Nedarbas Lietuvoje

Turinys
Įvadas 2
1 Nedarbas ir jo didėjimo priežastys ekonomikos pertvarkymo Lietuvoje
metu 3
2 Darbo politika 4
3 Darbo rinka 5

3.1 Užimtumas 5

3.2 Nedarbo esmė ir lygis 7

3.3 Atleidimas iš darbo 8

3.4 Bedarbiai 9

3.4.1 Ilgalaikiai bedarbiai 11
4 Darbo užmokesčio įtaka nedarbui 13
5 Frikcinis nedarbas ir valstybės politika 13
6 Priemonės nedarbui mažinti ir darbo rinkai subalansuoti 14
7 Darbo rinka ir jaunimas 14

7.1 Ilgalaikiai bedarbiai 17

7.2 Jaunimo nedarbo priežastys 17
8 2002m. nedarbo tyrimo duomenys 18
9 Moterų nedarbas Lietuvoje 18
10 Nedarbo pasekmės 20

10.1 Makroekonominiai nuostoliai 21

10.2 Mikroekonominiai nuostoliai 22
Išvados 23
Literatūros sąrašas 24

Įvadas

Viena svarbiausių ekonominių problemų yra nedarbas. Daugelis
žmonių, netekę darbo, praranda pajamų šaltinį, patiria gyvenimo lygio
smukimą, pssichologinį diskomfortą. Todėl nedarbo problema yra politinių ir
ekonominių diskusijų objektas. Ekonomistai tyrinėja nedarbą, norėdami
nustatyti jo lygį, priežastis, makroekonominius ir mikroekonominius nedarbo
nuostolius, parengti ir tobulinti vyriausybės užimtumo politiką.

Mokslininkų požiūris į nedarbą, kaip į problemą kito priklausomai
nuo situacijos darbo rinkoje. XX a. 4-o dešimtmečio Didžiosios depresijos
metu kilęs nedarbas reiškė milžinišką darbo išteklių eikvojimą. Todėl ir
neatsitiktinai nedarbo problema dominavo mokslininkų tyrinėjimuose
vyriausybių ekonominėje politikoje beveik pusę šimtmečio.

Jau vėlesniais dešimtmečiais pradėjo formuotis naujas požiūris į
nedarbą. Imta manyti, kad bedarbiai darbo neturi tik trumpą laiką. Be to,
daugelis žmonių ieeško darbo pirmą kartą arba geresnio, palyginti su tuo,
kurį dirbo, ir todėl, vengdami apsirikti, jo kurį laiką ieško, t.y. būna
bedarbiais. Tai remiantis teigiama, kad nedarbas atspindi tik pokyčius,
būdingus dinamiškai ekonomikai, o ne išteklių švaistymą, ir nesąs opi
problema.

Darbas yra ne vien žm

mogaus pajamų, bet ir jo socialinės padėties
visavertiškumo ir pasitenkinimo savimi pagrindas. Ekonomikos požiūriu
darbas – tai ribotų išteklių panaudojimas gaminant prekes bei teikiant
paslaugas. Todėl tiek atskiras asmuo, tiek visa visuomenė laimi, kai visi
galintys ir norintys dirba.

Santykinai aukštas nedarbo lygis tampa viena opiausių socialinių
problemų, trukdančių visiems visuomenės sluoksniams pasinaudoti rinkos
ekonomikos privalumais ir ekonominių reformų rezultatais, trukdančių
mažinti skurdą ir socialinę atskirtį.

Visiškas užimtumas – tai bet kurios šalies ekonominės politikos
tikslas. Tikrovėje rinkos ūkis daugiau ar mažiau nutolsta nuo šio tikslo:
jis neaprūpina visus norinčius dirbti darbo vietomis. Taigi apie nedarbą
tenka kalbėti kaip apie svarbią ekonominę problemą ir vyriausybės politiką,
siekiant sumažinti nedarbo sukeliamus nuostolius.

Nagrinėdamos šią problemą, apibūdinsime darbo jėgą ir nedarbo
priežastis, visiško užimtumo būseną ekonomikoje, mikro – ir makroekonomines
nedarbo pasekmes bei priemones nedarbui mažinti.

Nedarbas ir jo didėjimo priežastys ekonomikos peertvarkymo Lietuvoje metu

Greta kitų ekonominių ir socialinių ekonomikos pertvarkymo
Lietuvoje problemų vis aktualesnės tampa darbo rinkos, užimtumo ir nedarbo
problemos. Jų sprendimas susijęs su radikaliais pokyčiais vykdant
ekonomikos pertvarkymus. Nepakanka konstatuoti nedarbo didėjimo faktą ir
mastą, būtina nagrinėti nedarbo atsiradimo ir didėjimo priežastis,
suformuoti nacionalinę gyventojų užimtumo politiką ir parengti šios
politikos įgyvendinimo priemones.

Nedarbo ir užimtumo būklė tiesiogiai priklauso nuo šalies
ekonominės padėties, jos struktūrinių ir ciklinių pokyčių. Svarbiausia
nedarbo didėjimo priežastis pastaruoju metu buvo Rusijos krizės sukeltas
ilgalaikis ekonomikos nuosmukis, tebesitęsiantis iki šiol.

Ekonomikos pertvarkymo Lietuvoje metu susiformavusiai darbo
santykių ta

arp darbdavių ir samdomųjų darbuotojų sistemai būdinga:

• Užimtumas yra svarbiausioji socialinė problema, lemianti darbuotojų

elgesį šioje sistemoje;

• Įmonių vadovai naudojasi darbuotojų baime netekti darbo vietos ir turi

galimybę mažinti darbo užmokestį;

• Grėsmė netekti darbo verčia darbuotojus nerodyti aktyvaus

nepasitenkinimo mažinant realų darbo užmokestį, kai darbo užmokestis

neatitinka realių poreikių, sutikti su autoritariniu valdymo stiliumi,

ieškoti papildomų pajamų šaltinių ir aktyviomis formomis nereikšti

savo nepasitenkinimo.

Įmonės lygyje palaipsniui formuojasi socialinės įtampos centras.
Dėl socialinės apsaugos sistemos trūkumų, dėl darbuotojų sąjungų nebuvimo,
nepasitenkinimas darbo užmokesčiu ar darbo pobūdžio pasikeitimu, įgauna
paslėptas formas.

Situacija darbo rinkoje tampa sudėtinga ir priežastys yra
natūralios ir struktūrinės. Pastaruoju metu pirmauja struktūrinio pobūdžio
priežastys, susijusios su ekonominės sistemos ir gamybos pobūdžio
pokyčiais. Tai tiesiog lemia darbo jėgos paklausos sumažėjimą. Kitos
priežastys, sukėlusios disproporcijas tarp darbo paklausos ir darbo
pasiūlos yra demografinė šalies situacija, darbingų gyventojų, ypač
jaunimo, migracija, įmonių bankrotai.

Ūkio nuosmukis sukėlė nedarbo lygio didėjimą – nuo 6 proc. Prieš
Rusijos krizę iki 10,8 proc. pastaruoju metu.

Nedarbas taip pat siejamas su privatizavimu. Lietuvoje lieka vis
mažiau įmonių, kurias kontroliuoja ir valdo valstybė.

Aktualia problema Lietuvoje tampa nedarbo reguliavimas ir
reguliavimo priemonių sistemos panaudojimas. Pastaruoju metu plačiai
naudojamos ne pasyvios, o aktyvios reguliavimo formos. Pasyvios priemonės
naudojamos neužimtos darbo jėgos problemoms spręsti, o aktyvios priemonės
teigiamai veikia susiformavusį užimtumo lygį, sudarydamos būtinas sąlygas
darbo vietų, reikalaujančių kvalifikuotos darbo jėgos, skaičiui didėti.

