AGRASTŲ, SERBENTŲ MAISTINĖ VERTĖ, VARTOJAMOSIOS SAVYBĖS, SKIRSTYMAS PAGAL POŽYMIUS, KOKYBĘ.

TURINYS

ĮVADAS 2
1.PREKIŲ MOKSLO REIKŠMĖ 3
1.1. prekių vartojamosios savybės 3
1.3.maisto produktų laikymo ypatumai 4
2. SERBENTAI 5
2.1. juodųjų serbentų maistinė vertė 5
2.2.raudonųjų serbentų maistinė vertė 6
2.3. serbentų kilmė 6
2.4. serbentų pagrindinės rūšys ir jų ypatumai 7
3. AGRASTAI 8
3.1.agrastų maistinė vertė 8
3.2. agrastų kilmė 8
3.3. agrastų pagrindinės rūšys ir jų ypatumai 8
4. UOGŲ UŽŠALDYMAS 10
IŠVADOS 12
LITERATŪROS SĄRAŠAS 13ĮVADAS
Visos gamtos dovanos – vaisiai, uogos ar daržovės – turi savo specifinių savybių ir medžiagų, reikalingų žmogui.

Uoginiais augalais vadinami tie, kurių vaisiai yra uogos. Jie auginami uogynuose. Kultūrinės plačiai auginamos uoginių augalų rūšys: avietės, gervuogės, serbentai ir agrastai.
Uoginiai augalai auga krūmo arba kero forma ir augina uogas. Todėl vadinami uogakrūmiais. Pagal augalų pavadinimus uoogynai vadinami serbentynais, avietynais, agrastynais. Uogakrūmių uogos labai vertingos maistui. Uogose yra cukrų, azotinių, rauginių, aromatinių, pektininių medžiagų. Uogos yra svarbus vitaminų šaltinis. Uogos padeda geriau įsisavinti ir kitus maisto produktus.
Darbo tikslas – išanalizuoti kokia yra agrastų ir serbentų maistinė vertė, kokios jų vartojamosios savybės, kaip yra skirstomi pagal požymius ir kokybę.1.PREKIŲ MOKSLO REIKŠMĖ
Prekių mokslas nagrinėja prekes kaip daiktus, turinčius tam tikrą vartojamąją savybę, tai yra sugebančius tenkinti vartotojo poreikius.
Plačiau prekių mokslo sąvoka apibūdinti būtų galima taip: prekių mokslas nagrinėja konkrečių prrekių vartojamųjų savybių kitimą realizuojant optimalius saugojimo būdus, tiria ir tobulina kokybės kontrolės, bei vartojamųjų savybių vertinimo būdus, nagrinėja prekių klasifikaciją, asortimentą, jų atitikimą racionalius vartotojų poreikius bei prognozuoja gamybą.
1.1. PREKIŲ VARTOJAMOSIOS SAVYBĖS
Prekių sugebėjimą tenkinti vienokius ar kitokius žmogaus poreikius sąlygoja ta

am tikras prekių savybių, vadinamųjų savybių, kompleksas.
Savybės yra labai įvairios ir sąlyginį kiekvienos jų reikšmingumą nulemia prekių paskirtis. Kartais net to paties produkto vartojamosios savybės gali būti skirtingos, jei jo nevienoda paskirtis.
Pagal savo prigimtį vartojamosios savybės būna fizinės, cheminės, biologinės. Prekių vartojamąsias savybes galima suskirstyti į tris klases:
1) Savybės, tenkinančios materialius poreikius.
2) Savybės, tenkinančios ne materialius poreikius.
3) Savybės, užtikrinančios poreikių tenkinimo trukmę.

Produkto vartojamosios savybės sudaro prekės vartojamąją vertę, tai yra prekės naudingumą. Prekės vartojamoji vertė parodo, kiek prekė gali patenkinti konkrečius žmogaus poreikius. Vartojamos prekės savybės turėtų visiškai tenkinti vartotojo poreikius.

