lietuvos kariuomenes strateginis valdymas

TURINYS

ĮŽANGA.................... 3psl.

TEORINĖ DALIS.................. 3psl.

ANALYTINĖ DALIS............... 14psl.

PROJEKTINĖ DALIS............... 21psl

IŠVADOS.................... 22psl.

LITERATŪROS SĄRAŠAS............. 23psl.

LIETUVOS KARIUOMENES SAUGUMO STRATEGIJA

1. ĮŽANGA

Lietuvos kariuomenės aplinka tebesiformuoja, joje vyksta dideli pokyčiai, tačiau išlieka potencialių tradicinio pobūdžio grėsmių šaltinių, taip pat atsiranda naujų grėsmių ir iššūkių. Todėl Lietuva pagal savo išgales siekia sukurti efektyvią kariuomenę, kuri galėtų atsakyti į šių dienų grėsmes ir būtų pasirengusi ateities iššūkiams. Karinės gynybos strategijos paskirtis – numatyti, kaip Lietuvos kariuomenė bus parengta atsakyti į grėsmes ir iššūkius valstybės saugumui bei prisidėti prie tarptautinės taikos palaikymo. Strategija apibrėžia, kokiu būūdu karinė jėga gali būti naudojama ginant visuomenės puoselėjamas vertybes ir nacionalinius interesus.
Lietuvos kariuomenė yra neatskiriama demokratinės pilietinės visuomenės dalis ir tautos valstybingumo stiprinimo dalyvė. Todėl pagrindinis kariuomenės uždavinys taikos metu – reikalingų pajėgų parengimas tautos ir valstybės karinei gynybai užpuolimo atveju.
Kariuomenės parengimą sąlygoja Lietuvos gynybos uždaviniai ir būdai, taip pat tarptautinės taikos palaikymo uždaviniai. Vienas iš karinės gynybos strategijos tikslų – apibrėžti XXI amžiaus pradžios Lietuvos kariuomenės plėtros kryptis ir prioritetus. Kitas šio dokumento tikslas – atskleisti Lietuvos visuomenei kariuomenės uždavinius irr jos vaidmenį užtikrinant karinį krašto saugumą.
Lietuvos karinės gynybos strategija grindžiama Konstitucijos normomis, Nacionalinio saugumo pagrindų bei Ginkluotos gynybos ir pasipriešinimo agresijai įstatymų nuostatomis, kurios sudaro pamatą gynybos sistemos plėtrai bei nacionalinio saugumo tikslams įgyvendinti karinės gynybos srityje.
Lietuva siekia įs

stoti į Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją, todėl Lietuvos karinės gynybos strategijoje atsispindi ir NATO strategijoje numatyti tikslai bei strateginiai uždaviniai. Susiklosčiusi dabartinė situacija verčia keisti arba bent per naują priimta strateginius veiklos planus ir kiekvienas KAM daliniui, nors jei ir jų strateginis planavimas yra atliekamas aukštesnės vadovybės.

2. TEORINĖ DALIS

Strateginis valdymas yra nuolatinis, dinaminis ir nuoseklus procesas, kuriuo remdamasi organizacija laiku prisitaiko prie išorinės aplinkos pokyčių ir efektyviau išnaudoja savo turimą potencialą. Kaip strateginio valdymo proceso rezultatas parengiama ir įgyvendinama strategija- sprendimų visuma, apibrėžianti organizacijos svarbiausius ateities tikslus ir planus, bei priemones tiems tikslams pasiekti. Strategija siejam su organizacija, kuri plačiąja prasme suvokiama kaip žmones bendrai veiklai jungianti sistema , turinti savo funkcionavimo tikslus ir priemones tiems tikslams pasiekti.
Skiriamos trys strateginio valdymo stadijos:
• Strateginė analizė, appimanti retrospektyvinio periodo organizacijos išorinės aplinkos ir išteklių analizę ir prognozavimą perspektyviniams periodui.
• Strategijos kūrimas, apimantis organizacijos strateginės tikslinės orientacijos apibrėžimą, strateginių sprendimų ir alternatyvų parengimą, jų įvertinimą ir galutinių strateginių sprendimų parinkimą.
• Strategijos įgyvendinimas, apimantis užduočių vykdytojams rengimą, resursų paskirstymą ir biudžetinį planavimą, apskaitos ir kontrolės procedūras.

Strateginė analizė

Aplinkos analizė

Vienas iš svarbiausių strateginio valdymo momentų, užfiksuotų jau šio sąvokos apibrėžime, yra jo traktavimas kaip proceso, kuriuo remiantis organizacija laiku prisitaiko prie išorinės aplinkos pokyčių. Todėl strateginio proceso organizacijoje svarbi grandis yra išorinės ap

plinkos analizė.
Formaliai organizacijos išorinę aplinką galima nagrinėti plačia ir siaurąją reikšme. Plačiąja reikšme galime laikyti, kad organizacijos išorinei aplinkai priklauso visi išoriniai objektai, t.y. visas išorinis pasaulis. Tačiau toks pernelyg platus organizacijos išorės aplinkos traktavimas būtų neproduktyvus. Siaurąja reikšme išorinę aplinką sudaro tie išoriniai objektai, kurie stipriai veikia organizacijos veiklą ir jos rezultatus. Ši toks išorinės aplinkos traktavimas leidžia strateginėje analizėje nuo visų išorinių veiksnių, kurie arba apskritai neturi jokio įtakos organizacijos veiklai, arba ta įtaka yra tiek nereikšminga, kad į ją galima neatsižvelgti.
Išorinės aplinkos išskyrimas- tai pačiai organizacijai yra sąlyginis ta prasme, kad priklauso nuo nagrinėjamos problemos. Šioje knygoje organizacijos išorinė aplinka yra nagrinėjama strategijos kūrimo ir jos įgyvendinimo aspektu. Todėl į ją įtraukiami tik tie objektai ir veiksniai, kurie smarkiai veikia strateginius organizacijos sprendimus. Visiškai kitokia bus organizacijos veiklos operatyvinės problemos. Visur toliau šioje knygoje terminus „išorinė aplinka“ ir „aplinka“ reikia suprasti siaurąja reikšme ir tik kaip strateginio valdymo problematikos dalyką.
Skiriami du organizacijos išorinės aplinkos lygiai:
 Makroaplinka- veiksniai ir jėgos, kurie lemia visų ekonomikos šakų ūkinius subjektus. Jai priklauso politiniai ir teisiniai, ekonominiai , socialiniai ir kultūriniai bei technologiniai aspektai.
 Šakinė aplinka- veiksniai ir jėgos, kurie būdingi konkrečia ekonomikos šakai, kurioje veikia organizacija. Šakinė aplinka apima konkurentus, tiekėjus, klientus ir kitus ri
inkos komponentus ir veiksnius.
 Analizuojant organizacijos aplinką skiriamos šios tyrimo sritys:
 Aplinkos dinamikos analizė
 PEST analizė
 Svarbiausi sėkmės veiksniai
 Rinkos sąlygų analizė
 Konkurentų analizė
 Klientų analizė

Makroaplinkos analizė

Makroaplinkos analizę strateginėje aplinkoje paprastai imta vadinti PEST (politiniai-teisniai, ekonominiai- strateginiai, socialiniai-kultūriniai, technologiniai veiksniai) analize. PEST analizės technika nėra specialiai aprašyta strateginio valdymo dalyke, kaip atskiras tikslių ir tobulų įrankių rinkinys dalykinėje strateginio valdymo srities literatūroje paprastai apsiribojama tik kontroliniu sąrašu temų, kuriuos kiekvienu minėtu makroaplinkos aspektu, papildytu neplačiu komentaru. Suprantama, kad apie pačius analizės ir prognozavimo metodus, bei jų panaudojimą konkrečiose probleminėse srityse galima išsamiau
Politinis- teisinis aspektas:
 Tarptautinė politinė situacija. Ji svarbi organizacijoms, eksportuojančioms savo produkciją ir žaliavas bei komplektuojančius gaminius, turinčioms savo filialus užsienyje arba bendras įmones su užsienio kompanijomis, kitaip dalyvaujančiomis pasaulinėje rinkoje. Politiniai ir ekonominiai santykiai su užsienio šalimis, sutartys tarp valstybių dėl ekonominio bendradarbiavimo, prekybos investicijų, tranzito ir t.t. gali tiesiogiai ir netiesiogiai daryti įtaką organizacijos veiklai.
 Vidinė politinė šalie situacija. Svarbu įvertinti skirtingų politinių partijų programines nuostatas, turinčias sąsajų su organizacijos veikla. Esant ryškiems šių nuostatų skirtumams, organizacijos strategijų įgyvendinimą gali paveikti rinkimų į šalies parlamentą rezultatai, nauja valstybės sudėtis ir pan.
 Santykiai su šalies valdžios institucijomis. Didžiausią įtaką šiuo aspektu jaučia tos organizacijos, kurių kapitale dalyvauja valstybė ir savivaldybės. Jų strateginiai sprendimai priklauso nuo vidaus ir

