europos teisės bilietai

12. Konkurencijos teisė
Bendrijos konkurencijos teisės tikslai. Konkurenciją ribojantys susitarimai. Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi. Susijungimų kontrolė. Konkurencijos priežiūra

KONKURENCIJOS TEISĖ

Vieningos rinkos įkūrimas reikalauja ir vieningos konkurencijos teisės. Ši teisė taikoma tiek įmonėms (privačioms ir valstybinėms), tiek valstybėms.
Asociacijos sutartis su Lietuvos Respublika 64 str. numato, kad yra nesuderinami su tinkamu šios sutarties funkcionavimu išvardinti veiksmai ir jie turi turėti įtakos prekybai tarp ES ir Lietuvos.
Draudžiami visi susitarimai tarp įmonių, įmonių asociacijų sprendimai, bendra įmonių veikla, kurios tikslas arba rezultatas yra konkurencijos stabdymas, varžymas arba iškraipymas.
Ši 644 str. 1 dalis nukopijuoja Romos sutarties 81 (85) str.
Draudžiamas vienos ar daugiau įmonių piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi visoje LR ar EB teritorijoje, ar didesnėje jos dalyje. (82 (86) str.)
Asociacijos sutartis draudžia bet kokią tam tikroms įmonėms arba tam tikrų prekių gamybai palankumą išreiškiančią valstybinę pagalbą, kuri iškreipia ar grasina iškreipti konkurenciją. Tai numatyta Romos sutarties atitinkamame 87 (92) str., kuris draudžia valstybinę pagalbą. 2 p. – bet kokia veikla, prieštaraujanti šiam straipsniui yra vertinama remiantis kriterijais, kurie kyla taikant sutartis, įkuriančia EB 85,86,92 str. normas (81,82,87 str. dabar), o produktai, kurie patenka į sutarties, įkuriančios EAPB galiojimo sferą, vertinami remiantis atitinkamomis EAPB sutarties taisyklėmis ir su ja susijusiais normatyviniais aktais. Visi antikonkurenciniai veiksmai vertinami pagal EBT nustatytas taisykles (jomis turėtų sekti ir LR teismai).
Kiekvienos šalies konkurencijos įstatymai numato susitarimų, piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi, va

alstybės pagalbos ir koncentracijos kontrolę.
Klausimas: Koks yra santykis tarp EB ir kiekvienos šalies vidaus teisės? Gali būti taikoma ir ta, ir ta, jei yra poveikis tarpbendrijiniams mainams. Galimos 2 konkurencijos pažeidimų sankcijos:
• administracinė;
• teisminė.
Administracinės sankcijos tikslas – ginti viešuosius interesus, t.y. užtikrinti konkurenciją. Vietinės konkurencijos tarnybos gali nagrinėti bylą tol, kol jos nesiėmė Komisija.
Negalimos dvigubos sankcijos už tą patį antikonkurencinį veiksmą. Todėl jei Komisija priėmė sankcijas, antrą kartą vidaus tarnyba už tą patį veiksmą negali priimti kitų sankcijų. 1972 12 14 Boehringer.
Konkurencijos teisėje tam tikri klausimai sprendžiami išimtinai Komisijos. Todėl, jeigu Komisija, veikdama pagal išimtinę kompetenciją, nustato, kad veiksmas nėra antikonkurencinis, vidaus tarnyba ir teismai turi paklusti Komisijos sprendimui (net ir teismas!!! – M.M. past.) Nesant Komisijos spr. – vidaus organai laisvi priimti sprendimus.
Teisminės sankcijos tikslas – privačių, suubjektyvių teisių gynimas. Teismas taiko tiek vidaus, tiek EB teisę. Tokiu būdu teismai, išskyrus tuos atvejus kuomet Komisija turi išimtinę kompetenciją, gali konkuruoti su Komisija. Tačiau teismas gali savo iniciatyva sustabdyti bylą, duodamas paklausimą EBT arba palaukti Komisijos sprendimo.

1 SKYRIUS. ĮMONĖMS TAIKOMOS TAISYKLĖS

1. Bendros EB konkurencijos taikymo sąlygos

Sąlygos:
1. Įmonių veiksmai
2. Šie veiksmai turi turėti poveikį EB
3. Tas poveikis būtų prekybos tarp šalių narių varžymas

§ 1. Įmonių veiksmai.

81,82 str. taikomi įmonių veiksmams. Veiksmų apibrėžimo nėra. Veiksmai nesuderinami su bendra rinka.
Kas yra įmonė?
1962 07 13 Mannesmam. (kitur 1969 m.)
Įmonės apibrėžimas (įmonė daugiau ekonominis te

erminas, bendrovė- daugiau teisinis)- įmonė sudaryta iš vieningos žmogiškų, materialiųjų ir nematerialiųjų elementų organizacijos, priklausančios autonomiškam teisės subjektui, nuolatine veikla siekiančiam ekonominių tikslų.
Teises subjektas gali būti tiek fiz., tiek jur. asmuo. Nesvarbi ir jo forma, tai gali būti bendrovė, individuali įmonė, ne pelno org., profsąjunga.
Tai g. b. net ir faktinė įmonė, neturinti jokio teisinio statuso.
L. svarbi autonomiškumo sąlyga. Autonomiškumas reiškia ne teisinę, bet ekonominę nepriklausomybę. Tai ypač svarbu įmonių grupėse. Jei grupės įm. ekon. labai integruotos, imama kaip vienas vienetas. 1974 10 31 Centrafarm.
Susitarimai tarp įmonių, kurios labai ekonomiškai susiję, laikoma, kad tai yra viena įmonė ir 81 str. netaikomas.
Kita autonomiškumo pasekmė, kad integruoto filialo veiksmai arba susitarimai su trečiosiomis šalimis užtraukia motininės įmonės atsakomybę. 1974 03 06 Zoia- nepaisoma nusižengimo ir bausmės individualumo principo.
Pagal 86 str. konkurencijos teisė taip pat taikoma ir valstybės kontroliuojamoms įmonėms.
Įmonė turi nuolat vystyti ekonominę veiklą. L. plati sąvoka- tai dalyvavimas ekonominiuose mainuose siekiant sau naudos (ne tik piniginės). Be to, net ir nesant naudos siekimo veikla bus ekonominė, jei ta pati veikla gali būti vystoma kitos įmonės, kuri siektų pelno, pvz.: soc. įmonė, teikianti socialines paslaugas.
Visgi, nėra laikomos ekonomine veikla užsiimančiomis įmonės- organizacijos, kurios išimtinai atlieka viešąsias paslaugas socialiniame sektoriuje, ir, jei tos įmokos nėra lygios paslaugoms (v
visos so. dr. įm.).
Taip pat nelaikomos įmonėmis tos organizacijos, kurios įgyvendina valstybės suverenumą, pvz.: Europos skrydžių saugumo organizacija nėra laikoma įmone ir jai netaikoma konkurencijos teisė, nes ši organizacija perėmė iš įv. Valstybių funkciją užtikrinti skrydžių saugumą. 1994 01 14 Eurocontrol.
Paskutinis įmonės elementas- žmogiškoji, materialioji ir nematerialioji organizacija- žmonės + įrankiai ir kad darbas būtų tikslingai organizuotas.

§ 2. Antikonkurencinio poveikio lokalizavimas

Kad būtų taikoma Bendrijos teisė, tiek 81, tiek 82 str. reikalauja, kad antikonkurencinių veiksmų poveikis būtų juntamas vidaus rinkoje. Koncentracijas reguliuojantis 1989 m. reglamentas taip pat numato, kad kontrolė taikoma priklausomai nuo Bendrijoje gautos įmonių, kurios nori koncentruotis, apyvartos.
Į trečių šalių rinką nukreipti susitarimai nedomina Bendrijos teisės, pvz.: jei šalys nutarė riboti eksportą į užsienį, nustato tam tikras kainas eksportui. Jei veiksmo pasekmės neliečia EB, EB teisė netaikoma. 1964 03 11 Grosfilex- Fillistort.
Jei į užsienį nukreiptas antikonkurencinis veiksmas bumerangu grįžta į Bendriją, tada Bendrijos teisė taikoma, nes yra poveikis EB.
Trečiose šalyse sudarytų susitarimų poveikis Europos Bendrijos rinkai buvo sankcionuojamas EB teisės, jei viena iš šalių turėjo būstinę Bendrijoje. 1971 11 25 Beguelin import.
Tačiau 1988 09 27 Teismas sušvelnino reikalavimą, kad viena iš šalių būtų įsikūrusi Bendrijoje. Althom.Užtenka, kad Bendrijoje būtų deramasi ir sudaromos sutartys su Bendrijos klientais.
Nesant susitarimo dalyvių įsikūrimo Bendrijoje l. sunku įgyvendinti sankcijas, kadangi EB Teismas negali priversti užsienyje įsikūrusių bendrovių įvykdyti sankciją. Galima re

emtis tik bendradarbiavimu su užsienio tarnybomis ir tuo tikslu yra pasirašytos dvišalės sutartys, pvz.: su JAV ir Japonija.

§ 3. Prekybos tarp šalių narių paveikimas

Kad būtų taikoma EB teisė, reikia, kad antikonkurencinis veiksmas veiktų prek. Mainus tarp šalių narių. Ši sąlyga turi dvigubą vaidmenį: 1) kompetencijos srityje padalina Bendrijos teisės ir vidaus teisės kompetencijos laukus; 2) tačiau ši sąlyga turi reikšmę ir EB teisės taikymo srityje.
Tai reiškia, kad net ir esant poveikiui tarpbendrijinei prekybai, nepersekiojamas antikonkurencinis elgesys, jei jo poveikis tėra nežymus. Tai yra “slenksčių teorija”, kuri skirtingai taikoma antikonkurenciniams susitarimams, piktnaudž. dominuojančia padėtimi ir koncentracijų kontrolėje. Slenksčio neperžengimas yra sutarties netaikymo sąlyga, o ne išpirkimo galimybė (išpirkti nereikia).

