Bankininkystes sistema Lietuvoje

pagal
EkonomikaKursinisIlgas6 115 žodžių31 min. skaitymo
Turinys

KAUNO KOLEGIJA

EKONOMIKOS IR TEISĖS FAKULTETAS

TEISĖS KATEDRA

Kursinis darbas

BANKININKYSTĖS SISTEMA LIETUVOJE

Kaunas 2003

Įvadas

Bankininkystės sistema Lietuvai yra labai svarbi, kaip ir bet kuriai kitai valstybei. Dabar mes jau neįsivaizduotume savo gyvenimo, buities be bankų, jų teikiamų paslaugų. Bankininkystės sistema nuėjo ilgą kelią, kol pagaliau galime dabar pasidžiaugti, sukurta nepriekaištinga bankininkystės sistema, kuri padeda mūsų gyvenime. Tačiau dar kyla įvairių klausimų, su kokiomis problemomis žmonės susiduria bankuose? Kokios yra bankininkystės rūšys? Kokie bankai yra patikimiausi?

Bankininkystė – tai finansinis tarpininkavimo verslas. Jo pagrindą sudaro bankų pinigų skolinimasis už mažesnes palūkanas (indėlių priėmimas) ir jų perskolinimas už didesnes palūkanas (skolų išdavimas), fizinių asmenų ir ūkinių subjektų einamųjų sąskaitų tvarkymas. Be pagrindinės veiklos, bankai teikia daug papildomų paslaugų: perka ir parduoda vertybinius popierius, prekiauja užsienio valiuta, parduoda mokamąsias korteles ir jas tvarko, pagal įgaliojimą valdo turtą bei vykdo testamentus, organizuoja tarpbankinius atsiskaitymus ir atlieka kitas funkcijas.

Šiame darbe bandėme atsakyti į visus iškilusius klausimus, susijusius su bankininkystės sistema Lietuvoje, pateikti trūkumus ir privalumus.

Darbo tikslas- išnagrinėti bankininkystės sistemą Lietuvoje.

Pagrindiniai klausimai, kuriuos kėlėme:

1. Kas yra bankininkystė?

2. Kaip buvo plėtojama bankininkystė Lietuvoje?

3. Kokie bankai yra Lietuvoje?

4. Kokios bankų rūšys ir atliekamos funkcijos?

5. Su kokiomis problemomis susiduria komerciniai bankai?

Darbą sudaro 5 dalys: pirmoje ir antroje dalyse aptarėme bankų ir bankininkystės istoriją, jos susiformavimo etapus, o trečioje ir ketvirtoje jau nagrinėjome bankininkystės funkcijas, rūšis bei problemas, su kuriomis susiduriama ir kaip jos sprendžiamos. Penktoje dalyje aptarėme elektroninę bankininkystę, jos privalumus ir trūkumus.

I

BANKININKYSTĖS ISTORIJA LIETUVOJE

Nepriklausomybę atgavusi Lietuva nepaveldėjo kredito įmonių, nes vienos ikikariniais metais veikusios buvo evakuotos į Rusiją, kitos nutraukė operacijas dėl nepalankių ekonominių sąlygų, kaizerinės administracijos varžymų.

Lietuviškų bankų organizavimu dar 1916 m. pradėjo rūpintis

Peterburgo lietuvių centrinis komitetas, kuris išsiuntė savo atstovus į JAV

rinkti aukų būsimiems bankams. Valstybės Taryba, dar neturėdama valdžios galių, domėjosi bankų reikalu, buvo sudariusi komisiją jam ištirti.

1918-1919 m. kredito įmonės buvo steigiamos vangiai, nes tam nebuvo palankių politinių, ekonominių ir teisinių sąlygų. Potencialius kredito įmonių steigėjus turėjo išgąsdinti bankų nacionalizacija bolševikų užimtose vietovėse. Be to, stoka patyrusių bankininkų. Tik išvijus bolševikus, išsikrausčius vokiečių kariuomenei, liberalizavus ekonominį gyvenimą, ėmus gausiai iš Rusijos grįžti išsilavinusiems žmonėms, gyviau pradėtos steigti ir kredito įmonės. Viena vertus, kreditas buvo būtinas įmonėms, verslams atgaivinti, antra vertus, dėl pinigų įvairovės, ostpinigių infliacijos suklestėjusi spekuliacija valiutomis, prekėmis, emigracija iš Rusijos ir emigrantų piniginės perlaidos iš JAV padėjo susidaryti šaltiniui kredito įmonėms steigti. Prie bankų steigimo prisidėjo ir JAV lietuvių bei kitų užsieniečių kapitalas.

Kredito įmonės buvo steigiamos vadovaujantis carinės Rusijos įstatymais. Tik Lietuvos ir Žemės bankų buvo parengti nacionaliniai įstatymai. 1924 m. priimti savi Bankinių namų ir kontorų bei pinigų keitimo kontorų ir 1925 m. – Akcinių bankų įstatymai.

Infliaciniais metais įsteigti 7 komerciniai bankai, 96 smulkaus kredito draugijos, apie 40 bankinių namų ir kontorų bei pinigų keitimo kontorų, 8 savitarpio kredito bendrovės, taupomosios valstybės kasos.

Įvedus savus pinigus ir juos stabilizavus, pagyvėjo smulkaus kredito ir savitarpio kredito draugijų steigimas.

Kredito sistemų kūrimas įmonių rūšių įvairovės prasme užtruko iki 1924 m. vidurio. Tuomet kredito sistemą sudarė Lietuvos bankas, Žemės bankas, komerciniai bankai (akciniai ir kooperatiniai), taupomosios valstybės kasos, savitarpio kredito ir smulkaus kredito draugijos, tarnautojų ir karininkų taupomosios skolinamosios kasos, Kauno lombardas.

Vėlesniais metais keitėsi veikusių savitarpio kredito ir smulkaus kredito draugijų skaičius, likvidavosi du komerciniai bankai, sumažėjo bankinių namų ir išnyko bankinės ir pinigų keitimo kontoros. Jų uždarymą nulėmė pinigų spekuliacijos išnykimas ir sugriežtinti reikalavimai.

Pradiniais infliacijos laikais (1918-1922 m.) kredito įmonių veiklos sąlygos buvo sudėtingos, jos pobūdis – specifiškas. Bankams, kitoms kredito įmonėms labai trūko kvalifikuotų specialistų, tinkamų patalpų, inventoriaus. Dėl ikikarinių indėlių pražuvimo ir nuvertėjimo, gyventojų nuskurdimo, ūkio sugriovimo maža buvo išteklių bankų operacijoms plėsti.

Todėl jie buvo priversti skolintis Vokietijoje. Bankai, siekdami apsaugoti kredito išteklius, juos investuodavo į nekilnojamąjį turtą, vertybinius popierius, užsienio valiutą, ribojo kreditavimą. Be to, iki įvedant litą, kredito įmonės plačiai vertėsi ir pelnėsi iš pinigų perlaidų ir čekių operacijų.

Stabilus lito įvedimas, didelės potencijos ir dinamiškų Lietuvos ir Žemės bankų steigimas labai paveikė kredito rinką, privertė kredito įmones keisti veiklos orientyrus bei politiką. Joms teko daugiau dėmesio skirti indėlių pritraukimui, klientų atrankai, ieškoti naujų veiklos nišų.

Akciniais pagrindais buvo įsteigti Lietuvos prekybos ir pramonės, Lietuvos komercijos, Centralinis žydų, Kredito, Tarptautinis ir

Ūkio bankai. Kooperacijos ir Centralinis ūkininkų bankai buvo kooperatiniai. Lietuvos prekybos ir pramonės bankas – pirmasis nacionalinis komercinis bankas, kurį įsteigiant dalyvavo daugelis žymių asmenų. Kredito ir Tarptautinis bankai buvo įsteigti iš JAV lietuvių kapitalo.

Centraliniame žydų ir Lietuvos komercijos bankuose dalyvavo užsienio kapitalas. Didžiausias iš šios grupės bankų buvo Ūkio bankas, o dinamiškiausias – Lietuvos komercijos bankas. Iki 1926 m. Centralinis žydų bankas buvo šios tautybės liaudies bankų finansinis centras, o po to – jų atsiskaitymų centras. Silpniausiai veiklą buvo išplėtoję Kredito ir

Tarptautinis bankai. Lietuvos prekybos ir pramonės, Tarptautinis ir Ūkio bankai išsiskyrė iš kitų bankų didelėmis investicijomis, kurios padėjo atkurti pramonę, nors slėgė jų likvidumą.

