Europos sajungos socialine politika

TURINYS

ĮVADAS..............................3
1.Socialinės politikos samprata, principai, tikslai ir uždaviniai ES........5
2.ES socialinės politikos vystymosi kryptys.................7
2.1. Judėjimo laisvė........................7
2.2. Lygios vyrų ir moterų teisės...................10
2.3. Socialinė apsauga.......................13
2.4. Sveikatos apsauga ir darbo sauga.................16
2.5. Užimtumas...........................18
2.6. Švietimas ir mokymas......................22
IŠVADOS IR APIBENDRINIMAI....................24
NAUDOTA LITERATŪRA.......................25ĮVADAS
Kiekvienos valstybės kaip sistemos funkcionavimo pagrindą sudaro visuomenė, t.y. tam tikros valstybės teritorijoje gyvenantys žmonės. Todėl valstybė, siekdama įgyvendinti savo politinius, ekonominius, demografinius, kultūrinius ar kitus tikslus, negali atsiriboti nuo visuomenės ir neatsižvelgti į joje gyvenančių žmonių poreikius. Siekiant užtikrinti bet kurios šalies bei jos piliečių gerovę, susiduriama su socialinėmis problemomis. Šioms problemoms spręsti valstybė tuuri surasti būdus, labiausiai atitinkančius susidariusią situaciją bei numatyti veiksmingiausias priemones atsiradusioms problemoms pašalinti. Tuo tikslu formuojama valstybės socialinė politika.

Socialinės politikos negalima pavadinti savarankiška, nes ją sąlygojantis nacionalinių pajamų dydis priklauso nuo visuomenės ekonominės veiklos rezultatų. Tačiau iš kitos pusės, socialinės politikos įgyvendinimas daro grįžtamąjį poveikį šalies ūkiui bei kitų visuomenės gyvenimo sferų raidai. [pagal N.3, p.205]

Kursinio darbo temą pasirinkti paskatino keletas priežasčių: pirmiausia, pastaruoju metu vis didėjantis socialinės politikos vaidmuo šiuolaikinės valstybės ekonominėje politikoje; be to, ši tema yrra ypač aktuali šiandieninėmis Lietuvos sąlygomis.

Atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu vienas svarbiausių Lietuvos užsienio politikos strateginių tikslų – narystė Europos Sąjungoje (ES), kur jau yra suvokta socialinės politikos įtaka ekonomikai, socialinių problemų sprendimo aktualumas įgauna dar didesnę reikšmę. Siekdama integruotis į

ES, Lietuva turi stengtis atitikti narystei ES keliamus reikalavimus ir suderinti savo įstatyminę bazę su ES teisės aktais įvairiose veiklos srityse, įskaitant ir socialinę sferą.

Norint Lietuvos socialinę politiką orientuoti į ES politiką šioje srityje, pirmiausia būtina išnagrinėti ES socialinę aplinką ir susipažinti su ES socialinę veiklą reguliuojančiais įstatymais.

Tad mano kursinio darbo tikslas – susipažinti su ES socialine politika, atkreipiant dėmesį į problemas, susijusias su ekonomikos vystymu.

Su šiuo tikslu yra susiję mano darbo uždaviniai: apibrėžti socialinės politikos supratimą ir nustatyti socialinės dimensijos vietą bendroje ES politikoje; išsiaiškinti, kaip socialinių problemų sprendimas yra susijęs su ekonomika; plačiau panagrinėti pagrindines socialinės politikos kryptis.

Rašant kursinį darbą, buvo naudotasi įvairiais šaltiniais – knygomis, straipsniais Internete, teisės aktais ir kt. Kadangi dalis literatūros parašyta ne lietuvių kaalba, o ir kai kurių lietuvių autorių mintys bei teiginiai perteikti apibendrintai, todėl darbe ne visur tiksliai nurodyta, iš kurio šaltinio paimta konkreti teksto dalis. Jeigu darbe pateikiama medžiaga apjungiama iš kelių šaltinių, nurodomas tas šaltinis, kuriuo remtasi daugiausia.

1. SOCIALINĖS POLITIKOS SAMPRATA, PRINCIPAI, TIKSLAI IR UŽDAVINIAI ES

Socialinės politikos samprata turi daug reikšmių, kurios skiriasi skirtingose ES valstybėse-narėse. Europos Komisija šią sąvoką traktuoja kaip visų politikų socialinėje srityje įvairovę, įtraukiant į ją ir darbo rinką.
Europos Sąjungos socialinė politika remiasi visuotinėmis vertybėmis –

demokratija ir individualiomis teisėmis, kolektyvine derybų laisve, vienodų galimybių suteikimu bei socialine apsauga ir solidarumu.
ES sutartyje apibrėžiama 20 Bendrijos veiklos sričių, iš kurių net 5 tiesiogiai ar netiesiogiai susijusios su socialine politika:
 priemonės, susijusios su asmenų atvykimu ir judėjimu vidaus rinkoje;
 politika socialinėje srityje, apimanti ir Europos socialinį fondą;
 ekonominės ir socialinės sanglaudos stiprinimas;
 indėlis į švietimą ir profesinio rengimo gerinimą bei valstybių-narių kultūrų klestėjimą.
ES socialinę politiką galima išskirti į du tipus:
1. politika, turinti ekonominės ir socialinės politikos požymių;
2. politika, turinti socialinės veiklos specifinių sričių požymių.
Pirmojo tipo politikos esmė – Europos ekonominė .ir socialinė vienybė.
Socialinės politikos, pagrįstos ekonomine ir socialine vienybe, tikslai yra šie:
 padėti vystytis atsilikusiems regionams;
 pertvarkyti pramonės smukimo smarkiai paliestus regionus;
 mažinti jaunimo ir asmenų, išstumtų iš darbo rinkos, ilgalaikę bedarbystę ir padėti integruotis į darbo rinką;
 padėti darbininkams prisitaikyti prie pramonės pokyčių;
 paspartinti žemdirbystės ir žuvininkystės modernizavimą;
 vystyti silpnas kaimo zonas.
Šiems tikslams pasiekti naudojamos penkios finansavimo priemonės:
 Europos Socialinis Fondas, skirtas profesiniam tobulinimui ir naujų darbo vietų kūrimui;
 Europos Regioninio vystymo Fondas, kuris padeda mažinti regioninius skirtumus;
 Europos Žemės ūkio valdymo garantijų Fondas, skirtas žemės ūkio ir kaimo vystymui;
 Specialieji biudžeto fondai: žvejybos, energetikos, aplinkos apsaugos;
 Suartėjimo fondas, kuris turi užtikrinti finansavimą bendrų projektų aplinkos apsaugos ir transorto infrastruktūros srityse Graikijoje, Airijoje, Portugalijoje ir Ispanijoje.
Antrojo tipo socialinės politikos sritys yra šios:
 darbas, švietimas ir
r tobulinimas;
 laisvas judėjimas;
 gyvenimo ir darbo sąlygos;
 moterys ir jaunimas (lygios vyrų ir moterų teisės bei jaunimo problemos);
 visuomenės sveikata (sveikatos apsaugos lygio kėlimas, vėžys , AIDS, toksikomanija, kova su kitomis ligomis);
 kitos problemos (socialinis atstūmimas (varguomenė), žmonės su negalia, pagyvenę žmonės, migrantai, etninės mažumos).

[parengta pagal N.6]
Taigi, nors eiliniam žmogui ES atrodo kaip kažkas labai tolima, tačiau pasidomėjus ES socialine politika galima pastebėti, kad ES stengiamasi pagerinti ne tik dirbančiųjų darbo sąlygas, bet nepamirštama pasirūpinti ir bedarbių poreikiais bei tais žmonėmis, kuriems tenka prisitaikyti prie pokyčių Europos pramonėje.

