Finansų politikos esmė

TURINYS

ĮVADAS 3
1. Finansų politikos sąvoka 4
2. Valstybės finansų politikos turinį formuojantys veiksniai 7
3. Reikalavimai efektyviai finansų politikai 9
4. Finansų politikos tikslai ir uždaviniai 10
5. Finansų politikos realizavimas LR 12
IŠVADOS 14
LITERATŪRA 6

3. ĮVADAS

Finansų politika yra labai svarbi kiekvienai valstybei. Ji numato, kaip bus naudojami ekonominiai, kultūriniai, socialiniai ištekliai savo tautos pažangai didinti, kaip bus sprendžiamos svarbiausios ekonominėms problemoms pasinaudojant valstybės sukauptais finansiniais resursais. Nuo to, kokia yra finansų politika, kaip ji bus įgyvendinama, priklauso valstybės pozicijų tvirtumas pasaulinėse prekių, paslaugų bei kapitalo rinkose, numatoma, kaip bus užtikrinama vaalstybės nacionalinių interesų apsauga. Tai ypač svarbu šiuo metu, kada vis daugiau valstybių vykdo finansinę ir ekonominę integraciją į tarptautines organizacijas ir į bendrąsias rinkas.

Šio referato tikslas – paaiškinti kas yra finansų politika ir atskleisti jos esmę.
Šiam tikslui pasiekti keliami uždaviniai:
1. apibrėžti finansų ir finansų politikos sąvokas;
2. aptarti finansų politikos turinį formuojančius veiksnius;
3. apibūdinti reikalavimus, keliamus efektyviai finansų politikai;
4. paanalizuoti finansų politikos tikslus ir uždavinius;
5. aptarti finansų politikos realizavimą LR.

1. FINANSŲ POLITIKOS SĄVOKA

Siekiant išsiaiškinti valstybės finansų politikos esmę, visų pirma reikėtų apibrėžti, kas apskritai yra finansai ir finansų politika.
V.Aleknavičienės knnygoje ,,Finansai ir kreditas“ pateiktame trumpame finansų ir kredito terminų žodyne yra pateikiami tokie finansų ir finansų politikos apibrėžimai:
 Finansai- ekonominiai ir piniginiai santykiai, kurių pagalba, paskirstant ir perskirstant bendrąjį vidaus produktą ir nacionalines pajamas, yra sudaromi bei panaudojami decentralizuoti ir ce