Nagrinėjant darbo rinkos vystymosi tendencijas, pagrindinis
veiksnys užimtumo politikai suformuoti y
yra registruojamo nedarbo lygi.
“Reguliuojamos darbo rinkos” sąvoka reiškia bedarbių ir laisvų darbo vietų
judėjimą, kurį užfiksuoja užimtumo tarnybos. Registruojamo nedarbo lygį
veikia tokie veiksniai:

• Bendra šalies ekonominė situacija,pasireiškianti galimybe

įsidarbinti;

• Valstybinė užimtumo politika;

• Teritorinių užimtumo tarnybų darbo efektyvumas ir darbo stilius;

• Darbo ir pensijinio aprūpinimo įstatyminės bazės parengimas.

Socialiai priimtinas nedarbo lygis gali būti nustatytas, jei
vyriausybė naudotis realia informacija apie nedarbą, jo priežastis, mastą,
struktūrą ir kitas problemas. Numatomos penkios užimtumo didinimo kryptys:

• Verslininkystės skatinimas. Ši užimtumo didinimo kryptis numato

priemones, kurios turėtų suaktyvinti smulkaus ar vidutinio verslo

plėtrą bei savarankišką užimtumą.

• Užimtumo gebėjimų didinimas. Ji skiriama aktyviai darbo rinkos

politikai tobulinti. Šios priemonės skirtos jaunimo ir ilgalaikių

integravimui į darbo rinką tobulinti bei profesinio mokymo sistemai

plėtoti;

• Prisitaikymo prie pokyčių kryptis turi apimti lanksčių užimtumo formų

plėtimąsi, darbdavių skatinimą kelti darbuotojų kvalifikacijai,

naudoti nedarbo prevencijos priemones;

• Lygių galimybių kryptis padės įgyvendinti darbo rinkoje vienodas

galimybes vyrams, moterims bei socialiai pažeidžiamoms asmenų grupėms;

• Užimtumo politikos integravimo nuostatas, rengiamas siekiant tobulinti

vykdomą darbo rinkos ir užimtumo politiką, atsižvelgiant į vidaus

gyventojų užimtumą lemiančios veiksnius.

Darbo politika

Darbo politika – tai darbo rinkos, darbo santykių, darbo
apmokėjimo, darbuotojų saugos ir sveikatos, vyrų ir moterų lygių galimybių
politika, socialinių partnerių veikla. Jos tikslas – skatinti šalies
gyventojų užimtumą, integruoti bedarbius į darbo rinką, sudaryti teisines
sąlygas tinkamiems darbo santykiams egzistuoti, užtikrinti darbo
apmokėjimą, darbo ir poilsio režimą, saugias ir sveikas darbo sąlygas,
lygias vyrų ir moterų galimybes darbo rinkoje bei d

didinti socialinių
partnerių įtaką darbo ir su juo susijusių santykių srityje.

Darbo rinka

1 Užimtumas

Dėl intensyvių pastarojo dešimtmečio Lietuvos ūkio pertvarkymų
įvyko radikalių užimtumo pokyčių. Užimtumo tendencijoms būdingas nedarbo
augimas, nelegalus darbas, naujos užimtumo formos ir bendro užimtumo
mažėjimas. Bendras užimtumo lygis, Statistikos departamento darbo jėgos
tyrimų duomenimis, sumažėjo nuo 52,8 proc. Atitinkamai mažėjo ir vyrų
užimtumo lygis – nuo 60,3 proc.

Ekonominių pertvarkymų laikotarpiu pasikeitė ir teritorinis
užimtumo pasiskirstymas, ypač miestuose bei kaimuose. Kaip rodo darbo jėgos
tyrimų duomenys, kaimo užimtumo lygis vis labiau atsilieka nuo miesto.
Pagal užimtumo lygį Lietuvoje susiformavo trys teritorinės grupės: 1)
vyrauja žemės ūkis – užimtumas mažiausias; 2) dominuoja pramonė, pramonės
ir statybos įmonės perorientavo savo gamybą ir veikia palyginti efektyviai,
– užimtumas vidutinis; 3) didieji miestai – užimtumas didžiausias.

Kadangi daugumos ūkininkų privatizuoti žemės sklypai yra maži,
sunku taikyti šiuolaikines technologijas, užtikrinti produktyvumą. Kaime
lėtai plėtojama alternatyvi veikla (turizmas, ekologiškos produkcijos
gamyba, įvairios paslaugos, vaistinių augalų auginimas ir pan.) nesudaro
sąlygų didinti užimtumą ne žemės ūkio produkcijos gamybos srityje.

Ūkio restruktūrizavimas, privatizavimas, rinkos santykių plėtra,
kiti vidaus bei išorės veiksniai sąlygojo užimtumo sumažėjimą bei nedarbo,
pirmiausia struktūrinio, augimą. 2000 m. nedarbas sudarė 15,4 procento,
darbo biržoje registruotas nedarbas – 11,5 procento. Nedarbas visų pirma
palietė neturintį darbo patirties jaunimą, asmenis be tinkamų įgūdžių ir
kvalifikacijos.
Užimtumo lygis – užimtų gyventojų ir tiriamojo amžiaus grupės (darbingo
amžiaus ir vyresnių) gyventojų skaičiaus santykis.Jį galima užrašyti tokia
formule:

[pic]% [pic]- užimtumo lygis;

E – užimtų gyventojų skaičius;

P – darbingo amžiaus ir vyresnių gyventojų

skaičius.

Nedarbo lygio apskaičiavimas gali skirtis priklausomai nuo :

• žmonių, sudarančių darbo jėgą, darbingo amžiaus ribų;

• darbo paieškų laiko trukmės;

• darbo paieškų kriterijaus;

• nuo statistinių duomenų apie žmonių, laikinai atleistų iš

darbo ir vėl grįžtančių į tą patį darbą, skaičiaus

apskaičiavimo tvarkos;

• naujai įeinančių į darbo rinką skaičiaus nustatymo.

Informacijos šaltiniai apie nedarbą atskirose šalyse gali skirtis:
vienose – tai namų ūkių atrankinių tyrimų duomenys, kitose – socialinio
draudimo duomenys, trečiose – oficialios statistikos, ketvirtose – darbo
biržos duomenys.

Nedarbas yra dinamiškas, nuolat besikeičiantis reiškinys, kai kuo
panašus į vandens baseiną. Nedarbo mastas kyla, kai Įtekėjimas (naujas
bedarbių skaičius) viršija nuotekį (žmonių, gaunančių darbą skaičių).
Atsiranda žmonių, kurie nebepriskiriami prie darbo jėgos arba ja tampa. Tai
atspindi pateikta schema:

Įtekėjimas

• atleisti iš darbo;

• laikinai nedirbantys (atleisti);

• darbo atsisakę dėl asmeninių motyvų;

• naujai tapę darbo jėga.

Nuotekis

• naujai priimti į darbą;

• grįžę į savo ankstesnes darbo vietas;

• nebepriklausantys darbo jėgai.

Ši schema atspindi srautus į nedarbą ir iš jo. Dirbantieji

tampa bedarbiais. Ieškodami kito darbo, jo atsisakę dėl asmeninių motyvų,

laikinai atleisti, taip pat palikę jį priverstinai dėl sumažėjusios

gaminamų prekių paklausos. Nedarbo mastas padidėja ir dėl žmonių,

ieškančių darbo pirmą kartą, įėjimo į darbo rinką. Dažniausiai tai

asmenys, baigę mokslus. Nedarbo lygis keičiasi, kai srauto intensyvumas

skiriasi nuo jo ištekančio srauto intensyvumo.

Tikslai

Užimtumo didinimo 2001-2004 m. programoje yra apibrėžti užimtumo
ir darbo rinkos politikos strateginiai tikslai – įveikti neigiamas
struktūrinių ūkio reformų bei išorės poveikio pasekmes gyventojų užimtumui
ir darbo rinkai, didinti gyventojų užimtumą, mažinti nedarbą bei
subalansuoti darbo rinką. Lietuvoje prioritetas teikiamas aktyvioms nedarbo
mažinimo priemonėms. Priėmus Nedarbo draudimo įstatymą aktyvios darbo
rinkos politikos priemonės bus finansuojamos iš valstybės biudžeto lėšų.

