieškinį patenkins (CPK 42, 187 str.). atsakovas gali
elgtis ir pasyviai – nerašyti atsiliepimo į ieškinį, neatvykti į teismo
posėdį. Tokiu atveju teismas priims teismo sprendimą už akių (CPK 142, 285
str.). tačiau atsakovas gali nuspręsti gintis nuo jam pareikšto ieškinio.
Tada jis gali imtis tam tikrų procesinių priemonių, o jomis remdamasis
teismas gali atmesti ieškinį.

Procesinės priemonės, kuriomis atsakovas ginasi nuo jam pareikšto
ieškinio, vadinamos atsakovo gynybos priemonėmis. Šios priemonės leidžia ne
tik už-tikrinti procesinį šalių lygiateisiškumą, bet ir yra būtina
rungimosi principo prielaida. Tik pripažįstant adekvačias atsakovo gynybos
priemones, įmanoma užtikrinti, kad procesas bus rungimosi pobūdžio.

Tačiau, kaip minėta, gintis nuo pareikšto ieškinio yra atsakovo
teisė, bet ne pareiga. Todėl atsakovas gali nesiginti ir pripažinti ieškinį
(42 str.).

Įstatymas numato dvi atsakovo gynimosi nuo pareikšto ieškinio
priemones – priešinį ieškinį ir atsikirtimus į ieškinį.

6.1 PRIEŠINIS IEŠKINYS

Priešinis ieškinys (ang. Cross–action; pranc. action
reconventionelle; vok. Widerklage) – tai toje pačioje byloje pareikštas
atsakovo ieškinys ieškovui siekiant apsiginti nuo pirminio ieškinio
reikalavimo. Galimybė pareikšti ieškinį susijusi su materialiąja teise.
Daugeliu atvejų esant materialiesiems teisiniams santykiams subjektus sieja
abipusės teisės ir pareigos.todėl ne tik ieškovas turi teisę pareikšti
reikalavimą atsakovui, bet ir atvirkščiai – atsakovas turi teisę pareikšti
reikalavimą ieškovui. Pavyzdžiui, pagal rangos sutartį užsakovas turi teisę
reikaluti iš rangovo atlikti darbus laiku ir kokybiškai, o rangovas turi
teisę reikaluti iš užsakovo priimti atliktus darbus ir už juos laiku
sumokėti.

Priešinis ieškinys turi būti pareiškiamas pagal bendrąsias
ieškinio apreiškimo taisykles (CPK 143 str.). tačiau teismo nutartis
priimti priešinį ieškinį pateikiant atskirąjį skundą neskundžiama.
Priešinis ieškinys neatsižvelgiant į teismingumą pareiškiamas tame teisme,
kur nagrinėjamas pradinis ieškinys (CPK 33 str. 2 d.). atsakovas turi teisę
pareikšti priešinį ieškinį tik kol priimama nutartis skirti bylą nagrinėti
teismo posėdyje. Vėliau priešinį ieškinį teismas gali priimti tik esant
vienai iš tokių sąlygų:

• Būtinybė pareikšti priešinį ieškinį atsirado vėliau,

pavyzdžiui, teismas leido nepakeisti ieškinio dalyką arba

pagrindą po nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje

(CPK 141 str. 1 d.)

• Gautas priešingos šalies sutikimas priimti priešinį ieškinį;

• Teismas pripažįsta, kad vėlesnis ieškinio priėmimas

neužvilkins bylos nagrinėjimo.

Priešinio ieškinio pareiškimas yra pagrindas atidėti bylos
nagrinėjimą, nes ieškovas turi pasirengti gintis nuo jam pareikšto
priešinio ieškinio (CPK 156 str. 1 d.)

