Kazys
Boruta
Darbą parengė Rūta Jonuševičiūtė
Kazys Boruta – maištingos dvasinės prigimties kūrėjas, antikon-
formistas gyvenime ir kūryboje. Ekspresionistinio, energingos
intonacijos eilėraščio tipo, novatoriškų folklorinių romanų kūrėjas.
Lietuvių pasakų eiliuotojas, kelionių bei humoristinių kūrinių au-
torius.
1905m. sausio 6 d. Kūlokuose (Marijampolės raj.) gimė Kazys
Boruta, poetas, prozininkas, vertėjas. I pasaulinio karo metais lan-
kė gimnaziją Vilniuje,vėliau Maskvoje. 1918 metais grįžo į
Lietuvą. Kurį laiką mokėsi Marijampolės gimnazijoje, nuo 1920 –
Marijampolės mokytojų seminarijoje. Nuo 1921m. bendradarbiavo
moksleivių žurnale “Aušrinė” ir kituose periodiniuose leidiniuose.
Eksternu išlaikęs baigiamuosius egzaminus, 1924m. Kauno universitete pradėjo studi-juoti literatūrą ir istoriją. Už vadovavimą Studentų socialistų draugijos surangtam protesto mitingui prieš mirties bausmės įstatymą 1925m. iš universiteto buvo pašalintas. 1926m. išvyko į Vieną, studijavo literatūrą ir filosofiją. 1927m. grįžo į Lietuvą. Netrukus buvo įkalintas, paskui ištremtas iš Lietuvos. Įsijungė į politinių emigrantų antifašistų veiklą. 1928m. Rygoje išleido literatūrinį almanachą “Audra”. Iš Latvijos ištremtas, 1928-1930m. studijavo Vienos universitete. 1930m. persikėlė į Berlyną. Prisidėjo prie antifašistinio žurnalo “Trečias frontas” įkūrimo ir aktyviai jame bendradarbiavo. 1931m. grįžo į Lietuvą. Redagavo literatūrinį almanachą “Darbas” (1932). 1933m. už antifašistinę veiklą nuteistas 4 metus kalėti, bet rašytojams rūpinantis, 1935m. amnestuotas. 1940m. prisidėjo prie žurnalo “Dienovidis” leidimo. Nuo 1941m. dirbo Lietuvos TSR Mokslų akademijoje. Hitlerinės okupacijos metais slėpė pabėgelius iš Vilniaus geto. 1946m. įsivėlė į antitarybinę veiklą, buvo suimtas, karinio tribunolo nuteistas. Kalintas Rasų lageryje prie Vilniaus, 1949m. amnestuotas. Ilgai negalėjo spausdintis, net vertimus pasirašinėjo svetimom pavardėm. 1957m. grąžintas i Rašytojų sąjungos narius. Jaunystėje triukšmingas kairysis, vėliau savo pažiūras keitė, bet išliko pricipingas antikonformistas, nusistatęs prieš bet kokią priespaudą ir diktatūrą. Gaivališka asmenybė, vidaus laisvės gynėjas, neprisitaikymo simbolis. Kūrybai taip pat būdinga laisvo žmogaus idealas, iššūkis inertiškai, bedvasei aplinkai, naujų tiesų ieškojimas, platūs užmojai.
Literatūrinę veiklą K. Boruta pradėjo eilėraščiais, kurie gaivališku ekspresyvumu, šiurkščia fraze, hiperbolizuotais kaimo stichijos vaizdais buvo artimi “Keturių vėjų” krypčiai. Pirmuosiuose eilėraščių rinkiniuose (“Alio!”, 1925; “Dainos apie svyruojančius gluosnius”, 1927) reiškiamas romantinis protestas prieš buržuažistinę santvarkos tikrovę. Rinkinys “Kryžių Lietuva” (Ryga, 1927), už kurio platinimą ir skaitymą Lietuvoje grėsė 5000 lt. bauda, išpopuliarino Borutą kaip vieną talentingiausių antifašistinės lietuvių lyrikos kūrėjų. Poezijos rinkiniuose “Duona kasdieninė” (1933), “Eilės ir poemos” (1938), “Kryžių Lietuva” (papildytas leid. 1940) pavaizdavo vargstančią liaudį, smerkė burž. priespaudą, faš. toerą. Pagrindinis Borutos lyrikos motyvas – kova dėl laisvės, prieš fašizmą. Kalėjimas, pančiai, kryžiai ir mirtis – tokiais vaizdais ir simboliais poetas kalbėjo apie fašizmo engiamą Lietuvą.