Įgyvendinant Užimtumo didinimo programą, tikimasi sustabdyti
nedarbo augimą, o vėliau – nuosekliai mažinti registruoto nedarbo lygį iki
7-8 proc.

1 Nedarbo esmė ir lygis

Nedarbas yra didžiausia makro problema, nes nedarbo būvimas
ekonomine prasme reiškia negrąžinamą svarbiausio visuomenės ištekliaus
praradimą. Be to nedarbas sukelia rimtas socialines problemas. Nedarbas
gali būti:ciklinis, struktūrinis, tekamais(frikcinis).

Ciklinis nedarbas (Uc – Cyclical Unemployment) – nedarbo
forma, atsirandanti esant žemai darbo jėgos paklausai visose šalies ūkio
šakose, sferose, visuose regionuose. Cikliniu nedarbu laikomas toks, kurį
sukelia gamybos nuosmukis. Tada bendrosios paklausos prekėms ir paslaugoms
mažėjimas palydimas didėjančiu nedarbu.

Taigi bedarbių skaičių galima nustatyti pagal formulę

U=UF+US+UC; U – bedarbių skaičius; UF – tekamasis nedarbas; Us –
struktūrinis nedarbas; Uc – ciklinis nedarbas

Įsitikinta, kad tekamasis nedarbas, o dinamiškai besikeičiančioje
ūkio struktūroje ir struktūrinis nedarbas, yra neišvengiami. Taigi visiškas
užimtumas negali būti šimtaprocentinis.

Visiškas užimtumas (EF –Full Employment) – maksimalus darbo jėgos
panaudojimo lygis, tai tokia situacija, kai ekonomikoje egzistuoja tik
tekamasis ir struktūrinis nedarbas.

Taigi, esant visiškam užimtumui, nedarbas šalyje egzistuoja. Todėl
vietoj visiško užimtumo dažniausiai vartojama natūralaus nedarbo lygio
sąvoka.

Natūralus nedarbo lygis (NUR – Natural Rate of Unemployment) –
nedarbas, susidarantis pasiekus potencialų BNP, kai tekamasis ir
struktūrinis nedarbas neviršija leistinų ribų.

Išvystytos rinkos šalių patyrimas rodo, kad esant 4-6% bedarbių
nuo esamos darbo jėgos šalyje, nekyla jokių ekonominių problemų. Toks
nedarbo lygis leidžia prekinio ūkio ekonomikai greitai prisiderinti prie
nuolat besikeičiančios bendrosios paklausos.

Tekamasis (frikcinis) nedarbas (UF – Frictional Unemployment) –
nedarbo forma, atsirandanti gyventojams laisvanoriškai keičiant gyvenamąją
vietą ir profesiją; atleidus ir ieškant naujo darbo, pirmą kartą atėjus į
darbo rinką.

Tekamais nedarbas atsiranda, kai žmogus gali laisvai pasirinkti
veiklos rūšis, darbo vietas. Vieni keičia darbo vietą savanoriškai(pakėlę
kvalifikaciją, pasikeitus šeimyninėms aplinkybėms ir t.t.), kiti ieško
naujo darbo, atleidus juos iš ankstesnio, treti laikinai netenka sezoninio
darbo. Yra žmonių, kurie ieško darbo pirmąsyk, baigę vidurines, aukštąsias
mokyklas ir pan. Vieni suranda darbą arba grįžta į ankstesnę darbovietę,
kiti išeina iš darbo ir papildo tekamąjį nedarbą, todėl ši nedarbo forma
pastoviai išlieka.

Manoma, kad tekamasis nedarbas – neišvengiamas ir tam tikru mastu
pageidautinas todėl, kad nemažai darbuotojų pereina į geriau apmokamą,
aukštesnės kvalifikacijos reikalaujantį darbą. Dėl to didėja žmonių
pajamos, racionaliau paskirstoma darbo jėga, taigi padidėja BNP apimtis.

Struktūrinis nedarbas (Us – Structursl Unemlpyment) – nedarbo
forma, atsirandanti augant gamybos techniniam lygiui ir darbuotojų
kvalifikacijai neatitinkant darbo jėgos paklausos. Pasireiškia tada, kai
darbo išteklių teritorinis pasiskirstymas ir kvalifikacinė struktūra
neatitinka darbo sferos reikalavimų. Jis yra sudėtingesnė problema, nes
darbingiems gyventojams tenka pakeisti gyvenamą vietą arba įsigyti naują
profesiją.

Rinkos ekonomikai būdingas nedarbas. Darbingų gyventojų dalis
darbo atžvilgiu yra tam tikrame judėjime. Vieni darbuotojai išeina iš
darbo, kiti įsidarbina, kiti ieško darbo. Šis pastovus darbo išteklių
judėjimas į nedarbą ir iš jo apsprendžia, kad dalis darbuotojų tam tikrą
laiką yra nedarbo būsenoje.

L – visuminė darbo jėga; E – dirbančių žmonių skaičius; U –
neturinčių darbo žmonių skaičius. L=E+U; U/L=nedarbo lygis (%)

Globalinės darbo rinkos problemos daro didžiulę įtaką Lietuvos
darbo rinkai. Nedarbą sąlygoja pernelyg lėtas ekonomikos plėtojimas,
absoliutus ir reliatyvus darbo jėgos perteklius mažiau konkurencingose
atskirose ekonominėse veiklose (žemės ūkyje ir pan.). Per pastaruosius
keletą dešimtmečių industrinėse šalyse BVP vienam gyventojui vidutiniškai
padidėjo 2-3 %, tačiau nedarbas sumažėjo ir sudarė apie 7 % darbo jėgos.
Darbo jėgos perteklius sukuria palankias sąlygas smukti užimtumo kokybei
bei atsirasti pajamų nelygybei. Pokomunistinėse valstybėse naujų darbo
vietų atsiradimas dažnai susijęs su užimtumo kokybės smukimu. Toks procesas
jose labiau paplitęs ir vyksta daug sparčiau nei industrinėse valstybėse.
Mažėjanti žemės ūkio sektoriaus plėtra, nepakankamos investicijos į
pramonės ir paslaugų sektorius sukuria perteklinę darbo jėgą ir taip didina
gyventojų užimtumo pažeidžiamumą bei pajamų nesaugumą. Žmonės imasi
atsitiktinių darbų, kurie neužtikrina ilgalaikio užimtumo, pastovių pajamų,
sveikatos bei socialinio draudimo.

3 Atleidimas iš darbo

Per paskutinius dvejus metus beveik pusėje apklaustų įmonių (45%)
buvo atleistas bent vienas darbuotojas, per artimiausius dvejus metus tam
tikrą skaičių darbuotojų ketina atleisti 16% apklaustų įmonių. Atleidimų
skaičius buvo didžiausias maisto pramonės sektoriuje (59% įmonių, planuoja
atleisti -25%.), mažiausias – IT sektoriuje (28% įmonių, planuoja atleisti
15%).

Turizmo sektoriuje bent vieną darbuotoją atleido 50% įmonių, o
ketina atleisti – 10%

Skirtinguose sektoriuose atleistų darbuotojų skaičiaus skirtumas
labiausiai lemia įmonių dydis, ką rodo, pavyzdžiui, santykinai aukštas
atleidimų skaičius maisto pramonėje, tarp kurių trečdalis įmonių – tai
didžiosios įmonės, turinčios daugiau nei 100 darbuotojų. Vidutiniškai du
darbuotojus atleido įmonės, kuriose dirba iki 10 žmonių, 5 darbuotojus –
įmonės, turinčios 11 –49 darbuotojus. Apklausos duomenimis, per paskutinius
dvejus metus maisto pramonės įmonėse buvo atleisti vidutiniškai 36
darbuotojai, IT įmonėse – 3, turizmo sektoriaus įmonėse – vidutiniškai 7
darbuotojai.

