TurinysĮVADAS 2I. ŽMOGAUS TEISĖS SAMPRATA 3II. HUMANITARINĖS TEISĖS SAMPRATA 6III. TARPTAUTINĖS HUMANITARINĖS TEISĖS IR TARPTAUTINĖS ŽMOGAUS TEISIŲ TEISĖS SANTYKIS 81. TARPTAUTINĖ HUMANITARINĖ TEISĖ IR ŽMOGAUS TEISĖS GINKLUOTŲ KONFLIKTŲ METU 82. TARPTAUTINĖ HUMANITARINĖ TEISĖ KAIP ŽMOGAUS TEISIŲ TEISĖS DALIS 112. TARPTAUTINĖ HUMANITARINĖ TEISĖ IR ŽMOGAUS TEISIŲ TEISĖS UŽTIKRINIMO PROBLEMOS 13IŠVADOS 15Šaltinių ir literatūros sąrašas: 16
Įvadas
Netikslus terminų “tautų teisė, žmogaus teisės ir humanitarinė teisė” naudojimas ir jų suplakimas į vieną sukėlė didelę sumaištį ir net paskatino skeptiškai vertinti šias gerai žinomas sąvokas. Minėtos sąvokos priklauso tarptautinės viešosios teisės sistemai ir yra atskiros šakos šioje sistemoje.Šio darbo pagrindinis tikslas – konkretizuoti tarptautinės humanitarinės teisės ir žmogaus teisių prigimtį. Tikimės, jog šis darbas padės nepamiršti šių dviejų viešosios tarptautinės teisės šakų panašumų bei skirtumų. Manome, jog teisininkui yra privalu esant reikalui mokėti aiškiai ir paprastai paaiškinti šiuos dalykus.Ilgą laiką nebuvo skiriama pakankamai dėmesio šių dviejų tarptautinės teisės šakų tarpusavio santykiui. Tik septintojo dešimtmečio pabaigoje, kilus keliems ginkluotiems konfliktams, per kuriuos vienu metu reikėjo atsižvelgti ir į karo teisės aspektus, ir į žmogaus teisių nuostatas (Artimųjų Rytų konfliktai, Nigerijos ir Vietnamo karai) žmonės aiškiai pamatė tarp abiejų teisės šakų esantį ryšį. Šis ryšis nenustojęs savo aktualumo ir šiandieninėje politinėje tarptautinių santykių arenoje (bręsta dar vienas karas su Iraku, Rusijos priekaištai Gruzijai ir pan.). 1968 m. Teherane vykusioje JT surengtoje Tarptautinėje žmogaus teisių konferencijoje buvo oficialiai paskelbtas tarp žmogaus teisių ir tarptautinės humanitarinės teisės esantis ryšys, ko pasėkoje buvo raginama ginkluotų konfliktų atveju griežčiau taikyti egzistuojančių konvencijų nuostatas ir siekti tolesnių sutarčių.
Neabejotinai, tarptautinė humanitarinė teisė, ir žmogaus teisės yra susijusios su asmens apsauga, tačiau tarp jų veikimo sferos, tikslų ir taikymo srities esama tam tikrų skirtumų. Tai ir bandysime parodyti šiame darbe. Pirmiausia aptarsime žmogaus teises, tiek tarptautiniu mastu, tiek ir nacionaliniu, pamėginsime pateikti trumpą istorinę šios teisės šakos raidą ir įgyvendinimo priemones.Į tarptautinės humanitarinės teisės istorinę raidą nesigilinsime, kadangi ši teisės šaka lengviau apibrėžiama, pamėginsime giliau pažvelgti į šios teisės šakos įgyvendinimo užtikrinimo priemones ir vadovaudamiesi lyginamuoju – analitiniu metodu pabandysime išryškinti šių teisės šakų panašumus ir skirtumus.I. Žmogaus teisės samprataŽmogaus teisių ir pagrindinių laisvių koncepcija sparčiai vystėsi ir plito. XX a. pabaigoje pagarba žmogaus teisėms bei pagrindinėms laisvėms yra vienas iš kertinių tarptautinės bendruomenės principų. Klasikinė tarptautinė teisė individo praktiškai nelietė. Tačiau šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje žmogus tapo jos subjektu (kai išnaudoti visi valstybės vidaus teisių gynimo būdai), kadangi pasikeitė tarptautinės teisės tikslai ir pan.Šiuo metu žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės jau yra užtikrinamos dviejuose lygmenyse. Pirma, nacionaliniame lygmenyje, kur nacionalinėje teisėje, paprastai Konstitucijoje, yra garantuojama tarptautinių teisių apsauga. Antra, tarptautiniame lygmenyje, kurį dar galėtumėme skirstyti į universalų (globalinį) ir regioninį, kur tarptautinės organizacijos rūpinasi žmogaus teisių apsauga valstybėse narėse. “Dabar tarptautinė teisė jau tiesiogiai įtvirtina tam tikras individo teises, laisves ir pareigas. Pirmiausia tai liečia žmogaus teise, kurios įtvirtintos visų pirma tarptautinės teisės aktuose” . Taip yra sukurta gana efektyvi dvipakopė žmogaus teisių apsaugos sistema.Žmogaus teisės turi būti apsaugotos nuo valstybės ir jos institucijų, t.y. valstybė negali apriboti ar atimti iš žmogaus jo teisių, be to, valstybė turi garantuoti kiekvienam žmogui atitinkamas žmogaus teises. Taigi valstybė turi dvi pareigas: negatyvią pareigą – nepažeisti žmogaus teisių bei pagrindinių laisvių ir pozityvią pareigą – garantuoti jas. Tarptautinis lygmuo atlieka jas. Tarptautinis lygmuo atlieka kontrolės mechanizmo funkciją.
