Tarptautine teise

1. Tarptautinės teisės bruožai, tarptautinės ir nacionalinės teisės santykis, Jus Cogens normos tarptautinėje teisėje, tarptautinės teisės šaltiniai. Tarp.teisę reguliuoja santykius tarp valstybių.Tarpt.t. skirstoma į 2 periodus:klasikinė tarpt.t. ir šiuolaikinė tarpt.t. Tarpt.t. turi pagr. teisės bruožus,tai:1.valstybių valios išraiška,2.teisės normų,reguliuojančių atitinkamus visuomeninius santykius,sistema,3.šių normų laikymasis.
Tarpt.t. bruožai.1. tarpt.t.normos sukuriamos įstatymo leidimo būdu.Tas normas kuria patys tarpt.t. subjektai.2. tarpt.t. šaltiniai yra tarpt.sutartys, tarpt.papročiai, tarpt.organizacijų rezoliucijos, tarpt.teismų sprendimai ir bendri teisės principai.3.joks tarpt.organas,įskaitant ir jungtinių tautų saugumo tarybą,neatlieka centralizuotos teisės normų vykdymo.4. tarpt.santykiuose nėra kompetentingo organo,kad spręstų visus išškilusius tarpt.ginčus.Yra teisingumo teismas.Kad jis spręstų tokius ginčus,turi susitarti valstybės,kad būtų sprendžiamas ginčas.5. Tarpt.t. subjektai gali būti ne tik valstybės,bet ir tarpt.organizacijos. Tarpt.organizacijos-Europos taryba,jungt.tautos.Jos gali sudaryti sutartis tarp valstybių. Tarpt.t.subjektai gali būti teritoriniai valstybiniai vienetai(Vatikanas,Maltos ordinas).Subjektu laikoma tada kai turi savo suverenitetą.Fiziniai asmenys taip pat gali būti tarpt.t.subjektai.Jie gali būti tarpt.baudžiamojoje teisėje.Tarpt.teisės subjektai turi laikytis teisės normų.6.Teisės normas kuria tada,kai jos būtinos.kuria valstybės.
Tarptautinės ir nacionalinės teisės santykis Santykis ir sąveika. Egzistuoja dualistinė ir monistinė teorija. Dualistai klasikai – Openheimas, Strupas teigia, kaad TT ir nacionalinė teisė (NT) – tai dvi savarankiškos teisės sistemos. Klaida – šios dvi sistemos niekada tarpusavyje nesusisiekia. Jeigu ginčas kyla valstybės viduje – remiasi vidaus T normomis, už valstybės – TT. Bet šios dvi sistemos sąveikauja, susikerta ir t.t. Tarptautinė sutartis įs

sigalios, kada laikysimės LR įstatymu ir tarptautine konvencija. Du skrituliai.
Monistinė teorija – egzistuoja vieninga teisės sistema. Vienas skritulys. Kam atiduot pirmenybę? Dvi kryptys: primatas tarptautinei ir primatas nacionalinei. Egzistuoja dvi savarankiškos teisės sistemos. Kam pirmenybė? Teismų praktika patvirtina, kad pirmenybė turi būti atiduota tarptautinei teisei. Jei pasirašė tarptautinę sutartį, turi suderinti savo NT su TT.
Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės. Valstybė negali remtis nacionaliniais teisės aktais tam, kad pateisintų tarptautinės sutarties nevykdymą. TT komisija parengė valstybės atsakomybės straipsnių projektą. TT pažeidimas yra tada, jei tai prieštarauja TT normoms.
Monistai grindžia, kad kuria vienas subjektas – kuria valstybė. Hansas Kelzenas – vieninga norma, ant kurios kūrėsi visa sistema. Sutarčių reikia laikytis – tai pagrindų pagrindas.
Laikui bėgant atsiranda Koordinacijos teorija. Džeraldas Ficmoris, neigdamas dualistinę ir moonistinę teorijas, iškelia savarankišką koordinacijos teoriją. Egzistuoja dvi savarankiškos teisės sistemos. Tarp jų galima kolizija, todėl sąveiką tarp šių teisės sistemų reikia spręsti koordinavimos keliu. Jis turi vykti nacionalinei teisei prisiderinant prie tarptautinės. Valstybei pasirašant tarptautinę sutartį, reikia pasižiūrėti, ar ji neprieštarauja tarptautinei teisei.

Remiantis LR Konstitucijos I38 str. Ir tarptautinių sutarčių įstatymu I999 06 20 LR K “Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys yra sudedamoji LR teisinės sistemos dalis”. 1991m. Tarptautinių sutarčių įstatymas, jį vėliau pakeitė 1999m. Įstatymo galią turi tik Seimo ratifikuotos tarptautinės su
utartys. Šis teiginys taikomas tik įsigaliojusioms tarptautinėms sutartims, deponavus raštus tarp tarptautinės sutarties depozitarą. Laiko tarpas tarp pasirašymo, ratifikavimo ir deponavimo gali būti net vieneri metai., pvz., Jūrų konvencija įsigaliojo po 60 raštų įteikimo.Po paskutinio 60 rašto įteikimo praėjus 1m. tam, kad priderintų nacionalinę teisę. Galioja tik paskelbtos tarptautinės sutartys (o LR 15% dar nepaskelbta). Hierarhija: konstitucija, konstituciniai įstatymai, įstatymai, poįstatyminiai aktai, kur tarptautinės sutartys? Ratifikuotos turi – įstatymų galią, neratifikuotos – poįstatyminių aktų. Jei tarptautinė sutartis nustato kitaip nei nacionaliniai įstatymai, tai vadovaujamasi tarptautiniais įstatymais (taip numatyta tarptautinių sutarčių įstatyme), nors tai turėtų reguliuoti konstitucija.
ES – savarankiška teisės sistema. Ji nesutampa nei su NT nei su TT. ES buvo įkurta tarptautinės sutarties pagrindu. ES teisingumo teismas 1963m. Van Gent & Los byloje (Olandijos piliečio) pasakė – galima padaryti išvadą, kad bendrija sukūrė naują teisinę tvarką, kurios naudai valstybės apribojo kai kurias suverenias teises. Subjektai ne tik valstybės, bet ir piliečiai. Vadinasi, egzistuoja savarankiška teisės sistema – EST. LR teisinė sistema turės derintis prie TT ir EST. Tai vadinama harmonizavimu. Jei LR taptų ES nare, tai 2/3 normų būtų ES. Mažiausiai kėsintųsi į baudžiamosios sritį, o daugiausiai – vartotojo, autorinių teisių, draudimo. Kai stojo į ES asocijuota nare, padarė pataisą konstitucijoj dėl žemės nuosavybės: iš pradžių buvo tik LR piliečiams, vėliau – ir ki
itiems. Todėl nuolat reikia derinti norminius aktus.
Implementavimas. Nėra sudėtinga implementuoti tarptautinių sutarčių, kurios yra tiesioginio veikimo. Tai tokios, kurias implementuojant į teisinę sistemą nereikia priimti papildomų teisės aktų. Netiesioginio veikimo – reikia priimti papildomus aktus. 1961m. Narkotikų konvencija – ratifikavusios valstybės įsipareigojo bausti už narkotikų pervežimą ir t.t. Turėjo įtvirtinti savo baudžiamojoje teisėje.
Teisinė sistema. Į ją įeina teisės sistema, teisės taikymas ir t.t. Europos žmogaus teisių konvencija – turi būti subjektyvi nuomonė (pašalino byloj teisėją, o kiti du liko, nes kreipėsi advokatas).
Jus cogens
Jus cogens terminą pirmą kartą pavartojo 1969 metų Vienos konvencija dėl sutarčių teisės, kurios 53 straipsnis nustato: “Sutartys, prieštaraujančios bendrosios tarptautinės teisės imperatyvinei normai (jus cogens)”. Šiame straipsnyje yra taisyklė: sutartis yra niekinė, jei jos sudarymo momentu ji prieštarauja bendrosios tarptautinės teisės imperatyvinei normai. Imperatyvine norma laikoma norma, kurią tarptautinė valstybių bendrija kaip visuma pripažįsta kaip normą, nukrypimas nuo kurios yra neleidžiamas ir kuri gali būti pakeista tik vėlesne tokio pat pobūdžio bendrosios tarptautinės teisės norma. Jus cogens normų sąrašo iki šiol nėra pateikta. Rengiant konvencijos projektą kilo ginčai dėl tokio sąrašo suformulavimo, tačiau šie argumentai nulėmė kita: tai nėra šios konvencijos turinys; be to sunku apibrėžti tiksliai jus cogens normų sąrašą. 1969 metų Vienos konvencija palieka klausimą, kilus ginčui dėl konkrečios sutarties negaliojimo dėl jos pr
rieštaravimo jus cogens normoms, spręsti Tarptautiniam Teisingumo Teismui.
1969 metų Vienos konvencijos 64 straipsnis: “Jei atsiranda nauja bendrosios tarptautinės teisės imperatyvinė norma, bet kuri galiojanti sutartis, kuri prieštarauja šiai normai, tampa niekine ir nustoja galios”. Jus cogens normų privalomumas nėra vienintelis imperatyvumo požymis, nes visos tarptautinės normos yra privalomos. Jus cogens normų teisinė prigimtis ir galia yra susijusi su tarptautinės teisės normų hierarchija. Sutartis, prieštaraujanti jus cogens, yra niekinė dėl to, kad tam tikros vertybės ir šias vertybes įtvirtinančios normos pripažįstamos viršesnėmis už visas kitas ir jokia sutartis negali į jas kėsintis. Šiuo požiūriu galima jus cogens palyginti su konstitucinėmis normomis – principais valstybės vidaus teisėje.
Jus cogens – tokios normos, kurios sudaro visos tarptautinės teisės ir visų tarptautinių santykių bendrai pagrindą, tarptautinės teisėtvarkos ir politinio stabilumo pasaulyje pagrindą. Imperatyvinės normos turi aukščiausią juridinę galią, visos kitos tarptautinės teisės normos turi atitikti jus cogens normoms. Nė vienas tarptautinės teisės subjektas negali išeiti iš imperatyvinės teisės normų sienų, savavališkai, savo nuožiūra keisti jų teisinį turinį, o juo labiau jas pažeisti. Valstybės veiksmai, kuriais pažeidžiamos ar prieštaraujama imperatyvinėms normoms, yra tarptautinės teisėtvarkos grubus pažeidimas, tame tarpe agresija, sąlygojanti pagal JTO Saugumo Tarybos sprendimą pačias rimčiausias tarptautines sankcijas prieinant net iki JTO įstatų 4 straipsnio – agresoriaus nuslopinimas jėgos priemonėmis.
Imperatyviomis normomis (jus cogens) visų pirma yra tarptautinės teisės pagrindiniai principai, įtvirtinti JTO įstatuose, kurių juridinis turinys atskleistas 1970 metų Deklaracijoje dėl tarptautinių teisės principų, taip principai esantys 1975 metų Baigiamajame akte, kiti pagrindiniai principai, o taip pat įstatymų ir karo papročių laikymosi principas. Šie principai privalomi visiems tarptautinės teisės subjektams be išimties. Jie naudojami kaip primatas kitų tarptautinės taisės normų atžvilgiu. Skirtingai nuo kitų tarptautinės teisės normų – jie galioja atgal. Be to tik veiksmai yra pripažįstami tarptautinės teisės nusikaltimais. Principai gali būti teisnių pagrindu tarptautinių santykių reguliavime, jei nėra tiesioginio reguliavimo.
Tačiau lieka konkrečių jus cogens normų identifikavimo problema. Doktrinoje žinomi didelės apimties specialūs tyrimai, kurių pagrindu buvo nustatyta, kokios konkrečiai tai yra normos: jėgos draudimas tarptautiniuose santykiuose, tautų teisė į apsisprendimą, žmogaus teisės (genocido, kankinimų, vergijos uždraudimas ir pareiga bausti kaltus dėl to asmenis), pareiga bausti asmenis, kaltus užgrobus jūrlaivius, orlaivius, pagrobus įkaitus. Normos, nustatančios pareigą apsaugoti karo aukas ir bausti karo nusikaltėlius (humanitarinės teisės principai), draudimas pasisavinti visos žmonijos palikimą (atvirąją jūrą, jos dugną, Antarktį, dangaus erdvę ir kūnus). Tarptautinių teismų ir arbitražų sprendimuose galima rasti išvadų, kad viena ar kita norma yra imperatyvinė norma: tautų apsisprendimo principas (Tarptautinis arbitražas); tam tikros diplomatinės ir konsulinės teisės normos yra imperatyvinės (Tarptautinis Teisingumo Teismas); žmogaus, tautų ir etninių, religinių ar kalbinių mažumų teisės, o taip pat draudimas naudoti jėgą tarptautiniuose santykiuose turi imperatyvinį pobūdį (Europos konferencijos Arbitražinė komisija).
Šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje jus cogens normų galia neapsiriboja vien tuo, kad jos padaro tam tikras sutartis negaliojančiomis. Tarptautinės teisės komisija, rengdama konvencijos dėl valstybių atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus projektą, nustatė, kad tam tikros aplinkybės, kuriomis paprastai valstybė atleidžiama nuo atsakomybės už įsipareigojimo nevykdymą, negalioja, kai neįvykdytas imperatyvus įsipareigojimas. Pavyzdžiui: negalioja nukentėjusios valstybės sutikimas kitos valstybės įvykdytam jus cogens normų pažeidimui; negalima remtis būtinuoju reikalingumu jus cogens normų pažeidimui pateisinti; draudžiamos atsakomosios priemonės, kurias vykdant nesilaikoma jus cogens normų).
