1. Lietuvos Respublikos valstybinė mokesčių sistema ir teisinis jos įtvirtinimas.
Lietuvos Respublikoje, kaip ir bet kurioje kitoje pasaulio valstybėje, yra nustatytas valstybės pajamų formavimo būdas – mokesčiai, kurių pagalba surinktos lėšos naudojamos valstybės funkcijų įgyvendinimui finansuoti bei išlaikyti valstybės institucijas. Kaip numatyta Lietuvos Respublikos Mokesčių administravimo įstatyme, “mokestis – mokesčio įstatyme mokesčio mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei, kad būtų gauta pajamų valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti” . Iš valstybėje nustatytos visumos mokesčių, kurie sudaro teisiškai ir ekonomiškai pagrįstą sistemą, susideda valstybinė mokesčių sistema. Lietuvoje be mokesčių sistemos yra ir valstybinė mokestinė sandara, t.y. “ (…) valstybinės mokesčių sistemos nustatymas ir jos organizavimo principai” . Valstybinės mokesčių sistemos gali būti įvairios. Pagrindinę įtaką formuojant valstybinę mokesčių sistemą turi valstybės sandara ir administracinis – teritorinis valstybės teritorijos suskirstymas. Atsižvelgiant į nurodytus faktorius, valstybinės mokesčių sistemos yra visiškai skirtingos unitarinėse ir federacinėse valstybėse. Istoriškai bei pagal Lietuvos Respublikos konstitucingumo tęstinumo principą, Lietuva yra unitarinė valstybė, pagal Konstituciją jos teritorija yra vieninga ir nedalijama į jokius valstybinius darinius. Valdžia padalinta į įstatymų leidžiamąją (Seimas), vykdomąją (Prezidentas ir Vyriausybė) bei teisminę (Teismas). Pagrindiniame įstatyme – Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta ir išskirtinė įstatymų leidžiamosios valdžios – Seimo teisė ir galia nustatyti valstybinius mokesčius. Taigi atsižvelgiant į šį faktą galima daryti išvadą, kad Lietuvoje, kaip unitarinėje valstybėje, valstybinė mokesčių sistema yra bendra visai šaliai, bei grindžiama tik įstatymais. Tačiau tai nereiškia, kad renkant mokesčius administraciniai – teritoriniai valstybės dariniai neturi jokių įgaliojimų. Tokie administraciniai – teritoriniai dariniai – savivaldybės ir jų funkcijos apibrėžta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kur numatyta, kad savivaldybės turi savivaldos teisę. Valstybė ir savivaldybės turi atitinkamą mokestinę kompetenciją, kuri apibrėžiama kaip visuma įgaliojimų nustatant bei surenkant mokesčius panaudojant ir kontroliuojant patį surinkimo procesą.
Vieningą Lietuvos Respublikos mokesčių sistemą sudaro šie mokesčiai:1. pridėtinės vertės mokestis;2. akcizas;3. fizinių asmenų pajamų mokestis;4. juridinių asmenų pelno mokestis;5. įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis;6. žemės mokestis;7. mokestis už valstybinius gamtos išteklius;8. naftos ir dujų išteklių mokestis;9. mokestis už aplinkos teršimą;10. konsulinis mokestis;11. žyminis mokestis;12. prekyviečių mokestis;13. atskaitymai nuo realizavimo pajamų pagal Lietuvos Respublikos kelių fondo įstatymą;14. paveldimo ar dovanojamo turto mokestis;15. privalomojo sveikatos draudimo įmokos;16. nuompinigiai (užmokestis) už valstybinės žemės ir valstybinio vandens fondo vandens telkinių nuomą;17. įmokos į Garantinį fondą;18. valstybės rinkliava;19. azartinių lošimų mokestis;20. mokesčiai už pramoninės nuosavybės objektų registravimą;21. muitų mokesčiai;22. socialinio draudimo mokestis. Norminiuose