Gincu sprendimo tarptautiniuose komercinuose arbitrazuose tvarka

KAUNO KOLEGIJOS

EKONOMIKOS IR TEISĖS FAKULTETAS

TEISĖS KATEDRA

TARPTAUTINĖS TEISĖS KURSINIS DARBAS

GINČŲ SPRENDIMO TARPTAUTINIUOSE KOMERCINIUOSE ARBITRAŽUOSE TVARKA

Kaunas 2003

Įvadas

Šiame darbe analizuosiu teisinių arbitražo pagrindų atsiradimą

Lietuvoje bei arbitražo vystymąsi per pastarąjį dešimtmetį, taip pat apžvelgsiu Lietuvos komercinio arbitražo įstatymą bei arbitražo sąlygos naudojimo praktiką komerciniuose kontraktuose.

Darbe sieksiu išanalizuoti bei palyginti naujas arbitražinių sprendimų pripažinimo ir vykdymo tendencijas, jau nusistovėjusią užsienio arbitražų sprendimų įgyvendinimo teisminę praktiką bei užsienio ir Lietuvos

Respublikos teisinių aktų, reguliuojančių arbitražo, teisinę padėtį.

Objektas. Tarptautiniai ginčų svarba, jų sudarymas, tvarka ir nauda fiziniams ir juridiniams asmenims.

Darbo tikslas. Pateikti ir išanalizuoti ginčų tarptautiniuose komerciniuose arbitražuose proceso stadijas.

Arbitražas – tai vienas iš alternatyvių ginčų sprendimo būdų. Be arbitražo, kiti alternatyvūs ginčų sprendimo būdai yra:

1) tiesioginės derybos;

2) tarpininkavimas;

3) taikinimo procedūra ir kt.

Arbitražas yra pats populiariausias iš visų alternatyvių ginčų sprendimo būdų. Kai kuriose valstybėse komerciniai ginčai daugiausia ir yra sprendžiami arbitraže, o ne teisme.

Sudarydamos tarptautinius komercinius sandorius ir pasirašydamos kontraktus (sutartis), šalys paprastai neabejoja, kad jų prisiimti įsipareigojimai bus įvykdyti nustatyta tvarka, tiksliai, laiku, ir ginčų dėl jų nekils,.

Tačiau praktiškai neretai būna kitaip – prievolės nevykdomos ar neatitinkamai įvykdomos, ne laiku atsiskaitoma už teikiamas prekes ar atliktus darbus. Ir tai ne visada priklauso nuo blogos šalių valios.

Todėl viena iš pagrindinių normalaus tarptautinio komercinio bendradarbiavimo, sąlygų yra tikslus ginčų sprendimo tvarkos sureguliavimas. To siekiant sandorių šalys dažniausiai iš anksto (rečiau kilus ginčui) susitaria dėl potencialiai galimų (ar kilusių) ginčų sprendimo tvarkos ir tą savo susitarimą įtvirtina atskiroje kontrakto dalyje ar sutartyje.

Jeigu susitariama dėl arbitražinio ginčų sprendimo būdo, tai kontrakte įrašoma arbitražinė išlyga (klauzulė) arba (dažniausiai dėl jau kilusio ginčo) sudaromas atskira arbitražinis susitarimas. Juose nustatoma ginčų sprendimo tvarka, įvardijama konkreti arbitražo institucija, kuriai patikim spręsti ginčą, aptariamos jo nagrinėjimo bei sprendimo pagrindinės sąlygos.

Didžioji tarptautinių ginčų dauguma šiuo metu išsprendžiama arbitražiniu būdu, pasirenkant nuolatinio ir vienkartinio (ad hoc)

arbitražo formą. O institucijos (trečiųjų teismai), kurios organizuoja tarptautinių komercinių ginčų nagrinėjimą ir sprendimą, vadinamos tarptautiniais komerciniais arbitražais arba tarptautinio komercinio arbitražo teismais.

1. Tarptautinių komercinių ginčų samprata

Tuo atveju, kai tarptautinis ginčas kyla – kaip dažniausiai ir yra

– labiau dėl pažeidimų, padarytų ne tiesiogiai pačiai valstybei, bet dėl pažeidimų, padarytų valstybės nacionalinis subjektams (fiziniams ir juridiniams asmenims), paminėtini pora kitų preliminarių dalykų. Pirmasis yra bendrosiose tarptautinės teisės principas, nustatantis, kad tik nukentėjusio asmens pilietybės valstybė gali pateikti ieškinį dėl tokių pažeidimų, ir antrasis, susijęs su pirmuoju principas, nustatantis, kad tarptautinis ieškinys gali būti pateiktas tiki išnaudojus prieinamas vidaus gynybos priemones valstybėje, padariusioje pažeidimą. Abu principai buvo iš esmės pakeisti kai kurių tarptautinių tribunolų veikloje. Iš tikrųjų tie pakeitimai yra vieni tarp svarbiausių revoliucinių pakitimų, įvykusių tarptautinių ginčų sprendimo srityje.

Įvairiose tarptautinio – ūkinio bendradarbiavimo srityse galimi iš esmės dvejopo pobūdžio ginčai bei nesutarimai: 1) komerciniai, kylantys iš pelno (naudos) siekiančios veiklos, ir 2) deliktiniai, kylantys iš žalos, nesusijusios su komercine veikla, padarymo. Didžioji tarptautinių komercinių ginčų dauguma kyla iš kontraktų, kuriais bendradarbiaujančios šalys reguliuoja tarpusavio santykius.

Pagal Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 4 str.

prie tarptautinio pobūdžio priskiriami ginčai:

➢ kai ginčo šalių komercinės įmonės, sudarant arbitražinį susitarimą, buvo skirtingose valstybėse;

➢ kai arbitražo vieta, jeigu ji nenurodyta arbitražiniame susitarime ar aptarta kokiu nors kitu jį atitinkančiu būdu, yra už valstybės, kurioje šalys turi savo komercines įmones, ribų;

➢ kai vieta, kurioje turi būti įvykdyta didelė dalis prievolių, kylančių iš šalių komercinių santykių, yra už valstybės, kurioje šalys turi savo komercines įmones, ribų;

➢ kai labiausiai su ginčo dalyku susijusi vieta yra už valstybės, kurioje šalys turi savo komercines įmones, ribų;

➢ kai šalys susitaria, kad arbitražinio susitarimo dalykas yra susijęs daugiau nei su viena valstybe;

➢ kai viena ar abi ginčo šalys yra Lietuvos ūkio subjektai, į kuriuos investuotas užsienio kapitalas.

➢ Visais šiais atvejais šalių susitarimu ginčas gali būti perduotas nagrinėti tarptautiniam komerciniam arbitražui.

2. Tarptautinių komercinių ginčų kilimo priežastys

Tarptautinių komercinių ginčų priežastys būna įvairios.

Dabartinėmis, sparčiai didėjančios tarptautinės ekonominės integracijos bei rinkos globalizacijos sąlygomis, kai komercinis bendradarbiavimas aprėpia ne tik visas ūkinės, bet ir kitas žmonių veiklos sritis, praktiškai tampa neįmanoma apsieiti be sudėtingo tą veiklą reguliuojančio teisinio mechanizmo.

Komercinio bendradarbiavimo dalyviams dažnai sunku susiorientuoti teisės aktų, reguliuojančių komercinius santykius, gausoje, įvairovėje, įsigilinti į juose nustatytų reikalavimų esmę. Todėl daugelio tarptautinių komercinių ginčų priežastis būna įstatymų, reguliuojančių komercinius-ūkinius santykius nežinojimas ar jų nepaisymas.

Dažni taip pat komerciniai ginčai dėl pačių įstatymų netobulumo (pvz., neaiškiai sureguliuotų juose santykių), dėl netinkamo jų taikymo praktikoje dėl skirtingų valstybių įstatymų kolizijų ir kitų su teisės normų taikymu susijusių aplinkybių.

Tačiau dažniausiai komerciniai ginčai kyla dėl netinkamo kontraktų (sutarčių) įforminimo (ypač dėl netiksliai ar neaiškiai juose suformuluotų sąlygų) ir dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo ar netinkamo vykdymo.

Net ir tobulai įformintas kontraktas (sutartis) nėra visiška garantija, kad anksčiau ar vėliau nesusidarys ginčui kilti sąlygos (pvz., dėl nenugalimos jėgos – force majeure aplinkybių skirtingo aiškinimo, dėl kurios nors kontrahento netinkamo poelgio ir kt.).

Turint visa tai galvoje, labai svarbu iš anksto įforminti kontrakte potencialiai galimų ginčų sprendimo tvarką, pasirinkti tinkamą jų sprendimo būdą ir instituciją, kuriai deleguojama ginčų sprendimo teisė.

3. Tarptautinių komercinių ginčų sprendimo budai

3.1 Bendrosios pastabos

Suprantama, geriau, kai kilęs tarptautinis komercinis ginčas, sureguliuojamas be teismo ar arbitražo, o neteisminio pobūdžio nesutarimų šalinimo būdais: derybomis, tarpininkavimu ir kt. Tačiau ne visada taikinamojo pobūdžio būdai ginčui sureguliuoti būna šalims priimtini arba ne visada jie padeda pasiekti tikslą. Kartais dėl ginčo išsprendimo šalims tenka kreiptis į institucijas, kurių sprendimai paremti valstybinės prievartos galia.