Kooperatinius Kooperacijos ir Cenralinį ūkininkų bankus įsteigė konkuravusios dėl įtakos kooperacijai Valstiečių liaudininkų ir Ūkininkų sąjungos. Šie bankai organizavo įvairių kooperatyvų steigimą, juos kreditavo ir kitais būdais rėmė. 1930 m. paskelbta, kad dėl narių bankrotų

Centralinis ūkininkų bankas yra neišsimokantis, o 1933 m. Kooperacijos bankas reorganizuotas į akcinį penkis kartus padidinus jo kapitalą. Kadangi visą kapitalo padidėjimo sumą įmokėjo valstybė, bankas pateko į jos įtaką.

Reorganizuotas bankas tapo lietuviškųjų kredito kooperatyvų centru, nors kreditavo ir privačius klientus.

1922 m. įsteigtas Lietuvos bankas buvo akcinis, kurios per 80

procentų priklausė valstybei, turėjęs išskirtinę teisę emituoti pinigus ir privalėjęs palaikyti pinigų sistemos pastovumą bei kreditais skatinti ūko plėtrą. Be emisijos banko funkcijos, jis tiesiogiai kreditavo ūkį, visą laiką pirmenybę teikdamas eksportui, jai dirbusiai pramonei, taip siekdamas padidinti aukso ar užsienio valiutos atsargas. Įgyvendindamas apdairią, su

Vyriausybės ekonomine programa suderintą kreditavimo politiką, Lietuvos bankas buvo pagrindinis krašto kreditorius, nes suteikdavo apie 30-40

procentų bendros paskolų sumos. Nuo 1931 m. kredito rinkoje pradėjo pirmauti Žemės bankas. Lietuvos bankas savo kreditais svariai prisidėjo prie krašto eksporto potencialo išugdymo ir sumoderninimo, užsienio prekybos balanso aktyvinimo, padėjo išvengti gausesnių bankų bankrotų ir mokėjimų sutrikimo. Šis bankas daug prisidėjo prie kredito atpiginimo.

Vyriausybei priklausęs Žemės bankas buvo mišraus pobūdžio hipotekinis bankas, kuris iki 1930 m. teikė trumpalaikes ir vidutinialaikes paskolas daugiausia ūkininkams bei žemės ūkio produkcijos perdirbimo įmonėms. 1930 m. pakeitus įstatymą, Žemės bankas virto ilgalaikio žemės ūkio kreditavimo banku, nuo 1937 m. plėtė ir miestų namų statybų kreditavimą. Jis iš kitų bankų išsiskyrė sparčiu nuosavo kapitalo didinimu, savo skolos dokumentų emisija, dideliu dinamiškumu, daug prisidėjo prie žemės ūko pažangos, privačių skolų konsolidavimo, tuo apsaugodamas daugelį ūkių nuo varžytinių.

Taupomosios valstybės kasos, pradėtos steigti 1919 m., veikė prie Lietuvos bankų skyrių, pašto įstaigų ir akcinės bendrovės ,,Maistas”

fabrikų. Jos priklausė centralizuotų taupomųjų kasų tipui, už jų priimtus indėlius atsakė valstybė. Iki 1931 m. bankų krizės taupomųjų valstybės kasų operacijos buvo plėtojamos lėtai daugiausia dėl jų už indėlius mokėtų nedidelių, nuo rinkos atitrūkusių palūkanų. Ketvirtąjį dešimtmetį prasidėjęs indėlių persiliejimas į taupomąsias valstybės kasas pavertė jas didžiausia indėlių surinkėja. Kasos turėtus išteklius daugiausia panaudojo savivaldybių ir miestų namų statybų kreditavimui, tuo padėdamos sukurti modernesnę infrastruktūrą ir didinti būsto fondą.

Smulkūs ir vidutiniai prekių gamintojai, pirkliai tarnautojai bei karininkai buvo suorganizavę savitarpio kreditavimo organizacijas –

savitarpio kredito draugijas, smulkaus kredito draugijas, tarnautojų ir karininkų taupomąsias skolinamąsias kasas. Svarbiausia jų reikšmė buvo ta, kad jos padėjo savo narius aprūpinti santykinai pigiomis paskolomis, kurios jiems buvo neprieinamos bankuose, ir išvengti naudojimosi labai brangiomis privačių asmenų paskolomis. Be to, šios rūšies kredito įmonės pratino narius bendradarbiauti, skatino taupymą. Didžiausią įtaką turėjo smulkaus kredito draugijos, kuriose 1939 m. buvo susitelkę beveik 120 tūkst. smulkių prekių gamintojų.

1.1 Bankininkystės plėtra

Jau nuo 1990 m. Lietuvos Bankas buvo įgaliotas kontroliuoti bankų veiklą, tačiau tik 1994 m. gruodžio 1 d. priimtas naujasis Lietuvos Banko įstatymas, o gruodžio 21 d. priimtas Komercinių Bankų įstatymas iš tikrųjų nustatė modernią dvipakopę bankų reguliavimo tvarką.

Naujieji įstatymai nustatė bankininkystės plėtojimo pagrindus, kuriais remiantis būtų galima susidoroti su rinkos ekonomikoje kylančiomis problemomis bei panaudoti atsiradusias galimybes.

Ankstyvoje bankų sistemos vystymosi stadijoje priežiūros dokumentai nebuvo labai išsamūs ir niekas nevertė griežtai jų laikytis, nes bankams buvo leidžiama funkcionuoti net ir tuo atveju, kai nebuvo vykdomi pagrindiniai reikalavimai.

1995-1996 m., įvykus bankų krizei, Lietuvos Bankas žengė svarbų žingsnį bankų kontrolei stiprinti.

Nuo 1996 m. visi komerciniai bankai privalo vadovautis

Tarptautiniais Apskaitos Standartais, o ataskaitų auditą turi atlikti tarptautiniu mastu pripažintos audito firmos. 1995 metais buvo patvirtinti komercinių bankų nuostatai dėl vidaus audito funkcijų.

Europos Sąjungos Direktyvų įgyvendinimas bankininkystės srityje beveik baigtas. Reikia baigti įgyvendinti dar kelias ES direktyvas, pvz.,

Kapitalo pakankamumo direktyvą, susijusią su rinkos rizika, ir Indėlių draudimo direktyvą.

Dėl užsienio bankų filialų kontrolės Lietuvos Bankas pritaikė

Europos Sąjungos reikalavimus dėl “vieningos licencijos” ir “priežiūros šalies teritorijoje”. Tai reikalauja pasirašyti dvišales sutartis bei tampriai bendradarbiauti su šalies, kurioje registruota užsienio banko buveinė, įstaigomis, atliekančiomis bankų priežiūros funkcijas.

1996 m. vasario mėnesį buvo priimtas Indėlių draudimo įstatymas, kuris skelbė, kad asmenų, gyvenančių Lietuvoje, indėliai privačiuose bankuose yra apdrausti. Pagal Civilinio Kodekso nuostatus indėliai, esantys valstybei priklausančiuose bankuose, vis dar buvo apdrausti 100%. 1997

m.sausio 1d. šis sąžiningos konkurencijos taisyklių pažeidimas buvo panaikintas, nes minėtas Indėlių Draudimo įstatymas yra taikomas ir valstybiniuose bankuose esantiems indėliams.

Nors indėlių draudimo limitai dar nesiekia ES Direktyvose nustatytų limitų, bet, lyginant su taupomųjų sąskaitų kiekiu Lietuvos bankų sistemoje, yra ganėtinai dideli. Nuo 1999 m. sausio mėnesio didžiausia draudimo suma yra 45 000 litų (indėlio suma iki 10 000 yra apdraudžiama 100

%, o likusios sumos draudimas graduojamas). Nuo 2001 m. sausio mėnesio šie limitai bus didinami iki 65 000 litų, o indėlio suma iki 25 000 litų bus apdrausta 100 %.

1997 metais buvo priimtas Pinigų plovimo prevencijos įstatymas.

Visiems bankams buvo duoti nurodymai nustatyti kontrolės tvarką, bet apie šio įstatymo įgyvendinimo rezultatus yra mažai žinoma.

