FIZINIAI ASMENYS

FIZINIAI ASMENYS
TURINYS

TURINYS 2
ĮVADAS 2
1. FIZINIAI ASMENYS 3
2. FIZINIŲ ASMENŲ TEISNUMAS 4
2.1 Civilinio teisnumo sąvoka 4
2.2 Civilinio teisnumo turinys 6
2.3 Civilinio teisnumo atsiradimas ir išnykimas 8
2.4 Civilinis teisnumas senovės Romoje 10
3. FIZINIŲ ASMENŲ VEIKSNUMAS 11
3.1 Civilinio veiksnumo sąvoka 11
3.2 Visiškas, santykinis, dalinis veiksnumas 11
3.2.1 Visiškas veiksnumas 11
3.2.2 Santykinis veiksnumas 12
3.2.3 Dalinis veiksnumas 13
3.3 Civilinio veiksnumo atsiradimas 14
3.3.1 Emancipacija 15
3.4 Civilinio veiksnumo išnykimas 16
3.5 Civilinis veiksnumas senovės Romoje 20
3.6 Civilinio teisnumo ir veiksnumo neribotumas 21
3.7 Gyvenamoji vieta 22
IŠVADOS 24
LITERATŪROS SĄRAŠAS 25ĮVADAS
Žmonių bendruomenėje egzistuojantys santykiai tarp žmonių vadinami visuomeniniais santykiais. Išskiriami visuomeniniai santykiai, kurie sureguliuoti teisės normomis. Tai – teisiniai santykiai. Išskiriamos dvi teisės rūšys: pozityvioji teisė, prigimtine teisė. Pozityvioji teisė – tai taisyklės, kurių laikymasis yra sankcionuotas valstybės prievarta. Jau senovės Romos teisininkai visas poozityviosios teisės normas skirstė į dvi dideles grupes: į viešąją teisę ir privatinę teisę. Svarbiausia privatinės teisės šaka – civilinė teisė. Civilinė teisė – tai teisės šaka, kurios normos reguliuoja lygių ir vienas kitam nepavaldžių subjektų visuomeninius turtinius santykius ir su jais susijusius, taip pat ir nesusijusius, asmeninius neturtinius santykius.

Kaip ir kiekviena teisės šaka, civilinė teisė turi savo subjektus. Civilinės teisės subjektų sistemos pagrindas yra žmogus – natūralus subjektas (fizinis asmuo). Visi kiti civilinės teisės subjektai yra sukurti žmogaus remiantis viešosios ir privatinės (civilinės) teisės noormomis, kurie gali būti pripažinti juridiniais asmenimis arba tokiais nelaikomi. Šiame referate apžvelgiami fiziniai asmenys kaip civilinės teisės subjektai ir jų civilinio teisinio subjektiškumo elementai: teisnumas ir veiksnumas.

Trijose stambiose dalyse pateikiama esminė informacija, apibrėžtos pagrindinės sąvokos, padedančios geriau suprasti šią te

emą, kuri yra labai svarbi eiliniam piliečiui, kadangi ji tiesiogiai liečia jo teises ir pareigas.

Jau Romos šaltiniuose buvo teigiama, kad teisė egzistuoja tik dėl žmogaus, kuris ir yra tikrasis bei natūralus jos subjektas (hominum causa ius constitutum est). Taigi matome, kad jau senovės Romos teisininkai išskyrė žmogų kaip civilinės (privatinės) teisės subjektą ir apibrėžė jo teisnumą ir veiksnumą. Todėl šiame darbe atskiruose skirsniuose pateikiamos žinios iš Romėnų teisės: apibūdinamos fizinio asmens teisnumo ir veiksnumo ypatybės. Iš esmės jos yra panašios lyginant su dabartinėmis. Tai tik įrodo, kad iki šiolei romėnų teisė yra civilinės teisės pagrindas visame pasaulyje.

Taigi šis referatas – išsamiai supažindina su senovės Romos ir Lietuvos civilinės teisės subjektų subjetiškumo elementais, remiantis žiniomis iš senovinių pergamentų ir iš Lietuvos Ciivilinio kodekso (2000 m. liepos 18 d.), kurio straipsniai pateikiami su ženklu  CK ir pateikia glaustą informaciją – yra tarsi įvadas kiekvienam skirsniui.1. FIZINIAI ASMENYS
Civilinio teisinio santykio subjektu gali būti kiekvienas asmuo – fizinis ar juridinis, kuriam civilinės teisės normos suteikia galimybę būti civilinių teisių ir pareigų turėtoju, jeigu teisės normos leidžia tam asmeniui turėti civilinį teisinį subjektiškumą.

Fiziniai asmenys – individai, turintys civilinės teisės subjektiškumą..

1 pav. Fizinių asmenų, kaip civilinių santykių subjektų, skirstymas2. FIZINIŲ ASMENŲ TEISNUMAS
2.1 Civilinio teisnumo sąvoka
CK 2.1 straipsnis. Fizinių asmenų civilinio teisnumo samprata
Galėjimas turėti civilines te

eises ir pareigas (civilinis teisnumas) pripažįstamas visiems fiziniams asmenims.
Teisnumas yra bendroji teisės kategorija, apibūdinanti asmens teisinį statusą. Tik teisnus asmuo yra teisinių santykių subjektas. Asmuo, kuriam nebūdingas teisnumas yra tarsi „už įstatymo ribų“, nes teisės požiūriu neteisnus žmogus negali turėti teisių ir pareigų, t.y. negali būti teisinių santykių subjektas.

Teisnumas nėra įgimta žmogaus savybė. Tai tam tikra socialinė ekonominė savybė, kurią asmeniui, kaip teisės subjektui, savo įstatymais suteikia ir pripažįsta valstybė. Teisnumas – tai antstatinis reiškinys, teisiškai išreiškiantis individo visuomeninę padėtį, paskiausiai sąlygotą egzistuojančių toje visuomeninėje formacijoje gamybinių santykių ir bazės. Todėl teisės ir pareigos, kurias vienu ar kitu ekonominės formacijos vystymosi laikotarpiu gali turėti teisės subjektai, yra nevienodos. Pavyzdžiui, vergvaldinėje ekonominėje formacijoje vergai nebuvo teisės subjektai, todėl jie neturėjo teisnumo. Feodalinėje visuomenėje viešpataujančios klasės atstovai – feodalai – turėjo neribotą teisnumą, o valstiečių teisumas priklausė nuo pastarųjų valios (Lietuvoje išleisti trys Statutai (1529, 1566, 1588) įtvirtino iš pradžių didikų, o netrukus (nuo Antrojo Statuto) ir viso bajorų luomo viešpatavimą. Miestiečių ir ypač valstiečių teisės bei laisvės liko suvaržytos. Valstiečiai, vykdant Lietuvos valstybėje žemės reformą, vadinamą Valakų reforma, verčiami baudžiauninkais). Nugalėjus buržuazinėms revoliucijoms, buvo paskelbtas lygus visos buržuazinės visuomenės narių teisnumas. Tačiau realiam teisnumui būtinos realios ekonominės, politinės ir teisinės garantijos. Apie lygų teisnumą galima kalbėti tik tu
urint realias galimybes valdyti gamybos priemones. Teisnumo garantijų sistemoje ekonominėms teisnumo garantijoms tenka pagrindinis vaidmuo.

Civilinio teisnumo būdingas bruožas visada turi būti jo realumas. Galimybę būti įstatymo numatytų teisių ir pareigų subjektu kiekvienam žmogui turi garantuoti pagrindinis valstybės įstatymas – Konstitucija. Tačiau realų įstatyme numatytų teisių ir pareigų įgyvendinimą visose ekonominėse formacijose garantuoja toje ekonominėje formcijoje egzistuojanti gamybos priemonių nuosavybės forma bei visa ūkio sistema. Bet kokios kliūtys, ribojančios galimybę turėti įstatyme numatytas civilines teises ir pareigas, kiekvienoje civilizuotoje valstybėje turi būti šalinamos, panaudojant valstybinės prievartos priemones. Civiliniam teisnumui būdingas lygybės principas, kurio esmė ta, kad visi privalo turėti vienodas galimybes įgyti visas įstatyme numatytas teises ir pareigas, tačiau negali turėti jokių privilegijų. Galiojanti Konstitucija visiems piliečiams numato lygias teises, o kartu ir tokį pat teisnumą, nepaisant asmens amžiaus, jo sveikatos būklės, nacionalinės ar socialinės kilmės, socialinės padėties, išpažįstamos religijos, lyties, rasės, tautybės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, šeimyninės padėties, gimimo vietos, priklausymo vienai ar kitai politinei partijai ar kitokio statuso ir kitokių aplinkybių. Tačiau tam tikrais atvejais galėjimas turėti tam tikrų teisių i pareigų gali būti siejamas su tam tikromis žmogų apibūdinančiomis savybėmis: giminyste, amžiumi ir panašiai. Pavyzdžiui, įpėdinis pagal įstatymą gali būti ne bet kuris, o tik susijęs su palikėju kraujo gi
iminystės ar santuokiniais ryšiais asmuo (CK 5.5, 5.11, 5.13 str). Atsižvelgiant į einamas pareigas, kai kurie asmenys neturi teisės sudaryti dovanojimo sutarčių (CK 6.470 str 4-5 d.). Tačiau šie ir kitokie panašūs atvejai nelaikytini teisnumo ribojimu, o yra tik tam tikrų, konkrečių civilinių teisių ar pareigų turėjimo sąlygos (prielaidos).

