INTERESŲ GRUPIŲ VAIDMUO POLITIKOS FORMAVIME

DARBO PLANAS

I. Įvadas.
II. Interesų grupės.
III. Interesų grupių sandara ir tipologija.
IV. Interesų grupių funkcijos ir veiklos būdai.
V. Interesų grupių įtaka.
VI. Išvados.
VII. Naudota literatūra.

ĮVADAS

Interesų grupės – ta struktūra, kuri išreiškia arba išskiria socialiai reikšmingus poreikius ir reikalavimus iš įvairiausių interesų sekos visuomenėje. Interesų grupės, jas suvokiant kaip sąjungas, asociacijas sugrąžina, suteikia realų struktūrinį bei funkcinį turinį pilietinei visuomenei. Iš pilietinės visuomenės koncepcijos mito interesų grupės ją paverčia konkrečiu gyvu organizmu.
Alexis de Tocquiville, apibūdino interesų grupių poveikį JAV: „Bet kokio amžiaus, bet kokios padėties, bet kokio mąstymo amerikiečiai nuolatos buriasi į sąjungas. Jiie turi ne tik prekybinių, pramoninių sąjungų, kurių veikloje aktyviai dalyvauja, bet ir tūkstančius kitų: religinių, dorovinių, rimtų, lėkštų, visiems prieinamų ir uždarų, milžiniškų ir visai negausių“. Kam to reikia? A. de Tocquiville atsako labai aiškiai, kad „JAV gyventojai sugeba daugeliui žmonių nubrėžti bendrą tikslą ir paskatinti juos laisva valia kibti į darbą“.
Gabriel A.Almond interesų grupių vietą demokratinėje politikoje apibrėžė per skirtingą politinių veiksmų poveikį atskiroms gyventojų grupėms: vieni piliečiai moka mažesnius, o kiti – didesnius mokesčius, vieni individai šaukiami į karinę tarnybą, o kiti nuo jos atleidžiami, vienoms gyventojų grupėms švietimo, sveikatos apsaugos ir panašūs poreikiai yra daugiau subsidijuojami nei kitoms. Apskritai, valdžios politika gali patenkinti atskirų visuomenės grupių poreikius, viltis ir atitikti jų vertybes, arba nepatenkinti poreikių ir neatitikti jų puoselėjamas ve

ertybes. Piliečių susirūpinimo politinių veiksmų rezultatais išraiška yra grupių pagal interesus kūrimas.

INTERESŲ GRUPĖS

Interesų grupė – tai organizuota individų, turinčių tuos pačius tikslus ir siekiančių daryti įtaką įvairių lygių valdžios politikai, struktūra. Interesų grupių ir politinių partijų funkcija – daryti įtaką politikai – iš esmės sutampa.
Kaip atskirti interesų grupes nuo politinių partijų? Takoskyrą tarp interesų grupių ir partijų nubrėžia partijų siekiai laimėti konkurenciją dėl vietų valdžioje. Tuo tarpu, interesų grupės nesiekia tiesiogiai kontroliuoti viešosios valdžios. Tačiau iš interesų grupių gali laipsniškai gimti politinės partijos. Daugelio Vakarų Europos socialdemokratinių partijų ištakos yra profesinės sąjungos, kurios pirmiausia yra interesų organizacijos.
XX a. 8-9-jame dešimtmečiuose iš nevyriausybinių „žaliųjų“ ir aplinkosaugos organizacijų susiformavo dauguma Vakarų Europos „žaliųjų“ partijų. 10-jame dešimtmetyje ši vystymosi logika pasikartojo naujose Vidurio Europos deemokratijose, tarp jų ir Lietuvoje.
Sociologiniu požiūriu visos socialinės grupės yra klasifikuojamos į pirmines ir antrines. Pirminės grupės kategorija apima tas socialines organizacijas, kurios vidiniai ryšiai yra asmeniški, neformalūs ir tiesioginiai (šeima, brolija ir panašiai). Antrinės grupės grindžiamos bendrais interesais ir bendra veikla, o susiformuoja susitarimų pagrindu. Šių grupių veikla dažnai reglamentuojama formaliomis taisyklėmis ir individai dalyvauja jose santykinai epizodiškai. Kaip tik antrinės grupės ir yra politiškai reikšmingos organizacijos, kurios dalyvauja interesų išraiškos procese.
Analitinėje literatūroje politiškai reikšmingos grupės neretai vadinamos „spaudimo grupėmis“, ne

