socialine etika

Turinys:

Įvadas
I. Etikos samprata
II. Socialinė etika
1) socialinio gyvenimo būdas
2) sociologija ir etika
3) socialinės pedagogikos paskirtis ir objektas
III. Socialinės pedagogikos etikos ištakos
1) socialinės pedagogikos raida
2) socialinės pedagogikos idėjos Lietuvoje
3) liaudies pedagogika – socialinės etikos dalis

IV. Socialinio pedagogo etika
Reziumė
Literatūros sąrašas

Įvadas
Jeigu egzistuoja mokslas, tikrai reikalingas žmogui,
tai mokslas, kurio aš mokau – deramu būdu
užimti žmogui savo vietą pasaulyje – iš kurio
galima išmokti to, kokiu reikia būti,
kad galėtum būti žmogumi!
(I. Kantas)
Yra situacijų, kai profesiniame ar asmeniniame gyvenime, palyginti nesunku nuspręsti, kas teisinga, kas ne. Tačiau kartais tai nėra lengva. Kiekvienas atvejis nepakartojamas, todėl posūkis ar spprendimas kaip vienoje ar kitoje situacijoje derėtų pasielgti, kas kartą gali būti vis kitoks. Daugelis problemų, iškylančių tiek pavieniam žmogui, tiek bendruomenei yra be galo sudėtingos.
Norint kalbėti apie socialinio pedagogo, žmogaus, kuris susiduria ypač dažnai su nepakartojamais atvejais ir privalo pagal situaciją ieškoti sprendimo, etikos ištakas, svarbu plačiau aptarti tris dalykus: etika, sociologija ir pedagogika, jų raidą ir sanglaudą tarpusavyje.
Gyvenime keičiasi ne žmonių prigimtis, bet jų santykių padariniai, t.y. žmonių santykių socialiniai reiškiniai, lemiantys skirtingą socialinį gyvenimą, tam tikrą gyvenimo būūdą. Referate bus šiek tiek aptariama socialinio gyvenimo būdas, kaip siejama ir ką tiria etika ir sociologija.
Šimtus metų mąstytojai kūrė teorijas apie tai, kaip įvairiose gyvenimo situacijose daryti etinius sprendimus, todėl net ir šiais laikais kai kada atsižvelgiama į senųjų mąstytojų nu

uomones.
Norint atskleisti socialinės pedagogikos paskirtį ir objektą, būtina susipažinti su socialinės pedagogikos raida – ugdymo ir auklėjimo ištakomis. Be abejo didelę įtaką socialinio pedagogo etikai darė liaudies pedagogika.
Ne kiekvienas žmogus tinkamas socioedukaciniam darbui. Kaip profesijos, kuri yra viena iš padedančių giliau pažinti žmogų ir jo problemas atstovas, socialinis pedagogas dirba su asmenybe, pasižyminčia tam tikromis psichinėmis savybėmis. Praktikoje tai reiškia – profesinis įvaizdis ir elgsena, kitaip sakant, profesinė etika.

Etikos samprata
Specialistai iki šiol ginčijasi, ar etika iki šiol apima visą žinių apie moralę kompleksą, ar ribojasi tik moralinės privalomybės, moralinių imperatyvų ( liepimų, reikalavimų) formavimu ir teigimu. Jeigu etika pripažįstama mokslu, tai ji moralinius reiškinius turi nagrinėti objektyviai, neutraliai, bešališkai. Jeigu manoma, kad etika yra ne mokslas. O tik mąstanti etika, tai belieka kalbėti appie tai, kaip ji padeda valdyti, vadovauti, kaip nurodo, kreipia žmogų į dorą elgesį.
Etika – mokslas tiriantis moralę; žmonių elgesio normų visuma. Sąvoka kilusi iš lotynų kalbos žodžio ethica, reiškiančio paprotį, įprotį, būdą.
Todėl etika, kaip tam tikra žinių sritis, yra mokslas, o moralė – jos tyrimų objektas. Dažnai vietoj moralės vartojama dorovės sąvoka. Skiriasi šios sąvokos tik tuo, kad moralė – tarptautinis žodis, lietuviškai reiškiantis dorovę. Moralė – objektyvi, bendra, visuomeninė, o dorovė – subjektyvi, individuali to paties reiškinio pusė.
Dorovė – kaip visų žmonių dvasinė lytis, apimanti vi

idinių vyksmų visumą, kuri yra dorovinio elgesio pamatas. Tai sąmonės ar pasąmonės parengtis elgtis ar veikti laikantis gėrio normų.
Dora – tai realizuota dorovė – doras elgesys, tai, kas kuria asmeninę ir visuomeninę laimę.

Šiandien gyvenant sudėtingoje kultūros ir nekultūrės maišatyje, labai svarbu suvokti tikrosios kultūros esmę. Pačiais bendriausiais bruožais kultūra – tai pavienių individų ir kolektyvų materialinė bei dvasinė pažanga. Pravartu priminti, kad kultūros turinį sudaro keturi idealai: žmogaus, socialinės ir politinės visuomenės, religinės- dvasinės vienovės ir žmonijos. Nagrinėjamuoju aspektu svarbu idealas.
Idealas – tobulybė, pavyzdys, aukščiausias tikslas. Iš dvasinių poreikių kilęs asmenybės siekis laikyti ką nors tobulu.
Todėl svarbus etikos uždavinys – formuoti asmenybės idealus, kad ji išmoktų visa vertinti atsižvelgdama į tai, kas idealu, siektų kūrybinės veiklos, turėtų tikslą kurti geresnį, gražesnį gyvenimą.

Etikos moksle dažnai vartojamos tokios sąvokos:
Gėris – absoliutaus gerumo idėja, kylanti iš tobulos būties suvokimo.
Blogis – gėrio priešybė, nelaimių, nedorumo, nusikaltimų būvis.
Dorovinis principas – svarbiausia dorovinė nuostata, reguliuojanti elgesį.
Dorovinė vertybė – teigiamas poelgis, turintis objektyvią reikšmę individo vystymuisi.
Etikos dalykas – tai idėjos apie būtinybę, gėrį ir blogį, moralės principai bei elgesio normos, žmogaus pašaukimas ir jo gyvenimo prasmė.