Civilinis teisnumas – tai galėjimas turėti ne tik civilines teises, bet ir civilines pareigas. Teisė be pareigos neegzistuoja. Todėl teisių ir pareigų tarpusavio ryšys yra neatskiriamas civilinio teisnumo bruožas. Galimybei. turėti civilines teises visada adekvati galimybė turėti civilines pareigas. Civilinis teisnumas yra bendriausia teisinė abstarkcija, tik padedanti nustatyti, kalbama apie apie civilinės teisės subjektą ar ne. Todėl teiginys, kad asmuo pasižymi civiliniu teisnumu, dar nereiškia, kad jis turi konkrečių civilinių teisių ar pareigų. Kokių civilinių teisių ir pareigų asmuo įgys ir ar apskritai jų igys, priklauso nuo kitų teisinių aplinkybių. Konkrečių civilinių teisių ir pareigų įgyjama tam tikrų juridinių faktų, pavyzdžiui, sandorių (CK 1.63 str.), pagrindu. Be to, tam tikrų civilinių teisių ar pareigų asmuo gali įgyti tik teisės normų numatytomis sąlygomis arba tik teisės normų nustatyta tvarka. Tokias sąlygas ar tvarką gali nustatyti tiek privatinės, tiek viešosios teisės normos. Pavyzdžiui, ar asmuo taps šaunamojo ginklo savininku, priklauso nuo to, ar bus įvykdytos visos 1996 m. birželio 16 d. Įsakyme Nr. 259 nustatytos sąlygos.

Civilinis teisnumas glaudžiai susijęs su subjektine teise. Vis dėlto tarp šių dviejų teisinių kategorijų egzistoja esminis skirtumas. Subjektinė teisė – tai valstybės saugomo leistino asmens (teisės subjekto) elgesio rūšis ir apimtis, taip pat galimybė reikalauti tokio elgesio iš įpareigoto asmens. Subjektinė teisė – tai konkreti teisė, priklausanti konkrečiam teisinio santykio subjektui. Kiekviena subjektinė teisė yra trijų galimybių vienybė:
a) subjektinės teisės turėtojo leistino elgesio rūšis (ir apimtis);
b) galimybė reikalauti atitinkamo elgesio (vykdyti tam tikrus veiksmus arba, atvirkščiai, susilaikyti nuo veiksmų) iš kitų įpareigotų asmenų;
c) galimybė būtinais atvejais prašyti valstybinio aparato paramos antrąjai galimybei įgyvendinti.
Skirtingai nuo subjektinės teisės, teisnumas – tai bendra abstrakti galimybė būti subjektu visų teisių ir pareigų, kurias pripažįsta ir leidžia įstatymai. Taigi šios abstrakčios galimybės pagrindu, esant tam tikriems juridiniams faktams, ir atsiranda subjektinė teisė. Teisnumą visuomet (kiek jis neapribotas teismo) turi fiziniai asmenys, o tuo tarpu konkrečių subjektinių teisių jie gali ir neturėti. Pavyzdžiui, į teisnumo turinį įeina galimybė turėti nuosavybės teisę. Tačiau subjektinė teisė į tam tikrą turtą gali atsirasti priklausomai nuo daugelio juridinių faktų (ar šis asmuo turi lėšų įsigyti vieną ar kitą turtą ir t.t.). taigi teisnumas – tai bendra prielaida, kurios pagrindu gali atsirasti konkreti subjektinė teisė. Paprastai teisnumas realizuojamas per subjektinę teisę. Priešingai subjektinei teisei, kur vieno asmens teisėms koresponduoja atitinkamos pareigos, teisnumui nekoresponduoja kokių nors asmenų pareigos. Subjektinę teisę galima perleisti kitam asmeniui, o teisnumo perleisti (taip pat atimti) negalima (galiojantys įstatymai nenumato galimybės atsisakyti teisnumo, apriboti jį, perduodant dalį galimybių turėti civilines teises ir pareigas kitiems asmenims), nes pasakymas, kad asmeniui būdingas civilinis teisnumas, reiškia, kad jis, įgydamas konkrečių teisių ir pareigų gali tapti konkrečių civilinių teisinių santykių subjektu, taigi civilinis teisnumas yra neatskiriamas žmogaus teisinio statuso elementas.2.2 Civilinio teisnumo turinys
 CK 2.4 straipsnis. Fizinių asmenų civilinio teisnumo turinys
1. Fiziniai asmenys vadovaujantis įstatymais gali turėti turtą, kaip privačios nuosavybės objektą, teisę verstis ūkine komercine veikla, steigti įmones ar kitokius juridinius asmenis, paveldėti turtą ir palikti jį testamentu, pasirinkti veiklos rūšį ir gyvenamąją vietą, turėti išradimo, pramoninio pavyzdžio autoriaus teises, taip pat turėti kitokias turtines ir civilinės teisės saugomas asmenines neturtines teises.
2. Fiziniai asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka verčiasi ūkine komercine veikla, laikomi verslininkais.
3. Kiekvienas asmuo, kuris verčiasi verslu ar profesine veikla, privalo tvarkyti savo turtą ir visa kita, kas susiję su jo verslu ar profesine veikla, taip pat saugoti dokumentus ir kitą informaciją apie savo turtą, verslą ar profesinę veiklą taip, kad kiekvienas turintis teisinį interesą asmuo bet kada galėtų gauti visapusišką informaciją apie to asmens turtines teises ir pareigas.

Fizinio asmens civilinio teisnumo turinys – tai jo glimų utrėti civilinių teisių ir pareigų visuma. Civiliniame Kodekse pateikiamas tik pavyzdinis, o ne baigtinis asmens civilinių teisių sąrašas. Asmens civilinės teisės ir pareigos numatytos:
a) Civiliniame Kodekse;
b) Konstitucijoje;
c) Nuosavybės pagrindų įstatymas;
d) Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje;
e) 1948 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje;
f) 1966 m. gruodžio 16 d. Jungtinių tarptautiniame civilinių ir politinių laisvių pakte;
g) 1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje;
h) Kituose tarptautiniuose ir vidaus teisės aktuose.
Remiantis bendraisiais civilinės teisės principais (CK 1.2, 1.5, 3.3 str.), fiznis asmuo gali tapti bet kokių civilinių santykių subjektu ir įgyti bet kokių civilinių teisių ir pareigų, jeigu tai nepažeidžia imperatyvių teisės normų ir teisės principų (CK 1.136 str.). Kiekviena iš suteikiamų teisių – tai įstatymais garantuota galimybė įgyti konkrečią subjektinę teisę.

Fizinis asmuo civilinių teisinių santykių subjektas gali būti turėdamas dvejopą teisinį statusą: civilinių teisinių santykių dalyvis jis gali būti kaip vartotojas (CK 1.136 str.) arba kaip verslininkas. Fizinio asmens teisę verstis verslu garantoja Konstitucijos 46 ir 48 straipsniai. CK 2.4 straipsnio 2 dalyje pateikta fizinio asmens – verslininko samprata. Pagal šią normą verslininkas – tai fizinis asmuo, kuris įstatymų nustatyta tvarka verčiasi ūkine, komercine veikla. Fizinis asmuo įstatyme numatytų rūšių ūkine komercine veikla gali verstis nesteigdamas įmonės, o įstatyme numatyta tvraka gavęs patentą ar kitokiu būdu įteisinęs savo ūkinę komercinę veiklą. Kadangi ūkinė, komercinė veikla susijusi su turtine, fizine rizika, verslininku gali būti tik visiškai veiksnus asmuo (CK 1.5, 2.9 str.). Ūkinė komercinė veikla – nuolatinė, savarankiška, t.y. savo rizika plėtojama asmens veikla, susijusi su daiktų pirkimu – pardavimu ar paslaugų teikimu kietiems asmenims už atlyginimą, siekiant pelno. Tačiau kai kurių profesinių paslaugų teikimas nėra laikomas ūkine komercine veikla, todėl, pavyzdžiui, advokatas nėra laikomas verslininku. Tačiau jis nėra ir vartotojas. Todėl jiems taikomi tokie patys jų profesinės veiklos fiansinių operacijų apskaitos (CK 2,4 str. 3d.) ir kiti reikalavimai.
Kiekvienoje ekonominėje formacijoje civilinio teisnumo turinys yra skirtingas. Fizinių asmenų civilinio teisnumo turinį ir pobūdį sąlygoja toje ekonominėje formacijoje susiklostę gamybiniai santykiai. Mūsų respublikoje galiojantys įstatymai suteikia galimybę visiems turėti lygias civilines teises ir pareigas, nepriklausomai nuo lyties, rasės, politinių ir religinių įsitikinimų. Galimybė turėti civilines teises ir pareigas yra neatskiriama žmogaus savybė, tenkinanti savo materialinius ir kultūrinius poreikius. Turėdami civilinį teisnumą, žmonės gali dalyvauti įvairiuose teisiniuose santykiuose. Pagal galiojančią Konstituciją ir civilinius .įstatymus mūsų respublikoje civilinį teisnumą turi visi Lietuvos piliečiai, taip pat užsieniečiai ir asmenys be pilietybės be jokių skirtumų, nes CK 2.1 str. (žr. 2.1 Civilinio teisnumo sąvoka), vartojama sąvoka „fiziniai asmenys“, o ne piliečiai. Tačiau įstatymas gali numatyti išimtis, kai užsienio piliečių ar asmenų be pilietybės civilinis teisnumas gali būti ribojamas.

