Bankininkystes sistema Lietuvoje

KAUNO KOLEGIJA

EKONOMIKOS IR TEISĖS FAKULTETAS

TEISĖS KATEDRA

Kursinis darbas

BANKININKYSTĖS SISTEMA LIETUVOJE

Kaunas 2003

TURINYS

ĮVADAS..............................3

I. BANKININKYSTĖ ISTORIJA LIETUVOJE.......................4

1.1. Bankininkystės plėtra............................6

II. BANKŲ ISTORIJA..............................9

2.1. Bankai Lietuvoje.............................9

2.2. Bankų rūšys ir atliekamos operacijos......................10

III. BANKŲ UŽDAVINIAI, FUNKCIJOS IR TEISĖS.................12

3.1. Lietuvos komerciniai bankai.........................12

3.2. Centrinis bankas.............................14

IV. BANKŲ LIETUVOJE PROBLEMOS IR JŲ SPRENDIMO BŪDAI.........19

4.1. Teoriniai bankams būdingų problemų aspektai...................19

4.2. Lietuvos komercinių bankų problemos.......................20

4.3. Lietuvos komercinių bankų problemų sprendimo būdai...............22

V.ELEKTRONINĖS BANKININKYSTĖS SISTEMOS SAMPRATA............24

5.1. Kreditinių kortelių kilmė...........................25

5.2. Mokėjimo kortelės – sukčių įrankiai........................25

5.3. Atsiskaitymas ,,Internete”............................26

IŠVADOS..............................28

LITERATŪRA..............................29

ĮVADAS

Bankininkystės sistema Lietuvai yra labai svarbi, kaip ir bet
kuriai kitai valstybei. Dabar mes jau neįsivaizduotume savo gyvenimo,
buities be bankų, jų teikiamų paslaugų. Bankininkystės sistema nnuėjo ilgą
kelią, kol pagaliau galime dabar pasidžiaugti, sukurta nepriekaištinga
bankininkystės sistema, kuri padeda mūsų gyvenime. Tačiau dar kyla įvairių
klausimų, su kokiomis problemomis žmonės susiduria bankuose? Kokios yra
bankininkystės rūšys? Kokie bankai yra patikimiausi?

Bankininkystė – tai finansinis tarpininkavimo verslas. Jo
pagrindą sudaro bankų pinigų skolinimasis už mažesnes palūkanas (indėlių
priėmimas) ir jų perskolinimas už didesnes palūkanas (skolų išdavimas),
fizinių asmenų ir ūkinių subjektų einamųjų sąskaitų tvarkymas. Be
pagrindinės veiklos, bankai teikia daug papildomų paslaugų: perka ir
parduoda vertybinius popierius, prekiauja užsienio valiuta, parduoda
mokamąsias korteles ir jas tvarko, pagal įgaliojimą vaaldo turtą bei vykdo
testamentus, organizuoja tarpbankinius atsiskaitymus ir atlieka kitas
funkcijas.

Šiame darbe bandėme atsakyti į visus iškilusius klausimus,
susijusius su bankininkystės sistema Lietuvoje, pateikti trūkumus ir
privalumus.

Darbo tikslas- išnagrinėti bankininkystės sistemą Lietuvoje.
Pagrindiniai klausimai, kuriuos kėlėme:

1. Kas yra bankininkystė?

2. Kaip buvo plėtojama bankininkystė Lietuvoje?

3. Kokie bankai yra Lietuvoje?

4. Kokios ba

ankų rūšys ir atliekamos funkcijos?

5. Su kokiomis problemomis susiduria komerciniai bankai?

Darbą sudaro 5 dalys: pirmoje ir antroje dalyse aptarėme bankų ir

bankininkystės istoriją, jos susiformavimo etapus, o trečioje ir ketvirtoje

jau nagrinėjome bankininkystės funkcijas, rūšis bei problemas, su kuriomis

susiduriama ir kaip jos sprendžiamos. Penktoje dalyje aptarėme elektroninę

bankininkystę, jos privalumus ir trūkumus.

I

BANKININKYSTĖS ISTORIJA LIETUVOJE

Nepriklausomybę atgavusi Lietuva nepaveldėjo kredito įmonių, nes
vienos ikikariniais metais veikusios buvo evakuotos į Rusiją, kitos
nutraukė operacijas dėl nepalankių ekonominių sąlygų, kaizerinės
administracijos varžymų.

Lietuviškų bankų organizavimu dar 1916 m. pradėjo rūpintis
Peterburgo lietuvių centrinis komitetas, kuris išsiuntė savo atstovus į JAV
rinkti aukų būsimiems bankams. Valstybės Taryba, dar neturėdama valdžios
galių, domėjosi bankų reikalu, buvo sudariusi komisiją jam ištirti.

1918-1919 m. kredito įmonės buvo steigiamos vangiai, nes tam
nebuvo palankių politinių, ekonominių ir teisinių sąlygų. Potencialius
kredito įmonių steigėjus turėjo išgąsdinti bankų nacionalizacija bolševikų
užimtose vvietovėse. Be to, stoka patyrusių bankininkų. Tik išvijus
bolševikus, išsikrausčius vokiečių kariuomenei, liberalizavus ekonominį
gyvenimą, ėmus gausiai iš Rusijos grįžti išsilavinusiems žmonėms, gyviau
pradėtos steigti ir kredito įmonės. Viena vertus, kreditas buvo būtinas
įmonėms, verslams atgaivinti, antra vertus, dėl pinigų įvairovės,
ostpinigių infliacijos suklestėjusi spekuliacija valiutomis, prekėmis,
emigracija iš Rusijos ir emigrantų piniginės perlaidos iš JAV padėjo
susidaryti šaltiniui kredito įmonėms steigti. Prie bankų steigimo prisidėjo
ir JAV lietuvių bei kitų užsieniečių kapitalas.

Kredito įmonės buvo steigiamos vadovaujantis carinės Rusijos
įstatymais. Tik Lietuvos ir Žemės bankų buvo parengti nacionaliniai
įstatymai. 1924 m. pr

riimti savi Bankinių namų ir kontorų bei pinigų keitimo
kontorų ir 1925 m. – Akcinių bankų įstatymai.

Infliaciniais metais įsteigti 7 komerciniai bankai, 96 smulkaus
kredito draugijos, apie 40 bankinių namų ir kontorų bei pinigų keitimo
kontorų, 8 savitarpio kredito bendrovės, taupomosios valstybės kasos.

Įvedus savus pinigus ir juos stabilizavus, pagyvėjo smulkaus
kredito ir savitarpio kredito draugijų steigimas.

Kredito sistemų kūrimas įmonių rūšių įvairovės prasme užtruko
iki 1924 m. vidurio. Tuomet kredito sistemą sudarė Lietuvos bankas, Žemės
bankas, komerciniai bankai (akciniai ir kooperatiniai), taupomosios
valstybės kasos, savitarpio kredito ir smulkaus kredito draugijos,
tarnautojų ir karininkų taupomosios skolinamosios kasos, Kauno lombardas.
Vėlesniais metais keitėsi veikusių savitarpio kredito ir smulkaus kredito
draugijų skaičius, likvidavosi du komerciniai bankai, sumažėjo bankinių
namų ir išnyko bankinės ir pinigų keitimo kontoros. Jų uždarymą nulėmė
pinigų spekuliacijos išnykimas ir sugriežtinti reikalavimai.

Pradiniais infliacijos laikais (1918-1922 m.) kredito įmonių
veiklos sąlygos buvo sudėtingos, jos pobūdis – specifiškas. Bankams, kitoms
kredito įmonėms labai trūko kvalifikuotų specialistų, tinkamų patalpų,
inventoriaus. Dėl ikikarinių indėlių pražuvimo ir nuvertėjimo, gyventojų
nuskurdimo, ūkio sugriovimo maža buvo išteklių bankų operacijoms plėsti.
Todėl jie buvo priversti skolintis Vokietijoje. Bankai, siekdami apsaugoti
kredito išteklius, juos investuodavo į nekilnojamąjį turtą, vertybinius
popierius, užsienio valiutą, ribojo kreditavimą. Be to, iki įvedant litą,
kredito įmonės plačiai vertėsi ir pelnėsi iš pinigų perlaidų ir čekių
operacijų.

Stabilus lito įvedimas, didelės potencijos ir dinamiškų Lietuvos
ir Žemės bankų steigimas labai paveikė kredito rinką, privertė kredito
įmones keisti veiklos orientyrus bei po
olitiką. Joms teko daugiau dėmesio
skirti indėlių pritraukimui, klientų atrankai, ieškoti naujų veiklos nišų.

