Europos Sąjungos teisės sistema

TURINYS

I. Europos Sąjungos teisės sistema..............................3
1.1 Pirminė teisė..............................3
1.2 Antrinė teisė..............................6

1.3 Veiksmingumo principas..............................8
2. Valstybių narių atsakomybė už ES teisės pažeidimus........................9
3. Bendrieji teisės principai..............................10
3.1 Europos sąjungos teisė: pristatymas..............................10

I. Europos Sąjungos teisės sistema

Europos Sąjungos taisės prigimtis ir pagrindinės šaknys. ES teisės sistema kuriama EB steigiamųjų sutarčių pagrindu, kai valstybės-narės perdavė dalį savo suverenių teisių. Savo ypatingos teisinės tvarkos buvimas yra vienas skiriamųjų EB ir tarptautinių organizacijų bruožų. EB sukūrė savo pačios teisinę sistemą, kuri tapo valstybių-narių teisinės sistemos dalimi ir teismai privalo jos laikytis.
Pagrindiniai šaltiniai:
• teisės normos, kurios yra stteigimo sutartyse ir aktuose, kurie jas papildo, pakeičia arba yra jų priedas. Tai pirminė EB teisė. Ją kūrė valstybės-narės;
• visuma teisės normų, kurios sukurtos EB institucijų aktais, sprendimais. Tai antrinė, išvestinė teisė.
• Teisės normos, kurios yra tarptautinėse sutartyse, kurias sudaro bendrija su trečiosiomis šalimis ir valstybių-narių sutartys su trečiosiomis šalimis.
• Bendrieji teisės principai
• Europos Teisingumo Teismo jurisprudencija.
ES teisės viršenybė. Šis principas reiškia ne tik bendrijų pirminės, bet ir antrinės teisės viršenybę. Viršenybę turi lyginant su visomis vidaus teisės Mormonus, net ir konstitucijomis. Jokie nacionaliniai įsstatymai ar administraciniai aktai, priimti vienašališkai, negali panaikinti bendrijos teisės akto galiojimo. Tačiau viršenybės principas nėra absoliutus. Viršenybę ES teisė turi tose srityse, kurios yra Bendrijų reglamentavimo srityse. Viršenybės principas nereiškia, kad nacionalinės teisės aktai automatiškai tampa negaliojantys. Valstybės narės tu

uri panaikinti arba pakeisti prieštaraujančius teisės aktus. Svarbus vaidmuo tenka nacionaliniams teismams netaikant prieštaraujančių teisės aktų. Viršenybės principas turi įtakos teisės aktų leidybos srityje -užkerta kelią su bendrijų nesuderinamų naujų teisės aktų priėmimu.

1.1 Pirminė teisė

Pirminė ir antrinė teisė. Jai priskiriamos steigimo sutartys (EB anglies ir plieno sutartis 1951 m, ir EEB ir Euroatomo sutartis 1957 m.).
Paryžiaus sutartis (Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutartis). Europos anglių ir plieno bendrija (angl. European Coal and Steel Community, pranc. Communauté européenne du charbon et de l’acier, vok. Europäische Gemeinschaft für Kohle und Stahl) – pirmoji iš Europos Bendrijų, kurios pradėta Europos integracija ilgainiui peraugo į Europos Sąjungą. Ją įkurti paskatino būtinybė pokario metais Vakarų Europoje sutvirtinti susitaikymo procesą ir bendrai prižiūrėti buvusių Antrojo pasaulinio karo priešų, pirmiausia Vokietijos irr Prancūzijos, karo pramonę (anglys ir plienas tuomet buvo pagrindinės strateginės žaliavos, o jų kasyba ir gamyba – svarbiausios pramonės šakos). Kartu buvo tikimasi sukurti bendrą anglių ir plieno rinką ir taip paskatinti ekonomikos augimą, darbo vietų kūrimą, pakelti gyventojų gerovę. Konkretų planą pasiūlė tuometinis Prancūzijos užsienio reikalų ministras Roberas Šumanas (Robert Schuman). 1950 m. gegužės 9 d. jis perskaitė deklaraciją, paraginusią Prancūziją, Vokietiją ir kitas Vakarų Europos valstybes įsteigti viršvalstybinę instituciją ir pavesti jai administruoti tų valstybių anglių ir plieno pramonę.
Europos anglių ir