r bendravalstybinių sprendimų derinimo ir aprobavimo tvarkos. Kur kas mažesnę įtaką vyriausybiniai organai ir savivaldybės privataus kapitalo įmonėms. Tačiau tokia įtaka strateginiams sprendimams gali būti netiesioginė, pavyzdžiui galimybė gauti daugiau naudingus valstybinius užsakymus.
 Teisinis reglamentavimas. Visų organizacijų veiklą tiesiogiai ir netiesiogiai veikia atskiri teisės aktai ir ištisi įstatymai, reglamentuojantys bendras organizacijų darbo sąlygas, mokesčius ir pan. Svarbu įvertinti galimus šių normų pokyčius šakai integruojantis į Europos Sąjungą ir kitas tarptautines struktūras.
 Ekonominis segmentas:
 Ekonominis augimas. Šalies bendrojo vidaus produkto (BVP) augimo tempai, galimi jame struktūriniai poslinkiai, augimo cikliškumas daro įvairią įtaką organizacijos veiklai. Pavyzdžiui nuosmukio metais, pablogėja produkcijos realizavimo galimybės, bet gali atsirasti papildomų galimybių sumažinti gamybos sąnaudas. Ekonominio pakilimo stadijoje gali išryškėti priešingos tendencijos. Organizacijos strateginiai sprendimai negali būti vienodi ekonominio augimo ir smukimo metais.
 Infliacija. Situacijos šioje srityje analizė ypatingai svarbi toms organizacijoms, kurių veiklos rodikliai jautriai reaguoja į kainų svyravimus. Paprastai infliacijos įtaką daugiau ar mažiau patiria visos organizacijos.
 Užimtumas. Situacija darbo rinkoje, bedarbystės lygio ir jos struktūros, bei dinamikos analizė yra labai svarbi toms įmonėms, kurių veikla susijusi su labai didelėmis darbo jėgos sąnaudomis.
 Palūkanų normos. Pastarųjų lygis riboja ir išplečia strateginių projektų finansavimo skolintu kapitalo pagrindu galimybes. Palūkanų normų įtaką strateginiams sprendimams jaučia beveik visos organizacijos. Tačiau pradedančiai arba labiau plečiančiai savo veiklą organizacijai palūkanų normų aukštas lygis yra svarbiausias strategijos realizavimą ribojantis veiksnys.
 Valiutų kursų svyravimas. Visuotinai žinomas ekonominis dėsningumas, kad nacionalinės valiutos kurso augimas užsienio valiutų kursų atžvilgiu yra palankus importuotojams ir nepalankus eksportuotojams. Todėl ir eksportuojančios ir importuojančios organizacijos privalo stebėti ir prognozuoti situaciją valiutų rinkoje.
 Investicijų klimatas. Kompanijos didelę dalį finansinių išteklių strateginiams projektams akumuliuoja platindamos akcijas, obligacijas ir kitus vertybinius popierius. Situacija kapitalo rinkoje atspindi bendrą investicijų klimatą, kuris gali būti palankus strategijos įgyvendinimui arba nepalankus.
 Gamybos veiksnių kainos. Ne visi dalybos veiksniai vienodai svarbūs visoms organizacijoms. Vienoms iš jų reikšmingos yra žaliavų ir kitų materialinių dalykų kainos. Kitoms organizacijoms didelė dalis išlaidų tenka infrastruktūros šakų (energetikos, transporto, telekomunikacijų) paslaugoms. Dalis organizacijų jautriai reaguoja į darbo jėgos kainos pokyčius.
 Socialinis – kultūrinis aspektas:
 Gyventojų galutinio vartojimo pokyčiai. Atrodytų, kad tokiems pokyčiams ypatingai jautrūs yra tik galutinio vartojimo produktų ir paslaugų gamintojai. Tačiau galutinio gyventojų vartojimo augimas (arba mažėjimas ) padidina (sumažina) gamybinės paskirties produkciją ir paslaugų realizavimo galimybes jų vartotojams. Gyventojų galutinio vartojimo pokyčius lemia įvairūs veiksniai: demografiniai pokyčiai, gyventojų pajamų augimas ir pasiskirstymas, žmonių požiūris į darbą ir į laisvalaikį, gyvensenos pokyčiai, kultūrinių vertybių pokyčiai ir t.t. gyventojų vartojimo kitimas įtakoja vartojimo prekių gamybos ir importo apimtis ir struktūrą, technologinės įrangos gamybos ir importo apimtis ir struktūrą.
 Gamtosaugos problemos. Tai labai svarbu įmonėms, , kurių esama ar būsima veikla yra susijusi su gamtą teršiančiomis technologijomis. Visuomenės požiūris į ekologines problemas sparčiai keičiasi ir plėtojasi visuomenės kovos už švarią aplinką formos. Visa tai labai apsunkina pačią pradžią veiklos, susijusios su ekologinėmis problemomis. Be to, vis didėjančių gamtosaugos reikalavimų ir standartų užtikrinimas reikalauja kruopštaus technologijų pasirinkimo ir susijęs su didesnėmis gamybos išlaidomis.
 Švietimas. Ši sritis strateginiu požiūriu yra svarbi vien dėl to, kad beveik visų organizacijų sėkmę lemia bendras gyventojų išsilavinimo lygis. Juk šis veiksnys turi didelę įtaką gyventojų galutinio vartojimo vartojimo pokyčiams. Išplėtota švietimo sistema, be to garantuoja visoms organizacijoms galimybę apsirūpinti aukštos kvalifikacijos specialistais. Todėl strateginėje analizėje neužtenka vien apsiriboti siauromis apsirūpinimo specialistais tik savoje organizacijoje problemomis.
 Sveikatos apsauga. Ir švietimo, ir sveikatos apsaugos srityje strateginė analizė neturi apsiriboti vien tik siauromis sveikatai kenksmingų darbo sąlygų eliminavimo ir normatyvinių sveikatingumo reikalavimų užtikrinimo problemomis pačioje organizacijoje. Bendras sveikatos lygis šalyje taip pat gali veikti gyventojų galutinio vartojimo pokyčius, o kartu ir nemažos dalies įmonių veiklos rezultatus.
 Kultūra. Kiekvienos konkrečios organizacijos vidaus kultūra yra svarbus jos strategijos kūrimo ir įgyvendinimo veiksnys. organizacijos kultūrą sąlygoja įvairūs veiksniai, tarp jų ir bendras šalies ir net pasaulinis fonas. Šalies bendrasis kultūros lygis lygiai taip pat,kaip ir švietimas bei sveikatos apsauga, gali paveikti ir organizacijų veiklos rezultatus.
 Technologinis aspektas.
 Valstybės technologijų politika. Konkrečių įmonių technologijų plėtojimo ir atnaujinimo platesnes galimybes garantuoja ir tinkama valstybės technologijų srities politika. Ši analizės sritis ypatingai svarbi toms organizacijoms, kurių veikla susijusi su aukštosiomis technologijomis. Šiuo aspektu analizuojama, kokiu mastu ir kokiose srityse valstybė remia fundamentalius ir taikomuosius tyrimus , projektavimo ir konstravimo veiklą, kaip valstybė skatina įmonių dalyvavimą tokių tyrimų dalyvavimą tokių tyrimų finansavime. Taip pat svarbus bendras valstybės požiūris į krašto bendrąją konkurencinę galią pasaulinėje rinkoje technologiniu atžvilgiu. Valstybė gali naudoti įvairius skatinimo būdus, siekdama, kad šalis išlaikytų, arba užimtų pirmaujančias pozicijas tam tikrų technologijų srityje.
 Naujos technologinės galimybės. Technologijoms tenka svarbus vaidmuo palaikant organizacijos ilgalaikius konkurencinius pranašumus rinkoje. Šiuo aspektu strateginė analizė turi identifikuoti naujas mokslinių tyrimų iniciatyvas, kurios gali sudaryti prielaidas naujam produktų ir jų gamybos technologijų šuoliui. Svarbu įvertinti konkurentų mokslinių yrimų ir jų finansavimo ir jų laimėjimų panaudojimą savo strateginėje veikloje. Reikia analizuoti naujų technologinių procesų plitimo bei atsinaujinimo tempą. Analizuojant technologines galimybes nepakanka atsiriboti vien siauromis tendencijomis vienoje, konkrečioje, tiesiogiai susijusioje su organizacija veikoje, šakoje. Verta analizuoti tendencijas , kurios klostosi gretimose veikos sferose, galinčiose turėti įtakos organizacijos veiklai ateityje. Todėl technologijų strateginė analizė apima ne tik šakinę aplinką, bet ir makroaplinką.

 PEST analizė organizacijoje, kuri veiklą plėtoja už savo šalies ribų, neapsiriboja vien savo šalies nacionaliniu lygmeniu. Beveik viso minėtos temos turi būti analizuojama ir tų šalių atžvilgiu, su kuriomis organizacija susieta investiciniais, eksporto ir importo bei kitais tarptautiniais ekonominiais ryšiais . Šiuo atveju analizė tampa kur kas sudėtingesnė, nes susiduriama su žymiai didesnio neapibrėžtumo laipsnio situacijomis.
 Žinant krašto apsaugos sistemos išskirtingumą kitų valstybės veiklos sričių atžvilgiu,PEST analizė yra palankiausia analizuoti makroaplinką, kadangi krašto apsaugai aktualūs yra visi čia nagrinėjami: politiniai- teisiniai, ekonominiai, socialiniai-kultūriniai, bei technologiniai aspektai. Iš šių keturių nagrinėjamų aspektų negalima išskirti vieno svarbiausio, nes tokiai organizacijai kaip krašto apsauga visi jie vienodai yra svarbūs. Tai lemia krašto apsaugos, kaip prioritetinės ne tik pastaruoju metu bet ir apskritai bet kurioje valstybėje bet kuriuo metu organizacijos ypatumai, taip pat jos veiklos plotis: krašto apsauga yra įtakojama labai daug veiksnių, kuriems išanalizuoti palankiausia yra būtent šis analizinis modelis.