aktuose imperatyviai nurodyta, kad apmokestinimo kokiu nors mokesčiu tvarka turi būti nustatyta įstatymu. Galimos ir išimtys, kai apmokestinimo tvarka gali būti nustatyta įstatymų vykdomosios valdžios nutarimais, ar kitas norminiais aktais, tačiau visuomet tokie poįstatyminiai aktai turi remtis įstatymu, negali būti pažeistas norminių aktų hierarchijos principas. Iš to galima daryti išvadą, kad pagrindiniai mokestinės kompetencijos įgaliojimai yra sutelkti centrinės valstybės valdžios rankose. Derinant centralizavimo ir decentralizavimo principus ir pripažįstant bendrą valstybinę mokesčių sistemą, savivaldybės turi teisę nepažeidžiant įstatymų nustatytų ribų ir tvarkos, iš savo biudžeto taikyti mokesčių lengvatas, gauti bei naudoti savivaldybių biudžetams priskirtas mokestines pajamas. Galimi atvejai, kai Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse yra nustatomos kitokios apmokestinimo taisyklės negu mokesčių įstatymuose. Tokiais atvjais, jei tokios tarpatautinės sutartys yrs ratifikuotos Seimo ir yra įsigaliojusios, prioriteteas atiduodamas tarptautinių sutarčių taisyklėms. Pateikto mokesčių sąrašo 1 – 20 puntuose nurodytų mokesčių administratirių teisės ir pareigos, mokesčių mokėtojų teisės ir pareigos, mokesčių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, mokesčių bei su jais susijusių sumų išieškojimo bei ginčų nagrinėjimo tvarka nustatyta 1995 metais priimtame Lietuvos Respublikos Mokesčių administravimo įstatyme. Muito mokestis ir socialinio draudimo įmokos administruojami pagal askirus norminius aktus, Mokesčių administravimo įstatymo jie administruojami tik ta dalimi, kuri reglamentuoja mokesčio mokėtojo turto arešto tvarką. Paminėtina tai, kad kiekvienas mokestis reglamentuojamas atskiro įstatymo: · Pridėtinės vertės mokestis reglamentuojamas 1994 metais priimto Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo.· Akcizas reglamentuojamas 1997 metais priimto Akcizų įstatymo.· Fizinių asmenų pajamų mokestis reglamentuojamas 1990 metais priimto Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinuojo įstatymo.· Juridinių asmenų pelno mokestis reglamentuojamas 1990 metais priimto juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo.· Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis reglamentuojamas 1994 metais priimto Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo.· Žemės mokestis reglamentuojamas Žemės mokesčio 1992 metais priimto įstatymo.· Mokestis už valstybinius gamtos išteklius reglamentuojamas 1991 metais priimto Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymo.· Naftos ir dujų išteklių mokestis reglamentuojamas 1992 metais priimto Naftos ir dujų išteklių mokesčio įstatymo.· Mokestis už aplinkos teršimą reglamentuojamas 1999 metais priimto Mokesčių už aplinkos teršimą įstatymo.· Konsulinis mokestis reglamentuojamas 1994 metais priimto Konsulinio mokesčio įstatymo.· Žyminis mokestis reglamentuojamas 1994 metais priimto Žyminio mokesčio įstatymo.· Prekyviečių mokestis reglamentuojamas 1993 metais priimto Prekyviečių mokesčio įstatymo.· Atskaitymai nuo realizavimo pajamų pagal Lietuvos Respublikos kelių fondo įstatymą reglamentuojamas 1995 metais priimto Lietuvos Respublikos kelių fondo įstaymo.· Paveldimo ar dovanojamo turto mokestis reglamentuojamas 1996 metais priimto Paveldimo ar dovanojamo turto mokesčio įstatymo.