Kaip jau buvo akcentuota, civilinio teisnumo turinį sąlygoja egzistuojantys gamybiniai santykiai, ūkio sistema ir nuosavybės formos. Tai nulemia tą kompleksą civilinių teisių ir pareigų, kurias gali turėti respublikos piliečiai (gyventojai), civilinės teisės subjektai. Keičiantis respublikoje susiklosčiusiems gamybiniams santykiams, ūkininkavimo mechanizmui, pereinant prie rinkos santykių, be abejonės, keičiasi ir civilinio teisnumo turinys. 1990 m. vasario 12 d., priėmus Nuosavybės pagrindų įstatymą, civilinio teisnumo turinys buvo išplėstas. Šio įstatymo 2 straipsnis numato, kad Lietuvos piliečiai gali būti privatinės nuosavybės subjektais. Kartu išplečiamos galimybės įgyti subjektinę nuosavybės teisę į daugelį objektų. Lietuvos Respublikos Kostitucijoje nurodoma, kad dalis Lietuvos išimtinės nuosavybės objektų pagal nuosavybės teisę gali priklausyti ir Lietuvos piliečiams, jų grupėms (kolektyvams). Nuosavybės pagrindų įstatymo 12 straipsnyje nurodoma, kad turto ūkinio naudojimo rezultatai – produkcija ir pajamos – priklauso turto savininkui. Taigi šio įstatymo 12 straipsnis numato piliečiui galimybę įgyti civilinę subjektinę teisę į turto ūkinio naudojimo rezultatus – produkciją ir pajamas. Normų, išplečiančių civilinio teisnumo turinį, randame ir kituose įstatymuose.2.3 Civilinio teisnumo atsiradimas ir išnykimas
 CK 2.2 straipsnis. Fizinių asmenų civilinio teisnumo atsiradimas ir išnykimas
1. Fizinio asmens civilinis teisnumas atsiranda asmens gimimo momentu ir išnyksta, jam mirus.
2. Teisių, kurias įstatymai pripažįsta pradėtam, bet dar negimusiam vaikui, atsiradimas priklauso nuo jo gimimo.
3. Jeigu negalima nustatyti, ar vaikas gimė gyvas, ar negyvas, preziumuojama, kad jis gimė gyvas.
4. Jeigu tam tikrų civilinių teisinių pasekmių atsiradimas priklauso nuo to, kuris iš fizinių asmenų mirė anksčiau, o nustatyti kiekvieno iš jų mirties momento negalima, preziumuojama, kad tie fiziniai asmenys mirė vienu metu.
Civilinis teisnumas yra neatsiejamas žmogaus teisinio statuso elementas, todėl jis atsiranda kartu su žmogumi. Civilinio teisnumo atsiradimo momentas sutampa su žmogaus gimimo momentu. Tai reiškia, kad gimdamas žmogus automatiškai tampa civilinių teisinių santykių subjektu, t.y., įgyja teisinį teisnumą. Taigi civilinio teisnumo atsiradimas siejamas su fiziologiniu, medicininiu kriterijumi – žmogas gimimu. Gimimo momentas yra pirmas savarankiškas naujagimio įkvėpimas (CK 2.3 str. 1d.). Šiuo atveju nesvarbu, kiek laiko išgyveno kūdikis, taip pat nesvarbu, pirmąkart savarankiškai įkvėpęs, jis vystėsi savarankiškai ar jo gyvybė buvo alaikoma medicinos įranga. Civilinio teisnumo atsiradimui svarbu, kad buvo konstatuota, jog kūdikis gimė gyvas. Tačiau yra išimtys, kada taikoma teisinė apsauga embrionui (draudžiama kurti žmogaus embrionus tyrimo tikslais (Žmogaus teisių ir biomedicinos konvencija, 8 str.), draudžiama klonuoti žmogų (Biomedicininių tyrimų etikos įstatymo 3 str., 3 d.), o CK 3.143 str. numatyta galimybė pripažinti tėvystę pradėto, bet dar negimusio vaiko atžvilgiu).
Žmogaus, kaip teisinių santykių subjekto, egzistavimas baigiasi jam mirus. Todėl, asmeniui mirus, baigiasi ir jo civilinis teisnumas. Mirtis nustatoma vadovaujantis medicininiais kriterijais: fizinio asmens mirties momentu pripažįstamas jo kraujotakos ir kvėpavimo negįžtamas nutrūkimas arba jo smegenų visų funkcijų visiškas negrįžtamas nutrūkimas (CK 2.3 str. 3 d.). Tik konstatavus žmogaus mirtį įstatymų numatyta tvarka, galima teigti, kad jo civilinis teisnumas baigėsi. Žmogaus mirčiai taip pat prilyginamas jo paskelbimas mirusiu teismo sprendimu (2.31 str.). Tačiau asmuo, teismo sprendimu paskelbtas mirusiu, tačiau iš tikrųjų esąs gyvas, civilinio teisnumo nepraranda, nes toks sprendimas negali jo panaikinti. Todėl paskelbtas mirusiu, tačiau iš tikrųjų esantis gyvas žmogus laikomas niekada nepraradusiu civilinio teisnumo (CK 2.32 str.).
CK 2.2 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad civiliniai teisniai santykiaigali atsirasti ir pradėto, bet dar negimusio asmens atžvilgiu. Pavyzdžiui, tėvystę galima pripažinti pradėto, bet dar negimusio vaiko atžvilgiu (CK 3,143 str.); testamentu galima palikti turtą tiek pradėtam, tiek nepradėtam asmeniui (CK 5.5 str.); atliekant nėščios moters medicinosapžiūrą ar kitokiubūdu gali būti sužalojamas vaisius ir vaikas gali gimti fiziškai ar psichiškai neįgalus ir panašiai. Tačiau tai nereiškia, kad tokiais atvejais pradėtas, bet dar negimęs asmuo tampa teisės subjektu ir įgyja civilinių teisių. Kadangi civiliis teisnumas atsiranda gimus, tai pagal šiuos sandorius teisės įgyjamos tik nuo gimimo momento. Taigi, pavyzdžiui, įpėdiniu tampama tik gimus, todėl jei turtas testamentu buvo paliktas pradėtam asmeniui, bet jis jis negimęs žūva, paveldėjimo santykių neatsiranda. Tačiau vaikas, gimęs fiziškai ar psichiškai neįgalus, ne sbuvo sužalotas vaisius, turi teisę į žalos atlyginimą.
Jei negalima nustatyti, vaikas gimė gyvas ar ne (neįmanoma skirti ekspertizės), pripažįstama jį gimus gyvą. Pavyzdžiui, jeigu testamentu turtas buvo paliktas negimusiam vaikui, tačiau neįmanoma nustatyti, jis gimė gyvas ar ne, laikomasi nuomonės, kad jis gimė gyvas ir atsirado paveldėjimo teisiniai santykiai. Ši norma svarbi ne tik civilinei teisei, bet ir kitoms teisės šakoms, pavyzdžiui, baudžiamajai teisei, kai sprendžiama dėl baudžiamosios at.sakomybės.
Nenuginčijama prezumpcija, įtvirtinta 2.2 straipsnio 4 dalyje garantuoja, įstatyme numatytų civilinių teisinių padarinių neatsiradimą. Ji reikšminga paveldėjimo, rentos sutarties, uzufrukto ir kitais atvejais.2.4 Civilinis teisnumas senovės Romoje
Gebėjimą būti civilinės teisės subjektu Romos teisininkai vadino caput. Jeigu tokį gebėjimą asmuo turėjo, buvo sakoma caput habet, jei ne – caput non habet arba nullum caput habet. Teisnus žmogus vadinamas persona (asmeniu). Sąvoka persona, būdama teisinė kategorija, siejama su žmogumi. Paprastai teisės subjektas žmogus buvo nuo gimimo iki mirties. Tačiau Romos teisėje ši bendroji taisyklė turėjo išimčių siekiant apsaugoti jau pradėto, bet dar negimusio vaiko interesus arba reprezentuojant mirusįjį būsimo įpėdinio naudai. Žymus Romos teisininkas Paulius rašė, kad esantysis įsšiose saugomas taip, tarytum jis būtų tarp gyvųjų, kadangi kalbama apie paties vaisiaus naudą.