Tarptautinėje komercijoje šiuo metu taikomas teisminis ir keli alternatyviniai ginčų sprendimo būdai. Tarp pastarųjų savo reikšmingumu išsiskiria arbitražinis ginčų sprendimo būdas.Teisminio ir arbitražinio ginčo sprendimo būdai panašūs tuo, kad teismų ir arbitražų sprendimai prireikus gali būti įgyvendinami pasitelkus valstybinę prievartą. Tačiau kitais aspektais šie tarptautinių komercinių ginčų sprendimo būdai iš esmės skiriasi.

Prie kitų alternatyvių tarptautinių komercinių ginčų sprendimo būdų priskiriami: betarpiškos ginčo šalių derybos, tarpininkavimas – taikinimas, mini teismas. Taikant bet kurį iš šių būdų, nesutarimu sureguliavimo galimybės bei pasiektų susitarimų įvykdymas visiškai priklauso nuo šalių geros valios. Valstybė savo prievartos galia jų įgyvendinimo neužtikrina.

3.2 Teisminis tarptautinių komercinių ginčų sprendimas

Kilus ginčui, kuris turi būti sprendžiamas arbitražu, turi būti pradedamas arbitražo procesas ir suformuojamas arbitražo teismas. Terminas nuo ginčo kilimo, per kurį ieškovas turi inicijuoti arbitražą ir kuriam pasibaigus ieškinys yra negalimas dėl (praleisto) termino, dažnai nustatomas komerciniuose kontraktuose.

Kai kurių valstybių įstatymai, veikiantys kaip lex arbitri (taikytina teisė), gali vietiniams teismams suteikti įgaliojimus pratęsti tokiuose arbitražiniuose susitarimuose numatytus terminus.Net ir tuo atveju, kai pačiame arbitražiniame susitarime nėra nustatyta tokių terminų, sutartiniams įsipareigojimams taikytina teisė gali, kaip materialinės teisės dalyką, nustatyti terminą ieškiniui pateikti.

Tokiu atveju tikėtina, kad arbitražo teismas jau inicijavus arbitražą svarstys šalies pareiškimą, kad ieškinys negalimas, nes terminas yra praleistas.te Komercinių sandorių dalyviai dažniausiai patys nustato, kokiu būdu turi būti sprendžiami jų ginčai bei nesutarimai, ir tą savo apsisprendimą įtvirtina kontrakte (sutartyje).Pasirinkus teisminį komercinių ginčų sprendimo būdą, kontrakte (sutartyje) šalys nurodo pavadinimą valstybės, kurios teismui jos deleguoja teisę spręsti ginčą.

Tos valstybės teisė tokiais atvejais dažniausiai pasirenkama ir kontrakto vykdymui reguliuoti (taikomoji teisė). Galimos trys alternatyvinės valstybinio teismo pasirinkimo galimybės: ieškovo šalies, atsakovo šalies teismo ir trečiosios valstybės.

Įgalinimai trečiosios valstybės teismui spręsti ginčą dažnai deleguojami tada, kai tarp kontrahentų ir tos (trečiosios) valstybės yra koks nors dalykinis ryšys (pvz., jos teritorijoje yra kontrakto objektas), arba kai šalims nepavyksta susitarti, kad ginčą spręstų kurios nors jų nacionalinis teismas ar arbitražas. Žinotina, kad dėl tokio pasirinkimo ginčo atveju gali susidaryti nemažų papildomų išlaidų dėl dokumentų vertimo į teismo šalies valstybinę kalbą, dėl vertėjų ir vietinių advokatų samdos ir kt. Be to, trečiosios valstybės teismas gali būti nekompetentingas išspręsti tarp užsieniečių kilusį ginčą. Todėl visus šiuos aspektus būtina įvertinti prieš perduodant ginčą spręsti trečiosios valstybės teismui.

Dažnai kontraktuose (sutartyse) ginčų sprendimo teisė deleguojama šalies-atsakovės valstybiniam teismui, o taikomąja teise pasirenkami tos valstybės įstatymai.

Dėl įvairių priežasčių teisminis ginčų sprendimo būdas tarptautinėje komercijoje praktikuojamas palyginti retai. Tačiau būna atvejų, kai tik šiuo būdu ir galima išspręsti kilusį ginčą. Į valstybinį teismą tenka kreiptis dėl ginčo išsprendimo šiais atvejais:

1) kai kontrakte (sutartyje) ginčų sprendimo būdas iš anksto nebuvo aptartas (įformintas), o vėliau kilus ginčui, nepavyksta šalims susitarti dėl jo perdavimo spręsti arbitražui;

2) kai arbitražinė išlyga kontrakte (sutartyje) suformuluota netinkamai (pvz., neįvardyta arbitražo institucija), o kilus ginčui šalis –

atsakovė atsisako ją tikslinti;

3) kai kontrakto arbitražinėje išlygoje numatomas arbitražas ad hoc, tačiau vėliau šalis – atsakovė atsisako jį sudaryti arba paklusti jo jurisdikcijai;

4) kai spręsti ginčą arbitražiniu būdu draudžia vienos ar kitos ginčo šalies nacionaliniai įstatymai, Pvz., pagal Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnį arbitražui negali būti perduoti: 1) ginčai, susiję su konkurencija, patentais, prekių ir paslaugų ženklais, bankrotu;

2) ginčai, jeigu viena iš šalių yra valstybės ar savivaldybės įmonė, įstaiga ar organizacija, jeigu tam nebuvo gautas išankstinis šios įmonės, įstaigos ar organizacijos steigėjo sutikimas; 3) ginčai, kylantys iš vartojimo sutarčių ir kai kurie kiti. Kai kuriu užsienio šalių įstatymai draudžia spręsti arbitražiniu būdu ginčus dėl vekselių, čekių, kai kurių rūšių sandorių.

Visais šiais atvejais ginčas gali būti išspręstas tik teisminiu būdu.

Galima nurodyti ir kelis atvejus, kai teisminis tarptautinių komercinių ginčų sprendimo būdas turi tam tikrų privalumų, palyginti su arbitražiniu.

Valstybinio teismo galia ir kompetencija kai kada gali būti veiksmingesnė už arbitražo kompetenciją, kai turima reikalo su nesąžiningu atsakovu, sąmoningai įvairiais būdais siekiančio išvengti arbitražinio proceso arba sutrukdyti ar užvilkinti sprendimo priėmimą ar įvykdymą.

Nors šiuolaikiniuose komercinio arbitražo įstatymuose ir jų pagrindais įsteigtų arbitražo institucijų reglamentuose yra nuostatos, ribojančios atsakovo galimybes blokuoti, vilkinti arba kitaip trukdyti arbitražinį nagrinėjimą, tačiau to kai kada gali nepakakti.

Arbitražinis teismas neturi fizinės galios priversti nesąžiningą atsakovą atlikti kai kuriuos svarbius procedūrinius veiksmus (pvz., pateikti reikiamus dokumentus, užtikrinti dalyvavimą arbitražinio teismo posėdyje ir kt.). Turto areštas ir kitos priverstinės ieškinio užtikrinimo priemonės tegalimos tik valstybinio teismo nutartimi, priimta pagal arbitražinio teismo prašymą. Valstybiniam teismui suteikta prievartos galia tokiais atvejais gali palengvinti ar pagreitinti ginčo išsprendimą.

Teisminis komercinių ginčų sprendimo būdas gali būti veiksmingesnis ir bylose, kuriose reikalingi nemaži praktiniai tikrinimai, liudytojų parodymai, ekspertų išvados. Ekspertų (taip pat ir liudytojų) dalyvavimas arbitražinėse procedūrose nėra privalomas. Tik pagal kai kurių šalių (pvz.,

JAV) įstatymus liudytojai gali būti prievarta atvesdinami į arbitražinio teismo posėdį. O ekspertų paslaugos visais atvejais galimos tik laisvo susitarimo pagrindais. Todėl, kilus tarptautiniam komerciniam ginčui, kuriam išspręsti reikalinga kokia nors prievarta, valstybinio teismo kompetencijos privalumai yra didesni.

3.3 Arbitražinis tarptautinių komercinių ginčų sprendimas

Kai kurie teigiami tarptautinių komercinių ginčų sprendimo valstybiniuose teismuose bruožai negali prilygti privalumams, kuriuos teikia jų nagrinėjimas arbitražiniu būdu. Svarbiausieji arbitražinio būdo privalumai yra šie:

1. Pasirinkus arbitražą kaip ginčo sprendimo būdą, šalys turi galimybe pasirinkti ir jo rūšį (institucinį ar ad hoc) bei konkrečią arbitražo instituciją. Jeigu pasirenkamas institucinis arbitražas, tai turi būti pasirinkta ir konkreti arbitražo institucija. Ji turi būti įvardyta kontrakto (sutarties) arbitražinėje išlygoje arba atskirai sudarytame arbitražiniame susitarime. Pastarajame gali būti aptarta ir arbitražinio teismo sudarymo tvarka, arbitrų skaičius, jų kvalifikacija bei kitos esminės bylos nagrinėjimo arbitražiniame teisme sąlygos. Toks pasirinkimas neįmanomas taikant teisminį ginčo sprendimo būdą.

2. Taikomosios teisės pasirinkimo galimybės – taip pat nemažas patogumas kontrakto šalims, kai jos susitaria iškilusius tarp jų nesutarimus spręsti arbitražo būdu. Vien dėl to, kad valstybiniuose teismuose, nepaisant tarptautinio ginčų pobūdžio, jie nagrinėjami ir sprendžiami vadovaujantis iš esmės tik teismo šalies įstatymais, užsienio partneriams toks bylinėjimosi būdas paprastai tampa nepriimtinas.