Jaunystės laikotarpiu sukūrė nerimo, maišto ir vyriško rūsčio kupina pasaulį su laisvo vėjo ir šėlstančios vėtros simbolika, iškėlė lietuvišką berną – išpopuliarėjusį revoliucinės stichijos įvaizdį, demonstravo “nepoetiško”, kategoriško žodžio galią. Kreipė lietuvių literatūrą į modernizmą, padėjo joje įsigalėti ekspresionizmo poetikai, praturtino lyrikos raišką protesto, įtūžio stilistika, diegė avangardistinę aktyvizmo programą. Darė stiprų poveikį savo kartos ir jaunesniems rašytojams.Vėlesnėje kūryboje įkarštį griauti esamą pasaulį keitė dėmesiu universalesniems būties klausimams, o išrėktą žodį – daugiaprasmiu, filosofiškesniu vaizdu. Prasiveržė intymi ir skaudi meilė gimtajam kraštui. Tikrų dvasios vertybių ir tautos būties pagrindų ieškojimas atvedė prie tautosakos versmės, lietuvių kultūros tradicijų. Surasta ir adekvati meninė raiška – poetinė proza, jungianti pasaką su realybe, epiškumą su lyrizmu, kupina savitos ritminės melodijos. Ypatingų metaforiškumu ir sugestija pasižymi poetiškas romanas sakmė “Baltaragio malūnas”, inscenizuotas teatre, jo pagrindu sukurtas baleto spektaklis ir kino filmas miuziklas Velnio nuotaka. Išverstas į latvių, estų, rusų, islandų, čekų, vokiečių, lenkų kalbas. Geriausiuose kūriniuose daug lyrinio romantinio polėkio. Autoriui labiausiai rūpi žmogaus ir pasaulio santykių sudėtingumas, o kartu asmenybės grožio, jos vitališkumo poetizavimas. Spalvingi, aktyvios dvasios personažai (maištingasis bernas, Arkties užkariautojai, Girdvainis, Baltaragis) yra savotiški kūrėjo autoportretai, meniškai apibendrinti, perteikiantys ribinius individo ir tautos būties momentus, lūžio epochos žmogaus ir pasaulio raidos procesą, įprasminantys kaip tauraus žmogiškumo stebuklas. Rašytojo asmenybę atspindi autobiografinė knyga “Gyvenimas drauge su draugu” (1999). Išvertė pasaulinės klasikos: P.Buck Gerąją žemę ir Sūnus, A.Tolstojaus Petrą Pirmąjį, H. Ibseno Brandą, Cezarį ir Galijėtietį, V. Korolenkos Giria gaudžia, F. Schillerio Vilių Telį, W. Shakespeare’o dramų, latvių poezijos bei prozos kūrinių.
Kazys Boruta mirė 1965m. kovo 9 d. Vilniuje.
“BALTARAGIO MALŪNAS”
Ar galima būtų įsivaizduoti tikrovėje ant aukšto Udruvės kalno stovintį Baltaragio malūną, jo šeimininką, pražilusį Baltaragį, gražuolę jo dukrą Jurgą, viso Paudruvės kaimo pati smagiausia mergina, kuri savo skambiu juoku, linksmų akių gundančiais žvilgsniais ne vieną jaunikį buvo išvedusi iš proto ir ketino dar ne vieną išvesti, pas kurią vis važiuoja piršliai su jaunikiais, bet niekas neprivažiuoja, nes jiems sukliudo Paudruvės pelkių velnias Pinčukas? Tikrovėje tokių dalykų nėra, taigi K.Borutos romane yra nemažai mitų ir tautosakos elementų.
