Rekyvos ezero ir pelkes ekologines problemos

Santrauka

Rėkyvos ežeras ir pelkė-vienas gamtinis kompleksas.Šį kompleksą reikia itin saugoti.Rėkyvos ežeras dėl biogeninių medžiagų kiekio pradedantis nykti.jo dugne slūgso dodžiuliai dumblo klodai.Ežeras kaip degraduojanti ekosistema reikalauja,kuo skubesnio valymo.Todėl reikia paruošti,kuo išsamesnius ežero pelkėjimo tyrimus.
Be to dar labai niokojamos Rėkyvos ežero pakrantės: laužomi medžizi ir krūmai,mindomas samanų paklotas,kūrebami laužai . Ypač daug nuostolių atneša gaisrai.Jie nusiaubia augalijos bendrijas , medžius.Tačiau,jei mes patys saugotume gamtos kampelį,nereiktų patirti tokių nuostolių.
Rėkyvos pelkė – vienintelė pelkė,kurią reikia saugoti Šiaulių rajone.Ten dažnai vyksta gaisrai,žmonės nevengia ilsėtis,žvejoti,uogauti.Todėl būtina ją įtraukti į saugotinų pelkių sąrašą.

Įvadas

Dėl spartaus gyventojų daugėjimo,intensyvaus technikos vystymosi vis labiau kinta gamta.Ankščiau ji buvo daugiau vertinama kaip gamybos objektas.Spartus pramonės augimas,urbanizacija bei žemės ūkio intensyvumas susijęs su gamtos išteklių sekinimu,kraštovaizdžio kitimu, o neretai ir pusiausvyros pažeidimu.Labiausiai gamtą niokoja patys žmonės . Todėl turime mylėti ir saugoti gamtos oazę.
Šiaulių kraštas turtingas pelkėmis.Didžioji pelkių dalis paversta buvusiais ir dar veikiančiais durpynais.Aukštapelkėse lietaus vanduo apsivalo nuo nuodingų sieros ir azoto junginių.Pelkėje švariausias oras,nes daugelis jos augalų išskiria fitoncidus , kurie žudančiai veikia daugėlį mikroorganizmų.Nepažeista pelkė-nuostabaus grrožio vaizdų ir kvapų Dievo kūrinys.Pakanka nuleisti vandenį ir ši darni ekosistema žlugs.Todėl turime saugoti Rėkyvos pelkę su jai būdinga augalija ir gyvūnija.

Rėkyvos ežero ekologinės problemos

Bendra ežero charakteristika

Bemaž 5 km į pietus nuo Šiaulių miesto tyvuliuoja didelis ,beveik apvalios formos Rėkyvos ežeras.Jis yr

ra liekaminės kilmės,kaip ir Žuvintas.Geriausia ežerą pasiekti iš rytų ir pietryčių.
Ežeras nežymiai ištysęs į vakarus.Ilgis-4,63km, didžiausias plotis- 4,10 km,vidutinis plotis-2,3 km , didžiausias gylis- 2,02m.
Ploto atžvilgiu(1700 ha) Rėkyvos ežeras-vienas didžiausųjų respublikoje.Kranto linija beveik lygi,mažai vingiuota.Ežeras yra seklus,užaugantis,primenantis ,analogiškus liekaninius ežerus.
Beveik iš visų pusių ežerą supa pelkynai.Didžiausi pelkių plotai tęsiasi į pietus nuo Rėkyvos ežero.Tik iš rytų supa sausi krantai.Hidrologiniu požiūriu rėkyvos ežeras priklauso Dubysos baseinui.Iš gretimų pelkių ežeran įteka Upyte-Šiaušės (Dubysos) intakas.
Rėkyvos ežero aplinkoje žmonės gyveno nuo jo atsiradimo. Rėkyvos gyvenvietė ir ežeras buvo vadinami Karpiškio vardu.Šis pavadinimas kilo nuo dvarininkų Karpių, kuriems priklausė ir ežeras, ir Rėkyvos gyvenvietė.Nelikus Karpių, Rėkyva atgavo savo tikrąjį pavadinimą. Be to ežeras buvo vadinamas ir Nyksčiu, nes viena moteris, begdama nuo tvano susimušė kojos nykštį.Taigi Rėkyvos ežeras turėjo 3 pavadinimus; Nykštis,Karpiškis ir Rėkyva.
Dėl gausaus biogeninių medžiagų kiekio Rėkyvos ežeras –pradedantis nykti.Vakariniam jo krante-botaninis zoologinis draustinis ,rytinis krantas –status ,urbanizuotas,vakarų pietinis ir šiaurinis rytinis krantai –smarkiai užpelkėję,šiauriniame krante-pliažas.
Ežeras minta atmosferiniais krituliais ir požeminiu vandens srautu,kuris patenka iš šiaurinių pelkių ir pietuose ,ir vakaruose gausiai drenuoja Šiaušė,upytė,Genupis.
Ežerų nykimą sukelia jų dugne nuolatos didėjantis biogeninių medžiagų kiekis.Rekultivuojant tokius ežerus,būtina atstatyti žuvų pašarinę bazę,biologinės savivalos procesus.

Rėkyvos ežero monitoringas

Šiaulių mieste atvirų vandens telkinių monitoringas vykdomas 5 metai.Jis apima Rėkyvos,Talšos,Ginkūnų ežerus,Prūdelį , Salduvės tvenkinį.
Rėkyvos ir kituose ežeruose st

tebima azoto junginių sezoninė kaita . Rėkyvos ežere žiemos ir pavasario mėnesiais amonio azoto ir nitratų koncentracijos didžiausios ir siekia: amonio azoto- 0,89mg N/L ,vasaros metu šių medžiagų koncentracijos yra minimalios arba jos visai neužfiksuojamos.
Fosfatų ir bendro fosforo koncentracijos Rėkyvos ežere yra nedidelis ir siekia: fosfatų- 0,02 mg P/l , bendro fosforo- 0,05 mg P/l.
Lengvai oksiduojamų organinių medžiagų kiekis pagal BDS7 Rėkyvos ežeras kito 3,4-6,6 mg O2/l ribose.
Rėkyvos ežere BDS7 vidutinė reikšmė 4,9 mg O2/l (2,0 DLK).Bendras azotas kito nuo 2,67 mg N/l iki 3,98 mg N/l (1,5 DLK).Vidutinė amonio azoto koncentracija 0,3 mg N/l (0,9 DLK),stebima ryški sezoninė kaita, vidutinė sezoninė kaita.Vidutinė nitritų koncentracija- 0,004 mg N/l (0,5 DLK).Fosfatų koncentracija kito nuo 0,00 mg P/l iki 0,02 mg P/l (0,3 DLK).
Vertinant atvirų vandens telkinių kokybę pagal didžiausias leistinas koncentracijas ,DLK ir vandens kokybės klasifikaciją (BDS7, mineralinį azotą, fosfatus) Rėkyvos ežero vandens kokybė atitinka 2-ą klasę ir priskiriamas švaraus vandens telkiniams.Dėl gamtinės kilmės ežero vanduo drumstas,del durpių priemaišų fiksuojamas didesnis BDS7 -4,9 mg O2/l ir bendras azotas – 3,14 mg N/l.Rėkyvos ežere stebima ryški amonio azoto ir nitritų sezoninė kaita.Lyginant eilės metų tyrimus,galima teigti,kad ežero vandens tarša nepadidėjo.
Vandens ekosistemų būklę galima vertinti pagal bestuburių gyvūnų bendrijas,Šie gyvūnai aktyviai dalyvauja vandens apsivalymo procesuose.Zooplanktonas-tai hidrocenozių sistemų elementas.Jo ilgalaikiai ekologiniai ,toksikologiniai tyrimai įgalina apibūdinti ir prognozuoti antropogenines dinamikos tendencijas vandens ekosistemose.
Šiaulių municipalinėje aplinkos tyrimų la
aboratorijoje hidrocheminės atvirų vandens telkinių monitoringas vyksta jau keletą metų.Biologinis miesto vandens kokybės įvertinimas pradėtas zooplanktono tyrimais , parodančiais ekosistemos eutrofizaciją ir rekreaciją.Zooplanktoninių organizmų visuma yra vandens užterštumo rodiklis.
Atskiros šių organizmų rųšys yra vandens kokybės indikatoriai .Labiausiai šia savybe pasižymi pirmuonys verpetės.Didelė dalis jų gyvena tik tam tikro užterštumo vandenyje.Vėžiagyviai , kurių dydis leidžia lengviau paimti mėginį ir atlikti analizę , yra jautrūs ne tik užterštumui, bet ir trofiniam vandens telkinio tipui.
Rėkyvos ežere rasta 16 rūšių bestuburių atstovų.Daugiausiai yra verpečių klasės zooplankterių rūšių.Pagal pasitaikymo dažnumą vyravo vėžiagyvių atstovai,kurių gausesnės rūšys yra Daphnia cucullata,Mesocyclops leuckarti.Mažas zooplanktono kiekis apsunkina ežero apsivalymą nuo antropogeninių teršalų.
Beveik ištisai pelkių apsuptas ežeras nėra žuvingas.Daugiausiai sugaunama karšių, kuojų, mažiausiai- lydekų, ešerių,raudžių.