entralizuoti pinigų fondai, siekiant atlikti valstybės funkcijas ir užtikrinti ekonomikos plėtros sąlygas.
 Finansinė politika – valstybės rengiamas ir realizuojamas priemonių planas, grindžiamas pinigų apyvartos, kredito sąlygų ir valstybinių finansų įtaka ekonominiame procese .
Daugelis autorių pateikia tai, kad žodžio ,,finansai“ kilmė nėra visai aiški. Vieni jį išveda iš anglų kalbos žodžio fine – bauda, piniginė bausmė, kiti iš lotynų kalbos žodžio finiše – baigti, iš kurio padarytas daiktavardis finitio, finitia – baigimas. Finitio pradžioje reiškė bylos baigimą, teismo sprendimą, vėliau teismo nustatytą baudą, pagaliau, ne tik teismo, bet ir kiekvieno valdovo užkrautą mokėjimą . Ilgainiui žodžio ,,finansai“ prasmė susiaurėjo, jis tapo tarptautiniu žodžiu, ir finansais pradėta vadinti tik valstybės pajamos ir išlaidos.
Politikos sąvoką pasauliui davė graikų filosofas, tyrinėtojas Aristotelis (384 m. pr.m.e. – 322 pr.m.e.), kartu su Sokratu ir Pllatonu yra laikomas įtakingiausiu mąstytoju Vakarų filosofijos istorijoje.
Aristotelio politikos sampratą siaurąja prasme galima apibrėžti vienu sakiniu: ,,Politika- tai menas valdyti valstybę“ .
Jo amžininkai politika laikė visa, kas susiję su valstybe. Dabar politika tapatinama ne tik su valstybe, bet ir su viešpatavimu apskritai, valdžia, siekiu valdyti, naudotis valdžia arba daryti jai įtaką.
Sąvoka ,,politika” turi kelias reikšmes. Graikiškai ,,politika” reiškia valstybės valdymo meną. Tarptautinių žodžių žodyne pateikiamos tokios politikos reikšmės :
1. politika – tai valstybės valdžios veikla; valstybės vidaus reikalų ir santykių su kitomis va
alstybėmis tvarkymas;
2. politika – tai visuomenės grupės ar partijos veikla, priklausanti nuo jos tikslų, siekiant išlaikyti valstybės valdžią;
3. politika – tokios veiklos tikslai ir uždaviniai bei jos realizavimo būdai.
Finansų politikos sąvoka yra glaudžiai susijusi su ekonomikos politikos sąvoka, taigi labai dažnai šios dvi kategorijos ir jų turinys yra maišomos. Įvairių šalių mokslinėje literatūroje taip pat nėra vieningos nuomonės bei griežtos ribos tarp finansų bei ekonominės politikos.
Daugumoje politologijos, makroekonomikos vadovėlių autoriai laikosi nuomonės, kad ekonomikos politika – tai kolektyviai vyriausybės priimta strategija ekonomikos tikslams pasiekti.