1998 m. gruodžio mėnesį Lietuvos Banko valdyba priėmė nutarimą dėl

“Bazelio Komiteto Bankų priežiūrai patvirtintų esminių principų, skirtų bankų priežiūros veiksmingumui užtikrinti, įgyvendinimo”.

Nuo 1995 m. dėl įvestų tikslesnių reikalavimų bankų ataskaitoms, aukštesnės Kredito įstaigų priežiūros departamento darbuotojų įgytos kvalifikacijos ir, iš galiausiai, dėl nuoseklesnio bei tikslesnio priežiūros taisyklių taikymo, pastebimai pagerėjo bankų priežiūros kokybė.

Bankininkystės bei individualių bankų plėtojimui didelę reikšmę turėjo Lietuvos Banko aiškesnė ir tikslesnė visuomenei pateikiama informacija. Tokia informacija, suprantama, dėl rizikos sukelti nereikalingą sąmyšį kuriame nors konkrečiame banke arba apskritai bankininkystėje turi būti kruopščiai apmąstyta.

Bendrai galima teigti, kad bankų priežiūros ir kontrolės sistema yra tinkama ir atitinka tarptautinius standartus bei reikalavimus.

Ii. bankų istorija

Bankas, kaip ir svarbi visuomenės ūkio įmonė,

Turi būti galingas ir tvirtas ne tik svetimais depozitininkų

Pinigais, bet ir savininkų sudėtais kapitalais.

VLADAS JURGUTIS

Bankai yra svarbiausia stambiausių kredito įmonių rūšis. Žodis

,,bankas” kilęs iš italų kalbos žodžio ,,banco”, kuris reiškė stalą, kai viduramžiais prie jo sėdėdavo žmonės, kurie versdavosi pinigų mainymu ir kitomis operacijomis. Žodis ,,bankininkai” yra kilęs iš senovės Graikijos žodžio trappezitai, tai reiškia, stalininkai , pinigų keitėjai, kurie sėdėdavo prie stalo.

Šių laikų bankas – tai specifinė finansinė institucija, kuri telkia laikinai laisvas lėšas, telkia kreditą, tarpininkauja atliekantiems piniginius atsiskaitymus, reguliuoja pinigų cirkuliaciją, leidžia į apyvartą pinigus, vertybinius popierius, atlieka su jais susijusias operacijas ir kitas funkcijas.

2.1 Bankai Lietuvoje

Bankų steigimas Lietuvoje turi taip pat seną istoriją. Carinės

Rusijos valdžia ilgai nesileido turėti savo kredito įstaigų arba labai varžė jų darbą. Įžvelgdama čia, kaip ir kiekviename visuomenės susibūrime, pavojų valdžios politikai. Smulkiojo kredito įstaigų (kooperatyvų) kūrimas ir darbas buvo varžomas, o jų sąjunga ir visai neleidžiama. Kitoms smulkiojo kredito įstaigoms valdžia primetė savo globą, kaip pavyzdį galima pateikti, giminių kasas. Įsteigusios stambesnes kredito įstaigos tarnavo ne krašto reikalams, bet rusų politikai, kaip pavyzdžiui, valstybiniai bajorų arba valstiečių bankai, arba lenkų dvarininkų interesams, Vilniaus žemės bankas, Suvalkų kredito draugija.

Lietuvoje pirmosios kredito bendrovės pradėjo steigtis 1907 m. ir iki 1915 m. jų jau buvo 52. Iš prieš Pirmąjį pasaulinį karą veikusių taupmenų (santaupų) skolinamųjų bendrovių seniausia buvo PABIRŽĖS

bendrovės, įkurta 1871 m.

1919 – 1920 m. buvo įkurti pirmieji stambesnieji akciniai bankai, keletas savitarpio kredito draugijų ir daugybė įvairių smulkaus kredito draugijų. Dar prieš tai, 1918 m. M. Yčas, A.Prūsas ir S.Banaitis įkūrė

Prekybos ir pramonės banką. Tai buvo pirmasis Nepriklausomos Lietuvos bankas, kuris savo veiklą pradėjo Vilniuje, o vėliau persikėlė į Kauną. Šis bankas daug pasidarbavo, nors ne visada sėkmingai Lietuvos pramonės ir prekybos ugdymui.

Antrasis Lietuvos komercinis bankas buvo Ūkio bankas . Pirmieji šio banko įstatai buvo patvirtinti Finansų ministerijos valdytojo

V.Černeckio 1919m. vasario 16 d. Banko steigėjai buvo Jonas ir Juozas

Vailokaičiai, A.Dubinskas, A.Stulginskis, K.Bizauskas ir P.Grajauskas

1920 m. buvo įsteigti trys bankai. Centrinis žydų bankas turėjo finansuoti Lietuvos žydų kooperaciją ir smulkiojo kredito bendrovės, taip pat atlikti įvairias bankines operacijas. Banko steigėjais buvo dr.H.Rabinas.

Toliau Lietuvoje kūrėsi vis daugiau ir naujų bankų: Komercijos bankas, Kooperacijos bankas, M.Brauno bankiniai namai, Lietuvos kredito bankas, Tarptautinis bankas, Lietuvos bankas, kuris pradėjo veikti 1922 m.

šiais metais Lietuvos Respublikoje buvo įvesta aukso monometalizmas – tai pinigų sistema, paremta auksu. Taip pat buvo Žemės bankas.

Devintame dešimtmetyje prasidėjus pertvarkos procesams, susidarė prielaidos sukurti pilnavertį nacionalinį Lietuvos banką. 1990 m. vasario

13 d. priėmus Lietuvos banko įstatymą buvo priimtas nutarimas “Dėl Lietuvos banko įsteigimo”, skelbiantis, kad nuo 1990 m . kovo 1d. įsteigimas

Lietuvos bankas. Ekonomistas doc. V. Terleckas pažymi, kad Lietuvos valstybė ir Lietuvos bankas yra neperskiriama pora, vienybė dvejybėje. Tai reiškia, kad be valstybingumo negalimas toks bankas, o be jo valstybė. 1990

m. rugsėjo 13 d. AT patvirtino Lietuvos banko valdybą. Taip buvo sustiprinti banko veiklos teisiniai pagrindai.

Lietuvos bankas, ruošdamasis nacionalinės valiutos įvedimui, sistemingai rengė pasiūlymus Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai ir vyriausybei ekonomikos stabilizavimo ir kitais klausimais. 1991 m.

lapkričio 5 d. buvo priimtas Pinigų išleidimo įstatymas ir sudarytas Lito komitetas, kuris 1991 m . gruodžio 9 d. priėmė nutarimą “Dėl pasiruošimo

Lietuvos respublikos pinigų sistemos pertvarkymui”.

2.2 Bankų rūšys ir atliekamos operacijos

Pagal veiklos pobūdį ir funkcijas skiriami tokie bankai:

– centrinis emisijos bankas -leidžia apyvarton popierinius pinigus, telkia laikinai laisvus ir privalomus kitų bankų rezervus, kredito sistema, vykdo valstybės kreditinę monetarinę (piniginę) politiką, priima indėlius, teikia trumpalaikes paskolas, atlieka atsiskaitymus negrynaisiais pinigais ir pan.;

– komercijos bankai, kitaip dar vadinami depozitų bankais –

priima indėlius, atlieka atsiskaitymus negrynaisiais pinigais, telkia trumpalaikes paskolas;

– investicijų bankai – atlieka vertybinių popierių emisijos, pirkimo, pardavimo operacijas;

– taupomieji bankai – surenka gyventojų santaupas ir perduoda jas į kapitalų rinką;

– specialieji bankai: hipotekos bankas, žemės ūkio bankas – teikia paskolas žemės ūkiui plėtoti, melioracijos darbams ir pan.;

– užsienio prekybos bankai – kredituoja importo ir eksporto, tranzito sandorius, vykdo tarptautinius atsiskaitymus.

Pagal teisinę formą skiriami:

– akciniai bankai – padeda bankams greičiau plėstis, sutelkti labai daug lėšų;

– kooparcijos bankai – įjungia smulkaus kredito draugijas, kurios priima savo narių-miesto ir kaimo smulkiųjų gamintojų indėlius, ir iš sukauptų lėšų duoda jiems trumpalaikes paskolas;

– municipaliniai ir komunaliniai bankai – telkia ilgalaikį kreditą miestų ūkiui finansuoti; miestų savivaldos organų nuosavybė;

– valstybiniai bankai – yra valstybės nuosavybė, atlieka emisijos ir komercijos bankų funkcijas;

– mišrieji bankai – dalį jų funkcijų turi valstybė, o dalį –

privatūs asmenys, įvairios organizacijos;

– tarpvalstybiniai bankai – atstovauja tarptautinio finansinio kapitalo interesams.