Rėkyvos ežero pelkinio komplekso raida

Poledynmetyje,takoskyrinėje teritorijoje kartu su Rėkyvos , Akštelkės , Lieporių,Piktnuškio ir Karpiškių aukštapelkėmis susiformavęs ežeras pakilo aukštai,Jo plotas ir gylis kito kartu su vandens lygiu , kada krito pelkių paviršius.Tai rodo krantų ir salos terasos . Dideliame sekliame Rėkyvos ežero plote ir aplink esančiuose pažemėjimuose greitai susiformavo stori (iki 9,3m) durpių klodai.Jie kartu su Pabalių pelke ir ežeru sudarė 3591 ha plotą . Užpelkėjo ir buvusios žemos senojo ežero pakrantės.Todėl susidarė apie 1390 ha neežerinės kilmės pelkių plotas.Dabartinis Rėkyvos ežeras užima seno ežero teritorijos ir ankščiau buvusios dalį.Rėkyvos ežeras tolimoje praeityje buvo daug didesnis,tačiau jo va

andens lygis buvo žemesnis.Tai patvirtinta prie Vaikšnėgalos kaimo apie 2 km nuo rėkyvos ežero esančios atodangos tyrimų duomenys.Žemiausio durpės su klinčių priemaiša sluoksnio apačia yra 6,48 m , o viršus-6,78 m . susiformavusio mineralinio povandeninio kranto šlaito aukščiausias taškas-7,46 m.Šis kranto šlaitas žemėja Rėkyvos pelkės pusėn ir vėliau pereina į sapropelį.

Ežero vandens lygis matuojamas nuo 1950m, įrengus Rėkyvos ŠE krantinėje matuoklį.Nuo jos nulinio taško altitudės buvo atlikti vandens lygio,pakrantės ir pelkių paviršiaus matavymai.
Ežero vandens lygis nuolat kito.Be abejo , tada Rėkyvos ežero vandens lygis buvo žemesnis negu dabar.Ištyrus 10 povandeninio kranto šlaito profilį ,nustatyta ,kad seniau paežerė galėjo būti 40-50m , vietomis net 60m pločio.Ežere pakilęs vanduo pradėjo stipriai ardyti durpinius krantus.Daugiausia krantai nuardyti šiaurinėje i vakarinėje dalyje.Durpinis atabradas įežerą nusitęsia net 700-800m.Durpinis atabradas prasideda 8,06m lygyje ir kyla iki 9,00m.Dėl ardymo visame ežere yra labai daug perplautų durpių.Durpinio sapropelio ežere mažėja einant iš pietų į šiaurę.Be to,tarp povandeninio atabrado ir durpinio sapropelio klodo tiek vakarinėje,tiek rytinėje dalyje susiformavusias įlomės šiaurės kryptimi žemėja ir platėja.Lengvas durpinis sapropelis daugiausia nusėda pietinėje ežero dalyje,todėl čia ežeras seklesnis ir pakrantė uždumblėjusi.
Rėkyvos ežero vandens lygio matavymo duomenys rodo jo eigą per 22 metus.Aukštas ežero vandens lygis buvo 10.87m.Didžiausia svyravimo amplitudė-58 cm.1959 metais buvo rekonstruotas Kulpės kanalas ir pastatytas reguliuojantis šliuzas be skląsčio.

Pažemėjus gruntiniam vandeniui , durpynai sparčiai slūgsta. Ežero pietinėje dalyje atlikti Rėkyvos aukštapelkės tyrimai parodė,kad jos paviršius per penkis po nusausinimo metus labai pažemėjo ir toliau slūgsta.Slūgstančias Rėkyvos aukštapelkės viršūnė,kuri buvo 16,10m lygyje ,jau atsidūrė 14,43 m aukštyje.Rėkyvos aukštapelkėje, imant sąlygiškai nuo ežero vandens horizonto,durpės gylis 4-5 m .Taigi išeksploatavus šį durpyną, vietomis susidarytų 5m aukščio ežero pakrantės juosta-slūgsanti durpių klodo siena.
Aukštapelkė daugiausia slūgsta ir prie griovių.Tai rėkyvos aukštapelkės paviršius žemėja dėl 3 veiksnių : slūgimo,mineralizacijos ir eksploatavimo.

Taip pat sparčiai slūgsta 200-400 m pločio šiaurinė ežero pakrantės juosta.Pažemėjus gamtiniam vandeniui ,slūgsta ir ežero žemapelkės.Palei Bačiūnus bei Rėkyvos ežero šiaurės vakarų kampe žemapelkių plotai jau yra 10,74m , kitur-10,77m lygyje.
Palyginus šiuos duomenis,galima teigti,kad dėl žemapelkių nuslūgimo nebeįmanoma atstatyti buvusį Rėkyvos ežero aukščiausią lygį.

Suomijos,Švedijos pelkėtyrininkai nurodo,jog vandens lygio kitimas yra pirminis pelkių nykimo veiksnys.Spartus Rėkyvos ežero durpynų sausinimas ir sausėjimas,durpių pakrančių bei aukštapelkių slūgimas ir ežero vandens lygio žemėjimas rodo,kad būtina imtis specialių šio pelkinio kompleksoapsaugos priemonių,norint racionaliau panaudoti gamtos išteklius.

Rėkyvos ežero pakrantės augalija ir gyvūnija

Augalija visame ežero plote,ypač jo pakraščiuose, labai gausi.Nendrės,meldai,švendrai ir kiti vandens augalai taip tankiai sužėlę,kad ne visur aišku,kur baigiasi pelkė ir prasideda ežeras.

Pietiniame ir vakariniame ežero krante yra pušynas su šlapių juodalksnių ir beržynų apypelkiu, pietrytiniame plyti miškas,turintis nemažai nemoralinių elementų.Aukštapelkių dideli plotai yra ne vieną kartą išdegę,ir juos dabar užima labai tankūs berželių krūmynai.Šioje teritorijoje yra Rėkyvos botaninis zoologinis daustinis,kuris formaliai yra už Šiaulių miestui priklausančios teritorijos ribų.Šiuo metu tai pušimis apaugusi sena aukštapelkė,degimų vietose užgožta jaunų berželių sąžalynų.Joje dominuojančios paukščių rūšys-miškiniai kalviukai ir kiauliukės.Retųjų paukščių rūšių,kurių buvo galima tikėtis-gervių,dieninių plešriūjų paukščių lizdų čia nenustatyta.

Apypelkėje išplitę pelkiagiriai(iki aukštapelkėslago)išlaikę visus dideliam pelkių kompleksui būdingas struktūras,rūšių sudėties bei hidrologijos bruožus.Šiuose miškuose nuo prieškario laikų išlikusi Gugovo gegūnės populiacija ,čia gausi ir retos rūšies kaimaniniolendrūno populiacija.

Iškart už aukštapelkės lago prasideda didelius plotus užimanti tiek struktūriniu požiūriu, tiek rūšių sudėtimi turtinga Lietuvoje saugoma augalų bendrija Ledo-Pinetune enipetretosum.Šioje bendrijoje gailinis pušynas tarpsta labai dažna ir gyvybinga šiaurinės rūšies avietės tekšis populiacija.

Viena iš įdomiausių ir vertingiausių teritorijų yra Rėkyvos gyvenamojo rajono pakraštyje esantys Pabalių (Rėkyvos) tvenkiniai, kurie susiformavo išeksploatavus durpyną.Jie gausiai apaugę nendrėmis,yra kelios neprieinamos salelės,pakrantėse driekiasi medžiai ir krūmai.

Rytinę ežero pakrantę užima buvę kolektyviniai sodai su kultūriniais želdiniais, šiauriniame ežero krante yra dykvietės ir krūmynai.Šioje teritorijoje yra didelė biotopų įvairovėir tai lemia gausią stuburinių gyvūnų fauną.Gamtinės aplinkos natųralumo požiūriu ir rekreacinėmis galimybėmis šis pietinis Šiaulių miesto pakraštys nėra toks vertingas ir perspektyvus,kaip Talšos-Salduvės kompleksas.

Žinduoliai

Šioje teritorijoje aptinkamos stirnos,šernai,gali užklysti briedis-stambūs,miškams būdingi kanopiniai žvėrys.Įdomu,kad Rėkyvos paežerės durpyne yra paskendęs vienas iš Lietuvos stumbryno Pašiliuose pasitraukusių stumbrų.Gyvena lapės ir usūriniai šunys.Rėkyvos miške aptikta nemažai šeškų ir kiaunių gyvybinės veiklos pėdsakų.

Paukščiai

Tiek žmogaus ūkinės veiklos transformuotas,tiek ir išlikusios natūralios aplinkos fragmentų įvairovė,dykviečių ,mažų vandens telkinių ir kultūrinių želdinių kombinacija turi įtakos paukščių rūšinei sudėčiai.Tarp įprastų,paplitusių rūšių,čia rastas ir retesnis ,arba net saugomas,įrašytas į Raudonąją knygą rūšys.Jų sąrašas ir spėjamas statusas pateikiamas1 priede.Įra įtraukti ir V.Lopetos tyrimų metu gauti duomenys apie retesnes arba saugomas rūšis,galinčias net čia perėti 1 Priede jie pažymėti *.

