Nedarbas Lietuvoje

Įvadas

Viena svarbiausių ekonominių problemų yra nedarbas. Daugelis žmonių, netekę darbo, praranda pajamų šaltinį, patiria gyvenimo lygio smukimą, psichologinį diskomfortą. Todėl nedarbo problema yra politinių ir ekonominių diskusijų objektas. Ekonomistai tyrinėja nedarbą, norėdami nustatyti jo lygį, priežastis, makroekonominius ir mikroekonominius nedarbo nuostolius, parengti ir tobulinti vyriausybės užimtumo politiką.

Mokslininkų požiūris į nedarbą, kaip į problemą kito priklausomai nuo situacijos darbo rinkoje. XX a. 4-o dešimtmečio Didžiosios depresijos metu kilęs nedarbas reiškė milžinišką darbo išteklių eikvojimą. Todėl ir neatsitiktinai nedarbo problema dominavo mokslininkų tyrinėjimuose vyriausybių ekonominėje politikoje beveik pusę šimtmečio.

Jau vėlesniais dešimtmečiais pradėjo formuotis naujas požiūris į nedarbą. Imta manyti, kad bedarbiai darbo neturi tik trumpą laiką. Be to, daugelis žmonių ieško darbo pirmą kartą arba geresnio, palyginti su tuo, kurį dirbo, ir todėl, vengdami apsirikti, jo kurį laiką ieško, t.y. būna bedarbiais. Tai remiantis teigiama, kad nedarbas atspindi tik pokyčius, būdingus dinamiškai ekonomikai, o ne išteklių švaistymą, ir nesąs opi problema.

Darbas yra ne vien žmogaus pajamų, bet ir jo socialinės padėties visavertiškumo ir pasitenkinimo savimi pagrindas. Ekonomikos požiūriu darbas – tai ribotų išteklių panaudojimas gaminant prekes bei teikiant paslaugas. Todėl tiek atskiras asmuo, tiek visa visuomenė laimi, kai visi galintys ir norintys dirba.

Santykinai aukštas nedarbo lygis tampa viena opiausių socialinių problemų, trukdančių visiems visuomenės sluoksniams pasinaudoti rinkos ekonomikos privalumais ir ekonominių reformų rezultatais, trukdančių mažinti skurdą ir socialinę atskirtį.

Visiškas užimtumas – tai bet kurios šalies ekonominės politikos tikslas. Tikrovėje rinkos ūkis daugiau ar mažiau nutolsta nuo šio tikslo:

jis neaprūpina visus norinčius dirbti darbo vietomis. Taigi apie nedarbą tenka kalbėti kaip apie svarbią ekonominę problemą ir vyriausybės politiką, siekiant sumažinti nedarbo sukeliamus nuostolius.

Nagrinėdamos šią problemą, apibūdinsime darbo jėgą ir nedarbo priežastis, visiško užimtumo būseną ekonomikoje, mikro – ir makroekonomines nedarbo pasekmes bei priemones nedarbui mažinti.

Nedarbas ir jo didėjimo priežastys ekonomikos pertvarkymo Lietuvoje metu

Greta kitų ekonominių ir socialinių ekonomikos pertvarkymo

Lietuvoje problemų vis aktualesnės tampa darbo rinkos, užimtumo ir nedarbo problemos. Jų sprendimas susijęs su radikaliais pokyčiais vykdant ekonomikos pertvarkymus. Nepakanka konstatuoti nedarbo didėjimo faktą ir mastą, būtina nagrinėti nedarbo atsiradimo ir didėjimo priežastis, suformuoti nacionalinę gyventojų užimtumo politiką ir parengti šios politikos įgyvendinimo priemones.

Nedarbo ir užimtumo būklė tiesiogiai priklauso nuo šalies ekonominės padėties, jos struktūrinių ir ciklinių pokyčių. Svarbiausia nedarbo didėjimo priežastis pastaruoju metu buvo Rusijos krizės sukeltas ilgalaikis ekonomikos nuosmukis, tebesitęsiantis iki šiol.

Ekonomikos pertvarkymo Lietuvoje metu susiformavusiai darbo santykių tarp darbdavių ir samdomųjų darbuotojų sistemai būdinga:

• Užimtumas yra svarbiausioji socialinė problema, lemianti darbuotojų elgesį šioje sistemoje;

• Įmonių vadovai naudojasi darbuotojų baime netekti darbo vietos ir turi galimybę mažinti darbo užmokestį;

• Grėsmė netekti darbo verčia darbuotojus nerodyti aktyvaus nepasitenkinimo mažinant realų darbo užmokestį, kai darbo užmokestis neatitinka realių poreikių, sutikti su autoritariniu valdymo stiliumi, ieškoti papildomų pajamų šaltinių ir aktyviomis formomis nereikšti savo nepasitenkinimo.

Įmonės lygyje palaipsniui formuojasi socialinės įtampos centras.

Dėl socialinės apsaugos sistemos trūkumų, dėl darbuotojų sąjungų nebuvimo, nepasitenkinimas darbo užmokesčiu ar darbo pobūdžio pasikeitimu, įgauna paslėptas formas.

Situacija darbo rinkoje tampa sudėtinga ir priežastys yra natūralios ir struktūrinės. Pastaruoju metu pirmauja struktūrinio pobūdžio priežastys, susijusios su ekonominės sistemos ir gamybos pobūdžio pokyčiais. Tai tiesiog lemia darbo jėgos paklausos sumažėjimą. Kitos priežastys, sukėlusios disproporcijas tarp darbo paklausos ir darbo pasiūlos yra demografinė šalies situacija, darbingų gyventojų, ypač jaunimo, migracija, įmonių bankrotai.

Ūkio nuosmukis sukėlė nedarbo lygio didėjimą – nuo 6 proc. Prieš

Rusijos krizę iki 10,8 proc. pastaruoju metu.

Nedarbas taip pat siejamas su privatizavimu. Lietuvoje lieka vis mažiau įmonių, kurias kontroliuoja ir valdo valstybė.

Aktualia problema Lietuvoje tampa nedarbo reguliavimas ir reguliavimo priemonių sistemos panaudojimas. Pastaruoju metu plačiai naudojamos ne pasyvios, o aktyvios reguliavimo formos. Pasyvios priemonės naudojamos neužimtos darbo jėgos problemoms spręsti, o aktyvios priemonės teigiamai veikia susiformavusį užimtumo lygį, sudarydamos būtinas sąlygas darbo vietų, reikalaujančių kvalifikuotos darbo jėgos, skaičiui didėti.

Nagrinėjant darbo rinkos vystymosi tendencijas, pagrindinis veiksnys užimtumo politikai suformuoti yra registruojamo nedarbo lygi.

“Reguliuojamos darbo rinkos” sąvoka reiškia bedarbių ir laisvų darbo vietų judėjimą, kurį užfiksuoja užimtumo tarnybos. Registruojamo nedarbo lygį veikia tokie veiksniai:

• Bendra šalies ekonominė situacija,pasireiškianti galimybe įsidarbinti;

• Valstybinė užimtumo politika;

• Teritorinių užimtumo tarnybų darbo efektyvumas ir darbo stilius;

• Darbo ir pensijinio aprūpinimo įstatyminės bazės parengimas.

Socialiai priimtinas nedarbo lygis gali būti nustatytas, jei vyriausybė naudotis realia informacija apie nedarbą, jo priežastis, mastą, struktūrą ir kitas problemas. Numatomos penkios užimtumo didinimo kryptys:

• Verslininkystės skatinimas. Ši užimtumo didinimo kryptis numato priemones, kurios turėtų suaktyvinti smulkaus ar vidutinio verslo plėtrą bei savarankišką užimtumą.

