AnotacijaEutanazija ir padėjimas nusižudyti Valstybei, tapusiai atvirai pasauliui, tenka perimti ne tik laimėjimus, bet ir problemas. Kasmet pasaulyje “įteisintai” nužudoma apie 60 mln. beginklių žmonių. Abortų ir eutanazijos plitimas leidžia suvokti, kad tarp mūsų nėra nė vieno nekalto ir už nieką neatsakingo. Bendra atsakomybė už silpnųjų žudymą įstūmė pasaulį į ontologinę kaltę ir neviltį. Ši nesuvokta kaltė stumia į neregėtą agresiją ir priešiškumą. “Mirties kultūros” apraiškos pasiekė ir Lietuvą. Ginčai dėl eutanazijos vyksta kone visame pasaulyje. Svarstymų tema yra ne tik eutanazija ligoniui prašant arba pagalba nusižudyti, bet ir eutanazija be ligonio sutikimo, eutanazijos taikymas naujagimiams, luošiems arba sutrikusio intelekto vaikams, sąmonės neturintiems asmenims ir psichikos ligoniams.
Įvadas
Ginčai dėl eutanazijos vyksta kone visame pasaulyje. Svarstymų tema yra ne tik eutanazija ligoniui prašant arba pagalba nusižudyti, bet ir eutanazija be ligonio sutikimo, eutanazijos taikymas naujagimiams, luošiems arba sutrikusio intelekto vaikams, sąmonės neturintiems asmenims ir psichikos ligoniams. Olandijoje jau 20 metų įteisinta eutanazija,ir kismet ji čia įvykdoma apie 25tūkst. Žmonių (5 iki 20 proc. ligonių). Šie skaičiai rodo mūsų modernios medicinos paradoksą, kai veiksmai, kuriais naikinama žmogaus gyvybė, vadinami rūpinimusi ja. Šiandien Hipokrato priesaika, deja, yra tik atgyvena, neberodanti tų nematomų, tačiau be galo prasmingų ir gyvybiškai svarbių gydytojo etikos rėmų. Ar galime technologijos progresą kaltinti už šį didžiulį posūkį medicinos praktikoje?Šio darbo tikslas išsiaiškinti kuriose šalyse eutanazija yra legalizuota, kaip ji atliekama, teiginiai „už ir prieš“ eutanazijos legalizavimą, teisinė atsakomybė už eutanazijos atlikamą.
Kas tai eutanazija? Eutanazija (graikiškai – gera, lengva mirtis, neskausmingas neišgydomo ligonio numarinimas) buvusioje Sovietų Sąjungoje buvo laikoma nusikaltimu. Lietuvą prieš keletą metų sukrėtė įvykis, kai motina gydytoja, slaugiusi savo beviltiškai sergantį sūnų, suleido jam mirtiną dozę vaistų ir pati bandė nusižudyti. Taigi, kas yra eutanazija – užuojauta žmogaus kančiai, pagalbos nesulaukusio ir į skausmo bei kančios “kampą” įsprausto žmogaus veiksmas ar nusikaltimas?
