zmogiškojo pažinimo šaltiniai

Turinys:

Turinys..............................2
Įvadas (istorinė dalis)..............................3
1. Žmogus kaip “egzistencija”.........................4
2. Laisvės samprata..............................5
3. Žmogaus egzistencijos realizavimasis.....................7
4. Žmogaus egzistencijos ribinės situacijos...................8
Išvados..............................10
Naudota literatūra.............................11

Įvadas

Egzistencializmo iškilimas yra susijęs su nauju metafizinio rūpesčio išbudimu po vadinamosios scientizmo epochos, kurioje tikėta atskiruosius mokslus galinčius pakeisti žmogaus filosofinį rūpestį savimi pačiu. Egzistencializmas savotiškai naujojoje filosofijoje turi vietą, panašią į tą, kurią graikų filosofijoje turėjo Sokratas. Vėliau, viduramžinėje filosofijoje, filosofinio mąstymo charakteris buvo itin pabrėžiamas šv. Augustino, šv. Bonaventuro. Tačiau betarpiškai dabarties egzistencializmui turėjo įtakos ir todėl laikomas egzistencializmo pradininku danų filosofas Soren Kierkegaard (1813-55). Jis iškėlė nepalyginamą žmogaus inndividiškumą. Savo laiku mažai vertintas, Kierke gaard susilaukė didelio susidomėjimo vėliau, kai 19-to ir 20-to amžių sąvartoje kilo stiprus sąjudis prieš ankstesnį perdėtą pasitikėjimą protu, kada iš naujo dėmesys nukrypo į moralinę tikrovę. Ypatingo poveikio šiuo laiku įgijo ir F. Nietzsche’s (1844-1900) antžmogio filosofija, iškėlusi valią pagrindiniu žmogiškosios egzistencijos veiksniu. Tokiame istoriniame fone, susirūpinus žmogiškosios egzistencijos klausimu, iškilo egzistencializmas.Pirmasis dabartinio egzistencializmo pagrindines pozicijas sistemingai išdėstė Martin Heidegger veikale “Sein und Zeit”, pasirodžiusiame 1926 m. Netrukus pasirodė Karlo Jasperso trijų tomų“Philosophie” (1932), davusi šio antrojo eggzistencializmo atstovo sistemą. Jau tarpukario metu susilaukęs didelio dėmesio tarp filosofų ir visuomenėje, egzistencializmas nauja jėga po antrojo pasaulinio karo pasireiškė Prancūzijoje. Čia J. P. Sarte, remdamąsis M. Heideggeriu, išplėtojo ateistinį egzistencializmą veikalu “L’Etre et le Neant” (1943). Dar anksčiau krikščioniškąja li

inkme egzistencializmą prancūzuose plėtojo Gabriel Marcel (Etre et avoir, 1935). Egzistencializmui išpopuliarėjus, ir daugelio kitų daugiau ar mažiau artimų filosofų pažiūros dažnai siejamos su egzistenciniu filosofavimu (N. Berdiajevo, M. Blondelio, Renč Le Senne’o, nekalbant apie gausius jaunuosius egzistencializmo pasekėjus).

Žmogus kaip “egzistencija”

Egzistencializmas, arba egzistencinė filosofija, yra dabarties filosofijos srovė,pagrindiniu savo rūpesčiu turinti žmogiškosios egzistencijos klausimą.Jis nuo tradicinės metafizikos skiriasi tuo, kad jam pirmiausia rūpi ne loginė būties analizė, o paties žmogaus padėtis pasaulyje ir santykis su būties pagrindu. Tuo būdu egzistencializmas savo pagrinde visų pirma yra žmogaus prasmės filosofija.
. Pagrindinis egzistencializmo nusistatymas yra nepalyginamas žmogaus savitumas, išsiskyrimas iš visos gamtinės visumos. Jis negali savęs sutapatinti su tuo, kas pripildo jį biologine būtimi. Nors ir yra žmogus kūne, bet nėra kūnas: jei būtų tik kūūnas, būtų tik gyvulys.Tai gryna negalimybė. Gyvulys yra paprastai, kai jis faktiškai yra. Juk žmogus netampa gyvuliu net tada, kai sugyvulėja prarasdamas savo žmogiškąją vertę. Egzistencijos sąvoka žymi žmogaus individualybės nepakartojamumą. Egzistencija – tai toji sąmonės pusė, kuri sudaro žmogaus individualiosios būties branduolį, darantį jį pačiu savimi, kuriuo remdamąsis atskleidžia bei projektuoja save, kaip neatstovaujamą ir nepakeičiamą. Kai vadinamoji gyvybės filosofija šaukė žmogų grįžti į gamtą kaip į vietą, kurioje žmogus gali rasti paguodą ir ramybę, tai egzistencializmas randa gamtą esmiškai žmogui svetimą, ne