es daugelis organizacijų pagal interesus, kaip antai Tulpių augintojų draugija, ar Filatelistų bendrija, gali nesuformuluoti jokio politinio reikalavimo per visą savo gyvavimą. Apskritai, daugelis visuomenėje egzistuojančių interesų lieka už politikos ribų. Tik tos interesų grupės, kurios siekia paveikti sprendimų procesą, gali būti vadinamos spaudimo grupėmis.
Kodėl reikia interesų grupės politikoje? Dalyvavimo politikoje ir demokratijos teorijos požiūriu net 7 aspektai yra svarbūs:
a) kolektyviniai veiksmai ir organizacija suteikia galias daugeliui ir, ypač, tiems
kuriems trūksta įtakos pagrįstos prievarta, ekonominiais resursais, kultūrine hegemonija, ir individualiu, ar kolektyviniu prestižu;
b) platus individų dalyvavimas asociacijose ir organizacijose įgalina juos pasiekti savo tikslus politinėje arenoje;
c) kolektyviniai veiksmai išugdo individams organizacinius sugebėjimus, kurie gali būti panaudojami kitose srityse;
d) socialinis dalyvavimas individualius ir kolektyvinius tikslus paverčia siekiamais tikslais, juos suskirsto pagal pirmenybę, užtikrina grįžtamąjį ryšį su organizacija, apriboja oligarchines tendencijas;
e) kolektyviniai veiksmai skatina individų bendradarbiavimą, pasitikėjimą ir lojalumą vieni kitiems, ugdo jų socialinę sąmonę, taip pat socialinis dalyvavimas daugelyje visuomenės grupių, organizacijų ir institucijų reiškia socialinį susietumą arba pilietinę visuomenę;
f) minimalus dvišalių ryšių tinklas yra būtinas suderinti socialines ir politines konstrukcijas, bei užtikrinti demokratinį suverenumą;
g) stiprios tarpinės grupės ir institucijos yra būtinas elementas išbalansuojant
valstybės ir visuomenės galias.

INTERESŲ GRUPIŲ SANDARA, TIPOLOGIJA

Interesų grupės, net jeigu jomis laikomos asociacijos pagrindu susikūrę organizacijos, skiriasi savo struktūra, narių skaičiumi, finansiniais ištekliais, įtaka politikai ir vi