r plieno bendrijos (EAPB) steigimo sutartį 1951 m. balandžio 18 d. Paryžiuje (todėl ji dažnai vadinama Paryžiaus sutartimi) pasirašė Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietijos Federacinė Respublika. Sutarties galiojimo terminas – 50 metų nuo įsigaliojimo datos. Sutartis įsigaliojo 1952 m. liepos 25 d., ir jos galiojimas baigsis 2002 m. Sutarties pagrindu ir tapo Šumano planas. Jos preambulėje teigiama, kad šalys nutaria “šimtametes kovas pakeisti esminių interesų suvienijimu” ir “padėti pamatus institucijoms, kurios nuo šiol kreips bendrą likimą”. Sutartis numatė sukurti anglių ir plieno bendrąją rinką, joje panaikinti muitus ir rinkliavas, turinčias lygiavertį poveikį, taip pat kiekybinius prekybos apribojimus.
Paryžiaus sutartis buvo pirmasis Europos integraciją įteisinantis dokumentas. Šia sutartimi pirmą kartą Europos istorijoje suverenios valstybės įsteigė tarptautinę organizaciją, kurios institucijoms anglių ir plieno pramonės administravimo srityje buvo suteikti viršvalstybiniai įgaliojimai. Anglių ir plieno rinkos administravimas perduotas naujo tipo iš jokiai vyriausybei nepavaldžių tarptautinių tarnautojų sudarytai institucijai – Vyriausiajai valdybai (angl. High Authorithy, pranc. Haute autorité, vok. Hohe Behörde). Sutartimi taip pat buvo įsteigtos dar trys pagrindinės EAPB institucijos: Taryba tapo svarbiausia valstybių narių vyriausybių atstovybe, parlamentinė Asamblėja (vėliau virtusi Europos Parlamentu) – konsultacine institucija, o Teisingumo Teismas – sutarčių aiškinimo ir ginčų sprendimo institucija. EAPB buveine tapo Liuksemburgas.
EAPB pradėjus veikti pavyko palyginti greitai gerokai padidinti anglių gavybą ir plieno gamybą. Tačiau pa
aaiškėjo, kad neįmanoma bendros rinkos sukurti tik viename ekonomikos sektoriuje atskyrus jį nuo kitų pramonės šakų. Dėl to buvo nutarta plėsti integraciją ir kurti platesnę bendrą rinką. 1957 m. buvo įsteigtos dar dvi bendrijos – Europos ekonominė bendrija ir Europos atominės energetikos bendrija. Joms buvo pritaikyta jau EAPB aprobuota institucinė struktūra. Kiekvienai Bendrijai iš nepriklausomų tarptautinių tarnautojų buvo sudarytos atskiros Komisijos (t. y. EAPB Vyriausiosios valdybos atitikmuo) ir Ministrų Tarybos. Tuo tarpu EAPB Asamblėjos ir Teisingumo Teismo kompetencija buvo išplėsta ir pritaikyta abiem naujoms Bendrijoms. Vėliau buvo nutarta galutinai sujungti visų trijų Bendrijų institucines struktūras. Tačiau nors kiekvienos Bendrijos reikalus tvarkė bendros institucijos, kiekviena jų išlaikė juridinio asmens statusą ir tam tikrą autonomiją, todėl svarbiausi dokumentai (pvz., tarptautinės sutartys) pasirašomi ne vienos Europos Bendrijos, bet kurios nors atskiros Bendrijos arba visų trijų Bendrijų vardu. Tačiau iš esmės sujungus institucijas EAPB tapo integralia Europos Bendrijų dalimi, o jos veiklos savarankiškumas reiškiasi tik nežymiu specifiniu anglių ir plieno sektoriaus reguliavimu bei lėšų kaupimu siekiant sušvelninti neigiamus padarinius tuose regionuose, kur šio sektoriaus reikšmė sumenko.
Euratomas (EURATOM) – tai Europos atominės energetikos bendrija, viena iš trijų Europos Bendrijų. Įsteigta 1957 m. kovo 25 d. Steigimo sutartį Romoje pasirašė Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietijos Federacinė Respublika. Tą pa