Šakos analizė

Minėta PEST analizė labiau tinka organizacijų makroaplinkai tirti, šakos analizei labiau taikytina būtų „Porterio penkių jėgų modelis“, rinkos sąlygų, konkurentų, klientų ar svarbiausių sėkmės veiksnių analizės.
Kadangi strategija siejama su organizacija kaip vientisa sistema, strateginės analizės procese turi būti tiriamos visos organizacijos dalys ir svarbiausia jos riboti ištekliai. Kapitalo ir darbo laiko ištekliai yra visuomet riboti, todėl jų panaudojimą tikslinga koncentruoti į tas naudingas ir organizacijos sritis, kurios yra svariausios užtikrinant tai, kas organizacijoje yra laikoma sėkme. Norint atsakyti į šį klausimą, ar organizacijai konkretus veiksnys yra svarbiausias, jį reikia nagrinėti taip pat organizacijos misijos ir tikslų kontekste. Todėl svarstant svarbiausius sėkmės veiksnius, lygiagrečiai reikėtų nagrinėti organizacijos misiją, viziją ir tikslus. Taigi, organizacijos svarbiausių sėkmės veiksnių nustatymo užduotis yra gana sudėtinga. Nustatant juos, analizuojama trys pagrindinės sritys:
• Klientai;
• Konkurencija;
• Organizacija;
Klientų aspektas- veiksniai, kai sėkmę organizacijai atneša jos klientai, realizuodami savo pačių interesus. Sustatant tokio tipo veiksnius siekiama į savo organizaciją pažvelgti klientų akimis, analizuojant gaminamų produktų kokybę, kainas papildomą aptarnavimą ir pan.
Konkurencijos aspektas- veiksniai, kuriais organizacijai sėkmę atneša konkurentai savo galimybėmis, ypatybėmis, veiksmais ir panašiu aspektu siekiama į savo organizaciją pažvelgti konkurentų akimis. Darant palyginamąją analizę išryškinami dalykai, padedantys organizacijai sėkmingai kovoti su tradiciniais ir potencialiais klientais.
Kadangi krašto apsauga- specifinė organizacija vadybiniu ir strateginiu atžvilgiu, šie du tyrinėjami aspektai jai neturi daug reikšmės: tai yra monopolinė (galima vadinti taip organizacija). Klientai (Lietuvos Respublikos gyventojai) jos veiklai ypatingos reikšmės sėkmės atžvilgiu neturi, kadangi jos veikla priklauso nuo įstatymų ir kitų teisinių aktų, kurie numato ir jos išskirtinumą ir nepakeičiamumą valstybėje, taip užkirsdami kelią konkurencijai su kitomis institucijomis (Vidaus reikalų ministerijai pavaldžiais daliniais), kurios turi kitas joms specifines užduotis. Todėl nagrinėjant krašto apsaugos, kaip šakos analizę pagrindinis aspektas išlieka pačios organizacijos analizė.
Organizacijos analizė-jų pagrindinis aspektas- veiksniai, kai organizacijai sėkmę atneša pačios organizacijos išteklinis potencialas ir jos ypatumai. Šiuo aspektu iškeliami svarbiausi klausimai:
 Kaip apibūdinsime šaką?
 Šakos struktūra.
 Kokios pagrindinės tendencijos ir kryptys šakoje?
 Pagrindinės problemos.
 Kokie krašto ir tarptautiniai įvykiai yra svarbūs.
 Kokios augimo prognozės?
 Konkurencija, išskirtinumas ir strateginė šakos svarba kitų šakų atžvilgiu.
Tiriant KA kaip šaką būtina ja analizuoti tiek vidiniame šalies, tiek tarptautiniame lygmenyje, kadangi jos veikla yra ne tik šalies viduje, tačiau ir už jos ribų.

Organizacijos vidinė analizė

Analizuojant organizacijos vidinius ypatumus, palankiausia yra organizacijos kultūros analizė.
Organizacijos kultūra yra suprantama kaip visuma vertybių, įsitikinimų ir metodų, kuriais remiantis yra realizuojamos valdymo funkcijos ir aptarnaujami organizacijos klientai. Kiekviena organizacija yra būdingas tam tikras kultūros lygis.. kiekvienos organizacijos kultūra yra unikali. Kultūra turi įtakos organizacijos veiklai, jos strategijos kūrimui ir įgyvendinimui. Kultūra paveldimam iš praeities, ją plėtoja dabarties žmonės, jų tikslai, vertės, siekiai ir pan.
Organizacijos kultūros kūrimui įtakos turi vidiniai veiksmai: nuosavybė, organizacijos dydis, technologija, vadovavimas. Naują įmonę dažnai kuria individas arba nedidelį grupė, ir steigėjai daro didžiulę įtaką jos plėtrai keletą metų. Plečiantis organizacijai, palaipsniui mažėja savininko kontrolė ir įtaka, tada kiti asmenys pradeda veikti organizacijos kultūrą ir stilių. Technologija taip pat daro įtaką organizacijos kultūrai, bet ji yra sunkiai prognozuojama. Taipogi organizaciją veikia vadovo ir jo artimiausios aplinkos savybės ir bruožai.
Organizacijos kultūrai įtaką daro ir išoriniai veiksniai: bendrieji socialiniai ir šakiniai veiksniai, užimtumo ir darbo politika, tarptautinė kultūra ir pan. Žmonės, dirbantys įvairiose išorinės aplinkos sferose daro įtaką taip pat. Ryšiai su panašios veiklios organizacijomis taip pat kuria organizacijos kultūrinę aplinką. Šie santykiai gali būti formalūs ir neformalūs.
Labai sudėtinga pateikti organizacijos kultūros formalų apibūdinimą. Strateginei analizei gali padėti vadinamasis organizacijos kultūrinis voratinklis, kuris apima svarbiausius elementus, apibrėžiančius organizacijos kultūrą ir pan. Voratinklio elementai yra šie:
• Istorijos. Jos atspindi organizacijos nueitą kelią, sėkmingus veiksmus nesėkmes, parodo žmones, kurie prisidėjo prie organizacijos plėtojimo. Joms taip pat priklauso įvairūs mitai ir legendos, atspindinčios nedidelę įvykių dalį, bet žadinančias vaizduotę ir kuriančias organizacijos savitumo įvaizdį.
• Rutina. Apima rašytas ir nerašytas kasdienines veiklas ir procedūras, kuriomis remiasi organizacijos veiklos ir sprendimų priėmimo, klientų aptarnavimo seniai įvesta, įprastinė ir reguliari tvarka. Pagal organizacijoje įsigalėjusias taisykles ir procedūras, klientai ir visuomenė labai dažnai vertina bendrą organizacijos kultūros lygį.
• Ritualai. Jie yra labai įvairūs: pastatų architektūra, firmos vardas, būdinga kalba ir pan.
• Kontrolės sistemos. Jas apibūdina ne vien kultūrinius aspektas, bet ir visi organizacijos valdymo sistemos bruožai. Įvairių organizacijų kontrolės sistemos skiriasi viena nuo kitos pagal tai, kiek biurokratizmuota kontrolė, kiek ji dokumentikuota, kaip derinamos formalios, neformalios, atsitiktinės ir sisteminės kontrolės formos, kaip kontrolės rezultatai gerina veiklos efektyvumą ir pan.
• Struktūra. Organizacijos struktūrą formaliai apibrėžia jos struktūrinės dalys ir ryšiai tarp jų. Ji atspindi, kas ir kam formaliai atsiskaito organizacijoje, ką su kuo sieja formalūs ir neformalūs ryšiai.
• Valdžios struktūros. Ši kultūros dalis yra glaudžiai susijusi su struktūra ir kontrolės priemonėmis organizacijoje, bet ir apima sprendimų priėmimo klausimus. Pastaruoju aspektu organizacijos viena nuo kitos skiriasi pagal tai, kas ir kada priima sprendimus organizacijoje ir jiems daro įtaką.
• Paradigma- teorinių ir metodologinių prielaidų be nuostatų visuma, kuria remiasi organizacijos kultūros kūrimas. Ji apibendrina organizacijos kultūrą ir sujungiamos elementus.
Nežiūrint to, kad kiekviena organizacija yra unikali, jos gali būti klasifikuojamos pagal tai, koks kultūros stilius jose vyrauja. Pagrindiniai organizacijos kultūros stiliai yra šie:
• Jėgos kultūra. Šia kultūra besiremiančioje organizacijoje dominuoja vienas individas (vadovas arba savininkas) arba asmenų grupė, kurių rankose sutelktas sprendimų priėmimas ir kontrolė.
• Vaidmens kultūra. Šiuo atveju organizacija remiasi struktūra, funkcijų ir įgaliojimų perdavimu, logika ir analize. Tačiau ir čia pagrindinis tenka centrui (vadybininkų grupei), kuris priima sprendimus, remdamasis aiškiai apibrėžtų procedūrų sistema ir komunikavimo taisyklėmis.
• Užduoties kultūra. Tokiu kultūros stiliumi besivadovaujanti organizacija paprastai yra orientuota identifikuotam projektui (užduočiai) įgyvendinti.
• Asmeninė kultūra. Tokioje organizacijoje kiekvienas individas dirba savarankiškai. Svarbiausia interesų forma- individas ir organizacija toleruojama tiek, kiek ji užima palankią aplinką naudingam tikslui pasiekti.
Kiekvieną organizacijos stilių galima vertinti pagal šiuos du su strategija susijusius kriterijum:
• Konkurencinis pranašumas. Jėgos stiliaus organizacijoms būdingas tvirtas konkurencinis pranašumas, bet individas gali laiku nepastebėti išorinių pokyčių. Vaidmens stiliaus organizacijose jis yra tik stabiliose situacijose. Užduoties stilius gali suteikti tvirtą konkurencinį pranašumą situacijose, kuriose reikalingas lankstumas. Asmeninio stiliaus konkurencinis pranašumas priklauso konkrečių individualių savybių.
• Gebėjimas valdyti strateginius pokyčius. Toks gebėjimas jėgos stiliaus organizacijose priklauso nuo individo savybių, vaidmens stiliui būdingas priešinimasis pokyčiams ir pokyčių valdymas tampa sudėtinga problema. Užduoties stiliaus organizacijose pokyčius pripažįsta ir juos sveikina. Sugebėjimas valdyti pokyčius asmeninio stiliaus organizacijose priklauso nuo asmeninių savybių.
Apibendrinant organizacijas, kurios priklauso KA (tai pat is Vytauto Didžiojo Jėgerių batalionas) galima teigti, kad jų kultūros yra mišrios, derinama jėgos ir vaidmens stiliai. Tai suteikia keletą privalumų: efektyviai valdant ir derinant vado ir štabo veiksmus išlaikomas konkurentingumas, kuris gali pasireikšti tarp KA dalinių visais atvejais, o gebėjimas valdyti strateginius pokyčius priklauso daugiau nuo vado asmeninių savybių. Tai pat šios šakos organizacijos siejamo pavaldumu, jų vidinės struktūros, kontrolės sistemos yra nustatytos vadovybės, o savitumas pasireiškia per soc.kultūrinius aspektus: ritualus, rutiną, personalo veiklos ypatumus, kurie gali būti sąlygojami organizacijos istorijos, ryšių ir pan. Taipogi visų KA dalinių išteklius skirsto KAM vadovybė, todėl šių organizacijų finansiniai ištekliai priklauso ir nuo KAM gaunamo finansavimo.