Potenciali prekės vartojamoji vertė realizuojama patenkinant fizinius, socialinius poreikius, taip pat materialinius ir nematerialinius poreikius.
Maisto prekių mokslas siejasi su žemės ūkio bei technikos mokslais, nagrinėjančiais maisto kokybę lemiančius procesus, taip pat su mitybos mokslu, tiiriančiu maisto vartojimo tikslingumą, paskirtį, patikimumą fizinėms reikmėms.
1.2. PREKIŲ KOKYBĖ

Prekių kokybė apibūdinama, kaip objektų savybių visuma, įgalinanti jį tenkinti išreikštus ir numanomus vartotojų poreikius.
Kokybė, kaip produkto tam tikrų savybių visuma, rodo produkto gyvavimo ciklo ypatumus. Produkto gyvavimo ciklą sudaro šie eapai:
1) kūrimi;
2) gamybos;
3) realizavimo;
4) vartojimo.
Produktą kuriant formuojasi savybės, lemiančios kokybę.
Realizuojant stengiamasi šias savybes išsaugoti, nepabloginti.
Vartojamo produkto savybės turėtų visiškai atitikti vartotojo poreikius.
Prekių kokybė priklauso nuo fizinių, cheminių ir biologinių savybių, o taip pat nuo to, kaip prekės atitinka funkcinius, estetinius, ergonominius ir kitus reikalavimus kurie pa
atenkina numatytus žmogaus poreikius. Todėl reikalavimai produkcijos kokybei nuolat auga, kartu su konkurencingumo prekių rinkoje augimu.
1.3.MAISTO PRODUKTŲ LAIKYMO YPATUMAI
Maisto produktai, nuo jų pagaminimo iki vartojimo, laikomi įvairų laiką. Tuo metu jie keičia savo savybes ir masę. Šie pasikeitimai yra neišvengiami, nes vyksta biocheminiai, mikrobiologiniai, cheminiai ir fiziniai procesai.
Labiausiai maisto cheminę sudėtį keičia kvėpavimas ir hidrolizė. Vykstant kvėpavimui vaisiuose naudojamos organinės medžiagos, pirmiausia cukrūs, todėl mažėja produkto masė, produktas drėksta, šyla. Vykstant hidrolizei maiste skaidosi organiniai junginiai prisijungdami sudėtinius jonus. Šį procesą stimuliuoja maiste esantys fermentai. Hidrolizės procesas produkto kokybę veikia ir teigiamai, ir neigiamai. Bręstant vaisiams hidrolizuojasi krakmolas bei kitos sudedamosios medžiagos, todėl pagerėja skonis ir konsistencija. Šiam procesui gilėjant, produktas „sensta“, ypač kinta konsistencija: produktas darosi minkštas, ištižęs. Vaisiai laikomi esant santykiniam oro drėgnumui daugiau nei 90%. Maisto produktams laikyti keičiama aplinkos dujų sudėtis – mažinamas deguonies ir didinamas anglies dioksido kiekis.Šis būdas plačiausiai taikomas vaisiams ir daržovėms.2. SERBENTAI
2.1. JUODŲJŲ SERBENTŲ MAISTINĖ VERTĖ