Tuo tarpu finansų politika įvardijama kaip pagrindinių priemonių visuma, kurias naudojant ir įgyvendinami pagrindiniai ekonomikos bei kitų politikų tikslai. Šios priemonės, remiantis LR Vyriausybės programa, yra: mokesčių ir mokesčių administravimo politika, biudžeto politika, valstybės skolinimosi politika, investicijų politika, kapitalo ir pinigų politika.
Tokia ekonomikos bei finansų politikos sąveika yra pateikiama literatūroje lietuvių kalba.
Kitų šalių literatūroje apskritai finansų politikos sąvoka yra mažai vartojama, kadangi dažniausiai ji yra tapatinama su ekonomikos politika, priskiriant jai visas minėtas minėtas finansines priemones.
Taigi finansų politika yra valstybės finansinių santykių organizavimo, finansinių išteklių fondų sudarymo ir jų naudojimo būdai ir metodai, nustatyti valstybės įstatymais ir kitais teisiniais aktais (vyriausybės, finansų ir kitų institucijų sprendimais). Finansų politika pasireiškia per pačius finansus ir ypač ryškiai- per mokesčių politiką.
Apie finansų politiką ir
r mokesčius knygoje ,,Finansų mokslo pagrindai“ vaizdingai rašė profesorius Vladas Jurgutis: ,,Finansai gali būti techninės pažangos, mechaninių pagerinimų priemonės, bet taip pat ir techninės pažangos stabdžiai. Finansai gali remti vieną ūkio šaką, o kitai pakirsti gyvybės šaknis. Finansų politika gali turėti reikšmės net krašto klimatui ir krašto vandenų sistemai (miškų politika). Šalies finansų politika savo geležinkelių tarifais gali smarkiau veikti krašto ūkį negu visa šalies muitų sistema. Ta pati finansų politika gali remti arba smaugti stambųjį ar smulkųjį žemės ūkį. Pagaliau finansai gali būti sėkminga kreivų priesaikų mokykla ir kontrabandininkų džiaugsmas. Šiandien vargu ar galima abejoti, kad finansų sistema gali visai nematomai imti iš vienų turtus, o kitiems tartum koks aitvaras ar kaukas tuos turtus nešti slaptai į namus (apsaugos muitai, mokesčių perkrovimas).
Be ekonominių sąlygų finansų politiką bei finansų sistemą, o per jas patį finansų mokslą dar veikia socialinės, kultūrinės bei politinės krašto gyvenimo sąlygos. Bet kurio krašto finansinė politika bei finansų sistema rodo to krašto socialines, kultūrines ir politines kovas; bet kurio krašto finansų sistemoje lengvai galima pastebėti tų socialinių, politinių ir kultūrinių kovų laimėjimų ir pralaimėjimų rezultatus“ .