SWOT analizė

Kaip matyti, strateginėje analizėje skiriamos dvi tyrinėjimų sritys: aplinkos analizė ir išteklių analizė. Kiekvienoje jų detaliai analizuojama daugybė išorinių ir vidinių aspektų. Apibendrinti ir sujungti šiuos aplinkos ir išteklių analizės rezultatus leidžia vadinamo SWOT (strenghts- weaknesses-opportunities-threats). Stiprybės ir silpnybės apima pagrindinius organizacijos kūrimo veiksnius, kurie išryškėja kaip išteklių analizės rezultatas. Galimybės ir grėsmės apima pagrindinius strategijos kūrimo veiksnius, kurie išryškėja kaip organizacijos išorinės aplinkos analizės rezultatas. SWOT analizės rezultatas pateikiamas kaip veiksnių sąrašas. Akivaizdu, kad kiekvienos organizacijos SWOT yra savita. Sudarant ją patartina:
• Patartina vengti pernelyg didelės analizės detalizacijos. Kaip didžiausia klaida laikoma prielaida, kad analizė gera yra tik tada, kai joje atsispindėtų visos įmanomos problemos. Per didelė detalizacija rodo asmenų, kurie ją atliko siaurą strateginį mąstymą.
• Kiekvienam veiksniui būtinas komentaras, atskleidžiantis jo esmę organizacijai. Jis turi atspindėti su organizacija susijusia specifika.
• Tikslinga , kur galima susieti organizacijos stiprybes ir silpnybes su svarbiausiais sėkmės veiksniais. Pastarieji būtent ir suteikia galimybę atsiriboti nuo kai kurių organizacijos strategijai nereikšmingų analizės atvejų.
• Jeigu galima, organizacijos stiprybes ir silpnybes reikia apibūdinti konkurencijos aspektu.
• Analizė turi atskirti ribą, kur organizacija yra dabar, ir to kur ketina būti ateityje.
• Realiai reikia vertinti savo paties ir konkurentų stiprybes ir silpnybes.

Strategijos kūrimas

Strategijos tikslinės orientacijos fonas

Atlikus strateginės analizės stadiją, prasideda organizacijos strategijos kūrimas. Visą strategijos kūrimą lemia organizacijos tikslinė orientacija- viziją, misiją ir tikslai. Dažnai profesinėje literatūroje strateginio valdymo klausimais organizacijos vizijos, misijos, ir tikslų kūrimas yra priskiriamas strateginės analizės stadijai. Iš tikrųjų vizija, misija, tikslai kartu su svarbiausiais sėkmės veiksniais lemia ne tik strategijos alternatyvų kūrimą ir palyginimą, galutinių strateginių sprendimų pasirinkimą, bet jau ir pačios strateginės analizės sričių, metodų ir organizavimo formų pasirinkimą. Todėl tikslinės organizacijos apibrėžimas negali būti tik vienos iš anksčiau išskirtų strateginio valdymo stadijų sudedamųjų dalių. Jau prieš pradedant strateginės analizės stadiją patartina apsibrėžti svarbiausius preliminarius organizacijos tikslinius ateities orientyrus. Atlikus strateginę analizę, jau galima ir peikia organizacijos viziją, misiją ir tikslus suformuluoti tiksliai ir aiškiai. Tačiau ir tolesnio strategijos kūrimo ir jos įgyvendinimo eigoje dažnai iškylą būtinybė ne vieną kartą patikslinti organizacijos tikslinę orientaciją.
Organizacijos strategijos tikslinė orientacija yra išplėtojama trimis skirtingos detalizacijos ir konkretizacijos lygiais: vizija, misija ir tikslai.

Organizacijos vizija

Kuriant organizacijos strategines alternatyvas, svarbu yra turėti ateities, kurioje veiks pati organizacija viziją, kodėl, kur ir kaip organizacija bei jos konkurentai konkuruos ateityje. Organizacijos sąmoningos vizijos tikslingumą lemia tokios svarbiausio priežastys:
• Daugelis organizacijų konkuruoja tarpusavyje dėl vietos rinkoje ir išteklių. Jos turi tam tikras būsimos veiklos ambicijas, kurias tikslinga atspindėti vizijoje tam, kad būtų galima plačiau pagrįsti savo strateginius tikslus.
• Strateginės alternatyvos, kurios gali būti išplėtotos naujos vizijos pagrindu, skatina tolesnį organizacijos misijos ir tikslų kūrimą.
• Tyrinėjant naujas veiklos sritis, kurios išeina už jau egzistuojančių rinkos ribų ir organizacijos disponuojamų išteklių, galimą nustatyti naujas strategines galimybes.
• Paprasti rinkos ir išteklių plėtojimo keleriems metams sprendimai gali išleisti iš akiračio visą spektrą naujų galimybių, kurias atveria informacinės technologijos, bioenergetika aplinkosaugos problemos, naujos medžiagos, gyvensenos pokyčiai ir t.t.
• Vizija nėra griežtai įpareigojanti kaip misija ir tikslai, todėl daro vienodą įtaką organizacijos vadovybei ir pavaldiniams
Rengiant organizacijos viziją, reikia vadovautis tam tikrais kriterijais. Nesant tokių kriterijų, vizija būtų fantastinio pobūdžio, neturinti ryšio su organizacijos padėtimi, ištekliais, rinkos galimybėmis ir konkurencijos joje tendencijomis. Rekomenduojami penki kriterijai, kurie leidžia tyrinėti ir vertinti vizijos tekstą:
• Numatymas. Pagal šį kriterijų tiriami klausimai: kone fantazija ir realybė atspindėta vizijos formuluotėje? Koks apimtas laikotarpis?
• Platumas. Pagal šį kriterijų tiriami klausimai: Kaip plačiai vizija apima pokyčius, kurie gali įvykti šakoje? Kaip plačiai vizijoje atspindėtos šiuos pokyčius sukeliančios jėgos?
• Konsensusas. Pagal šį kriterijų tiriami klausimas: Ar organizacijoje yra konsensusas dėl ateities vizijos? Kokių problemų gali iškilti, jeigu organizacijoje paraleliai egzistuos keletas ateities vizijų?
• Unikalumas. Pagal šį kriterijų nagrinėjami klausimai: ar yra unikalumo elementų ateities vizijos formuluotėje? Ar nestebins vizijos formuluotė organizacijos konkurentus?
• Veiksmingumas. Keliami klausimai: ar buvo svarstoma įtaka dabartinei veiklai? Ar yra svarbiausias susitarimas dėl reikalaujamų artimiausių žingsnių? Ar nustatytos būsimos rinkos galimybės ir būtinos bazinės kompetencijos?
Neįmanoma griežtai ir pagal tikslias taisykles surodyti, koks turi būti išsamus vizijos tekstas. Profesinėje strateginio valdymo, o literatūroje pateikiami dažnai gana skirtingi klausimynai, reglamentuojantys vizijos formulavimą. Atsižvelgiant į pirmiau pateiktą vizijos ir strategijos tikslinės orientacijos antrojo plano (fono) apibūdinimą, vizijos formuluotės tekste galimas ir kitokias dalis: kodėl organizacija konkuruos? Kur organizacija konkuruos? Kaip organizacija konkuruos?