· Privalomojo sveikatos draudimo įmokos reglamentuojama 1996 metais priimto Sveikatos draudimo įstatymo.· Nuompinigiai (užmokestis) už valstybinės žemės ir valstybinio vandens fondo vandens telkinių nuomą reglamentuojami 1993 m. priimto Vyriausybės nutarimo Nr. 602 Dėl valstybinės žemės ir valstybino fondo vandens telkinių, išbuomotų verslinei ar mėgėjiškai žūklei, nuomos mokesčio.· Įmokos į Garantinį fondą reglamentuojamos 2000 metais priimto Lietuvos Respublikos garantinio fondo įstatymo.· Valstybės rinkliava reglamentuojama Lietuvos rinkliavų įstatymo, 1996 metais priimto Vietinių rinkliavų įstatymo.· Azartinių lošimų mokestis raglamentuojamas 2001 metais priimto Lietuvos Respublikos azartinių lošimų mokesčio įstatymo.· Mokesčiai už pramoninės nuosavybės objektų registravimą raglamentuojami 2001 metais priimto Lietuvos Respublikos mokesčių už pramoninės nuosavybės objekyų registravimą įstatymo.· Muitų mokesčiai reglamentuojami įstatymų – Muitų tarifų įstatymo, Muitinės kodekso, poįstatyminių aktų – Mokesčių mokėjimo muitinėje tvarkos, Preferencinių muitų taikymo tvarkos, Prekių muitinio įvertinimo tvarkos.· Socialinio draudimo mokestis raglamentuojamas 1991 metais priimto Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo. “Lietuvos Respublikos Seimo priimtus mokesčių įstatymus (…) įgyvendina Lietuvos Respublikos Vyriausybė, o kai yra jos pavedimas – Finansų ministerija” . Mokesčių administravimo įstatymas imperatyviai nurodo, kad jokia kita valstybės institucija įgyvendinti mokesčių įstatymų neturi tesės.2. Išnagrinėję Valstybės skolos įstatymą, pateikite specializuotų, reguliatyvinių, apsauginių, materialinių ir procesinių, įpareigojančių, draudžiančių ir įgalinančių finansų teisės normų pavyzdžius.
SPECIALIZUOTA NORMA yra tokia norma, kurios paskirtimi yra įtvirtinti pagrindines finansų teisės kategorijas ir finansinių teisinių santykių reguliavimo principus. Tokiomis normomis yra Valstybės skolos įstatymo 2 straispsnis, kur įtvirtintos pagridinės sąvokos ir kategorijos, kaip antai 2 str. 1 p. įtvirtina, kad valstybės skola reikai laikyti Lietuvos Respublkios vidaus ir užsienio skolos sumą. 2 str. 2 p. įtvirtina tai, kad vidaus skola suprantama kaip Lietuvos Respublikos turtinių įsipareigojimų vidaus valiuta pagal paskolos sutartis, sutartis su valstybės garantija arba kitus įsipareigojamuosius skolos dokumentus, pagal kuriuos lėšos gautos, bet dar negrąžintos, materialinės vertybės arba paslaugos yra gautos, bet dar neapmokėtos, taip pat pagal šį įstatymą įsteigtis garantijų institucijos arba draudimo įmonės neįvykdytų įsipareigojimų bankams pagal garantijas ar darudimo sutartis ir Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytų, bet dar neįvykdytų turtinių įsipareigojimų suma.
REGULIATYVINĖ NORMA tai tokia norma, kuri nustato finansų teisinių santykių dalyvių teises ir pareigas surenkant ir panaudojant valstybės lėšas. Šios rūšies norma yra Valstybės skolos įstatymo 3 straipsnis, kurio 3, 4, 5 punktai numato Finansų ministerijos teises bei pareigas, kaip antai Finansų ministerija valdant valstybės skolą:1. Skolinasi finansinius išteklius vidaus ir užsienio rinkose imdama paskolas, išleisdama Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinius popierius bei kitus įsipareigojamuosius skolos dokumentus.
2. Nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinių popierių parametrus bei išleidimo į apyvartą sąlygas.3. Atlieka operacijas su Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybiniais popieriais vidaus ir užsienio rinkose.4. Iš skolintų lėšų finansuoja valstybės programas ir atlieka finansinę jų priežiūrą.5. Sudaro su akcine bendrove Turto banku pavedimo sutartis dėl Finansų ministerijos perduodamų administruoti paskolų ir kitų turtinių įsipareigojimų. Paskolas ir kitus turtinius įsipareigojimus, perduodamus akcinei bendrovei Turto bankui, bei jų administravimo tavrką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.6. Nurašo beviltiškomis pripažintas skolas arba paskolas.7. Atlygintinai perleidžia reikalavimą grąžinti paskolas ar skolas ir įvykdyti su jomis susijusius kitus turtinius įsipareigojimus.8. Kai skolininkas, arba skolininkas, už kurio įsipareigojimų įvykdymą garantuoja valstybė, didina įstatinį kapitalą papaildomais įnašais, gali įsigyti šių skolininkų akcijų už emisijos kainą, įskaitydama jų įsiskolinimus valstybei pagal paskolos sutartis, sutartis su valstybės garantija ir kitus įsipareigojamuosius skolos dokumentus.9. Kitos teisės ir pareigos To paties staripsnio 15 punkte reglamentuojamos visų skolininkų arba skolininkų, už kurių įsipareigojimų vykdymą garantuoja valstybė, teisės bei pareigos ir pan.APSAUGINĖ NORMA – tai tokia finansų teisės norma, kurios tikslas yra užtikrinti savalaikį valstybės pajamų gavimą ir tikslingą lėšų naudojimą. Paminėtina tai, kad atsižvelgiant į tai, kad finansų teisė priklauso regulaicinių teisės šakų kategorijai, apsuaginių normų finansų teisės norminiuose aktuose nėra daug. Išanalizavus Lietuvos Respublikos Valstybės skolos įstatymą, apsaugine norma esti 10 staripsnis, kuriame nustatmos poveikio priemonės už pavėluotą paskolos ar skolos grąžinimą ir pan. Antai šio staripsnio 1 p. numato, kad už pavėluotą paskolos ar skolos grąžinimo sutartyse nustatytų turtinių įsipareigojimų vykdymą šiose sutartyse nustatomi delspinigiai už kiekvieną praleistą dieną. 3 str. 2 p. numatyta, kad Finansų ministerija turi teisę išieškoti iš skolininko laiku negrąžintą paskolą arba skolą ar jos dalį, neumsokėtas palūkanas, delspinigius arba kitas sutartyse numatytas įmokas bei valstybės išlaidas, patirtas dėl skolininko turtinių įsipareigojimų neįvykdymo.
MATERIALINĖ NORMA – tai tokia finansų tesiės norma, kuri įtvirtina atitinkamų finansinių santykių būklę, t.y. nustato valstybės finansų sistemą, finansų teisinių santykių dalyvių teises, pareigas bei atsakomybės priemones už jų pažeidimus, valstybės pajamų paskirstymo tarp fondų tvarką ir principus ir pan. Antai Lietuvos Respublikos Valstybės skolos įstatymo 6 str. 1 p. nustato finansų ministro kompetenciją – vidaus paskolos sutartį arba kitus įsipareigojamuosius skolos dokumentus pasirašo finansų ministras. To paties straipsnio 3 punktas nustato, kad Finansų ministerija turi teisę įstatymų nustatyta tvarka pasirinkti fiskalinį agentą Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinių popierių išleidimo į apyvartą operacijoms vykdyti. Įstatymo 4 straipsnyje numatyti valstybės skolinimosi ir valstybės garantijų tikslai:1. Finansuoti valstybės biudžeto deficitui bei iždo pinigų srautams subalansuoti.2. Vlatybės investicijoms finansuoti.3. Su valstybės skola susijusioms išlaidoms apmokėti ir valstybės skolai dengti.4. Valstybės fondų skoliniams įsipareigojimams dengti bei šių fondų pinigų srautams subalansuoti.5. Kitiems tikslams, esant atskiram Lietuvos Respublikos įstatymui.
PROCESINĖ NORMA – tai tokia finansų teisės norma, kurios paskirtimi yra reglamentuoti finansinių fondų sudarymo, paskirstmo bei lėšų panaudojimo procesą. Tokia norma yra Lietuvos Respublikos Valstybės skolos įstatymo 6 straipsnio 2 p., kur numatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybiniai popieriai, išleidžiami vidaus valiuta, yra įtraukiami į vertybinių popierių apskaitą. Lietuvos Respublikos Valstybės skolos įstatymo 10 straipsnyje numatyta, kad paskola arba skola, pripažinta beviltiška, atsižvelgiant į dėl atitinkamų priežasčių, gali būti:1. Nurašoma iš valstybės skolinių įsipareigojimų apskaitos dokumentų.2. Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka gali būti revizuota, t.y. peržiūrėtos išieškojimo galimybės.