Klasifikuojant žmogaus teises remiantis istorinio formavimosi kriterijumi, išskiriamos 3 žmogaus teisių kartos arba grupės.Pirmajai kartai priskiriamos klasikinės žmogaus teisės, susiformavusios Šviečiamajame amžiuje – pilietinės ir politinės žmogaus teisės bei laisvės, pavyzdžiui, teisė į laisvę, teisė į lygybę prieš įstatymą, žodžio laisvė, tikėjimo ir sąžinės laisvės, susirinkimų laisvė ir kitos. Tai prigimtinės žmogaus teisės. XVII – XVIII a. švietėjai tvirtino, kad šios teisės žmogui suteiktos Dievo ir jų niekas negali atimti, o valdžios pareiga šias teises gerbti, saugoti ir ginti nuo tų, kurie kėsinasi jas pažeisti . Taigi pirmosios kartos žmogaus teisės yra negatyviosios žmogaus teisės.Antrą žmogaus teisių kartą sudaro – socialinės, ekonominės ir kultūrinės teisės, susiformavusios XIX a., tai teisė į darbą, socialinę apsaugą, švietimą. Antrosios kartos teisės yra pozityviosios žmogaus teisės. Valstybė turi užtikrinti šių teisių įgyvendinimą.Trečiąją žmogaus teisių kartą sudaro daugiausia kolektyvinės solidarumo teisės, susiformavusios XX a. antroje pusėje. Trečiosios žmogaus teisių karto pavyzdys – kiekvieno teisė į švarią aplinką.Pagal valstybės vaidmenį, užtikrinant žmogaus teises, išskiriamos dvi žmogaus teisių kategorijos – negatyvios ir pozityvios žmogaus teisės. Negatyvių žmogaus teisių atžvilgiu, valstybė turi susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, galinčių pažeisti tokias teises ar laisves. Negatyvių žmogaus teisių pavyzdžiu gali būti teisė į laisvę, arba susirinkimų laisvė, t.y., prigimtinės pilietinės žmogaus teisės ir laisvės. Pozityvių teisių ir laisvių atveju, valstybė turi užtikrinti jų įgyvendinimą, taigi, ji turi imtis aktyvių veiksmų, kad kiekvienas galėtų pasinaudoti savo teisėmis ir laisvėmis. Kaip tipiškus pozityvių žmogaus teisių pavyzdžius galima pateikti žmogaus teisę į darbą, teisę į socialinį aprūpinimą, kiekvieno teisę į mokslą.Tarptautinė žmogaus teisių teisė negali pilnai tiesiogiai reguliuoti individo teises ir pareigas. Tarptautinės priemonės yra subsidiarinės, t.y. veikiančios ten, kur valstybės mechanizmas neveikia ar negali veikti. “Tarptautinė teisė pajėgi nustatyti individo statusą tik tiek, kiek jos sukurtos tarptautinės institucijos gali veikti individą ar priversti valstybes tai daryti savo nacionalinių institucijų pagalba” . Labai svarų indėlį žmogaus teisių apsaugos srityje atlieka Jungtinių Tautų Organizacija. 1948 m. gruodžio mėn. 10 d. JTO priėmė ir paskelbė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją kaip visuotinį idealą, kurio turi siekti visos tautos ir valstybės. Deklaracijos preambulėje sakoma: kiekvienas žmogus ir kiekvienas visuomenės organas turi stengtis prisidėti prie to, kad teisės ir laisvės, skelbiamos šioje deklaracijoje būtų gerbiamos ir kad būtų garantuota, imantis nacionalinių ir pažangių tarptautinių priemonių, kad žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus visuotinai ir tikrai pripažįstamos bei taikomos tiek valstybių narių gyventojams, tiek gyventojams teritorijų, esančių jų jurisdikcijoje. Deklaracija yra rekomendacinio pobūdžio ir juridiškai neįpareigoja valstybių narių. Nepaisant to, Visuotinė žmogaus teisių deklaracija turėjo didžiulę reikšmę. Tai buvo pirmas atvejis, kai organizuota tautų bendrija paskelbė dokumentą, kuriame išdėstytos žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, tai vienas iš autoritetingiausių žmogaus teisių dokumentų, kuriuo visuomet remiasi JTO ir jos institucijos, priimdamos kitus tarptautinius žmogaus teisių dokumentus. Nuo 1948 m. Jungtinės Tautos paskelbė per 50 su žmogaus teisėmis susijusių deklaracijų ir konvencijų. Žmogaus teisių chartija, kuri kartais dar vadinama Žmogaus teisių kodeksu, sudaryta iš kelių JTO priimtų dokumentų: Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos (1948), Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto (1966), Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto (1966) bei Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto fakultatyvinio protokolo (1966). Visuotinė žmogaus teisių deklaracija traktuojama kaip tarptautinės bendruomenės siektinas idealas, tačiau ji yra teisiškai neįpareigojantis dokumentas, tuo tarpu abu Paktai juridiškai įpareigojo valstybes nares laikytis prisiimtų įsipareigojimų, pagal šiuos Paktus. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto fakultatyvinis protokolas reglamentavo individualios peticijos teisę.Prie galiojančių tarptautinių susitarimų, kurie sudaro principų ir normų, nustatančių ir ginančių žmogaus teises, dar galima būtų priskirti ir tarptautines konvencijas dėl žmogaus teisų apsaugos ginkluoto konflikto metu (1899 m. ir 1907 m. Hagos konvencijos dėl karo įstatymų ir papročių, taip pat 1949 m. keturios Ženevos konvencijos dėl karo aukų apsaugos ir 1977 m. du jų papildomi protokolai, apie ką mes dar kalbėsime vėliau). Šiai grupei taip pat priskiriami tarptautiniai dokumentai, kuriuose reglamentuojama atsakomybė už žmogaus teisių pažeidimus tiek taikos, tiek ginkluotų konfliktų metu (1945 m. Niurnbergo statutas, Niurnbergo ir Tokijo nuosprendžiai, 1998 m. Tarptautinio baudžiamojo teismo statutas, 1973 m. Tarptautinė konvencija dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir nubaudimo už jį, Konvencija dėl senaties termino netaikymo už karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui).Žmogaus teisių teisė, kaip tarptautinės teisės šaka, yra principų ir normų, įtvirtintų aukščiau minėtuose dokumentuose, visuma.Sparčiau sekasi kurti bendras žmogaus teisių apsaugos sistemas bei mechanizmus regioniniame lygmenyje. Ypatingai pažengusi į priekį yra Europos žmogaus teisių apsaugos sistema, kur svarbiausias dokumentas yra regioninės tarptautinės organizacijos – Europos tarybos (ET) – 1950 m. priimta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija (EŽTK).II. Humanitarinės teisės samprata
Plačiau nesigilinant į tarptautinės teisės istorija, užsiminsime, kad Hugo Grocijus kalbėjo apie jus ad bellum (teisė į karą) ir tai buvo klasikinės tarptautinės teisės periodu. Šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje Grocijaus jus ad bellum tapo jus in bellum.Tarptautinė teisė, iš principo draudžianti grasinti karine jėga ar ją naudoti tarptautiniuose santykiuose, turi normas, reglamentuojančias karo vedimo taisykles bei normas, užtikrinančias asmenų, dalyvaujančių kariniuose konfliktuose teises. Visus šiuos klausimus reglamentuoja tarptautinės teisės šaka, vadinama tarptautine humanitarine teise. Tarptautinė humanitarinė teisė – tai sistema principų ir normų, taikomų reglamentuoti karinius konfliktus, apribojant karinės kovos priemones bei metodus, užtikrinant atskirų individų, dalyvaujančių konflikte teises ir padėtį, o taip pat nustatyti atsakomybę už tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimus.Tarptautinė humanitarinė teisė – tai visi tarptautiniai teisiniai aktai, tiek rašytinės, tiek ir paprotinės teisės, garantuojantys pagarbą žmogui ginkluotų konfliktų atveju. Remiantis humanišku požiūriu į žmogų, tarptautinėje humanitarinėje teisėje vyrauja principas, jog kariaujančios šalys neturi padaryti savo priešininkams žalos daugiau, nei to reikalauja karo tikslas, t.y. sugriauti ir susilpninti priešo karinę galią.Humanitarinė teisė yra viešosios tarptautinės teisės šaka, kuri atsirado iš humanistinių paskatų ir kurios pagrindinis tikslas – apsaugoti individą. Humanitarinė teisė siekia palengvinti kančias visoms ginkluotųjų konfliktų aukoms, atsidūrusioms priešo valioje – sužeistiesiems, ligoniams, patyrusiems laivo sudužimą, karo belaisviams ir civiliams gyventojams. Kaip matome, tai labai plati tarptautinės teisės šaka .
