Ekologinė teisė

Klausimai egzaminui:1. Ekologijos objektas ir ekologinio mastymo ypatumai Ekologinės harmonijos pažeidimai prasidėjo kartu su žmogaus veiklos pradžia žemėje. Ekologijos svarba ypač išryškėjo XIX a. pabaig. pradėjus sparčiai vystytis pramonei ir urbanizacijai. Ypač greita ekologijos mokslo raida prasidėjo XX a. v.kuomet ekologinė pusiausvyra pasiekė kritinį lygį. Tada, buvo suvokta, kad žmogus privalo paisyti gamtos dėsnių, nes grėsmė kyla ne tik gamtai, bet ir paties žmogaus egzistencijai. Ekologijos mokslo vystymosi pradžioje buvo tiriama aplinka,kurioje tarpsta atskiros rūšys, jų santykiai su kitomis rūšimis.Atsirado ekosistemos sąvoka( kintanti tarpusavyje susijusių gyvųjų organizmų ir jų aplinkos visuma). Vėlesnei ekologijos vystimosi stadijai būdinga ekosistemos,kaip funkcinio darinio tyrimai.Dabartiniu metu ekologijos sąvoka turi dvi prasmes: 1) biologijos mokslo šaka(t.y. gyvūnų ir augalų ekologija) 2) apima žmonių visuomenės ir gamtos sąveikos aspektus. Ekologija- biologijos mokslo šaka, tirianti organizmų gyvenimo sąlygas, jų bei aplinkos sąveikos santykius. Jos ištakos siekia XIX a. Ekologijos mokslo atšakos:1. globalinė ekologija- mokslas apie žemę;2. žmogaus ekologija- mokslas apie kompleksinius gamtinius, techninius veiksmus;3. inžinerinė ekologija- mokslas apie ekologinius reikalavimus, keliamus šiuolaikinei gamybai4. socialinė ekologija- mokslas apie gamtos ir visuomenės sąveikos vystymąsi, dėsningumus;5. teisinė ekologija- teisės normų sistema, reguliuojanti visuomenės ir gamtos santykius.2. Trumpa ekologijos vystymosi apžvalga Pokario laikotarpis Gamtos ištekliai tapo valstybės nuosavybe, aplinkos kokybė sparčiai blogėjo – buvo vystomos ūkio šakos, kurios darė įtaką aplinkai, tačiau nebuvo įvedamos apsaugos priemonės. Užteršta atmosfera, daug tvenkinių. Teisės aktų buvo priimta daug. Kai kurie priimti sąjunginiu pagrindu. Lietuvoje buvo pradėtos įgyvendinti aplinkos apsaugos priemonės, tam įtakos turėjo atskiros asmenybės: Bergas, Ivanauskas. 1959m. priimtas įst., skirtas aplinkos apsaugai, kaip gamtiniam kompleksui. Kuriamos specialios institucijos, kurios įgyvendino aplinkos apsaugos kontrolę – 1957m. Gamtos apsaugos komitetas. Priimti kodeksai: žemės, vandens, žemės gelmių, miškų. 1981m. priimtas Atmosferos oro apsaugos įst., kuris galioja ir dabar.3. Ekologijos vieta gamtos, ekonomikos ir teisinių mokslų sistemoje . Ekologija – biologijos šaka, kuri tiria organizmų santykius su gamta. Ekologija nagrinėja augalų ir gyvūnų bendrijų, ekosistemų struktūras, raidą, medžiagų ir energijos apykaitos gamtoje specifiką, gamtinės atrankos, adaptacijos, evoliucijos problemas. Ekologijos mokslo tikslai: kompleksiškai tirti augalų ir gyvųjų būtybių gyvenamąją aplinką, gamtoje vykstančius procesus, ekologinės pusiausvyros dėsnius, jų prigimtį. 4. Pagrindiniai ekologijos terminai, apibrėžimai ir dėsniai5. Ekologijos reikšmė žmogaus evoliucijojeSenovėje, medžioklės epochoje, svarbiausią pavojų sveikatai kėlė tradiciniai pavojai – nešvarus geriamasis vanduo, badavimas, būstas, neapsaugantis nuo šalčio,infekcijos. Žemdirbystės epochos metu atsirado miestai,kuriuose trūko sanitarijos,taigi per orą, vandenį, maistą plito užkrečiamos ligos. Pramonės eros pradžioje išaugo šiuolaikinių pavojų įtaka.Iki tol nežinomos ligos, apsinuodijus toksinėmis medžiagomis, traumos gamyboje. Mašinų era sumažino fizinio aktyvumo poreikį, sudarė sąlygas gausiai mitybai. Tai įtakojo atsiradimą ligų susivijusių su persivalgymu: širdies, kraujagyslių ligos, nutukimas. Cheminių medžiagų įtakoje – piktybiniai navikai. Sveikatai keliamo pavojaus pobūdis nuolat kito: mažėjo tradicinio gamtinio ir didėjo šiuolaikinio – antropogeninio pavojaus keliama rizika, dėl didėjančio aplinkos užterštumo.Žmogaus būtis skiriasi nuo kitų gyvų būtybių egzistavimo tuo, kad jo poveikis gyvenamajai aplinkai nedidina biosferos organizuotumo, pastovumo ir vientisumo. Kitaip tariant, žmonių sociumas, kaip darbo organizmas, neveikia teigiamai kokybinių biosferos charakteristikų. Bent taip buvo dažniausiai iki šiol. Biosferos, kaip visumos, ir sociumo, kaip dalies, tarpusavio santykiai dėl sociumo raidos mainosi. Tai reiškia, kad planetoje keičiasi ekologinė situacija. Daugelio mokslininkų nuomone, dabar biosfera yra tokios būklės, kad neaiški jos tolesnės kaitos trajektorija ir gali prasidėti nesulaikomi degradacijos procesai. Tikimybė tokiai galimybei virsti tikrove didelė. Priežastys taip pat akivaizdžios. Kuo greičiau rieda automobilis, tuo greičiau gali įvykti avarija. Taip ir su civilizacija: kuo sparčiau ji plėtojasi, tuo labiau ji gali pažeisti aplinką ir sukelti ekologinę katastrofą. atsakymas į būtinybę kontroliuoti žmogaus poveikį gamtai mokslininkų sluoksniuose ėmė rastis kvietimai bei draudimai nedaryti rizikingų eksperimentų, veikti atsargiai, gerai įsižiūrint ir įsiklausant į gamtą, suprantant ir išmokstant jos kalbą. Tais draudimais buvo siekiama perspėti visus tuos, kas naudojasi mokslo bei technikos laimėjimais, kad neužmirštų gamtos pažeidžiamumo ir neperžengtų jos stabilumo ribų, už kurių gali prasidėti nesulaikomi negatyvūs procesai. Kartu įvyko rimtų pokyčių žmonių pasaulėvokoje ir mąstysenoje, atsikratyta senų, mechanistinių pažiūrų, giliau suvoktas mūsų aplinkinio pasaulio – Žemės biosferos – vientisumas, įsisąmoninti riboti planetos parametrai. Iš mokslo pareikalauta, kad jis nubrėžtų tą lemtingą ribą, kurios nevalia peržengti, ir suformuluotų rekomendacijas ekologiškai saugiai žmogaus veiklai. Veikiai tų draudimų, reikalavimų bei rekomendacijų sistema apibendrintai buvo pavadinta ekologiniu imperatyvu. Šiuolaikinės visuomenės ūkinių struktūrų veikla, taip pat įprastinis dažno gyventojo elgesys, daugiau ar mažiau kertasi su geros valios žmonių sąžine. Tie žmonės – tai įžvalgios ir atsakingos asmenybės, kuriems neduoda ramybės “žaizdos žemės mūsų”. Kaip tik moralinis atskirų individų nerimas,jų iniciatyva ir pavyzdys davė postūmį gamtosaugos plėtrai, žaliųjų judėjimui, ekologinio švietimo bei ugdymo organizavimui. Tačiau ekologinė problema, be etinei sferai būdingo bendro prieštaravimo tarp esamybės ir privalomybės, turi ir specifinį aspektą, susijusį su kliūtimis, trukdančiomis ekologiniam imperatyvui transformuotis į dorovinio elgesio formas. Teoriškai įveikti šias kliūtis pašaukta ekologinė etika.6. Globalinių ekologinių problemų apžvalgaŽmogaus organizmas medžiagų apykaitos dėka yra neatsiejamai susijęs su ekosistema. Todėl veiksniai, veikaintys globalinę ekosistemą, turi įtakos žmonių sveikatai. PSO išskyrė 5 aplinkos veiksnių grupes, turinčias įtakos globalinės ekosistemos stabilumui ir žmonių sveikatai: 1) tolimosios oro taršos pernašos(siekiant sumažinti lokalią oro taršą, statomiaušti elektrinių, deginančių kurą, kaminai);2) tarpvalstybinės pavojingų produktų ir atliekų pervažos; 3) stratosferos ozono sluoksnio mažėjimas; 4) klimato kitimas; 5)bioįvairovės mažėjimas.globalinį klimato atšilimą?Svarbiausia priežastis lemianti atšilimą – energijos gamybos ir pramonės vystymasis, degalų vartojimo didėjimas ir miškų nykimas. Dėl to troposferoje padaugėjo šiltnamio efektą sukeliančių dujų koncentracija. Organinio kuro deginimas, anglies deginimas šiluminėse elektrinėse – pagaminą didžiausią kiekį anglies dioksido. Miškų nykimas mažina biosferos galimybes pašalinti anglies dioksidą ir turi įtakos jo kiekio didėjimui ir klimato atšilimui. Vykstantys globaliniai ekologiniai pakitimai apima: ozono sluoksnio nykimą; šiltnamio efektą; miškų nykimas; bioįvarovės mažėjimas; rūgštūs krituliai; sveikatos problemų didėjimasNykstantys miškaiIš pradžių žmogaus veikla gamtą mažai tetrikdė. Miškų kirtimas lydiminės žemdirbystės laikotarpiu neturėjo sunkių padarinių, nes kai tik žmogus apleisdavo apgyventas vietas, jose vėl ataugdavo tokie pat tankūs miškai. Tokia žemdirbystės sistema vis dar kai kur taikoma ir dabar. Deja, daugėjant gyventojų ir mažėjant neliestų miškų plotams, žemdirbiams jau po 2—3 metų tenka grįžti į senuosius sklypus (o ne po kartos ar daugiau, kaip kitados) ir kirviu bei ugnimi atsikovoti žemę. Dėl to dirvožemis nespėja atsigauti.Be žemdirbystės, didieji pasaulio miškų masyvai vis labiau naudojami miško pramonei. Todėl taip sparčiai nyksta drėgnieji tropiniai miškai — bene seniausi neliestos gamtos plotai Žemėje. Apskaičiuota, kad kas minutę nelieka 5,6 hektaro miško. Pražūtingi tokio niokojimo padariniai yra visokiausi. Žūsta įdomios, patrauklios ir žmogui reikšmingos gyvūnų rūšys, sunaikinama daugybė naudingų ir potencialiai vertingų augalų. O juk visos žmogaus auginamos daržovės kažkada buvo laukiniai augalai, daugelis vaistų irgi gaminama iš augalų.

Drėgnieji tropiniai miškai paprastai auga skurdžiame nederlingame dirvožemyje, tad, iškirtus mišką, plynas plotas virsta bevaise dykuma. Išnaikinus daug miškų, prasidėjo dirvų erozija, padažnėjo potvynių ir nepalankiai pakito klimatas. Vis dėlto miškai ir toliau kertami; tai daroma iš dalies todėl, kad mediena duoda daug pajamų, bet neretai ir dėl visai nerimtų priežasčių. Žmogus vis dar mano, kad pirmykštis miškas — „džiunglės” — meta jam iššūkį kad jį reikia „tramdyti”.