Pagrindiniai tarptautinės teisės principai, bent tie, kurie įtvirtinti JTO įstatuose gali būti traktuojami kaip jus cogens normos. Tarptautinės teisės principų požymiai: 1. Pagrindiniai tarptautinės teisės principai yra: 1. visuotinai pripažintos tarptautinės teisės normos. Tų normų turinį gali pakeisti tik dauguma valstybių. 2. Pagrindinius tarptautinės teisės principus reglamentuoja svarbiausius pagrindus. 3. Universalios teisės normos, kurios galioja visoje tarptautinės teisės sistemoje. 4. Imperatyvinės normos. Pagrindiniai tarptautinės teisės principai – tai visuotinai pripažintos, universalios, reglamentuojančios svarbiausius tarptautinių santykių imperatyvinės tarptautinės teisės normos. Pirmą kartą pagrindiniai teisės principai įtvirtinti JTO įstatuose. 1970 metais JTO generalinėje asamblėjoje buvo priimta deklaracija dėl pagrindinių tarptautinės teisės principų. Joje užfiksuoti 7 principai, taip pat buvo pabandyta atskleisti šių principų turinį: 1. Nenaudoti jėgos ir grasinimų uždraudimas (plačiau žiūrėti 23 klausimą); 2. Ginčų sprendimas taikiomis priemonėmis; 3. Bendradarbiavimo principas; 4. Laisvanoriškas tautų apsisprendimo principas; 5. Suverenios valstybių lygybės principas; 6. Nesikišimo į valstybių vidaus reikalus principas; 7. Principas, įpareigojantis laikytis tarptautinių sutarčių. (plačiau žiūrėti 6 klausime).
1975 metų Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijoje buvo priimtas Helsinkio baigiamasis aktas. Kuriame buvo atkartoti visi 7 principai, taip pat suformuluoti dar 3 principai: 1. Teisių ir laisvių pagarbos principas; 2. Sienų neliečiamumo principas; 3. Teritorijos vientisumo principas. Tuo metu JAV politikoje ir apskritai žmonių teisės ir laisvės buvo pirmoje vietoje.
Tarptautinės teisės šaltiniai T.T.Š. sąvoka yra viena iš painiausių. T.Š. suprantama 3 aspektais: 1.Materialine prasme 2. formos prasme 3. Pažintine prasme. Materialine prasme – faktoriai apibrėžiantys turinį, sąlygojantys teisę (ekonomika, politika, kultūra). Formos prasme – teisės normos (teisės norminiai aktai, paprotys, precedentas). Formos prasme kalbant apie T.T. – tarptautinės sutartys, tarptautiniai papročiai.
Klasikinį T.T. šaltinių sąrašą pateikia Tarptautinio teisingumo teismo Statuto 38 straipsnis:
1.tarptautinės konvencijos, tiek bendrąsias tiek specialiąsias, nustatančias normas, kurias aiškiai pripažįsta valstybės – ginčo dalyvės.
2.tarptautinį paprotį, kaip bendros praktikos, kuri pripažįstama teise, įrodymą.
3.bendrus teisės principus, kuriuos pripažįsta civilizuotos tautos.
Taip pat formos prasme prie šaltinių priskirtini ir teismo sprendimai, tarptautinė doktrina.
TT šaltinius galima skirti į pagrindinius ir pagalbinius. Pagrindiniai – tarptautinės sutartys ir tarptautiniai papročiai. Visus likusiuosius Saulius K. (kas nežino, tai čia tas, kuris mum dėstė TT) priskiria prie pagalbinių. Vadovėlis tokio paskirstymo nemini. Vadovėlyje prie TT šaltinių priskiriami tarptautinių organizacijų aktai, taip pat valstybių vienašaliai aktai, kurie g.b. tarptautinių įsipareigojimų šaltiniai. Teismo sprendimus toliau samprotaudamas Saulius vertina, kaip papildomus TT šaltinius, nes jis tik patvirtina teisės normą, o ne sukuria ją. Doktriną, monografiją pažintine prasme priskiria prie papildomų TT šaltinių.
2. Tarptautinės sutarties sąvoka, prigimtis. Sudarymo etapai, išlyga dėl tarpt. sutarties
Tarptautinės sutartys–terminas reiškia tarptautinį susitarimą, sudarytą tarp valstybių rašytine forma ir reguliuojamą tarptautinės teisės, nepriklausomai nuo to, ar jį sudaro vienas, du ar daugiau dokumentų ir nepriklausomai nuo jo pavadinimo (1969 m. Vienos konvencija). Tarptautinę sutartį gali sudaryti ir kiti T.T. subjektai – tarptautinės organizacijos, valstybiniai-teritoriniai vienetai ir t.t. Praktikoje žinomos ir tarptautinės sutartys sudarytos žodžiu – taip vadinami džentelmeniški susitarimai. Tarptautinės sutartys yra dviejų ir daugiau subjektų susitarimas siekiant apibrėžto rezultato, kurį reguliuoja T.T. Ji grindžiama šalių sutikimu. Tarptautinė sutartis yra labiausiai formalizuotas TT šaltinis, nes jos taisyklės įforminamos šalių pasirašytame dokumente (išskyrus džentelmeniškus susitarimus)
Tarptautiniam papročiui būdingi du sudėtiniai elementai: a) bendra praktika – reiškianti tam tikrų faktų, elgesio pasikartojimą, pastovumą b) tokios praktikos pripažinimą teisinę normą. Tai reiškia, kad valstybė ne tik laikosi tam tikrų taisyklių, bet ir aiškiai išreiškia savo įsitikinimą, kad tokia taisyklė yra privaloma. Kai kada iškyla įrodymo problema, kad toks paprotys egzistuoja. TT. nepripažįsta šaltinių hierarchijos, bet tarptautinė sutartis turi pirmenybę ta prasme, kad ji apibrėžta raštu, tai suteikia daugiau tikrumo valstybių tarpusavio santykiams. Tarptautinis teisingumo teismas Šiaurės jūros kontinentinio šelfo byloje, nurodė kad kontinentinio šelfo atribojimas atliekamas susitarimu tarp valstybių pagal tarptautinę teisę, tokiu būdu, kad būtų pasiektas teisingas sprendimas. Valstybėms, kurios neprisijungė prie 1958 metų Ženevos konvencijos “dėl kontinentinio šelfo’’ norma yra tarptautinis paprotys.
Bendrieji teisės principai. Teisininkų komitetas, kūręs Tarptautinio teisingumo teismo statutą, išvardindamas teisės šaltinius, siekė išvengti situacijų kuomet teismas negalėtų išspręsti bylos dėl spragos tarptautinėje teisėje. Tai parodo pagalbinį šio šaltinio pobūdį palyginus su sutartimi ir papročiu. Dažniausiai buvo pasinaudojama romėnų teisės principais. Praktika leidžia išskirti procesinius principus (negalima iš naujo spręsti tos pačios bylos, vėlesnis įstatymas pakeičia ankstesnį.), tuo tarpu materialinės teisės bendrieji principai labiau priimtini tada, kai tampa tarptautiniais papročiais, t.y. kai nusistovėjusi praktika leidžia juos taikyti.
Teismo precedentas nėra TT šaltinis. Jo sprendimas privalomas tik teisme dalyvaujančioms šalims ir tik šioje byloje, bet jie yra pagalbinė priemonė teisės normoms nustatyti.
Panašiai galima apibūdinti ir kvalifikuotų viešosios teisės specialistų doktriną–pagalbinė priemonė teisės normoms nustatyti. Tarptautinio teismo statutas pripažino, kad mokslinė analizė gali gana tiksliai paaiškinti tarptautinės teisės normas ir jų turinį.
Tarptautinių organizacijų rezoliucijos gali būti T.T.Š. dviem atvejais:
a. kai pati rezoliucija išreiškia tarptautinės teisės normas. (1970 Generalinės Asamblėjos rezoliucijoje 2625 išdėstyti pagrindiniai T.T. principai – Jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimas, taikus ginčų sprendimas.)
b. kai tarptautinės organizacijos rezoliucija gali būti patvirtinta universali tarptautinė sutartis (1966 metų Generalinės Asamblėjos rezoliucija priėmė ir atidarė pasirašymui Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą ir kitus) Rezoliucijos ne tik teisinis, bet ir politinis aktas, kuriuo valstybės siekia tam tikrų tikslų.
Vienašaliai aktai. Pripažįstama, kad vienašaliai aktai gali sukurti teisinius įsipareigojimus. Valstybė, vieną kartą užėmusi vienašaliu aktu tam tikrą poziciją kitų subjektų atžvilgiu jau negali sugrąžinti teisinių pasekmių, kurios dėl to atsirado (pavyzdžiui leidus plaukioti čiukčių povandeniniams laivams prie savo krantų, vienašališkas draudimas tai daryti bus neteisėtas, bet valstybė gali tą aktą paprasčiausiai panaikinti ir tai jau bus teisėta arba pripažinus valstybę negalima pripažinimo atšaukti, nes pripažinimas nėra pareiga).

Doktrininis apibrėžimas: Tarptautinė sutartis (Vokietija) – tai tarptautinės teisės reguliuojamas susitarimas tarp dviejų ar daugiau valstybių, kuris pakeičia, nustato ar panaikina šių valstybių tarpusavio teises ir pareigas.
Profesorius Kūris: Tarptautinė sutartis yra aiškiai išreikštas, dažniausiai rašytine forma, susitarimas tarp dviejų ar kelių valstybių dėl jų savitarpio teisių ir pareigų nustatymo, pakeitimo ar nutraukimo.
Pagal 1969 m. Vienos konvencijos 2 str. 1a punkto bendrą tarptautinės sutarties apibrėžimą, “Sutartis” reiškia tarptautinį susitarimą, sudarytą tarp valstybių raštu ir reguliuojamą tarptautinės teisės nepriklausomai nuo to, ar šį susitarimą sudaro vienas dokumentas, du, ar keli tarpusavyje susiję dokumentai, ir nepriklausomai nuo jo pavadinimo.” Išsireiškimas “reguliuojamą tarptautinės teisės tarptautinį susitarimą”, reiškia, kad turimos omenyje tik tarptautinės viešosios teisės sutartys. Tačiau yra išlyga, nes tarptautiniai susitarimai gali būti sudaromi ir žodžiu – “džentelmeniški susitarimai”, kuriem netaikoma minėta konvencija.
Tarptautinė sutartis yra valstybių ar kitų tarptautinės teisės subjektų susitarimas, kuriuo nustatomi jų tarptautiniai įsipareigojimai. Praktikoje tarptautinė sutartys gali būti vadinamos sutartimis, susitarimais, konvencijomis, protokolais, kompromisais, memorandumais, apsikeitimais notomis ar laiškais ir kt.
Tarptautine sutartimi galima laikyti tik tokį susitarimą, kuriuo šalys ketina sukurti tarptautinius įsipareigojimus. Ketinimas sukurti tarptautinius įsipareigojimus turi būti aiškus.
Tarptautinės teisės požiūriu nėra svarbu, kaip formuluojama tarptautinė sutartis: ar ji sudaroma tarp valstybių, tarp vyriausybių ar net tarp skirtingų valstybių ministerijų. Svarbiausias tarptautinės sutarties skiriamasis bruožas yra tas, kad ji nustato tarptautinės teisės subjektų įsipareigojimus pagal tarptautinę teisę, taip pat svarbu, kad tarptautinę sutartį sudarytų asmuo, galintis atstovauti sudarant tarptautinę sutartį savo valstybei, tarptautinei organizacijai ar kitam tarptautinės teisės subjektui.
Tarptautinės sutarties sudarymas
Tarptautinės sutarties sudarymas – sudėtingas procesas, susidedantis iš eilės stadijų. Literatūroje skiriamos šios stadijos:
1. Sutarties teksto parengimas
2. Sutarties pripažinimas teisiškai reikšminga
3. Sutarties promulgacija (paskelbimas).Ji priklauso nuo rodomos iniciatyvos.
Svarbu įvertinti ar tikslinga sudaryti sutartį, prisijungti ir ratifikuoti. LR sprendimą dėl tikslingumo priima LR Prezidentas, LRV ar jos pavedimu ministerija.
Sutarties sudarymo iniciatyva – asmenys turi turėti atitinkamus įgaliojimus tarptautinei sutarčiai sudaryti. LR Tarptautinės sutarties sudarymo iniciatyvą turi LR Prezidentas, Ministras Pirmininkas, UR ministras, LR Vyriausybė ar jos nustatyta tvarka ministerijos ar jos įstaigos. Specialiųjų misijų vadovai turi gauti tokius įgaliojimus.
Įgaliojimus sudaryti tarptautines sutartis, kurios yra ratifikuojamos Seimo suteikia Prezidentas. Kitas tarptautines sutartis gali sudaryti asmenys gavę Ministro Pirmininko, ministerijos ar vyriausybės įstaigos įgaliojimus, pritarus URM. Įgaliojamuosius raštus išduoda URM.
1. Tekstas yra ruošiamas diplomatinėse konferencijose, diplomatiniais kanalais dvišalių derybų keliu. Sutarties teksto patvirtinimas reiškia, kad sutarties tekstas yra galutinis; fiksuojanti procedūra – parafavimas – inicialų parašymas arba sutarties delegacijos vadovų pasirašymas. Tada yra balsuojama dėl galutinio teksto. Kai sutartis pasirašyta -tekstas galutinis. Sutarties pasirašymas yra valstybės sutikimas, kad tarptautinė sutartis taptų jai privaloma. Prisijungiant prie sutarties ji nepasirašoma.
Apsikeitimas dokumentais, sudarančiais sutartį taip pat laikomas sutikimu, kad sutartis taptų privaloma.
2. Sutarties pripažinimas teisiškai reikšminga, prisiimami įsipareigojimai. LR tarptautines sutartis ratifikuoja LR Seimas. Ratifikavimas – tai priemonė parlamentui dalyvauti vyriausybės vykdomoje užsienio politikoje. Jas Seimui teikia Prezidentas. Sutartys yra ratifikuojamos įstatymu. Sutartys nereikalaujančios ratifikavimo yra patvirtinamos vyriausybės. Sutarties ratifikavimo stadijos: kiekviena valstybė gali daryti išlygas. Išlygos yra negalimos kai pati sutartis draudžia daryti išlygas, kai išlyga prieštarauja sutarties tikslams. Valstybė, padariusi išlygą turi pranešti visoms sutarties šalims. Paprastai yra informuojamas depozitaras – sutarties sergėtojas. Jo pareigos: saugoti sutartį, dauginti autentiškas sutartis ir jas išsiuntinėti, saugoti papildomus dokumentus, užregistruoti tarptautinę sutartį JTO sekretoriate. Užregistruotos sutartys turi būti paskelbtos per 6 mėn.