Iki XIX a. vidurio susitarimai dėl karo aukų apsaugos buvo tik laikino pobūdžio, jų laikytis turėjo vien pasirašiusios šalys ir jie buvo grindžiami griežtai abipusiu pagrindu. Faktiškai tai buvo grynai karinio pobūdžio susitarimai, galiojantys tik konkretaus konflikto laikotarpiu.Humanitarinės teisės gimimas, susijęs su Raudonojo Kryžiaus judėjimo atsiradimu, pakeitė šią padėtį. Nuo to laiko valstybės turėjo laikytis visuotinės sutarties, taikomos visada ir visomis aplinkybėmis. Tai buvo didžiulis žingsnis humaniškumo link.Tarptautinę humanitarinę teisę sudaro Ženevos teisė ir Hagos teisė. Ženevos teisė reglamentuoja sužeistųjų bei ligonių teises, asmenų, patyrusių laivo avariją jūroje teises, karo belaisvių, civilių bei asmenų, nedalyvaujančių kariniuose konfliktuose teises, siekia apsaugoti išvestą iš rikiuotės karinį personalą. Hagos teisė reguliuoja ir nustato kariaujančių šalių teises bei pareigas karo veiksmų metu, riboja kariaujančių šalių priemones, naudojamas priešui kenkti, bei metodus, taip pat prievartos naudojimą, kuris nėra pateisinamas kariniu būtinumu.Tarptautinė humanitarinė teisė, sujungianti abi šias dalis, taip pat reglamentuoja šiuos klausimus: a) karo pradžios; b) karinės okupacijos režimo; c) karinių veiksmų pabaigos; d)karo pabaigos; e) valstybių bei fizinių asmenų atsakomybės už karą bei karo nusikaltimus klausimus.Tarptautinė humanitarinė teisė, reguliuojanti karo aukų apsaugą, buvo detaliai kodifikuota keturiose 1949 m. Ženevos konvencijose dėl karo aukų apsaugos ir papildyta 1977 m. Papildomuose protokoluose prie Ženevos konvencijų atsižvelgiant į naujus kariavimo metodus ir būdus. Svarbiausi humanitarinės teisės šaltiniai: 1) 1949 m. Ženevos konvencija dėl sąlygų pagerinimo ginkluotųjų pajėgų sužeistiesiems ir ligoniams mūšio lauke; 2) 1949 m. Ženevos konvencija dėl sąlygų pagerinimo ginkluotųjų pajėgų sužeistiesiems, ligoniams ir patyrusiems laivo sudužimą jūroje; 3) 1949 m. Ženevos konvencija dėl elgesio su karo belaisviais; 4) 1949 m. Ženevos konvencija dėl civilių asmenų apsaugos karo metu; 5) 1977 m. Papildomi protokolai prie 1949 m. Ženevos konvencijų; 6) 1954 m. Hagos konvencija dėl kultūrinių vertybių apsaugos; 7) 1993 m. Konvencija dėl cheminio ginklo uždraudimo; 8) 1972 m. Konvencija dėl bakteriologinio ginklo kūrimo, gamybos, atsargų kaupimo uždraudimo; 9) 1907 m. Hagos konvencija dėl karo vedimo taisyklių; 10)1980 m. Konvencija dėl uždraudimo ir apribojimo įprastų ginklų, kuriais gali būti sukeliamos didžiulės kančios, ir kurių veikimas nėra tikslinis.Apibendrinant galima pasakyti, kad tarptautinė humanitarinė teisė suprantama kaip sutartimis ir papročiais įtvirtintos tarptautinės taisyklės, kuriomis siekiama spręsti humanitarines problemas, tiesiogiai kylančias tarptautiniuose ar netarptautiniuose kariniuose konfliktuose, ir kurios riboja karo metodus bei priemones siekiant nuo konflikto pasekmių apsaugoti žmones ir nuosavybę.III. Tarptautinės humanitarinės teisės ir tarptautinės žmogaus teisių teisės santykis1. Tarptautinė humanitarinė teisė ir žmogaus teisės ginkluotų konfliktų metu
Tarptautinė humanitarinė teisė, apsauganti žmones nuo karo pasekmių, yra visos žmonijos rūpestis. Tačiau ši teisės sritis nėra pakankamai gerai žinoma. Kada ja galima pasinaudoti, kada ji pradeda galioti ir kokią apsaugą ji garantuoja?Pateikiame tam tikras tarptautinės humanitarinės teisės taisyklėse, kartu ir svarbiausias šios teisės dalis, kurios grindžiamos asmens pagarbos ir orumo principu:1. Asmenys, išėję iš rikiuotės, taip pat asmenys, tiesiogiai nedalyvaujantys karo veiksmuose, turi teisę į pagarbą savo gyvybei ir fizinę bei moralinę neliečiamybę. Visais atvejais jie turi būti saugomi ir su jais turi būti elgiamasi humaniškai, be jokio priešiško nusistatymo.2. Draudžiama žudyti ar žaloti priešą, kuris pasidavė arba išėjo iš rikiuotės dėl sužeidimo ar kitų priežasčių. 3. Sužeistuosius ir ligonius turi surinkti ir jais rūpintis ta kariaujančioji pusė, kurios valion jie patenka. Apsauga taip pat turi būti garantuota medicinos personalui, įrengimams, transportui bei medžiagoms.4. Į nelaisvę patekę kombatantai ir priešo valion patekę civiliai asmenys turi reikalauti, kad būtų gerbiama jų gyvybė, orumas, asmeninės teisės ir įsitikinimai. Jie turi būti saugomi nuo bet kokio smurto ir represalijų. Jiems turi būti leidžiama palaikyti ryšius su savo šeimos nariais ir gauti paramą.5. Kiekvienas turi teisę naudotis pagrindinėmis juridinėmis garantijomis. Nė vienas neturi būti laikomas atsakingu už veiksmus, kurių jis nevykdė. Nė vienas negali būti kankinamas nei fiziškai, nei morališkai, baudžiamas kūno bausmėmis, nė su vienu neturi būti elgiamasi žiauriai ir žeminamai.