egalinčią nuveikti žmogaus vienišumos. Vietoje grįžimo į gamtą egzistencializmas skelbia žmogaus grįžimą save patį. Buvimas “savimi pačiu” nėra naujas būties sluoksnis, kuris prisidėtų prie kitų būties sluoksniø,kurie apsprendžia žmogų (gyvybė, sąmonė, dvasia). Greičiau, užuot buvęs naujas būties sluoksnis, “savimi pačiu” buvimas yra tam tikras žmogaus santykis su tuo, kas jis yra patirtinėje tikrovėje. Tai “vienybės be tapatybės” santykis: nors ir jaučiasi viena su tuo, kuo yra pasaulyje, bet nesutinka būti į tai suvestas. Savo gelmėse žmogus yra daugiau negu tai, kuo reiškiasi pasaulyje: visa tai, kuo yra objektyviai, tėra kūnas, per kurį galima įeiti į pasaulį.žmogus yra daugiau negu visa pažįstama. Egzistancija yra ir tasai principas, kuriuo žmogus renkasi save patį, nelygstamai sutapdamas su savo istorine situacija (“tapatybė su manim pačiu”). Pagal tai Jaspersas aprašo kilimą į egzistencijos rangą kaip dvigubą pasaulio palikimo ir į jį grįžimo procesą. Palikti pasaulį – tai suvokti, kad žmogus yra daugiau negu pasaulis. Grįžti į pasaulį – tai suvokti,kad žmogus negali savęs realizuoti niekur kitur, kaip pasaulyje.

Svetima žmogui gamta, svetimas jam platoninis vertybių pasaulis.Kas yra žmogus šioje savo vienišumoje? žmogus yra laisvė, – bendras visų egzistencialistų atsakymas. Laisvas yra žmogus pačiame savo pagrinde, ne duotas, kaip visi daiktai, o pats sau patikėtas.

Laisvės samprata

Kam Jaspersas teikia egzistencijos vardą, yra ne kas kita kaip laisvė. Bū

ūti savęs pačio “versme” – tai būti laisvam. Tradiciškai laisvė buvo laikoma esminiu žmogaus momentu ar dargi pačia žmogaus esme. Gi Jasperui laisvė kaip tik nėra esmė. Jo akimis, laikyti laisvę esme yra lygu sau pačiam prieštarauti, nes esmė kaip tik ir yra tai, kas yra duota ir kas tuo pačiu išskiria laisvę.žmogus yra laisvas tik dėl to, kad jis nėra neatšaukiamai surištas su esme, kad jis gali “save iš būties atsiimti į save patį”. Kai kitoms būtybėms jų esmė paprastai duota, tai žmogus gali ir tai, kas duota, paversti savo laisvo apsisprendimo galimybe. todėl tik žmogus ir tėra “egzistencija”.

Ar laisvė laikoma esme, ar “egzistencija”,nėra tik žodžių ginčas. Kai laisvė laikoma žmogaus esme, savaime prileidžiama, jog visi žmonės yra laisvi: jei žmogaus esmė yra laisvė, tai kiekvienas žmogus yra laisvas. Gi egzistencinė laisvė principiškai yra galimybė, ne duotybė.žmogus yra egzistencija ne prigimtimi, o jo pačio apsisprendimu, nes laisvė niekuomet nėra duota, o visada lieka laimėta. Užuot buvusi iš gimimo duota, laisvė yra pašaukimas, kurio vykdymas žmogų pakelia į egzistencijos rangą. Galima pažinti tik tai, kas pasaulyje objektyviai duota. Tačiau ne pasaulyje, o žmoguje pačiame laisvės vieta. Užtat ir negalima objektyviai laisvės nei įrodyti, nei paneigti. Jokie įrodymai nepajėgia laisvės nurodyti, nei paneigti. Į laisvę mu
us pa žadina greičiau tik pats nelaisvės nepakeliamumas. Egzistencija apsprendžia “įrodyti” laisvę vieninteliu įrodymu, kuris šiuo atveju galioja. Tai apsisprendimas būti laisvam.Tik pati laisvė“įrodo” laisvę. Negalima nei žmogų priversti būti laisvam, nei jam uždrausti būti laisvam. Greičiau: reikia norėti būti laisvam, nes nesame laisvi iš prigimties, tarsi prieš mūsų norą.

