Etatizmas – konceptuali teisinės reformos kliūtis

Kauno kolegija

Ekonomikos ir teisės fakultetas

Teisės katedra

Teisės teorijos savarankiškas darbas

Etatizmas – konceptuali teisinės reformos kliūtis

Darba atliko:

Darbą tikrino:

2004 Kaunas

Visuomenės gyvenimas reikalauja tam tikro reguliavimo, elgesio taisyklių-

socialinių normų, kurių svarbiausios yra teisinės normos, tai valstybės
nustatytos ir visuotinai privalomos žmonių elgesio taisyklės. Teisės normos
gali atlikti savo pagrindinę socialinę paskirtį, t.y. reguliuoti
visuomeninius santykius ir žmonių poelgius tik tada, kai jos realizuojamos.
Tačiau valdant valstybę nereikia atsiriboti nuo teisės mokslo ir atsiduoti
vien tik įstatyminei valdžiai. Siekiant kad teisė vystytųsi, reikia teisę
remti kitais mokslais ir ją tobulinti, nes kitaip demokratija neebus galima.

Etatizmas – teisės mokslo saviizoliacijos ir stagnacijos priežastis. Jis
ne tik nuskurdina teisės mokslą, bet ir trukdo jam vystytis. Etatizmas
atskiria teisės mokslą nuo kitu socialinių mokslų, tokių kaip etika,
filosofija, socialogija, padaro jį nepajėgių naudotis kitų mokslų
paslaugomis. Tokiu atveju teise tampa savarankiška ir neatsižvelgia į
žmones, kuriu gyvenima ir tarpusavio santykius ji reagulioja. Taip
valstybės vaidmuo polininiame gyvenime suabsoliutinamas, pradeda kilti toki
polininiai režimai kaip autoritarizmas, totalitarizmas, dikratura. Šį
reiškinį puikiai apibūdina Hegelio žodžiai: „Valstyvė – tikslas savyje“.
Tai reiškia, kad įstatymų šaltinis yra visiškai apribojamas įstatymų
leidėjo valia. Įsstatymų leidėjam užtenka žinoti savo norą ir kaip jį
įgyvendinti. Dažnai tai atliekama savavališkai. Savivalės legalizavimas
teisėkūroje sumažina bet kokio moklo, bet kokios folosofijos poreikį.
Kurian įstatymus visiškai neatsižvelgiama į visuomenę, nesiriamema teisės
istorija, tarptautine teise. Tokioje teisinėje sistemoje teisejai
paverčiami ne mastytojais apie teisę o v

valstybinės valdžios vykdymo
įrankiais.Jie praranda teisę savarankiškai mąstyti vykdant teisingumą. Tai
už juos padaro įstatymų leidėjai. Taip etatistine jurisprudencija pasidaro
pati sau pakankama. Kadangi ji nesiriamia jokiais mokslais – ji negali
vystytis, nes remiasi pati savimi, o jeigu atsirastų sąveika su mokslu, tai
atsirastų resursas jai tobulėti. Tokia teisė ne tik nedalyvauja kuriant
teisinės sistemos viziją, bet ir ją ima iš „viska žinančios“ valdininkų
samonės, bei trukdo jai vystytis. Dėl ettizmo krypties šio metu ir neturime
teises socialogijos. Nėra mokslo galinčio tiesiogiai tyrinėti teisės ir
visiumenės santykius. Jurizprudencija šioje sistemoje lieka einamosios
politikos užnugaryje. Šiandien Lietuvos teisės mokslas isgyvenadidelę
metodologinę krizę ir bene ilgiausiai ją įveikinėja, nes trukdo etatizmo ir
jurisprudencijos sąveika. Jurisprudencija jėgų nuolat įgyja is etatistines
teisės sampratos, kurios nesunaikinus neymanomas teises mokslo prisikėlimas
demokratinei raidai. Taip pat dėl šios priežasties Lietuvos teisė ssunkiai
liejasi į vakarų europos teisių sistemą. Lietuviška jurisprudencija yra
nepajėgi adekvačiai suvokti vakarų europos teisinį patyrimą. Etatizmas nėra
suderinamas su demokratija, todėl šių dwiejų veiksniu egzistavimas vienoje
valstybėje neįmanomas. Demokratiškoje valstybėje jurisprudencija yra
visiškai atsikračius etatizmo, o jei valstybėje etatizmas egzistuoja, tai
demokratijai kenkia pavojus arba jos išvis nėra. Lietuva – valstybė
žengianti dideliais žinksniais švarios demokratijos link. 1926 metų
perversme patys lietuviai ragino etatizma yvestamo autoritariny valdymą ir
sustiprinę prezidento valdžą. Ilgą laika Lietuvai buvus Sovietų sąjungos
sudėtyje mūsų jurisprudencijoje įsitvirtino etatizmas, dabar jos politika
orientuota į vakarus ir stengiamasi atsikratyti šios teises mo
okslo spragos.
Dabartinėje lietuvos konstitucijoje vis dar yra etatizmo požymių: PVZ 109
straipsnis reikalaujantis kad teismai vadovautūsi įstatymu. Tai reiškia,
kad teisejui nepaliekama teisė remtis teisine morale, o Vokietijos
federacines respublikos konstitucijoje skelbiama, kad teismai turi
vadovautis įstatymu ir teise. Žvelgiant į istorinę teisėkūros pusę,
demokratija buvo puoselėjama jau labai seniai. Dar 16 amžiuje antrąjame
Lietuvos statute teisėjams buvo leista nebūtinai visiškai remtis norminiu
tekstu, o trečiajame statute, teisminėje sistemoje jau buvo leista remtis
papročiais ir sąžine.

Didis graikų mąstytojas Platonas teisę apibrėžė kaip „subalansuota
protą“, o Aristotelis teisę laikė: „teisingumu ir gėriu“. Jie tobulą teisę
įdivaizdavo demokratinėje valsybėje nors gyveno ne itin demokratiskomis
sąlygomis. Jau senovės graikijoje egzistavo naudojimasis valdžia, aukštomis
pareigomis ir savavališkas teisingumo vykdymas. Bet atsirasdavo mąstytojų
kurie savo mintimis bandė atsiriboti nuo šiu veiksniu ir kurti tobulą
demokratija. Todėl ir dabar kiekvienas individas turi reikalauti ne
įstatymo viršenybės, o teisės viršenybės taip padėdami vystytis
demokratijai, ir tuo pačiu teisei.

Leave a Comment