6. Kariaujančios šalys ir jų ginkluotųjų pajėgų nariai gali tik ribotai taikyti karinius metodus bei priemones. Draudžiama naudoti tokius ginklus ir karinius veiksmus, dėl kurių būtų nereikalingų aukų arba pernelyg daug kančių.7. Kariaujančios šalys visą laiką turi skirti civilius gyventojus nuo karių, kad civiliams gyventojams ir jų turtui būtų padaryta kuo mažiau nuostolių. Nei civiliai gyventojai kaip visuomenės dalis, nei pavieniai civiliai asmenys negali būti puolimo objektas. Karo veiksmai turi būti nukreipti tik į karinius objektus.Prasidėjus ginkluotam konfliktui, konvencijos ir protokolai turi būti taikomi visomis aplinkybėmis, nors yra apribojimų sunkių netarptautinio pobūdžio karinių konfliktų atvejais, kai galioja tik tam tikros taisyklės. Tačiau visais atvejais turi būti laikomasi humaniškumo principų. Tuo būdu visada ir visur draudžiama: žudyti, kankinti, skirti fizines bausmes, luošinti, žeisti žmogaus orumą, imti įkaitus, taikyti grupines bausmes, vykdyti nuosprendį be teisingo teismo, elgtis žiauriai ir žeminamai. Konvencijos ir I Papildomas protokolas draudžia imtis represijų prieš sužeistuosius, ligonius, patyrusius laivo sudužimą, medicinos personalą ir medicinos tarnybas, civilinės gynybos personalą ir tarnybas, karo belaisvius, civilius asmenis, civilinius ir kultūros objektus, aplinką, gamyklas bei įrenginius, kuriuose esama pavojingo poveikio medžiagų. Niekas neturi atsisakyti ar būti priverstas atsisakyti apsaugos, kurią jam garantuoja konvencijos. Saugomiems asmenims bet kuriuo metu turi būti suteikta galimybė kreiptis pagalbos į valstybę globėją (neutralią valstybę, atsakingą už jų interesų saugojimą), į Tarptautinį Raudonojo Kryžiaus komitetą ar į bet kurią kitą bešališką humanitarinę organizaciją.1948 m. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje neminima būtinybė gerbti žmogaus teises ginkluotų konfliktų metu, 1949 m. Ženevos konvencijose neminima žmogaus teisės, tačiau sąsajų tarp jų esama pakankamai glaudžių. Ženevos konvencijose taip pat yra susitarimai užtikrinamos individualios teisės, kadangi konvencijomis saugomi asmenys negali atsisakyti teisių, kurias jiems užtikrina konvencijos. “Visoms konvencijoms yra bendras 3 str. įpareigojantis valstybes – konvencijų šalis laikytis minimumo: netarptautinio pobūdžio ginkluotų konfliktų atveju taikyti tam tikras humanitarines normas. Taip valstybė užmezga santykius su joje gyvenančiais žmonėmis, taigi pereinama į sritį, kuri tradiciškai priklauso žmogaus teisėms” . Reikia nepamiršti ir tai, kad EŽTK 15 str. nurodo, kad kilus karui ar valstybiniam pavojui, keliančiam grėsmę nacijos egzistavimui, galima nukrypti nuo tam tikrų Konvencijoje išvardintų teisių, išskyrus tam tikras išvardintas teises, sudarančias “branduolį” (gyvybė, laisvė, saugumas, teisinis atstovavimas, kankinimai, rasinė diskriminacija ir vergija). Mūsų ankstesniuose skyriuose tai įvardinta kaip pirmos kartos žmogaus teisės, kurios susiformavo jau Švietimo epochoje. Tokių nuorodų galime rasti ir kituose tarptautiniuose dokumentuose ir dėl to galime daryti labai svarbią išvadą, kad tarptautinės žmogaus teisių sutartys turi būti taikomos ir kilus ginkluotiems konfliktams. Nors ir skiriasi tarptautinės humanitarinės teisės ir žmogaus teisių teisės taikymo sąlygos (humanitarinė pradeda galioti tik kilus ginkluotam konfliktui, o žmogaus teisės taikomos taikos metu), bet kai kurios žmogaus teisės nenustoja galioti net kilus ginkluotam konfliktui, t.y. taikomos ir karo atveju. Reikia pastebėti, kad kai kurių žmogaus teisių galiojimą valstybė gali sustabdyti karo metu, kas numatyta ir LR Konstitucijos 145 str ir LR karo padėties įstatyme. “Tačiau net ir šiais atvejais kai kurias pagrindines žmogaus teises ir laisves kiekviena valstybė privalo išlaikyti bet kokiomis sąlygomis, nepaisydama situacijos arba susidariusios padėties” .Kaip buvo minėta skyriuje “Humanitarinės teisės samprata”, tarptautinę humanitarinę teisę galima būtų skirti į dvi dalis (skirstymas pagal tarptautines konvencijas): Ženevos teisę ir Hagos teisę. Mūsų nuomone, Ženevos konvencijos su dviem 1977 m. papildomais protokolais, kurias iš esmės sudaro karo aukų apsaugos normos yra labai artimos žmogaus teisių konvencijų normų turiniui, kadangi, praktiškai siekia tokių pačių tikslų – užtikrinti saugomų asmenų individualias teise, o Hagos teisė reguliuoja ir nustato kariaujančių šalių teises bei pareigas