Socialinei politikai ES vidutiniškai skiria apie 28 proc. BVP. Sąjungos išlaidos šiai politikai pateiktos lentelėje Nr.1. Pagal šį rodiklį valstybes-nares galima suskirstyti į keletą grupių. Pirmoji grupė – keturios mažiausiai išsivysčiusios ES šalys (Graikija, Airija, Portugalija, Ispanija), kurių BVP dalis socialinėms išlaidoms 1994 m. vidutiniškai siekė apie 20 proc. Antrąją grupę sudaro Didžioji Britanija, Italija, Belgija. Pastarųjų valstybių BVP dalis socialiniams reikalams yra artima ES vidurkiui. Trečioji grupė – likusios penkios šalys, kuriose socialinei apsaugai skiriama daugiau lėšų nei ES vidurkis. 1995 m. į Bendriją įstojusias šalis (Austriją, Švediją, Suomiją) būtų galima priskirti trečiajai grupei. Taigi socialinės programos įvairiose Bendrijos šalyse smarkiai skiriasi tiek savo mastais ir prioritetais, tiek finansavimo ir valdymo būdais.

1 lentelė
ES išlaidos socialinei politikai

BVP dalis,
(%) Pašalpų dalis pensi-
ninkams, (%) Pašalpų dalis dir-bantiesiems, (%)

1994 1994 1980 1994 1980
Belgija
Danija
Vokietija
Graikija
Ispanija
Prancūzija
Airija
Italija
Liuksemburgas
Nyderlandai
Portugalija
D. Britanija
ES 27,0
33,7
30,8
16,0
23,6
30,5
21,1
25,3
24,9
32,3
19,5
28,1
28,6 44,2
36,6
41,2
66,8
42,6
43,7
27,5
64,0
46,0
36,8
40,1
41,3
44,2 41,5
35,7
42,6
66,1
41,0
43,9
31,4
55,1
47,5
31
39,4
42,8
43,3 11,0
16,8
9,2
2,7
18,1
8,1
17,2
2,5
2,3
10,4
5,8
7,3
9,2 11,6
12,9
4,5
2,7
15,7
5,1
8,8
2,3
0,9
6,1
2,8
9,6
6,4

[N.5, 21

14]

2. ES SOCIALINĖS POLITIKOS VYSTYMOSI KRYPTYS2.1. Judėjimo laisvė
ES socialinės politikos bei su ja susijusios darbo rinkos politikos kūrimą reiktų pradėti nagrinėti nuo Europos integracijos pradžios, paliečiant 1958 – 1973 metus, kuomet darbo rinkos politika buvo tik kuriama. Vykstant kapitalo restruktūrizacijai bei svarbiems pokyčiams darbo rinkoje, t.y. kuriantis bendrai darbo rinkai, vienas iš ES tikslų buvo “maksimaliai išnaudoti šiuos pranašumus. Vadinasi, Romos sutartis reiškė ne tik tai, kad ES piliečiai turėjo teisę bet kur įsidarbinti, bet ir tai, kad kitos valstybės piliečiai neturėjo būti diskriminuojami mokant jiems atlyginimus ir sudarant darbo sąlygas”. [N.1, p. 34-35]

Kalbant apie laisvą darbininkų judėjimą, reikėtų paminėti keletą direktyvų.

1968 m. spalio 15 d. direktyva – priemonių pagrindas. Darbininkas, atvykęs į kitą Bendrijos šalį, gali užsiimti bet kokia ekonomine ar socialine veikla, už kurią jam bus atlyginama, nepriklausomai nuo to, iš kurios valstybės-narės jis atvyko. Šioje direktyvoje išskirtinos žemiau išvardintos priemonės laisvo darbininkų judėjimo įgyvendinimui:

• teisė į vienodą atlyginimą (teisė dirbti pasirinktinai);
• teisė atvykti į valstybę-narę (asmens dokumentų, paso galiojimas);
• teisė nuolatos būti valstybėje-narėje (mažiausiai penkis metus galiojanti viza);
• teisė likti valstybėje-narėje.
Šioje direktyvoje pažymimos tokios išimtys kaip grėsmė visuomenės tvarkai, saugumui ar visuomenės sveikatai.
1990 m. liepos mėnesio direktyvos:

• neaktyviems žmonėms: ligos draudimas ir būtinos lėšos;

• pensininkams: būtinos lėšos (invalidumo, priešlaikinė, senatvės pensija) ir draudimas ligos atveju, socialiai apsaugantis pilietį priimančioje šalyje;

• studentams: teisė į profesinį tobulinimąsi, būtinos lėšos, draudimas ligos atveju, socialiai apsaugantis asmenį priimančioje šalyje.
Reikėtų paminėti ir Europos darbo agentūrą EURES, palengvinančią laisvą darbininkų judėjimą Bendrijoje ir EFTA šalyse bei plėtojančią Europos darbo rinką, ir Šengeno sutartį, kuria buvo panaikintos vidaus sienų kontrolės, sustiprinta išorinių sienų kontrolė bei sutartas bendradarbiavimas policijos ir vidaus reikalų srityse. [pagal N.6]
Principo dėl laisvo asmenų judėjimo pradmenų randama ir ES Sutartyje, kurioje apibrėžiama, kad Bendrijos veikla apima:

• vidaus rinką, kurios išskirtinis bruožas – panaikinti kliūtis laisvam prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimui tarp valstybių-narių;

• priemones dėl asmenų įvažiavimo ir judėjimo vidaus rinkoje, kaip numatyta šimtajame straipsnyje”.
Be to, Mastrichto sutartis dėl ES įvedė į EB Sutartį “Europos pilietybės” sąvoką. EB Sutartis numato, kad “Kiekvienas Sąjungos pilietis turi teisę laisvai keliauti ir apsigyventi valstybių-narių teritorijoje, pagal apribojimus ir sąlygas, nustatytas šia Sutartimi bei dėl jos įgyvendinimo priimtomis priemonėmis”.
Minėti EB Sutarties straipsniai nustato pagrindus laisvam asmenų judėjimui, o pagrindinės nuostatos dėl dirbančiųjų, dėl laisvės įsikurti, dėl laisvės teikti-gauti paslaugas yra įtvirtintos kituose EB Sutarties straipsniuose.
Europos Teisingumo Teismas laisvą dirbančiųjų judėjimą pripažino kaip vieną iš svarbiausių žmogaus teisių, atspindinčių šioje sąvokoje jos socialinę arba “žmogiškąją” reikšmę. Dėl to Teismas smarkiai išplėtojo šios teisės socialinius padarinius. Pagrindinė Sutarties norma, reguliuojanti laisvą dirbančiųjų judėjimą, yra 48 straipsnis:

1. “Dirbančiųjų judėjimo laisvė Bendrijoje turi būti užtikrinta vėliausiai iki pereinamojo laikotarpio pabaigos.

2. Tokia judėjimo laisvė turi reikšti bet kokios diskriminacijos pilietybės pagrindu tarp valstybių-narių dirbančiųjų, susijusios su įsidarbinimu, darbo užmokesčiu bei kitomis darbo ir įsidarbinimo sąlygomis, panaikinimą.

3. Atsižvelgiant į apribojimus, grindžiamus visuomenės saugumo ar sveikatos pagrindais, ji turi apimti teisę:
a) priimti pateiktus pasiūlymus dėl įsidarbinimo;
b) tam tikslui laisvai judėti valstybių-narių teritorijoje;
c) apsistoti valstybėje-narėje, į.sidarbinti remiantis įstatymu, poįstatyminiu aktu ar administracine priemone nustatytomis taisyklėmis, reguliuojančiomis tos valstybės piliečių įsidarbinimą;
d) įsidarbinus pasilikti valstybės-narės teritorijoje toje valstybėje laikantis sąlygų, kurios turi būti numatytos įgyvendinančiuose reglamentuose, parengtuose Komisijos;