Nors paukščių Įvairovė apie Rėkyvos ežerą kiek mažesnė už Talšos ir Salduvės natūralų ekosistemų likučių intarpai lėmė didesnį saugomų ir retų rūšių gausumą.

Varliagyviai ir ropliai

Rėkyvos ežero apylinkėse rastos rūšys,kaip ir Talšos-Salduvės parko komplekse.Tik pietiniame Rėkyvos ežero krante stebėtas gluodenas ir paprastoji angis.Nors šios pastarosios rūšys nėra gausios ,tačiau dar sutinkamos miesto ribose,pateko į Šiaulių universiteto Gamtos didaktikos katedrą.Taip pat labai tikėtina,kad aukštapelkėse gyvena gyvaėdis driežas.

Vabzdžiai

Jie buvo gaudomi rytiniame krante esančiuose kolektyviniuose soduose ir dykvietėse šiauriniame Rėkyvos krante tarp ežero ir geležinkelio.Pagauti vabzdžiai priklausė 32 vabalų,drugių,plėviasparnių ir dvisparnių šeimoms,ir jų tarpe aptiktos visos į Raudonąją knygą įtrauktos rųšys, kurias 2000 metais pavyko pagauti Šiaulių mieste.Duomenys apie pagautų vabzdžių sistematinę priklausomybę pateikti 1 Priede.

Visi retieji vabzdžiai priklausė drugelių būriui,tiek dieniniams,tiek ir naktiniams drugiams.Drugių rūšių sąrašas pateikiamas 2Priede.

Ežero ekologinės problemos
Ežero uždumblėjimas

Pagrindinė Rėkyvos ežero ekologinė problema yra ežero dugne slūgsantys sapropelio klodai.Sapropelis(gr. Sapras-supuvęs,pelos-dumblas,purvas)-ežerinės kilmės organinė,bestruktūrunė masė,kurią sudaro žemesniųjų augalų ir gyvūnų liekanos.Spalva-įvairaus atspalvio ruda,žalsvai ruda,žalsva(dėl priemaišų sapropelis būna pilkas,juodas ir net baltos spalvos).Daugiausia sapropelio susikaupė arba kaupiasi gausiai paviršiniu vandeniu maitinamuose ežeruose.Pagrindinė jo masė yra nuo 5-6m iki 10-12 m ir net iki 25 m gylio ežero dugno plotuose.Taigi sapropelis nusėda centrinio ežero dugne.Pagal slūgsojimo sąlygas išsiskiria 2 sapropelio atmainos: slūgsanis po durpėmis ir slūgsantys ežeruose.Darbų plote 1995m išleistame Lietuvos durpynų kadastre buvo parodytas 81 įvairaus dydžio durpynas ir 43-juose buvo konstatuotas mažesnio (0,2-0,5m) ar didesnio (1-2m) storio sapropelio sluoksnis 58% tų durpynų,kur sapropelis buvo aptiktas,jis neturi ištiso išplėtinio ir ploto nesudaro , o 18 durpynų po durpėmis buvo suskaičiuoti sapropelio ištekliai 3 Priedas.Jų kiekis kito nuo 21-334 tūkst.kubinių metrų.Bendri visame plote apskaičiuoti sapropelio,esančio po durpėmis,ištekliai sudarė 2,8 mln. Kubinių metrų.

Manoma,kad Lietuvoje yra apie 500 ežerų, kuriuose gali būti pramoninių sapropelio sankaupų,tačiau šiuo metu nedidelės apimties tyrimai atlikti tik 80-yje ežerų.Pagal šių tyrimų duomenis apskaičiuoti aptikti prognoziniai sapropelio ištekliai-150 mln. Kubinių metrų.

Detalesni tyrimai susiję su ežerų išvalymo ir rekreacijos projektų ruošimu,sapropelis tirtas tik kaip žaliava laukams tręšti.Ežeruose esančio sapropelio klodo storis yra kaitus-nuo1 iki 20 ir daugiau metrų ,dažniausiai-2-3m.sapropelio aptinkama ir pelkėse(durpynuose),susidariusiose užaugus ežerams.Po durpių klodu sapropelis dažnai paplitęs lokaliai(apima tik 30 % pelkės ploto) ,jo storis vidutiniškai esti apie 2 m ,nors gali siekti ir iki 10-20m.Šiuo atvėju sapropelis sudaro sudaro kitos naudingosios iškasenos-durpių-„asla“.Siekiant išsaugoti pelkinį kraštovaizdį,kasant durpes klodo pade,paliekamas iki 0,5 m storio durpių sluoksnis,todėl sapropelio gavybos tikslingumą reikia kruopščiai įvertinti ekonominiu ir aplinkosauginiu požiūriu.

Lietuvoje 1991m sapropelis valymo darbų metu buvo eksploatuojamas 9- niuose ežeruose (bendra gavyba-50000 tonų,esant 60% drėgnumui) ,tačiau dėl bendro ekonomikos nuosmūkio dabar jo gavyba sustojusi.Sapropelis kastas žemsiurbėmis.Pulpa vamzdžiais transportuoja į filtracios laukus , kur natūraliomis sąlygomis buvo ruošiamas 55-60% drėgnumo sapropelis.Sausesnį sapropelį galima ruošti tik separuojant arba džiovinant .Sapropelis daugiausia buvo naudojamas kaip trąša,tačiau jo pritaikymo galimybės daug platesnės,ypač perdirbus termiškai arba paveikus chemiškais reagentais.Debituminizuotą sapropelį galima pritaikyti keramikos pramonėje.Sapropelio atmainos,kuriose daug azoto,fosforo,kalcio ir mikroelementų,tinka tręšti dirvožemiui.sapropelyje randamas B,C,D grupės vitaminų,karotino ir kitų maistingųjų medžiagų,todėl iš jų galima baminti kombinuotosius pašarus.Sapropelį galima naudoti purvo vonioms,statyboje kaip rišamąją ir izoliacinę medžiagą.jis gali būti plastmasių, metilo spirito,lakų,tepalų,smalos ,parafino , benzino bei kokso žaliava.

Šiuo metu Lietuvoje išžvalgyti 2 sapropelio telkimai-Paežerė ir Rėkyva.Vidutiniškai 1,4 ir 1,9m gylyje čia slūgso 4,5 ir 3,3m storio organinio ir organinio-silicinio sapropelio klodas.Organinės medžiagos kiekis dažniausiai sudaro 54-57%,o mineralinės medžiagos -43-46%.Sapropelį galima naudoti ir kaip priedą pašarų gamybai.Šiuo metu sapropelis siurbiamas tik Paežerės ežere.

Sapropelio gavyba atneštų dvigubą naudą-šalies ūkiui ir gamtai:sapropelis būtų paklausus tiek vidaus ,tiek užsienio rinkoje,o išvalyti ežerai-atgimtų.

Rėkyvos ežeras neturi ryšio su tarpsluoksniniu vandeningu horizontu,kuris Rėkyvos apylinkėse aptiktas 20-30m gylyje.Šis ežeras kasmet vis labiau dumblėja.Vietiniai gyventojai mano ,kad prie to prisidėjo ir dulkės iš eksploatuojamųjų durpynų.Specialistų nuomone,ežeras maitinasi požeminiais ir lietaus vandenimis.Dėl mažos recirkuliacijos ežeras dumblėja,tampa vis rūgštesnis.Ežero gylis vidutiniškai-tik 2 metrai,o apie 3 metrus-dumblas.Ekologijos instituto specialistė Laima Lilija Lazauskienė siūlė ežerą valyti.Bendrovė „Rėkyva“ norėtų siurbti sapropelį, ežero dumblą,ir taip valyti uždumblėjusį vamdens telkinį.Tik įmonė neturi lėšų šiam darbui ,nes reikėtų investuoti apie 3 milijonus litų.“Rėkyvos“ generalinis direktorius siūlė dalį mokesčių valstybei už gamtos išteklius skirti sapropelio gavybai.Taip pat siūloma dalį mokesčių atiduoti ir išeikvotų durpynų rekultivacijai.Sapropelio kasybos sąlygas tirtame Rėkyvos ežero plote yra itin palankios :mažas ir stabilus vandens gylis,lygūs dugno ir sapropelio klodo paviršiai,ryškios ir nepasiduodančos išsiurbimui aslos podermis,švarus, be augalijos ežero dugnas ir kt.Tačiau vandens agresyvumas(dėl padidinto laisvos angliarūšties kiekio) gali sutrumpinti kasybos mechanizmų darbo laiką.Rėkyvos ežeras kaip degraduojanti ekosistema reikalauja kuo skubesnio jo valymo.Tai rodo ne vien tik bioekologinių tyrimų rezultatai,bet ir ištirpus ledui nugaišusiais karšiais nuklota pakrantė.Šiuo metu geologiškai išžvalgytas 40 ha ežero plotas.Sapropelio kasyba atgaivintų ežerą,todėl yra skatintina.