LR sutartys registruojamos URM. Ratifikuotos sutartys skelbiamos “VŽ”.
Priėmimas ir tvirtinimas – tai taip pat valstybės sutikimo dėl tarptautinės sutarties privalomumo formos. Šių aktų paskirtis panaši į ratifikavimo paskirtį – jais pritariama tarptautinės sutarties sudarymui.
Prisijungimas – tai aktas, kuriuo nepasirašiusi sutarties valstybė (šia prasme ji nėra “pirminė” sutarties dalyvė) išreiškia savo sutikimą dėl tarptautinės sutarties privalomumo. Prie tarptautinės sutarties galima prisijungti, kai ji numato prisijungimo galimybę.
Reikia skirti sutarties ratifikavimą ir prisijungimą prie sutarties.
Išlyga dėl tarptautinės sutarties. Tai vienašalis pareiškimas, kurį nepriklausomai nuo formuluotės ar pavadinimo valstybė padarė pasirašydama ratifikuodama priimdama ar tvirtindama sutartį arba prie jos prisijungdama ir kuriuo ji siekia panaikinti ar pakeisti kokių nors sutarties nuostatų teisines pasekmes jas taikančių valstybių atžvilgiu. Išlyga galima išskyrus atvejus: 1. išlygas draudžia pati sutartis; 2. ošlyga prieštarauja sutarties objektui ir tikslui.
3. Tarptautinės sutarties įsigaliojimas, aiškinimas, taikymas ir laikymasis, tarptautinių sutarčių negaliojimo pagrindai, tarptautinės sutarties veikimo nutraukimas ar sustabdymas.. Sutartis įsigalioja pagal taisykles, kurias nustatė susitariančios valstybės. Neesant tokios nuostatos, sutartis įsigalioja tada, kai visos susitariančios valstybės išreiškia savo sutikimas, dėl tarptautinės sutarties privalomumo. Daugiašalės konvencijos dažniausiai numato, kad jos įsigalios, kai sutikimą, dėl jų privalomumo išreikš tam tikras valstybių skaičius. Dvišalės sutartys įsigalioja, kai apsikeičiama dvišaliais raštais. Tarptautinės sutarties aiškinimas savo esme yra analogiškas teisės akto aiškinimui vidaus teisėje. TT yra bent trys požiūriai į tarptautinės sutarties aiškinimą: 1. Suvedamas į sutarties tekstą ir jo terminų bei formuluočių aiškinimą; 2. Akcentuoja sutarties šalių ketinimus; 3. Sutarties objektas, tikslai. Tarptautinės sutarties taikymas ir laikymasis. Kiekviena galiojanti sutartis yra privaloma jos šalims ir turi būti jų sąžiningai vykdoma. Sąžiningos sutarties vykdymo principas taip pat reikalauja, ka dšalys bendradarbiautų, kai to reikia sutarties vykdymui. Beto nurodoma, kad valstybės turi bendrą rūpestingumo pareigą, vykdydamos rezultatų įsipareigojimus. Elgesio įsipareigojimas reikalauja, kad valstybė imtusi tam tikrų veiksmų ar nuo tam tikrų veiksmų susilaikytų. Šalis negali remtis savo vidaus teisės nuostatomis sutarties nesilaikymui pateisinti. Taikymas laike, erdvėje.
Tarptautinių sutarčių negaliojimo pagrindai
Tarptautinėje teisėje labai svarbu kada sutartis laikoma negaliojančia. Sutarties galiojimo sąlygų nesilaikymas sudarant sutartį gali sukelti sutarties negaliojimą. Negaliojimas gali būti absoliutus, kai sutartis negalioja nuo pat pradžių (ab initio) ir santykinis, kai valstybė gali ginčyti savo sutikimą dėl tarptautinės sutarties privalomumo jos atžvilgiu. Absoliutaus negaliojimo atveju, sutartis negalioja ab initio ir nesukuria jokių teisių ir įsipareigojimų. Remiantis 1969 m. Vienos konvencija “dėl tarptautinių sutarčių teisės”, skiriami tokie sutarties negaliojimo pagrindai:
1. dėl sutarties šalių teisnumo;
2. dėl sutarties šalies sutikimo tikrumo;
3. dėl sutikimo objekto neteisėtumo.
Pirmas – dėl valstybės teisnumo problemų nekyla, tačiau sutartys sudaromos per įgaliojimus turinčias institucijas, kurios gali viršyti savo įgaliojimus, kas sukeltų sutarties teisnumo problemą. Pavyzdžiui, kai atstovas įgaliotas išreikšti valstybės sutikimą, tačiau nesilaiko šio apribojimo, išskyrus kai apie tokį apribojimą buvo pranešta kitai dalyvavusiai derybose valstybei prieš jai išreiškiant savo sutikimą.
Antras – į tarptautinę teisę ydų sąvoka atėjo iš CT (klaida, apgaulė, prievarta). Valstybė gali remtis klaida, kai ji nori užginčyti sutarties privalomumą, jei ši klaida yra susijusi su faktu ar situacija, kuriuos ši valstybė manė egzistuojant, ir kai ji suklydo dėl esminės sutarties sąlygos. Apgaulė yra tada kai valstybė sudarė sutartį paveikta kitos dalyvavusios derybose valstybės apgaulingo elgesio. Konvencija išskiria ir specialią ydą – tai valstybės vadovo papirkimas, kai valstybės sutikimas gautas kitai derybose dalyvavusiai valstybei tiesiogiai ar netiesiogiai papirkus jos atstovą. Šie negaliojimo pagrindai yra ginčytini, t.y. santykiniai. Ir tik prievarta, kaip tarptautinės teisės principo pažeidimas, daro sutartį niekinę, tai absoliutus negaliojimo pagrindas. Sutartis yra niekinė, jei jos sudarymas išgautas grasinimo jėga ar jos naudojimo būdu pažeidžiant JT įstatuose įtvirtintus principus. Jungtinių Tautų narės įsipareigojo savo tarptautiniuose santykiuose susilaikyti nuo grasinimo jėga ir jos panaudojimo prieš bet kokios valstybės teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę ar bet kokiu kitu būdu, nesuderinamu su JT tikslais. Jėgos panaudojimas gali būti teisėtas, pvz., kai tai yra savigyna prieš ginkluotą užpuolimą. Bendras principas: valstybės valios suvaržymas sudarant sutartį gali padaryti šią sutartį negaliojančia taip pat politinio bei ekonominio šantažo panaudojimo atveju.
Trečias – vyravo nuomonė, kad niekas negali varžyti valstybių susitarimo laisvės. Prof. Jelnikas tvirtino, kad bet kokį tarptautinį aktą ar sutartį galima padaryti juridiškai pagrįstą, jei įjungsim į tarptautinės sutarties turinį. Šiuolaikiniai autoriai (Ross’as) teigia, kad neegzistuoja jokių apribojimų, jei dvi valstybės nori susitarti. Dėstytojo nuomone, tokie teiginiai klaidingi. Vienos konvencijos 53 str. sakoma, kad sutartis laikoma niekine, jei jos sudarymo momentu ji prieštarauja jus cogens normoms. Imperatyvinė tarptautinės teisės norma tai tokia norma, kurią pripažino tarptautinė bendrija ir kurios atžvilgiu negalimas nukrypimas ir kuri gali būti pakeista tik vėlesne tokio pat pobūdžio bendrosios tarptautinės teisės norma. Kiekvieną kartą jus cogens normos egzistavimas turi būti patikrintas Tarptautinio Teismo, kuris savo kompetencijoje turi teisę išaiškinti ar ta norma imperatyvinė ar ne, ir ar ji gali būti taikintina kaip imperatyvinė, nes šių normų išsamaus sąrašo nėra. Šis pagrindas yra priskiriamas prie absoliučių.
Negaliojimo pasekmės. Negaliojančios sutarties nuostatos neturi teisinės galios. Jei buvo atlikti kokie nors veiksmai, kiekviena iš sutarties šalių gali reikalauti padėties atstatymo. Jei prieš negaliojimą buvo atlikti veiksmai gera valia, tai jie nėra neteisėti. Jei sutartis prieštarauja imperatyvinei normai, tai šalys turi pašalinti visas pasekmes ir sutvarkyti savo santykius pagal jus cogens reikalavimus. Negalioja nukentėjusios valstybės sutikimas dėl imperatyvinės normos pažeidimo jos atžvilgiu.
Tarptautinės sutarties veikimo nutraukimas ar sustabdymas. 1. sutarties nutraukimas ar pasitraukimas iš jos šalims sutinkant; 2. sutarties denonsavimas ar pasotraukimas iš jos; 3. esminis sutarties pažeidimas; 4. negalėjimas vykdyti sutartį; 5. esminis aplinkybių pasikeitimas; 5. diplomatinių ar konsulinių santykių nutraukimas; 6. tarptautinis ginkluotas konfliktas.
4. Valstybės kaip tarptautinės teisės subjekto požymiai, tradiciniai teritorijos įgijimo būdai, valstybių teisių perėmimas. Teisės teorijoje pateikiami valstybės kaip tarptautinio teisės subjekto požymiai. Jie nustatyti 1933 m. Montevidejo regioninėje konvencijoje dėl valstybių teisių ir pareigų. Ją pasirašė Lotynų Amerikos valstybės ir JAV. Šios konvencijos 1 str.: ”Valstybė, kaip tarptautinės teisės subjektas privalo turėti sekančius požymius: nuolatiniai gyventojai, apibrėžta teritorija, vyriausybės, galėjimas užmegzti ryčius su kt. valstybėmis.”
TT literatūroje minimi ir kiti požymiai: civilizacijos lygis, demokratijos laipsnis, valstybės funkcijų turėjimas, pasiruošimas laikytis TT normų.
Nuolatiniai gyventojai. Sunku įsivaizduoti valstybę su laikinaisiais gyventojais. Valstybėje turi būti nusistovėjusi bendruomenė: ar nacionaliniu, ar tautiniu pagrindu. Ši bendruomenė turi būti stabili. Tai ir yra vienos ar kitos valstybės piliečiai (pilietybės institutas), kurių ryšys su valstybe yra pastovus ir nenutrūkstamas.
Valstybės teritorija suprantama, kaip žemės rutulio dalis, susidedanti iš sausumos, vandenų, oro ir gelmių teritorijos, apibrėžta valstybių sienomis, kurios ribose įgyvendinama valstybės valdžia. Teritorijoje yra materialus valstybės egzistavimo pagrindas. Kiekvienos valstybės tikslas – tiksliai apibrėžti teritoriją.
Problema: ar gali valstybės būti tarptautiniu teisės subjektu, jei teritorija tiksliai neapibrėžta? Praktika. Izraelio teritorija nebuvo aiški stojant į JTO. Lietuvos sienos iki šiol nėra tiksliai nustatytos. Svarbu, kad turėtumėme su tam tikromis paklaidomis menamą teritoriją, kurioje gyventų nuolatiniai gyventojai.
Vyriausybė, t.y. valstybės valdžia. Kritikuotinas. Turėtų būti “valdžia” – 3 valdžios šakos.
Prancūzų mokslininkas Vellas teigia, kad tuos požymius (pastovūs gyventoja, valdžia, teritorija) sujungus į vieną elementą, kuris reiškia valstybės fizinį galėjimą arba kitaip pavadino materialus teisnumas.
Dar vienas požymis – galėjimas valstybėms užmegzti santykius su kitom valstybėmis – tada, kai yra įsitikinimas, kad bus laikomasi tarptautinės teisės normų, įsipareigojimai bus vykdomi. Tas sugebėjimas yra valstybės tarptautinės kompetencijos klausimas.
Dar vienas požymis, kuris įvardijamas kaip TT požymis – valstybės suverenitetas. Šis požymis nėra įtvirtintas Montevidejo konvencijoje. Suverenitetas formavosi savanorišku ir tautiniu pagrindu, ši kategorija susiformavo jau XVI a. Prancūzas Bodenas pateikė suvereniteto apibrėžimą: ”Tai valstybės viršenybė jos teritorijoje, o taip pat jos nepriklausomybė.”
Išskiriamos 2 suvereniteto pusės:
1) vidinė reiškia,kad valstybė gali būti traktuojama kaip teritorijos suverenas, valstybės valdžia valstybės teritorijoje yra aukščiausia visų asmenų, visų organizacijų, esančių teritorijoje atžvilgiu.Toks požymis vadinamas visuotiniu.
2) išorinis, negalimas joks užsienio valstybės kišimasis į viešosios valdžios veikimą. Tokia savybė vadinama išimtinumu.
T.y. valstybės viršenybė šalies viduje ir nepriklausomumas tarpvalstybiniuose santykiuose. Suverenios valstybės principas naudingas visoms valstybėms ir jis turi būti derinamas su TT.
Nepriklausomybė siejama su santykiais su kitomis valstybėmis. TT teorijoje išskiriamos 2 kategorijos: 1) nepriklausomybė, kaip išorinio suvereniteto dalis, 2) suverenitetas kaipo toks.
Tarp jų priešpriešos nėra. Tačiau yra ir kita nuomonė – valstybė negali būti suvereni ir nepriklausoma, nes paklūsta teisei. Toks požiūris nepriimtas dėl kelių priežasčių:1) absoliutaus suvereniteto teorija nebeturi pagrindo egzistuoti; 2) kalbant apie valstybių suverenitetą, ji užtikrina tarptautinės teisės normos. Pvz., vienas iš pagrindinių tarptautinės teisės principų – suverenios lygybės.
Suverenitetas kaip valstybės požymis iš esmės negali būti ribotas. Bet valstybių vystymo tendencijos siejamos su integracija.