Socialinė etika
Kas pažengia mokslu,
bet atsilieka savo elgesiu( sako senas priežodis),
tas daugiau atsilieka, negu pažengia.
(J.Komenskis)
Socialinė etika – etikos sritis, nagrinėjanti žmonių grupių, visos visuomenės, tautų ir pasaulio bendruomenės elgesį, aiškinanti, kaip grupės elgiasi bendraudamos ta

arpusavyje, su kitomis visuomenėmis ir tautomis, su gamta ir gyvūnais, su atskiru žmogumi – vyru ar moterimi, vaiku, senu, neįgaliu, pavaldiniu, viršininku ir pan. Bet kuriuo atveju etikos tikslas – nurodyti žmonėms kaip jie turėtų elgtis, nepaisant aplinkybių ir norų.

Kasdieninėje kalboje dažnai girdime sakant: moralu – nemoralu – amoralu, gera – bloga, dora – nedora ir pan. Taikant psichologinį-medicininį normos kriterijų, tinkamu laikomas toks elgesys, kuris užtikrina gerą psichinę bei fizinę žmogaus savijautą – komforto būseną, nepaisant to, ar šis elgesys yra dažnas, ar retas, ir kiek jis artimas elgesio etalonams. Etinis normos kriterijus akcentuoja ne tam tikro elgesio formų pasireiškimo dažnį, bet tai, kaip jos atitinka priimtas pavyzdines elgesio normas arba moralinius teiginius. Remiantis šiuo požiūriu, tinkamas yra toks elgesys, kuris atitinka iškeltus reikalavimus, nurodymus arba draudimus, o asocialiam elgesiui priskiriami šių reikalavimų pažeidimai.
Asocialus elgesys – tai tokie poelgiai arba poelgių, kurie pažeidžia konkrečioje socialinėje struktūroje priimtas teises, moralės normas ar egzistuojančias tradicijas ir papročius, visuma.
Dvasingumas – tai ypatingas santykis, kurio kryptis visų pirma atspindi individo santykį su kitu žmogumi ir savimi pačiu, kas sudaro pamatą jo santykiams su kitomis tikrovės sritimis: sociumu arba atskiromis žmonių bendrijomis, materialine ir dvasine kultūra, gamta, Dievu.
Socialinis brandumas – tai socialiai pripažintas, tikslingas elgesys, kurio rezultatas – visuomeninis vertingumas ir praktinis aktyvumas. Visuomeninį vertingumą ro
odo asmens pareigos suvokimas. Pareiga nėra gėris, o tik būdas jo siekti. Pareiga – tai dorovinė žmogaus atsakomybė šiais lygmenimis:
 Valstybei, tėvynei;
 Žmonijai, visuomenei, kitiems žmonėms;
 Gamtai;
 Šeimai;
 Veiklai, darbui;
 Pačiam sau.

Socialinio gyvenimo būdas
Gyvenimo būdą lemia įvairūs papročiai, elgesio normos, teisingumas, meilė, laisvė, kalba, mokslas, menas, religija, nuosavybė, darbas, darbo produktai, valdžia, šeima, santykis su pačiu savimi ir pan.
Teisingumas yra viena iš žmonių prigimties realizavimo formų, rodo jų gyvenimo veikimo būdą, santykius. Teisingumas yra labiau privatus, moralinio pobūdžio, labiau priklauso nuo paties žmogaus asmeninio apsisprendimo, jo geros valios, turi būti paisoma viešųjų institucijų. Neteisingumas atsiranda todėl, kad viešieji socialiniai reikalai nėra teisiškai sutvarkyti arba nepaisoma įstatymų. Teisingumui įgyvendinti priimta 1948m. Jungtinių Tautų Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, kurių svarbiausi punktai yra:
 Visi žmonės turi teisę gyventi, būti laisvi, apsaugoti nuo baimės ir smurto.
 Visi žmonės turi teisę būti ginami įstatymo.
 Kiekvienas žmogus turi teisę reikalauti teisingo ir viešo teismo.
 Kiekvienam žmogui turi būti garantuota jo asmeninio gyvenimo neliečiamybė – jis, jo šeima, namai, korespondencija turi būti apsaugoti nuo neteisėto kišimosi, o jo garbė ir orumas – nuo nepagrįsto žeminimo.
 Kiekvienas žmogus turi teisę į mąstymo, sąžinės, religijos laisvę, taip pat teisę tiek privačiai, tiek viešai reikšti savo nuomonę.
 Kiekvienas žmogus turi teisę į mokslą
 Kiekvienas žmogus turi teisę dalyvauti bendruomenės kultūriniame gyvenime.
 Kiekvienas žmogus turi pareigų visuomenei, taigi garantuojama, kad kiekvienas visuomenės narys pripažįsta ir gerbia kitų narių teises bei laisves.
Teisingumui nėra nei stiprių, nei silpnų, nei didelių, nei mažų žmonių. Lygybės statusas yra sąlyga teisingumui įgyvendinti. Todėl teisingumas yra svarbiausia etikos norma.

Meilė – nuoširdžiausia, patvariausia, visą asmenybę apimanti emocija, kylanti iš švelnumo, bendravimo poreikio ir patirties. Visų meilės bruožų suminėti neįmanoma. Tikriausiai geriausiai meilę apibūdino prieš 2000 m. šv. Paulius: „ meilė kantri, maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji viską pakelia, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia.“

Laisvė žmogui reiškia jo veikimo būdą, galimybę pagal savo apsisprendimą ir pasirinkimą veikti, dalyvauti gyvenime. Laisvė socialiniame gyvenime yra kintanti, skirtinga ir įvairi: judėjimo, įsitikinimų, informacijos, kalbos, spaudos, mokslo, laisvė reikšti savo nuomonę ir kt. tikroji žmogaus laisvė yra tiesiogiai susijusi su jo išsilavinimu, kultūros lygiu ir pirmiausia su gebėjimu save riboti ir valdyti.

Socialinė šių dienų kova – tai ne tik kova dėl ekonominės gerovės, kaip įprasta sakyti, kova už būvį, bet ir dėl žmogaus orumo, žmogiškosios vertės pripažinimo, vietos dvasiniame gyvenime, pagarbos ir meilės. Taigi, kovojant galima siekti ir humaniškų ir nehumaniškų tikslų.