Eutanazijos terminą pirmasis XVII amžiuje pavartojo Frensis Bekonas. Ilgainiui šios sąvokos reikšmė plėtėsi, ir šiandien eutanazija veikiau suprantama ne kaip mirštančiojo slauga, bet kaip sąmoningas kenčiančio žmogaus numarinimas. Reikia pamėginti atskirti eutanaziją nuo kitų gyvybės nutraukimo formų: savižudybės ir aborto. Eutanazijos ir aborto, arba nėštumo nutraukimo, ribą žymi gimimo aktas: tik ką gimusio su ryškiais sklaidos defektais naujagimio numarinimas jau laikomas eutanazija. Kita vertus, eutanazija nuo savižudybės skiriasi tuo, kad pirmąją visuomet atlieka kitas asmuo, dažniausiai gydytojas arba artimasis. Vis dėl to labai dažnai savižudžiui nuodų ar bent jau patarimą kaip nutraukti gyvenimą duoda gydytojas. Šiuo atveju kalbame apie asistuojamąją savižudybę, kuri kartais sunkiai beatskiriama nuo eutanazijos.Žmogaus gyvybės apsaugaSenovės Graikijoje nebuvo laikomasi absoliutaus žmogaus gyvybės apsaugos principo. Pavyzdžiui, Spartos įstatymai reikalavo žudyti apsigimusius naujagimius. Apsigimusių naujagimių marinimui buvo pritariama ir Atėnuose, nors čia to nereikalavo daryti šio miesto-valstybės įstatymai. Didieji Antikos mąstytojai taip pat pritarė kai kurioms žmogaus gyvybės nutraukimo formoms. Platonas mėgino pagrįsti kūdikių marinimą kaip eugenikos ir populiacijos kontrolės priemonę. “Valstybėje” jis rekomenduoja žudyti “blogiausių ir luošų tėvų kūdikius”. Aristotelis buvo nuosaikesnis už savo mokytoją ir pritarė tik apsigimusių naujagimių eutanazijai bei apibrėžė nėštumo nutraukimo kriterijus. “Politikoje jis rašo: “tegu taisykle virsta tai, kad nė vienas apsigimęs naujagimis nebūtų auginamas”.Stoikai, nuo socialinių problemų atsigręžę į individualią žmogaus būtį, daug dėmesio skyrė savarankiškam žmogaus “išėjimui iš šio gyvenimo”-savižudybei. Žmogaus vertas gyvenimas – tik jo paties pasirinktas. Seneka išdidžiai siūlo atmesti baimę pačiam pasirinkti gyventi ar mirti. „Gyvendami privalome taikytis prie kitų, mirdami – tik prie savęs”. Savižudybės galimybė yra tarsi paguoda. „Yra tik vienas dalykas, dėl kurio negalime skųstis gyvenimu: gyvenimas nieko nelaiko”. Svarbu – pati apsisprendimo laisvė. „Tau malonu gyventi? Gyvenk. Nemalonu – gali grįžti ten, iš kur atėjai”. Svarbu – ne mirti. Svarbuišgyventi. Tam gali padėti ir mintis apie laisvą mirtį. „Gyvenk taip lyg rengtumeis jį apleisti”.
Dauguma graikų medikų taip pat laikėsi minėtų pažiūrų ir padėdavo beviltiškai kenčiantiems numirti. Dažniausiai šiam tikslui jie naudodavo maudos nuodus. Be to, pamatinis graikų medicinos principas buvo palengvinti sergančiojo kančią ir nesikišti į pernelyg pažengusį ligos procesą. Taigi tik Hipokrato vardu pavadintoje Priesaikoje randame absoliučius tiek eutanazijos, tiek savižudybės, tiek ir nėštumo nutraukimo draudimus, budingus ir Senajam Testamentui, ir pitagoriečių etikai. Kaip matome, šių draudimų Antikos pasaulyje griežtai nebuvo laikomasi, tačiau ilgainiui būtent jie įsigailėjo visoje Vakarų kultūroje. Šio įsigalėjimo