Juodasis serbentas – tai vienas iš tų augalų, kuriuos pažįsta kiekvienas ir įsimena greičiau ne lapus ir net ne puikias uogas, o specifinį, malonų viso augalo kvapą.
Savaiminiai juodieji serbentai Lietuvoje nėra reti, bet kadangi auga dažniausiai šlapiuose juodalksnynuose, tai atrodo, kad laukiniai juodieji serbentai – visai reti augalai. Jie daugiau visiems žinomi iš so
odų, kuriuose kaip kultūriniai uogakrūmiai, yra bene dažniausiai auginami krūmai Lietuvoje.
Juodieji serbentai išauga iki 2m aukščio. Ūgliai balsvi, lapai apskrito kontūro, penkiaskiaučiai, iki 12cm pločio, nelygiai pjūkliškai dantyti, tamsiai žali, šviesesne apačia. Žiedai rausvai žali, po 4-10 susitelkę retose kekėse. Žydi balandžio pabaigoje – gegužės mėnesį. Juodos apskritos 10-12mm skersmens kvapnios uogos sunoksta liepos – rugpjūčio mėnesiais.
Juodųjų serbentų uogos savo biochemine sudėtimi yra vieni iš pačių vertingiausių gamtos sukurtų maisto produktų. Joms nė iš tolo savo verte neprilygsta tropiniai citrusiniai vaisiai. Uogose yra 5-13,5% cukrų, 2,9-5,4% organinių rūgščių, iki 400mg vitamino C, daug pektino, vitamino P, mineralinių medžiagų, kalio, geležies, kalcio, magnio, vario ir kt.
Uogos valgomos šviežios, šaldomos. Iš jų spaudžiamos itin vertingos sultys, gaminama želė, verdami kompotai, uogienės, jos naudojamos vynų ir užpiltinių gamybai. Nuo seno juodieji serbentai vertinami ir kaip vaistiniai augalai. Juoduosiuose serbentuose gausu vitamino C ir flavonoidų, todėl jų sultys vertinamos kaip veiksminga priemonė nuo peršalimo. Juodųjų serbentų sėklų aliejus taip pat turi svarbiausių riebalų rūgščių (GLA, omega-3 ir omega-6), kurios spartina odos kolageno sintezę.
Lapuose ir pumpuruose susitelkusių eterinių aliejų komponentai naudojami parfumerijoje. Uogos, lapai ir pumpurai vartojami ir liaudies medicinoje. Juodųjų serbentų uogos ir jų produktai didina organizmo atsparumą infekcijoms, padeda pašalinti sunkiuosius metalus ir radioaktyviąsias medžiagas, gydo nuo sk
krandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligės, gastrito, vartojamos sergant avitaminoze, gerina širdies, kraujagyslių ir kvėpavimo organų veiklą. Juodiesiems serbentams specifinį kvapą suteikia eteriniai aliejai
Juodasis serbentas – vienas vertingiausių uoginių augalų, turintis dietinių, maistinių bei profilaktinių gydomųjų savybių.
Geriausia valgyti šviežias uogas, bet galima vartoti ir džiovintas. Juodieji serbentai turi antiseptinių savybių pavyzdžiui: paskalavus gerklę vandeniu praskiestomis sultimis, per trumpą laiką pagydoma angina; sultys su medumi vartojami nuo stipraus kosulio.
2.2.RAUDONŲJŲ SERBENTŲ MAISTINĖ VERTĖ
Raudonųjų ir baltųjų serbentų uogose yra 300-400mg/kg askorbo rūgšties, 9-10% cukrų, 2% rūgščių. Jų uogos taip pat tinka sultims, kompotams gaminti. Jos rekomenduojamos dietinei mitybai, naudingos vaikams. Serbentų sultys malšina troškulį, žadina apetitą, sukelia prakaitavimą, todėl geriamos peršalus, skatina šlapimo pasišalinimą iš organizmo.
Auksuotojų serbentų uogose yra iki1500mg/kg vitamino C ir 10-50mg/kg karotino, 7-8 proc. cukrų, 1,5-2 proc. rūgščių.
Visų veislių serbentų uogos yra rūgščios, todėl rečiau valgomos šviežios, o dažniau vartojamos perdirbtos. Buvo metas, kai šios uogos buvo laikomos bevertės, nieko nežinotina apie gydomąsias jų savybes. Galbūt tai paaiškinama tuo, kad liaudies medicinos knygose jos buvo retai minimos. Dabar žinoma, jog net baltuosiuose serbentuose yra, ko gero, ne ką mažiau vitaminų nei juoduosiuose. Raudonuosius rūgščiųjų veislių serbentus galima valgyti šviežius, galima konservuoti su medumi, taip kaip agrastus, tik nereikia jų virti. Juose ypač gausu pektinų – medžiagų, kurios skrandyje bei žarnyne išbrinksta ir virsta puikiu toksinių medžiagų absorbentu.
2.3. SERBENTŲ KILMĖ
Lietuvoje yra 3 savaime augančios ir 30 introdukuotų serbentų (Ribes) genties rūšių. Juodieji serbentai priklauso Calabatrya pogentie. Baltųjų ir raudonųjų serbentų veislės kilusios iš Ribesia pogen.tės. Auksotieji – Symphocalyx pogentės.
XVII a. pabaigoje Prancūzijoje ir Italijoje juodaisiais serbentais domėjosi kaip vertinguoju augalu. Juodųjų auginimas plito Vakarų Europoje, ypač Anglijoje ir JAV bei Kanadoje. Pastaruoju laiku daugelyje pasaulio šalių sparčiai plečiamas juodųjų serbentų auginimas. Raudonųjų serbentų daug auginama Vokietijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Lenkijoje, Danijoj, Belgijoje.
Visos juodųjų serbentų veislės kilme susijusios su keturiomis grupėmis: 1) veislės kilusios iš europinio porūšio; 2) europinės rūšies hibridai su sibiriniais juodojo serbento porūšiais; 3) laukinio juodojo serbento sėjinukai ir jų tarpusavio hibridai; 4) europinio ir sibirinio porūšio hibridai su laukine sibirine rūšimi.
Raudonųjų serbentų veislės kilusios iš paprastojo serbento, raudonojo serbento, uolinio serbento.