4. Šio straipsnio nuostatos netaikomos, kai įsidarbinama valstybinėje tarnyboje”.
Teisės, numatytos EB Sutarties 48 straipsnyje ir jį įgyvendinančiuose antriniuose teisės aktuose, taikomos dirbantiesiems ir jų šeimų nariams, kurių teisės kyla išimtinai dėl jų ryšio su dirbančiuoju. Šeimų nariai buvo įtraukti dėl to, jog buvo aišku, kad asmenys, turintys teisę laisvai keliauti visoje ES teritorijoje, mažiau būtų linkę pasinaudoti šia teise, jeigu jie negalėtų pasiimti kartu savo šeimos narių.
Nustatant EB Sutarties 48 straipsnio su juo susijusių antrinės teisės aktų taikymo apimtį, labai svarbu apibrėžti sąvoką dirbantysis. Ši sąvoka nėra apibrėžta nei EB Sutartyje, nei kituose EB teisės aktuose. Nepaisant to, Europos Teisingumo Teismas pažymėjo, kad tai yra Bendrijos teisės sąvoka, turinti savarankišką reikšmę. Ji apima bet kurį faktiškai ir realiai dirbantį arba norintį dirbti asmenį, net jeigu jis dirba ne visą darbo dieną (nebent darbas būtų toks menkavertis, kad jo negalima būtų laikyti darbu) arba atlyginimo tarifas yra žemesnis nei minimalus garantuotas užmokestis, arba net jeigu atlyginimas iš viso nemokamas, pavyzdžiui, religinėje bendruomenėje.
Taigi, pasak Europos Teisingumo Teismo, lemiamas dirbančiojo požymis pagal EB teisę yra tas, kad jis (ji) atlieka tam tikros ekonominės vertės funkcijas, vadovaujant kitam asmeniui ir jo labui, už tai gaudamas (-a) atlyginimą teisės knyga. [N.8, p. 155-158]2.2. Lygios vyrų ir moterų teisės
Europos Sąjunga pastaruoju metu deda daug pastangų, kad sulygintų vyrų ir moterų galimybes. Vienintelė Didžioji Britanija iki šiol nedalyvavo lygiateisiškumo svarstymuose. Dabar Sąjungos narės stengiasi, kad sunkiai iškovoti laimėjimai dėl moterų teisių būtų taikomi ir asocijuotose šalyse.
Pamatinis lygybės principas, integruotas į sutartį, siekiant neleisti nesąžiningos konkurencijos, pripažįstamas ir EB Sutartyje. Jis nustato, kad vyrai ir moterys už vienodą darbą gauna vienodą atlyginimą. Vienodas atlyginimas be lyčių diskriminacijos reiškia, kad
 atlyginimas už vienodą darbą, esant vienetiniam atlygiui, turi būti apskaičiuotas pagal vienodą matavimo vienetą;
 atlyginimas už vienodą darbą, esant valandiniam atlygiui, turi būti vienodas.
Be to, reikia neužmiršti, kad Europos Teismas lygių galimybių principą Bendrijos teisėje paskelbė pamatine teise. Todėl direktyvos, kuriomis įgyvendinamas lygių galimybių principas, vidaus rinkos teisės aktų sistemoje laikomos ypač svarbiomis. Nuo 1957 m. (tada priimta pirmoji direktyva) Europos lygybės teisė buvo gerokai išplėtota. Tam pasitarnavo ir veiksmai įstatymdavystės srityje, ir Europos Teismo jurisprudencija, turinti ilgalaikį poveikį. Be EB sutarties Europos lygybės teisė dar apima penkias “lygybės” direktyvas bei daugelį Teismo interpretacijų.
“Diskriminacija – tai bet kokių lygių darbo ir profesinės veiklos galimybių bei lygiateisius santykius pažeidžiantis arba panaikinantis apribojimas ar pranašumo teikimas pagal rasę, odos spalvą, lytį, tautinę ar socialinę kilmę”. [Tarptautinės darbo organizacijos konvencija Nr. 111 dėl diskriminacijos darbe ir profesinės veiklos srityje]
Kaip ir kita Europos Sąjungos teisė, taip ir ši jos rūšis yra bendra visoms valstybėms-narėms bei viršesnė už nacionalinę teisę. Būtent šiomis direktyvomis asmenys teisme gali remtis tiesiogiai. Šis unikalus Bendrijos teisės bruožas turi būti perkeltas į kitų teisinių sistemų harmonizacijai reikalingus susitarimus. Praktiškas požiūris į lyčių lygybę pasireiškia tuo, kad šalia tiesioginės diskriminacijos išskiriama netiesioginė. Netiesioginę diskriminaciją gimdo elgesio stereotipai ir tradicinis darbo pasidalijimo tarp lyčių suvokimas. Būtent šios diskriminacijos aukomis be išimties tampa moterys.
Pagrindinės ES “lygybės” direktyvos akcentuoja tokias problemas:

 Vienodas darbo užmokestis. Mastrichto sutarties 119 str. įpareigoja ES valstybes mokėti vienodą atlyginimą – lyčių diskriminacija draudžiama visur, kur tik kalbama apie užmokestį bei darbo sąlygas: įstatymuose, darbo sutartyse, individualiuose kontraktuose.

 Vienodos įsidarbinimo galimybės. Jos reiškia tolygų požiūrį į moteris ir vyrus, priimant juos į darbą, rengiant mokymus, skiriant paaukštinimą, sudarant darbo sąlygas.

 Vienodas požiūris į individualia darbine veikla užsiimančius asmenis. Siekiama panaikinti lyčių diskriminaciją, kai reikalaujama nurodyti šeimyninę padėtį.

 Motinystės atostogos ir nėščios darbuotojos. 1992 m. priimta Direktyva numato keturiolikos savaičių motinystės atostogų. Direktyva taip pat įpareigoja darbdavius atkreipti dėmesį į nėščiosioms pavojingas darbo sąlygas, jas pakoreguoti, perkelti moterį į kitą darbo vietą arba suteikti jai atostogas. Nėščios ir mažus vaikus auginančios moterys dirbti naktimis neprivalo.

 Vienodos socialinės garantijos. Direktyva, įsigaliojusi 1979 m., siekia panaikinti tiesioginę ir netiesioginę lyčių diskriminaciją, teikiant paramą ligos, senatvės, profesinių ligų ir nedarbo atvejais. Direktyva taip pat leidžia Sąjungos valstybėms kol kas numatyti skirtingą vyrų ir moterų pensijinio amžiaus ribą.

 Lytinė diskriminacija. Europos Komisija siūlo keisti įstatymus dėl įrodymų lytinės diskriminacijos bylose. Dabartiniai įstatymai reikalauja, kad darbuotoja(s) įrodytų, jog jis (ji) buvo diskriminuojami. Tačiau europinės profsąjungos nori, kad darbdavys proceso metu įrodytų, jog tai netiesa. EK siūlo kompromisą: savo teisėtumą turėtų įrodinėti ir darbuotojas., ir darbdavys. [N.3. p. 221-222]
2 lentelė
Moterų atstovavimas mokslo institucijose 1993/94 m. (100 vyrų)

Vidurinis išsilavinimas Aukštasis išsilavinimas
ES 15 101 99
Belgija 97 97
Danija 101 105
Vokietija 85 73
Graikija 93 88
Ispanija 111 104
Prancūzija 96 120
Airija 103 93
Italija 99 106
Liuksemburgas nėra duomenų nėra duomenų
Nyderlandai 84 86
Austrija 84 89
Portugalija 111 132
Suomija 125 113
Švedija 114 120
D. Britanija 115 100

[N.5, 223]
3 lentelė
Valandinis moterų atlyginimas palyginti su vyrų 1995 m. (proc.)