Tradiciniai teritorijos įgijimo būdai
Tradiciniai teritorijos įgijimo būdai yra okupacija, senatis, natūralus teritorijos padidėjimas, teritorijos perleidimas ir nukariavimas, aneksija. Šiandien teritorija galėtų būti įgyjama tik ją perleidžiant sutartimi ar pagal tarptautinio teismo arba arbitražo sprendimą, arba tautos apsisprendimo keliu, kai tauta įgyvendina savo teisę sukurti nepriklausomą valstybę savo gyvenamojoje teritorijoje.
1. Okupacija. Anksčiau – tai teritorijos, kuri iki tol niekam nepriklausė, užėmimas. Užimta buvo laikoma tokia teritorija, kuri buvo kontroliuojama atvirai, nuolat, efektyviai ir taikiai.
2.Senatis – gana ginčytinas teritorijos įgijimo būdas. Tai iš esmės yra istorinių teisių į tą teritoriją įgijimas.
Jei egzistuoja nuolat pasyvus valstybės elgesys teritorijos atžvilgiu tai reiškia jos atsisakymą nuo teritorijos. Senatis siejama ir su tuo kiek ir kaip realiai galiojo valdžia toje teritorijoje.
3. Teritorijos padidėjimas. Gali būti natūralus ir dirbtinis. Natūralus – teritorijos padidėjimas dėl stichinių gamtos veiksnių.
4. Teritorijos perleidimas galimas tik pagal sutartį tarp suinteresuotų valstybių. Praeityje tai dažniausiai įvykdavo kaip karo rezultatas. Dabartinė TT draudžia jėga priversti įforminti perleidimą
5. Nukariavimas. Klasikinės TT pripažįstamas su sąlyga, kad buvo visiškai užkariauta visa kitos valstybės teritorija. Priešingu atveju prievarta įgyta teritorijos dalis teisiškai galėjo atitekti kitai valstybei tik pagal sutartį su “nuskriaustąja valstybe”.
6. Teritorija kaip res communis (bendras daiktas) arba bendras žmonijos palikimas.
Šio amžiaus 7 deš. Prasidėjo procesas, siaurinantis bendras valstybių teises į pasaulinį vandenyną.
Valstybės nustatinėja ekonomines zonas -12 jūrmylių teritorinė jūra ir 200 jūrmylių išimtinės ekonominės zonos pakrantės valstybėms.
Delimitavimas – tarptautinių sienų aprašymas ir nustatymas. Delimitavus sienas sienos pažymimos žemėlapyje.Delimitavimo pagrindu vyksta demarkavimas – sienų pažymėjimas natūra (pastatant pasienio stulpus).
Pasienio juosta –5 m juosta, kurioje draudžiama bet kokia veikla išskyrus pasienio apsaugą.
Pasienio ruožas -5-7 km ruožas, kuriame draudžiama bet kokia veikla išskyrus pasienio apsaugą.
Valstybių teisių perėmimas
Valstybių teisių perėmimas nėra dažnas reiškinys tarptautinėje praktikoje, nes gana retos yra jos priežastys: valstybių išnykimas, susijungimas ar teritorijos perleidimas (cesija). Paprastai tai susiję su didelėmis istorinėmis permainomis ir reiškia, kad vienos valstybės jurisdikcija tam tikros valstybės atžvilgiu pasibaigia, o kitos pradedama ten taikyti. Paprastai “teisių perėmimas” reiškia ir pareigų perėmimą.
Teisių perėmimo tarptautinėje teisėje sąvoka apibrėžta 1978m. Vienos konvencijoje dėl valstybių teisių perėmimo tarptautinių sutarčių atžvilgiu ir 1983m. Vienos konvencijoje dėl valstybių teisių perėmimo valstybinės nuosavybės, archyvų ir skolų atžvilgiu. Šios abi konvencijos iki šiol neįsigaliojo, nes valstybės, kurioms jos naudingiausios, neskuba prie jų prisijungti. Konvencijos atiduoda pirmenybę sutarčiai tarp valstybių, perimančių teises ir pareigas. Jų nuostatos turi vieną bendrą nuostatą, pagal kurią jos taikomos tada, kai susitarimas tarp pirmtakės ir perėmėjos nenumato kitaip.
Valstybės perima teises tarptautinių sutarčių atžvilgiu (pradeda jose dalyvauti), teises į valstybinį turtą, archyvus, skolas. “Nauja” valstybė arba valstybė – teisių perėmėja, neišvengiamai susiduria ir su teritorijos, kurią ji perima, gyventojų pilietybės problema; neretai jai tenka spręsti ir koncesijų, buvusios valstybės – pirmtakės išduotų užsieniečiams, tolesnio galiojimo klausimą. Šiose srityse tarptautinė teisė dar nėra nustačiusi pakankamai tvirtų normų. Valstybė-teisių perėmėja neatsako už valstybės pirmtakės pažeidimus.
Valstybių teisių perėmimas priklauso nuo konkrečių teritorinių pasikeitimų teisinės kvalifikacijos. Išskiriamos šios situacijos:
1. Viena valstybė tęsia kitos valstybės valstybingumą, tačiau nėra jai tapati (“kontinuiteto be identiškumo” pvz. Rusijos Federacija, tęsianti Sovietų Sąjungos teises ir pareigas).
2. Viena valstybė perima tik dalį kitos valstybės teisių ir pareigų (pvz. Armėnija, Gruzija, kt. atsiradusios buvusioms sovietinėms respublikoms tapus nepriklausomomis valstybėmis).
3. Nauja valstybė susikuria dekolonizacijos metu ir perima tik nežymią savo buvusios metropolijos teisių ir pareigų dalį.
4. Valstybės susijungia – viena valstybė perima abiejų valstybių teises ir pareigas (Iš dalies šią schemą atitinka Vokietijos pvz.: susijungiant VFR perėmė VDR valstybinę nuosavybę, tačiau neperėmė visų VDR tarptautinių sutarčių).
5. Valstybės teritorijos dalis sutartimi perduodama kitai v-bei (sutartinė cesija).
Tai – sąlyginės schemos. Valstybių teisų perėmimo srityje sprendžiamą vaidmenį vaidina valstybės-pirmtakės ir valstybės-teisių perėmėjos sutartis, kur jos yra laisvos numatyti, ką ir kaip perima.
Teisių perėmimas valstybinės nuosavybės atžvilgiu. Įtvirtintas 1983m. Vienos konvencijoje dėl valstybių teisių perėmimo valstybinės nuosavybės, archyvų ir skolų atžvilgiu. Valstybinis nekilnojamasis turtas, liekantis valstybės – teisių perėmėjos teritorijoje, pereina jai be kokios nors kompensacijos. Kilnojamasis valstybinis turtas (geležinkelio vagonai, laivai, lėktuvai) pereina vadovaujantis teisingo padalinimo principu: atsižvelgiama į tai, kiek toks kilnojamas turtas yra teisiškai susijęs su teritorija, atitenkančia valstybei – teisių perėmėjai (laivų ir lėktuvų registracijos vieta ir pan.).
Valstybės užsienio skola. Ją sudaro tiek pareiga grąžinti užsienio kreditą, tiek teisė reikalauti iš kitų valstybių, kad jos grąžintų kreditą, kurį išdavė valstybė-pirmtakė. Vadovaujamasi teisingo skolos paskirstymo taisykle. Valstybė –teisių perėmėja turi perimti skolos dalį, atitinkančią sumas, kurias ji gautų kaip kreditorius. Ypatingas “lokalizuotų skolų” režimas, kai tam tikri užsienio kreditai buvo lokalizuoti, panaudojant juos tam tikros teritorijos vystymui. Tokios skolos pereina kartu su teritorija.
Teisių į valstybinius archyvus perėmimas. Valstybiniai archyvai yra nacionalinio palikimo dalis, todėl ypatingai sunku juos pasidalinti. Sunku yra nustatyti, kas yra nacionaliniai archyvai, ypač tada, kai abi valstybės pretenduoja į buvusį nacion. palikimą. Municipaliniai archyvai turi likti savo vietose. Bendranacionaliniai archyvai turi didesnę vertę tada, kai jie nedalomi. Todėl valstybei – teisių perėmėjai turi būti suteikta teisė naudotis tokiais archyvais.
Teisių perėmimas tarptautinių sutarčių atžvilgiu. Susiduria du principai: sutarčių reikia laikytis (pacta sunt servanda); sutartis trečiosios valstybės neįpareigoja ir nesuteikia jai teisių be jos pačios sutikimo (pacta tertiis nec nocent nec prosunt). Valstybė teisių perėmėja, priklausomai nuo to, ar perėmėja yra pirmtakės tęsėja, ir nuo pačios sutarties pobūdžio, tampa valstybės – pirmtakės teisių tęsėja. Valstybė – teisių perėmėja, jeigu ji nėra pasiskelbusi valstybės – pirmtakės teisių tęsėja, yra laisva spręsti, ar dalyvauti pirmtakės daugiašalėje sutartyje. Atskirais atvejais politiniai – teritoriniai pasikeitimai laikomi aplinkybėmis, kurių pasikeitimas yra esminis sutarties likimui (pavyzdžiui, taip atsitinka su karinės sąjungos ir politinėmis sutartimis). Tada taikoma aplinkybių, esminių sutarties sudarymui, taisyklė, leidžianti sutartį anuliuoti vienašaliu aktu.
Narystė tarptautinėse organizacijose. Tarptautinių organizacijų steigimo sutartys (statutai, įstatai ir pan.) yra labai įvairios narystės klausimu. Paskutiniai įvykiai Rytų ir Centrinėje Europoje, o taip pat buvusioje Sovietų Sąjungoje leidžia bandyti taikyti skirtumus tarp valstybės – teisių tęsėjos ir “naujos” valstybės. Pirmuoju atveji Rusija beveik automatiškai užėmė SSRS vietą Jungtinėse Tautose, įskaitant nuolatinę vietą saugumo taryboje, o taip pat specializuotose Jungtinių Tautų įstaigose ir kitose tarptautinėse organizacijose. Kitos 9 sovietinės resp.(Baltarusija ir Ukraina bv. JT narės) priimtos kaip naujos natės.
Teisių perėmimas privatinės teisės kontraktų atžvilgiu. Valstybė – teisių perėmėja turi susilaikyti nuo veiksmų, kuriais daroma tiesioginė žala užsienio fiziniams ir juridiniams asmenims, kurie sudarė privatinės teisės kontraktus su valstybe – pirmtake. Ji negali anuliuoti jų nesuteikdama teisingos, visiškos ir greitos kompensacijos. Valstybė – teisių perėmėja taip pat privalo laikytis arbitražo nuostatų, numatytų tokiuose kontraktuose.
Teisių perėmimas ir valstybių sienos. Teisių perėmimas nekeičia esamos sienos, nepriklausomai nuo to, ar ši siena nustatyta sutartimi, ar kokiu nors kitu būdu, pvz. Tarptautinio teismo ar arbitražo sprendimu arba yra istoriškai susiklosčiusi ir pripažinta tarptautinės bendrijos. Šį tarptautinė teisės principą, įtvirtintą 1969 bei 1978m. Vienos konvencijose, galima taikyti tik išorinių sienų atžvilgiu. Administracinė siena tarp buvusių provincijų ar federacijos respublikų, tapusių nepriklausomomis, nelaikoma valstybine siena. 1975m. Helsinkio pasitarimo Baigiamasis Aktas įtvirtino sienų Europoje neliečiamybę, o visos valstybės, tapusios nepriklausomomis po komunistinės sistemos žlugimo, šią neliečiamybę pripažino. Praktika ir doktrina patvirtina, kad tai liečia ir buvusias vidaus sienas.
Valstybių teisių perėmimo srityje negalima ignoruoti politinių ir ekonominių veiksnių
5. Valstybės suverinitetas ir imunitetas nuo jirisdikcijos ir atsisakymas imuniteto. autorius –Bodenas: 2 suvereniteto pusės: 1)vidinis; 2)išorinis.
Vidinis – valstybės viršenybė šalies viduje ir jos nepriklausomybė tarptautiniuose santykiuose. 1 požymis: valstybės valdžia valstybės teritorijoje yra aukščiausia. Ši valdžia turi būti savarankiška, nes niekas negali kištis į viešosios valdžios veikimą. Kartu valdžia prisiima atsakomybę kontroliuoti ir valdyti teritoriją. 2 požymis: valstybės santykiai su kitomis valstybėmis. Šis principas naudingesnis mažoms valstybėms (lygiaverčiai tarpvalstybiniai santykiai). Suverenios lygybės principas.
Kai kurie autoriai teigia, kad TT ir suverenitetas – valstybės nesuderinami. Nevisai, nes valstybės sprendžia, ar prisijungt prie tarptautinių sutarčių ar ne. Dabar sunkiai įmanomas absoliutus suverenitetas. Galutinis tarptautinių organizacijų tikslas – valstybių išlikimas vykstančioje konkurencinėje kovoje.
Suverenitetas ir nepriklausomybė. Valstybių pripažinimo klausimas iškyla, kai atsiranda naujas TT klausimas. Juozas Šatas teigia, kad po 2 PK susiformavo 100 naujų valstybių, iškilo pripažinimo klausimas. Pripažinimo institutas pradėjo formuotis dar feodalizmo laikotarpiu. Nesusiformavo kodifikuotas tarptautinio pripažinimo institutas. 1949m. JT TT komisijai pavedė parengti konvenciją, kurioje atsispindėtų pagrindinės normos, kurių pagrindu vyksta pripažinimas. Neparengė, nes tai super sudėtingas kl. Nesuformulavo valstybės pripažinimo kriterijaus. J.Šatas išskiria tokius kriterijus: 1. realaus suvereno pirmas pripažinimas; 2. gyventojų plačiai remiamas civilinės valdžios funkcionavimas; 3. valstybės gebėjimas kontroliuoti teritoriją; 4. valstybės gebėjimas vykdyti tarptautinius įsipareigojimus.
Šie kriterijai svarbūs ir aiškūs, išskyrus pirmąjį. To suvereno, kuris valdė iki tol, nepriklausomybės pripažinimas /Islandija/. Labai svarbus Rusijos pripažinimas – tai buvo pats svarbiausias pripažinimas. Vėliau – Vatikano. Po Rusijos pripažinimo – kelias į tarptautines organizacijas.