2.4. SERBENTŲ PAGRINDINĖS RŪŠYS IR JŲ YPATUMAI
Lietuvoje augančių ir introdukuotų rūšių ypatumai: krūmai iki 2m. aukščio, lapai pražanginiai, paprastieji, skiautėti. Žiedai susitelkę kekėmis, smulkūs. Uogos juodos, raudonos, gelsvos.
Juodasis serbentas auga drėgnuose miškuose, dažnai Nemuno žemupio salpoje. Yra du porūšiai: europinis juodasis ir sibirinis juodasis. Apatiniuose lapalakščiuose yra liaukų su eteriniais aliejais. Gausiai dera 5-15m. Vertingiausios yra iki 5-6 metų amžiaus šakos.
Raudonasis serbentas auga miškuose, paupiuose, Nemuno deltoje. Kultūrinės veislės iš laukinio ir introdukuotų rūšių – paprastojo ir uolinio. Kalninis serbentas auga miškuose, krūmuose, upių ir ežerų šlaituose, pakrantėse. Uogos raudonos, nevalgomos. Introdukuotos rūšys: raudonžiedis serbentas, auksuotasis serbentas – dekoratyvinės reikšmės.
Serbentai yra savidulkiai augalai, žiedai kekėse dvilyčiai. Krūmai pradeda žydėti apie balandžio vidurį ir žydi 10 – 15 dienų. Uogos noksta liepos viduryje. Serbentai ištvermingi žiemą, ištveria iki -30 °C šalčius. Geriausiai auga priemolio dirvose. Auginamus lengvose dirvose serbentus dažniau reikia laistyti, gausiau tręšti, geriau prižiūrėti. Jiems netinka sausros ir karščiai. Raudonuosius serbentus galima auginti aukštesnėse reljefo vietose, juoduosius žemesnėse. Netinka pavėsis.3. AGRASTAI
Daugiamečiai kultūriniai uogakrūmiai. Priklauso agrastinių šeimos Ribes genčiai. Svarbesniosios agrastų rūšys naudojamos selekcijai: skėstašakis agrastas, beginklis agrastas, mažadyglis agrastas, baltažiedis agrastas, aštriadyglis agrastas. Užauga iki 5m. aukščio. Laukinių agrastų uogos mažos, plikos arba plaukuotos, kultūrinių agrastų uogos stambios, žalios, geltonos, raudonos, beveik juodos.

