Gincu sprendimo tarptautiniuose komercinuose arbitrazuose tvarka

KAUNO KOLEGIJOS

EKONOMIKOS IR TEISĖS FAKULTETAS

TEISĖS KATEDRA

TARPTAUTINĖS TEISĖS KURSINIS DARBAS

GINČŲ SPRENDIMO TARPTAUTINIUOSE KOMERCINIUOSE ARBITRAŽUOSE TVARKA

Kaunas 2003

TURINYS

ĮVADAS 3
1. TARPTAUTINIŲ KOMERCINIŲ GINČŲ SAMPRATA 4
2. TARPTAUTINIŲ KOMERCINIŲ GINČŲ KILIMO PRIEŽASTYS 5
3. TARPTAUTINIŲ KOMERCINIŲ GINČŲ SPRENDIMO BUDAI 6

3.1. Bendrosios pastabos 6

3.2. Teisminis tarptautinių komercinių ginčų sprendimas 7

3.3. Arbitražinis tarptautinių komercinių ginčų sprendimas 9
4. IEŠKINIO IR ATSILIEPIMO Į JĮ PAREIŠKIMAI 13
5. ARBITRAŽINIO TEISMO SUDARYMAS 15
6. ARBITRAŽINIO TEISMO KOMPETENCIJA 16
7. GINČO NAGRINĖJIMAS ARBITRAŽINIO TEISMO POSĖDYJE 18
8. SPRENDIMO PRIĖMIMAS IR NAGRINĖJIMO UŽBAIGIMAS 20
9. SPRENDIMO ĮSITEISĖJIMAS IR APSKUNDIMAS 22
10. SPRENDIMŲ PRIPAŽINIMAS IR VYKDYMAS 23
IŠVADOS IR SIŪLYMAI 26
LITERATŪRA 28
priedai

ĮVADAS

Šiame darbe analizuosiu teisinių arbitražo pagrindų atsiradimą
Lietuvoje bei arbitražo vystymąsi per pastarąjį dešimtmetį, taip pat
apžvelgsiu Lietuvos komercinio arbitražo įstatymą bei arbitražo sąlygos
naudojimo praktiką komerciniuose kontraktuose.

Darbe sieksiu išanalizuoti bei palyginti naujas arbitražinių sprendimų
pripažinimo ir vykdymo tendencijas, jau nusistovėjusią užsienio arbitražų
sprendimų įgyvendinimo teisminę praktiką bei užsienio ir Lietuvos
Respublikos teisinių aktų, reguliuojančių arbitražo, teisinę padėtį.

Objektas. Tarptautiniai ginčų svarba, jų sudarymas, tvarka ir nauda
fiziniams ir juridiniams asmenims.

Darbo tikslas. Pateikti ir išanalizuoti ginčų tarptautiniuose
komerciniuose arbitražuose proceso stadijas.

Arbitražas – tai vienas iš alternatyvių ginčų sprendimo būdų. Be
arbitražo, kiti alternatyvūs ginčų sprendimo būdai yra:
1) tiesioginės deerybos;
2) tarpininkavimas;
3) taikinimo procedūra ir kt.

Arbitražas yra pats populiariausias iš visų alternatyvių ginčų
sprendimo būdų. Kai kuriose valstybėse komerciniai ginčai daugiausia ir yra
sprendžiami arbitraže, o ne teisme.

Sudarydamos tarptautinius komercinius sandorius ir pasirašydamos
kontraktus (sutartis), šalys paprastai neabejoja, kad jų prisiimti
įsipareigojimai bus įvykdyti nustatyta tvarka, t

tiksliai, laiku, ir ginčų
dėl jų nekils,. Tačiau praktiškai neretai būna kitaip – prievolės
nevykdomos ar neatitinkamai įvykdomos, ne laiku atsiskaitoma už teikiamas
prekes ar atliktus darbus. Ir tai ne visada priklauso nuo blogos šalių
valios. Todėl viena iš pagrindinių normalaus tarptautinio komercinio
bendradarbiavimo, sąlygų yra tikslus ginčų sprendimo tvarkos
sureguliavimas. To siekiant sandorių šalys dažniausiai iš anksto (rečiau
kilus ginčui) susitaria dėl potencialiai galimų (ar kilusių) ginčų
sprendimo tvarkos ir tą savo susitarimą įtvirtina atskiroje kontrakto
dalyje ar sutartyje. Jeigu susitariama dėl arbitražinio ginčų sprendimo
būdo, tai kontrakte įrašoma arbitražinė išlyga (klauzulė) arba (dažniausiai
dėl jau kilusio ginčo) sudaromas atskira arbitražinis susitarimas. Juose
nustatoma ginčų sprendimo tvarka, įvardijama konkreti arbitražo
institucija, kuriai patikim spręsti ginčą, aptariamos jo nagrinėjimo bei
sprendimo pagrindinės sąlygos.

Didžioji tarptautinių ginčų dauguma šiuo metu išsprendžiama
arbitražiniu būdu, pasirenkant nuolatinio ir vienkartinio (ad hoc)
arbitražo formą. O institucijos (trečiųjų teismai), kurios organizuoja
tarptautinių komercinių ginčų nagrinėjimą ir sprendimą, vadinamos
tarptautiniais komerciniais arbitražais arba tarptautinio komercinio
arbitražo teismais.

1. TARPTAUTINIŲ KOMERCINIŲ GINČŲ SAMPRATA

Tuo atveju, kai tarptautinis ginčas kyla – kaip dažniausiai ir yra
– labiau dėl pažeidimų, padarytų ne tiesiogiai pačiai valstybei, bet dėl
pažeidimų, padarytų valstybės nacionalinis subjektams (fiziniams ir
juridiniams asmenims), paminėtini pora kitų preliminarių dalykų. Pirmasis
yra bendrosiose tarptautinės teisės principas, nustatantis, kad tik
nukentėjusio asmens pilietybės valstybė gali pateikti ieškinį dėl tokių
pažeidimų, ir antrasis, susijęs su pirmuoju principas, nustatantis, kad
tarptautinis ieškinys gali būti pa

ateiktas tiki išnaudojus prieinamas vidaus
gynybos priemones valstybėje, padariusioje pažeidimą. Abu principai buvo iš
esmės pakeisti kai kurių tarptautinių tribunolų veikloje. Iš tikrųjų tie
pakeitimai yra vieni tarp svarbiausių revoliucinių pakitimų, įvykusių
tarptautinių ginčų sprendimo srityje.

Įvairiose tarptautinio – ūkinio bendradarbiavimo srityse galimi
iš esmės dvejopo pobūdžio ginčai bei nesutarimai: 1) komerciniai, kylantys
iš pelno (naudos) siekiančios veiklos, ir 2) deliktiniai, kylantys iš
žalos, nesusijusios su komercine veikla, padarymo. Didžioji tarptautinių
komercinių ginčų dauguma kyla iš kontraktų, kuriais bendradarbiaujančios
šalys reguliuoja tarpusavio santykius.

Pagal Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 4 str.
prie tarptautinio pobūdžio priskiriami ginčai:

➢ kai ginčo šalių komercinės įmonės, sudarant arbitražinį susitarimą,

buvo skirtingose valstybėse;

➢ kai arbitražo vieta, jeigu ji nenurodyta arbitražiniame susitarime ar

aptarta kokiu nors kitu jį atitinkančiu būdu, yra už valstybės,

kurioje šalys turi savo komercines įmones, ribų;

➢ kai vieta, kurioje turi būti įvykdyta didelė dalis prievolių,

kylančių iš šalių komercinių santykių, yra už valstybės, kurioje

šalys turi savo komercines įmones, ribų;

➢ kai labiausiai su ginčo dalyku susijusi vieta yra už valstybės,

kurioje šalys turi savo komercines įmones, ribų;

➢ kai šalys susitaria, kad arbitražinio susitarimo dalykas yra susijęs

daugiau nei su viena valstybe;

➢ kai viena ar abi ginčo šalys yra Lietuvos ūkio subjektai, į kuriuos

investuotas užsienio kapitalas.

➢ Visais šiais atvejais šalių susitarimu ginčas gali būti perduotas

nagrinėti tarptautiniam komerciniam arbitražui.

2. TARPTAUTINIŲ KOMERCINIŲ GINČŲ KILIMO PRIEŽASTYS

Tarptautinių komercinių ginčų priežastys būna įvairios.

Dabartinėmis, sparčiai didėjančios tarptautinės ekonominės
integracijos bei rinkos globalizacijos sąlygomis,

kai komercinis
bendradarbiavimas aprėpia ne tik visas ūkinės, bet ir kitas žmonių veiklos
sritis, praktiškai tampa neįmanoma apsieiti be sudėtingo tą veiklą
reguliuojančio teisinio mechanizmo. Komercinio bendradarbiavimo dalyviams
dažnai sunku susiorientuoti teisės aktų, reguliuojančių komercinius
santykius, gausoje, įvairovėje, įsigilinti į juose nustatytų reikalavimų
esmę. Todėl daugelio tarptautinių komercinių ginčų priežastis būna
įstatymų, reguliuojančių komercinius-ūkinius santykius nežinojimas ar jų
nepaisymas. Dažni taip pat komerciniai ginčai dėl pačių įstatymų netobulumo
(pvz., neaiškiai sureguliuotų juose santykių), dėl netinkamo jų taikymo
praktikoje dėl skirtingų valstybių įstatymų kolizijų ir kitų su teisės
normų taikymu susijusių aplinkybių. Tačiau dažniausiai komerciniai ginčai
kyla dėl netinkamo kontraktų (sutarčių) įforminimo (ypač dėl netiksliai ar
neaiškiai juose suformuluotų sąlygų) ir dėl sutartinių įsipareigojimų
nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Net ir tobulai įformintas kontraktas
(sutartis) nėra visiška garantija, kad anksčiau ar vėliau nesusidarys
ginčui kilti sąlygos (pvz., dėl nenugalimos jėgos – force majeure
aplinkybių skirtingo aiškinimo, dėl kurios nors kontrahento netinkamo
poelgio ir kt.).