2. VALSTYBĖS FINANSŲ POLITIKOS TURINĮ FORMUOJANTYS VEIKSNIAI

Tvarkant valstybės finansus svarbų vaidmenį vykdo finansų politika. Finansų politika – tai tikslinis finansų panaudojimas valstybės reikalams, juos tv

varkant ir panaudojant pagal paskirtį. Finansų politika yra glaudžiai susieta su pinigų ir kredito politika, kuri vykdoma valstybei reguliuojant pinigų apyvartos ir kredito rinką.
Finansų politikos turinys yra daugiareikšmis. Pagrindinės grandys arba finansų politikos turinį formuojantys veiksniai yra:
1. Moksliškai pagrįstų finansų plėtojimo koncepcijų parengimas, siejamas su visiškais valstybės ūkio, gyventojų poreikių tyrimais, ekonomikos įstatymų reikalavimais. Tai yra finansų vystymo programų paruošimas ir pagrindimas. Jos formuojamos remiantis ekonomikos dėsnių reikalavimais, visapusiška ūkio vystymosi padėties analize, gamybinių jėgų ir gamybinių santykių vystymosi perspektyvų analize, gyventojų poreikių analize.
2. Pagrindinių krypčių nustatymas panaudojant finansus (arba pagrindinių finansų panaudojimo krypčių einamajam periodui ir tolimesnei perspektyvai nustatymas) Šioje grandyje, atsižvelgiant į ekonominės politikos nustatytus tikslus, turi būti įvertinami tarptautiniai veiksniai, gautų rezultatų lygis, numatytos finansinių atsargų didinimo galimybės.
3. Praktinis taikymas, įgyvendinant numatytus tikslus. Tai veikla, susijusi su nustatytų programų ir tikslų įgyvendinimu, bei šios veiklos kontrolė.
Šių grandžių arba elementų vienovė apibūdina finansų politiką. Priklausomai nuo periodo trukmės ir keliamų užduočių sprendimo būdų finansų politiką sudaro:
 Finansų strategija. Tai ilgalaikė finansų politikos kryptis, besiorientuojanti į tolimesnę perspektyvą ir numatanti stambių, sudėtingų finansinių problemų, atitinkančių nustatytą visuomenės ir valstybės ekonominio bei socialinio vystymosi strategiją, sprendimą.
Finansų strategijos ruošimo procese:
• prognozuojamos pagrindinės finansų vystymosi tendencijos;
• formuojamos jų panaudojimo kryptys;
• numatomi finansinių santykių organizavimo principai.
Ilgalaikių tikslų parinkimas ir tikslinių programų sudarymas taip pat yra neatskiriama finansų strategijos dalis, leidžianti sukoncentruoti reikalingus finansinius išteklius svarbiausiems valstybės socialiniams ir ekonominiams uždaviniams spręsti.
 Finansų taktika. Tai konkretus visuomenės ir valstybės vystymosi etapo finansinių uždavinių sprendimas, keičiant finansinių santykių organizavimo būdus, metodus, pergrupuojant finansinius išteklius.
Jei finansų strategija yra santykinai stabili, tai finansų taktikai turi būti būdingas lankstumas, prisitaikymas prie nuolat kintančių ekonominių sąlygų. Finansų strategija ir taktika yra glaudžiai tarpusavyje susijusios. Strategija sudaro palankias sąlygas taktinių uždavinių sprendimui. Iš kitos pusės, taktika, išsiaiškindama svarbiausias ekonominės ir socialinės sferos vystymosi problemas, leidžia šiuolaikiškais metodais ir per trumpiausią laiką išspręsti finansų strategijoje numatytus uždavinius.
Politiniai sprendimai turi būti priimami, remiantis ekonominės logikos dėsniais, tiksliais apskaičiavimais ir numatytų finansinių priemonių įvykdymo pasekmių numatymu, nes tik tuo atveju galima išvengti dažnų, kartais neprognozuojamų pokyčių finansų politikoje. Vėl gi čia ypatingai svarbi pakankama ir patikima informacija apie ekonomikoje ir socialinėje sferoje vykstančius procesus, įvairių finansinės politikos priemonių realizavimo rezultatus. Tik tada galima paruošti efektyvią finansinę politiką.