isuomenei, tikslais ir dar daugeliu kitų parametrų. Dėl šios įvairovės interesų grupes galima skirstyti pagal daugelį dimensijų.
Pagal tikslų ir veiksmų apimtis interesų grupės yra skiriamos į vienos problemos (ekologinės) ir daugelio problemų (profesinės sąjungos) organizacijas.
Ball A. ir Millard R. nurodė 7 kintamuosius pagal kuriuos būtų tikslinga klasifikuoti spaudimo grupes:
1) grupės legitimacija (legali – nelegali),
2) politinio aktyvumo lygis (intensyvus- fragmentiškas),
3) narystės pobūdis (atvira – uždara, formali – neformali),
4) organizacijos pobūdis (kompleksiška – paprasta, minimali),
5) grupės egzistavimo laikas (pastovi – laikina),
6) grupės tikslai (vienos – daugelio problemų),
7) grupės santykiai su valdžia (integracija – distancija).
Du kintamieji – organizacinė sandara ir grupių tikslai – dažniausiai naudojami interesų grupių tapatybei nustatyti. Jų pagrindu yra sukurtos dvi populiariausios Blondel ir Almond interesų grupių klasifikacijos. Blondel interesų grupes vertino bendruomenės ir asociacinių ryšių kontinu¬ume. Bendruomenės grupėms individas pri¬klauso pagal prigimtį (genčiai, kastai, tautai ir pan.), kai asocijuotos grupės suformuo¬jamos tam tikriems instrumentiniams tikslams pasiekti, o individualūs nariai į jas įtraukiami savanoriškos asociacijos pagrindu.
Bendruomenės ir asociacinių ryšių kontinuume Blondel išskiria 4 interesų grupių klases:
1) tradicines, kurios atsiranda iš natūralių bendruomenės ryšių (kasta, tautinė mažuma); mažuma);
2) institucinės, kurios faktiškai, yra viešosios institucijos (policija, armija, valstybės valdininkija) ir ne tik siekia įtakos valdžiai, bet ir veikia jos vardu;
3) ginamosios, arba funkcinės ir formaliai organizuotos interesų grupės tam tikriems materialiems interesams apginti (profesinės sąjungos ir darbdavių organizacijos);
4) artikuliacinės, t.y. tos organizacijos, kurios iškelia politikos di
ienotvarkėn ar atneša į visuomenės diskursą, naujas idėjas, vertybes, ar veiksmus (žmogaus teisių gynimo asociacijos, negimusios gyvybės apsaugos organizacijos).
Almond taip pat išskyrė 4 interesų grupių tipus:
Anoniminės grupės, t.y. trumpalaikiai sambūriai dėl vienos ar kitos problemos sprendimo (mitingai, demonstracijos). Anoniminės grupės dažnai yra svarbios visuomenėse, kuriose stokojama teisėtų interesų pateikimo būdų valdžios institucijoms. Neatsitiktinai anoniminės grupės buvo svarbus demokratizacijos veiksnys buvusioje Sovietų Sąjungoje ir Vidurio Europoje 9-ojo dešimtmečio pabaigoje. Anoniminės grupės naudoja netradicinius politinius veiksmus ir net politinę prievartą. Dėl šių interesų organizacijų neapibrėžtumo valdžios institucijos tik ribotai gali kontroliuoti jų veiklą teisėtomis ir taikiomis priemonėmis. Anoniminės grupės gali išaugti į asocijuotas organizacijas, jei jų keliama problema mobilizuoja visuomenę, o pirminė anoniminė grupė sugeba iškelti patrauklų vadovą ar vadovus.
Neasocijuotos grupės, arba epizodiški susibūrimai pagal religinius, socialinius, regioninius ar kitus požymius, yra trumpalaikis reiškinys. Neasocijuotos grupės ne tik stokoja organizacinio apibrėžtumo, bet ir sunkiai identifikuojamos bendrame interesų grupių kontekste. Faktiškai neasocijuotų organizacijų poveikis šiuolaikinėje politikoje tolydžio silpnėja.
Institucinės grupės yra armija, valdininkija, bažnyčia ir kitas formalias organizacijas. Šis grupių tipas Almond ir Blondel interesų grupių klasifikacijose idealiai sutampa. Institucinės organizacijos dažnai veikia politikos sprendimų priėmimą „iš vidaus“, t.y. tiesiogiai dalyvauja priimant ir formuluojant sprendimus. Joms yra būdinga pakankamai aiški ir formali organizacinė struktūra, o šalia interesų artikuliacijos jos įgyvendina ir kitas funkcijas. Klasikinis institucinės grupės pavyzdys yra vadinamasis „geležinis trikampis“, kuris formuluoja ir įgyvendina JAV nacionalinio saugumo ir gynybos politiką. Jo sudėtinės dalys yra atitinkami Kongreso komitetai ir pakomitečiai, bei Jungtinis karinės gamybos bei Jungtinis ekonomikos komitetai; vykdomosios valdžios institucijos ir agentūros – Gynybos ir Energetikos ministerijos, NASA; o trečiąjį trikampio kampą atstovauja karinių kontraktų vykdytojai – privačios korporacijos: Boeing, McDonnel – Douglas, Hercules.
Asocijuotos grupės yra profesinės sąjungos, pramonės ir prekybos rūmai, darbdavių asociacijos, pilietines organizacijos. Jos sukuriamos kaip asociacijos pagal tam tikras interesus ar siekdamos skleisti tam tikras vertybes visuomenėje.
Pagal narystės pobūdį jos gali būti dviejų rūšių – atviros, kai kiekvienas individas gali tapti vienos ar kitos organizacijos nariu, bei uždaros – kai nariais yra tik individai atitinkantys apibrėžtus formalius kriterijus: profesiją, socialinį statusą ir panašiai. Vidinė asocijuotų grupių organizacija turi formalias taisykles, interesų iškėlimas ir jų atstovavimas grindžiamas tam tikromis procedūromis. Asocijuotų grupių veikla yra, kaip taisyklė, įteisinama ir reglamentuojama įstatymais. Vien dėl šios aplinkybės asocijuotos interesų grupės yra efektyvesnės nei daugelis likusių. Politinė veikla yra viena svarbiausių sričių šioms spaudimo organizacijoms.
Interesų grupių klasifikacijos privalumas – ji aprėpia daugumą pasaulio valstybių, kai tipologija adekvačiau atspindi stabilių demokratijų spaudimo organizacijų įvairovę.
Asocijuotos interesų grupės dažnai yra suskirstomas į papildomas klases, naudojant įvairias dimensijas: ekonominės – neekonominės, vyriausybinės – nevyriausybinės ir t.t. Santykinai standartine asocijuotų organizacijų klasifikacijos schema galima pripažinti tipologiją, kurią tyrimuose naudoja Tarptautinės politikos mokslo asociacijos Demokratizacijos perspektyvų tyrimų komitetas. Joje yra išskiriami net 8 asocijuotų interesų organizacijų pogrupiai:
1) kaimo interesų grupės,
2) smulkios komercinių interesų grupės,
3) naujosios profsąjungos
4) senosios profsąjungos,
5) darbdavių organizacijos,
6) pusiau vyriausybinės organizacijos,
7) naujieji socialiniai judėjimai,
8) socialiai atstumtųjų grupės.
Ši klasifikacija yra pakankamai motyvuota, sistemiška ir universali, išskyrus senųjų ir naujųjų profsąjungų pogrupius. Pastarieji atspindi labiau naujųjų, o ne stabilių demokratijų politinę tikrovę. Tačiau šiuos du pogrupius (3 ir 4) sujungus į vieną – profesinių sąjungų – sektorių, asocijuotų interesų grupių klasifikacija tampa pakankamai universali.

