Lyderiavimas

TURINYS

1 . Lyderiavimas ir vadovavimas.2. Situacija.3. Išvados ir pasiūlymai.4. Literatūros sąrašas.

LYDERIAVIMAS IR VADOVAVIMAS

Lyderiavimo apibūdinimas

Kiekvienoje veikiančioje grupėje išsiskiria asmenys, kurie vadovauja grupės veiklai, ir asmenys, kurie vykdo vadovaujančiųjų nurodymus. Tie vadovaujantys as¬menys socialinėje psichologijoje vadinami lyderiais (angl. leader – vadas, vadovas), o vykdantieji – pasekėjais. Lyderiai skirstomi į formalius ir neformalius. Mūsų aplinkoje formalūs lyderiai dažniausiai vadinami vadovais, viršininkais ir pan. Apie juos bus kalbama toliau. Čia aprašydami lyderių ypatybes, pirmiausia orientuosimės j neformalius lyderius.Neformalūs lyderiai yra tie, kurie užima grupės lyderių roles dėl to, kad yra energingesni, greičiau negu kiti grupės nariai sugeba parinkti veiksmams tikslus, suderinti grupės narių pastangas tiems tikslams pasiekti ir kt. Amerikiečių psichologas V. Šutsas (1961) pažymi, kad lyderio prireikia, kai yra ne¬atitikimas tarp grupės poreikių ir išorinės aplinkos, taip pat tarp grupės narių tarpasmeninių poreikių. Grupės harmonijos su išorine aplinka siekiams realizuoti lyderis rūpinasi nustatyti ir palaikyti grupės kontaktus su kitomis grupėmis ir asmenimis, kad ji nebūtų izoliuota nuo kitos socialinės aplinkos, tačiau išlaikytų save kaip visumą. Be to, jis nustato ir palaiko pakankamą išorinę kontrolę, kad grupė galėtų laisvai funkcionuoti iš išorės netrukdoma, jausdama malonių santykių su išorine aplinka komfortą. Tenkinant tarpasmeninius poreikius, lyderis padeda grupės nariams rasti balansą tarp tarpusavio kontaktų kiekybės ir sąveikos turinio, tarp tarpusavio kontrolės ir laisvo veikimo, tarp asmeninio suartėjimo bei draugiškumo ir asmenybės autonomijos išlaikymo. Konkretinant lyderio rolės elgseną, joje išskiriamos šios pagrindinės funkcijos: 1) grupės veikimo tikslų ir metodų iškėlimas; 2) atskirų grupės na¬rių veiksmų koordinavimas, siekiant bendrų tikslų; 3) grupės narių informavimas apie veikimą, jo rezultatus ir kt.; 4) grupės narių veiklos kontrolė, paskatinimai ir bausmės; 5) arbitražo funkcijos, iškilus nesutarimams tarp grupės narių; 6) grupės atstovavimas prieš kitas grupes, aukštesnius vadovus ir kt.

Lyderių rūšys

Lyderiavimas būna skirtingas priklausomai nuo lyderio asmeninių savybių, lyderiavimo motyvų (kas skatina lyderį užimti šias pozicijas), nuo grupės ir visuomenės tikslų supratimo ir nuo grupės ypatybių (didelė ar maža, kokie grupės tikslai, kokios narių ypatybės, nariai seka lyderiu ar prieštarauja jam) ir kitų sąlygų.Pagal lyderio santykiavimo su grupe pobūdį K. Levinas išskyrė tris lyderių tipus: autokratinį, demokratinį ir liberalųjį.Autokratinio tipo lyderis vadovauja grupei iškeldamas savo asmenybę, savo nuomonę. Jis nesitaria su grupės nariais nei dėl veikimo tikslų, nei dėl metodų, paskatinimų ir kt. Grupės nariams jis komanduoja trumpais lakoniškais sakiniais, kartais net su grasinančia potekste. Pasekėjų nuomonių jis nemėgsta, prieštaravimai jį užgauna.Demokratinio tipo lyderis dėl grupės veiklos nuolat tariasi su grupės nariais. Parėdymai, draudimai, paskatinimai ir bausmės nustatomi diskusijų ke¬liu. Šio tipo lyderis ne komanduoja, bet siūlo. Jo kalbos tonas draugiškas, išklauso kitų nuomones ir jomis remiasi vadovaudamas grupei.Liberaliojo tipo lyderis grupės pripažįstamas, tačiau organizuojant jos veiklą jokios iniciatyvos nerodo. Nurodymus pasekėjams jis perduoda prašymų forma, lyg gėdydamasis savo, kaip lyderio, pozicijos. Prašymų ir bausmių beveik neskiria.F. Fydleris (1972) dar skiria du lyderių tipus, priklausančius nuo bendrųjų lyderiavimo tikslų. Pirmas – grupės pasiekimus besiorientuojantis lyderis. Jis deda – daugiausia pastangų, kad uždaviniai būtų kokybiškai atliekami, visaip skatindamas (kartais ir šiurkščiais spaudimo metodais) įvykdyti grupės tikslus. Antrasis pirmiausia rūpinasi grupės narių tarpasmeninių santykių kokybe ir jų komfortu.Atsižvelgiant į veiklos pastovumą ir įvairiapusiškumą, skiriami situacijos lyderiai ir visapusiški lyderiai. Situacijos lyderiai vadovauja grupei tik tam tikrais specifinės veiklos momentais. Pavyzdžiui, tokiu lyderiu gali būti ekskursijos vadovas, stalo komendantas pasilinksminimuose, piršlys vestuvėse ir pan. Pastovus visapusiškas lyderis ilgesnį laiką vadovauja pagrindinei grupės veiklai (darbui, mokymuisi, žaidimams ir kūrybai).