• Užimtumo gebėjimų didinimas. Ji skiriama aktyviai darbo rinkos politikai tobulinti. Šios priemonės skirtos jaunimo ir ilgalaikių integravimui į darbo rinką tobulinti bei profesinio mokymo sistemai plėtoti;

• Prisitaikymo prie pokyčių kryptis turi apimti lanksčių užimtumo formų plėtimąsi, darbdavių skatinimą kelti darbuotojų kvalifikacijai, naudoti nedarbo prevencijos priemones;

• Lygių galimybių kryptis padės įgyvendinti darbo rinkoje vienodas galimybes vyrams, moterims bei socialiai pažeidžiamoms asmenų grupėms;

• Užimtumo politikos integravimo nuostatas, rengiamas siekiant tobulinti vykdomą darbo rinkos ir užimtumo politiką, atsižvelgiant į vidaus gyventojų užimtumą lemiančios veiksnius.

Darbo politika

Darbo politika – tai darbo rinkos, darbo santykių, darbo apmokėjimo, darbuotojų saugos ir sveikatos, vyrų ir moterų lygių galimybių politika, socialinių partnerių veikla. Jos tikslas – skatinti šalies gyventojų užimtumą, integruoti bedarbius į darbo rinką, sudaryti teisines sąlygas tinkamiems darbo santykiams egzistuoti, užtikrinti darbo apmokėjimą, darbo ir poilsio režimą, saugias ir sveikas darbo sąlygas, lygias vyrų ir moterų galimybes darbo rinkoje bei didinti socialinių partnerių įtaką darbo ir su juo susijusių santykių srityje.

Darbo rinka

1 Užimtumas

Dėl intensyvių pastarojo dešimtmečio Lietuvos ūkio pertvarkymų įvyko radikalių užimtumo pokyčių. Užimtumo tendencijoms būdingas nedarbo augimas, nelegalus darbas, naujos užimtumo formos ir bendro užimtumo mažėjimas. Bendras užimtumo lygis, Statistikos departamento darbo jėgos tyrimų duomenimis, sumažėjo nuo 52,8 proc. Atitinkamai mažėjo ir vyrų užimtumo lygis – nuo 60,3 proc.

Ekonominių pertvarkymų laikotarpiu pasikeitė ir teritorinis užimtumo pasiskirstymas, ypač miestuose bei kaimuose. Kaip rodo darbo jėgos tyrimų duomenys, kaimo užimtumo lygis vis labiau atsilieka nuo miesto.

Pagal užimtumo lygį Lietuvoje susiformavo trys teritorinės grupės: 1)

vyrauja žemės ūkis – užimtumas mažiausias; 2) dominuoja pramonė, pramonės ir statybos įmonės perorientavo savo gamybą ir veikia palyginti efektyviai,

– užimtumas vidutinis; 3) didieji miestai – užimtumas didžiausias.

Kadangi daugumos ūkininkų privatizuoti žemės sklypai yra maži, sunku taikyti šiuolaikines technologijas, užtikrinti produktyvumą. Kaime lėtai plėtojama alternatyvi veikla (turizmas, ekologiškos produkcijos gamyba, įvairios paslaugos, vaistinių augalų auginimas ir pan.) nesudaro sąlygų didinti užimtumą ne žemės ūkio produkcijos gamybos srityje.

Ūkio restruktūrizavimas, privatizavimas, rinkos santykių plėtra, kiti vidaus bei išorės veiksniai sąlygojo užimtumo sumažėjimą bei nedarbo, pirmiausia struktūrinio, augimą. 2000 m. nedarbas sudarė 15,4 procento, darbo biržoje registruotas nedarbas – 11,5 procento. Nedarbas visų pirma palietė neturintį darbo patirties jaunimą, asmenis be tinkamų įgūdžių ir kvalifikacijos.

Užimtumo lygis – užimtų gyventojų ir tiriamojo amžiaus grupės (darbingo amžiaus ir vyresnių) gyventojų skaičiaus santykis.Jį galima užrašyti tokia formule:

[pic]% [pic]- užimtumo lygis;

E – užimtų gyventojų skaičius;

P – darbingo amžiaus ir vyresnių gyventojų skaičius.

Nedarbo lygio apskaičiavimas gali skirtis priklausomai nuo :

• žmonių, sudarančių darbo jėgą, darbingo amžiaus ribų;

• darbo paieškų laiko trukmės;

• darbo paieškų kriterijaus;

• nuo statistinių duomenų apie žmonių, laikinai atleistų iš darbo ir vėl grįžtančių į tą patį darbą, skaičiaus apskaičiavimo tvarkos;

• naujai įeinančių į darbo rinką skaičiaus nustatymo.

Informacijos šaltiniai apie nedarbą atskirose šalyse gali skirtis:

vienose – tai namų ūkių atrankinių tyrimų duomenys, kitose – socialinio draudimo duomenys, trečiose – oficialios statistikos, ketvirtose – darbo biržos duomenys.

Nedarbas yra dinamiškas, nuolat besikeičiantis reiškinys, kai kuo panašus į vandens baseiną. Nedarbo mastas kyla, kai Įtekėjimas (naujas bedarbių skaičius) viršija nuotekį (žmonių, gaunančių darbą skaičių).

Atsiranda žmonių, kurie nebepriskiriami prie darbo jėgos arba ja tampa. Tai atspindi pateikta schema:

Įtekėjimas

• atleisti iš darbo;

• laikinai nedirbantys (atleisti);

• darbo atsisakę dėl asmeninių motyvų;

• naujai tapę darbo jėga.

Nuotekis

• naujai priimti į darbą;

• grįžę į savo ankstesnes darbo vietas;

• nebepriklausantys darbo jėgai.

Ši schema atspindi srautus į nedarbą ir iš jo. Dirbantieji tampa bedarbiais. Ieškodami kito darbo, jo atsisakę dėl asmeninių motyvų, laikinai atleisti, taip pat palikę jį priverstinai dėl sumažėjusios gaminamų prekių paklausos. Nedarbo mastas padidėja ir dėl žmonių, ieškančių darbo pirmą kartą, įėjimo į darbo rinką. Dažniausiai tai asmenys, baigę mokslus. Nedarbo lygis keičiasi, kai srauto intensyvumas skiriasi nuo jo ištekančio srauto intensyvumo.

Tikslai

Užimtumo didinimo 2001-2004 m. programoje yra apibrėžti užimtumo ir darbo rinkos politikos strateginiai tikslai – įveikti neigiamas struktūrinių ūkio reformų bei išorės poveikio pasekmes gyventojų užimtumui ir darbo rinkai, didinti gyventojų užimtumą, mažinti nedarbą bei subalansuoti darbo rinką. Lietuvoje prioritetas teikiamas aktyvioms nedarbo mažinimo priemonėms. Priėmus Nedarbo draudimo įstatymą aktyvios darbo rinkos politikos priemonės bus finansuojamos iš valstybės biudžeto lėšų.

Įgyvendinant Užimtumo didinimo programą, tikimasi sustabdyti nedarbo augimą, o vėliau – nuosekliai mažinti registruoto nedarbo lygį iki

7-8 proc.

1 Nedarbo esmė ir lygis

Nedarbas yra didžiausia makro problema, nes nedarbo būvimas ekonomine prasme reiškia negrąžinamą svarbiausio visuomenės ištekliaus praradimą. Be to nedarbas sukelia rimtas socialines problemas. Nedarbas gali būti:ciklinis, struktūrinis, tekamais(frikcinis).