Paversdami piniginį kapitalą funkcionuojančiu, tai yra duodančiu pelną, bankai atlieka aktyvines, pasyvines ir aptarnaujamąsias operacijas.

• Aktyvines operacijas jie atlieka kaip kreditoriai:

skolina laisvas arba iš gyventojų sutelktas lėšas, imdami už tai palūkanas.

• Pasyvines operacijas atlieka kaip skolininkai: priima terminuotus indėlius arba atidaro einamąsias sąskaitas ir padeda jų savininkams atsiskaityti čekiais ir pervedimais.

• Aptarnaujamąsias operacijas atlieka kaip tarpininkai:

perkelia lėšas iš vienos sąskaitos į kitą, saugo brangenybes ir vertybinius popierius ir t.t.

• Trastinė arba patikėtoji operacija, tai labai svarbi bankinių operacijų rūšis. Šiuo atveju bankai priima įvairų turtą, vertybinius popierius pagal įgaliojimą disponuoti jais taip, kad būtų gaunamas kuo didesnis pelnas. Taigi bankai perkelia piniginį kapitalą iš tų ekonomikos šakų, kuriose jis yra susikaupęs, ten, kur jis gali būti pelningiau panaudojimas.

Iii. bankų uždaviniai, funkcijos ir teisės

3.1 Lietuvos komerciniai bankai

Lietuvos komerciniai bankai yra steigiami ir veikia pagal Lietuvos

Respublikos komercinių bankų įstatymą.

Pagrindinis ekonomikos tikslas, kuriam tarnauja komerciniai bankai, – finansinis tarpininkavimas bei dalykinių paslaugų teikimas.

Tarpininkavimas ( kapitalų mobilizavimas per finansų sistemą) yra procesas, kai indėlininkui parduodami finansiniai reikalavimai. Teikiant dalykines paslaugas geriau organizuojamas prekių, paslaugų ir finansinių investicijų apmokestinimas ir tokiu būdu palaikoma apyvarta.

Rinkos ekonomikos sąlygomis komercinis bankas iš savo vertybinių popierių parduoda dviejų tipų finansinius reikalus: akcijų turėtojų reikalavimus ir kreditorių, daugiausia indėlininkų ieškinius. Akcinis kapitalas yra finansinis reikalavimas, pereinamas indėlinį pelną iš investicijų. Bankų kapitalo vertės mažėjimas (pvz., kai paskolos gavėjas nesilaiko savo įsipareigojimų) – tiesioginis nuostolis banko akcinių reikalavimų turėtojams.

Komercinis bankas yra akcinio kapitalo pagrindu veikianti įmonė, kuri verčiasi indėlių bei kitų grąžintinų lėšų priėmimu ir paskolų teikimu bei prisiima su tuo susijusią riziką ir atsakomybę, taip pat verčiasi kita

Komercinių bankų įstatyme nustatyta veikla. Banko steigėjais gali būti

Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys bei užsienio bankai.

Lietuvoje veikia šie komerciniai bankai:

1. AB bankas „Hansa-LTB”

2. AB Ūkio bankas

3. AB bankas „Snoras”

4. AB Lietuvos žemės ūkio bankas

5. AB PAREX BANKAS

6. AB Šiaulių bankas

7. AB Vilniaus bankas

8. AB VB būsto kreditų ir obligacijų bankas

9. UAB Sampo bankas

10. UAB Medicinos bankas

Bankų klientams svarbu, kad jų pasirinktas bankas būtų patikimas ir atitiktų jų poreikius, todėl kiekvienas komercinis bankas siekia:

• stiprinti finansines pozicijas;

• užmegzti ir plėtoti ilgalaikius ryšius su klientais;

• teikti kokybiškas, patrauklias, įvairias paslaugas ir produktus (pvz., mokėjimo korteles) bei tobulinti juos.

Kiekvienas komercinis bankas, bet kuriam interesantui pageidaujant, gali suteikti tokias paslaugas bei atlikti šias bankines operacijas:

1. Atidaryti sąskaitas nacionaline ir užsienio valiuta.

2. Priimti indėlius (taupomuosius, terminuotus, iki pareikalavimo)

nacionaline ir užsienio valiuta.

3. Atlikti kasos operacijas (priimti ir išduoti pinigus banko kasoje, priimti inkaso dokumentus).

4. Supirkti, parduoti bei konvertuoti įvairias užsienio valiutas.

5. Atlikti tarptautinius atsiskaitymus (tarptautiniais pavedimais, akredityvais ir čekiais) per bankus korespondentus.

6. Tarpininkauti perkant ir parduodant Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinius popierius ir įmonių akcijas.

7. Supirkti, parduoti, inkasuoti kelioninius ir vardinius čekius bei vekselius.

8. Suteikti kreditus ir paskolas.

9. Teikti paslaugas ir konsultacijas bankų veiklos, finansų ir kliento investicijų tvarkymo klausimais.

10. Išduoti piniginius laidavimus, garantijas (vienkartines ir ilgalaikes banko garantijas) ir kitus laidavimo įsipareigojimus (banko rekomendacijas).

11. Išduoti ir aptarnauti mokėjimų korteles.

12. Nuomoti individualius seifus, priimti saugoti vertybes bei vertybinius popierius.

Paslaugos suteikiamos ar operacijos atliekamos pagal kiekvieno banko nustatytus įkainius, kuriuos galima sužinoti pasirinktame komerciniame banke. Kai kurios paslaugos ar operacijos atliekamos be jokio mokesčio (pvz., sąskaitos atidarymas bei aptarnavimas).

Komercinio banko bruožai:

– dalykinių paslaugų teikimas;

– depozitų išperkamų fiksuota partnerinė kaina, pasiūla;

– mažų, nelabai žinomų įmonių finansavimas;

– individualių kreditų įvertinimas;

Dėl šių specifinių bruožų bei savybių ir konkrečiai, dėl dalyvavimo ekonomikos finansavime komerciniai bankai paprastai yra ypatingo dėmesio ir reguliavimo objektai.

Įformindami dalykines ir kitas trumpalaikes depozitinės sąskaitas, komerciniai bankai visokeriopai rizikuoja, išskyrus kreditavimą ir anksčiau minėtų įsipareigojimų nesilaikymą. Jeigu, pavyzdžiui, įsiskolinimo, kurį dengia bankas, vidutiniai terminai mažesni, negu jo aktyvų mokėjimo terminai, tai staigiai padidėjus palūkanų normai, jam priklausančių aktyvų rinkos vertės sumažės daugiau negu pasyvų ir bankas turės nuostolių dėl rizikos, susijusios su palūkanų norma. Ne gana to, dėl likvidumo jis greičiau negu bankas sugebės paversti aktyvus grynaisiais, kad padengtų depozitų sumažėjimą.

3.2 Centrinis bankas

Lietuvos bankas yra Lietuvos Respublikos centrinis bankas, kurio pagrindinis tikslas – siekti kainų stabilumo. Siekdamas šio tikslo Lietuvos bankas yra nepriklausomas nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei kitų valstybės įstaigų.

Centrinis bankas yra viena iš pagrindinių šiuolaikinės ekonomikos institucijų. Tai vyriausybės institucija, palaikanti finansų sistemos veikimą ir kontroliuojanti pinigų pasiūlą. Tai greičiau “bankų bankas”, dirbantis su komerciniais bankais bei vertybinių popierių dileriais palaikant savo vykdoma politika. Jie dažnai dalyvauja nustatant garantijas bei kapitalo standartus, tuo sumažindami riziką bei jos pasekmes.

Atlikdamas paskolinę operaciją bankas užtikrina privatiems komerciniams bankams likvidumą (pavertimą grynaisiais), keičiant jam keliamus mokestinius ieškinius į ilgalaikius komercinių bankų aktyvus. Realybėje centriniai bankai skolina grynuosius pinigus, panaudodami kaip užstatą ilgalaikius komercinio banko aktyvus.