Akciniais pagrindais buvo įsteigti Lietuvos prekybos ir
pramonės, Lietuvos komercijos, Centralinis žydų, Kredito, Tarptautinis ir
Ūkio bankai. Kooperacijos ir Centralinis ūkininkų bankai buvo
kooperatiniai. Lietuvos prekybos ir pramonės bankas – pirmasis nacionalinis
komercinis bankas, kurį įsteigiant dalyvavo daugelis žymių asmenų. Kredito
ir Tarptautinis bankai buvo įsteigti iš JAV lietuvių kapitalo.
Centraliniame žydų ir Lietuvos komercijos bankuose dalyvavo užsienio
kapitalas. Didžiausias iš šios grupės bankų buvo Ūkio bankas, o
dinamiškiausias – Lietuvos komercijos bankas. Iki 1926 m. Centralinis žydų
bankas buvo šios tautybės liaudies bankų finansinis centras, o po to – jų
atsiskaitymų centras. Silpniausiai veiklą buvo išplėtoję Kredito ir
Tarptautinis bankai. Lietuvos prekybos ir pramonės, Tarptautinis ir Ūkio
bankai išsiskyrė iš kitų bankų didelėmis investicijomis, kurios padėjo
atkurti pramonę, nors slėgė jų likvidumą.

Kooperatinius Kooperacijos ir Cenralinį ūkininkų bankus įsteigė
konkuravusios dėl įtakos kooperacijai Valstiečių liaudininkų ir Ūkininkų
sąjungos. Šie bankai organizavo įvairių kooperatyvų steigimą, juos
kreditavo ir kitais būdais rėmė. 1930 m. paskelbta, kad dėl narių bankrotų
Centralinis ūkininkų bankas yra neišsimokantis, o 1933 m. Kooperacijos
bankas reorganizuotas į akcinį penkis kartus padidinus jo kapitalą. Kadangi
visą kapitalo padidėjimo sumą įmokėjo valstybė, bankas pateko į jos įtaką.
Reorganizuotas bankas tapo lietuviškųjų kredito kooperatyvų centru, nors
kreditavo ir privačius klientus.

1922 m. įsteigtas Lietuvos bankas buvo akcinis, kurios per 80
procentų priklausė valstybei, turėjęs išskirtinę teisę emituoti pinigus ir
privalėjęs palaikyti pinigų si
istemos pastovumą bei kreditais skatinti ūko
plėtrą. Be emisijos banko funkcijos, jis tiesiogiai kreditavo ūkį, visą
laiką pirmenybę teikdamas eksportui, jai dirbusiai pramonei, taip siekdamas
padidinti aukso ar užsienio valiutos atsargas. Įgyvendindamas apdairią, su
Vyriausybės ekonomine programa suderintą kreditavimo politiką, Lietuvos
bankas buvo pagrindinis krašto kreditorius, nes suteikdavo apie 30-40
procentų bendros paskolų sumos. Nuo 1931 m. kredito rinkoje pradėjo
pirmauti Žemės bankas. Lietuvos bankas savo kreditais svariai prisidėjo
prie krašto eksporto potencialo išugdymo ir sumoderninimo, užsienio
prekybos balanso aktyvinimo, padėjo išvengti gausesnių bankų bankrotų ir
mokėjimų sutrikimo. Šis bankas daug prisidėjo prie kredito atpiginimo.

Vyriausybei priklausęs Žemės bankas buvo mišraus pobūdžio
hipotekinis bankas, kuris iki 1930 m. teikė trumpalaikes ir vidutinialaikes
paskolas daugiausia ūkininkams bei žemės ūkio produkcijos perdirbimo
įmonėms. 1930 m. pakeitus įstatymą, Žemės bankas virto ilgalaikio žemės
ūkio kreditavimo banku, nuo 1937 m. plėtė ir miestų namų statybų
kreditavimą. Jis iš kitų bankų išsiskyrė sparčiu nuosavo kapitalo didinimu,
savo skolos dokumentų emisija, dideliu dinamiškumu, daug prisidėjo prie
žemės ūko pažangos, privačių skolų konsolidavimo, tuo apsaugodamas daugelį
ūkių nuo varžytinių.

Taupomosios valstybės kasos, pradėtos steigti 1919 m., veikė
prie Lietuvos bankų skyrių, pašto įstaigų ir akcinės bendrovės ,,Maistas”
fabrikų. Jos priklausė centralizuotų taupomųjų kasų tipui, už jų priimtus
indėlius atsakė valstybė. Iki 1931 m. bankų krizės taupomųjų valstybės
kasų operacijos buvo plėtojamos lėtai daugiausia dėl jų už indėlius mokėtų
nedidelių, nuo rinkos atitrūkusių palūkanų. Ketvirtąjį dešimtmetį
prasidėjęs indėlių persiliejimas į taupomąsias valstybės kasas pavertė jas
didžiausia indėlių surinkėja. Kasos turėtus išteklius daugiausia panaudojo
savivaldybių ir miestų namų statybų kreditavimui, tuo padėdamos sukurti
modernesnę infrastruktūrą ir didinti būsto fondą.

Smulkūs ir vidutiniai prekių gamintojai, pirkliai tarnautojai
bei karininkai buvo suorganizavę savitarpio kreditavimo organizacijas –
savitarpio kredito draugijas, smulkaus kredito draugijas, tarnautojų ir
karininkų taupomąsias skolinamąsias kasas. Svarbiausia jų reikšmė buvo ta,
kad jos padėjo savo narius aprūpinti santykinai pigiomis paskolomis, kurios
jiems buvo neprieinamos bankuose, ir išvengti naudojimosi labai brangiomis
privačių asmenų paskolomis. Be to, šios rūšies kredito įmonės pratino
narius bendradarbiauti, skatino taupymą. Didžiausią įtaką turėjo smulkaus
kredito draugijos, kuriose 1939 m. buvo susitelkę beveik 120 tūkst. smulkių
prekių gamintojų.

1.1. BANKININKYSTĖS PLĖTRA

Jau nuo 1990 m. Lietuvos Bankas buvo įgaliotas kontroliuoti bankų
veiklą, tačiau tik 1994 m. gruodžio 1 d. priimtas naujasis Lietuvos Banko
įstatymas, o gruodžio 21 d. priimtas Komercinių Bankų įstatymas iš tikrųjų
nustatė modernią dvipakopę bankų reguliavimo tvarką.

Naujieji įstatymai nustatė bankininkystės plėtojimo pagrindus,
kuriais remiantis būtų galima susidoroti su rinkos ekonomikoje kylančiomis
problemomis bei panaudoti atsiradusias galimybes.

Ankstyvoje bankų sistemos vystymosi stadijoje priežiūros
dokumentai nebuvo labai išsamūs ir niekas nevertė griežtai jų laikytis, nes
bankams buvo leidžiama funkcionuoti net ir tuo atveju, kai nebuvo vykdomi
pagrindiniai reikalavimai.

1995-1996 m., įvykus bankų krizei, Lietuvos Bankas žengė svarbų
žingsnį bankų kontrolei stiprinti.

Nuo 1996 m. visi komerciniai bankai privalo vadovautis
Tarptautiniais Apskaitos Standartais, o ataskaitų auditą turi atlikti
tarptautiniu mastu pripažintos audito firmos. 1995 metais buvo patvirtinti
komercinių bankų nuostatai dėl vidaus audito funkcijų.

Europos Sąjungos Direktyvų įgyvendinimas bankininkystės srityje
beveik baigtas. Reikia baigti įgyvendinti dar kelias ES direktyvas, pvz.,
Kapitalo pakankamumo direktyvą, susijusią su rinkos rizika, ir Indėlių
draudimo direktyvą.

Dėl užsienio bankų filialų kontrolės Lietuvos Bankas pritaikė
Europos Sąjungos reikalavimus dėl “vieningos licencijos” ir “priežiūros
šalies teritorijoje”. Tai reikalauja pasirašyti dvišales sutartis bei
tampriai bendradarbiauti su šalies, kurioje registruota užsienio banko
buveinė, įstaigomis, atliekančiomis bankų priežiūros funkcijas.

1996 m. vasario mėnesį buvo priimtas Indėlių draudimo įstatymas,
kuris skelbė, kad asmenų, gyvenančių Lietuvoje, indėliai privačiuose
bankuose yra apdrausti. Pagal Civilinio Kodekso nuostatus indėliai, esantys
valstybei priklausančiuose bankuose, vis dar buvo apdrausti 100%. 1997
m.sausio 1d. šis sąžiningos konkurencijos taisyklių pažeidimas buvo
panaikintas, nes minėtas Indėlių Draudimo įstatymas yra taikomas ir
valstybiniuose bankuose esantiems indėliams.