INTERESŲ GRUPIŲ FUNKCIJOS, VEIKLOS BŪDAI

Interesų artikuliacija yra svarbiausia spaudimo grupių funkcija politinėje sistemoje. Daugiau neaiškumų kyla dėl kitų interesų grupių vaidmenų ir jų veiksmų politikoje.
W. Kornhauser garsiojoje studijoje „Masinės visuomenės politika“ išvardijo penkias tarpinių, t.y. interesų, grupių funkcijas:
1) nepriklausomos grupės padeda spręsti daugelį vietos lygmens problemų;
2) dauguma interesų grupių vadovų (nepriklausomai nuo konkrečių jų tikslų) padeda
įteisinti esamą valdžios sistemą veikdami jos viduje;
3) didelis stabilių ir nepriklausomų grupių skaičius reiškia skirtingus ir besivaržančius interesus, o opozicija tarp grupių apriboja kiekvienos grupės galią ir valdžios koncentracijos pavojų;
4) grupių autonomija užkerta kelią valdžios koncentracijai, ir sukuria posistemių autonomiją;
5) egzistuoja tam tikra persipinanti narystė tarp grupių, kadangi kiekviena organizacija jungia savo narius tik pagal tam tikrą aspektą ir nesiekia dominuoti jiems, o individai gali priklausyti daugiau nei vienai grupei, kurios kartais gali nesutarti dėl specifinių problemų.
Interesų grupių funkcijų išvardijimas net demokratinėje politinėje sistemoje yra sudėtingas uždavinys, nekalbant, kad besivystančiose sistemose ir diktatūrose interesų grupių vaidmenys dar labiau skiriasi. Vietoj funkcijų apibrėžimo daugelis autorių bando apibrėžti jų vaidmenis, taktiką ir poveikio kanalus (žr. Į 1 lentelę).

1 lentelė

Interesų grupių veiklos būdus nusako tai, kaip jos veikia.

Pagal šiuos principus suskirstant interesų grupių ekspertų nuomones apie grupių funkcijas ir vaidmenis, Almond, Hague ir Lowi klasifikacijos apibrėžia spaudimo organizacijų veikimo būdus. Janda, Berry ir Goldman tipologija apima interesų grupių funkcijas politinėje sistemoje išskyrus lobistinę veiklą, kuri žymi greičiau veiklos būdą.
Atstovavimas

Interesų organizacijos išskirdamos specifinius, dalinius interesus juos atstovauja kitų interesų, kitų organizacijų atžvilgiu.
Dalyvavimas

Interesų grupės skatina dalyvavimą politikoje, suvienydamos individus, turinčius panašius interesus ir suteikdamos jiems naujas politinio poveikio galimybes.
Švietimas

Spaudimo grupės kaupia informaciją pagal savo interesus, ją analizuoja ir vertina pateikdamos savo sprendimų variantus visuomenei ir politikos institucijoms.
Politinės dienotvarkės formavimas

Interesų organizacijos iškelia naujas problemas, išplečia politikos klausimų ratą.
Programų monitoringas