Funkcijos:

Lietuvos bankas, įgyvendindamas pagrindinį tikslą atlieka šias funkcijas:

– vykdo Lietuvos Respublikos pinigų emisiją;

– formuoja ir vykdo pinigų politiką;

– nustato lito kurso reguliavimo sistemą ir skelbia oficialų lito kursą;

– valdo, naudoja Lietuvos banko užsienio atsargas ir jomis disponuoja;

– atlieka valstybės iždo agento funkcijas;

– išduoda bei atšaukia licencijas Lietuvos Respublikos kredito įstaigoms ir leidimus užsienio valstybių kredito įstaigų skyrių bei atstovybių steigimui, prižiūri jų veiklą ir nustato jų finansinės apskaitos principus ir atskaitomybės tvarką;

– kuria ir valdo tarpbankinę lėšų pervedimo sistemą ir nustato reikalavimus tarpbankinės lėšų pervedimo sistemos dalyviams;

– renka pinigų ir bankų, mokėjimo balanso, Lietuvos finansinės ir su ja susijusios statistikos duomenis, diegia šios statistikos surinkimo, atskaitomybės, jos skelbimo standartus, sudaro Lietuvos Respublikos mokėjimų balansą.

[pic]Valdymas ir struktūra

Lietuvos bankui vadovauja banko valdyba, kurią sudaro pirmininkas, trys jo pavaduotojai ir septyni nariai.

Lietuvos banko darbą organizuoja valdybos pirmininkas.

Lietuvos banko valdybos pirmininką penkeriems metams skiria Seimas

Prezidento teikimu. Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojus ir valdybos narius devyneriems metams skiria Prezidentas Lietuvos banko valdybos pirmininko teikimu. Lietuvos banko valdyba, išskyrus pirmininką ir vieną pirmininko pavaduotoją, atnaujinama trečdaliu kas treji metai.

Einamuosius Lietuvos banko reikalus tvarko dešimt departamentų: Pinigų politikos, Rinkos operacijų, Kredito įstaigų priežiūros, Tarptautinių ryšių, Mokėjimo sistemų, Kasos, Apskaitos,

Informacinių technologijų, Ūkio, Vindikacijos.; penki savarankiški skyriai(Vidaus audito, Juridinis, Organizacijos ir personalo, Bendrasis,

Ryšių su visuomene) ir Lietuvos banko įstaigos Kaune ir Klaipėdoje.

Teorija ir praktika moko, kad bendrasis likvidumas, kurį suteikia centrinis bankas, daro didelę įtaką palūkanų normoms, ekonominiam aktyvumui bei kainų infliacijos lygiui.

Centrinio banko piniginis-kreditinis vaidmuo skiriasi nuo fiksalinės politikos vaidmens, nors ir turi ryšį su ja. Vyriausybės išlaidos gali būti finansuojamos iš mokesčių, užsienio, vietinių arba vidaus paskolų bei iš centrinio banko atsargų. Jeigu didelis ir nuolatinis vyriausybinis deficitas automatiškai finansuojamas iš centrinio banko arba iš komercinių bankų (palaikant centriniam bankui) paskolų, tai reikalas krypsta prie aukšto infliacijos lygio. Norint išvengti panašių pasekmių, centrinio banko sprendimai neturi priklausyti nuo vedamos finansų politikos. Jeigu fiksalinė politika orientuota į vyriausybės išlaidų sudėtį bei lygį, tai kreditų-pinigų politika-į minėtoje ekonomikoje siekiamą likvidumo lygį.

Centrinis bankas orientuotas į keturis pagrindinius tikslus:

1. visiškas išteklių panaudojimas;

2. bendrojo prekių ir paslaugų kainų lygio stabilumas;

3. ekonomikos stabilaus augimo rėmimas;

4. stabilus mokėjimų balansas pasaulinėse operacijose.

Centrinis bankas veikia visą ekonomiką atlikdamas :

1. kreditų, skirtų verslui, vartotojams, vyriausybėms kainų pakeitimus;

2. pinigų pasiūlos ir augimo tempų pakeitimus;

3. operacijas, kurios turi įtakos investuotojų vertybinių popierių vertei, taip keisdamas jų (investuotojų) turimo turto vertę;

4. visuomenės lūkesčių dėl pinigų vertės ir kreditų gavimo sąlygų ateityje pasikeitimus.

Centrinio banko politikos įrankiai

Ne taip seniai ekonominiai tyrimai atskleidė dar vieną būdą, kuriuo centrinis bankas gali daryti įtaką ekonomikai – tai jo veiklos įtaka formuojant visuomenės nuomonę ir lūkesčius dėl kredito kainų, pinigų pasiūlos augimo tempų ir būsimos vertybinių popierių bei paskolų vertės.

Jeigu visuomenė sureaguoja į centrinio banko operacijas, įvyksta žmonių ir verslo subjektų pasiskolinimų, išlaidų ir investicijų planų bei ketinimų pasikeitimas. O tai gali stipriai atsiliepti ekonomikos augimo lygiui, užimtumui ir infliacijai.

Daugelis alternatyvinių ir finansinių sistemų ir procedūrų, kurios susijusios su centrinio banko operacijomis, gali būtim derinamos su ilgalaikiais visuomenės tikslais. Tačiau istorinis patyrimas rodo, kad labai svarbūs yra ir efektyvios bankų sistemos bei sėkmingos kreditinės-

piniginės politikos fundamentalūs principai: diversifikuoti vertybinių popierių portfeliai ir adekvatus kapitalas komerciniuose bankuose;

savalaikis ir adekvatus (be pertekliaus) centrinio banko likvidumas.

IV

BANKININKYSTĖS LIETUVOJE PROBLEMOS

IR JŲ SPRENDIMO BŪDAI

4.1 Teoriniai bankams būdingų problemų aspektai

Bankininkystei būdingas problemas aptaria nemažai mokslinių knygų bei žurnalų autorių. Skirtingi autoriai akcentuoja skirtingus aspektus, todėl naudinga išanalizuoti keleto autorių požiūrius ir tuo remiantis bandyti pateikti kaip galima išsamesnį bankams būdingų problemų aprašymą.

Vyrauja nuomonė, kad didžiausia bankų problema – rizikos ir jų valdymas. Efektyvus rizikos valdymas yra būtinai sėkmingai banko veiklai.

Svarbiausios rizikos rūšys yra šios:

1. Įsipareigojimų nevykdymo rizika (skolininkas gali subankrutuoti, gali susiklostyti jam nepalanki ekonominė padėtis, dėl negalėjimo ar nesąžiningumo gali nesumokėti nei palūkanų, nei paskolos sumos).

2. Perkamosios galios rizika (grąžintos paskolos realioji vertė, kaip ir per paskolos laikotarpį gautų palūkanų realioji vertė, gali būti mažesnė negu skolininkas tikėjosi, nes buvo didesnė, negu jis tikėjosi, infliacija).

3. Palūkanų normos rizika arba rinkos rizika (suteiktos paskolos vertė gali nukristi dėl padidėjusios rinkos palūkanų normos).

4. Kredito rizika (bankas gali prarasti turtą dėl to, kad skolininkas nevykdo įsipareigojimų).

5. Likvidumo rizika (bankas gali nesugebėti laiku vykdyti įsipareigojimų).

6. Atsiskaitymų rizika (ši rizika pasireiškia, kai viena iš sutarties šalių sumoka pinigus ir pristato turtą kitai sutarties šaliai dar prieš gaudama sau priklausančius pinigus ar turtą).

7. Kapitalo pakankamumo rizika (bankai savo veikloje naudoja daugiau skolinto kapitalo nei kiti verslai).

8. Politinė rizika (kyla dėl galimo politinio įsikišimo į banko operacijas; ši rizika varijuoja nuo bankų palūkanų normos ar užsienio valiutos kontrolės iki banko nacionalizacijos).

Tačiau daugelis ekonomistų teigia ir tai, kad yra keturios rizikų grupės: aplinkos, paslaugų teikimo, valdymo, finansinės. Kiekvieną rizikos grupę sąlygoja tam tikri veiksniai.

Aplinkos rizikas bankas turi, nes jis yra kažkokios šalies mokėjimų, atsiskaitymų sistemos. Aplinkos rizika susijusi su rizikomis, kurių bankas turi saugotis, bet šias rizikas kontroliuoti, geriausiu atveju, jis gali tik labai ribotai. Aplinkos rizikoms priklauso įstatyminė rizika, ekonominė rizika, konkurencinės rizikos, reguliavimo rizika.