Iš esmės dėl tokių pačių priežasčių naikinama ir daugelis kitų natūraliosios aplinkos tipų. Tačiau yra ir kitų, iš pirmo žvilgsnio nepastebimų gamtos niokojimo būdų, kurių padariniai pasireiškia ne iš karto. Pavyzdžiui, žmogus perkelia iš vienos vietos į kitą įvairias gyvūnų ir augalų rūšis, dažnai be jokių piktų užmačių, vien tam, kad seni pažįstami primintų jam gimtuosius namus. Dėl to yra atsitikę nepataisomų dalykų, kai vietinė gyvūnija ir augalija nesugebėdavo konkuruoti su atvežtosiomis rūšimis.Žmogus be atodairos naikino gyvūnus, be saiko medžiojo juos dėl mėsos arba paprasčiausiai dėl pramogos. Jis ganė gyvulius ne visiškai tam tinkamose pusdykumėse ir išstūmė iš jų daug vietinių, geriau prisitaikiusių jose gyventi laukinių gyvūnų rūšių. Žmogus vežė į vandenynų salas triušius, asilus ir ožkas, kad turėtų kuo misti, bet tai neišvengiamai suardydavo paprastas ir jautrias vietines ekosistemas. Dėl smarkios žūklės jūros turtus jis sėmė taip beatodairiškai, kad laimikiai ėmė katastrofiškai mažėti.Didžiausią pavojų aplinkai kelia šių laikų technologija. Upių, ežerų ir net kai kurių jurų gyvūniją galutinai išnaikino nuodingos gamybos atliekos ir nutekamieji vandenys, kurių vis daugiau patenka į natūralius vandenis. Labai užterštos Reino ir Dunojaus upės, Baltijos ir Viduržemio jūros, todėl jų gyvūnija vis sparčiau nyksta, nors visiems žinoma, kad daug sunkiau neutralizuoti ilgo teršimo poveikį negu to teršimo išvengti.Užtvankos laukams drėkinti arba elektros energijai gaminti turi didelių ekologinių trūkumų. Asuano užtvanka Egipte nebepraleidžia derlingo dumblo į Nilo žemupį, pakenkė žvejybai Viduržemio jūros rytuose, nes mažiau Nilo vandens patenka į jūrą; susirūpinti verčia ir sąnašos, kurios kaupiasi prie užtvankos.Chemijos revoliucija žemės ūkyje, be abejo, gerokai padidino derlių, tačiau galiausiai gali jį pražudyti. Negana to, kad kenksmingi vabzdžiai tampa atsparūs pesticidams, nuo chemikalų dar žūva ir natūralūs kenkėjų priešai.7. Europos Sąjungos aplinkos apsaugos teisinė politikaPasirašius ES sutartį (Mastrichtas, 1992) buvusi Europos Ekonominė Bendrija buvo pavadinta ES. ES, kaip 1958 metų Romos sutartimi įkurtos EEB teisių perėmėja, yra regioninė organizacija, kuriai ją sudarančios valstybės delegavo savo suverenias teise tam tikrose politikos srityse. Taip atsirado viršvarlsytbinė organizacija, unikali savo įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teismine valdžia. 1995-06-12 Liuksenburge buvo pasirašyta LR ir ES asocijuotos narystės sutartis. Leidžianti LR dalyvauti Europos integracijos procese,tp ir integruotis į bendrą aplinkos apsaugos politiką. Dėl šios priežasties būtina pažinti ES aplinkos politiką ir aplinkos teisę, kadangi Asociacijos sutartyje numatyta, kad ES pirmenybę teikia įstatymų suderinimui konkurencijos, darbo saugos, aplinkos apsaugos ir vartotojų teisių gynimo srityse. ES aplinkos teisė kūrimas prasidėjo dar 1957 metais, priimant įvairius teisės aktus, kad būtų sumažinta aplinkos tarša, išsaugota aplinka ekonominio vystymosi sąlygomis. Visi ES teisės aktai, esantys aplinkos teisės šaltiniai, pagal juridinę galią skirstomi į taisykles, direktyvas ir sprendimus.. Taisyklės – tai visuotinai privalomi ES teisės aktai, tiesiogiai taikomi valstybėse, priklausančiose šiai bendrijai.. Pagrindinę ES aplinkos teisės šaltinių dalį sudaro direktyvos – Vyriausybėms tiesiogiai skirti teisės aktai.. Sprendimai – ES teisės aktai, priimti konkrečių asmenų atžvilgiu.8. Ekologinė teise kaip teisės sudėtinė dalis ir mokslasFormuotis teisės šakoms reikia tam tikrų sąlygų: turi egzistuoti specifiniai visuomeniniai santykiai, reikalaujantys specifinio teisinio reguliavimo metodo, be to valstybė, nustatydama specifines teisės normas, turi būti suinteresuota šiuos visuomeninius santykius reguliuoti ir pan.Ekologinės teisės formavimasis – ilgas ir sudėtingas procesas. Pradžią jam davė gamtos apsaugos teisės susiformavimas šalia teisės šakų, reguliuojančių atskirų gamtos objektų naudojimo santykius. Gamtos apsaugos teisė sujungė į sistemą tas ekologines normas, kurios dėl savo specifinių savybių negalėjo būti įtrauktos nė į vieną iš egzistuojančių teisės šakų. Teisės normos, atsiradusios teisėje įtvirtintus ekologinius reikalavimus, nulemtus aplinkos, kaip vientiso poveikio objekto, sukūrė naują sisteminį junginį – gamtos apsaugos teisę. Vykstant ekologinio – teisinio reguliavimo integracijai, pagrįstai aplinkos apsaugos ir racionalaus gamtos išteklių naudojimo vieningumo pripažinimui, iš teisės šakų, reguliavusių tam tikrų gamtos objektų naudojimą ir gamtos apsaugą, susiformavo ekologinė teisė, Panašiai ekologinė teisė traktuojama ir užsienio valstybėse, kur tiesa ji vadinama aplinkos apsaugos teise9. Žmonijos ir gamtos tarpusavio sąveikos formos ir jų vystymasisMaksas Niklosonas, buvęs Didžiosios Britanijos gamtosaugos tarnybos generalinis direktorius, rašė: „Gamta gyvuoja nuo neatmenamų laikų, tačiau gamtos rezervatai yra palyginti jauni”. Ir iš tikrųjų, tik praeitame amžiuje imta aktyviai gamtą saugoti ir jos turtus atkurti. Pirmasis nacionalinis parkas (Jeloustono) buvo įsteigtas JAV 1872 metais dabartinėse Vajomingo, Montanos ir Jutos valstijose.Apsauga ir medžioklėGamta buvo saugoma jau labai seniai, daugiausia vienišų idealistų, svajotojų ir entuziastų pastangomis. Farerų salų ir Islandijos žvejai ilgus amžius gaudė jūrų paukščius ir rinko jų kiaušinius, tačiau griežtai kontroliavo šią veiklą, todėl turėjo daug naudos, o paukščių nemažėjo. Anglijos karalius Henrikas VIII išleido įstatymus, reguliuojančius sezoninę tam tikrų gyvūnų medžioklę, o Pietų Amerikos inkų vyriausieji vadai pasilikdavo sau išimtinę teisę dėvėti drabužius iš vikunijos vilnų.Pirmas neigiamas žmogaus poveikis gamtai pasireiškė jau prieš 10000 — 15000 metų. Iškastinės liekanos akivaizdžiai rodo, kad žmogus pradėjo dominuoti tarp kitų Žemės gyventojų jau paleocene. Britanijos salose ir Europos žemyne išnyko daugybė rūšių, tačiau ypač smarkiai šis procesas vyko Amerikoje, kur žmogus pateko per Beringo sąsiaurį ir netrukus išnaikino tinginius, lokius, liutifs, vilkus, bizonus, mastodontus, mamutus ir kai kuriuos didžiulius plėšriuosius paukščius.Gamtos, ypač gyvūnų, apsauga ilgą laiką buvo glaudžiai susijusi su medžiokle.Medžiotojai rūpinosi, kad visada būtų gausu medžiojamų gyvūnų. Pirmieji draustiniai buvo karališkosios medžioklės naudmenos. Mūsų dienomis gamtosaugos judėjimas įgavo platų mastą, tačiau medžiotojams ir dabar tenka jame svarbus vaidmuo.Šių laikų gamtosauga itin sustiprėjo XIX —XX amžių sandūroje. 1899 metais buvo įkurta didžiausia Didžiosios Britanijos gamtosaugos įstaiga — Paukščių apsaugos karališkoji draugija. Pirmieji Europos nacionaliniai parkai buvo įsteigti 1909 metais Švedijoje.Tarptautiniu mastu veikia keturios svarbiausios gamtosaugos organizacijos: Gyvūnų apsaugos draugija (įkurta 1903 m. kaip „Britanijos imperijos laukinių gyvūnų globos draugija”), Tarptautinė paukščių apsaugos taryba (įkurta 1922 m.). Tarptautinė gamtos ir jos išteklių apsaugos sąjunga (TGAS — įkurta 1948 m.) ir Pasaulinis gamtos apsaugos fondas (įkurtas 1961 m.). TGAS yra tam tikra prasme vyriausia iš šių keturių organizacijų. Pasaulinis gamtos apsaugos fondas turi skyrius beveik 30 šalių ir yra savanoriška organizacija, kurios svarbiausias tikslas — finansuoti TGAS sukurtus gamtosaugos projektus.