Kas yra ši laisvė, kurios negalime pažinti, bet kuriai turime apsispręsti? Ko nors norėti dar nėra tikroji laisvė. Be abejo,žmogus gali rinktis, ko nori. Išsirinkimas iš esmės negali būti nelygstamas, nes jį nulemia motyvų kova, pagrįsta tikimybių kalkuliacija. Ir jei visa mūsų veikla tebūtų tokios motyvų kovos rezultatas, tikro apsisprendimo galimybė būtų išskirta. Tačiau tikimybių kalkuliacija sudūžta į faktą, kad galime objektyviai pramatyti tik atskirus atvejus. Gi kada klausimas eina apie visumą, tikimybių kalkuliacija turi užleisti vietą tam tikram apsisprendimui, kurio išraiška yra: tai esu aš, kuris taip noriu. Tik pastarasis apsisprendimas yra nelygstamas, nes pagrįstas pačio žmogaus apsisprendimu būti “savimi pačiu”. Tai šis “savęs pačio rinkimąsis” ir yra tikrosios laisvės vieta. Egzistencinė laisvė- tai savęs pačio rinkim ąsis: žmogus yra jis pats, kiek renkasi save patį. Čia tapatinama egzistencija su laisve ir laisvė su apsisprendimu būti “savimi pačiu”. Nėra egzistencija laisva ta prasme, tarsi žmogus būtų laisvas ne žiūrint jo paties. Priešingai, tik pati laisvė pakelia žmogui egzistencijos rangą.žmogus yra egzistencija, kiek apsisprendžia būti laisvas. Tai reiškia: laisvė yra ne kas kita kaip pats šis žmogaus apsisprendimas būti “savimi pačiu”. Tik “savęs pačio” rinkimasis yra iš tiesų laisvas apsisprendimas, nes tik jį apsprendžia ne kurio nors motyvo jėga, o savęs pačio valia. Ne kažkoks aklas įkvėpimas veda “savęs pačio” rinkimąsi, o aiški sąmonė, ko aš noriu konkrečioje situacijoje. Bet drauge “savęs pačio” rinkimąsis yra betarpiškas, nes jis kaip toks yra tiesiai rinkimąsis: žmogus renkasi, nes nori. Egzistencinio apsisprendimo laisvė yra pagrįsta vidine būtinybe “gali, nes turi”. Tai ši būtinybė, suprasta kaip ištikimybė sau pačiam, išskiria egzistencinį apsisprendimą. Egzistencinis apsisprendimas iš esmės susietas su rizika, nes laisvė susieta su “ne žinojimu”. Būti “savimi pačiu” – tai nuolat rizikuoti, nes žmogus niekuomet ne žino, kas jis yra ir niekuomet negali savęs pateisinti visuotinai galiojančiomis normomis. Egzistencija gali būti mūsų norų versme, bet ji pati negali būti norima, nes ji nėra joks objektas. Kaip tik ta veikla, kuri turi savo versmę “savo pačio” rinkimesi, yra nelygstama tik dėl to, kad ji nėra apspręsta jokiu objektu ir pagal tai jokiu tikslu. Nors egzistencija ir negali niekur kitur savęs realizuoti, kaip pasaulyje, tačiau ji gali neprarasti savęs pasaulyje tik visų pasaulinių tikslų reliativybės sąmone.Visi pasaulyje sutinkami tikslai yra reliatyvūs, ir užtat joks tikslas pasaulyje negali būti suabsoliutintas ta prasme, kad jis paverstų žmogų savo priemone. Tik galutinis tikslas galėtų būti nelygstamai siekiamas. Bet lygiai galutinis tikslas negali būti randamas nei šia pusiniame , nei ana pusiniame gyvenime. Visos utopijos, svajojančios galutinę pasaulio organizacijos darną, tėra egzistencijos išdavimas. Jei būtų galima galutinė pasaulio organizacijos darna, tai tektų pasaulį laikyti pačia tikrąja būtimi, ir šiuo atveju vienintelė galimybė, verta žmogaus, liktų savižudybė. Nors nėra pasaulyje jokio tikslo, verto būti siekiamam, bet žmonės eina mirti už savo idėjas tik tam, kad išliktų patys sau ištikimi. Gi visi tie siekiniai, dėl kurių rizikuojama gyvybė, tėra egzistencijos išraiška. Miršta žmonės tik už save “pačius”. Ne tikslai suteikia mūsų veiklai nelygstamybę, o egzistencinė mūsų pačių nelygstamybė suteikia savo svorį tikslams pasaulyje. Negalėdama kitur savęs realizuoti, kaip pasaulyje, egzistencija negali atsisakyti tikslų pasaulyje siekimo. Tačiau ji visus savo siekimus sureliatyvina tik į savo išraišką, tik į savo pasaulyje reiškimosi kūną. Šis egzistencinio “betiksliškumo” paradoksas – tai paradoksas egzistencijos sąlygos būti pasaulyje esant už pasaulio. Šis paradoksas, Jasperso žodžiais tariant, lygiai atmeta ir misticizmą, ir pozityvizmą. Nei pirmas, nei antras nepasiekia tikros nelygstamybės. Kai pozityvizmas iš viso sunaikina nelygstamybės galimybę, tai misticizmas tepasiekia negatyvią nelygstamybę pasaulio paneigime. Misticizmo klaida neigti pasaulį, pozityvizmo klaida suabsoliutinti pasaulį. Gi tikros egzistencinės nelygstamybės reikalavimas: nei guostis “anapus” iliuzija, nei prarasti save pasaulyje, o sureliatyvinti pasaulį jo nepaneigiant. Jei pasaulis būtų pati absoliutinė būtis, nebūtų prasmės už nieką mirti, nes šiuo atveju visa žmogaus prasmė būtų gyvybė. Tik egzistencinė pasaulio reliatyvizacija suteikia patirtinei tikrovei t ą simbolinį charakterį, kuis įgalina nelygstamybę pasaulyje. Nelygstamoji veikla nereikalauja galutinio tikslo, nes kaip tik galutinio tikslo ne žinojimas yra pati laisvės sąlyga. Jei galutinis tikslas būtų žinomas, nebeliktų apsispręsti, nes teliktų siekti šio tikslo.