Vadovavimo veiklos ypatybės

Lyderiavimas ir vadovavimas yra kiek skirtingi reiškiniai. Lyderiavimas yra vidinis tam tikros grupės procesas, priklausantis nuo grupės narių iniciatyvos. Va¬dovavimas sieja grupės veiklą su kitų grupių ir visos visuomenės, kurios dalis yra ši grupė, veiklos tikslais. Vadovavimas yra grupės veiklos valdymas, kurį atlieka visuomenės skirtas vadovas pagal administracinius, teisinius įgaliojimus ir bendrabūvio normas. Lyderiavimas remiasi neformaliais tarpasmeninės simpatijos, pripažinimo, solidarumo, opozicijos ir kitais santykiais. Vado¬vavimo pagrindą sudaro oficialūs dalykinės priklausomybės santykiai tarp vadovo ir valdinių, tarp vadovo ir aukštesnėse pakopose esančių vadovų. Vado¬vas vykdo ne tik šios grupės, bet ir visuomenės pageidavimus dėl grupės veiklos. Todėl ir jo vadovavimas priklauso tiek nuo santykių su kitais grupės nariais, tiek nuo santykių su aukštesniųjų grupių atstovais.Vadovavimo ir lyderiavimo skirtumai nepanaikina šių dviejų grupės reiškinių panašumų ir glaudžių ryšių. Daugybė įvairių grupių veiklos tyrimų rodo, kad vadovavimo funkcijas geriausiai atlieka tie asmenys, kurie yra autoritetingi, mėgstami kaip geri žmonės, gerbiami kaip specialistai, pagal neformalių santykių struktūrą. Efektyviausiai grupė valdoma tais atvejais, kai vadovavimo ir lyderiavimo rolės joje susilieja, kai oficialus vadovas kartu yra ir nefor¬malus lyderis. Žinoma, čia nebūtina, kad šių grupių vadovas būtų visapusiškas lyderis. Pakanka, kad jis būtų nuoširdžiai gerbiamas kaip savo darbo specialistas, mėgstamas kaip mokantis santykiauti su kitais žmonėmis, energingas or¬ganizatorius, pavyzdys savo vidine ir išorine kultūra, vertybinėmis orientacijomis.Vadovavimo veikla yra kūrybinė, nes vadovas pats pasirenka ne tik veikimo būdus, bet ir uždavinius, gauna naujus ir originalius veikimo rezultatus. Šiuo požiūriu vadovo veikla yra artima mokslininkų ir menininkų veiklai. Vadovavimo savarankiškumas ir kūrybingumas susijęs su didele politine, teisine, moraline ir profesine atsakomybe visuomenei. Vadovo veiklos specifika ypač pasireiškia tuo, kad jis atsako ne tik už savo veiklą (kaip vadovauja kitiems), bet ir už visų vykdytojų veiklą, nuo jo priklauso grupės narių pasitenkinimas savo būsena.