Gyvenamų vietų išsaugojimasKiekvienoje valstybėje yra įvairiausių gamtosaugos organizacijų. Didžiojoje Britanijoje, pavyzdžiui, kiekvienoje grafystėje veikia vietiniai trestai ir keletas susivienijimų, kaip antai Nacionalinis trestas, kuriame gamtos apsauga yra viena iš veiklos krypčių. Be to, daugybė draugijų tyrinėja gyvūnus ar kitą gamtos šaką. Visos globoja gamtą. JAV įkurto Jeloustono nacionalinio parko pavyzdžiu gyvūnus ir augalus daug kur imta gelbėti, saugam jų gyvenamas vietas. SNO nacionalinių parkų ir jiems lygiaverčių rezervatų sąrašą įtraukta beveik 1200 sklypų; šimtuose pasaulio šalių greta parkų įkurta tokios pat paskirties daugybė mažesnių plotų. Jiems priklauso medžioklės draustiniai, gamtos rezervatai, miško rezervatai, mokslui ypač vertingi plotai, nepaprastai vaizdingos apylinkės, taip pat jūrų draustiniai. Didžiausias pasaulyje nacionalinis parkas yra 8000 km2 Šiaurės vakarų Grenlandijos nacionalinis parkas, o gausybė mažųjų gamtos draustinių neužima net vieno akro ploto; dažnai jie įkuriami nors vienai augalo rūšiai saugoti. Indonezijoje, pavyzdžiui, buvo įsteigtas draustinis didžiausiai pasaulio gėlei raflezijai (Rafflesia) globoti. Vis tik tokie plotai dar neapsaugo tam tikros rūšies nuo išnykimo dėl atsitiktinumų.Gyvybinė gamtos apsaugos paskirtisKasdien vis daugiau ir daugiau žmonių suvokia, kaip svarbu ir neatidėliotina išsaugoti ateinančioms kartoms laukinius gyvūnus, augalus ir neliestus kraštovaizdžius. Juk išnykimo grėsmė yra iškilusi tūkstančiui įvairių gyvūnų ir tikriausiai 20000 augalų rūšių (10% visų žydinčių augalų).1972 metais Stokholme vykusi SNO vadovaujama konferencija tema „Žmogus ir aplinka”, taip pat priimta SNO aplinkos apsaugos programa akivaizdžiai byloja, kad gamtos saugojimo judėjimas jau subrendo ir gamtosauga tampa vienu svarbiausių šių laikų uždavinių.Zoologijos ir botanikos sodai Nėra jokių abejonių, kad žmonija nuo seno kolekcionavo gyvus gyvūnus. Dar senovės egiptiečiai, kinai ir romėnai savo rūmuose įrengdavo nedidelių Žvėrynų. Anglijos karaliai taip pat laikė žvėris Taueryje 600 metų iki pat XIX amžiaus. Pirmasis zoologijos sodas buvo įsteigtas Austrijoje XV amžiuje; vėliau jų atsirado ir daugiau, o 1752 metais imperatorius Pranciškus 1 įkūrė zoologijos sodą Vienos priemiestyje Šėnbrune; šis seniausias zoologijos sodas gyvuoja iki šiol. 1775 metais pradėjo veikti Madrido zoologijos sodas, 1793 metais — Paryžiaus, o 1826 metais — Londono.Zoologijos sodų plėtojimas Esminis senųjų zoologijos sodų trūkumas buvo tas, kad jie buvo projektuojami veikiau žiūrovų negu gyvūnų patogumui. Dėl to šie kažkada respektabilūs sodai dabar turi skirti vis daugiau lėšų ankštiems narvams ir aptvarams rekonstruoti pagal dabartinius standartus.Daugelis Vokietijos zoologijos sodų smarkiai nukentėjo per II pasaulinį karą, ir juos teko iš naujo atkurti. Laimei, atkūrimas sutapo su naujomis zoologijos sodų projektavimo ir architektūros tendencijomis, todėl Vokietijos zoologijos sodai yra laikomi vienais geriausių pasaulyje.Yra ir atvirų zoologijos sodų, primenančių miesto parką. Tipiškas jų pavyzdys gali būti Hamburgo zoologijos sodas, suprojektuotas žymiojo Karlo Hagenbeko; tas pats architektas suprojektavo Romos zoologijos sodą, Londono zoologijos draugijos Vipsneido parką ir San Diego laukinių žvėrių parką. Atsirado ir komerciniais pagrindais įrengtų parkų, kurie pranašesni tuo, kad tiria zoologijos sodų paskirtį ir tai, ar jie apskritai naudingi.Senuosiuose žvėrynuose neįprasti ir egzotiški gyvūnai buvo laikomi didikų pramogai, o šių laikų zoologai entuziastai ir gyvūnų mėgėjai (tai ne visada reiškia tą patį) vieningai mano, kad laikyti gyvūnus nelaisvėje galima tik švietimo, išsaugojimo ar mokslinio tyrimo tikslais. Kitaip tariant, zoologijos sodas pirmiausia turi tarnauti mokslui, o tik greta to gyvūnų ekspozicijai.Švietimas ir moksliniai tyrimai Zoologijos sodui visai nesunku būti geru švietėju. Daug kas čia priklauso nuo tikslaus lentelės teksto apie narve esantį gyvūną. Be to, zoologijos sodai gali spausdinti ir platinti informacines brošiūras ir organizuoti aiškinamąsias ekskursijas mokiniams. Tinkamai ir patraukliai parodyti gyvūnai, beje, taip pat turi mokomąjį poveikį: juk žiūrovams nesmagu matyti nešvariuose narvuose pūvantį maistą ar išmatomis užterštą vandenį.Gana daug zoologijos sodai prisidėjo prie gyvūnų apsaugos. Manytume, kad jie gali padėti veisti retus gyvūnus ir vėliau grąžinti juos į gamtą. Tokių gerai pavykusių eksperimentų yra ne tiek jau daug. Vienas jų — Europos stumbrai, kurių kadaise buvo išlikę tik keli ir tie patys nelaisvėje. Dabar jie gyvena beveik natūraliomis sąlygomis, gerai jaučiasi Lenkijos ir TSRS pasienio miškuose. Kitas sėkmingas veisimo nelaisvėje pavyzdys gali būti havajinė berniklė, arba nenė, kurios populiaciją pavyko atgaivinti Glosteršyro (Anglija) laukinių paukščių tresto pastangomis; po to berniklių buvo pargabenta į gimtuosius Havajus.Daugelis didelių zoologijos ir botanikos sodų dirba didžiulį mokslinio tyrimo darbą. Šie tyrimai, aišku, papildo mūsų žinias veikiau apie gyvūnų elgesį nelaisvėje negu apie jų gyvenseną natūralioje gamtoje, tačiau čia, palankesnėse sąlygose, gyvūnai gyvena ilgiau negu laisvėje. Kai kurie zoologijos sodai, ypač Niujorko Bronkso zoologijos sodas, tiria gyvūnus gamtoje.Didžiųjų miestų tradiciniai zoologijos sodai nuolat gerina sąlygas, ne tik norėdami įtikti lankytojams, bet ir siekdami išsaugoti gyvūnų sveikatą ir ramybę. Prieš keletą metų Londono zoologijos sodas išleido 2500.00 svarų sterlingų raganosių ir dramblių paviljonui rekonstruoti. Jis buvo nepatogus gyvūnams, nes nebuvo atsižvelgta į visus jų poreikius. Dabar tokia klaida nebūtų padaryta. Pavyzdžiui, to paties zoologijos sodo stambiųjų kačių aptvaras, kuris buvo pastatytas 1976 metais, pažymint Londono zoologijos draugijos 150-ąsias metines, yra puikus pavyzdys, rodantis, kaip nedideliame plote galima sutalpinti pakankamai daug gyvūnų tokiu būdu, kad būtų patenkinti ir žiūrovai, ir žvėrys.Safari parkai Tarp šiuolaikinių zoologijos sodų raidos tendencijų išsiskiria viena, iš pirmo žvilgsnio patraukli, tačiau iš tikrųjų turinti keletą trūkumų. Tai kaip grybai po lietaus dygstantys safari parkai, kuriami natūralioje aplinkoje, daugiausia Afrikos savanų zonos šalyse, kur yra daug žolėdžių ir plėšriųjų žvėrių. Deja, daugelį šių parkų kuria ir valdo organizacijos, kurios vaikosi pelno ir kurioms mažai rūpi švietimas, gamtosauga ir netgi gyvūnų priežiūra. Daugelis prižiūrėtojų yra jauni, nepatyrę ir menkai apmokami. Žvėrių gerovė čia dažnai aukojama publikos malonumui. Neretai šiuose parkuose gyvūnai ima nenatūraliai elgtis.Nėra abejonių, kad ateityje gerai tvarkomi zoologijos sodai neturi tapti pelno įmone. Daugiausia dėmesio jie skirs švietimui ir mokslui, specializuosis auginti nedideles gyvūnų grupes.10. Valstybės ir teisės ekologijos funkcijosXX a. dėl intensyvaus ekonominio vystymosi ir sparčios mokslo ir technikos pažangos išdavos įvyko esminiai pakeitimai gamtos ir visuomenės sąveikoje. Vis didėjantis nekontroliuojamas gamtos naudojimui ir teršimui buvo pakeista medžiagų apykaita gamtoje, pablogėjo gamtos kokybė. Ir ta užteršta gamta gali pastebimai neigiamai pradėjo veikti žmogaus ir gyvąją gamtą. Todėl iškilo aplinkos apsaugos problema ir pradėjo formuotis aiškiai išreikštas visuomenės poreikis taip reguliuoti gamtą ir visuomenės sąveiką, kad būtų racionalaus gamtos išteklių naudojimo pagrindu būtų sudaryta sąlyga vystyti įvairias ūkio šakas, tenkinti visuomenės poreikius ir tuo pat metu saugoma gamta ir palaikoma jos kokybė. Teisė į švarią, sveiką aplinką buvo pripažinta viena iš pagrindinių žmogaus ir piliečio teisių, ji buvo įtvirtinta ir kai kurių šalių konstitucijoje. Išsaugoti aplinką galima tik tada, jei visuomenė savo veikloje vadovaujasi t.t. ekologiniais reikalavimais. Įvairių santykių pertvarka siekiant išsaugoti gamtą negalima be valstybės įsikišimo. Valstybė buvo priversta imtis priemonių išsaugoti gamtą ir įvairius procesus reguliuoti jų tinkamą naudojimą. Atsirado nauja valstybės funkcija- ekologinė funkcija- tai kompleksas tikslingų ir tarpusavyje susijusių valstybės įgyvendinamų priemonių siekiant užtikrinti racionalų gamtos išteklių naudojimą, apsaugoti gamtinę aplinką nuo neigiamo antropologinio poveikio ir garantuoti žmogaus bei piliečio prigimtinę teisę gyventi švarioje ir sveikoje aplinkoje. Ji yra objektyviai sąlygota, ilgalaikė, atitinkanti visos visuomenės interesus. Ji įgyvendinama įvairių priemonių pagalba (organizacinių , techninių), bet jų tarpe pagrindinę vietą užima teisinės priemonės. Ji apibrėžia ekologinę politiką, strategiją, aplinkos apsaugos principus, nustato gamtinių išteklių naudojimo tvarką, naudotojų ratą, jų teises ir pareigas, ūkinės veiklos ekologinius pagrindus.
Formuojant valstybės institucijų sistemą, vykdančių kontrolę šioje srityje. LR ET formuotis pradėjo nuo nepriklausomybės. ET sistema grindžiama K nuostatomis, tai savarankiško teisinio reguliavimo sfera (K 53,54 str.). Specialiuoju ET pagrindu tapo “Aplinkos apsaugos įst” orientuotas į viso gamtinio komplekso apsaugą ir racionalų naudojimą. Jos įgyvendinimo kryptys:1. racionalus gamtos išteklių naudojimo užtikrinimas;2. gamtos ir jos aplinkos objektų apsauga;3. gamtos išteklių atkūrimas;4. gamtos aplinkos gerinimas.Pagal šias kryptis įgyvendinant ekologinę funkciją dalyvauja visos valstybės institucijos bei piliečiai ir visuomeninės organizacijos. Ji pasireiškia per įvairių institucijų įgyvendinamas priemones ir kitus veiksmus (apskaita, sistemos kūrimas, vedami kadastrai, vedamas monitoringas, ekologinė kontrolė, tarptautinis bendradarbiavimas).1996-09-25 LRS patvirtintas “Valstybinės aplinkos apsaugos strategija”- aplinkos apsaugos principai, nustatomi prioritetai. Strategija numato ir jos įgyvendinimo priemones- teisines, organizacines, ekonomines, finansines.11. Ekologinės teisės principai, metodai ir sistema Ekologinės teisės metodasPaimtas iš kitų teisės šakų ir priderintas šiems santykiams. Jam būdinga tai, kad jis apjungia savyje du metodus: 1) valdžios ir pavaldumo;2) teisinio lygiateisiškumo. Šalys, dalyvaujančios ekologiniuose teisiniuose santykiuose, kaip ir administracinių teisinių santykių subjektai, nėra lygūs ir viena šalis yra įpareigota duoti nurodymus kitai šaliai, kuri turi tuos nurodymus įgyvendinti. Tokie santykiai kyla naudojant išimtinai valstybei priklausančius išteklius, su gamtos išteklių naudotojais, valdymo santykių sferoje.Ekologinių teisinių santykių atsiradimas, pasikeitimas ir pasibaigimas siejamas su administraciniais teisiniais aktais, taip pat su sutarčių pagrindais, kas būdinga ir civilinei teisei. Ekologinės teisės metodui būdingi civilinės teisės metodo požymiai dėl to, kad ekologinės teisės objektas, kaip ir civilinės, yra materialinės vertybės, nuosavybės teisės objektai. Ekologinės teisės subjektai gali savarankiškai įgyvendinti savo teises. Ekologinės teisės sistemaEkologinės teisė yra nekodifikuota teisės šaka. Tai ekologinės teisės normos, kurios sudaro sistemą, jos skirstomos į ekologinės teisės institutus. Pagrindiniai institutai: 1) aplinkos valymo; 2) gamtos išteklių naudojimo; 3) ūkinės veiklos reguliavimo; 4) teisinės atsakomybės už ekologinius teisės pažeidimus. Visus šiuos keturis ekologinius teisinius institutus sieja tai, kad jų normos taikytinus visiems ekologiniams santykiams – bendrieji. Visi kiti institutai sudaryti iš ekologinės teisės normų, kurios reguliuoja tam tikrą gamtos objektų, taip pat saugomų teritorijų naudojimą nei apsaugą.