Ciklinis nedarbas (Uc – Cyclical Unemployment) – nedarbo forma, atsirandanti esant žemai darbo jėgos paklausai visose šalies ūkio šakose, sferose, visuose regionuose. Cikliniu nedarbu laikomas toks, kurį sukelia gamybos nuosmukis. Tada bendrosios paklausos prekėms ir paslaugoms mažėjimas palydimas didėjančiu nedarbu.

Taigi bedarbių skaičių galima nustatyti pagal formulę

U=UF+US+UC; U – bedarbių skaičius; UF – tekamasis nedarbas; Us –

struktūrinis nedarbas; Uc – ciklinis nedarbas

Įsitikinta, kad tekamasis nedarbas, o dinamiškai besikeičiančioje ūkio struktūroje ir struktūrinis nedarbas, yra neišvengiami. Taigi visiškas užimtumas negali būti šimtaprocentinis.

Visiškas užimtumas (EF –Full Employment) – maksimalus darbo jėgos panaudojimo lygis, tai tokia situacija, kai ekonomikoje egzistuoja tik tekamasis ir struktūrinis nedarbas.

Taigi, esant visiškam užimtumui, nedarbas šalyje egzistuoja. Todėl vietoj visiško užimtumo dažniausiai vartojama natūralaus nedarbo lygio sąvoka.

Natūralus nedarbo lygis (NUR – Natural Rate of Unemployment) –

nedarbas, susidarantis pasiekus potencialų BNP, kai tekamasis ir struktūrinis nedarbas neviršija leistinų ribų.

Išvystytos rinkos šalių patyrimas rodo, kad esant 4-6% bedarbių nuo esamos darbo jėgos šalyje, nekyla jokių ekonominių problemų. Toks nedarbo lygis leidžia prekinio ūkio ekonomikai greitai prisiderinti prie nuolat besikeičiančios bendrosios paklausos.

Tekamasis (frikcinis) nedarbas (UF – Frictional Unemployment) –

nedarbo forma, atsirandanti gyventojams laisvanoriškai keičiant gyvenamąją vietą ir profesiją; atleidus ir ieškant naujo darbo, pirmą kartą atėjus į darbo rinką.

Tekamais nedarbas atsiranda, kai žmogus gali laisvai pasirinkti veiklos rūšis, darbo vietas. Vieni keičia darbo vietą savanoriškai(pakėlę kvalifikaciją, pasikeitus šeimyninėms aplinkybėms ir t.t.), kiti ieško naujo darbo, atleidus juos iš ankstesnio, treti laikinai netenka sezoninio darbo. Yra žmonių, kurie ieško darbo pirmąsyk, baigę vidurines, aukštąsias mokyklas ir pan. Vieni suranda darbą arba grįžta į ankstesnę darbovietę, kiti išeina iš darbo ir papildo tekamąjį nedarbą, todėl ši nedarbo forma pastoviai išlieka.

Manoma, kad tekamasis nedarbas – neišvengiamas ir tam tikru mastu pageidautinas todėl, kad nemažai darbuotojų pereina į geriau apmokamą, aukštesnės kvalifikacijos reikalaujantį darbą. Dėl to didėja žmonių pajamos, racionaliau paskirstoma darbo jėga, taigi padidėja BNP apimtis.

Struktūrinis nedarbas (Us – Structursl Unemlpyment) – nedarbo forma, atsirandanti augant gamybos techniniam lygiui ir darbuotojų kvalifikacijai neatitinkant darbo jėgos paklausos. Pasireiškia tada, kai darbo išteklių teritorinis pasiskirstymas ir kvalifikacinė struktūra neatitinka darbo sferos reikalavimų. Jis yra sudėtingesnė problema, nes darbingiems gyventojams tenka pakeisti gyvenamą vietą arba įsigyti naują profesiją.

Rinkos ekonomikai būdingas nedarbas. Darbingų gyventojų dalis darbo atžvilgiu yra tam tikrame judėjime. Vieni darbuotojai išeina iš darbo, kiti įsidarbina, kiti ieško darbo. Šis pastovus darbo išteklių judėjimas į nedarbą ir iš jo apsprendžia, kad dalis darbuotojų tam tikrą laiką yra nedarbo būsenoje.

L – visuminė darbo jėga; E – dirbančių žmonių skaičius; U –

neturinčių darbo žmonių skaičius. L=E+U; U/L=nedarbo lygis (%)

Globalinės darbo rinkos problemos daro didžiulę įtaką Lietuvos darbo rinkai. Nedarbą sąlygoja pernelyg lėtas ekonomikos plėtojimas, absoliutus ir reliatyvus darbo jėgos perteklius mažiau konkurencingose atskirose ekonominėse veiklose (žemės ūkyje ir pan.). Per pastaruosius keletą dešimtmečių industrinėse šalyse BVP vienam gyventojui vidutiniškai padidėjo 2-3 %, tačiau nedarbas sumažėjo ir sudarė apie 7 % darbo jėgos.

Darbo jėgos perteklius sukuria palankias sąlygas smukti užimtumo kokybei bei atsirasti pajamų nelygybei. Pokomunistinėse valstybėse naujų darbo vietų atsiradimas dažnai susijęs su užimtumo kokybės smukimu. Toks procesas jose labiau paplitęs ir vyksta daug sparčiau nei industrinėse valstybėse.

Mažėjanti žemės ūkio sektoriaus plėtra, nepakankamos investicijos į pramonės ir paslaugų sektorius sukuria perteklinę darbo jėgą ir taip didina gyventojų užimtumo pažeidžiamumą bei pajamų nesaugumą. Žmonės imasi atsitiktinių darbų, kurie neužtikrina ilgalaikio užimtumo, pastovių pajamų, sveikatos bei socialinio draudimo.

3 Atleidimas iš darbo

Per paskutinius dvejus metus beveik pusėje apklaustų įmonių (45%)

buvo atleistas bent vienas darbuotojas, per artimiausius dvejus metus tam tikrą skaičių darbuotojų ketina atleisti 16% apklaustų įmonių. Atleidimų skaičius buvo didžiausias maisto pramonės sektoriuje (59% įmonių, planuoja atleisti -25%.), mažiausias – IT sektoriuje (28% įmonių, planuoja atleisti

15%).

Turizmo sektoriuje bent vieną darbuotoją atleido 50% įmonių, o ketina atleisti – 10%

Skirtinguose sektoriuose atleistų darbuotojų skaičiaus skirtumas labiausiai lemia įmonių dydis, ką rodo, pavyzdžiui, santykinai aukštas atleidimų skaičius maisto pramonėje, tarp kurių trečdalis įmonių – tai didžiosios įmonės, turinčios daugiau nei 100 darbuotojų. Vidutiniškai du darbuotojus atleido įmonės, kuriose dirba iki 10 žmonių, 5 darbuotojus –

įmonės, turinčios 11 –49 darbuotojus. Apklausos duomenimis, per paskutinius dvejus metus maisto pramonės įmonėse buvo atleisti vidutiniškai 36

darbuotojai, IT įmonėse – 3, turizmo sektoriaus įmonėse – vidutiniškai 7

darbuotojai.

Tarp atleistų darbuotojų dominuoja tarnautojai ir kanceliarijos darbuotojai, nekvalifikuoti darbininkai, dirbantys gamybos srityse, bei kvalifikuoti darbininkai.

• Maisto pramonėje didžiausias atleidimų skaičius buvo kvalifikuotų darbininkų bei amatininkų grupėje. Šis sektorius iš kitų išsiskyrė aukštesniu negu kitose įmonėse atleistų nekvalifikuotų darbininkų bei gamybos operatorių ir surinkėjų skaičiumi;

• IT sektoriaus įmonėse tarp atleistų profesijų grupių dominavo vyr.specialistai ir vyr.technikai, specialistai ir technikai, pardavimų personalas;

• Turizmo sektoriuje – tarnautojai ir kanceliarijos darbuotojai bei aptarnavimo ir apsaugos darbuotojai.