CPK 143 straipsnio antrojoje dalyje numatyti trys atvejai, kai
atsakovas gali gintis reikšdamas priešinį ieškinį:

1) priešiniu reikalavimu siekiama įskaityti pradinio ieškinio
reikalavimą, pavyzdžiui, užsakovui pareiškus ieškinį dėl netesybų už laiku
neatliktus darbus išieškojimo, rangovas pareiškia priešinį ieškinį tokiai
pat sumai dėl neatlyginamo už atliktu darbus išieškojimo;

2) patenkinus priešinį ieškinį, bus visiškai ar iš dalies
nebegalima patenkinti pradinio ieškinio, pavyzdžiui, pareiškus ieškinį dėl
alimentų išieškojimo, pareiškiamas priešinis ieškinys dėl tėvystės
nuginčijimo;

3) tarp priešinio ieškinio ir paradinio ieškinio yra tarpusavio
ryšys ir juos nagrinėjant kartu ginčus bus galima išnagrinėti greičiau ir
teisingai.

Teismas, priimdamas sprendimą byloje, kur buvo perreikštas
priešinis ieškinys, turi aiškiai nurodyti, kurie ieškovo ir atsakovo
reikalavimai patenkinami, o kurie atmetami (CPK 256 str.).

6.2 ATSIKIRTIMAI Į IEŠKINĮ

Atsikirtimai į ieškinį – tai atsakovo pateikiami argumentai,
kuriais jis siekia paneigti jam pareikšto reikalavimo pagrįstumą arba
ginčija ieškovo teisę pareikšti ieškinį. Atsikirtimai į ieškinį gali būti
materialiojo teisinio pobūdžio ir procesinio teisinio pobūdžio (formalūs).

Materialiojo teisinio pobūdžio atsikirtimai – tai atsakovo
nurodomos faktinės aplinkybės, argumentai, paaiškinimai, kuriais siekiama
paneigti ieškinio pagrįstumą, t. y. įrodyti, kad ieškovas neturi teisės į
ieškinio patenkinimą. Šiais atsikirtimais atsakovas siekia nuginčyti
teisinį arba juridinį ieškovo ieškinio pagrindą. Pavyzdžiui, materialiojo
teisinio pobūdžio atsikirtimai yra atsakovo teisinis argumentas, kad
ieškovas praleidęs ieškinio senaties terminą, pareiškiamas, kad dėl
prievolės neįvykdymo nėra atsakovo kaltės, tvirtinimas, kad prievolę jis
įvykdė tinkamai, įrodinėjimas, kad sutartis negalioja. Atsakovas,
ginčydamasis faktinį ieškovo ieškinio pagrindą, gali pasirinkti kelis
gynybos variantus. Pirma, jis negali paprasčiausiai neigti ieškovo
nurodytus faktus (lot. negatio simplex) pavyzdžiui, paskolos sutarties
buvimo faktą. Antra, atsakovas gali įrodinėti esant priešingus, nei nurodo
ieškovas, faktus (lot. negatio per positionem alterius). Pavyzdžiui,
ieškovas prašo priteisti atlyginimą už suteiktas paslaugas, o atsakovas
įrodinėja, kad jokių paslaugų iš ieškovo negavo. Trečia, atsakovas gali
įrodinėti aplinkybes, kurios derinasi su ieškovo ieškinio pagrindu, bet jas
įrodžius ieškovo reikalavimas nebegali būti tenkinamas. Pavyzdžiui,
atsakovas pripažįsta skolinęsis iš ieškovo pinigų, tačiau įrodinėja, kad
skolą grąžinęs arba kad nėra suėjęs jos grąžinimo terminas.

Procesinio teisinio pobūdžio (formalūs) atsikirtimai – tai
atsakovo argumentai, kuriais jis siekia įrodyti, kad ieškovas neturėjo
teisės pareikšti ieškinio, todėl procesas prieš jį (atsakovą) pardėtas
neteisėtai. Pavyzdžiui, procesiniai teisiniai atsikirtimai yra atsakovo
pareiškimas, kad jau įsiteisėjęs teismo sprendimas, nurodymas, jog ieškovas
yra neveiksnus, tvirtinimas esant arbitražinį susitarimą ir t. t.

Visus atsikirtimus į ieškinį atsakovas turi įrodyti (CPK 12, 178
str.)

6.3 ATSILIEPIMAS Į IEŠKINĮ

Atsiliepimas į ieškinį – procesinis dokumentas, kuriame atsakovas
išdėsto savo nuomonę, dėl jam pareikšto ieškinio. Tai procesinė priemonė
atsakovui pareikšti savo atsikirtimus į ieškinį.