Spaudimo grupės ne tik iškelia naujas problemas politikoje, bet jos yra suinteresuotos stebėti, kaip vykdomi jų tikslai, suformuluoti valstybės programose. Tokiu būdu, interesų grupės dalyvauja valdžios kontrolės procese.
Politinį poveikį interesų grupės pareiškia įvairiais būdais: per viešąją nuomonę, teismines procedūras, politines partijas, valdžios institucijas ir t.t. Tačiau bene išsamiausią interesų grupių veiklos būdų sąvadą pateikia Hague, Harrop ir Breslin:
 Tiesioginė sąveika su valdžios institucijomis:
Asmeninė peticija;
Atstovavimas politiniame elite;
Sąveika su valdininkija;
Sąveika su atstovaujamomis institucijomis;
Teismai.
 Netiesioginė įtaka per politines partijas:
Parentela;
Sąveika pagal susitarimą.
 Netiesioginė įtaka per viešąją nuomonę:
Protestas;
Tiesioginiai veiksmai;
Prievarta.
Kiekvienas skirtingas poveikio kanalas ir būdas turi teigiamų ir neigiamų aspektų, o skirtingo tipo interesų grupės juos naudoja nevienodai dažnai.
Protestas ir prievarta būdingi anoniminėms interesų grupėms, kurios stokoja legitimacijos politinėje sistemoje, kai tiesioginiu atstovavimu valdžioje gali pasinaudoti institucinės ir asocijuotos organizacijos, kurios turi išvystytą vidaus infrastruktūrą. Poveikis per viešąją nuomonę ir panaudojant masinės informacijos priemones yra populiarus tarp daugelio interesų grupių, nes jos operatyviai ir efektyviai atspindi skirtingas pozicijas. Tačiau smulkios spaudimo grupės ne visada turi galimybių savo nuomones pateikti įtakingiausiose visuomenės informavimo priemonėse.
Dažnai visa interesų grupių veikla ir poveikis politinėms ir valdžios institucijoms, jų sprendimams apibendrintai vadinama lobistine veikla, lobizmu. Juridinį pamatą lobistinei veiklai suteikia peticijų teisė, užfiksuota JAV konstitucijos I papildyme skirtame įteisinti religijos, žodžio ir spaudos laisves ratifikuota dar 1791 m.
Lowi ir Ginsberg lobistus Amerikoje suskirstė į 3 kategorijas:
a) lobistai – tiesioginiai interesų organizacijų nariai. Jų privalumas yra geras savos organizacijos pažinimas;
b) apmokami (profesionalūs) lobistai, dažniausiai teisininkai ir/ar buvę Kongreso bei vyriausybės nariai;
c) samdomi grupės ekspertai, kurie greta lobistinės veiklos atlieka ir kitas funkcijas.
Profesionalaus lobizmo srityje, nedvejotinai, pirmauja verslo korporacijos. Parlamentinėse demokratijose interesų grupių politinio poveikio taikinys dažnai yra įstatymų leidėjai.
D.Britanijoje lobistinės veiklos kontrolė tapo sisteminga tik 8-ojo dešimtmečio viduryje po ilgų ir kontraversiškų diskusijų Bendruomenių rūmuose. Pirminė grandis kontrolės procese yra parlamento narių interesų skaidrumas, užtikrinamas per interesų deklaraciją. Pagal šią procedūrą parlamento nariai privalo deklaruoti pareigas užimtas profesinėje karjeroje, savo rinkimų kampanijos finansinius rėmėjus, asmeninę ir šeimos nuosavybę, užsienio valstybių stipendijas, visus papildomų pajamų šaltinius.
Valdžios pareigūnų interesų skaidrumas yra vienas efektyvios ir sąžiningos spaudimo grupių ir valdžios sąveikos dėmuo. Kita sudėtinė dalis – lobistinės veiklos reguliavimas. Dar 1876 m. JAV Kongresas priėmė sprendimą reikalaujantį užsiregistruoti lobistus, tačiau visaapimantis įstatymas- Lobizmo reguliavimo aktas – buvo priimtas tik 1946 m. Kai kuriose Vakarų demokratijose lobizmo reguliavimo praktika įvesta tik 9-jame dešimtmetyje, Australijoje 1984m., Kanadoje 1988 m.
Speciali politinio lobizmo institucija JAV yra Politinių veiksmų komitetai (PVK). Šie komitetai yra organizacinis instrumentas per kurį renkama finansinė parama kandidatams rinkimuose. Pagal 1974 m. rinkimų kampanijos įstatymo pataisas vienas atskiras PVK gali skirti nedidesnę nei 5000 JAV dolerių paramą vienam atskiram kandidatui dalyvaujančiam rinkimuose. Vidutiniškai vienas PVK surenka apie 50 tūkst. dolerių per dvimetį Kongreso rinkimų ciklą, bet bendra lėšų suma 1991-92 m. sudarė net 188,7 mln. dolerių, o PVK nelygios finansinės galimybės yra akivaizdžios.