Tarp atleistų darbuotojų dominuoja tarnautojai ir kanceliarijos
darbuotojai, nekvalifikuoti darbininkai, dirbantys gamybos srityse, bei
kvalifikuoti darbininkai.

• Maisto pramonėje didžiausias atleidimų skaičius buvo kvalifikuotų

darbininkų bei amatininkų grupėje. Šis sektorius iš kitų išsiskyrė

aukštesniu negu kitose įmonėse atleistų nekvalifikuotų darbininkų bei

gamybos operatorių ir surinkėjų skaičiumi;

• IT sektoriaus įmonėse tarp atleistų profesijų grupių dominavo

vyr.specialistai ir vyr.technikai, specialistai ir technikai,

pardavimų personalas;

• Turizmo sektoriuje – tarnautojai ir kanceliarijos darbuotojai bei

aptarnavimo ir apsaugos darbuotojai.

4 Bedarbiai

Nedarbas apibūdinamas bedarbių skaičiumi ir nedarbo lygio
rodikliais. Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, nedarbo lygis bei bedarbių
skaičius nustatomas dviem būdais: bedarbių apskaita teritorinėse darbo
biržose ir Statistikos departamento atliekamais užimtumo tyrimais. Todėl
išskiriamas registruotas nedarbas bei nedarbas pagal tyrimų duomenis.

Nedarbo lygis įvairiose gyventojų grupėse pagal lytį ir amžių
nevienodas. Moterų nedarbingumas didesnis nei vyrų 20-30 m., 50-60 m.
grupėse.
Registruotas nedarbo lygis nustatomas pagal darbo biržose registruotų
bedarbių skaičių ir darbo jėgos santykį. Bedarbiais laikomi nedirbantys
darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymo įstaigose,
užsiregistravę gyvenamosios vietovės valstybinėje darbo biržoje kaip
ieškantys darbo
ir pasirengę profesiniam mokymuisi.
[pic]

Darbo biržos, įsikūrusios nuo 1991 m., pradėjo registruoti
bedarbius. Darbo biržose registruotas bedarbių skaičius kasmet didėja.
Daugiausia jų buvo užregistruota 2001 m. vasario – kovo mėn. – po 237
tūkst. Bedarbių, registruotų darbo biržoje, nedarbo lygis nuo 0,3 % 1991 m.
pakilo iki 13,2 % 2001 m. vasario – kovo mėn. Tai didžiausias nedarbo lygis
per pastarąjį laikotarpį. Tyrimų duomenys parodė, jog didėja nedirbančių
asmenų pasitikėjimas valstybinėmis darbo biržomis – dauguma jų ieškodami
darbo naudojasi darbo biržos paslaugomis.

Darbo biržos registruoja bedarbius, kurie ieškodami darbo
kreipiasi į Valstybinę darbo biržą. Tačiau nemažai bedarbių darbo ieško ir
kitais būdais: privačiose darbo biržose, per žiniasklaidos priemones ir
internetą, per giminaičius, pažįstamus bei darbdavius. Vis daugiau
bedarbių, ieškodami darbo, kreipiasi į Valstybinę darbo biržą. 1997 m. į ją
kreipėsi tik pusė bedarbių, o per 1999 – 2000 m. – 67 %.

Nedarbo lygis pagal užimtumo tyrimų duomenis. Bedarbiai pagal
Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) rekomendacijas yra tiriamojo amžiaus
asmenys (15 metų amžiaus ir vyresni), kurie tiriamąją savaitę neturėjo
mokamo darbo ar pajamas duodančio užsiėmimo, jį suradę galėjo artimiausiu
metu pradėti dirbti, įvairiais būdais aktyviai ieškojo darbo: kreipėsi į
valstybinę ar privačią darbo biržą, darbdavius, pažįstamus, gimines,
žiniasklaidą, laikė testus dėl priėmimo į darbą, ieškojo žemės, patalpų ar
įrengimų, leidimų, licencijų ar finansinių išteklių savo verslui plėtoti.
Bedarbių grupei pagal TDO priskiriami ir neaktyvūs gyventojai (moksleiviai,
studentai), kurie nori dirbti ir įvairiais būdais aktyviai ieško darbo.

Abu bedarbių skaičiaus ir nedarbo lygio įvertinimo būdai remiasi
skirtinga metodika bei bedarbio samprata. Skirtingos nedarbo situacijos
įvertinimo metodologijos, kuriomis naudojasi teritorinės darbo biržos bei
Statistikos departamentas, ir lemia nedarbo lygio bei bedarbių skaičiaus
duomenų skirtumus. Tačiau abu nedarbo situacijos įvertinimo būdai,
naudojami kartu, padeda objektyviau ir nuodugniau apibūdinti bedarbystės
situaciją šalyje.

Ankstesnė bedarbių veikla ir išsilavinimas. Didžioji dauguma
bedarbių – tai anksčiau dirbę žmonės, dėl įvairių priežasčių praradę darbą.
Nemažai bedarbių – darbo nerandantys buvę moksleiviai ir studentai. Į darbo
rinką nori patekti vis daugiau moterų, auginusių vaikus namuose. Tai
būdinga beveik visoms ES šalims, taip pat ir Lietuvai. Tyrimų duomenimis,
daugiau nei 70 % asmenų, priskirtų bedarbiams, anksčiau dirbo, 11 % mokėsi
ar buvo ką tik baigę mokslus. Apie 8 % neaktyvių darbingo amžiaus gyventojų
norėjo dirbti ar ieškojo darbo.

Daugiausia bedarbių anksčiau dirbo pramonės įmonėse (27 %),
prekyboje (21 %) ir žemės ūkyje (9 %). Profesijų požiūriu daugiausia
bedarbių anksčiau dirbo kvalifikuotų darbininkų darbą (25 %), buvo
nekvalifikuoti darbininkai (20 %), dirbo įrengimų, mašinų operatorių ir
surinkėjų darbą (17 %). Tai daugiausia pramonės įmonėse bei statybose dirbę
siauro profilio darbininkai. Diegiant naujas technologijas, gerėjant
gaminių kokybei, darbdaviams reikia ne tik aukštos kvalifikacijos, bet ir
kelias profesijas turinčių darbuotojų. Todėl nesugebantys ar nenorintys
persikvalifikuoti asmenys praranda darbą.

Dauguma bedarbių (23 %) neturi profesinio pasirengimo, yra baigę
tik vidurinę mokyklą. Asmenys, baigę profesines mokyklas, kuriose įgijo
nepaklausias profesijas, ar dėl mažų praktinių įgūdžių sunkiai įsidarbina.
Apie penktadalį bedarbių yra baigę technikumus ar aukštesniąsias mokyklas.
Bedarbių, turinčių aukštojo mokslo diplomus, būna nedaug, jų skaičius
svyruoja nuo 16 iki 20 tūkst. (apie 7 % visų bedarbių).

1 Ilgalaikiai bedarbiai

Ilgalaikė bedarbystė – viena skaudžiausių problemų tiek ES šalyse,
tiek ir Lietuvoje. Ilgalaikiu bedarbiu vadinamas asmuo, kuris neturi darbo
ilgiau nei 12 mėnesių. Kai ekonomikos augimo tempai nedidėja, nekuriamos
naujos darbo vietos, didėja nedarbas. Jei šis procesas trunka ilgesnį laiko
tarpą – daugėja ilgai darbo negalinčių rasti žmonių. Kadangi darbo biržoje
registruotiems bedarbiams pašalpos Lietuvoje mokamos ne ilgiau kaip šešis
mėnesius per metus, daugelis jų darbo biržose registruojasi tik metus. Tik
apie 12 % visų registruotų bedarbių darbo biržų įskaitoje būna vienerius
metus ir ilgiau. Tai ilgalaikiai bedarbiai. Tyrimų duomenimis, beveik pusė
visų bedarbių yra ilgalaikiai.
[pic]

ES ilgalaikiai bedarbiai 1999 m. sudarė beveik 46 % visų
bedarbių. 2000 m. IV ketvirtyje Lietuvoje ilgalaikių bedarbių buvo 52 %,
Latvijoje – 63 %, Estijoje – 47 %. Ilgalaikiams bedarbiams dėl žemo
išsilavinimo bei kvalifikacijos lygio labai sunku susirasti darbą.