Organizacijos misija

Išnagrinėjus organizavos strategijos tikslinės orientacijos finą (technologijas, inovacijas, kokybę ir viziją), galima apibrėžti organizacijos misiją ir tikslus. Misija nubrėžia bendrais bruožais pagrindines kryptis, kurių organizacija laikysis vidutinės trukmės perspektyvoje, ir trumpai reziumuoja šias kryptis pagrindžiančius argumentus ir vertybes.
Misijos formuluotė trumpai aprašo pagrindines veiklos organizacijoje kryptis vidutinės trukmės perspektyvai ir trumpai reziumuoja jas pagrindžiančią argumantraciją ir vertybes. Formuluotės paskirtis- pateikti visiems glaustą informaciją apie tai, kokia yra organizacijos paskirtis ir kokie veiklos kryptis. Todėl misijos formuluotė turinys turi būti išreikštas kalba, kad ją galėtų suprasti visi ir kiekvienas susietų formuluotę su jam būdingomis aplinkybėmis. Gerai nusakyta misija turi ir gali padėti išspręsti nema-ai su organizacijos veikla susijusių problemų.
Egzistuoja skirtingi požiūriai dėl misijos formulavimo, turinio ilgio ir kitų aspektų. Nėra apibrėžtų reikalavimų, kurie elementai turi įeiti į misijos formuluotę. Klientai, veiklos pobūdis, konkurenciniai pranašumai, svarbiausieji tikslai, pagrindinės etikos taisyklės ir t.t.
Misijos formuluotės teksto kūrimas: šiame etape priimami galutiniai sprendimai dėl misijos formuluotės turinio, apimties ir teksto. Tai ne tik misijos kalbos ir stiliaus taisymas, bet visų pirma misijos turinio, konteksto suprantamumo įvertinimas. Šiame etape taip pat būtinas nuolatinis organizacijos vadovų , vadybininko ir personalo grupių bendravimas, kad jie visi taptų misijos formulavimo proceso dalyviais, teksto autoriais. Misijos formuluotė turi būti: visų suprantama ir aiški, įtaigi, parodyti išskirtinumą, teiginiai turi būti realistiniai ir įgyvendinami, pati formuluotė lanksti.

Strateginiai tikslai

Tikslai keičia misijos formuluotės bendrąsias nuostatas į tiksliau apibrėžtus įsipareigojimus, kurie nurodo, kas kada ir kaip turi būti padaryta ir kada tikslas turi būti pasiektas. Tokiu būdu akcentuojama organizacijos tikslų dvejopa paskirtis. Pirmiausia jie turi suformuluoti organizacijos administracijos aparatui užduotis, kuo tiksliau nusakant laukiamą rezultatą. Antra, organizacijos tikslų pagrindu yra parengiamos priemonės, leidžiančios įvertinti, ar buvo pasiektas numatytas rezultatas nustatytais terminais.
Organizacinius tikslus priimta dalyti į finansinius ir strateginius. Kiekviena organizacija susidaro savo individualų finansinių ir strateginių tikslų sąrašą pagal savo strateginę situaciją, dalininkų interesus, organizacinę kultūrą, vadovavimo stilių, misijos formuluotę.
Karinės organizacijos vizijos, misijos ir tikslų kūrimas yra taip pat sąlygojamas daugiau strateginių tikslų, kadangi ši organizacija yra finansuojama aukštesnės vadovybės pagal iš anksto sudarytą programą, kuri remiasi tų organizacijų parengta strategija ir bendrais veiklos planais. Algų mokėjimas personalui taip pat neįeina į tokios organizacijos veiklos spektrą, nes algos yra mokamos KAM nustatyta tvarka tiesiogiai iš KAM biudžeto.
Struktūriškai ir logiškai organizacijos strategija yra strateginių sprendimų, susijusių su įvairiais organizacijos aspektais visuma. Kiekvienas sprendimas yra išrenkamas iš tam tikros alternatyvų aibės. Strateginių sprendimų alternatyvos plėtojamos organizacijos misijai ir ją konkretizuojantiems tikslams įgyvendinti. Pačios strategijų alternatyvos pradedamos plėtoti jau strateginės analizės fazėje.strateginės analizės viena iš užduočių ir yra išryškinti organizacijos išteklinio potencialo didinimo ir galimybių rinkoje panaudojimo strategines alternatyvas. Jau pradžioje mažinti alternatyvų skaičių susidaro galimybė vadovaujantis tokiomis trimis bendro pobūdžio pagrindinėmis taisyklėmis:
• Vadovavimas- vadovo žinios, intelektas gali nukreipti dėmesį į naudingiausias organizacijai alternatyvas;
• Svarbiausi sėkmės veiksniai. Tos strateginės alternatyvos, kurios remiasi svarbiausiais sėkmės veiksniais yra visuomet tinkamesnės;
• Pridėtinė vertė ir konkurencinis pranašumas. Paprastai kiekviena organizacija pridėtinės vertės gamybos didinimą ir konkurencinių pranašumų plėtojimą laiko svarbiais tikslais.
Sukūrus strategijų alternatyvas prasideda jų vertinimas ir strategijos parinkimas. Jis gali būti atliekamas tokia tvarka:
1. Alternatyvų vertinimo kriterijų parinkimas;
2. Prioritetų kriterijams nustatymas;
3. Alternatyvų pirminis atrinkimas;
4. Loginis ir empirinis strategijos patvirtinimas;
5. Alternatyvų įgyvendinamumo analizė;
6. Rizikos įvertinimas;
7. Dalininkų interesų įvertinimas;
8. Tarptautinių problemų analizė;

1. Alternatyvų vertinimo kriterijų gali būti daugybė. Tačiau pagrindiniais bendraisiais laikomi : suderinamumas, tinkamumas, pagrįstumas, įvykdomumas, rizika, patrauklumas dalininkams.
2. Be minėtų bendrųjų kriterijų turi būti taikomi įvairūs kriterijai, kurie yra skirtingi ir priklauso nuo organizacijos specifikos. Kai taikoma daugybė kriterijų, būtina nustatyti prioritetus tarp jų. Kriterijų prioritetai padeda atrinkti keletą svarbiausių kriterijų, pagal kuriuos yra atliekamas priminis strategijos alternatyvų atrinkimas.
3. Pirminis alternatyvų atrinkimas remiasi tik keliais vertinimo kriterijais, kuriems buvo suteikti aukščiausieji prioritetai.
4. Loginis strategijos patvirtinimas leidžia sumažinti strateginių alternatyvų vertinimo neapibrėžtumą nuodugniau logiškai analizuojant vadinamuosius apibendrintus rinkos tipus. Greta loginio yra ir empirinis strategijos patvirtinimas, kuris remiasi informacijos apie strategijų įgyvendinimo sėkmingus ir nesėkmingus rezultatus skirtingose kompanijose strateginiu apibendrinimu.
5. vertinant strategines alternatyvas jų įgyvendinimo aspektu, analizuojamos tokios sritys: vidinės, bei išorinės įgyvendinimo problemos, personalo įsipareigojimo strategijai problemos.
6. kiekvienos veiklos strategija yra susijusi su tam tikra rizika. Vieno strategijos rizikos vertinimo metodo nėra, o yra keletas dalinių metodų, tarp kurių minėtini yra šie: finansinės rizikos, jautrumo scenarijų analizės ir imitacinis modeliavimas.
7. strategijos parinkimas ir įgyvendinimas tarptautiniame lygmenyje yra žymiai sudėtingesnis, nes reikia papildomai nagrinėti tokius veiksnius : valiutų kursai, nacionalinės kultūros, importo, eksporto tarifiniai barjerai ir pan.
Taigi, sukurtai ir absorbuotai strategijai įgyvendinti organizacijoje yra formuojama atitinkama veiksmų ir priemonių sistema. Strategijos įgyvendinimo programoje reikia numatyti visumą, kuri užtikrintų pasirinktų strategijos tikslų ir sprendimų įgyvendinimą. Išskiriami keturi pagrindiniai komponentai:
• funkcinių strateginių tikslų ir sprendimų nustatymas. Absorbuotoje strategijoje tikslai suformuluojami visos organizacijos atžvilgiu, tuo tarpu jų įgyvendinimas pavedamas kitoms tarnyboms.
• Specialiųjų planų parengimas. Funkciniams strateginiams tikslams įgyvendinti rengiami specialūs planai, kurie numato detalesnes galutines ir tarpines užduotis, pabrėžia užduočių atlikimo terminus, numato konkrečius vykdytojus užduotims ir jiems skiriamus išteklius.
• Išteklių paskirstymas ir biudžetinis planavimas.organizacijoje strateginiams tikslams įgyvendinti numatomi atitinkami ištekliai. Biudžetini planavimas padeda subalansuoti strategijas finansavimui numatytas finansinių išteklių apimtis su jų kaupimo šaltiniais.
• Stovėsenos ir kontrolės procedūros. Strategijos įgyvendinimo kontrolės procedūros lygina su klaninėmis gairėmis ir operatyviai šalina pastebėtus neatikimus.

3. ANALYTINĖ DALIS

MAKRO APLINKOS ANALIZĖ

Nagrinėjant Makro aplinką, mano pasirinkta tema, pabandysiu panagrinėti tokias tyrimo sritis, kaip:
 PEST analizė(politiniai, ekonominiai, socialiniai, technologiniai aspektai)
 Svarbiausi sėkmės veiksniai.

