Senovės Graikija niekada nebuvo susivienijusi į vieną didelę valstybę. Senovės Graikija vadinami šimtai miestų-valstybių, kuriuos patys graikai vadino poliais. Gyventojai
Apie seniausius pietų Balkanų pusiasalio ir jam priklausančių salų gyventojus kol kas nėra pakankamai tikslių duomenų.Remiantis senovės graikų padavimais, išlikusiais Homero poemose ir graikų istorikų veikaluose, žymiausios šių rajonų seniausių gyventojų gentys buvę pelazgai. Kokia jų kilmė – neaišku. Herodotas juos laikė graikų giminaičiais.Iš salose gyvenusių seniausių genčių galima paminėti kretiečius, kurių etninė priklausomybė irgi kol kas neaiški. III tūkstantmečio pr. m. e. Pabaigoje, sprendžiant iš archeologinių paminklų, Balkanų pusiasalio pietuose gyveno seniausia graikų gentis – achajai. II tūkstantmetyje pr. m. e. Šioje gentyje vyko klasių formavimosi procesas. XII a. pr. m. e. Prasidėjo graikų genčių – doriečių – kraustymasis į Balkanų pusiasalio pietus; doriečiai sutriuškino ankstyvąsias klasines achajų valstybes ir privertė gentis vėl kraustytis. Senovės graikų gentys galutinai susiformavo I tūkstantmetyje pr. m. e. ir apsigyveno taip: Šiaurės Graikijoje – Tesalijoje ir Vidurio Graikijoje – Bojotijoje gyveno eoliečiai; jie įsikūrė taip pat Egėjo jūros šiaurinės dalies salose, iš jų ir Lesbo saloje, bei Mažosios Azijos šiaurvakarių pakrantėje. Vidurio Graikijos rytuose, Atikoje, Eubojos saloje, Egėjo jūros centrinės dalies salose apsigyveno joniečiai. Achajai išsilaikė Peloponeso dalyje – Lakonijoje, Mesėnijoje, Argolidėje, Korinto srityje ir Elidėje – gyveno doriečiai. Jie įsikūrė ir Egėjo jūros pietų salose, Rode, Kretoje bei Mažosios Azilos pakrantėje.
Senovės Graikai savo tėvynėje ir nukariautuose kraštuose pastatė penkis iš septynių pasaulio stebuklų:Dzeuso statulą Olimpijoje, Artemidės šventyklą Efese, Helijo statulą Rodo saloje, mauzoliejų Halikarnase ir švyturį Aleksandrijoje. Graikai davė pasauliui daugybę iki šiol egzistuojančių dalykų: olimpines žaidynes, teatrą, svarbiausių mokslų pradmenis, vieną geriausių valdymo formų – demokratiją. Net ir šiuolaikinių mokslo ir mokymo įstaigų akademija, gimnazija irgi atėjo iš senovės Graikijos.
Religija
Graikų religija ėmė formuotis dar Kretos–Mikėnų epochos bei irstančios giminės santvarkos (XI–IX a. pr. m. e.)laikotarpiu. VIII–VII a. pr. m. e. ji jau buvo visiškai susiformavusi.Tai yra dievų sužmoginimas, jų įsivaizdavimas kaip stiprių, gražių žmonių, nemirtingų ir amžinai jaunų.