Yra daug politinių momentų, kurie neapčiuopiami, pvz., draugiškumas.
V pripažinimas – oficialus teisinis politinis aktas, kurį viena valstybė siunčia kitai, konstatuodama pastarosios egzistavimo faktą ir siūlydama užmegzti atitinkamo lygio tarptautinius santykius. Tuo aktu užmezgami atitinkami tarpt. santykiai.
6. Valstybės vyriausybių pripažinimas. De jure, de facto, nepripažinimo pasekmės. Vyriausybė, t.y. valstybės valdžia. Kritikuotinas. Turėtų būti “valdžia” – 3 valdžios šakos.
Prancūzų mokslininkas Vellas teigia, kad tuos požymius (pastovūs gyventoja, valdžia, teritorija) sujungus į vieną elementą, kuris reiškia valstybės fizinį galėjimą arba kitaip pavadino materialus teisnumas.
Dar vienas požymis – galėjimas valstybėms užmegzti santykius su kitom valstybėmis – tada, kai yra įsitikinimas, kad bus laikomasi tarptautinės teisės normų, įsipareigojimai bus vykdomi. Tas sugebėjimas yra valstybės tarptautinės kompetencijos klausimas.
Tarptautinėje teisėje išskiriamos 3 valstybių pripažinimo rūšys: 1) de jure – tai pilnas pripažinimas, po kurio užmezgami aukščiausio lygio diplomatiniai santykiai; 2) de facto – pasirašomos sutartys, daugiausia konsuliniai santykiai (trūksta aukščiausio lygio); 3) at hoc – pasirašoma vienintelė sutartis ir lyg demonstruoja, kad subjektas. Bet pripažinimas gali būti tik pilnas. Pripažinimas dar skirstomas pagal adresatus: 1) vyriausybės – vyriausybė formuojama legitimiu, teisiniu keliu, vyriausybės pripažinimo klausimas neiškyla; 2) emigracinė vyriausybė – vyriausybė emigravusi į kitą šalį atstovauja savo valstybę; 3) valstybę pripažinus kariaujančia šalimi pradeda galioti atitinkamos sutartys.
7. Žmogaus teisių apsauga universaliu ir regioniniu lygiu, pagrindiniai žmogaus teisių apsaugos dokumentai. Universaliu lygiu: jungtinių tautų įstatai apima pagarbos visų žmonių teisėms ir pagrindinėms laisvėms nepaisant skirtingo rasės, lyties, kalbos, religijos plėtojimą ir skatinimą; visuotinė žmogaus teisių deklaracija 1948 metai, apima politines ir pilietines teises ir laisves; jungitinių tautų institucijos žmogaus teisių klausimais; 1966 metų paktai, tarptautinių pilietinių, politinių teisių paktas ir tarptautinių ekonominių ir kultūrinių teisių paktas. Regioniniu lygiu: europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, įsigaliojo 1953 metais.
8. Europos žmogaus teisų konvencijos taikyamas ir aiškinimas vidaus teisėje; peticijos teisė ir peticijos nepriimtinumo pagrindai.
Ši konvencija turi ypatingą reikšmę: tai buvo pirma tarpt. sutartis, kurioje buvo kodifikuotos žmogaus teisės. iš abstrakčių principų žmogaus teisės buvo paverstos konkrečiais teisiniais įsipareigojimais, kurių vykdymo kontrolė pavesta specialiai sukurtoms tarpt. institucijoms. Konvencijos pagalba sukurta pirmoji tarpt. peticijų prieš žmogaus teisių pažeidimus sistema ir pirmasis žmogaus teisių apsaugos teismas. Tai labiausiai išvystyta regioninė žmogaus teisių apsaugos sistema.
Konvenc. taikymas vidaus teisėje. Konvencija įpareigoja valstybes padaryti jos normos tiesiogiai taikomas kiekvienos valstybės vidaus teisėje,t.y. valstybės vidaus teisė turėtų nustatyti, kad arba konvencijos normos taikomos tiesiogiai, arba priimami įstatymai, kuriuose nustatomos tokios pačios teisės ir laisvės, kurios įtvirtintos konvencijoje. Konvencija neįpareigoja valstybių ją įtraukti į savo vidaus teisę, nors daugelyje Europos valstybių ji taikoma tiesiogiai. Taigi valstybė pati nustato, kaip jos vidaus teisėje įgyvendinamos konvencijos nuostatos. Lietuvoje konvenc, taikoma tiesiogiai ir turi įstatymo galią. Baudžiamojoje teisenoje tiesiogiai taikomi LR įst., o tarpt. sutartys taikomos tik specialiais šių įstatymų numatytais atvejais.
Konvencijos aiškinimas. Konvencijoje įtvirtintos teisės ir laisvės suformuluotos kaip bendri principai. Europos žmogaus teisių komisijai ir teismui tenka aiškinti šiuos standartus. Konvencija yra gyvas dokumentas, kuris turi būti aiškinamas šios dienos sąlygomis.

Konvencijoje įtvirtintos teisės ir laisvės skirstomos: 1. Elementarios žmogaus teisės: teisė į gyvybę. 2. Teisė į laisvę. 3. Teisminės garantijos. 4. Privatus ir šeimos gyvenimas. 5. Pagr. laisvės. 6. Teisė į nuosavybę. 7. Kilnojimosi laisvė ir garantijos prieš savavališką išsiuntimą iš šalies.
Individualias peticijas gali pateikti fiziniai asmenys, nevyriausybinės organizacijos, grupės asmenų, teigiančių, kad jie yra vienos iš susitariančių šalių padaryto konvencijoje ar protokole įtvirtintų teisių pažeidimo auka.
Peticijos nepriimtinumo pagrindai gali būti suskirstyti į šias 5 pagr. Grupes: 1) nepriimtinumas – peticijoje skundžiami įvykiai, atsitikę iki konvencijai įsigaliojant skundžiamos valstybės atveju. 2) nepriimtinumas dėl to, kad nukentėjęs asmuo neišsiėmė vidaus gynybos priemonių. 3) nepriimtinumas dėl to, kad praleistas 6 mėn terminas. 4) nepriimtinumas iš esmės. 5) nepriimtinumas dėl netinkamo subjekto.
9. Tautinių mažumų teisės, užsieniečių teisinis statusas bei pabėgėlių teisių apsauga valstybių vidaus teisėje. Pilietybės įgijimo pagrindai.
Tarptautinės teisės požiūriu pilietybė laikoma nuolatiniu teisiniu ryšiu, kuriuo asmuo susijęs su valstybe nepriklausomai nuo to, kur šis asmuo bebūtų.
Tarptautinė teisė reguliuoja kai kuriuos pilietybės klausimus, pavyzdžiui, jei asmuo turi ne vieną pilietybę (bipatridas – asmuo, turintis dvi – gubą pilietybę) arba jos visai neturi (apatridas).
Yra 2 pilietybės įgijimo būdai:
1) gimimo faktas (filiacija);
2) natūralizacija (kai pilietybė suteikiama susidarius t.t. sąlygoms.
Filiacija. Reglamentuodami pilietybės įgijimą gimimo faktu, atskirų valstybių įstatymai paprastai laikosi šių principų:
a) nacionalinio arba kraujo teisės (ius saguinis);
b) teritorinio arba žemės teisės (ius soli);
c) mišraus.
Natūralizacija – pilietybės suteikimas užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės. Yra šeimyninio pobūdžio natūralizacija (santuoka su užsienio valstybės piliečiu, įvaikinimas) ir nešeimyninio pobūdžio natūralizacija (pilietybės netekimas asmens prašymu, pilietybės pakeitimas ir pan.).
Pilietybė pasibaigia mirtimi. Valstybių įstatymai dauguma atveju numato išėjimą iš pilietybės – kai asmuo įstatymo nustatyta tvarka kreipiasi į valdžios organus su prašymu (dažniausiai emigruoti iš šalies). Nacionaliniai įstatymai paprastai yra nurodomi ir pagrindai, dėl kurių negalima išeiti iš pilietybės (paprastai tai būna tebesitęsiantis teismo procesas arba tardymo veiksmai ir pan. situacijos).
Pilietybės atėmimas. Dažniausiai taikomas už veiksmus, kurie pagal valstybės įstatymus laikomi nesuderinamais su atitinkamos valstybės pilietybe. Valstybių nacionaliniai įstatymai nustato ir automatišką pilietybės netekimą (pvz. tarnyba be leidimo kitos šalies karinėse pajėgose, kitos valstybės pilietybės įgijimas, gyvenimas užsienyje su negaliojančiu pasu t.t. laiką ir pan.).
Dviguba pilietybė gali atsirasti taikant dviejų valstybių pilietybės įstatymus vieno asmens atžvilgiu, pavyzdžiui, jo vedybų atveju, kurių pagrindu pagal antros valstybės įstatymus sutuoktinis galėtų įgyti šios valstybės pilietybę. Paprastai valstybės įstatymai
Užsieniečiais vadinami užsienio valstybės piliečiai, laikinai ar nuolatos esantys atitinkamos valstybės teritorijoje. Užsieniečio teisinę padėtį reguliuoja valstybių, kuriose jis yra, vidaus įstatymai, taip pat tarptautinės sutartys. Tarptautinėje praktikoje labiausiai paplitę du užsieniečių režimai:
1) nacionalinis;
2) didžiausio palankumo.
Nacionalinis režimas, kai valstybėje užsieniečiai valstybėje naudojasi lygiomis su tos valstybės piliečiais teisėmis (išskyrus kai kurias politines teises, pvz. Rinkimų teisę).
Didžiausio palankumo režimas, kai valstybė suteikia užsieniečiams tokias teises, kokiomis jos teritorijoje naudojasi kitų valstybių piliečiai. Toks režimas paprastai nustatomas tarptautinėmis sutartimis (pvz. dėl prekybos) tiesiog, arba panaudojant vadinamąją nediskriminavimo išlygą.
Nacionalinis režimas paprastai nustatomas vidaus įstatymais savitarpiškumo pagrindu.
Valstybės, nustatydamos užsieniečiams konkretų teisinį režimą, neretai atsižvelgia į tai, laikinai ar nuolat jie gyvena valstybėje. Paprastai užsieniečiai nesinaudoja politinėmis teisėmis – rinkimų teise, teise užimti valstybinius postus ir t.t. buvimo valstybėje jiems nereikia atlikti karinės prievolės. Neretai užsieniečiams ribojama teisė įsigyti nekilnojamą turtą.
Paprastai užsieniečiai į valstybės teritoriją gali įvažiuoti tik gavę vizas, išduotas atitinkamų valstybės organų, dažniausiai konsulinių arba diplomatinių atstovybių. Vizos būna įvairios: daugkartinės (įvažiavimo, išvažiavimo), tranzito.
10. Valstybės atsakomybė už tarptautinės teisės pažeidimus sąvoka ir formos; veikos priskyrimas valstybei; aplinkybės pašalinančios valstybės atsakomybę; tarptautiniai v-bių nusikaltimai.

TT pažeidimas sukuria nają teisinę situaciją sabtykiuose tarp v-bės pažeidėjos ir nukentėjusios v-bės ar nukentėjusių v-bių.

Aplinkybės, pašalinančios v-bės atsakomygę gali būti suskirstytos į 2 rūšis: 1) v-bė pasinaudoja savo subjektyvia teise nevykdyti tam tikro tarpt-nio įsipareigojimo – tai sutikimas, savigyna ir atsakomųjų priemonių taikymas. 2) v-bės elgesys yra priverstinis, kuriame nėra mažiausios kaltės, t.y. nenumatytas įvykis, nenugalima jėga ir nelaimė.