B D V GR Isp Pr I L O S Š DB
Užimančios
vadovaujan-
čius postus 82 87 84 71 78 79 83 84 74 84 91 84
Biuro dar-
buotojos 84 85 84 78 77 92 79 84 76 94 97 94
Pagalbinės
darbininkės 84 84 82 81 83 87 84 81 76 83 90 82
Iš viso 88 85 83 71 80 82 86 82 71 83 89 76

[N.5, 223]

Nors ES ir labai stengiasi įtvirtinti ir net kodifikuoti lygias lyčių teises, vargu ar šiuo metu ji gali būti pavyzdžiu šalims kandidatėms. Pastaruoju metu moterų nedarbas visose penkiolikoje valstybių buvo apie 12,6 proc., o vyrų – sumažėjo nuo 10,2 proc. 1994 m. iki 9,6 proc. 1996 m. Moterims iki šiol mokama vidutiniškai 15-30 proc. mažiau nei tą patį darbą dirbantiems vyrams (žr. 3 lentelę). Tarp žmonių, kurių pragyvenimo lygis nesiekia nustatyto vidurkio, 70 proc. yra moterys. Be to, nors moterys sudaro 44 proc. visų EK pareigūnų, tik 14 proc. jų užima aukščiausius postus. Tokia padėtis verčia ES šiai problemai skirti nuolatinį dėmesį ir, berods, rezultatai gerėja.
Teisė, reguliuojanti lyčių lygybės klausimus, tapo vienu iš Bendrijos teisės sėkmingo veikimo pavyzdžių. Palyginti konkrečios Sutarties nuostatos, Europos Teisingumo Teismo išaiškinimai bei Bendrijos antrinės teisės aktai sukūrė detalų teisinį režimą, kuris daugybei privačių ieškovų leido įgyvendinti savo teises, be to, padarė didžiulį poveikį nacionalinėms teisinėms sistemoms.
Vienas iš reikšmingiausių laimėjimų buvo Europos Teisingumo Teismo išplėtota netiesioginės diskriminacijos koncepcija. Šioje koncepcijoje atsižvelgiama į moterų darbo socialines sąlygas, ypač pareigų darbe ir šeimoje suderinimą, dažniausiai tenkantį moterims. Įgyvendinant teisės nuostatas dėl lyčių lygybės tokiomis aplinkybėmis, kai diskriminacija siejama su ne visos darbo dienos darbu arba tokiais kriterijais kaip lankstumas ar darbo stažas, daugelis veikų, kuriomis buvo užkertamas kelias moterų lygybei atlyginimų ir įsidarbinimo srityse, nustojo egzistuoti. Istoriškai valstybėms-narėms buvo lengviau pasiekti sutarimą lyčių diskriminacijos klausimais negu kitose socialinės politikos srityse, nors tokiam susitarimui pasiekti paprastai reikia ne vienerių metų. Komisijos iniciatyva dėl vienodo atlyginimo rodo, kad procesas šioje srityje ir toliau plėsis. Galbūt svarbiausių direktyvų, kaip Direktyvos dėl vienodo atlyginimo bei lyčių lygybės, era jau baigėsi, tačiau procesai tokiose svarbiose srityse kaip, pavyzdžiui, Direktyva dėl nėštumo ir motinystės, tęsis ir moterų teisinę lygybę vieningoje rinkoje darys pažangesnę.
Vyrų ir moterų lygybės principas užima ypatingą vietą Bendrijos teisės sistemoje, kurios aktais pagrįsti visi ES teisės aktai ir politika. Iš daugelio Europos Teisingumo Teismo nutarimų aišku, kad dėl vyrų ir moterų lygybės priimtos direktyvos yra privalomos visiems asmenims, o sukurtos teisės tampa darbuotojų legalių teisių dalimi. Daugelyje socialinės apsaugos sričių, suteikus lygias teises, daromas didžiulis poveikis darbdaviams ir valstybėms. [N.8, p. 324-325]

2.3 Socialinė apsauga

Socialinė integracija – tai žmogaus teisė į visas bendrąsias buvimo konkrečioje ES priklausančioje šalyje privilegijas. Kitaip sakant, dirbantiems asmenims iš kitų valstybių-narių kaip ir vietos gyventojams galioja tos pačios taisyklės ir privilegijos dėl jų apgyvendinimo, dalyvavimo profesinių sąjungų veikloje bei teikiamų socialinių garantijų. Jiems ir jų šeimų nariams taip pat priklauso socialinės pašalpos, studentų stipendijos, garantijos mažus vaikus a.uginančioms motinoms ar nuolaidos įvairiems visuomeninams poreikiams.
Socialinio aprūpinimo sistemos tarnautojams bei privatiems verslininkams, taip pat jų šeimoms garantuojamos ne tik šeimos išlaikymo išlaidos, bet ir atitinkamos kompensacijos ligos, invalidumo, nelaimingo atsitikimo darbe, nedarbo ir kt. atvejais. Svarbiausia – siekiama garantuoti, kad niekas neprarastų teisių į teikiamas socialines garantijas ir neliktų nuskriaustas vien dėl to, kad gali laisvai judėti ES priklausančiose šalyse.
ES valstybėms-narėms paliekama visiška laisvė, plėtojant socialinės apsaugos sistemas. Nė vienoje socialinės apsaugos srityje teisės aktų derinimas nenumatytas. Yra vykdomas tik jų koordinavimas, norint garantuoti, kad migruojantys darbuotojai neprarastų kai kurių socialinių teisių, įgytų vienoje iš valstybių-narių, persikėlus gyventi į kitą valstybę-narę. Teisės aktai yra koordinuojami visose svarbiausiose socialinės apsaugos srityse: ligos ir motinystės išmokų, invalidumo, senatvės ir maitintojo netekimo pensijų, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų, bedarbystės pašalpų bei išmokų šeimai.

ES socialinės apsaugos nuostatos yra pagrįstos keturiais svarbiausiais principais:

1. Galima taikyti tik vienos šalies teisės aktus. Tai apsaugo darbuotojus nuo dvigubo socialinių įnašų mokėjimo ir garantuoja jų apdraudimą tose valstybėse, kuriose jie dirba.

2. Vienodas požiūris. ES valstybės visiems jų šalyje dirbantiems darbuotojams garantuoja vienodas teises ir pareigas.

3. Išsaugomos įgytos teisės. Valstybėje-narėje paskirta pensija yra išmokama žmogui ir tada, kai jis gyvena kitoje valstybėje.

4. Sumuojami visi draudimo ir gyvenimo laikotarpiai, nes visose socialinės apsaugos srityse teisė į išmokas priklauso nuo kvalifikacinių laikotarpių.

Kaip buvo minėta anksčiau, EB Sutartis bei antrinės teisės aktai leidžia dirbantiesiems vykti į bet kurią ES valstybę kartu su savo šeimomis. Buvo pripažinta, kad trukdymas tai daryti daugeliu atvejų reikštų trukdymą dirbantiesiems įgyvendinti savo teises, įtvirtintas EB teisėje. Tas pats pasakytina apie socialinę apsaugą reguliuojančias taisykles, kurios kiekvienoje valstybėje-narėje yra skirtingos. Socialinės apsaugos nuostatų neįgyvendinimas sudarytų dideles kliūtis dirbančiųjų mobilumui. Socialinės apsaugos nuostatų derinimo poreikis buvo pripažintas EB Sutarties 51 straipsniu, kuriame sakoma, kad “Taryba, veikdama vienbalsiai, pagal Komisijos siūlymą turi patvirtinti tokias socialinės apsaugos priemones, kurios yra būtinos dirbančiųjų judėjimo laisvei užtikrinti; dėl to dirbantiesiems iš kitų valstybių-narių bei jų išlaikytiniams turi būti užtikrinta:

 kad bus sudėtas visas laikas, įskaitytas pagal kelių šalių įstatymus, kad asmuo įgytų ir išsaugotų teisę į tam tikrą pašalpą ir kad galima būtų apskaičiuoti šios pašalpos dydį;

 kad bus mokamos pašalpos asmenims, gyvenantiems valstybių-narių teritorijoje”.
Ši sritis toliau buvo plėtojama antrinės teisės aktais.
Akivaizdu, kad skirtingų valstybių-narių sistemų artimiausioje ateityje visiškai suderinti bus neįmanoma, kadangi kai kurios valstybės-narės savo piliečiams numato labai aukštą socialinės apsaugos lygį, o kitos – palyginti žemą. Tačiau tam tikras derinimas yra būtinas. Pirminės ir antrinės teisės aktais Bendrija sukūrė sistemą, pagal kurią yra mokamos pašalpos kiekvienos iš valstybių-narių teritorijoje gyvenantiems asmenims, be to, pagal ją dirbantiesiems – kitų valstybių-narių piliečiams, jų šeimų nariams, asmenims be pilietybės bei pabėgėliams leidžiama įgyti teisę į pašalpas ir apskaičiuoti tų pašalpų dydį.
Didžioji dalis šių teisinių nuostatų yra įtvirtinta EB Reglamente, reguliuojančiame socialinės apsaugos schemų taikymą samdomiems darbuotojams, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimų nariams Bendrijos teritorijoje. Jis taikomas tokių kategorijų asmenims:

 samdomiems ir savarankiškai dirbantiems asmenims, šiuo metu ar anksčiau priklausiusiems vienos ar kelių valstybių-narių ju.risdikcijai, asmenims, esantiems valstybės-narės piliečiais, asmenims be pilietybės arba pabėgėliams, gyvenantiems vienos iš valstybių-narių teritorijoje, taip pat jų šeimų nariams bei po jų mirties likusiems gyviems išlaikytiniams;

 po samdomų ir savarankiškai dirbusių asmenų mirties likusiems gyviems išlaikytiniams, priklausantiems vienos iš valstybių-narių jurisdikcijai, jeigu, nepaisant samdomųjų bei savarankiškai dirbusių asmenų pilietybės, jų likę gyvi išlaikytiniai yra vienos iš valstybių-narių piliečiai, asmenys be pilietybės arba pabėgėliai, gyvenantys vienos iš valstybių-narių teritorijoje;

 valstybės tarnautojams ir jiems teisiškai prilygintiems asmenims, šiuo metu ar anksčiau priklausiusiems vienos ar kelių valstybių-narių jurisdikcijai.
Reglamentu įtvirtinta sistema iš esmės yra tokia, kad taikomi valstybės, kurioje samdomasis ar savarankiškai dirbantis asmuo vykdo savo darbinę veiklą, įstatymai, nepriklausomai nuo to, kokioje valstybėje šie asmenys nuolat gyvena. Nors, kita vertus, šiam principui daroma nemažai išimčių ir procedūrų.
Reglamentas apima socialines pašalpas, įeinančias tiek į bendras, tiek į specialiais įnašais arba kitokiais principais grindžiamas schemas: ligos ir motinystės, invalidumo, pašalpos išlaikytiniams, netekus maitintojo, senatvės pašalpos ir pašalpos mirties atveju, profesinių susirgimų ir traumų atvejais, bedarbio pašalpa, pašalpos šeimai. Tačiau šis Reglamentas neapima socialinės ir medicinos pagalbos, pašalpų schemų karo aukoms, taip pat specialių schemų valstybės tarnautojams bei jiems prilygintiems asmenims. Keičiantis socialinės saugos pašalpų pobūdžiui ir apimčiai, Komisija mano, kad EB Reglamentas turi būti peržiūrimas kiekvienais metais.2.4. Sveikatos apsauga ir darbo sauga
Sveikatos apsauga ir darbo sauga ES valstybėse-narėse buvo tobulinama ir plėtojama jau nuo praėjusio šimtmečio. Atskirose valstybėse tokie pokyčiai vyko nevienodu tempu, labai skyrėsi saugos ir sveikatos apsaugos gerinimo priemonės, taikytos darbuotojams, o įvykiai, susiję su didžiulėmis ekonominėmis išlaidomis ir žmonių netektimi dėl darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos darbe nepaisymo, ES politikus privertė derinti ir tobulinti šios srities teisės aktus.
Teisės aktų, susijusių su darbuotojų sveikata ir saugumu, priėmimas prasidėjo aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, o šis procesas ypač suintensyvėjo 1987 m., priėmus Vieningąjį Europos aktą. Galime išskirti du ES teisės aktų, skirtų saugai ir sveikatos apsaugai darbe, kūrimo etapus:

• Pirmame etape priimti teisės aktai yra pagrįsti EEB sutarties šimtuoju straipsniu. Tai Tarybos direktyvos, reglamentuojančios saugumo ženklų darbo vietose bei darbuotojų apsaugos nuo pavojų, susijusių su kenksmingomis reagentų fizinių kūnų ir biologinių medžiagų poveikiu darbe, reikalavimus.

• Antrame etape, priėmus Vieningą Europos aktą, priimtų saugos ir sveikatos apsaugos teisės aktų teisinį pagrindą sudaro EB Sutarties 118 a straipsnis, kuris Bendrijai suteikia įgaliojimus nustatyti minimalius reikalavimus. 118 a straipsnis ES taip pat įpareigojo administraciniais reikalavimais, susijusiais su saugos ir sveikatos apsaugos darbe teise, neužkirsti kelio mažoms ir vidutinėms įmonėms steigti.

Šiuo metu saugos ir sveikatos apsaugos darbe teisinę struktūrą sudaro bazinė direktyva ir jos pagrindu priimtų keturiolika atskirų direktyvų, kuriose akcentuojama:

• darbdavys turi įvertinti pavojus darbuotojų saugai ir sveikatos apsaugai darbe bei garantuoti, kad darbuotojai gaus su tuo susijusią reikalingą informaciją ir bus tinkamai mokomi laikytis keliamų reikalavimų;

• minimalūs saugos ir sveikatos apsaugos reikalavimai darbo vietai;

• minimalūs saugos ir sveikatos apsaugos reikalavimai naudojant darbo įrankius;

• minimalūs saugos ir sveikatos apsaugos reikalavimai darbe naudojant individualias apsaugos priemones;

• minimalūs saugos ir sveikatos apsaugos reikalavimai kraunant krovinius rankomis;

• minimalūs saugos ir sveikatos apsaugos reikalavimai dirbant su displėjais ir kt.
Mastrichto sutartyje yra sakoma: “Bendrija, plėtodama bendradarbiavimą, siekia užtikrinti aukštą žmonių sveikatos apsaugos lygį ir, reikalui esant, paremti valstybių-narių veiksmus”. Taigi savo veiksmais Bendrija skatina:

• ligų, žalingų visuomenės įpročių atsiradimo priežasčių tyrimą bei pašalinimą;

• informacijos skleidimo ir mokymo sveikatos klausimais organizavimą.
Reikalavimai sveikatos srityje yra viena sudėtinių kitų bendrijos politikų dalių. Šalys-narės koordinuoja savas politikas ir programas. Bendrija skatina kooperacijos plėtojimą su trečiosiomis šalimis ir tarptautinėmis organizacijomis.
Kalbėdami apie sveikatos apsaugą ir saugą darbe, Amsterdamo sutartis dar sustiprina Mastrichto sutartį:

• stengiantis pasiekti aukštą žmonių sveikatos apsaugos lygį, užtikrinimą, realizuojant bendrijos politiką;

• priimant kvalifikuotos daugumos pagrindu aukštas žmogiškos kilmės substancijų ir organų kokybės bei saugumo normas, taip pat aukštas veterinarijos ir fitosanitarijos (augalų sanitarijos) srities priemonių normas.
Visuomenės Sveikatos Komiteto 1998 m. balandžio Komunikatas dėl sveikatos politikos evoliucijos trečiojo tūkstantmečio priešakyje pagrįstas trim pagrindiniais teiginiais:

– pagerinti informavimą prognozuojant visuomeninę sveikatą;

– greitai reaguoti į pavojus, kylančius sveikatos apsaugai;

– didžiausią dėmesį skirti sveikatą įtakojantiems veiksniams, skatinant ligų prevenciją.
Suprantama, kad, norint tarp valstybių suderinti teisės aktus, reikia suderinti efektyvią taikymo infrastruktūrą, kuri apimtų efektyvų įmonių valdymą, tinkamą darbuotojų kvalifikacijos kėlimą ir kvalifikuotą darbo inspektavimą. Todėl sukurtos darbo inspekcijos, turinčios garan.tuoti teisės aktų ir reikiamų administracinių procedūrų taikymą saugos ir sveikatos apsaugos darbe srityje, tikrina, ar:

 įmonėje darbas organizuojamas taip, kad būtų iš anksto pastebėti ir pašalinti trūkumai, galintys kelti darbuotojams pavojų darbe;

 darbdavys stengiasi užkirsti kelią nelaimingiems atsitikimams ir ligoms;

 darbuotojai ar jų atstovai skatinami prisidėti prie saugios ir nepavojingos jų sveikatai darbo aplinkos kūrimo;

 darbdaviui ir darbuotojams suteikiama informacija padeda geriau vykdyti įstatymų, reglamentų ir administracinių procedūrų reikalavimus;

 apie reikalavimų nepaisymą pranešama įstaigoms, kurios atsako už administracinius reikalavimus, keliamus saugos ir sveikatos apsaugos darbe inspekcijoms.2.5. Užimtumas
Kova su nedarbu – pagrindinė ES problema, kelianti nerimą ir reikalaujanti nuolatinių pastangų. Dėl didelio bedarbių, ypač jaunimo skaičiaus, socialinė politika vis dažniau traktuojama kaip kertinis integracijos akmuo. Maždaug pusę su nedarbu susijusių problemų tenka spręsti pačioms ES šalių vyriausybėms. Kitą pusę šių problemų mėginama spręsti ES mastu. Vieningos rinkos sukūrimas žymi proceso, kuris paskatins darbo vietų kūrimą visoje ES, pradžią. Nedarbas Bendrijos šalyse vidutiniškai siekia 11 proc. Apie 18 milijonų darbininkų Europoje – maždaug vienas iš 10 – neturi darbo. Pusė iš jų ilgiau nei metus gyvena iš bedarbio pašalpos. Tik kelioms Europos šalims pavyko išsiveržti iš šio užburto rato. Didžiojoje Britanijoje nedarbas 1997 m. siekė 5,2 proc. ir buvo pats mažiausias per pastaruosius 17 metų. JAV ekonomika kyla (nedarbas 1998 m. ten siekė 4,6 proc., mažiausias rodiklis per paskutinius 24 metus), o ES šalys vargsta dėl didelio bedarbių skaičiaus. Daugelis ekonomistų to priežastimi mano esant pernelyg sureguliuotą Europos socialinės apsaugos sistemą. Vien tik Vokietija kasmet išmoka 100 milijardų dolerių bedarbių pašalpų. Europos Komisija siekia skatinti laisvesnį priėmimą ir atleidimą iš darbo, apmokymą: taip pat rasti kapitalo naujiems verslams, teikti daugiau progų moterims ir jaunimui, kurie sudaro neproporcingai didelę bedarbių dalį. Europos Komisija ne kartą pareiškė, kad atskiros šalys galės kurti savo įdarbinimo programas, kurios bus kontroliuojamos. Komisija tikisi sumažinti nedarbą iki 7 proc. per 5 metus; vadinasi, numatoma sukurti 12 milijonų naujų darbo vietų.

1 pav. Nedarbas Europoje 1998 09 (1995), proc.

Ispanija 18,5 (22,9)
Suomija 11,2 (17,2)
Airija 8,8 (12,4)
Italija 12,3 (11,9)
Prancūzija 11,9 (11,5) Kitos šalys
Belgija 8,8 (9,9) JAV 4,6 (5,6)
Švedija 7,7 (9,2) Japonija 4,2 (3,1)
Graikija – (9,1)
D. Britanija 6,3 (8,8)
Vokietija 9,5 (8,2)
Portugalija 4,6 (7,3)
Olandija 3,7 (7,3)
Danija 4,3 (7,1)
Austrija 4,5 (3,8)
Liuksemburgas 2,2 (2,9)

[N.5, 217]
Nežiūrint į Europos Komisijos ir ES vyriausybių pasižadėjimą labiau koordinuoti darbo politiką, tuos pačius klausimus šalys sprendžia labai skirtingai. Sąjungoje vyraujančių požiūrių skirtumą iliustruoja Britanijos vyriausybės parengtos kovos su bedarbyste daugiametės programos ir intervencionistinė Italijos vyriausybės politika. Didžiosios Britanijos programoje formuojami šie uždaviniai: šalinant nereikalingus apribojimus, didinti darbo rinkos veiksmingumą; sumažinti darbdavių dengiamus darbo kaštus, susijusius su darbo užmokesčiu; didinti bedarbių galimybes konkuruoti darbo rinkoje ir rasti darbo. Didžiosios Britanijos vyriausybė reikalauja, kad ši sritis būtų liberalizuota, leistų darbdaviams elgtis pagal jų poreikius. Tačiau oponentai teigia, kad tuomet darbuotojai pernelyg priklausys nuo rinkos valios. Tuo tarpu Italijos vyriausybė kovos su bedarbyste programoje daugiausia dėmesio skiria finansinėms paskatoms, kuriomis darbdaviai skatinami įdarbinti daugiau žmonių, ir valstybės tarnybų programoms, kurios padeda bedarbiams, infrastruktūros kūrimo projektams. Jeigu Didžiosios Britanijos vyriausybė siekia kuo mažesnio valstybės kišimosi į šią sritį, tai Italijos programų pagindą sudaro derybos tarp darbdavių ir dirbančiųjų. Daugelis ES verslininkų tikisi, kad Europos valiutų sąjunga sukurs naujų darbo vietų. Panaikinus riziką, susijusią su valiutų keitimu toms Europos kompanijoms, kurios parduoda užsienio rinkose, būtų skatinama tarptautinė konkurencija. Mastrichto kriterijai darė didelį spaudimą narystei Ekonominėje ir Valiutų Sąjungoje, kad būtų mažinamos išlaidos socialinėms reikmėms.
Reikia pažymėti, kad ūkio ir socialinės politikos klausimais vyksta dialogas tarp Europos darbdavių konfederacijos ir Europos profesinių sąjungų konfederacijos. Darbdavių organizacija gina bendrus įmonininkų darbo santykių interesus, dalyvauja sudarant kolektyvines sutar.tis su profesinėmis sąjungomis. Darbdaviai reikalauja mažinti mokesčius ir nedarbines pašalpas, apriboti visuomeninį sektorių bei prailginti pensijinį amžių. Tuo tarpu profesinės sąjungos gina antrosios pusės – samdomų žmonių interesus. Paprastai jos vienija ne visus dirbančiuosius. D.Britanijoje tik trečdalis darbininkų yra profesinių sąjungų nariai. Didžiausios profsąjungos yra Skandinavijos šalyse (85 proc. visų dirbančiųjų). Dialoge taip pat aktyviai dalyvauja ir Ekonomikos bei socialinių reikalų komitetas, įkurtas Romos sutartimi. Jis suteikia galimybę įvairių ekonominių ir socialinių interesų grupėms dalyvauti, formuojant ir vykdant Bendrijos socialinę politiką. Komitetas turi 222 narius, paskirtus Ministrų Tarybos, įvairių ekonomikos ir socialinio gyvenimo sričių atstovus, pavyzdžiui, darbdavius ir darbuotojus, ūkininkus ir vartotojus. Nariai gyvena ir dirba savo šalyje, o posėdžiauja Briuselyje. Komitetas rūpinasi techninių prekybos barjerų panaikinimu, įdarbinimo sąlygomis, moterų, tautinių mažumų ir invalidų teisėmis. Dialogas tarp darbdavių ir dirbančiųjų siekia nustatyti bendras pozicijas, priimant įstatymus darbo ir socialinės politikos klausimais. Dažniausiai dirbančiųjų atstovai siekia griežtesnės socialinės politikos Sąjungoje.
Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad Bendrijoje kol kas nėra vienodų darbo taisyklių. Nacionalinės vyriausybės ir atskirose šalyse galiojantys darbo įstatymai reguliuoja minimalų pajamų lygį, darbo užmokestį, pensijas. Skiriasi ir įstatymai, reguliuojantys darbo savaitės trukmę. Kai kuriose šalyse jų iš viso nėra. Vienose šalyse darbo savaitės trukmę reguliuoja priimti specialūs įstatymai, kitose – kolektyvinės sutartys. Skiriasi ir atostogų trukmė bei jų apmokėjimo sąlygos. Pagrindinės problemos dažniausiai kyla dėl nacionalinių tradicijų, kurias sunku suderinti su bendra politika, nevienodu šalių ekonominiu išsivystymu, realios perkamosios galios skirtumais. Šiandien išsivysčiusioms ES valstybėms iškilo “socialinio dempingo” grėsmė: pigių produktų importas, pigios darbo jėgos antplūdis, nacionalinių įmonių persikėlimas į šalis, kuriose darbo jėga pigesnė. Mažiau išsivysčiusiose šalyse profsąjungas gąsdina didėjanti bedarbystė. Pasigirsta vis daugiau balsų, reikalaujančių nustatyti minimalaus pragyvenimo lygio standartą ne ES, o atskiruose regionuose. [N.3, p. 216-219]
Dėl didelio bedarbių, ypač jaunimo skaičiaus socialinė politika vis dažniau traktuojama kaip kertinis integracijos akmuo. Šiais laikais struktūrinio nedarbo lygio vien tik numatomas ekonominis augimas negali sumažinti, todėl socialinę politiką reikia plėtoti lygiai taip pat kaip ekonominę, valiutų ar pramonės politiką. Atsižvelgiant į tai, buvo priimtas ES veiksmų planas 1994-1995 metams, kurio pagrindiniai elementai buvo tokie:

• Bendros rinkos kūrimo užbaigimas. Stiprėjanti konkurencija ir laisvas prekių, paslaugų, darbo jėgos ir kapitalo judėjimas tarp šalių yra užtikrintas būdas, siekiant skatinti ekonomikos augimą ir dinamiką. Bendros rinkos sukūrimas būtų pradžia proceso, kuris paskatintų visoje ES steigti darbo vietas, gerinti darbo ir buities sąlygas, garantuotų būtiną socialinę apsaugą bei puoselėtų darbdavių, darbuotojų ir profesinių sąjungų socialinį dialogą. ES profesinis mobilumas – esminis sėkmingo bendros rinkos egzistavimo veiksnys, tačiau kol kas jis buvo menkas, todėl, toliau plėtojant vidaus rinką, numatyta jam skirti ypatingai daug dėmesio.

• Mažų ir vidutinių įmonių padėties gerinimas, priimant joms palankius įstatymus.

• Ekonominė ir Monetarinė Sąjunga (EMS). Tik vieninga valiuta gali užbaigti Bendros rinkos formavimą, įnešti didesnį kainų stabilumą ir bendrą naudą tiek gamintojams, tiek vartotojams. Norėdamos patenkinti ES Sutarties sąlygas dėl narystės EMS, šalys-narės sieks žemesnių palūkanų ir didesnių investicijų naujų darbo vietų sukūrimui.

• Europos Įdarbinimo Veiklos Planas, patvirtintas Europos Tarybos. Šiame plane numatoma, kad šalys narės turi naudoti skatinimo tobulėti, p.ersikvalifikuoti ir panašias mokymo programas, siekiant parengti darbingus žmones rinkos pokyčiams, sumažinti su darbu susijusias išlaidas (neįskaitant atlyginimų), suaktyvinti darbo rinką ir padėti toms žmonių grupėms, kurios buvo labiausiai paveiktos bedarbystės. Stengiantis padėti žmonėms vėl susirasti darbą, jų apmokymams, konsultacijoms bei kitoms bedarbystės mažinimo priemonėms 1995 metais iš Europos Socialinio Fondo buvo skirta daugiau nei 5,6 milijardų ECU.

• ES struktūrinių fondų sukoncentravimas į darbo vietų kūrimą skatinančias investicijas.

ES ekonominio ir socialinio suartėjimo politika apibrėžiama ne pagal šių šalių finansines sąlygas, o pagal ES Tarybos tikslus. Išskirtini 5 svarbiausi tikslai:

 skatinti atsiliekančių regionų ir jų struktūrinių padalinių raidą;

 padėti atsistoti ant kojų regionams, pasienio sritims, kenčiančioms dėl pramonės nuosmukio;

 kovoti su ilgalaikiu nedarbu;

 skatinti jaunimą sparčiau įsitraukti į darbo rinką;

 spartinti žemės ūkio struktūros pokyčius ir skatinti žemės ūkio regionų raidą.2.6. Švietimas ir mokymas
Viena iš ES funkcijų – koordinuoti ir papildyti tuos veiksmus, kuriuos atlieka atskirų šalių vyriausybės švietimo srityje.

Europos Bendrijos Sutartyje numatoma, kad “Bendrija prie švietimo lygio kėlimo prisideda skatindama valstybių-narių bendradarbiavimą ir prireikus paremdama jų veiksmus bei imdamasi papildomų veiksmų, kartu visiškai pripažindama valstybių-narių atsakomybę už mokymo turinį ir švietimo sistemų organizavimą, gerbdama jų kultūrų bei kalbų įvairovę”.

Bendrija savo veiksmais siekia:

• Didinti Europos vaidmenį švietimo srityje, ypač mokant valstybių-narių kalbų ir jas platinant.

• Skatinti studentų ir dėstytojų judėjimą, pripažinti akademinius diplomus ir studijų trukmę.

• Plėtoti keitimąsi informacija ir patirtimi, susijusia su valstybių-narių švietimo sistemoms bendrais dalykais.

• Skatinti plačiau keistis jaunimu ir socialinės pedagogikos specialistais.

• Skatinti, plėtoti neakivaizdinį švietimą.
Bendrija ir valstybės-narės švietimo srityje rūpinasi bendradarbiavimu su trečiosiomis šalimis ir kompetetingomis tarptautinėmis organizacijomis, ypač su Europos Taryba.
Švietimas ir jaunimo reikalai yra tie klausimai, kuriuos sprendžiant, Europos komisija negali apsieiti be Europos Parlamento pritarimo. Kadangi Europos Sąjunga neturi teisės kištis į nacionalinių švietimo sistemų planus, tai ji imasi stambesnių planų – t.y. apmąstyti atsaką į visuotinius laiko iššūkius: technologinė revoliucija, prekybos globalizacija, užgimstanti informacinė visuomenė. Būtent jie kelia naujus reikalavimus kiekvieno piliečio žinioms, įgūdžiams ir kompetencijai.
Todėl pagrindinis šių dienų uždavinys – sukurti besimokančiųjų visuomenę. Kadangi švietimas yra glaudžiai susijęs su užimtumu, todėl ir ryšys tarp išsilavinimo ir galimybės rasti darbą išlieka tiesioginis.
Palyginimui pateiksiu tokius 1994 metų duomenis: tarp aktyvių piliečių, neturinčių darbo, 11 procentų buvo be vidurinio išsilavinimo, 8 procentai – turintys vidurinį išsilavinimą ir tik 5 procentai – su aukštuoju išsilavinimu. Panaši tendencija yra ir šiuo metu.
Europos Sąjungos steigimo dokumentų rinktinėje 127 straipsnyje yra sakoma: “Bendrija įgyvendina profesinio rengimo politiką, kuri paremia ir papildo valstybių-narių veiksmus, kartu visiškai pripažindama valstybių-narių atsakomybę už profesinio rengimo turinį ir organizavimą”. Bendrija savo veiksmais siekia padėti prisitaikyti prie pramonės pokyčių ypač profesinio rengimo ir perkvalifikavimo būdu, gerinti pradinį ir tolesnį profesinį rengimą, siekiant palengvinti profesinę integraciją ir reintegraciją į darbo rinką, daryti profesinį rengimą prieinamesnį ir skatinti dėstytojų ir mokinių, ypač jaunų žmonių judėjimą, skatinti švietimo ir mokymo įstaigų bendradarbiavimą, keistis informacija ir patirtimi, susijusia su valstybių-narių mokymo sistemos bendrais dalykais.
Europos Komisija pasiūlė “antrosios progos mokyklos” idėją. Ją įgyvendinus, būtų suteiktos papildomos galimybės žmonėms, kuriems dėl kokių nors priežasčių nepavyko baigti tradicinės mokyklos.
Dėl tokios susiklosčiusios situacijos, kai sistema yra nelanksti, per mažai galimybių naujiems švietimo modeliams, Europos Parlamentas ir Ministrų Taryba 1996 metus paskelbė Eoropos “mokymosi visą gyvenimą” metais. Tokios iniciatyvos pagrindinis tikslas – sukelti diskusijas apie tai, kad tradicinis požiūris į mokymąsi, švietimą ir profesinį mokymą turi nuolat keistis. Nuolatinis žinių ir įgūdžių atnaujinimas būtinas visiems, norint, kad Europa išsilaikytų konkurencinėje kovoje, kurioje daugeliu atžvilgiu ją lenkia JAV.
Europos Sąjungos teisėje yra nurodoma, jog dirbantieji turi teisę į mokymą profesinėse mokyklose bei perkvalifikavimo centruose tokiomis pat sąlygomis kaip ir dirbantieji – tos valstybės piliečiai. Čia teisė reiškia ne tik būti priimtam į buvimo valstybės amatų ir profesines mokymo įstaigas, bet ir priemones, kurios sudarytų sąlygas tokias įstaigas lankyti.IŠVADOS IR APIBENDRINIMAI
Formuojant Europos socialinės gerovės modelį, kurio išsaugojimas ir šiuo metu išlieka prioritetu ES narėms, per pastaruosius penkiasdešimt metų buvo nuveikta tikrai nemažai. Pasidomėjus ES socialine politika galima pastebėti, kad ES stengiamasi pagerinti ne tik dirbančiųjų darbo sąlygas, bet nepamirštama pasirūpinti ir bedarbių poreikiais bei tais žmonėmis, kuriems tenka prisitaikyti prie pokyčių Europos pramonėje.