3. Arbitro pasirinkimo laisvė – kitas ženklus arbitražinio ginčų sprendimo būdo privalumas, palyginti su teisminiu. Valstybės teisme teisėjai skiriami konkrečiam ginčui išspręsti nepriklausomai nuo šalių valios. Tuo tarpu Arbitražiniame (trečiųjų) teisme ginčo šalys visada turi galimybę pasirinkti po vieną (ar iš viso vieną) arbitrai kuriems jos patiki ir kuriuos laiko tinkamais (kompetentingais) ginčui išspręsti. Tai suteikia arbitražiniam teismui ir jo priimamiems sprendimams didesnę bešališkumo reputaciją, autoritetą bei pasitikėjimą.

4. Arbitražinio teismo kompetencija – dar vienas ginčų sprendimo arbitražiniu būdu pranašumas, palyginti su teisminiu. |Bylas arbitraže paprastai imasi nagrinėti bei spręsti tik specialistai. Tai gali būti ne tik teisininkai, žinantys įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus, bet ir įvairių verslo sričių praktikai, turintys komercinės veiklos patirtį bei teorinių žinių, reikalingų kvalifikuotai ir visapusiškai įvertinti ginčijamus klausimus (įskaitant teisinius, techninius, ekonominius, komercinius ir kitus jų aspektus). Prireikus dėl ginčo išsprendimo šalys gali kreiptis į specializuotą arbitražą arba pasirinkti arbitrais tam tikros (reikiamos) kvalifikacijos ar siauros veiklos srities specialistus –

profesionalus. Viso to praktiškai neįmanoma pasiekti nagrinėjant ginčą valstybės teisme.

5. Sprendimų neskundžiamumas – taip pat nemažas arbitražinio ginčų nagrinėjimo būdo pranašumas (palyginti su teisminiu), žymiai sutrumpinantis sprendimo įgyvendinimo ir ieškininių reikalavimų patenkinimo laiką. Dėl aukštos arbitrų kvalifikacijos ir jiems suteikiamos specialios kompetencijos arbitražiniai sprendimai paprastai laikomi neskundžiamais ir turi būti nedelsiant bei besąlygiškai įvykdyti. Arbitražinėse išlygose dažnai tiesiogiai nurodoma, kad arbitražo sprendimas yra galutinis, privalomas abiem ginčo šalims ir neskundžiamas valstybės teisme.

Tarptautiniuose teisiniuose aktuose ir valstybių įstatymuose numatytos labai ribotos teismų kišimosi į arbitražų veiklą galimybės, iš esmės tik esminių procedūros taisyklių pažeidimo atvejais.

6. Greitumas (operatyvumas) – dar vienas reikšmingas arbitražinio ginčų nagrinėjimo būdo privalumas, palyginti su teisminiu. Valstybės teisme civiliniai-teisiniai ginčai nagrinėjami vadovaujantis teismo šalies civilinio proceso kodekse nustatyta tvarka. Civilinio proceso kodeksai –

sudėtingi teisiniai aktai, kuriuose įtvirtinta daug įvairių procedūros taisyklių. Dėl įvairių formalumų civilinis procesas gali trukti ilgai.

Arbitražinis procesas žymiai mažiau formalizuotas, yra paprastesnis ir lankstesnis negu teisminis procesas. Visos institucinių tarptautinių komercinių arbitražų procedūros taisyklės telpa keliolikos puslapių reglamentuose, kuriuos tvirtina šių institucijų steigėjai – įvairios ūkio subjektų asociacijos, prekybos rūmų ar prekių biržų valdybos ir kt. Juos visada galima iš anksto įsigyti, išstudijuoti, be specialistų paramos suvokti juose nustatytus procedūros reikalavimus. Arbitražo ad hoc taisykles komerciniam ginčui išspręsti gali sukurti ir patvirtinti pačios ginčo šalys.

Vadovaujantis arbitražo reglamento taisyklėmis, ginčas gali būti išnagrinėtas bei išspręstas per labai trumpą laiką, žymiai greičiau, nei tą padaryti leidžia valstybinių teismų civilinio proceso taisyklės, numatančios sprendimų kasacinio bei apeliacinio apskundimo teisę ir kitokius procedūrinius formalumus, kurie sudaro priimtų sprendimų vilkinimo galimybes.

7. Konfidencialumas – svarbi ginčo nagrinėjimo sąlyga, kai viena ar abi ginčo šalys siekia išsaugoti komercines paslaptis. Civilinės bylos valstybiniuose teismuose sprendžiamos vadovaujantis proceso viešumo principu. Bylos svarstymas paprastai būna atviras. Jo metu reikalaujama, kad šalys pateiktų įrodymus, taigi atskleistų ir savo ūkinės veiklos specifiką. Posėdžiai protokoluojami, o motyvuoti sprendimai viešai skelbiami. Dėl viso to komercinės paslapties išsaugojimo galimybės yra labai ribotos.

Visai kitaip nagrinėjamas bei sprendžiamas ginčas arbitražiniame teisme. Arbitražinės bylos nagrinėjimas visada vyksta uždaru būdu.

Pašaliniai asmenys gali dalyvauti posėdyje tik abiem ginčo šalims sutikus.

Proceso eiga ir pateikiami įrodymai gali būti nefiksuojami, sprendimai viešai neskelbiami. Tai leidžia ginčo šalims išsaugoti savo komercines ar gamybines paslaptis bei firmų gerą reputaciją. Ypač patikima konfidencialumo išsaugojimo požiūriu yra ad hoc arbitražo forma, nes apie jo sudarymą, veiklą ir priimtą sprendimą prireikus gali būti žinoma tik ginčo šalims ir arbitrams.

8. Arbitražo vietos, laiko ir procesinės kalbos pasirinkimo galimybė taip pat teikia šiam ginčų nagrinėjimo bei sprendimo būdui nemažų privalumų. Kadangi ginčo nagrinėjimo arbitraže tvarka priklauso nuo šalių valios, joms susitarus ir arbitražui neprieštaraujant, bylos nagrinėjimas gali vykti bet kurioje vietoje (šalies viduje ar užsienyje), bet kuriuo suderintu ir šalims palankiu laiku (galima paankstinti bylos nagrinėjimą arba nukelti vėlesniam laikui), o diskusijos proceso metu gali vykti bet kuria tarp šalių ir arbitražo suderinta darbine kalba.

9. Arbitražų sprendimų vykdymas užtikrinamas vadovaujantis 1958 m.

Niujorke pasirašyta „Konvencija dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo”. Šią konvenciją Lietuvos Seimas ratifikavo 1995 m.

sausio 17 d. (VŽ, 1995, 10/208). Šiuo metu yra 116 valstybių – konvencijos dalyvių. Taigi visose jose tarptautinių komercinių arbitražų sprendimų įvykdymas faktiškai yra užtikrintas. Tuo tarpu valstybinių teismų sprendimai civilinėse bylose iš esmės įvykdomi tik tose šalyse, tarp kurių sudarytos sutartys dėl teisinio bendradarbiavimo komercinėse ir civilinės bylose. Lietuva tokias sutartis šiuo metu yra sudariusi tik su Rusija,

Moldova, Ukraina, Baltarusija, Latvija, Estija, Kazachija ir Turkija.

10. Pagaliau gana svarbus ir arbitražinių išlaidų klausimas.

Arbitražinės rinkliavos nustatomos priklausomai nuo ieškininio reikalavimo sumos ir paprastai svyruoja nuo 0,05 proc. iki 5 proc. Mažiau gali kainuoti, ginčo šalims pasirinkus arbitražą ad hoc, nes šiuo atveju joms iš esmės tereikia tik atlyginti arbitrams už jų suteiktas paslaugas.

Be to, ir institucinio, ir arbitražo ad hoc atvejais viena ar abi ginčo šalys kartais privalo atskirai apmokėti liudytojų, ekspertų, vertėjų, arbitrų kelionės, apgyvendinimo ir kitas išlaidas.

Dėl viso to ginčų nagrinėjimas tarptautiniame komerciniame arbitraže taip pat nėra pigus. |Tačiau, palyginti su bylos nagrinėjimo išlaidomis užsienio teismuose (ypač ten, kur privalu samdyti vietinį advokatą ) arbitražinis procesas vis dėlto yra gerokai pigesnis. Pvz., Vokietijoje teisminės rinkliavos sudaro 10 proc.

ieškinio sumos, o arbitražinės – vidutiniškai tik 2-3 proc. Arbitražinės išlaidos sumažėja, jeigu ginčui išspręsti pasirenkamas vienas arbitras arba mažiau pripažinta tarptautinio komercinio arbitražo institucija.

Ypatingais savo privalumais (palyginti su arbitražu ad hoc) išsiskiria institucinis tarptautinis komercinis arbitražas. Neabejotinas šios rūšies arbitražo privalumas tas, kad tik jis gali pasiūlyti ginčo šalims iš anksto parengtas bylos nagrinėjimo procedūros taisykles (reglamentą), rekomenduojamų arbitrų – kvalifikuotų specialistų sąrašą (iš kurio ginčo šalys gali pasirinkti tinkamus asmenis savo ginčui spręsti), arbitražinių rinkliavų taisykles, arbitravimo įkainių lenteles (iš kurių suinteresuotas asmuo gali tiksliai žinoti bylinėjimosi išlaidas) bei įvairias aptarnaujamojo pobūdžio paslaugas. Viso to nėra, pasirinkus arbitražą ad hoc.