A-Prekybos tarp šalių narių paveikimo sąlyga antikonkurenciniuose susitarimuose
Sąvoka l. plati. EB Teismas: kad sąlyga būtų išpildyta reikia, kad susitarimas įtakotų mainus ir kliudytų įgyvendinti EB sutarties tikslus.1966 07 13 Grundig.
Vėliau, 1967 12 12, teismas, sprendime Haech patikslina sąvoką ir laikoma, kad yra poveikis tarpbendrijinei prekybai (TBP), jei susitarimas gali turėti tiesioginę ar netiesioginę įtaką mainams, padėti susidaryti užtvaroms ir taip pasunkinti sutartyje numatytą ekonominį prasiskverbimą. Tokia įtaka g. b. tik potenciali, bet ji neturi būti hipotetinė. Užtenka psichologinio poveikio. Susitarimas baudžiamas, net jei jis nepradėtas įgyvendinti. Tačiau susitarimas t. b. įrodytas, turi egzistuoti faktiniai jo elementai. Nustatant ar susitarimas turi poveikį rinkai, reikia nustatyti tos rinkos dydį – rinkos objektą (kokias prekes liečia) ir jos geografines ribas.
Neužtenka, kad tas poveikis būtų, jis turi peržengti tam tikrus “slenksčius”, kad būtų taikoma EB teisė.
Šio “slenksčio” sąvoką išrado Komisija 1968 07 17 Socemas, o šią sąvoką vėliau perėmė teismas sprendime 1969 07 09 Volk Vervaecke ir toliau taiko.
Kad slenksčio nustatymas nebūtų labai neaiškus ir nekeltų grėsmės teisiniam saugumui, Komisija 1970 03 27 padavė ją įpareigojantį pareiškimą dėl “slenksčio” apibrėžimo (bet neįpareigoja teismų).
Tas pareiškimas yra kelis kartus keistas ir šiuo metu “slenksčiai” išreikšti procentais, bet nėra kiekybiniai. Iki 1997 “slenkstis” buvo kiekybinis ir buvo reikalaujama, kad susitarimo autoriai turėtų 300 mln. eurų bendros apyvartos. Dabar %, ir jais gali remtis net didelės įmonės.
Yra taikomas 5 procentų “slenkstis” horizontaliems susitarimams (kurių autoriai yra viename ekonominio proceso lygmenyje, pvz.: du gamintojai arba du pardavėjai). Tokiu atveju bus tikrinama, ar jų turima rinka >5%.
Vertikaliems susitarimams taikomas 10 % “slenkstis”- tai susitarimas tarp skirtingo ekonominio proceso lygmenyje esančių ekonominių agentų, pvz.: gamintojas ir distributorius.
Net ir esant žemiau šių “slenksčių”, Komisija gali persekioti tam tikrais atvejais, pvz.: jei horizontalus susitarimas liečia kainas, arba prekių ir gamybos apimtį.
Taip pat persekiojami ir vertik. susit., jei jie nustato teritorinį monopolį arba kainas.
Mažoms ir vidutinėms įmonėms, kurių apibrėžimas pateiktas Komisijos1996 04 03 rekomendacijoje, net ir peržengusioms “slenksčiu”, netaikomos teisės normos dėl susitarimų, išskyrus bendrą susitarimų poveikį (daug mažų susitarimų su mažom įmonėm- tada gali padaryti poveikį).

B-Prekybos tarp šalių narių paveikimas 82 str. atžvilgiu
82 str. draudžia piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi. Čia taip pat taikoma “slenksčių” teorija.
Čia slenksčio peržengimas sutampa su dominuojančia padėtimi Bendrijos ar reikšmingos jos dalies rinkoje.
Todėl reikia nustatyti rinkos dydį. Poveikis Bendrijos rinkai g. b. lengvai įrodytas, jei prekė paplitusi visoje Bendrijoje (pvz.: bananai, pomidorai).
Tokiu atveju gamintojo, distributoriaus, importuotojo veiksmai turės poveikį visai Bendrijos rinkai ir taip bus veikiama prekyba tarp šalių narių.
Kartais vietos rinka g. b. laikoma reikšminga visos Bendrijos rinkos dalimi, pvz.: uostai.
Poveikis Bendrijos rinkai taip pat galimas, jei dominuojanti įmonė kliudo (dirbtinai) rinkai tapti europine. Taip netiesiogiai daromas poveikis visai Bendrijos rinkai ir varžoma prekyba tarp šalių narių. 1983 11 09 Michelin Nederland.

C- Prekybos tarp šalių narių paveikimas ir koncentracijų kontrolė
Reglamentas Nr. 40-64 (1989 12 21) nustato europinio mąsto koncentracijų “slenksčius” ir juos peržengus taikoma koncentracijų kontrolė. Jie pagrįsti besikoncentruojančių įmonių apyvarta. Peržengus “slenksčius” taikoma EB teisė ir Komisija turi išimtinę kompetenciją.

2. Antikonkurenciniai susitarimai

81 str. skelbia, kad draudžiami, kaip nesuderinami su Bendrijos veikla, tokie veiksmai: visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas arba padarinys yra konkurencijos varžymas, ribojimas arba iškraipymas bendrojoje rinkoje. Šiame apibrėžime yra k. k. elem., kurie jau minėti anksčiau.
Susitarimui reikalingi mažiausiai du asmenys, kurie yra ekonomiškai nepriklausomi, todėl susitarimai sudaryti su atstovais, kurie 100 % prikl., nenusižengia 81 str. Bet toks susitarimas vienos ar daugiau įmonių viduje, nors ir nebaudžiamas pagal 81 str., g. b. baudžiamas pagal 82 str.- piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi. Jei po anti konkurencinio susitarimo įmonė išnyksta, tačiau dar nesant sprendimo dėl to susitarimo negaliojimo, Komisija ir I-os instancijos teismas laiko, kad atsakomybė pereina išnykusios įmonės teisių perėmėjui, jei toks yra. 1991 12 17 Enichem Anic (I-os inst-jos teismas).
Baudžiamosios teisės atžvilgiu tai abejotina, nes baudžiamas asmuo už nepadarytą nusikaltimą.
Jei įmonė visai neišnyksta, ji ir turės atsakyti, o ne teisių perėmėjas.

§ 1. Susitarimo inkriminavimo sąlygos

Kad susitarimas būtų inkriminuotas:
reikia, kad jis egzistuotų;
varžytų konkurenciją.

A- Susitarimo egzistavimas ir jo forma
81 str. skiria susitarimus, įmonių asociacijų sprendimus ir suderintą veiklą.
Susitarimo sąvoka yra plati, kad būtų palengvintas susitarimo įrodymas.
Susitarimai g. b. įvairūs, turintys tiesioginį ar ne antikonkurencinį objektą (kai dvi šalys susitaria riboti gamybą, ar nustato t. t. kainą).
Tiesiog. objektas – kai šalys susitaria riboti gamybą ar nustato kainas- konkurencijos suvaržymas.
Netiesiog. susit.- kuris yra prijungtas prie pagrindinės sutarties, kurios objektas yra visai kitas, pvz.:pagr. sut. obj.- distrib. t. t. gaminių, bet yra kitos sąlygos, kurios išreiškia antikonkurencinį susitarimą, pvz.: pirkėjas įsipareigoja pirkti tik t. t. kiekį, t. t. teritorijoje parduoti ir t. t.
T.p. antikonkurencinis susitarimas g.b. įtrauktas į bendrovės įstatus.
T.p. tai gali būti bendrovės akcininkų susitarimas.
Reikalingas dvišalis susitarimas tačiau jis g.b. tiesiogiai neišreikštas,pvz.:formaliai pasiūlymas sudaryti susitarimą g. b. išreikštas ant pateikiamos sąskaitos. Jei sąskaita apmokėta be prieštaravimų, bus laikoma, kad susitarimas įvyko. 1980 01 11 Sandoz.
Pvz.: tiesiogiai neišreikštas, pvz.: kvietimas laikytis tam tikro elgesio, tam tikrų kainų. Jei paklūsta, laikoma,kad buvo susitarta. 1995 10 25 BMW.
Nebūtina, kad susitarimas būtų teisiškai įpareigojantis. Užtenka moralinio įsipareigojimo ir psichologinio jautimosi įsipareigojusiu. 1970 07 15 Chemie farma.
Esmė, kodėl baudž., nes jau atsiradus tam susitarimui, atsiranda konkurento elgesio nenumatomumas.
Susitarimas t. b. laisvas, o ne padiktuotas įstatymo. Šiuo atveju konkurencijos teisė neskatina eiti prieš įstatymą, tada Komisija pradeda procesą prieš valstybę.

Įmonių asociacijos sprendimai (81 str.)
Įm. asoc. Priėmus t. t. spr., kuris vienašalis bet jis galioja visiems asoc. Nariams ir todėl jis prilyginamas susitarimui plačiąja prasme. Tai g. b. vietinė įm. asoc., profsąj., europinės reikšmės asoc. (Eurovizija, euročekiai).1996 07 11 Eurovizija.
Taip pat valstybės sukurtas profesinio atstovavimo organas irgi laikomas asociacija, galinčia priimti sprendimus. 1985 01 30 BNIC.
Org., prikl. viešajai teisei, sprendimas prilyginamas susitarimui.