Romėnų teisė, kaip ir visos kitos senovės teisės sistemos, persona laikė tam tikra privilegija, kurią žmogus įgyja tik tam tikromis sąlygomis. Kad Romoje būtų asmuo, t.y. teisės subjektas, žmogus privalėjo turėti caput, priklausantį nuo trijų elementų, sudarančių jo esmę. Tai buvo laisvė, pilietybė ir šeimos galvos padėtis. Taigi, kad būtum asmuo, pagal Romėnų teisę, reikėjo būti:
a) Laisvu žmogumi, o ne vergu (status libertatis);
b) Piliečiu, o ne lotynu ar peregrinu (status civitatis);
c) Šeimos galva, o ne paprastu, priklausomu jos nariu (status familiae).
Tokie Romos valstybės gyventojai buvo visiškai teisnūs. Tačiau dėl tam tikrų priežasčių asmuo, turintis visus tris statusus, galėjo vieno, ar jų visų netekti. Tada įvykdavo capitis deminutio – teisnumo sumažėjimas.

Kadangi caput galėjo turėti tik žmonės, kuriems būdingi visi trys elementai (žr. aukščiau), capitis deminutio įvykdavo praradus vieną arba visus šiuos tris elementus. Klasikinio laikotarpio teisininkai skyrė tris teisnumo sumažėjimo laipsnius:
a) Capitis deminutio maxima (civilnė mirtis) įvykdavo praradus laisvės statusą.
b) Capitis deminutio media įvykdavo tada, kai žmogus, išsaugodamas laisvės statusą, netekdavo Romos pilietybės. Tokie atvejai sieti su jo atskyrimu nuo vandens ir ugnies (senovėje), o imperijos laikotarpiu – su tremtimi (deportatio).
c) Capitis deminutio minima mažiausias teisnumo ribojimas, susijęs su status familiae pasikeitimu. Asmuo išsaugojo laisvės ir ilietybės statusą, tačiau iš dalies keitėsi jo padėtis pirmosios šeimos, kuriai priklausė atžvilgiu.
Romėnų teisė, be teisnumo ribojimo capitis deminutio būdu, turėjo ir kitų priežasčių, kurios, tiesiogiai neveikdamas subjekto teisinio statuso, tam tikrai atžvilgiais ribojo jų teisnumą. Reikalauta, kad teisės subjektas būtų garbingas, t.y. turėtų pilietinės garbės. Dėl tam tikrų priežasčių asmenys, praradę pilitinę garbę, užsitraukdavo pilietinę negarbę, ir kai kurios jų teisės buvo ribojamos.

2 pav. Pileitinės negarbės atvejai Senovės Romoje3. FIZINIŲ ASMENŲ VEIKSNUMAS
3.1 Civilinio veiksnumo sąvoka
Be civilinio teisnumo, civilinės teisės subjektams yra būdinga kita savybė – civilinis veiksnumas. Veiksnumas – galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir sukurti civilines pareigas bei jas realizuoti ir atsakyti už savo veiksmus. Kaip ir civilinį teisnumą, civilinį veiksnumą sąlygoja visuomeniniai ekonominiai santykiai, ir jis remiasi teisinėmis normomis. 3.2 Visiškas, santykinis, dalinis veiksnumas

3.2.1 Visiškas veiksnumas
Visiškai veiksnūs asmenys (asmenys nuo 18 metų, taip pat asmenys, sudarę santuoką iki aštoniolikos metų (žr. žemiau 3.4 Civilinio veiksnumo atsiradimas ir išnykimas)) gali savarankiškai atlikti visus veiksmus įgyjant ir realizuojant teises, vykdyti įsipareigojimus, taip pat atsakyti už veiksmus. 3.2.2 Santykinis veiksnumas
 CK 2.8 straipsnis. Nepilnamečių nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų civilinis veiksnumas
1. Nepilnamečiai nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų sandorius sudaro, turėdami tėvų arba rūpintojų sutikimą. Sutikimo forma turi atitikti sudaromo sandorio formą. Sandoriai, sudaryti be atstovų pagal įstatymą sutikimo, galioja, jeigu tokį sutikimą atstovas pagal įstatymą duoda po sandorio sudarymo.
2. Nepilnamečiai nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų, be šio kodekso 2.7 straipsnio 3 dalyje numatytų teisių, turi teisę savarankiškai disponuoti savo pajamomis bei turtu, įgytu už šias pajamas, įgyvendinti autorių teises į savo kūrinius, išradimus, pramoninį dizainą, taip pat sudaryti smulkius buitinius sandorius.
3. Esant pakankamam pagrindui, teismas gali vaikų globos (rūpybos) institucijos ar kitų suinteresuotų asmenų pareiškimu apriboti ar atimti iš nepilnamečio nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų teisę savarankiškai disponuoti savo pajamomis bei turtu.
4. Nepilnamečių nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų teisę padėti į kredito įstaigas indėlius ir jais disponuoti nustato teisės aktai.
5. Nepilnamečiai nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų patys atsako pagal savo sutartines prievoles.
Santykinį veiksnumą turi nepilnamečiai nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų. Šių asmenų civilinio veiksnumo apimčiai būdingi du elementai:
a) Asmenys nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų gali savarankiškai veikti;
b) Jų savarankišką veikimą turi aprobuoti jų tėvai, įtėviai, globėjai.
Nepilnamečių nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų veiksnumui yra būdinga tai, kas numatyta Civilinio kodekso 2.8 straipsnyje. Įstatyme numatytus sandorius jie gali sudaryti savarankiškai, o kitus sandorius – tik savo atstovų pagal įstatymą sutikimu. Nepilanmečio atstovų pagal įsatytmą duodamo sutikimo forma turi atitikti sudaromo sandorio formą. Nepilnamečio nuo 14 iki 18 metų sandoris, sudarytas be savo atstovų pagal įstatymą sutikimo, laikomas negaliojančiu. Antra, jie gali duoti sutikimą sudaryti tokį sandorį, kai šis jau sudarytas ir šitaip jį patvirtinti, jeigu sandoris naudingas nepilnamečiui ir atitinka jo interesus (CK 1.79, 1.88 str.).
Be 2.8 straipsnio 2 dalyje nurodytų sandorių ir 3 dalyje nurodytos teisės, yra specialių CK normų, reglamentuojančių nepilnamečių teisę veikti savarankiškai. Pavyzdžiui, CK 6.726, 6.729 straipsniuose sakoma, kad nepilnametis, sulaukęs 16 metų, savarankiškai sudaro sveikatos priežiūros sutartis ir gali būti gydomas tik esant jo sutikimui, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis.
Turėdamas duomenų, kad nepilnametis nuo 14 ir 18 metų amžiaus švaisto savo turtą (pvz., perka narkotikus, alkoholinius gėrimus, dalyvauja azartiniuose lošimuose ir pan.), teismas gali riboti arba atimti iš jo teisę savarankiškai sudaryti bet kuriuos sandorius. Nepilnametis, kurio teisę sudaryti sandorius apriboja teismas priimdamas sprendimą, visus sandorius gali sudaryti tik savo atstovų pagal įstatymą sutikimu. Nepilnamečio, iš kuio tokia teisė apskritai atimta, turtą tvarko jo atstovai pagal įstatymą, o jis jokių sandorių sudaryti negali. Asmeniui sulaukus 18 metų visi ribojimai automatiškai baigiasi be specialaus teismo sprendimo.
Skirtingai nei nepilnamečiai iki 14 metų, nepilanmečiai nuo 14 iki 18 metų amžiaus pagal savo sutartines prievoles atsako savarankiškai. Tačiau jei toks nepilnametis sudarė sandorį savo atstovų pagal įstatymą sutikimu arba jie tokiam sandoriui pritarė, kai šis jau buvo sudarytas, ir nepilnametis neturi turto, kurį būtų galima išieškoti, o kreditorius yra sąžiningas, tai taikant analogiją CK 6.276 straipsnio 2-3 dalis galima nepilnamečio atstovų pagal įstatymą subsidiari civilinė atsakomybė. 3.2.3 Dalinis veiksnumas
Kalbant apie mažamečių asmenų iki keturiolikos metų civilinį subjektiškumą, literatūroje ilgą laiką buvo teigiama, kad jie yra visiškai neveiksnūs, o įstatymas tik leidžia kai kurias išimtis iš šios bendtos taisyklės, suteikdamas jiems ribotas teisines galimybes dalyvauti civilinėje apyvartoje. Tačiau būtų neteisinga nepilnamečius iki keturiolikos metų civilinio veiksnumo požiūriu prilyginti asmenims, teisine tvarka pripažintiems neveiksniais dėl psichinės ligos ar silpnaprotystės. Nepilnamečiai iki keturiolikos metų turi, nors ir labai mažos apimties, civilinį veiksnumą. Tai – dalinis veiksnumas. Civiliniame kodekse nors ir pabrėžiama, kad už nepilnamečius sandorius jų vardu sudarinėja tėvai, įtėviai arba globėjai, čia pat nurodomos išimtys (2.7 str. 3 d.). Taigi kalbėti apie visišką nepilnamečių neveiksnumą nėra teisinga.

