Valdymo forma yra sistema, pagal kurią valdoma valstybė. Praktikojenaudojamos ir siūlomos daugybė įvairių valdymo formas apibūdinančių sąvokų.Žemiau pateikiamas daugiausiai vartojamų valdymo formų sąrašas.Pastebėkite, kad praktikoje galima suderinti keletą paprastų valdymo formųvienoje valstybėje.Anarchizmas • Anarchokapitalizmas • Ekoanarchizmas • Ekofeminizmas • Libertarinis socializmasAutokratija ir diktatūra • Despotizmas • Karinė chunta • KleptokratijaMonarchija • Absoliutinė monarchija • Konstitucinė monarchija (konstitucinės monarchijos paprastai nėra autokratiškos, nors ir išsivysčiusios iš autokratinių formų) • Paveldimoji monarchija • Renkamoji (elekcinė) monarchijaDemokratija • Tiesioginė demokratija • Dalyvavimo demokratija • Atstovaujamoji demokratija • Westminsterio sistema • Parlamentinė sistema • Konsensuso vyriausybė • Socialinė demokratija • Prezidentinė sistema • Pusiauprezidentinė sistemaOligarchija • Aristokratija • Gerontokratija • Meritokratija • Plutokratija • Technokratija • TeokratijaRespublika • Bananinė respublika • Federacinė respublika • Islamo respublika • Socialistinė respublika • Tarybinė respublika
Šios valdymo formos suteikia schematišką apibūdinimą apie valstybėsvyriausybės galios struktūrą, tačiau kiekviena vyriausybė yra unikali, kaipir kiekviena šalis ir jos konstitucija – pagrindinis įstatymas detaliaiaprašantis valdymo formą.Socializmas, komunizmas ir fašizmas, atsiradę kaip socioekonominiaijudėjimai ir perėmę valdžią vadovaujami tam tikrų partijų dėl jų ilgametėsbuvimo valdžioje istorijos, stiprių ideologinių ryšių leido kai kuriemsautoriams juos taip pat laikyti valdymo formomis.
Autokratija vadinama valdymo forma, kai valstybę valdo vienas asmuo(autokratas) turintis neribotas galias. Autokratijoms priskiriamos visosabsoliutinės monarchijos. Joms būdingos pastangos riboti privilegijas,dvasininkijos ir kilmingųjų įtaką.Kartais autokratijomis vadinamos ir neribotas galias turinčios grupėsasmenų (karinės chuntos, partijos) valdomos valstybės
Monarchija (iš graikų – μοναρχία, monarchia = “vienvaldystė”, sudėta išmono = vienas, archia = valdymas) viena iš valdymo formų, kurioje valstybėsgalva yra vienas valdovas (monarchas: kunigaikštis, karalius, imperatoriusir pan.). Monarchijos būna paveldimos ir renkamos.Pagal valdovo dalyvavimą valstybės valdyme monarchijos skirstomos į:absoliutines;konstitucines.
