Feministinės teorijos

TURINYS
1. Įvadas.
2. Feministinių teorijų įvairovė.
3. Feministinių teorijų kritika.
4. Išvados.
5. Literatūros sąrašas.

ĮVADAS

Feministinių teorijų atsiradimas kriminologijoje – tarsi priekaištas iki tol buvusiems nusikalstamumo tyrinėjimams, kurių išdavoje suformuluoti teiginiai buvo grindžiami vyrų padarytų nusikaltimų analize. Teorija sekė teoriją, tačiau, ar tai būtų diferencijuotų asociacijų, ar anomijos, ar subkultūrų teorijos, vos tik pabandoma į jų kertinius teiginius “įsprausti” moterį kaip nusikaltimo subjektą, dauguma teiginių taip ir lieka nepagrįstais [5,42]. Taigi tai yra viena pagrindinių prielaidų, lėmusių feministinių teorijų atsiradimą kriminologijoje. Feminizmo įtaka kriminologijai pasireiškia ne tik moters kaip nusikaltimo subjekto įtraukimu, beet ir feministinių teorijų analize.
Taigi XX amžiuje Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje pasirodė naujas socialinis reiškinys – feministinis judėjimas. Šis judėjimas “sudavė stiprų smūgį” socialiniams mokslams, tame tarpe sociologijai bei kriminologijai. Šiandien vis didėja skaičius sociologų, o taip pat kriminologų, save pripažįstančių feministinių idėjų šalininkais. Sąvoka feministas paprastai yra vartojama kreipiantis į asmenis, kurie teigia, kad moterys yra diskriminuojamos dėl jų lyties, ir kurių pagrindinis siekis – galų gale padaryti galą moterų nelygybei socialinių bei teisinių pokyčių pagalba.

K. Daly ir M. Chesni-Lind iššskyrė penkis esminius feministinio mąstymo elementus, kurie atskiria feminizmą nuo kitų socialinių teorijų formų:
· Skirtumai tarp lyčių – ne natūralus faktas, o sudėtinis socialinių, istorinių ir kultūrinių reiškinių produktas.
· Lytis bei lyčių skirtumai nulemia gyvenimo turinį bei pagrindinius socialiai priimtinus veikimo būdus.
· Vyriškumo ir

r moteriškumo sampratos konstrukcijos nėra simetriškos (lygiavertės), jos yra pagrįstos gyvenimo principų sistema, pasižyminčia vyrų pranašumu bei socialiniu, politiniu, ekonominiu dominavimu moterų atžvilgiu.
· Susiklosčiusi mąstymo sistema atspindi standartinį, besiskiriantį vyrų ir moterų požiūrį į socialinį pasaulį.
· Moterys, jų elgesys bei mąstymas turi būti intelektualaus tyrinėjimo centre, atskirtame nuo moters kaip “vyro šešėlio” ar “vyro priedo” suvokimo. [2, 541-542]

FEMINISTINIŲ TEORIJŲ ĮVAIROVĖ

Feminizmo doktrinoje yra keletas feministinio mąstymo krypčių: kiekviena jų į vyro ir moters santykius žiūri skirtingai, užduoda skirtingus klausimus, o taip pat skirtingai aiškina nusikaltimo sąvoką. Literatūroje dažniausiai skiriamos keturios feminizmo kryptys:

· Liberalusis feminizmas.

Liberalaus feminizmo ištakos siekia XVIII a.pab. – XIX a.pr. – laisvės ir lygybės apogėjaus laikus. Laisvė buvo suprantama kaip nepriklausomybė nuo valstybės intervencijos, pirmiausiai, privačioje sferoje. Lygybės idealas reikalavo, kad kiekvienam žmogui būtų suuteikta galimybė tobulėti visuomenėje tiek, kiek leidžia jo gabumai, nepriklausomai nuo varžančių įstatymų ar papročių. Svarbiausias valstybės uždavinys – garantuoti, kad kiekvienas asmuo (tiek vyras, tiek moteris) turėtų lygias galimybes plėtoti savo talentus. Taigi liberalios tradicijos įtakoje lygybė buvo suprantama kaip galimybių lygybė.
Laisvės ir lygybės formuluotės sukūrė sąlygas, kurios buvo motyvas moterims reikalauti, kad šie idealai būtų taikomi joms lygiai tokia pat apimtimi kaip ir vyrams. Moterų pavaldumo vyrams įsišaknijimas, liberaliųjų feminisčių manymu, įtakojo moterų atsisakymą nuo daugelio socialinių teisių bei ga