Mokslas – ne tik sisteminis faktų rinkimas, nagrinėjimas ir aiškinimas, tai daugiau negu sistema ar rinkinys. Mokslas yra žmonių prigimties realizavimo forma, reiškianti jų veikimo, pažinimo būdą. Gyvenimo tikrovė, jos aiškinimas, tyrimas ir taikymas yra mokslinio pažinimo objektas. Siekis pažinti tikrovę yra žmogaus prigimtinė dalia, kurią būtina tikslingai realizuoti, vykdant valstybinius ir tarpvalstybinius įstatymus.

Menas atsirado iš žmonių noro, troškimo, jų žmogiškosios prigimties galios siekti grožio. Ši galia suformavo žmonių santykių socialinį-kultūrinį reiškinį, tam tikrą socialinę tikrovę, kuri vadinama menu.

Kūryba žmonės atskleidžia žmogiškąją prigimtį. Todėl atsiranda įvaurios kūrybos rūšys: didaktinė, meninė, mokslinė, socialinė ir kt. Kurti yra žmonių prigimtinė savybė, galia.

Sociologija ir etika
Sociologija – mokslas, tiriantis visuomenės raidos dėsnius, socialinių institutų funkcionavimą, socialinių grupių santykius, visuomeniškos elgsenos dėsningumus. Sociologijos objektas – visuomenė ir atskirų jos junginių (bendruomenių, bendrijų, kolektyvų), kaip vientisų darinių, tyrimas. Toks objektas yra bendras sociologijai ir etikai, ypač socialiniai etikai. Taigi, socialinė etika – etikos sritis, nagrinėjanti žmonių grupių elgesį ir aiškinanti, kaip grupės elgiasi tarpusavyje, su kitomis visuomenėmis, tautomis, su gamta ir gyvūnais, su atskiru žmogumi – moterimi, vyru, vaiku, senu, neįgaliu, degradavusiu žmogumi ir t.t.
Taigi, etika ir sociologija tiria žmonių veiklos socialinio reguliavimo mechanizmus, iš kurių svarbiausias – moralė. Todėl etikai ir sociologijai sąveikaujant formuojasi aprašomoji etika ir moralės sociologija. Pastaroji tiria dvasinių normų funkcionavimą įvairiose visuomenėse, žmonių būdo, charakterio įtaką socialinių grupių, klasių sąmonei. Moralės sociologija tik iš dalies nagrinėja visuomenės dorovės klausimus. Etika ne tik tiria masinius reiškinius, tapusius papročiais, bet nuodugniai tiria ir išskirtinius asmenų poelgius, jų motyvus, individų pasiaukojimą, heroizmą, kaip aukščiausią žmonijos dvasingumo apraišką. Tokie žmonių veiksmai reguliuojami labai sudėtingomis moralinės sąmonės formomis – idealais, kurie įtvirtina naują gyvenimo būdą, naujus požiūrius, naujas dvasines vertybes. Todėl etika žmonių dorovingumą traktuoja plačiau už sociologiją.
Kaip žinia ugdymo mokslo išmokyti neįmanoma. Galima tik padėti žmogui įsisavinti etikos normas auklėjant. Auklėjimo tikslų siekia sąveikaudamos etika ir pedagogika. Pedagogika, remdamasi etikos dėsningumais, sprendžia praktinę užduotį: nustato moralinių įsitikinimų, jausmų ir įpročių, atitinkančių dorovės principus, formavimo būdus bei metodus. Todėl pedagogika remiasi etikos teiginiais. Pedagogikai, kaip ir etikai, artimi ugdymo filosofijos klausimai.
Pedagogika – kryptingo ir sistemingo žmogaus auklėjimo mokslas, tiriantis auklėjimo tikslus, uždavinius ir dėsningumus.

Kalbant apie etinio auklėjimo principus, svarbu humanizmas, optimizmas ir kolektyvizmas. Humanizmo principas akcentuoja žmogaus orumą, skatina siekti žmoniškumo idealo. Optimizmo principas nusako individo pažiūrą, kuriai būdingas pozityvus santykis su realybe, pasitikėjimas savimi ir ateitimi, polinkis visur ir visada įžvelgti kažką gero. Kolektyvizmo principas kalba apie žmonių santykius, pagrįstus bendradarbiavimu ir savitarpio pagalba.