Lietuvai labai aktuali ilgalaikio nedarbo problema. Pirmieji
ilgalaikiai bedarbiai, kurių bedarbystės trukmė viršijo 12 mėnesių, buvo
įregistruoti darbo biržose 1993 metais. Didelė jų dalis neturi profesinės
kvalifikacijos, daugiau kaip trys ketvirtadaliai iš viso nepasirengę darbo
rinkai.

Ilgalaikiam nedarbui įtakos turi ir ūkio raidos struktūriniai
pokyčiai. Nepakankamos investicijos į pramonės, statybos ir paslaugų
sektorius, mažėjanti žemės ūkio plėtra sukuria perteklinę darbo jėgą ir
didina nedarbą. Ši problema ypač aktuali kaime, kur žemės ūkyje dirba
daugiausia gyventojų. Stringant žemės ūkio reformoms, didėja nedarbas
kaime, jis nuo 8,2 % 1999 m. lapkritį pakilo iki 14,6 % 2000 m. lapkritį.
Daug problemų kyla perkvalifikuojant žemės ūkio darbuotojus, suteikiant
jiems paklausią kvalifikaciją bei juos įdarbinant. Sėslus gyvenimo būdas,
lėšų stoka įsigyti būstą apsunkina šių problemų sprendimą. Tai būdinga
visoms pokomunistinėms valstybėms.

Ilgalaikiai bedarbiai, tūkst.
| |Iš jų jaunimas |
| |Iš viso|Vyrai |Moterys |Iš viso|Vyrai |Moterys |
|1999m. |101,9 |61,8 |40,0 |28,4 |19,5 |8,9 |
|2000m. |144,2 |86,3 |57,9 |42,9 |30,2 |12,6 |
|2001m.II |168,5 |106,4 |62,1 |41,0 |29,2 |11,8 |
|ketv. | | | | | | |

Dalinė bedarbystė būna tada, kai: 1) dirbantieji gali
įsidarbinti tik nepilną darbo dieną; 2) dirbantieji dirba nepilną darbo
dieną, nors ir gauna pilną atlyginimą.

Apibendrinant nedarbo situaciją Lietuvoje, ryškėja dvi neigiamos
tendencijos. Pirma, daugėja bedarbių, turinčių darbo rinkoje nepaklausias
profesijas ar neturinčių kvalifikacijos. Mažėja nekvalifikuotos darbo jėgos
paklausa ir didėja ypač kvalifikuotų specialistų poreikis: darbo jėgos
pasiūlos kvalifikacija neatitinka darbo rinkos paklausos. Darbdaviams
reikia aukštos kvalifikacijos specialistų ir darbininkų, o į darbo biržas
daugiausia kreipiasi asmenys, nepasirengę darbo rinkai, t. y. įgiję
nepaklausias profesijas ar ilgalaikiai bedarbiai, turintys silpną darbo
motyvaciją. Jie sudaro nuo 84 iki 89 % visų registruotų bedarbių. Nors
šalyje veikia 17 darbo rinkos mokymo centrų, juose parengti ar
perkvalifikuoti bedarbiai dėl mažo mobilumo negali rasti jų kvalifikaciją
atitinkančio darbo.

Antra, ypač aukštas nedarbo lygis tarp jaunų (iki 25 metų
amžiaus) žmonių. Jaunimo nedarbo problema yra aktuali visose Europos
šalyse. ES šalyse jaunimo nedarbo lygis 2000 m. gruodžio mėn. buvo 16,7 %.

Jauniems žmonėms sunku rasti darbą dėl įvairių priežasčių:
daugelis jų neturi profesijos, darbo patirties, kai kurių, baigusių
aukštąjį mokslą, pasirinkta specialybė nėra paklausi jų gyvenamojoje
teritorijoje. Kartais diplomuotiems specialistams tenka dirbti ne pagal
įgytą specialybę. Tai ypač būdinga Lietuvos jaunimui, baigusiam pedagoginio
ir žemės ūkio profilio mokslus. Didžioji jų dalis, nenorėdami vykti dirbti
į kaimą, lieka didžiuosiuose miestuose, pakeičia savo specialybę arba,
neradę darbo, tampa bedarbiais.

Darbo užmokesčio įtaka nedarbui

Tiesioginę įtaką nedarbui turi darbo užmokestis, kuris negali
greitai ir lanksčiai prisitaikyti prie darbo jėgos paklausos ir pasiūlos
pokyčių. Teoriškai pagal rinkos modelį darbo paklausa ir pasiūla turi
balansuotis ir pusiausvyros taškas suformuoja darbo kainą (užmokestį).
Tačiau realusis darbo užmokestis taip greit kaip paklausa ir pasiūla
nekinta. Neretai jis yra aukštesniame lygyje nei pusiausvyra.

Nedarbas, kurį iššaukia realaus darbo užmokesčio nesugebėjimas
prisitaikyti prie darbo paklausos ir pasiūlos pusiausvyros lygių pokyčių,
vadinamas laukimo nedarbu. Darbdaviai gali sumažinti darbo užmokestį ir
susidarytų darbo jėgos paklausos ir pasiūlos pusiausvyra, bet įmonė to
padaryti negali, nes:

1. visose valstybėse yra minimalaus darbo užmokesčio įstatymas;

2. veikia profsąjungos, turinčios monopolinę valdžią darbo
rinkoje;

3. darbo užmokesčio dydžiu įmonė skatina savo darbuotojus geriau
dirbti.

Daugumoje šalių darbo užmokestis atsižvelgiant į darbo
sudėtingumą ir darbuotojų kvalifikaciją yra įstatymiškai diferencijuotas.
Be to, atsižvelgiant į infliaciją, darbo užmokestis yra indeksuojamas.
Profesinės sąjungos ir darbdaviai sudaro kolektyvines sutartis, kuriose
numatomos ne tik darbo sąlygos, bet ir užmokestis. Įmonės, suinteresuotos
išlaikyti geresnius darbuotojus, moka didesnį užmokestį.

Frikcinis nedarbas ir valstybės politika

Gamybai ir verslui reikalinga ne aplamai darbo jėga, o tam
tikros struktūros, turinčios požymius ir savybes, todėl viena iš nedarbo
priežasčių – reikalingas laikotarpis per kurį susiderintų darbo jėgos
struktūra su laisvų darbo vietų struktūra. Rinkos pusiausvyros modelis
numato šių struktūrų atitikimą – bet kuris darbuotojas tinka bet kuriai
darbo jėgai. Rinka būtų pusiausvyroje. Tikrovėje darbuotojai turi
nevienodus polinkius, sugebėjimus ir kiekvienai konkrečiai darbo vietai
reikalingas konkrečių sugebėjimų žmogus. Informacijai apie darbo vietas ir
į jas besisiūlančius taip pat reikia atitinkamo laikotarpio. Nedarbas
atsirandantis dėl darbo jėgos ir darbo struktūrų suderinimo, vadinamas
frikciniu nedarbu. Tam tikras frikcinio nedarbo lygis neišvengiamas, nes
ekonomika kinta. Pareikalavimas vienoms prekėms didėja, kitoms mažėja,
keičiasi gamybos struktūra: įmonės užsidaro ar plečia veiklą. Pagal tai
keičiasi darbo jėga.

Valstybė bando mažinti natūralų nedarbo lygį. Platinama
informacija apie laisvas darbo vietas. Kuriamos valstybės darbuotojų
perkvalifikavimo struktūros – padeda įsigyti kitą profesiją. Jei priemonės
efektyvios, nedarbas mažėja.

Veikia nedarbo draudimo valstybinė sistema, kurios poveikio
rezultatas – frikcinio nedarbo padidinimas. Darbuotojas netekęs darbo tam
tikrą laiką gauna nedarbo pašalpą. Pašalpų ir kompensacijų mokėjimas
sušvelnina nedarbo pasekmes, bet kartu didina frikcinį nedarbą ir natūralų
nedarbo lygį.