priežastimi tapo krikščionybės išplitimas, nes krikščionybė iškėlė ir nuosekliai laikėsi absoliutaus žmogaus gyvybės apsaugos principo: buvo smerkiama ne tik savižudybė ar naujagimių marinimas, bet ir žudymas karo metu. Krikščionybei tapus valstybine religija, draudimo žudyti karo metu buvo atsisakyta, tačiau eutanazijos, kaip ir savižudybės bei aborto, draudimai įsigalėjo krikščionių pasaulyje iki pat mūsų dienų.Vis dėlto XVI šimtmetyje Renesanso mąstytojo Tomo Moro “Utopijoje” išreiškiama mintis, laužanti viduramžių kanonus ir savo ištakomis tarsi sugrįžtanti į Antiką – eutanazija ne tik leistina, bet turėtų būti laikoma net ir tais atvejais, kai beviltiškai sergantis besikankinantis ligonis jos atsisako. Jau minėtas eutanazijos termino pradininkas F.Bekonas panašias pažiūras reiškia praėjus šimtmečiui nuo to laiko, kai buvo išleista “Utopija”. F.Bekonas gydytojui suteikia teisę ne tik mažinti skausmus ir kančias, bet ir tuomet, kai toks veiksmas jau negali pagydyti paciento, padėti šiam gražiai ir lengvai iškeliauti iš šio pasaulio.Nevienareikšmiškai gyvybės nutraukimas interpretuojamas ir Naujaisiais laikais. Žymusis vokiečių filosofas I.Kantas laikėsi tradicinio požiūrio ir grindė jį tuo, kad nei eutanazija, nei savižudybė, nei abortas negali būti suderinti su kategoriniu imperatyviu reikalavimu elgtis taip, kad asmeninis poelgis galėtų tapti visuotine elgesio taisykle. Anot I.Kanto, asmuo nutraukiantis savo gyvybę dėl užklupusių bėdų ar beviltiškumo, savimeilę (“atimti sau gyvybę, jeigu gyvenimas ateityje žada man daugiau vargų, negu malonumo”) paverčia visuotiniu gamtos dėsniu. Tačiau, jeigu noras “naikinti gyvybę su pagalba to paties jausmo, kuris turėtų skatinti ją palaikyti, taptų gamtos dėsniu, gamta prieštarautų pati sau(…), taigi minėtoji maksima negalėtų būti visuotiniu gamtos dėsniu…”.Kita vertus, britų filosofai gynė žmogaus teisę nutraukti savo gyvenimą. D.Hiumas, pažadinęs I.Kantą, anot jo paties iš dogmatinio snaudulio tiriant žmogiškąjį pažinimą, priešingai nei vokiečių mąstytojas oponavo tradiciniam požiūriui dėl žmogiškosios gyvybės nutraukimo. Savo veikale “Apie savižudybę”, parašytame 1793m., Hiumas kritikuoja šv.T.Akviniečio argumentus prieš savižudybę ir aktyvią eutanaziją. Atmesdamas teologinius argumentus, škotų filosofas asmens teisę nutraukti žmogaus gyvybę grindė priedermėmis visuomenei bei laimės siekimu. Beviltiška kančia padaro žmogų nenaudingą kitiems ir todėl netenka pagrindo tokių kančių tęsimas, tuo labiau jei pats žmogus pageidauja jas nutraukti.Ypač radikaliai tradiciniam požiūriui dėl žmogaus gyvybės tęsimo nepritarė utilitarizmo etikos šalininkai. Didžiausios laimės didžiausiam žmonių skaičiui principas teorinėje plotmėje persveria absoliutų eutanazijos, savižudybės bei aborto draudimą. Racionalusis individas pats apibrėžia visuomenes interesus bei gerovę ir gali nutraukti savo ar kito žmogaus gyvybę, pastarajam prašant, jeigu tik toks veiksmas sumažina neišvengiamą kančią. Utilitarizmo pradininkas J.Bentamas su savo bendraminčiais ne tik pakeitė XIX a. Anglijos įstatymus bei visuomenės gyvenimą, bet ir savo gyvenimą baigė eutanazijaVisuomenės požiūris į eutanaziją