Socialinės pedagogikos paskirtis ir objektas
Šiuo metu plačiai diskutuojama įgyvendinant permanentinio ugdymo idėją, aprėpiant įvairius žmogaus amžiaus tarpsnius. Tam reikalingas ugdymas, greta žmogaus psichinės dalies visada apimantis ir jo socialinę sritį, socialinę esmę, turi visuomeninį, istorinį, socialinį-kultūrinį aspektą. Istorinėje visuomenės raidoje kuriamos ne tik naujos mokslinės, techninės sistemos, bet ir ugdomas naujas žmogus kaip sistema: jo intelektas, dora, pasaulėžiūra ir kt. savybės. Asmenybės „Aš“ fenomenas formuojasi bendraujant su savimi ir kitais jo visuomenėje ir veikloje. Nes, kaip rašė anglų dvasininkas-poetas dar XVI – XVII a. „nė vienas žmogus nėra tarsi siela, kiekvienas esame gabalėlis kontinento, žemės dalis. Jeigu jūra bent grumstą nuplautų, Europa jau liktų mažesnė, taip pat jei užlietų iškyšulį arba tavo draugų ar tavo dvarą. Bet kurio žmogaus mirtis nusineša dalelę manęs, kadangi aš priklausau visai žmonijai. Ir todėl niekados neklausk, kam skambina varpai – jie skambina tau“. Socialinis prognozavimas nėra tikslus. Juo visuomenė labiau civilizuota, juo didesnį svorį turi žmogus – subjektas. Tai ypač apsunkina visuomenės, žmogaus raidos prognozę. Socialinės pedagogikos paskirtis ir yra žmogaus asmenybės raidos prognozavimas visuose jo ontogenezės tarpsniuose, įvairiomis socialinėmis situacijomis.
Nors visas pedagoginis procesas mokykloje yra socialiniu požiūriu apibrėžtas ir apie tai kalbama nuo senų laikų, tačiau dar ir šiandien ne tik Lietuvos, bet ir pasaulinė pedagogika neturi išbaigtos, tobulos socialinės pedagogikos teorijos. Socialinės pedagogikos reikšmę šiandien išryškina daug socialinių visuomenės gyvenimo sąlygų bent jau ekonomiškai, poliškai, techniškai, kur žmogaus ir visuomenės santykiai, žmogaus būties klausimai tapo ypač problematiški:
1. Industrinės ir ypač informacinės visuomenės formavimosi pradžioje laužomos senos gyvenimo normos, keičiasi žmogaus veiklos, žmonių bendravimo būdai.
2. Ne mažesnės reikšmės problemos nūdienos žmogui iškyla ir politinėje, ideologinėje gyvenimo srityje. Todėl svarbu rasti kelią į bendražmogišką kultūrą, dorovę, dvasingumą.
3. Tokie žodžiai, kaip socialinė atmintis, socialinis mąstymas, socialinė sąmonė, socialinės dorovinės normos nėra vien skambūs žodžiai. Tai svarbiausios socialinės pedagogikos sąvokos, išreiškiančios ankstesniųjų kartų sukauptą gyvenimo patirtį, susiformavusį mąstymo stilių, kurį savaime pamėgdžiojant perima jaunoji karta ir visa tai tęsia, įtvirtina dabartyje.
4. Socialinė pedagogika, spręsdama žmogaus ugdymo, jo socializavimo procesą, tuo pat metu atsižvelgia į žmogaus prigimtį, ypač galvos smegenų veiklą, galimybes, bei šių galimybių evoliuciją istorinėmis, socialinėmis, kultūrinėmis sąlygomis.
5. Socialinės pedagogikos pamatas – bendriausius materijos ir sąmonės, dvasios ir idėjos santykius nusakanti filosofija. Ji nurodo bendrą ugdymo kryptį, atsižvelgiant į konkrečias gyvenimo sąlygas.
Tam socialinis pedagogas, socialinis darbuotojas be reikiamo pedagoginio, psichologinio, socialinio teorinio pasirengimo turi pats orientuotis vietoje, suvokti situacijos esmę ir daugeliu atvejų veikti kūrybiškai – intuityviai. Šie darbuotojai dirba įvairiose valstybėse, nevienodomis politinėmis, nacionalinėmis, etninėmis, kultūrinėmis sąlygomis. Teisėtai kyla klausimas – ar gali būti vienoda ir visa apimanti socialinio ugdymo teorija visoms šalims? Juk mokslas siekia visuotinumo, sistemingumo. I.Kantas atsako: „ mokslas yra ten, kur yra sistema“. Gyvenimo raida, ypač nūdiena, atnešusi ir vis nešanti naujus „siurprizus“ verste verčia žmones ieškoti išeities. Ieškoti visur: intelektualiai ugdyti žmoniją, kelti žmonių dvasingumą, estetinį lygį.

Socialinės pedagogikos etikos ištakos
Etika yra mokslas apie santykius,
egzistuojančius tarp žmonių,
ir priedermes, kylančias iš jų santykių.
(P. Holbackas)

Kaip įvairiose gyvenimo situacijose daryti etinius sprendimus, daugelis mąstytojų kūrė teorijas. Jų teiginiais išryškėjo keturios pagrindinės kryptys:
Hedonizmas – Epikūras buvo graikų mąstytojas gimęs 342 m. prieš Kristų. Jis parašė daugiau kaip 300 veikalų. Epikūras manė, kad visi žmonės siekia malonumo, kuris yra tikroji laimė, svarbiausias gyvenimo tikslas. Jis rašė: „Malonumas yra laimingo gyvenimo pradžia ir pabaiga“, kalbėjo ne vien apie fizinį malonumą, bet apie proto bei sielos malonumus, buvo įsitikinęs, kad besaikiai fiziniai malonumai tesuteikia skausmą, o tikrojo malonumo nesuteikia. Tikras malonumas – „ kai kūnas neslegiamas skausmo, o siela – sumaišties“. Hedonistai mano, tai, kas gera yra malonu, o kas malonu yra gera.
Etinis egoizmas – teorija, kuri teigia, kad vienintelė ir svarbiausia žmogaus pareiga – pasiekti sau pačiam kuo daugiau gėrio, kuo labiau apsisaugoti nuo blogio. Teoriškai pasaulis pasidarytų labai geras, jei mūsų gerovė nepažeistų kitų gerovės. Tačiau dažnai rūpindamiesi savimi nuskriaudžiame kitus.
Utilitarizmas – sistemą sukūrė du XVIII a. mąstytojai – Jeremy Bentham ir John Stuart Mill. Jie abu aktyviai prisidėjo prie Britanijos teismų sistemos ir įstatymų tobulinimo. Utilitaristų šūkis – „kuo didesnis gėris, kuo didesniam skaičiui žmonių“. Visi mūsų poelgiai, elgesio normos turi būti vertinamos pagal tai, kurios iš jų teikia didesnę laimę didesniam skaičiui žmonių.
Situacijų etika – amerikiečių profesorius 1966m. Joseph Fletcher parašė labai svarbų veikalą „Situacijų etika“. Jis teigė, jog tose situacijose, kai mes priversti spręsti, kaip teisingai pasielgti, neturėtume laikytis jokių taisyklių. Mums derėtų pasielgti taip, kaip mus skatina meilė. Nėra nei vieno absoliučiai teisingo ar klaidingo sprendimo – kiekvieną kartą turime įvertinti situaciją ir reaguoti į ją taip, kaip mums liepia meilė.