Turint visa tai galvoje, labai svarbu iš anksto įforminti kontrakte
potencialiai galimų ginčų sprendimo tvarką, pasirinkti tinkamą jų sprendimo
būdą ir instituciją, kuriai deleguojama ginčų sprendimo teisė.

3. TARPTAUTINIŲ KOMERCINIŲ GINČŲ SPRENDIMO BŪDAI

3.1. Bendrosios pastabos

Suprantama, geriau, kai kilęs tarptautinis komercinis ginčas,
sureguliuojamas be teismo ar arbitražo, o neteisminio pobūdžio nesutarimų
šalinimo būdais: derybomis, tarpininkavimu ir kt. Tačiau ne visada
taikinamojo pobūdžio būdai ginčui sureguliuoti būna šalims priimtini arba
ne visada jie padeda pasiekti tikslą. Kartais dėl ginčo išsprendimo š

šalims
tenka kreiptis į institucijas, kurių sprendimai paremti valstybinės
prievartos galia.

Tarptautinėje komercijoje šiuo metu taikomas teisminis ir keli
alternatyviniai ginčų sprendimo būdai. Tarp pastarųjų savo reikšmingumu
išsiskiria arbitražinis ginčų sprendimo būdas.Teisminio ir arbitražinio
ginčo sprendimo būdai panašūs tuo, kad teismų ir arbitražų sprendimai
prireikus gali būti įgyvendinami pasitelkus valstybinę prievartą. Tačiau
kitais aspektais šie tarptautinių komercinių ginčų sprendimo būdai iš esmės
skiriasi.

Prie kitų alternatyvių tarptautinių komercinių ginčų sprendimo būdų
priskiriami: betarpiškos ginčo šalių derybos, tarpininkavimas – taikinimas,
mini teismas. Taikant bet kurį iš šių būdų, nesutarimu sureguliavimo
galimybės bei pasiektų susitarimų įvykdymas visiškai priklauso nuo šalių
geros valios. Valstybė savo prievartos galia jų įgyvendinimo neužtikrina.

3.2. Teisminis tarptautinių komercinių ginčų sprendimas

Kilus ginčui, kuris turi būti sprendžiamas arbitražu, turi būti
pradedamas arbitražo procesas ir suformuojamas arbitražo teismas. Terminas
nuo ginčo kilimo, per kurį ieškovas turi inicijuoti arbitražą ir kuriam
pasibaigus ieškinys yra negalimas dėl (praleisto) termino, dažnai
nustatomas komerciniuose kontraktuose. Kai kurių valstybių įstatymai,
veikiantys kaip lex arbitri (taikytina teisė), gali vietiniams teismams
suteikti įgaliojimus pratęsti tokiuose arbitražiniuose susitarimuose
numatytus terminus.Net ir tuo atveju, kai pačiame arbitražiniame susitarime
nėra nustatyta tokių terminų, sutartiniams įsipareigojimams taikytina teisė
gali, kaip materialinės teisės dalyką, nustatyti terminą ieškiniui
pateikti. Tokiu atveju tikėtina, kad arbitražo teismas jau inicijavus
arbitražą svarstys šalies pareiškimą, kad ieškinys negalimas, nes terminas
yra praleistas.te Komercinių sandorių dalyviai dažniausiai patys nustato,
kokiu būdu turi būti sprendžiami jų ginčai bei nesutarimai, ir tą savo
apsisprendimą įtvirtina kontrakte (sutartyje).Pasirinkus teisminį
komercinių ginčų sprendimo būdą, kontrakte (sutartyje) šalys nurodo
pavadinimą valstybės, kurios teismui jos deleguoja teisę spręsti ginčą. Tos
valstybės teisė tokiais atvejais dažniausiai pasirenkama ir kontrakto
vykdymui reguliuoti (taikomoji teisė). Galimos trys alternatyvinės
valstybinio teismo pasirinkimo galimybės: ieškovo šalies, atsakovo šalies
teismo ir trečiosios valstybės.

Įgalinimai trečiosios valstybės teismui spręsti ginčą dažnai
deleguojami tada, kai tarp kontrahentų ir tos (trečiosios) valstybės yra
koks nors dalykinis ryšys (pvz., jos teritorijoje yra kontrakto objektas),
arba kai šalims nepavyksta susitarti, kad ginčą spręstų kurios nors jų
nacionalinis teismas ar arbitražas. Žinotina, kad dėl tokio pasirinkimo
ginčo atveju gali susidaryti nemažų papildomų išlaidų dėl dokumentų vertimo
į teismo šalies valstybinę kalbą, dėl vertėjų ir vietinių advokatų samdos
ir kt. Be to, trečiosios valstybės teismas gali būti nekompetentingas
išspręsti tarp užsieniečių kilusį ginčą. Todėl visus šiuos aspektus būtina
įvertinti prieš perduodant ginčą spręsti trečiosios valstybės teismui.

Dažnai kontraktuose (sutartyse) ginčų sprendimo teisė deleguojama
šalies-atsakovės valstybiniam teismui, o taikomąja teise pasirenkami tos
valstybės įstatymai.

Dėl įvairių priežasčių teisminis ginčų sprendimo būdas tarptautinėje
komercijoje praktikuojamas palyginti retai. Tačiau būna atvejų, kai tik
šiuo būdu ir galima išspręsti kilusį ginčą. Į valstybinį teismą tenka
kreiptis dėl ginčo išsprendimo šiais atvejais:

1) kai kontrakte (sutartyje) ginčų sprendimo būdas iš anksto
nebuvo aptartas (įformintas), o vėliau kilus ginčui, nepavyksta šalims
susitarti dėl jo perdavimo spręsti arbitražui;

2) kai arbitražinė išlyga kontrakte (sutartyje) suformuluota
netinkamai (pvz., neįvardyta arbitražo institucija), o kilus ginčui šalis –
atsakovė atsisako ją tikslinti;

3) kai kontrakto arbitražinėje išlygoje numatomas arbitražas ad hoc,
tačiau vėliau šalis – atsakovė atsisako jį sudaryti arba paklusti jo
jurisdikcijai;

4) kai spręsti ginčą arbitražiniu būdu draudžia vienos ar kitos ginčo
šalies nacionaliniai įstatymai, Pvz., pagal Lietuvos Respublikos komercinio
arbitražo įstatymo 11 straipsnį arbitražui negali būti perduoti: 1) ginčai,
susiję su konkurencija, patentais, prekių ir paslaugų ženklais, bankrotu;
2) ginčai, jeigu viena iš šalių yra valstybės ar savivaldybės įmonė,
įstaiga ar organizacija, jeigu tam nebuvo gautas išankstinis šios įmonės,
įstaigos ar organizacijos steigėjo sutikimas; 3) ginčai, kylantys iš
vartojimo sutarčių ir kai kurie kiti. Kai kuriu užsienio šalių įstatymai
draudžia spręsti arbitražiniu būdu ginčus dėl vekselių, čekių, kai kurių
rūšių sandorių.

Visais šiais atvejais ginčas gali būti išspręstas tik teisminiu būdu.

Galima nurodyti ir kelis atvejus, kai teisminis tarptautinių
komercinių ginčų sprendimo būdas turi tam tikrų privalumų, palyginti su
arbitražiniu. Valstybinio teismo galia ir kompetencija kai kada gali būti
veiksmingesnė už arbitražo kompetenciją, kai turima reikalo su nesąžiningu
atsakovu, sąmoningai įvairiais būdais siekiančio išvengti arbitražinio
proceso arba sutrukdyti ar užvilkinti sprendimo priėmimą ar įvykdymą. Nors
šiuolaikiniuose komercinio arbitražo įstatymuose ir jų pagrindais įsteigtų
arbitražo institucijų reglamentuose yra nuostatos, ribojančios atsakovo
galimybes blokuoti, vilkinti arba kitaip trukdyti arbitražinį nagrinėjimą,
tačiau to kai kada gali nepakakti. Arbitražinis teismas neturi fizinės
galios priversti nesąžiningą atsakovą atlikti kai kuriuos svarbius
procedūrinius veiksmus (pvz., pateikti reikiamus dokumentus, užtikrinti
dalyvavimą arbitražinio teismo posėdyje ir kt.). Turto areštas ir kitos
priverstinės ieškinio užtikrinimo priemonės tegalimos tik valstybinio
teismo nutartimi, priimta pagal arbitražinio teismo prašymą. Valstybiniam
teismui suteikta prievartos galia tokiais atvejais gali palengvinti ar
pagreitinti ginčo išsprendimą.

Teisminis komercinių ginčų sprendimo būdas gali būti veiksmingesnis ir
bylose, kuriose reikalingi nemaži praktiniai tikrinimai, liudytojų
parodymai, ekspertų išvados. Ekspertų (taip pat ir liudytojų) dalyvavimas
arbitražinėse procedūrose nėra privalomas. Tik pagal kai kurių šalių (pvz.,
JAV) įstatymus liudytojai gali būti prievarta atvesdinami į arbitražinio
teismo posėdį. O ekspertų paslaugos visais atvejais galimos tik laisvo
susitarimo pagrindais. Todėl, kilus tarptautiniam komerciniam ginčui,
kuriam išspręsti reikalinga kokia nors prievarta, valstybinio teismo
kompetencijos privalumai yra didesni.