Pagal CPK 142 straipsnį teismas priimtą ieškinio pareiškimą
siunčia atsakovui karti su pranešimu apie atsakovo pareigą pateikti
atsiliepimą į ieškinį. Pranešime teismas nurodo ne trumpesnį kaip
keturiolikos, bet ne ilgesnį kaip trisdešimties dienų terminą atsiliepimui
pareikšti. Išimtiniais atvejais teismas, atsižvelgdamas į atsakovo aprašymą
ir bylos sudėtingumą, šį terminą gali pratęsti iki šešiasdešimties dienų.
Kartu pranešime nurodoma atsiliepimo nepateikimo padariniai – teismo
sprendimo už akių priėmimas ir atsisakymas priimti laiku nepateikus
įrodymus.

Be CPK 111 straipsnyje numatytų duomenų, atsiliepime atsakovas
privalo nurodyti:

➢ Sutinka ar ne su pareikštu ieškiniui;

➢ Nesutikimo motyvus;

➢ Įrodymus, kuriais grindžia nesutikimo motyvus;

➢ Nuomonę dėl sprendimo už akių priėmimo, jeigu ieškovas

nepateiks paruošiamųjų procesinių dokumentų;

➢ Informaciją, ar byla bus vedama per advokatą.

Jeigu atsakovas be pateisinamos priežasties nesurašo ir
neatsiunčia teismui per nustatytą terminą savo atsiliepimo į ieškinį,
galimi dvejopi teisiniai padariniai. Pirma, teismas turi atsisakyti priimti
įrodymus ir motyvus, kurie galėjo būti pateikti atsiliepime į ieškinį,
jeigu mano, jog vėlesnis jų pateikimas užvilkins sprendimo priėmimą byloje
(CPK 142 str. 3 d.). Pavyzdžiui, jeigu atsakovas nesurašė atsiliepimo į
ieškinį, tačiau teismo posėdyje pareikalauja taikyti ieškinio senatį,
teismas gali tokio jo atsikirtimo nepriimti. Antra, jeigu atsakovas be
pateisinamos priežasties per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į
ieškinį, teismas turi teisę ieškovo prašymu priimti sprendimą už akių (CPK
142 str. 4 d.).

Taikos sutarties sudarymas

Bet kurioje proceso stadijoje šalys tiek ieškovas tiek atsakovas
baigti bylą gali taikos sutartimi. Rašytinės šalių taikos sutarties tekstas
pridedamas prie bylos, o žodinis pareiškimas įrašomas į teismo posėdžio
protokolą ir šalių pasirašomas tai numatyta (CPK 140 str. 3 p.)

Prieš tvirtindamas šalių taikos sutartį, teismas išaiškina šalims
šių procesinių veiksmų pasekmes, o tvirtindamas taikos sutartį, priima
nutartį, kuria nutraukia bylą. Nutartyje turi būti nurodomos tvirtinamos
šalių taikos sutarties sąlygos.

Civilinio proceso kodekso 140 straipsnio ketvirtame punkte

numatyta, jeigu teismas nepriima suinteresuoto asmens, kuris kreipėsi į

teismą, ieškinio atisakymo ar atsakovo pripažinimo ieškinio arba netvirtina

šalių taikos sutarties, jis prima dėl to motyvuotą nutartį.

IŠVADOS

Ieškinio sąvoka yra plati – tai teisiškai suinteresuoto asmens
konkrečiomis aplinkybėmis pagrįstas ir nustatyta procesine tvarka
pateikiamas kreipimasis į teismą su reikalavimu apginti pažeistą ar
ginčijamą subjektinę teisę.

Ieškinys labai svarbus kiekvienam asmeniui kaip priemonė apginti
savo subjektines teises arba pažeistą, ginčijamą teisę.

Ieškinio esmę ir turinį sudaro materialiojo teisinio pobūdžio
elementai. Taigi ieškinys yra civilinio proceso objektas

Ieškinys yra pagrindinė pažeistų subjektinių teisių gynybos
priemonė: šitaip šalių materialusis teisinis ginčas įgauna procesinę formą
ir prasideda civilinis procesas.