Statistika byloja, kad šalyse, kur eutanazija įteisinta, ja pasinaudoja labai nedidelis procentas žmonių. Legalizavus eutanaziją savižudžių skaičiumi antrąją vietą Europoje užimančioje Lietuvoje, tokiu būdu užbaigti savo kančias rinktųsi tikrai ne vienetai, netgi ne dešimtys, o kur kas didesnis skaičius žmonių. Neoficialūs praėjusių metų duomenys rodo, kad 60% ligonių, kurie nusižudė nepagydomai sirgdami, priešmirtiniuose laiškuose nurodė tokius motyvus: nenori būti našta artimiesiems ir kankina nepakeliami skausmai. Per 1997m. Kauno medicinos fakulteto Filosofijos ir socialinių mokslų katedros atliktą apklausą paaiškėjo, kad penkeriais metais trumpesnį, bet visavertį gyvenimą rinktųsi daugiau nei pusė – 70,3% apklaustųjų ir tik 29,7% respondentų sutiktų gyventi sunkiai ir nepagydomai sirgdami, tačiau penkeriais metais ilgiau, t.y. 10metų. Beje, iš pasirinkusių gyvenimą kančioje net 91,3% buvo tikintys į Dievą piliečiai. Tik trečdalis tų pačių apklaustųjų pasisakė už tai, kad gyvybei palaikyti būtų panaudotos visos įmanomos priemonės. Tuo tarpu likusieji pasisakė už aktyvią eutanaziją (kai ligoniui padeda mirti kitas asmuo). Į gatvėje ekspromtu pateiktą klausimą – jeigu būtų neišvengiama, ką rinktumėtės: mirtį kančioje ar neskausmingą, tačiau dirbtinai pagreitintą mirties procesą? – iš 50 respondentų neatsirado nė vieno, pasirinkusio pirmąjį variantą.
Pirmasis atvejis, paskatinęs šiuolaikinę visuomenę viešai prabilti apie žmogaus gyvavimo nutraukimą, buvo visose Jungtinėse Amerikos Valstijose nuskambėjusi dvidešimtmetės Karen Kiunlen (Quinlen) istorija. Mergina, apsinuodijusi alkoholiu, sumaišytu su trankviliantais, pateko į reanimacijos skyrių, kuriame jai buvo diagnozuotas negrįžtamas žievės pakenkimas. Komos būsenoje esančios merginos gyvybę palaikė dirbtinio kvėpavimo aparatas, tačiau tokia egzistencija prieštaravo tiek pačios K.Kiunlen, tiek ir jos tėvų valiai. Pastarieji kreipėsi į medikus, prašydami išjungti gyvybę palaikančius aparatus ir nutraukti, jų nuomone, beprasmį savo dukros egzistavimą. Tuo tarpu medikai, laikydamiesi Hipokrato priesaikos ir šalyje veikusių įstatymų, nesiryžo šiam veiksmui. Tik pasibaigus ilgam ir prieštaringam teismo procesui, atkreipusiam medikų, filosofų, Bažnyčios atstovų ir plačiosios visuomenės dėmesį, buvo išjungtas dirbtinio kvėpavimo aparatas. Vis dėlto tuo merginos istorija nepasibaigė, nes išjungus aparatūrą, grįžo savaiminis kvėpavimas, ir Karen Kiunlen dar išgyveno dešimt metų. Be abejo, visą šį laiką ją teko slaugyti ir dirbtinai maitinti.Argumentai „už“ ir „prieš“ eutanazijąEutanazijai „ne“ Yra daug stiprių skausmą slopinančių priemonių, kurios ir taip gali padėti pacientui oriai mirti. Pacientas gali būti jau nepajėgus aiškiai mąstyti ir spręsti Seni žmonės, jausdami, kad jie tampa našta, gali pageidauti