Valdymo formos

Valdymo forma yra sistema, pagal kurią valdoma valstybė. Praktikoje
naudojamos ir siūlomos daugybė įvairių valdymo formas apibūdinančių sąvokų.
Žemiau pateikiamas daugiausiai vartojamų valdymo formų sąrašas.
Pastebėkite, kad praktikoje galima suderinti keletą paprastų valdymo formų
vienoje valstybėje.
Anarchizmas

• Anarchokapitalizmas

• Ekoanarchizmas

• Ekofeminizmas

• Libertarinis socializmas
Autokratija ir diktatūra

• Despotizmas

• Karinė chunta

• Kleptokratija
Monarchija

• Absoliutinė monarchija

• Konstitucinė monarchija (konstitucinės monarchijos paprastai nėra

autokratiškos, nors ir išsivysčiusios iš autokratinių formų)

• Paveldimoji monarchija

• Renkamoji (elekcinė) monarchija
Demokratija

• Tiesioginė demokratija

• Dalyvavimo demokratija

• Atstovaujamoji demokratija

• Westminsterio sistema

• Parlamentinė sistema

• Konsensuso vyriausybė

• Socialinė demokratija

• Prezidentinė sistema

• Pusiauprezidentinė sistema
Oligarchija

• Aristokratija

• Gerontokratija

• Meritokratija

• Plutokratija

• Technokratija

• Teokratija
Respublika

• Bananinė respublika

• Federacinė respublika

• Islamo respublika

• Socialistinė respublika

• Tarybinė respublika

Šios valdymo formos suteikia schematišką apibūdinimą apie valstybės
vyriausybės galios struktūrą, tačiau kiekviena vyriausybė yra unikali, kaip
ir kiiekviena šalis ir jos konstitucija – pagrindinis įstatymas detaliai
aprašantis valdymo formą.
Socializmas, komunizmas ir fašizmas, atsiradę kaip socioekonominiai
judėjimai ir perėmę valdžią vadovaujami tam tikrų partijų dėl jų ilgametės
buvimo valdžioje istorijos, stiprių ideologinių ryšių leido kai kuriems
autoriams juos taip pat laikyti valdymo formomis.

Autokratija vadinama valdymo forma, kai valstybę valdo vienas asmuo
(autokratas) turintis neribotas galias. Autokratijoms priskiriamos visos
absoliutinės monarchijos. Joms būdingos pastangos riboti privilegijas,
dvasininkijos ir kilmingųjų įtaką.
Kartais autokratijomis vadinamos ir neribotas galias turinčios grupės
asmenų (karinės chuntos, partijos) valdomos valstybės

Monarchija (iš graikų – μοναρχία, monarchia = “vienvaldystė”, sudėta iiš
mono = vienas, archia = valdymas) viena iš valdymo formų, kurioje valstybės
galva yra vienas valdovas (monarchas: kunigaikštis, karalius, imperatorius
ir pan.). Monarchijos būna paveldimos ir renkamos.
Pagal valdovo dalyvavimą valstybės valdyme monarchijos skirstomos į:
absoliutines;
konstitucines.

Demokratija (iš gr. demos „liaudis“ ir kratein „valdyti“) reiškia valdymo
formą, kurioje v