ET reguliavimo metodai:1. Valdžios- pavaldumo;2. Automatinis šalių lygiateisiškumo;Taikomas pirmas ar antras priklauso nuo to, kurios srities santykiai reguliuojami- kai subjektai lygiaverčiai- pirmas, o antrasis daugiau būdingas CT, todėl taikomas kai santykių subjektai yra privatūs asmenysET sistema:1. Bendroji dalis- gamtos išteklių nuosavybės, valstybinio gamtos apsaugos institutas, gamtos išteklių naudojimo institutas;2. Specialioji dalis- jungia teisės normas, kurios reguliuoja atskirų gamtos išteklių naudojimo, apsaugos santykius.ET sistema sudaro ET mokslo sistemos pagrindą.ET šaltiniai pasižymi formų įvairove bei suskirstomi į-K; įst (konstituciniai (reguliuoja žemės įsigijimo nuosavybės teise užsienio subjektams) ir paprasti (bendri ir specialieji (“Aplinkos apsaugos įst” negali sureguliuoti atskirų gamtos išteklių naudojimo santykių, o tik įtvirtina bendras nuostatas, ET principus)); poįst; tarptautinės sutartys ( tai konvencijos, kurias ratifikavo Lietuva- Bendroji klimato apsaugos konvencija; ozono sluoksnio apsaugos konvencija;12. Ekologinės teises dalykas ir objektai Dalyką sudaro visuomeniniai ekonominiai santykiai, kurių pagalba realizuojami aplinkos ir visuomenės santykiai. Objektą lemia santykių specifika. Į aplinką, kaip į ekologinės teisės objektą, reikia žiūrėti ir į kaip integruotą, ir į kaip diferencijuotą objektą. Aplinka – gamtoje funkcionuojanti visuma tarpusavyje susijusių elementų (žemės paviršius ir gelmės, oras, vanduo, dirvožemis, augalai, gyvūnai, organinės ir neorganinės medžiagos, antropogeniniai komponentai) bei juos vienijančios natūralios ir antropogeninės ekosistemos. Integruotas objektas apjungia tris sistemos grandis:1) natūralias; žmonių nepažeistas ekosistemas;2) modifikuotas; iš dalies pakeistas ūkinės veiklos procese ekosistemas, kur ypač jaučiamas žmonių poveikis;3) transformuotas; pritaikytas žmonių poreikiams.Diferencijuota prasme aplinka, kaip ekologinės teisės objektas, skirstoma į atskiras sudėtines dalis: 1) gamtinius objektus – išbaigti tarpusavy susiję ekologiniai kompleksai, atliekantys svarbias ekologines, ekonomines bei socialines funkcijas; 2) sąlygas, jos sudaro galimybę žmogaus veiklai (žemės gelmių šiluma, reljefas, klimatas);3) išteklius – tai gamtos elementai ir jėgos, kurios gali būti panaudotos ūkinėje ar kitokioje veikloje, kad patenkintų tam tikrus ekonominius poreikius; 4) kompleksus – tam tikra aplinkos dalis, kuri susideda iš tam tikrų gamtos objektų bei jų sistemų, turinčių socialinę vertę (pvz. saugomos teritorijos). Bet koks poveikis aplinkai atsiliepia atskiriems gamtos objektams. Aplinkos objektams būdingi trys požymiai:1) natūrali prigimtis; natūrali gamtinio objekto prigimtis reiškia, kad tas objektas atsiranda gamtos evoliucijos eigoje. Bet koks objekto komponento perdirbimas vykdomas sąveikoje su pačia gamta;2) objektyvus ryšys su gamtine aplinka; jis leidžia atskirti gamtos objektą nuo kitų, jam artimų, žmonių sukurtų ir jam pritaikytų objektų. Ekologinės teisės objektas neturi būti išskirtas iš gamtinės aplinkos, iš ekologinės sistemos grandies;3) socialinis ekologinis vertingumas; pasireiškia sugebėjimu atlikti ekologines ir su ja susijusias ekonomines, estetines funkcijas, kurių apsauga suinteresuota visuomenė. Šitas požymis susietas su pačiu objektu. Socialinė objekto funkcija atsirado kartu su visuomenės atsiradimu.Žemės išteklių atžvilgiu pirmiausiai imta taikyti ET normas. XX a. antroje pusėje iškilo gamtos apsaugos problema, tada susiformavo ET, kaip kompleksinė teisės šaka, kurią sudaro teisės normų sistema, valstybinio suvereniteto bazėje reguliuojanti visuomeninius santykius kylančius užtikrinant racionalų gamtos išteklių naudojimą, saugant ir gerinant gamtinę aplinką, tikslu užtikrinti gyvybinius visuomenės poreikiusET dalykas- ekologiniai santykiai, kylantys tarp valstybės ir gamtos išteklių naudotojų bei jų savininkų.ET objektas išreiškia santykių specifiką. Objektas- atitinkama aplinka ir jos sudėtinės dalys (aplinka- gyvūninga, integruota sistema bei atskiri jos komponentai). Saugoma juk ne gamta apskritai, o tam tikri jos elementai ar dalys, geografinė teritorija ( pvz.: LR teritorija ir joje esantys ištekliai). Objektas turi atitikti šiuos požymius:1. turi būti natūralios prigimties;2. turi būti objektyvus ryšys su jį supančia aplinka. Šis požymis leidžia atskirti Et objektą iš kitų vertybių, bet jis neturi būti išimamas iš pačios sistemos;3. turi būti socialiai- ekologiškai vertingas.Objektas gali būti skirstomas:1. gamtos objektai- tai išbaigti ekonominiai kompleksai,esantys sąveikoje su gamtine aplinka ir atliekantys ekologines, socialines bei kitas funkcijas ( pvz.: dirvožemis, augalai, gyvūnai);2. gamtos ištekliai- medžiagos gaunamos iš gamtos ir naudojamos žmonių poreikiams ( pvz.: žemės gelmių ištekliai, hidrosfera, litosfera), tai t.t. gamtos objektų savybės, kurias žmogus naudoja savo veikloje, taip pat gali būti priskiriamos gamtinės sąlygos- klimatas;3. gamtiniai kompleksai- aplinkos dallis, susidedanti iš atskirų objektų, sistemų, kuri pasižymi ypatingu ekologiniu- socialiniu naudingumu, todėl jam nustatomas, įvedamas t.t. teisinis rėžimas (pvz.: nacionaliniai parkai, rezervatai, saugomos teritorijos).13. Ekologinių šaltinių sąvoka ir ypatumai Kiekviena teisė šaka turi jai būdingus teisės šaltinius – tai yra vienas iš jos savarankiškumo požymių. Ekologinės teisės šaltinis – tai kompetentingos institucijos nustatyta tvarka priimtas teisės aktas, kuris įtvirtina teisės normas, reguliuojančias tam tikrus visuomeninius ekologinius santykius elgesio atitikimo ekologiniams reikalavimas pagrindu. Atsižvelgiant į ekologines teisės šaltinius yra organizuojama visa visuomenės ir aplinkos sąveika14. Ekologinių teisės aktų sistema ir struktūra

Ekologinės teisės šaltiniai dėl savo formų įvairovės sudaro sudėtingą sistemą, kurioje gali ūti išskiriamos grandys (ekologinės teisės šaltinių rūšys). Pagal teisinę galia skirstomi: Įstatymus (LR seimo priimtus teisės aktus, reguliuojančius svarbiausius visuomeninius ekologinius santykius); poįstatyminius teisės aktus ( vykdomosios valdžios institucijų priimti teisės aktai reglamentuojantys aplinkos apsaugos santykius). Įstatymų kategorijai priklauso ir Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys aplinkos apsaugos klausimais. Pagal teisės aktais reguliuojamų visuomeninių santykių apimtį visi ekologiniai teisės šaltiniai yra bendrieji (teisės akta, kurių normos reguliuoja įvairius, tarp jų ir ekologinius, visuomeninius santykius ir yra skirtingų teisės šakų šaltiniai) ir specialieji (jų priėmimas yra tiesioginė teisės ekologizavimo pasekmė ir jie reguliuoja išskirtinai ekologinius visuomeninius santykius)15. Ekologinės teisės konstituciniai pagrindai Ekologinės teisės šaltiniai1) LR Konstitucija – joje yra keletas straipsnių, skirtų aplinkos apsaugos ir kitiems ekologiniams santykiams : 47 straipsnis Žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik LR piliečiams ir valstybei. Savivaldybėms, kitiems nacionaliniams subjektams, taip pat tiems ūkinę veiklą Lietuvoje vykdantiems užsienio subjektams, kurie nustatyti konstitucinio įstatymo pagal LR pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, gali būti leidžiama įsigyti nuosavybėn ne žemės ūkio paskirties žemės sklypus, reikalingus jų tiesioginei veiklai skirtiems pastatams ir įrenginiams statyti bei eksploatuoti. Tokio sklypo įsigijimo nuosavybėn tvarką, sąlygas ir apribojimus nustato konstitucinis įstatymas. Žemės sklypai nuosavybės teise įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis gali priklausyti užsienio valstybei – jos diplomatinėms ir konsulinėms įstaigoms įkurti. LR išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai. LR priklauso išimtinės teisės į oro erdvę virš jos teritorijos, jos kontinentinį šelfą bei ekonominę zoną Baltijos jūroje. 53 straipsnis 3d. Valstybė ir kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių. 54 straipsnis Valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai. Įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją; 16. Įstatymas kaip ekologinės teisės šaltinis Svarbią vietą ekologinės teisės šaltinių sistemoje užima specialieji teisės aktai . 