ĮPAREIGOJANTI NORAM – tai tokia finansų teisės norma, kuri finansinių teisinių santykių dalyviams imperatyviai, įsakmiai nurodo atlikti tam tikrus veiksmus. Antai, kaip numatyta Lietuvos Respublikos Valstybės skolos įstatymo 5 str. 1 p., Sprendimą imti didesnę kaip 40 mln. Litų užsienio paskolą, išskyrus paskolą valstybės biudžeto deficitui finansuoti, Valstybės iždo pinigų srautams subalansuoti ir kitiems tikslams, numatytiems atitinkamų metų valstybės biudžeto įstatyme, neviršijant Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytų limitų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės siūlymu priima Seimas atskiru įstatymu. Lietuvos Respublikos Valstybės skolos įstatymo 11 str. numatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė, pasibaigus biudžetiniams metams, kartu su valstybės biudžeto apyskaita privalo pateikti Seimui valstybės skolos ataskaitą.
DRAUDŽIANTI NORMA – tai tokia finansų teisės norma, kuri finansinių teisinių santykių dalyviams darudžia atlikti tam tikrus veiksmus, ar įpareigoja susulaikyti nuo tam tikrų veiksmų, kurie daro žalą valstybės finansiniams interesams. Dažniausiai reikalaujams pasyvus elgesys. Antai Lietuvos Respublikos Valstybės skolos įstatymo 3 str. 9 ir 10 p. draudžia esamą ar būsimą valstybės turtą trurtą, Lietuvos banko aukso ir užsienio valiutos rezervus įkeisti kaip valstybės turtinių įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo priemonę. To pateis 3 str. 15 p. draudžia skolininkams arba skolininkams, už kurių įsipareigojimų įvykdymą garantuoja valstybė, iki visiško turtinių įsipareigojimų įvykdymo be Finansų ministerijos arba akcinės bendrovės Turto bankas, kai ši bendrovė administruoja Finansų ministerijos perduotas paskolas ir kitus turtinius įsipareigojimus, raštiško leidimo ir nesuderinus sąlygų atlikti veiksmus:1. Reorganizuoti įmonę.2. Mažinti įstatinį kapitalą.3. Parduoti ar kitaip perleisti, išnuomoti, įkeisti ilgalaikį turtą.4. Laiduoti ar garantuoti savo turtu kitų subjektų prievolių įvykdymą.5. Teikti paskolas.6. Investuoti turto į kitus ūkio subjektus.7. Prisiimti naujų turtinių įsipareigojimų pagal paskolos sutartis ar kitus įsipareigojamuosius skolos dokumentus.
ĮGALINANTI NORMA – tai tokia finansų teisės norma, kuri finansinių teisinių santykių dalyviams suteikia galimybę savo nuožiūra atlikti tam tikrus veiksmus įstatymų ribose, t.y. suteikiama teisė pasirinkti savo veiklos variantą. Paminėtina tai, kad tokių normų finansų teisės norminiuose aktuose nėra daug, šių normų realizavimas detaliai reglamentuotas įstatymuose. Lietuvos Respublikos Valstybės skolos įstatymo 3 str. 12 p. įgalina Lietuvos Respublikos Vyriausybę iš užsienio ar vidaus paskolų lėšų teikti paskolas Lietuvos Respublikos juridiniams ar fiziniams asmenims arba įmonėms, neturinčioms juridinio asmens teisių, jei nėra kitaip numatyta paskolos sutartyse. 8 str. 1 p. įgalina Lietuvos Respublikos Vyriausybę steigti garantijų instisucijas arba draudimo įmones, kurios užtikrintų bankams pagal garantijos ir draudimo sutartis juridiniams asmenims, įmonėms, neturinčioms juridinio asmens teisių, fiziniams asmenims teikiamų paskolų grąžinimą, jei tam tikroms programoms įgyvendinti yra numatytos lėšos tų metų valstybės biudžete ar kituose valstybės fonduose.