alimybių. Liberaliosios feministės įrodinėja, kad moterys turėtų naudotis tomis pačiomis teisėmis, turėti tas pačias galimybes kaip ir vyrai. Moterys yra diskriminuojamos dėl jų lyties, dėl to iš jų atimamos teisės ir galimybės, kuriomis “sklandžiai” naudojasi vyrai. Taigi moterys yra tarsi išstumiamos iš aktyvaus visuomeninio gyvenimo (pvz., politikoje, versle, finansuose, medicinoje vis dar ryškus vyrų dominavimas). Liberaliųjų feminisčių teigimu, šios problemos sprendimas – valstybės reforma, spartinanti moterų integraciją į aktyvų visuomeninį gyvenimą.
Viena iš moterų diskriminacijos priežasčių, pagal liberalaus feminizmo doktriną, – lyčių vaidmuo socializacijos procese. Įprastos šeimos modelis formuoja vyriškumo ir moteriškumo identitetą. Viena vertus, mergaitės ir moterys yra skatinamos būti kantriomis, suprantančiomis, jautriomis, pasyviomis, priklausomomis. Moterų vaidmenį charakterizuojantys bruožai pasireiškia ne tik šeimoje, tačiau taip pat darbo rinkoje – moterys dažniausiai dirba daugiau dailiajai lyčiai “tinkančius” darbus. Kita vertus, berniukai ir vyrai yra skatinami būti savimi pasitikinčiais, nepriklausomais, drąsiais, atsakingais, o kartu ir agresyviais. Vyro vaidmenį visuomenėje charakterizuojantys bruožai pasireiškia tuo, kad vyras skatinamas siekti pripažinimo visuomenėje tam, kad galėtų aprūpinti “savo” šeimą materialiai bei garantuotų saugumą. Kai kurių ideologijų teigimu, vyro ir moters vaidmenį visuomenėje charakterizuojantys bruožai, o ypač jų kokybinis įvertinimas, leidžia moteriškumo apraiškas laikyti žemesnėmis už vyriškas, o tai netgi suteikia teisę moteris (ypač tas, kurios yra išlaikomos vyrų) pavadinti “antros rū
ūšies” asmenimis [2, 551]. Atitinkamai pabrėždami lygybės ir socializacijos idėjas, liberaliosios feministės siekė politinių pokyčių, suteikiančių moterims lygias galimybes.
Kriminologijoje liberalaus feminizmo teorija buvo naudojama, norint paaiškinti santykį tarp galimybės, socializacijos ir nusikaltimo. R. Simon teigė, kad iki 1970 metų moterų nusikalstamumas buvo neaukšto lygio, nes moterų galimybės buvo suvaržytos. Kilus antrai feministinio judėjimo bangai 1960 metais, iki 1970 metų susiformavo ir įsivyravo liberalios moters koncepcija, tuo pačiu atsirado daugiau galimybių moterims veikti kaip vyrams. Lygybės principas plačiai imtas taikyti darbo teisiniuose santykiuose, būtent dėl to moterims išaugo galimybės daryti su profesija susijusius nusikaltimus (pvz., turto išvaistymas), dar daugiau – moterų nusikalstamumas augo ir ne su profesija susijusioje srityje, pvz., vagystės, sukčiavimas [2,551].
Sudėtingesnę liberalaus feminizmo teoriją pateikė J.Figuera-McDonough. Ji teigė, kad vyrą ir moterį sieja vienodi polinkiai. Lygių galimybių idėjos įgyvendinimas privedė prie vienodo abiejų lyčių nusikalstamo elgesio modelio [2,551].
Liberaliosios feministės taip pat siekia paaiškinti nusikaltimą lyčių vaidmens visuomenėje aspektu. 1970 metais keletas liberaliųjų feminisčių akcentavo ypatingą santykį tarp lyčių vaidmens ir nusikaltimo – nusikaltimų rūšys yra susiję su skirtingais lūkesčiais iš vyrų ir moterų elgesio. A. Oakley teigia, kad vyrų ir moterų daromų nusikaltimų modeliai yra tarsi “pririšti” prie vyriškumo bei moteriškumo kultūrų modelių. Ji nusikaltimą traktuoja kaip reiškinį, labiau būdingą vyriškumo kultūrai, o tai tuo pa
ačiu padeda paaiškinti žemesnį moterų nusikalstamumo lygį. A.Oakley pagrindiniai argumentai:
1) Nusikalstamumas ir vyriškumas yra tiesiogiai susiję.
2) Fizinės jėgos, agresijos demonstravimas, akivaizdus ir išorinis pasiekimų akcentavimas – tai yra pagrindiniai vyro asmenybės išraiškos rodikliai, pasireiškiantys teisėtu arba neteisėtu būdu.
3) Lyčių skirtumų nykimas išryškėjo paskutiniais metais, šis reiškinys yra susijęs su modernaus gyvenimo teikiamomis galimybėmis.
Šį požiūrį toliau plėtojo Adler: būtent dėl 1970 metų moterų judėjimo, lyčių vaidmenys visuomenėje supanašėjo, moterys suvyriškėjo, o tai paaiškina smurtinių nusikaltimų, kuriuos padarė moterys, skaičiaus išaugimą. [2,551]