Lobistinė veikla yra grindžiama tam tikra taktika: tiesioginiu lobizmu, „apačių“ mobilizacija, informacinėmis kampanijomis ir koalicijų sudarymu.
Tiesioginis lobizmas – apima betarpiškus ryšius su politikais ir institucijomis. Jo sudėtiniai elementai yra kasdieninis lobistų ir politikų bendravimas bei diskusijos, pataisų įstatymams, skundų pateikimas.
„Apačių“ mobilizacija įgalina organizuoti laiškų, telegramų rašymo kampanijas parlamentarams, rengti protesto akcijas.
Informacinių kampanijų tikslas išsakyti visuomenei argumentus dėl vienos ar kitos problemos, skatinti visuomenės platesnę diskusiją ir aktyvumą klausimais, kurių sprendimu suinteresuota atskira spaudimo organizacija.
Koalicijų sudarymas reiškia kelių ar keleto interesų organizacijų susivienijimą, siekiant tų pačių ar artimų tikslų per savitarpio paramą.
Korupcija taip pat yra poveikio politikai priemonė ir lobistinis instrumentas. Jos mastai yra retai tiksliai nustatomi atskiroje valstybėje, tačiau sutariama dėl sąlygų, kuriose politinė korupcija skatina greitesnius ir efektyvius sprendimus. Valstybės institucijos turi sugebėti kontroliuoti korupcijos mastus, nes totali ar masinė korupcija ne tik neefektyvi, bet ir gimdo nekontroliuojamą valdininkiją. Valdininkija, kaip pagrindinė korupcijai neatspari grupė dėl sugebėjimo kontroliuoti sprendimų procesą, turi išlikti atsakinga dėl sankcijų iš valstybės pusės grėsmės.

INTERESŲ GRUPIŲ ĮTAKA

Bendriausiu požiūriu spaudimo grupių įtaka (efektyvumas) apibrėžiamas kaip jų galia minimaliais kaštais ir ilgam laikotarpiui paveikti politikos subjektų elgesį. Pastarieji nesielgtų taip, kaip jie elgiasi, jeigu jų neveiktų viena ar kita interesų grupė.
Reikia išsiaiškinti veiksnius, kurie apskritai sąlygoja interesų grupių įtaką
politikoje. Pagal Ball ir Millard bendri veiksniai yra:
a) politinės sistemos pobūdis;
b) partinės sistemos pobūdis;
c) politinė kultūra;
d) vidinės grupių ypatybės;
e) valdžia ir grupių įtaka.
Demokratijos – diktatūros, centralizacijos, vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžios dimensijos bei vidiniai interesų grupių resursai: organizacija, finansai, narystė ir visuomenės parama yra svarbiausi spaudimo grupių poveikio politikai kintamieji. Interesų grupių preferencijos veikti tam tikras institucijas yra vienas iš jų efektyvumo veiksnių. Didžiosios Britanijos atveju skirtingos interesų grupės įvairiai vertino atskirų subjektų poveikį viešajai politikai. Vartotojų, socio-kultūrinės grupės aukščiau vertino parlamento įtaką, kai verslo, profesinės organizacijos pirmenybę teikė ministrams ir valdininkijai.
Legitimacijos laipsnis yra svarbus išorinis veiksnys sąlygojantis interesų grupių efektyvumą. Sparnuota frazė: „Tas, kas gerai General Motors, yra gerai Amerikai“ atspindi visuotinį pritarimą konkrečiai korporacijai ir sukuria prielaidas jos interesams efektyviai patenkinti.
Vidiniai interesų grupių resursai ir pirmiausia finansiniai ištekliai irgi sąlygoja jų politinį efektyvumą. Pagal finansinę padėtį JAV interesų organizacijas galima suskirstyti į 4 klases: pelno siekiančias, pelno nesiekiančias, mišrias ir piliečių grupes.
Grupių efektyvumo veiksniu yra ir interesų sektorius, kurį jos atstovauja. Pagal šį požymį visas interesų grupės galima suskirstyti į ekonomines ir neekonomines. Tarp ekonominių grupių išskiriamos trys jų šakos: verslo, profesinės ir agrarinės organizacijos.
Verslo interesų grupės.
Jos dar skirstomos į pramonės, finansinio, ir prekybinių bei paslaugų sektorių organizacijas, kurių interesai yra pakankamai skirtingi, o kartais ir priešingi. Verslo organizacijos, ypač, stambios korporacijos veikia politiką ne tik susivienijusios į interesų grupes, bet ir kiekvienam atskirai. Pramonės ir prekybos rūmai bei panašios organizacijos atstovauja antrąją organizacinę verslo grupių pakopą – šakinius susivienijimus. Trečiajame lygmenyje yra nacionalinės pramonininkų, bankininkų organizacijos.
Verslo grupių efektyvumą sąlygoja 4 veiksniai:
1) jų bendra įtaka ekonomikai,
2) panaši jų narių socialinė kilmė ir pažiūros,
3) didesnis nei jų oponentų interesų bendrumas,
4) liberali kultūra palanki verslui, nes ji pabrėžia iniciatyvą.