Susipažinus su Europos sąjungos socialine politika, galima pastebėti, kad per pastaruosius keturiasdešimt metų ES socialinės politikos pagalba daugiausia buvo siekiama išspręsti problemas, susijusias su laisvu darbo jėgos judėjimu, lygiomis vyrų ir moterų teisėmis, sveikatos apsauga ir saugos darbe užtikrinimu, ES piliečių socialine apsauga, didėjančiu nedarbu bei mokymo poreikiu.

Kaip jau buvo minėta anksčiau, visų šių problemų sprendimas turi įtakos šalies ekonomikos bei palankių verslo vystymui sąlygų sudarymui. Vadinasi, viena iš sričių, kurią buvo stengiamasi įtakoti ES socialinės politikos pagalba, yra ekonomikos ir verslo plėtra.

Tačiau, siekiant Europos ekonominės ir politinės integracijos tikslų suvokimo bei socialinės politikos vystymui dedamų pastangų, pažanga, kuriant Europos socialinę erdvę, nėra didelė.

Laisvo dirbančiųjų judėjimo idėja, kuri buvo paremta optimaliu dirbančiųjų paskirstymu ir perskirstymu tarp regionų, kur labiausiai reikalinga darbo jėga (ar tam tikros kvalifikacijos darbo jėga), ne visiškai pasiteisino. Darbo jėgos mobilumas ES sumažėjo dėl kalbos barjerų bei kultūrinio gyvenimo skirtumų, taip pat pasikeitė migruojančių žmonių srautai. Dažniausiai migruoja ne darbininkai, o studentai, laisvųjų profesijų žmonės, turistai. Kalbant apie nacionalinių taisyklių socialinės politikos srityje harmonizavimą, reikia pažymėti, kad, nors ir sukurti tam tikri socialiniai standartai, tačiau kai kuriose šalyse jie sunkiai įgyvendinami. Išskyrus sveikatos apsaugą bei moterų ir vyrų teises, šioje srityje nuveikta nedaug. Įstatymų skirtumai tarp šalių šiandien tebėra patys didžiausi, be to, šalys juos keičia labai nenoriai. Kas liečia ES socialinės sferos finansavimą, reikėtų paminėti, kad pagrindines lėšas socialiniams klausimams spręsti tebeskiria nacionalinės vyriausybės.NAUDOTA LITERATŪRA
1. Europos Sąjunga.-http://www.tdd.lt/vjrt/es.html

2. Europos Sąjunga – Jūsų kaimynė (paruošta pagal Europos dokumentaciją).- V., 1995

3. Employment and Social Policy.-http://www.europa.eu.int

4. Fontenas P. Dešimt Europos pamokų.-1992

5. Junevičius A. Europos Sąjunga.- K.: KTU, 1999.-p. 205-230.

6. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-2000 metų veiklos programa.-

http://www.lrvk.lt/programa/programa.html

7. Lietuvos socialinės panoramos kontūrai.- V.: Lietuvos filosofijos ir socialogijos institutas “Lietuvos sociologų draugija”, 1998

8. Maniokas K., Vitkus G. Lietuvos integracija į Europos Sąjungą.- V.: Europos integracijos studijų centras, 1997.-p. 288-295.

9. Tatham A. Europos Sąjungos Teisė.- V.: Eugrimas, 1999.-p. 155-182, 302-325.

10. Europos Sąjungos teisės aktai.-http://www.lrs.lt

11. Lietuvos Respublikos teisės aktai: -http://www.lrs.lt

LR Darbo sutarties įstatymas
LR Darbo apmokėjimo įstatymas
LR Konstitucija
LR žmonių saugos darbe įstatymas

LR šalpos (socialinių) pensijų įstatymas

4.IÐVADOS

1997m. kovo 25 dienà Europos Sàjunga minëjo Romos sutarèiø pasiraðymo 40-àsias metines – prieð keturiasdeðimt metø gimë Europos Ekonominë Bendrija (EEB), vëliau tapusi Europos Sàjunga. 1957m. kovo 25 dienà EEB ákûrë Vokietija, Prancûzija, Italija, Nyderlandai, Belgija ir Liuksemburgas. Dabar ES narëmis yra dar devynios Europos ðalys.
Sàjunga, kurios pagrindai buvo pakloti Mastrichte, nori atverti duris visai Europai. Tai reiðkia, kad dabartiniai ir bûsimieji nariai turës svarstyti dvi problemas. Pirma, kaip bendrija, kurios institucijos buvo sukurtos tik grupei, turës plëstis, kad nepaþeistø savo sprendimø priëmimo mechanizmo ar politinës saviraiðkos? Antra, kaip tokiø nepanaðiø kultûrø þmonës, turintys skirtingà iðsilavinimà ir paþiûras, sieks gyventi kartu?
Taèiau paþvelkime á dabartinæ Euroos Sàjungà ir santykius tarp jos nariø. ES sugebëjo pasiekti to, ko kitos organizacijos neástengë:
• Po ðimtmeèius trukusiø ginkluotø konfliktø, ji uþtikrino ilgalaikæ taikà.
• ES siekia savo tikslø demokratiniø susitarimø pagrindu. Ji nëra tas lydymo katilas, kuriame iðnyksta bet koks tautinis ar vietinis identitetas (tapatumas).
,,Ávairovë ir pagarba kultûrø savitumui yra esminiai Europos Sàjungos bruoþai. Kiekvienas oficialus dokumentas yra iðverèiamas á devynias oficialias kalbas, o maþumø kalbos ir kultûros yra visokeriopai palaikomos ir skatinamos.’’

Taigi, Romos sutartys padëjo sukurti vienà galingiausiø pasaulio ekonominiø regionø: Europos valstybës glaudþiau bendradarbiauja politikos ir ekonomikos srityse, beveik visiðkai nebeliko vidaus sienø, konfliktai sprendþiami prie derybø stalo, o buvæ nesutaikomi prieðai, pavyzdþiui, Vokietija ir Prancûzija, deleguoja savo karius bendrø operacijø atlikti.

Naudota literatūra :

1. G.Vitkus, K. Maniokas. Lietuvos integracija į Europos Sąjungą. Vilnius, 1997m.
2. K.Lingys. Europos irAzijos šalys. Kaunas,1997m.
3. G.Vitkus K. Maniokas. Lietuvos integracija į Europos Sąjungą strategija. Kaunas, 1997m.
4. Europos Sąjunga- jūsų kaimynė. Liuksemburgas, 1995m.
5. T. Visokavičienė. Lietuvos integracija į Europos Sąjungą: socialinė politika. Vilnius, 1997m.
6. A. M. Wiliams. Europos Bendrija. Vilnius, 1996m.

Leave a Comment