Labiausiai išsiskiriantis mitinis veikėjas šiame romane – velnias Pinčukas. Jo istorija yra labai įdomi. Visą laiką snausdavo savo pelkėse, o tik kai miegoti nusibosdavo, kad gal ir neblogai būtų, jeigu turėtų pačią. Bet kur ją gausi? Jokia laumė ar ragana neis už tokio nusmurgusio velniuko. Tai ir teko Pinčukui tiktai sapnais ir svajonėmis pasitenkinti. Jeigu nėra pačios, tai ir nereikia. Tai ir buvo velnias, patenkintas šitokiu savo gyvenimu ir būtų taip ir toliau nerūpestingai praleidęs likusias dienas, jei nebūtų nustojęs ūžti Baltaragio malūnas. Tai velniui labai nepatiko ir jis nuėjo pas savo kaimyną pasikalbėti. Jam buvo pažadėta Baltaragio dukra, tačiau susipratęs apgautas senelis nenorėjo atiduoti savo vienturtės ir taip pat apgavo velnią, įkišdamas jam už pačias seną bambeklę Uršulę. Ji, suvokus, kad su velniu turi reikalą, nepasimetė ir gerokai iškūlė vargšą velnią. Nuo tos dienos Pinčukas pradėjo bijoti moteriškų sijonų ir už tai, kad tik galėtų nevesti “Baltaragio dukros” Uršulės, sutiko tarnauti Baltaragiui septynerius metus. Laimingas velnias buvo, ant malūno sparnų besisupdamas, tačiau suprato vieną dieną esąs apgautas ir pradėjo keršyti savo kaimynui. Nuo tos dienos nė viena piršlių karieta negalėjo į malūną atvažiuoti, išskyrus Girdvainį, su savo obuolmušiais žirgais atskriejusį pas Jurgą kaip viesulas. Tačiau velnias nebūtų velnias, jei savo keršto iki galo neįvykdytų. Jis išardė jaunųjų vestuves ir net išvedė juos iš proto. Girdvainis lakstė lyg pakvaišęs paskui savo žirgų žvengimą po laukus, ir nieko nepešęs buvo nutrenktas perkūno, beeidamas pas Jurgą atsiprašyti ir susitaikyti. Tragiškai baigėsi visų pagrindinių romano veikėjų likimai, neliko nenubaustas ir velnias Pinčukas. Jis, perkūno partrenktas, nugarmėjo į pragarą, kur jam ir vieta.
Šiame pasakojime gyvenimas be velnio neįsivaizduojamas: jis dirba už berną Baltaragio malūne, bendradarbiauja su arkliavagiu Raupiu, smuklininku Šešelga ir t.t. Pinčukas įsilieja į romano veiksmą ir atrodo kaip visai ne mitinė būtybė, o tik eilinis kaimo gyventojas. Tiktai jo išvaizda ir krečiamos niekšybės primena velnią iš pasakų ar mitų.
Taip pat nepaprasti yra Girdvainio obuolmušiai žirgai. Tie obuolmušiai buvo visas jo mandrumas ir pasididžiavimas. Pasakojime jie lyginami su viesulu ar paukščiais – lygus kelias ar pabjuręs – nulėkdavo, niekas negalėjo jų sustabdyti.
Autoriaus nupasakotos vietovės labai primena liaudies sakmių ar pasakų peizažą: “Ant Udruvės ežero stataus skardžio stovėjo Baltaragio vėjinis malūnas. Nuo neatmenamų laikų mosavo jis savo dideliais sparnais, tarytum būtų norėjęs pasikelti ir nuskristi nuo pakriūtės”. “Antroje skardžio pusėje, kur stovėjo Baltaragio malūnas, buvo Paudruvės pelkės, klampios, neišbrendamos, nors ir nedidelės pelkės”.
Visa tai suteikia romanui mitų ir tautosakos atspindžių.
Naudota literatūra
· Interneto psl. http://anthology.lms.lt
· Lietuvių literatūros encikopedija. 2001
· Mažoji Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, I tomas.
· Tarybų Lietuvos enciklopedija, I tomas. 1988.
· Tarybų Lietuvos rašytojai, 1975.
· Vanagas V. Lietuvių rašytojų sąvadas