karo veiksmų metu, riboja kariaujančių šalių priemones, naudojamas priešui kenkti, bei metodus, taip pat prievartos naudojimą, kuris nėra pateisinamas kariniu būtinumu. Galima, be abejonės, įrodinėti priešingai, dėl to kad žmogaus teisių teisė ir humanitarinė teisė reguliuoja santykius tarp skirtingų subjektų, pirmosios normos “daugiausia reglamentuoja valstybės ir jos piliečių santykius, o humanitarinės teisės normos – valstybės ir priešininko santykius dėl atsidūrusių jo valioje asmenų: karo belaisvių, okupuotos teritorijos gyventojų ir kt., padėties” . Taigi reguliuoja kitokio pobūdžio santykius. Tačiau bet kokiu atveju humanitarinė teisė gina ir individualias prigimtines žmogaus teises.2. Tarptautinė humanitarinė teisė kaip žmogaus teisių teisės dalis
Kai kurie autoriai sąvoka “humanitarinė teisė” naudoja žmogaus teisių teisei pavadinti ir kartu pačią humanitarinę teisę, kaip mes ją apibūdinome ankstesniame skyriuje, priskiria žmogaus teisių teisės šakai ir nagrinėja ją, kaip žmogaus teisių teisės šakos sudėtinę dalį . Tačiau mūsų manymu tai nėra tikslu, kadangi, kaip pamatysime vėlesniuose skyriuose, šios teisės skiriasi ir yra skirtingos šakos, tačiau yra pagrindas jas laikyti ir viena viešosios tarptautinės teisės šaka. Apie tai ir pakalbėsime šiame skyriuje.Galime teigti, kad tarptautinė humanitarinė teisė sukurta specialiai tam, kad kilus ginkluotam konfliktui būtų apsaugotos ir užtikrintos pagrindinės ginkluoto konflikto aukų ir nekombatantų teisės (teisė į gyvybę, saugumą, sveikatą ir t.t.). Būtent dėl šios priežasties kai kurie mokslininkai ir priskiria humanitarinę teisę žmogaus teisių teisei, manoma, kad humanitarinė teisė, tik žmogaus teisių teisės dalis. “Tai ypatingosios padėties teisė, sąlygota ypatingomis aplinkybėmis; o žmogaus teises reglamentuojanti teisė, svarbų vaidmenį atliekanti taikos ir stabilumo laikais, tačiau nenustojanti galioti kilus ginkluotam konfliktui, daugiau susijusi su harmoninga kiekvieno individo raida” .
Mūsų manymu, humanitarinė teisė, “besišliejanti” (turime omenyje, kad jas kaip atskiras šakas galima taikyti vienu metu) prie žmogaus teisių teisės, išlieka savarankiška tarptautinės teisės šaka todėl, kad ji reguliuoja valstybių elgesį ypatingomis aplinkybėmis, susijusiomis su ginkluotais konfliktais, t.y. reglamentuoja karinius veiksmus tokiu būdu, kad suminkštinti karo žiaurumus ir nustatyti humanitarinius standartus santykiuose tarp kariaujančiųjų, sužeistųjų, sergančiųjų, karo belaisvių ir taikių civilių gyventojų. Pagrindinė vyraujanti idėja tarptautinėje humanitarinėje teisėje yra humanizmas, pagarba žmogaus asmenybei ir orumui, gal būt dėl to ir yra priskiriam žmogaus teisių teisei.Mūsų nuomone, tarptautinė humanitarinė teisė ir tarptautinė žmogaus teisių teisė yra dvi viena kitą papildančios tarptautinės viešosios teisės dalys. Abi siekia apsaugoti žmogų, nors jų normos taikomos skirtingomis aplinkybėmis ir įgyvendinamos nevienodais būdais. Šiuo svarbiu aspektu, humanitarinė teisė ir žmogaus teisių teisė yra susijusios ir papildo viena kitą. Nors ir skiriasi jų teisinio reguliavimo objektas, tačiau reikia pasakyti, kad jos artimos viena kitai, kadangi siekia bendrų tikslų.Aukščiau aptarto teisinio reguliavimo objekto specifika leidžia išskirti tarptautinėje teisėje atskirą normų grupę, sudarančią humanitarinę teisę. Nors humanitarinė teisė yra skirta sumažinti karų keliamas nelaimes ir kančias žmonėms, tačiau ji yra savarankiška šaka ir neturėtų būti teigiama, jog ji yra žmogaus teisių teisės dalis.Aptariamų teisės šakų santykis tikrai nėra išgalvotas. Tai patvirtina 1977 m. priimtų protokolų, papildančių 1949 m. Ženevos konvencijas, turinys. I protokolo 75 str. (pagrindinės garantijos) ir II protokolo 6 str. (baudžiamasis persekiojimas) yra tiesiogiai perkelti iš JT Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto.Tačiau reikia nepamiršti, kad “tarptautinei humanitarinei teisei rūpi, kad tinkamai būtų elgiamasi su asmenimis, kurie pakliuvo į priešininko rankas, ir naudojami kariavimo būdai. Humanitarinė teisė negarantuoja žodžio laisvės, nes šios laisvės karo sąlygomis įgauna visai kitą prasmę” . Kaip jau buvo minėta ankstesniuose skyriuose, žmogaus teisių teisė, ribodama valstybės valdžią atskirų asmenų atžvilgiu, siekia užkirsti kelią savarankiškam ir neteisėtam elgesiui. Žmogaus teisių normomis nesiekiama reguliuoti karinių operacijų vykdymo būdų.Kaip