Ežero pakrančių niokojimas

Šiauliečiai ,besilankantys ežero pakrantėse,ankščiau buvo kitokie.Tada nekildavo rankos laužyti medelių,naikinti samanų paklotą,uždegti laužą.Pasikeitus ekonominėms sąlygoms,pagausėjo ir ežero pakrantės lankytojų.Čia renkmos uogos,grybai,neatsargiai elgiamasi su ugnimi.Išdegusių plotų Rėkyvos ežero pakrantėje nebūtų,jeigu ir žvejai mėgėjai ne vien tik daklaruotų meilę gamtai,bet ir prisidėtų prie jos išsaugojimo.

Pavasarį,prasidėjus žuvų nerštui,labai pagausėja brakonierių.Jie, ieškodami geresnio priėjimo prie ežero išmina miško paklotą,numeta neužgesintą nuorūką,o tai sukelia pavojų gamtai.

Rkyvos pelkė ir jos ekologinės problemos

Bendra pelkių apžvalga

Seniausioji , dar ledynmečio laikais susiformavusi gyvūnija ir augalija išliko didžiausiose Lietuvos pelkėse.Dabar pelkės užima tik apie 5 proc. Lietuvos teritorijos,tačiau jose galima sutikti daugelį į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytų gyvūnų,aptikti beveik visus retuosius augalus.Lietuvoje liko tik apie 800 didesnių nei 50 hektarų pelkių,nors dar prieš 5 metų tikių pelkių buvo daugiau negu 1500.

Pagrindiniai uždaviniai ,dėl ko reikia saugoti pelkes,yra tokie:

1)unikalus gamtos etalonas;
2)retų ir nykstančių gyvūnų biotopas,augalų rūšių ir bendrijų ekotopas;
3)mokymo priemonė ir ekskorsijų objektai;
4)aktyvaus trumpalaikio poilsio ir turizmo vieta;
5)vertingų uogų,vaistažolių vieta;
6)gamtiniai drėgmės ir vandens reguliatoriai;
7)organinių medžiagų akumuliatoriai.

Pelkės turi ir didelę ekologinę reikšmę.Optimalus pelkių tinklas efektyviai saugo dirbamą žemę nuo erozijos.Jos per pavasario polaidį tarsi kempinė sugeria daug vandens,todėl sumažėja pavasarinė nuoplova.Pelkės palaiko pastovų gamtinio vandens lygį,dėl to sausniais metais dirva neperdžiūna.Takoskyrų pelkės- didžiuliai gėlo vandens rezervuarai.Apskritai pelkės aplinkinėse teritorijose sudaro augalams palankų mikroklimatą.Durpės-puikus absorbentas.Vieno kvadratinio metro durpių filtru,kurio storis apie 75 milimetrus,per valandą išvaloma 800 litrų vandens,prisotinto įvairių metalų-aliuminio,vario.chromo,cinko,alavo,švino.O štai užterštas radioaktyviomis medžiagomis vanduo,tekėdamas pro durpių filtrą,išsivalo iki 99 procentų.Kiminai augantys pelkėse ,puikiai sugeria radioaktyvius spindulius.Pelkės-unikalūs valymo įrenginiai.Cheminės medžiagos ,užuot patekusios iš laukų į ežerus ar upes,susimaišo su pelkių vamdeniu.Didelė dalis šarmų yra neutralizuojama,o biogeninius elementus absorbuoja augalija ir durpės.Tai akivaizdu,palyginus supamus pelkių ežerus su pelkių neturinčiais.Supami pelkių ežerai sensta labai lėtai-šimtus ir tūkstančius metų.Pelkių neturinčiose ežeruose(į juos patenka trąšų ir kitų medžiagų) intensyviai želia aukštesnieji vandens augalai,dauginasi ir auga dumbliai.Jiems yrant, suvartojama daug deguonies,dūstažuvys,kaupiasi nuosėdos.Tokie ežerai sparčiai senėja.

Pelkės švarina ir atmosferą.Dulkės juda žemesnės temperatūros pusėn,todėl nusėda pelkėse.Hektaras pelkės sugeria iki 3 tonų dulkių.Pagal mokslininkų rekomendacijas šalia miesto,kuriame gyvena 20 tūkst. Žmonių,sausinti pelkių negalima 5 km spinduliu,jei gyventojų apie 100 tūkst.-25 km spinduliu.

Ilgai vyravo nuomonė,kad pelkių tik dėl uogų saugoti nereikia.Tačiau pinigais paversta spanguolyno produkcija,gaunama per metus iš hektaro,prilygsta per tą patį laiką durpių produkcijai,pagamintai iš hektaro pelkės.

Pelkėse nemažą ir vaistingųjų augalų rūšių.Gydomųjų arbatų mišiniams arba vaistams gaminti naudojama 60 augalų rųšių šaknys,šakniastiebiai,pumpurai,žievės,lapai,žiedai bei vaisiai,iš jų 21 vaistažolių rūšys auga tik pelkėse.

Pelkėse arba prie jų ramybę randa žvėrys ir paukščiai . Beveik pusė į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytų paukščių susiję su pelkėmis.Pelkės vertingos ne tik atskiromis augalų rūšimis , bet ir šių rūšių bendrijomis.Jose auga ir daug saugomų augalų.Beje, atskiras floros ir faunos rūšis saugoti nuo išnykimo neefektyvu,reikia saugoti visą ekosistemą.

Tarptautiniu mąstu itin vertingų pelkių ir seklių vandenų apsaugą užtikrina kelios tarptautinės konvencijos,tarp kurių yra „Pelkių bei seklių vandenų(Ramsaro) konvencija“.Ši konvencija buvo pasirašyta 1971 metais Irane,Ramsaro mieste.Ją ratifikavo beveik 100 valstybių.Pagrindinis Ramsaro konvencijos tikslas-sustabdyti pelkių ir seklių vandenų mažėjimą visame pasaulyje ir užtikrinti šių vertingų gamtinių kompleksų apsaugą.Lietuva prie šios sutarties prisijugė 1993 metais,įrašydama didžiausius raistus.Tai Čepkelių,Kamanų,Niešvilės ir Žuvinto raistai.Tačiau mūsų šalyje yra ir daug kitų itin vertingų gamtinių kompleksų,atitinkančių tarptaitinės svarbos pelkinius bei sekliems vandenims taikomus kriterijus.

Rėkyvos botaninio zoologinio draustinio gamtinė aplinkos būklė

Draustinio arnitofauna

Rėkyvos aukštapelkės komplekso liekaninė dalis – 1638 hektarų monolitės pelkės 1992 metais rugsėjo 24 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos nutarimu Nr. 1-2913 buvo paskelbta botaniniu zoologiniu draustiniu,kurios teritorija 1997 metais sumažinta iki 807 hektarų.

Kartu su Rėkyvos ežeru,įvairaus natūralumo bei jau eksploatuojama ir išeksploatuota pelkė sudaro įdomų ornitologinį kompleksą,kuris nuo pat draustinio įsteigimo nebuvo tirtas.Reikia pastebėti,kad šiek tiek apie šį ežerą ir pelkę užsiminama senesnieji tyrinėtojai.Antai prof. T.Ivanauskas rašo,kad gervės 1956m. Vasarą perėjo Rėkyvos ežero pakraščiuose,o 1930m. Gegužės 24d. Tarp daugybės kitų pelkių paukščių jis aptiko griciukus ir įsitikino,kad jie čia peri.T Ivanauskas aptiko čia ir didžiausias kuolingas ir teigia,kad tai buvo bene tirščiausiai kuolingų apgyventa vieta visoje Lietuvoje.Labai gausiai tuo metu čia buvo aptinkami perkūno oželiai ,kiti tilvikai.Matyt ,T.Ivanauskas čia lankėsi labai rėtai ir neturėjo vietinių savo korespondentų,nes daugiau duomenų apie pirmosios šimtmečio pusės paukščiams Rėkyvos pelkėje bei ežere aptikti nepavyko.

Atliekant ornitofaunos tyrimus 1999 metų vasarą ir rudenį ,buvo atliekami stebėjimo bei apskaitų maršrutai Įvairiose pelkės formacijose,eksploatuoti parengtame pelkės plote bei apyežeryje.Naktiniai stebėjimai bei paukščių registracija pagal balus leido išaiškinti kai kurių dieną stebimų rūšių buvimą.Stebėjimų metu buvo registruojamos visos rūšys,kokiais nors biotiniais ryšiais susietos su šiuo gamtiniu kompleksu,nes tikrų pelkės (ypač aukštapelkės) paukščių rūšių Lietuvoje labai nedaug.Kadangi tyrimai buvo lyginami su gana natūraliose Žuvinto,Girietiškio bei dalinai nusausintoje Amalvo aukštapelkėse vykdytais tyrimais,galima daryti išvadas apie Rėkyvos pelkės,apypelkio miško bei ežero komplekso ornitologinę vertę.Rėkyvos pelkės apypelkio miškai drėgni,kai kur vyrauja liekaminiai raistai,aukštesnėse vietose gausu įvairaus amžiaus kirtaviečių ,užaugančių ąžuoliukais bei uosiais ir lazdynais.Pelkės pakraščiuose gausu eglynų,Sausringą 1999 metų vasarą drėgni apypelkio miškaivisiškai išdžiuvo,kas turėjo įtakos vietinėms laikinoms ornitofaunos transformacijoms.Toliau nuo pelkės,prie Vilkurių kaimo ir kultūrinių pievų,vyrauja minkštieji lapuočiai.