3.3. Arbitražinis tarptautinių komercinių ginčų sprendimas

Kai kurie teigiami tarptautinių komercinių ginčų sprendimo
valstybiniuose teismuose bruožai negali prilygti privalumams, kuriuos
teikia jų nagrinėjimas arbitražiniu būdu. Svarbiausieji arbitražinio būdo
privalumai yra šie:

1. Pasirinkus arbitražą kaip ginčo sprendimo būdą, šalys turi galimybe
pasirinkti ir jo rūšį (institucinį ar ad hoc) bei konkrečią arbitražo
instituciją. Jeigu pasirenkamas institucinis arbitražas, tai turi būti
pasirinkta ir konkreti arbitražo institucija. Ji turi būti įvardyta
kontrakto (sutarties) arbitražinėje išlygoje arba atskirai sudarytame
arbitražiniame susitarime. Pastarajame gali būti aptarta ir arbitražinio
teismo sudarymo tvarka, arbitrų skaičius, jų kvalifikacija bei kitos
esminės bylos nagrinėjimo arbitražiniame teisme sąlygos. Toks pasirinkimas
neįmanomas taikant teisminį ginčo sprendimo būdą.

2. Taikomosios teisės pasirinkimo galimybės – taip pat nemažas
patogumas kontrakto šalims, kai jos susitaria iškilusius tarp jų
nesutarimus spręsti arbitražo būdu. Vien dėl to, kad valstybiniuose
teismuose, nepaisant tarptautinio ginčų pobūdžio, jie nagrinėjami ir
sprendžiami vadovaujantis iš esmės tik teismo šalies įstatymais, užsienio
partneriams toks bylinėjimosi būdas paprastai tampa nepriimtinas.

3. Arbitro pasirinkimo laisvė – kitas ženklus arbitražinio ginčų
sprendimo būdo privalumas, palyginti su teisminiu. Valstybės teisme
teisėjai skiriami konkrečiam ginčui išspręsti nepriklausomai nuo šalių
valios. Tuo tarpu Arbitražiniame (trečiųjų) teisme ginčo šalys visada turi
galimybę pasirinkti po vieną (ar iš viso vieną) arbitrai kuriems jos patiki
ir kuriuos laiko tinkamais (kompetentingais) ginčui išspręsti. Tai suteikia
arbitražiniam teismui ir jo priimamiems sprendimams didesnę bešališkumo
reputaciją, autoritetą bei pasitikėjimą.

4. Arbitražinio teismo kompetencija – dar vienas ginčų sprendimo
arbitražiniu būdu pranašumas, palyginti su teisminiu. |Bylas arbitraže
paprastai imasi nagrinėti bei spręsti tik specialistai. Tai gali būti ne
tik teisininkai, žinantys įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus, bet ir
įvairių verslo sričių praktikai, turintys komercinės veiklos patirtį bei
teorinių žinių, reikalingų kvalifikuotai ir visapusiškai įvertinti
ginčijamus klausimus (įskaitant teisinius, techninius, ekonominius,
komercinius ir kitus jų aspektus). Prireikus dėl ginčo išsprendimo šalys
gali kreiptis į specializuotą arbitražą arba pasirinkti arbitrais tam
tikros (reikiamos) kvalifikacijos ar siauros veiklos srities specialistus –
profesionalus. Viso to praktiškai neįmanoma pasiekti nagrinėjant ginčą
valstybės teisme.

5. Sprendimų neskundžiamumas – taip pat nemažas arbitražinio ginčų
nagrinėjimo būdo pranašumas (palyginti su teisminiu), žymiai sutrumpinantis
sprendimo įgyvendinimo ir ieškininių reikalavimų patenkinimo laiką. Dėl
aukštos arbitrų kvalifikacijos ir jiems suteikiamos specialios
kompetencijos arbitražiniai sprendimai paprastai laikomi neskundžiamais ir
turi būti nedelsiant bei besąlygiškai įvykdyti. Arbitražinėse išlygose
dažnai tiesiogiai nurodoma, kad arbitražo sprendimas yra galutinis,
privalomas abiem ginčo šalims ir neskundžiamas valstybės teisme.
Tarptautiniuose teisiniuose aktuose ir valstybių įstatymuose numatytos
labai ribotos teismų kišimosi į arbitražų veiklą galimybės, iš esmės tik
esminių procedūros taisyklių pažeidimo atvejais.

6. Greitumas (operatyvumas) – dar vienas reikšmingas arbitražinio
ginčų nagrinėjimo būdo privalumas, palyginti su teisminiu. Valstybės teisme
civiliniai-teisiniai ginčai nagrinėjami vadovaujantis teismo šalies
civilinio proceso kodekse nustatyta tvarka. Civilinio proceso kodeksai –
sudėtingi teisiniai aktai, kuriuose įtvirtinta daug įvairių procedūros
taisyklių. Dėl įvairių formalumų civilinis procesas gali trukti ilgai.

Arbitražinis procesas žymiai mažiau formalizuotas, yra paprastesnis ir
lankstesnis negu teisminis procesas. Visos institucinių tarptautinių
komercinių arbitražų procedūros taisyklės telpa keliolikos puslapių
reglamentuose, kuriuos tvirtina šių institucijų steigėjai – įvairios ūkio
subjektų asociacijos, prekybos rūmų ar prekių biržų valdybos ir kt. Juos
visada galima iš anksto įsigyti, išstudijuoti, be specialistų paramos
suvokti juose nustatytus procedūros reikalavimus. Arbitražo ad hoc
taisykles komerciniam ginčui išspręsti gali sukurti ir patvirtinti pačios
ginčo šalys.

Vadovaujantis arbitražo reglamento taisyklėmis, ginčas gali būti
išnagrinėtas bei išspręstas per labai trumpą laiką, žymiai greičiau, nei tą
padaryti leidžia valstybinių teismų civilinio proceso taisyklės,
numatančios sprendimų kasacinio bei apeliacinio apskundimo teisę ir
kitokius procedūrinius formalumus, kurie sudaro priimtų sprendimų vilkinimo
galimybes.

7. Konfidencialumas – svarbi ginčo nagrinėjimo sąlyga, kai viena ar
abi ginčo šalys siekia išsaugoti komercines paslaptis. Civilinės bylos
valstybiniuose teismuose sprendžiamos vadovaujantis proceso viešumo
principu. Bylos svarstymas paprastai būna atviras. Jo metu reikalaujama,
kad šalys pateiktų įrodymus, taigi atskleistų ir savo ūkinės veiklos
specifiką. Posėdžiai protokoluojami, o motyvuoti sprendimai viešai
skelbiami. Dėl viso to komercinės paslapties išsaugojimo galimybės yra
labai ribotos.

Visai kitaip nagrinėjamas bei sprendžiamas ginčas arbitražiniame
teisme. Arbitražinės bylos nagrinėjimas visada vyksta uždaru būdu.
Pašaliniai asmenys gali dalyvauti posėdyje tik abiem ginčo šalims sutikus.
Proceso eiga ir pateikiami įrodymai gali būti nefiksuojami, sprendimai
viešai neskelbiami. Tai leidžia ginčo šalims išsaugoti savo komercines ar
gamybines paslaptis bei firmų gerą reputaciją. Ypač patikima
konfidencialumo išsaugojimo požiūriu yra ad hoc arbitražo forma, nes apie
jo sudarymą, veiklą ir priimtą sprendimą prireikus gali būti žinoma tik
ginčo šalims ir arbitrams.

8. Arbitražo vietos, laiko ir procesinės kalbos pasirinkimo galimybė
taip pat teikia šiam ginčų nagrinėjimo bei sprendimo būdui nemažų
privalumų. Kadangi ginčo nagrinėjimo arbitraže tvarka priklauso nuo šalių
valios, joms susitarus ir arbitražui neprieštaraujant, bylos nagrinėjimas
gali vykti bet kurioje vietoje (šalies viduje ar užsienyje), bet kuriuo
suderintu ir šalims palankiu laiku (galima paankstinti bylos nagrinėjimą
arba nukelti vėlesniam laikui), o diskusijos proceso metu gali vykti bet
kuria tarp šalių ir arbitražo suderinta darbine kalba.

9. Arbitražų sprendimų vykdymas užtikrinamas vadovaujantis 1958 m.
Niujorke pasirašyta “Konvencija dėl užsienio arbitražų sprendimų
pripažinimo ir vykdymo”. Šią konvenciją Lietuvos Seimas ratifikavo 1995 m.
sausio 17 d. (VŽ, 1995, 10/208). Šiuo metu yra 116 valstybių – konvencijos
dalyvių. Taigi visose jose tarptautinių komercinių arbitražų sprendimų
įvykdymas faktiškai yra užtikrintas. Tuo tarpu valstybinių teismų
sprendimai civilinėse bylose iš esmės įvykdomi tik tose šalyse, tarp kurių
sudarytos sutartys dėl teisinio bendradarbiavimo komercinėse ir civilinės
bylose. Lietuva tokias sutartis šiuo metu yra sudariusi tik su Rusija,
Moldova, Ukraina, Baltarusija, Latvija, Estija, Kazachija ir Turkija.

10. Pagaliau gana svarbus ir arbitražinių išlaidų klausimas.
Arbitražinės rinkliavos nustatomos priklausomai nuo ieškininio reikalavimo
sumos ir paprastai svyruoja nuo 0,05 proc. iki 5 proc. Mažiau gali
kainuoti, ginčo šalims pasirinkus arbitražą ad hoc, nes šiuo atveju joms iš
esmės tereikia tik atlyginti arbitrams už jų suteiktas paslaugas. Be to, ir
institucinio, ir arbitražo ad hoc atvejais viena ar abi ginčo šalys kartais
privalo atskirai apmokėti liudytojų, ekspertų, vertėjų, arbitrų kelionės,
apgyvendinimo ir kitas išlaidas. Dėl viso to ginčų nagrinėjimas
tarptautiniame komerciniame arbitraže taip pat nėra pigus. |Tačiau,
palyginti su bylos nagrinėjimo išlaidomis užsienio teismuose (ypač ten, kur
privalu samdyti vietinį advokatą ) arbitražinis procesas vis dėlto yra
gerokai pigesnis. Pvz., Vokietijoje teisminės rinkliavos sudaro 10 proc.
ieškinio sumos, o arbitražinės – vidutiniškai tik 2-3 proc. Arbitražinės
išlaidos sumažėja, jeigu ginčui išspręsti pasirenkamas vienas arbitras arba
mažiau pripažinta tarptautinio komercinio arbitražo institucija.