ačią dieną buvo pasirašyta ir Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartis, todėl kartu šios dvi sutartys kartais vadinamos Romos sutartimis. Jos įsigaliojo 1958 m. sausio 1 d.
Euratomo steigimo sutartis numatė sudaryti “sąlygas, būtinas atominei pramonei skubiai kurti ir plėtoti”. 1951 m. įsteigtos Europos anglių ir plieno bendrijos pavyzdžiu buvo įkurtos analogiškos institucijos – Komisija ir Taryba, tuo tarpu Asamblėja ir Teisingumo Teismas iš karto tapo bendromis visų trijų Bendrijų institucijomis. Vėliau buvo nuspręsta galutinai sujungti visas Bendrijų institucijas.
Euratomo kompetencija – taikus atominės energijos panaudojimas. Svarbiausias Euratomo veiklos tikslas turėjo būti užtikrinti visiems Bendrijos vartotojams reguliarų ir lygiateisišką pagrindinės įrangos, reikalingos atominei energetikai plėtoti, ir atominių medžiagų tiekimą. Be to, Euratomui buvo pavesta kontroliuoti civilinę atominę ekonomiką, remti atominius tyrimus bei techniką, rūpintis darbuotojų ir gyventojų sveikatos apsauga, nustatyti saugumo normatyvus. Pagal 1968 m. Atominio ginklo neplatinimo sutartį Euratomas atsako užbūtinas saugumo priemones Bendrijoje, teikia techninę paramą besivystančioms šalims. Euratomo steigimo sutartimi buvo įkurtas Jungtinis tyrimų centras, kurį sudaro devyni atskiri institutai, veikiantys Belgijoje, Italijoje, Nyderlanduose ir Vokietijoje.
Per visą Euratomo istoriją valstybėms narėms dėl prieštaringų jų prioritetų nepavyko susitarti dėl bendros politikos atominių tyrimų, technologijos, pramonės ir energetikos srityse. Tai daugiausia lėmė Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos – valstybių, turinčių atominį ginklą, statusas, sunkiai suderinamas su viršvalstybiniais Euratomo siekiais. Antra vertus, Euratomas efektyviai veikė įvedant tarptautinę radioaktyviųjų medžiagų platinimo kontrolę ir aprūpinant Bendrijos valstybes atominiu kuru per 1960 m. įkurtą specialią Euratomo tiekimo agentūrą. Komisijos prižiūrima agentūra vykdo bendrą tiekimo politiką vadovaudamasi lygiateisiško išteklių naudojimo principu.
Ilgą laiką Euratomas daugiausia dėmesio skyrė atominės energetikos plėtrai, tačiau pastaraisiais metais, ypač po Černobylio katastrofos, jis vis labiau krypsta į aplinkosaugą, žmonių saugumą ir visa apimančios Europos atominio saugumo politikos kūrimą. Kai kurios Euratomo valstybės ketina ateityje atsisakyti atominės energetikos.
Papildančios sutartys, kurios papildo, keičia steigiamąsias sutartis; taip pat visa grupė prisijungimo sutarčių, priimant naujas valstybes-nares.
Pirminės teisės Šaltiniams budingi požymiai:
• Kad įsigaliotų šie teisės aktai, būtina, kad būtų sudaryti ir ratifikuoti pagal visų valstybių-narių reikalavimus. Šiuos teisės aktus, kaip ir sutartis, sudaro valstybės-narės;
• Tai aukščiausią galią turintys teisės aktai bendrijų sistemoje;
• Jų negalima ginčyti Europos Teisingumo Teisme. Teismas gali tik aiškinti, bet ne ginčyti šių sutarčių teisėtumą;
• Jos gali būti pakeistos tik sutartyse nustatyta tvarka. Institucijos negali pačios modifikuoti. Reikia laikytis visų valstybių-narių reikalavimų.