Nemažas institucinio arbitražo privalumas ir tas, kad bylos nagrinėjimas kuruojamas administracijos, kuri turi šios veiklos tam tikrą patirtį, o pati institucija yra daugiau ar mažiau pripažinta tarptautiniu mastu. Dėl to arbitražo institucijų organizuojamų teismų sprendimai yra įtikinamesni (taigi ir lengviau įvykdomi) nei, pvz., tie, kuriuos priima niekam nežinomi vienkartiniai (ad hoc) arbitražiniai teismai. .

Pagaliau – kai kuriose tarptautinio komercinio arbitražo institucijose arbitražinių teismų (tribunolų) sprendimai papildomai peržiūrimi specialaus organo, siekiant garantuoti, kad jie visiškai atitinka juridinius formos ir turinio reikalavimus Pvz., Tarptautinių prekybos rūmų Tarptautinio arbitražo teismas tikrina ir tvirtina visus jo kuruojamų arbitražinių teismų sprendimus, siekiant užtikrinti, kad jie atitiktų įstatymu reikalavimus. Tai suteikia sprendimui didesnį patikimumą ir daugiau garantijų, kad jis nebus panaikintas atsakovo šalies kompetentingos institucijos.

Dėl išvardytų privalumų tarptautinis komercinis arbitražas (ypač institucinis) įgyja vis didesnį pripažinimą ir vis plačiau praktikuojamas įvairiuose verslininkų sluoksniuose. Net apie 90 proc. tarptautinių komercinių ginčų šiuo metu sprendžiama arbitražinių būdu.

Kaip tam tikrą institucinio arbitražo trūkumą (lyginant su arbitražu ad hoc) galima paminėti tai, kad čia nagrinėjant ginčą, šalys yra labiau suvaržytos procedūros reikalavimų. Kai kurie sprendimai procedūriniais klausimais gali būti priimti net prieš kurios nors šalies valią. Be to, bylos nagrinėjimas instituciniame arbitraže yra brangesnis nei, pvz., ad hoc arbitraže dėl institucijos išlaikymui renkamų rinkliavų.

4. Ieškinio ir atsiliepimo į jį pareiškimai

Kilus komerciniam ar deliktiniam ginčui, kai šalims nepavyksta jį sureguliuoti iki gražiniais nesutarimų šalinimo būdais, suinteresuota šalis (ar abi kartu) įgyja teise pateikti kontrakte (sutartyje) įvardytam arbitražui ieškininį pareiškimą paprašyti išspręsti ginčą šioje institucijoje nustatyta tvarka. Ieškininis pareiškimas įforminamas raštu ir ta kalba, kuria šalys pagal bendrą susitarimą vykdė susirašinėjimą, arba kokia nors kita tarp ginčo šalių ir arbitražo institucijos suderinta kalba.

Ieškininiame pareiškime paprastai nurodoma:

1)arbitražo, kuriam įteikiamas pareiškimas, pavadinimas ir nuoroda į atitinkamą arbitražinę išlygą, arbitražinį susitarimą ar kitą dokumentą, suteikiantį arbitražiniam teismui kompetenciją spręsti ginčą;

2)ieškovo (ar jo atstovo) vardas, pavardė ir gyvenamoji vieta arba firmos-ieškovės pavadinimas ir būstinės adresas;

3)atsakovo vardas, pavardė ir gyvenamoji vieta arba firmos-atsakovės pavadinimas ir būstinės adresas. Kai tiksli atsakovo gyvenamoji vieta nežinoma, ieškininiame pareiškime gali būti nurodyta paskutinioji žinoma jo gyvenamoji vieta arba jo komercinės įmonės ar turto buvimo vieta;

4)klausimai (materialiniai – teisiniai santykiai), dėl kurių kilo ginčas ir ginčo aplinkybes patvirtinantys įrodymai (dokumentai, liudytojai ir kt.);

5)ieškovo reikalavimai (įskaitant ieškinio kainą) ir teisiniai pagrindai, kuriais grindžiami tie reikalavimai;

6)siūlymas dėl arbitražinio teismo sudėties (jeigu šis klausimas anksčiau nebuvo išspręstas), pasirinkto arbitro ar ir alternatyvių arbitrų vardai bei pavardės arba prašymas, kad ieškovo vardu arbitras būtų paskirtas institucijos reglamento nustatyta tvarka;

7)pridedami dokumentai (jų sąrašas).;

Ieškininį pareiškimą pasirašo ieškovas arba jo atstovas. Prie atstovo paduodamo pareiškimo pridedamas įgaliojimas ar kitoks jo įgalinimus patvirtinantis dokumentas.

Paprastai arbitražui pateikiama tiek ieškininio pareiškimo ir kitų dokumentų egzempliorių (ar jų kopijų), kiek jų reikia, kad būtų aprūpinti visi atsakovai, pati institucija ir arbitražinis teismas.

Į arbitražą dėl ginčo išsprendimo gali kreiptis ir abi šalys kartu.

Tokiais atvejais joms pakanka pateikti bendrą ieškininį pareiškimą, pridėjus prie jo kitus ginčui išspręsti reikalingus dokumentus. Pvz., pagal

Vilniaus tarptautinio komercinio arbitražo reglamento 11 str. prie ieškininio pareiškimo turi būti pridedama:

➢ kontrakto (sutarties), dėl kurio nuostatų taikymo ar aiškinimo kilo ginčas, kopija;

➢ arbitražinio susitarimo (jeigu kontrakte ar sutartyje neįrašyta arbitražinė išlyga) kopija;

➢ kiti dokumentai, kuriuos ieškovas mano esant susijusius su byla;

➢ raštas, nurodantis dokumentus ar kitus įrodymus, kuriuos ieškovas pateiks vėliau;

➢ sumokėtos registravimo rinkliavos dokumento kopija.

Vieną ieškininių dokumentų komplektą arbitražo institucija nedelsiant siunčia atsakovui (bendraatsakoviams), jeigu to nepadaro pats ieškovas.

Laikoma, kad ieškininis pareiškimas, kaip ir bet kuris kitas rašytinis pranešimas yra atsakovo gautas, jeigu jis įteiktas jam asmeniškai, pristatytas į jo komercinę įmonę ar gyvenamąją vietą arba pagal jo nurodytą pašto adresą. Kai neįmanoma nustatyti nė vienos iš išvardytų vietų, laikoma, kad ieškininis pareiškimas atsakovo yra gautas, jeigu jis išsiųstas registruotu laišku ar kita įteikimo faktą fiksuojančia priemone.

Arbitražinio nagrinėjimo procedūra paprastai laikoma pradėta tą dieną, kurią atsakovas gavo ieškininį pareiškimą.

Nuo tos dienos per šalių suderintą ar procedūros reglamente nustatytą terminą jis tampa įpareigotu pateikti arbitražo institucijai (arba ieškovui) savo pareiškimą dėl jam pareikšto ieškinio, nurodant savo argumentus, pasirinkto arbitro (ar ir atsarginio arbitro) vardą bei pavardę arba pareikšti, kad jo vardu arbitras būtų paskirtas arbitražo institucijos reglamento nustatyta tvarka.

Prie savo atsiliepimo (prieštaravimų) pareiškimo atsakovas gali pridėti dokumentus (ar jų kopijas), kuriais jis remia savo gynybą, ir nurodyti dokumentus bei kitus įrodymų šaltinius, kuriuos pateiks vėliau.

Atsakovo atsisakymas pateikti atsiliepimo dėl jam pareikšto ieškinio pareiškimą arba jo nepateikimas per nustatytą terminą nelaikoma savaiminiu ieškovo reikalavimų pripažinimu ir nėra arbitražiniam teismui kliūtis pradėti bylos nagrinėjimą.

5. Arbitražinio teismo sudarymas

Beveik visada procesas daugiau ar mažiaus išsamiai nustatomas iš anksto. Pirmiausia reikia nustatyti arbitražo sąlygas compromis. Dažniausia compromis identifikuos šalis, nustatys ginčo pobūdį ir apimtį , arbitražo teismo sudarymo būdą ir arbitražo vietą, procedūrą, kuriai turi vadovautis arbitražas, ginčo esmei taikytiną teisę, sprendimo formą ir tam tikras nuostatas dėl išlaidų ir mokesčių.

Dauguma ginčų susiję daugiau su nesutarimais dėl faktų, nei dėl teisės, ir dauguma teisinių ginčų kyla iš susitarimų, kurių galiojimas neginčijamas, aiškinimo.nepaisant to, teisės, taikytinos nustatant ginčo faktines aplinkybes, pasirinkimas yra svarbus dalykas, kadangi ta teisė apibrėžia nuostatas, kurios taikomos, pavyzdžiui, aiškinant susitarimą, leidžiamus susitarimo įvykdymo būdus ir susitarimo pažeidimo pasekmes.

Teisė, taikytina bylos esmei Įvairių valstybių įstatymuose ir arbitražo institucijų reglamentuose arbitražiniam teismui (tribunolui) sudaryti yra nustatyti iš esmės panašūs reikalavimai. Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 13 str. nustato, kad ginčui išspręsti šalys gali savo nuožiūra nustatyti arbitrų skaičių ir pasirinkti jų personalijas. Jeigu šalys nesugeba susitarti dėl arbitrų skaičiaus, skiriami trys arbitrai.