· Marksistinis feminizmas.
Marksistinio ir liberalaus feminizmo idėjos žymiai skiriasi. Marksistės-feministės, sekdamos Engelsu, teigia, kad klasės ir lyčių skirtumai ryškūs darbo sferoje, o tai sąlygoja skirtingą vyrų ir moterų socialinę padėtį visuomenėje. Pagal marksistes-feministes, išsivysčius privatinei nuosavybei, vyrai ėmė dominuoti visose socialinėse sferose. Lyčių ir klasių nelygybė susiformavo dėl nuosavybės teisinių santykių bei kapitalizmo išplitimo. Vyrų dominavimas – klasinės visuomenės įrodymas.
Marksistinio feminizmo šalininkė Sh.Balcan teigia, kad kapitalizmas – pagrindinis stimulas ir sąlyga moterų nusikalstamumo susiformavimui. Pagal ją, norint suprasti moterų nusikalstamumo priežastis, reikia išmanyti seksologijos teorijas, žinoti “teisėtą” šeimos struktūrą pagal kapitalizmo doktrinos reikalavimus. Remiantis kapitalistinės visuomenės poreikiais, moterų vaidmuo pasireiškia tik šeimoje, namuose ir seksualiniame gyvenime. Seksologijos teorijos – kapitalistinių santykių ideologinis rezultatas, nustatantis moterų padėtį visuomenėje bei paaiškinantis moterų nusikalstamumo augimą. Nesmurtiniai moterų nusikaltimai (pvz., prostitucija, vagystės) atspindi visas išvardintas sąlygas. Dar daugiau, smurtiniuose moterų nusikaltimuose (pvz., žmogžudystėse) aukos dažniausiai yra šeimos nariai, giminaičiai ar meilužiai. Moterys retai naudoja ginklus, jos nusikaltimo įrankiais pasirenka namų apyvokos daiktus (pvz., virtuvinius peilius). Moterų nusikalstamumas – engiamų moterų padėties atspindys kapitalistinės ekonomikos sistemoje. [2,553]
J.H.Schwendinger analizuodama išžaginimo priežastis, teigia, kad vyrų smurto lygį bet kurioje visuomenėje sąlygoja santykiai, susiklostę tarp klasių ir gamybos būdo. Ji įrodinėja, kad visuomenėse be prekinės gamybos moterys ir vyrai yra lygūs daugelyje visuomeninio gyvenimo sferų. Dėl to smurtas prieš moteris beveik neegzistuoja. Kai tokios visuomenės ima keistis (nesvarbu, ar savanoriškai, ar priverstinai), vyrai ima kontroliuoti gamybinę sistemą, o moterys “įkalinamos” namuose. Toks darbo pasiskirstymas didina vyrų autoritetą ir menkina moterų socialinę padėtį, o tuo pačiu didina vyrų smurtą prieš moteris. Vadinasi, lyčių nelygybė ir smurtas prieš moteris yra susiję su gamybos būdu. Taigi J.H. Schwendinger daro išvadą, kad naudojami gamybos būdai klasinėje visuomenėje sukelia ir stiprina lyčių nelygybę ir smurtą prieš moteris.