visi piliečiai turi teisę dalyvauti šalies valdyme,
skirtingai nuo valdymo formos, kurioje tokia teisė priklauso vienai klasei,
išskirtinei grupei arba autokratui. Šią teisę piliečiai įgyvendina
tiesiogiai referendumuose ir plebiscituose arba per savo išrinktus
atstovus.
Šiuo metu demokratija yra tapusi universaliai taikomu žodžiu, nors ne
visada aišku, kokią tikrovę tas žodis atspindi. Kadangi supratimas kas yra
demokratija yra labai įvairus dažnai kartu su šiuo žodžiu naudojami įvairūs
būdvardžiai, „patikslinantys“ kas turima galvoje. Šiuolaikinės Vakarų
demokratijos paprastai vadinamos liberaliosiomis demokratijomis. Dahl’as
teigia, jog demokratija – tai valdovų pretenzijas pateisinantis mitas,
legitimavimo priemonė. Dahl’as vietoj demokratijos siūlo vartoti
poliarchijos terminą.
XIX a. demokratija tampa įtakinga politine idėja, XX a. pr. – ji virsta
politine realybe, XX a. vid. tampa geopolitine realybe, XX a. pb. – tai
universali politinio sutvarkymo paradigma.
Masinės atstovaujamosios demokratijos vystimasis yra stipriai susijęs su
ekonominiu vystimusi ir atitinkamai šalies tturtingumu. Todėl nenuostabu,
kad demokratija yra ir išlieka stabili daugelyje Europos šalių ir JAV, bet
sunkiai įsitvirtina kitose pasaulio šalyse. Jei vyriausybė nesugeba
užtikrinti pagrindinių ekonominių šalies gyventojų poreikių, politinis
nestabilumas yra neišvengiamas.
Demokratinių šalių pasaulio žemėlapyje daugėja. Naujojo tūkstantmečio
pradžioje demokratiniai režimai įsitvirtino Vakarų ir Pietų Europoje,
Australijoje, Kanadoje, N. Zelandijoje, Japonijoje ir JAV. Be to per
paskutinius du dešimtmečius demokratinės valdymo formos atsiranda Rytų
Europoje, Lotynų Amerikoje ir Azijoje taip pat kai kuriose Afrikos šalyse.

Tiesiogine demokratija vadinama demokratinė valdymo forma, kai piliečiai
tiesiogiai dalyvauja sprendimų priėmimo procese (mechanizme). T

Tai reiškia,
kad suverenitetas valstybėje priklauso tiesiogiai liaudžiai. Liaudis
suverenitetą įgyvendina tiesiogiai, pvz., referendumu leisdama įstatymus.
Čia atsiskleidžia pagrindinis skirtumas nuo „atstovaujamosios
demokratijos“, kurioje sprendimus priima išrinkti atstovai. Nors
politologai dažnai grubiai skirsto demokratijos modelius į dvi grupes:
tiesioginės ir atstovaujamosios demokratijos, atstovaujamosios demokratijos
dažnai naudoja tiesioginės demokratijos elementus. Pavyzdžiui, kaip tam
tikras atstovaujamosios demokratijos priedas daug kur naudojami
referendumai (dažniausiai naudojami sprendžiant dėl konstitucijos keitimų).
Tiesioginę demokratija kaip siektiną demokratinio valdymo formą nagrinėja
bent keletas demokratijos modelių (teorijų):
klasikinė demokratija (rekonstruota pagal klasikinių Graikijos polių
demokratijos modelius);
radikalioji (vystymosi) demokratija;
tiesioginė (socialistinė, komunistinė) demokratija;
dalyvavimo demokratija.
Praktiškai nėra valstybės, kurioje tiesioginės demokratijos metodai būtų
taikomi kaip pagrindinis sprendimų priėmimo mechanizmas.
Kaip taisyklė, tiesioginė demokratija taip pat turi atstovaujamąsias
struktūras, tokias kaip parlamentas, vyriausybė, teisiminė valdžia ir kt.
Tačiau šios institucijos yra tiesiogiai kontroliuojamos liaudies, kuri bet
kuriuo metu gali vetuoti priimtus sprendimus ir priimti kitokius
sprendimus. Tai yra piliečiai turi galimybę, patys įsitraukti į politinių
sprendimų priėmimo procesą ir ginčų atveju turėti galutinį sprendžiamąjį
balsą ir taip kontroliuoti atstovaujamuosius organus.
[taisyti] Tiesioginės demokratijos privalumai
Tiesioginės demokratijos elementų šalininkai pabrėžia, kad politinės
partijos tiesioginėje demokratijoje paprastai turi mažesnę valdžią nei
atstovaujamojoje demokratijoje. Vietoj to didesnę įtaką gali įgyti interesų
grupės, ypač sprendžiant dalykinius klausimus, pvz., renkant parašus
siekiant surengti referendumą. Referendumai dalykiniais klausimais nėra nei
laiko požiūriu, nei turinio požiūriu būtinai susiję su atstovaujamųjų
organų rinkimais.
[taisyti] Tiesioginės demokratijos trūkumai
Tarp trūkumų nurodoma, kad tiesioginė demokratija lėčiau pr
riima sprendimus,
nei atstovaujamoji demokratija.
Tiesioginės demokratijos praktinio taikymo galimybės kritikuojamos
nurodant, kad žmonės nėra linkę prisiimti su tuo susijusios atsakomybės.
Tiesioginė demokratija antikine prasme taip pat sunkiai įmanoma, nes
valstybės gyventojus surinkti į vieną vietą nėra galimybės. Dalyvavimo
demokratijos modelis šią problemą siūlo spręsti panaudojant šiuolaikines
technologijas, ypač internetą.
[taisyti] Valstybių su aiškiai išreikštais tiesioginės demokratijos
elementais pavyzdžiai
Paprastai nurodoma Šveicarija, taip pat Kalifornija ir Oregonas, kurie turi
šimtametę tiesioginės demokratijos tradiciją. JAV valstijoms, tiesa,
trūksta suvereniteto lyginant su Šveicarija, nes JAV valstijoms
suverenitetas yra perduodamas iš federalinės valdžios.