Tarptautinio komercinio arbitražo institucijose yra sudaryti bei nustatyta tvarka patvirtinti rekomenduojamų arbitrų sąrašai, iš kurių ginčo šalys gali pasirinkti sau tinkamus asmenis.

Tarptautiniam komerciniam ginčui išspręsti dažniausiai sudaromas trijų arbitrų teismas. Gali šalys susitarti ir dėl vieno arbitro arbitražinio teismo. Vienasmenis arbitražas atlieka tas pačias funkcijas kaip ir kolegialus arbitražinis teismas. Būti arbitru visais atvejais reikalingas asmens sutikimas ir tam tikra kompetencija.

Šalims paprastai suteikiama teisė susitarti ir dėl arbitro ar arbitrų kolegijos skyrimo tvarkos. Jeigu nesusitariama kitaip, tai arbitražinį teismą sudarius iš trijų arbitrų kiekviena šalis skiria po vieną arbitrą, o šie du parenka trečiąjį arbitrą. Jis dažniausiai pirmininkauja arbitražiniam teismui ir yra vadinamas vyriausiuoju arbitru, superarbitru, arbitrų kolegijos arba arbitražinio teismo pirmininku.

Jeigu viena iš ginčo šalių nustatytu laiku nepaskiria arbitro, arba kai nepavyksta susitarti dėl trečiojo arbitro kandidatūros, arba jeigu arbitražinis teismas sudaromas iš vieno arbitro ir šalys negali dėl jo susitarti, – bet kurios iš jų prašymu arbitrą paskiria arbitražą įsteigusi institucija arba institucinio arbitražo pirmininkas.

Skiriant arbitrą ar arbitrus, turi būti atsižvelgta į šalių susitarimu nustatytus arbitrui kvalifikacijos reikalavimus, taip pat į aplinkybes, užtikrinančias jo nepriklausomumą ir nešališkumą.

Jeigu išaiškėja aplinkybės, keliančios abejonių dėl arbitro nepriklausomumo ar nešališkumo (pvz., jis buvo kurios nors šalies samdomas advokatas, yra vienos iš ginčo šalių giminaitis arba tarnybiškai ar kitaip nuo jų priklausomas ir pan.), jam gali būti pareikštas nušalinimas.

Apie nušalinimą arbitrui taip pat gali būti pareikšta, jei paaiškėja, kad jis neturi šalių susitarime aptartos kvalifikacijos.

Jei arbitras, kuriam pareikštas nušalinimas, nenusišalina arba kita šalis nesutinka su jo nušalinimu, nušalinimo klausimą sprendžia ginčą nagrinėjantis arbitražinis teismas, o tam tikrais atvejais ir arbitražo institucijos pirmininkas.

Arbitro įgaliojimai gali būti nutraukti ir abiejų ginčo šalių susitarimu, jeigu paaiškėja, kad jis de jure arba de facto negali atlikti savo funkcijų arba be pateisinamų priežasčių vilkina jų atlikimą. Arbitro įgaliojimai taip pat nutrūksta, kai jis pats atsistatydina. Kai arbitras nušalinamas, atsistatydina ar jo įgaliojimai nutraukiami ginčo šalių susitarimu, naujas arbitras skiriamas tokia pat tvarka, kaip buvo paskirtas keičiamasis arbitras.

6. Arbitražinio teismo kompetencija

Arbitražinio teismo kompetenciją iš esmės nusako šalies, pagal kurios įstatymus įsteigta arbitražo institucija arba sudaromas arbitražinis teismas, įstatymai. Valstybių įstatymuose yra nuostatos, draudžiančios tam tikrus ginčus nagrinėti ir spręsti arbitražiniu būdu. Paprastai neleidžiama perduoti arbitražui nagrinėti komercinių ginčų, kuriuose dalyvauja valstybės ar savivaldybių įmonės, įstaigos ar organizacijos, taip pat tų, kurie susiję su vertybinių popierių (vekselių, čekių ir kt.) disponavimu, įmonių bankrotais, patentais ir kt.

Arbitražinio teismo kompetencija siaurąja prasme (t.y. įgalinimai išnagrinėti ir išspręsti konkretų ginčą) nustatoma šalių sudarytame arbitražiniame susitarime (arbitražinėje išlygoje ar atskirame arbitražiniame susitarime).

Pagrindinė šio susitarimo paskirtis ir yra nustatyti arbitražinio teismo kompetenciją, tačiau tai nereiškia, kad arbitražinis teismas negali pats priimti sprendimo dėl savo kompetencijos nagrinėti ginčą, įskaitant ir tuos atvejus, kai kyla abejonių dėl arbitražinio susitarimo buvimo arba jo galiojimo.

Arbitražinio teismo sprendimas dėl kontrakto pripažinimo niekiniu ar negaliojančiu taip pat ipso jure (savaime) nereiškia ir arbitražinės išlygos pripažinimo negaliojančia.

Tokiais atvejais arbitražinė išlyga, kuri yra sudedamoji kontrakto dalis, traktuojama kaip atskiras susitarimas, nepriklausantis nuo kitų kontrakto sąlygų, o arbitražinis teismas neatpalaiduojamas nuo jam suteiktų įgaliojimų išspręsti ginčą, jeigu tik reikiamai įforminta jo kompetencija.

Bet kuri ginčo šalis gali pareikšti arbitražiniam teismui nušalinimą dėl jo nekompetentingumo spręsti ginčą ar tam tikrus klausimus. Tačiau toks šalies pareiškimas turi būti padarytas dar nepradėjus ginčą nagrinėti iš esmės. Šalies dalyvavimas skiriant arbitrą ar kitaip sudarant arbitražinį teismą neatima iš jos teisės padaryti pareiškimą dėl to teismo nekompetentingumo spręsti ginčą. Pareiškimas, kad arbitražinis teismas viršija savo kompetenciją, turi būti padarytas iš karto, kai ginčo nagrinėjimo metu iškeliamas klausimas, kuris, vienos ar abiejų šalių nuomone, nepriskirtas šio teismo kompetencijai. Nedraudžiama tokio pobūdžio pareiškimą padaryti ir vėliau, jei jo pateikimas buvo uždelstas dėl pateisinamų priežasčių.

Dėl šalies (ar abiejų ginčo šalių) pareiškimo, kad arbitražinis teismas yra nekompetentingas ar viršija savo kompetenciją, spręsdamas tam tikrus klausimus, teismas turi priimti savo nutartį ir patvirtinti ar paneigti pateiktus argumentus. Jeigu jis patvirtina savo kompetenciją spręsti ginčijamus klausimus, tai suinteresuota ginčo šalis gali prašyti kompetentingą organą ar institucinio arbitražo pirmininką priimti dėl jo savo sprendimą, kuris paprastai laikomas galutiniu.

Arbitražiniam teismui suteikiama taip pat teisė priimti ir nutartis dėl ieškinio užtikrinimo bei nurodyti užtikrinimo būdą. Jis gali įpareigoti šalį imtis jo nurodytų priemonių ieškinį užtikrinti ir pareikalauti įrodymų, kad ieškinys užtikrintas reikiamu būdu. Kai kurių valstybių įstatymai suteikia tarptautiniams komerciniams arbitražams teisę kreiptis į šalies – atsakovės valstybės teismą dėl paramos ieškinį užtikrinant, jeigu ginčo šalių susitarime nenumatytos kitokios ieškinio užtikrinimo priemonės.

7. Ginčo nagrinėjimas arbitražinio teismo posėdyje

Specifinis arbitražinio ginčų nagrinėjimo būdo bruožas yra tas, kad daugelį procedūrinių klausimų šalys gali išspręsti tarpusavio susitarimu.

Arbitražiniame teisme ginčas nagrinėjamas vadovaujantis šalių pripažintomis taisyklėmis (reglamentais), turinčiomis tokiais atvejais susitarimo tarp jų teisinę reikšmę. Visos tarptautinio komercinio arbitražo institucijos turi savus procedūros taisyklių sąvadus (reglamentus), kuriais vadovaujantis jų organizuojami arbitražiniai teismai nagrinėja ir sprendžia komercinius ginčus. Kai kurios tarptautinio komercinio arbitražo institucijos šalims pageidaujant, organizuoja ginčų nagrinėjimus vadovaujantis UNCITRAL

tarptautinio komercinio arbitražo procedūros reglamentu arba kitais komercinių ginčų sprendimo tvarką reglamentuojančiais dokumentais. Pagaliau arbitražinis teismas gali nagrinėti ginčą ir pagal pačių šalių parengtas ar kitaip tarpusavyje suderintas ginčo sprendimo taisykles. Kai šalys neišgali susitarti kokiu nors ginčo nagrinėjimo procedūros klausimu arbitražinis teismas imasi nagrinėti jį tokia tvarka, kokia, jo nuomone, yra tinkamiausia konkrečiu atveju.

Valstybių įstatymai ir arbitražo institucijų reglamentai suteikia ginčo šalims teise susitarti dėl ginčo nagrinėjimo arbitražiniame teisme būdo. Jie galimi du: ginčo šalims asmeniškai dalyvaujant (išklausius jų ginčą bei žodžiu pateikiamus įrodymus) ir asmeniškai joms nedalyvaujant (vien pagal šalių pateiktus dokumentus ir kitus informacijos šaltinius).