Demokratija (iš gr. demos „liaudis“ ir kratein „valdyti“) reiškia valdymo
formą, kurioje visi piliečiai turi teisę dalyvauti šalies valdyme,skirtingai nuo valdymo formos, kurioje tokia teisė priklauso vienai klasei,išskirtinei grupei arba autokratui. Šią teisę piliečiai įgyvendinatiesiogiai referendumuose ir plebiscituose arba per savo išrinktusatstovus.Šiuo metu demokratija yra tapusi universaliai taikomu žodžiu, nors nevisada aišku, kokią tikrovę tas žodis atspindi. Kadangi supratimas kas yrademokratija yra labai įvairus dažnai kartu su šiuo žodžiu naudojami įvairūsbūdvardžiai, „patikslinantys“ kas turima galvoje. Šiuolaikinės Vakarųdemokratijos paprastai vadinamos liberaliosiomis demokratijomis. Dahl’asteigia, jog demokratija – tai valdovų pretenzijas pateisinantis mitas,legitimavimo priemonė. Dahl’as vietoj demokratijos siūlo vartotipoliarchijos terminą.XIX a. demokratija tampa įtakinga politine idėja, XX a. pr. – ji virstapolitine realybe, XX a. vid. tampa geopolitine realybe, XX a. pb. – taiuniversali politinio sutvarkymo paradigma.Masinės atstovaujamosios demokratijos vystimasis yra stipriai susijęs suekonominiu vystimusi ir atitinkamai šalies turtingumu. Todėl nenuostabu,kad demokratija yra ir išlieka stabili daugelyje Europos šalių ir JAV, betsunkiai įsitvirtina kitose pasaulio šalyse. Jei vyriausybė nesugebaužtikrinti pagrindinių ekonominių šalies gyventojų poreikių, politinisnestabilumas yra neišvengiamas.Demokratinių šalių pasaulio žemėlapyje daugėja. Naujojo tūkstantmečiopradžioje demokratiniai režimai įsitvirtino Vakarų ir Pietų Europoje,Australijoje, Kanadoje, N. Zelandijoje, Japonijoje ir JAV. Be to perpaskutinius du dešimtmečius demokratinės valdymo formos atsiranda RytųEuropoje, Lotynų Amerikoje ir Azijoje taip pat kai kuriose Afrikos šalyse.Tiesiogine demokratija vadinama demokratinė valdymo forma, kai piliečiaitiesiogiai dalyvauja sprendimų priėmimo procese (mechanizme). Tai reiškia,kad suverenitetas valstybėje priklauso tiesiogiai liaudžiai. Liaudissuverenitetą įgyvendina tiesiogiai, pvz., referendumu leisdama įstatymus.Čia atsiskleidžia pagrindinis skirtumas nuo „atstovaujamosiosdemokratijos“, kurioje sprendimus priima išrinkti atstovai. Norspolitologai dažnai grubiai skirsto demokratijos modelius į dvi grupes:
tiesioginės ir atstovaujamosios demokratijos, atstovaujamosios demokratijosdažnai naudoja tiesioginės demokratijos elementus. Pavyzdžiui, kaip tamtikras atstovaujamosios demokratijos priedas daug kur naudojamireferendumai (dažniausiai naudojami sprendžiant dėl konstitucijos keitimų).Tiesioginę demokratija kaip siektiną demokratinio valdymo formą nagrinėjabent keletas demokratijos modelių (teorijų):klasikinė demokratija (rekonstruota pagal klasikinių Graikijos poliųdemokratijos modelius);radikalioji (vystymosi) demokratija;tiesioginė (socialistinė, komunistinė) demokratija;dalyvavimo demokratija.Praktiškai nėra valstybės, kurioje tiesioginės demokratijos metodai būtųtaikomi kaip pagrindinis sprendimų priėmimo mechanizmas.Kaip taisyklė, tiesioginė demokratija taip pat turi atstovaujamąsiasstruktūras, tokias kaip parlamentas, vyriausybė, teisiminė valdžia ir kt.Tačiau šios institucijos yra tiesiogiai kontroliuojamos liaudies, kuri betkuriuo metu gali vetuoti priimtus sprendimus ir priimti kitokiussprendimus. Tai yra piliečiai turi galimybę, patys įsitraukti į politiniųsprendimų priėmimo procesą ir ginčų atveju turėti galutinį sprendžiamąjįbalsą ir taip kontroliuoti atstovaujamuosius organus.