Ypatingais savo privalumais (palyginti su arbitražu ad hoc) išsiskiria
institucinis tarptautinis komercinis arbitražas. Neabejotinas šios rūšies
arbitražo privalumas tas, kad tik jis gali pasiūlyti ginčo šalims iš anksto
parengtas bylos nagrinėjimo procedūros taisykles (reglamentą),
rekomenduojamų arbitrų – kvalifikuotų specialistų sąrašą (iš kurio ginčo
šalys gali pasirinkti tinkamus asmenis savo ginčui spręsti), arbitražinių
rinkliavų taisykles, arbitravimo įkainių lenteles (iš kurių suinteresuotas
asmuo gali tiksliai žinoti bylinėjimosi išlaidas) bei įvairias
aptarnaujamojo pobūdžio paslaugas. Viso to nėra, pasirinkus arbitražą ad
hoc.

Nemažas institucinio arbitražo privalumas ir tas, kad bylos
nagrinėjimas kuruojamas administracijos, kuri turi šios veiklos tam tikrą
patirtį, o pati institucija yra daugiau ar mažiau pripažinta tarptautiniu
mastu. Dėl to arbitražo institucijų organizuojamų teismų sprendimai yra
įtikinamesni (taigi ir lengviau įvykdomi) nei, pvz., tie, kuriuos priima
niekam nežinomi vienkartiniai (ad hoc) arbitražiniai teismai. .

Pagaliau – kai kuriose tarptautinio komercinio arbitražo institucijose
arbitražinių teismų (tribunolų) sprendimai papildomai peržiūrimi specialaus
organo, siekiant garantuoti, kad jie visiškai atitinka juridinius formos ir
turinio reikalavimus Pvz., Tarptautinių prekybos rūmų Tarptautinio
arbitražo teismas tikrina ir tvirtina visus jo kuruojamų arbitražinių
teismų sprendimus, siekiant užtikrinti, kad jie atitiktų įstatymu
reikalavimus. Tai suteikia sprendimui didesnį patikimumą ir daugiau
garantijų, kad jis nebus panaikintas atsakovo šalies kompetentingos
institucijos.

Dėl išvardytų privalumų tarptautinis komercinis arbitražas (ypač
institucinis) įgyja vis didesnį pripažinimą ir vis plačiau praktikuojamas
įvairiuose verslininkų sluoksniuose. Net apie 90 proc. tarptautinių
komercinių ginčų šiuo metu sprendžiama arbitražinių būdu.

Kaip tam tikrą institucinio arbitražo trūkumą (lyginant su arbitražu
ad hoc) galima paminėti tai, kad čia nagrinėjant ginčą, šalys yra labiau
suvaržytos procedūros reikalavimų. Kai kurie sprendimai procedūriniais
klausimais gali būti priimti net prieš kurios nors šalies valią. Be to,
bylos nagrinėjimas instituciniame arbitraže yra brangesnis nei, pvz., ad
hoc arbitraže dėl institucijos išlaikymui renkamų rinkliavų.

4. IEŠKINIO IR ATSILIEPIMO Į JĮ PAREIŠKIMAI

Kilus komerciniam ar deliktiniam ginčui, kai šalims nepavyksta jį
sureguliuoti iki gražiniais nesutarimų šalinimo būdais, suinteresuota šalis
(ar abi kartu) įgyja teise pateikti kontrakte (sutartyje) įvardytam
arbitražui ieškininį pareiškimą paprašyti išspręsti ginčą šioje
institucijoje nustatyta tvarka. Ieškininis pareiškimas įforminamas raštu ir
ta kalba, kuria šalys pagal bendrą susitarimą vykdė susirašinėjimą, arba
kokia nors kita tarp ginčo šalių ir arbitražo institucijos suderinta kalba.

Ieškininiame pareiškime paprastai nurodoma:

1)arbitražo, kuriam įteikiamas pareiškimas, pavadinimas ir nuoroda į
atitinkamą arbitražinę išlygą, arbitražinį susitarimą ar kitą dokumentą,
suteikiantį arbitražiniam teismui kompetenciją spręsti ginčą;

2)ieškovo (ar jo atstovo) vardas, pavardė ir gyvenamoji vieta arba
firmos-ieškovės pavadinimas ir būstinės adresas;

3)atsakovo vardas, pavardė ir gyvenamoji vieta arba firmos-atsakovės
pavadinimas ir būstinės adresas. Kai tiksli atsakovo gyvenamoji vieta
nežinoma, ieškininiame pareiškime gali būti nurodyta paskutinioji žinoma jo
gyvenamoji vieta arba jo komercinės įmonės ar turto buvimo vieta;

4)klausimai (materialiniai – teisiniai santykiai), dėl kurių kilo
ginčas ir ginčo aplinkybes patvirtinantys įrodymai (dokumentai, liudytojai
ir kt.);

5)ieškovo reikalavimai (įskaitant ieškinio kainą) ir teisiniai
pagrindai, kuriais grindžiami tie reikalavimai;

6)siūlymas dėl arbitražinio teismo sudėties (jeigu šis klausimas
anksčiau nebuvo išspręstas), pasirinkto arbitro ar ir alternatyvių arbitrų
vardai bei pavardės arba prašymas, kad ieškovo vardu arbitras būtų
paskirtas institucijos reglamento nustatyta tvarka;

7)pridedami dokumentai (jų sąrašas).;

Ieškininį pareiškimą pasirašo ieškovas arba jo atstovas. Prie atstovo
paduodamo pareiškimo pridedamas įgaliojimas ar kitoks jo įgalinimus
patvirtinantis dokumentas.

Paprastai arbitražui pateikiama tiek ieškininio pareiškimo ir kitų
dokumentų egzempliorių (ar jų kopijų), kiek jų reikia, kad būtų aprūpinti
visi atsakovai, pati institucija ir arbitražinis teismas.

Į arbitražą dėl ginčo išsprendimo gali kreiptis ir abi šalys kartu.
Tokiais atvejais joms pakanka pateikti bendrą ieškininį pareiškimą,
pridėjus prie jo kitus ginčui išspręsti reikalingus dokumentus. Pvz., pagal
Vilniaus tarptautinio komercinio arbitražo reglamento 11 str. prie
ieškininio pareiškimo turi būti pridedama:

➢ kontrakto (sutarties), dėl kurio nuostatų taikymo ar aiškinimo

kilo ginčas, kopija;

➢ arbitražinio susitarimo (jeigu kontrakte ar sutartyje neįrašyta

arbitražinė išlyga) kopija;

➢ kiti dokumentai, kuriuos ieškovas mano esant susijusius su

byla;

➢ raštas, nurodantis dokumentus ar kitus įrodymus, kuriuos

ieškovas pateiks vėliau;

➢ sumokėtos registravimo rinkliavos dokumento kopija.

Vieną ieškininių dokumentų komplektą arbitražo institucija nedelsiant
siunčia atsakovui (bendraatsakoviams), jeigu to nepadaro pats ieškovas.

Laikoma, kad ieškininis pareiškimas, kaip ir bet kuris kitas rašytinis
pranešimas yra atsakovo gautas, jeigu jis įteiktas jam asmeniškai,
pristatytas į jo komercinę įmonę ar gyvenamąją vietą arba pagal jo nurodytą
pašto adresą. Kai neįmanoma nustatyti nė vienos iš išvardytų vietų,
laikoma, kad ieškininis pareiškimas atsakovo yra gautas, jeigu jis
išsiųstas registruotu laišku ar kita įteikimo faktą fiksuojančia priemone.

Arbitražinio nagrinėjimo procedūra paprastai laikoma pradėta tą dieną,
kurią atsakovas gavo ieškininį pareiškimą. Nuo tos dienos per šalių
suderintą ar procedūros reglamente nustatytą terminą jis tampa įpareigotu
pateikti arbitražo institucijai (arba ieškovui) savo pareiškimą dėl jam
pareikšto ieškinio, nurodant savo argumentus, pasirinkto arbitro (ar ir
atsarginio arbitro) vardą bei pavardę arba pareikšti, kad jo vardu arbitras
būtų paskirtas arbitražo institucijos reglamento nustatyta tvarka. Prie
savo atsiliepimo (prieštaravimų) pareiškimo atsakovas gali pridėti
dokumentus (ar jų kopijas), kuriais jis remia savo gynybą, ir nurodyti
dokumentus bei kitus įrodymų šaltinius, kuriuos pateiks vėliau. Atsakovo
atsisakymas pateikti atsiliepimo dėl jam pareikšto ieškinio pareiškimą arba
jo nepateikimas per nustatytą terminą nelaikoma savaiminiu ieškovo
reikalavimų pripažinimu ir nėra arbitražiniam teismui kliūtis pradėti bylos
nagrinėjimą.

5. ARBITRAŽINIO TEISMO SUDARYMAS

Beveik visada procesas daugiau ar mažiaus išsamiai nustatomas iš
anksto. Pirmiausia reikia nustatyti arbitražo sąlygas compromis. Dažniausia
compromis identifikuos šalis, nustatys ginčo pobūdį ir apimtį , arbitražo
teismo sudarymo būdą ir arbitražo vietą, procedūrą, kuriai turi vadovautis
arbitražas, ginčo esmei taikytiną teisę, sprendimo formą ir tam tikras
nuostatas dėl išlaidų ir mokesčių.