Nors indėlių draudimo limitai dar nesiekia ES Direktyvose
nustatytų limitų, bet, lyginant su taupomųjų sąskaitų kiekiu Lietuvos bankų
sistemoje, yra ganėtinai dideli. Nuo 1999 m. sausio mėnesio didžiausia
draudimo suma yra 45 000 litų (indėlio suma iki 10 000 yra apdraudžiama 100
%, o likusios sumos draudimas graduojamas). Nuo 2001 m. sausio mėnesio šie
limitai bus didinami iki 65 000 litų, o indėlio suma iki 25 000 litų bus
apdrausta 100 %.

1997 metais buvo priimtas Pinigų plovimo prevencijos įstatymas.
Visiems bankams buvo duoti nurodymai nustatyti kontrolės tvarką, bet apie
šio įstatymo įgyvendinimo rezultatus yra mažai žinoma.

1998 m. gruodžio mėnesį Lietuvos Banko valdyba priėmė nutarimą dėl

“Bazelio Komiteto Bankų priežiūrai patvirtintų esminių principų, skirtų
bankų priežiūros veiksmingumui užtikrinti, įgyvendinimo”.

Nuo 1995 m. dėl įvestų tikslesnių reikalavimų bankų ataskaitoms,
aukštesnės Kredito įstaigų priežiūros departamento darbuotojų įgytos
kvalifikacijos ir, iš galiausiai, dėl nuoseklesnio bei tikslesnio
priežiūros taisyklių taikymo, pastebimai pagerėjo bankų priežiūros kokybė.

Bankininkystės bei individualių bankų plėtojimui didelę reikšmę
turėjo Lietuvos Banko aiškesnė ir tikslesnė visuomenei pateikiama
informacija. Tokia informacija, suprantama, dėl rizikos sukelti
nereikalingą sąmyšį kuriame nors konkrečiame banke arba apskritai
bankininkystėje turi būti kruopščiai apmąstyta.

Bendrai galima teigti, kad bankų priežiūros ir
kontrolės sistema yra tinkama ir atitinka tarptautinius standartus bei
reikalavimus.

II

BANKŲ ISTORIJA

Bankas, kaip ir svarbi visuomenės

ūkio įmonė,

Turi būti
galingas ir tvirtas ne tik svetimais depozitininkų

Pinigais, bet ir savininkų sudėtais kapitalais.

VLADAS JURGUTIS

Bankai yra svarbiausia stambiausių kredito įmonių rūšis. Žodis
,,bankas” kilęs iš italų kalbos žodžio ,,banco”, kuris reiškė stalą, kai
viduramžiais prie jo sėdėdavo žmonės, kurie versdavosi pinigų mainymu ir
kitomis operacijomis. Žodis ,,bankininkai” yra kilęs iš senovės Graikijos
žodžio trappezitai, tai reiškia, stalininkai , pinigų keitėjai, kurie
sėdėdavo prie stalo.

Šių laikų bankas – tai specifinė finansinė institucija, kuri
telkia laikinai laisvas lėšas, telkia kreditą, tarpininkauja atliekantiems
piniginius atsiskaitymus, reguliuoja pinigų cirkuliaciją, leidžia į
apyvartą pinigus, vertybinius popierius, atlieka su jais susijusias
operacijas ir kitas funkcijas.

2.1. BANKAI LIETUVOJE

Bankų steigimas Lietuvoje turi taip pat seną istoriją. Carinės
Rusijos valdžia ilgai nesileido turėti savo kredito įstaigų arba labai
varžė jų darbą. Įžvelgdama čia, kaip ir kiekviename visuomenės susibūrime,
pavojų valdžios politikai. Smulkiojo kredito įstaigų (kooperatyvų) kūrimas
ir darbas buvo varžomas, o jų sąjunga ir visai neleidžiama. Kitoms
smulkiojo kredito įstaigoms valdžia primetė savo globą, kaip pavyzdį galima
pateikti, giminių kasas. Įsteigusios stambesnes kredito įstaigos tarnavo ne
krašto reikalams, bet rusų politikai, kaip pavyzdžiui, valstybiniai bajorų
arba valstiečių bankai, arba lenkų dvarininkų interesams, Vilniaus žemės
bankas, Suvalkų kredito draugija.

Lietuvoje pirmosios kredito bendrovės pradėjo steigtis 1907 m. ir
iki 1915 m. jų jau buvo 52. Iš prieš Pirmąjį pasaulinį karą veikusių
taupmenų (santaupų) skolinamųjų bendrovių seniausia buvo PABIRŽĖS
bendrovės, įkurta 1871 m.

1919 – 1920 m. buvo įkurti pirmieji stambesnieji akciniai bankai,
keletas savitarpio kredito draugijų ir daugybė įvairių smulkaus kredito
draugijų. Dar prieš tai, 1918 m. M. Yčas, A.Prūsas ir S.Banaitis įkūrė
Prekybos ir pramonės banką. Tai buvo pirmasis Nepriklausomos Lietuvos
bankas, kuris savo veiklą pradėjo Vilniuje, o vėliau persikėlė į Kauną. Šis
bankas daug pasidarbavo, nors ne visada sėkmingai Lietuvos pramonės ir
prekybos ugdymui.

Antrasis Lietuvos komercinis bankas buvo Ūkio bankas . Pirmieji
šio banko įstatai buvo patvirtinti Finansų ministerijos valdytojo
V.Černeckio 1919m. vasario 16 d. Banko steigėjai buvo Jonas ir Juozas
Vailokaičiai, A.Dubinskas, A.Stulginskis, K.Bizauskas ir P.Grajauskas

1920 m. buvo įsteigti trys bankai. Centrinis žydų bankas turėjo
finansuoti Lietuvos žydų kooperaciją ir smulkiojo kredito bendrovės, taip
pat atlikti įvairias bankines operacijas. Banko steigėjais buvo
dr.H.Rabinas.

Toliau Lietuvoje kūrėsi vis daugiau ir naujų bankų: Komercijos
bankas, Kooperacijos bankas, M.Brauno bankiniai namai, Lietuvos kredito
bankas, Tarptautinis bankas, Lietuvos bankas, kuris pradėjo veikti 1922 m.
šiais metais Lietuvos Respublikoje buvo įvesta aukso monometalizmas – tai
pinigų sistema, paremta auksu. Taip pat buvo Žemės bankas.

Devintame dešimtmetyje prasidėjus pertvarkos procesams, susidarė
prielaidos sukurti pilnavertį nacionalinį Lietuvos banką. 1990 m. vasario
13 d. priėmus Lietuvos banko įstatymą buvo priimtas nutarimas “Dėl Lietuvos
banko įsteigimo”, skelbiantis, kad nuo 1990 m . kovo 1d. įsteigimas
Lietuvos bankas. Ekonomistas doc. V. Terleckas pažymi, kad Lietuvos
valstybė ir Lietuvos bankas yra neperskiriama pora, vienybė dvejybėje. Tai
reiškia, kad be valstybingumo negalimas toks bankas, o be jo valstybė. 1990
m. rugsėjo 13 d. AT patvirtino Lietuvos banko valdybą. Taip buvo
sustiprinti banko veiklos teisiniai pagrindai.

Lietuvos bankas, ruošdamasis nacionalinės valiutos įvedimui,
sistemingai rengė pasiūlymus Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai ir
vyriausybei ekonomikos stabilizavimo ir kitais klausimais. 1991 m.
lapkričio 5 d. buvo priimtas Pinigų išleidimo įstatymas ir sudarytas Lito
komitetas, kuris 1991 m . gruodžio 9 d. priėmė nutarimą “Dėl pasiruošimo
Lietuvos respublikos pinigų sistemos pertvarkymui”.

2.2. BANKŲ RŪŠYS IR ATLIEKAMOS OPERACIJOS

Pagal veiklos pobūdį ir funkcijas skiriami tokie bankai:

– centrinis emisijos bankas -leidžia apyvarton popierinius
pinigus, telkia laikinai laisvus ir privalomus kitų bankų rezervus, kredito
sistema, vykdo valstybės kreditinę monetarinę (piniginę) politiką, priima
indėlius, teikia trumpalaikes paskolas, atlieka atsiskaitymus negrynaisiais
pinigais ir pan.;

– komercijos bankai, kitaip dar vadinami depozitų bankais –
priima indėlius, atlieka atsiskaitymus negrynaisiais pinigais, telkia
trumpalaikes paskolas;

– investicijų bankai – atlieka vertybinių popierių emisijos,
pirkimo, pardavimo operacijas;

– taupomieji bankai – surenka gyventojų santaupas ir perduoda jas
į kapitalų rinką;

– specialieji bankai: hipotekos bankas, žemės ūkio

bankas – teikia paskolas žemės ūkiui plėtoti,

melioracijos darbams ir pan.;

– užsienio prekybos bankai – kredituoja importo ir

eksporto, tranzito sandorius, vykdo tarptautinius

atsiskaitymus.