Suderinta veikla
Romos sut. konkurencijos taisyklės reikalauja, kad kiekvienas ekonomikos dalyvis būtų autonomiškas savo sprendimuose.
Jei suderintos veiklos sąvoka leidžia tam ekonominiam agentui protingai prisitaikyti prie konkurentų elgesio, ji griežtai draudžia bet kokius tiesioginius ar netiesioginius ryšis su jais, siekiant paveikti jų elgesį ar atskleisti savo elgesio planą. Šitaip suderinta veikla apibrėžta 1975 12 16 Sniker unic. Suderinta veikla galima tik tuo atveju, kai nėra jokių spec. ryšių su konkurentais. Nepriklausomybės praradimas įrodomas kontaktų su konkurentais pagalba. Reikia, kad kontaktai egzistuotų. Pagrindinis nusižengimo elementas- sąmoningas susitarimo ieškojimas. Jis baudžiamas net pasitraukus iš susitarimo, nes dingo nežinia dėl konkurento elgesio.
Ar užtenka paralelinio elgesio, jei nėra konkurentų įrodymo?
Pagal teismo praktika, toks paralelinis elgesys yra pirminis įrodymas, bet jis turi būti papildytas kitais įrodymais dėl susitarimo realumo.
Tas papildomas įrodymas gali būti išvestas iš fakto, kad joks kitas protingas argumentas neverčia elgtis taip kaip konkurentai. Tam tikrose rinkose ekonomistai įrodė, kad toks paralelizmas yra logiškai pateisinamas. Tačiau nesant tokio argumento , užtenka Komisijai įrodyti ar nustatyti, kad neįtikėtina ir neįmanoma, kad toks elgesys prisiimtas savarankiškai ir be išankstinio susitarimo. 1972 07 14 Imperial Chem. I p. Komisiją.
Suderinta veikla įrodoma negatyviu faktu. Tai gana pavojinga teisiniam saugumui. Esant racionaliai priežasčiai, dėl kurios A priėmė tokį pat elgesį kaip B, paralelizmo neužtenka, reikia kitų aspektų, kad tai įrodyti. 1993 03 31 Alstrom.

B-Konkurencijos ribojimas
Susitarimai, kurių tikslas- riboti konkurenciją.
1. (tikslas). Draudžiami susitarimai, kurių tikslas arba pasekmės yra ribojantys konkurenciją. Tai yra alternatyvi sąlyga: arba tikslas, arba rezultatas. 1996 07 13 Grudig.
Inkriminavimas priklausys nuo turimų įrodymų. Šios situacijos yra objektyvios. Susitarimas baudžiamas net jeigu nėra noro kenkti konkurentams. Taip pat tikslo arba pasekmių draudimas leidžia bausti susitarimus, kurie jau yra seni, bet kurių pasekmės juntamos iki šiol.
Konkurencijos ribojimas gali būti vidinis. Tai reiškia, kad jis veikia tik tarp susitarimo narių. Pvz.: du konkurentai susitaria nustatyti kainas- jis visada draudžiamas ir baudžiamas. (horizontalus susitarimas dėl kainų visada draudžiamas ir baudžiamas nepaisant “slenksčių”; dėl kitų dalykų- peržengus “slenkstį”).
Konkurencijos ribojimas bus išorinis, jei jis sudarytas tarp skirtingų ekonominio proceso etapų dalyvių (vertikalus susitarimas). Kadangi tie susitarimo autoriai nėra konkurentai tarpusavyje, susitarimas kenkia trečioms šalims.
81 str. išvardina nurodomaisiais tikslais kai kuriuos antikonkurencinių susitarimų pavyzdžius. Sąrašas nėra baigtinis:
1 pvz.: susitarimas, kuris tiesiogiai ar netiesiogiai nustato kainas ar kitas sutarties sąlygas. Taip pat gali būti dėl kiekio.
2 pvz.: gamybos rinkų techninio vystymo ar investicijų ribojimai arba kontrolė. Tokio susitarimo tikslas yra turėti išorinį poveikį. Gamybos ribojimas pasireiškia kvotomis.
Techn. vyst. rib.- techninių normų nustatymas.
3 pvz.: rinkų ir žaliavų šaltinių paskirstymas- rinkos užtvėrimas.
4 pvz.: diskriminuojančių sąlygų, sukeliančių antikonkurencinį poveikį, taikymas partneriams už tą patį darbą. Ši diskriminacija nebaudžiama per se (kaipo tokia). Reikia, kad ta diskriminacija kenktų konkurencijai, t. y. užtvertų kelią į rinką, arba pasireikštų kainų nustatymu.
5 pvz.: sutarčių subordinavimas papildomoms paslaugoms, neturinčioms nieko bendro su tomis sutartimis. Toks elgesys per se nebaudžiamas. Reikia, kad jo pasekmė būtų konkurencijos suvaržymas.