Socialinės pedagogikos raida

Tik susipažinę su pačia socialinės pedagogikos raida, galima spręsti ir kokiomis kryptimis, sąlygomis, idėjomis išsivystė socialinio pedagogo etikos istorija.
Socialinės pedagogikos istorijos šaknys siekia gilę senovę, nes ir būdama savarankišku mokslu, pedagogika daugelį amžių vystėsi filosofijos šešėlyje. Šiuo požiūriu socialinė pedagogika – ne jaunesnė už pačią pedagogiką, nuolat ją papildydavo. Mokslininkai, ieškodami socialinės pedagogikos ištakų, randa jas pedagogikos klasikų bei filosofų mąstytojų veikaluose. Galima išskirti keletą socialinės pedagogikos raidos periodų:
 nuo seniausių laikų iki XVII a.;
 XVII – XIX a.;
 Nuo XX a. Pradžios
Pirmasis periodas susijęs su ugdymo praktikos suvokimu, pedagogikos ir socialinės pedagoginės minties formavimosi. Antikos žmogus pasaulį suvokė dvejopai: realiai ir teoriškai. Seneka rašė Liucijui, kad nuo to laiko, kai tarp mūsų atsirado mokslininkų, geradariai žmonės išnyko. Tačiau Antikos mąstytojai, Demokritas, Platonas, Aristotelis mokslo problemas sprendė siedami su žemiškuoju žmonijos ir kiekvieno žmogaus gyvenimu. Platonas pirmas siūlė vaikus nuo pat mažens ugdyti ne šeimoje, o valstybinėse įstaigose. Valstybės parinkti žmonės gebėtų geriau parengti vaikus socialiniam gyvenimui. Pasak Aristotelio, tik išlavintas žmogus, kuriam mokykloje bus įskiepytas atsakomybės visuomenei jausmas, gerai supras valstybės įstatymus ir jų laikysis. Antikos filosofai žmogaus rengimą gyvenimui glaudžiai siejo su aplinka, į pirmą vietą kėlė didelius reikalavimus: išmokyti valdyti valstybę, tvarkingai elgtis su gamta, tobulinti žmogaus prigimtį. Čia galima pastebėti pirmuosius socialinės pedagogikos daigus.Tais laikais aktualizuotos pamatinės socialinės pedagogikos idėjos: pradėti vaiką ugdyti nuo mažens, atkreipti dėmesį į vaiko prigimties ypatybes, pastebėti aplinkos įtaką, remtis tėvų autoritetu. Atgimimo laikotarpis susijęs su humanistinėmis vaiko ugdymo idėjomis. Italų pedagogas – humanistas V. Da-Feltre (1378 – 1446) įkuria „Džiaugsmo namus“ – vieną pirmųjų internatinio tipo mokyklų.
Viduramžiais tobulėjo praktinė, protinė ir fizinė žmonių veikla. Religija sankcionavo visas visuomeninio, kultūrinio ir dvasinio gyvenimo sritis, ypač mokslą ir švietimą. Pasak A. Ivino, viduramžiai – tai švari „grynojo proto“ epocha, kur vyravo idėja, pati galėjusi virsti daiktu. Žmogus, kaip asmenybė buvo vertinamas ne už tai, kiek jis originalus, bet už sugebėjimą įsilieti į tuometinę visuomenę. Bažnyčia puikiai suvokė, kad mokinius veikia ne tik mokykla, bet ir realus pasaulis. Todėl vaikus mėgino atskirti nuo aplinkos steigiamose uždarose mokyklose prie bažnyčių, vienuolynų, kad būtų auklėjama dirbtinėje aplinkoje. Viduramžiais sunyko Antikoje atsiradę teoriniai socialinio ugdymo pradai.
F. Engelsas rašė, kad Renesansas – tai laikotarpis „kuris buvo reikalingas milžinų ir kuris pagimdė milžinus – minties, aistros ir charakterio, daugiapusiškumo ir mokytumo milžinus“. Atmetę viduramžių asketizmą, Renesansas iškėlė žmogų kaip didžiausią vertybę. Žmogus – pasaulio centras, kurio gyvenimo esmė ir tikslas – gerai gyventi šiame pasaulyje. Mokinių mokymą glaudžiai siejo su gamta, visuomenės gyvenimu. Pirmą kartą žmonijos istorijoje susiformavo utopinio socializmo idėja, ypač ryškėjo socialinio ugdymo prasmė. To laikotarpio žmogui pasaulis – konkreti realybė, prasidedanti nuo jo paties, aplinkos. Čia kalasi pirmieji žmonijos istorijoje individualybės daigai, vertinama privati iniciatyva. Socialinio ugdymo prigimtį bei paskirtį akcentavo ir šią mintį toliau plėtojo F. Bekonas, kėlęs sensualinį pažinimo metodą, o T. Hobsas sukūrė sensualinę žmogaus psichikos teoriją. Socialinės aplinkos įtaką ugdymui akcentavo Dž. Lokas, kuris siūlė vaikus ugdyti ne mokykloje, o šeimoje.
Antrasis periodas – šviečiamojo laikotarpio socialinės pedagogikos idėjos. To meto žymus mąstytojas humanistas Ž. Ž. Ruso, sekdamas kitais Renesanso humanistais labai išaukštino žmogų, jo prigimtį, laikė ją tobula, spontaniškai besivystančia. Socialiniai ir kultūriniai sąmonės pradai, Ž. Ž. Ruso teigimu, tėra individualybės papildymas. Socialinės pedagogikos idėjos ypač ryškai atsispindėjo socialistų utopistų darbuose. Jie ugdymą vertino kaip svarbiausią būdą keisti visuomenę, gerinti žmonijos papročius. Ryškiausias iš jų R. Ovenas teigė, jog „žmogaus charakteris formuojasi veikiamas išorinių veiksnių“. Daug vertingų minčių davė J. H. Pestalocis, teigęs, kad vaiko, kaip ir kiekvieno žmogaus asmenybė formuojasi veikiama visuomenės, aplinkos, šeimos. J. Herbartas ugdymo teoriją glaudžiai siejo su filosifija, psichologija, etika. Jis kėlė mintį dėl mokyklos ir socialinės aplinkos poveikio derinimo, tvirtai pasisakė už pilietinį ugdymą.
Socialinių-pedagoginių problemų kelių ieškojimas bendradarbiaujant su visuomene bei vyriausybe. Sureikšmintos visuomenės pertvarkymo, lygių teisių, laisvės idėjos. XIX a. vyko sudėtingas pedagogikos ir socialinės pedagogikos išsiskyrimo procesas ir XIX a. pabaigoje socialinė pedagogika susiformuoja kaip savarankiška mokslo šaka. Tai pirmiausia siejama su vokiečių mokslininkų A.Distervego, P. Natorpo ir kitų vardais.
Trečiasis periodas – nuo XX a. pradžios prasideda socialinės pedagogikos, kaip savarankiškos mokslo šakos, vystymosi etapas. Terminas „socialinė pedagogika“, kaip diskusijos apie vaiko ugdymą objektas, įvestas 1844 metais. to pradininkas – K. Mageras. Kartu su socialinės pedagogikos, kaip vystymusi, Vokietijoje daugėjo profesionalių socialinės pedagogikos specialistų. 1908 m. pradėtas socialinių pedagogų ruošimas, o nuo 7-ojo dešimtmečio socialiniai pedagogai ruošiami ir universitetuose.
Dž. Diujis pabrėžia „ugdymo socialinę reikšmę, kurią tiesiogiai lemia visuomenė“. Jo teigimu visuomenė – individų visuma.
XX a. ketvirtajame dešimtmetyje visi socialinės pedagogikos mokslininkai labai daug reikšmės teikia bibliotekoms, įvairioms kultūros bei švietimo įstaigoms, kurios privalo padėti jaunimui socializuotis, prisitaikyti prie visuomenės gyvenimo sąlygų. Socialinio ugdymo problema vakarų pasaulyje įgijo ypatingą reikšmę, kurią sprendžia ne vien pedagogai, bet ir sociologai, teisininkai, ekonomistai, filosofai ir kt.