Profesinės sąjungos

Horizontaliame lygmenyje profsąjungos yra susiskaldę pagal darbo vietas ir profesijas. Profesinės sąjungos daugelyje Vakarų Europos valstybių yra pasidaliję pagal palankumą atskiroms ideologijoms ir pasaulėžiūroms į kelias sroves: komunistines, socialdemokratines ir konservatyvias, katalikiškas ir protestantiškas. Dėl politinio užsiangažavimo profsąjungoms būdingi glaudūs ryšiai su politinėmis partijomis. Tai galima aprašyti net 3 modeliais: 1) nuo politinės partijos priklausomos profsąjungos (Prancūzijos Visuotinė profsąjungų konfederacija); 2) su politine partija asocijuotos profesinės sąjungos (kolektyvinė Britų profsąjungų kongreso narystė Darbo partijoje); 3) neformalūs paramos partijai santykiai (Amerikos profsąjungos ir Demokratų partija).
Vakarų Europos demokratijose profesinių sąjungų efektyvumą lemia:
a) plati narystė ir daugelio visuomenės narių atstovavimas,
b) gera organizacija,
c) ryšiai su oolitinėmis partijomis,
d) po Antrojo pasaulinio karo sukurta „socialinio kontrakto“ sistema.

Agrarinės grupės
Jos yra vienos seniausių istorinių interesų organizacijų, nors jų vaidmuo mažėja dėl lyginamojo žemės ūkio svorio kritimo išsivysčiusiose šalyse. Agrarinės grupės yra klasifikuojamos pagal 4 kriterijus:
1) bendrą jų skaičių atskiroje politinėje sistemoje, arba jų fragmentacijos mastą ir konkurencijos pobūdį;
2) dydį ir individualių grupių reprezentatyvumo laipsnį
3) santykį su politinėmis partijomis
4) santykį su valdžios institucijomis.
Agrarinių grupių įtaką skatina valstybinės subsidijos žemės ūkiui, tiesioginiai ryšiai su vykdomąja valdžia, silpna kitų interesų sektorių konkurencija agrarinėje srityje.
Svarbiausios neekonominės interesų grupės pagal organizacijos pobūdį gali būti dalijamos į dvi grupes: institucines ir asocijuotas. Aplinkosaugos organizacijos atstovauja asocijuotoms grupėms, kai bažnyčia ir armija yra institucinės spaudimo grupės.

Aplinkosaugos grupės
Jos yra naujas demokratinės politikos reiškinys suklestėjęs tik 7-8-ajame dešimtmečiuose R. Ingleharto žodžiais tariant kaip „tyliosios revoliucijos“ arba postmaterialistinių vertybių padarinys ir iškeliantis į politikos dienotvarkę netradicines problemas. Aplinkosaugos organizacijos yra skirstomos į a) tradicines gamtosaugos organizacijas, o jų tikslas išsaugojimas minimaliai politizuojant problemas; b) vietinės vienos problemos grupės suinteresuotos konkrečios problemos sprendimu; c) nacionalinės vienos problemos spaudimo organizacijos, tačiau pasižyminčios aiškiu politiniu kryptingumu ir politiniais veikimo būdais; d) „žaliųjų“ judėjimai, kurie per aplinkosaugos problemas žvelgia į visą šiuolaikinės visuomenės gyvenimo būdą-ekonomiką, socialinę sandarą, politines normas.
Aplinkosaugos arba ekologinės grupės naudoja įvairias spaudimo technikas: veiklą rinkimuose ir per partijas, parlamentų lobizmą, poveikį vykdomosioms institucijoms, teismines procedūras, viešosios nuomonės mobilizaciją, tiesioginius neprievartos veiksmus. Šių grupių poveikio išdavoje ekologinė politika yra stabilus šiuolaikinio politikos diskurso dėmuo.