2. (tikslas). Antikonkurencinio poveikio matavimas (pasekmės).
81 str. 1 p. reikalauja, kad susitarimas kliudytų, varžytų ar iškreiptų konkurenciją.
Kaip tiesiogiai ar netiesiogiai susitarimas varžo konkurenciją?
Pirmiausia reikia nustatyti rinką, kurioje veikia tariamas susitarimas (turi pasekmes).
Vėliau esant apibrėžtai rinkai, susitarimo poveikis lyginamas su rinkos dydžiu, kad nustatytume ar peržengtas slenkstis.
Rinkos nustatymas yra:
1. sektorinis;
2. geografinis.
Sektorius nustatomas imant gaminį arba paslaugą ir jį galintį pakeisti gaminį arba paslaugą. Kriterijus- gaminio ar paslaugos pakaitumas kitais gaminiais ar paslaugomis: tos pačios gamybos, kokybės, kainos, panašios garantijos. Nustatomas gaminio pirkėjo rato platumas.
Geografinė rinka nustatoma imant teritoriją įmonių, siūlančių gaminį arba paslaugą vienodomis konkurencinėmis sąlygomis. Taip nustatytoje referencinėje rinkoje t. b. įmanoma normali konkurencija. Kiekviena rinka yra specifinė, todėl vertinama konkrečiai. Žiūrima, ar konkurencija būtų skatinama geriau nesant tariamo susitarimo. 1966 06 30 LTN nusako poveikio konkurencijai matavimo metodą.
Vertinant ar susitarimas yra antikonkurencinis, reikia atsižvelgti į gaminių paskirtį ir jų ribotą arba ne kiekį, numatytą susitarime, šalių svarbą rinkoje, susitarimo izoliuotą pobūdį ar priešingai, jo vietą daugelio susitarimų visumoje. Ji vertinama pagal rinkos ir susitarimo santykį ir to santykio kontekstą. Analizuodami šį metodą, matysime, ar tas susitarimas varžys konkurenciją, ar ne.
Analizuodami šį metodą matysime 3 poveikio punktus:
a) antikonkurencinis poveikis t. b. reikšmingas.
Kai kurie susitarimai Komisijos preziumuojami neantikonkurenciniais. Jie įpareigoja Komisiją, o ne teismus. Bet ir pati Komisija esant tam tikroms aplinkybėms gali nesilaikyti tos prezumpcijos. 1968 07 29 Komisijos pranešimas dėl susitarimų, sprendimų ir suderintos veiklos dėl įmonių bendradarbiavimo.
Tokie susitarimai laikomi nevaržančiais konkurencijos, jei jie taikomi:
• patirties keitimosi,
• rinkos tyrimo,
• statistinių duomenų sudarymo srityse,
• bendradarbiavimas finansinėje srityje- buhalterijos ir inkasavimo, apskaitos racionalizavimo- irgi netaikomi antikonk.,
• mokslinių ieškojimų srityje atlikti susitarimai tai pat nelaikomi antikonk.,
• bendro sandėliavimo ir transporto org. srityje,
• laikina veikla kartu, kuomet įmonės, kurios nėra konkurencijoje, arba vienos negali atlikti tos veiklos- tada galima veikla kartu,
• galimas susitarimas dėl bendros prekybos ir garantinio aptarnavimo, jei įmonės nėra konkurencijoje,
• bendros reklamos kampanijos.
1973 m. pakeistas 1997 12 09 pranešimas dėl mažos svarbos susitarimų. Jis nustato “slenksčius”, išreikštus % (5% horizontaliam susitarimui, 10 % vertikaliem). Žemiau šių slenksčių Komisija gali persekioti tam tikrais atvejais.
Radikaliai negalimi horizontalūs susitarimai:
• -dėl kainų,
• -dėl prekių gamybos ar pardavimų apimties;
vertikalūs susitarimai:
• -jei nustato kainas,
• -jei nustato teritorinį monopolį (pvz.: draudžia paralelinį importą)
Mažoms ir vidutinėms įmonėms, kurios yra apibrėžtos Komisijos 1996 04 03 rekomendacijoje (iki 50 žmonių), net jei jų sudaryti susitarimai peržengia slenkstį, jų poveikis konkurencijai laikomas nereikšmingu ir todėl nepersekiojamas.
Svarbi išimtis dėl mažų ir vidutinių įmonių: net ir susitarimas, sudarytas mažose ar vidutinėse įmonėse g. b. antikonkurencinis, jei jis sukuria antikonkurencinį poveikį.
b) bendro poveikio teorija.
LTN (kitur LKN) byloje teismas pasakė, kad konkurencijos varžymas t. b. vertinamas savo kontekste. Reikia atsižvelgti į susitarimo izoliuotą būdą ar priešingai, jo vietą daugelio susitarimų visumoje.
Vertinimas kontekste reiškia, kad nagrinėjant duotą susitarimą reikia atsižvelgti į jo įsijungimą į kitų susitarimų mozaiką. 1967 12 12 Haecht patvirtina šią teoriją, net ir kaipo toks nežymus susitarimas dėl bendro poveikio gali tapti antikonkurencinis. Tačiau, jei tokių susitarimų daug, rinka gali būti užtverta naujų konkurentų atėjimui ir pan. Pvz.: vienas baras susitaria imti vodkę tik iš vieno tiekėjo, tai nieko. Jei daug barų- varžoma konkurencija.
Bendro poveikio vertinimas yra kenksmingas teisiniam saugumui. Kaip nustatyti, kada susitarimas peržengia ribą ir įtakoja bendrą poveikį? Tai buvo patikslinta byloje Delimitis 1991 02 21- byla dėl alaus distribucijos. Duoto susitarimo prisidėjimas prie bendro poveikio t. b. reikšmingas. Tai matuojama kiekybiškai, atsižvelgiant į šalių dydį rinkoje. Tai reiškia, kad žiūrima:
• kiek % gaminys ar paslauga užima rinkoje,
• prekybos taškų skaičių ir
• atsižvelgiant į sutarties trukmę.
Pagrindinis kriterijus- neturi būti sunku naujam ekonominiam agentui, tiekėjui, distributoriui prasiskverbti į rinką. Daug vertikalių distribucijos sutarčių gali tai riboti. (Pvz.:jei ta alaus rūšis negali prasiskverbti į rinką).
Daugybė vienodų vertikalių distribucijos sutarčių- gali varžyti konkurenciją (bendras poveikis). Pvz.: alaus, degalų, kvepalų tiekėjų distributorių.
Distributorių tinklai paremti objektyviais kriterijais yra iš principo legalūs. Tačiau reikia, kad nebūtų suvaržyta intra-brand konkurencija, tai yra tarp vieno gaminio distributorių. Tas pats gaminys pas skirtingus distributorius kainuoja skirtingai.
Distributoriai t.b. laisvi nustatyti prekybos sąlygas.
Taip pat turi buti nesuvaržyta ir inter-brand konkurencija-t.y. konkurencija tarp skirtingų gaminių, tarp kvepalų X ir kvepalų Y,aš negaliu pasakyti distributoriui, kad jis prekiautų tik mano kvepalais, tačiau aš galiu pasakyti kad kiti kvepalai būtų tokio pat aukšto lygio. Tiekėjai irgi turi sugebėti patekti į rinką. Negalima suvaržyti kitų gaminių atėjimo pas distributorių. Bet kokiu atveju reikia:
• laisvai nustatomų kainų
• taip pat negalima uždrausti paralelinio importavimo.
Taip pat norintys turi turėti galimybę įeiti į prekybos tinklą.
Matuodami susitarimo antikonkurencinį poveikį, galime susidurti su tokia situacija, kuomet tam tikro ekonominio agento nepriklausomumo praradimas yra konkurewncija skatinantis faktorius.
c) nepriklausomybės praradimas- konkurencijos faktorius.
Nedidelis konkurencijos suvaržymas skatins konkurenciją. Pateikiami 2 pvz.:
1-nekonkurencijos susitarimas, pardavus visą arba dalį įmonės. (Kai parduoda vieną iš veiklos sričių arba visą įmonę. Dalis kurią pasilieka- tęsia tą pačią veiklą, jei visą įmonę parduoda- įkuria naują įmonę ir tęsia visą veiklą).
Tai reiškia, kad pirkėjui visai neapsimoka pirkti, nes pardavėjas pasilieka klientus. Todėl įmonės pardavimo akte t.b. sąlyga, kad pardavėjas nevystys konkurencinės veiklos tokiame pačiame sektoriuje. Tokia sutartis riboja konkurenciją. Tačiau tas konkurencijos suvaržymas būtinas, kad rinkoje atsirastų naujas konkurentas, todėl ir laikoma, kad šis nepriklausomybės praradimas yra konkurencijos faktorius, todėl leistinas. Tačiau jis leistinas tik toje proporcijoje, kad į rinką įeitų naujas konkurentas.
Susitarimas t.b. proporcingas tikslui. Kad jis galiotų, jis t.b. ribotas laike ir erdvėje. Tas ribojimas t.b. proporcingas laikui, kurio reikės naujam agentui įeiti į rinką, ir erdvei – tam tikrame geografiniame sektoriuje (pvz.,bandelių kioskas- tai pardavėjui negali uždrausti prekiauti bandelėmis kitoje vietovėje). 1985 07 11 Remia.
Distribucijos sutartys g.b.: įgaliotos atstovybės, frančizės, atrinkti distributoriai.
Tarp jų yra įvairūs susitarimai: dėl gaminių gamos, kainos, kiekio, apyvartos, teritorijos, pirkimo tik pas gamintoją.
Prekybos tinklai yra legalūs su sąlyga, kad jie turi teigiamą konkurencijai poveikį. Distribucijos įvairūs suvaržymai pasiteisina tik tuo, kad gaminys turi rasti sau adekvačią distribuciją: gaminys pats turi pateisinti faktą, kad jis pardavinėjamas ne bet ko ir ne bet kur.
Gaminys turi reikalauti tam tikros specializacijos ir išmanymo. Pardavėjai turi sugebėti paaiškinti jo veikimą, patarti. Tokie gaminiai yra, pvz., liukso prekės, kvepalai, odos gaminiai, elektronika, automobiliai. Išskyrus automobilių sektorių, nėra numatyta jokių kategorinių arba blokinių išimčių, remiantis 81 str. 3§ – t.y. įvairūs antikonkurencinių susitarimų išpirkimai. Išimtis numatyta tik automobilių distribucijai.
Kitos sritys negali būti išpirktos jei bus kenksminga konkurencijai.
Kokiomis sąlygomis vertikalūs distribucijos tinklai yra leidžiami? Tos sąlygos buvo nustatytos EB Teismo keliuose svarbiuose sprendimuose:
1977 10 25 Metro v. SABA
1986 01 28 Promptia
Teismai nustatė tam tikras tinklų galiojimo sąlygas:
1) Liečia distributorių pasirinkimą. Konkurencijos apribojimas turi būti pateisinimas gaminio spec. ar kliento lūkesčiais. Gamintojas gali patikėti gaminio distribuciją tik kai kuriems asmenims. Tai varžo konkurenciją. Bet Metro nustatė sąlygas, pagal kurias galima atrinkti savo distributorius.
Teismas šiame sprendime pripažįsta, kad rinkos sandara nesipriešina įvairių distribucijos kanalų, adaptuotojų gamintojų ir vartotojų specifiniams interesams, egzistavimui.
Tačiau Komisija teisingai nusprendė, kad atrenkamosios distribucijos sistema yra naudinga konkurencijai tik su sąlyga, kad pardavėjų atrinkimas remiasi objektyviais kokybės kriterijais dėl pardavėjo profesinio pasirengimo, jo personalo ir jo turimų priemonių, bei šios sąlygos, nustatytos visiems potencialiems pardavėjams ir taikomos nediskriminuojančiai.
Sprendimas yra svarbus tuo, kad nustato sąlygas dėl pardavėjų atrinkimo. Naudojami objektyvūs kriterijai. Subjektyvūs (savavališki ) kriterijai yra draudžiami. Galimi tik kokybiniai (ne kiekybiniai) kriterijai dėl gaminių ar paslaugų kokybės, pardavimo vietos, garantinio aptarnavimo. Šie kriterijai turi turėti ryšį su preke ar paslauga. Jie t.b. nustatyti visiems potencialiems pardavėjams. Jos t.b. taikomos visiems vienodai.
2) Tarp distributoriaus ir tiekėjo bus sudarytos kitos sutartys. Šitos sutarties sąlygos, mažinančios pardavėjo veiksmų laisvę negali iškraipyti konkurencijos. Sąlygos t.b. pateisintos konkurencijos gerinimu.
Kad nebūtų varžoma konkurencija t.b. garantuota intra- brand konkurencija tarp vienos įmonės gaminių. Negalima distributoriui nustatyti kainų, drausti jiems pirkti arba parduoti už tam tikros teritorijos.
Taip t.b. užtikrinta ir inter- brand konkurencija, t.y. konkurencija tarp panašių gaminių. Išimtis – automobiliams (pvz, įgaliotas atstovas “ford”). Viskas priklauso nuo pačios prekės – ar jos specifika pateisina draudimą prekiauti kitos rūšies gaminiais (pvz., automobiliai).Pvz., kvepalų, alaus rinkoje – šie gaminiai nepasiekia tokio specifiškumo, kad būtų daroma tokia išimtis.
Kitos sąlygos, varžančios pardavėjo laisvę, yra pateisinamos, nes reikalingos paties tinklo išlaikymui, pvz.: paprastai tinklo dalyviai yra įpareigoti nepardavinėti prekių už tinklo – neįgaliotiems gamintojo neatrinktiems perpardavinėtojams.
T.p. galima sutarties sąlyga, pagal kurią tiekėjas tikrins pardavėjo sandėlius arba sąskaitas, norėdamas įsitikinti, kad pardavėjas nepažeidė sutarties (nepardavė už tinklo).
T.p. yra galimas atsisakymas vykdyti garantinį remontą. 1994 12 13 Metro v. Cartier. Metro pardavinėjo Cartier laikrodžius nors nebuvo įgaliotas to daryti. Sugedus laikrodžiui, pirkėjas kreipėsi į Metro, o Metro į Cartier’ą, o Cartier atsisako nes laikrodis parduotas be Cartier leidimo. Atsisakymas pateisintas ir nėra antikonkurencinis. Tai gerina konkurenciją, nes tik Cartier gali užtikrinti garantinį remontą.
Kitos sąlygos reikalingos tinklo išlaikymui: kvotų ar asortimento išlaikymas, apyvartos reikalavimai galimi tik su sąlyga, jei jie proporcingi tikslui, vienodai taikomi visiems distributoriams. Tikslas g.b. nauda vartotojui, nauda pačiam tinklui (vardui garsinti).

§ 2. Susitarimo negaliojimas

81 str. §2 skelbia antikonkurencinius susitarimus negaliojančiais savaime. Šis str. yra išimtinis EB teisėje, nes jis įsteigia civilinę sankciją (paprastai tai daro šalių narių teisė).
Kai teismas paskelbia susitarimą negaliojančiu – jis yra tik pripažintinis (konstatuoja įvykusį faktą), o ne konstitutyvinis (nesuteikia iki šiol neturėtos teisės). 1973 02 06 Haecht.
Antikonkurencinis susitarimas yra negaliojantis atgaline tvarka.