Oligarchija – valstybės valdymo forma, kai visa valdžia sutelkta nedidelės
žmonių grupės rankose. Terminas kilęs iš graikiškų žodžių keletas ir
valdyti.
Oligarchijos rūšys:

• Aristokratija – valdžia sutelkta aukščiausios visuomenės klasės

(aristokratų) rankose.

• Gerontokratija – sąvoka naudojama dažniausiai ironiškame kontekste,

norint parodyti, kad valstybę valdo senyvo amžiaus žmonės, kurie

nebūtinai yra labiausiai tam tinkantys.

• Meritokratija – valdo turintys didžiausius pasiekimus ar sugebėjimus.

• Plutokratija – valdžia sutelkta turtingiausiųjų rankose.

• Technokratija – valdo mokslininkai ir techniniai ekspertai.

• Teokratija – valdo vyraujančios religijos aukščiausieji vadovai.
Oligarcho kaip vieno iš nedidelės grupės asmenų, darančių esminę įtaką
politinių sprendimų priėmimui apeinant demokratines institucijas, terminas
pastaraisiais laikais mėgstamas ir formaliai demokratinėse valstybėse,
tokiose kaip Rusija ir Lietuva.

Respublika – valdymo forma, kur valstybės galva nėra monarchas, o
nustatytam laikotarpiui renkamas vadovas. Tuo būdu respublika yra
priešingybė monarchijai, kurioje vadovas valdo iki gyvos galvos. Pats žodis
yra kilęs iš lotynų kalbos res publica arba viešasis reikalas ir nurodo į
valstybės valdymą iš v

visos liaudies pusės. Demokratijos samprata yra
susijusi su respublika, tačiau netapati jai.
Tačiau respublikos nebūtinai turi būti demokratinės. Nemažai valstybių
skelbiasi esančios respublikomis nepaisant to, kad valstybės galva valdo
faktiškai iki gyvos galvos, politinė sistema neturi valdžios apribojimų
(pvz., karinės diktatūros arba buvusios Rytų bloko šalys). Taigi,
respublikomis gali būti diktatorių valdomos ir totalitarinės valstybės,
tačiau pati sąvoka yra pakankamai plati, kad apimtų ir atstovaujamąsias
demokratijas.

Fašizmas (itališkai fascismo) – sąvoka naudojama apibūdinti:
dešiniosios pakraipos autoritarinį politinį judėjimą, kuris nuo 1922 m. iki
1943 m. valdė Italiją, vadovaujant Benito Musoliniui;
komunistinėje propagandoje, pradedant Stalinu, visą antikomunizmą;
naujesnėje nemarksistinėje fašizmo tyrinėtojų, tokių kaip Ernst Nolte,
(maždaug nuo 1970-ųjų) – antiliberalias, antidemokratines ir
antikomunistines ideologijas, įskaitant vokiečių nacionalsocializmą.

Leave a Comment