Dėl ginčo nagrinėjimo pageidaujamo būdo šalys turi iš anksto susitarti ir apie savo pasirinkimą pranešti arbitražiniam teismui. Kai šalys išreiškia pageidavimą, kad ginčas būtų nagrinėjamas joms asmeniškai nedalyvaujant, arbitražinis teismas bet kurioje ginčo dokumentinio nagrinėjimo stadijoje gali pratęsti jo nagrinėjimą žodžiu, jeigu to reikalauja susiklosčiusios aplinkybės ar kuri nors iš ginčo šalių.

Arbitražo procedūrą reglamentuojantys norminiai aktai neretai suteikia ginčo šalims teisę susitarti ir dėl arbitražinio teisimo posėdžiavimo vietos. Kai tokio susitarimo nėra, posėdžiavimo vietą nustato arbitražinis teismas, atsižvelgdamas į šalių pageidavimą bei specifines ginčo nagrinėjimo aplinkybes. Posėdžiams gali būti pasirinkta bet kuri vietovė (arbitražo institucijos šalyje ar užsienyje), kurią teismas laiko tinkamą konsultuotis, ginčo šalims išklausyti, liudytojams ar ekspertams apklausti, prekėms ar dokumentams apžiūrėti ir pan.

Arbitražo įstatymai paprastai leidžia ginčo šalims susitarti dėl kalbos ar kalbų, kurios turi būti vartojamos ginčo nagrinėjimo metu. Jei tokio susitarimo nėra, tai proceso darbinę kalbą nustato arbitražinis teismas ar arbitražo institucijos sekretoriatas. Šalių sutarta ar arbitražinio teismo (sekretoriato) nustatyta proceso kalba tampa privaloma visiems žodiniams ar rašytiniams šalių pareiškimams, arbitražinio teismo sprendimams, nutartims ir kitiems jo priimamiems ar išduodamiems dokumentams. Arbitražinis teismas gali pareikalauti, kad bet koks šalių žodinis pareiškimas ar pateikiamas rašytinis įrodymų šaltinis (dokumentas)

būtų išverstas į tą kalbą ar kalbas, dėl kurių vartojimo buvo susitarta.

Apie arbitražinio teismo posėdžius, tiek skirtus ginčo nagrinėjimui, tiek ir dokumentų, prekių ar kitokių daiktinių įrodymų apžiūrai, šalims turi būti pranešta iš anksto, t.y. rezervuojant joms laiko, reikalingo svarstymui pasirengti. Šalys (ar jų įgalioti atstovai) savo ruožtu privalo dalyvauti svarstyme ir pateikti arbitražiniam teismui visus reikiamus ginčui tinkamai išspręsti dokumentus, jeigu to nepadarė anksčiau. Visi pareiškimai, dokumentai ar kita informacija, kurią viena iš šalių pateikia arbitražiniam teismui, turi būti nedelsiant perduota ir kitai šaliai.

Šalims taip pat turi būti perduotos visos ekspertų išvados bei kiti įrodomąją galią turintys dokumentai, kuriais arbitražinis teismas gali remtis, priimdamas savo sprendimą.

Prasidėjus posėdžiui, ieškovas turi pranešti teismui apie visas papildomas . aplinkybes, kuriomis jis ketina pagrįsti savo ieškininius reikalavimus, ir nurodyti klausimus, kurie neatsispindi ieškininiame pareiškime, tačiau turi būti išnagrinėti proceso metu. Atsakovas savo ruožtu posėdžiui prasidėjus gali pateikti savus papildomus įrodymus ir paaiškinimus dėl jam keliamų reikalavimų. Abi ginčo šalys bet kada arbitražinio nagrinėjimo metu gali pakeisti ar papildyti savo ieškininius reikalavimus ar prieštaravimus dėl ieškinio, išskyrus atvejus, kai arbitražinis teismas pripažįsta jog netikslinga leisti tai daryti dėl pavėluoto jų pateikimo ar galimo ginčo nagrinėjimo užvilkinimo.

Bet kuriuo atveju arbitražinis teismas turi būti gavęs visus dokumentus ir informaciją, kuri yra susijusi su ginču ir turi įrodomąją reikšmę, Jeigu ieškovas nepateikia be pateisinamos priežasties dokumentų ar įrodymų, reikalingų ginčui tinkamai išspręsti, jo nagrinėjimas gali būti nutrauktas. Jeigu atsakovas nepateikia reikalingos papildomos informacijos dėl jam pareikšto ieškinio, – arbitražinis teismas gali tęsti ginčo nagrinėjimą, nelaikydamas tokį atsakovo poelgį savaiminiu ieškovo reikalavimų pripažinimu. Jeigu kuri nors ginčo šalis ar abi jos neatvyksta be pateisinamų priežasčių į posėdį, – arbitražinis teismas gali tęsti ginčo nagrinėjimą ir priimti sprendimą joms nedalyvaujant.

Arbitražiniam teismui taip pat nedraudžiama prisidėti prie įrodymų rinkimo ar jų tikslinimo. Jis gali pareikalauti, kad į posėdį būtų iškviesti liudytojai, juos apklausti, savo iniciatyva ar kuriai nors ginčo šaliai prašant paskirti ekspertus, nurodyti jiems konkrečias užduotis, įpareigoti ginčo šalis pateikti ekspertizei reikiamus dokumentus, prekes ir kitką. Ekspertas gali būti įpareigojamas dalyvauti arbitražinio teismo posėdyje ir žodžiu ar raštu pateikti savo išvadas bei atsakyti į jam pateiktus klausimus). Į posėdį šalys gali pakviesti ir asmeninius ekspertus bei liudytojus, kad šie pateiktų išvadas ar duotų parodymus ginčijamais klausimais.

Kai reikia, arbitražinis teismas arba šalis, arbitražinio teismo paskatinta, gali kreiptis į kompetentingą savos šalies ar užsienio valstybės teismą dėl paramos, renkant ar patikslinant įrodymus.

Valstybiniai teismai gali įvykdyti arbitražinio teismo prašymą, remdamiesi tarptautinėmis sutartimis bei šalies įstatymuose nustatyta įrodymų rinkimo tvarka.

8. Sprendimo priėmimas ir nagrinėjimo užbaigimas

Arbitražinis, kaip ir valstybinis, teismas nagrinėja ir sprendžia ginčus, remdamasis iš esmės teisės normomis, įstatymais. Tačiau, kitaip negu valstybės teismas, arbitražinis teismas gali vadovautis ne tik arbitražo institucijos valstybės, bet šaliu susitarimu pasirinktais įstatymais (vadinamosiomis taikomosios teisės normomis). Bet koks jų susitarime nurodymas į kurios nors valstybės teisę, teisės sistemą ar įstatymus visada traktuojamas kaip tiesioginė nuoroda į tos valstybės materialinę teisę. Jei nėra šalių susitarime konkrečios nuorodos į taikomąją teisę, ją nustato arbitražinis teismas, vadovaudamasis valstybių kolizinės teisės normomis, taikytinomis konkretaus ginčo atveju.

Nagrinėdamas ginčą ir priimdamas sprendimą dėl jo esmės, arbitražinis teismas visais atvejais turi atsižvelgti į šalių susitarimo (kontrakto)

sąlygas, įstatymų reikalavimus, prekybos papročius, taikytinus konkrečiam sandoriui. Išimtį iš šios bendros taisyklės sudaro arbitražinis ginčo nagrinėjimas, vadovaujantis ex aequo et bono (pagal teisingumą) arba amiable compositeur (draugiško tarpininkavimo) principais. Tačiau arbitražinis teismas gali vadovautis šiais principais tik tada, kai ginčo šalys tiesiogiai įgalioja jį tai daryti. Tokiu atveju arbitražinis teismas gali priimti sprendimą ne pagal kurios nors valstybės teisės reikalavimus, o vadovaudamasis vien teisingumo principais.

Kai ginčą nagrinėja trys arbitrai ar daugiau, arbitražinio teismo sprendimas priimamas (jeigu šalys nesusitarė kitaip) arbitrų balsų dauguma.

Kai kuriuos procedūrinius ginčo nagrinėjimo klausimus gali išspręsti teismui pirmininkaujantis arbitras, jeigu jį tam įgalioja ginčo šalys arba visi kiti šio teismo arbitrai.

Arbitražinio teismo sprendimas visada įforminamas raštu ir jį turi pasirašyti arbitrai. Jei ginčą nagrinėja trys arbitrai ar daugiau, pakanka, kad sprendimą pasirašytų jį priėmusių arbitrų dauguma, nurodant kitų arbitrų nepasirašymo priežastis. Arbitras arba arbitrai, atsisakę pasirašyti sprendimą, turi teisę raštu išdėstyti savo atskirąją nuomonę, kuri pridedama prie sprendimo.

Arbitražiniame sprendime turi būti nurodyti arbitrų, ginčo šalių bei jų atstovų vardai, pavardės, pilietybė, gyvenamoji vieta ar būstinių adresai, taip pat arbitražinės rinkliavos suma, bylos nagrinėjimo išlaidos bei jų paskirstymas tarp ginčo šalių. Jeigu ginčo šalys nesusitaria kitaip, arbitražinio teismo sprendimas turi būti motyvuotas. Jame turi būti nurodyti teisiniai pagrindai ir kiti motyvai, kuriais remiantis ieškinys tenkinamas ar atmetamas. Sprendime taip pat turi būti nurodyta jo priėmimo data ir vieta. Laikoma, kad jis priimtas toje vietoje, kuri nurodyta sprendime. Kiekvienai iš ginčo šalių įteikiamas sprendimo originalas ar jo nuorašas.