§ 3. Susitarimų išpirkimas

Jis numatytas 81 str. §3, pagal kurį 81 str. §1 nuostatos gali būti paskelbtos netaikytinos visiems antikonkurenciniams veiksmams, kurie padeda gerinti prekių gamybą ar skirstymą, arba skatina techninę arba ekonominę pažangą, t.p. sudaro galimybes vartotojams sąžiningai dalytis gaunama nauda ir kurie nenustato atitinkamoms įmonėms apribojimų, nebūtinų siekiant šių tikslų, nesuteikia šioms įmonėms galimybės didelei atitink. Prekių daliai panaikinti konkurenciją. T.y žiūrima ne į susitarimų pasekmes konkurencijai, o į bendras susitarimo ekonomines pasekmes.
Išpirkimai yra dviejų tipų:
1. individualūs,
2. sektoriniai.
1962 02 02 reglamentas Nr. 17-62 (dėl procedūros). 9 str. suteikia Komisijai išimtinę teisę dėl individualių atleidimų. O sektorinius atleidimus priima Taryba, arba dažnai Tarybos įgaliota komisija.

A- Individualūs atleidimai
1-Susitarimo notifikavimas
Norėdamos gauti individualų atleidimą, šalys turi pranešti Komisijai apie savo susitarimą. 1962 02 02 reglamento 4 str. atleidžia nuo notifikavimo kai kuriuos susitarimus, pvz.: kurie neliečia importo/eksporto, kurie liečia bendrus tyrimus.
Tokie susitarimai nėra saugūs, nes teismai bei Komisija gali juos įvertinti kaip antikonkurencinius ir negalima remtis atleidimu nuo notifikavimo. Iš pradžių pagal 1969 07 09 Portelangor sprendime visos notifikuotos sutartys buvo laikomos neantikonkurencinėmis. To pasekoje buvo galima reikalauti jų vykdymo. Šis sprendimas buvo pakeistas 1973 02 06 Haecht Bravoras – teisinis saugumas turi liesti ne tik susitarimo sudarytojus, bet ir trečiosius asmenis, kurie prašo 81 str. §1 taikymo ir susitarimo negaliojimo. Todėl pagal šį sprendimą pats susitarimo notifikavimas neturi jokios galios. Teismai gali laisvai nagrinėti ar susitarimas yar antikonkurencinis. Išimtis taikoma iki 1962 m. sudarytiem susitarimam ir jie preziumuojami neantikonkurenciniais.

2-Išpirkimo sąlygos
Visos sutartyje išvardintos išpirkimo sąlygos t.b. patenkintos kartu. 1966 m Grundig
Susitarimas turi skatinti technninę, ekonominę pažangą.
1 sąlyga. Gamybos ar distribucijos pagerinimas, techninio ar ekonominio progreso skatinimas. Jie vertinami objektyviai (neatsižvelgiant į analizuojamus sutartinius santykius tarp šalių). Gamyba ar distribucija turi būti pagerinta ne tik šalių atžvilgiu, bet pagerėjimas turi jaustis visoje rinkoje (geresnės kokybės prekės, geresnis techninis aptarnavimas, darbo vietų išsaugojimas ar sukūrimas).
2 sąlyga. Dalis gauto pelno t.b. skirta vartotojams. T.p. gali būti geresnė paslaugų kokybė, aptarnavimas bet kokiomis sąlygomis ir bet kokiu metu.
3 sąlyga. Konkurencijos ribojimai neturi viršyti to, kas būtina siekiant pirmųjų tikslų. Reikia, kad būtų proporcingumas tarp susitarimo ir progreso
4 sąlyga. Susitarusios įmonės negali pašalinti konkurencijos reikšmingoje rinkos dalyje. Praktikoje laikoma, kad konkurencija pašalinama, jei susit. įm. turi 70 % rinkos.
Visos 4 sąlygos t.b. išpildytos kartu.

3-Komisijos sprendimų reikšmė
Paprastai sprendimas priimamas po derybų su Komisija.
Sprendimas apibrėžia atleidimo taikymo lauką (t.y. įmonių įsipareigojimas perduoti tam tikrą veiklos šaką). Paprastai sprendimas išduodamas 5 – 10 metų. Komisija, esant faktiniams pasikeitimams, gali atšaukti išduotą sprendimą. Sprendimas yra privalomas šalių narių administracijai (konkurencijos tarnyboms) ir šalių narių teismams (nes Komisija čia turi išimtinę kompetenciją). 1969 02 13 Walt Wilhelm.

B- Sektoriniai atleidimai
Tam tikrus susitarimus atleidžia nuo 85 str. taikymo dėl teigiamo tų susitarimų ekonominio poveikio. Juos turi priimti Taryba, bet ji šią galią deleguoja Komisijai.
1983 06 22 reglamentas dėl išimtinių distributorių. Jis leidžia susitarimus pagal kuriuos gamintojas parduoda tik vienam dileriui (platintojui) ir t.p. susitarimus, pagal kuriuos tas pats platintojas turi būti pasyvus už savo teritorinės zonos.
1983 02 22 reglamentas dėl išimtinių pirkimų. Jis leidžia išimtinių pirkimų susitarimus su sąlyga, kad šie išimt. pirkimai liečia 100% pardavėjui reikalingų pirkimų, ir t.p. kai susitarimai yra neterminuoti arba mažiau kaip 5 m.
1995 06 28 reglamentas dėl automobilių distribucijos ir garantinio techninio aptarnavimo. Jo tikslas – sumažinti tiekėjų įtaką distributoriams. Patys autom. distrib. tinklai leidžiami, tačiau draudžiančios parduoti už savo prekes sąlygos neleidžiamos. T.p. neleidžiama, kad gamintojas reikalautų iš distributoriaus neteikti techninės pagalbos ne iš to distributoriaus pirktom mašinom. T.p. reglamentas užtikrina pardavėjų laisvę perkant automobilių dalis. Tiekimo sutartys tarp distributoriaus ir gamintojo t.b. mažiausiai 5 m arba neterminuotai. Jei viena iš šalių nori nutraukti sut., reikia įspėti 2 m. prieš nutraukimą.
1988 11 30 reglamentas dėl frančizės susitarimų. Tokie susitarimai galimi su sąlyga, kad jie siekia apsaugoti “know – how”.
1996 01 31 reglamentas dėl technologijų perdavimo leidžia susitarimus dėl gamybos paslapčių išdavimo tarpusavyje.
1984 12 19 reglamentas dėl specializacijos susitarimų. Spec. susit. – pagal kurį 2 ar daugiau įmonių pasiskirsto bendrą uždavinį.
12 19 reglamentas dėl susitarimų tyrimo srityje ir dėl bendros distribucijos. Tokie susit. leidžiami jei susitariančių įmonių turima rinka neviršija atitinkamai 20% (tyr.) ir 10% (bendrai distribucijai).
1987 12 14 2 reglamentai dėl oro transporto – leidžia susitarimus dėl bendro personalo apmokymo, bilietų užsakymo ir lėktuvų priežiūros.
Reglamentų nust. blok. išimt. poveikis – jei susitarimas patenka į į reglamento taikymo lauką, jo notifikuoti nereikia, jis yra automatiškai atleistas.
Jei susitarimas neįeina į susitarimo taikymo lauką, tai dar nereiškia, kad jis antikonkurencinis. Bus taikomos bendros taisyklės ir faktai bei turimi įrodymai nulems ar susitarimas bus paskelbtas antikonkurenciniu.
Sektoriniai reglamentai priimami t.t. laikui, dažniausiai 5 m. ir juos Komisija papr. atnaujina dar 5 m. JEI Komisija neatnaujina, taikoma įstatymo konflikto taisyklė laike.(jei susit. neįvykdė viso poveikio, senas įst. galios, kol baigs.)
Reglamentų normos privalomos ir tiesiogiai taikomos EB administracijoje ir Teisme.

3. Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi

82 (86) str. skelbia, kad yra nesuderinami su bendra rinka draudžiami, kuomet tai kenkia mainams tarp Bendrijos šalių vienos ar kelių įm. veiksmai piktnaudžiaujantys domin. padėtimi bendroje rinkoje arba jos reikšmingoje dalyje.

§ 1. Dominuojanti padėtis

(JAV baudžia net dom padėtį net jei nėra piktnaudž.)
1979 02 13 Hoffman La Roche . DP- tai tokia ekonominės galios būsena, suteikianti įmonei galią kliudyti efektingai konkurencijai duotoje rinkoje dėl galimybės turėti nepriklausomą nuo jos konkurentų, klientų ar vartotojų elgesį.
Ta galia yra dvejopa:
1) galia kitų įmonių atžvilgiu (galimybė diktuoti savo sąlygas kt. įm.)
2) galia nepaklusti kitų įmonių veiksmams.

Dažn. dominuojanti padėtis nustatoma atsižvelgiant į įmonės užimtą rinkos dalį. Svarbus rinkos dalies užkariavimas – l. reikšmingas dom. padėties įrodymas.
Faktiškai ar teisiškai įtvirtintas monopolis visada laikomas turinčiu dom. padėtį – jis neturi konkurentų. 1979 11 13 General Motors.
Viena įmonė įstatymiškai įgaliota tikrinti autom. atitik. Belg. Įst.
1985 03 25 Komisija p. Italiją.
Autorių teisių gynimo organizacija t.p. buvo pripažinta turinčia dominuojančią padėtį, nes buvo monopolis. 1971 06 02 Gena.
Atvirkščiai, rinkos neturėjimas automatiškai reiškia dominuojančios padėties nebuvimą. Įmonė negali būti dominuojančia jei ji nepajėgia užkariauti reikšmingos rinkos dalies. 1978 02 14 United Brands.
Nereikšminga rinkos dalis laikoma tarp 5 – 10 %.
40 – 50 % rinkos turėjimo užtenka dominavimui įrodyti. Kt. Įrodymų nereikia.
Jei tarp 10 ir 40 % – reikalingi papildomi įrodymai, kurie g.b. įmonės, tariamai turinčios dominuojančią padėtį, ir jos konkurenčių dydžiai, t.p. įm-ės technologinis išsivystymas, pvz.: turimi patentai arba išradimai.
Bet niekada nenaudojamas dominavimui nustatyti pelno ar nuostolių kriterijus, nes nuostoliai nėra nesuderinami su dominuojančia padėtimi.
Pelnas t.p. g.b. mažesnis nei konkurentų, bet įmonė vis tiek g.b. laikoma dominuojančia. Didelis pelnas nereiškia dominavimo.
Kaip pamatuoti įmonės turimą dalį rinkoje? Nustatoma prekės ir geografinė rinka (gaminio ir jo geografinė rinka).