1990 metais atkūrus LR nepriklausomybę, buvo pradėta formuoti nacionalinė aplinkos apsaugos sistema, pagrįsta LR suverenitetu jos gamtos turtams ir.t.t naujos ekologinių teisė aktų sistemos pamatu tapo – Aplinkos apsaugos įstatymas (1992 01 21d.), orientuotas į viso gamtinio komplekso apsaugą, į gamtinių išteklių, kaip gamtinio turto reguliavimą. Jis įtvirtina bendrus principus, uždavinius, kuriais vadovaujamasi toliau vystant ekologinių santykių reguliavimą;7. Pagrindiniai ekologines teisės institutai ir jų paskirtisEkologinis teisinis institutas – tau funkciniais ryšiais susietų ekologinės teisės normų grupė, kuri reguliuoja vienarūšius santykius, atsirandančius visuomenės ir aplinkos sąveikos sferoje. Dabartiniu metu yra susiformavę šie ekologiniai teisiniai institutai: Aplinkos apsaugos valdymo institutas – jo normos įtvirtina pagrindines valstybine ekologinės politikos kryptis bei jas realizuojančių valstybės institucijų sistemą, Gamtos išteklių nuosavybės ir naudojimo teisės institutas jo normos reguliuoja gamtos išteklių nuosavybės ir naudojimo teisės atsiradimą, Ūkinės veiklos ekologinio reguliavimo institutas jį sudaro ekologinės teisės normos, įtvirtinančios pagrindinius ūkinės veiklos planavimo ir projektavimo, ūkinės veiklos objektų statybos ir eksploatavimo reikalavimus, Teisinės atsakomybės už ekologinius teisės pažeidimus institutas Jo paskirtis – sudaryti sąlygas patraukti atsakomybėn asmenis, kaltus padarius ekologinius teisės pažeidimus.18. Ministerijų, savivaldybių ir kitų žinybų normatyviniai aktai kaip teisės šaltiniai19. Ekologinės teisinės normos.jų struktūra ir klasifikacija Ekologinės teisės normosEkologinės teisės normos – visuotinai privalomos elgesio taisyklės, išreiškiančios valstybės valią, susiformavusios ekologinių visuomenės funkcionavimo dėsningumų pažinimo pagrindu, parengtos teisės ekologizavimo procese ir reguliuojančios visuomenės ir aplinkos santykius sutinkamai su ekologiniais reikalavimais. Jų tikslas – būti elgesio teisėtumo kriterijumi, todėl teisėtu pripažįstamas tik toks elgesys, kuris visiškai atitinka ekologinius reikalavimus, įtvirtintus ekologinėse teisės normose. Ekologinių teisės normų rūšys pagal funkcijų ypatumus:1) bendros vienatikslės; reguliuoja visuomenės santykius su aplinka kaip integruotu poveikio objektu; šios teisės normos turi tikslą apsaugoti visą gamtinę sistemą, jose realizuojasi vientisi ekologiniai reikalavimai; daug jų yra Aplinkos apsaugos įstatyme;2) specialios; reguliuoja visuomeninius santykius naudojant ir saugant atskirus objektus (žemės, miškų, vandenų); šios normos yra vyraujančios, jos remiasi bendrosiomis vienatikslėmis normomis, bet jas pritaiko atskiro objekto ypatumams;3) daugiatikslės; numato atsakomybę, valdymo santykius; reguliuoja įvairius administracinius, ūkinius visuomeninius santykius, kartu darydamos poveikį aplinkai.Pagal tikslus:1) nustato aplinkos ir jos objektų charakteristikas;2) nustato aplinkos ir visuomenės sąveikos turinį, reguliuoja tikslus;3) nustato siekiamą aplinkos būklę (standartai, normatyvai);4) nustato ekologinių santykių subjektinę sudėtį (gamtos išteklių naudotojų, kitų subjektų teisinę padėtį);5) reguliuoja veiklą, darančią poveikį aplinkai (statybos, objektų eksploatavimas);6) reguliuoja aplinkos būklės stebėjimą (monitoringo sistema);7) įtvirtina atsakomybės priemones (įeina ir į kitų teisės šakų sudėtį).Pagal tai, kaip jos išreiškia ekologinius reikalavimus:1) betarpiškai įtvirtina leistino elgesio reikalavimus, betarpiškai išreiškia ekologinius reikalavimus: nustato atitinkamus elgesio variantus, subjektines teises ir pareigas gamtos išteklių naudotojams; jos sudaro ekologinę teisę;2) normos, kurios neturi savyje informacijos apie ekologinius reikalavimus; jos įtvirtina ekologinių reikalavimų įgyvendinimo priemones; normos – garantijos, užtikrina normų laikymąsi;3) ekologizuotos teisės normos, kurios turi kitokią paskirtį nei užtikrinti ekologinių teisės normų realizavimą, jos reguliuoja santykius, kylančius aplinkos apsaugos sferoje. Viena ar kita ūkio šaka, kuri daro didelį poveikį aplinkai ir kuri reguliuojama atitinkama teisės šaka, ją vystant iškyla būtinybė savo veiklą derinti su ekologiniais reikalavimais; yra bendri reikalavimai, o atskirose sferose jie konkretizuojami ir pritaikomi tai veiklos sričiai. Taip teisės normos yra ekologizuojamos.Ekologiniai teisiniai santykiai – tai valiniai visuomeniniai santykiai, kylantys visuomenės ir aplinkos sąveikos sferoje ir reguliuojami ekologinės teisės normų; dalis santykių nėra reguliuojami teisės normų – tai ekologiniai santykiai.Pagal poveikio aplinkai formas:1) medžiagos ir energijos pasisavinimo iš aplinkos santykiai (pvz. gamtos išteklių naudojimas);2) medžiagų ir energijos įterpimo į aplinką santykiai (pvz. teršiančių medžiagų emisija į aplinką);3) aplinkos būklės atkūrimo santykiai;4) naudingųjų aplinkos savybių panaudojimo, nepaimant jų iš aplinkos, santykiai (pvz. sveikatingumo, poilsio santykiai);5) kai kurių gamtos objektų ar kompleksų eliminavimas iš ūkinio naudojimo santykiai, siekiant juos išsaugoti dėl ekologinės, kultūrinės vertės (pvz. saugomų teritorijų steigimas);6) visuomenės ir aplinkos sąveikos organizavimo santykiai, atsirandantys reguliuojant antropogeninį poveikį (teritorijų planavimą, aplinkos monitoringą). 20. Ekologinių teisinių sąveikų tipai21. Subjekto teisės ir atsakomybės realizavimo tvarkaAtsakomybė – dorovės sąvoka bei etikos kategorija, išreiškianti žmogaus ir pasaulio savitarpio priklausomybę, fiksuojanti realybės sferą, kurioje kyla problemų ir su kuria žmogus susitapatina. Apie ekologinę atsakomybę kaip etikos ir teisės kategoriją imta kalbėti palyginti neseniai, tada, kai ypač paaštrėjo ekologinė situacija planetoje ir aplinkos apsaugos, išteklių taupymo, floros ir faunos rūšinės įvairovės išsaugojimo klausimai tapo aktualiomis problemomis. Be to, nepaprastą nerimą ėmė kelti aplinkos tarša, labai neigiamai atsiliepianti žmogaus prigimčiai bei sveikatai. Papildomai tai buvo suvokta kaip gamtos “kerštas” už neatsakingą žmogaus elgesį ir rūstus priminimas, kad laikas teršti gamtą jau seniai pasibaigė ir dabar reikia ne tik iškopti mūsų pačių pristovėtas Augijaus arklides, bet ir išmokti gyventi neteršiant.
Žmonės, veikdami gamtą, sukelia įvairių padarinių, tarp jų ir negatyvių. Tačiau tie padariniai paprastai išryškėja ne iš karto, taigi ne visada įmanoma juos iš anksto numatyti. Tokiu atveju žmonės negali suvokti bei jausti už savo veiksmus atsakomybės. Atsakomybė už aplinką, sako ekologas E.J.Kormondy’s, yra “imperatyvas, paremtas unikaliu sugebėjimu pažinti, atspindėti ir numatyti”. Iš to galima daryti išvadą, kad žmonių planuojama, projektuojama ir vykdoma veikla tampa atsakominga, be viso kito, ir ekologiniu atžvilgiu tuo atveju, kai žmonės gali numatyti jos padarinius. Gamtosaugos plėtotės uždaviniai reikalavo jos tikslų propagandos, kad į šį judėjimą įsijungtų vis nauji asmenys ir socialiniai sluoksniai. Gamtosaugos subjekto formavimasis, įgaudamas kryptingesnes ekologinio švietimo, mokymo bei ugdymo formas, aktualizavo etikoje žmogaus atsakomybės už gamtą problemą. Tada ir buvo suformuluota ekologinės atsakomybės sąvoka. Iš pradžių ji, kaip pažymi šį klausimą tyrinėję vokiečių autoriai, daugeliui atrodė peiktina, netikusi, bet greit buvo prie šios sąvokos priprasta. Galima tarti, kad atsakomybė tapo pačia svarbiausia ekologinės etikos kategorija. Ji prikaustė dėmesį ne vieno filosofo, susirūpinusio žmonijos ir gamtos ateitimi, jų likimų bendrybe. Atsakomybė yra moralinė, kol ji nesavanaudiška ir besąlygiška. Kita vertus, atsakomybė moralinė tiek, kiek aš ją suvokiu kaip savo ir tik savo atsakomybę; jos negalima perduoti kitam asmeniui; aš negaliu šios atsakomybės kokiu nors būdu atsisakyti. Ekologinės atsakomybės turinys – tai ne vien protu suvoktas poreikis neteršti aplinkos, rūpintis jos kokybės ir bioįvairovės išsaugojimu, taupiai naudoti natūralius išteklius ir pan. Tai kartu ir turiningas jausmas, kuris pasireiškia įvairiose situacijose kaip pastovi orientacija, skatinanti atsakomybę visur ir visada laikytis ekologinių reikalavimų ir priimti tik apgalvotus, pagrįstus sprendimus. Atsakingas spaudimas savo ruožtu intensyvina žmogaus pastangas, sukelia naujus emocinius išgyvenimus, sustiprina tokias emocines būsenas kaip nerimas, susirūpinimas, įtampa, jaudinimasis. Ekologinė atsakomybė – šiuolaikinio žmogaus prasmingo gyvenimo būtina sąlyga, ypatingo ryšio tarp dabarties ir ateities forma, asmenybės tobulėjimo būdas. Pasaulinio garso mokslininkė Marija Gimbutienė kalboje, pasakytoje Vytauto Didžiojo universitete 1993 m. birželio 11 d., kai jai buvo suteiktas Garbės daktarės vardas, pabrėžė: “XXI šimtmečiui kurti reikės globalinių pastangų, bet pasaulio gerinimas priklausys visų pirma nuo kiekvieno mūsų, nuo kiekvieno asmens, kuris jaus atsakomybę už ateitį”. Atsakomybė už ateitį – tai pirmiausia ekologinė atsakomybė. Ji geriausiai parodo individo subrendimą, kuris stiprina galimybę tęstis gyvybės evoliucijai ir civilizacijos raidai planetoje ir tuo, galima sakyti, prilygsta nemirtingumui.22. Lietuvos aplinkos apsaugos teisinė sistema ir valdymo struktūraAplinkos apsaugos valdymo organizacinė struktūra: LR Seimas (seimas , savo sesijose svarstydamas svarb.aplinkos apsaugos klausimus ir formuodamas valstybės aplinkos apsaugos politiką, priima aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo įstatymus irt.t Įstatymų projektams bei nagrinėti kitiems klausimams Seimas iš savo narių sudaro Gamtos apsaugos komitetas kuris atlieka tam tikras funkcijas). Vykdomosios valdžios institucijų įgalinimai aplinkos apsaugos srityje: a.) LR Vyriausybė, seimo priimtus įstatymus aplinkos apsaugos klausimais realizuoja vykdomosios valdžios institucijos.b.) Ministerijų vieta aplinkos apsaugos valdymo sistemoje: Statybos ir urbanistikos ministerija; pramonės ir prekybos ministerija energetikos ministerija, sveikatos apsaugos ministerija, valstybinė higienos inspekcija; c.)specialios aplinkos apsaugos valdymo institucijos: aplinkos apsaugos ministerija (prie aplinkos apsaugos ministerijos veikia aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių taryba, gali būti sudaromos ir ekspertų grupės), 2. Miškų ūkio ministerija (miškų urėdijos);3.) Žemės ūkio ministerija (valstybinės žemėtvarkos ir geodezijos tarnyba);4.) Lietuvos geologijos tarnyba.23. Aplinkos naudojimo teisės atsiradimas. pasikeitimas ir pasibaigimasGamtos išteklių naudojimo teisės atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindu atsiranda tam tikri juridiniai faktai. Juridiniais faktais laikomi veiksmai ar įvykiai, su kuriais gamtos išteklių naudojimą reguliuojančios teisė normos sieja gamtos išteklių naudojimo teisės atsiradimą, apsikeitimą ir pasibaigimą.. Juridiniai faktai – tai grandis, jungianti teisės normą su konkretaus gamtos išteklių naudotojo subjektyviosiomis teisėmis ri pareigomis. Tik teisėti veiksmai ar įvykiai ryra pamatas gamtos išteklių naudojimo teisei atsirasti. Bendras juridinių faktų, su kuriais yra siejamas gamtos išteklių naudojimo teisės atsiradimas ar pasibaigimas, požymis yra tas, kad jie visuomet yra konkretūs ir tiksliai individualizuoti. Juridiniais faktais, su kuriai siejamas gamtos išteklių naudojimo teisės atsiradimas, gali būti nuosavybės teisės į gamtos išteklius įgijimas, gamtos išteklių suteikimas naudotis, nuoma, žemės servitutu, kompetentingos valstybės institucijos leidimas naudotis gamtos ištekliais. Tam tikrais atvejais gamtos išteklių naudojimo teisės atsiradimas yra siejamas su daugeliu juridinių veiksmų, t.y. turi sudėtingą juridinę sudėtį. Gamtos išteklių naudojimo teisė gali pasibaigti:nutrūkus gamtos išteklių nuosavybės teisei, pasibaigus nuomos sutarties terminui ar įstatymų numatytais atvejais nutraukus sutartį, savo noru atsisakius gamtos išteklių naudojimo leidimą, kai nesilaikoma nustatytų gamtos išteklių naudojimo ir apsaugos reikalavimų, likvidavus juridinį asmenį, įstatymų nustatyta tvarka paėmus gamtos išteklius visuomenės poreikiams, piliečiui persikėlus į kitą gyvenamąją vietą, nutraukus darbo santykius , dėl kurių buvo suteikta teisė naudotis gamtos ištekliais (tarnybinėmis žemės dalomis) ir kt.24. Gamtos objektų nuosavybės forminimo procedūros Gamtos ištekliai – tai gyvosios ir negyvosios gamtos elementai (žemė, žemės gelmės, miškai, vandenys, gyvūnija, oras, saulės energija) plačiai naudojami žmonių poreikiams tenkinti. Skirstomi į:1) sąlyginai pastovūs (vanduo);2) biologiškai atsikuriantys.1) neišsenkantys;2) išsenkantys.Nuo gamtos išteklių rūšies priklauso jų teisinis reguliavimas. Svarbus gamtos išteklių nuosavybės klausimas. Anksčiau jie buvo išskirtinė valstybės nuosavybė. Šių santykių reguliavimas nebuvo problema, jokie sandoriai nebuvo galimi. Atkūrus nepriklausomybę padėtis pasikeitė, gamtos ištekliai dabar gali būti valstybės, privati ar bendroji nuosavybė. Iškilo poreikis reguliuoti gamtos išteklių nuosavybės santykius. Ne visi gamtos ištekliai gali būti nuosavybės santykių objektais. Jais yra žemė, augalija, gyvūnija, vandens ištekliai, miškai. Gamtos išteklių nuosavybė (subjektyvi teisė) – tai savininko teisė valdyti jam priklausančius gamtos išteklius, jais naudotis ir disponuoti. Gamtos išteklių nuosavybės teisė – tai visuma teisės normų, reguliuojančių ekonominius santykius, atsirandančius dėl gamtos išteklių valdymo, naudojimo ir disponavimo. Tai atskirų subjektų teisė objektyviosios teisės ribose savo nuožiūra valdyti, naudoti ir disponuoti gamtos ištekliais.LR-oje gali būti viešoji ir privati gamtos išteklių nuosavybė. Tam tikrais atvejais gali būti ir bendroji gamtos išteklių nuosavybė. LRK 47 straipsnis: gamtos ištekliai gali priklausyti tik LR piliečiams ir valstybei, įstatymo nustatytais atvejais ir užsienio valstybėms. 47 straipsnio pataisa numato platesnį ratą subjektų, kurie gali turėti nuosavybės teise ne žemės ūkio paskirties žemę (LRK 47 str. 2 dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinis įstatymas. 1996 06 20d.). Šis įstatymas įsigaliojo 1998 02 01d., o kai Lietuva taps pilnateise ES nare, jis galios tiek, kiek neprieštaraus ES sutarčiai. Įstatymas skirtas palengvinti integraciją į ES. Tai pirmas konstitucinis įst. Pabrėžiama žemės santykių svarba. Įstatymas numato gana griežtus subjektų, galinčių įgyti žemę apribojimus. Subjektai skirstomi į dvi grupes:1) nacionaliniai subjektai:a) LR savivaldybės – joms žemę nuosavybės teise leidžiama įsigyti siekiant stiprinti savivaldą;b) LR įstatymų nustatyta tvarka įsteigtos ir juridinio asmens teises turinčios įmonės, kurios turi Lietuvoje savo buveinę, centrinę administraciją arba pagrindinę verslo vietą, vykdo čia ūkinę veiklą ir kurių veiksmingos kontrolės teisės priklauso LR piliečiams, savivaldybėms, valstybei arba kitoms Lietuvos kilmės įmonėms;
c) juridinio asmens teises turinčios LR piliečių visuomeninės organizacijos ir kiti Lietuvos piliečių susivienijimai, kurių vadovaujančių institucijų buveinės yra Lietuvos teritorijoje ir kurios užsiima įstatuose numatyta realia tęstine (ne trumpiau kaip penkerius metus) veikla; taip pat juridinio asmens teises turinčios valstybės pripažintos tradicinės bažnyčios bei kitos religinės organizacijos;d) c punkte išvardytų subjektų įsteigti pelno nesiekiantys juridiniai asmenys, užsiimantys realia socialinės paramos ar globos veikla;2) užsienio subjektai:a) užsienio valstybių piliečių įsteigtos ar įgytos bei juridinio asmens teisėmis įregistruotos įmonės Lietuvoje, kurios turi čia savo buveinę, centrinę administraciją arba pagrindinę verslo vietą, kurios čia vykdo ūkinę veiklą ir kurių veiksmingos kontrolės teisės priklauso užsienio valstybių kilmės įmonėms ar užsienio piliečiams. Pagal šią nuostatą suteikiama teisė įsigyti žemę ne užsienio įmonėms, o užsienio kilmės įmonėms;b) užsienio kilmės įmonės, kurios ūkinei veiklai Lietuvoje yra įsteigusios neturinčius juridinio asmens teisių savo filialus arba padalinius;c) užsienio valstybių piliečiai, užsiimantys įsteigta ūkine veikla Lietuvoje. Visi išvardinti užsienio subjektai gali įsigyti nuosavybės teise ne žemės ūkio paskirties žemę su tam tikromis sąlygomis, jei atitinka tokius požymius – jie turi būti iš valstybių priklausančių ES ar valstybių Europos sutarties dalyvių, įsteigusių asociaciją su Europos bendrijomis ir joms priklausančiomis šalimis narėmis; arba iš valstybių, kurios šio įstatymo priėmimo metu yra Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) arba Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO) narės. Subjektai, kurie šių sąlygų neatitinka, žemės sklypus gali tik nuomoti. Įstatymas numato ir kitų apribojimų. Apibrėžta kokios žemės šie subjektai negali įsigyti. Tai žemė, kuri išimtinės nuosavybės teise priklauso LR; žemės ūkio paskirties žemė; pasienio ruožams priskirta žemė; ir t.t.Numatyta leidimų įsigyti žemės sklypą išdavimo tvarka, sudaryta speciali Seimo komisija, kuri prižiūri šio įstatymo įgyvendinimą.Dabar norima padaryti dar vieną 47 str. 2 dalies pakeitimą ir leisti užsienio subjektams įsigyti žemės ūkio paskirties žemę. Grindžiama tuo, kad yra daug nenaudojamos žemės ūkio paskirties žemės, o investuotojai organizuotų specializuotus ūkius ir pan. Jau parengtas projektas.LRK 47 str. nustatyta, kad LR išimtinės nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, t.p. valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai. Žemės, Miškų, Vandens ir kiti įstatymai tai detalizuoja. Pvz. žemė, kuri užimta valstybinės reikšmės kelių, geležinkelių, miškų, vandenų, teritorinio jūros kontinentinio šelfo ir kt. Neišimtinė nuosavybė – tai valstybės išpirkta, jai dovanota, paveldėta, paimta visuomenės poreikiams ar kitaip įgyta žemė. Analogiškai su vandenimis. Miškai valstybei išimtinai priklauso valstybinių rezervatų, Kuršių Nerijos, selekciniai, kurortiniai, miestų miškai ir parkai. Žemės gelmės visos yra išimtinė valstybės nuosavybė, taip pat ir gyvūnija.Nuosavybės teisės į gamtos išteklius įgijimo būdai:1) atstatant nuosavybės teisę į gamtos išteklius – reikia vadovautis LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įst. (1997 07 01). Miestuose nuosavybės teisė į žemę atkuriama tame pačiame plote (150ha). Miestų teritorijose, kurių ribos nustatytos iki 1995 06 01, jei žemė buvo miestų ribose iki 1995m. – atkuriama dviem būdais, o jei po 1995m. – atkuriama kaip kaimo vietovėse. Tie du būdai:a) perduodant neatlygintinai nuosavybėn jų naudojamą žemės sklypą prie jų gyvenamojo namo, kitų statinių, bet ne didesnį kaip 0,2ha Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose, Palangoje, Birštone ir ne didesnį kaip 0,3ha kituose miestuose. Jei sklypas šalia namo didesnis, tai nuosavybės teisė gali būti atstatoma iki 1ha, kituose miestuose iki 1,5ha, bet tik jei žemė laisva;b) perduodant nuosavybės teise nauja nustatyta tvarka įrengtą ar neįrengtą žemės sklypą Vyriausybės nustatyto dydžio individualiai statybai. Jo pageidavimu sklypas gali būti skirtas tame mieste, kur jis gyvena, išskyrus minėtus 9 miestus + Kuršių Nerija. Miškai ir vandens telkiniai grąžinami ribotam naudojimui;2) suteikiant nuosavybėn neatlygintinai – tai reglamentuoja Žemės reformos įst., kokiems subjektams – 7str.:a) apdovanotiesiems Vyčio kryžiaus ordinu ar Vyčio kryžiumi, jei mirę – tai jų sutuoktiniams ar vaikams;b) išsikeliantiems iš savininkams grąžinamų gyvenamųjų namų – žemės sklypai individualiai statybai;c) asmenims, kurių šeimos buvo įkeldintos į LR teritoriją po 1939m. iš nuosavybės teise turėtų ūkių Lenkijos ir Vokietijos tuometinėse teritorijose, tokio dydžio, kokio turėjo, bet tik iki 150ha;3) perkant žemę iš valstybės žemės reformos metu – Žemės reformos įst., taip pat yra poįstatyminių aktų;4) pirkimo – pardavimo sandorių pagrindu (vėliau).25. Gamtinių objektų valdymo ir naudojimo tvarka fiziniais ir juridiniais asmenimis Gamta sudaro tą natūralią