Valdymo forma yra sistema, pagal kurią valdoma valstybė. Praktikoje naudojamos ir siūlomos daugybė įvairių valdymo formas apibūdinančių sąvokų.
Žemiau pateikiamas daugiausiai vartojamų valdymo formų sąrašas.
Pastebėkite, kad praktikoje galima suderinti keletą paprastų valdymo formų vienoje valstybėje.
Anarchizmas
• Anarchokapitalizmas
• Ekoanarchizmas
• Ekofeminizmas
• Libertarinis socializmas
Autokratija ir diktatūra
• Despotizmas
• Karinė chunta
• Kleptokratija
Monarchija
• Absoliutinė monarchija
• Konstitucinė monarchija (konstitucinės monarchijos paprastai nėra autokratiškos, nors ir išsivysčiusios iš autokratinių formų)
• Paveldimoji monarchija
• Renkamoji (elekcinė) monarchija
Demokratija
• Tiesioginė demokratija
• Dalyvavimo demokratija
• Atstovaujamoji demokratija
• Westminsterio sistema
• Parlamentinė sistema
• Konsensuso vyriausybė
• Socialinė demokratija
• Prezidentinė sistema
• Pusiauprezidentinė sistema
Oligarchija
• Aristokratija
• Gerontokratija
• Meritokratija
• Plutokratija
• Technokratija
• Teokratija
Respublika
• Bananinė respublika
• Federacinė respublika
• Islamo respublika
• Socialistinė respublika
• Tarybinė respublika
Šios valdymo formos suteikia schematišką apibūdinimą apie valstybės vyriausybės galios struktūrą, tačiau kiekviena vyriausybė yra unikali, kaip ir kiekviena šalis ir jos konstitucija – pagrindinis įstatymas detaliai aprašantis valdymo formą.
Socializmas, komunizmas ir fašizmas, atsiradę kaip socioekonominiai judėjimai ir perėmę valdžią vadovaujami tam tikrų partijų dėl jų ilgametės buvimo valdžioje istorijos, stiprių ideologinių ryšių leido kai kuriems autoriams juos taip pat laikyti valdymo formomis.
Autokratija vadinama valdymo forma, kai valstybę valdo vienas asmuo (autokratas) turintis neribotas galias. Autokratijoms priskiriamos visos absoliutinės monarchijos. Joms būdingos pastangos riboti privilegijas, dvasininkijos ir kilmingųjų įtaką.
Kartais autokratijomis vadinamos ir neribotas galias turinčios grupės asmenų (karinės chuntos, partijos) valdomos valstybės
Monarchija (iš graikų – μοναρχία, monarchia = „vienvaldystė”, sudėta iš mono = vienas, archia = valdymas) viena iš valdymo formų, kurioje valstybės galva yra vienas valdovas (monarchas: kunigaikštis, karalius, imperatorius ir pan.). Monarchijos būna paveldimos ir renkamos.
Pagal valdovo dalyvavimą valstybės valdyme monarchijos skirstomos į:
absoliutines;
konstitucines.
Demokratija (iš gr. demos „liaudis“ ir kratein „valdyti“) reiškia valdymo formą, kurioje visi piliečiai turi teisę dalyvauti šalies valdyme, skirtingai nuo valdymo formos, kurioje tokia teisė priklauso vienai klasei, išskirtinei grupei arba autokratui. Šią teisę piliečiai įgyvendina tiesiogiai referendumuose ir plebiscituose arba per savo išrinktus atstovus.
Šiuo metu demokratija yra tapusi universaliai taikomu žodžiu, nors ne visada aišku, kokią tikrovę tas žodis atspindi. Kadangi supratimas kas yra demokratija yra labai įvairus dažnai kartu su šiuo žodžiu naudojami įvairūs būdvardžiai, „patikslinantys“ kas turima galvoje. Šiuolaikinės Vakarų demokratijos paprastai vadinamos liberaliosiomis demokratijomis. Dahl’as teigia, jog demokratija – tai valdovų pretenzijas pateisinantis mitas, legitimavimo priemonė. Dahl’as vietoj demokratijos siūlo vartoti poliarchijos terminą.