A-Prekės gaminio rinka
1997 12 09 Komisijos pranešimas.
Gaminio rinka apima visus gaminius ir/ ar paslaugas, kuriuos vartotojas laiko pakaičiais, turint omenyje jų charakteristikas, kainas ir paskirtį.
Teisminė praktika ima keturis kriterijus:
1. gaminio savybės,
2. naudojimo sąlygos,
3. platinimas,
4. pasiūlos elastingumas.
1) Gaminio savybės- atsižvelgiama į specifines kiekvieno gaminio savybes, kurios gaminį skiria nuo kitų panašių gaminių. United Brand sprendimas skiria bananus ir kitus vaisius, nustatant tokias specifines banano savybes: išvaizda, skonis, kauliukų nebuvimas, sudėtis, lengvas kramsnojimas, pastovus tiekimas. Tos savybės skiria bananus nuo kitų vaisių, nes klientai yra vaikai, sergantieji, seni žmonės.Kitų vaisių jie nelaiko galinčių pakeisti bananus. Bananus atskiriame nuo kitų vaisių dėl rinkos.
Kartais antrinių gaminių rinka, turint omenyje gaminių specifiškumą ir pasiūlos ribotumą, gali suteikti didesnę dalį rinkos pirminiam gaminiui. Pvz.: pirminis gaminys- betono pistoletas, iš kurio šaudomos vinys į betoną, antrinis gaminys- vinys. I- os instancijos teismo sprendimas Hilti.
2) Naudojimo sąlygos. Vienodi savo savybėmis gaminiai gali būti naudojami skirtingoms reikmėms. Pvz.: automobilių dalys skirtos naujų mašinų surinkimui, ir dalys, skirtos atsarginėms dalims- skirtingos rinkos. 1988 m. sprendimas byloje CICRA.
Taip pat vitaminai gali būti naudojami skirtingoms reikmėms- kaip antioksidantas, kaip maisto priedas arba farmacijoje. Hoffmann La Roche.
3) Platinimas taip pat rinkos apibrėžimo faktorius Tas pats gaminys gali būti platinamas skirtingais keliais, todėl jo rinkas bus skirtinga, pvz.: padangos lengviems automobiliams ir padangos sunkvežimiams. Lengvųjų automobilių padangų pirkėjai- ne profesionalai, todėl reikia patarti. Sunkvežimių padangų pirkėjai- profesionalai, todėl jiems patarti nereikia. 1983 11 09 Michelin.
4) Pasiūlos elastingumas, kuris matuoja kitų gamintojų arba pardavėjų galią patenkinti užsakymus, pateiktus tariamai dominuojančiai įmonei. Jei konkurentai sugeba tai padaryti (turi reikiamą technologiją, įrengimus, gali atlikti investicijas), tada gaminys laikomas pakaičiu. 1973 02 21 Continental Can.

B- Geografinė rinka
Romos sutartis kalba apie bendrą rinką arba reikšmingą jos dalį. Siekiama išmatuoti kiek plačiai parduodami tariamo dominatoriaus gaminiai arba paslaugos. Ar tariamam dominatoriui pakėlus kainą vartotojai linkę vykti toliau ir įsigyti konkurentų prekių, kurios yra pigesnės. Taip pat žiūrima, ar tolimesni gamintojai gali padidinti savo gamybą ir pritraukti kitų vietų pirkėjus. Jei taip- tai geografinės rinkos riba išsiplečia.
Apskritai teismo sprendimuose vyrauja nusistatymas, kad įmonės, dirbančios vienodomis konkurencijos sąlygomis priklauso vienai geografinei rinkai. Miestas, regionas gali būti svarbia bendrosios rinkos dalimi, su sąlyga, kad dominatoriaus veikla tame regione ekonomiškai svarbi, pvz.: uostas ir visos uosto kompanijos laikomos atskira, svarbia rinkos dalimi. 1991 12 20 Genujos uostas.
Nustačius tiek gaminio, tiek geografinę rinką lyginamas dominatoriaus ir konkurento pardavimo dydis.

§ 2. Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi

Dominuojanti padėtis yra faktas ir visai nesvarbu kaip ji atsirado. Tai yra objektyvi situacija, ir piktnaudžiavimas ja baudžiamas net nesant įrodymo, kad piktnaudžiavimas buvo sąmoningas. Taip pat nesvarbu, ar piktnaudžiavimas suteikiamas valstybės, ar turi įstatyminį pagrindą- vis tiek bus baudžiamas.
Dominavimas gali būti kolektyvinis. Atsižvelgiama į susidariusią objektyvią situaciją, nėra žiūrima ar tai atskiros juridinės struktūros, užtenka ekonominių ryšių buvimo, suteikiančių galimybę priimti nepriklausomą nuo rinkos elgesį. Pvz.: dominuojanti padėtis bus kolektyvinė, jei turėsime technologijos išradėją ir licencijos turėtoją.
Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi baudžiamas ir negali turėti jokių individualių arba blokinių išimčių.

A- Piktnaudžiavimo pavyzdžiai
82 str. išvardina galimus piktnaudžiavimo atvejus.
1) tiesioginis ar netiesioginis kainų nustatymas ir kitos nesąžiningos sandėrių sąlygos.
Dominuojanti įmonė gali užkelti kainas, pvz.: autorių teisių gynimo organizacija gali reikalauti nepaprastai didelius įnašus už muzikos transliavimą diskotekose. 1989 07 13 Tournier. Yra nesvarbu, ar tų kainų nustatymą skatina ir laimina valstybė. 1994 05 17 Corsica Ferries (čia kainos buvo aprobuotos valstybės). Kitos nesąžiningos kainos gali būti, pvz.: intelektualinės nuosavybės gaminių licencijų suteikimo sąlygos. Didelių pirkimo kvotų nustatymas ir kitos sąlygos sutinkamos pirkimo sutartyse.
2)Tos gamybos rinkų techninio vystymosi ribojimas vartotojų nenaudai. Pvz.: yra tam tikra paklausa gaminiams, bet dominuojanti įmonė riboja gamybą ir rinką, ir neleidžia patenkinti poreikio (paklausos).
Gali būti baudžiamas atsisakymas tiekti būtinus komponentus kitiems ekonominiams agentams. Hoffman La Roche sprend. dėl vitaminų ir 1991 07 10 sprend. TV Guide Magill, kur buvo atsisakoma teikti TV gidui programų pavadinimus tuo siekiant apsaugoti autorių teises.
Kai ribojamas technologinis vystymas – technologijos nupirkimas iš konkurentų ir sunaikinimas. 1990 07 10 Tetropack Taip užkerta kelius į rinką.

Pvz. : nelygių sąlygų naudojimas už tas pačias paslaugas konkurentų (pas mane nėr konkurentų – K.S.) kompanijų/partnerių atžvilgiu , jei tai sukelia nenaudą konkurencijai tarp tų kitų partnerių. (pvz. skatina senus klientus, už tokį pat užsakymą taikydami skirtingas (su naujais) kainas)
3) T.p. negalima diskriminuoti tarp vietos ir užsienio klientų. Corsica Ferries
4) Sutarčių subordinacija papildomoms paslaugoms, nieko bendro savo prigimtimi neturinčiomis su sutarties objektu ir nenumatytoms komercijos įpročiuose.
Visi šie pavyzdžiai ne baigtiniai. (Jie)1)– 4) – objektyvūs nusižengimai konkurencijai. Nereikia įrodyti valios jiems padaryti. Ieškomas tik to elgesio poveikis, kuris yra kelio į rinką užkirtimas.

B – BENDRAS PIKTNAUDŽIAVIMO KRITERIJUS
Jis nustatytas Hoffman La Roche byloje. Piktnaudžiavimas yra objektyvi sąvoka apimanti dominuojančios įmonės veiksmus, įtakojančius rinkos struktūrą, kurioje būtent dėl minėtos įmonės buvimo, konkurencija ir taip nusilpusi, ir kliudančius naudojant skirtingas nuo normalių prekių ir paslaugų varžymąsi skatinančių priemonių, esamos konkurencijos išlikimui ir jos plėtrai. Piktnaudžiavimas įrodomas įrodant nenormalų elgesį.
Įmonė gali ginti savo interesus, bet jos elgesys bus nenormalus jei jo pasėkoje konkurentams užtveriamas kelias į rinką.
United France byloje draudimas parduoti žalis bananus yra nepateisintas, nes jis eina toliau nei firmos prekės ženklo (chiquita), vartotojo intereso apsauga. Pastariesiems apsaugoti užtenka pasirinkti gerus perpardavinėtojus.