1.2 Antrinė teisė

Antrinė teisė– Tai Europos Bendrijų kuriama teisė (reglamentai, direktyvos, sprendimai, rekomendacijos ir nuomonės). Tai teisės aktai, kurie priimami bendrijos institucijų ir kurie remiasi bendrijų steigimo sutarčių nuostatomis.
‘Konstitucinės’ sutartys. Paryžiaus sutartis (“Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutartis). 1951m. tai buvo pirmasis Europos integraciją įteisinantis dokumentas. Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutartis. (EUROATOM). Įsteigta 1957m.

Sujungimo sutartis- Europos Bendrijų bendros tarybos ir bendros komisijos įsteigimo sutartis. Pasirašyta 1965m. įsigaliojo 1967m.ši sutartis suformavo vienodos Europos Bendrijų institucijų sistemos pagrindus.
Suvestinis Europos aktas- Įsigaliojo I987m. (pasirašyta 1986m.) suvestinis Europos aktas – tai pirmą kartą atliktos nuoseklios Europos Bendrijų steigimo sutarčių peržiūros rezultatas.
Mastrichto sutartis. Tai ES sutartis, kurią 1992m. pasirašė 12 valstybių įgaliotieji atstovai. Sutartis įsigaliojo 1993m. ši sutartis sujungė į vieną sutartį skirtingos prigimties bendradarbiavimo formas (ramsčius).
Amsterdamo sutartis. Tai sutartis dėl ES sutarties, Europos Bendrijų steigimo sutarčių ir kai kurių su jomis susijusių aktų pataisų. Pasirašyta 1997, įsigaliojo 1999m.
Reglamentai. Tai norminio pobūdžio teisės aktai, visuotinai taikomi (neapibrėžtas konkretus asmenų ratas), taikomi tiesiogiai (nereikia į nacionalinę teisę juos transformuojančio teisės akto); privalomi visa savo apimtimi (valstybės-narės negali taikyti tik dalies nuostatų). Jie skelbiami oficialiame leidinyje. Įsigalioja arba nuo tos dienos, kuri nurodyta, arba tokios datos nesant, 20 dienų po paskelbimo.
Dyrektyvos. Privalomos tik rezultalo (tikslo), kurį reikia pasiekti atžvilgiu. Valstybės-narės turi laisvę kokiais būdais, metodais šį tikslą įgyvendina. Būna nustatytas terminas, per kurį reikia įgyvendinti. Adresuojama tik valstybės-narėms. Valstybės-narės privalo jas įgyvendinti. Būtina imtis nacionalinių įgyvendinimo priemonių. Direktyvos oficialiame leidinyje turi būti skelbiamos, tik jeigu jos adresuojamos visoms valstybėms-narėms.
Sprendimai. Juos gali priimti Taryba, Taryba su Parlamentu, Komisija, Europos centrinis bankas. Jie gali būti adresuoti tiek valstybėms-narėms, tiek piliečiams. Jie panašus į administracinius teisės aktus. Konkretus adresatas ir skiria sprendimą nuo reglamento. Skiriasi nuo direktyvų, nes suformuluoja ne tik tikslą, bet ir priemonę kaip tai padaryti. Yra nustatyti reikalavimai sprendimų vykdymui.
Rekomendacijos. Jos išreiškia ne tik tam tikros institucijos požiūrį bet ir padarinius kaip elgtis. Tai neprivalomas teisės aktas jas dažniausiai priima Komisija, rečiau – Taryba..
Nuomonės. Jas viena institucija teikia kitai, taip pat gali būti adresuojamos valstybėms-narėms. Rekomendacijų ir nuomonių funkcija – EB teisės aktų taikymo suvienodinimas.
Tiesioginis Europos Sąjungos teisės taikymas. Tai vienas iš pagrindinių Europos teisės principų. Pagal šį principą Europos teisės nuostatos gali turėti teisinių padarinių valstybėse-narėse, netaikant jokių papildomų įgyvendinimo priemonių. Nacionalinė ES valstybių administracija turi užtikrinti tiesioginį jų galiojimą. Palyginti su kitomis tarptautinės teisės formomis, tiesioginis galiojimas kartu su viršenybės principu yra esminiai Europos teisės skiriamieji ypatumai. Europos teisė ima išsyk veikti nacionalinėje teisėje, tampa neatskiriama jos dalimi. Tiesioginis taikymas garantuoja vienodą Europos teisės aktų taikymą visose valstybėse narėse. Asmenys bei valstybės-narės tampa Europos teisės subjektais. Tiesioginis taikymas didina asmenų teisinę apsaugą ir garantijas, nes užtikrina galimybę kreiptis į nacionalinius teismus tais klausimais, kuriuos reguliuoja Europos teisė.
Veiksmingumo principas. Valstybių narių atsakomybė už Europos Sąjungos teisės pažeidimus.
Europos Sąjungos atsakomybės problema. Europos Teisingumo teisinio bei pirmosios instancijos sprendimai, jų įtaka ES teisės formavimuisi. Nėra precedento doktrinos. Ankstesni teismo sprendimai neturi privalomo pobūdžio vėlesniems sprendimams. Laikoma teisės šaltiniu, nors nesukuria teisės — teismo aiškinimai užpildo rašytinės teisės spragas, pagrindžia rašytinę teisę, sukuria teisės pagrindą. Bendrijų teisė taikymui. Tai teisės šaltinis, nes nacionaliniai teismai pateikia užklausimą konkrečioje byloje ir privalo vadovautis tuo išaiškinimu; taip pat privalo vadovautis ankstesniais išaiškinimais analogiškoje byloje.
Bendrieji teisės principai. Tai vienas iš Europos teisės šaltinių. Savo aiškinimuose Europos Teisingumo Teismas naudojasi teisės principais, kylančiais iš valstybių-narių teisinės aplinkos ir jose vyraujančių teisės koncepcijų bei sąvokų. Nėra vieningai sutarta dėl baigtinio tokių principų sąrašo, tačiau paminėtini tie, kuriuos viena ar kita proga yra nurodęs ir taikęs Teisingumo Teismas:
• Teisinis tikrumas (nuspėjamumas);
• Teisėti lūkesčiai;
• Teisės aktai neturi atgalinio veikimo galios;
• Proporcingumas (priemonės, naudojamos tikslui pasiekti, turi būti ne didesnės nei tam yra būtina ir tinkama);
• Nediskriminavimo principas (tai taikoma tiek asmenims ar jų grupėms – rasės, lyties, tikėjimo atžvilgiu, tiek gaminiams, jų rūšims);
• Pagarba procesinėms teisėms;
• Ir pan.