aplinką, kurioje atsirado ir vystosi visuomenė. Iį atskiro individo, ir visos visuomenės gyvenimas – tai nenutrūkstam medžiagų ir energijos apykaita. Gamtos išteklių naudojimo teisė – tai visuma ekologinės teisės normų , kurios įtvirtina bendrus gamtos išteklių naudojimo reikalavimus, keliamus visiems jų naudotojams siekiant sudaryti tinkamas sąlygas naudotis gamtos ištekliais, garantuoti jų racionalų naudojimą bei atkūrimą, ginti gamtos išteklių naudotojų teises ir teisėtus interesus. Taip gamtos išteklių naudojimo teisė suprantama objektyviąja prasme. Gamtos išteklių naudojimo teisė subjektyviąja prasme – tai visuma gamtos išteklių naudotojų teisių ir pareigų, kurias įgyja kartu su teise naudotis gamtos ištekliais.26. Gamtinių objektų naudojimo teisės pasibaigimo sąlygos Atsiradimo pagrindas yra tik teisėti veiksmai ar įvykiai (juridiniai faktai) – nuoma, subnuoma, žemės servitutai, licencija ir t.t.Teisė gali pasibaigti:1. nutrūkus GI nuosavybės teisei2. pasibaigus nuomos sutarties terminui ar nutraukus sutartį3. savo noru atsisakius GI naudojimo teisės4. likvidavus JA5. atšaukus GI naudojimo leidimą kai nesilaikoma nustatytų GI naudojimo ir apsaugos reikalavimų6. kai paima GI visuomenės poreikiams7. kai nutraukiami darbo santykiai, kurių pagrindu jam buvo suteikti GI 27. Žemės panaudojimas ir apsauga Žemės sąvoka yra daugiareikšmė. Ji vartojama, kai kalbama apie Žemės rutulį apskritai; apie žemę, priklausančią tam tikrai valstybei, paskiram savininkui; žemę, naudojamą žemės ūkyje, pramonės ir kitiems objektams išdėstyti ir pan. Žemė yra svarbiausias aplinkos elementas, o sykiu ir nacionalinis turtas. Ji kartu su saule, oru, vandeniu sudaro žmonijos egzistavimo pamatą. Ypač svarbią vietą žemė užima žemės ūkyje, kur derlingasis jos sluoksnis naudojamas kaip pagrindinė gamybos priemonė ir yra darbo objektas. Pabrėžtina ir išskirtinė ekologinė žemės (dirvos) reikšmė. Žemė yra glaudžiai susijusi su visa gamtine aplinka. Per ja palaikomas ryšys tarp gyvosios ir negyvosios gamtos, visos ekologinės sistemos. Praktiškai bet kokia žmogaus veikla yra susijusi su žeme ir jos naudojimu. Kartu žemė (tiksliau -jos paviršinis sluoksnis dirva) yra vienas nepatvariausių aplinkos objektų. Veikiama vėjo, vandens, beatodairiškai naudojama ji greitai netenka derlingumo. Žinoma, jog 2-3 cm viršutiniam humusiniam dirvožemio sluoksniui susidaryti reikia nuo 200 iki 1000 metų, ir tai tik esant palankioms gamtinėms sąlygoms. Manoma, kad 1 cm. storio Lietuvos humusingo sluoksnio susiformavimas truko nuo 700 iki 1000 metų . Tuo tarpu nualinta ji gali būti per keletą ar keliolika metų. Tad žmogus privalo rūpintis žeme, saugoti jos derlingumą. Žemė teisine prasme – tai pirmiausia suverenios valstybės teritorija, taip pat nuosavybės teisės ir naudojimo teisės objektas. Žemė teisės normose traktuojama kaip visuotinė vertybė, kurios socialinė funkcija- tarnauti visos tautos interesams. Valstybė, teisės normomis tvarkydama žemės santykius, siekia detaliai apibrėžti žemės, kaip pagrindinio nacionalinio turto, teisinį režimą, reguliuoti disponavimo žeme tvarka, garantuoti racionalų žemes naudojimą ir apsaugą. Žemės santykių reguliavimo objektas yra visa Lietuvos Respublikos teritorija, įskaitant racionaliam naudojimui reikalingus žemės paviršiaus, oro erdvės sluoksnius, vidaus ir teritorinius vandenis. Didele žemės santykių įvairovė, jų sudėtingumas lemia ir teisinio jų reguliavimo sudėtingumą. Svarbiausios žemės santykius reguliuojančios teisės normos yra įtvirtintos I.Lietuvos Respublikos Konstitucijoje , kurios 47 straipsnis skelbia, kad visa žemė Lietuvos Respublikoje nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei, ir tik išimtiniais atvejais ji gali priklausyti kitiems subjektams, o 54 straipsnis draudžia niokoti ir teršti žemę. Specialieji teisės aktai. reguliuojantys žemės santykius, yra žemės įstatymai. Žemės įstatymų sistemą sudaro: Seimo priimti įstatymai, Vyriausybės nutarimai, ministerijų ir kitų institucijų savo kompetencijos ribose priimti teisės aktai. Svarbiausias specialus teisės aktas, reguliuojantis žemes santykius, yra 1994 m. balandžio 20 d. priimtas Lietuvos Respublikos žemės įstatymas. Jo tikslas – taip reguliuoti žemės santykius, kad būtų sudarytos sąlygos gyventojų poreikiams tenkinti, visų ūkio šakų teritorijoms išdėstyti ir plėtoti, gamtinei aplinkai išsaugoti ir gerinti, žemei racionaliai naudoti. taip pat kad būtų garantuota žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teisės apsauga. Žemės santykius taip pat reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” , Žemės reformos įstatymas, Žemės nuomos įstatymas. Žemės santykius reguliuojančių teisės normų taip pat yra Aplinkos apsaugos, Miškų, Saugomų teritorijų įstatymuose ir kituose teisės aktuose. Vyriausybės nutarimuose ir kituose poįstatyminiuose aktuose, reguliuojančiuose žemės santykius, yra detalizuojamos Žemės ir kituose įstatymuose įtvirtintos normos, nustatoma jų įgyvendinimo tvarka bei sąlygos.
28. Naudingų iškasenų naudojimas ir apsaugaŽemės gelmės – viena iš aplinkos sudėtinių dalių ir įstatymo saugomas objektas. LR teisės aktai reguliuoja ne visų žemės gelmių naudojimą bei apsaugą, o tik tų, kurių atžvilgiu galioja išskirtinės LR teisės, t.y. tų kurios yra po šalies teritorija bei jos kontinentiniu šelfu ir ekonomine zona Baltijos jūroje. Naudingos iškasenos – tai žemės gelmėse esančios gamtinės mineralinės medžiagos, kurias galima naudoti materialinei gamybai ar kitoms reikmėms: nemetalinės iškasenos, metalų rūdos, vertingieji mineralai ir angliavandeniai. Vis didesnę ūkinę reikšmę įgauna žemės gelmių šiluminė energija, šiluminė energija, natūraliai susikaupusi ar dirbtinai sukaupta žemės gelmėse, uolienose, vandenyje ar dujose. Požeminis vanduo – žemės gelmėse natūraliai susikaupęs ar dirbtinai infiltruotas vanduo.Skirtingai nuo kitų aplinkos objektų, žemės gelmėse išimtine nuosavybės teise priklauso tik LR, kuri jas valdo, jomis naudojasi ir disponuoja. Būdamos valstybės išimtinės nuosavybės teisės objektas, žemės gelmėse jurid. ir fiz. asmenims gali būti suteikiamos tik naudotis. Ekologinės teisės prasme naudojimo ir apsaugos objektas yra tik žemės gelmės kaip sudėtinė aplinkos dalis.Iš žemės gelmių išgautos naudingos iškasenos bei kiti žemės gelmių ištekliai, kaip netekę ryšio su aplinka, yra prekė ir civilinės teisės objektas. Todėl išimtinės valstybės nuosavybės teisės objektas yra tik žemės gelmės ekologine prasme.29. Vandens panaudojimas ir apsaugaVanduo – nepakeičiamas žmonių gyvavimo, visos gyvosios gamtos egzistavimo pagrindas. Vanduo yra daugelio gamybos procesų komponentų, dirvos drėkinimo priemonė, žvejybos ir žuvininkystės plėtojimo objektas. Jis naudojamas rekreacijai, gydymui, sportui ir kitiems žmonių poreikiams. Paviršinis ir požeminis vanduo yra geriamojo ir buitinio vandens šaltinis. Pagrindiniai teisės aktai , skirti vandens išteklių naudojimo ir apsaugos santykiams reguliuoti, yra Aplinkos apsaugos įstatymas ir Vandens kodeksas . Požemių vandens išteklių naudojimą ir apsaugą reguliuoja žemės gelmių įstatymas. LR jūros pakrantės naudojimą ir apsaugą turėtų reguliuoti Jūros aplinkos apsaugos įstatymas.30. Miškų naudojimas ir apsauga Miškas – vienas būdingiausių krašto aplinkos elementų, bet ir fizinis bei dvasinis žmogaus gyvenimas. Kita vertus, miškas – sudėtingos gamtos reiškinys, sudėtinė aplinkos dalis, daranti jai didelį poveikį. Miškas veikia dirvą, atmosferą, klimatą, gyvūniją ir kitas ekosistemos dalis. Taigi miškas atlieka dvi pagrindines funkcijas – ekonominę ir ekologinę, tačiau į pastarąją žmonės atkreipė dėmesį pernelyg vėlai, kai daug miškų jau buvo sunaikinta. Teisės normos, apibrėždamos mišką kaip nuosavybės , naudojimo ir apsaugos objektą, taip pat remiasi biologine miško samprata, papildydamos ją naujais elementais. Miškų įstatymas mišku laiko ne mažesnį kaip 0,1 ha žemės plotą, apaugusį medžiais ir kita miško augalija arba laikinai jos netekusį (kirtavietės ,degimai). Miškų įstatymas, apibrėždamas pagrindines miškų politikos kryptis, pirmiausiai įtvirtina, kad miškas yra vienas pagrindinių LR gamtos turtų, tarnaujantis valstybės ir piliečių gerovei, saugantis krašto stabilumą ir aplinkos kokybę. Miškas tvarkomas pagal nenutrūkstamo ir daugiatikslio naudojimo principus, laiduojant nuosavybės formų įvairovę. LR vyrauja valstybinė miškų nuosavybė. Remiantis šia pagrindine miškų politikos nuostata, formuojamos ir kitos miškų politikos kryptys: miškuose tur būti efektyviai ūkininkaujama, neturi būti pažeidžiami valstybės ekonominiai ir ekologiniai interesai; turi būti užtikrinta aplinkos, augalijos ir gyvūnijos įvairovės, kraštovaizdžio, gamtinių ir kultūrinių vertybių apsauga ir harmoninga sąveika; turi būti plečiamas LR teritorijos miškingumas.31.Faunos ir floros naudojimo ir apsaugos tvarka Gyvūnija – tai tam tikros teritorijos ar tam tikro biotipo visų gyvūnų rūšių visuma. Miškui nepriklausanti augalija pagal jos teisinį režimą galima skirstyti taip:medžiai,jų grupės ir kita sumedėjusi augalija;reti nykstantys, unikalūs augalai; vaistiniai augalai LR gyvūnijos apsaugos ir naudojimo įstatymas reguliuoja sausumoje, vandenyje, atmosferoje ore ir dirvoje laisvai gyvenančių gyvūnų, nuolat ar laikinai esančių LR teritorijoje tp priskirtų jos kontinentinio šelfo ir ekonominės zonos Baltijos jūroje gamtos turtams, apsauga