Reikia pabrėžti tai, kad Lietuvos Respublikos Valstybės skolos įstatyme grynų finansų teisės normų rūšių pagal atliekamas funkcijas yra labai nedaug. Absoliuti didžiuma normų yra mišrios, kur vienas normos punktas yra, pvz.: reguliacinė norma, kitas punktas – materialinė norma, trečias punktas – įgalinanti norama. Antai Valstybės skolos įstatymo 4 staripsnis yra procesinė, reguliacinė, įgalinanti norma.
3. Lietuvos bankas tikrindamas N komercinio banko veiklą 2000 m vasario 2 d. nustatė, kad banko filialas N mieste užsiima užsienio valiutos pirkimu – pardavimu tam tinkamai neįrengtose patalpose. Remdamasi tikrinimo medžiaga Lietuvos banko valdyba 2000 m. gegužės 20 d. savo sprendimu atšaukė leidimą komercinio banko filialo N mieste veiklai. Ar teisėtas toks banko valdybos sprendimas ?
Lietuvos Respublkios Lietuvos banko įstatymo 8 str. 1 d. 6 p. numatyta, o 45 str. konkretizuota kad be kitų funkcijų Lietuvos bankas prižiūri Lietuvos Respublikos kredito įstaigų veiklą. Įgyvendindamas šią funkciją Lietuvos bankas: 1. Kaupia, analizuoja priežiūrai atikti reikaligą iš kredito įstaigų ataskaitų forma gautą informaciją, jos pagrindu vertina kredito įstaigų finansinę būklę bei veiklą.2. Pagal teisės aktuose numatytus kredito įstaigų veiklos riziką ribojančius normatyvus, kius numatytus reikalavimus, atlieka kredito įstaigų revizavimą, tikrinimą ar teisingai sudarytos Lietuvos bankui pateiktos finansinės ataskaitos.3. Atlieka tikrinimą ar efektyvi kredito įstaigos veikla bei finansinė būklė, turto, įsipareigojimų valdymas bei vadovavimas kredito įstaigai.4. Bei kredito įstaigoms, kurios nevykdo teisės aktuose nustatytų reikalavimų dėl saugios ir patikimos veiklos, taiko ekonomines ir kitas teisės aktuose numatytas poveikio priemones. Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 11 str. 1 d. 13 p. numatyta, kad Lietuvos banko valdyba taiko įstatymų nustatytas poveikio priemones kredito įstaigoms. Šią normą konkretizuoja įstatymo 46 straipsnis, kur numatyta, kad atlikdmas kredito įstaigų veiklos kontrolę Lietuvos bankas turi teisę:1. Priežiūros funkcijos įgyvendinimui atlikti, tru iteisę gauti reikalingą informaciją iš valstybinių institucijų, kredito įstaigų, jų dukterinių įmonių, kitų įmonių, įstaigų, organizacijų. Ši nformacija negali būti skelbiama viešai, kam nors perduodam, išskyrus įstatymo numatytais atvejais valdymo, kontrolės ar teisėsaugos institucijoms.