Galima teigti, kad šiuo metu jau sukaupta pakankamai empirinių ir teorinių žinių, reikalaujančių permąstymo ir susisteminimo.

Socialinės pedagogikos idėjos Lietuvoje
Ilgus šimtmečius lietuvių tauta nešė tai unijų, tai okupacijų jungą. Tai lėmė savitą tautos ugdymo socialinį pobūdį. S. Šalkauskis teigė: „. nei viena tik individuali asmens kultūra, nei viena tik visuomeninė santvarka nepajėgia laiduoti visuomenėje tvarkos, laimės ir gerovės: tik judviejų suderinimas intensyviu judviejų išsivystymo laipsniu tegali laiduoti normalų visuomeninio gyvenimo funkcionavimą“. Jis siūlo visą pedagogikos mokslų sistemą remti socialine teorija. Šalkauskis žmogaus gyvenimą vaizdavo nuosekliai kylančia trijų pakopų liniją, iš žemiausios – gamtinės,toliau į kultūrinę,ir į aukščiausią – dvasinę. Kad žmogus galėtų pakilti iki aukščiausios pakopos, jis turi įaugti į visuomenę ir tik jos padedamas žmogus gali išskleisti savo intelektualines ir dvasines jėgas. S. Šalkauskio mintys apie žmogaus ir visuomenės santykius neprarado aktualumo ir šiandien. Gal tik dvasiniu atžvilgiu ano meto žmogus ir Lietuvos visuomenė buvo patvaresnė.
Kitas Lietuvos šviesulys J. Vabalas-Gudaitis rašė: „tik per socialinį bendravimą gali atsirasti kalba, protavimas ir kt. Tik socialinis gyvenimas išugdo psichiką.“ Jis reikalavo, kad tėvai ir mokytojai būtų giliai žmogiški, suprastų ir mylėtų vaiką. Ypač daug rašė apie mokytoją, jo erudiciją ir etiką. Pabrėžė, kad „apskritai nė vienas žmogus negali gyventi ir išvengti sąveikos su visa savo aplinka, jis apsuptas iš visų pusių begalinės daugybės sąveikos siūlų, kurie jį įtraukia net ir prieš jo norą (.)“. remdamasis istorine santykių raida, J. Vabalas-Gudaitis pabrėžė, kad kuo mažiau kultūringa tauta, tuo didesnis viešosios nuomonės despotizmas, tuo labiau asimiliuojamas žmogus.

Vydūnas – vienas iš ryškiausių Lietuvos filosofijos atstovų. Jis teigė, jog mokykla – svarbiausia žmogaus ugdymo institucija, kuri tobulindama jo kūną, protą, dorą, panaudodama tam tikslui mokslą, meną, filosofiją, religiją, privalo įvesti mokinį į tautą, tai yra jį socializuoti.

Analizuodamas įvairių epochų mokslo atstovų mintis apie žmogų, jo formavimąsi lemiančias priežastis, J. Laužikas įrodinėjo išorinių veiksmų įtaką žmogaus asmenybės raidai. Reikia derinti paveldėtų pradų ir aplinkos elementų sąveiką asmenybei ugdyti. Remdamasis Dž. Diujo ir kitų pedagogų darbais, J. Laužikas siūlė mokykloje plačiai taikyti mokinių savivaldos principą, kuris be kitų teigiamų bruožų, svarbus, kad gerina mokinių socialinį pasirengimą. Jis tvirtino, kad mokyklos veikloje labai svarbūs du principai: socializavimo ir psichologizavimo.

Socialinio ugdymo idėjos atsispindi ir dabartinių lietuvių pedagogų darbuose. Teorijos plėtojamos į ateitį.

Liaudies pedagogika – socialinės etikos dalis

„Nauji laikai – nauji papročiai“ – skelbia liaudies išmintis. Keičiantis laikams keičiasi papročiai ir žmogus, tačiau niekas neatsiranda iš nieko. Tradicijos ir papročiai visada buvo svarbios, nes atskleidžia visuomenės bendravimo elgesio, dvasinio gyvenimo principus. Tik tradicijų dėka kiekviena tauta įgijo savitų nacionalinių bruožų. Liaudies pedagogika yra empirinė pedagoginė žmonių patirtis, saugoma tautosakoje, papročiuose, apeigose, žaidimuose, požiūriuose. Liaudies pedagogika vadovaujasi praeities gyvenimo normomis. O jos ne visada atitinka dabartį, ne visada gaunami pageidaujami ugdymo rezultatai. Todėl socialinės pedagogikos uždavinys – tirti liaudies pedagogikos patirtį, gerąsias tradicijas ir jas naudoti jaunosios kartos ugdymui, taikyti prie dabartinio visuomenės gyvenimo, žmonių veiklos, tarpusavio bendravimo būdų.
„Liaudies išmintis ir jos protas aiškus kaip Aušrinė žvaigždė“, – sako Rytų išmintis. Savaime aišku, nėra visoms žmonių grupėms, visoms tautoms tinkančios liaudies pedagogikos. Tik ja remiantis socialinė pedagogika galės kuo greičiau įsigilinti į jaunosios kartos auklėjimą šeimoje ir už mokyklos ribų, istoriškai supras sudėtingus ugdymo vingius. Ypač svarbus liaudies pedagogikos bruožas – kolektyviškumas, kurį kūrė ir tobulino ne vienas žmogus ir ne viena karta. Čia visada pabrėžiama žmonių vienybės idėja, kaip svarbiausia jėga ir galios šaltinis kovojant su blogiu, tamsiomis jėgomis. Kartu liaudies pedagogika optimistiška, humaniška, smerkianti tinginius, išnaudotojus, apgavikus, turtuolius ir gobšuolius. Todėl ji buvo ir yra daug artimesnė ir suprantamesnė liaudžiai, visiems žmonėms.