Vietoj galutinio tikslo pažinimo, laisvę veda sąžinė, pastatydama mus prieš Transcendenciją. Jos neverta laikyti Dievo balsu. Tasai balsas,kuris į žmogų kalba sąžine, yra žmogaus pačio balsas:žmogus kalba pats į save. Jei Dievo balsas būtų mums iš tiesų duotas, turėtume visi jam paklusti. Sąžinė nėra palenkta jokiam teisėjui. Nors ir vargani esame, bet laisvi ! Niekas neturi išsižadėti savo sąžinės. Bet kaip sąžinė nėra palenkta jokiam teisėjui, taip ji niekada negali būti pagrindas kitiems teisti. Kiek ji nelygstamai galioja tam, kieno balsas ji yra, tiek ji negali tapti prievarta kitiems. O kokie sąžinės santykiai su visuotiniais moraliniais principais ? Gilesnės pareigos vardan egzistencija turi teisę nepaklusti visuotiniame įstatyme fiksuotai pareigai, jei ši nebereiškia sąžinės. Pati egzistencija nusprendžia, ar ji pripažįsta objektyvią pareigą, ar ne. Ne įstatymai pašvenčia egzistencinės veiklos nelygstamybę, o pati egzistencija suteikia savo svorį įstatymams. Visi įstatymai tėra interpretacijos, kurios tegalioja tiek, kiek jos išreiškia egzistenciją.

Žmogaus egzistencijos realizavimasis

Egzistencija, kaip vidinis žmogiškosios būties tapimas, yra nuolatinėje pasirinkimo būsenoje: būti ar nebūti pačiu savimi, ir realizuojasi per komunikacijas, istoriškumą ir ypač per ribines situacijas.