Dauguma ginčų susiję daugiau su nesutarimais dėl faktų, nei dėl
teisės, ir dauguma teisinių ginčų kyla iš susitarimų, kurių galiojimas
neginčijamas, aiškinimo.nepaisant to, teisės, taikytinos nustatant ginčo
faktines aplinkybes, pasirinkimas yra svarbus dalykas, kadangi ta teisė
apibrėžia nuostatas, kurios taikomos, pavyzdžiui, aiškinant susitarimą,
leidžiamus susitarimo įvykdymo būdus ir susitarimo pažeidimo pasekmes.
Teisė, taikytina bylos esmei Įvairių valstybių įstatymuose ir arbitražo
institucijų reglamentuose arbitražiniam teismui (tribunolui) sudaryti yra
nustatyti iš esmės panašūs reikalavimai. Lietuvos Respublikos komercinio
arbitražo įstatymo 13 str. nustato, kad ginčui išspręsti šalys gali savo
nuožiūra nustatyti arbitrų skaičių ir pasirinkti jų personalijas. Jeigu
šalys nesugeba susitarti dėl arbitrų skaičiaus, skiriami trys arbitrai.
Tarptautinio komercinio arbitražo institucijose yra sudaryti bei nustatyta
tvarka patvirtinti rekomenduojamų arbitrų sąrašai, iš kurių ginčo šalys
gali pasirinkti sau tinkamus asmenis.

Tarptautiniam komerciniam ginčui išspręsti dažniausiai sudaromas trijų
arbitrų teismas. Gali šalys susitarti ir dėl vieno arbitro arbitražinio
teismo. Vienasmenis arbitražas atlieka tas pačias funkcijas kaip ir
kolegialus arbitražinis teismas. Būti arbitru visais atvejais reikalingas
asmens sutikimas ir tam tikra kompetencija.

Šalims paprastai suteikiama teisė susitarti ir dėl arbitro ar arbitrų
kolegijos skyrimo tvarkos. Jeigu nesusitariama kitaip, tai arbitražinį
teismą sudarius iš trijų arbitrų kiekviena šalis skiria po vieną arbitrą, o
šie du parenka trečiąjį arbitrą. Jis dažniausiai pirmininkauja
arbitražiniam teismui ir yra vadinamas vyriausiuoju arbitru, superarbitru,
arbitrų kolegijos arba arbitražinio teismo pirmininku. Jeigu viena iš ginčo
šalių nustatytu laiku nepaskiria arbitro, arba kai nepavyksta susitarti dėl
trečiojo arbitro kandidatūros, arba jeigu arbitražinis teismas sudaromas iš
vieno arbitro ir šalys negali dėl jo susitarti, – bet kurios iš jų prašymu
arbitrą paskiria arbitražą įsteigusi institucija arba institucinio
arbitražo pirmininkas. Skiriant arbitrą ar arbitrus, turi būti atsižvelgta
į šalių susitarimu nustatytus arbitrui kvalifikacijos reikalavimus, taip
pat į aplinkybes, užtikrinančias jo nepriklausomumą ir nešališkumą. Jeigu
išaiškėja aplinkybės, keliančios abejonių dėl arbitro nepriklausomumo ar
nešališkumo (pvz., jis buvo kurios nors šalies samdomas advokatas, yra
vienos iš ginčo šalių giminaitis arba tarnybiškai ar kitaip nuo jų
priklausomas ir pan.), jam gali būti pareikštas nušalinimas. Apie
nušalinimą arbitrui taip pat gali būti pareikšta, jei paaiškėja, kad jis
neturi šalių susitarime aptartos kvalifikacijos. Jei arbitras, kuriam
pareikštas nušalinimas, nenusišalina arba kita šalis nesutinka su jo
nušalinimu, nušalinimo klausimą sprendžia ginčą nagrinėjantis arbitražinis
teismas, o tam tikrais atvejais ir arbitražo institucijos pirmininkas.

Arbitro įgaliojimai gali būti nutraukti ir abiejų ginčo šalių
susitarimu, jeigu paaiškėja, kad jis de jure arba de facto negali atlikti
savo funkcijų arba be pateisinamų priežasčių vilkina jų atlikimą. Arbitro
įgaliojimai taip pat nutrūksta, kai jis pats atsistatydina. Kai arbitras
nušalinamas, atsistatydina ar jo įgaliojimai nutraukiami ginčo šalių
susitarimu, naujas arbitras skiriamas tokia pat tvarka, kaip buvo paskirtas
keičiamasis arbitras.

6. ARBITRAŽINIO TEISMO KOMPETENCIJA

Arbitražinio teismo kompetenciją iš esmės nusako šalies, pagal kurios
įstatymus įsteigta arbitražo institucija arba sudaromas arbitražinis
teismas, įstatymai. Valstybių įstatymuose yra nuostatos, draudžiančios tam
tikrus ginčus nagrinėti ir spręsti arbitražiniu būdu. Paprastai neleidžiama
perduoti arbitražui nagrinėti komercinių ginčų, kuriuose dalyvauja
valstybės ar savivaldybių įmonės, įstaigos ar organizacijos, taip pat tų,
kurie susiję su vertybinių popierių (vekselių, čekių ir kt.) disponavimu,
įmonių bankrotais, patentais ir kt.

Arbitražinio teismo kompetencija siaurąja prasme (t.y. įgalinimai
išnagrinėti ir išspręsti konkretų ginčą) nustatoma šalių sudarytame
arbitražiniame susitarime (arbitražinėje išlygoje ar atskirame
arbitražiniame susitarime). Pagrindinė šio susitarimo paskirtis ir yra
nustatyti arbitražinio teismo kompetenciją, tačiau tai nereiškia, kad
arbitražinis teismas negali pats priimti sprendimo dėl savo kompetencijos
nagrinėti ginčą, įskaitant ir tuos atvejus, kai kyla abejonių dėl
arbitražinio susitarimo buvimo arba jo galiojimo. Arbitražinio teismo
sprendimas dėl kontrakto pripažinimo niekiniu ar negaliojančiu taip pat
ipso jure (savaime) nereiškia ir arbitražinės išlygos pripažinimo
negaliojančia. Tokiais atvejais arbitražinė išlyga, kuri yra sudedamoji
kontrakto dalis, traktuojama kaip atskiras susitarimas, nepriklausantis nuo
kitų kontrakto sąlygų, o arbitražinis teismas neatpalaiduojamas nuo jam
suteiktų įgaliojimų išspręsti ginčą, jeigu tik reikiamai įforminta jo
kompetencija.

Bet kuri ginčo šalis gali pareikšti arbitražiniam teismui nušalinimą
dėl jo nekompetentingumo spręsti ginčą ar tam tikrus klausimus. Tačiau toks
šalies pareiškimas turi būti padarytas dar nepradėjus ginčą nagrinėti iš
esmės. Šalies dalyvavimas skiriant arbitrą ar kitaip sudarant arbitražinį
teismą neatima iš jos teisės padaryti pareiškimą dėl to teismo
nekompetentingumo spręsti ginčą. Pareiškimas, kad arbitražinis teismas
viršija savo kompetenciją, turi būti padarytas iš karto, kai ginčo
nagrinėjimo metu iškeliamas klausimas, kuris, vienos ar abiejų šalių
nuomone, nepriskirtas šio teismo kompetencijai. Nedraudžiama tokio pobūdžio
pareiškimą padaryti ir vėliau, jei jo pateikimas buvo uždelstas dėl
pateisinamų priežasčių.

Dėl šalies (ar abiejų ginčo šalių) pareiškimo, kad arbitražinis
teismas yra nekompetentingas ar viršija savo kompetenciją, spręsdamas tam
tikrus klausimus, teismas turi priimti savo nutartį ir patvirtinti ar
paneigti pateiktus argumentus. Jeigu jis patvirtina savo kompetenciją
spręsti ginčijamus klausimus, tai suinteresuota ginčo šalis gali prašyti
kompetentingą organą ar institucinio arbitražo pirmininką priimti dėl jo
savo sprendimą, kuris paprastai laikomas galutiniu.

Arbitražiniam teismui suteikiama taip pat teisė priimti ir nutartis
dėl ieškinio užtikrinimo bei nurodyti užtikrinimo būdą. Jis gali įpareigoti
šalį imtis jo nurodytų priemonių ieškinį užtikrinti ir pareikalauti
įrodymų, kad ieškinys užtikrintas reikiamu būdu. Kai kurių valstybių
įstatymai suteikia tarptautiniams komerciniams arbitražams teisę kreiptis į
šalies – atsakovės valstybės teismą dėl paramos ieškinį užtikrinant, jeigu
ginčo šalių susitarime nenumatytos kitokios ieškinio užtikrinimo priemonės.

7. GINČO NAGRINĖJIMAS ARBITRAŽINIO TEISMO POSĖDYJE

Specifinis arbitražinio ginčų nagrinėjimo būdo bruožas yra tas, kad
daugelį procedūrinių klausimų šalys gali išspręsti tarpusavio susitarimu.
Arbitražiniame teisme ginčas nagrinėjamas vadovaujantis šalių pripažintomis
taisyklėmis (reglamentais), turinčiomis tokiais atvejais susitarimo tarp jų
teisinę reikšmę. Visos tarptautinio komercinio arbitražo institucijos turi
savus procedūros taisyklių sąvadus (reglamentus), kuriais vadovaujantis
jų organizuojami arbitražiniai teismai nagrinėja ir sprendžia komercinius
ginčus. Kai kurios tarptautinio komercinio arbitražo institucijos šalims
pageidaujant, organizuoja ginčų nagrinėjimus vadovaujantis UNCITRAL
tarptautinio komercinio arbitražo procedūros reglamentu arba kitais
komercinių ginčų sprendimo tvarką reglamentuojančiais dokumentais. Pagaliau
arbitražinis teismas gali nagrinėti ginčą ir pagal pačių šalių parengtas ar
kitaip tarpusavyje suderintas ginčo sprendimo taisykles. Kai šalys neišgali
susitarti kokiu nors ginčo nagrinėjimo procedūros klausimu arbitražinis
teismas imasi nagrinėti jį tokia tvarka, kokia, jo nuomone, yra
tinkamiausia konkrečiu atveju.