Priemonės nedarbui mažinti ir darbo rinkai subalansuoti

Didėjant šalyje nedarbo lygiui, yra kuriamos ir įgyvendinamos
įvairios darbo politikos priemonės, kuriomis siekiama subalansuoti darbo
rinkos pasiūlą ir paklausą bei skatinti gyventojų užimtumą. Strateginiai
užimtumo ir darbo rinkos politikos tikslai numato liberalizuoti verslo
sąlygas, skatinti ekonomikos plėtrą, siekti užimtumo didinimo ir mažinti
biurokratinius suvaržymus bei trukdymus.

Bus siekiama sustabdyti nedarbo didėjimą, vėliau nuosekliai
mažinti registruotų bedarbių nedarbą iki 7-8 %. Programos įgyvendinimo
laikotarpiu turėtų būti skatinama verslo plėtra ir investicijos, kurios
užtikrintų 110-120 tūkst. naujų darbo vietų sukūrimą. Tai sudarytų sąlygas
toliau didinti gyventojų užimtumą, iki jis pasieks ES valstybių vidutinį
lygį, ir siekti visiško visų darbingų gyventojų užimtumo.

Darbo rinka ir jaunimas

Socialiniu – demografiniu požiūriu jaunimas, viena vertus, nusako
darbo rinkos raidos perspektyvas, kita vertus jautriausiai reaguoja į darbo
rinkos perspektyvas.

Jaunimo aktyvumo darbo rinkoje mažėjimą patvirtina Statistikos
departamento duomenys, pagal kuriuos 1997 – 2000m.ekonomiškai aktyvaus 15 –
29 metų jaunimo skaičius sumažėjo iki 53,1 tūkst.

Esama pokyčių visose trijose jaunimo aktyvumo struktūtinėse
grupėse: užimtųjų, neaktyviųjų ir bedarbių. 1997m. ekonomiškai aktyvūs buvo
57,7% 14 – 29 metų amžiaus jaunimo (užimtieji sudarė 46,2%, bedarbiai –
11,4%); 42,3% jaunimo buvo neaktyvūs. 2000m.sumažėjo užimtųjų (44,1%) ir
bedarbių (11%) grupėse, t.y.ekonomiškaiaktyvūs buvo 55,2% jaunimo, ir
padidėjo neaktyviųjų grupė (44,8%).

Remiantis gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis, 1997m.15 – 19 metų
amžiaus grupėje buvo 868 tūkst. jaunuolių, iš jų dirbo 401tūkst., o 200-
aisiais iš 811tūkst.jaunuolių užimti buvo 357,5tūkst.

Jaunimo užimtumo lygis skirtingose amžiaus grupėse labai skiriasi:
15 – 19 metų amžiaus jaunuolių grupėje 1997m. dirbo 13,9%, o 2000m. – 7,2%
jaunuolių, 20 – 24 metų amžiaus grupėje atitinkamai 55,4 ir 47,0%.
[pic]

Bedarbiai pagal TDO rekomendacijas laikomi tiriamo amžiaus asmens,
kurie tiriamąją savaitę neturėjo darbo, jį suradę buvo pasirengę per
artimiausias dvi savaites pradėti dirbti, keturias savaites intensyviai
ieškojo apmokamo darbo įvairiais būdais. Statistikos departamento
atliekamuose gyventojų užimtumo tyrimuose iki 2000m. buvo apklausiami 14
metų ir vyresni gyventojai, nuo 2000m. – 15 metų ir vyresni gyventojai.

Bedarbiai pagal Bedarbių rėmimo įstatymą laikomi nedirbantys
darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymo staigose,
užsiregistravę gyvenamosios vietos valstybinėje darbo biržoje kaip
ieškantys darbo ir pasirengę profesiniam mokymuisi. Darbo biržos,
registruodamos bedarbius, vadovaujasi šiuo įstatymu.

Dėl skirtingų bedarbio sąvokų apibrėžimų nedarbo lygis gyventojų
apklausų ir darbo biržos duomenimis yra skirtingas. Darbo biržos duomenimis
jaunimo nedarbas padidėjo. Į teritorines darbo biržas kasmet kreipiasi vis
daugiau jaunimo 1997m. kreipėsi 48 tūkst., 2000 – 62,6tūkst., oper devynis
2001m. mėnesius užsiregistravo 46,1 tūkst. jaunų bedarbių. 2001m. lapkričio
1d. buvo užregistruota 29,2 tūkst. jaunų bedarbių, o jaunimo nedarbo lygis
sudarė 18,9% (šalies nedarbo lygis – 12,0%)/ kas ketvirtas besikreipiantis
į darbo biržą yra jaunas žmogus. Per visą darbo biržos veiklos laikotarpį
registruotas jaunimo nedarbas buvo aukštesnis nei vidutinis šalies nedarbo
lygis.

Jauni bedarbiai pagal amžiaus grupes ir lytį %
|Metai |15 – 19 metų |20 – 24 metų |25 – 29 metų |
|Iš viso |29,0 |30,8 |26,3 |
|Alytaus |39,1 |48,2 |18,7 |
|Kauno |33,8 |29,9 |39,2 |
|Klaipėdos |23,9 |29,1 |18,2 |
|Marijampolė|20,3 |27,6 |28,2 |
|s | | | |
|Panevėžio |27,8 |29,8 |25,1 |
|Šiaulių |32,9 |38,4 |22,6 |
|Tauragės |40,9 |37,8 |44,4 |
|Telšių |13,1 |14,2 |11,8 |
|Utenos |30,5 |26,4 |39,7 |
|Vilniaus |26,0 |28,5 |22,9 |

Jaunų bedarbių išsilavinimo ir profesinio pasirengimo lygis tampa
jų bedarbystės, o vėliau ir motyvacijos mokytis bei aktyviai dalyvauti
darbo rinkoje prardimo priežastimi.

2000m. darbo biržos pagalbos prireikė 12,6 tūkst. profesinių,
aukštųjų ir aukštesniųjų mokyklų absolventų, t.y. 3,2 tūkst. daugiau nei
prieš metus.

1 Ilgalaikiai bedarbiai

Jaunų ilgalaikių bedarbių kasmet daugėja, tačiau jie tesudaro
apie trečdalį

Visų ilgalaikių bedarbių. Ilgalaikių bedarbių jaunų vyrų yra
dvigubai daugiau nei moterų. Apie 50% visų jaunų bedarbių darbo ieško nuo
vienerių iki dvejų metų, o apie trečdalį – nuo dviejų iki trejų metų.
1999m. tokių žmonių buvo 1,4 tūkst., arba 5%, o 2001m. II ketvirtį – 11,1
tūkst., arba 27% visų jaunų ilgalaikių bedarbių.

Didžiausią įtaką ieškantiems darbo asmenims turi išsilavinimas ar
įgyta profesija bei darbo patirtis.

Populiariausias būdas ieškoti darbo yra per valstybines darbo
biržas, darbdavius, draugus ir gimines, studijuoti skelbimus apie siūlomą
darbą žiniasklaidoje. Mažai ilgalaikių bedarbių kreipėsi į privačias darbo
biržas ar skelbiasi apie darbo paieškas žiniasklaidoje.

Apie trečdalį visų, taip pat ir jaunų ilgalaikių, bedarbių sutiktų
dirbti už minimalų darbo užmokestį, aštuntadalis norėtų uždirbti nuo 400
iki 800 litų. Apie 10% ilgalaikių bedarbių sutiktų dirbti už mažesnį nei
minimalų atlyginimą, o 5% norėtų uždirbti ne mažiau kaip 1500 litų.