Lyginant įvairių tautų pedagogines tradicijas, galima išvengti vienos kurios tautos, etninės grupės liaudies pedagogikos idealizavimo, o moksliškai nagrinėjant liaudies pedagogiką – pačios liaudies pedagogikos per didelio vertinimo. Liaudies pedagogikos turtas – bendražmogiškųjų tarpusavio santykių formavimo patirtis. Pabrėžiama meilė ir dėmesys vaikams, pagarba suaugusiems, ypač tėvams. Su kartėliu reikia pripažinti, kad pas mus liaudies pedagogikai skiriama labai mažai dėmesio, ši sritis menkai tirta, dar mažiau ji taikoma mokyklinėje pedagogikoje. Socialinė pedagogika turėtų suartinti mokslinę ir liaudies pedagogiką, kas praturtintų mokinių dvasinį pasaulį.

Socialinio pedagogo etika
Auklėjimas turi remtis dviem pagrindais:
dorove ir protingumu:
pirmasis palaiko dorybę,
antrasis – gina ją nuo svetimų ydų.
(S.N.Šamforas)
Kam reikalinga raida, turbūt visiems aišku – „joks namas nestovės be pamatų“. Tik socialinės pedagogikos ištakų dėka galima vis toliau plėtoti nepaprastai sudėtingą socialinį darbą. Etinės darbuotojų savybės priklauso ne tik nuo tirtų teorijų, amžinų siekių, bet labiausiai nuo esamo laikmečio, nuo visuomenės gyvenimiškų reikalavimų.
Socialinės – pedagoginės tarnybos darbuotojas turi laikytis aukštų savo padėties moralinių standartų, vengti išsisukinėjimų, žmonių klaidinimo, negarbingų veiksnių, jis turi tiksliai skirti kaip privataus asmens ir kaip savo profesijos atstovo pareiškimus ir veiksmus. Savo poelgius privalo derinti su aukščiausiais profesinės savigarbos standartais:
 Neturi pasiduoti įtakai ir spaudimui, kurie sutinkami jo profesinės veiklos kelyje;
 Nepriekaištingai vykdyti profesines pareigas;
 Neturi teisės panaudoti profesinius santykius asmeniniams tikslams.
Socialinis pedagogas turi įdėti daug pastangų, ugdant klientų savarankiškumą, privalo gerbti kliento paslaptis ir neplatinti informacijos, kuri paaiškėjo profesionalios pagalbos eigoje. Su kolegomis turi elgtis pagarbiai, mandagiai, pasitikėti ir būti delikatus.
Etiniai įsipareigojimai savo profesijai – palaikyti ir propaguoti savo profesijos reikšmę, etines vertybes ir profesines žinias:
 Ginti ir stiprinti savo profesijos tyrumą, būti atsakingu ir aktyviai dalyvauti diskusijose profesijos tobulinimo klausimais;
 Imtis priemonių atitinkamais būdais užkirsti kelią neetiškam kolegų elgesiui;
 Neleisti nekvalifikuotos ir nelicencijuotos socialinio darbo praktikos;
 Neleisti reklamuoti savo kompetencijos, paslaugų ir laukiamų rezultatų, kurie negali būti pasiekti.
Socialinis pedagogas turi visokeriopai padėti žmonėms, informuojant ir siekiant socialinę edukacinę tarnybą padaryti pasiekiamą visiems mikrorajono žmonėms: naudoti savo laiką ir profesinę patirtį veikloje, skatinančioje pagarbų požiūrį į savo profesiją, jos naudingumą, tyrumą ir kompetentingą pagalbą.
Socialinės – edukacinės tarnybos darbuotojas turi padėti visuomenės vystymuisi:
 Veikti taip, kad išvengtų neteisybės bet kokių žmogaus ar žmonių grupės, nacionalinės kilmės, religinių ar politinių įsitikinimų, seksualinės orientacijos, vedybinio statuso, fizinių ar psichinių trūkumų atžvilgiu, ne teikti pirmenybę bei privilegijas atskiriems gyventojų sluoksniams;
 Vystyti asmenines visų žmonių galimybes, atsižvelgiant į ypatingo dėmesio reikalaujančias šeimas, nuskriaustus žmones ar žmonių grupes;
 Sukurti palaikymo sąlygas, rodant pagarbą įvairių kultūrų visuomenei;
 Reikalauti pasikeitimų politikoje ir įstatymų leidyboje, siekiant pagerinti gyvenimo sąlygas ir palaikyti socialinį teisingumą;
 Palaikyti visuomenės dalyvavimą formuojant socialinę politiką ir vykdant visų socialinių – ugdymo institucijų aktyvią veiklą.
Socialinis pedagogas – delikačios, ypatingos ir humaniškos profesijos atstovas, kaip tarpininkas asmenybės, šeimos ir visuomenės santykiuose. Jis sprendžia uždavinius organiškai susijusius su suaugusių ir vaikų uždaviniais, stiprinant jų moralę, psichologinę ir fizinę sveikatą, įvairias asmenybės gynimo formas, darbo organizavimą, mokymą ir laisvalaikį.

Socialinio pedagogo įvaizdžiui didelę reikšmę turi dorovinis jo asmenybės įvertinimas. Nepriekaištingas įvaizdis – tai žmonių, nesitraukiančių iš moralinio, korporatyvaus ir teisinių elgesio dorovinių kodeksų turtas.

Apibendrinant galima teikti, jog socialinio pedagogo kompetencija – tai jo asmenybės, veiklos ir bendravimo organinė visuma, kuri leidžia aukštu lygiu spręsti profesinius uždavinius. Socialinis ugdymas tai visuomenės poveikio augančios asmenybės veiklai procesas, tikslingas visuomenės poveikis atskiro žmogaus, makrogrupių vertybėms. Socialinis ugdymas, kaip protingo žmogaus asmeninio gyvenimo organizavimo sistema apėmė daugelį elementų.