Vadovo funkcijos

Grupės yra labai įvairios savo narių ypatybėmis ir kitais požymiais. Dėl to skirtingose grupėse nevienodos ir vadovų funkcijos.(Pvz., daug skirtybių rastume tarp aukštosios mokyklos rektoriaus ir laivo kapitono, tarp gamybinės brigados meistro ir etnografinio orkestro vadovo darbų). Čia aprašysime tik pačias bendriausias, būdingas bet kokioms grupėms vadovų funkcijas.1.Administracinė funkcija. Vadovas koordinuoja grupės narių veiksmus. Šiam tikslui jis paskirsto grupės nariams darbus, stebi jų vykdymą, daro reikiamus darbuotojų pakeitimus ir pan.2. Strateginė funkcija. Jai priklauso grupės veikimo tikslų iškėlimas, metodų parinkimas, būsimų grupės veikimo rezultatų numatymas ir pan.3. Eksperto bei konsultanto funkcija. Vadovas vertina grupės narių veiklos procesą ir to veikimo rezultatus. Radęs kokių nors trūkumų, jis konsultuoja atlikėjus, kaip pašalinti tuos trūkumus. Reikia pasakyti, jog ne vadovo pozicija, bet dalykinė kompetencija gali užtikrinti sėkmingą šios funkcijos atlikimą. Jeigu vadovui reikia vertinti ne savo specialybės darbus, tai jis kviečiasi specialistus konsultantus, sudaro specialias ekspertų komisijas ir pan.4. Komunikacinė reguliavimo funkcija. Vadovas parenka tinkamiausias komunikacijos tarp grupės narių struktūras ir bendravimo formas. Renka informaciją apie grupės narių darbą, jei reikia, – ir apie jų asmenines savybes (vertybines orientacijas, profesinės kvalifikacijos augimą ir kt.). Į komunikacinę funkciją įeina ir ryšių su kitomis grupėmis palaikymas, perdavimas grupės nariams informacijos apie visuomenės pageidavimus, grupės veiklos įvertinimus, naujas aukštesnių grupių direktyvas ir kt.5. Grupės atstovavimo funkcija. Atstovaujama susirinkimuose, pasitarimuose, atsiskaitant aukštesniesiems vadovams už grupės darbą, perduodant iškilmingus raportus, priimant apdovanojimus ir kt. Grupės supranta, kokią didelę reikšmę turi jų atstovavimas tarp kitų grupių, prieš viršininkus ir pan. Jos vertina tuos vadovus, kurie, atstovaudami grupei, pakelia jos prestižą visuomenėje.6. Disciplinarinė funkcija. Vadovas stebi ir vertina, kaip grupės nariai laikosi nustatytos tvarkos, darbo režimo ir kt. Šiai funkcijai priklauso narių pagy¬rimai, apdovanojimai, papeikimai ir bausmės. Juo sėkmingiau vadovaujama grupei, juo mažiau tereikia papeikimų ar bausmių, ir priešingai.

7. Auklėjamoji funkcija. Grupės narių tobulėjimas priklauso ne tik nuo jų veiklos ir tarpasmeninių santykių su eiliniais grupės nariais. Didelę įtaką šiam tobulėjimui (ar degradavimui) turi autoritetingi vadovai. Jų auklėjamoji įtaka pasireiškia mėgdžiojimu (valdiniai nesąmoningai mėgdžioja vadovų santykiavimo su kitais asmenimis būdus, jų elgsenos manierą, aprangą ir kt.), identifkacija (valdiniai sąmoningai kopijuoja vadovų pažiūras, vertybines orientacijas ir kt.),ir mokymu. Patirtis rodo, kad vadovo patarimai ir pamokymai tik tada pasiekia tikslą, kai yra kompetentingi, kai duodami gerbiant valdinių asmenybę, kai jie ne per ilgi ir nemonotoniški.8. Psichoterapinė funkcija. Grupės narių darbe ir asmeniniuose reikaluose pasitaiko nesėkmių, nelaimingų atsitikimų, konfliktų su bendradarbiais, šeimos nariais ir kitų situacijų, sukeliančių nemalonių, o kartais ir liguistų išgyvenimų. Vadovo pareiga padėti grupės nariams, patekusiems į tokią frustracinę (nusivylimo) būseną. Tai jis gali atlikti leisdamas valdiniams išsipasakoti savo nesėkmes, nurodydamas jų asmenybės teigiamus bruožus, atleisdamasneesminius trūkumus, nušviesdamas gražias ateities perspektyvas, pralinksmindamas grupės narius juokingomis istorijomis, pokštais, sąmojingais posa¬kiais.Aprašytosios funkcijos sudaro vadovo rolės pagrindą. Kaip ši rolė bus atliekama, priklausys nuo daugelio konkrečios situacijos veiksnių. Toliau mes panagrinėsime vadovavimo ypatybes, priklausančias nuo asmenybės: nuo vadovavimo stiliaus, vadovo savybių ir vadovo santykių su valdiniais.