2 Jaunimo nedarbo priežastys

Per Lietuvos darbo biržos inicijuotą tyrimą apklausti jauni
bedarbiai nurodė tokias darbo netekimo bei neįsidarbinimo priežastis:

• Terminuota darbo sutartis;

• Sezoninis darbas;

• Nepakankamas darbo užmokestis;

• Blogos darbo sąlygos;

• Darbas ne pagal specialybę;

• Ekonominės įmonės padėtis (likvidavimas, bankrotas, etatų mažinimas);

Apie 8% jaunų darbuotojų buvo atleista dėl blogų santykių su
darbdaviu bei darbo drausmės pažeidimų.

Daugelis jaunų žmonių iki užsiregistravimo darbo biržoje dirbo
darbininkais, tik 2% turėjo savo verslą, 1% ūkininkavo, 1% buvo užimti
kitais darbais. Mažiau nei 3% dirbusių jaunuolių darbo netekimo priežastimi
laikė nepakankamą profesinį pasirengimą.

2002m. nedarbo tyrimo duomenys

Šiais metais pirmą kartą gyventojų užimtumo tyrimai atliekami
kiekvieną ketvirtį. Tyrimai atliekami laikantis Europos Tarybos reglamentų,
Tarptautinės darbo organizacijos ir Eurostato metodinių nurodymų. Pagal
šiuos nurodymus buvo apklausti 15 metų ir vyresni gyventojai. Tyrimo metu
apklausta 10,8tūkst., tiriamo amžiaus gyventojų.

Tyrimas parodė, kad bedarbiai darbo ieško įvairiausiais būdais.
Daugiausia bedarbių darbo ieško per valstybines teritorines darbo biržas,
kreipiasi į žiniasklaidą. Mažėja ilgalaikių bedarbių, t.y. asmenų,
ieškančių darbo vienerius metus ir ilgiau. Jų skaičius nuo 159 tūkst.
pirmąjį ketvirtį sumažėjo iki 124 tūkst. antrąjį ketvirtį. Tačiau jų dalis,
palyginti su bendru bedarbių skaičiumi, išlieka didelė – 58 proc.

Net 76 proc. Bedarbių anksčiau dirbo, 11 proc. Šeimininkavo
namuose, 8 proc. mokėsi arba baigę mokslus nedirbo.

Bedarbių išsilavinimas labia skirtingas. Tik 7 proc. bedarbių turi
aukštąjį išsilavinimą, o 23 proc. – aukštesnįjį ir specialųjį vidurinį.
Beveik pusė visų bedabių yra baigę pagrindines ir vidurines bendrojo
lavinimo mokyklas ir neturi profesijos. Apie 20 proc. bedarbių yra baigę
profesines mokyklas.

2002 metų Statistikos departamento tyrimo duomenimis, antrąjį
ketvirtį, palyginti su pirmuoju, nedarbo lygis sumažėjo 4,1 proc. – nuo
17,1 iki 13 proc.

Bedarbių antrąjį ketvirtį buvo 213 tūkst.

Moterų nedarbas Lietuvoje

Iki nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvoje oficialiai neegzistavo
nedarbo problema. Jau 1991 metų pabaigoje buvo registruota 4 600 bedarbių,
3 000 iš jų buvo moterys. 1994 metų pabaigoje bedarbių skaičius siekė net
33.3 tūkstančius. Moterys sudarė apie 60 procentų visų bedarbių.

Pagal Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos
Vyriausybės duomenis (Darbo jėga, užimtumas ir bedarbystė 1996 metais.
Vilnius, 1997, Leidinio Nr.3170) Lietuvoje 1996 metų rugsėjo mėn. buvo jau
317 tūkstančių bedarbių. Moterys registruotų darbo biržose bedarbių tarpe
sudarė 55.4%. Nedarbo lygis siekė 15.6%, vyrų tarpe -15.2%, moterų – 15.9
%. Moterys bedarbės su aukštuoju ir aukštesniuoju išsimoklslinimu sudarė
41.4 %.

Per 1994 – 1996 metus bedarbių moterų skaičius išaugo 8,1
procento. 1997 metais bedarbių tarnautojų tarpe net 74 % – moterys,
turinčios aukštąjį arba specialųjį išsilavinimą.

Gyventojų užimtumas
|14-74 m. Amžiaus |2802|1321|1481 |1935 |867 |
|Darbo jėga |2037|1017|1020 |1354 |683 |
|Užimti |1720|862 |858 |1083 |637 |
|Neaktyvūs |765 |304 |461 |581 |184 |
|gyventojai | | | | | |
|Aktyvumo lygis, % |72.7|77.0|68.9 |70.0 |78.8|
|Užimtumo lygis, % |61.4|65.3|57.9 |56.0 |73.5|
|  |tūks|% |tūks|% |tūks|% |
| |t. | |t. | |t. | |
|Iš viso |317 |100|155 |100|162 |100|
|Aukštasis |32 |10.|12 |7.7|20 |12.|
| | |1 | | | |4 |
|Aukštesnysis |77 |24.|30 |19.|47 |29.|
| | |3 | |4 | |0 |
|Bendras |101 |31.|48 |31.|53 |32.|
|vidurinis | |9 | |0 | |7 |
|Profesinis |61 |19.|39 |25.|22 |13.|
| | |2 | |1 | |6 |
|Kitas |46 |14.|26 |16.|20 |12.|
| | |5 | |8 | |3 |

Moterų bedarbystė turi savitų, specifinių bruožų. Moteris yra
vienas iš labiausiai pažeidžiamų visuomenės elementų. Ji psichiškai
jautriau reaguoja į iškilusias problemas, dėl motinystės pareigos palikusi
darbą, dažnai nebegali vėl grįžti į darbo rinką. Remiantis statistiniais
duomenimis, būtent moterys sudaro didesniąją bedarbių dalį. Jos sunkiau
susiranda darbą dėl įvairiausių priežasčių: didesnio atsidavimo šeimai,
visuomeninės nuomonės apie moters vaidmenį, mažesnių fizinių sugebėjimų bei
kitų.

Atlikti sociologiniai tyrimai parodė, kad šiandien moters ir
vaidmuo, ir įvaizdis yra labiau problematiški negu vyro. Pvz., net 80%
dirbančių moterų teigia, kad vyro socialinė, ekonominė ir politinė padėtis
yra geresnė negu moterų. Su tokia nuostata sutinka 68% dirbančių vyrų.
Taigi tiek vyrai, tiek moterys konstatuoja tą faktą, kad vyro socialinis
vaidmuo užtikrina geresnes vyro egzistencijos sąlygas. Tačiau vyrai ir
moterys skirtingai suvokia šias geresnes sąlygas, nes nevienodai suvokia
“tikrąjį” moters socialinį vaidmenį. Apie 60% vyrų mano, kad moteris turi
rūpint šeima ir vaikais. Tuo tarpu 68% dirbančių moterų nesutinka, kad
moteris turi dirbti didžiąją namų ruošos darbų dalį. Taigi, tik mažiau kaip
trečdalis moterų pritaria radiciniam moters vaidmeniui.

Moterims sunkiau yra konkuruoti su vyrais darbo rinkoje tiek dėl
blogesnės socialinės padėties, egzistuojančios moterų diskriminacijos, tiek
dėl žinių trūkūmo. Nors Lietuvoje dauguma moterų turi specialybę
(specialistų su aukštuoju išsimokslinimu tarpe moterys sudaro 58%, su
specialiu viduriniu 65%), tačiau jos sunkiau susiranda darbą pagal
specialybę (34% bedarbių moterų tai laiko pagrindine įsidarbinimo
kliūtimi). Daugelis moterų, išėjusios į atostogas, skirtas vaiko auginimui,
praranda savo kvalifikaciją, nes vystantis mokslui ir technikai įgytos
žinios labai greitai sensta. Lietuvoje valstybės remiamų kvalifikacijos
grąžinimo kursų moterims nėra, o mokami perkvalifikavimo kursai dažnai
moteriai yra pernelyg brangūs ir dėl to neprieinami.