4 Bedarbiai

Nedarbas apibūdinamas bedarbių skaičiumi ir nedarbo lygio rodikliais. Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, nedarbo lygis bei bedarbių skaičius nustatomas dviem būdais: bedarbių apskaita teritorinėse darbo biržose ir Statistikos departamento atliekamais užimtumo tyrimais. Todėl išskiriamas registruotas nedarbas bei nedarbas pagal tyrimų duomenis.

Nedarbo lygis įvairiose gyventojų grupėse pagal lytį ir amžių nevienodas. Moterų nedarbingumas didesnis nei vyrų 20-30 m., 50-60 m.

grupėse.

Registruotas nedarbo lygis nustatomas pagal darbo biržose registruotų bedarbių skaičių ir darbo jėgos santykį. Bedarbiais laikomi nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymo įstaigose, užsiregistravę gyvenamosios vietovės valstybinėje darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengę profesiniam mokymuisi.

[pic]

Darbo biržos, įsikūrusios nuo 1991 m., pradėjo registruoti bedarbius. Darbo biržose registruotas bedarbių skaičius kasmet didėja.

Daugiausia jų buvo užregistruota 2001 m. vasario – kovo mėn. – po 237

tūkst. Bedarbių, registruotų darbo biržoje, nedarbo lygis nuo 0,3 % 1991 m.

pakilo iki 13,2 % 2001 m. vasario – kovo mėn. Tai didžiausias nedarbo lygis per pastarąjį laikotarpį. Tyrimų duomenys parodė, jog didėja nedirbančių asmenų pasitikėjimas valstybinėmis darbo biržomis – dauguma jų ieškodami darbo naudojasi darbo biržos paslaugomis.

Darbo biržos registruoja bedarbius, kurie ieškodami darbo kreipiasi į Valstybinę darbo biržą. Tačiau nemažai bedarbių darbo ieško ir kitais būdais: privačiose darbo biržose, per žiniasklaidos priemones ir internetą, per giminaičius, pažįstamus bei darbdavius. Vis daugiau bedarbių, ieškodami darbo, kreipiasi į Valstybinę darbo biržą. 1997 m. į ją kreipėsi tik pusė bedarbių, o per 1999 – 2000 m. – 67 %.

Nedarbo lygis pagal užimtumo tyrimų duomenis. Bedarbiai pagal

Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) rekomendacijas yra tiriamojo amžiaus asmenys (15 metų amžiaus ir vyresni), kurie tiriamąją savaitę neturėjo mokamo darbo ar pajamas duodančio užsiėmimo, jį suradę galėjo artimiausiu metu pradėti dirbti, įvairiais būdais aktyviai ieškojo darbo: kreipėsi į valstybinę ar privačią darbo biržą, darbdavius, pažįstamus, gimines, žiniasklaidą, laikė testus dėl priėmimo į darbą, ieškojo žemės, patalpų ar įrengimų, leidimų, licencijų ar finansinių išteklių savo verslui plėtoti.

Bedarbių grupei pagal TDO priskiriami ir neaktyvūs gyventojai (moksleiviai, studentai), kurie nori dirbti ir įvairiais būdais aktyviai ieško darbo.

Abu bedarbių skaičiaus ir nedarbo lygio įvertinimo būdai remiasi skirtinga metodika bei bedarbio samprata. Skirtingos nedarbo situacijos įvertinimo metodologijos, kuriomis naudojasi teritorinės darbo biržos bei

Statistikos departamentas, ir lemia nedarbo lygio bei bedarbių skaičiaus duomenų skirtumus. Tačiau abu nedarbo situacijos įvertinimo būdai, naudojami kartu, padeda objektyviau ir nuodugniau apibūdinti bedarbystės situaciją šalyje.

Ankstesnė bedarbių veikla ir išsilavinimas. Didžioji dauguma bedarbių – tai anksčiau dirbę žmonės, dėl įvairių priežasčių praradę darbą.

Nemažai bedarbių – darbo nerandantys buvę moksleiviai ir studentai. Į darbo rinką nori patekti vis daugiau moterų, auginusių vaikus namuose. Tai būdinga beveik visoms ES šalims, taip pat ir Lietuvai. Tyrimų duomenimis, daugiau nei 70 % asmenų, priskirtų bedarbiams, anksčiau dirbo, 11 % mokėsi ar buvo ką tik baigę mokslus. Apie 8 % neaktyvių darbingo amžiaus gyventojų norėjo dirbti ar ieškojo darbo.

Daugiausia bedarbių anksčiau dirbo pramonės įmonėse (27 %), prekyboje (21 %) ir žemės ūkyje (9 %). Profesijų požiūriu daugiausia bedarbių anksčiau dirbo kvalifikuotų darbininkų darbą (25 %), buvo nekvalifikuoti darbininkai (20 %), dirbo įrengimų, mašinų operatorių ir surinkėjų darbą (17 %). Tai daugiausia pramonės įmonėse bei statybose dirbę siauro profilio darbininkai. Diegiant naujas technologijas, gerėjant gaminių kokybei, darbdaviams reikia ne tik aukštos kvalifikacijos, bet ir kelias profesijas turinčių darbuotojų. Todėl nesugebantys ar nenorintys persikvalifikuoti asmenys praranda darbą.

Dauguma bedarbių (23 %) neturi profesinio pasirengimo, yra baigę tik vidurinę mokyklą. Asmenys, baigę profesines mokyklas, kuriose įgijo nepaklausias profesijas, ar dėl mažų praktinių įgūdžių sunkiai įsidarbina.

Apie penktadalį bedarbių yra baigę technikumus ar aukštesniąsias mokyklas.

Bedarbių, turinčių aukštojo mokslo diplomus, būna nedaug, jų skaičius svyruoja nuo 16 iki 20 tūkst. (apie 7 % visų bedarbių).

1 Ilgalaikiai bedarbiai

Ilgalaikė bedarbystė – viena skaudžiausių problemų tiek ES šalyse, tiek ir Lietuvoje. Ilgalaikiu bedarbiu vadinamas asmuo, kuris neturi darbo ilgiau nei 12 mėnesių. Kai ekonomikos augimo tempai nedidėja, nekuriamos naujos darbo vietos, didėja nedarbas. Jei šis procesas trunka ilgesnį laiko tarpą – daugėja ilgai darbo negalinčių rasti žmonių. Kadangi darbo biržoje registruotiems bedarbiams pašalpos Lietuvoje mokamos ne ilgiau kaip šešis mėnesius per metus, daugelis jų darbo biržose registruojasi tik metus. Tik apie 12 % visų registruotų bedarbių darbo biržų įskaitoje būna vienerius metus ir ilgiau. Tai ilgalaikiai bedarbiai. Tyrimų duomenimis, beveik pusė visų bedarbių yra ilgalaikiai.

[pic]

ES ilgalaikiai bedarbiai 1999 m. sudarė beveik 46 % visų bedarbių. 2000 m. IV ketvirtyje Lietuvoje ilgalaikių bedarbių buvo 52 %,

Latvijoje – 63 %, Estijoje – 47 %. Ilgalaikiams bedarbiams dėl žemo išsilavinimo bei kvalifikacijos lygio labai sunku susirasti darbą.

Lietuvai labai aktuali ilgalaikio nedarbo problema. Pirmieji ilgalaikiai bedarbiai, kurių bedarbystės trukmė viršijo 12 mėnesių, buvo įregistruoti darbo biržose 1993 metais. Didelė jų dalis neturi profesinės kvalifikacijos, daugiau kaip trys ketvirtadaliai iš viso nepasirengę darbo rinkai.

