Kauno kolegija
Ekonomikos ir teisės fakultetas
Teisės katedra
Teisės teorijos savarankiškas darbas
Etatizmas – konceptuali teisinės reformos kliūtis
Darba atliko:
Darbą tikrino:
2004 Kaunas
Visuomenės gyvenimas reikalauja tam tikro reguliavimo, elgesio taisyklių-
socialinių normų, kurių svarbiausios yra teisinės normos, tai valstybės nustatytos ir visuotinai privalomos žmonių elgesio taisyklės. Teisės normos gali atlikti savo pagrindinę socialinę paskirtį, t.y. reguliuoti visuomeninius santykius ir žmonių poelgius tik tada, kai jos realizuojamos.
Tačiau valdant valstybę nereikia atsiriboti nuo teisės mokslo ir atsiduoti vien tik įstatyminei valdžiai. Siekiant kad teisė vystytųsi, reikia teisę remti kitais mokslais ir ją tobulinti, nes kitaip demokratija nebus galima.
Etatizmas – teisės mokslo saviizoliacijos ir stagnacijos priežastis. Jis ne tik nuskurdina teisės mokslą, bet ir trukdo jam vystytis. Etatizmas atskiria teisės mokslą nuo kitu socialinių mokslų, tokių kaip etika, filosofija, socialogija, padaro jį nepajėgių naudotis kitų mokslų paslaugomis. Tokiu atveju teise tampa savarankiška ir neatsižvelgia į žmones, kuriu gyvenima ir tarpusavio santykius ji reagulioja. Taip valstybės vaidmuo polininiame gyvenime suabsoliutinamas, pradeda kilti toki polininiai režimai kaip autoritarizmas, totalitarizmas, dikratura. Šį reiškinį puikiai apibūdina Hegelio žodžiai: „Valstyvė – tikslas savyje“.
Tai reiškia, kad įstatymų šaltinis yra visiškai apribojamas įstatymų leidėjo valia. Įstatymų leidėjam užtenka žinoti savo norą ir kaip jį įgyvendinti. Dažnai tai atliekama savavališkai. Savivalės legalizavimas teisėkūroje sumažina bet kokio moklo, bet kokios folosofijos poreikį.
Kurian įstatymus visiškai neatsižvelgiama į visuomenę, nesiriamema teisės istorija, tarptautine teise. Tokioje teisinėje sistemoje teisejai paverčiami ne mastytojais apie teisę o valstybinės valdžios vykdymo įrankiais.Jie praranda teisę savarankiškai mąstyti vykdant teisingumą. Tai už juos padaro įstatymų leidėjai.
Taip etatistine jurisprudencija pasidaro pati sau pakankama. Kadangi ji nesiriamia jokiais mokslais – ji negali vystytis, nes remiasi pati savimi, o jeigu atsirastų sąveika su mokslu, tai atsirastų resursas jai tobulėti.
Tokia teisė ne tik nedalyvauja kuriant teisinės sistemos viziją, bet ir ją ima iš „viska žinančios“ valdininkų samonės, bei trukdo jai vystytis. Dėl ettizmo krypties šio metu ir neturime teises socialogijos. Nėra mokslo galinčio tiesiogiai tyrinėti teisės ir visiumenės santykius.
Jurizprudencija šioje sistemoje lieka einamosios politikos užnugaryje. Šiandien Lietuvos teisės mokslas isgyvenadidelę metodologinę krizę ir bene ilgiausiai ją įveikinėja, nes trukdo etatizmo ir jurisprudencijos sąveika. Jurisprudencija jėgų nuolat įgyja is etatistines teisės sampratos, kurios nesunaikinus neymanomas teises mokslo prisikėlimas demokratinei raidai.
Taip pat dėl šios priežasties Lietuvos teisė sunkiai liejasi į vakarų europos teisių sistemą. Lietuviška jurisprudencija yra nepajėgi adekvačiai suvokti vakarų europos teisinį patyrimą. Etatizmas nėra suderinamas su demokratija, todėl šių dwiejų veiksniu egzistavimas vienoje valstybėje neįmanomas.
Demokratiškoje valstybėje jurisprudencija yra visiškai atsikračius etatizmo, o jei valstybėje etatizmas egzistuoja, tai demokratijai kenkia pavojus arba jos išvis nėra. Lietuva – valstybė žengianti dideliais žinksniais švarios demokratijos link. 1926 metų perversme patys lietuviai ragino etatizma yvestamo autoritariny valdymą ir sustiprinę prezidento valdžą. Ilgą laika Lietuvai buvus Sovietų sąjungos sudėtyje mūsų jurisprudencijoje įsitvirtino etatizmas, dabar jos politika orientuota į vakarus ir stengiamasi atsikratyti šios teises mokslo spragos.
Dabartinėje lietuvos konstitucijoje vis dar yra etatizmo požymių: PVZ 109
straipsnis reikalaujantis kad teismai vadovautūsi įstatymu. Tai reiškia, kad teisejui nepaliekama teisė remtis teisine morale, o Vokietijos federacines respublikos konstitucijoje skelbiama, kad teismai turi vadovautis įstatymu ir teise. Žvelgiant į istorinę teisėkūros pusę, demokratija buvo puoselėjama jau labai seniai. Dar 16 amžiuje antrąjame
Lietuvos statute teisėjams buvo leista nebūtinai visiškai remtis norminiu tekstu, o trečiajame statute, teisminėje sistemoje jau buvo leista remtis papročiais ir sąžine.
Didis graikų mąstytojas Platonas teisę apibrėžė kaip „subalansuota protą“, o Aristotelis teisę laikė: „teisingumu ir gėriu“. Jie tobulą teisę įdivaizdavo demokratinėje valsybėje nors gyveno ne itin demokratiskomis sąlygomis. Jau senovės graikijoje egzistavo naudojimasis valdžia, aukštomis pareigomis ir savavališkas teisingumo vykdymas. Bet atsirasdavo mąstytojų kurie savo mintimis bandė atsiriboti nuo šiu veiksniu ir kurti tobulą demokratija. Todėl ir dabar kiekvienas individas turi reikalauti ne įstatymo viršenybės, o teisės viršenybės taip padėdami vystytis demokratijai, ir tuo pačiu teisei.