Valdymo rizikas sukelia žmonės, valdantys banką. Valdymų rizikoms priklauso išeikvojimų rizika, organizacinė rizika, sugebėjimų rizika.

Paslaugų teikimo rizikos kyla, nes bankas teikia finansines paslaugas. Paslaugų teikimo rizikoms priklauso veiklos rizika, technologijų rizika, naujo produkto rizika, strateginė rizika.

Finansines rizikas galima įvertinti, remiantis įvairiomis finansinėmis ataskaitomis, finansinėms rizikoms priklauso kredito rizika, likvidumo rizika, palūkanų normos rizika.

4.2 Lietuvos komercinių bankų problemos

Lietuvos bankai savo veikloje susiduria su įvairiomis rizikomis.

Dabartiniu metu tiek Lietuvos, tiek užsienio komerciniai bankai priversti rizikuoti daugiau nei tai buvo įprasta anksčiau. Galima išskirti tokius pagrindinius veiksniu, lemiančius bankininkystei būdingų rizikų didėjimą:

1. Labai greitai kuriami, pristatomi rinkai nauji bankininkystės produktai ir paslaugos. Auganti konkurencija tarp bankų ir kitų finansinių institucijų skatina greit pateikti naujus produktus ir paslaugas rinkai.

2. Augantis sandėrių vykdymo greitis. Spartūs technologijų tobulinimai užtikrina didesnį sandėrių vykdymo greitį. Tai atneša papildomas rizikas.

3. Banko darbuotojų kompetencijos problema. Banko vadovybė ir personalas kartais turi nepakankamai žinių ir patirties. Ypatingai tai pasireiškia tada, kai banke pradedamos naudoti naujos informacinės technologijos.

4. bankai priversti kai kurias paslaugas pirkti iš išorės.

Pavyzdžiui, elektronine bankininkyste užsiimantys bankai perka paslaugas iš įvairių interneto paslaugų tiekėjų. Tai atneša papildomas rizikas, susijusias su tų paslaugų tiekėjais.

Kadangi bankai vis labiau plečia savo elektroninių paslaugų pasiūlą, tai jiems ypatingai svarbia tampa veiklos rizika. Veiklos rizika elektroninėje bankininkystėje pasireiškia per informacinių sistemų suderinimo riziką, banke naudojamų informacinių sistemų riziką, duomenų vientisumo riziką, banko pasiekiamumo riziką. Prie veiklos rizikos priskiriama ir saugumo rizika. Ji pasireiškia tokiais aspektais kaip neteisėtas įsibrovimas į banko sistemą, neteisėtas arba neteisingas vartotojo naudojimasis produktais ir paslaugomis, banko darbuotojų sukčiavimai, elektroninių pinigų klastojimas.

Reputacinė rizika – rizika, kad susiformuos negatyvi visuomenės nuomonė apie banką, kuri pasireikš dideliais fondų ar vartotojų praradimais. Ji pasireiškia dėl svarbių, plačiai paplitusių informacinės sistemos trūkumų, esminių spragų saugumo sistemoje, visuomenėje pasklidusios bankui nepalankios informacijos. Bankas gali prarasti nemažai klientų net ir dėl panašaus pobūdžio problemų, atsirandančių ir kituose panašias paslaugas teikiančiuose bankuose. Pavyzdžiui, susvyravus klientų pasitikėjimui vienu banku, kitų bankų klientai gali pulti atsiimti indėlių iš savo bankų. Lietuvos bankams ypač svarbu kurti gerą įvaizdį visuomenėje, nes visuomenės apklausos rodo, kad pasitikėjimas šalies bankai yra neaukštas.

2002 m. pradžioje didėjo Lietuvos komercinių bankų paskolų portfelis, gyventojų ir įmonių indėliai, mažėjo paskolų palūkanų normos. Mažėjo specialiųjų atidėjimų blogoms paskoloms suma. Kol kas blogų paskolų dalis mažėja, tačiau stiprėjant bankų konkurencijai dėl didesnės rinkos dalies ir naujų klientų verčia juos supaprastinti paskolų išdavimo sąlygas, o tai gali neigiamai atsiliepti paskolų portfelio kokybei ateityje. Be to, kai kurie ūkio sektoriai (prekybos tinklai, viešbučiai), plėtojasi ypač sparčiai, tačiau jų perspektyvos vis dar nėra aiškios. Egzistuoja rizika, kad tam tikrų paslaugų ir produktų pasiūla ženkliai viršys paklausą, nepavykus brangiems investiciniams projektams, juos kreditavusieji bankai gali patirti didelių nuostolių.

Pastaruoju metu Lietuvos komerciniai bankai aktyviai pradėjo diegti bei siūlyti klientams elektroninės bankininkystės paslaugas. Tačiau bankai gali nesulaukti toki vartotojų susidomėjimo elektroninėmis paslaugomis, kokio buvo tikėtasi. Viena pagrindinių problemų, iškylančių diegiant ir eksploatuojant elektroninę bankininkystę ir naudojanti elektroniniais pinigais, yra jų saugumas. Per pastaruosius metus apsaugos diegimo sistemoms lėšos labai padidėjo. Tačiau naudojamas technologijas reikia nuolat stebėti, vertinti ir modernizuoti, nes kompiuterių įsilaužėliai taip pat tobulėja ir turi geras technines priemones.

Skelbiama, kad elektroninės bankininkystės sistemos leidžia laisvai tvarkyti lėšas neatvykus į banką bei ištisą parą. Tačiau elektroniniais pinigais visą parą disponuoti tik banko viduje. Jei siuntėjo ir gavėjo bankai yra skirtingi, tai gavėjas lėšas gali gauti nebūtinai tą pačią dieną. To priežastis – tarpbankinės užskaitos, vykstančios tik nustatytais laiko momentais.

Atlikus bankų darbuotojų ir klientų apklausą, paaiškėjo dar viena problema, trukdanti sparčiai vystytis elektroninei bankininkystei

Lietuvoje. Lietuvos bankai potencialius klientus per mažai informuoja, apmoko, per mažai ugdo klientų pasitikėjimą bankais ir jų teikiamomis elektroninėmis paslaugomis.

Lietuvos bankai teikia vis įvairesnes finansines paslaugas, tai veda tarp konkurencijos tarp bankų ir nebankinių institucijų didėjimo Lietuvoje.

Konkurenciją sąlygoja nauji konkurentai, mažesnis finansų rinkų reguliavimas, pačių bankų tarpusavio konkurencija yra stipri, o dabar į konkurencinę kovą dėl rinkos įsitraukia draudimo firmos, finansų maklerių įmonės ir pan. Konkurencija skatina naudoti moderniausias informacines technologijas. Bankas tampa stiprus tiek, kiek operatyviai veikia jo informacinės sistemos. Tačiau naujausių technologijų taikymas ne visuomet yra efektyvus, nes jų įvedimas ir eksploatavimas daug kainuoja.

Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, pastebimas palūkanų pokyčiams jautrių bankų klientų skaičiaus didėjimas. Banko aptarnaujamų klientų išsilavinimas ir supratimas apie finansų rinką gerėja. Klientai patys sugeba analizuoti situaciją, auga visuomenės informuotumas.

4.3 Lietuvos komercinių bankų problemų sprendimo būdai

Šiuo metu egzistuojanti stipri konkurencija tarp bankų neleidžia tikėtis, kad Lietuvos komerciniai bankai galėtų padidinti palūkanų maržą ateityje. Taigi, Lietuvos bankai turės ieškoti galimybių gauti pelno, siekiant išvengti finansinių rodiklių blogėjimo. Bankai turėtų stengtis diversifikuoti savo paslaugas ir jų kokybę.

Stiprėjant konkurencijai tarp bankų ir nebankinių institucijų bankui vis sunkiau pritraukti ir išlaikyti klientus, klientus bankas gali pritraukti daugeliu būdų: įvairiomis paslaugomis, ekonomiškai naudingesnėmis sąlygomis. Tačiau nereikia pamiršti, kad vartotojai vertina ir darbuotojų kvalifikaciją, aptarnavimo kultūrą, gerą banko įvaizdį, naudojamas pažangias technologijas. Bankai turėtų nustatyti kokias paslaugas teikiant jie turi konkurencinį pranašumą ir teikti tokias paslaugas, kurios juos išskirtų ir konkurentų tarpo.