T.p. neleidžiamos ir grobuoniškos kainos, kurios yra žemesnės už prekės pagaminimo kainą. 1991 07 03 AKZO CHEME
Teismas daro ekonominiais pagrindais pagrįstą skirtumą dėl grobuoniškų kainų, leist ar neleist :
1. Jei prekės pardavimo kaina mažesnė nei kintamųjų kaštų vidurkis, automatiškai įrodomas piktnaudžiavimas, nes jokiais kitais argumentais tokia kaina nėra pateisinama, nes įmonė praranda tiek kintamuosius tiek nekintamuosius kaštus.
2. Tačiau jei pardavimo kaina mažesnė už bendrą kaštą, bet aukštesnė už kintamus kaštus tada piktnaudžiavimas automatiškai nenustatomas ir reikia įrodyti norą eliminuoti konkurentą.
Dominuojančios įmonės atsisakymas leisti prieiti prie turimų esminių infrastruktūrų. Įmonė čia pritraukia klientus ne dėl savo ekonominės politikos, bet todėl kad turi infrastruktūras, kurios reikalingos visiems. Įmonė negali atsakyti į ją besikreipiantiems klientams, nes taip trukdoma susidaryti naujoms rinkoms. Infrastruktūros yra : oro uostas, transporto priemonės, uosto įranga, telekomo laidai. Komisijos sprendimas 1993 12 21 Sea containers/ Sted sealink (dėl uosto infrastruktūrų)
Atsisakymas išduoti leidimą naudotis intelektinės nuosavybės gaminiais irgi bus nenormalus, jei šis leidimas yra būtinai reikalingas duotai veiklai ir jam nėra jokio realaus ar potencialaus pakaitalo, arba kai toks atsisakymas neleidžia atsirasti naujam gaminiui nepaisant nuolatinės specifinės ir potencialios paklausos vartotojų tarpe. Pirmos Instancijos Teismas 1997 06 12 Tierce Landbrake
Laikomi normaliais sprendimais : atsisakymas pirkti naujas žaliavas ir riboti gamybą, jei tas sprendimas priimtas dėl gaminio išėmimo iš (?) gamybos, ar gaminys nuo šiol naudojamas tik vidaus tikslams.
T.p. atsisakymas sudaryti sutartį gali būti laikomas normaliu, saugančiu įmonės interesus, bet turi būti taikomas visiems potencialiems kontrahentams, neturi būti diskriminuojantis.
Esant valstybės monopoliui, kuris pvz. riboja rinką esant paklausai, arba užkelia kainas, esant tokiai situacijai reikia kartu taikyti 82str. ir 86 str.1§. (dėl valstybinės įmonės). 86 str. leidžia nubausti valstybę, kad ji neužtikrina konkurencijos teisės taikymo savo šalyje. Bet 82 str. tiesioginis poveikis nuo to nesumažėja. Visos įmonės, net ir valstybinės, turi laikytis (ir taikyti) vienodų konkurencijos taisyklių. Tos įmonės negali remtis įstatymų ekranu. Jei įstatymas priešingas 82 straipsniui jis yra netaikomas ir įmonė baudžiama pagal 82 str. Genujos uostas .
Reikia atsižvelgti, kad 86 str.§ 2 leidžia konkurencijos teisės netaikyti. Išimtis, kuri liečia viešuosius interesus patenkinančias įmones. Pati įmonė negali imtis jokių atsakomųjų veiksmų dėl tariamo piktnaudžiavimo dominuojančia padėtim. Ji turi kreiptis į teismą. Pirmos Instancijos Teismo sprendimas 1995 04 01 BPB British Gypsum.
Taip pat įmonė negali imtis eliminuoti tariamai kenksmingus konkuruojančios įmonės gaminius. 1992 12 12 HILTI
Ar vidiniai įmonės procesai, restruktūrizacija gali būti laikomi nenormaliais ir baudžiami net jei jų poveikis antikonkurencinis ? Pvz. Motininė įmonė sustiprina savo įtaką filiale nes įsigyja jo akcijų. Tokiai situacijai taikomas 82 str. 1973 02 21 Continental can atsakė teigiamai : Jei vidaus procesai sustiprina dominuojančią padėtį – kenkia konkurencijai.(byloj nusprendė ,kad vidaus procesam, jei jie kenkia konkurencijai, sustiprina dominuojančią padėtį gali būti taikomas 82str.)
Tačiau tas liko izoliuotas ir paaiškinamas tuo, kad iki 1989 m. nebuvo jokios koncentracijų kontrolės, todėl teismas koncentraciją analizavo remdamasis 82 str.

4. Koncentracijų kontrolė

Europos Bendrijoje koncentracijų kontrolė įkurta gana vėlai, palyginus su EAPB-ja. Pagal ekonomistus, koncentracijos yra kaštų mažinimo ir techninio progreso faktorius.
Iki 1989 m (Reglamento dėl koncentracijų kontrolės) Bendrijos teismas koncentracijas analizavo 81 ir 82 str. atžvilgiu ( Continental can- motininė įmonė, kuri susiliejo su savo padaliniu ir įgavo didelę galią rinkoje ir todėl buvo nubausta).
EAPB sutartyje konkurencijų kontrolės numatytos nuo pat pasirašymo, nes jau tuo metu tiek anglies, tiek plieno sektoriai buvo smarkiai koncentruoti. Buvo stambios įmonės ir jų buvimas buvo antikonkurencinis. Kituose ekonominiuose sektoriuose tokių koncentracijos fenomenų nepastebėta. Vyravo smulkios įmonės. Koncentracijos procesai ten prasidėjo po 1973-74 m. naftos krizių.
Europos Tarybos Reglamentas 1989 12 21 Nr.4064/89 įvedė koncentracijų kontrolę. (įsigaliojo)1999 09 21. Jis apibrėžia koncentracijų sąvoką ir patiki Komisijai išimtinę kompetenciją joms vertinti.
1998 03 01 Reglamentas papildė ankstesnį procedūriniais aspektais. Pats 1989 m. Reglamentas 1997 06 30 buvo pakeistas dėl įmonių traktavimo.

§ 1. REGLAMENTO TAIKYMO LAUKAS

A. Koncentracijos sąvoka
3srt. Reglamente išvardina koncentracijas įkuriančias operacijas. Sąrašas baigtinis.
Operacijos yra dvi :
1. Įmonių susiliejimas. Tai yra anksčiau nepriklausomų įmonių susijungimas absorbavimo arba naujos įmonės įkūrimo keliu. Kai yra dviejų įmonių susiliejimas abi šalys privalo pranešti Komisijai dėl ketinimo susijungti.
2. .Visos įmonės ar jos dalies kontrolės įgijimas. Čia nėra tiesioginio susiliejimo. Kontrolės įgijimas gali būti tiesioginis arba ne. Tiesioginis – perka tam tikrą kiekį akcijų, kad suteiktų (įgautų ? K.S.) kontrolę. Netiesioginis – perka įmonę, kuri turi trečios įmonės akcijų (kontrolę). Čia nesvarbus operacijos tipas. Svarbu operacijos rezultatas. Reikia kad būtų įgyjama įmonės kontrolė, tačiau nesvarbu kokia operacija tai padaroma. Pvz. Jei akcijų paketas 30% tai gali būti laikoma kontrole, jei likusių akcijų balsai yra išsibarstę ir nesudaro daugumos.
Operacijos vertybinių popierių biržoje taip pat gali būti laikomos koncentracijomis. Vieši pirkimo ar mainų pasiūlymai – jei tik įmonė turi kitos įmonės akcijų dalį, kuris peržengia slenkstį, turi padaryti viešą pareiškimą ar pirks tą įmonę.
Reglamento (?) 3 str. 3d. taip apibrėžia kontrolę :
Ji kyla iš teisių, sutarčių ar kitų priemonių, kurios pavieniai ar kartu ir priklausomai nuo faktinių ar teisinių aplinkybių suteikia galimybę reikšmingai įtakoti įmonės veiklą. Tokios priemonės gali būti :
1.- nuosavybės ar naudojimosi įmonės turtu ar jo dalimi teisės
2.- teisės ar sutartys suteikiančios galimybę reikšmingai įtakoti įmonės valdymo organų sudėtį ar sprendimus.
Iš apibrėžimų išplaukia, kad kontrolė gali būti pavienė (kai daugumą akcijų, gali skirti įmonės organus, lemti sprendimus) arba jungtinė (daugumos neturi, bet yra susitarimas su kitais akcininkais). Jei jungtinė kontrolė transformuojasi į pavienę, tai jau vėl nauja koncentracijos procedūra ir apie tai reikia pranešti Komisijai. Taip pat reikia, kad kontrolė būtų reali, o ne potenciali. Koncentracijos veiksmu nelaikomas akcininkų susitarimas dėl prioritetinio akcijų pardavimo. Bet pirkimo-pardavimo sutartys – bus koncentracijos veiksmas, nes realiai įgyjama įmonės kontrolė.
Reglamento 3str. 5d. pateikia pavyzdžius kai kurių įtakos nesuteikiančių operacijų :
Pvz.: 1.valstybės įgaliojimas valdyti įmonę bankroto bylose (Ar tai koncentracija, jei įmonė paskirta kitos įmonės bankroto vykdymo procedūrai? Ne, nes tai nėra tos įmonės naudai.)
2.akcijų nešiojimas be balso teisės. (bankai už tam tikrą sumą įsigyja akcijų paketą ir įsipareigoja po kiek laiko parduoti už tam tikrą sumą)
Kai kurios šalutinės operacijos turi būti reikalingos pagrindinės operacijos realizavimui tarp šalių (pvz. : nekonkurencijos sutartis, taip pat intelektinės nuosavybės licenzijų išdavimas, pirkimo ar pardavimo įsipareigojimai). Tos šalutinės operacijos, kurios yra būtinai reikalingos, kad pagrindinė operacija pasiektų savo tikslą, nėra autonomiškos ir todėl vertinamos kartu su pagrindine operacija, atsižvelgiant į Reglamentą dėl koncentracijų. Jei jos nėra būtinai reikalingos jos yra autonomiškos ir joms taikomi 81 ir 82 straipsniai.
Ar bendros įmonės sukūrimas yra koncentracijos operacija ?
1997 m., Reglamentas truputį pakeistas šiuo klausimu. Nuo 1989 iki 1997 m. buvo skirta tarp koncentratyvių ir kooperatinių bendrų įmonių.
Koncentratyvi bendra įmonė – kuri vykdo dalį jos įkūrėjų veiklos arba vykdo naują veiklą.
Kooperatinė bendra įmonė – nevykdo nei naujos, nei perima senos veiklos, tačiau atlieka tik savo įkūrėjoms naudingus darbus. Pvz. : tyrimus ir pan. Tokios kooperatinės įmonės nebuvo laikomos koncentracijomis. Joms taikyti 81 ir 82 str. bet ne kiti.