 CK 2.7 straipsnis. Nepilnamečių iki keturiolikos metų civilinis veiksnumas
1. Už nepilnamečius iki keturiolikos metų sandorius jų vardu sudaro tėvai arba globėjai.
2. Tėvai ar globėjai, sudarydami ir vykdydami sandorius, privalo veikti išimtinai dėl nepilnamečio interesų. Tėvų ir globėjų teises ir pareigas tvarkant nepilnamečių turtą nustato šio kodekso trečiosios knygos normos.
3. Nepilnamečiai iki keturiolikos metų turi teisę savarankiškai sudaryti smulkius buitinius sandorius, sandorius, susijusius su asmeninės naudos gavimu neatlygintinai, taip pat sandorius, susijusius su savo uždirbtų lėšų, atstovų pagal įstatymą ar kitų asmenų suteiktų lėšų panaudojimu, jeigu šiems sandoriams nėra nustatyta notarinė ar kita speciali forma.
4. Pagal nepilnamečio iki keturiolikos metų sutartines prievoles atsako jo atstovai pagal įstatymą, jeigu neįrodo, kad prievolė buvo pažeista ne dėl jų kaltės.
5. Jeigu nepilnamečio iki keturiolikos metų sudarytas sandoris nepripažintas negaliojančiu, tai, šiam asmeniui tapus visiškai veiksniam, kita sandorio šalis gali raštu kreiptis į tapusią veiksnią sandorio šalį ir prašyti per kreipimesi nustatytą terminą, kuris negali būti trumpesnis nei vienas mėnuo, patvirtinti sandorį. Jeigu per nustatytą terminą asmuo neatsako, kad jis sandorio netvirtina, laikoma, kad jis sandorį patvirtino.
Iki 14 metų asmuo laikomas visiškai neveiksniu, todėl negali savarankiškai įgyvendinti savo teisių, išskyrus įstatymo nustatytas išimti (CK 2.7 str. 3-5 d.). Nepilnamečio iki 14 metų vardu veikia ir sandorius sudaro jo atstovai pagal įstatymą – tėvai ar globėjai.
Yra nustatyta bendra nepilnamečių iki 14 metų atstovų pagal įstatymą pareiga, sudarant ir vykdant sandorius nepilnamečių vardu bei tvarkant kitokius turtinius ar asmeninius neturtinius nepilnamečio reikalus, veikti tik nepilnamečio interesais (CK 2.7 str. 2 d.).
Egzistuoja CK 2.7 str. 1 d. išimtis ir atvejai, kada nepilnamečiai laikomi iš dalies veiksniais ir atitinkamai kokius sandorius gali atlikti savarankiškai. Svarbu suvokti CK įvardintas sąvokas:
 „smulkūs buitiniai sandoriai“ – sandoriai, kurie apima maisto produktų, kanceliarinių prekių, knygų, laikraščių įsigijimą, kai sandorio kaina nedidelė ir atsiskaitoma grynaisiais pinigais iš karto, sudarant sandorį. Vertinant, ar sandoris yra smulkus buitinis, taip pat būtina atsižvelgti įkonkrečios byos aplinkybes, susiklosčiusius faktinius santykius ir panašiai.
 „sandoriai, susiję su asmeninės naudos gavimu neatlygintinai“ – sandoriai, kurie apima dovanų priėmimą, uzufrukto nustatymą nepilnamečiui, sutikimas, kad nepilnametį neatlygintinai mokytų ir pan.
 „kitokia speciali norma“ – apima paprasta rašytine forma sudaromus sandorius, kuriems privaloma teisinė registracija.
Nors kai kuriuos sandorius nepilnamečiams leidžiama savarankiškai sudaryti ir iki 14 metų, tačiau už šių sandorių neįvykdymą atsako ne nepilnamečiai, bet jų atstovai pagal įstatymą. Tokia nuostata įteisinta todėl, kad mažamečiui netaikytinas kaltės kriterijus. Tėvų ir globėjų kaltė šuo atveju pasireiškia nepakankama nepilnamečių priežiūra ir kontrole. Todėl nesant jų kaltės gali įrodyti tik objektyvu.s negalėjimas vykdyti savo pareigų.3.3 Civilinio veiksnumo atsiradimas
 CK 2.5 straipsnis. Fizinių asmenų civilinis veiksnumas
1. Fizinio asmens galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir susikurti civilines pareigas (civilinis veiksnumas) atsiranda visiškai, kai asmuo sulaukia pilnametystės, t. y. kai jam sueina aštuoniolika metų.
2. Tais atvejais, kai įstatymai leidžia fiziniam asmeniui sudaryti santuoką anksčiau, nei sueis aštuoniolika metų, asmuo, kuriam nėra suėjęs šis amžius, įgyja visišką civilinį veiksnumą nuo santuokos sudarymo momento. Jeigu vėliau ši santuoka nutraukiama ar pripažįstama negaliojančia dėl priežasčių, nesusijusių su santuokiniu amžiumi, nepilnametis įgyto visiško veiksnumo nenustoja.

Skirtingai nuo teisnumo, veiksnumo atsiranda ne gimus, o sukakus tam tikram amžiui, kai žmogus gali tinkamai vertinti savo veiksmus, suprasti jų reikšmę ir atsakyti už teisės pažeidimo padarinius. Kitaip tariant, veiksnumas priklauso nuo gebėjimo laisvai reikšti savo valią, o tai susiję ne tik su amžiumi, bet ir su kitais veiksniais (liga, psichikos būkle, kai kuriais veiksmais ir t.t.). Lietuvoje įstatymas numato, kad visiškas civilinis veiksnumas atsiranda asmeniui sulaukus pilnametystės, t.y., suėjus aštuoniolikai metų. Toks asmuo visiškai supranta savo poelgių reikšmę. Jis yra visiškai veiksnus. Tačiau kartais visiškas veiksnumas gali atsirasti ir nesulaukus aštuoniolikos metų. 3.3.1 Emancipacija
 CK 2.9 straipsnis. Nepilnamečių pripažinimas veiksniais (emancipacija)
1. Nepilnametis, sulaukęs šešiolikos metų, jo tėvų, globos (rūpybos) institucijų, jo rūpintojo ar jo paties pareiškimu gali būti teismo tvarka pripažintas visiškai veiksniu (emancipuotas), jeigu yra pakankamas pagrindas leisti jam savarankiškai įgyvendinti visas civilines teises ar vykdyti pareigas. Visais atvejais, kad nepilnametis būtų pripažintas visiškai veiksniu, reikalingas paties nepilnamečio sutikimas.
2. Teismas gali nepilnamečio tėvų, rūpintojo ar globos (rūpybos) institucijų pareiškimu panaikinti tokį visiško veiksnumo pripažinimą, jeigu nepilnametis, savarankiškai įgyvendindamas savo teises ar vykdydamas pareigas, daro žalos savo ar kitų asmenų teisėms ar teisėtiems interesams.