Pagal teisinę formą skiriami:

– akciniai bankai – padeda bankams greičiau plėstis, sutelkti
labai daug lėšų;

– kooparcijos bankai – įjungia
smulkaus kredito draugijas, kurios priima savo narių-miesto ir kaimo
smulkiųjų gamintojų indėlius, ir iš sukauptų lėšų duoda jiems trumpalaikes
paskolas;

– municipaliniai ir komunaliniai bankai – telkia ilgalaikį
kreditą miestų ūkiui finansuoti; miestų savivaldos organų nuosavybė;

– valstybiniai bankai – yra valstybės nuosavybė, atlieka emisijos
ir komercijos bankų funkcijas;

– mišrieji bankai – dalį jų funkcijų turi valstybė, o dalį –
privatūs asmenys, įvairios organizacijos;

– tarpvalstybiniai bankai – atstovauja tarptautinio finansinio

kapitalo interesams.

Paversdami piniginį kapitalą funkcionuojančiu, tai yra duodančiu
pelną, bankai atlieka aktyvines, pasyvines ir aptarnaujamąsias operacijas.

• Aktyvines operacijas jie atlieka kaip kreditoriai:

skolina laisvas arba iš gyventojų sutelktas lėšas,

imdami už tai palūkanas.

• Pasyvines operacijas atlieka kaip skolininkai: priima

terminuotus indėlius arba atidaro einamąsias sąskaitas

ir padeda jų savininkams atsiskaityti čekiais ir

pervedimais.

• Aptarnaujamąsias operacijas atlieka kaip tarpininkai:

perkelia lėšas iš vienos sąskaitos į kitą, saugo

brangenybes ir vertybinius popierius ir t.t.

• Trastinė arba patikėtoji operacija, tai labai svarbi

bankinių operacijų rūšis. Šiuo atveju bankai priima

įvairų turtą, vertybinius popierius pagal įgaliojimą

disponuoti jais taip, kad būtų gaunamas kuo didesnis

pelnas. Taigi bankai perkelia piniginį kapitalą iš tų

ekonomikos šakų, kuriose jis yra susikaupęs, ten, kur

jis gali būti pelningiau panaudojimas.

III

BANKŲ UŽDAVINIAI, FUNKCIJOS IR TEISĖS

3.1. LIETUVOS KOMERCINIAI BANKAI

Lietuvos komerciniai bankai yra steigiami ir veikia pagal Lietuvos
Respublikos komercinių bankų įstatymą.

Pagrindinis ekonomikos tikslas, kuriam tarnauja komerciniai
bankai, – finansinis tarpininkavimas bei dalykinių paslaugų teikimas.
Tarpininkavimas ( kapitalų mobilizavimas per finansų sistemą) yra procesas,
kai indėlininkui parduodami finansiniai reikalavimai. Teikiant dalykines
paslaugas geriau organizuojamas prekių, paslaugų ir finansinių investicijų
apmokestinimas ir tokiu būdu palaikoma apyvarta.

Rinkos ekonomikos sąlygomis komercinis bankas iš savo vertybinių
popierių parduoda dviejų tipų finansinius reikalus: akcijų turėtojų
reikalavimus ir kreditorių, daugiausia indėlininkų ieškinius. Akcinis
kapitalas yra finansinis reikalavimas, pereinamas indėlinį pelną iš
investicijų. Bankų kapitalo vertės mažėjimas (pvz., kai paskolos gavėjas
nesilaiko savo įsipareigojimų) – tiesioginis nuostolis banko akcinių
reikalavimų turėtojams.

Komercinis bankas yra akcinio kapitalo pagrindu veikianti įmonė,
kuri verčiasi indėlių bei kitų grąžintinų lėšų priėmimu ir paskolų teikimu
bei prisiima su tuo susijusią riziką ir atsakomybę, taip pat verčiasi kita
Komercinių bankų įstatyme nustatyta veikla. Banko steigėjais gali būti
Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys
bei užsienio bankai.
Lietuvoje veikia šie komerciniai bankai:

1. AB bankas “Hansa-LTB”

2. AB Ūkio bankas

3. AB bankas “Snoras”

4. AB Lietuvos žemės ūkio bankas

5. AB PAREX BANKAS

6. AB Šiaulių bankas

7. AB Vilniaus bankas

8. AB VB būsto kreditų ir obligacijų bankas

9. UAB Sampo bankas

10. UAB Medicinos bankas

Bankų klientams svarbu, kad jų pasirinktas bankas būtų patikimas
ir atitiktų jų poreikius, todėl kiekvienas komercinis bankas siekia:
• stiprinti finansines pozicijas;
• užmegzti ir plėtoti ilgalaikius ryšius su klientais;
• teikti kokybiškas, patrauklias, įvairias paslaugas ir produktus (pvz.,
mokėjimo korteles) bei tobulinti juos.

Kiekvienas komercinis bankas, bet kuriam interesantui
pageidaujant, gali suteikti tokias paslaugas bei atlikti šias bankines
operacijas:

1. Atidaryti sąskaitas nacionaline ir užsienio valiuta.

2. Priimti indėlius (taupomuosius, terminuotus, iki pareikalavimo)
nacionaline ir užsienio valiuta.

3. Atlikti kasos operacijas (priimti ir išduoti pinigus banko kasoje,
priimti inkaso dokumentus).

4. Supirkti, parduoti bei konvertuoti įvairias užsienio valiutas.

5. Atlikti tarptautinius atsiskaitymus (tarptautiniais pavedimais,
akredityvais ir čekiais) per bankus korespondentus.

6. Tarpininkauti perkant ir parduodant Lietuvos Respublikos Vyriausybės
vertybinius popierius ir įmonių akcijas.

7. Supirkti, parduoti, inkasuoti kelioninius ir vardinius čekius bei
vekselius.

8. Suteikti kreditus ir paskolas.

9. Teikti paslaugas ir konsultacijas bankų veiklos, finansų ir kliento
investicijų tvarkymo klausimais.

10. Išduoti piniginius laidavimus, garantijas (vienkartines ir ilgalaikes
banko garantijas) ir kitus laidavimo įsipareigojimus (banko
rekomendacijas).

11. Išduoti ir aptarnauti mokėjimų korteles.

12. Nuomoti individualius seifus, priimti saugoti vertybes bei vertybinius
popierius.

Paslaugos suteikiamos ar operacijos atliekamos pagal kiekvieno
banko nustatytus įkainius, kuriuos galima sužinoti pasirinktame
komerciniame banke. Kai kurios paslaugos ar operacijos atliekamos be jokio
mokesčio (pvz., sąskaitos atidarymas bei aptarnavimas).

Komercinio banko bruožai:

– dalykinių paslaugų teikimas;

– depozitų išperkamų fiksuota partnerinė kaina, pasiūla;

– mažų, nelabai žinomų įmonių finansavimas;

– individualių kreditų įvertinimas;

Dėl šių specifinių bruožų bei savybių ir konkrečiai, dėl
dalyvavimo ekonomikos finansavime komerciniai bankai paprastai yra ypatingo
dėmesio ir reguliavimo objektai.

Įformindami dalykines ir kitas trumpalaikes depozitinės sąskaitas,
komerciniai bankai visokeriopai rizikuoja, išskyrus kreditavimą ir anksčiau
minėtų įsipareigojimų nesilaikymą. Jeigu, pavyzdžiui, įsiskolinimo, kurį
dengia bankas, vidutiniai terminai mažesni, negu jo aktyvų mokėjimo
terminai, tai staigiai padidėjus palūkanų normai, jam priklausančių aktyvų
rinkos vertės sumažės daugiau negu pasyvų ir bankas turės nuostolių dėl
rizikos, susijusios su palūkanų norma. Ne gana to, dėl likvidumo jis
greičiau negu bankas sugebės paversti aktyvus grynaisiais, kad padengtų
depozitų sumažėjimą.

3.2. CENTRINIS BANKAS

Lietuvos bankas yra Lietuvos Respublikos centrinis bankas, kurio
pagrindinis tikslas – siekti kainų stabilumo. Siekdamas šio tikslo Lietuvos
bankas yra nepriklausomas nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei kitų
valstybės įstaigų.