Aukštapelkės, sudarančios bene didžiausią ir šių tyrimų atžvilgiu svarbiausią šio komplekso dalį , yra gana savitas.Jas išvagoję magistraliniai grioviai (šiuo metu jau daug kur išsekę,tačiau pavasarį vandeningi) atliko žymų sausinamą poveikį,ir pelkėje prasidėjus mineralizacijai,išnyko plynės.Plynių vietoje ėmė augti pušys,kurios dabar sudaro žymiai pakitusius pelkinių pušų medynus vaivorų,gailių bei tekšių pomiškiu.Atvirose vietose vyrauja beržai.Prie Vilkurių kepurės ištyškėja buvusių plynių liekanos ,kurios intensyviai nyksta ir virsta atrofavusios pelkės mišku.

Įpatingą vietą aukštapelkėje užima išdegę ir jau atželiantys plotai.Aukščiausioje pelkės vietoje išdagos yra mažiau natūralizavųsi, jose tik pažemėje žaliuoja reti medžiai, tačiau prie lapuočių miško išdagos labai aktyviai užžėlia berželiais.Kai kur ugnis sunaikinusi visą paviršinį kimininį sluoksnį,tad degraduojantis durpių klodas užauga netipiška žoline augmenija-gauromečiais,nendrėmis,dagiais bei patvorinėmis vyniuoklėmis.

Eksploatuoti ruošiama pelkės dalis yra praktiškai praradusi savo vertę ,nes šiame biotope tikrosios aukštapelkės rūšys gali nusileisti tik atsitiktinai ar poilsiui tinkančioje vietoje.Maisto čia mažai,perėjimui pastoviai keičiamos sąlygos taip pat nėra tinkamos.

Ornitofaunos tyrimų metodika

Aukštapelkės ,žemapelkės bei miško ekosistemų ornitofaunos tyrimai buvo atliekami pagal adaptuotas metodikas.Visi stebėjimai atlikti maršrutiniu metodu,atviroje aukštapelkėje,taip pat išdagose,registruojant matytus ir girdėtus paukščius po 50 metrų į šalį nuo nustatyto maršruto.Nusausėjusiuose aukštapelkės dalyse, kuriose vyrauja gana tankios pušys ,taip pat išdegusioje dalyje su žymiu beržų prieaugiu ,šis atstumas buvo po 25 metrus į kiekvieną pusę.Miške buvo išlaikomi tie patys kaip ir minėtoje pušynais užaugančioje pelkės dalyje plotai.

Atliekant stebėjimo maršrutus,paukščių skaičius bei būklė buvo įvertinama kas 100 metrų.Atviroje pelkėje tai sudarė 1 hektarą,kituose vertintuose biotopuose-0,5 hakaro.Vienos dienos maršrute per įvairius Rėkyvos botaninio zoologinio draustinio biotopus buvo įvertinama iki 100 hektarų ploto , papildomi stebėjimai (registruojant tik rūšis , o ne jų tankumą) apėmė maždaug dar 75-10 hektarų.Kadangi nebuvo specialios užduoties,nebuvo ieškoma paukščių lizdų .Tačiau,sprendžiant pagal teritorinę elgseną,galima įvertinti perinčių porų skaičių, taip pat visų biotopų reikšmę atskirais paukščių veisimosi periodais.

Iki šiol Rėkyvos aukštapelkę su žemapelkės fragmentais bei apypelkio miškais galima vertinti kaip gana natūraliai besivystantį ornitologinį kompleksą.Biotopų kitimas buvo vienintelis reiškinys,daręs įtaką ornitofaunai,kuri gyveno be kokių nors biotechninių ar specialių apsaugos priemonių.Dabar sunku įvertinti,kaip būtų pakitęs ornitokompleksas,jeigu jame būtų iškelti dirbtiniai lizdai plėšriesiems paukščiams bei juodiesiems gandrams,taip pat inkilai,tačiau tokiu atveju sunku būtų kalbėti apie maksimaliai nepaveiktas kitimo tendencijas.

Apypelkio drėgnų miškų ornitofauna

Rėkyvos apypelkėje esančių drėgnų miškų ornitofaunos sąstatas kinta priklausomai nuo sezonų, tokį kitimą sąlygoja vandens lygis,lapuočių medžių sužaliavimas ir vabzdžialesiams paukščiams svarbių maisto objektų gausos dinamika.Pavasariniam vandens paukščių bei tilvikų migravimui šie miškai nėra svarbūs.Juose gausios tik didžiosios antys,iš tilvikų-slankos.Brastiniai tilvikai gana reti,nors biotopai jiems tinkami-iš viso rasta tik viena potenciali lizdinė teritorija apie 0,8 km nuo Vilkurių kaimo.Labai gausi šiuose miškuose jerubė,vasarą 1 kilometre maršruto buvo suskaičiuojama iki 3-4 paukščių.Foninės drėgnų eglynų rūšys-liepsnelė ir juodasis strazdas.Aukštesnėse vietose esančių kirtaviečių faunai pavasarį būdingi miškiniai kalviukai,vasaros pradžioje šis sąstatas pasipildo dėvynbalsėmis (ypač rudąja bei juodgalve),paprastosiomis medšarkėmis,raudongalve sniegena.Įprastas šio komplekso rūšys-kikilis,miškinis kalviukas,didžioji zylė,kai kur-varnėnas.

Drėgnų miškų ornitofaunos rūšys maitinasi perėjimo teritorijose ar skrenda į pamiškes,aukštapelkėje jie nesilanko,tad ryšių su ja praktiškai neturi.

Aukštapelkės ornitofauna

Aukštapelkėje be plynių neteko aptikti būdingų rūšių-dirvinio sėjiko,tikučio,pempės bei didžiosios kuolingos.Kadangi nėra išlikę ankstesnių šimtmečio pirmosios pusės tyrimų rezultatų,sunku pasakyti,ar šioje pelkėje tos rūšys apskritai gyveno.Dabar aukštapelkės natūraliąją dalį galima suskirstyti į kelias facijas.

Visų pirma,tai prie magistralinių kelių esančios žemesnių medžių(išimtinai pušų) juostas,kurių plotis iki 60-80 metrų ir ilgis kai kur-1-1,2 km.Čia rasta perint geltonasis startas,mickiniai kalviukai.Neperėjo paprastosios medšarkės ,nors maistą čia rinkdavo.Keletą kartų pabaidytos virbės,tačiau ir jos čia galėjo tik maitintis.

Žinoma,kad už šios juostos yra gana netaisiklingos konfiguracijos džiustančios pelkės pušynai su reta beržų priemaiša.Čia perint rasti kikiliai(1-1;2 poros viename hektare), mickiniai kalviukai . Rastas tuščias karvelio keršulio,kėkšto lizdas.antroje rugpjūčio pusėje šiuose medynuose laikėsi kikilių pulkeliai,taip pat stebėti nykštukai,didžiosios ir pilkosios zylės,biekučiai ,didieji margieji geniai,rastos juodosios meletos maitinimosi žymės.

Atviroje pelkėje,kurioje plyti viržiais apaugę kimininiai kupstai,pušų bei beržų tankumas yra per didelis,buvo aptiktos paprastosios medšarkės,miškiniai ir pieviniai kalviukai,geltonosios startos ,ankstyvosios pečialindos.Nerasta perint ir išvis nestebėtos geltonosios kielės ir kiauliukės,būdingos kitų didelių pelkių panašiems biotopams.Ši pelkė ,matyt, nėra besišeriančių gervių priebėga,nes aukštapelkėje ir jos pakraščiuose jų aptikti nepavyko.

Buvusiose plynėse kai galima rasti atviro vandens plotelius,kurie vasarą išdžiūsta,ir kurių dugne galima rasti įvairių gyvūnų pėdsakus.Taip aptikti šernų ,stirnų , vilkų ir lapių pėdsakai.,bet nė karto-juodojo gandro ar gervės.Aukštapelkėn maitintis atskrenda kikiliai, medšarkės,kregždės ,tačiau šioje pelkėje mitybinė bazė yra gana skudi.Antrą vertus,pagal kitų Lietuvos pelkių ornitofaunos tyrimus galima daryti išvadas,kad dėl padidinto sausringumo ši pelkė mitybiniu atžvilgiu gali būti svarbi daub trumpesnį laikotarpį.

Nors pačioje aukštapelkėje nerasta jokių plėšriųjų paukščių lizdų,tačiau daugkartinių stebėjimų pagrindu galima teigti,kad čia maitintis atskrenda vakariniai suopiai ,paukštavanagiai,nendrinės lingės,Rugpjūčio antroje dekadoje pelkėje rasta naminės pelėdos.Perėti šiai rūšiai čia sąlygų nėra,tačiau paukščiai neabejotinai maitinasi aukštapelkėse,paežerės žolių bei išdagų sandūroje gyvenančią gausia graužikų populiacija.