 

Specifinės moterų problemos ieškant darbo (tūkst.)
|  |Iš |Vyra|Motery|
| |viso|i |s |
|Iš viso bedarbių |317 |155 |162 |
|Neranda darbo pagal turimą specialybę |112 |57 |55 |
|Sunku rasti darbą, nes neturi |60 |30 |30 |
|specialybės, profesijos | | | |
|Nepriima į darbą dėl vyresnio amžiaus |51 |18 |33 |
|Nesutinka, dėl siūlomo darbo, nes: |  |  |  |
|Siūlo mažą darbo užmokestį |75 |45 |30 |
| Reikalauja dirbti nenormuotą darbo |17 |5 |12 |
|dieną | | | |
| Netenkina darbo sąlygos |52 |22 |30 |
| Kita |20 |8 |12 |
|Dažnai tenka dirbti trumpalaikius |32 |19 |13 |
|atsitiktinius darbus | | | |

Nedarbo pasekmės

Aukštas nedarbo lygis sukelia nuostolius, kuriuos skirstome į dvi
rūšis:

1. Makroekonominius nuostolius;

2. Mikroekonominius nuostolius.

1 Makroekonominiai nuostoliai

Makroekonominiai nuostoliai (Macroeconomical Loss) – nuostoliai
plačiąja prasme, tai nuostoliai, padaryti visai šalies ekonomikai.

Nedarbo poveikį BNP rodo paveikslas. Jeigu nedarbo lygis, kurį
vaizduoja taškas F, viršija natūralų nedarbo lygį, negalima pagaminti
prekių bei paslaugų tiek, kiek leidžia potenciali BNP gamybos galimybių
kreivė.

Jeigu BNP gamybos apimtis pasiektų tašką G, tai, esant pastoviai
investicinių prekių gamybos apimčiai, F – G atkarpos projekcija abscisių
ašyje padidėtų vartojimo prekių bei paslaugų gamybos apimtis; jei BNP
gamybos apimtis padidėtų F – H atkarpos ptojekcija ordinačių ašyje, tai
padidėtų investicinių prekių gamyba, vartojimo prekių bei paslaugų apimčiai
esant pastoviai.

Kai darbo jėga panaudojama nepilnai, turime atsisakyti metinio
vartojimo prekių srauto ar investicinių prekių srauto padidėjimo. Mūsų
respublikoje neskaičiuojamas nei potencialus BNP, nei jo praradimai dėl
darbo.

Visiškas išteklių panaudojimas gyvybiškai svarbus reikalas. Tai
nepaprastai aktualu mūsų respublikai, todėl, kad daugelis privačių arba
visuomeninių poreikių lieka nepatenkinti. Respublikoje daugelio šeimų
pajamų lygis yra žemas, dėl to jos dažnai negali kokybiškai patenkinti
būtiniausių poreikių: stokojama maisto produktų, (ypač žema kokybinė jų
vartojimo struktūra), rūbų, avalynės ir t. t. Labai daug gyventojų neturi
gyvenamojo būsto, mokyklose vaikai mokosi pamainomis, lėšų trūkumas
būdingas sveikatos apsaugos, socialinio draudimo bei kitoms sistemoms,
didėja bedarbių skaičius.

Neįmanoma tiksliai išmatuoti nuostolius dėl nedarbo. Geriausiu
atveju galima apytiksliai nustatyti bedarbių skaičių. Negalima pasikliauti
darbo biržos duomenimis, nes jie apima toli gražu ne visus bedarbius, yra
gana didelis taip vadinamų nusivylusių darbuotojų skaičius, nebeieškančių
darbo. Nedarbo nuostolių įvertinimą komplikuoja:

1. Prislėgtasis nedarbas;

2. Paslėptasis nedarbas.

Prislėgtasis nedarbas (Discouraged Workers) – kai žmogus,
nusivylęs darbo paeiška (ilgą laiką aktyviai ieškojęs darbo ir jo neradęs),
nutraukia jo paieškas kaip beviltiškas, tuo pačiu sumažindamas ir darbo
jėgos skaičių.

Tokie žmonės į darbo biržą jau nesikreipia ir nedidina bedarbių
skaičiaus.

Lietuvoje yra nemažai įmonių, darbuotojų, dirbančių ne visą
darbo savaitę ar darbo dieną. Nereti atvejai, kai įmonės nedirba mėnesiais.
Tai jau paslėptasis nedarbas.

Paslėptasis nedarbas (Concealed/Disguised Unemployment,
Underemployed) – situacija, kai dalis žmonių, negaudami pastovaus, jų
kvalifikaciją atitinkančio darbo, sutinka dirbti bet kokį darbą.

Užsienio šalyse, pavyzdžiui, JAV kas mėnesį apklausiama 65
tūkst. šeimų ir tokiu būdu nustatomas ir skelbiamas nedarbo lygis. Apklausa
parodo ne tik bedarbių skaičių, bet ir socialines grupes, kurios
daugiausiai kenčia dėl nedarbo.

Nedarbo lygis (UR – Unemployment Rate) – asmenų, galinčių ir
norinčių dirbti, tačiau nerandančių tinkamo darbo, santykio su visais
darbingais gyventojais procentinė išraiška.

Nedarbo lygis skaičiuojamas taip:

UR – nedarbo lygis;

U – bedarbių skaičius;

LF – darbo jėga.

Respublikos statistikos departamentas nedarbo lygiui
apskaičiuoti pradėjo naudoti šiuolaikinę metodiką, t. y. praveda apklausą.

Nepanaudodami išteklių, prarandame dalį gamybos potencialo. Ypač
sunkias pasekmes nedarbas sukelia atskiram individui, šeimai.

2 Mikroekonominiai nuostoliai

Mikroekonominiai nuostoliai (Microeconomical Loss) – nuostoliai
siaurąja prasme, tai nuostoliai, padaryti žmogui.

Sąvoka “darbas” tai ne tik gamybos veiksnys, pirmiausia tai
žmogus. Ką reiškia likti be darbo ilgesniam laikui? Prarandamas pajamų
šaltinis, suvartojamos santaupos. Dėl nedarbo atsiranda ne tik materialinės
bet ir psichologinės problemos: padidėja savižudybių skaičius, trumpėja
gyvenimo trukmė, prarandama kvalifikacija.

Išvados

Apibūdinant nedarbą, turime skirti gyventojų ir darbo jėgos
sąvokas. Bet kuris dirbantis arba aktyviai ieškantis darbo priskiriamas
darbo jėgai.

Skiriamos trys pagrindinės nedarbo formos: tekamasis,
struktūrinis ir ciklinis.

Pagrindinės nedarbo mažinimo priemonės: gera informacija apie
laisvas darbo vietas, stokojamų specialybių darbuotojų ruošimas, naujų
darbo vietų kūrimas, vyriausybės vykdoma mokesčių politika.

Literatūros sąrašas

1. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Socialinis pranešimas. –

Vilnius, 2001, -182p.

2. Lietuvos ekonominė programa laikotarpiui iki stojimo į Europos

Sąjungą: Lietuvos Respublikos Vyriausybės priimta 2001m.rugsėjo mėn –

Vilnius, 2001, -66p.

3. Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje 2001. – Vilnius,

2001, – 39.

4. Tarptautinės konferencijos pranešimų medžiaga. – Kaunas, 2000, -77p.

5. Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas. Iš Lietuvos

sociologijos istorijos. Straipsnių rinkinys III – ji knyga. – Vilnius,

2000, -198p.

6. Ekonomika ir vadyba. Aktualijos ir metodologija. – Kaunas, 2000, —

381p.

7. Motiekienė V. Gyventojų užimtumas // žmogaus socialinė raida. –

Vilnius, 2001. – P. 81 – 99

8. Drilingas B., Čiburienė J. , Snieška V. Makroekonomika pagrindas. –

Kaunas, 1997, – 38p.

9. Ekonomikos teorijos pagrindai. Jakutis A., Petraškevičius V.,

Stepanovas A., Sečkutė L., Zaicev S. – Kaunas, 2000. – 198p.

10. www.finmin.lt

11. www.jt.lt

———————–
Nedarbo mastas

Leave a Comment