jau buvo minėta, žmogaus teisių apsaugos normų paskirtis, kaip rodo pats žmogaus teisių teisės pavadinimas, – užtikrinti, kad visada (tiek taikos, tiek ir karo metu) būtų gerbiamos kiekvieno asmens pilietinės, politinės, ekonominės, socialinės ir kultūrinės teisės ir laisvės; garantuoti, kad šis asmuo galėtų visuomenėje laisvai tobulėti, taip pat prireikus apsaugoti jį nuo valdžios institucijų daromų šių teisių pažeidimų. Šios teisės įtvirtinamos valstybių konstitucijose ir nacionaliniuose įstatymuose, taip pat tarptautiniuose dokumentuose, kurie reglamentuoja valstybės atsakomybę už asmenų ir tautų teisių pažeidimus.Taigi aukščiau aptartos žmogaus teisių teisės normos ir tarptautinės humanitarinės teisės normos savo reguliuojamojo dalyko apimtimi yra nukreiptos žmogaus asmens orumo užtikrinimui. Koks bebūtų ginkluotas konfliktas, jis turi vykti vadovaujantis tarptautinės teisės normomis, o ne savavališkais kariaujančios šalies veiksmais. Žmogaus teisių teisės ir tarptautinės humanitarinės teisės vystymasis atvedė prie eilės, mūsų darbe jau aptartų principinių nuostatų.2. Tarptautinė humanitarinė teisė ir žmogaus teisių teisės užtikrinimo problemos
Daugelis tarptautinės teisės pažeidimų lieka neatlyginti vien dėl to, kad tai labai brangiai kainuoja strateginiu požiūriu. Kita vertus, rūpinimasis žmogaus teisėmis dažnai atitinka jų gynėjo politinius interesus. Pavyzdžiui JAV vyriausybė nusprendė pradėti intervenciją į Haitį tam, kad išvengtų politinių pabėgėlių antplūdžio. JAV turi unikalius įsipareigojimus žmogaus teisių idėjai, tačiau intervencija į Haitį buvo atlikta pažeidžiant tarptautinės teisės normas. Kita vertus yra didelis klausimas, ar įmanoma kariauti nepažeidžiant žmogaus teisių. Į šiuos klausimus vienareikšmių atsakymų negalime duoti. Ar tarptautinės bendruomenės humanitarinė intervencija į vidinius valstybių ginkluotus konfliktus yra pateisinamas, ar tokiu būdu padaroma mažiau žalos nei nesikišimu į valstybės vidaus reikalus. Į šiuos klausimus galimi įvairūs atsakymai. Patirtis rodo, kad pastaruoju metu tarptautinė bendruomenė vis dažniau įtraukiama į valstybių vidaus, o ne tarpvalstybinių konfliktų sprendimą.
Vyriausybės ginkluotosios pajėgos ir kitos vyriausybės institucijos, dalyvaujančios netarptautiniuose kariniuose konfliktuose, pirmiausia privalo laikytis bendro visoms Ženevos konvencijoms 3 str. ir II Papildomo protokolo bei, žinoma žmogaus teises ginančių sutarčių. O būtinybė netarptautinius karinius konfliktus reguliuoti sutartimis atsirado įsigaliojus tarptautinėms žmogaus teises ginančioms sutartims. Todėl galime pasakyti, kad glaudus šių dviejų viešosios tarptautinės teisės šakų taikymas duoda rezultatą, priešingai, jeigu taikytumėme jas atskirai. Bet, valstybės, kurios negerbia žmogaus teisių, dažniausiai ir reguliuodamos vidaus konfliktus nepaiso tarptautinių įsipareigojimų.Užtikrinti, kad nevyriausybinės pajėgos gerbtų žmogaus teises yra dar sunkiau nei užtikrinti, kad jos laikytųsi humanitarinės teisės taisyklių. Taip yra daugiausia todėl, kad žmogaus teisių užtikrinimas yra pirmiausia suvokiamas kaip vyriausybės įsipareigojimai savo gyventojams, o ne atvirkščiai. Tuo tarpu humanitarinė teisė suvokiama kaip įpareigojanti abi konflikto šalis.Nors dar ir nefunkcionuoja Tarptautinis baudžiamasis teismas, tačiau tai tikrai sveikintina iniciatyva. Įsteigti laikini tribunolai (pvz. Ruandos) davė teigiamą rezultatą, ir ne vien humanitarinės teisės prasme. Iš esmės toks teismas kartu skatina laikytis ir žmogaus teisių.Jei šalims pavyktų susitarti dėl tiesioginio sutarčių nuostatų laikymosi, tai nacionaliniai teismai galėtų ne tik efektyviau teisti karo nusikaltėlius, bet ir priteisti nuostolių atlyginimo nukentėjusiems. Šiuo metu tokią galimybę svarsto Žmogaus teisių komisija, o nukentėjusieji nacionaliniuose teismuose prašo iškelti bylas dėl žalos per Antrąjį pasaulinį karą, atlyginimo. Jei tai pasisektų, vyriausybinės ir nevyriausybinės institucijos būtų priverstos kur kas atidžiau laikytis susitarimų.Gal kiek ir drąsu teigti, kad humanitarinė teisė yra tarsi priemonė įgyvendinti žmogaus teises. Humanitarinė pagalba padeda žmonėms išgyventi nepaliekant savo namų. Tai yra pagrindinis humanitarinės akcijos tikslas, nes priverstinis iškeldinimas prieštarauja teisei ir sukelia tragiškas pasekmes žmogaus teisių požiūriu (badą, socialinės struktūros suirimą, kančias, šeimų išardymą ir pan.). Tokiu