Nuo 1997 06 30 Reglamento pakeitimo, visų bendrų įmonių kūrimas vertinamas kaip koncentracija. Jom taikoma koncentracijos teisė. Tačiau, jei ta nauja įmonė įkuria bendradarbiavimą tarp įkūrėjų ar tarp bendros įmonės ir įkūrėjų, taikomas ir 81 str. dėl antikonkurencinių susitarimų.
Bendra įmonė, kad ji būtų laikoma koncentracija, turi perimti iš įkūrėjų visą arba dalį įkūrėjų rinkų, taip pat ji turi būti dotuota personalu ir finansinėmis galimybėmis darbui tose rinkose. Jei to nėra (pvz. : bendras bilietų užsakymo mechanizmas aviakompanijoj ), tokia bendra įmonė nelaikoma koncentracija. Tačiau ne visos koncentracijos vertinamos pagal EB teisę. Gali būti vertinama ir pagal vietos teisę.

B. Bendrėjimo dydžio koncentracija
Tam tikros koncentracijos dydis nėra jos negaliojimo ženklas (koncentracija nėra neleistina), bet tik EB teisės sąlyga. Tai tarsi prekybos tarp šalių – narių trukdymas.
Tos ribos yra dviejų tipų :
1str. 2d. nustato pirmąją ribą – jei bendra įmonės apyvarta pasaulyje didesnė nei 5 mlrd. € ir individuali dviejų, iš visų įmonių apyvarta Europos Bendrijoje peržengia 250 mln. €. (esant šiai sąlygai taikomas koncentracijos reglamentas) Iki 1998 03 01 Tai buvo vienintelis slenkstis, kurį peržengus taikoma koncentracijų teisė.
Nuo 1998 03 01 :Pagal 1str. 3d. Jei peržengiami visi iš 4 slenksčių, tada taikoma koncentracijų teisė :
1. bendra pasaulinė visų įmonių apyvarta didesnė nei 2,5 mlrd. €
2. bendra visų įmonių apyvarta mažiausiai trijose Bendrijos valstybėse yra aukštesnė nei 100 mln. €.
3. individuali mažiausiai dviejų įmonių apyvarta mažiausiai trijose iš bendrijos šalių viršija 25 mln. €.
4. mažiausiai dviejų įmonių apyvarta visoje bendrijoje aukštesnė už 100 mln. €.
Tačiau svarbiausia, net jei visi šie slenksčiai išpildyti, bendrijinė koncentracijų kontrolė netaikoma, jei kiekviena iš koncentracijų daugiau nei 2/3 apyvartos padaro vienoje šalyje. Tada taikoma vietinė teisė.
5 str. nustato apyvartos apibrėžimą. Apyvarta – parduotų prekių ir paslaugų suma be PVM ir be taikytų nuolaidų.
Bankų ir draudimų veiklai apyvarta skaičiuojama pagal apyvartą kiekviename sektoriuje (iš paskolų, iš akcijų turėjimo) ( draudimo srityse – sektorių apyvarta)
Jei įmonė, kuri koncentracijose yra grupėje (yra motininė ar filialinė įmonė) įmanoma visos grupės apyvarta.
Peržengus slenksčius reikia apie koncentraciją pranešti Komisijai. Tačiau yra kelios išimtys, kada Komisija nespręs.
1).Reglamento 21str. 3d.. Net ir peržengus slenksčius, šalis – narė gali vertinti koncentracijos galiojimą tam, kad apsaugotų kitus, nei reglamente nurodytus interesus (ne ekonominiai interesai). Tada spręs valstybė-narė. Pvz.: viešąjį saugumą, spaudos pliuralizmas, atsargos taisyklės bankų, VPB ir draudimo srityse (Komisija šiose srityse gali leisti koncentraciją, bet valstybė gali nenorėti, todėl pasilieka sau kompetenciją spręsti).
2) 9str. Šalis-narė gali paprašyti, kad Komisija persiųstų jai koncentracijos bylą, su sąlyga, jei vietos rinka gali būti geografiškai atskirta nuo bendrosios rinkos. Jei vietos rinka yra kartu ir reikšminga Bendrijos rinkos dalis (pvz. uostas), tuomet bylos persiuntimas galimas tik esant dominuojančios padėties sukūrimo ar sustiprėjimo vietos rinkoje grėsmei. Kai atskira vidaus rinka nėra reikšminga Bendrijos rinkos dalis – bylos persiuntimas automatiškas. Nereikia įrodyti dominuojančios padėties.
3) Kompetencija pereina iš valstybės Komisijai.
22 str. 3d. Numato, kad valstybė neturinti koncentracijų kontrolės, gali prašyti Komisijos jos nagrinėti nebendrijinio dydžio koncentraciją, galinčią jų vidaus rinkoje sukurti dominuojančią padėtį arba ją sustiprinti ir kliudyti tarp bendrijiniams mainams. Komisija šiuo atveju gali priimti tik priemones liečiančias prašytojo rinką.

§ 2. KONCENTRACIJŲ ĮVERTINIMAS KOMISIJOJE

A.Vertinimo kriterijai
2str. 1d. sako, kad Komisija turi atsižvelgti į tokius parametrus, kaip efektyvios konkurencijos išlaikymas, įmonių vieta rinkoje, jų galia, galimybė rinktis tiekėjus, pasiūlos ir paklausos kitimas, vartotojų interesai, techninis ir ekonominis progresas, naudingas vartotojams ir nekenksmingas konkurencijai. Tačiau svarbiausi kriterijai yra 2 str. 2 ir 3d.
Pagal 2d, su bendra rinka yra suderinamos operacijos, kurios nesukuria ar nesustiprina dominuojančios padėties, kurios pasėkoje efektinga konkurencija būtų sukliudyta bendroje rinkoje ar jos dalyje.
Pagal 3d draudžiamos tos operacijos, kurios sukuria ar sustiprina dominuojančią padėtį.
1d kriterijai yra tik dominavimo ir konkurencijos kliudymo nustatymo parametrai. Tačiau Pirmos instancijos teismas sprendimu Nestle ir Perje 1995 04 27 palaikė, kad socialinės koncentracijos pasekmės gali prieštarauti Romos sutarties 2 str. nustatytiems tikslams (pvz. : po koncentracijos atleidžiama daug žmonių)
Dominuojanti padėtis nustatoma nubrėžiant rinkos ribas ir rinkoje naujoji koncentracija turi turėti tokią poziciją, kuri veiksmingai trukdytų konkurencijai (dažniausiai kliudoma į rinką prasiskverbti naujiems konkurentams arba žlugdomi esantys). Matuojant tą trukdymą atsižvelgiama į pačią rinką. Inovacinės rinkos (pvz.: naujų technologijų), lengviau prieinamos nei nusistovėjusių technologijų rinka.
Ar koncentracija tam tikrais atvejais gali būti naudinga konkurencijai ir todėl nebaudžiama? Ne. Net, jeigu naujosios koncentracijos dominavimas pasireiškia pasauliniu mastu. Neleis nes dominuojanti įmonė iš principo nesistengia gerinti gaminių ir paslaugų kokybės, mažinti jų kainas.

B Procedūra
Susiliejančios įmonės turi abi pranešti Komisijai apie savo ketinimus. Jei viena įmonė įgyja kitos įmonės kontrolę, tik įmonė kuri įgyja kontrolę turi pranešti apie tai Komisijai. Nepadarius pranešimo Komisija gali imtis konkurencijos atstatymo priemonių (gali būti aktyvų atskyrimas, o tai reiškia didžiulius mokesčius)
Kol neišduotas Komisijos sprendimas negalima vykdyti koncentracijos. Gali būti paskirta bauda-iki 10% įmonės apyvartos.
Komisijos sprendimo nevykdymas gali būti baudžiamas iki 100 000 eurų bauda (pvz.: jei buvo nurodyta atskirti aktyvus tačiau tai nevykdoma) (už kiekvieną dieną).
Jei pranešimas apie koncentraciją neteisingas taip pat galima nuo 1000 iki 50 000 eurų bauda.
Jei nauja koncentracija sudarė sutartis, o Komisija vėliau panaikina koncentraciją, tai tos sutartys taip pat tampa negaliojančiomis.
Komisijai duotas vienas mėnuo išnagrinėti prašymą dėl koncentracijos.
Galimi Komisijos sprendimai :
1. reglamentas netaikomas, nes koncentracija neįeina į jo taikymo lauką
2. koncentracija yra suderinama su bendra rinka (išduos leidimą)
3. Komisija gali pradėti procedūrą dėl galimo nesuderinamumo su bendra rinka.
Per 4 mėnesius turi būti priimtas galutinis sprendimas.
Komisija išklauso šalis, deramasi dėl koncepcijos sąlygų per tuos 4 mėn. Galutinis Komisijos sprendimas gali būti skundžiamas 1-os instancijos teismui.

5. Procesas prieš komisiją

81 ir 82 str. pagrindais paremtą procesą prieš Komisiją galiama pradėti, kai įtariamas antikonkurencinis susitarimas ar piktnaudžiaujama dominuojančia padėtimi.
81 ir 82 str. paremtą procesą reguliuoja 1962 02 06 reglamentas Nr.1762
Procesas prasideda Komisijos išankstiniu tyrimu ir gali peraugti į administracinę procedūros fazę (sprendiminę fazę). Ji reguliuojama 1963 07 25 reglamentu.
Reglamentas Nr. 1762 nustato proceso Komisijoje su vietos procesu. Reglamento 9 str. įpareigoja vietos tarnybas palaukti Komisijos sprendimo.
Procesas gali prasidėti keliais būdais:
1. būdas: įmonės prašymas išduoti susitarimo negatyvią atestacij

Leave a Comment