Kazys
Boruta
Darbą parengė Rūta Jonuševičiūtė
Kazys Boruta – maištingos dvasinės prigimties kūrėjas, antikon-
formistas gyvenime ir kūryboje. Ekspresionistinio, energingos
intonacijos eilėraščio tipo, novatoriškų folklorinių romanų kūrėjas.
Lietuvių pasakų eiliuotojas, kelionių bei humoristinių kūrinių au-
torius.
1905m. sausio 6 d. Kūlokuose (Marijampolės raj.) gimė Kazys
Boruta, poetas, prozininkas, vertėjas. I pasaulinio karo metais lan-
kė gimnaziją Vilniuje,vėliau Maskvoje. 1918 metais grįžo į
Lietuvą. Kurį laiką mokėsi Marijampolės gimnazijoje, nuo 1920 –
Marijampolės mokytojų seminarijoje. Nuo 1921m. bendradarbiavo
moksleivių žurnale “Aušrinė” ir kituose periodiniuose leidiniuose.
Eksternu išlaikęs baigiamuosius egzaminus, 1924m. Kauno universitete pradėjo studi-juoti liiteratūrą ir istoriją. Už vadovavimą Studentų socialistų draugijos surangtam protesto mitingui prieš mirties bausmės įstatymą 1925m. iš universiteto buvo pašalintas. 1926m. išvyko į Vieną, studijavo literatūrą ir filosofiją. 1927m. grįžo į Lietuvą. Netrukus buvo įkalintas, paskui ištremtas iš Lietuvos. Įsijungė į politinių emigrantų antifašistų veiklą. 1928m. Rygoje išleido literatūrinį almanachą “Audra”. Iš Latvijos ištremtas, 1928-1930m. studijavo Vienos universitete. 1930m. persikėlė į Berlyną. Prisidėjo prie antifašistinio žurnalo “Trečias frontas” įkūrimo ir aktyviai jame bendradarbiavo. 1931m. grįžo į Lietuvą. Redagavo literatūrinį almanachą “Darbas” (1932). 1933m. už antifašistinę veiklą nuuteistas 4 metus kalėti, bet rašytojams rūpinantis, 1935m. amnestuotas. 1940m. prisidėjo prie žurnalo “Dienovidis” leidimo. Nuo 1941m. dirbo Lietuvos TSR Mokslų akademijoje. Hitlerinės okupacijos metais slėpė pabėgelius iš Vilniaus geto. 1946m. įsivėlė į antitarybinę veiklą, buvo suimtas, karinio tribunolo nuteistas. Kalintas Rasų la
Literatūrinę veiklą K. Boruta pradėjo eilėraščiais, kurie gaivališku ekspresyvumu, šiurkščia fraze, hiperbolizuotais kaimo stichijos vaizdais buvo artimi “Keturių vėjų” krypčiai. Pirmuosiuose eilėraščių rinkiniuose (“Alio!”, 1925; “Dainos apie svyruojančius gluosnius”, 1927) reiškiamas romantinis protestas prieš buržuažistinę santvarkos tikrovę. Rinkinys “Kryžių Lietuva” (Ryga, 1927), už kurio platinimą ir skaitymą Lietuvoje grėsė 5000 lt. bauda, išpopuliarino Borutą kaip vieną talentingiausių antifašistinės lietuvių lyrikos kūrėjų. Poezijos rinkiniuose “Duona kasdieninė” (11933), “Eilės ir poemos” (1938), “Kryžių Lietuva” (papildytas leid. 1940) pavaizdavo vargstančią liaudį, smerkė burž. priespaudą, faš. toerą. Pagrindinis Borutos lyrikos motyvas – kova dėl laisvės, prieš fašizmą. Kalėjimas, pančiai, kryžiai ir mirtis – tokiais vaizdais ir simboliais poetas kalbėjo apie fašizmo engiamą Lietuvą.