Šiuo straipsniu įtvirtintas naujas, iki tol Lietuvos teisei buvęs nežinomas emancipacijos institutas. Emancipacija yra vienas iš pagrindų nepilnametį, sulaukusį šešiolikos metų, pripažinti visisškai veiksniu. Tačiau turi būti patenkintos straipsnyje nurodytos emancipavimo sąlygos:
a) Nepilnametis turi būti sulaukęs šešiolikos metų;
b) Yra jo noras (sutikimas) pripažinti jį visiškai veiksniu;
c) Įrodymai patvirtina, kad nepilnametis yra visiškai savarankiškas, sugeba tvarkyti savo turtą.
Įrodymais, patvirtinančiais visišką nepilnamečio savarankiškumą, gali būti:
• Jo darbas pagal sutartį;
• Protingas darbo užmokesčio panaudojimas;
• Savarankiškas vertimasis ūkine komercine veikla;
• Kitokių savarankiškų pajamų ar turto turėjimas ir protingas jų naudojimas.
Į teismą dėl emancipavimo besikreipiančiui pilnamečiui emancipuoti jo tėvų ar rūpintojo sutikimo nereikia, tačiau visais atvejais teismas, nagrinėdamas tokias bylas, turi išklausyti nepilnamečio tėvų, rūpintojo nuomonę. Nagrinėjant tokias bylas, taip pat turėtų dalyvauti valstybinė vaiko teisių institucija ir pateikti savo išvadą.
Jeigu nepilnametis emancipuojamas (pripažįstamas veiksniu), atsiranda teisinių padarinių, numatytų CK 2.5 straipsnio pirmoje dalyje. Tai reiškia, kad toks nepilnametis įgijęs visišką civilinį veiksnumą. Tačiau emancipuotas nepilnametis neįgyja tų teisių ir pareigų , kurių atsiradimą viešoji ar privatinė teisė sieja su tam tikro amžiaus siejimu. Pavyzdžiui, emancipuotam asmeniui neatsiranda pareogps atlikti privalomą karinę tarnybą (1996 m. spalio 22 d. Karo prievolėsįstatymo 6 str.) jis neįgyja rinkimų teisės (Konstitucijos 34 str. 1 d.); teisės vairuoti transporto priemonę (2000 m. spalio 12 d. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 str.), teisės pakeisti lytį (CK 2.27 str.). Emancipuotam asmeniui taip pat taikomas CK 3.14 straipsnyje numatytas santuokinis amžius todėl, norėdamas sudaryti santuoką iki sueinant 18 metų, ji sturi gauti teismo leidimą. Emancipuotas asmuo taip pat negali būti įvaikintojas, globėjas ir rūpintojas.
Numatyta galimybė teismo tvarka panaikinti nepilnamečio, dar nesulaukusio 18 metų,
emancipaciją. Pagrindas panaikinti emancipaciją – faktai, patvirtinantys, kad nepilnametis nesugeba savarankiškai tvarkyti savo turto ir kitokių reikalų, naudoja savo turtą neprotingai (švaisto jį, vartoja narkotikus, girtuokliauja, lošia azartinius lošimus ir t.t.) ir šitaip daro žalą savo ir kitų asmenų (pvz., kreditorių, asmenų, kuriuos jis privalo išlaikyti, ir pan.) teisėms ir teisėtiems interesams. Emancipacijos panaikinimas galioja tik ateity ir neturi grįžtamosios galios. Todėl visi sandoriai, kuriuos emancipuotas asmuo sudarė, iki panaikinta jo emancipacija, galioja. Tačiau teismas, gavęs pareiškimą dėl emancipacijos panaikinimo, esant pagrindo gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pavyzdžiui, uždrausti nepilnamečiui sudaryti tam tikrus sandorius. Teisę kreiptis į teismą dėl emancipacijos panaikinimo turi tik 2.9 straipsnyje nurodyti asmenys, taip pat prokuroras. 3.4 Civilinio veiksnumo išnykimas
 CK 2.10 straipsnis. Fizinio asmens pripažinimas neveiksniu
1. Fizinis asmuo, kuris dėl psichinės ligos arba silpnaprotystės negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, gali būti teismo tvarka pripažintas neveiksniu. Neveiksniam asmeniui yra nustatoma globa.
2. Pripažinto neveiksniu asmens vardu sandorius sudaro jo globėjas. Globėjo teises ir pareigas nustato šio kodekso trečiosios knygos normos.
3. Jeigu pripažintas neveiksniu asmuo pasveiksta arba jo sveikata labai pagerėja, teismas pripažįsta jį veiksniu. Įsiteisėjus teismo sprendimui, tokiam asmeniui nustatyta globa panaikinama.
4. Prašymą pripažinti asmenį neveiksniu turi teisę paduoti to asmens sutuoktinis, tėvai, pilnamečiai vaikai, globos (rūpybos) institucija arba prokuroras. Jie taip pat turi teisę kreiptis į teismą dėl asmens pripažinimo veiksniu.

Veiksnumas, kaip ir teisnumas pasibaigia asmeniui mirus. Tačiau daugeliu atvejų žmogus gali netekti veiksnumo ir būdamas gyvas. Civiliniame kodekse nurodomi du medicininiai asmens pripažinimo neveiksniu kriterijai:
 asmens psichikos liga ar silpnaprotystė (nustato tik teismo psichiatrinė eksertizė);
 asmens galėjimas suprasti savo veiksmų prasmę ir juos valdyti.
Paaiškėjus, kad asmuo negali protingai tvarkyti savo reikalų dėl psichinės būklės sutrikimo, įstatymo numatyta tvarka jis gali būti teismo pripažįstamas neveiksniu. Asmuo gali būti pripažįstamas neveiksniu dėl psichinės ligos arba silpnaprotystės, trukdančių jam suprasti savo veiksmus ir juos valdyti. Čia išryškėja tai, kad ne bet kuris psichikos sutrikimas ar silpnaprotystė yra tokios formos, kad dėl jų negalima suvokti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Šitoks faktas turi būti patvirtintas teismo psichiatrinės ekspertizės išvadoje ir pripažinti asmenį neveiksniu (atsižvelgdamas į teismo psichiatrinės ekspertizės išvadas) gali tik teimas. Todėl eksperto negalima klausti, asmuo yra veiksnus ar ne. Bylos dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu nagrinėjamos ypatingąja teisena.

Pilietį pripažinus neveiksniu, jam suteigiama globa. Jo vardu sandorius sudarinėja (ir įgyvendina kitas jo teises) globėjas. Globėjas ar prokuroras turi teisę pareikšti ieškinį dėl sandorio, kurį sudarė pripažintas neveikniu asmuo, pripažinimo negaliojančiu. Tačiau globėjas tokį sandorį gali patvirtinti, jei jis naudingas neveiksniam asmeniui, t.y. tokie sandoriai nėra laikomi niekiniais. Už neveiksnaus asmens sutartines ir deliktines prievoles atsako jo globėjas, jeigu neįrodo, kad žala padaryta ne dėl jo kaltės. Jeigu po to, kai padaryta žala, asmuo pripažįstamas veiksniu, globėjo pareiga atlyginti žalą išlieka. Neveiksnaus asmens žala taip pat gali būti atlyginta iš jo turto, jeigu globėjas miršta ar neturi pakankamai turto atlyginti žalą.
Neveiksniam asmeniui pasveikus arba labai pagerėjus jo sveikatos būklei, jis gali būti teismo pripažintas veiksniu. Į teismą dėl asmens pripažinimo veiksniu turi teisę kreiptis tie patys asmenys kaip ir turintieji teisę pateikti prašymą dėl asmens pripažinimo neveiksniu (turinčių tokią teisę asmenų sąrašas yra baigtinis ir negali būti aiškinamas plečiant). Pripažinus asmenį veiksniu, jam skirta globa panaikinama.

Kol asmuo atitinkama tvarka nėra pripažintas neveiksniu, laikoma, kad jis veiksnus.
 CK 2.13 straipsnis. Neveiksnių fizinių asmenų nuolatinė gyvenamoji vieta
1. Neveiksnaus fizinio asmens nuolatine gyvenamąja vieta pripažįstama jo globėjo nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu globėjas ir globotinis gyvena toje pačioje valstybėje.
2. Jeigu neveiksnus fizinis asmuo gyvena kitoje valstybėje negu jo globėjas ir toje valstybėje yra neveiksnaus asmens asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centras, laikoma, kad jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra toje valstybėje.

Neveiksnaus pilnamečio nuolatine gyvenamąja vieta laikoma jo globėjo nuolatinė gyvenamoji vieta. Tačiau ši taisyklė taikoma tik jeigu globotinis ir globėjas gyvena toje pačioje valstybėje.

CK 3.243 straipsnio 4 dalyje nereikalaujama, kad neveiksnaus piln.amečio globėjas gyventų kartu su globotiniu. Todėl neveiksnaus asmens, kurio globėjas gyvena kitoje valstybėje nei jo globotinis, nuolatine gyvenamąja vieta laikoma esantivalstybėje, kur gyvena neveiksnus asmuo, jeigu ta valstybė yra jo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centras. Tokia padėtis sunkiai įsivaizduojama praktiškai, bet teoriškai galima. Pavyzdžiui, neveiksnus asmuo gyvena Lietuvoje, o jo globėjas – JAV ir samdo kitus asmneis, kurie prižiūri neveiksnų asmenį. Tokiu atveju pripažintina, kad neveiksnaus asmens nuoaltinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje.