Centrinis bankas yra viena iš pagrindinių šiuolaikinės ekonomikos
institucijų. Tai vyriausybės institucija, palaikanti finansų sistemos
veikimą ir kontroliuojanti pinigų pasiūlą. Tai greičiau “bankų bankas”,
dirbantis su komerciniais bankais bei vertybinių popierių dileriais
palaikant savo vykdoma politika. Jie dažnai dalyvauja nustatant garantijas
bei kapitalo standartus, tuo sumažindami riziką bei jos pasekmes.
Atlikdamas paskolinę operaciją bankas užtikrina privatiems komerciniams
bankams likvidumą (pavertimą grynaisiais), keičiant jam keliamus
mokestinius ieškinius į ilgalaikius komercinių bankų aktyvus. Realybėje
centriniai bankai skolina grynuosius pinigus, panaudodami kaip užstatą
ilgalaikius komercinio banko aktyvus.

Funkcijos:
Lietuvos bankas, įgyvendindamas pagrindinį tikslą atlieka šias funkcijas:

– vykdo Lietuvos Respublikos pinigų emisiją;

– formuoja ir vykdo pinigų politiką;

– nustato lito kurso reguliavimo sistemą ir skelbia oficialų lito kursą;

– valdo, naudoja Lietuvos banko užsienio atsargas ir jomis disponuoja;

– atlieka valstybės iždo agento funkcijas;

– išduoda bei atšaukia licencijas Lietuvos Respublikos kredito įstaigoms ir
leidimus užsienio valstybių kredito įstaigų skyrių bei atstovybių
steigimui, prižiūri jų veiklą ir nustato jų finansinės apskaitos principus
ir atskaitomybės tvarką;

– kuria ir valdo tarpbankinę lėšų pervedimo sistemą ir nustato reikalavimus
tarpbankinės lėšų pervedimo sistemos dalyviams;

– renka pinigų ir bankų, mokėjimo balanso, Lietuvos finansinės ir su ja
susijusios statistikos duomenis, diegia šios statistikos surinkimo,
atskaitomybės, jos skelbimo standartus, sudaro Lietuvos Respublikos
mokėjimų balansą.

[pic]Valdymas ir struktūra

Lietuvos bankui vadovauja banko valdyba, kurią sudaro pirmininkas,
trys jo pavaduotojai ir septyni nariai.

Lietuvos banko darbą organizuoja valdybos pirmininkas.
Lietuvos banko valdybos pirmininką penkeriems metams skiria Seimas
Prezidento teikimu. Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojus ir
valdybos narius devyneriems metams skiria Prezidentas Lietuvos banko
valdybos pirmininko teikimu. Lietuvos banko valdyba, išskyrus pirmininką ir
vieną pirmininko pavaduotoją, atnaujinama trečdaliu kas treji metai.

Einamuosius Lietuvos banko reikalus tvarko dešimt
departamentų: Pinigų politikos, Rinkos operacijų, Kredito įstaigų
priežiūros, Tarptautinių ryšių, Mokėjimo sistemų, Kasos, Apskaitos,
Informacinių technologijų, Ūkio, Vindikacijos.; penki savarankiški
skyriai(Vidaus audito, Juridinis, Organizacijos ir personalo, Bendrasis,
Ryšių su visuomene) ir Lietuvos banko įstaigos Kaune ir Klaipėdoje.

.

Teorija ir praktika moko, kad bendrasis likvidumas, kurį suteikia
centrinis bankas, daro didelę įtaką palūkanų normoms, ekonominiam aktyvumui
bei kainų infliacijos lygiui.

Centrinio banko piniginis-kreditinis vaidmuo skiriasi nuo
fiksalinės politikos vaidmens, nors ir turi ryšį su ja. Vyriausybės
išlaidos gali būti finansuojamos iš mokesčių, užsienio, vietinių arba
vidaus paskolų bei iš centrinio banko atsargų. Jeigu didelis ir nuolatinis
vyriausybinis deficitas automatiškai finansuojamas iš centrinio banko arba
iš komercinių bankų (palaikant centriniam bankui) paskolų, tai reikalas
krypsta prie aukšto infliacijos lygio. Norint išvengti panašių pasekmių,
centrinio banko sprendimai neturi priklausyti nuo vedamos finansų
politikos. Jeigu fiksalinė politika orientuota į vyriausybės išlaidų sudėtį
bei lygį, tai kreditų-pinigų politika-į minėtoje ekonomikoje siekiamą
likvidumo lygį.

Centrinis bankas orientuotas į keturis pagrindinius tikslus:

1.    visiškas išteklių panaudojimas;

2.    bendrojo prekių ir paslaugų kainų lygio stabilumas;

3.    ekonomikos stabilaus augimo rėmimas;

4. stabilus mokėjimų balansas pasaulinėse operacijose.

Centrinis bankas veikia visą ekonomiką atlikdamas :

1.    kreditų, skirtų verslui, vartotojams, vyriausybėms kainų

pakeitimus;

2.    pinigų pasiūlos ir augimo tempų pakeitimus;

3.    operacijas, kurios turi įtakos investuotojų vertybinių popierių

vertei, taip keisdamas jų (investuotojų) turimo turto vertę;

4.    visuomenės lūkesčių dėl pinigų vertės ir kreditų gavimo sąlygų

ateityje pasikeitimus.

Centrinio banko politikos įrankiai

Ne taip seniai ekonominiai tyrimai atskleidė dar vieną būdą,
kuriuo centrinis bankas gali daryti įtaką ekonomikai – tai jo veiklos įtaka
formuojant visuomenės nuomonę ir lūkesčius dėl kredito kainų, pinigų
pasiūlos augimo tempų ir būsimos vertybinių popierių bei paskolų vertės.
Jeigu visuomenė sureaguoja į centrinio banko operacijas, įvyksta žmonių ir
verslo subjektų pasiskolinimų, išlaidų ir investicijų planų bei ketinimų
pasikeitimas. O tai gali stipriai atsiliepti ekonomikos augimo lygiui,
užimtumui ir infliacijai.

Daugelis alternatyvinių ir finansinių sistemų ir procedūrų, kurios
susijusios su centrinio banko operacijomis, gali būtim derinamos su
ilgalaikiais visuomenės tikslais. Tačiau istorinis patyrimas rodo, kad
labai svarbūs yra ir efektyvios bankų sistemos bei sėkmingos kreditinės-
piniginės politikos fundamentalūs principai: diversifikuoti vertybinių
popierių portfeliai ir adekvatus kapitalas komerciniuose bankuose;
savalaikis ir adekvatus (be pertekliaus) centrinio banko likvidumas.

IV

BANKININKYSTĖS LIETUVOJE PROBLEMOS

IR JŲ SPRENDIMO BŪDAI

4.1 Teoriniai bankams būdingų problemų aspektai

Bankininkystei būdingas problemas aptaria nemažai mokslinių knygų bei
žurnalų autorių. Skirtingi autoriai akcentuoja skirtingus aspektus, todėl
naudinga išanalizuoti keleto autorių požiūrius ir tuo remiantis bandyti
pateikti kaip galima išsamesnį bankams būdingų problemų aprašymą.

Vyrauja nuomonė, kad didžiausia bankų problema – rizikos ir jų
valdymas. Efektyvus rizikos valdymas yra būtinai sėkmingai banko veiklai.
Svarbiausios rizikos rūšys yra šios:

1. Įsipareigojimų nevykdymo rizika (skolininkas gali subankrutuoti,
gali susiklostyti jam nepalanki ekonominė padėtis, dėl negalėjimo ar
nesąžiningumo gali nesumokėti nei palūkanų, nei paskolos sumos).

2. Perkamosios galios rizika (grąžintos paskolos realioji vertė, kaip
ir per paskolos laikotarpį gautų palūkanų realioji vertė, gali būti mažesnė
negu skolininkas tikėjosi, nes buvo didesnė, negu jis tikėjosi,
infliacija).

3. Palūkanų normos rizika arba rinkos rizika (suteiktos paskolos
vertė gali nukristi dėl padidėjusios rinkos palūkanų normos).

4. Kredito rizika (bankas gali prarasti turtą dėl to, kad skolininkas
nevykdo įsipareigojimų).

5. Likvidumo rizika (bankas gali nesugebėti laiku vykdyti
įsipareigojimų).

6. Atsiskaitymų rizika (ši rizika pasireiškia, kai viena iš sutarties
šalių sumoka pinigus ir pristato turtą kitai sutarties šaliai dar prieš
gaudama sau priklausančius pinigus ar turtą).

7. Kapitalo pakankamumo rizika (bankai savo veikloje naudoja daugiau
skolinto kapitalo nei kiti verslai).

8. Politinė rizika (kyla dėl galimo politinio įsikišimo į banko
operacijas; ši rizika varijuoja nuo bankų palūkanų normos ar užsienio
valiutos kontrolės iki banko nacionalizacijos).

Tačiau daugelis ekonomistų teigia ir tai, kad yra keturios rizikų
grupės: aplinkos, paslaugų teikimo, valdymo, finansinės. Kiekvieną rizikos
grupę sąlygoja tam tikri veiksniai.