Bankai turi analizuoti situaciją bankinių paslaugų rinkoje, nes jų klientų išsilavinimas, galimybės lyginti įvairių bankų teikiamas paslaugas nuolat gerėja. Būtinas operatyvus bankinių paslaugų teikimas. Spartus aptarnavimas prie kasos langelio, greitai išmokami piniginiai indėliai, operatyvus mokėjimo pavedimo atlikimas gerina banko įvaizdį ir kliento nuomonę apie banką.

Būtina bankų veiklos išorinė ir vidinė kontrolė. Bankų vadovai atlieka nuolatinę banko veikos kontrolę, tačiau to nepakanka. Svarbiu tampa vidaus auditas. Jis leidžia ne tik išaiškinti trūkumus, piktnaudžiavimus, bet ir priemones, užkertančias jiems kelią. Svarbų vaidmenį atlieka ir išoriniai tikrintojai – Lietuvos bankas, nepriklausomos audito įmonės.

Bankams naudinga diegti elektronines bankininkystės paslaugas.

Elektroninės bankininkystės plėtojimas bankams suteikia galimybę išplėsti savo veiklą, rinkas, pasiūlyti klientams naujus produktus ir paslaugas, sustiprinti užimamą konkurencinę padėtį. Sudaromos sąlygos banko sistemos efektyvumui didinti, nes mažėja sandėrių sudarymo kaštai. Klientams galima pasiūlyti didesnį patogumą, greitą aptarnavimą, mažesnius mokesčius už banko paslaugas. Taigi daug dėmesio verta skirti banko techniniam aprūpinimui.

Kaip ekspertų prognozės rodo, Lietuvos elektroninės bankininkystės rinkoje ateityje turėtų būti stipri konkurencija, visiems Lietuvos komerciniams bankams derėtų daug dėmesio skirti klientų informavimui, švietimui, pastoviam elektroninių paslaugų tobulinimui ir reklamai.

Kiekvienas bankas turėtų įvertinti, kiek jis jau yra pasiekęs elektroninės veiklos srityje ir nuspręsti, kokių veiksmų reikalinga imtis, kam skirti didžiausią dėmesį.

Lietuvos komerciniai bankai negali išvengti rizikos, todėl turi ją efektyviai valdyti. Rizikos valdyme galima išskirti tris pagrindinius elementus:

• Rizikos laipsnio įvertinimą;

• Rizikos dinamikos kontroliavimą;

• Rizikų monitoringą.

Rizikos laipsnio įvertinimui pirmiausia reikalinga griežtas analitinis procesas, kurios metu nustatoma atskiros rizikos pasireiškimo tikimybė ir jos pasekmių dydis. Rizikos valdymas ir jos kontroliavimas apima rizikos valdymo instrumentų kūrimą ir diegimą, vidinio komunikavimo banke koordinavimą, produktų ir paslaugų rizikos kitimo vertinimą, su išoriniais paslaugų tiekėjais susijusios rizikos valdymo priemonių įgyvendinimą ir t.t. Rizikos monitoringo uždavinys yra rizikų valdymo politikos, procedūrų testavimas ir auditas. Svarbu įvertinti, ar pasirinkta rizikų valdymo strategija veiksminga, ieškoti tobulesnių rizikų valdymų metodų.

Finansinės institucijos sėkmė labai priklauso nuo žmonių išteklių.

Dabartiniu metu bankai greit pritaiko savo veikloje įvairias technologijas, naudoja vis modernesnius valdymo metodus. Kartu turi augti banko darbuotojų kvalifikacija, įgūdžiai žinios. Personalo išlaidos sudaro nemažą išlaidų dalį, todėl svarbu, kad darbuotojui būtų sudarytos sąlygos išreikšti savo sugebėjimus, realizuoti galimybes ir poreikius. Darbuotojai turi būti nuolat motyvuojami, vertinami jų darbo rezultatai.

V. elektroninės bankininkystės sistemos samprata

Firmos, norėdamos kuo greičiau ir efektyviau aptarnauti klientus, laiko klausimą sprendžia diegdamos automatizuotas valdymo sistemas.

Nauji fizinių ir juridinių asmenų atsiskaitymo būdai, tai daugiafunkcės mokėjimo kortelės, mokėjimai ar atsiskaitymai, vykdomi kompiuterių tinklais (tokiais kaip internetas).

Apibrėžti elektroninę bankininkystės sistemą yra sunku, nes

Lietuvos Respublikoje šio termino neapibrėžia nei vienas norminis aktas.

Bendru atveju, elektroninę bankininkystės sistemą galima įvardinti įrangą ar kortelę, kurios vartotojas naudoja specialias technologijas (pvz. plastikines korteles su magnetine juostele arba mikroprocesoriumi; programinę įrangą personaliniame kompiuteryje įjungtame į kompiuterių tinklą) leidžiančias tiesiogiai atsiskaityti su tiekėjais ar pardavėjais nenaudojant grynųjų pinigų ir kitų tradicinių atsiskaitymo būdų.

Šiuose atsiskaitymuose dalyvauja prekės ar paslaugos pardavėjas, jų pirkėjas ir bankas, ar kita finansinė institucija, kaip tarpininkas.

Kiekvienas operacijos dalyvis turi skirtingus motyvus ir poreikius. Banko tikslas – suprasti tų motyvų bei poreikių skirtumus ir surasti optimaliausią variantą bendriems klientų tikslams įgyvendinti. Modernus bankas siekia garantuoti savo klientams greitus, ekonomiškus ir patogius atsiskaitymus, bei maksimizuoti savo pelną iš mokėtojų paslaugų.

Šiuo metu bankai intensyviai siūlo elektroninės bankininkystės sistemos paslaugas, tai kompiuterinė bankininkystė, internetinė bankininkystė, mokėjimo kortelės.

Elektroninės bankininkystės sistemos struktūra

Lietuvos bankų paslaugos internetu (bankų informacija jų interneto svetainėse):

|Bankas |Sistema |Veiklos pradžia |

|Hansabankas (dabar – |Hanza.net |2000 liepa |

|”Hansa-LTB”) | | |

|Medicinos bankas |IBS |2000 gegužė |

|Parex bankas |iBank |2001 lapkritis |

|Snoras |Snoras Online |2000 balandis |

|Šiaulių bankas |SB linija |2000 rugsėjis |

|Ūkio bankas |Eta bankas |2000 liepa |

|Vilniaus bankas |VB Internet@as |2000 rugsėjis |

5.1 Kreditinių kortelių kilmė

Kreditinės kortelės pirmą kartą buvo panaudotos JAV. Kai kurios parduotuvės 1914 m., pradėjo išdavinėti pastoviems, turtingiems klientams specialias korteles, kad “pririštų” juos prie savęs. Dauguma specialistų mano, kad banko kreditinių kortelių pradininkas buvo John S. Biggins, kuris dirbo Flettbush nacionaliniame banke, Niujorko Bruklino rajone. 1946 m.

jis organizavo darbą pagal kreditinę schemą “charge it”. Pagal tai klientai vietinėse parduotuvėse už smulkius pirkinius atsiskaitydavo kreditiniais rašteliais, kuriuos vėliau parduotuvė pateikdavo bankui, o pastarasis apmokėdavo juos iš pirkėjų sąskaitų. Tai buvo pirmoji klasikinė kreditinių kortelių veikimo sistema, kurios principai išliko iki šių dienų.

5.2. MOKĖJIMO KORTELĖS – SUKČIAVIMO ĮRANKIAI

Visame pasaulyje populiarios įvairios mokėjimo kortelės Lietuvoje vis dažniau tampa nusikaltimų įrankiu. Neapdairiai savo kortelę naudojęs žmogus gali prarasti visas joje laikytas santaupas. Klastodami mokėjimo korteles, sukčiai iš Lietuvos bankų jau pasisavino ne vieną milijoną litų.

Patys bankai nuostolių neskelbia ir vengia apie tai kalbėti. Labiausiai nukentėjęs yra Vilniaus bankas. Grobstoma visame pasaulyje „Visa”

tarptautinės organizacijos duomenimis, dėl įvairių apgavysčių ir kortelių klastočių nuostoliai visame pasaulyje pernai neviršijo 0,1 procento metinės apyvartos. Tai sudarytų maždaug 100 milijonų JAV dolerių. Daugiausia klastočių pasitaiko Rytų ir Vidurio Europoje, Artimuosiuose Rytuose,

Afrikoje – tuose kraštuose, kur mokėjimo kortelės atsirado gana neseniai.