SITUACIJA

Kiekvienais metais į Lietuvos karo akademiją suvažiuoja daug naujų veidų, kariūnai iš anksto būna suskirstyti į būrius. Būrį sudaro apie 30 žmonių, kurie vienas kito nepažįsta, mato pirmą kartą gyvenime, nors kartais pasitaiko ir iš to pačio miesto ar pažįstančių vienas kitą.Būriui vadovauja būrio vadas ( lyderis), kuriuo paskiriamas vienas iš kariūnų. Lyderio pagrindinės funkcijos, vaidmuo, einant būrio vado pareigas: atskirų kariūnų veiksmų koordinavimas, siekiant bendrų tikslų; kariūnų informavimas apie veikimą, jo rezultatus ir kt.; kariūnų veiklos kontrolės; atstovavimas prieš kitus būrius, aukštesnius vadovus. Lyderis deda daugiausia pastangų, kad duoti įsakymai būtų įvykdyti, skatina kariūnus, skiria jiems bausmes, jei nusižengia statutui.

Nelengva yra išskirti iš kariūnų būtent tą lyderį, kuris yra geriausias, nes praktiškai reikia remtis tik pirminiu įspūdžiu. Būna atvejų, kad parinktas būrio vadas blogai vykdo savo pareigas, neatlieka jam paskirtų funkcijų ir jis turi būti pakeičiamas, o tai daro žalą būrio tarpusavio santykiams.Viename būryje lyderio pozicijas užėmė du vaikinai – kariūnai, kurie tarpusavyje tarsi rungėsi. Vienas (MARTYNAS) vadovavo būriui pabrėždamas savo nuomonę, nesitarė su kariūnais kaip atlikti įsakymus, nebuvo jokių paskatinimų, komandavo trumpai, aiškiai, kartais jautėsi net piktumas, griežtumas. Kai savo nuomonę pasakydavo kitas lyderis, jis užsigaudavo, visada stengėsi parodyti, kad jam jo nuomonė neįdomi ir niekam nereikalinga.Kitas (DOVYDAS) lyderis tarėsi su būrio kariais. Jis stengdavosi visus nesutarimus spręsti diskusijų keliu tarpusavyje. Jis buvo toks lyderis, kuris beveik nekomandavo, dažniausiai išsakydavo savo nuomonę bei išklausydavo kitus, jomis remiantis jis vadovavo būriui. Labiausia įstrigo visiems, kad jis su visais stengdavosi kalbėti draugiškai.

IŠVADOS IR PASIŪLYMAI

Šios situacijos problema, kaip teisingai išrinkti lyderį – būrio vadą.Vadovybė buvo už MARTYNĄ, kuris buvo griežtas, reiklus, tiksliai vykdė įsakymus, jiems nebuvo įdomu, kaip jis tai daro.Būrio kariai buvo už DOVYDĄ, kuris buvo humaniškas, su visais elgdavosi vienodai, nieko neišskyrė, visų išklausydavo nuomonę ir pasiūlymus bei pastabas, jis palaikė būryje draugišką atmosferą.Vadovybės įsakymu būrio vadu buvo paskirtas MARTYNAS, kuris būriui vadovavo 3 savaites, nes kariai nebuvo patenkinti jo vadovavimo stiliumi ir nutarė išrinkti savo vadu DOVYDĄ. Kuopos vadas sutiko pakeisti būrio vadą, nes matė, kad taip bus išsaugotas būrio vieningumas ir tarpusavio sutarimas.

PASIŪLYMAS: Būkime visi savotiškai lyderiais, nepamirškime humaniškumo bei patarlės: „Kaip šauksi – taip tau atsilieps“.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. A. Suslavičius. Socialinė psichologija. V., 1998.2. A. Jacikevičius. Žmonių grupių (socialinė) psichologija. V., 1995.