Valstybių įstatymai ir arbitražo institucijų reglamentai suteikia
ginčo šalims teise susitarti dėl ginčo nagrinėjimo arbitražiniame teisme
būdo. Jie galimi du: ginčo šalims asmeniškai dalyvaujant (išklausius jų
ginčą bei žodžiu pateikiamus įrodymus) ir asmeniškai joms nedalyvaujant
(vien pagal šalių pateiktus dokumentus ir kitus informacijos šaltinius).
Dėl ginčo nagrinėjimo pageidaujamo būdo šalys turi iš anksto susitarti ir
apie savo pasirinkimą pranešti arbitražiniam teismui. Kai šalys išreiškia
pageidavimą, kad ginčas būtų nagrinėjamas joms asmeniškai nedalyvaujant,
arbitražinis teismas bet kurioje ginčo dokumentinio nagrinėjimo stadijoje
gali pratęsti jo nagrinėjimą žodžiu, jeigu to reikalauja susiklosčiusios
aplinkybės ar kuri nors iš ginčo šalių.

Arbitražo procedūrą reglamentuojantys norminiai aktai neretai suteikia
ginčo šalims teisę susitarti ir dėl arbitražinio teisimo posėdžiavimo
vietos. Kai tokio susitarimo nėra, posėdžiavimo vietą nustato arbitražinis
teismas, atsižvelgdamas į šalių pageidavimą bei specifines ginčo
nagrinėjimo aplinkybes. Posėdžiams gali būti pasirinkta bet kuri vietovė
(arbitražo institucijos šalyje ar užsienyje), kurią teismas laiko tinkamą
konsultuotis, ginčo šalims išklausyti, liudytojams ar ekspertams apklausti,
prekėms ar dokumentams apžiūrėti ir pan.

Arbitražo įstatymai paprastai leidžia ginčo šalims susitarti dėl
kalbos ar kalbų, kurios turi būti vartojamos ginčo nagrinėjimo metu. Jei
tokio susitarimo nėra, tai proceso darbinę kalbą nustato arbitražinis
teismas ar arbitražo institucijos sekretoriatas. Šalių sutarta ar
arbitražinio teismo (sekretoriato) nustatyta proceso kalba tampa privaloma
visiems žodiniams ar rašytiniams šalių pareiškimams, arbitražinio teismo
sprendimams, nutartims ir kitiems jo priimamiems ar išduodamiems
dokumentams. Arbitražinis teismas gali pareikalauti, kad bet koks šalių
žodinis pareiškimas ar pateikiamas rašytinis įrodymų šaltinis (dokumentas)
būtų išverstas į tą kalbą ar kalbas, dėl kurių vartojimo buvo susitarta.

Apie arbitražinio teismo posėdžius, tiek skirtus ginčo nagrinėjimui,
tiek ir dokumentų, prekių ar kitokių daiktinių įrodymų apžiūrai, šalims
turi būti pranešta iš anksto, t.y. rezervuojant joms laiko, reikalingo
svarstymui pasirengti. Šalys (ar jų įgalioti atstovai) savo ruožtu privalo
dalyvauti svarstyme ir pateikti arbitražiniam teismui visus reikiamus
ginčui tinkamai išspręsti dokumentus, jeigu to nepadarė anksčiau. Visi
pareiškimai, dokumentai ar kita informacija, kurią viena iš šalių pateikia
arbitražiniam teismui, turi būti nedelsiant perduota ir kitai šaliai.
Šalims taip pat turi būti perduotos visos ekspertų išvados bei kiti
įrodomąją galią turintys dokumentai, kuriais arbitražinis teismas gali
remtis, priimdamas savo sprendimą.

Prasidėjus posėdžiui, ieškovas turi pranešti teismui apie visas
papildomas . aplinkybes, kuriomis jis ketina pagrįsti savo ieškininius
reikalavimus, ir nurodyti klausimus, kurie neatsispindi ieškininiame
pareiškime, tačiau turi būti išnagrinėti proceso metu. Atsakovas savo
ruožtu posėdžiui prasidėjus gali pateikti savus papildomus įrodymus ir
paaiškinimus dėl jam keliamų reikalavimų. Abi ginčo šalys bet kada
arbitražinio nagrinėjimo metu gali pakeisti ar papildyti savo ieškininius
reikalavimus ar prieštaravimus dėl ieškinio, išskyrus atvejus, kai
arbitražinis teismas pripažįsta jog netikslinga leisti tai daryti dėl
pavėluoto jų pateikimo ar galimo ginčo nagrinėjimo užvilkinimo.

Bet kuriuo atveju arbitražinis teismas turi būti gavęs visus
dokumentus ir informaciją, kuri yra susijusi su ginču ir turi įrodomąją
reikšmę, Jeigu ieškovas nepateikia be pateisinamos priežasties dokumentų ar
įrodymų, reikalingų ginčui tinkamai išspręsti, jo nagrinėjimas gali būti
nutrauktas. Jeigu atsakovas nepateikia reikalingos papildomos informacijos
dėl jam pareikšto ieškinio, – arbitražinis teismas gali tęsti ginčo
nagrinėjimą, nelaikydamas tokį atsakovo poelgį savaiminiu ieškovo
reikalavimų pripažinimu. Jeigu kuri nors ginčo šalis ar abi jos neatvyksta
be pateisinamų priežasčių į posėdį, – arbitražinis teismas gali tęsti ginčo
nagrinėjimą ir priimti sprendimą joms nedalyvaujant.

Arbitražiniam teismui taip pat nedraudžiama prisidėti prie įrodymų
rinkimo ar jų tikslinimo. Jis gali pareikalauti, kad į posėdį būtų
iškviesti liudytojai, juos apklausti, savo iniciatyva ar kuriai nors ginčo
šaliai prašant paskirti ekspertus, nurodyti jiems konkrečias užduotis,
įpareigoti ginčo šalis pateikti ekspertizei reikiamus dokumentus, prekes ir
kitką. Ekspertas gali būti įpareigojamas dalyvauti arbitražinio teismo
posėdyje ir žodžiu ar raštu pateikti savo išvadas bei atsakyti į jam
pateiktus klausimus). Į posėdį šalys gali pakviesti ir asmeninius
ekspertus bei liudytojus, kad šie pateiktų išvadas ar duotų parodymus
ginčijamais klausimais.

Kai reikia, arbitražinis teismas arba šalis, arbitražinio teismo
paskatinta, gali kreiptis į kompetentingą savos šalies ar užsienio
valstybės teismą dėl paramos, renkant ar patikslinant įrodymus.
Valstybiniai teismai gali įvykdyti arbitražinio teismo prašymą, remdamiesi
tarptautinėmis sutartimis bei šalies įstatymuose nustatyta įrodymų rinkimo
tvarka.

8. SPRENDIMO PRIĖMIMAS IR NAGRINĖJIMO UŽBAIGIMAS

Arbitražinis, kaip ir valstybinis, teismas nagrinėja ir sprendžia
ginčus, remdamasis iš esmės teisės normomis, įstatymais. Tačiau, kitaip
negu valstybės teismas, arbitražinis teismas gali vadovautis ne tik
arbitražo institucijos valstybės, bet šaliu susitarimu pasirinktais
įstatymais (vadinamosiomis taikomosios teisės normomis). Bet koks jų
susitarime nurodymas į kurios nors valstybės teisę, teisės sistemą ar
įstatymus visada traktuojamas kaip tiesioginė nuoroda į tos valstybės
materialinę teisę. Jei nėra šalių susitarime konkrečios nuorodos į
taikomąją teisę, ją nustato arbitražinis teismas, vadovaudamasis valstybių
kolizinės teisės normomis, taikytinomis konkretaus ginčo atveju.

Nagrinėdamas ginčą ir priimdamas sprendimą dėl jo esmės, arbitražinis
teismas visais atvejais turi atsižvelgti į šalių susitarimo (kontrakto)
sąlygas, įstatymų reikalavimus, prekybos papročius, taikytinus konkrečiam
sandoriui. Išimtį iš šios bendros taisyklės sudaro arbitražinis ginčo
nagrinėjimas, vadovaujantis ex aequo et bono (pagal teisingumą) arba
amiable compositeur (draugiško tarpininkavimo) principais. Tačiau
arbitražinis teismas gali vadovautis šiais principais tik tada, kai ginčo
šalys tiesiogiai įgalioja jį tai daryti. Tokiu atveju arbitražinis teismas
gali priimti sprendimą ne pagal kurios nors valstybės teisės reikalavimus,
o vadovaudamasis vien teisingumo principais.

Kai ginčą nagrinėja trys arbitrai ar daugiau, arbitražinio teismo
sprendimas priimamas (jeigu šalys nesusitarė kitaip) arbitrų balsų dauguma.
Kai kuriuos procedūrinius ginčo nagrinėjimo klausimus gali išspręsti
teismui pirmininkaujantis arbitras, jeigu jį tam įgalioja ginčo šalys arba
visi kiti šio teismo arbitrai.

Arbitražinio teismo sprendimas visada įforminamas raštu ir jį turi
pasirašyti arbitrai. Jei ginčą nagrinėja trys arbitrai ar daugiau, pakanka,
kad sprendimą pasirašytų jį priėmusių arbitrų dauguma, nurodant kitų
arbitrų nepasirašymo priežastis. Arbitras arba arbitrai, atsisakę
pasirašyti sprendimą, turi teisę raštu išdėstyti savo atskirąją nuomonę,
kuri pridedama prie sprendimo.