· Radikalusis feminizmas.
Radikaliosios feministės teigia, kad vyrų jėga ir privilegijos – pagrindinės priežastys, nulemiančios socialinius santykius ir lyčių nelygybę. Pagal radikaliąsias feministes, svarbiausių visuomenėje susiklostančių santykių šaknys siekia patriarchatą. Jų teigimu, tokie santykiai kaip klasinis susiskirstymas ir gamybos būdai yra visiškai nesusiję su vyrų ir moterų santykiais.
Radikaliojo feminizmo šalininkės Jaggar ir Rothenberg teigia:
1) Istoriškai, moterys – pirmoji engiama visuomenės dalis.
2) Moterų priespauda yra plačiausiai paplitęs reiškinys bet kurioje visuomenėje.
3) Moterų priespauda yra giliausiai įsišaknijusi priespaudos rūšis, kurios neįmanoma pašalinti tokiais socialiniais pokyčiais kaip klasinės visuomenės panaikinimas.
Garsi radikalioji feministė C.MacKinnon teigia, kad vakarų visuomenėse pagrindinė vyrų dominavimo sritis – moterų seksualinio gyvenimo kontrolė. Seksualumas – pirmoji sritis, kurioje pasireiškia vyrų jėga. Pagal C.MacKinnon, jėga moterims pasireiškia per seksualinę prievartą (žaginimus, žmonos mušimą, tvirkinimą, seksualinį priekabiavimą ar pornografiją) [2,554].
Radikaliosios feministės, kalbėdamos apie moterų nusikalstamumą, koncentruojasi ties smurto naudojimu prieš moteris. Radikalus feminizmas diskusijoje apie nusikaltimą teikia ypatingą reikšmę biologiniam determinizmui. S.Brownmiller, analizuodama išžaginimą, teigia: remiantis anatominiu “įstatymu” – neišvengiama lytinių organų konstrukcija, bei pagal gamtos dėsnius vyras buvo grobikas, o moteris – auka. Taigi lyčių nelygybė – anatominių ir biologinių vyro bei moters skirtumų rezultatas. Vyrų anatominė ir biologinė kūno sandara skatina žaginti moteris, o moterys dėl fizinės kūno sandaros negali “atsilyginti” tuo pačiu. Moterų pavaldumas ir vyrų smurtas prieš moteris – biologinių faktų rezultatas. S.Brownmiller tęsia toliau: vyro anatomija sukūrė vyro-grobiko ideologiją. Dėl to išžaginimas – “sąmoningas bauginimo procesas, kurio metu žagintojas laiko moterį baimės būsenoje” [2,554]. Kai kurių radikalių feminisčių teigimu, išžaginimas kaip reiškinys natūraliai atlieka moterų kontrolės funkciją, dėl to tiek išžaginimas, tiek smurtas yra tik biologiniai aktai.
Daugelis radikalaus feminizmo atstovių nesutinka su kraštutiniu biologiniu S.Brownmiller determinizmu, tai argumentuodami: moters-aukos ir vyro-grobiko samprata yra kilusi ne dėl žmogaus biologinių savybių, o dėl socialinės padėties. E.Stanko teigia, kad būtent dėl vyrų dominavimo visuomenėje “normalus” vyras yra fiziškai agresyvus ir “normali” moteris tą agresiją patiria per seksualinę prievartą. Jos manymu, smurtas prieš moteris tapo įprastiniu, universaliu reiškiniu: “Visose visuomenėse, visais laikais būti moterimi reiškia nuolat patirti fizinį ir/ar seksualinį vyrų terorizmą”. Taigi, vyrų smurtas – universalaus vyrų dominavimo ir moterų “žemesnės” padėties atspindys. Dar daugiau, E.Stanko išsako savo poziciją seksualumo atžvilgiu: moterys nuo jauno amžiaus mokomos, kad jų seksualumas priklauso ne joms – vyrai gali bet kuriuo metu įsibrauti į jį. Seksualumas – viena iš jėgos formų, įkūnyta vienoje iš lyčių. Vyro seksualinis ir fizinis “meistriškumas” pirmauja, viršija moters seksualinę ir fizinę autonomiją [2,555]. Moterys, būdamos vyro priedu, turi priimti vyro seksualinę ir fizinę agresiją, nes tai – dalis to, kas vyrą daro tikru vyru. Vyro smurtas – yra patriarchalinės kultūros paprotys. Tokia ideologija padeda išlaikyti vyro dominavimą ir kontrolę moterų atžvilgiu.
Taigi radikaliųjų feminisčių pagrindinis teiginys: socialinės visuomenės struktūra atspindi vyro visapusiško dominavimo sistemą. Dominavimo forma, sukonstruota pačių vyrų, įgalina juos kontroliuoti netgi moterų kūnus, jėga įkalinant kaip seksualines verges.