POLITINĖ SITUACIJA

Didelis klausimas iškyla: ar reikalinga Lietuvai kariuomene?Gal kas suabejojąs pasakytu ne, bet dauguma mano nuomonę tam pritartu. Kadangi Lietuvos kariuomene yra Valstybės veidrodis bei prestižas.Šiuo metu Lietuvos tikslas yra įstoti į Europos sąjungą ir integruotis į NATO. Bet kad tai padaryti ji turi atitikti tam tirus reikalaujamus standartus,dabar pabandysiu apžvelgti gynybos politicos aspektus.Tik priklausydama NATO kolektyvinės gynybos sistemai Lietuva gali visiškai užsitikrinti saugumą. Lietuva nemato jokių kitų savo saugumo alternatyvų. Bendradarbiavimą ir partnerystę su Aljansu Lietuva laiko labai svarbiu veiksniu siekiant narystės, bet ne narystės pakaitalu.
Lietuvos gynybos politika iškelia du pagrindinius krašto apsaugos plėtros uždavinius taikos metu: paruošti šalį gynybai ir pasirengti vykdyti kolektyvinės gynybos ir taikos užtikrinimo tarptautinius įsipareigojimus. Todėl Lietuvos krašto apsaugos sistemos plėtra susideda iš dviejų komponentų:
• gynybinių pajėgumų savo kraštui ginti plėtojimo;
• gynybinių pajėgumų, gebančių veikti kartu su NATO ar kaip jos sudedamoji dalis, plėtojimo.
Šie skirtingi pajėgumai plėtojami didinant tų pačių pajėgų gebą tiek vykdyti krašto gynybos uždavinius, tiek ir bendrus uždavinius tarptautinių pajėgų sudėtyje. Bendras Lietuvos pasiektas karinės gynybos pajėgumų plėtros lygis įvertinamas pagal integralų krašto gynybos pajėgumo ir pajėgų sąveikumo bei suderinamumo su tarptautinėmis pajėgomis padidėjimą.
Ginkluotųjų pajėgų organizaciją ir jos plėtros programas tvirtina ir asignavimus nustato mūsų išrinktas Seimas. Seimas įstatymų nustatyta tvarka vykdo ginkluotųjų pajėgų ir kitų nacionalinio saugumo institucijų parlamentinę kontrolę. Už valstybės ginkluotųjų pajėgų tvarkymą ir vadovavimą joms Seimui yra atsakingi Vyriausybė, krašto apsaugos ministras, kariuomenės vadas. Kariuomenės vadas pavaldus krašto apsaugos ministrui.
Vyriausybė, valstybės biudžeto projekte, numato krašto apsaugai reikalingas lėšas, priima sprendimus dėl kariuomenės aprūpinimo, ginkluotės įsigijimo ir investicijų materialinei bazei plėsti.

Svarbiausius valstybės gynimo klausimus svarsto ir koordinuoja Valstybės gynimo taryba, kuriai vadovauja Respublikos Prezidentas.
Sprendimus dėl ginkluotųjų pajėgų išdėstymo taikos metu priima Respublikos Prezidentas. Jis savo dekretu patvirtina visų kariuomenės dalinių nuolatinio dislokavimo taikos metu vietas, nustato jų teritorines manevravimo ribas, priima sprendimus dėl dalinių perkėlimo į kitą dislokavimo vietą.
Potencialus agresorius turi žinoti, kad užpuolęs jis susidurs ne tik su kariuomenės, bet ir su visos tautos pasipriešinimu ir patirs didžiulius nuostolius, kurie bus neverti siekiamo rezultato. Ginkluoto užpuolimo atveju Lietuva neleis priešininkui pasiekti savo tikslų – efektyviai kontroliuoti valstybės teritorijos, laisvai naudotis jos infrastruktūra bei ištekliais ir kurti okupacinių tarnybų.
Didėjantis Lietuvos integracijos į NATO laipsnis ir euroatlantinis solidarumas taip pat didina atgrasinimo efektyvumą. Lietuva, siekdama narystės Aljanse, jeigu jai kiltų grėsmė, jau dabar pasikliauja šios bendruomenės solidarumu.
Ginkluoto užpuolimo ar įsiveržimo į Lietuvą atveju ginkluotųjų pajėgų vadai, vadovaudamiesi iš anksto parengtais veiksmų ginkluotam užpuolimui atremti planais, atsižvelgdami į susidariusią karinę situaciją, pagal operacinio vadovavimo grandinę nedelsdami įsako pasipriešinti agresoriui ginklu.
Naujoje saugumo aplinkoje euroatlantinei bendruomenei priklausančių valstybių solidarumas yra jų stabilumo, saugumo ir ekonominio augimo pagrindas. Šiaurės Atlanto aljansą sudarančių valstybių kolektyvinės gynybos įsipareigojimai yra aukščiausia euroatlantinio solidarumo išraiška.
Būdama solidari su euroatlantine bendruomene, dar nebūdama NATO nare, Lietuva elgiasi kaip Aljanso narė. Rengdamasi narystei Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje, Lietuva pasiryžusi su jos nariais solidariai dalytis pareigomis ir atsakomybe bei vykdyti Šiaurės Atlanto sutarties karinius kolektyvinės gynybos įsipareigojimus.
Siekdama narystės Aljanse, Lietuva remia ir vadovaujasi NATO strategine koncepcija. Lietuva jau dabar savo planuose numato, kad, tapusi visateise NATO nare, galėtų politiniu ir kariniu požiūriu tinkamai prisidėti prie euroatlantinės bendruomenės saugumo, NATO kolektyvinės gynybos ir taikos užtikrinimo.
Siekdama įnešti savo indėlį į šios koncepcijos įgyvendinimą, Lietuva tobulina ir stiprina savo šalies karinį pajėgumą ir pasiruošimą dalyvauti visose NATO misijose, rengdama kolektyvinei gynybai ir kitoms Aljanso misijoms reikiamus karinius pajėgumus.
Kaip matome Lietuva didina savo pajėgumą prisidėti prie NATO vadovaujamų konfliktų prevencijos ir krizių valdymo operacijų euroatlantinėje saugumo erdvėje. Ji tobulina savo krizių valdymo sistemą, civilinės saugos ir ekstremalių situacijų valdymo pajėgumus.

EKONOMINIS APEKTAS

Padidejus valstybės biudžetui padidės ir Krašto apsaugos biudžetas . Krašto apsauga gauna apie 1.7 %-2 % valstybės biudžeto pajamų tai maždaug sudaro apie 1000 milijonų litų.Tai yra nelabai ir daug norint plesti Lietuvos kariuomenę, kadangi vien tik 50.3 % viso KA biudžeto sudaro personalo išlaikymas.Todėl mums labai reikėtu paramos iš kitų valstybių siekiant modernizuoti Lietuvos kariuomenę.
Krašto apsaugos investicinės programos koncentruojamos į karinių dalinių kareivinių rekonstrukciją ir atnaujinimą, mokymo infrastruktūros plėtrą ir modernizaciją bei į su naujų dalinių kūrimu susijusių objektų statybą. Didžiausi įsigijimų prioritetai yra prieštankinė ir priešlėktuvinė ginkluotė, ryšių įranga, transporto priemonės. Mes siekiame tiksliai nustatyti finansinius krašto apsaugos sistemos prioritetus bei poreikius, racionaliai ir veiksmingai naudoti krašto apsaugai skiriamas lėšas. Siekdami griežtai kontroliuoti finansinių resursų panaudojimą ir padidinti krašto apsaugos biudžeto skaidrumą, kuriame planavimo, programų ir biudžeto sistemą vadovaudamiesi tais principais ir standartais, kuriais pagrįstos analogiškos NATO valstybių sistemos.

Krašto apsaugos finansavimas

Lietuvos Respublikos Seimas, įgyvendindamas Krašto apsaugos sistemos finansavimo strategijos įstatymą, krašto apsaugai 2001 m. patvirtino 920 567,0 tūkst. Lt, arba 1,95 proc. BVP (47 135 mln. Lt), tačiau faktinės išlaidos krašto apsaugai 2001 m. sudarė 859 591,3 tūkst. Lt, t.y. 93,4 proc. patvirtinto plano arba 1,8 proc. BVP.
Pagal 2001 m. patikslintą valstybės investicijų programą Krašto apsaugos ministerijos (KAM) investicijoms (be Civilinės saugos departamento (CSD) išlaidų) buvo numatyta
182 388 tūkst. Lt: įsigijimams – 133 204 tūkst. Lt, statyboms – 49 184 tūkst. Lt. 2001 m. gauta ir panaudota 171 599 tūkst. Lt, planas įgyvendintas 94 proc.