2. Inspektuoti licenciją ar leidimą turinčias kredito įstaigas, tikrinti visus jų dokumentus (sąskaitas, buhalterinius dokumentus ir kt.).3. Lietuvos banko valdyba norminių aktų numatytais atvejais ir tavrka turi teisę taikyti poveikio priemones licenciją ar leidimą turinčioms ir kredito įstaigų veiklą reglamentuojančius įstatymus bei Lietuvos banko norminius aktus pažeidusioms kredito įstaigoms.4. Imtis reikalingų priemonių efektyviam kredito sistemos funkcionaimui užtikrinti.To pačio straipsnio 18 p. numatyta, kad Lietuvos banko valdyba išduoda ir atšaukia licencijas ir leidimus kredito įstaigoms. Įstatymo 43 str. 1 d. norma yra darudžianti, kur imperatyviai nurodyta, kad be Lietuvos banko licencijos ar leidimo draudžiama verstis kredito įstaigos veikla. Lietuvos Respublikos Komercinių bankų įstatymo 25 str., reglamentuojantis kokias operacijas gali atlikti komercinis bankas, numato, kad komercinis bankas be kitų operacijų taip pat gali atllikti it operacijas užsienio valiuta, t.y. pirkti, parduoti užsienio valiutą ir pan. Tai reiškia, kad banko filialas N mieste užsiimdamas užsienio valiutos pirkimu – pardavimu, jei tai buvo numatyta banko statute (įstatuose), įstatymo nepažeidė. Banko valiutos pirkimo pardavimo patalpų įrengimo Lietuvos Respublikos Komercinių bankų įstatymas nereglamentuoja, reikalavimai numatyti poįstatyminiuose aktuose.Kiap jau paminėta aukščiau, Lietuvos bankas, su tikslu apsaugoti indėlininkų interesus, užtikrinti bankų sistemos patikimumą, saugumą bei stabilumą, už norminių aktų, reglamentuojančių komercinių bankų veiklą, pažeidimus, gali taikyti atitinkamas poveikio priemones. Poveikio priemonės, jų taikymo pagrindai ir tvarka gan detaliai reglamentuojami įstatymu. Lietuvos Respublikos Komercinių bankų įstatymo 37 str. 1 d., numatytos šios komerciniam bankui galinčios būti pritaikytos poveikio priemonės:1. Banko įspėjimas dėl jo veiklos trūkumų ir pažeidimų nustatant jų pašalinimo terminus.2. Banko vadovams įstatymų nustatyta tvarka gali būti paskirtos administracinės nuobaudos.3. Moratoriumas, t.y. galimybė laikinai ar visam laikui atšaukti leidimą atlikti vieną, kelias ar visas operacijas.4. Gali būti laikinai ar visam laikui atšauktas leidimą banko filialo ar skyriaus veiklai.5. Reikalaujama nušalinti tam tikrą banko valdybos narį ar narius, arba administracijos vadovą.Reikalaujama sustabdyti banko tarybos nario ar narių įgaliojimus.6. Gali būti sustabdoma banko tarybos įgaliojimai, nušalinama banko valdyba, administracijos vadovas ir paskirtas laikinasis administratorius, o esant reiaklui – ir jo padėjėjas.7. Apribojimas disponavimas Lietuvos banke esančiomis sąskaitomis.8. Atšaukimas banko licencijos.To paties straipsnio antrojoje dalyje akcentuojama, kad poveiki priemonė negali būti skiriama atsainiai, neatsižvelgus į visas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes, išsamiai neišnagrinėjus surinktos medžiagos. Poveikio priemonė parenkama atsižvelgiant į:· pažeidimo, kurio pagrindu skiriama poveikio priemonė, turinį;· šio pažeidimo ir taikomos poveikio priemonės pasekmes to banko ir visos bankų sistemos saugumui, stabilumui ir patikimumui;Be to Lietuvos banko valdyba turi vadovautis ir ir kitais duomenimis, o būtent:– Dokumentais ir kitokia informacija, kuri patvirtina įstatymų ar kitų tesės aktų pažeidimo faktą.– Turi būti išanalizuota banko ekonominė būklė.– Taip pat turi būti remiamasi medžiaga apie anksčiau nustatytus pažeidimus ir šių pažeidimų pagrindu Lietuvos banko ar kitų institucijų bankui taikytas poveikio priemones.