· Socialistinis feminizmas.

Socialistinis feminizmas skiriasi tiek nuo marksistinio, tiek nuo radikalaus feminizmo formų- jis prioriteto neteikia nei klasinės visuomenės sampratai, nei lyčių fizinei nelygybei. Socialistinio feminizmo atstovės teigia, kad klasinė visuomenė ir lyčių skirtumai sąveikauja tarpusavyje. Klasės ir lytys sąveikauja tam, kad nustatytų visuomenės socialinę organizaciją. Tam kad suprastume, kas yra klasė, mes privalome pažinti jos struktūrą lyčių pasiskirstymo aspektu. Ir atvirkščiai, tam, kad suprastume lyčių skirtumus, mes turime išanalizuoti klasės įtaką jos struktūrai. Vadinasi, visi mūsų gyvenimo patyrimai išgyvenami klasės ir lyčių santykių sferoje.

Socialistinio feminizmo šalininkė J.Messerschmidt pateikė nusikaltimo sampratą. Ji teigia, kad Jungtinės Amerikos Valstijos yra patriarchalinė-kapitalistinė visuomenė, dėl to būtent patriarchato ir kapitalizmo sąveika suformuoja nusikaltimų rūšis ir sunkumą. Ši sąveika sukuria bejėgę moterų grupę, darbo bei žemesnes klases, galingą vyrų grupę, tradicinę vidurinę klasę ir kapitalistų klasę. Galingas yra tas (tiek lyčių, tiek klasių sferoje), kuris daro didelę žalą visuomenei, o ne tas, kuris vargšas ir pavaldus. Lyčių ir klasių sąveika nustato jėgos ir bejėgiškumo vietą lyčių/klasių hierarchijoje. Tai sąlygoja nusikalstamumo kokybinius ir kiekybinius rodiklius, o kartu ir galimybes juos paveikti darant nusikaltimus.
“Galingieji” turi daugiau teisėtų galimybių, tačiau proporcingai jie turi daugiau galimybių veikti neteisėtai. Vyrai iš kapitalistinės klasės turi didžiausią galią, o tuo pačiu ir didesnes galimybes daryti nusikaltimus ne tik kad dažniau, bet dažnai ir daug pavojingesniu ir žalingesniu visuomenei būdu. Vyrų iš žemesnės klasės padėtis klasinėje visuomenėje apibrėžia sritis, kurių ribose jie gali daryti (pavyzdžiui, dažnai jie neturi galimybės daryti nusikaltimų ekonomikai, taip pat kaip vyrai iš kapitalistinės klasės neturi poreikio daryti “tradicinius” nusikaltimus). Žemas moterų nusikalstamumas, pagal J.Messerschmidt, gali būti paaiškinamas bejėgiška moterų padėtimi visuomenėje. Žeminantis pavaldumas vyrams moterims suteikia mažai teisėtų veikimo būdų, o tuo pačiu mažai galimybių veikti neteisėtai. Taigi socialistinio feminizmo atstovai teigia, kad nusikalstamumas yra susijęs su skirtingų lyčių/klasių galimybėmis.
Svarbu paminėti tai, kad šios keturios feminizmo formos yra tradicinės, plačiausiai išvystytos. Literatūroje skiriami jų porūšiai: postmodernistinis feminizmas, “juodasis” feminizmas arba “spalvotųjų moterų” feminizmas, kultūrinis feminizmas, materialinis feminizmas, psichoanalitinis feminizmas, egzistencialistinis feminizmas ir pan. [1,264]
Nepaisant feminizmo formų skirtumų, jas vienija keletas esminių teiginių. Caulfield ir Wonders išskyrė penkias, visas feminizmo teorijas siejančias sąvokas: lytis, jėga, socialinė aplinka, socialiniai procesai ir socialiniai pokyčiai.[1, 265]

FEMINISTINIŲ TEORIJŲ KRITIKA

Feministinių teorijų atstovai kriminologai teigia, kad nepaisant to, jog yra bendras nusikaltimo aiškinimas, visos kriminologinės teorijos ignoruoja moterų nusikalstamumą arba jį iškreipia bandydami teoriškai pagrįsti. Toks reiškinys – ne mažytė yda, o svarbiausias kriminologijos teorijų trūkumas. L.Gelsthorpe ir A.Morris yra teisūs, kai teigia: teorijos yra nepagrįstos ir silpnos, jei jos negali būti taikomos bent pusei visuomenės. Nusikaltimų tyrimo teorijos turėtų tyrinėti tiek vyrų, tiek moterų elgesį ir tokiu būdu išryškinti pagrindinius faktorius, lemiančius vyrų ir moterų nusikalstamumo skirtumus [2,542-543].