Jaunystės laikotarpiu sukūrė nerimo, maišto ir vyriško rūsčio kupina pasaulį su laisvo vėjo ir šėlstančios vėtros simbolika, iškėlė lietuvišką berną – išpopuliarėjusį revoliucinės stichijos įvaizdį, demonstravo “nepoetiško”, kategoriško žodžio galią. Kreipė lietuvių literatūrą į modernizmą, padėjo joje įsigalėti ekspresionizmo poetikai, praturtino lyrikos raišką pr
Kazys Boruta mirė 1965m. kovo 9 d. Vilniuje.
“BALTARAGIO MALŪNAS”
Ar galima būtų įsivaizduoti tikrovėje ant aukšto Udruvės kalno stovintį Baltaragio malūną, jo šeimininką, pražilusį Baltaragį, gražuolę jo dukrą Jurgą, viso Paudruvės kaimo pati smagiausia mergina, kuri savo skambiu juoku, linksmų akių gundančiais žvilgsniais ne vieną jaunikį buvo išvedusi iš proto ir ketino dar ne vieną išvesti, pas kurią vis važiuoja piršliai su jaunikiais, bet niekas neprivažiuoja, nes jiems sukliudo Paudruvės pelkių velnias Pinčukas? Tikrovėje tokių dalykų nėra, taigi K.Borutos romane yra nemažai mitų ir tautosakos elementų.
Labiausiai išsiskiriantis mitinis veikėjas šiame romane – velnias Pinčukas. Jo istorija yra labai įdomi. Visą laiką snausdavo savo pelkėse, o tik kai miegoti nusibosdavo, kad gal ir neblogai būtų, jeigu turėtų pačią. Bet kur ją gausi? Jokia laumė ar ragana neis už tokio nusmurgusio velniuko. Tai ir teko Pinčukui tiktai sapnais ir svajonėmis pasitenkinti. Jeigu nėra pačios, tai ir nereikia. Tai ir buvo velnias, patenkintas šitokiu savo gyvenimu ir būtų taip ir toliau nerūpestingai praleidęs likusias dienas, jei nebūtų nustojęs ūžti Baltaragio malūnas. Tai velniui labai nepatiko ir jis nuėjo pas savo kaimyną pasikalbėti. Jam buvo pažadėta Baltaragio dukra, tačiau susipratęs apgautas senelis nenorėjo atiduoti savo vienturtės ir taip pat apgavo velnią, įkišdamas jam už pačias se
Šiame pasakojime gyvenimas be velnio neįsivaizduojamas: jis dirba už berną Baltaragio malūne, bendradarbiauja su arkliavagiu Raupiu, smuklininku Šešelga ir t.t. Pinčukas įsilieja į romano veiksmą ir atrodo kaip visai ne mitinė būtybė, o tik eilinis kaimo gyventojas. Tiktai jo išvaizda ir krečiamos niekšybės primena velnią iš pasakų ar mitų.
Taip pat nepaprasti yra Girdvainio obuolmušiai žirgai. Tie obuolmušiai buvo visas jo mandrumas ir pasididžiavimas. Pasakojime jie lyginami su viesulu ar paukščiais – lygus kelias ar pabjuręs – nulėkdavo, niekas negalėjo jų sustabdyti.
Autoriaus nupasakotos vietovės labai primena liaudies sakmių ar pasakų peizažą: “Ant Udruvės ežero stataus skardžio stovėjo Baltaragio vėjinis malūnas. Nuo neatmenamų laikų mosavo jis savo dideliais sparnais, tarytum būtų norėjęs pasikelti ir nuskristi nuo pakriūtės”. “Antroje skardžio pusėje, kur stovėjo Baltaragio malūnas, buvo Paudruvės pelkės, klampios, neišbrendamos, nors ir nedidelės pelkės”.
Visa tai suteikia romanui mitų ir tautosakos atspindžių.
Naudota literatūra
· Interneto psl. http://anthology.lms.lt
· Lietuvių literatūros encikopedija. 2001
· Mažoji Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, I tomas.
· Tarybų Lietuvos enciklopedija, I tomas. 1988.
· Tarybų Lietuvos rašytojai, 1975.
· Vanagas V. Lietuvių rašytojų sąvadas