eutanazijos. Bet iš tiesų jie dažnai dar nori gyventi. Gyvybė Yra Dievo dovana ir tiktai Dievas turi teisę ją atimti. Daug žmonių, kuriuos gydytojai “nurašo” kaip mirtinus ligonius, vėliau atsigauna. Eutanazija sumenkina gyvybę – tai gali būti pirmas žingsnis pavojingu visiško gyvybės sumenkinimo keliu. Ar galime būti tikri, kad, atvėrus vartus į eutanazijai, ja nebus imta piktnaudžiauti? Pacientai gali visiškai prarasti pasitikėjimą gydytojais. Jeigu galėtume geriau pasirūpinti mirtinai sergančiais, mirštančiais asmenimis, nereikėtų nė eutanazijos.Eutanazijai „ne“ Ji gali greitai ir žmoniškai užbaigti paciento kančias, ji padeda žmogui oriai mirti. Ji gali sutrumpinti paciento artimųjų, jį mylinčiųjų sielvartą ir kančias. Kiekvienas turi teisę spręsti, kaip jam mirti. Tai padėtų ir kitiems žmonėms be baimės žvelgti į artėjančią mirtį, nes jie žinotų, kad galės mirti oriai. Galutinis paciento sprendimas pasirinkti eutanaziją turi būti priimtas sąmoningai, ne tada, kai jis kenčia nuo stipraus skausmo arba yra praradęs emocinę pusiausvyrą. Žmogus, žinantis savo mirties laiką, gali deramai pasiruošti savo mirčiai.ŠALYS, KURIOSE LEGALIZUOTA EUTANAZIJAŠiuo metu Europoje eutanazija yra legalizuota Nyderlanduose, Belgijoje ir iš dalies – Šveicarijoje. Nyderlandai – vienintelė šalis, į kurią eutanazija įžengė su triumfu pro paradines duris daugiau kaip prieš dešimtį metų. Olandų gydytojai gali atlikti eutanaziją be baimės būti įstatymo persekiojami, jei tik laikysis nustatytos tvarkos. O nuo praėjusių metų rugsėjo mėnesio Nyderlanduose įsigaliojo įstatymas, leidžiantis taikyti eutanaziją vaikams iki 12 metų. Vienas iš konferencijos dalyvių, olandų gydytojas, auginantis neįgalų vaiką, stebėjosi, kaip smarkiai pasikeitė visuomenės nuomonė Nyderlanduose. Tą pačią savaitę jo žmona, stumdama invalido vežimėlį parke, susilaukė trijų praeivių užuojautos ir nuoširdaus patarimo pritaikyti jų mergaitei eutanaziją ir nekankinti nei savęs, nei vaiko.Į Belgiją eutanazija prasmuko tuo metu, kai parlamento sudėtyje nebuvo partijos, kuri balsuotų prieš.Šveicarijoje eutanazija veikia XVIII a. įstatymo pagrindu, kuris leidžia priešininkui nužudyti dvikovoje mirtinai sužeistą oponentą, nes tasai turi teisę garbingai numirti.Olandijoje puikiai išplėtota socialinės apsaugos sistema, todėl daugelis olandų turi savo šeimos gydytojus, kurie yra gerai susipažinę su pacientų ligos istorijomis ir pan. Jei žmogus serga ir pageidauja, kad jam būtų atlikta eutanazija, pirmasis asmuo, kuris apie tai sprendžia, yra jo asmeninis gydytojas. Medikas turi išpildyti daugybę reikalavimų: pageidavimas turi būti gerai apsvarstytas, noras mirti turi būti pasikartojantis, pacientas kenčia nepakeliamus skausmus, gydytojas turi pasikonsultuoti su kolegomis, kurie pritaria pasirinktam eutanazijos vykdymo būdui. Eutanazijos negalima atlikti be kito gydytojo, patvirtinančio, kad iš tikrųjų paciento liga nebepagydoma, kad pasaulyje tikrai nėra vaistų, padėsiančių bent numalšinti skausmus.