Komunikacijomis galima laikyti tam tikrą socialinių ryšių modelį. Komunikatyviniai ryšiai rodo, jog kasdieniškas empirinis gyvenimas yra buvimas tam tikroje žmonių bendrumenėje. Dėl to komunikacijos arba ryšiai su kitais žmonėmis yra būtina žmogiškosios būties, o kartu ir jo reiškimosi sąlyga. Pagal Jaspersą, egzistencializmui b ūdingas izoliacinio principo taikymas visuomenei aprašyti. Visuomenė konstatuojama, remiantis individais kaip vienetais. Komunikacija – tai atsiskyrėlių ryšys, tai meilė-kova. Tokie save suvokusių bei dvasiškai atsiribojusių individų komunikatyviniai santykiai reiškiasi viešpatavimo bei pa- tarnavimo, mandagaus sugyvenimo, hierarchinės priklausomybės, diskusijø,žmogaus suskilimo ir su kitomis situacijomis.

Egzistencija nėra kažkas galutinai užbaigta. Ji visuomet tik duota žmogui kaip galimybė įgyti save ar netekti savęs. Ji nuolatos realizuojama arba prarandama, todėl nuolat kuriasi ir kinta, vadinasi, yra istoriška. Egzistencija savo laikinos realizacijos pavidalu yra istoriškumas, kuris yra laikinumo ir amžinumo sutapimas.

Žmogaus egzistencijos ribinės situacijos

Egzistavimas empiriniame pasaulyje yra ne kas kita kaip nuolatinis rinkimasis. Pasirinkimo laisvės realizavimas visuomet yra susijęs su kalte. Apsispręsdamas aš pasirenku vieną kurią nors galimybę, atmes- damas kitas, save apribodamas. Atsisakydamas tam tikrų galimybių,žmogus nepadaro to, k ą galėtų padaryti, todėl nusikalsta. Pati veikla ar susilaikymas gali turėti padariniø, kurie pakenktų kitiems žmonėms. Išsivaduoti iš kaltės žmogus negali, nes jame pačiame glūdi egzistencijos galimybė save projektuoti ir projektuoti visuomenėje, tarp kitų žmoniø.žmogus pats yra kaltė.

Kaltė, kova, kančia, mirtis sudaro žmogaus buvimą ribinėse situacijose. Situacijos – tai tartum savotiškos psichologinės būsenos, kurios lydi žmogiškosios būties realizaciją, jai padėdamos arba ją ribodamos. Kai vienas situacijas apeina žmogus, patenka į kitas. Tai reiškia, kad žmogus visada yra situacijose. Apeiti žmogus gali tik empirines situacijas. Tačiau yra situacijø, kurių negalima apeiti ar įveikti. Būtent šias pastarąsias situacijas žmonės turi priimti kaip lemties dalyk ą.žmogus negali gyventi be kaltės, kančios, kovos ir neišvengiamai turi mirti. Tai ir yra ribinės situacijos. Juk negalima įveikti net ir gerai jas teoriškai ištyrus – jas galima tik išgyventi. Ribinėse situacijose ypač akivaizdžiai atsiskleidžia žmogiškosios būties trapumas, baigtinumas, nepatvarumas ir gyvenimo beprasmiškumas. Šiose situacijose mes lyg atsiduriame ant empirinio egzistavimo ribos. Ribinėse situacijose atsidūrusiam individui ima skaidrėti egzistencija. Šia prasme K. Jaspersas rašė, kad “išgyventi ribines situacijas ar būti egzistencijoje yra tas pats”. Per ribines situacijas žmogus gali pereiti iš kasdienybės į tikrąją būtį. Ribinės situacijos neįveikiamos todėl, kad jos duotos drauge su mūsų egzistencija, kad tik per jas mūsų egzistencija realizuotøsi. Tai situacijos, kurių žmogus nenorėjo ir nesukūrė.žmogaus buvimas pasaulyje yra atsitiktinis. Jo gyvenimą nuolat lydi atsitiktinumas, kuris riboja visų veiklos galimybių pilnumą. Tai lygu žmogui būti įmestam į jam svetimą pasaulį, kur lemta būti įvairiose situacijose, nepriklausomai nuo jo valios.