Ypač daug sukčiavimo atvejų nustatoma Čekijoje ir Vengrijoje. Tai siejama su tuo, kad šiose šalyse mokėjimo kortelės pastaruoju metu ypač populiarėja. Lietuviai būna neatsargūs Vilniaus banko valdybos pirmininko pavaduotojo Raimondo Kutros nuomone, Lietuvoje žmonės neįvertina mokėjimo kortelių privalumų ir ne visi dar moka jomis naudotis. „Kortelė

– tai pinigai. Nemaža dalis lietuvių dar to nesupranta. Ją reikia saugoti, nerodyti pašaliniams”. Žmonėms ypač patariama nemėtyti kvitų, gautų atsiskaičius mokėjimo kortele. Juose yra beveik visi sukčiams reikalingi duomenys. Juos turėdami nusikaltėliai turi galimybę patuštinti svetimą sąskaitą.

„Užsieniečiai po kiekvieno pirkinio saugo visus kvitus, renka juos į vieną vietą. Lietuviai prie to dar nėra pripratę, todėl dažnai patys, kad ir nežinodami, padeda sukčiams.

Vilniaus bei kiti bankai stengiasi įdiegti kuo daugiau apsaugos priemonių, kad kortelių klastočių nepasitaikytų Kortelių klastotės pažeidžia ne tik visą bankų sistemą, bet ir mažina klientų pasitikėjimą bankais. Jei tokių nusikaltimų daugės, tarptautinė „Visa” organizacija Lietuvos bankams gali pradėti taikyti ir įvairias sankcijas. Internetas – sukčių rojus, vagys sugeba svetimomis kortelėmis pasipelnyti ir jų neklastodami. Jau būta nemažai atvejų, kai žmonės sužinojo, jog kažkas jų kortele užsisakė įvairių prekių per internetą.

5.3 Atsiskaitymas ,,Internete”

“Internete” norint apsipirkti kartais užtenka žinoti tik kreditinės kortelės numerį ir jau galima apsipirkti, taigi sukčiams tai yra labai patogu, bet kai kurie puslapiai turi pakankamai geras savisaugos priemones:

ten reikia įvesti ir kreditinės kortelės numerį, taip pat galiojimo laiką, banko pavadinimą, telefoną banko. Be to turint kortelės numerį galima jį padauginti ir taip turėsi daug galiojančių kortelių kurios ar tikrai galioja galima taip pat patikrinti interneto puslapiuose.

Tuštinti svetimas sąskaitas per pasaulinį kompiuterinį tinklą yra gana paprasta. Žmogui atsiskaičius kortele parduotuvėje, pardavėjo rankose lieka čekis su visais reikalingais sąskaitos numeriais. Pardavėjui nesunku įsidėmėti ir kortelės savininko vardą bei pavardę. Šių duomenų visiškai pakanka, norint įeiti į mokamus interneto puslapius ar užsisakyti reklamuojamas prekes. Dažnai įvesti kortelės asmens identifikavimo –

vadinamąjį PIN – kodą nereikalaujama. Kas internete užsisakė prekes, tikrasis kortelės savininkas ar sukčius, nustatyti neįmanoma. Kalbinti bankininkai minėjo, jog dažniausiai nuo internetinių piratų nukenčia tarptautinės sistemos „Visa Electron”, „American Ekspress”, „Master Card”,

„Euro Card” kortelių savininkai. Tai gali sukelti ir bankų klientų, norinčių atsisakyti mokėjimo kortelių, antplūdį. Jų netekę bankai patirtų didelių nuostolių. Jau dabar dalis nukentėjusiųjų kortelių savininkų norėtų jų atsisakyti. Tačiau banko tarnautojams dažnai pavyksta juos įtikinti, kad buvo sukčiauta ne dėl banko kaltės. .

Pirmas kreditinės kortelės skaičius

|Pirmas kreditinės |Kortelės tipas |

|kortelės skaičius | |

|3 |American Express |

|4 |Visa |

|5 |MasterCard |

|6 |Discover |

Kortelių pavyzdžiai:

MasterCard Gold – mokėjimo kortelė, išduodama patikimiems banko klientams, gaunantiems nuolatines dideles pajamas. Ji įrodo sėkmingą banko ir kliento bendradarbiavimą ir suteikia mokėjimo kortelės turėtojui daugiausiai papildomų galimybių.

Kortelės Maestro ir VISA Electron padeda disponuoti banko sąskaitoje esančiomis lėšomis – atsiskaityti kortele, išsiimti grynuosius pinigus iš bankomatų. Kortele patogu disponuoti pervedamu darbo užmokesčiu, stipendija, pensija ar kitomis pajamomis.

Išvados

Pastaruoju metu Lietuvos bankų sektorius pritraukia vis daugiau indėlių, išduoda paskolų, bankai turi sukaupę pakankamai kapitalo rezervų galimiems nuostoliams padengti, klientams siūlomos vis įvairesnės paslaugos. Šalies bankinis sektorius stiprėja, tačiau bankai savo veikloje vis tiek susiduria su įvairiomis kliūtimis. Mūsų darbe aptarta nemažai problemų kurios kyla bankininkystėje, taip pat pateikiami jų sprendimo būdai. Nors bankai savo veikloje susiduria su įvairiomis kliūtimis, tačiau jas galima įveikti.

Mūsų pasiūlymas būtų toks: bankai turėtų nuolat analizuoti situaciją bankinių paslaugų rinkoje, nes jų klientų išsilavinimas, galimybė lyginti įvairių bankų teikiamas paslaugas nuolat gerėja. Ypatingą dėmesį reiktų skirti gero įvaizdžio visuomenėje kūrimui. Taip pat būtinas operatyvus bankinių paslaugų teikimas.

2002 m. liepos 1 d. Lietuvos bankų sistemą sudarė 10 komercinių bankų, 4 užsienio bankų skyriai bei 1 užsienio bankų atstovybė. 2001 m.

bankų sektorius augo. Bankų sistemos grynasis turtas 2001 m. buvo 15,3

mlrd. Litų ir sudarė 32 procentus BVP. Palyginimui, 1999 m. pabaigoje bankų sistemos grynasis turtas sudarė 26,4 procentų BVP. 2001 m. didėjo indėliai ir akredityvai, ir 2001 m. pabaigoje jie pasiekė 10,4 mlrd. Litų arba 21,7 proc. BVP. 2002 m. liepos 1d. Indėliai bankuose sudarė beveik

10,6 mlrd. litų ir per pirmuosius šešis 2002 m. mėnesius padidėjo 1,5

proc. 2001 m. pabaigoje bankų sistemos kapitalo pakankamumas siekė 15,6

proc., likvidumas – 48 proc, bankai turėjo sukaupę pakankamai kapitalo rezervų galimiems nuostoliams padengti.

Taigi išnagrinėję bankininkystės sistemą Lietuvoje ir atsakę į iškeltus klausimus, galime teigti, kad bankininkystė ir bankų teikiamos paslaugos yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis.

Literatūra

1. Albor R.Z., Mayer T. Pinigai, bankai ir ekonomika – Kaunas, 1997.

2. Ivaškevičius D.,Salabas A. Bankų valdyba. – Vilnius,1998.

3. Martinkus B., Žilinskas V. Ekonomikos pagrindai. – Kaunas,1997.

4. Terleckas V. Lietuvos bankininkystės istorija 1918-1941. –

Vilnius,2000.

5. Apsakaitos ir finansų aktualijos integruojantis į Europos sąjungą.

Akademija, 2002.

6. Janušienė V. Centriniai ir komerciniai bankai//Aljansas. – 1992, Nr.6, p.62-71.

7. Kruopas S. Lietuvos banko ir komercinių bankų tarpusavio ryšių perspektyvos//Sąskaityba. – 1999, Nr.2, p.49-54.

8. Vinkus M. Centrinė bankininkystė: tarp skaidrumo ir konfidencialumo//Veidas. – 2001, Nr.3, p.24-27.

9. www.lb.lt

|Kompiuterinė |

|bankininkystė |

|Bankomatai, mokėjimo |

|kortelės |

|Internetinė |

|bankininkyst|

|ė |

|Telefoninė |

|bankininkystė |

|EBS |