LITERATŪRA

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija: Lietuvos Respublikos

piliečių priimta 1992 m. spalio 25 d. referendume.- Vilnius:

Saulužė, 1996. -. 86 p.

2. Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodeksas,- Vilnius:

Saulužė, 2002.–240 p.

3. Laužikas E; Mikelėnas V; Nekrošius V. Civilinio proceso teisė.

I tomas. – Vilnius: Justitia: 2003. 367 – 401p.

4. Mikelėnas V. Civilinis procesas. I ir II dalys. Papildytas ir

pataisytas leidimas. Vilnius: Justitia, 1997.

5. Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso normų taikymas

teismų praktikoje (1991 05 – 2000 02). Vilnius: Mokslas ir

technika, 2000.

6. Nekrošius V. Sumarino proceso formos pagal naująjį CPK//

Justitia.-2003, Nr. 1-2 (43-44), 34-40p.

7. http://www.itc.tf.vu.lt/mokslas/justitia2.doc

8. http://www. teismupraktika.lt/portal/
———————–
[1] Mačys Vl. Cit. Op. P.144-145.
[2] Teismų praktikoje kartais daroma klaidų ir ieškiniai dėl pripažinimo
visiškai be pagrindo ignoruojami: žr; pvz; LAT teisėjų kolegijos 2003 m.
sausio 27 d. nutartį c.b. M. Vaupša v. UAB „Kalba“, nr.3K-3-32.2003, kat.
39.8.
[3] International Encyclopedia of comparative Law. Vol. XVI. Ch.4 p.15-16.
[4] Žr. Pvz; LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 16 d. nutartį c.b. K.
Serbenta v. Vilniaus Gedimino Technikos universitetas, Nr. 3K-3-1013/2000,
kat.1; 2001 m. lapkričio 8 d. nutartį c.b. AB „Kasyba“ v. AB „Lietuvos
taupomasis bankas“ Nr. 3K-3-861/2001, kat.95.1
[5] Žr. Pvz; LAT CBS teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 25 d. nutartį c.b.
G. Skokov v. UAB „Geola“, Nr. 3K-3-740/2001, kat.95.1. 2001 m. sausio 24 d.
nutartį c.b. AB;Tauro bankas“ v. UAB „Kaišiadorių agrofirma“, Nr. 3K-
3101/2001, kat.95.1;
[6] LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m . birželio 9 d. nutartis c.b.
A.Aleksandravičius v. Klaipėdos apskrities centrinis paštas, Nr. 3k-3-
271/1999, kat.5
[7] LAT CBS teisėjų kolegijos 2002 m. rugsėjo 4 d. nutartis c.b. V.
Moisejenko v. A. Bondarev. Nr. 3k-3-933/2002, kat.115
[8] Ginsburg R. B; Bruzelius A. Cit. Op. P.265.
[9] Cappelletti M; Perillo J. M. Cit. P. 151-155
[10] Civilinės teisenos įstatymas. Su pakeitimais ir papildymais. P. 271-
273.
[11] Kotz H. Civil Litigation and Public Interest in German Civil
Procedure// Legal Theory. Comparative Law./ Budapest, 1984. p. 152-162.
[12] Herzog P; Weser M. Cit. Op. P. 295; Cremades B.M.; Cabiedes E. G. Cit.
Op. P. 239.
[13] Cappelletti M; Perillo j. M. Cit. Op. P. 312-314.
[14] International Encyclopedia of comparative Law. Vol. XVI. Ch.6 p.25-
27.

[15] Cremades B. M; Cabiedes E. G. cit. Op. P. 238-239.
[16] Lindell B. Cit. Op. P. 145-147
[17] Gerstenmainer K. A. Cit. Op. P. 6-23

———————–

DALYKAS

IEŠKINIO ELEMENTAI

PAGRINDAS

FAKTINIS

JURIDINIS

Aplinkybės, kuriomis ieškovas pagrindžia savo reikalavimą

Materialinės teisės normos

Ieškovo materialinis teisinis reikalavimas atsakovui.

Leave a Comment