Arbitražiniame sprendime turi būti nurodyti arbitrų, ginčo šalių bei
jų atstovų vardai, pavardės, pilietybė, gyvenamoji vieta ar būstinių
adresai, taip pat arbitražinės rinkliavos suma, bylos nagrinėjimo išlaidos
bei jų paskirstymas tarp ginčo šalių. Jeigu ginčo šalys nesusitaria kitaip,
arbitražinio teismo sprendimas turi būti motyvuotas. Jame turi būti
nurodyti teisiniai pagrindai ir kiti motyvai, kuriais remiantis ieškinys
tenkinamas ar atmetamas. Sprendime taip pat turi būti nurodyta jo priėmimo
data ir vieta. Laikoma, kad jis priimtas toje vietoje, kuri nurodyta
sprendime. Kiekvienai iš ginčo šalių įteikiamas sprendimo originalas ar jo
nuorašas.

Arbitražinio nagrinėjimo metu ginčas gali būti sureguliuotas ir
kompromiso būdu. Tokiu atveju arbitražinis teismas nagrinėjimą nutraukia
ir, šalims pageidaujant, priima sprendimą, kuriame nurodoma, kad ginčas
sureguliuotas kompromiso būdu šalių sutartomis sąlygomis. Šis sprendimas
turi tokią pat galią ir lygiai taip pat yra privalomas vykdyti, kaip ir bet
koks kitas arbitražinio teismo sprendimas, priimtas išsprendus ginčą iš
esmės.

Arbitražinis nagrinėjimas paprastai baigiamas, kai priimamas galutinis
arbitražinio teismo sprendimas. Be to, ginčo nagrinėjimas nutraukiamas,
kai ieškovas atsisako savo reikalavimo arba šalys susitaria nagrinėjimą
nutraukti, taip pat kai arbitražinis teismas nusprendžia, kad tolesnis
nagrinėjimas dėl kokių nors priežasčių tampa netikslingas arba neįmanomas.
Baigus nagrinėjimą ginčo išsprendimu ar nutraukus jį kitais pagrindais,
baigiasi ir arbitražinio teismo įgaliojimai. Vėliau jis tegali tik
ištaisyti sprendime įsibrovusias rašybos ar aritmetines klaidas pateikti
sprendimo ar kurios nors jo dalies išaiškinimą, jeigu to pageidauja kuri
nors ginčo šalis. Kai prašo ginčo šalys, arbitražinis teismas gali priimti
papildomą sprendimą, tačiau tik dėl tų reikalavimų, kurie buvo pareikšti
arbitražinio nagrinėjimo metu ir nebuvo aptarti priimtame sprendime.

9. SPRENDIMO ĮSITEISĖJIMAS IR APSKUNDIMAS

Arbitražinių teismų sprendimai įsiteisėja nuo jų priėmimo momento, yra
neskundžiami ir turi būti šalių geravališkai bei tiksliai nustatytu laiku
įvykdyti. Tačiau kai kurių valstybių įstatymuose ir kai kuriuose
tarptautiniuose aktuose numatyti tam tikri atvejai, kai arbitražinių teismų
sprendimai gali būti apskųsti valstybės teismui, prašant panaikinti arba
sustabdyti jų vykdymą. Pvz., pagal UNCITRAL Tarptautinio komercinio
arbitražo modelinį įstatymą (34 str.) valstybės teismas gali panaikinti
arbitražinį sprendimą kai padavusi jam prašymą šalis pateikia įrodymus,
kad:

1)viena iš šalių, sudarant arbitražinį susitarimą, buvo tam tikru
mastu ne veiksni arba susitarimas negalioja pagal įstatymus, kuriuos šalys
susitarė taikyti, o jei nuorodos į taikomąją teise nėra – negalioja pagal
tos šalies, kur buvo priimtas arbitražinio teismo sprendimas, įstatymus;
arba

2)šalis nebuvo tinkamai informuota apie arbitro paskyrimą ar
arbitražinį nagrinėjimą arba dėl kitų svarbių priežasčių ji negalėjo
pateikti arbitražiniam teismui savo paaiškinimų; arba

3)sprendimas priimtas dėl ginčo, nenumatyto arbitražiniame susitarime
ar neatitinkančio jo sąlygų, arba tame sprendime yra nuostatų klausimais,
kurių ne apima arbitražinis susitarimas; arba

4)arbitražinio teismo sudėtis arba arbitražinio nagrinėjimo procedūra
ne atitiko šalių susitarimo.

Galimi atvejai, kai arbitražinio susitarimo neatitinka ne visas
arbitražinio teismo sprendimas, o tik atskiros jo dalys. Tada, jeigu
arbitražinio teismo sprendimo dalys klausimais, kuriuos apima arbitražinis
susitarimas, gali būti atskirtos nuo tų sprendimo dalių ar tų klausimų,
kurių jis neapima, tai gali būti panaikintos tik tos arbitražinio teismo
sprendimo dalys, kurių nuostatos neatitinka arbitražinio susitarimo sąlygų.

Valstybės teismas, vadovaudamasis nacionaliniais įstatymais, paprastai
naikina ir tuos arbitražinio teismo sprendimus, kai nustato, kad ginčo
objektas negali būti arbitražinio nagrinėjimo dalyku arba arbitražinio
teismo sprendimas prieštarauja toje valstybėje įtvirtintiems pagrindiniams
teisės principams, viešajai tvarkai ir moralei.

Valstybės teismas, gavęs prašymą dėl arbitražinio teismo sprendimo
panaikinimo, gali, jeigu to pageidauja ginčo šalys, sustabdyti nustatytam
laikui naikinamojo sprendimo priėmimą ir tokiu būdu sudaryti arbitražiniam
teismui sąlygas atnaujinti nagrinėjimą arba imtis kitų veiksmų, kurie,
valstybės teismo nuomone, yra būtini, siekiant pašalinti arbitražinio
teismo sprendimo naikinimo pagrindą.

10. SPRENDIMŲ PRIPAŽINIMAS IR VYKDYMAS

Jau pats arbitražo, kaip privataus (visuomeninio) būdo ginčui
išspręsti savanoriškas pasirinkimas, nusako, kad ir arbitražinio teismo
sprendimai turi būti geravališkai ir savanoriškai įvykdyti. Iš esmės taip
yra ir tikrovėje. Didžiąją arbitražinių teismų sprendimų daugumą tiksliai
įvykdo pačios ginčo šalys, be kokio nors išorinio spaudimo ar poveikio. Tik
nedidelė arbitražinių sprendimų dalis įvykdoma priverstine tvarka,
tarpininkaujant valstybinėms institucijoms. Šiuo metu užsienyje priimtų
arbitražinių teismų sprendimų pripažinimas ir įgyvendinimas reguliuojamas
dvišalėmis tarptautinėmis sutartimis dėl teisinio bendradarbiavimo ir
daugiašale Niujorko 1958 m. konvencija “Dėl užsienio arbitražų sprendimų
pripažinimo ir vykdymo”.

Kiekviena valstybė yra sudariusi su kitomis šalimis dvišales
(retkarčiais trišales) sutartis dėl teisinio bendradarbiavimo komercinėse
ir civilinėse bylose. Greta kitų klausimų jose reglamentuojama ir
arbitražinių teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo
ir vykdymo tvarka. Pagal tas sutartis, kurios iš esmės nesiskiria (yra
tipinės), prašymas pripažinti ir įvykdyti arbitražinio teismo sprendimą
gali būti perduodamas tiesiogiai kompetentingoms kitos susitariančios
šalies institucijoms. Kartu su prašymu turi būti pateikiami šie dokumentai:

1)patvirtintas sprendimo nuorašas ir liudijimas, jog sprendimas yra
galutinis ir gali būti vykdomas;

2)dokumentas, liudijantis, jog pralaimėjusi bylą šalis (jeigu ji
nedalyvavo arbitražinio teismo posėdyje) buvo tinkamai (pagal nacionaline
teisę) informuota apie įvyksiantį arbitražinį nagrinėjimą, o jos negalėjimo
gintis dėl neveiksnumo atveju – turėjo galimybe būti atstovaujama.

Šie dokumentai turi būti pateikiami kartu su jų vertimu į šalies,
kurios prašoma sprendimą pripažinti ir įvykdyti, kalbą arba į anglų kalbą.

Arbitražinio teismo sprendimai pripažįstami ir vykdomi pagal šalies,
kurios pripažinimo ir įvykdymo prašoma, nacionalinę teisę. Teisminė
institucija, kurios rašoma pripažinti ir įvykdyti sprendimą, bylos iš esmės
pakartotinai nenagrinėja bet patikrina, ar sprendimas atitinka dvišalėje
sutartyje įtvirtintas sąlygas.

Lietuvos Respublika yra sudariusi dvišales teisinės pagalbos sutartis
su Rusija, Moldova, Lenkija, Ukraina, Baltarusija, Latvija, Estija,
Kazachstanu ir Turkija. Taigi visose šiose šalyse gali būti pripažinti ir
įvykdyti Lietuvoje įsteigtų arbitražinių teismų sprendimai.

Žymiai platesnės arbitražinių teismų sprendimų pripažinimo ir vykdymo
perspektyvos atsiveria kai to siekiama minėtos Niujorko 1958 m. konvencijos
pagrindu. Šiuo metu suskaičiuojama apie 150 valstybių – šios konvencijos
dalyviu, Lietuvos Respublikos Seimas ją ratifikavo 1995 m. sausio 17 d.
Taigi arbitražinio teismo sprendimas, priimtas bet kurioje valstybėje-
Niujorko konvencijos dalyvėje yra pripažįstamas įpareigojančiu dokumentu
ir, pateikus jį kitos šalies – konvencijos dalyvės kompetentingai
institucijai, įgyvendinamas pagal toje šalyje nustatytą teismų sprendimų
vykdymo tvarką. Kartu su prašymu kompetentingai kitos valstybės
institucijai turi būti pateikta: 1) nustatyta tvarka patvirtintas
arbitražinio teismo sprendimo originalas arba jo nuorašas ir 2) autentiškas
arbitražinis susitarimas arba tinkamai patvirtintas jo nuorašas. Jeigu
arbitražinio teismo spendimas ir arbitražinis susitarimas surašyti ne
oficialia valstybės, į kurios kompetentingą instituciją kreipiamasi dėl
sprendimo įvykdymo, kalba, – besikreipiančioji šalis turi pateikti tinkamai
patvirtintą tų dokumentų vertimą į oficialią tos šalies kalbą.