3. REIKALAVIMAI EFEKTYVIAI FINANSŲ POLITIKAI

Tam, kad finansų politika būtų efektyvi, jai turi būti keliami tokie reikalavimai:
• Grįžtamojo ryšio užtikrinimas. Grįžtamasis ryšys būdingas kiekvienai sistemai. Bet kuri sąveika, žvelgiant iš kurio nors elemento pozicijos, pasižymi tiek tiesioginiu, tiek grįžtamuoju ryšiu. Šių dviejų ryšių dėka įmanomas sistemos egzistavimas, funkcionavimas ir tobulėjimas. Grįžtamasis ryšys padeda koreguoti tiesioginio ryšio poveikį, tuo pačiu padedant siekti sistemos tikslų, gauti norimų rezultatų. Finansų rezultatyvumo augimas. Pasiekti rezultatai rodo ar finansinė politika pasirinkta teisingai.
• Finansinė logika. Tiesioginė priklausomybė tarp numatomų panaudoti finansinių lėšų ir turimų finansinių išteklių turi būti pagrįsta logika. Pavyzdžiui, jei valstybė, formuodama savo išlaidas, neatsižvelgs į turimų finansinių išteklių dydį, didės biudžeto deficitas, skolos, šalyje kils infliacija.
• Lankstumas. Tai reagavimas į konkretaus momento ypatybes tinkamiausiu laiku, pavyzdžiui, įvedant politikos pakeitimus, būtinus strateginių uždavinių įgyvendinimui.
• Kompleksiškumas. Priemonės, kurios įgyvendinamos įvairiose finansų sistemos grandyse turi būti tarpusavyje suderintos, orientuojantis į svarbiausių to etapo finansinių uždavinių sprendimą.

4. FINANSŲ POLITIKOS TIKSLAI IR UŽDAVINIAI

Pagal V.Aleknavičienę ,,Finansinė politika apima pinigų ir biudžeto politiką ir apibūdinama kaip valstybės rengiamas bei realizuojamas priemonių planas, grindžiamas pinigų apyvartos, kredito sąlygų ir valstybės finansų įtaka ekonominiams procesams“.
Kiekvienos valstybės finansinės politikos pagrindą sudaro strateginės kryptys. Jos numato svarbiausių uždavinių, susijusių su šalies ekonomikos ir socialinės sferos funkcionavimo ypatumais, sprendimą, parodo ilgalaikę vidutinės trukmės finansų valdymo perspektyvą. Kartu valstybė nustato operatyvesnius finansų valdymo tikslus bei uždavinius, būtinus spręsti problemoms, susijusioms su finansinių išteklių telkimu ir efektyviu naudojimu, ekonominių ir socialinių procesų reguliavimu, tam tikrų regionų ir ekonomikos šakų plėtra. Visi šie uždaviniai yra glaudžiai susiję ir vienas nuo kito priklausomi.
Finansinės politikos tikslai ir priemonės priklauso nuo kiekvienos šalies visuomenės istorinio išsivystymo lygio. Tikslai turi būti nustatomi ir priemonės parenkamos, atsižvelgiant į vidaus ir tarptautinės šalies padėties specifiką, realias ekonomines ir finansines šalies galimybes, naujas tendencijas, pasaulinę patirtį. Valstybės finansinės politikos rezultatų įvertinimas grindžiamas jų atitikimu visuomenės interesams, taip pat tikslų ir rezultatų pasiekimo lygiu.
Finansų politika yra glaudžiai susieta su pinigų ir kredito politika, kuri vykdoma valstybei reguliuojant pinigų apyvartos ir kredito rinką. Finansų ir kredito sistemos bei rinka turi veikti taip, kad užtikrintų stabilų ekonomikos augimą, sušvelnintų neigiamai veikiančius visos visuomenės ar jos dalies gerovę ilgalaikius ekonomikos smukimo ir infliacinius tarpsnius. Ekonomika pati savaime linkusi susireguliuoti, tačiau kita vertus tam tikrais atvejais reikia įsikišti valstybei. Tuo rūpinasi šalies centrinis bankas ir vyriausybė. Centrinis bankas vykdo šalies pinigų (monetarinę) politiką- rengia bei realizuoja priemonių planą, kuriuo siekiama reguliuoti ekonominius procesus kontroliuojant pinigų masę ir palūkanų normas. Vyriausybės kompetencija yra parengti ir realizuoti priemonių planą, kuriuo stengiamasi per biudžeto pajamų ir išlaidų santykį reguliuoti makroekonominius procesus, t.y. vykdyti biudžeto (iždo, fiskalinę) politiką .
Šiuo metu Lietuvai vienas sunkiausių finansinės politikos uždavinių yra užtikrinti finansinių išteklių didėjimą. Tai turi būti daroma plečiant gamybą, įvedant naujus mokesčius, mažesnius tarifus ir plečiant apmokestinimo sritis, o ne pasiekta mažinant išlaidas. Tai būtų neefektyvu ir duotų tik trumpalaikę ir vienkartinę naudą. Valstybės finansinė politika turi užtikrinti pastovų finansinių išteklių augimą šalyje. Finansinė politika turi tai įgyvendinti ne tik aktyvinant finansinių išteklių paskirstymą, t. y. per valstybės biudžetą, bet ir per finansų rinkas.