3.1.AGRASTŲ MAISTINĖ VERTĖ
Agrastų uogos naudingos žmonėms todėl, kad jose yra 10 – 15 proc. sausų medžiagų, iki 10 proc. cukrų (fruktozės, gliukozės), 1 – 3 proc. rūgščių, 2 proc. ląstelienos, 250 – 500 mg/kg vitamino C, 560 mg/kg vitamino E, 250 mg/kg vitamino PP, 0,6 – 1 proc. pektino ir kitokių naudingų medžiagų. Uogų skonis vertinamas 4,3 – 4 balais. Neprinokusios uogos vartojamos konditerijoje, pradėjusios nokti – konservavimui, uogienėms, prinokusios konservavimui, uogienėms, desertui, marmeladui, vynui, tinka valgyti šviežias.
3.2. AGRASTŲ KILMĖ
Agrastai priklauso uolaskėlinių šeimai, agrastinių genčiai, kurioje yra apie 50 rūšių. Laukinės agrastų rūšys paplitusios Europoje, Azijoje, Amerikoje, Rusijoje. Europos šalių literatūroje agrastai minimi XIII amžiuje. XVI – XVII a. žymiai paplito Prancūzijoje, Vokietijoje, Anglijoje ir Italijoje. XIX a. Anglijoje išvesta daug stambiauogių veislių, kurių vienos uogos masė 47 – 58 g.
Lietuvoje XIX a. pradžioje Simono Daukanto laikais jau buvo auginama daugiau kaip 30 veislių agrastų raudonomis, violetinėmis, žaliomis, geltonomis, baltomis, plaukuotomis ir plikomis uogomis. XX a. pradžioje pradėjęs plisti agrastų valktis labai pakenkė agrastų kultūrai ir sukėlė daug rūpesčių jų selekcininkams ir augintojams.
Didžiausias genofondas yra Š. Amerikoje, kur auga daug skirtingo dygliuotumo įvairių krūmų formų, žiedų spalvų rūšių agrastų. 1833 m. išvesta pirma hibridinė veislė Haugton, kuri pradėjo valkčiui atsparių veislių istoriją.
3.3. AGRASTŲ PAGRINDINĖS RŪŠYS IR JŲ YPATUMAI
Pagrindinė agrastų rūšis – paprastasis agrastas (R. reclinata) paplitęs visoje Europoje. Tai nedidelis, iki 1,5 m aukščio dygliuotas krūmokšnis, ūgliai tiesūs arba sulinkę. Lapai triskiaučiai arba penkiaskiaučiai, smulkūs arba vidutiniai. Uogos kekėse po 2 – 3, apvalios arba pailgos, nuo 2 iki 30 g masės, nuo žalios ir tamsiai raudonos spalvos, gero skonio. Pažeidžia valktis. Ši rūšis skiriama į du porūšius R. reclinata var. Vulgaris ir R. reclinata var. Uva crispa, kurios ir davė pradžią daugumai agrastų veislių, ypač Anglijoje, kurios vėliau paplito Vokietijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje: „Anglų geltonieji“, „Venera“, „Žalieji bonkiniai“, „Avenarijus“ ir kt.
Amerikinės agrastų rūšys: mažadyglis, dygliuotasis, misurinis, aštriadyglis yra atsparios miltligei, sausrai ir ištvermingos žiemą. Kryžminant šias rūšis išvestos Hougton, Perl, Joselin ir kitos veislės.
Agrastas yra daugiametis, 1,2 – 1,5 m aukščio uogakrūmis, dygliuotais ūglais. Yra veislių su mažiau dyglių arba visai be dyglių. Krūmas tankėja iš šaknų pagrindo augančiais pašakniniais ūgliais. Jais krūmas atsijaunina. Agrastai turi mišriąsias, smailiąsias ir puokštines vaisines šakeles. Derlingiausios 12 – 35 cm ilgio mišriosios vaisinės šakelės. Dauguma žiedinių pumpurų mišrūs. Vaisinės šakelės gerai dera 4 – 6 metus.