Aukštapelkėje gyvena gyvibinga tetervinų populiacija-bendras paukščių skaičius siekia 25-30,tačiau paprastai jie stebimi pulkeliais po 2-5.Pagal balsus buvo nustatyta,kad pelkės pakraščiuose galėjo perėti 2 poros gervių,tačiau tiksliai perėjimo vietas nustatyti trukdė gana vėlus tyrimo atlikimo laikas(birželio pabaiga-rugpjūtis).

Žemapelkės ir pereinamojo tipo pelkės, jų fragmentai

Žemapelkės fragmentai Rėkyvos pelkėje yra per maži reprezentuoti atskirą biotopą.Tačiau pietineje pelkės dalyje susiformavę nendrynai su paparčių ir viksvų kupstais yra gera stacija pelkės rūšims.

Čia perint aptiktos nendrinės startos,ežerinės ir karklinės nendrinukės.Nors vasarą šie nendrynai yta gana sausi,tačiau girdėti ilgasparnių vištelių balsai,jos čia neabejotinai peri.Antroje vasaros pusėje nendrynuose aptikta remezų vada.Per žemapelkę nutysusio užaugusio griovio šlaituose visą vasarą stebėti lioliai.Čia pat perėjo juodgalvės,rudosios ir pilkosios devynbalsės,ankstyvosios pečialindės,liepsnelės.Įpatingai mėgsta griovio pakraščius paprastosios medšarkės,kurių 1,2 km atkarpoje rasta perinčios 2 poros.

Prie Tilžės upės teko pastoviai stebėti brastinius tilvikus bei didžiasias antis,kurie čia atskrenda tik maitintis.

Apyežeryje vyraujanti žolinė augmenija yra patraukli kai kurioms žvirblinių rūšims,tačiau čia peri tik miškiniai kalviukai,raudongalvės sniegenos bei kiuliukės ir geltonosios startos.Erozijos ardomi ežero krantai traukia namažai baltųjų kielių.Sekliuose pakraščiuose pastoviai stebimi pilkieji garniai,ežere stebimi rudagalviai bei paprastieji kirai,upinės žuvėdros.Kadangi ežeras žuvingas , o jo vanduo labai dažnai drumztas,paukščiams čia nesunku rasti maisto.Ančių ežere(bent pelkei artimuose pakraščiuose) mažai,stebimos retos didžiosios ,rudgalvės kryklės ir klykuolės.Nors virš pelkės buvo stebimos praskrendančios nendrinės lingės,tačiau jų perėjimą patvirtinančių duomenų nėra.

Išdegusių plotų (išdagų) ornitofauna

Paskutinis didelis gaisras pelkės centrinę dalį nusiaubė 1993 metais.Kai kur dar tebestovi šiekt tiek veliau po gaisro žuvusios pušelės,daugelyje vietų dar nespėjo ataugti reti viržių kereliai.Didžiojoje išdagų dalyje dar tik pradeda augti beržai.Jų daugiau ir tankiau auga netoli ežero bei pagal užaugusį magistralinį griovį.Pagal savo dabartinę būseną išdagos labiausiai primena plynę,tačiau čia peri tik kai kurios paukščių rūšys.Išdagose su ekstensyviai ataugančiais beržais peri dirviniai vieversiai,miškiniai ir pieviniai kalviukai.Kaip netipiškas paukštis stebėtas kikilis.Išdagose,kur beržai yra tankūs ir siekia apie 2 metrų aukštį,peri juodieji strazdai (tai lėmė užžėlusio griovio artumas),geltonosios startos ir pilkosios bei ankstyvosios pečialindos.

Išdagos kitapus griovio link Tilžės yra apaugę aukšta žoline augalija,iš kurios styro apdegę medžių kamienai ar kelmai.Čia dažnai stebėtos liepsnelės,keretaitės bei paprastosios medšarkės.

Eksploatuoti ruošiamas pelkės plotas

Praktiškai šie sunaikintos pelkės plotai nereprazentuoja pačios pelkės.Juose peri tik pempės,kurių pulkeliai čia apsistoja ir migracijų metu.Keletą katų šiuose plotuose matyti varnėnų pulkeliai,nusileidę rudagalviai kirai bei varniniai paukščiai(krankliai,kovai),taip pat pelkėje garniai.Pastoviai stebimi dirviniai vieversiai ir baltosios kielės.Matyt tik šios 2 rūšys čia tikrai peri.

Eksploatuojamas pelkės plotas

Labiausiai jis mėgiamas praskrendančių pempių,rudagalvių kirų,varninių paukščių.Čia peri baltosios kielės bei urvinės kragždės.Pastarųjų kolonijos nedidelės,gana dažnai jų perėjimas baigiasi nesėkmingai,nes urveliai užgriūva ar užgriaunami technikais.

Rėkyvos botaninio zoologinio draustinio vertė

Rėkyvos botaninio zoologinio draustinio vertę sunku lyginti su kitų regionų panašiais kompleksais,nes lemiamą reikšmę šiame procese turi ne tik praktinė vertė ,bet ir svarba regione.Kaip tik šis veiksnys Rėkyvai yra svarbiausias.Regione tai praktiškai vienintelė tokio dydžio pelkė su palyginti nedaug pažeistu hidrologiniu režimu.Kitos didžiosios regiono pelkės(ypač Tyruliai) yra visiškai sunaikintos.

Rėkyvos pelkės ir miško kompleksas reprezentuoja šį regioną ir išsaugo savitą ornitologinį sąstatą.

Ornitologiniu požiūriu pelkė neabejotinai vertinga ir verta apsaugos.

Aukštapekės antomofauna

Vabzdžiai-viena gausiausių gyvūnų grupių,užima beveik visas ekologines nišas.Antra vertus,jie vieni pirmūjų reaguoja į antropogeninių faktorių įtaką.Ypač jautriai reaguoja stenobiontinės rūšys, susietos mitybiniais ryšiais ,kitais ekologiniais parametrais su labai specifinėmis buveinėmis.Šiuo požiūriu vabzdžių tyrimai leidžia įvertinti apibrėžtos teritorijos būklę ir nusakyti galimas ekologinės pusiausvyros pažeidimo priežastis.Todėl atliekant Rėkyvos tyrimus kaip vieną iš svarbių gamtinių indikatorių buvo remtasi vabzdžių tyrimais.

Rėkyvos apylinkėse dominuoja euribiontinės rūšys,kurios sudaro foną visose biocenozėse.Eilė rastų rūšių sutinkamos tik keliose vietose prie Rėkyvos ir sodo šios vietos specifiškumą ir svarbą.Entomologiniu požiūriu Rėkyvos apylinkės yra svarbios kaip retų entomofaunos elementų buveinės bei vienintelės kai kurių vabzdžių radvietės Lietuvoje.

Atlikti vabzdžių lyginamieji tyrimai parodė,kad Rėkyva pasižymi didele vabzdžių įvairove,kurių keliolika yra retos,o dar kelios žinomos tik šiose apylinkėse.Rasti 3 rūšių drugių vikšrai gyvenantys lapų vidiniuose audiniuose . Jie tiksliai identifikuoti bus tik pavasarį,kada išsiris iš lėliukių,bet literatūriniai duomenys rodo,kad bet kuri išauginta rūšis bus nauja Lietuvos faunai.

Atlikti entomofaunos tyrimai visame Šiaulių rajone rodo,kad Rėkyvos apylinkių specifiškumas ryškus savo aukštapelkės elementais.Savo entomofauną Rėkyva užima išskirtinę vietą Šiaulių rajone kaip vienintelė turinti tokį vabzdžių rinkinį.

Atsižvelgiant į biotopų įvairovę,tyrimai buvo vykdomi visuose pagrindiniuose biotopuose,didžiausią dėmesį kreipiant į aukštapelkei būdingą kompleksą.Buvo tyriami draustinio drugiai,stebint juos ir gaudant tiek dieną , tiek naktį.

Draustinio drugiai pradėti tirti tik birželio pabaigoje,tai neberadome pavasariui būdingų rūšių,kurios čia buvo rastos ankstyvesniuose tyrimuose.

Gaudant drugius su šviesa pačiose aukštapelkėse rasta 74 drugių rūšys. Iš vabzdžių drugiai geriausias ekologinės būklės indikatorius.Nors drugiai buvo tirti sąliginai trumpą laikotarpį.tačiau galima daryti kai kurias išvadas.

Faunistinis telmologinio draustinio kompleksas gerokai nukentėjęs nuo durpyno sausinimo darbų bei aukštapelkės išdeginimo .Vis tiek beny dar mažiau paliestoje aukštapelkės dalyje išliko Vidurio lygumos aukštapelkėms būdinga rūšinė sudėtis.Kai kurios retesnės rūšys,draustinyje yra prie išnykimo ribos.Tai liečia saugotinas rūšis.

Reikia pažymėti ,kad Rėkyvos botaninis zoologinis draustinis vertingas ne tik atskiromis rūšimis ,bet ir visu faunistiniu kompleksu.

Jeigu bus leista aukštapelkei atsigauti,tos rūšys,kurios dar draustinyje retai besutinkamos,atsigaus ir pagausės.