5. FINANSŲ POLITIKOS REALIZAVIMAS LR

Finansų politikos pagrindinis tikslas tai visiškas finansinių atsargų telkimas visuomenės poreikiams tenkinti. Šios politikos realizavimas, įgyvendinimas užtikrinamas naudojant finansų mechanizmą.
Finansų mechanizmas apima finansinių santykių organizavimo formas, metodus ir jų kiekybinio įvertinimo priemones . Tai finansinių santykių organizavimo būdų, naudojamų ekonominio ir socialinio visuomenės ir valstybės vystymo užtikrinimui, visuma.
Finansinis mechanizmas apima finansinių santykių organizavimo formas ir metodus. Atsižvelgiant į ūkinių padalinių ypatumus, finansų sričių finansinis mechanizmas yra skirstomas:
1) Valstybės finansus.
2) Draudimo finansus.
3) Ūkio subjektų, įmonių, organizacijų finansus.
Kiekviena iš šių sferų apima tam tikras struktūrines grandis.
Pastovus gamybos augimas, jos kokybės gerinimas yra svarbus veiksnys finansų atsargoms didinti. Finansiniai ištekliai visų pirma būtini ūkiniams subjektams. Jų žinioje formuojami decentralizuoti finansų ištekliai, kurie panaudojami gamybinėms reikmėms ir socialinėms darbuotojų reikmėms finansuoti.
Finansų mechanizmo veikla remiasi įstatymais, teisinėmis normomis, normatyvais. Valstybė turi suformuoti tokį finansų mechanizmą, kuris atitiktų konkretaus periodo finansų politikos reikalavimus ir padėtų tą politiką įgyvendinti.
Demokratinėje visuomenėje ekonomikos tikslai bei konkretūs finansinės politikos uždaviniai yra nustatomi per rinkimų sistemą, balsuojant už tam tikrą partiją, suteikiant tam tikrą mandatą.
Įgyvendinant finansinę veiklą, dalyvauja visos be išimties valdžios institucijos.
Bendrą vadovavimą finansinei veiklai visos valstybės mastu vykdo Lietuvos Respublikos Seimas, kurio pagrindiniai įgaliojimai šioje srityje yra: formuoti vieningą finansų politiką, priimti finansinius įstatymus, tvirtinti valstybės biudžetą ir jo įvykdymo apyskaitą, ratifikuoti tarptautines sutartis finansų srityje, prižiūrėti valstybės biudžeto vykdymą, vykdyti parlamentinę finansinių įstatymų įgyvendinimo kontrolę.
Seimo įstatymus įgyvendina Lietuvos Respublikos Vyriausybė, kuri: organizuoja valstybės biudžeto projekto sudarymą, priima nutarimus finansų veiklos klausimais, steigia finansines Vyriausybės įstaigas, priima sprendimus dėl valstybės skolinių įsipareigojimų., rengėsi narystei Europos Sąjungoje, plėtoja informacinę visuomenę.
Lietuvos Respublikos finansų ministerija – vykdomosios valdžios institucija, vykdanti finansinės srities valdymą bei įgyvendinanti valstybės finansų politiką. Ministerijos veikla organizuojama vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės aprobuotais viešai paskelbtais strateginiais veiklos planais, rengiamais vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės programa, kuriai Lietuvos Respublikos Seimas pritaria, ir derinamais su Valstybės ilgalaikės raidos strategija. Finansų ministerija yra biudžetinė įstaiga, finansuojama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto.
Svarbiausi Finansų ministerijos uždaviniai yra: įgyvendinti valstybės politiką įstatymų ir kitų teisės aktų jai pavestoje finansų srityje, rengti ir teikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei pasiūlymus dėl fiskalinės politikos tikslų ir įgyvendinimo priemonių, mokesčių ir mokesčių administravimo politikos, valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų tarpusavio santykių pagal galiojančius įstatymus, įgyvendinti valstybės finansų politiką, susijusią su Lietuvos Respublikos integracija į Europos Sąjungą.
Finansų ministerija yra parengusi Finansų politikos planavimo ir įgyvendinimo programą, kuri skirta įgyvendinti Finansų ministerijos strateginiams tikslams, pagal kuriuos numatoma užtikrinti integracijos į Europos Sąjungą darbų finansų srityje koordinavimą ir vykdymą, tęsti mokesčių administravimą, taip pat užtikrinti, kad valstybės finansiniai ištekliai būtų planuojami racionaliai ir pagal paskirtį.
Pagrindiniai finansų politikos tikslai siekiant LR realios integracijos į ES:
• užtikrinti makroekonominį šalies stabilumą;
• gerinti ekonomikos konkurencingumą;
• vykdyti reformas, užtikrinančias ilgalaikį valdžios sektoriaus finansų tvarumą;
• vykyti fiskalinę politiką, suderintą su socialinės politikos prioritetais;
• Geriau paskirstyti mokesčių administravimą ir racionalus mokesčių naštą;
• sukurti palankios sąlygos verslui ir investicijoms;
• užtikrinti racionalų valstybės lėšų, skirtų investicijoms, panaudojimą;
• sėkmingai baigti struktūrines reformas.