Ilgalaikiam nedarbui įtakos turi ir ūkio raidos struktūriniai pokyčiai. Nepakankamos investicijos į pramonės, statybos ir paslaugų sektorius, mažėjanti žemės ūkio plėtra sukuria perteklinę darbo jėgą ir didina nedarbą. Ši problema ypač aktuali kaime, kur žemės ūkyje dirba daugiausia gyventojų. Stringant žemės ūkio reformoms, didėja nedarbas kaime, jis nuo 8,2 % 1999 m. lapkritį pakilo iki 14,6 % 2000 m. lapkritį.

Daug problemų kyla perkvalifikuojant žemės ūkio darbuotojus, suteikiant jiems paklausią kvalifikaciją bei juos įdarbinant. Sėslus gyvenimo būdas, lėšų stoka įsigyti būstą apsunkina šių problemų sprendimą. Tai būdinga visoms pokomunistinėms valstybėms.

Ilgalaikiai bedarbiai, tūkst.

| |Iš jų jaunimas |

| |Iš viso|Vyrai |Moterys |Iš viso|Vyrai |Moterys |

|1999m. |101,9 |61,8 |40,0 |28,4 |19,5 |8,9 |

|2000m. |144,2 |86,3 |57,9 |42,9 |30,2 |12,6 |

|2001m.II |168,5 |106,4 |62,1 |41,0 |29,2 |11,8 |

|ketv. | | | | | | |

Dalinė bedarbystė būna tada, kai: 1) dirbantieji gali įsidarbinti tik nepilną darbo dieną; 2) dirbantieji dirba nepilną darbo dieną, nors ir gauna pilną atlyginimą.

Apibendrinant nedarbo situaciją Lietuvoje, ryškėja dvi neigiamos tendencijos. Pirma, daugėja bedarbių, turinčių darbo rinkoje nepaklausias profesijas ar neturinčių kvalifikacijos. Mažėja nekvalifikuotos darbo jėgos paklausa ir didėja ypač kvalifikuotų specialistų poreikis: darbo jėgos pasiūlos kvalifikacija neatitinka darbo rinkos paklausos. Darbdaviams reikia aukštos kvalifikacijos specialistų ir darbininkų, o į darbo biržas daugiausia kreipiasi asmenys, nepasirengę darbo rinkai, t. y. įgiję nepaklausias profesijas ar ilgalaikiai bedarbiai, turintys silpną darbo motyvaciją. Jie sudaro nuo 84 iki 89 % visų registruotų bedarbių. Nors šalyje veikia 17 darbo rinkos mokymo centrų, juose parengti ar perkvalifikuoti bedarbiai dėl mažo mobilumo negali rasti jų kvalifikaciją atitinkančio darbo.

Antra, ypač aukštas nedarbo lygis tarp jaunų (iki 25 metų amžiaus) žmonių. Jaunimo nedarbo problema yra aktuali visose Europos šalyse. ES šalyse jaunimo nedarbo lygis 2000 m. gruodžio mėn. buvo 16,7 %.

Jauniems žmonėms sunku rasti darbą dėl įvairių priežasčių:

daugelis jų neturi profesijos, darbo patirties, kai kurių, baigusių aukštąjį mokslą, pasirinkta specialybė nėra paklausi jų gyvenamojoje teritorijoje. Kartais diplomuotiems specialistams tenka dirbti ne pagal įgytą specialybę. Tai ypač būdinga Lietuvos jaunimui, baigusiam pedagoginio ir žemės ūkio profilio mokslus. Didžioji jų dalis, nenorėdami vykti dirbti į kaimą, lieka didžiuosiuose miestuose, pakeičia savo specialybę arba, neradę darbo, tampa bedarbiais.

Darbo užmokesčio įtaka nedarbui

Tiesioginę įtaką nedarbui turi darbo užmokestis, kuris negali greitai ir lanksčiai prisitaikyti prie darbo jėgos paklausos ir pasiūlos pokyčių. Teoriškai pagal rinkos modelį darbo paklausa ir pasiūla turi balansuotis ir pusiausvyros taškas suformuoja darbo kainą (užmokestį).

Tačiau realusis darbo užmokestis taip greit kaip paklausa ir pasiūla nekinta. Neretai jis yra aukštesniame lygyje nei pusiausvyra.

Nedarbas, kurį iššaukia realaus darbo užmokesčio nesugebėjimas prisitaikyti prie darbo paklausos ir pasiūlos pusiausvyros lygių pokyčių, vadinamas laukimo nedarbu. Darbdaviai gali sumažinti darbo užmokestį ir susidarytų darbo jėgos paklausos ir pasiūlos pusiausvyra, bet įmonė to padaryti negali, nes:

1. visose valstybėse yra minimalaus darbo užmokesčio įstatymas;

2. veikia profsąjungos, turinčios monopolinę valdžią darbo rinkoje;

3. darbo užmokesčio dydžiu įmonė skatina savo darbuotojus geriau dirbti.

Daugumoje šalių darbo užmokestis atsižvelgiant į darbo sudėtingumą ir darbuotojų kvalifikaciją yra įstatymiškai diferencijuotas.

Be to, atsižvelgiant į infliaciją, darbo užmokestis yra indeksuojamas.

Profesinės sąjungos ir darbdaviai sudaro kolektyvines sutartis, kuriose numatomos ne tik darbo sąlygos, bet ir užmokestis. Įmonės, suinteresuotos išlaikyti geresnius darbuotojus, moka didesnį užmokestį.

Frikcinis nedarbas ir valstybės politika

Gamybai ir verslui reikalinga ne aplamai darbo jėga, o tam tikros struktūros, turinčios požymius ir savybes, todėl viena iš nedarbo priežasčių – reikalingas laikotarpis per kurį susiderintų darbo jėgos struktūra su laisvų darbo vietų struktūra.

Rinkos pusiausvyros modelis numato šių struktūrų atitikimą – bet kuris darbuotojas tinka bet kuriai darbo jėgai. Rinka būtų pusiausvyroje. Tikrovėje darbuotojai turi nevienodus polinkius, sugebėjimus ir kiekvienai konkrečiai darbo vietai reikalingas konkrečių sugebėjimų žmogus.

Informacijai apie darbo vietas ir į jas besisiūlančius taip pat reikia atitinkamo laikotarpio. Nedarbas atsirandantis dėl darbo jėgos ir darbo struktūrų suderinimo, vadinamas frikciniu nedarbu. Tam tikras frikcinio nedarbo lygis neišvengiamas, nes ekonomika kinta. Pareikalavimas vienoms prekėms didėja, kitoms mažėja, keičiasi gamybos struktūra: įmonės užsidaro ar plečia veiklą. Pagal tai keičiasi darbo jėga.

Valstybė bando mažinti natūralų nedarbo lygį. Platinama informacija apie laisvas darbo vietas. Kuriamos valstybės darbuotojų perkvalifikavimo struktūros – padeda įsigyti kitą profesiją. Jei priemonės efektyvios, nedarbas mažėja.

Veikia nedarbo draudimo valstybinė sistema, kurios poveikio rezultatas – frikcinio nedarbo padidinimas. Darbuotojas netekęs darbo tam tikrą laiką gauna nedarbo pašalpą. Pašalpų ir kompensacijų mokėjimas sušvelnina nedarbo pasekmes, bet kartu didina frikcinį nedarbą ir natūralų nedarbo lygį.