Aplinkos rizikas bankas turi, nes jis yra kažkokios šalies mokėjimų,
atsiskaitymų sistemos. Aplinkos rizika susijusi su rizikomis, kurių bankas
turi saugotis, bet šias rizikas kontroliuoti, geriausiu atveju, jis gali
tik labai ribotai. Aplinkos rizikoms priklauso įstatyminė rizika, ekonominė
rizika, konkurencinės rizikos, reguliavimo rizika.

Valdymo rizikas sukelia žmonės, valdantys banką. Valdymų rizikoms
priklauso išeikvojimų rizika, organizacinė rizika, sugebėjimų rizika.

Paslaugų teikimo rizikos kyla, nes bankas teikia finansines
paslaugas. Paslaugų teikimo rizikoms priklauso veiklos rizika, technologijų
rizika, naujo produkto rizika, strateginė rizika.

Finansines rizikas galima įvertinti, remiantis įvairiomis
finansinėmis ataskaitomis, finansinėms rizikoms priklauso kredito rizika,
likvidumo rizika, palūkanų normos rizika.

4.2 Lietuvos komercinių bankų problemos

Lietuvos bankai savo veikloje susiduria su įvairiomis rizikomis.
Dabartiniu metu tiek Lietuvos, tiek užsienio komerciniai bankai priversti
rizikuoti daugiau nei tai buvo įprasta anksčiau. Galima išskirti tokius
pagrindinius veiksniu, lemiančius bankininkystei būdingų rizikų didėjimą:

1. Labai greitai kuriami, pristatomi rinkai nauji bankininkystės
produktai ir paslaugos. Auganti konkurencija tarp bankų ir kitų finansinių
institucijų skatina greit pateikti naujus produktus ir paslaugas rinkai.

2. Augantis sandėrių vykdymo greitis. Spartūs technologijų
tobulinimai užtikrina didesnį sandėrių vykdymo greitį. Tai atneša
papildomas rizikas.

3. Banko darbuotojų kompetencijos problema. Banko vadovybė ir
personalas kartais turi nepakankamai žinių ir patirties. Ypatingai tai
pasireiškia tada, kai banke pradedamos naudoti naujos informacinės
technologijos.

4. bankai priversti kai kurias paslaugas pirkti iš išorės.
Pavyzdžiui, elektronine bankininkyste užsiimantys bankai perka paslaugas iš
įvairių interneto paslaugų tiekėjų. Tai atneša papildomas rizikas,
susijusias su tų paslaugų tiekėjais.

Kadangi bankai vis labiau plečia savo elektroninių paslaugų pasiūlą,
tai jiems ypatingai svarbia tampa veiklos rizika. Veiklos rizika
elektroninėje bankininkystėje pasireiškia per informacinių sistemų
suderinimo riziką, banke naudojamų informacinių sistemų riziką, duomenų
vientisumo riziką, banko pasiekiamumo riziką. Prie veiklos rizikos
priskiriama ir saugumo rizika. Ji pasireiškia tokiais aspektais kaip
neteisėtas įsibrovimas į banko sistemą, neteisėtas arba neteisingas
vartotojo naudojimasis produktais ir paslaugomis, banko darbuotojų
sukčiavimai, elektroninių pinigų klastojimas.

Reputacinė rizika – rizika, kad susiformuos negatyvi visuomenės
nuomonė apie banką, kuri pasireikš dideliais fondų ar vartotojų
praradimais. Ji pasireiškia dėl svarbių, plačiai paplitusių informacinės
sistemos trūkumų, esminių spragų saugumo sistemoje, visuomenėje
pasklidusios bankui nepalankios informacijos. Bankas gali prarasti nemažai
klientų net ir dėl panašaus pobūdžio problemų, atsirandančių ir kituose
panašias paslaugas teikiančiuose bankuose. Pavyzdžiui, susvyravus klientų
pasitikėjimui vienu banku, kitų bankų klientai gali pulti atsiimti indėlių
iš savo bankų. Lietuvos bankams ypač svarbu kurti gerą įvaizdį visuomenėje,
nes visuomenės apklausos rodo, kad pasitikėjimas šalies bankai yra
neaukštas.

2002 m. pradžioje didėjo Lietuvos komercinių bankų paskolų portfelis,
gyventojų ir įmonių indėliai, mažėjo paskolų palūkanų normos. Mažėjo
specialiųjų atidėjimų blogoms paskoloms suma. Kol kas blogų paskolų dalis
mažėja, tačiau stiprėjant bankų konkurencijai dėl didesnės rinkos dalies ir
naujų klientų verčia juos supaprastinti paskolų išdavimo sąlygas, o tai
gali neigiamai atsiliepti paskolų portfelio kokybei ateityje. Be to, kai
kurie ūkio sektoriai (prekybos tinklai, viešbučiai), plėtojasi ypač
sparčiai, tačiau jų perspektyvos vis dar nėra aiškios. Egzistuoja rizika,
kad tam tikrų paslaugų ir produktų pasiūla ženkliai viršys paklausą,
nepavykus brangiems investiciniams projektams, juos kreditavusieji bankai
gali patirti didelių nuostolių.

Pastaruoju metu Lietuvos komerciniai bankai aktyviai pradėjo diegti
bei siūlyti klientams elektroninės bankininkystės paslaugas. Tačiau bankai
gali nesulaukti toki vartotojų susidomėjimo elektroninėmis paslaugomis,
kokio buvo tikėtasi. Viena pagrindinių problemų, iškylančių diegiant ir
eksploatuojant elektroninę bankininkystę ir naudojanti elektroniniais
pinigais, yra jų saugumas. Per pastaruosius metus apsaugos diegimo
sistemoms lėšos labai padidėjo. Tačiau naudojamas technologijas reikia
nuolat stebėti, vertinti ir modernizuoti, nes kompiuterių įsilaužėliai taip
pat tobulėja ir turi geras technines priemones.

Skelbiama, kad elektroninės bankininkystės sistemos leidžia laisvai
tvarkyti lėšas neatvykus į banką bei ištisą parą. Tačiau elektroniniais
pinigais visą parą disponuoti tik banko viduje. Jei siuntėjo ir gavėjo
bankai yra skirtingi, tai gavėjas lėšas gali gauti nebūtinai tą pačią
dieną. To priežastis – tarpbankinės užskaitos, vykstančios tik nustatytais
laiko momentais.

Atlikus bankų darbuotojų ir klientų apklausą, paaiškėjo dar viena
problema, trukdanti sparčiai vystytis elektroninei bankininkystei
Lietuvoje. Lietuvos bankai potencialius klientus per mažai informuoja,
apmoko, per mažai ugdo klientų pasitikėjimą bankais ir jų teikiamomis
elektroninėmis paslaugomis.

Lietuvos bankai teikia vis įvairesnes finansines paslaugas, tai veda
tarp konkurencijos tarp bankų ir nebankinių institucijų didėjimo Lietuvoje.
Konkurenciją sąlygoja nauji konkurentai, mažesnis finansų rinkų
reguliavimas, pačių bankų tarpusavio konkurencija yra stipri, o dabar į
konkurencinę kovą dėl rinkos įsitraukia draudimo firmos, finansų maklerių
įmonės ir pan. Konkurencija skatina naudoti moderniausias informacines
technologijas. Bankas tampa stiprus tiek, kiek operatyviai veikia jo
informacinės sistemos. Tačiau naujausių technologijų taikymas ne visuomet
yra efektyvus, nes jų įvedimas ir eksploatavimas daug kainuoja.

Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, pastebimas palūkanų pokyčiams
jautrių bankų klientų skaičiaus didėjimas. Banko aptarnaujamų klientų
išsilavinimas ir supratimas apie finansų rinką gerėja. Klientai patys
sugeba analizuoti situaciją, auga visuomenės informuotumas.

4.3 Lietuvos komercinių bankų problemų sprendimo būdai

Šiuo metu egzistuojanti stipri konkurencija tarp bankų neleidžia
tikėtis, kad Lietuvos komerciniai bankai galėtų padidinti palūkanų maržą
ateityje. Taigi, Lietuvos bankai turės ieškoti galimybių gauti pelno,
siekiant išvengti finansinių rodiklių blogėjimo. Bankai turėtų stengtis
diversifikuoti savo paslaugas ir jų kokybę.

Stiprėjant konkurencijai tarp bankų ir nebankinių institucijų bankui
vis sunkiau pritraukti ir išlaikyti klientus, klientus bankas gali
pritraukti daugeliu būdų: įvairiomis paslaugomis, ekonomiškai
naudingesnėmis sąlygomis. Tačiau nereikia pamiršti, kad vartotojai vertina
ir darbuotojų kvalifikaciją, aptarnavimo kultūrą, gerą banko įvaizdį,
naudojamas pažangias technologijas. Bankai turėtų nustatyti kokias
paslaugas teikiant jie turi konkurencinį pranašumą ir teikti tokias
paslaugas, kurios juos išskirtų ir konkurentų tarpo.