Tarpt. ginčų taikaus sprendimo principas. Jo turinys ir konkretus jo taikymas. TT-sėje ir anksčiau buvo normų, numatančių ginčų, kylančių tarp valstybių, taikų sureguliavimą. 1907m. Hagos konferencijoje buvo priimta konvencija dėl tarpt. ginčų taikaus sprendimo. 1928m. Paryžiaus sutartis taip pat ragino valstybes visada ieškoti tik taikingų priemonių ginčams spręsti. 1924m. Nuolatinis tarpt. teismas apibrėžė, kas tai yra ginčas-tai nesutarimas dėl fakto ar teisės normos, ginčas tai konfliktas tarp teisinių pažiūrų ir interesų, tarp dviejų asmenų. Nacionalinėje teisėje egzistuoja aiški ginčo sistema, kuri suvedama į teisminį ginčo nagrinėjim. TT yra daugiau ginčo sprendimo būdų ir neretai tarpt. ginčų sprendime naudojamos politinės ir diplomatinės ginčo sprendimo priemonės. Valstybė pareikšdama pretenzijas turi įrodyti, pagrįsti šias pretenzijas TT normomis. diakonas teigia, kad valstybių nesutarimai taps ginču tik tada, kai jie bus grindžiami teisės normomis. Ginčas egzistuoja prie šių sąlygų: 1. yra apibrėžtas ginčo dalykas; 2. yra išiaiškinti ginčo faktai; 3. ginčas teisiškai pagrįstas, t.y. valstybių pozicija teisiškai pagrįsta TT normomis. ŠTT-sėje yra pripažįstamas tarpt. ginčų taikaus sureguliavimo principas, kuris yra suformuluotas JTO įstatuose, deklaracijoje dėl TT principų, Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo baigiamajame akte, regioniniuose susitarimuose, dvišalėse sutartyse. Šis principas susijęs su jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo principu ir reiškia valstybių pareigą ginčus tarp savęs spręsti taikiomis priemonėmis siekiant, kad nebūtų keliama grėsmė tarpt. taikai bei saugumui ir teisingumui. Analizuojant JTO įstatus ginčus galima suskirstyti į dvi rūšis: 1. ginčai, kurie gali sukelti pavojų tarpt. taikai ir saugumui; 2. ginčai, kurie išryškina nesutarimus, konfliktus, tačiau nekelia pavojaus taikai ir saugumui. Kelzenas tarpt. ginčus skirsto į teisinio pobūdžio ginčus(jie grindžiami teisės normomis ir turi būti sureguliuoti taikant teisės normas.teisiniai ginčai turi būti sprendžiami teisme arba arbitraže), politinio pobūdžio ginčus (šiems ginčams spręsti gali būti vartojamos visos kitos priemonės). JTO įstatuose, deklaracijoje ir Baigiamajame akte nurodoma, kad valstybės privalo spręsti ginčus tik taikiomis priemonėmis ir pateikiamas pavyzdinis taikių priemonių sąrašas (jis nėra galutinis): 1. Derybos. Ši priemonė yra populiariausia. Dauguma ginčų tarp valstybių sureguliuojama tiesioginėmis diplomatinėmis derybomis. Valstybių pareiga vesti derybas gali būti kildinama iš bendros valstybių pareigos pagal JT įstatus, savo ginčus spręsti taikiai. Specialios pareigos gali kilti pagal sutartį. Bet ne visada derybos yra geras tarpt. ginčų reguliavimo metodas. Neutralios trečiosios šalys į derybas yra įtraukiamos retai, vadinasi nėra nešališko mechanizmo ginčijamiems klausimams spręsti. Tai reiškia ir tai, kad ginče dalyvaujančiai valstybei beveik nėra jokių suvaržymų reikšti kraštutines pretenzijas, ypač tada, kai jos derybų galia yra labai stipri. Valstybės gali neigti ginčą ir reikalauti, kad prieš pradedant derybas būtų patenkintos tam tikros išankstinės sąlygos. Sutarčių nuostatose dėl ginčų reguliavimo derybos dažnai numatomos tik kaip pirmas žingsnis ginčo sureguliavimo procedūroje ir suteikiama galimybė, derybose nepasiekus pažangos per tam tikrą nustatytą terminą, spręsti ginčą kitokiomis priemonėmis. Derybos nebeįmanomos tais atvejais, kai ginčas išplitęs, kai jis kelia pavojų tarpt. saugumui. 2. Faktų nustatymas ir tyrimas. Šie faktų nustatymo būdai TT-sėje gali būti naudojami įv. tikslams, tarp jų ir tarpt. organizacijų sprendimų priėmimo praktikai. Daugeliui tarpt. ginčų priklauso ginčijami klausimai dėl fakto, todėl nešališkas tyrimas yra geras būdas sumažinti įtampą bei nesutarimo tarp šalių mastą. Po tam tikrų derybų kartais konfliktuojančios valstybės gali susitarti dėl nešališkos institucijos sudarymo tyrimui atlikti; tyrimo tikslas-pateikti objektyvų vaizdą apie ginčijamus faktus ir taip sudaryti sąlygas ginčui sureguliuoti. Šalys tyrimo rezultatų pripažinti neprivalo, tačiau beveik visada dėl jų sutinka. Faktų nustatymo užduotis gali būti sujungiama su jų teisiniu įvertinimu bei rekomendacijų dėl ginčo sureguliavimo teikimu. Faktų nustatymas minimas ir sutartyse. 3. Geros paslaugos ir tarpininkavimas. Kartais trečiosios valstybės, tarpt. organizacijos arba net koks nors žymus asmuo konfliktuojančioms valstybėms gali mėginti padėti pasiekti susitarimą. Tokia pagalba g.b. dvejopa: gerosios paslaugos (tai minimalus trečiosios šalies indėlis) ir tarpininkavimas (trečioji šalis, kuri ne tik suteikia teritoriją, bet ir pasiūlo ginčo sprendimo variantus). Trečioji šalis (kaip tarpininkas), mėgindama įtikinti konfliktuojančias valstybes pradėti derybas, siūlo savo “gerąsias paslaugas’, ji teikia siūlymus abiems valstybėms, o deryboms prasidėjus jos funkcijos baigiasi. Tarpininkas, lyginant su gerųjų paslaugų teikėju, yra aktyvesnis, kadangi jis dalyvauja derybose ir gali netgi ginčo šalims siūlyti ginčo sureguliavimo variantus (tai laikoma taikinamosios procedūros bruožu). Abi šalys privalo pasitikėti tarpininku. Iš pradžių nereikalaujama šalių sutikimo dėl tarpininkavimo, tačiau be tokio sutikimo jokia efektyvi pagalba neįmanoma. Bendrų taisyklių dėl tarpininkavimo procedūros nėra, nebent tai numato sutartis. Todėl tarpininkavimas, dalyvaujant trečiajai šaliai, pasireiškia lanksčių derybų forma. tarpininkauti ginčuose tarp valstybių nėra lengva ir tai gali turėti neigiamų pasekmių pačiam tarpininkui, nes aktyvus vaidmuo gali pakenkti jo santykiams su viena ar visomis konfliktuojančiomis šalimis. Visiškai neutrali pozicija dažnai yra neįmanoma, ypač ginkluotose konfliktuose. Didžiosios valstybės turi daugiau galimybių sėkmingai tarpininkauti dėl savo išteklių ir galios, bet jos yra linkusios kartu įgyvendinti ir savus interesus. Dažniausiai tarpininkavimas baigiasi sėkmingai tuo atveju, kai sprendžiami nelabai svarbūs klausimai arba vietinio pobūdžio konfliktai ir kai ginčas praktiškai jau išspręstas, tik reikia apibrėžti padarinius. 4. Sutaikinimas-bet kokio pobūdžio tarpt. ginčų sureguliavimo metodas, kai šalių sudaryta nuolatinio arba ad hoc pobūdžio komisija ginčui spręsti nešališkai imasi nagrinėti ginčą bei mėgina apibrėžti jo sureguliavimo sąlygas, priimtinas šalims, arba teikti šalims tokią pagalbą, kurios jos galėtų paprašyti (tarpt. teisės institutas). Daugiašalėse sutartyse numatyti taikinamąsias procedūra šalia kitų ginčų reguliavimo formų tapo beveik standartu. Valstybių sutaikinimo procedūrose trečiosios šalys pačios negali imtis iniciatyvos. Sutaikintojai gali būti skiriami atsižvelgiant į jų oficialias funkcijas arba kaip individualūs asmenys. Bendra komisijų sudarymo praktika yra tokia: ginčo šalys, kad būtų sudaryta neutrali dauguma, skiria vieną ar du savo piliečius ir sutinka dėl tam tikro skaičiaus nešališkų kitų valstybių piliečio paskyrimo. sutaikinimas kartais apibūdinamas kaip tyrimo ir tarpininkavimo junginys. Šalių susitarimu paskirtas sutaikintojas tiria ginčo faktus ir siūlo sąlygas jam sureguliuoti. Sutaikinimas yra formalesnis ir mažiau lankstus metodas nei tarpininkavimas; jei tarpininko siūlymai nepriimami, jis gali formuluoti naujus, o sutaikintojas paprastai parengia tik vieną pranešimą. Šalys neprivalo sutikti su sutaikintojo siūlomomis ginčo sureguliavimo sąlygomis (t.y. tik rekomendacijos); sutaikinimas dažnai primena arbitražą, ypač kai ginčas susijęs su rimtomis teisinėmis problemomis. Daugumą sutaikinimų atlikdavo kelių narių komisijos; t.y. įprasta praktika pagal dvišales ir daugiašales sutartis, tačiau retkarčiais valstybės gali norėti vienintelio sutaikintojo. Tarpininkavimas ir sutaikinimas, lyginant su kitais tarp. ginčų sureguliavimo metodais, turi pranašumų ir trūkumų. Abu jie yra lankstesni ir paliekantys daugiau erdvės šalių norams bei trečiosios šalies iniciatyvoms, nei arbitražas ir teisminis nagrinėjimas. Šalys ir toliau kontroliuoja ginčo sureguliavimo rezultatus. Nesukuriama jokio teisinio precedento ateičiai. Trečioji šalis neprivalo pateikti motyvų ir procesas gali būti slaptas. Trūkumai: sutaikinimo ir tarpininkavimo procedūras sunku pradėti be kitos ginčo šalies sutikimo ir jos reikalauja geros oponento valios; Įnašas į teisės plėtojimą yra menkesnis nei arbitražo ar teisminio nagrinėjimo. Sutaikinimas yra tinkamiausias tuo atveju, kai ginčas yra palyginti nereikšmingas ir svarbiausios jo problemos yra teisinio pobūdžio. 5. Arbitražas. Tai lankstesnė procedūra nei teisminis nagrinėjimas; jo atveju šalims suteikiama daugiau pasirinkimo laisvės dėl ginčo nagrinėjimo vietos, arbitrų paskyrimo ir parinkimo, taikytinų procesinių taisyklių bei galimybės reguliuoti arbitražo įgaliojimus nustatant jo veiklos ribas. Arbitražinis nagrinėjimas gali būti konfidencialus. Sutartyse dėl arbitražo dažniausiai numatoma, kad abi ginčo šalys skiria po vieną arbitrą; abu paskirti arbitrai susitaria dėl trečiojo arbitro parinkimo; jie sprendimą priima balsų dauguma. Šalys gali susitarti ir ginčą perduoti spręsti vieninteliam arbitrui. Arbitražu valstybės naudojasi ilgą laiką ir jis gali būti laikomas veiksmingiausia ginčų sprendimo priemone. Nuolatinis Arbitražo teismas įsteigtas 1899m. pagal Hagos konvenciją dėl taikaus tarpt. ginčų sprendimo. Realiai k-ja teismo neįsteigė-ji sukūrė mechanizmą arbitražinių teismų steigimui; kiekvienoj konkrečioj byloj teismo sudėtis skirtinga ir todėl jis negali išplėtoti kokios nors nuoseklesnės precedentinės teisės. Pastaruoju metu NAT-mo praktika apsiribodavo tuo, kad jo biuro teikiamos pagalbos dėka būdavo sudaromos sąlygos steigti arbitražines institucijas. Arbitražinio nagrinėjimo pasekmė-teisiškai šalims privalomas trečiosios šalies priimtas sprendimas. Arbitražo procedūrą galima taikyti tik sutikus šalims.
1965m. Vašingtone Pasaulio banko sistemoje buvo įsteigtas Tarpt. investicinių ginčų sprendimo centras (ICSID), kurio tikslas yra skatinti užsienio investicijas, ypač besivystančiose šalyse, ir suteikti neutralius metodus ginčams tarp valstybių ir privačių užsienio investuotojų spręsti. Šio centro pagrindas-daugiašalė sutartis, kurią ratifikavo daugiau nei 100 valstybių. ši institucija gali spręsti ginčus pagal taikinamąją arba arbitražinę procedūras; jos sistemoje veikia ir komitetas, skirtas ICSID priimtiems sprendimams peržiūrėti.
Irano ir JAV pretenzijų tribunolas įkurtas remianti 1981m. Alžyro deklaracijomis. Jis priima galutinius ir privalomus sprendimus šiose srityse: JAV piliečių pretenzijos Iranui ir Irano piliečių pretenzijos JAV, taip pat bet kokie priešieškiniai, kylantys iš to paties kontrakto, sandorio ar įvykio, sudarančio atitinkamos pretenzijos dalyką, jei tokie ieškiniai ir priešieškiniai nebuvo išspręsti iki šio susitarimo dienos; JAV ir Irano kaip valstybių oficialios pretenzijos viena kitai, kylančios iš jų tarpusavio susitarimų dėl prekių ir paslaugų pirkimo-pardavimo; ginčai dėl to, ar JAV įvykdė savo įsipareigojimus, prisiimtus dėl buvusio Irano šacho Reza Pahlevi šeimos turto sugrąžinimo; kiti ginčai, kylantys dėl Alžyro susitarimų aiškinimo ar taikymo. Šį tribunolą sudaro 9 nariai: 3 iraniečiai, 3 amerikiečiai ir 3 iš trečiųjų valstybių. Tribunolo pirmininkas renkamas iš trečiosios šalies paskirtų arbitrų. Dauguma bylų sprendžia 3 arbitrų kolegijos.
Pagal 1982m. Jūrų teisės konvenciją kiekviena ją ratifikavusi valstybė automatiškai tampa ir ginčų reguliavimo taisyklių šalimi. Valstybės konkrečiu atveju išsaugo laisvę pasirinkti ginčo sureguliavimo metodą. Teikiamas prioritetas toms ginčų sureguliavimo procedūroms, dėl kurių šalys susitarė kituose bendruose, regioniniuose ar dvišaliuose dokumentuose ir kurios numato privalomą sprendimą, įskaitant fakultatyvinės sąlygos dėl TTTeismo jurisdikcijos pripažinimą. Tarpt. jūrų teisės tribunolas Hamburge, tarpt. teisingumo teismas, Arbitražinis tribunolas, įsteigtas pagal konvencijos 7 priedą, Specialus arbitražinis tribunolas spręsti ginčams, kylantiems dėl žvejybos, jūrinės aplinkos apsaugos ir išsaugojimo, jūros mokslininkų tyrimų, laivybos ir teršimo iš laivų-šie teismai ir arbitražai turi teisę nagrinėti visus su jūrų teise susijusius klausimus, pateiktus jiem pagal Konvenciją, taip pat klausimus, susijusius su kitomis TT normomis, jei šios neprieštarauja konvencijai. Sprendimai šalims privalomi ir jų prašymu jie gali būti grindžiami labiau teisingumo principais nei galiojančia teise.