Žiediniai pumpurai būna susiformavę poilsio laikotarpio pradžioje. Žiedai pavieniai, poriniai, kai kada kiekiniai, dvilyčiai, savidulkiai. Dideliam derliui gauti reikia, kad juos intensyviai lankytų bitės.
Uogos raudonos, žalios, žalsvai baltos ir geltonos, sveria 2 – 20 g. Silpnų ūglių uogos smulkios. Vertingiausios 4 – 8 metų agrastų šakos. Vegetacija prasideda, kai vidutinė paros temperatūra esti 5 – 6 ºC, todėl agrastas pražysta anksčiau už kitas uogines kultūras – gegužės pirmąjį dešimtadienį. Žydi apie dešimt dienų, dera kasmet, ištvermingi žiemą, mėgsta drėgmę.
Agrastai atsparesni sausroms ir mažiau reiklūs negu juodieji serbentai. Agrastų derlius imamas vartojimo ir techninėje brandoje. Techninė branda esti 10 – 15 dienų anksčia.u vartojimo brandos. Techninės brandos agrastų uogos būna kietos ir pradeda spalvintis. Jos tinka įvairiam techniniam perdirbimui. Vartojimo brandos uogos esti gero skonio ir išvaizdos, būdingos veislei. Jos vartojamos šviežios arba vynui gaminti.4. UOGŲ UŽŠALDYMAS
Pastaruoju metu, plečiantis uogininkystei, šalies ūkininkai susiduria su daugybe problemų realizuodami šviežą produkciją. Nemaža dalis augintojų jau šaldo braškių, juodųjų serbentų ir aviečių uogas. Tačiau užšaldytų uogų kokybė yra šiek tiek prastesnė negu šviežių. Jų sudėties ir struktūros pokyčiai turi lemiamos įtakos maistinei vertei. Todėl natūraliai kyla susidomėjimas, kaip taisyklingai užšaldyti produkciją ir išlaikyti bei pateikti į rinką geros kokybės vitaminingus produktus.
Produktų užšaldymas – gana paprastas ir efektyvus produkcijos saugojimo būdas bei pigiausias perdirbimo procesas.
Šiuolaikinės šaldymo technologijos yra labai pažengusios į priekį. Lietuvoje jau yra taikoma užšaldymo skystu azotu technologija – taip užšaldomos miško gėrybės. Anot mūsų gamybininkų ir lenkų mokslininkų, toks šaldymo būdas yra labai patogus, greitas, bet, deja, labai brangus. Tokiu metodu galėtume šaldyti tik labai brangius ir vertingus produktus. Atlikti tyrimai parodė, kad braškių uogų konsistencija ir skonis išlieka geriausi, taikant minėtą užšaldymo būdą. Vienintelis trūkumas – skystame azote užšaldytos uogos būna trapesnės ir nuo mechaninio smūgio gali lengvai sutrupėti.
Žemą temperatūrą palaikyti hermetinėmis sąlygomis – toks būdas yra palyginti pigus. Nors produktų užšaldymas oru nėra perspektyvus, nes nepakankamai intensyvus, tačiau pramonėje dar gana daug kur naudojami greito užšaldymo aparatai, kuriuose šaltnešis yra oras. Užšaldymo temperatūra juose turi būti ne mažesnė kaip –40° C. Laikymo metu produktuose turi būti palaikoma stabili –18° C arba žemesnė temperatūra.