Bankai turi analizuoti situaciją bankinių paslaugų rinkoje, nes jų
klientų išsilavinimas, galimybės lyginti įvairių bankų teikiamas paslaugas
nuolat gerėja. Būtinas operatyvus bankinių paslaugų teikimas. Spartus
aptarnavimas prie kasos langelio, greitai išmokami piniginiai indėliai,
operatyvus mokėjimo pavedimo atlikimas gerina banko įvaizdį ir kliento
nuomonę apie banką.

Būtina bankų veiklos išorinė ir vidinė kontrolė. Bankų vadovai
atlieka nuolatinę banko veikos kontrolę, tačiau to nepakanka. Svarbiu tampa
vidaus auditas. Jis leidžia ne tik išaiškinti trūkumus, piktnaudžiavimus,
bet ir priemones, užkertančias jiems kelią. Svarbų vaidmenį atlieka ir
išoriniai tikrintojai – Lietuvos bankas, nepriklausomos audito įmonės.

Bankams naudinga diegti elektronines bankininkystės paslaugas.
Elektroninės bankininkystės plėtojimas bankams suteikia galimybę išplėsti
savo veiklą, rinkas, pasiūlyti klientams naujus produktus ir paslaugas,
sustiprinti užimamą konkurencinę padėtį. Sudaromos sąlygos banko sistemos
efektyvumui didinti, nes mažėja sandėrių sudarymo kaštai. Klientams galima
pasiūlyti didesnį patogumą, greitą aptarnavimą, mažesnius mokesčius už
banko paslaugas. Taigi daug dėmesio verta skirti banko techniniam
aprūpinimui.

Kaip ekspertų prognozės rodo, Lietuvos elektroninės bankininkystės
rinkoje ateityje turėtų būti stipri konkurencija, visiems Lietuvos
komerciniams bankams derėtų daug dėmesio skirti klientų informavimui,
švietimui, pastoviam elektroninių paslaugų tobulinimui ir reklamai.
Kiekvienas bankas turėtų įvertinti, kiek jis jau yra pasiekęs elektroninės
veiklos srityje ir nuspręsti, kokių veiksmų reikalinga imtis, kam skirti
didžiausią dėmesį.

Lietuvos komerciniai bankai negali išvengti rizikos, todėl turi ją
efektyviai valdyti. Rizikos valdyme galima išskirti tris pagrindinius
elementus:

• Rizikos laipsnio įvertinimą;

• Rizikos dinamikos kontroliavimą;

• Rizikų monitoringą.

Rizikos laipsnio įvertinimui pirmiausia reikalinga griežtas
analitinis procesas, kurios metu nustatoma atskiros rizikos pasireiškimo
tikimybė ir jos pasekmių dydis. Rizikos valdymas ir jos kontroliavimas
apima rizikos valdymo instrumentų kūrimą ir diegimą, vidinio komunikavimo
banke koordinavimą, produktų ir paslaugų rizikos kitimo vertinimą, su
išoriniais paslaugų tiekėjais susijusios rizikos valdymo priemonių
įgyvendinimą ir t.t. Rizikos monitoringo uždavinys yra rizikų valdymo
politikos, procedūrų testavimas ir auditas. Svarbu įvertinti, ar pasirinkta
rizikų valdymo strategija veiksminga, ieškoti tobulesnių rizikų valdymų
metodų.

Finansinės institucijos sėkmė labai priklauso nuo žmonių išteklių.
Dabartiniu metu bankai greit pritaiko savo veikloje įvairias technologijas,
naudoja vis modernesnius valdymo metodus. Kartu turi augti banko darbuotojų
kvalifikacija, įgūdžiai žinios. Personalo išlaidos sudaro nemažą išlaidų
dalį, todėl svarbu, kad darbuotojui būtų sudarytos sąlygos išreikšti savo
sugebėjimus, realizuoti galimybes ir poreikius. Darbuotojai turi būti
nuolat motyvuojami, vertinami jų darbo rezultatai.

 

V

ELEKTRONINĖS BANKININKYSTĖS SISTEMOS SAMPRATA

Firmos, norėdamos kuo greičiau ir efektyviau aptarnauti
klientus, laiko klausimą sprendžia diegdamos automatizuotas valdymo
sistemas.

Nauji fizinių ir juridinių asmenų atsiskaitymo būdai, tai
daugiafunkcės mokėjimo kortelės, mokėjimai ar atsiskaitymai, vykdomi
kompiuterių tinklais (tokiais kaip internetas).

Apibrėžti elektroninę bankininkystės sistemą yra sunku, nes
Lietuvos Respublikoje šio termino neapibrėžia nei vienas norminis aktas.

Bendru atveju, elektroninę bankininkystės sistemą galima
įvardinti įrangą ar kortelę, kurios vartotojas naudoja specialias
technologijas (pvz. plastikines korteles su magnetine juostele arba
mikroprocesoriumi; programinę įrangą personaliniame kompiuteryje įjungtame
į kompiuterių tinklą) leidžiančias tiesiogiai atsiskaityti su tiekėjais ar
pardavėjais nenaudojant grynųjų pinigų ir kitų tradicinių atsiskaitymo
būdų.

Šiuose atsiskaitymuose dalyvauja prekės ar paslaugos pardavėjas,
jų pirkėjas ir bankas, ar kita finansinė institucija, kaip tarpininkas.
Kiekvienas operacijos dalyvis turi skirtingus motyvus ir poreikius. Banko
tikslas – suprasti tų motyvų bei poreikių skirtumus ir surasti
optimaliausią variantą bendriems klientų tikslams įgyvendinti. Modernus
bankas siekia garantuoti savo klientams greitus, ekonomiškus ir patogius
atsiskaitymus, bei maksimizuoti savo pelną iš mokėtojų paslaugų.

Šiuo metu bankai intensyviai siūlo elektroninės bankininkystės
sistemos paslaugas, tai kompiuterinė bankininkystė, internetinė
bankininkystė, mokėjimo kortelės.

Elektroninės bankininkystės sistemos struktūra

 

 

 

 
 

Lietuvos bankų paslaugos internetu (bankų informacija jų interneto
svetainėse):
|Bankas |Sistema |Veiklos pradžia |
|Hansabankas (dabar – |Hanza.net |2000 liepa |
|”Hansa-LTB”) | | |
|Medicinos bankas |IBS |2000 gegužė |
|Parex bankas |iBank |2001 lapkritis |
|Snoras |Snoras Online |2000 balandis |
|Šiaulių bankas |SB linija |2000 rugsėjis |
|Ūkio bankas |Eta bankas |2000 liepa |
|Vilniaus bankas |VB Internet@as |2000 rugsėjis |

5.1. KREDITINIŲ KORTELIŲ KILMĖ

Kreditinės kortelės pirmą kartą buvo panaudotos JAV. Kai kurios
parduotuvės 1914 m., pradėjo išdavinėti pastoviems, turtingiems klientams
specialias korteles, kad “pririštų” juos prie savęs. Dauguma specialistų
mano, kad banko kreditinių kortelių pradininkas buvo John S. Biggins, kuris
dirbo Flettbush nacionaliniame banke, Niujorko Bruklino rajone. 1946 m.
jis organizavo darbą pagal kreditinę schemą “charge it”. Pagal tai klientai
vietinėse parduotuvėse už smulkius pirkinius atsiskaitydavo kreditiniais
rašteliais, kuriuos vėliau parduotuvė pateikdavo bankui,
o pastarasis apmokėdavo juos iš pirkėjų sąskaitų. Tai buvo pirmoji
klasikinė kreditinių kortelių veikimo sistema, kurios principai išliko iki
šių dienų.

5.2. MOKĖJIMO KORTELĖS – SUKČIAVIMO ĮRANKIAI

Visame pasaulyje populiarios įvairios mokėjimo kortelės Lietuvoje vis
dažniau tampa nusikaltimų įrankiu. Neapdairiai savo kortelę naudojęs žmogus
gali prarasti visas joje laikytas santaupas. Klastodami mokėjimo
korteles, sukčiai iš Lietuvos bankų jau pasisavino ne vieną milijoną litų.