ESBO yra įkūrusi arbitražą, kuris sprendžia ESBO valstybių narių ginčus. 6. Teisminis nagrinėjimas-jo pasekmės yra teisiškai šalims privalomos trečiosios šalies priimtas sprendimas. Ši procedūrą galima taikyti tik sutikus šalims. Teisminį nagrinėjimą atlieka nuolat veikiantis teismas, turintis išrinktus teisėjus ir iš anksto nustatytą proceso tvarką bei teisę, kurią jis privalo taikyti. Tarptautinio Teisingumo Teismo pirmtakas Nuolatinis Tarpt. Teisingumo Teismas buvo įsteigtas steigimo sutartimi 1920m. (įsigaliojo 1921m.). teismo teisėjus išrinkdavo Tautų sąjunga. Jis buvo panaikintas 1946m. NTTT buvo labai panašus į dabartinį TTT. Nors pastarasis teisiškai nėra savo pirmtako teisių perėmėjas, permimamumas tarp šių dviejų teismų yra užtikrinamas ta prasme, kad bylos, kurios gali būti inicijuotos NTTTeisme pagal sutartis, dar galiojančias tarp TTT statuto šalių, dabar yra nagrinėjamos TTTeisme. TTT, įsikūręs Taikos rūmuose Hagoje, yra vienas iš šešių pagr. JTO organų, bet jis turi nepriklausomo teismo statusą ir nėra integruotas į kitų penkių organų hierarchinę struktūrą. TTT statutas yra laikomas sudedamąją JT įstatų dalimi, todėl visos JT valstybės narės automatiškai yra statuto šalimis. Esant tam tikroms aplinkybėms, valstybės , nesančios JTO narėmis, gali būti teismo nagrinėjamų ginčų šalimis ir net tapti statuto šalimis (Šveicarija, Lichtenšteinas, San Marinas; Šveicarija ir Nauru-dabar). Teismas vykdo šias funkcijas: pirma, sprendžia ginčus, kuriuos jam pateikia valstybės; antra, teikia konsultacines išvadas teisiniais klausimais, kai to prašo tarpt. institucijos, kurioms tokia galimybė suteikta. Teismą sudaro 15 teisėjų; kas 3m. renkami 5 teisėjai 9 metų kadencijai. Teisėjui išrinkti reikia absoliučios balsų daugumos tiek Saugumo taryboje, tiek Generalinėje asamblėjoje, abiems organams posėdžiaujant atskirai. Jame negali būti daugiau nei vieno teisėjo, tos pačios valstybės piliečio; teismas turi atstovauti pagrindinėms civilizacijos formoms bei svarbiausioms pasaulio teisinėms sistemoms. Teisėjų kvalifikacija turi būti tokia, kad savo pilietybės valstybėse jie galėtų užimti aukščiausias teismines pareigas arba būti teisininkais, turinčiais pripažintą kompetenciją TT-sės srityje. Jie turi veikti nepriklausomai. Jei valstybė, kurios byla nagrinėjama teisme, neturi savo piliečio, to teismo teisėjo, ji gali skirti ad hoc teisėją tai konkrečiai bylai nagrinėti-ši institucija reikalinga, kad ginčo šalys būtų garantuotos, jog teismas neignoruos jų pozicijos. Teismo nagrinėjimo ginčo šalys gali būti tik valstybės. Teismo procesas bylose dėl ginčo apima rašytinę stadiją, kurioje šalys pateikia ir apsikeičia pareiškimais bei žodinę viešo nagrinėjimo stadiją, kurios metu į teismą kreipiasi ginčo šalių atstovai ir advokatai. Anglų ir prancūzų yra dvi oficialios kalbos, todėl viskas, kas parašoma ir pasakoma viena iš jų, yra išverčiama į kitą kalbą. Pasibaigus žodinei bylos nagrinėjimo stadijai, teismo teisėjai posėdžiauja uždarame posėdyje ir paskui paskelbia sprendimą viešai, kuris yra galutinis ir apeliacine tvarka neskundžiamas. Paprastai teismas nagrinėja bylas esant 15 teisėjų, o kolegijų naudojimas suteikia šalims galimybę daryti įtaką teisėjų, kurie spręstų bylą, skaičiui bei kolegijos sudėčiai. Teismo sprendimai yra privalomi. Prašyti konsultacinės išvados turi 6 JTO organai ir 16 specializuotų įstaigų. Tokios išvados turi liesti abstrakčią teisinę problemą. Prašymą priėmus teismas prašo valstybių ir organizacijų, galinčių suteikti naudingos informacijos, pateikti rašytinius arba žodinius paaiškinimus. Kitais aspektais procesas yra toks pat kaip ir bylose dėl ginčo. Konsultacinės išvados yra tik konsultacinio pobūdžio ir neprivalomos jų prašiusioms institucijoms, bet jos turi politinę įtaką ir dauguma atvejų jų laikomasi. 7. Kreipimasis į regionines organizacijas. 8. Pačių valstybių pasirenkamos taikios priemonės, sureguliavimo procedūra, dėl kurios susitarta prieš kylant ginčams. 9. Taikinamosios komisijos. Šie būdai gali būti suskirstyti į diplomatines ginčų reguliavimo priemones (1,2,3,4), teisines (teismines) ginčų sprendimo priemones (5,6) ir ginčų reguliavimo procedūras, taikomas tarp tarpt. organizacijų valstybių narių. Valstybės privalo stengtis per trumpiausią laiką pasiekti teisingą TT-se paremtą sprendimą ir vengti kilus ginčui bet kokių veiksmų, galinčių pabloginti padėtį ir apsunkinti ginčo taikų sureguliavimą.
11. Jūrų teisė, oro ir kosmoso erdvė, „bendrojo žmonijos palikimo principas“
Tarptautinė jūrų teisė (TJT) – viena iš seniausių šakų. Atsiradimas siejamas su normų, nustatančių jūros erdvių režimą, bei reglamentuojančių atskiras jūros naudojimo klausimus, atsiradimu. Ilgą laiką TJT buvo paprotinė teisės šaka. Madas TJT demonstravo galingos jūrų valstybės.
Lūžis XXa. įvyko, kada atsirado eilė sutarčių, reglamentuojančių įvairius klausymus.
Kas yra dalykas? Galima skirti, kad TJT normos reglamentuoja dvejopo pobūdžio tarptautinius santykius:
a) Santykiai, atsirandantys iš naudojimosi pasauliniu vandenynu. Laivyboje santykiai, santykiai žvejybos srityje, santykiai susiję su žmonių, krovinių gelbėjimu jūrose, santykiai susiję su aplinkos apsauga, santykiai susiję su jūrų uostų ir juose esančių laivų režimu, jūros kabelių apsauga ir režimais.
b) Santykiai, atsirandantys iš atskirų jūros erdvių statuso bei režimo. Jūros teritoriniai vandenys, gretutinė zona, išskirtinė ekonominė zona, atviroji jūra, jūros dugnas – kontinentinis šelfas ir tarptautinis rajonas už kontinentinio šelfo ribų. Pridedam salynų vandenis ir tarptautinius sąsiaurius ir kanalus, archipelagus tai gaunam tarptautinių vandenų.
Šaltiniai. TJT reglamentuoja bendrieji šaltiniai – 1958 m. keturios Ženevos konvencijos.
1) Konvencija dėl teritorinės jūros ir gretutinės zonos (LR ratifikavo 1992 m.)
2) Konvencija dėl kontinentinio šelfo;
3) Konvencija dėl atviros jūros;
4) Konvencija dėl žvejybos ir gyvųjų išteklių apsaugos.
JTO pastangomis priimti 1982 m. jūrų teisės konvencija. Ši konvencija tai virš 300 teisės normų jungianti sutartis. Konvencija susideda iš 17 skyrių, turinti nemažai priedų. Jau įsigaliojo. Apie 75 valstybes jau ratifikavo. Didžiosios valstybės JAV, FRA, RUS dar nėra ratifikavusios.
Krūva tarptautinių sutarčių: 1972 konvencija įtvirtinusi tarptautines taisykles, padedančias išvengti laivų susidūrimo.
1966 m. priimta konvencija dėl krovininės grimzlės linijos, 1960 m. ir 1974 m. buvo priimtos konvencijos dėl žmogaus gyvybės apsaugos jūrose. Konvencijų laivybos klausimais apie 100.
1910 m. Briuselio konvencija dėl pagalbos ir gelbėjimo jūrose. Ji padėjo pagrindus reguliuojant gelbėjimo klausimus. Gelbėjimas jūrose atliekamas neatlygintinai ir privalomas (žmonių), o turto ir laivo gelbėjimas yra atlyginamas atsižvelgiant į pavojingumo laipsnį ir gelbėjimą jūrose.
Į jūras išsilieja 10mln. tonų naftos per metus, 1 mln dyzelio, 5 tonos gyvsidabrio.
Konvencija 1954 m. dėl jūrų užteršimo nafta uždraudimo (Londono). Ji papildyta 1962, 1969, 1971, 1973 m. konvencija dėl kelio užkirtimo jūros užteršimui iš laivų. Specializuotos tarptautinės organizacijos pastangomis priimtos konvencijos “dėl žalos užteršus jūrą nafta” ir konvencija “dėl jūros užteršimo nafta dėl avarijų, įvykusių atviroje jūroje” atvejus.
Dauguma valstybių pripažino prieš regioninį užteršimą jūroje metodus.
2 konvencijos: 1974 m. “Regioninė Baltijos jūros apsaugos konvencija”.
Jei kalbėt apie žvejybą, sudaromos dvišalės sutartys. 1973 m. konvencija “Dėl žvejybos gyvujų organizmų apsaugos Baltijos jūroje ir Beftirose.
Oro ir kosmoso erdvė
Tai nesena teisės šaka. Pirmieji bandymai prieš I pasaulinį karą. 1919 Paryžiuj priimta konvencija dėl oro navigacijos. Iki konvencijos buvo keliami klausimai – kaip gali būti panaudojama oro erdvė:
1. Laisvės principas (1 pozicija);
2. Oro erdvė, priklausanti valstybėms turi būti naudojama išlaikant pagarbą valstybės suverenitetui.
Iki II Pasaulinio karo nebuvo sudaryta tiek daug sutarčių, bet galima teigti, kad vyko didesnis susidomėjimas oro erdvės teritorija ir sutarčių skaičius augo. Galima sakyti, kad 1929 m. Varšuvoje priimta konvencija dėl taisyklių reglamentuojančių tarptautinius oro skrydžius unifikavimo. 1929 m. Varšuvoje priimta konvencija dėl pervežėjo atsakomybės ar skrydžius tarptautinėse linijose.
Po II pasaulinio karo atsirado visa eilė sutarčių, kurios ir dabar sudaro oro teisės pagrindą. 1944 m. JAV iniciatyva buvo sukviesta tarptautinė konferencija, kurios tikslas paruošti konvenciją, kuri pakeistų 1919 m. Paryžiaus konvenciją. Konferencija vyko audringai, ypač dėl tarptautinių komercinių skrydžių laisvės (nesutarta nei dėl kiekio, nei dėl turinio). 1944 m. priimta pagrindinė Čikagos konvencija, kuri ir dabar sudaro oro teisės pagrindą. Susideda iš sekančių dokumentų: konvencijos dėl civilinės tarptautinės aviacijos, susitarimų dėl tarptautinių oro transporto, dėl tranzitinių tarptautinių skrydžių, o taip pat įkurta ir priimtas statutas Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos (ICAO). 1952 m. Romoje priimta konvencija dėl žalos, padarytos tretiems asmenims, užsienio oro laivais atlyginimo. Ši konvencija užpildė spragą, nes įvykus avarijoms iškila žalos atlyginimo klausimas.
Laikui bėgant iškilo reikalas užtikrinti civilinės aviacijos saugumą. Yra 3 pusės:
1. Užtikrinti tinkamas oro laivų technines charakteristikas.
2. Unifikuoti reikalavimus dėl laivų patikrinimo, pasiruošimo skrydžiams.
3. Užtikrinti saugumą nuo trečių asmenų.
Antru klausimu pasirašyta eilė sutarčių. 1963 m. konvencija dėl nusikaltimų ir kitų veiksmų atliekamų oro laive. Ši konvencija pirmą kartą įtvirtino, kad laivo nuvarymas – tai nusikaltimas ir asmenys, įvykdę jį, turi būti baudžiami. Bet konvencija nesureglamentavo kitų klausimų. Todėl 1970 m. Hagoje pasirašyta konvencija dėl kovos su neteisėtais oro laivų užgrobikais:
1) įpareigoti išduoti asmenis;
2) grąžinti pagrobtą laivą oro laivo registracijos valstybei.
1971 m. Konvencija Monrealyje dėl kovos su neteisėtais aktais, nukreiptais prieš civilinės aviacijos saugumą. 1988 m. prie šios konvencijos papildomas protokolas.
LR teisės aktai (dėl oro teisės):
LR oro erdvės naudojimo įstatymą priimė 1996 m. Jame reglamentuojama oro erdvės kontrolės apsaugos ir gynybos klausimai, nustatomas LR oro erdvės naudojimo tikslas ir prioritetas. Oro erdvė LR naudojama užsienio civilinių ir valstybės orlaivių skrydžiams ir prioritetas suteikiamas civilinės aviacijos tikslams. Karo atveju prioritetas suteikiamas krašto apsaugos tikslams.
Oro principai. TT nusistovėjo sekantys oro teisės principai:
1. Valstybės suvereniteto jo erdvės atžvilgiu, reiškia, kad oro erdvė priskiriama valstybės teritorijai ir jos naudojimo tvarką nustato valstybė.
2. Laisvo oro erdvės naudojimo principas tarptautinių teritorijų atžvilgiu (skrydžiai virš atviros jūros).
Pradedant paskutiniu dešimtmečiu prasideda formuotis atviro dangaus koncepsija. Pagal ją valstybės, remiantis abipusiškumo ir lygiateisiškumo pagrindais turi teisę pasinaudoti oro skrydžiais įvairių valstybių teritorijose. Be to valstybės gali įvesti kontrolę iš oro tam, kad būtų stebima valstybės karinė veikla.
1992 m. Helsinkyje pasirašyta sutartis dėl atviro dangaus. Tai naujo tipo sutartis, leidžianti kontroliuoti iš oro valstybės karinę veiklą. Valstybės, pasirašiusios šią sutartį, tokią kontrolės teisę įgys.
Konsultacinė komisija turės teisę kontroliuoti, kaip laikomasi sutarties nuostatų. Kol kas ji neįsigaliojusi.
12.
13. Jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo principas
šiuolaikinės tarptautinės teisės principas. Klasikinėje teisėje šis principas objektyviai negalėjo egzistuoti, nes galiojo teisės į karą principas. Jėga buvo geriausias būdas apginti bet kokią teisę, bet tarptautinei bendrijai susidūrus su pasauliniais karais buvo pradėta kalbėti apie universalios tarptautinės organizacijos įkūrimą, kurios pagrindinis tikslas būtų – taikos ir saugumo palaikymas.