 CK 2.11 straipsnis. Fizinių asmenų civilinio veiksnumo apribojimas
1. Fizinių asmenų civilinis veiksnumas gali būti apribotas teismo tvarka, jeigu jie piktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais, narkotikais, narkotinėmis ar toksinėmis medžiagomis. Kai asmens veiksnumas apribojamas, jam yra nustatoma rūpyba. Rūpintojo teises ir pareigas nustato šio kodekso trečiosios knygos normos.
2. Asmuo, kurio veiksnumas apribotas, gali sudaryti sandorius dėl disponavimo turtu, taip pat atsiimti darbo užmokestį, pensiją ar kitų rūšių pajamas ir disponuoti jais tik turėdamas rūpintojo sutikimą, išskyrus smulkius buitinius sandorius. Be rūpintojo sutikimo asmuo, kurio veiksnumas apribotas, negali:
1) skolinti ir skolintis pinigų, jeigu suma didesnė kaip du vidutiniai mėnesiniai darbo užmokesčiai (bruto);
2) garantuoti ar laiduoti už kitą asmenį;
3) sudaryti savo turto perleidimo ar teisę į šį turtą suvaržančius sandorius;
4) sudaryti arbitražinį susitarimą;
5) pareikšti ieškinį, susijusį su ta jo civilinio veiksnumo dalimi, kur jo veiksnumas apribotas;
6) priimti arba atsisakyti priimti palikimą;
7) sudaryti statinio (buto) statybos ar kapitalinio remonto rangos sutartį;
8) sudaryti savo turto nuomos ar panaudos sutartį.
3. Teismas gali nustatyti, kad rūpintojo sutikimas taip pat reikalingas sudaryti ir kitiems šio straipsnio 2 dalyje nenumatytiems sandoriams.
4. Išnykus aplinkybėms, dėl kurių asmens veiksnumas buvo apribotas, teismas panaikina asmens veiksnumo apribojimą. Įsiteisėjus teismo sprendimui, asmeniui nustatyta rūpyba panaikinama.
5. Pilnametis ribotai veiksnus asmuo asmeniškai atsako pagal savo sutartines ir nesutartines prievoles.
6. Prašymą apriboti asmens civilinį veiksnumą turi teisę paduoti to asmens sutuoktinis, tėvai, pilnamečiai vaikai, globos (rūpybos) institucija arba prokuroras. Kreiptis į teismą dėl veiksnumo apribojimo panaikinimo turi teisę taip pat ir asmuo, kurio veiksnumas apribotas.
7. Santykiams, susijusiems su neveiksnaus ar ribotai veiksnaus fizinio asmens turtinių ir neturtinių teisių įgyvendinimu ir gynimu, mutatis mutandis taikomi šio kodekso trečiosios knygos VII dalies straipsniai.
Fizinio asmens veiksnumo ribojimo pagrindas – piktnaudžiavimas alkoholiniais gėrimais, narkotikais, narkotinėmis ar toksinėmis medžiagomis, tačiau nereikalaujama, kad toks asmuo būtų baustas administracine tvarka. Be nustatytų bendrųjų , egzistuoja specialių normų, kurios numato galimybę laikinai riboti asmens turtines teises. Jos nustatytos CK 3.34 straipsnyje. Kitokie neprotingi asmens veiksmai, pavyzdžiui, liguistas polinkis į azartinius lošimus, kitoks neracionalus savo lėšų švaistymas, nėra pagrindas riboti asmens veiksnumą. Sąvoka „piktnaudžiavimas“ reiškia nuolatinį, pastovų, neprotingą, besaikį alkoholio, narkotikų ar toksinių medžiagų vartojimą, t.y. tokį, kuris daro žmogų nuo jų priklausomą. Prireikus nustatyti tokios asmens priklausomybės faktą teismas gali skirti teismo narkologinę ekspertizę. Pripažintam ribotai veiksniu asmeniui nustaoma rūpyba ir teismo sprendimu skiriamas rūpintojas.

Asmuo, kurio veiksnumas apribotas, savarankiškai gali sudaryti tik smulkius buitinius sandorius, pavyzdžiui, nusipirkti maisto prekių, drabužių ir panašiai. Sudaryti kitokius sandorius, taip pat atsiimti darbo užmokestį, penciją, autorinį atlyginimą, kitokias pajamas ir jomis disponuoti jis gali tik rūpintojo sutikimu pagal formą, atitinkančią sa.ndorio sudarymo formą. Civiliniame kodekse pateiktas sandorių, kuriems sudaryti būtinas rūpintojo sutikimas, sąrašas nėra baigtinis, teismui leidžiama jį plėsti. Apribojus asmens veiksnumą ribojamos tik jo turtinės teisės, todėl toks asmuo gali savarankiškai įgyvendinti teises, nesusijusias su turtinėmis teisėmis, pvyzdžiui, sudaryti santuoką.
Asmens, kurio veiksnumas apribotas teismo sprendimu, be rūpintojo sutikimosudarytas sandoris yra nuginčijamas. Ieškinį dėl tokio sandorio pripažinimo negaliojančiu gali pareikšti rūpintojas arba prokuroras. Tačiau sandorį, naudingą asmeniui, kurio veiksnumas yra apribotas, rūpintojas gali patvirtinti. Asmuo, kurio veiksnumas apribotas, asmeniškai atsako pagal savo sutartines ir deliktines prievoles. Laikomasi nuomonės, kad ribotai veiksnus asmuo geba suvokti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti. Todėl rūpintojas už tokio asmens veiksmus neatsako. Tuo ribotai veiksnūs asmenys skirasi nuo neveiksnių.
Asmeniui, nustojusiam piktnaudžiauti alkoholiniais gėimais, narkotinėmis ar toksinėmis medžiagomis, teismas gali panaikiti veiksnumo ribojimą. Su prašymu į teismą panaikinti veiksnumo ribojimą gali kreiptis pats asmuo, taip pat Civiliniame kodekse (2.11 str. 6 d.) išvardinti asmenys. Ten pat pateiktas sąrašas yra baigtinis.
Yra nustatyta, kad teismo sprendimu pripažinto neveiksniu ar ribotai asmens teisės įgyvendinamos ir ginamos pagal CK trečiosios knygos VII dalies normas, reglamentuojančios globą ir rūpybą. Globėjo teisės ir pareigos, susijusios su neveiksnaus asmens turto administravimu, taip pat reglamentuojamos CK 4.236-4.252 straipsniuose. 3.5 Civilinis veiksnumas senovės Romoje
Kad Romos pilietis galėtų naudotis visomis teisės teikiamomis gėrybėmis, vien teisnumo neužteko. Teisnumas paprastai reiškia galimybę turėti subjektinę teisę, o kad tą teisę būtų galima įgyvendinti, reikėjo antrosios sąlygos – veiksnumo. Šiuolaikinėje civilinės teisės teorijoje veiksnumas suprantamas kaip piliečio galėjimas savo veiksmais įgyti civilinių pareigų. Nors romėnų teisėje veiksnumo sąvoka ir nebuvo aiškiai apibrėžta, praktiniame gyvenime ji, kaip ir teisnumo sąvoka vartota plačiau.

Kaip ir šiais laikais, Senovės Romoje civilinis veiksnumas atsirasdavo sukakus tam tikram amžiui. Pagal amžių visi žmonės buvo skirstomi į tris grupes:
a) Vaikai iki 7 metų (infantes) – visiškai neveiksnūs;
b) 7-12 metų mergaitės ir 7-14 metų berniukai (impuberes) – nepilnamečiai, turėję ribotą veiksnumą. Galėjo sudaryti tik smulkius sandorius, priimti mažas dovanas, pirkti nebrangius daiktus, sudaryti nedidelės vertės daiktų mainų sandorius. Prireikus sudaryti sandorius dėl teisės perleidimo arba pareigų įgijimo, tokie asmenys turėjo gauti globėjo leidimą, o šis jį duodavo sudarant sandorį. Sandoris, sudarytas be globėjo sutikimo, įpareigojo nepilnametį tik tiek, kiek šis gavęs pagal jį naudos.
c) Mergaitės nuo 12 metų ir berniukai nuo 14 metų – laikyti pilnamečiais ir veiksniais. Iš esmės jie galėjo sudaryti bet kokius sandorius. Tačiau paaiškėjus, kad jų sudarytas sandoris aiškiai nenaudingas, jie galėjo prašyti pretorių pripažinti jį negaliojančiu ir grąžinti šalis į pirmykštę padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo (restitucija).
Siekiant išvengti civilinių teisinių santykių neapibrėžtumo, nuo II a. Pilnamečiams iki 25 metų amžiaus suteikta teisė prašyti skirti jiems kuratorių, kuris, turėdamas daugiau gyvenimo patirties, padėtų dalyvauti civilinėje apyvartoje, saugodamas jų turtinius interesus. Kuratoriaus paskyrimas asmenims, nesulaukusiems 25 metų amžiaus, ribojo jų veiksnumo. Jie galėjo sudaryti sandorius tik kuratoriaus sutikimu. Kuratoriaus sutikimo nereikėjo testamentui ir santuokai sudaryti. Sulaukus 25 metų, bet kokie veksnumo ribojimai išnykdavo, asmenys tapdavo visiškai veiksnūs, jeigu nebuvo kitų veiksnumą ribojančių veiksnių.
Asmenų fiziniai ir psichikos trūkumai taip pat turėjo įtakos jų veiksnumui. Tačiau fiziniai trūkumai taip pat turėjo įtakos jų veiksnumui. Tačiau fiziniai trūkumai labai nedaug veikė teisės subjektų veiksnumą. Tai daugiausiai priklausė nuo teisės nustatytų tam tikrų sandorių sudarymo formos. Pavyzdžiui, sandorių, kuriems sudaryti būtinas abiejų šalių valios išreiškimas žodine forma (stipuliacija), negalėjo sudaryti kurčnebyliai. Jie negalėjo dalyvauti ir legisakcioniniame (civiliniame) procese, nes pirmojoje proceso stadijoje turėjo būti iškilmingi tam tikri abiejų besiginčijančių šalių pareiškimai.
Kur kas didesnį poveikį asmens veiksnumui turėjo psichikos būklė. Silpnapročiai ir psichikos ligoniai visą ligos laiką laikyti visiškai neveiksniais ir negalėjo sudaryti jokių sandorių.
Gerokai ribotas ir eikvotojų veiksnumas. Romėnai teigė, kad žmonės, be saiko disponuojantys savo turtu, negali suvokti ir savo veiksmų reikšmės, todėl jiems nereikia leisti laisvai to daryti. Eikvotojams skirtas rūpintojas – jis privalėjo rūpintis jų turto apsauga. Be paskirto rūpintojo leidimo eikvotojas negalėjo sudarinėti turto perleidimo sandorių. Be rūpintojo sutikimo eikvotojas galėjo tik įgyti turto.
Neigiamos įtakos veiksnumui turėjo ir pilietinė negarbė.
Per visą Romos valstybės gyvavimo laiką romėnų teisė praktiškai nesulygino moters ir vyro teisinės padėties. Respublikos laikotarpiu moteris priklausė nuo vyro, tėvo ar kitų giminių, buvo jų valdžioje ir turėjo labai ribotą teisnumą bei veiksnumą, principato laikotarpiu nustatyta, kad suaugusi moteris, nepriklausanti nuo vyro arba tėvo, gali savarankiškai sudaryti sandorius dėl savo turto. Tačiau ji negalėjo įsipareigoti atsakyti už kitų skolas. Justinianas gerokai sumažino moters teisinio statuso ribojimų, bet ne be jo sutikimo Digestuose užrašyta, kad., pagal daugelį romėnų teisės nuostatų, moterų padėtis blogesnė negu vyrų.3.6 Civilinio teisnumo ir veiksnumo neribotumas
 CK 2.6 straipsnis. Neleistinumas apriboti fizinių asmenų civilinį teisnumą ar veiksnumą įstatymuose nenumatytais pagrindais
1. Civilinis teisnumas ar veiksnumas niekam negali būti apribojamas kitaip, kaip tik įstatymų numatytais pagrindais ir tvarka.
2. Sandoriai, valstybės ar savivaldybių institucijų ir pareigūnų aktai, kuriais apribojamas civilinis teisnumas ar veiksnumas, negalioja, išskyrus atvejus, kai tokius sandorius ar aktus leidžia įstatymai.
Kadangi galimybę turėti vienas ar kitas subjektines civilines teises garantuoja valstybė, niekas negali atimti ar apriboti civilinių teisių, tik pati vastybė numatytais atvejais ir tvarka gali tai padaryti. Civilinio kodekso 2.6 straipsnis neleidžia net pačiam piliečiui apriboti savo teisnumo. Įstatymai numato numato laikiną teisnumo apribojimą, bet pilietis negali būti visiškai neteisnus. Tik teismo nuosprendžiu piliečiui gali būti atimta galimybė turėti vienas ar kitas civilines teises. Teisnumo apriboimo (teisės eiti tam tikras pareigas atėmimas, draudimas dirbti tam tikrą darbą) atvejai numatyti baudžiamuosiuose įstatymuose.