Patys bankai nuostolių neskelbia ir vengia apie tai kalbėti. Labiausiai
nukentėjęs yra Vilniaus bankas. Grobstoma visame pasaulyje “Visa”
tarptautinės organizacijos duomenimis, dėl įvairių apgavysčių ir kortelių
klastočių nuostoliai visame pasaulyje pernai neviršijo 0,1 procento metinės
apyvartos. Tai sudarytų maždaug 100 milijonų JAV dolerių. Daugiausia
klastočių pasitaiko Rytų ir Vidurio Europoje, Artimuosiuose Rytuose,
Afrikoje – tuose kraštuose, kur mokėjimo kortelės atsirado gana neseniai.
Ypač daug sukčiavimo atvejų nustatoma Čekijoje ir Vengrijoje. Tai siejama
su tuo, kad šiose šalyse mokėjimo kortelės pastaruoju metu ypač
populiarėja. Lietuviai būna neatsargūs Vilniaus banko valdybos
pirmininko pavaduotojo Raimondo Kutros nuomone, Lietuvoje žmonės neįvertina
mokėjimo kortelių privalumų ir ne visi dar moka jomis naudotis. “Kortelė
– tai pinigai. Nemaža dalis lietuvių dar to nesupranta. Ją reikia saugoti,
nerodyti pašaliniams”. Žmonėms ypač patariama nemėtyti kvitų, gautų
atsiskaičius mokėjimo kortele. Juose yra beveik visi sukčiams reikalingi
duomenys. Juos turėdami nusikaltėliai turi galimybę patuštinti svetimą
sąskaitą. “Užsieniečiai po kiekvieno pirkinio saugo visus kvitus, renka
juos į vieną vietą. Lietuviai prie to dar nėra pripratę, todėl dažnai
patys, kad ir nežinodami, padeda sukčiams. Vilniaus bei kiti bankai
stengiasi įdiegti kuo daugiau apsaugos priemonių, kad kortelių klastočių
nepasitaikytų Kortelių klastotės pažeidžia ne tik visą bankų sistemą, bet
ir mažina klientų pasitikėjimą bankais. Jei tokių nusikaltimų daugės,
tarptautinė “Visa” organizacija Lietuvos bankams gali pradėti taikyti ir
įvairias sankcijas. Internetas – sukčių rojus, vagys sugeba svetimomis
kortelėmis pasipelnyti ir jų neklastodami. Jau būta nemažai atvejų, kai
žmonės sužinojo, jog kažkas jų kortele užsisakė įvairių prekių per
internetą.

5.3. ATSISKAITYMAS “INTERNETE”

“Internete” norint apsipirkti kartais užtenka žinoti tik kreditinės
kortelės numerį ir jau galima apsipirkti, taigi sukčiams tai yra labai
patogu, bet kai kurie puslapiai turi pakankamai geras savisaugos priemones:
ten reikia įvesti ir kreditinės kortelės numerį, taip pat galiojimo laiką,
banko pavadinimą, telefoną banko. Be to turint kortelės numerį galima jį
padauginti ir taip turėsi daug galiojančių kortelių kurios ar tikrai
galioja galima taip pat patikrinti interneto puslapiuose.

Tuštinti svetimas sąskaitas per pasaulinį kompiuterinį tinklą yra gana
paprasta. Žmogui atsiskaičius kortele parduotuvėje, pardavėjo rankose lieka
čekis su visais reikalingais sąskaitos numeriais. Pardavėjui nesunku
įsidėmėti ir kortelės savininko vardą bei pavardę. Šių duomenų visiškai
pakanka, norint įeiti į mokamus interneto puslapius ar užsisakyti
reklamuojamas prekes. Dažnai įvesti kortelės asmens identifikavimo –
vadinamąjį PIN – kodą nereikalaujama. Kas internete užsisakė prekes,
tikrasis kortelės savininkas ar sukčius, nustatyti neįmanoma. Kalbinti
bankininkai minėjo, jog dažniausiai nuo internetinių piratų nukenčia
tarptautinės sistemos “Visa Electron”, “American Ekspress”, “Master Card”,
“Euro Card” kortelių savininkai. Tai gali sukelti ir bankų klientų,
norinčių atsisakyti mokėjimo kortelių, antplūdį. Jų netekę bankai patirtų
didelių nuostolių. Jau dabar dalis nukentėjusiųjų kortelių savininkų
norėtų jų atsisakyti. Tačiau banko tarnautojams dažnai pavyksta juos
įtikinti, kad buvo sukčiauta ne dėl banko kaltės. .

Pirmas kreditinės kortelės skaičius

|Pirmas kreditinės |Kortelės tipas |
|kortelės skaičius | |
|3 |American Express |
|4 |Visa |
|5 |MasterCard |
|6 |Discover |

Kortelių pavyzdžiai:

MasterCard Gold – mokėjimo kortelė, išduodama patikimiems banko
klientams, gaunantiems nuolatines dideles pajamas. Ji įrodo sėkmingą banko
ir kliento bendradarbiavimą ir suteikia mokėjimo kortelės turėtojui
daugiausiai papildomų galimybių.

Kortelės Maestro ir VISA Electron padeda disponuoti banko
sąskaitoje esančiomis lėšomis – atsiskaityti kortele, išsiimti grynuosius
pinigus iš bankomatų. Kortele patogu disponuoti pervedamu darbo užmokesčiu,
stipendija, pensija ar kitomis pajamomis.

IŠVADOS

Pastaruoju metu Lietuvos bankų sektorius pritraukia vis daugiau
indėlių, išduoda paskolų, bankai turi sukaupę pakankamai kapitalo rezervų
galimiems nuostoliams padengti, klientams siūlomos vis įvairesnės
paslaugos. Šalies bankinis sektorius stiprėja, tačiau bankai savo veikloje
vis tiek susiduria su įvairiomis kliūtimis. Mūsų darbe aptarta nemažai
problemų kurios kyla bankininkystėje, taip pat pateikiami jų sprendimo
būdai. Nors bankai savo veikloje susiduria su įvairiomis kliūtimis, tačiau
jas galima įveikti.

Mūsų pasiūlymas būtų toks: bankai turėtų nuolat analizuoti
situaciją bankinių paslaugų rinkoje, nes jų klientų išsilavinimas, galimybė
lyginti įvairių bankų teikiamas paslaugas nuolat gerėja. Ypatingą dėmesį
reiktų skirti gero įvaizdžio visuomenėje kūrimui. Taip pat būtinas
operatyvus bankinių paslaugų teikimas.

2002 m. liepos 1 d. Lietuvos bankų sistemą sudarė 10 komercinių

bankų, 4 užsienio bankų skyriai bei 1 užsienio bankų atstovybė. 2001 m.

bankų sektorius augo. Bankų sistemos grynasis turtas 2001 m. buvo 15,3

mlrd. Litų ir sudarė 32 procentus BVP. Palyginimui, 1999 m. pabaigoje

bankų sistemos grynasis turtas sudarė 26,4 procentų BVP. 2001 m. didėjo

indėliai ir akredityvai, ir 2001 m. pabaigoje jie pasiekė 10,4 mlrd. Litų

arba 21,7 proc. BVP. 2002 m. liepos 1d. Indėliai bankuose sudarė beveik

10,6 mlrd. litų ir per pirmuosius šešis 2002 m. mėnesius padidėjo 1,5

proc. 2001 m. pabaigoje bankų sistemos kapitalo pakankamumas siekė 15,6

proc., likvidumas – 48 proc, bankai turėjo sukaupę pakankamai kapitalo

rezervų galimiems nuostoliams padengti.

Taigi išnagrinėję bankininkystės sistemą Lietuvoje ir atsakę į
iškeltus klausimus, galime teigti, kad bankininkystė ir bankų teikiamos
paslaugos yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis.

LITERATŪRA

1. Albor R.Z., Mayer T. Pinigai, bankai ir ekonomika – Kaunas, 1997.
2. Ivaškevičius D.,Salabas A. Bankų valdyba. – Vilnius,1998.
3. Martinkus B., Žilinskas V. Ekonomikos pagrindai. – Kaunas,1997.
4. Terleckas V. Lietuvos bankininkystės istorija 1918-1941. –
Vilnius,2000.
5. Apsakaitos ir finansų aktualijos integruojantis į Europos sąjungą.
Akademija, 2002.
6. Janušienė V. Centriniai ir komerciniai bankai//Aljansas. – 1992, Nr.6,
p.62-71.
7. Kruopas S. Lietuvos banko ir komercinių bankų tarpusavio ryšių
perspektyvos//Sąskaityba. – 1999, Nr.2, p.49-54.
8. Vinkus M. Centrinė bankininkystė: tarp skaidrumo ir
konfidencialumo//Veidas. – 2001, Nr.3, p.24-27.
9. www.lb.lt
———————–
|Kompiuterinė |
|bankininkystė |

|Bankomatai, mokėjimo |
|kortelės |

|Internetinė |
|bankininkyst|
|ė |

|Telefoninė |
|bankininkystė |

|EBS |

Leave a Comment