Atšildytų vaisių ir uogų kokybė priklauso nuo jų savybių užšaldymo pradžioje, užšaldymo greičio, laikymo temperatūros ir trukmės. Kadangi užšaldant ir laikant negrįžtamai pakinta produktų kokybiniai rodikliai, visiškai atgauti pradinių savybių nepavyksta netgi atšildant optimaliomis sąlygomis. Atšildomų vaisių ir uogų sudėties ir savybių pakitimus lemia audinių skysčio pasišalinimas, ištirpintų vitaminų, azotinių ekstraktinių medžiagų, mineralinių komponentų nuostoliai, biocheminiai ir mikrobiologiniai procesai.
Dėl minėtų pakitimų gali suprastėti produktų maistinė vertė, konsistencija, skonis ir aromatas. Konkrečias atšildymo sąlygas parinkti yra gana sunku. Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto Biochemijos ir technologijos laboratorijoje atliktų tyrimų rezultatai rodo, kad gera produkto kokybė išlieka, veikiant jį aukšto dažnio elektromagnetiniu lauku.
Mažesni ištekėjusių sulčių nuostoliai nustatyti Elkat ir Honeoye uogose, kurios buvo atšildytos aukšto dažnio bangomis (ADB). Atšildant uogas 10 min. 60° C temperatūros vandenyje (sandarioje taroje), sulčių netektis yra 20 proc. didesnė. Tuo tarpu 15° C temperatūroje atitirpinamos uogos netenka 2–2,6 karto daugiau sulčių. Šitaip atšildytos uogos yra prasčiausios išvaizdos.
Atitirpinimo būdai taip pat turi įtakos braškių uogų cheminei sudėčiai. Labiausiai keičiasi vitamino C ir antocianinų, kurie nulemia uogų spalvą, kiekis. Lyginant su šviežiomis uogomis, mažesni vitamino C nuostoliai nustatyti uogose, atitirpintose aukšto dažnio bangomis (ADB) − 12–13 proc., antocianinų – C 8,4–27 proc. Didžiausi šių biologiškai vertingų medžiagų nuostoliai buvo 60° temperatūroje atšildytose uogose. Šiuo būdu atšildytos Elkat uogos yra saldesnės ir turi daugiau tirpiųjų sausųjų medžiagų, nuo kurių priklauso veislių technologinės savybės.
Elektromagnetinio lauko energija šildo visą produktą vienodai, todėl sutrumpėja atšildymo laikas, mažesni masės ir ištirpusių komponentų nuostoliai, optimalios sanitarinės ir higieninės sąlygos.
Labai svarbu, kad užšaldymui ir tolimesniam laikymui būtų imami tik tinkami, geros pradinės kokybės produktai. Užšaldytos uogos gali atrodyti geros kokybės, tačiau jei po atšildymo pasidaro nekokybiškos, matyt, buvo arba netinkama veislė ir bloga uogų pradinė būklė, arba nesilaikyta šaldymo ir laikymo režimų. Todėl užšaldymui būtina parinkti gražiai nusispalvinusias, visiš.kai sunokusias, bet tvirtas uogas, kurios turi būti geros prekinės išvaizdos ir puikios vidinės kokybės. Taip pat labai svarbu parinkti tinkamus uogų paruošimo būdus, kurie ne tik padės praplėsti užšaldytų produktų asortimentą, bet ir turės įtakos produkto prekinei išvaizdai užšaldymo pradžioje ir kokybei.
Konservuojant šalčiu aktualu:
1) Išlaikyti produktus kuo ilgiau nesugedusius – tam skiriama daugiausia dėmesio;
2) Tinkamai parinkti užšaldymo ir laikymo režimus, atsižvelgiant į produkte vykstančių fizikinių, cheminių bei bicheminių vaisių ypatumus;
3) Tinkamai parinkti atšildymo būdus ir režimus tam, kad mažiausiai pakistų produktų sudėtis ir savybės;
4) Parinkti geros kokybės žaliavą, nes atšildytų vaisių ir uogų kokybė priklauso nuo jų savybių.IŠVADOS
Darome išvadą, kad vertingiausios yra šviežios ir šaldytos uogos bei jų sultys. Uogos padeda žmogaus organizmui geriau įsisavinti ir kitus maisto produktus. Jos labai tinka dietiniai mitybai. Iš uogų galima pagaminti skanių uogienių, kompotų, sirupų, džemų, marmeladų. Uogos tinkamiausia žaliava konditerijos pramonei, nealkoholinių gėrimų gamybai.

Rekomenduojama vienam žmogui per metus suvalgyti apie 15 kg kultūrinių uogų ir 5 kg miško uogų.
Į prekybą turi patekti šviežios, švarios, natūralios spalvos, skynimo brandos, sveikos uogos.LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Venskutonis V. „Sodininkystė“ Vilnius 1999m.
2. Pociute D. „Maisto prekiu mokslas” Vilnius 1993m.
3. “Kokybes reikalavimu taikymas sv. Vaisiams ir darzovems” Babtai 2003m.
4. “Geras skonis” (zurnalas)

Leave a Comment