Rėkyvos botaninio zoologinio draustinio augalija

Pelkių susidarymui svarbiausias veiksnys yra augalai.Drėgmės perteklius,klimatas,reljefas,hidrogeologinė sandara,dirvožemis tiktai sudaro sąlygas pelkėdarai pasireikšti,tuo tarpu augmenija betarpiškai vykdo pelkėjimo procesą.Pelkių susidarymas Lietuvoje dažniausiai vyksta užpelkėjant ežerams.Vandens baseinai niekados neuždurpėtų,jei juose neįsikurtų augalai.Vandens augalai auga tam tikrose vandens telkinių zonose,priklausomai nuo gylio Pakrantėse auga įvairios viksvosvėdrynai ir kt. Iš krūmų iš medžių krantuose auga juodalksniai,baltalksniai,trapusis ir krantinis gluosniai ir kt.Toliau auga nendrės ,ežeriniai meldai,siauralapiai švendrai,baliniai asiūkliai ir kt.Šio zonos bendrijas dažniausiai sudaro vienos ar kelios rūšys augalų sąžalynai(nendrynai ,švendrynai ).Už nendrių-meldų juostos,einant gilyn ,prasideda plūdurlapių augalų juosta.Čia vyrauja paprastosios lūgnės,mažažiedės vandens lelijos, plūduriuojančios plųdės.Už šios juostos sekančią sudaro pasinėrę augalai,į vandens paviršių iškeliantys tik žiedynus.Vyraujantys šios zonos augalai yra plūdės.Už plūdžių juostos auga jau visiškai pasinėrę vandenyje ir sudarantys povandeninius sąžalynus augalai:maurabragiai ,menturdumbliai bei vandens samanos.Visose augalų juostuose ilgainiui susikaupia daug organinių nuosėdų,mažėja gylis,ir tuo būdu augalijos juostos plečiasi vis toliau į ežero gilumą, pakraštinėmis juostom užimant giliau augusių juostų vietas , o šioms užimant platesniu profendalės barus.Taip augalų juostos pamažu slenka į ežero vidurį , ir vandens telkiniai pamažu užauga.Nugulant vis daugiau vandens augalų liekanų į seklų ežerą,prasideda durpėdaros procesas.Šis procesas baigiasi tuo ,kad ežeras virsta pelke.Tokio pobūdžio pelkėjimas būdingas ir mūsų tirtam Rėkyvos pelkiniam kompleksui.Susidaręs pelkėjimo židinys pamažu plečiasi ir apima aplinkinius žemus sausumos plotus.Supelkėjusiose plotuose iš durpojų klostosi durpių sluoksniai , kuriems kintant,keičiasi augalų mitybos sąlygos,tuo pačiu kinta ir pelkės augmenijos pobūdis.Kiekviena augalų bendrija pasižymi tam tikra floristine sudėtimi,sav ita struktūra, auga tik jai būdinguose ir gana siaurai apibrėžtų ekologinių sąlygų auginvietėse.Todėl pelkinių augalų bendrijų kaita parodo pelkės ekosistemų kitimus – vystymąsį arba degradacija.

Rėkyvos pelkinio komplekso augmenijos formavimasis

Rėkyvos pelkinio komplekso augmenija,kaip ir visa Rytų Žemaičių plynaukštės teritorijos augalinė danga ,pradėjo vystytis poledynmetyje,kai Žemaičių aukštuma išsivadavo iš ledo.Telškiantis prieledyninis baseinas atsirado prieš 12-14 tūkstančių metų.Rėkyvos ežeras praeityje buvo daug didesnis,tačiau vandens lygis buvo žemesnis.Jo apylinkėse augalijai vystytis sąlygos iš pradžių buvo sunkios.Žemę kaustė stiprus įšalas, žememuose aplink Žemaičių aukštumą dar buvo ledyno liekanų.Tais laikais čia augo kerpių,samanų.Ledynui galutinai ištirpus,apyežeryje susiformavo miškatundrės augalija.Augo beržai,kur ne kur nedidelės pušaitės,viksvynai, žemaūgiai krūmokšniai,Ežero pakrantėse ir apyežerio pažemėjimuose žėlė samanos ,ypač kiminai.Preborialyje,maždaug prieš 8,8-10,5 tūkstančius metų,klimatas atšilo.Pradėjo augti vešlesnė augmenija.Pakrantėse subujojo beržynai ir žoliniai pušynai,ežere įsikūrė vandens augalai.Tada ir prasidėjo Rėkyvos ežero pelkėjimas.Prieš 6,8-8,8 tūkstančius metų klimatui dar labiau pašiltėjus,ežero ir apyežerio augmenija suklesyėjo.Suvešėjo beržynai,aukštesnėse vietose susiformavo pušynai su lazdynais.Susiformavo žolinė danga,kurioje vyrvo ne tik viksviniai,bet ir varpiniai augalai.

Prieš 4,0-6,8 tūkstantmečius klimatui ne tik atšilus,bet ir padrėgnėjus,atsirado plačialapių ir juodalksnių miškų.Žolinėje dangoje įsivyrauja nemoralinės rūšys.Nors tuo laikotarpiu dėl drėgmės pertekliaus pakilo ežero vandens lygis,tačiau dėl intensyvaus vandens augalų augimo suintensivėjo pakrančių užpelkėjimas.Drėgname klimate suintensuvėjo ir dirvožemių išplovimas.todėl augimvietės skurdo ir apyežerėje pradėjo plisti eglynai.Prieš 4 tūkstančius metų pasausėjus klimatui ir nukritus vandens lygiui ,pelke virto dalis senojo Rėkyvos ežero.

Natūraliam pelkės augalijos vystimuisi sutrukdė žmogaus veikla.1871 m. Per Pabalių aukštapelkės vidurį buvo nutiestas Radviliškio –Šiaulių geležinkelis.1922 m. Pradėtas sausinti ir eksploatuoti Piktmiškio,o vėliau ir Karpiškių pelkės.1964 m. Pradėta eksploatuoti Rėkyvos žemapelkė.

Aukštapelkės augalų bendrijos

Vertingiausios šioje teritorijoje aukštapelkių bendrijos buvo aptiktos centrinėje draustinio dalyje.Nežiūrint to ,kad pelkė apsausėjusi ir trypiama,augalų bendrijos gana natūralios.

Tai viena labiausiai paplitusių aukštapelkių bendrijų.Jų gausu draustinio centrinėje dalyje,nedidelius plotus jos užima draustinio šiaurėje,Rėkyvos ežero vakariniame pakjraštyje.Šios asociacijos bendrijos būdingos visoms Lietuvos aukštapelkėms,kartais jos užima didelius plotus.Tirtų Rėkyvos pelkių komplekso Ledo-Pinetum asociacijos bendrijų medynus sudarė įvairių ekologinių formų paprastosios pušys.Medyno projekcinis padengimas30-40%.

Aukštapelkių asociacijoms priskirtinos ir bendrijos,esančios netoli ŠV ir PV Rėkyvos ežero pakrančių,tačiau jos įvairiu laiku yra pažeistos gaisrų.Naujausia gaisravietė yra draustinio šiaurinėje dalyje ir iš augalinės dangos likučių galima spėti,kad čia augta bendrijų,artimų Ledo-Pinetum asociacijai.Senesnės gaisravietės plyti ties šiaurrytiniu Rėkyvos ežero galu.Po gaisrų čia susiformavo pakaitinės fitocenozės.Degimo žymės krūmokšnių,žolių ir samanų dangoje jau nebematomos.Apie gaisrus byloja stūksantys negyvi apdegę pušų kamienai ir šaknų išsidėstymo lygyje slūgsančios durpės.

Miškai

Tirtoje teritorijoje išsiskyrė lapuočių,mišrūs ir spygliuočių miškai,supantys aukštapelkę.Charakteringiausios aukštapelkinių beržynų bendrijos plyti draustinio pietrytinėje dalyje.Tai nemažas šlapio beržyno plotas,gerokai apsausėjęs sausringą vasarą.

Spygliuočių miškų bendrijos aptinkamos pelkių komplekso viduryje ,tarp buvusių Lieporių ir Aukštelkės aukštapelkių.Bendrijos įsikūrusios tarp lapuotynų ir pušyno.Žolinė danga gana reta,dengia apie 30%.

Mišrių miškų bendrijos,apsupanęčios aukštapelkes iš vakarinio krašto,priskiriamos Betulo pubescentis-Picutum asociacijai.Tai drėgni beržynai,kurių medynuose auga juodalksniai,baltalksniai,pasitaiko pavienių eglių,drebulių.Ardo projekcinis padengimas-50%.Pomiškis retas,jo projekcinis padengimas-20%.

Rėkyvos pelkinio komplekso flora

Inventorizuojant teritorijos florą užregistruota 311 rūšių.Tai apie ketvirtadalį floros rūšių.Šių rūšių augalai buvo registruojami ne tik tirtose bendrijose,bet ir visoje teritorijoje,visose aptiktose augimvietėse;pakėlėse, kanaluose, todėl užregistruotos rūšys menkai atspindi floristinius savitumus.Tyrimo metu neaptikta Luetuvos Raudonosios knygos rūšių augalų,nors nemažai jų tinkamų augimviečių.Matyt ,klimato ypatumai buvo nepalankūs pasireikšti šiems retiems pelkių augalams.