Arbitražinio nagrinėjimo metu ginčas gali būti sureguliuotas ir kompromiso būdu. Tokiu atveju arbitražinis teismas nagrinėjimą nutraukia ir, šalims pageidaujant, priima sprendimą, kuriame nurodoma, kad ginčas sureguliuotas kompromiso būdu šalių sutartomis sąlygomis. Šis sprendimas turi tokią pat galią ir lygiai taip pat yra privalomas vykdyti, kaip ir bet koks kitas arbitražinio teismo sprendimas, priimtas išsprendus ginčą iš esmės.

Arbitražinis nagrinėjimas paprastai baigiamas, kai priimamas galutinis arbitražinio teismo sprendimas. Be to, ginčo nagrinėjimas nutraukiamas, kai ieškovas atsisako savo reikalavimo arba šalys susitaria nagrinėjimą nutraukti, taip pat kai arbitražinis teismas nusprendžia, kad tolesnis nagrinėjimas dėl kokių nors priežasčių tampa netikslingas arba neįmanomas.

Baigus nagrinėjimą ginčo išsprendimu ar nutraukus jį kitais pagrindais, baigiasi ir arbitražinio teismo įgaliojimai. Vėliau jis tegali tik ištaisyti sprendime įsibrovusias rašybos ar aritmetines klaidas pateikti sprendimo ar kurios nors jo dalies išaiškinimą, jeigu to pageidauja kuri nors ginčo šalis. Kai prašo ginčo šalys, arbitražinis teismas gali priimti papildomą sprendimą, tačiau tik dėl tų reikalavimų, kurie buvo pareikšti arbitražinio nagrinėjimo metu ir nebuvo aptarti priimtame sprendime.

9. Sprendimo įsiteisėjimas ir apskundimas

Arbitražinių teismų sprendimai įsiteisėja nuo jų priėmimo momento, yra neskundžiami ir turi būti šalių geravališkai bei tiksliai nustatytu laiku įvykdyti. Tačiau kai kurių valstybių įstatymuose ir kai kuriuose tarptautiniuose aktuose numatyti tam tikri atvejai, kai arbitražinių teismų sprendimai gali būti apskųsti valstybės teismui, prašant panaikinti arba sustabdyti jų vykdymą. Pvz., pagal UNCITRAL Tarptautinio komercinio arbitražo modelinį įstatymą (34 str.) valstybės teismas gali panaikinti arbitražinį sprendimą kai padavusi jam prašymą šalis pateikia įrodymus, kad:

1)viena iš šalių, sudarant arbitražinį susitarimą, buvo tam tikru mastu ne veiksni arba susitarimas negalioja pagal įstatymus, kuriuos šalys susitarė taikyti, o jei nuorodos į taikomąją teise nėra – negalioja pagal tos šalies, kur buvo priimtas arbitražinio teismo sprendimas, įstatymus;

arba

2)šalis nebuvo tinkamai informuota apie arbitro paskyrimą ar arbitražinį nagrinėjimą arba dėl kitų svarbių priežasčių ji negalėjo pateikti arbitražiniam teismui savo paaiškinimų; arba

3)sprendimas priimtas dėl ginčo, nenumatyto arbitražiniame susitarime ar neatitinkančio jo sąlygų, arba tame sprendime yra nuostatų klausimais, kurių ne apima arbitražinis susitarimas; arba

4)arbitražinio teismo sudėtis arba arbitražinio nagrinėjimo procedūra ne atitiko šalių susitarimo.

Galimi atvejai, kai arbitražinio susitarimo neatitinka ne visas arbitražinio teismo sprendimas, o tik atskiros jo dalys. Tada, jeigu arbitražinio teismo sprendimo dalys klausimais, kuriuos apima arbitražinis susitarimas, gali būti atskirtos nuo tų sprendimo dalių ar tų klausimų, kurių jis neapima, tai gali būti panaikintos tik tos arbitražinio teismo sprendimo dalys, kurių nuostatos neatitinka arbitražinio susitarimo sąlygų.

Valstybės teismas, vadovaudamasis nacionaliniais įstatymais, paprastai naikina ir tuos arbitražinio teismo sprendimus, kai nustato, kad ginčo objektas negali būti arbitražinio nagrinėjimo dalyku arba arbitražinio teismo sprendimas prieštarauja toje valstybėje įtvirtintiems pagrindiniams teisės principams, viešajai tvarkai ir moralei.

Valstybės teismas, gavęs prašymą dėl arbitražinio teismo sprendimo panaikinimo, gali, jeigu to pageidauja ginčo šalys, sustabdyti nustatytam laikui naikinamojo sprendimo priėmimą ir tokiu būdu sudaryti arbitražiniam teismui sąlygas atnaujinti nagrinėjimą arba imtis kitų veiksmų, kurie, valstybės teismo nuomone, yra būtini, siekiant pašalinti arbitražinio teismo sprendimo naikinimo pagrindą.

10. Sprendimų pripažinimas ir vykdymas

Jau pats arbitražo, kaip privataus (visuomeninio) būdo ginčui išspręsti savanoriškas pasirinkimas, nusako, kad ir arbitražinio teismo sprendimai turi būti geravališkai ir savanoriškai įvykdyti. Iš esmės taip yra ir tikrovėje. Didžiąją arbitražinių teismų sprendimų daugumą tiksliai įvykdo pačios ginčo šalys, be kokio nors išorinio spaudimo ar poveikio. Tik nedidelė arbitražinių sprendimų dalis įvykdoma priverstine tvarka, tarpininkaujant valstybinėms institucijoms. Šiuo metu užsienyje priimtų arbitražinių teismų sprendimų pripažinimas ir įgyvendinimas reguliuojamas dvišalėmis tarptautinėmis sutartimis dėl teisinio bendradarbiavimo ir daugiašale Niujorko 1958 m. konvencija „Dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo”.

Kiekviena valstybė yra sudariusi su kitomis šalimis dvišales (retkarčiais trišales) sutartis dėl teisinio bendradarbiavimo komercinėse ir civilinėse bylose. Greta kitų klausimų jose reglamentuojama ir arbitražinių teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo tvarka. Pagal tas sutartis, kurios iš esmės nesiskiria (yra tipinės), prašymas pripažinti ir įvykdyti arbitražinio teismo sprendimą gali būti perduodamas tiesiogiai kompetentingoms kitos susitariančios šalies institucijoms. Kartu su prašymu turi būti pateikiami šie dokumentai:

1)patvirtintas sprendimo nuorašas ir liudijimas, jog sprendimas yra galutinis ir gali būti vykdomas;

2)dokumentas, liudijantis, jog pralaimėjusi bylą šalis (jeigu ji nedalyvavo arbitražinio teismo posėdyje) buvo tinkamai (pagal nacionaline teisę) informuota apie įvyksiantį arbitražinį nagrinėjimą, o jos negalėjimo gintis dėl neveiksnumo atveju – turėjo galimybe būti atstovaujama.

Šie dokumentai turi būti pateikiami kartu su jų vertimu į šalies, kurios prašoma sprendimą pripažinti ir įvykdyti, kalbą arba į anglų kalbą.

Arbitražinio teismo sprendimai pripažįstami ir vykdomi pagal šalies, kurios pripažinimo ir įvykdymo prašoma, nacionalinę teisę. Teisminė institucija, kurios rašoma pripažinti ir įvykdyti sprendimą, bylos iš esmės pakartotinai nenagrinėja bet patikrina, ar sprendimas atitinka dvišalėje sutartyje įtvirtintas sąlygas.

Lietuvos Respublika yra sudariusi dvišales teisinės pagalbos sutartis su Rusija, Moldova, Lenkija, Ukraina, Baltarusija, Latvija, Estija,

Kazachstanu ir Turkija. Taigi visose šiose šalyse gali būti pripažinti ir įvykdyti Lietuvoje įsteigtų arbitražinių teismų sprendimai.

Žymiai platesnės arbitražinių teismų sprendimų pripažinimo ir vykdymo perspektyvos atsiveria kai to siekiama minėtos Niujorko 1958 m. konvencijos pagrindu. Šiuo metu suskaičiuojama apie 150 valstybių – šios konvencijos dalyviu, Lietuvos Respublikos Seimas ją ratifikavo 1995 m. sausio 17 d.

Taigi arbitražinio teismo sprendimas, priimtas bet kurioje valstybėje-

Niujorko konvencijos dalyvėje yra pripažįstamas įpareigojančiu dokumentu ir, pateikus jį kitos šalies – konvencijos dalyvės kompetentingai institucijai, įgyvendinamas pagal toje šalyje nustatytą teismų sprendimų vykdymo tvarką. Kartu su prašymu kompetentingai kitos valstybės institucijai turi būti pateikta: 1) nustatyta tvarka patvirtintas arbitražinio teismo sprendimo originalas arba jo nuorašas ir 2) autentiškas arbitražinis susitarimas arba tinkamai patvirtintas jo nuorašas. Jeigu arbitražinio teismo spendimas ir arbitražinis susitarimas surašyti ne oficialia valstybės, į kurios kompetentingą instituciją kreipiamasi dėl sprendimo įvykdymo, kalba, – besikreipiančioji šalis turi pateikti tinkamai patvirtintą tų dokumentų vertimą į oficialią tos šalies kalbą.