XIX a. demokratija tampa įtakinga politine idėja, XX a. pr. – ji virsta politine realybe, XX a. vid. tampa geopolitine realybe, XX a. pb. – tai universali politinio sutvarkymo paradigma.
Masinės atstovaujamosios demokratijos vystimasis yra stipriai susijęs su ekonominiu vystimusi ir atitinkamai šalies turtingumu. Todėl nenuostabu, kad demokratija yra ir išlieka stabili daugelyje Europos šalių ir JAV, bet sunkiai įsitvirtina kitose pasaulio šalyse. Jei vyriausybė nesugeba užtikrinti pagrindinių ekonominių šalies gyventojų poreikių, politinis nestabilumas yra neišvengiamas.
Demokratinių šalių pasaulio žemėlapyje daugėja. Naujojo tūkstantmečio pradžioje demokratiniai režimai įsitvirtino Vakarų ir Pietų Europoje,
Australijoje, Kanadoje, N. Zelandijoje, Japonijoje ir JAV. Be to per paskutinius du dešimtmečius demokratinės valdymo formos atsiranda Rytų
Europoje, Lotynų Amerikoje ir Azijoje taip pat kai kuriose Afrikos šalyse.
Tiesiogine demokratija vadinama demokratinė valdymo forma, kai piliečiai tiesiogiai dalyvauja sprendimų priėmimo procese (mechanizme). Tai reiškia, kad suverenitetas valstybėje priklauso tiesiogiai liaudžiai. Liaudis suverenitetą įgyvendina tiesiogiai, pvz., referendumu leisdama įstatymus.
Čia atsiskleidžia pagrindinis skirtumas nuo „atstovaujamosios demokratijos“, kurioje sprendimus priima išrinkti atstovai. Nors politologai dažnai grubiai skirsto demokratijos modelius į dvi grupes:
tiesioginės ir atstovaujamosios demokratijos, atstovaujamosios demokratijos dažnai naudoja tiesioginės demokratijos elementus. Pavyzdžiui, kaip tam tikras atstovaujamosios demokratijos priedas daug kur naudojami referendumai (dažniausiai naudojami sprendžiant dėl konstitucijos keitimų).
Tiesioginę demokratija kaip siektiną demokratinio valdymo formą nagrinėja bent keletas demokratijos modelių (teorijų):
klasikinė demokratija (rekonstruota pagal klasikinių Graikijos polių demokratijos modelius);
radikalioji (vystymosi) demokratija;
tiesioginė (socialistinė, komunistinė) demokratija;
dalyvavimo demokratija.
Praktiškai nėra valstybės, kurioje tiesioginės demokratijos metodai būtų taikomi kaip pagrindinis sprendimų priėmimo mechanizmas.
Kaip taisyklė, tiesioginė demokratija taip pat turi atstovaujamąsias struktūras, tokias kaip parlamentas, vyriausybė, teisiminė valdžia ir kt.
Tačiau šios institucijos yra tiesiogiai kontroliuojamos liaudies, kuri bet kuriuo metu gali vetuoti priimtus sprendimus ir priimti kitokius sprendimus. Tai yra piliečiai turi galimybę, patys įsitraukti į politinių sprendimų priėmimo procesą ir ginčų atveju turėti galutinį sprendžiamąjį balsą ir taip kontroliuoti atstovaujamuosius organus.
[taisyti] Tiesioginės demokratijos privalumai
Tiesioginės demokratijos elementų šalininkai pabrėžia, kad politinės partijos tiesioginėje demokratijoje paprastai turi mažesnę valdžią nei atstovaujamojoje demokratijoje. Vietoj to didesnę įtaką gali įgyti interesų grupės, ypač sprendžiant dalykinius klausimus, pvz., renkant parašus siekiant surengti referendumą. Referendumai dalykiniais klausimais nėra nei laiko požiūriu, nei turinio požiūriu būtinai susiję su atstovaujamųjų organų rinkimais.