EUTANAZIJOS ATLIKIMO BŪDAIEutanazija gali būti atliekama keliais būdais. Vienas jų – mirtina nuodų injekcija, kitas – vaistų, malšinančių skausmą, pavyzdžiui, morfino arba antibiotikų, perdozavimas. Jeigu paciento gyvybę palaiko tik prijungtas dirbtinio kvėpavimo aparatas, gydytojas jį gali išjungti; tas pats gali būti padaryta ir su kitais gyvybės palaikymo aparatais. Pacientas pats gali nusižudyti vykdydamas gydytojo nurodymus. Medikas paprasčiausiai išrašo nuodų ir mirštantysis pats juos susileidžia, tačiau populiariausias būdas nusižudyti – gydytojui padedant užsidedamas maišelis su anglies monoksidu (CO) ant burnos ir kvėpuojama tol, kol mirštama. Čia medikas tik parodo kaip spausti maišelį, kad monoksidas patektų tik į kvėpavimo organus ir nepatektų į aplinką. Atlikęs eutanaziją, gydytojas privalo pranešti apie tai ligoninės tarybai. Jis taip pat turi išsamiai aprašyti paciento ligos istorijoje visą numarinimo procesą. Po to jis susitinka su komisija, kuri nusprendžia, ar tinkamai buvo įvykdyti visi reikalavimai: ar pacientas raštu prašė atlikti eutanaziją daugiau kaip du kartus, ar iš tikrųjų nėra jokių vaistų išgydyti ligai ar bent numalšinti skausmams ir pan. Po to komisija raportuoja vietiniam prokurorui. Pabaigoje gydytojas susiduria su itin rimta problema: sprendžiama, ar viskas buvo atlikta pagal taisykles, o jeigu ne, ar jis už tai atsidurs kalėjime. Šioje visuomenėje daugybė dalykų yra priimtini, kol tai netrukdo kitų žmonių gyvenimui. Tai nereiškia, kad viskas yra įmanoma, nes žmonės turi savo įsitikinimus ir moralės kodeksus ir tiesiog negali priimti visko, kas vyksta aplink. Pavyzdžiui, kai kurie olandai nepateisina eutanazijos. Jie mano, kad tiktai Dievas turi teisę atimti gyvybę, o ne gydytojas, kuris taip pat yra žmogus, tačiau tokios pažiūros nepakanka, kad eutanazija būtų sustabdyta.Eutanazijos rūšys
Galime išskirti dvi eutanazijos formas – aktyviąją ir pasyviąją. Jeigu paciento mirtį pagreitina gydytojo suleidžiami medikamentai – kalbame apie aktyvią eutanaziją. Jeigu ligonis miršta todėl, kad nebuvo taikomos jo gyvybę pratęsiančios priemonės, susiduriame su pasyvios eutanazijos atveju. Kaip matome, aktyvios ir pasyvios eutanazijos distinkcijos kriterijus – tam tikras veiksmas arba pasyvus situacijos stebėjimas, nedarant nieko. Kartais ši distinkcija dar įvardinama kaip nužudymo ar leidimo numirti priešprieša.Šių eutanazijos formų atskyrimas svarbus todėl, kad pasyvioji eutanazija, arba atsisakymas nuo gyvybę pratęsiančių procedūrų, susilaukia žymiai mažiau oponentų. Visų pirma todėl, kad ši eutanazijos forma sunkiai atskiriama nuo to, kas suprantama, kaip terminalinių ligonių slauga, netaikant jiems reanimacijos priemonių. Kitaip sakant, nėra griežtos ribos tarp pasyvios eutanazijos ir jau minėtos neišvengiamos organizmo mirties, o tradicinė medicininė etika neprieštarauja tokiam leidimui numirti.Pasyviosios eutanazijos pateisinamumo ir atskyrimo nuo aktyvios eutanazijos poreikis kyla iš tradicinio gydytojo – besąlygiško ligonio globėjo ir jo gyvybės tęsėjo įvaizdžio. Dažnai teigiama, kad gydytojas, aktyviai numarinęs savo pacientą, neteks kitų ligonių pasitikėjimo juo ir