Šventės
Senovės Graikijoje buvo rengiami tokie kultūriniai renginiai, kurie tarsi siejo į vieną visumą įvairius miestus ir jungė graikų tautybę. Savo šventėmis, žaidimais, orakulais graikų tautybę vienijo Balkanų pusiasalio miestai. Graikijoje švenčiamos specialios šventės, skirtos dievams, nebuvo vien religinės, nes svarbiausia šiose šventėse buvo fizkultūrinės varžybos, taip pat muzika, dainos ir pan. Į tokias šventes suplaukdavo žmonių iš visų Graikijos polių. Pagarsėjo šventės Heros Argietės garbei Argo mieste Peloponese, Panatejanos, t. y. Šventės deivės Atėnės garbei Atėnuose, ir kt. Į Atėnus tuo metu daug žmonių iš įvairiausių Graikijos miestų. Ypač garsėjo moterų procesijos Atėnuose.Paprastai moterys sėdėdavo namie specialiose patalpose–ginekėjose–ir beveik niekur nepasirodydavo. Vaikščiodavo jos, lydimos artimų giminaičių ir tarnaičių. Tačiau panatenajų moterys dalyvaudavo iškilmingoje eisenoje deivės Atėnės garbei.Šventiškai pasirėdžiusios, jos laisvai išeidavo į gatves. Šią šventę graikai šventė iškilmingai: buvo šokama, dainuojama, einami rateliai, vaidinama.
Olimpiniai žaidimai
Be švenčių, graikus jungė varžybos. Ypač garsėjo olimpiniai žaidimai, vykę Olimpijoje (Peloponese). Jie buvo rengiami dievų tėvui griausmavaldžio Dzeuso olimpiečio garbei. Olimpijoje buvo jo šventykla, joje – didinga Dzeuso statula. Olimpiniai žaidimai vykdavo kas ketveri metai, ir senovės Graikai vėliau ėmė skaičiuoti laiką pagal olimpiadas. Padavimas sako, kad pirmoji olimpiada įvykusi 776 m. pr. m. e. Į olimpinius žaidimus iš įvairiausių graikų pasaulio miestų suvažiuodavo daugybė žmonių. Vykdavo bėgimo, šuolių, disko metimų, važiavimo kovos vežimais ir daugelio kitokių gimnastikos pratimų varžybos. Be to, varžydavosi dramaturgai, poetai, dainininkai ir muzikantai. Šitie žaidimai turėjo didžiulę reikšmę ir fiziniam, ir protiniam bei dvasiniam vystymuisi. Fizinius pratimus atlikdavo vyrai, o iš moterų – tiktai spartietės merginos.
Olimpinių žaidynių nugalėtojai gaudavo lapai paprastą dovaną – vainiką iš šventosios alyvos lapų. Jokių brangenybių nugalėtojui neteikdavo. Tačiau toks alyvmedžių vainikas buvo užvis garbingiausias apdovanojimas.Laimėtojas buvo nepaprastai gerbiamas. Ir ne tiktai jis pats, bet ir jo šeima, jo gimtasis miestas. Nugalėtojų garbei buvo dainuojamos dainos, kuriamos eilės, skulptoriai darė jų statulas. Laimėję dainininkai, muzikantai būdavo apdovanojami laurų vainiku. Jiems irgi visi reikšdavo pagarbą ir laikė savo miesto pasididžiavimu. Olimpiniai žaidimai turėjo didelę reikšmę visos Graikijos kultūros vystymuisi.Graikų raštas
Graikų abėcėlinis raštas, kuriame buvo nedaug raidžių, susidarė IX–VIII a. pr. m. e., panaudojus finikiečių abėcėlę. Finikiečiai, vesdami prekybos apskaitas, kurias reikėjo užrašyti, neturėjo laiko ir galimybių mokytis Rytų senovės rašto, susidėjusio iš daugybės ženklų. Reikėjo trumpo ir tikslaus, kuris atspindėtų skaičiavimus bei apskaitas ir kurio nereikėtų ilgai mokytis. Finikiečiai sukūrė naują raštą – iš raidžių; tačiau šios raidės reiškė tiktai priebalsius. Graikai panaudojo finikiečių raštą, bet jį pakeitė taip, kad atsirado ir balsės. Tuo būdu buvo sudaryta nauja graikų abėcėlė – iš raidžių. Slavams graikų abėcėlė turi labai didelę reikšmę, nes vėliau slavų rašto pradininkai panaudojo ją kaip pavyzdį, pridėję tiktai raides, reiškiančias šnypščiamuosius garsus. Ši pakeista abėcėlė yra naudojama ir iki šiol.