Priemonės nedarbui mažinti ir darbo rinkai subalansuoti

Didėjant šalyje nedarbo lygiui, yra kuriamos ir įgyvendinamos įvairios darbo politikos priemonės, kuriomis siekiama subalansuoti darbo rinkos pasiūlą ir paklausą bei skatinti gyventojų užimtumą. Strateginiai užimtumo ir darbo rinkos politikos tikslai numato liberalizuoti verslo sąlygas, skatinti ekonomikos plėtrą, siekti užimtumo didinimo ir mažinti biurokratinius suvaržymus bei trukdymus.

Bus siekiama sustabdyti nedarbo didėjimą, vėliau nuosekliai mažinti registruotų bedarbių nedarbą iki 7-8 %. Programos įgyvendinimo laikotarpiu turėtų būti skatinama verslo plėtra ir investicijos, kurios užtikrintų 110-120 tūkst. naujų darbo vietų sukūrimą. Tai sudarytų sąlygas toliau didinti gyventojų užimtumą, iki jis pasieks ES valstybių vidutinį lygį, ir siekti visiško visų darbingų gyventojų užimtumo.

Darbo rinka ir jaunimas

Socialiniu – demografiniu požiūriu jaunimas, viena vertus, nusako darbo rinkos raidos perspektyvas, kita vertus jautriausiai reaguoja į darbo rinkos perspektyvas.

Jaunimo aktyvumo darbo rinkoje mažėjimą patvirtina Statistikos departamento duomenys, pagal kuriuos 1997 – 2000m.ekonomiškai aktyvaus 15 –

29 metų jaunimo skaičius sumažėjo iki 53,1 tūkst.

Esama pokyčių visose trijose jaunimo aktyvumo struktūtinėse grupėse: užimtųjų, neaktyviųjų ir bedarbių. 1997m. ekonomiškai aktyvūs buvo

57,7% 14 – 29 metų amžiaus jaunimo (užimtieji sudarė 46,2%,

Bedarbiai

11,4%); 42,3% jaunimo buvo neaktyvūs. 2000m.sumažėjo užimtųjų (44,1%) ir bedarbių (11%) grupėse, t.y.ekonomiškaiaktyvūs buvo 55,2% jaunimo, ir padidėjo neaktyviųjų grupė (44,8%).

Remiantis gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis, 1997m.15 – 19 metų amžiaus grupėje buvo 868 tūkst. jaunuolių, iš jų dirbo 401tūkst., o 200-

aisiais iš 811tūkst.jaunuolių užimti buvo 357,5tūkst.

Jaunimo užimtumo lygis skirtingose amžiaus grupėse labai skiriasi:

15 – 19 metų amžiaus jaunuolių grupėje 1997m. dirbo 13,9%, o 2000m. – 7,2%

jaunuolių, 20 – 24 metų amžiaus grupėje atitinkamai 55,4 ir 47,0%.

[pic]

Bedarbiai pagal TDO rekomendacijas laikomi tiriamo amžiaus asmens, kurie tiriamąją savaitę neturėjo darbo, jį suradę buvo pasirengę per artimiausias dvi savaites pradėti dirbti, keturias savaites intensyviai ieškojo apmokamo darbo įvairiais būdais. Statistikos departamento atliekamuose gyventojų užimtumo tyrimuose iki 2000m. buvo apklausiami 14

metų ir vyresni gyventojai, nuo 2000m. – 15 metų ir vyresni gyventojai.

Bedarbiai pagal Bedarbių rėmimo įstatymą laikomi nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymo staigose, užsiregistravę gyvenamosios vietos valstybinėje darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengę profesiniam mokymuisi. Darbo biržos, registruodamos bedarbius, vadovaujasi šiuo įstatymu.

Dėl skirtingų bedarbio sąvokų apibrėžimų nedarbo lygis gyventojų apklausų ir darbo biržos duomenimis yra skirtingas. Darbo biržos duomenimis jaunimo nedarbas padidėjo. Į teritorines darbo biržas kasmet kreipiasi vis daugiau jaunimo 1997m. kreipėsi 48 tūkst., 2000 – 62,6tūkst., oper devynis

2001m. mėnesius užsiregistravo 46,1 tūkst. jaunų bedarbių. 2001m. lapkričio

1d. buvo užregistruota 29,2 tūkst. jaunų bedarbių, o jaunimo nedarbo lygis sudarė 18,9% (šalies nedarbo lygis – 12,0%)/ kas ketvirtas besikreipiantis į darbo biržą yra jaunas žmogus. Per visą darbo biržos veiklos laikotarpį registruotas jaunimo nedarbas buvo aukštesnis nei vidutinis šalies nedarbo lygis.

Jauni bedarbiai pagal amžiaus grupes ir lytį %

|Metai |15 – 19 metų |20 – 24 metų |25 – 29 metų |

|Iš viso |29,0 |30,8 |26,3 |

|Alytaus |39,1 |48,2 |18,7 |

|Kauno |33,8 |29,9 |39,2 |

|Klaipėdos |23,9 |29,1 |18,2 |

|Marijampolė|20,3 |27,6 |28,2 |

|s | | | |

|Panevėžio |27,8 |29,8 |25,1 |

|Šiaulių |32,9 |38,4 |22,6 |

|Tauragės |40,9 |37,8 |44,4 |

|Telšių |13,1 |14,2 |11,8 |

|Utenos |30,5 |26,4 |39,7 |

|Vilniaus |26,0 |28,5 |22,9 |

Jaunų bedarbių išsilavinimo ir profesinio pasirengimo lygis tampa jų bedarbystės, o vėliau ir motyvacijos mokytis bei aktyviai dalyvauti darbo rinkoje prardimo priežastimi.

2000m. darbo biržos pagalbos prireikė 12,6 tūkst. profesinių, aukštųjų ir aukštesniųjų mokyklų absolventų, t.y. 3,2 tūkst. daugiau nei prieš metus.

1 Ilgalaikiai bedarbiai

Jaunų ilgalaikių bedarbių kasmet daugėja, tačiau jie tesudaro apie trečdalį

Visų ilgalaikių bedarbių. Ilgalaikių bedarbių jaunų vyrų yra dvigubai daugiau nei moterų. Apie 50% visų jaunų bedarbių darbo ieško nuo vienerių iki dvejų metų, o apie trečdalį – nuo dviejų iki trejų metų.

1999m. tokių žmonių buvo 1,4 tūkst., arba 5%, o 2001m. II ketvirtį – 11,1

tūkst., arba 27% visų jaunų ilgalaikių bedarbių.

Didžiausią įtaką ieškantiems darbo asmenims turi išsilavinimas ar įgyta profesija bei darbo patirtis.

Populiariausias būdas ieškoti darbo yra per valstybines darbo biržas, darbdavius, draugus ir gimines, studijuoti skelbimus apie siūlomą darbą žiniasklaidoje. Mažai ilgalaikių bedarbių kreipėsi į privačias darbo biržas ar skelbiasi apie darbo paieškas žiniasklaidoje.

Apie trečdalį visų, taip pat ir jaunų ilgalaikių, bedarbių sutiktų dirbti už minimalų darbo užmokestį, aštuntadalis norėtų uždirbti nuo 400

iki 800 litų. Apie 10% ilgalaikių bedarbių sutiktų dirbti už mažesnį nei minimalų atlyginimą, o 5% norėtų uždirbti ne mažiau kaip 1500 litų.

2 Jaunimo nedarbo priežastys

Per Lietuvos darbo biržos inicijuotą tyrimą apklausti jauni bedarbiai nurodė tokias darbo netekimo bei neįsidarbinimo priežastis:

• Terminuota darbo sutartis;

• Sezoninis darbas;

• Nepakankamas darbo užmokestis;

• Blogos darbo sąlygos;

• Darbas ne pagal specialybę;

• Ekonominės įmonės padėtis (likvidavimas, bankrotas, etatų mažinimas);

Apie 8% jaunų darbuotojų buvo atleista dėl blogų santykių su darbdaviu bei darbo drausmės pažeidimų.