Bažnyčia ir bažnytinės grupės

Religija ir politika yra tarpusavyje susiję ir bažnyčia atlieka tam tikrą politinį vaidmenį visose politinėse sistemose. Demokratijose bažnyčia yra teisėta institucija, kurią pripažįsta valstybė, tačiau sekuliarizacijos procesas silpnina bažnyčios vaidmenį visuomenėje. Bažnyčios įtaka politikai konkrečioje valstybėje priklauso ne tik nuo valstybės ir bažnyčios santykių, o ir nuo vidinės bažnyčios struktūros bei religinės tradicijos visuomenėje. Katalikų bažnyčia pasižymi hierarchine tvarka ir tradiciniu įsitraukimu į politiką per atstovus valdžioje ir politines partijas. Protestantizmas dažniau vertinamas kaip decentralizuota ir susiskaldžiusi į atskiras sroves (Liuteronai, Baptistai, Metodistai ir t.t.) bei politiškai mažiau angažuota bažnyčia, nors kaip tik olandų kalvinizmas pagimdė pirmą masinę religinę partiją- Antirevoliucinę partiją.
Spaudimas valdžios institucijoms daugumai krikščioniškų bažnyčių yra antraeilė funkcija, nes dominuoja dvasiniai uždaviniai, tačiau galima išskirti net 5 šios institucijos politinius vaidmenis:
1) veiksmus, kuriais ginama, saugoma ir išplečiama organizacijos laisvė;
2) buvusios įtakos švietimo srityje atkūrimas;
3) interesų atstovavimas socialinės moralės klausimais kaip abortai, skyrybos, eutanazija ir panašiai;
4) pozicijos globaliniais tarptautinės politikos klausimais pareiškimas;
5) dalyvavimas pilietinių teisių gynimo diskurse, ypač Lotynų Amerikoje.

Armija

Ši interesų grupė dar vadinama terminu „karinis-pramoninis kompleksas“. Armija politikoje dalyvauja skirtingais būdais: tiesiogiai rengdama perversmus, atstovaudama interesus valdžios struktūrose, veikdama kaip atskiros valstybės ginkluota jėga išorės konfliktuose. Demokratijose armijos politinis vaidmuo yra ribojamas per jos civilinę kontrolę.

IŠVADOS

Interesų grupės yra neatskiriama laisvos visuomenės dalis, o jų apribojimas reikštų laisvės suvaržymą ir valdžios reguliavimo išplėtimą. Tačiau, nereguliuojama grupių veikla gali pažeisti teisingumą. Dar daugiau, interesų grupių aktyvumas atskiroje visuomenėje, ne visada reiškia efektyvią paramą demokratijai. Apolitiškų organizacijų gausa, lygiai kaip ir hierarchiškų grupių išplitimas visuomenėje nėra paramos demokratijai rodikliai. Nereglamentuojama organizacijų autonomija gali skatinti ne tiek demokratiją, kiek visuomenės anarchiją ir nevaldomumą.
Pagrindinės interesų grupių funkcijos: nepriklausomos grupės padeda spręsti daugelį vietos lygmens problemų; dauguma interesų grupių vadovų padeda įteisinti esamą valdžios sistemą veikdami jos viduje; didelis stabilių ir nepriklausomų grupių skaičius reiškia skirtingus ir besivaržančius interesus, o opozicija tarp grupių apriboja kiekvienos grupės galią ir valdžios koncentracijos pavojų; grupių autonomija užkerta kelią valdžios koncentracijai, ir sukuria posistemių autonomiją; egzistuoja tam tikra persipinanti narystė tarp grupių, kadangi kiekviena organizacija jungia savo narius tik pagal tam tikrą aspektą ir nesiekia dominuoti jiems, o individai gali priklausyti daugiau nei vienai grupei, kurios kartais gali nesutarti dėl specifinių problemų.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. Šiuolaikinė valstybė. Kaunas, 1999.
2. H.Zeigler. Politinė bendruomenė. Vilnius, 1993.

Leave a Comment