Pagal Civilinį kodeksą piliečių teisnumas atsiranda jam gimus, tačiau daugeliu atvejų įstatymas gina ir pradėto, bet dar negimusio vaiko interesus (žalos atlyginimas nukentėjusio mirties atveju, sprendžiant paveldėjimo klausimus). Tačiau mūsų civiliniai įstatymai negimusių vaikų nelaiko teisės subjektais. Pavyzdžiui, jei vaikas gimsta negyvas, civilinės teisės požiūriu, šis faktas neturi reikšmės.

Civilinis piliečių teisnumas pasibaigia jiems mirus. Tai reiškia, kad teisnumas nepriklauso nuo žmogaus amžiaus ar mirties priežasties.3.7 Gyvenamoji vieta
 CK 2.12 str., 2.13 str. (žr. aukščiau 3.4 Civilinio veiksnumo išnykimas), 2.14 str., 2.15 str., 2.16 str., 2.17 str.

Civiliniams teisiniams santykiams svarbią reikšmę turi tikslus jų subjektų gyvenamosios vietos nustatymas. Kiekvieno asmens gyvenimas, jo darbinė, politinė, visuomeninė veikla yr susiję su tam tikra gyvenamąja vieta. Gyvenamoji vieta turi svarbią reikšmę įgyvendinant vienas ar kitas teises ir pareigas, atsirandančias iš konkrečių teisinių santykių. Pavyzdžiui, jeigu įstatyme ar sutartyje nenumatyta prievolių įvykdymo vieta, tai pagal CK dauguma prievolių tri būti įvykdytos skolininkogyvenamojoje vietoje, o pinigines prievoles – kreditoriaus gyvenamojoje vietoje prievolės atsiradimo momentu. Civilinio proceso teisėje galioja bendra taisyklė – ieškinys pareiškiamas teisme pagal atsakovo gyvenamąją vietą.
Gyvenamąja vieta laikoma ta vieta, kurioje fiznis asmuonuolat arba daugiausiai gyvena. Taigi gyvenamoji vieta nustatoma ne pagal jo darbo ar turto buvimo vietą, o pagal tai, kur jis nuolat arba daugiausiai gyvena, t.y. daugiau, nei kitose vietose. Kiekvienas fizinis asmuo turi tik vieną gyvenamąją vietą, kurią pats laisvai pasirenka, laisvai gali pakeisti, realizuodamas savo teisę pasirinkti gyvenamąją vietą. Ją pasirenkant pasireiškia veiksnaus žmogaus valia. Numatydamas bendrą gyvenamosios vietos nustatymo taisyklę, įstatymų leidėjas įtvirtina ir specialiąją mažamečių ir visiškai neveiksnių asmenų gyvenamosios vetos nustatymo taisyklę. Nepilnamečių iki keturiolikos metų ir globojamų asmenų gyvenamąja vieta yra laikoma atitinkamai jų tėvų, įtėvių arba globėjų gyvenamoji vieta. Taigi šių asmenų gyevenamąja vieta laikoma jų įstatyminių atstovų gyvenamoji vieta.
Nepilnamečių nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų gyvenamoji vieta nesiejama su jų tėvų ir rūpintojų gyvenamąja vieta. Išvada, kad nepilnamečiai nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų, kaip ir visisškai veiksnūs piliečiai, turi galimybę patys pasirinkti gyvenamąją vietą.IŠVADOS
Civilinio teisnumo ir veiksnumo kategorijos turi daug bendrų bruožų, tačiau tai yra dvi skirtingos teisinės kategorijos. Taigi:
• teisnumo sąvoka apibrėžia tai, ką gali turėti teisės subjektas
• veiksnumas apibrėžia visų pirma tai, ką gali susikurti teisės subjektas savo veiksmais
Tokiais veiksmais gali būti įstatyme tiesiogiai numatyti (arba nenumatyti) veiksmai. Civilinio veiksnumo, kaip aktyvios subjekto veiklos, kategorija nepaprastai glaudžiai siejasi su civiliniu teisnumu. Galima sakyti, kad
• civilinio veiksnumo pagrindas yra civilinis teisnumas
Jeigu į civilinio teisnumo turinį neįeina galimybė įgyti vieną ar kitą subjektinę teisę, tai nepaisant jokių asmens pastangų, jis netaps tos subjektinės teisės turėtoju.
• civilinį veiksnumą gali turėti ne visi asmenys.
Asmuo gali būti veiksnus tik tada, kai jis sugeba protingai veikti ir sąmoningai suprasti savo poelgius bei jų pasekmes. Todėl veiksnumas tiesiogiai priklauso nuo psichinio išsivystymo, intelekto ir valios brandos laipsnio, gebėjimo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti. Be to, įstatymas veiksnumą sieja su tam tikru amžiumi. Jeigu asmuo veiksnus, tai reiškia, kad jis fiziškai ir protiškai yra subrendęs, gali savarankiškai dalyvauti politiniame ir visuomeniniame gyvenime, savarankiškai atlikti įvairius juridinius veiksmus ir, be abejo, atsakyti už savo poelgius.
• amžius ir psichinė būklė teisnumui neturi jokios įtakos
• veiksnumui šie faktoriai turi lemiamą įtaką
Būtent laikantis amžiaus ir medicininio kriterijaus, įstatymų leidėjas ir diferencijuoja fizinių asmenų civilinio veiksnumo apimtį.
• Teisnus asmuo gali būti ir neveiksnus, o veiksnus asmuo visada yra teisnus.LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Nekrošius I. Romėnų teisė/ I. Nekrošius, V. Nekrošius, S. Vėlyvis. Vilnius, 1999. 63-64,88 – 93 p. ISBN 9986-567-26-2.
2. Civilinė teisė/ P. Vitkevičius, S. Vėlyvis, V. Mikelėnas ir kt. Kaunas, 1997. 125-138 p. ISBN 9986-9099-1-0
3. Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso komentarai. Antroji knyga. Asmenys/ V. Mikelėnas, G.Bartkus, V. Mizaras ir kt. Vilnius, 2002. 15-40, 44 p. ISBN 9986-567-73-4
4. Lietuvos statutai ir jų priedai. Iš Lietuvių kalba ir literatūros istorija [interaktyvus]. [žiūrėta 2006-02-03]. Prieiga per internetą: .

Leave a Comment