1918 m. organizacija įkurta Versalio sutarties pagrindu, nes sudėtine dalimi buvo Tautų sąjungos statutas. Jame nebuvo aiškaus jėgos uždraudimo, todėl tarptautinė bendrija ėmėsi žingsnių pasirašyti konkrečias sutartis, draudžiančias jėgos naudojimą tarptautiniuose santykiuose.
1928 m. Paryžiuje buvo pasirašyta pirmoji tarptautinė sutartis, vadinama Paryžiaus ar Brijano Kelogo paktu. Ją pasirašė 15 valstybių, iki II pasaulinio karo prisijungė 48 valstybės. Aiški nuostata, kad karas kaip nacionalinės politikos priemonė yra draudžiamas. 1945 m. priimti JTO įstatai aiškiai įtvirtino jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo principą;
Imperatyviai uždraudė jėgos naudojimą ir grasinimą jėga, bet numatė išimtis. remiantis JTO įstatais, jėgos naudojimas galimas: 1. savigynos atveju; 2. saugumo tarybos sprendimu; 3. Realizuojant tautų apsisprendimo teisę.
Šio principo turinį papildė Niurnbergo ir Tokijo kariniai tribunolai. Jie nubaudė vadovus, pradėjusius karą.
Tarptautinė bendrija neišsprendė vienos svarbios problemos – jai nepavyko suformuluoti agresijos apibrėžimo. Valstybių pastangos pateikti agresijos apibrėžimą buvo ryškios prieš II – ąjį pasaulinį karą.
1933 m. Londone buvo pasirašytą konvencija dėl agresijos apibrėžimo, bet tai tik istorinis dokumentas, nes ją pasirašė tir 6 šalys (Afganistanas, Latvija, Iranas, Lenkija, Rumunija ir SSSR). Kai kurios prisijungė vėliau (Suomija, Turkija, Jugoslavija). Konvencija netapo masine sutartimi, todėl JTO ėmėsi iniciatyvos pateikti išsamų agresijos apibrėžimą. JTO iniciatyva 1967 m. buvo sukurtas specialus komitetas, kuriam pavesta parengti agresijos apibrėžimo projektą. Komisija pateikė tris agresijos apibrėžimo variantus. Iškilo problema, kuri įtvirtinta JTO statute – savigynos klausimas.
Nuomonė, kad turi būti pabrėžta, kad niekam neatimama teisė vykdyti kolegialią ar individualią savigyną. Tačiau savigynos teise galima naudotis tik atremiant ginkluotą užpuolimą. Ekonominis, ideologinis, politinis spaudimas negali būti preventyvaus karo priežastimi. Vyko daug ginčų dėl veiksmų sąrašo, kurie klasifikuojami kaip agresijos aktai.
1974 m. gruodžio 14 d. buvo priimtas agresijos apibrėžimas. JTO patvirtintame agresijos apibrėžimo preambulėje nurodoma, kad agresija – viena iš sunkiausių ir pavojingiausių neteisėtos jėgos panaudojimo būdų. Kiekviena valstybė JTO narė privalo ginčus spręsti tik taikiomis priemonėmis, nesukeldama pavojaus taikai ir saugumui. Agresijos apibrėžimas sukonstruotas remiantis 2 būdais:
1. pateiktas bendras apibrėžimas nurodant, kad agresija – tai bet kokios ginkluotos jėgos panaudojimas prieš kitos valstybės suverenitetą, teritorinę neliečiamybę ar politinę priklausomybę, pažeidžiant bet kokiu būdu išvardintiems prieštaraujančiu JTO įstatams.
2. pateikiamas veiksmų sąrašas, kuriuos įvykdžius, galima sakyti, kad tai agresija. 3 str. įvardinti konkretūs veiksmai:
1. valstybės ginkluotų pajėgų įsiveržimas į kitos valstybės teritoriją arba jos užpuolimas ar bet kokia karinė okupacija, aneksija, panaudojant jėgą kitos valstybės teritorijoje. Okupacija – agresoriaus karinių pajėgų laikymas svetimoje teritorijoje. Aneksija – prievartinis teritorijos prijungimas prie kitos valstybės teisinėmis priemonėmis.
2. kitos valstybės teritorijos bombardavimas, bet kokio ginklo prieš kitą valstybę panaudojimas.
3. valstybės uostų ir pakrančių blokada kitos valstybės ginkluotosiomis pajėgomis.
4. valstybės sausumos, jūros ar oro ginkluotų pajėgų užpuolimas kitomis ar kitos valstybės ginkluotosiomis pajėgomis.
5. valstybės ginkluotųjų pajėgų, esančių kitos valstybės teritorijoje pagal sutartį panaudojimas pažeidžiant sutarties sąlygas arba ginkluotųjų pajėgų palikimas pasibaigus sutarties terminui.
6. valstybės, kuri suteikia savo teritoriją kitai valstybei, veiksmai, leidžiantys teritoriją naudoti vykdant agresiją prieš trečią valstybę (bendrininkavimo forma). Tai netiesioginės agresijos pavyzdys.
7. valstybės ar jos vardu siunčiamos į kitos valstybės teritoriją ginkluotos gaujos, grupės, nereguliarios kariuomenės pajėgos ar samdiniai, kurių vykdomi ginkluoti užpuolimai yra tokie pavojingi, kad tai tolygu anksčiau išvardintiems agresijos aktams arba žymus valstybės dalyvavimas tokiuose agresijos aktuose.
Antras būdas konkretesnis, nes leidžia nustatyti agresijos buvimo faktą ir imtis atitinkamų priemonių.
Aktualus branduolinio ginklo nenaudojimo klausimas. Sprendžiamas pasirašant sutartis: 1. sutartis dėl branduolinio ginklo neplatinimo; 2. dėl bandymų uždraudimo.
Taikaus ginčų sprendimo principas.
Kalbant apie jo turinį pabrėžti imperatyvą – spręsti ginčus tik taikiomis priemonėmis. Jei viena nepadėjo, būtina imtis kitos priemonės. Iškyla sąvokinė problema – ką laikyti tarptautiniu ginču?
TT doktrinoje dauguma autorių palaiko tarptautinio teisingumo teismo pateiktą ginčo definiciją. Byloje Graikija prieš Didžiąją Britaniją 1924 m. pažymėjo:
Ginčas – tai nesutarimas fakto ar teisės normos atžvilgiu, kai konfliktas tarp šalių interesų, tarp situacijos teisinio įvertinimo. Prof. Braunli teigė, kad valstybė pareikšdama pretenzijas visada turi jas pagrįsti teisės normomis. Taigi pretenzijos turi būti grindžiamos tarptautinės teisės normomis. Galima konstatuoti, kad ginče bus taikoma situacija, kai bus nustatytas ginčo dalykas ir kai bus suformuluotos teisinės pretenzijos.
Pagal JTO įstatus, ginčai gali būti dviejų rūšių: 1) ginčai, kurių buvimas sukelia pavojų taikai ir saugumui; 2) ginčai, kurių buvimas tokio pavojaus nesukelia.
Pirmu atveju tokį ginčą privalo konstatuoti saugumo taryba, imtis priemonių, kad nebūtų sukeltas pavojus taikai ir saugumui. Šie ginčai turi būti sureguliuoti pradinėje stadijoje.
Dar ginčai skirstomi į: – juridinius; -politinius.
TT doktrinoje nusistovėjo taikių priemonių sąrašas, kuriomis galima spręsti ginčus. Jos taikomos pradiniame ginčo etape. Dauguma ginčų derybų pagalba sureguliuojami:
1) derybos
2) geros paslaugos. Dalyvauja kita valstybė
3) tarpininkavimas. tai trečios valstybės veiksmai siūlant ne tik teritoriją bet ir ginčo sprendimo variantus. Gali tarpininkauti tiek valstybės, tiek tarptautinės organizacijos. Smulkiems ginčams spręsti (pasienio) gali būti sudaromos taikinamosios komisijos.
4) teisminė procedūra. Ar tai būtų arbitražas, ar teismas, yra viena iš kvalifikuočiausių formų, bet nėra iš efektyviausių, nes ginčą turi geranoriškai spręsti abi valstybės, taigi jos turi sutikti, kad ginčą nagrinės teismas.
Kai buvo įkurtas Teisingumo teismas, jis nagrinėjo vos daugiau kaip 100 ginčų.
14.TEISĖTI IR NETEISĖTI KARIAVIMO BŪDAI
Pagal turinį tai šiuolaikinis tarptautinės teisės principas. Klasikinėje tarptautinėje teisėje jis negalėjo egzistuoti, kadangi galiojo teisės į karą principas. Tuo laikotarpiu jėga buvo geriausias būdas apginti bet kokią teisę. Bet susidūrus su pasauliniais karais pradėta kalbėti apie universalios tarptautinės organizacijos įkūrimą, kurios pagrindinis tikslas – taikos ir saugumo palaikymas. 1918m.Versalio sutarties pagrindu jo sudėtinė dalis buvo tautų sąjungos statutas. Tačiau jame nebuvo aiškaus jėgos uždraudimo. 1928m. Paryžiuje buvo pasirašyta pirmoji daugiašalė sutartis, pradžioje ją pasirašė 15 valstybių. Iki antro pasaulinio karo 48 valstybės. Pagrindinė nuostata – karas kaip nacionalinės politikos priemonė yra draudžiamas. 1945m.buvo įtvirtintas jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo principas. Imperatyviai buvo uždraustas grasinimas ir jėgos naudojimas. Remiantis JTO įstatais numatytos jėgos naudojimo išimtys. Jėgą galima naudoti: a)saviginos atveju, b)saugumo tarybos sprendimu, c)realizuojant tautų apsisprendimo teisę. Principo turinį papildė Niurnbergo ir Tokio kariniai tribunolai nubausdami praėjusio karo vadovus. Per šį laikotarpį tarptautinė bendrija neišsprendė vienos iš svarbiausių problemų-nepavyko suformuluoti agresijos apibrėžimo. 1933m. Londone pasirašyta konvensija dėl agresijos apibrėžimo, pasirašė 6 valstybės: Afganistanas, Lenkija, Latvija, Iranas, Rumunija ir SSSR, vėliau prisijungė Turkija, Suomija, Jugoslavija. Konvencija netapo masine sutartimi, todėl didžiosios JT ėmėsi iniciatyvos pateikti išsamų agresijos apibrėžimą. 1967m. sukurtas specialus komitetas, kuriam buvo pavesta parengti agresijos apibrėžimo projektą. Komisija nesugebėjo pateikti vieningo ir pateikė tris projektus. Diskutavo šiais klausimais: 1) kas yra jėga. Vieni jėgą apibrėžė tik karinę, kiti-ideologinis, politinis spaudimas, ekonominė prievarta. Jėgos supratimas siaurąją ir plačiąja prasme. SSSR atstovai pasisakė už platų jėgos suvokimą. Ir šiai dienai jėgos terminas nėra galutinai apibrėžtas. Iš agresijos apibrėžimo seka, kad jėga – kariniai veiksmai. 2. Ar reikia išskirti dvi agresijos rūšis – tiesioginę ir netiesioginę. Netiesioginės agresijos veiksmai apibrėžime buvo įvardinti. Iškilo problema dėl JTO statute įtvirtintos savigynos. Agresijos apibrėžime turi būti pabrėžta, kad niekam neatimama teisė vykdyti individualią ar kolektyvinę savigyną, tačiau šia teise galima naudotis tik atremiant ginkluotą užpuolimą, tai yra ideologinis ir kitoks spaudimas nesuteikia teisės savigynai ir negali būti karo priežastimi. Daug ginčų vyko dėl veiksmų, kurie klasifikuojami kaip agresijos aktai. 1974 m. gruodžio 14 d. buvo priimtas agresijos apibrėžimas. JTO patvirtintame apibrėžime preambulėje nurodoma, kad agresija – tai viena iš sunkiausių ir pavojingiausių neteisėtos jėgos panaudojimo būdų. Valstybė JTO narė privalo ginčus spręsti tik taikiomis priemonėmis, nesukeldama pavojaus taikai ir saugumui. Apibrėžimas sukonstruotas remiantis dviem būdais: 1. Bendras apibrėžimas nurodant, kad agresija tai bet kokios ginkluotos jėgos panaudojimas prieš bet kokios valstybės suverenitetą, teritorinę neliečiamybę ir politinę santvarką. 2. Pateikiamas veiksmų sąrašas, kurį įvykdžius klasifikuojama, kad įvykdyta agresija:
1. valstybės ginkluotų pajėgų įsiveržimas į kitos valstybės teritoriją arba jos užpuolimas, ar bet kokia karinė okupacija, ar bet kokia aneksija panaudojant jėgą kitos valstybės teritorijoje. Okupacija – karinių pajėgų laikymas užimtoje teritorijoje, aneksija-prievartinis teritorijos prijungimas.
2. kitos valstybės bombardavimas bet kokiais ginklais.
3. valstybės uostų ir pakrančių blokada kitos valstybės ginkluotomis pajėgomis.
4. valstybės sausumos, oro ar jūros ginkluotųjų pajėgų užpuolimas kitomis ginkluotosiomis pajėgomis.
5. valstybės ginkluotųjų pajėgų, esančių kitos valstybės teritorijoje pagal sutartį panaudojimas pažeidžiant sutarties sąlygas arba ginkluotųjų pajėgų palikimas pasibaigus sutarties terminui.
6. valstybės, kuri suteikia savo teritoriją kitai valstybei, veiksmai, leidžiantys teritoriją panaudoti vykdant agresiją prieš trečią valstybę.
7. valstybės ar jos vardu siunčiamos į kitos valstybės teritoriją ginkluotos gaujos, grupės, nereguliarios kariuomenės pajėgos ar samdiniai.
Remdamasi jais saugumo taryba gali konstatuoti agresijos buvimo faktą ir imtis atitinkamų priemonių. Branduolinio ginklo nenaudojimo klausimai sprendžiami pasirašant sutartis.

Leave a Comment