[taisyti] Tiesioginės demokratijos privalumaiTiesioginės demokratijos elementų šalininkai pabrėžia, kad politinėspartijos tiesioginėje demokratijoje paprastai turi mažesnę valdžią neiatstovaujamojoje demokratijoje. Vietoj to didesnę įtaką gali įgyti interesųgrupės, ypač sprendžiant dalykinius klausimus, pvz., renkant parašussiekiant surengti referendumą. Referendumai dalykiniais klausimais nėra neilaiko požiūriu, nei turinio požiūriu būtinai susiję su atstovaujamųjųorganų rinkimais.[taisyti] Tiesioginės demokratijos trūkumaiTarp trūkumų nurodoma, kad tiesioginė demokratija lėčiau priima sprendimus,nei atstovaujamoji demokratija.Tiesioginės demokratijos praktinio taikymo galimybės kritikuojamosnurodant, kad žmonės nėra linkę prisiimti su tuo susijusios atsakomybės.Tiesioginė demokratija antikine prasme taip pat sunkiai įmanoma, nesvalstybės gyventojus surinkti į vieną vietą nėra galimybės. Dalyvavimodemokratijos modelis šią problemą siūlo spręsti panaudojant šiuolaikinestechnologijas, ypač internetą.[taisyti] Valstybių su aiškiai išreikštais tiesioginės demokratijoselementais pavyzdžiaiPaprastai nurodoma Šveicarija, taip pat Kalifornija ir Oregonas, kurie turišimtametę tiesioginės demokratijos tradiciją. JAV valstijoms, tiesa,trūksta suvereniteto lyginant su Šveicarija, nes JAV valstijomssuverenitetas yra perduodamas iš federalinės valdžios.Oligarchija – valstybės valdymo forma, kai visa valdžia sutelkta nedidelėsžmonių grupės rankose. Terminas kilęs iš graikiškų žodžių keletas irvaldyti.Oligarchijos rūšys: • Aristokratija – valdžia sutelkta aukščiausios visuomenės klasės (aristokratų) rankose. • Gerontokratija – sąvoka naudojama dažniausiai ironiškame kontekste, norint parodyti, kad valstybę valdo senyvo amžiaus žmonės, kurie nebūtinai yra labiausiai tam tinkantys. • Meritokratija – valdo turintys didžiausius pasiekimus ar sugebėjimus. • Plutokratija – valdžia sutelkta turtingiausiųjų rankose. • Technokratija – valdo mokslininkai ir techniniai ekspertai. • Teokratija – valdo vyraujančios religijos aukščiausieji vadovai.Oligarcho kaip vieno iš nedidelės grupės asmenų, darančių esminę įtakąpolitinių sprendimų priėmimui apeinant demokratines institucijas, terminaspastaraisiais laikais mėgstamas ir formaliai demokratinėse valstybėse,tokiose kaip Rusija ir Lietuva.
Respublika – valdymo forma, kur valstybės galva nėra monarchas, onustatytam laikotarpiui renkamas vadovas. Tuo būdu respublika yrapriešingybė monarchijai, kurioje vadovas valdo iki gyvos galvos. Pats žodisyra kilęs iš lotynų kalbos res publica arba viešasis reikalas ir nurodo įvalstybės valdymą iš visos liaudies pusės. Demokratijos samprata yrasusijusi su respublika, tačiau netapati jai.Tačiau respublikos nebūtinai turi būti demokratinės. Nemažai valstybiųskelbiasi esančios respublikomis nepaisant to, kad valstybės galva valdofaktiškai iki gyvos galvos, politinė sistema neturi valdžios apribojimų(pvz., karinės diktatūros arba buvusios Rytų bloko šalys). Taigi,respublikomis gali būti diktatorių valdomos ir totalitarinės valstybės,
tačiau pati sąvoka yra pakankamai plati, kad apimtų ir atstovaujamąsiasdemokratijas.Fašizmas (itališkai fascismo) – sąvoka naudojama apibūdinti:dešiniosios pakraipos autoritarinį politinį judėjimą, kuris nuo 1922 m. iki1943 m. valdė Italiją, vadovaujant Benito Musoliniui;komunistinėje propagandoje, pradedant Stalinu, visą antikomunizmą;naujesnėje nemarksistinėje fašizmo tyrinėtojų, tokių kaip Ernst Nolte,(maždaug nuo 1970-ųjų) – antiliberalias, antidemokratines irantikomunistines ideologijas, įskaitant vokiečių nacionalsocializmą.