IŠVADOS

1. Finansai- tai visuma ekonominių ir piniginių santykių, susijusių su nacionalinio ir bendro vidaus produkto paskirstymu, perskirstymu sudarant, paskirstant ir panaudojant piniginių lėšų fondus, reikalingus visuomenės poreikiams tenkinti.
Finansų politika – tai finansų panaudojimas valstybės reikalams, juos tvarkant ir panaudojant pagal paskirtį. Jos paskirtis – parengti šalies finansų valdymo planus, numatyti pagrindines priemones finansiniams ištekliams panaudoti, kad greičiau būtų pasiekti užsibrėžti tikslai.
2. Valstybės finansų politikos turinį formuojantys veiksniai:
1. Finansų vystymo programų paruošimas ir pagrindimas
2. Pagrindinių finansų panaudojimo krypčių einamajam periodui ir tolimesnei perspektyvai nustatymas.
3. Veikla, susijusi su nustatytų programų ir tikslų įgyvendinimu, bei šios veiklos kontrolė.
Priklausomai nuo sprendžiamų finansų valdymo uždavinių periodo ilgumo ir pačių problemų charakterio, finansų politika išskiriama į:
• Finansų strategiją,
• Finansų taktiką.
Finansų strategija- tai ilgalaikė finansų politikos kryptis, veiklos planas.
Finansų taktika – tai neilgalaikis, einamasis metodas konkretiems tikslams įgyvendinti.
3. Finansų politikos sprendimai turi būti priimami, remiantis logikos dėsniais, tiksliais apskaičiavimais, tinkamiausiu metu ir nedelsiant, būtinai numatant finansinių priemonių įvykdymo pasekmes, nes tik tuo atveju galima išvengti dažnai pasitaikančių ir kartais neprognozuojamų pokyčių finansų politikoje. Ypatingai svarbi pakankama ir patikima informacija apie ekonominėje ir socialinėje sferoje vykstančius procesus, įvairių finansinės politikos priemonių realizavimo rezultatus. Tik tada galima paruošti efektyvią finansinę politiką. Pagrindiniai reikalavimai efektyviai finansų politikai:
• Grįžtamojo ryšio užtikrinimas,
• Finansų rezultatyvumo augimas
• Finansinė
• Lankstumas
• Kompleksiškumas
4. Finansine politika įgyvendinami politiniai ir ekonominiai tikslai. Vienu atveju finansinė politika gali sudaryti palankias priemones ekonomikos plėtrai, o kitu – ją stabdyti. Dabartiniu metu ypač aktuali prioritetinė valstybės finansinė politika, kuri padeda užtikrinti spartesnę mokslo ir technikos pažangą, skatina mokslinę veiklą, sąlygoja geresnį visų ūkio šakų subalansavimą su ekonomika.
Būtina derinti ekonominę ir finansinę politiką. Be to, siekiant optimaliai išspręsti finansų uždavinius, susijusius su ekonominių uždavinių realizavimu, būtina paruošti keletą finansų politikos variantų ir išrinkti patį tinkamiausią tam periodui. Finansinė politika turi būti orientuota į pilniausią finansinių išteklių panaudojimą visuomenės būtinų poreikių patenkinimui.
5. Finansinei politikai formuoti didelę įtaką turi valstybės galia. LR ją įgyvendina Lietuvos Respublikos Seimas, formuojanti vieningą finansų politiką, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendinanti Seimo įstatymus, Lietuvos Respublikos finansų ministerija vykdanti finansinės srities valdymą bei įgyvendinanti valstybės finansų politiką.
Taigi, remiantis tuo, kas išdėstyta, galima teigti, kad finansų politikos esmė- finansinių priemonių naudojant finansus valstybės reikalams parengimas ir realizavimas, kuriomis stengiamasi nuolat tobulinti finansų sistemos grandis tam, kad būtų užtikrinamas šalies ekonominis ir socialinis stabilumas, užtikrinama tam tikrų regionų ir ekonomikos šakų plėtra. Finansinės politikos tikslai ir priemonės priklauso nuo kiekvienos šalies istorinio visuomenės išsivystymo lygio, vidaus ir tarptautinės šalies padėties specifikos, realių ir ekonominių finansinių šalies galimybių, naujų tendencijų , pasaulinės patirties. Finansinės politikos rezultatai įvertinami jų atitikimu visuomenės interesams atsižvelgiant į tikslus ir rezultatų pasiekimo lygį.

LITERATŪRA

1. Vaitkevičiūtė V. Tarptautinių žodžių žodynas. – Vilnius, 2001. – P. 318 – 319.
2. Jurgutis V. Finansų mokslo pagrindai. – Vilnius, 1938. – P. 4 – 10.
3. Aleknavičienė V. Finansai ir kreditas. Trumpas finansų ir kredito terminų žodynas. Vilnius, 2005. – P 259.
4. Naraškevičiūtė V., Lakštutienė A. Valstybės finansai. – Kaunas, 2003. – P. 4 – 5.
5. Filosofijos chrestomatija. Antika. – Vilnius, 1977. – P. 238-239.
6. Meidūnas V., Puzinauskas P. Finansai. – Vilnius, 2003 P. 42-43.
7. Buckūnienė O. Finansai. – Vilnius, 2002. – P. 30-31.
8. Aleknavičienė V. Finansai ir kreditas. – Vilnius, 2005. – P .217-218.
9. LR Vyriausybės įstatymas // www.lrs.lt
10. Dėl Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nuostatų patvirtinimo: LR Vyriausybės nutarimas, 1998 m. rugsėjo 8 d. Nr. 1088 // www.vmi.lt

Leave a Comment