Visos įtakingiausios kriminologijos teorijos (tiek tradicinės, tiek radikaliosios) ignoravo moteris kaip nusikaltimo subjektus. Štai keletas žymių kriminologų požiūrių į moters ir nusikaltimo santykį.

Feministinių teorijų svarbiausias tikslas – panaikinti moterų nelygybę ir pavaldumą vyrams tiek socialinių, tiek teisinių pokyčių pagalba. Tačiau, anot C.Daly, mechaniškas, formalus teisinės lygybės sukūrimas nepatenkins moterių lūkesčių. Formalūs teisiniai pokyčiai netgi dar labiau pakenks ir taip diskriminuojamoms moterims.[1, 268-269]

C.Lombroso savo darbuose šiek tiek nagrinėjo moterų nusikalstamumo priežastis. C.Lombroso moterį apibūdino kaip fiziškai ir psichologiškai pasyvias, nedoras būtybes. Jis teigia, kad moterys turi ribotas protines galimybes, dėl to “normali” moteris yra moteriška, o daranti nusikaltimus moteris – vyriška. Moters-nusikaltėlės kaukolės, fizionomijos anomalijos ir protiniai sugebėjimai artimi vyro tiems patiems bruožams. Moteris, daranti nusikaltimus, dažnai turi “vyrišką kaukuolę” bei didelį kūno plaukuotumą. Vyriškumo požymių pasireiškimas moteryje – iškrypimas pats savaime. [2,545] Moterų nusikalstamumas, kaip ir vyrų, buvo biologiškai iš anksto numatytas ir gali būti atpažintas pagal fizinius požymius. Prostitutės – pati gėdingiausia moterų-nusikaltėlių rūšis. Nenuostabu, kad jos turi ryškiausius fizinių anomalijų ženklus. Taigi C.Lombroso moterų nusikalstamumą tyrinėjo dviem aspektais: moterų nusikalstamumas – jų seksualinio gyvenimo rezultatas; moterų nusikalstamumas – suvyriškėjimo rezultatas.

Kriminologas A.Cohen teigia, kad sėkmės standartai yra taikomi tik vyrams. Vyrai varžosi su kitais vyrais dėl ekonominės sėkmės, jų vaidmuo visuomenėje pasireiškia racionaliu bei agresyviu tikslo siekimu. Tuo tarpu moterų pagrindinis susidomėjimas – santykių su vyrais plėtojimas.[2,456] Tačiau A.Cohen neatsako į klausimą, kodėl moterys vis dėl to daro nusikaltimus, ir kaip jų nusikalstamas elgesys yra susijęs su vyro ir moters santykiais.
F.Adler teigia, kad 1970 metais prasidėjus moterų judėjimui, palaipsniui moterys suvyriškėjo, o tai sąlygojo moterų nusikalstamumo lygio augimą. Dar daugiau, moterys-nusikaltėlės ėmė naudoti ginklus, smurtauti, tapo agresyviomis. Tačiau F.Adler ignoruoja faktą, kad nuo 1960 metų moterų smurtinių nusikaltimų skaičius šiek tiek augo, tačiau santykinai mažesniu greičiu nei vyrų. Tolesni tyrinėjimai įrodinėja, kad statistiką labiau įtakojo teisėsaugos institucijų veiklos efektyvumas, o ne moterų judėjimas.[2,548] Kitas svarus argumentas: statistika rodo, kad nėra jokių faktinių įrodymų, jog aktyviai dalyvaujančios feminizmo judėjime moterys daro daugiau nusikaltimų, nei tos, kurios nėra feminizmo šalininkės [3,133].