SOCIALINĖ APLINKA

Užimtumo ir darbo rinkos politikos tobulinimas

Valstybės užimtumo, darbo rinkos politikos strategiją nustato Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001 – 2004 metų programa. Šis dokumentas parengtas atsižvelgiant į ES nuostatas dėl bendros užimtumo politikos strategijos rengimo ir įgyvendinimo, ES Tarybos rekomendacijas valstybėms narėms dėl užimtumo krypčių.Svarbiausios užimtumo didinimo 2001 – 2004 metais programos kryptys yra darbo vietų plėtojimas (verslininkystės skatinimas), užimtumo rėmimo tobulinimas, prisitaikymo prie pokyčių ir lygių galimybių darbo rinkoje didinimas, užimtumo politikos integralumo didinimas.
Praėjusiais metais prioritetas buvo teikiamas aktyvioms nedarbo mažinimo priemonėms. Siekiant padidinti gyventojų užimtumą rajonuose su aukštu nedarbo lygiu, 2001 metais per Lietuvos darbo biržą didžiausio nedarbo rajonuose buvo realizuoti bandomieji vietinių užimtumo iniciatyvų skatinimo projektai, kurių tikslas – suteikti valstybės paramą darbdaviams, kuriantiems naujas darbo vietas. Remiantis sukaupta patirtimi, parengta vietinių užimtumo iniciatyvų projektų plėtros koncepcija ir pasiūlymai dėl projektų įgyvendinimo tvarkos tobulinimo.
Priimtos Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymo pataisos, kuriomis sustiprintos papildomos užimtumo garantijos socialiai pažeidžiamiems asmenims, sprendžiamos jaunimo ir iki pensinio amžiaus bedarbių integravimo į darbo rinką problemos, griežčiau reglamentuojamas Užimtumo fondo lėšų naudojimas.
Siekiant maksimaliai užtikrinti norinčių įsidarbinti užsienyje Lietuvos Respublikos piliečių saugumą bei socialines garantijas patvirtinta nauja Licencijų tarpininkauti dėl piliečių įdarbinimo užsienyje išdavimo tvarka, kuri reglamentuoja licencijų išdavimą, atsisakymą jas išduoti, licencijų galiojimo sustabdymą bei galiojimo panaikinimą, taip pat licencijuojamos veiklos sąlygas

TECHNOLOGINIAI ASPEKTAI

Valstybės remiama naujų technologijų plėtojimo politika yra svarbi beveik visų organizacijų veikloje, ypač kurių veikla susijusi su aukštosiomis technologijomis. Būtina visose karinėse srityse diegti aukštas technologijas ir inovacijas, kurti valdymo kokybės infrastruktūrą ir skatinti tolesnę jos plėtrą.
Atsirado didelis poreikis naudoti naujausias technologijas, kadangi tai yra modernu, greita, pigu ir tobula .
Tačiau tuo pačiu reikia pripažinti nepakankamą informacinių technologijų teikiamų galimybių versle ir perspektyvaus fundamentalių ir taikomųjų mokslų potencialo panaudojimą bei nacionalinės plėtros valstybinio strateginio valdymo patirties stoką.
Lietuvos užduotis yra kuo daugiau plėsti ir tobulinti kariuomenės technologijas tam, kad Lietuvos kariuomene niekuo neišsiskirtų iš kitų šalių ginkluotų pajėgų technologijų

ŠAKOS ANALIZĖ

Uždaviniai kuriuos turi vykdyti Lietuvos kariuomenė taikos metu::
 saugoti valstybės teritoriją, kontroliuoti ir saugoti oro erdvę, teritorinę jūrą ir išimtinę ekonominę zoną Baltijos jūroje;
 rengti aktyvųjį kariuomenės rezervą (jo personalą ir kovinius vienetus);
 didinti sąveiką su NATO pajėgomis;
 Seimui nutarus, dalyvauti humanitarinėse ir taikos operacijose bei misijose už Lietuvos ribų;
 teikti pagalbą visuomenei ekstremalios padėties atvejais; įstatymų nustatytais atvejais ir sąlygomis teikti pagalbą policijai.
Karo metu – ginklu ginti nacionalines vertybes, Lietuvos laisvę, valstybės nepriklausomybę ir jos teritorinį vientisumą.

VADOVAVIMAS GYNYBOS VEIKSMAMS

Vadovavimas valstybės gynybai yra trijų lygmenų:
1. strateginio
2. operacinio
3. taktinio

Strateginiu lygmeniu Respublikos Prezidentas, Valstybės gynimo taryba, krašto apsaugos ministras, kariuomenės vadas priima strateginius valstybės apsaugos ir gynybos sprendimus bei duoda užduotis ginkluotosioms pajėgoms atlikti gynybos operacijas ir kitokius veiksmus.
Vyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas yra Respublikos Prezidentas. Ginkluoto užpuolimo atveju, kai kyla grėsmė valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui, Respublikos Prezidentas nedelsdamas priima sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, įveda karo padėtį visoje Valstybėje ar jos dalyje ir skelbia mobilizaciją.
Operacinio vadovavimo karinėms operacijoms ir kitiems gynybos veiksmams grandinė prasideda nuo Respublikos Prezidento ir per krašto apsaugos ministrą eina kariuomenės vadui, o susiklosčius išimtinėms aplinkybėms – tiesiai lauko pajėgų vadui, reguliariųjų pajėgų rūšių arba Krašto apsaugos savanorių pajėgų vadams (2 schema).
Operaciniu lygmeniu lauko pajėgų vadas, kitų reguliariųjų pajėgų rūšių ir Savanorių pajėgų (karo metu – ir kitų ginkluotųjų pajėgų) vadai planuoja karines operacijas, joms vadovauja ir jas remia.
Taktiniu lygmeniu veikia kariniai vienetai, planuojamos ir vykdomos kovinės užduotys, karinių vienetų vadai atlieka taktinį vadovavimą
Jei dėl agresijos ar kitokios prievartos prieš Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ar konstitucinę santvarką aukštesniojo vadovavimo lygmens pareigūnas negali laisvai vykdyti valstybės gynimo pareigų arba su gynyba susijusių funkcijų ar perduoti įsakymų, žemesniosios grandies pareigūnai (vadai) gynybos funkcijas vykdo savarankiškai. Tokiu atveju šių pareigūnų įsakymai privalomi, o karinių dalinių, piliečių ir jų savaveiksmių darinių pasipriešinimo bei kovos veiksmai teisėti.
KA SISTEMOS VARTOTOJAI

KA sistemos vartotojai yra Lietuvos Respublikos gyventojai. Kaip ir kiekvienam gyventojui norisi būti saugiam, Lietuvos kariuomenė bando tai ir užtikrinti . Yra paskaičiuota, kad mūsų šalies kariuomenė galėtu atsilaikyti prieš priešą 7 dienas kol atvyktu pastiprinimas iš mus palaikančių šalių.

ŠAUKIMAS

Kuriant valstybės mobilizacinę sistemą, 2001 metais kauptas valstybės mobilizacinis rezervas, plėtota mobilizacijos administravimo sistema. Atsižvelgus į tai, kad nepakankamai skiriama lėšų valstybės rezervo materialiniams ištekliams kaupti ir išlaikyti, buvo iš esmės sumažintos valstybei nuosavybės teise priklausančios atsargos natūrine išraiška, o vietoj jų patvirtintos valstybės rezervo piniginės lėšos, kurias bus galima panaudoti reikalingiems ištekliams įsigyti tik ekstremalių situacijų sąlygomis.
2001 metais toliau buvo tobulinama Lietuvos kariuomenės mobilizacinės sistemos doktrina, nustatanti pagrindinius kariuomenės mobilizacijos principus.
Įgyvendinamas Lietuvos ir Švedijos BALTPERS projektas, kuriuo siekiama parengti karinių užduočių ir personalo mobilizacijos nacionalinei visuotinei gynybai valdymo sistemas ir sukurti modernią karo prievolės administravimo sistemą. Praėjusiais metais pradėjo veikti antrasis Lietuvoje (Klaipėdoje) regioninis karo prievolės centras.

Rengiant kariuomenės mobilizacinį rezervą, jaunuoliai šaukiami atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą, organizuojamos aktyviojo rezervo kartotinės pratybos. Vis dar išlieka problema dėl mažo šauktinių, atvykstančiųjų į teritorinius skyrius, skaičiaus. Atvyksta tik 57,8 proc. kviestųjų skaičiaus. 2001 metais 1296 atsargos karo prievolininkai, t.y. 98 proc. planuoto skaičiaus, dalyvavo mobilizacinio rezervo mokymuose. Iki 2008 metų bus pakeista kariuomenes mobilizacinė sistema, kadangi Lietuvos kariuomenės sistema bus visiškai pakeista, bus mažinamas šauktinių skaičius nuo dabar esančių 5000 iki 2000 karių.Dirbs daugiau profesionalų VRM ir KAM struktūrose.

KONKURENTAI

Šiaip Lietuvoje ir nėra tokių struktūrų kurios galėtu, konkuruoti su šalies kariuomene, bet yra panašių institucijų turinčių panašias užduotis kaip ir kariuomenė. Tai būtų policija, saugumo tarnybos vykdančios operatyvinę veiklą, saugos tarnybos,ir kitos panašios organizacijos.

