Kauno kolegija Ekonomikos ir teisės fakultetas Teisės katedra
Teisės teorijos savarankiškas darbas Etatizmas – konceptuali teisinės reformos kliūtis
Darba atliko:
Darbą tikrino:
2004 Kaunas Visuomenės gyvenimas reikalauja tam tikro reguliavimo, elgesio taisyklių- socialinių normų, kurių svarbiausios yra teisinės normos, tai valstybėsnustatytos ir visuotinai privalomos žmonių elgesio taisyklės. Teisės normosgali atlikti savo pagrindinę socialinę paskirtį, t.y. reguliuotivisuomeninius santykius ir žmonių poelgius tik tada, kai jos realizuojamos.Tačiau valdant valstybę nereikia atsiriboti nuo teisės mokslo ir atsiduotivien tik įstatyminei valdžiai. Siekiant kad teisė vystytųsi, reikia teisęremti kitais mokslais ir ją tobulinti, nes kitaip demokratija nebus galima. Etatizmas – teisės mokslo saviizoliacijos ir stagnacijos priežastis. Jisne tik nuskurdina teisės mokslą, bet ir trukdo jam vystytis. Etatizmasatskiria teisės mokslą nuo kitu socialinių mokslų, tokių kaip etika,filosofija, socialogija, padaro jį nepajėgių naudotis kitų mokslųpaslaugomis. Tokiu atveju teise tampa savarankiška ir neatsižvelgia įžmones, kuriu gyvenima ir tarpusavio santykius ji reagulioja. Taipvalstybės vaidmuo polininiame gyvenime suabsoliutinamas, pradeda kilti tokipolininiai režimai kaip autoritarizmas, totalitarizmas, dikratura. Šįreiškinį puikiai apibūdina Hegelio žodžiai: „Valstyvė – tikslas savyje“.Tai reiškia, kad įstatymų šaltinis yra visiškai apribojamas įstatymųleidėjo valia. Įstatymų leidėjam užtenka žinoti savo norą ir kaip jįįgyvendinti. Dažnai tai atliekama savavališkai. Savivalės legalizavimasteisėkūroje sumažina bet kokio moklo, bet kokios folosofijos poreikį.Kurian įstatymus visiškai neatsižvelgiama į visuomenę, nesiriamema teisėsistorija, tarptautine teise. Tokioje teisinėje sistemoje teisejaipaverčiami ne mastytojais apie teisę o valstybinės valdžios vykdymoįrankiais.Jie praranda teisę savarankiškai mąstyti vykdant teisingumą. Taiuž juos padaro įstatymų leidėjai. Taip etatistine jurisprudencija pasidaropati sau pakankama. Kadangi ji nesiriamia jokiais mokslais – ji negali
vystytis, nes remiasi pati savimi, o jeigu atsirastų sąveika su mokslu, taiatsirastų resursas jai tobulėti. Tokia teisė ne tik nedalyvauja kuriantteisinės sistemos viziją, bet ir ją ima iš „viska žinančios“ valdininkųsamonės, bei trukdo jai vystytis. Dėl ettizmo krypties šio metu ir neturimeteises socialogijos. Nėra mokslo galinčio tiesiogiai tyrinėti teisės irvisiumenės santykius. Jurizprudencija šioje sistemoje lieka einamosiospolitikos užnugaryje. Šiandien Lietuvos teisės mokslas isgyvenadidelęmetodologinę krizę ir bene ilgiausiai ją įveikinėja, nes trukdo etatizmo irjurisprudencijos sąveika. Jurisprudencija jėgų nuolat įgyja is etatistinesteisės sampratos, kurios nesunaikinus neymanomas teises mokslo prisikėlimasdemokratinei raidai. Taip pat dėl šios priežasties Lietuvos teisė sunkiailiejasi į vakarų europos teisių sistemą. Lietuviška jurisprudencija yranepajėgi adekvačiai suvokti vakarų europos teisinį patyrimą. Etatizmas nėrasuderinamas su demokratija, todėl šių dwiejų veiksniu egzistavimas vienojevalstybėje neįmanomas. Demokratiškoje valstybėje jurisprudencija yravisiškai atsikračius etatizmo, o jei valstybėje etatizmas egzistuoja, taidemokratijai kenkia pavojus arba jos išvis nėra. Lietuva – valstybėžengianti dideliais žinksniais švarios demokratijos link. 1926 metųperversme patys lietuviai ragino etatizma yvestamo autoritariny valdymą irsustiprinę prezidento valdžą. Ilgą laika Lietuvai buvus Sovietų sąjungossudėtyje mūsų jurisprudencijoje įsitvirtino etatizmas, dabar jos politikaorientuota į vakarus ir stengiamasi atsikratyti šios teises mokslo spragos.Dabartinėje lietuvos konstitucijoje vis dar yra etatizmo požymių: PVZ 109straipsnis reikalaujantis kad teismai vadovautūsi įstatymu. Tai reiškia,kad teisejui nepaliekama teisė remtis teisine morale, o Vokietijosfederacines respublikos konstitucijoje skelbiama, kad teismai turivadovautis įstatymu ir teise. Žvelgiant į istorinę teisėkūros pusę,demokratija buvo puoselėjama jau labai seniai. Dar 16 amžiuje antrąjameLietuvos statute teisėjams buvo leista nebūtinai visiškai remtis norminiutekstu, o trečiajame statute, teisminėje sistemoje jau buvo leista remtispapročiais ir sąžine. Didis graikų mąstytojas Platonas teisę apibrėžė kaip „subalansuotaprotą“, o Aristotelis teisę laikė: „teisingumu ir gėriu“. Jie tobulą teisęįdivaizdavo demokratinėje valsybėje nors gyveno ne itin demokratiskomissąlygomis. Jau senovės graikijoje egzistavo naudojimasis valdžia, aukštomispareigomis ir savavališkas teisingumo vykdymas. Bet atsirasdavo mąstytojųkurie savo mintimis bandė atsiriboti nuo šiu veiksniu ir kurti tobulądemokratija. Todėl ir dabar kiekvienas individas turi reikalauti neįstatymo viršenybės, o teisės viršenybės taip padėdami vystytisdemokratijai, ir tuo pačiu teisei.