Reziumė
 Etika, kaip tam tikra žinių sritis, yra mokslas, o moralė – jos tyrimų objektas. Moralė – tarptautinis žodis, lietuviškai reiškiantis dorovę. Moralė – objektyvi, bendra, visuomeninė, o dorovė – subjektyvi, individuali to paties reiškinio pusė.
 Svarbus etikos uždavinys – formuoti asmenybės idealus, kad ji išmoktų visa vertinti atsižvelgdama į tai, kas idealu, siektų kūrybinės veiklos, turėtų tikslą kurti geresnį, gražesnį gyvenimą.
 Socialinė etika – etikos sritis, nagrinėjanti žmonių grupių, visos visuomenės, tautų ir pasaulio bendruomenės elgesį, aiškinanti, kaip grupės elgiasi bendraudamos tarpusavyje, su kitomis visuomenėmis ir tautomis, su gamta ir gyvūnais, su atskiru žmogumi – vyru ar moterimi, vaiku, senu, neįgaliu, pavaldiniu, viršininku ir pan.
 Gyvenimo būdą lemia įvairūs papročiai, elgesio normos, teisingumas, meilė, laisvė, kalba, mokslas, menas, religija, nuosavybė, darbas, darbo produktai, valdžia, šeima, santykis su pačiu savimi ir pan.
 Socialinės pedagogikos paskirtis yra žmogaus asmenybės raidos prognozavimas visuose jo ontogenezės tarpsniuose, įvairiomis socialinėmis situacijomis.
 Pagrindinės senovės mąstytojų išryškėjusios kryptys:
Hedonistai mano, tai, kas gera yra malonu, o kas malonu yra gera.
Etinis egoizmas – teorija, kuri teigia, kad vienintelė ir svarbiausia žmogaus pareiga – pasiekti sau pačiam kuo daugiau gėrio
Utilitaristų šūkis – „kuo didesnis gėris, kuo didesniam skaičiui žmonių“.
Situacijų etika – nėra nei vieno absoliučiai teisingo ar klaidingo sprendimo – kiekvieną kartą turime įvertinti situaciją ir reaguoti į ją taip, kaip mums liepia meilė.
 Tik susipažinę su pačia socialinės pedagogikos raida, galima spręsti ir kokiomis kryptimis, sąlygomis, idėjomis išsivystė socialinio pedagogo etikos istorija.
Mokslininkai, ieškodami socialinės pedagogikos ištakų, randa jas pedagogikos klasikų bei filosofų mąstytojų veikaluose. Galima išskirti keletą socialinės pedagogikos raidos periodų:
– nuo seniausių laikų iki XVII a.;
– XVII – XIX a.;
– Nuo XX a. Pradžios
 Antikos filosofai žmogaus rengimą gyvenimui glaudžiai siejo su aplinka, į pirmą vietą kėlė didelius reikalavimus: išmokyti valdyti valstybę, tvarkingai elgtis su gamta, tobulinti žmogaus prigimtį. Čia galima pastebėti pirmuosius socialinės pedagogikos daigus.
 Viduramžiais tobulėjo praktinė, protinė ir fizinė žmonių veikla. Religija sankcionavo visas visuomeninio, kultūrinio ir dvasinio gyvenimo sritis, ypač mokslą ir švietimą.
 Atmetę viduramžių asketizmą, Renesansas iškėlė žmogų kaip didžiausią vertybę. Žmogus – pasaulio centras, kurio gyvenimo esmė ir tikslas – gerai gyventi šiame pasaulyje. Mokinių mokymą glaudžiai siejo su gamta, visuomenės gyvenimu. Pirmą kartą žmonijos istorijoje susiformavo utopinio socializmo idėja, ypač ryškėjo socialinio ugdymo prasmė.
 Socialinių-pedagoginių problemų kelių ieškojimas bendradarbiaujant su visuomene bei vyriausybe. Sureikšmintos visuomenės pertvarkymo, lygių teisių, laisvės idėjos
 nuo XX a. pradžios prasideda socialinės pedagogikos, kaip savarankiškos mokslo šakos, vystymosi etapas.
 Socialinio ugdymo problema vakarų pasaulyje įgijo ypatingą reikšmę, kurią sprendžia ne vien pedagogai, bet ir sociologai, teisininkai, ekonomistai, filosofai ir kt.

 Ilgus šimtmečius lietuvių tauta nešė tai unijų, tai okupacijų jungą. Tai lėmė savitą tautos ugdymo socialinį pobūdį.
 Socialinis pedagogas – delikačios, ypatingos ir humaniškos profesijos atstovas, kaip tarpininkas asmenybės, šeimos ir visuomenės santykiuose. Jis sprendžia uždavinius organiškai susijusius su suaugusių ir vaikų uždaviniais, stiprinant jų moralę, psichologinę ir fizinę sveikatą, įvairias asmenybės gynimo formas, darbo organizavimą, mokymą ir laisvalaikį.

Literatūra

1. Etika. Aforizmų žodynas; V., 2000
2. V. Kučinskas Vadovavimo etika;
3. I. Leliūgienė Socialinė pedagogika; K., 2003
4. B. Bitinas Pedagoginė etika; Šiauliai, 1977
5. A. Anzenbacher Etikos įvadas; V., 1998
6. K. Marksas, F. Engelsas Rinktiniai raštai, t.2, p.51;V., 1950
7. R. Ovin‘as Pedagoginės idėjos, p. 21; M., 1980
8. S. Šalkauskis Rinktiniai raštai. Pedagoginės studijos, 2knyga, p.115, 246;V.,1922
9. J. Vabalas-Gudaitis Psichologiniai ir pedagoginiai straipsniai, p. 106, 141; V.,1983
10. Vydūnas Darbymetis/Tautos mokykla Nr.5, p. 12, 25; V., 1922
11. J. Laužikas Aplinka ir Žmogus, p. 4, 60, 64; K., 1933
12. Jungtinių Tautų Visuotinė žmogaus teisių deklaracija 1948m. gruodžio 10 d.
13. Sociologijos Žodynas; V., 1989

Leave a Comment