– Turi būti prognozuojama kaip nustatyti pažeidimai gali atsiliepti banko būklei, indėlininkų bei kitų kreditorių interesams, visos bankų sistemos stabilumui.– Be abejo, turi būti išklausomi banko valdybos bei administracijos vadovo paaiškinimai.Minėtos poveikio priemonės gali būti pritaikytos nustačius vieną iš Lietuvos Respublikos Komercinių bankų įstatymo 38 straipsnyje numatytų pagrindų, t.y.:– komerciniam bankui suteikus Lietuvos bankui neteisingą informaciją;– Lietuvos bankui apskriatai nepateikus priežiūrai vykdyti būtinos informacijos ar dokumentų;– Jei komercinis bankas nesilaiko nustatytų normatyvų;– Jei komercinis bankas savo veikloje pažeidžia įstatymus ar kitus norminius aktus.Lietuvos Respublikos Komercinių bankų įstatymo 13 staripsnis imperatyviai nurodo tris atvejus, kuomet nuo tos dienos kai paaiškėja tam tikros aplinkybės Lietuvos banko valdyba turi priimti nutarimą atšaukti banko licenciją:1. Kuomet bankas likviduojamas.2. Kuomet bankas reorganizuojamas.3. Tuo atveju, kai per 6 mėnesius nuo banko įregistravimo dienos bankas nepradeda veikti.Tuo tarpu žemesniame pagal norminių aktų hierachiją poįstatyminaime akte – Lietuvos banko valybos 1996 m. rugpjūčio 1 d. nutarimu Nr. 216 patvirtintose Taisyklėse dėl banko licencijų komerciniams bankams išdavimo ir atšaukimo numatyta, kad be šių trijų įstatyme numatytų atvejų, banko licencija turi būti atšaukta dar ir ketvirtu atveju – iškėlus bankui bankroto bylą. Taigi šiuo atveju poįstatyminis aktas prieštarauja įstatymui, reikėtų vadovautis aukštesniu norminių aktų sistemoje aktu.Visais kitais atvejais parenkama viena iš devynių poveikio priemonių. Lietuvos Respublikos Komercinių bankų įstatymo 38 str. 5 d. imperatyviai nurodyta Lietuvos banko valdybos pareiga nutarimą dėl poveikio priemonės taikymo, išskyrus įststymų nustatyta tvarka administracinės nuobaudos paskyrimą, priimti per tris mėnesius nuo pažeidimo nustatymo dienos. Taip užtikrinamas operatyvaus reagavimo į pažeidimus principas. Tuo atveju, jei nuobauda paskiriama per nustatytą terminą, tačiau daugiau nei per metus nuo pažeidimo padarymo dienos nepradedama taikyti, poveikio priemonė besąlygiškai negali būti taikoma.Kaip matyti aukščiau išdėstytų argumentų, Lietuvos banko valdyba atšaukti leidimą komercinio banko filialo N mieste veiklai už nustatytus pažeidimus turėjo teisę. Tačiau pažeidimas buvo nustatytas 2000 m. vasario 2 dieną, o nutarimas pritaikyti poveikio priemonę priimtas tik 2000 m. gegužės 20 d., t.y. praėjus 3 mėnesiams ir 18 dienų. Šis Lietuvos banko valdybos sprendimas yra neteisėtas, nes priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos Komercinių bankų įstatymo 38 str. 5 d. nuostatas, nustatnčias, kad nutarimas dėl poveikio priemonių taikymo, išskyrus administracinės nuobaudos paskyrimą, turi būti priimtas per tris mėnesius nuo pažeidimo nustatymo dienos. Bankas turėjo teisę per vieną mėnesį, t.y. iki 2000 m. birželio 20 d., apskųsti šį Lietuvos banko valdybos sprendimą teismui.Literatūros sąrašas:
1. Mokesčių administravimo įstatymas // Žin., 1995, Nr. 61-1525.
2. Valstybės skolos įstatymas // Žin., 1999, Nr. 66-2117.
3. Komercinių bankų įstatymas // Žin., 1995, Nr. 2-33.
4. Lietuvos banko įstatymas // Žin., 1994, Nr. 99-1957.
5. Banko licencijų komerciniams bankams išdavimo ir atšaukimo taisyklės // Žin., 1996,
Nr. 77-1855.
6. A.Marcijonas, B.Sudavičius. Mokesčių teisė. – V., 1998.
7. E.Buškevičiūtė, V.Pukelienė. Valstybės mokesčių sistema. K., 1998.
8. O.Mieščeriakova. Pasailio šalių mokesčių sistemos. – K., 1995.
9. Mokesčių teisė. – M., 2000.