Daugelis jaunų žmonių iki užsiregistravimo darbo biržoje dirbo darbininkais, tik 2% turėjo savo verslą, 1% ūkininkavo, 1% buvo užimti kitais darbais. Mažiau nei 3% dirbusių jaunuolių darbo netekimo priežastimi laikė nepakankamą profesinį pasirengimą.

2002m. nedarbo tyrimo duomenys

Šiais metais pirmą kartą gyventojų užimtumo tyrimai atliekami kiekvieną ketvirtį. Tyrimai atliekami laikantis Europos Tarybos reglamentų,

Tarptautinės darbo organizacijos ir Eurostato metodinių nurodymų. Pagal šiuos nurodymus buvo apklausti 15 metų ir vyresni gyventojai. Tyrimo metu apklausta 10,8tūkst., tiriamo amžiaus gyventojų.

Tyrimas parodė, kad bedarbiai darbo ieško įvairiausiais būdais.

Daugiausia bedarbių darbo ieško per valstybines teritorines darbo biržas, kreipiasi į žiniasklaidą. Mažėja ilgalaikių bedarbių, t.y. asmenų, ieškančių darbo vienerius metus ir ilgiau. Jų skaičius nuo 159 tūkst.

pirmąjį ketvirtį sumažėjo iki 124 tūkst. antrąjį ketvirtį. Tačiau jų dalis, palyginti su bendru bedarbių skaičiumi, išlieka didelė – 58 proc.

Net 76 proc. Bedarbių anksčiau dirbo, 11 proc. Šeimininkavo namuose, 8 proc. mokėsi arba baigę mokslus nedirbo.

Bedarbių išsilavinimas labia skirtingas. Tik 7 proc. bedarbių turi aukštąjį išsilavinimą, o 23 proc. – aukštesnįjį ir specialųjį vidurinį.

Beveik pusė visų bedabių yra baigę pagrindines ir vidurines bendrojo lavinimo mokyklas ir neturi profesijos. Apie 20 proc. bedarbių yra baigę profesines mokyklas.

2002 metų Statistikos departamento tyrimo duomenimis, antrąjį ketvirtį, palyginti su pirmuoju, nedarbo lygis sumažėjo 4,1 proc. – nuo

17,1 iki 13 proc.

Bedarbių antrąjį ketvirtį buvo 213 tūkst.

Moterų nedarbas Lietuvoje

Iki nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvoje oficialiai neegzistavo nedarbo problema. Jau 1991 metų pabaigoje buvo registruota 4 600 bedarbių,

3 000 iš jų buvo moterys. 1994 metų pabaigoje bedarbių skaičius siekė net

33.3 tūkstančius. Moterys sudarė apie 60 procentų visų bedarbių.

Pagal Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos

Vyriausybės duomenis (Darbo jėga, užimtumas ir bedarbystė 1996 metais.

Vilnius, 1997, Leidinio Nr.3170) Lietuvoje 1996 metų rugsėjo mėn. buvo jau

317 tūkstančių bedarbių. Moterys registruotų darbo biržose bedarbių tarpe sudarė 55.4%. Nedarbo lygis siekė 15.6%, vyrų tarpe -15.2%, moterų – 15.9

%. Moterys bedarbės su aukštuoju ir aukštesniuoju išsimoklslinimu sudarė

41.4 %.

Per 1994 – 1996 metus bedarbių moterų skaičius išaugo 8,1

procento. 1997 metais bedarbių tarnautojų tarpe net 74 % – moterys, turinčios aukštąjį arba specialųjį išsilavinimą.

Gyventojų užimtumas

|14-74 m. Amžiaus |2802|1321|1481 |1935 |867 |

|Darbo jėga |2037|1017|1020 |1354 |683 |

|Užimti |1720|862 |858 |1083 |637 |

|Neaktyvūs |765 |304 |461 |581 |184 |

|gyventojai | | | | | |

|Aktyvumo lygis, % |72.7|77.0|68.9 |70.0 |78.8|

|Užimtumo lygis, % |61.4|65.3|57.9 |56.0 |73.5|

| |tūks|% |tūks|% |tūks|% |

| |t. | |t. | |t. | |

|Iš viso |317 |100|155 |100|162 |100|

|Aukštasis |32 |10.|12 |7.7|20 |12.|

| | |1 | | | |4 |

|Aukštesnysis |77 |24.|30 |19.|47 |29.|

| | |3 | |4 | |0 |

|Bendras |101 |31.|48 |31.|53 |32.|

|vidurinis | |9 | |0 | |7 |

|Profesinis |61 |19.|39 |25.|22 |13.|

| | |2 | |1 | |6 |

|Kitas |46 |14.|26 |16.|20 |12.|

| | |5 | |8 | |3 |

Moterų bedarbystė turi savitų, specifinių bruožų. Moteris yra vienas iš labiausiai pažeidžiamų visuomenės elementų. Ji psichiškai jautriau reaguoja į iškilusias problemas, dėl motinystės pareigos palikusi darbą, dažnai nebegali vėl grįžti į darbo rinką. Remiantis statistiniais duomenimis, būtent moterys sudaro didesniąją bedarbių dalį. Jos sunkiau susiranda darbą dėl įvairiausių priežasčių: didesnio atsidavimo šeimai, visuomeninės nuomonės apie moters vaidmenį, mažesnių fizinių sugebėjimų bei kitų.

Atlikti sociologiniai tyrimai parodė, kad šiandien moters ir vaidmuo, ir įvaizdis yra labiau problematiški negu vyro. Pvz., net 80%

dirbančių moterų teigia, kad vyro socialinė, ekonominė ir politinė padėtis yra geresnė negu moterų. Su tokia nuostata sutinka 68% dirbančių vyrų.

Taigi tiek vyrai, tiek moterys konstatuoja tą faktą, kad vyro socialinis vaidmuo užtikrina geresnes vyro egzistencijos sąlygas. Tačiau vyrai ir moterys skirtingai suvokia šias geresnes sąlygas, nes nevienodai suvokia “tikrąjį” moters socialinį vaidmenį. Apie 60% vyrų mano, kad moteris turi rūpint šeima ir vaikais. Tuo tarpu 68% dirbančių moterų nesutinka, kad moteris turi dirbti didžiąją namų ruošos darbų dalį. Taigi, tik mažiau kaip trečdalis moterų pritaria radiciniam moters vaidmeniui.

Moterims sunkiau yra konkuruoti su vyrais darbo rinkoje tiek dėl blogesnės socialinės padėties, egzistuojančios moterų diskriminacijos, tiek dėl žinių trūkūmo. Nors Lietuvoje dauguma moterų turi specialybę (specialistų su aukštuoju išsimokslinimu tarpe moterys sudaro 58%, su specialiu viduriniu 65%), tačiau jos sunkiau susiranda darbą pagal specialybę (34% bedarbių moterų tai laiko pagrindine įsidarbinimo kliūtimi). Daugelis moterų, išėjusios į atostogas, skirtas vaiko auginimui, praranda savo kvalifikaciją, nes vystantis mokslui ir technikai įgytos žinios labai greitai sensta. Lietuvoje valstybės remiamų kvalifikacijos grąžinimo kursų moterims nėra, o mokami perkvalifikavimo kursai dažnai moteriai yra pernelyg brangūs ir dėl to neprieinami.