Toks pat neišvengiamas kiekvieno žmogaus palydovas yra kova. Buvimas faktiškume ir komunikacijose jau savaime yra kova. Ir jei žmogus nenori žlugti, jis turi kovoti už savo egzistencinę erdvę. Todėl žmogus būtinai pakenkia kitų žmonių interesams ir padaro jiems žalos. Kiekviena pozicija, kurią laimi vienas žmogus, sumažina kito žmogaus galimybę ją laimėti. Ši kova, kaip interesų bei siekimų susidūrimas, apima visą individo gyvenimą bei jo santykius su kitais žmonėmis, pradedant primitivią biologine kova dėl būvio ir baigiant intymiąja dvasios bei meilės sritimi. Ir meilė negali būti kartą visiems laikams laimėta. Besimylintieji kovoja, kad kiekvienas liktų pats sau ištikimas.

Pati reikšmingiausia situacija žmogaus egzistencijos atsiskleidime yra mirtis, kuri tarsi valdo visas kitas situacijas. Mirtis yra pats radikaliausias žmogiškosios būties neigimas, ir vis dėlto ji priklauso jam pačiam – niekas kitas negali už jį numirti ir jis pats turi nusistatyti savo mirties atžvilgiu. Mirties akivaizdoje ypač išryškėja pasaulio ir žmogaus gyvenimo betiksliškumas. Kadangi pati mirtis nėra kažkas svetima žmogaus gyvenimui, o jo natūrali galimybė, todėl ji pasidaro lyg savotiškas egzistencijos veidrodis.žmogus lieka pats savimi ir kartu tampa atviras transcendencijai – Dievui. Dievas (kitaip “transcendencija” arba “būtis savyje” ) yra neprieinamas racionaliam žmogiškajam supratimui kaip daiktų pasaulis. Prie Dievo žmogus gali priartėti tik dvasinio nusiteikimo aktu, pavyzdžiui, mirties situacijoje, kur žmogiškoji egzistencija siekia atsiremti į transcendenciją. Taip pat visas savęs realizacijos kelias yra kelias į transcendenciją. Būdamas atsirėmęs į Dievą, kaip visos būties pagrindą,žmogus mirties akivaizdoje tampa pačiu savimi tarsi prisipildąs naujo turinio, naujos šviesos ir įveikiąs savo baigtinumą.

K.Jaspersas, kalbėdamas apie žmogiškosios egzistencijos santykį su transcendencija, atsiriboja nuo religinio tikėjimo, paremto aklu paklusnumu Dievui.žmogaus orientacija į transcendenciją realizuojasi “išdidaus priešingumo” ir nuolankaus atsidavimo priešybių vienybėje. Priešinimąsis be atsidavimo pavirstąs tuščiu užsispyrimu, dėl ko žmogus prarandąs Dievą. Atsidavimas be priešinimosi išsigimsta į tuščią neveiklumą, o tada žmogus praranda savo laisvę ir individualybę, t.y. nuasmenėja. Dievas nenori aklo atsidavimo, bet nori laisvės, kuri gali priešintis ir tik per priešinimąsi žmogus gali pasiekti tikrąjį atsidavimą.

Išvados

1. Pagrindinis egzistencializmo nusistatymas yra nepalyginamas žmogaus savitumas, išsiskyrimas iš visos gamtinės aplinkos.
2. žmogaus sąmonės kūrybinis aktyvumas, pasireiškiantis apsisprendimo laisve bei galimybe nevaržomai kurti ir atskleisti savo individualybę.
3. Egzistencinė laisvė – tai savęs pačio rinkimąsis.
4. Užuot buvusi iš gimimo duota, laisvė yra pašaukimas, kurio vykdymas perkelia žmogų į egzistencijos rangą.
5. Egzistencija duota žmogui kaip galimybė įgyti save ar netekti savęs.
6. Egzistencija, kaip vidinis žmogiškosios būties tapimas, realizuojasi per komunikacijas, istoriškumą ir ypač per ribines situacijas: kaltę, kovą, kančią ar mirtį.
7. Ribinėse situacijose ypač akivaizdžiai atsiskleidžia žmogiškosios būties trapumas, baigtinumas, nepatvarumas ir gyvenimo nepatvarumas.
8. Žmogus, kaip “egzistencijos galimybė”, stovi tarp empirinio daiktinio pasaulio ir transcendencijos.

Naudota literatūra

Juozas Grinius. Raštai. 1-mas tomas.

Vilnius. “Mintis”. 1991.

Egzistencijos filosofija: istorija ir dabartis.

Leidykla “Mintis”. 1981.

Leave a Comment