1.3 Veiksmingumo principas

EB teisėje galiojantys tiesioginio veikimo ir viršenybės principai yra suderinami taip, kad užtikrintu, jog nacionalinės valdžios institucijos, įskaitant teismus turėtųĮ didelę svarbą EB teisės praktiniam taikymui. Didžioji dalis Bendrijos teisei yri taikoma nacionaliniame lygmenyje tai, kad bendrija neturi jokių policijos ar armijos pajėgų, reiškia, kad nacionalinių institucijų parama Bendrijos teisės įgyvendinimui yra neišvengiama. Bendrijos teisinė sistema prarastų savo bruožui jeigu būtų panaikinta nacionalinių institucijų ir ypač teismų parama. EB Sutarties 3 str, įtvirtina nuostatą, numatančią įsipareigojimus, kuriuos prisiima valstybės narei Bendrijos atžvilgiu.
Tiesioginio veikimo ir viršenybės principai nustato konstitucinius rėmus, pagal kuriuos privatūs asmenys gali remtis Bendrijos teise nacionaliniu lygiu, siekdami panaikinti EB teisei prieštaraujančias nacionalinės teisės nuostatas. ETT yra pasakęs, ko reikia, kad šios galimybės būtų įgyvendintos. Tiesioginio veikimo ir viršenybės principu tapo dalimi labiau radikalios ir ambicingos veiksmingumo sampratos. Veiksmingumas reiškia, kad Bendrijos teisė suteikia teises ir kartu jų gynimo priemones, kurios praktinį naudojimąsi tomis teisėmis padaro realų. Teismai turi daryti viską, kad pasiektų nacionalinės teisės suderinamumą su Bendrijos teise.

2. Valstybių narių atsakomybė už ES teisės pažeidimus.

Francovich byloje Teismas atvėrė galimybę privačiam asmeniui reikalauti nuostolių atlyginimo iš valstybės, kuri yra kalta dėl tų nuostolių, kadangi neįgyvendino EB Direktyvų. ETT apibrėžė minimalias Direktyvoje numatytas garantijos ribas, tam atvejui jeigu valstybė narė pažeidžia asmenio teises.
Bendrijos taisyklių veiksmingumas, taip pat teisių, kurias tos taisyklės suteikia, apsauga susilpnėtų jeigu privatūs asmenys negalėtų gauti kompensacijos, kai jų teisės yra pažeidžiamos pažeidžiant Bendrijos teisę,už ką valstybė narė gali būti pripažįstama atsakinga. Principas pagal kurį valstybė privalo atsakyti už nuostolius ar žalą, padarytą privatiems asmenims dėl Bendrijos teisės pažeidimų, už kuriuos valstybe gali būti pripažinta atsakinga, yra neatskiriama Sutartimi įtvirtintos sistemos dalis.
ETT nurodė 3 elementui, nulemiančius atsakomybės egzistavimą :
1) Direktyvoje numatytai rezultatas turi reikšti teisių privatiems asmenims suteikimą;
2) Remiantis direktyvos nuostatomis.turi būti įmanoma nustatyti tų teisių turinį;
3) Priežastinio ryšio tarp valstybės įsipareigojimo pažeidimo ir nuostolių ar žalos, kurią patyrė nukentėjusios šalys, egzistavimą.
ES atsakomybės problema. EB Sutarties 215(2) str. reguliuoja Bendrijos deliktinę atsakomybę, numato, kad atsakomybė nustatoma pagal bendrus principui, būdingus valstybės narių įstatymams. Šis str., skirtas tik Bendrijos atsakomybei reguliuoti.
EB Sutarties 173 str.: Bendrijų institucijų priimti aktai gali būti panaikinti, dėl to, kad nebuvo laikytasi kokios nors teisės normos dėl Sutarties taikymo, kurioje įtvirtinti bendrieji teisės principai. Šis str., taip pat leidžia panaikinti priimtą aktą, jeigu nebuvo laikytasi esminių procedūrinių reikalavimų.
173 str., taikomu ieškiniui dėl neveikimo
184 str., -prieštaravimai dėl neteisėtumo.
177 str. -nacionalinių teismų teisė kreiptis į ETT.