J.Hagan teigia, kad tarp tėvų ir vaikų egzistuoja “instrumento”-objekto santykiai. Tėvai – vaiko kontrolės “instrumentas”, vaikai – tokios kontrolės objektas. Be to, santykių turinys priklauso nuo klasės bei lyties. Paskutiniais metais moterys sparčiai įsitraukia į darbo rinką, tokiu būdu įgyja naują vaidmenį šeimoje. J.Hagan išskiria dvi šeimos struktūras, kurių susidarymą lėmė vis didesnis moterų dalyvavimas darbo rinkoje:
1) Patriarchalinėse šeimose vyras/tėvas dirba už namų ribų ir taip išlaiko savo dalinį nepriklausomumą, o žmona/motina dirba namie. Taigi patriarchalinėje šeimoje augančios dukros natūraliai savo ateitį sieja su namų šeimininkavimu, mokomos niekuomet nepriimti rizikingų sprendimų ir atvirkščiai, sūnūs yra ruošiami aktyviam dalyvavimui visuomeniniame gyvenime. Tokioje šeimoje užaugusių dukrų nusikalstamumo lygis mažas, o sūnų didelis.
2) Lygių galimybių šeimose dirba ir žmona/motina, ir vyras/tėvas taip abu išlaikydami dalinį savarankiškumą ir nepriklausomumą. Tokių šeimų tiek dukros, tiek sūnūs yra ruošiami aktyviam gyvenimui už “namų slenksčio”, skatinami rizikuoti. Lygių galimybių šeimoje užaugusių tiek dukrų, tiek sūnų nusikalstamumo lygis beveik nesiskiria. [4, 21-22; 2, 549]
Šios teorijos kritikai teigia, kad negalima taip paprastai daryti išvados, kad autoriteto turėjimas darbo rinkoje išlieka autoritetu namuose. Nors ekonominė nepriklausomybė moterims – pirmas žingsnis lygybės link, tai negarantuoja lyčių skirtumų išnykimo namuose.
Feministinės teorijos susilaukė didelės kritikos ir iš “spalvotųjų moterų”. Jos teigia, kad nepakankamai dėmesio skiriama juodaodžių moterų nusikalstamumo priežasčių tyrinėjimams. Baltaodžių ir juodaodžių moterų nusikalstamumo lygis labai skiriasi. Žinoma, tokia kritika neneigia teorijų galiojimo, tačiau reikalauja, kad tyrinėjimuose būtų atsižvelgiama į rasinius bei etninius skirtumus. [1, 275]
Čia tik keletas kriminologijos teorijų, rodančių visiškai besiskiriančią moters vaidmens nusikalstamumo struktūroje poziciją. Dar daugiau, visas feministines teorijas paneigia W.Einstadter Stuart Henry teigdamas, kad pagrindinė problema, aiškinant moterų nusikalstamumo priežastis, – ne vyro ir moters santykis, o tradicinės ir netradicinės moters santykio analizė.[2,557] Galų gale, kriminologijos teorijų kūrimo realybė yra ta, kad atskiros teorinės koncepcijos stengiasi paneigti kitas, net nebandydamos ieškoti bendro požiūrio į nusikalstamumo priežastis [2, 276].

IŠVADOS

1. Feministinė kriminologija per gana trumpą laikotarpį padarė žymią įtaką kriminologijos mokslui.
2. Feministės įrodė, kad kriminologijos teorijos, bandydamos sukurti bendrą nusikaltimo sampratą bei nusikalstamumo priežasčių paaiškinimą, ignoravo lyčių skirtumus ir moterų nusikalstamumą.
3. Feminisčių judėjimo metu susiformavo keturios feminizmo formos: liberalusis, marksistinis, radikalusis ir socialistinis, kurie, be kita ko, bandė atskleisti moterų nusikalstamumo priežastis.
4. Kiekviena feminizmo forma į moters ir vyro santykius žiūri skirtingai, kelia skirtingus klausimus, skirtingai aiškina ir moterų nusikalstamumo priežastis.
5. Atskiros feministinės teorijos bando įrodyti savo tyrinėjimų rezultatus ir paneigti kitų teorijų tezes, net nebandydamos ieškoti bendrų nusikalstamumo priežasčių modelių.

LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Werner Einstadter Stuart Henry.Criminological theory. – London, 1995.
2. Beirne P., Messerschmidt J. Criminology. – New York 1995.
3. Conklin J.E. Criminology. – New York, 1989.
4. Chesney-Lind M. Girls, Women, and Crime. – New York, 1997.
5. Young J. The exclusive society. – London

Leave a Comment