IŠŠŪKIAI, PAVOJAI IR GRĖSMĖS

Lietuvos Respublika gali tapti potencialiu tarptautinio terorizmo taikiniu. Terorizmo aktai gali būti nukreipti prieš strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčią infrastruktūrą ar (ir) strateginius objektus, taip pat užsienio šalių objektus Lietuvoje.
. Lietuvos Respublika gali tapti tranzitine šalimi tarptautiniam terorizmui, nukreiptam prieš kitas šalis. Vidaus terorizmo grėsmę gali padidinti šios aplinkybės: . politinio ekstremizmo apraiškos Lietuvos Respublikoje; socialinė ir ekonominė diferenciacija gali sukurti prielaidas socialiniam terorizmui (tokio teroro aktai gali būti nukreipti prieš atskiras valstybines ar privačias įstaigas, kurių veiklą tam tikros visuomenės grupės sieja su savo blogėjančia socialine padėtimi); globalizacijos įsigalėjimas pasaulyje ir antiglobalistinių judėjimų stiprėjimas gali skatinti šių judėjimų vietinių padalinių aktyvumą ir sukurti prielaidas specifiniam terorizmui (prisidengiant kova su globalizacija, aplinkos tarša ir pan.).Tiesioginės karinės konfrontacijos regione tikimybė yra maža, tačiau karinės jėgos demonstravimas, provokacijos ir grasinimas panaudoti jėgą išlieka pavojumi Lietuvos Respublikos saugumui. Pernelyg didelė Lietuvos Respublikos priklausomybė nuo vienos šalies strateginių žaliavų bei energijos tiekimo ar užsienio kapitalo, atstovaujančio ekonomikai, kur laisvoji rinka neužtikrinta ar nestabili, koncentracija kuriame nors ar keliuose ekonomikos sektoriuose, strategiškai svarbiuose nacionaliniam saugumui, yra potencialus pavojus ne tik ekonominei gerovei, bet ir šalies saugumui. Tam tikri ekonominiai veiksniai gali kelti pavojų Lietuvos Respublikos saugumui, jos gyventojų gerovei, valstybės nepriklausomybei ar konstitucinei santvarkai. Tai galėtų būti: turto valdymo perėmimas politiniais tikslais nacionaliniam saugumui strategiškai svarbiuose ūkio sektoriuose ir objektuose, siekiant vykdyti ekonominiam saugumui žalingą veiklą; nacionaliniam saugumui strategiškai svarbių ūkio ir energetikos sektorių nevisavertis funkcionavimas bei nacionaliniam saugumui strategiškai svarbių objektų veiklos sutrikimas, netinkamas šių objektų naudojimas arba nenaudojimas pažeidžiant valstybės interesus. Netolygi socialinė ir ekonominė raida, didinanti gyvenimo lygio skirtumą tarp įvairių socialinių grupių, yra laikoma pavojaus veiksniu. Ji gali pasireikšti kai kurių socialinių grupių gyvenimo lygio nuosmukiu, augančiu nedarbo lygiu, kartu skatindama socialinį ir politinį ekstremizmą. Šis pavojus lemia nusikalstamumo didėjimą, o tai taip pat yra pavojaus nacionaliniam saugumui veiksnys Antihumaniškų, žmogaus gyvybės vertę menkinančių ar neigiančių, rasistinių, kurstančių etninę ar religinę nesantaiką, propaguojančių ar pateisinančių smurtą, prievartą ir genocidą teorijų, religinių doktrinų ir ideologijų plitimas yra daugelio kitų iššūkių saugumui šaltinis ir prielaida.

Korupcija kelia ypatingą pavojų, kadangi kenkia teisėtiems asmenų bei valstybės interesams ir kompromituoja įstatymo viršenybę, piliečių tikėjimą demokratijos vertybėmis bei demokratinėmis valdžios institucijomis. Šešėlinių finansinių ir organizuotų nusikalstamų grupuočių veikla kelia didelę grėsmę valstybei ir visuomenei. Ypač didelį rūpestį kelia nelegalus narkotikų ir ginklų platinimas, prekyba žmonėmis, nelegalus verslas. Užsienio žvalgybos tarnybų veikla, nukreipta prieš Lietuvos Respubliką, kelia rimtą grėsmę nacionaliniam saugumui. Jai būdingas tradicinių ir netradicinių metodų bei naujų technologijų panaudojimas siekiant gauti informacijos, destruktyviai veikti ir turėti įtakos kariniams pajėgumams, politiniams procesams ir kitoms socialinio bei ekonominio gyvenimo sritims. Įslaptintos informacijos pagrobimas ir (ar) neteisėtas atskleidimas, praradimas, sunaikinimas, sugadinimas, rinkimas, pirkimas, pardavimas, laikymas ar platinimas ne tik keltų pavojų Lietuvos Respublikos bei jos partnerių saugumui, bet ir griautų pasitikėjimą Lietuvos Respublika. Nekontroliuojama migracija yra iššūkis nacionaliniam saugumui, nors šiuo metu Lietuvos Respublika nėra pagrindinis migracijos srauto taikinys. Nevaldoma migracijos banga, galinti iškilti kaip regioninių konfliktų pasekmė, gali virsti destabilizuojančiu veiksniu visai Europai ir kartu sukelti pavojų Lietuvos Respublikos interesams. Lietuvos Respublikos saugumui egzistuoja nelaimingų atsitikimų pramonėje, stichinių nelaimių, epidemijų ar ekologinių katastrofų pavojus.

Išvardytos grėsmės ir pavojai yra dinamiški, todėl gali smarkiai keistis priklausomai nuo vidaus, regioninių ir globalinių pokyčių bei sąlygų.

SWOT analizė

STIPRYBĖS SILPNYBĖS
Lietuvos karinė perspektyva yra gan didele:
1)Kariuomenėje yra centralizuotas valdymas.
2)Greitas dislokavimasis vietovėje.
3)Geras karininkų paruošimas Maža karo patirtis. Vadovaujamasi senas statutais ir įstatymais kuriose yra daug spragų ir kurie visiškai nepritampa prie taikomų naujovių KA sistemoje. Didelė stoka modernios karinės technikos, bei kitų prietaisų ekipuotės kai kurių elementų.
GALIMYBĖS GRĖSMĖS
Įstojus į NATO atsiras gan daug galimybių tobulintis užsienio šalyse. Dugelis karininkų turės galimybę dirbti NATO štabuose. Lietuva su kitomis valstybėmis dalyvauja ir dalyvaus Taikos palaikymo operacijose kuriose įgis [patirties kovojant su tarptautiniu terorizmu. Kadangi Lietuva yra tranzitinė šalis , yra didele galimybė susidurti su terorizmu.Tai pat yra tikimasi didelio pavojaus iš nusikalstamų grupuočių bei kitų nusikalstomų struktūrų. Gan didelį dėmesį reikėtų skirti korupcijai. Čia yra išvardinti vienos iš svarbiausių grėsmių galinčių atsirasti šiose šalyse

4. PROJEKTINĖ DALIS

VIZIJA

Įstojus į NATO, kariai galės tobulintis užsienio valstybėse, bei jose dirbti. KA sistema įgaus daug specialistų galinčių dirbti, bet kurioje KA sistemos šakoje. Pasikeis kariuomenės struktūra, atsiras naujos organizacijos kovojančios su teroristais ir nusikalstamomis grupuotėmis. Sumažės šauktinių privalomojoje KA tarnyboje, daugiau dirbs profesionalų. Padidės aukšto rango karininkų.

MISIJA

Saugoti valstybės teritoriją, kontroliuoti ir saugoti oro erdvę bei jūrą. Padėti policijai bei kitoms viešosios tvarkos palaikymo organizacijoms. Dalyvauti taikos palaikymo operacijose, misijose. Karo metu mobilizuotis ir gintis.

STRATEGINIAI TIKSLAI

• Užtikrinti valstybės sienos saugumą.
• Sukurti ir įgyvendinti sistemą, kovai su terorizmu ir nusikalstamom grupuotėm.
• Užkirsti kelią korupcijai, sustiprinti karinę žvalgybą kaimyninėse valstybėse

STRATEGIJOS ĮGYVENDINIMAS

Ši strategija yra viena pagrindinių Lietuvos kariuomenės strateginių tikslų .Ši strategija bus įgyvendinta, tik atliekant tam tikras užduotis tam tikra tvarka:

1. Užtikrinti valstybės sienos saugumą

Užduotis Atsakingas už vykdymą Kontrolės rodikliai Atlikimo etapai (m)

1 2 3 4 5
1.Valstybės sienos saugumas. VSAT Personalo skyrius Atitikti ES standartu reikalavimus +
2.Personalo parengimas Mokymo centras (Visaginas) Atitikti ES standartus +
3. Kontrolė VSD Nepriekaištingai vykdomos f-cijos +

2.Sukurti ir įgyvendinti sistemą, kovai su terorizmu ir nusikalstamom grupuotėm.

Užduotis Atsakingas už vykdymą Kontrolės rodikliai Atlikimo etapai (m)

1 2 3 4 5
1.Padalinių parengimas KAM, VSD Profesionalumas +
2.Aprūpinimas KAM , (S-4) aprūpinimo skyrius Pilnas aprūpinimas +
3. Kontrolė ir testavimas NATO šalių kavinio parengimo komisija Lyginamieji kriterijai su kitu šalių spec. pajėgom +

3.Užkirsti kelią korupcijai, sustiprinti karinę žvalgybą kaimyninėse valstybėse.

Užduotis Atsakingas už vykdymą Kontrolės rodikliai Atlikimo etapai (m)

1 2 3 4 5
1.Operatyvinių padalinių parengimas KAM – 2OTD Profesionalumas +
2.Bendradarbiavimas su kitų šalių žvalgyba Antras departamentas Savitarpio informacijos keitimasis +
3. Kontrolė ir testavimas STT Lyginamieji kriterijai su kitu metų rodikliais +

Kaip matome ši strategija reikalauja didelio profesionalumo bei lėšų ,kadangi mūsų šalis yra ganėtinai jauna ir nepatyrusi todėl jai reikės daug bendradarbiauti su kitomis valstybėmis , sekti jų pavyzdžiu.

5. IŠVADOS

Galime daryti konkrečiai aiškią išvadą, jog kad ir kiek tiek Lietuva stengtųsi ji neapseitų be daugelio narių aktyvumo ir kitų šalių pagalbos.Tai kas liečia kovinį valdymą ir jo tobulinimo strategiją, norint kad jis butų geras ir nenutrūkstamas reikia kad visų lygių vadai, pradedant nuo žemiausio iki aukščiausio

Leave a Comment