3. Bendrieji teisės principai

Bendrijos teisėje sudaro esminę teisminio peržiūrėjimo proceso dalį. Bendrojo teises principo pažeidimu galima remtis kaip pagrindu pateikiant ieškinį bendrijai dėl žalos atlyginimo pagal sutarties 215str.
Taigi ETT atsidūrė tokioje situacijoje, kai reikėjo arba pačiam formuluoti savo bendruosius principus arba taikyti tam tikrus principus kuriuos taikė valstybės narės. Remiantis aukščiau išdėstytu galime teigti, kad EB atsakomybe yra grindžiama remiantis bendraisiais teisės principais, kurių inkorporavimas į Bendrijos teisę teisinis pagrindas yra neaiškus ir išvedama iš kelių straipsnių, (gal taip).
Kas yra tiesioginė diskriminacija? Yra tada, kai apmokestinimas nustatomas atsižvelgiantį prekės kilmę. Pvz., Italijoje priimtas aktas dėl apelsinų apmokestinimo. Italijoje išauginti apelsinai viena kaina, o įvežtiems didesnė kaina.
Netiesioginė diskriminacija. Yra tuomet, kai mokesčiui nustatomi vadovaujantis kitais nei prekės kilmė kriterijais. Pvz., bylos kūnas nagrinėja ETT dėl automobilių. Prancūzijoje nustatyti didesni mokesčiai įvežamiems didesnio galingumo automobiliams, o Prancūzijoje buvo gaminami mažo galingumo automobiliai. Tiesioginio įstatymo nebuvo.
Tiesioginė ir netiesioginė diskriminacija gali būti taikoma tik panašioms prekėms, vienodomis savybėmis ir atitinkančias vienodus poreikius. Netiesioginė apsauga vietinėms prekėms yra pažeidžiama tuomet, kai vietinės ir importinės prekės yra nevienodai apmokestinamos siekiant apsaugoti vietinę produkciją ir kai tarp prekių nėra pakankamo panašumo.