Pripažinti ar vykdyti arbitražinio teismo sprendimą, nepaisant to,
kurioje valstybėje jis buvo priimtas, gali būti atsisakyta tik remiantis
minėtos Niujorko konvencijos 5 straipsnyje numatytais pagrindais, kurie iš
esmės sutampa su UNCITIRAL Tarptautinio komercinio arbitražo modeliniame
įstatyme numatytais pagrindais, arbitražinį sprendimą panaikinti. Tai
atvejai, kai ginčo šalis, prieš kurią nukreiptas sprendimas, pateikia
kompetentingoms institucijoms įrodymus, kad:

l) arbitražinio susitarimo šalys pagal joms taikomą įstatymą buvo
kuriuo nors mastu neveiksnios;

2)arbitražinis susitarimas negalioja pagal įstatymą, kuriam šalys tą
susitarimą subordinavo, o nesant nuorodos į tokį įstatymą – negalioja pagal
tos šalies, kur buvo padarytas sprendimas, įstatymą;

3)šaliai, prieš kurią nukreiptas sprendimas, nebuvo reikiamai pranešta
apie arbitro paskyrimą ar apie arbitražinį nagrinėjimą arba dėl kitų
priežasčių ji negalėjo pateikti savo pasiaiškinimų;

4)arbitražinio teismo sprendimas buvo padarytas dėl ginčo, kurio
nenumato arbitražinis susitarimas arba neapima arbitražinio susitarimo ar
arbitražinės išlygos sutartyje sąlygos, arba tame sprendime yra nuostatų
tokiais klausimais, kurių neapima arbitražinis susitarimas ar arbitražinė
išlyga. Tačiau, jeigu sprendimo nuostatos tais klausimais, kuriuos apima
arbitražinis susitarimas ar išlyga, gali būti atskirtos nuo sprendimo
nuostatų klausimais, kurių neapima šis susitarimas ar išlyga, tai ta
arbitražinio sprendimo dalis, kurioje yra nuostatos apimamais klausimais,
gali būti pripažįstama ir vykdoma;

5)arbitražinio teismo sudėtis ar arbitražo procesas neatitiko šalių
susitarimo arba nesant tokio susitarimo, neatitiko tos šalies, kurioje
vyko arbitražas,

6)sprendimas šalims dar nebuvo galutinis arba jo vykdymą panaikino ar
sustabdė tos šalies, kurioje jis buvo padarytas, arba tos šalies, kurios
įstatymai buvo taikomi, kompetentinga valdžios institucija.

Gali būti taip pat atsisakyta pripažinti ir vykdyti arbitražinio
teismo sprendimą, jei to prašomos valstybės, kompetentinga valdžios
institucija nustato, kad:

a)ginčo objektas pagal šios šalies įstatymus negali būti arbitražinio
nagrinėjimo dalykas;

b)to sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarauja šios šalies
viešajai tvarkai.

Jeigu kompetentingai valdžios institucijai pateiktas prašymas
panaikinti ar sustabdyti arbitražinio teismo sprendimo vykdymą, tai to
prašoma institucija prireikus gali atidėti klausimo sprendimą ir
prašančiosios šalies pageidavimu įpareigoti antrąją šalį pateikti ieškiniui
užtikrinti reikiamas garantijas.

IŠVADOS IR SIŪLYMAI

Populiari nuomonė, kad sėkmingai veikiančioje teisės sistemoje ginčų
galima išvengti ar bent jau taikiai juos išspręsti. Laikomasi pozicijos,
kad ginčą, arba, tiksliau pasakius, konfliktai, dėl kurių kyla ginčai, turi
tam tikrų vertingų savybių ir todėl nėra visiškai nepageidaujami, o teisės
būdingesnė funkcija – valdyti konfliktus nei juos slopinti ar spręsti.
Naudojimasis teise sprendžiant ginčą visuomet yra fakultatyvinė procedūra,
pasirenkama dėl jos trumpalaikės ar ilgalaikės naudos vienai ar kelioms
ginčo šalims.

Ginčas reiškia konkretų nesutarimą, susisijusį su teisėmis ar
interesais, dėl kurių šalys reiškia pretenzijas, priešpriešinius
reikalavimus, paneigimus ir t.t. Net ir išsprendus ginčą neišvengiamai
lieka priešiškumas.

Dauguma tarptautinių ginčų nėra išsprendžiami naudojantis formaliu
mechanizmu. Dauguma konfliktų sureguliuojami derybomis, visi ginčai net ir
netinka būti sprendžiami taikant teisę

Daug, o gal ir dauguma tarptautinių ginčų, perduodamų spręsti pagal
procedūrą, kuri numato kuria nors forma trečiosios šalies priimamą
sprendimą, yra komerciniai, dauguma jų kyla dėl valstybių ir privačių
korporacijų sudarytų susitarimų sąlygų .

Lietuvos ekonomikos perėjimas iš centralizuoto planavimo į laisvos
rinkos sistemą vis dar išlieka sudėtingu procesu, reikalaujančiu sukurti ne
tiktai naujas institucijas, bet ir įdiegti teisinį laisvos valstybės
egzistavimo pagrindą. Siekiant tapti Vakarų šalių prekybos partnere
Lietuvoje priimta nemažai teisinių aktų įtvirtinančių rinkos ekonomikos
funkcionavimą. Tarptautinių komercinių sutarčių srityje Lietuva 1995 metais
tapo Niujorko 1958 metų konvencijos šalimi dėl užsienio arbitražo
pripažinimo. 1996 metais buvo priimtas komercinio arbitražo įstatymas,
kuris atitinka UNICTRIAL modelį, taip pat įkurtos dvi tarptautinės
asociacijos.

Žvelgiant tolyn, jai reikia pritraukti ir išlaikyti užsienio
investicijas. Priimti įstatymai reguliuojantys komercinį arbitražą yra
žymus žingsnis reikiama linkme. Sekančiais žingsniai reikia įtvirtinti, kad
šie principai taptų neatskiriama ekonominės ir teisinės sistemos dalimi.
Siekdama išnaudoti geografinę poziciją tarp Rytų ir Vakarų Lietuva turi
vystyti užsienio valstybių arbitražo sprendimų pripažinimą ir suderinamumą,
kuris padėtų pritraukti potencialius užsienio investuotojus.

Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų valstybių, arbitražai nėra labai
populiarūs. Teisingumo viceministras pastebėjo, kad ir šiuo metu Lietuvoje
veikiančio Vilniaus tarptautinio komercinio arbitražo paslaugomis naudojasi
gana mažai verslininkų. Tokį nepopuliarumą įtakoja informacijos apie
arbitražus ir jo procedūras trūkumas, taip pat ir paties arbitražo
paslaugos, kurios ne ką mažiau kainuoja nei bendrosios kompetencijos
teismų. Arbitražų paslaugos naudingos tik tuomet, kai verslininkai visiškai
pasitiki nepriklausomo arbitro sprendimu ir yra pasiruošę geranoriškai jį
įvykdyti. Arbitražo sprendimai vykdomi per teismų sistemą, teismas turi
teisę įstatymo nustatytais pagrindais netaikyti priverstinio vykdymo.
Tokiais atvejais arbitražo procedūra nėra nei pigesnė nei trumpesnė. Tačiau
tai išlieka arbitražo privalumais, kai abi šalys pasiruošę taikiai spręsti
ginčą.

Ginčų sprendimas tarptautiniuose komerciniuose arbitražuose
neatsiejamas ne tik tarptautinės teisės, bet visų įmanomų išspręsti
tarptautinių ginčų ir konfliktų būdų – dalis. Lietuvoje galėtų būti labiau
plėtojamas prieš tai išaiškinant fiziniams ir juridiniams asmenims jo
svarbą ir tolimesnę naudą, siekiant tarptautinio susitarimo.

LITERATŪRA

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija: Lietuvos Respublikos piliečių

priimta 1992 m. spalio 25 d. Referendume.- Vilnius: Teisinės

informacijos centras prie teisingumo ministerijos, 1996.-86 p.

2. Niujorko 1958m. konvencija „Dėl užsienio arbitražų sprendimų

pripažinimo ir vykdymo“, LR Seimo ratifikuota 1995 m. sausio 17

d.,Valstybės Žinios, 1995.- 10-208.

3. Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymas, 1996 04 02,

Nr. I-1274, Valstybės Žinios, 1996, 39-961.

4. Collier J. Lowe V. Ginčų sprendimas tarptautinėje teisėje.

Institucijos ir procedūros. Vilnius: Eugrimas, 2000.- 451p.

5. Dominas G., Mikelėnas V. Tarptautinis komercinis arbitražas

Vilnius: Justitia, 1995.- 408p.

6. Ivanauskienė E. Komercinių arbitražų sprendimų įgyvendino

aktualijos// Tiesė apžvalga.-, Kaunas: VDU, 2000.- 56p

7. Šatas J. Arbitražas tarptautinėje komercijoje, Kaunas:

Technologija, 1998.-148p.

8. Valentinas Mikelėnas. Užsienio teismų ir arbitražų sprendimų

pripažinimas ir vykdymas Lietuvos Respublikoje (paskaitos,

skaitytos Lietuvos teisėjų mokymo centre, metmenys), Vilnius:

Šviesa, 1999.- 89p.

9. Vilniaus tarptautinio komercinio arbitražo tarpininkavimo ir

taikinimo procedūros reglamentas. Brošiūroje „Vilniaus tarptautinis

komercinis arbitražas“ (VTKA):reglamentai, taisyklės, arbitrai“.

Vilnius: Lietuvos teisininkų draugija. 1996.-56

Leave a Comment