Rėkyvos pelkės ekologinės problemos

1992 metais peržiūrint Lietuvos saugomų teritorijų tinklą,buvo pakeistos Rėkyvos botaninio zoologinio draustinio ribos.Draustinis prasiplėtė iki 1985,5 ha ir apėmė didžiąją dalį užpelkėjusios Rėkyvos ežero pakrantės.Paaiškėjo,kad trečdalis praplėsto ploto užima AB“Rėkyva“ eksploatuojami durpynai.Per tuos metus Šiaulių regiono aplinkos apsaugos darbuotojai taip ir „ nepastebėjo“ , kad draustinio teritorijoje dešimtyje hektarų traktoriai į didžiulius kalnus stumdo durpes ir vyksta pramoninis eksploatavymas,kuris nieko neturi bendro su augalijos ir gyvūnijos apsauga.1997 metais tikslinant draustinių sąrašą,eksploatuojamas Karpiškių draustinis buvo išimtas ir Rėkyvos botaninis zoologinis draustinis sumažėjo daugiau nei perpus iki 793 ha.

1998 metais vyko įtemptos diskusijos apie esamą draustinio būklę,abejota,ar reikalinga tokia saugoma teritorija,jei joje nuolat vyksta gaisrai,žmonės nevengia ilsėtis,žvejoti,uogauti,svarstyta,ar kas nors vertinga,saugotina yra šiame plote.Kalbėta apie Rėkyvos ežero spartų dumblėjimą jį gelbėti.Svarstyta,kaip rekultivuoti jau baigtas eksploatuoti durpyno vietas(spanguolynų,kitokių uogienojųveisimas). Taigi šioje diskusijoje buvo paliestos visos Rėkyvos pelkės ekologinės problemos.

Visų pirma,abejonių nuo pat draustinio paskelbimo kėlė teritorija į kurią buvo įtraukta ir natūrali,eksploatuojama ir išeksploatuota pelkė ,t.y. ir saugotina vertinga vietovė ,ir intensyviai dirbamas durpynas,nors pagal LR saugomų teritorijų įstatymą draustinyje draudžiama eksploatuoti naudingąsias iškasenas(šiuo atveju durpes).

Antra,šiame pelkės komplekte nuo pat draustinio įsteigimo nebuvo atlikta jokių biologinės įvairovės tyrimų,leidžiančių abejojantiems įrodyti draustinio būtinumą ir svarbą.

Trečia, iki šiol neparengti draustinio norminiai aktai-specialusis tvarkymo planas ir nuostatai,kuriuose aiškiai būtų reglamentuota vienintelė draustinio funkcija-išsaugoti Rėkyvos apyežerio pelkinį kompleksą su būdingą augalija ir gyvūnija.Beje,pagal saugomų teritorijų įstatymą atskirose draustinio ribose gali būti naudojamos skirtingos tvarkymo priemonės,nustatytas papildomas individualus apsaugos ir naudojimo režimas

Rėkyvos botaniniame zoologiniame draustinyje nuolat kyla gaisrai. Apie gaisrus byloja stūksantys negyvi apdegę pušų kamienai.Durpynų gaisrainusiaubia daugelį Lietuvos pelkių.Stacionariniai stebėjimai leidžia manyti, degimų bendrijos yra pakankamai stabilios ir išsilaiko apie 30-50 metų.kylant gaisrams,nusiaubiama visa draustinio augmenija,nebeperi paukščiai,nes lieka tik išdegusios plynės.Tačiau tokia teritorija yra reikalinga,nes ją negalime atiduoti AB „ Rėkyvai“.Tuomet draustinis pavirs verslo zona,bus eksploatuojami durpynai.Negalima prarasti vietų,kur dar yra svarbi paukščių ir augalų įvairovė.

Požeminio vandens monitoringas Rėkyvos durpių telkinyje

AB „Rėkyva“ 1997 m.pradėjo nuolatinius gruntinio vandens hidrogeologinius tyrimus ir stebėjimus ruošė tarp Rėkyvos ežero ir durpių gavybos laukų.Svarbiausias projaktuojamų gruntinio vandens monitoringo darbų tikslas yra durpių kasybos ir lydinčio ją,gruntinio horizonto sausinimo įtakos,Rėkyvos ežero vandens balansui įvertinimas ir prognozė.

Gruntinis vandeningas horizontas yra durpių sluoksnyje.Durpės sudaro ne tik apyežerę,bet išplitę po visu ežeru.Durpių klodas slūgso tiesiogiai virš moreninio priemolio.Jų storis pietinėje ežero puseje viršija 8m.

Šiuo metu Lietuvos geologijos tarnyba,atlikdama savo planinius darbus ,yra įrengusi pietinėje Rėkyvos ežero pusėje 2 stebimųjų gręžinių skersainius,kertančius visą apsauginę ežero zoną.Projektuojamam monitoringui geriausiai tinka rytinis skersainis,kuris prasidėjęs prie rėkyvos ežero,atsiremia į šiaurinį durpių karjero bortą.skersainyje yra 2 arba 7 stebimieji gręžiniai.Šis stebimųjų gręžinių skersainis buvo suplanuotas ir kitiems tikslams.Todėl pritaikant jį projektuojamam monitoringui,yra būtinas jo papildymas.Papildyti skersainį būtina 2 stebimaisias brėžiniais.

Stacionariniai režiminiai stebėjimai susideda iš2-jų dalių:

-gruntinio vandens lygių matavimų.

-drenažinio vandens debito matavimų.

-rėkyvos ežero lygio matavimai.

Problemų apibendrinimas

Rėkyvos ežeras,pelkė ir durpynas-tai vienas gamtinis kompleksas,todėl kyla tos pačios ekologinės problemos.Didžiausia problema yra miško ir durpyno gaisrai.Jie atneša nemažus nuostolius visai gamtiniai įvairoviai.Labai sursta gamta,užteršiamas oras,kuriuo mes kvepuojame.Kai palieka tokia juoda išdegusi plynė,nesinori net augalui augti ar gyvūnams apsistoti.

Kita svarbi ekologinė problema yra rėkyvos ežero dugne slūgsantis dumblas-sapropelis.Kasmet ežeras vis labiau dumblėja,Jis maitinasi požeminiais ir lietaus vandenimis.Dėl mažos recirkuliacijos ežeras dumblėja,tampa vis rūgštesnis.Rėkyvos ežeras kaip degraduojanti ekosistema reikalauja kuo skubesnio jo valymo .Tai turėtų susirūpinti ir pati vyriausybė.Labai stipriai gaisrų yra nuniokota šiaurinė Rėkyvos ežero pakrantė . Išdegusių plotų nebūtų jeigu žvejai mėgėjai labiau saugotų miško paklotą,nenumestų neužgesintų nuorukų.

Išvados

1.Rėkyvos botaninio zoologinio draustinio gamtiniam kompleksui išsaugoti bei jame gyvenančių rūšių būklei palaikyti būtinos specialiosios gamtosauginės priemonės.

2.Išeksploatuotus pelkės plotus,rekomenduojama naudoti retųjų augalų,gyvūnų biotopams sukurti.

3.Paruošti sapropelio siurbimo projektą.

4.Reikalingi išsamesni ežero pelkėjimo tyrimai.

5.Sugriežtinti sąlygas Rėkyvos ežero lankytojams,kad išvengti gaisrų ir augalų bendrijų degradacijos.

Turinys

Santrauka
Turinys
Įvadas
Rėkyvos ežero ekologinės problemos
Rėkyvos ežero monitoringas
Rėkyvos ežero pelkinio komplekso raida
Rėkyvos ežero pakrantės augalija ir gyvūnija
Ežero uždumblėjimas
Pakrančių niokojimas
Bendra pelkių apžvalga
Draustinio ornitofauna
Žemapelkės ir pereinamojo tipo pelkės,jų fragmentai
Aukštapelkės antomofauna
Augalija
Ežero ekologinės problemos
Požeminio vandens monitoringas durpių telkinyje
Problemų apibendrinimas
Išvados
Literatūra
Priedai

Literatūra

1.T. Bumblauskis“Rytų Žemaičių plynaukštės takaskyrinio kraštovaizdžio optimizavimas“.,Vilnius,1983
2.M .Kabailienė „Lietuvos kolocinas“ .,V. „Mokslas“ , 1990
3.Mūsų gamta 1997 Nr.2 , K.Vyšniauskas
4.Požeminio vandens monitoringo Šiaulių rajono Rėkyvos durpių telkinyje programa .,Vilnius
5.Rėkyvos botaninio zoologinio draustinio gamtinės aplinkos būklės įvertinimas., V. Lietuvos idrobiologų draugija.
6.Šiaulių kraštas 1998 08 13.
7.Šiaulių miesto gyvūnijos įvairovės tyrimai ataskaita., Šiauliai,2000.
8.Šiaulių naujienos 1998 07 11
9.Šiaulių naujienos 1998 0813
10.Šiaulių naujienos 1998 0813
11.Verslo žinios 2001 05 03
12.Žalioji Lietuva 1998 Nr.6

Leave a Comment