Pripažinti ar vykdyti arbitražinio teismo sprendimą, nepaisant to, kurioje valstybėje jis buvo priimtas, gali būti atsisakyta tik remiantis minėtos Niujorko konvencijos 5 straipsnyje numatytais pagrindais, kurie iš esmės sutampa su UNCITIRAL Tarptautinio komercinio arbitražo modeliniame įstatyme numatytais pagrindais, arbitražinį sprendimą panaikinti. Tai atvejai, kai ginčo šalis, prieš kurią nukreiptas sprendimas, pateikia kompetentingoms institucijoms įrodymus, kad:

l) arbitražinio susitarimo šalys pagal joms taikomą įstatymą buvo kuriuo nors mastu neveiksnios;

2)arbitražinis susitarimas negalioja pagal įstatymą, kuriam šalys tą susitarimą subordinavo, o nesant nuorodos į tokį įstatymą – negalioja pagal tos šalies, kur buvo padarytas sprendimas, įstatymą;

3)šaliai, prieš kurią nukreiptas sprendimas, nebuvo reikiamai pranešta apie arbitro paskyrimą ar apie arbitražinį nagrinėjimą arba dėl kitų priežasčių ji negalėjo pateikti savo pasiaiškinimų;

4)arbitražinio teismo sprendimas buvo padarytas dėl ginčo, kurio nenumato arbitražinis susitarimas arba neapima arbitražinio susitarimo ar arbitražinės išlygos sutartyje sąlygos, arba tame sprendime yra nuostatų tokiais klausimais, kurių neapima arbitražinis susitarimas ar arbitražinė išlyga. Tačiau, jeigu sprendimo nuostatos tais klausimais, kuriuos apima arbitražinis susitarimas ar išlyga, gali būti atskirtos nuo sprendimo nuostatų klausimais, kurių neapima šis susitarimas ar išlyga, tai ta arbitražinio sprendimo dalis, kurioje yra nuostatos apimamais klausimais, gali būti pripažįstama ir vykdoma;

5)arbitražinio teismo sudėtis ar arbitražo procesas neatitiko šalių susitarimo arba nesant tokio susitarimo, neatitiko tos šalies, kurioje vyko arbitražas,

6)sprendimas šalims dar nebuvo galutinis arba jo vykdymą panaikino ar sustabdė tos šalies, kurioje jis buvo padarytas, arba tos šalies, kurios įstatymai buvo taikomi, kompetentinga valdžios institucija.

Gali būti taip pat atsisakyta pripažinti ir vykdyti arbitražinio teismo sprendimą, jei to prašomos valstybės, kompetentinga valdžios institucija nustato, kad:

a)ginčo objektas pagal šios šalies įstatymus negali būti arbitražinio nagrinėjimo dalykas;

b)to sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarauja šios šalies viešajai tvarkai.

Jeigu kompetentingai valdžios institucijai pateiktas prašymas panaikinti ar sustabdyti arbitražinio teismo sprendimo vykdymą, tai to prašoma institucija prireikus gali atidėti klausimo sprendimą ir prašančiosios šalies pageidavimu įpareigoti antrąją šalį pateikti ieškiniui užtikrinti reikiamas garantijas.

Išvados ir siūlymai

Populiari nuomonė, kad sėkmingai veikiančioje teisės sistemoje ginčų galima išvengti ar bent jau taikiai juos išspręsti. Laikomasi pozicijos, kad ginčą, arba, tiksliau pasakius, konfliktai, dėl kurių kyla ginčai, turi tam tikrų vertingų savybių ir todėl nėra visiškai nepageidaujami, o teisės būdingesnė funkcija – valdyti konfliktus nei juos slopinti ar spręsti.

Naudojimasis teise sprendžiant ginčą visuomet yra fakultatyvinė procedūra, pasirenkama dėl jos trumpalaikės ar ilgalaikės naudos vienai ar kelioms ginčo šalims.

Ginčas reiškia konkretų nesutarimą, susisijusį su teisėmis ar interesais, dėl kurių šalys reiškia pretenzijas, priešpriešinius reikalavimus, paneigimus ir t.t. Net ir išsprendus ginčą neišvengiamai lieka priešiškumas.

Dauguma tarptautinių ginčų nėra išsprendžiami naudojantis formaliu mechanizmu. Dauguma konfliktų sureguliuojami derybomis, visi ginčai net ir netinka būti sprendžiami taikant teisę

Daug, o gal ir dauguma tarptautinių ginčų, perduodamų spręsti pagal procedūrą, kuri numato kuria nors forma trečiosios šalies priimamą sprendimą, yra komerciniai, dauguma jų kyla dėl valstybių ir privačių korporacijų sudarytų susitarimų sąlygų .

Lietuvos ekonomikos perėjimas iš centralizuoto planavimo į laisvos rinkos sistemą vis dar išlieka sudėtingu procesu, reikalaujančiu sukurti ne tiktai naujas institucijas, bet ir įdiegti teisinį laisvos valstybės egzistavimo pagrindą. Siekiant tapti Vakarų šalių prekybos partnere

Lietuvoje priimta nemažai teisinių aktų įtvirtinančių rinkos ekonomikos funkcionavimą. Tarptautinių komercinių sutarčių srityje Lietuva 1995 metais tapo Niujorko 1958 metų konvencijos šalimi dėl užsienio arbitražo pripažinimo. 1996 metais buvo priimtas komercinio arbitražo įstatymas, kuris atitinka UNICTRIAL modelį, taip pat įkurtos dvi tarptautinės asociacijos.

Žvelgiant tolyn, jai reikia pritraukti ir išlaikyti užsienio investicijas. Priimti įstatymai reguliuojantys komercinį arbitražą yra žymus žingsnis reikiama linkme. Sekančiais žingsniai reikia įtvirtinti, kad šie principai taptų neatskiriama ekonominės ir teisinės sistemos dalimi.

Siekdama išnaudoti geografinę poziciją tarp Rytų ir Vakarų Lietuva turi vystyti užsienio valstybių arbitražo sprendimų pripažinimą ir suderinamumą, kuris padėtų pritraukti potencialius užsienio investuotojus.

Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų valstybių, arbitražai nėra labai populiarūs. Teisingumo viceministras pastebėjo, kad ir šiuo metu Lietuvoje veikiančio Vilniaus tarptautinio komercinio arbitražo paslaugomis naudojasi gana mažai verslininkų. Tokį nepopuliarumą įtakoja informacijos apie arbitražus ir jo procedūras trūkumas, taip pat ir paties arbitražo paslaugos, kurios ne ką mažiau kainuoja nei bendrosios kompetencijos teismų. Arbitražų paslaugos naudingos tik tuomet, kai verslininkai visiškai pasitiki nepriklausomo arbitro sprendimu ir yra pasiruošę geranoriškai jį įvykdyti. Arbitražo sprendimai vykdomi per teismų sistemą, teismas turi teisę įstatymo nustatytais pagrindais netaikyti priverstinio vykdymo.

Tokiais atvejais arbitražo procedūra nėra nei pigesnė nei trumpesnė. Tačiau tai išlieka arbitražo privalumais, kai abi šalys pasiruošę taikiai spręsti ginčą.

Ginčų sprendimas tarptautiniuose komerciniuose arbitražuose neatsiejamas ne tik tarptautinės teisės, bet visų įmanomų išspręsti tarptautinių ginčų ir konfliktų būdų – dalis. Lietuvoje galėtų būti labiau plėtojamas prieš tai išaiškinant fiziniams ir juridiniams asmenims jo svarbą ir tolimesnę naudą, siekiant tarptautinio susitarimo.

Literatūra

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija: Lietuvos Respublikos piliečių priimta 1992 m. spalio 25 d. Referendume.- Vilnius: Teisinės informacijos centras prie teisingumo ministerijos, 1996.-86 p.

2. Niujorko 1958m. konvencija „Dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo“, LR Seimo ratifikuota 1995 m. sausio 17

d.,Valstybės Žinios, 1995.- 10-208.

3. Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymas, 1996 04 02,

Nr. I-1274, Valstybės Žinios, 1996, 39-961.

4. Collier J. Lowe V. Ginčų sprendimas tarptautinėje teisėje.

Institucijos ir procedūros. Vilnius: Eugrimas, 2000.- 451p.

5. Dominas G., Mikelėnas V. Tarptautinis komercinis arbitražas

Vilnius: Justitia, 1995.- 408p.

6. Ivanauskienė E. Komercinių arbitražų sprendimų įgyvendino aktualijos// Tiesė apžvalga.-, Kaunas: VDU, 2000.- 56p

7. Šatas J. Arbitražas tarptautinėje komercijoje, Kaunas:

Technologija, 1998.-148p.

8. Valentinas Mikelėnas. Užsienio teismų ir arbitražų sprendimų pripažinimas ir vykdymas Lietuvos Respublikoje (paskaitos, skaitytos Lietuvos teisėjų mokymo centre, metmenys), Vilnius:

Šviesa, 1999.- 89p.

9. Vilniaus tarptautinio komercinio arbitražo tarpininkavimo ir taikinimo procedūros reglamentas. Brošiūroje „Vilniaus tarptautinis komercinis arbitražas“ (VTKA):reglamentai, taisyklės, arbitrai“.

Vilnius: Lietuvos teisininkų draugija. 1996.-56