apskritai gydymo institucijomis. Dar svarbiau, kad peržengęs fundamentalų dorovės principą, jis atvers kelią piktnaudžiavimui ne vien medicinoje, bet ir kitose gyvenimo srityse.Teisinė atsakomybė už padėjimą nusižudytiSvarbiausias mūsų įstatymas – LR Konstitucija – aiškiai apibrėžia: „žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas“. Ši žmogaus teisė yra absoliuti – nėra jokių išimčių. Žmogaus teisę į gyvybę gina ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Pagal LR įstatymus eutanazija nėra įteisinta. Už kai kuriuos eutanazijos atvejus turėtų būti baudžiama pagal LR Baudžiamąjį kodeksą (toliau LR BK). Tačiau LR BK nerasime sąvokos “eutanazija”, vietoj to, LR BK 134 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę už padėjimą nusižudyti. Iš pradžių svarbu pažymėti, kad senajame LR BK nebuvo tokio straipsnio, kuris numatytų baudžiamąją atsakomybę už padėjimą nusižudyti. Įstatymo leidėjo pagrindinis tikslas sukuriant šią teisės normą buvo bandymas sušvelninti baudžiamąją atsakomybę už tam tikrus eutanazijos atvejus. Visiškai tapatinti padėjimo nusižudyti reglamentuoto LR BK 134 str. ir eutanazijos negalima. Tam tikros formos sutampa, viena kitą papildo, tačiau ne viskas telpa į bendrus rėmus. Padėjimas nusižudyti gali būti suprantamas nevienareikšmiškai. Kai nusižudyti padės gydytojas, taip, tai bus eutanazijos ir padėjimo nusižudyti sutapimas, už kurį bus baudžiama pagal Lietuvos įstatymus, tačiau nebūtų baudžiama valstybėse, kur eutanazija vykdoma legaliai (žinoma, jei tik medicinos specialistas laikėsi visų teisės aktų nustatytų reikalavimų). Jei padėjimą nusižudyti įgyvendins kitas asmuo, tai jau bus tokia eutanazijos forma už kurią net ir Olandijoje būtų baudžiama.
Išvados
Pagrindiniai teiginiai už eutanaziją yra šie: žmogus turi teisę numirti oriai ir garbingai, dar iki tol, kol kančia atima jo orumą; žmogus turi teisę pasirinkti mirtį arba, kitaip sakant, būti nužudytas pagal jo valią; ekonominė situacija yra tokia, kad per brangiai kainuoja išlaikyti slaugomus ligonius, kurie neturi jokio šanso pasveikti. Pasak vieno iš garsiausių pasaulio ekonomistų Jaques‘o Attali, „Kai tik žmogus pasiekia 60-65 metų amžiaus ribą, jis tampa nebeproduktyvus ir kainuoja visuomenei per brangiai. Eutanazija bus vienas iš svarbiausių įrankių mūsų ateities visuomenėje“.. Tiems, kurių galimybėmis išgyventi neabejojama, legalizavus eutanaziją bus nebetaikomos reanimacijos priemonės ir neslepiama, kad tokiu būdu taupomos lėšos. Net ir tos tautos, kurios niekada nepripažino eutanazijos kaip tinkamo būdo sprendžiant kančios problemą (tarp jų ir Lietuva), savo sprendimus grindžia skirtingais argumentais. Tačiau niekada neprieisime vieningos nuomonės apie eutanaziją, nes kiekvieni išsilavinimo lygis kitoks, kitokie moraliniai įsitikinimai. Mano nuomone, eutanaziją reiktų nebent mirtinomis ligomis sergantiem, kurie be medicininių aparatų jau negegali gyventi, kurių organai patys nebefunkcionuoja.
Literatūra
1. Gefenas,E. (1995). “Eutanazija”. Vilnius.2. www.teisesklinika.lt/3. bioetika.sam.lt/probl/liet/eut.htm4. www.femina.lt/printer_friendly5. www.etika.lt/menu_diskusija_eutanazija.htm6. www.leidykla.vu