būdu yra laikantis humanitarinės teisės normų yra įgyvendinama tam tikra apimtis žmogaus teisių. Bet vargu ar galima kalbėti apie humanitarinės teisės įgyvendinimą, kai valdančiosios jėgos ginkluotosios pajėgos terorizuoja ar net žudo civilius, nekliudomos kitų jėgų ar gyventojų pasipriešinimo. Tokiomis aplinkybėmis įvykdomi sunkūs žmogaus teisių pažeidimai ar netgi, kai kuriais atvejais pažeidžiama 1948 m. Konvencija dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir nubaudimo už jį.1945 m. JTO buvo įkurta tam, kad apsaugotų būsimąsias kartas nuo tarpvalstybinių karų ir jų padarinių. Dabar, be šio uždavinio, vis daugiau dėmesio skiriama gyventojų ir pavienių asmenų, kenčiančių nuo vidaus ginkluotų konfliktų, teisių ir laisvių apsaugai. “Todėl neabejojama, kad XXI a. JT ir kitų tarptautinių organizacijų pagrindinės pastangos ir toliau bus telkiamos naujoms, papildomoms priemonėms, kurios padėtų apsaugoti pagrindines žmogaus teises ir laisves, parengti ir priimti” .Išvados
“Pagarba teisės tvarkai, kurią nustato žmogaus teisės ir humanitariniai principai, yra ne apdailai skirta detalė, prikabinta prie tarptautinės teisės, bet jos kertinis akmuo” .Tikrai negalime padaryti išvados, jog žmogaus teisių bei humanitarinė teisė sudaro atskirą ypatingą tarptautinės teisės sritį, nukreiptą visiškai į kitus tarptautinės teisės aspektus. Abu tipai ir pagarbos rodymas tiems principams, kuriuos jie abu pripažįsta, privalo būti laikomi esmine neišvengiama prielaida tam, kad būtų sukurti, palaikomi ir stiprinami ilgalaikiai draugiški santykiai tarptautinėje bendruomenėje. Nors šios dvi sistemos yra artimo ir vykusiai papildo viena kitą, tačiau, kaip pažymi Ž. Pikte’as, kartu jos yra skirtingos ir privalo likti tokios.Šių dviejų teisės atšakų normų taikymo sąlygos skirtingos: humanitarinės teisės nuostatos galioja tik ginkluoti konflikto atveju, o žmogaus teisių teisės normos dažniausiai taikomos taikos metu. Pastarosiose įtvirtintos ir ribojančios išlygos, taikomos karo atveju, kurios nenustoja galioti ir kilus ginkluotam konfliktui .Nepaisant to, žmogaus teisės ir humanitarinė teisė sudaro vientisą tarptautinės teisės dalį: ir viena ir kita teisė yra skirta apginti asmenis bei kolektyvines grupes ir pagrindines teises bei laisves. Kaip rodo pats Žmogaus teisių teisės pavadinimas, šios teisės standartai reglamentuoja valstybės atsakomybę už asmenų ir tautų teisių ir laisvių pažeidimus. Humanitarinė teisė nustato standartus siekiant apsaugoti karo aukas bei sureguliuoti karo veiksmus. Pastarojo tikslo nesiekia žmogaus teisių teisė. Šioje vietoje abi teisės aiškiai išsiskiria.
Tiek savo teorija, tiek taikymo praktika abu šie tiesės tipai vienas kitą papildo ir vienas kitą atitinka, jei nekreiptumėme dėmesio į jų esamų normų teisinį taikomumą. Galime daryti išvadą, kad tarptautinė humanitarinė teisė yra paskutinė galimybė sumažinti žmogaus asmens orumo paniekinimą, kadangi karas, kad ir vedamas pagal tarptautinės teisės normas jau yra absoliutus žmogaus teisių pažeidimas.Atsiradęs glaudus ryšys tarp tarptautinės humanitarinės teisės ir žmogaus teisių rodo, kad vis dažniau sutampa ankščiau atskirtos sferos – karas ir taika, pilietiniai karai ir tarptautiniai konfliktai, tarptautinės teisės ir nacionalinė teisė. Tai reiškia, kad humanitarinės teisės ir žmogaus teisės reglamentuojančios teisės nuostatas galima teisiškai taikyti kartu, papildant vienas kitomis arba taikant jas visas kartu.Šaltinių ir literatūros sąrašas:Šaltiniai:1. Lietuvos Respublikos Konstitucija // http://www.lrs.lt/inter/plsql/www_viewer.Home2. Lietuvos Respublikos norminiai aktai // http://www.lrs.lt/inter/plsql/www_viewer.Home3. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys // http://www.lrs.lt/inter/plsql/www_viewer.Home4. Žmogaus teisės: Tarptautinių dokumentų rinkinys/ Sudaryt. Mališauskas R.; Spec red.: Kūris P., Papirtis V. – V.: Mintis, 1991.
Literatūra:1. Cees de Rover. Tarnauti ir ginti. – V., 2001.2. Čiočys P.A. Tarptautinė humanitarinė teisė. – V., 2002.3. Deveikis L., Poviliūnas A. Žmogaus teisės ir pilietinė visuomenė. – V., 1998.4. Maksimaitis M. Užsienio šalių teisės istorija. – V., 1998.5. Pictet J. Development and principles of international humanitarian law. – Geneva: Henry Dunant Institute, 1985.6. Vadapalas V. Tarptautinė teisė. Bendroji dalis. – V., 1998. – P. 232.7. Тиунов О.И. Международное гум анитарное право. – Москва, 2000.