[taisyti] Tiesioginės demokratijos trūkumai
Tarp trūkumų nurodoma, kad tiesioginė demokratija lėčiau priima sprendimus, nei atstovaujamoji demokratija.
Tiesioginės demokratijos praktinio taikymo galimybės kritikuojamos nurodant, kad žmonės nėra linkę prisiimti su tuo susijusios atsakomybės.
Tiesioginė demokratija antikine prasme taip pat sunkiai įmanoma, nes valstybės gyventojus surinkti į vieną vietą nėra galimybės. Dalyvavimo demokratijos modelis šią problemą siūlo spręsti panaudojant šiuolaikines technologijas, ypač internetą.
[taisyti] Valstybių su aiškiai išreikštais tiesioginės demokratijos elementais pavyzdžiai
Paprastai nurodoma Šveicarija, taip pat Kalifornija ir Oregonas, kurie turi šimtametę tiesioginės demokratijos tradiciją. JAV valstijoms, tiesa, trūksta suvereniteto lyginant su Šveicarija, nes JAV valstijoms suverenitetas yra perduodamas iš federalinės valdžios.
Oligarchija – valstybės valdymo forma, kai visa valdžia sutelkta nedidelės žmonių grupės rankose. Terminas kilęs iš graikiškų žodžių keletas ir valdyti.
Oligarchijos rūšys:
• Aristokratija – valdžia sutelkta aukščiausios visuomenės klasės (aristokratų) rankose.
• Gerontokratija – sąvoka naudojama dažniausiai ironiškame kontekste, norint parodyti, kad valstybę valdo senyvo amžiaus žmonės, kurie nebūtinai yra labiausiai tam tinkantys.
• Meritokratija – valdo turintys didžiausius pasiekimus ar sugebėjimus.
• Plutokratija – valdžia sutelkta turtingiausiųjų rankose.
• Technokratija – valdo mokslininkai ir techniniai ekspertai.
• Teokratija – valdo vyraujančios religijos aukščiausieji vadovai.
Oligarcho kaip vieno iš nedidelės grupės asmenų, darančių esminę įtaką politinių sprendimų priėmimui apeinant demokratines institucijas, terminas pastaraisiais laikais mėgstamas ir formaliai demokratinėse valstybėse, tokiose kaip Rusija ir Lietuva.
Respublika – valdymo forma, kur valstybės galva nėra monarchas, o nustatytam laikotarpiui renkamas vadovas. Tuo būdu respublika yra priešingybė monarchijai, kurioje vadovas valdo iki gyvos galvos. Pats žodis yra kilęs iš lotynų kalbos res publica arba viešasis reikalas ir nurodo į valstybės valdymą iš visos liaudies pusės. Demokratijos samprata yra susijusi su respublika, tačiau netapati jai.
Tačiau respublikos nebūtinai turi būti demokratinės. Nemažai valstybių skelbiasi esančios respublikomis nepaisant to, kad valstybės galva valdo faktiškai iki gyvos galvos, politinė sistema neturi valdžios apribojimų (pvz., karinės diktatūros arba buvusios Rytų bloko šalys). Taigi, respublikomis gali būti diktatorių valdomos ir totalitarinės valstybės, tačiau pati sąvoka yra pakankamai plati, kad apimtų ir atstovaujamąsias demokratijas.
Fašizmas (itališkai fascismo) – sąvoka naudojama apibūdinti:
dešiniosios pakraipos autoritarinį politinį judėjimą, kuris nuo 1922 m. iki
1943 m. valdė Italiją, vadovaujant Benito Musoliniui;
komunistinėje propagandoje, pradedant Stalinu, visą antikomunizmą;
naujesnėje nemarksistinėje fašizmo tyrinėtojų, tokių kaip Ernst Nolte, (maždaug nuo 1970-ųjų) – antiliberalias, antidemokratines ir antikomunistines ideologijas, įskaitant vokiečių nacionalsocializmą.