3.1 Europos sąjungos teisė: pristatymas

Bendrijos teisė (angl. Community law, pranc. droit communautaire, vok. Gemeinschaftsrecht) – Europos Bendrijų steigimo sutarčių sukurta teisinė santvarka, kuri veikia ne tik tarp valstybių, bet ir kaip bendra valstybėms narėms vidaus teisė. Formaliai Bendrijos teisę, dažnai dar vadinamą Europos teise, būtų galima vertinti kaip tarptautinės teisės rūšį, tačiau jos turinys, priemonės ir šaltiniai daro ją išskirtine, atskira teisine santvarka. Sutartyse numatytose srityse Bendrijos teisė apibrėžia ir reguliuoja Bendrijų, jų institucijų, valstybių narių, jų juridinių ir fizinių asmenų teises bei pareigas. Nuo Europos Bendrijų įkūrimo Bendrijos teisės apimtis pamažu, bet nuosekliai plečiasi. Pradžioje vyravo su ekonomika ir visų pirma su bendrosios rinkos veikimu susiję teisės normos ir principai, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais Bendrijos teisė apima vis platesnį santykių spektrą, pvz., aplinkos apsaugos, socialinės apsaugos, vidaus ir teisingumo reikalų.
Svarbūs Bendrijos teisės bruožai yra jos viršenybė nacionalinės teisės atžvilgiu ir tiesioginis galiojimas visose valstybėse narėse. Bendrijos teisės kūrimą, įgyvendinimą, aiškinimą ir ginčų sprendimą užtikrina Europos Sąjungos institucinė sistema. Nuo daugelio tarptautinių organizacijų skiria tai, kad kai kurios Bendrijos teisės normos gali būti priimamos vadovaujantis daugumos (o ne visų balsų) principu.
Bendrijos teisės šaltiniai yra steigimo sutartys, ES institucijų teisės aktai, teisės aiškinimas, tarptautinės sutartys ir bendrieji Bendrijos teisės principai. Valstybių narių nacionalinės teisės koncepcijos ir sąvokos taip pat naudojamos formuluojant Bendrijos teisę. Bendrijos teisė dažnai skirstoma į pirminę ir antrinę. Pirminę teisę sudaro Europos Bendrijų steigimo sutartys ir sutartys, kurios vėliau jas papildė ar keitė, taip pat stojimo sutartys. Tai – konstitucinio rango aktai, ES teisinės santvarkos ir tolesnio teisės plėtojimo pagrindas. Be to, sutartyse yra numatyti (ir turi teisinę reikšmę) ES tikslai, tam tikros veiklos programos. Tuo tarpu antrinę teisę (ji gali būti vadinama ir išvestine) sudaro ES institucijų teisės aktai, priimti remiantis pirmine teise ir siekiant ją įgyvendinti. Visų pirma tai yra Tarybos ir Komisijos priimami reglamentai, direktyvos, sprendimai. Sutartys taip pat numato ES institucijų priimamas nuomones ir rekomendacijas, tačiau šios nėra teisiškai įpareigojančios. Bendrijų teisei taip pat gali būti priskiriami ir kitų ES institucijų įvairiais pavadinimais išleidžiami dokumentai (pvz., išvados, pareiškimai, komunikatai, pranešimai ir pan.), tačiau jie dažniau turi programinę ar politinę, o ne teisinę reikšmę.
Didžiulę įtaką Bendrijos teisės formavimuisi daro ir kartu su pirmine bei antrine teise neatsiejamą acquis communautaire dalį sudaro Teisingumo Teismo priimami teisės aiškinimo ir taikymo aktai. Bendrijos teisės aiškinimas, t. y. jos prasmės, apimties ir padarinių nustatymo procesas, yra išimtinė Teisingumo Teismo kompetencija, ir tik jo aiškinimai yra privalomi. Taip užtikrinamas vienodas teisės aiškinimas visoje ES teritorijoje.
Aiškindamas Bendrijos teisę Teisingumo Teismas taiko daugumą žinomų teisės aiškinimo būdų, pvz., gramatinį, loginį, sisteminį, teleologinį. Tačiau juos taikant visų pirma laikomasi nuostatų, atspindinčių ypatingą Bendrijos teisės prigimtį. Bendrijos teisės normos aiškinamos atsižvelgiant į Europos Bendrijų steigimo sutartis, Europos teisinės santvarkos tikslus ir principus. Į steigimo sutarčių nuostatas žvelgiama kaip į visumą, jos skaitomos drauge, siekiant kiek įmanoma jas suderinti. Pavyzdžiui, steigimo sutartyse numatytos keturios pagrindinės judėjimo laisvės negali būti aiškinamos jas siaurinant, tuo tarpu išimtys ir išlygos turi būti aiškinamos tiksliai pagal 42 raidę, iš tiesų jas siaurinant. Bendrijos teisės aktų tekstai, parašyti skirtingomis kalbomis, turi būti aiškinami vienodai.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. “Europos Sąjunga. Enciklopedinis Žinynas”.- V., 1999
2. Lietuvos teisės derinimas su Europos Sąjungos teise – Lietuva – į Europos Sąjungą. Vilnius, 1997, pp. 97-103.
3. Tarptautinė teisė. Bendroji dalis. Vilnius: Eugrimas, 1998,
4. Lietuvos Respublikos stojimo į Europos Sąjungą teisiniai pagrindai. Kn.: Europos Sąjungos teisė ir Lietuva. Vilnius: Justitia, 2002.
5. http://europa.eu.int/eur-lex/en/about/index.html

Leave a Comment