Specifinės moterų problemos ieškant darbo (tūkst.)

| |Iš |Vyra|Motery|

| |viso|i |s |

|Iš viso bedarbių |317 |155 |162 |

|Neranda darbo pagal turimą specialybę |112 |57 |55 |

|Sunku rasti darbą, nes neturi |60 |30 |30 |

|specialybės, profesijos | | | |

|Nepriima į darbą dėl vyresnio amžiaus |51 |18 |33 |

|Nesutinka, dėl siūlomo darbo, nes: | | | |

|Siūlo mažą darbo užmokestį |75 |45 |30 |

| Reikalauja dirbti nenormuotą darbo |17 |5 |12 |

|dieną | | | |

| Netenkina darbo sąlygos |52 |22 |30 |

| Kita |20 |8 |12 |

|Dažnai tenka dirbti trumpalaikius |32 |19 |13 |

|atsitiktinius darbus | | | |

Nedarbo pasekmės

Aukštas nedarbo lygis sukelia nuostolius, kuriuos skirstome į dvi rūšis:

1. Makroekonominius nuostolius;

2. Mikroekonominius nuostolius.

1 Makroekonominiai nuostoliai

Makroekonominiai nuostoliai (Macroeconomical Loss) – nuostoliai plačiąja prasme, tai nuostoliai, padaryti visai šalies ekonomikai.

Nedarbo poveikį BNP rodo paveikslas. Jeigu nedarbo lygis, kurį vaizduoja taškas F, viršija natūralų nedarbo lygį, negalima pagaminti prekių bei paslaugų tiek, kiek leidžia potenciali BNP gamybos galimybių kreivė.

Jeigu BNP gamybos apimtis pasiektų tašką G, tai, esant pastoviai investicinių prekių gamybos apimčiai, F – G atkarpos projekcija abscisių ašyje padidėtų vartojimo prekių bei paslaugų gamybos apimtis; jei BNP

gamybos apimtis padidėtų F – H atkarpos ptojekcija ordinačių ašyje, tai padidėtų investicinių prekių gamyba, vartojimo prekių bei paslaugų apimčiai esant pastoviai.

Kai darbo jėga panaudojama nepilnai, turime atsisakyti metinio vartojimo prekių srauto ar investicinių prekių srauto padidėjimo. Mūsų respublikoje neskaičiuojamas nei potencialus BNP, nei jo praradimai dėl darbo.

Visiškas išteklių panaudojimas gyvybiškai svarbus reikalas. Tai nepaprastai aktualu mūsų respublikai, todėl, kad daugelis privačių arba visuomeninių poreikių lieka nepatenkinti. Respublikoje daugelio šeimų pajamų lygis yra žemas, dėl to jos dažnai negali kokybiškai patenkinti būtiniausių poreikių: stokojama maisto produktų, (ypač žema kokybinė jų vartojimo struktūra), rūbų, avalynės ir t. t. Labai daug gyventojų neturi gyvenamojo būsto, mokyklose vaikai mokosi pamainomis, lėšų trūkumas būdingas sveikatos apsaugos, socialinio draudimo bei kitoms sistemoms, didėja bedarbių skaičius.

Neįmanoma tiksliai išmatuoti nuostolius dėl nedarbo. Geriausiu atveju galima apytiksliai nustatyti bedarbių skaičių. Negalima pasikliauti darbo biržos duomenimis, nes jie apima toli gražu ne visus bedarbius, yra gana didelis taip vadinamų nusivylusių darbuotojų skaičius, nebeieškančių darbo. Nedarbo nuostolių įvertinimą komplikuoja:

1. Prislėgtasis nedarbas;

2. Paslėptasis nedarbas.

Prislėgtasis nedarbas (Discouraged Workers) – kai žmogus, nusivylęs darbo paeiška (ilgą laiką aktyviai ieškojęs darbo ir jo neradęs), nutraukia jo paieškas kaip beviltiškas, tuo pačiu sumažindamas ir darbo jėgos skaičių.

Tokie žmonės į darbo biržą jau nesikreipia ir nedidina bedarbių skaičiaus.

Lietuvoje yra nemažai įmonių, darbuotojų, dirbančių ne visą darbo savaitę ar darbo dieną. Nereti atvejai, kai įmonės nedirba mėnesiais.

Tai jau paslėptasis nedarbas.

Paslėptasis nedarbas (Concealed/Disguised Unemployment,

Underemployed) – situacija, kai dalis žmonių, negaudami pastovaus, jų kvalifikaciją atitinkančio darbo, sutinka dirbti bet kokį darbą.

Užsienio šalyse, pavyzdžiui, JAV kas mėnesį apklausiama 65

tūkst. šeimų ir tokiu būdu nustatomas ir skelbiamas nedarbo lygis. Apklausa parodo ne tik bedarbių skaičių, bet ir socialines grupes, kurios daugiausiai kenčia dėl nedarbo.

Nedarbo lygis (UR – Unemployment Rate) – asmenų, galinčių ir norinčių dirbti, tačiau nerandančių tinkamo darbo, santykio su visais darbingais gyventojais procentinė išraiška.

Nedarbo lygis skaičiuojamas taip:

UR – nedarbo lygis;

U – bedarbių skaičius;

LF – darbo jėga.

Respublikos statistikos departamentas nedarbo lygiui apskaičiuoti pradėjo naudoti šiuolaikinę metodiką, t. y. praveda apklausą.

Nepanaudodami išteklių, prarandame dalį gamybos potencialo. Ypač sunkias pasekmes nedarbas sukelia atskiram individui, šeimai.

2 Mikroekonominiai nuostoliai

Mikroekonominiai nuostoliai (Microeconomical Loss) – nuostoliai siaurąja prasme, tai nuostoliai, padaryti žmogui.

Sąvoka “darbas” tai ne tik gamybos veiksnys, pirmiausia tai žmogus. Ką reiškia likti be darbo ilgesniam laikui? Prarandamas pajamų šaltinis, suvartojamos santaupos. Dėl nedarbo atsiranda ne tik materialinės bet ir psichologinės problemos: padidėja savižudybių skaičius, trumpėja gyvenimo trukmė, prarandama kvalifikacija.

Išvados

Apibūdinant nedarbą, turime skirti gyventojų ir darbo jėgos sąvokas. Bet kuris dirbantis arba aktyviai ieškantis darbo priskiriamas darbo jėgai.

Skiriamos trys pagrindinės nedarbo formos: tekamasis, struktūrinis ir ciklinis.

Pagrindinės nedarbo mažinimo priemonės: gera informacija apie laisvas darbo vietas, stokojamų specialybių darbuotojų ruošimas, naujų darbo vietų kūrimas, vyriausybės vykdoma mokesčių politika.

Literatūros sąrašas

1. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Socialinis pranešimas. –

Vilnius, 2001, -182p.

2. Lietuvos ekonominė programa laikotarpiui iki stojimo į Europos

Sąjungą: Lietuvos Respublikos Vyriausybės priimta 2001m.rugsėjo mėn –

Vilnius, 2001, -66p.

3. Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje 2001. – Vilnius,

2001, – 39.

4. Tarptautinės konferencijos pranešimų medžiaga. – Kaunas, 2000, -77p.

5. Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas. Iš Lietuvos sociologijos istorijos. Straipsnių rinkinys III – ji knyga. – Vilnius,

2000, -198p.

6. Ekonomika ir vadyba. Aktualijos ir metodologija. – Kaunas, 2000, —

381p.

7. Motiekienė V. Gyventojų užimtumas // žmogaus socialinė raida. –

Vilnius, 2001. – P. 81 – 99

8. Drilingas B., Čiburienė J. , Snieška V. Makroekonomika pagrindas. –

Kaunas, 1997, – 38p.

9. Ekonomikos teorijos pagrindai. Jakutis A., Petraškevičius V.,

Stepanovas A., Sečkutė L., Zaicev S. – Kaunas, 2000. – 198p.

10. www.finmin.lt

11. www.jt.lt

Nedarbo mastas