ir naudojimą. Jo pagrindinis tikslas – išsaugoti natūralias laukinių gyvūnų bendrijas ir jų rūšinę įvairovę, laukiniams gyvūnams būtiną gyvenamąją aplinką, veisimosi sąlygas ir migracijos kelius, garantuoti racionalų gyvūnų naudojimą.32. Aplinkos oro apsauga Atmosferos oras – tai vienas iš aplinkos komponentų, turintis esminės įtakos visos aplinkos ir žmonijos egzistavimui. Jis saugo žemę nuo neigiamo poveikio iš kosmoso, nuo atšalimo ir staigių temperatūros svyravimų, sąlygoja klimatą konkrečioje vietovėje ir žemėje apskritai. Įstatymai naudojimo ir apsaugos objektu pripažįsta atmosferos orą-dujų mišinį, esantį žmogų supančioje išorinėje aplinkoje (atmosferoje) ir atliekantį svarbias ekologines, ekonomines bei sveikatos apsaugos funkcijas. Skirtinai nuo kitų gamtos objektų, atmosferos oras negali būti ir nėra nuosavybės teisės objektas. Kaip natūralus dujų (azoto, deguonies, argono, anglies dvideginio, helio, metano, neono) ir jose esančių kietų bei skystų dalelių (aerozolių) mišinys, atmosferos oras laikytinas materialiniu objektu, daiktu. Atmosferos oras yra priskiriamas tarptautiniams gamtos ištekliams. Atmosferos oro naudojimo įstatymas išskiria dvi savarankiškas atmosferos oro naudojimo rūšis – atmosferos oro naudojimą gamybiniuose procesuose ir jo naudojimą ūkinės ar kitokios veiklos atliekų (kenksmingų medžiagų) išmetimui. Svarbiausieji atmosferos oro apsaugos uždaviniai yra suformuluoti atmosferos apsaugos įstatymo 1 str. 1.) atmosferos oro grynumo išsaugojimas bei gerinimas; 2.) užkirtimas kelio atmosferai daromam kenksmingam cheminiam, fiziniam, biologiniam ir kitokiam poveikiu, sukeliančiam nepalankius žmogui, ūkiui, augmenijai ir gyvūnijai padarinius, ir tokio poveikio mažinimas; 3.)teisėtumo atmosferos oro apsaugos ir naudojimo srityje stiprinimas. 33. Ekologinio teises pažeidimo sąvoka, objektas ir subjektasEkologinio teisės pažeidimo sudėtis – tai veikos juridinių požymių visuma, apibūdinanti jos pavojingumą ir ekologiškumą.Ekologinio teisės pažeidimo objektas. Vienas svarbiausių ekologinio teisės pažeidimo sudėties elementų yra pažeidimo objektas. Šis elementas labiausiai lemia kiekvieno ekologinio teises pažeidimo pavojingumo bei ekologinio žalingumo laipsnį. Ekologinio teisės pažeidimo objektas yra aiškinamas įvairiai ir net prieštaringai. Teigiama, kad ekologinio teises pažeidimo objektas yra aplinka ir jos objektai, taip pat įstatymų nustatyta aplinkos bei jos išteklių naudojimo ir apsaugos tvarka, gamtos išteklių nuosavybės santykiai, aplinkos apsaugos teisės normos, aplinkos apsaugos interesai ir pan. Visi šie teiginiai paremti bendrąja teisės teorija, pagal kurią teises pažeidimo objektas yra teisės normų reguliuojami ir saugomi visuomeniniai santykiai, į kuriuos kėsinamasi neteisėta veika. Todėl ekologinių teisės pažeidimų objektu laikytina teisės normų reguliuojami visuomeninių santykių, užtikrinančių aplinkos apsauga ir racionalų gamtos išteklių naudojimą, visuma, kurioje realizuojami aplinkos apsaugos interesai. Taip suprantamas ekologinių teisės pažeidimo objektas leidžia juos atriboti nuo kitų teisės pažeidimų ir laikytinas rūšiniu. Ekologiniai teisės pažeidimai pasižymi didele įvairove, todėl bendrą ekologinių teisės pažeidimų objektą būtina formalizuoti. Tokio formalizavimo pagrindu laikytinas ekologinio teisės pažeidimu dalykas, kurį sudaro aplinka ir tam tikri jos komponentai. Pagal tai bendras ekologinių teisės pažeidimų objektas skirstomas į grupes: visuomeniniai santykiai, kurie užtikrina žemės, miškų, vandenų, gyvūnijos ir kitų gamtos išteklių naudojimą ir apsaugą. Grupinio objekto viduje jau galima išskirti tiesioginį konkretaus ekologinio teisės pažeidimo objektų, į kurį tiesiogiai kėsinasi veika, pavyzdžiui, medžioklės terminų ir būdų pažeidimas, miško ir kitų želdinių neteisėtas kirtimas ir kt.
Ekologinio teisės pažeidimo) subjektu gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys. Jie gali būti gamtos išteklių) savininkais ar naudotojais, savo ūkine ar kitokia veikla darantys poveikį aplinkai, arba apskritai gali nebūti suėję į konkrečius aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo santykius. Fiziniai asmenys atsakomybėn už ekologinius teisės pažeidimus yra traukiami tik sulaukę tam tikro amžiaus: administracinėn ir baudžiamojon atsakomybėn – nuo 16, materialinėn atsakomybėn – nuo 15 metų. Atsakomybės subjektas yra tik pakaltinami fiziniai asmenys. Paprastai už ekologinius teises pažeidimus turi atsakyti pats kaltininkas, tačiau tais atvejais, kai žalą gamtai padaro nuo 15 iki 18 metų nepilnametis, neturintis turto ar kitų pajamų, pakankamai žalai atlyginti, įstatymų nustatyta tvarka žalą atlygina jo tėvai, įtėviai ar rūpintojai. Analogiška tvarka yra taikoma ir tais atvejais, kai žalą gamtai padaro neveiksnus asmuo. 34. Ekologinės atsakomybės rūšys 1. Administracinė atsakomybė už ekologinius teisės pažeidimus, admin at. – viena plačiausiai taikomų už ekologinius teisės pažeidimus atsakomybės rūšių. AA, taikomos už aplinkos apsaugos įstatymų pažeidimus, pagrindas yra administracinis nusižengimas – priešingas teisei kaltas veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į gamtos išteklių nuosavybės teisę, aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo tvarką ir už kurį numatyta administracinė atsakomybė. 2. Už ekologinius teisės pažeidimus taikoma specifinė atsakomybės rūšis – ekologiškai žalingos veiklos nutraukimas (daugelyje valstybių ji prilyginama administracinei atsakomybei).3.Griežčiausia teisinės atsakomybės rūšis, kuri gali būti taikoma už ekologinius teisės pažeidimus, yra baudžiamoji atsakomybė. Ekologinis nusikaltimas – tai baudžiamojo įstatymo numatyta pavojinga visuomenei ir ekologiškai žalinga veikla (veikimas arba neveikimas), kuria kėsinamasis į ekologinius visuomenės gerovės pamatus, saugomus įstatymo ir kuri sukelia (gali sukelti) sunkius ekologinius padarinius gali būti skirstomos į dvi grupes,vienos jų kuriomis kėsinamasi į žmonių sveikatą, gyvąją gamtą, yra sukoncentruotos skirsnyje nusikaltimai gyvūnijai ir augmenijai, o kita kai kėsinamasi pažeidžiant aplinkos apsaugos įstatymus į žmonių sveikatą, nusikaltimai visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai.4. Aplinkos apsaugos įstatymų pažeidimai neretai yra susiję su negatyviosiomis ekologinėmis pasekmėmis todėl tais atvejais,kai ekologiniu teisės pažeidimu padaroma žala aplinkai, be kitų teisinės atsakomybės rūšių, taikoma materialinė atsakomybė. Materialinė atsakomybė už aplinkai padarytą žalą- tai juridinių ir fizinių asmenų pareiga įstatymų nustatyta tvarka ir ribose atlyginti dėl jų neteisėtos veiklos padarytą žalą .a.) Gyvūnijai padarytos žalos atlyginimas;miškams ir kitai augalijai padarytos žalos atlyginimas; c.0žalos, padarytos aplinkai ją teršiant, atlyginimas; d.) žalos, padarytos gamtiniams kraštovaizdžio kompleksams, atlyginimas.35. Administracinė atsakomybė už ekologinius teisės pažeidimusAdministracinė atsakomybė už ekologinius teisės pažeidimus, admin at. – viena plačiausiai taikomų už ekologinius teisės pažeidimus atsakomybės rūšių. AA, taikomos už aplinkos apsaugos įstatymų pažeidimus, pagrindas yra administracinis nusižengimas – priešingas teisei kaltas veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į gamtos išteklių nuosavybės teisę, aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo tvarką ir už kurį numatyta administracinė atsakomybė. Pagal ATPK normas ekologinius nusižengimus, už kuriuos numatyta administracinė atsakomybė, galima suskirstyti į tris grupes: 1.) administraciniai ekologiniai nusižengimai, kuriais kėsinamasi į gamtos išteklių nuosavybės teisę (savavališkas žemės, miško, vandens telkinių užėmimas arba savavališkas vandens naudojimas pažeidžiant nuosavybės teisę; žemės gelmių, gyvūnijos valstybinės nuosavybės teisės pažeidimas ir kt.;2) administraciniai ekologiniai nusižengimai aplinkos apsaugos srityje (aplinkos teršimas buitinėmis arba nepavojingomis gamybinėmis atliekomis, jų tvarkymo taisyklių pažeidimas ir t.t.;3) administraciniai ekologiniai pažeidimai atskirų gamtos išteklių naudojimo ir apsaugos srityje (jie padaromi nesilaikant žemės, miškų, vandenų, žemės gelmių, gyvūnijos, augalijos naudojimo.Už ekologinius teisės pažeidimus gali būti taikomos šios administracinės nuobaudos: įspėjimas, bauda, specialios teisės atėmimas, daikto kuris buvo teisė pažeidimo įrankis arba tiesioginis objektas, konfiskavimas. 36. Žalos ar nuostolių kompensavimo teisiniai aspektai Aplinkos apsaugos įstatymų pažeidimai neretai yra susiję su negatyviosiomis ekologinėmis pasekmėmis todėl tais atvejais,kai ekologiniu teisės pažeidimu padaroma žala aplinkai, be kitų teisinės atsakomybės rūšių, taikoma materialinė atsakomybė. Materialinė atsakomybė už aplinkai padarytą žalą- tai juridinių ir fizinių asmenų pareiga įstatymų nustatyta tvarka ir ribose atlyginti dėl jų neteisėtos veiklos padarytą žalą . Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnis pirmiausia reikalauja, kad, padarius žalą aplinkai, būtų atlyginami atsiradę nuostoliai. Toks reikalavimas grindžiamas tuo, kad užteršus aplinką. .sunaikinus ar sužalojus gamtos objektus, dažnai įvyksta negrįžtami pokyčiai aplinkoje. Tad atstatyti pirmykštę būklę neįmanoma arba reikia specifinių sąlygų, ilgo laiko tarpo ir pan. Dėl to iškyla nuostolių turinio ir jų atlyginimo tvarkos problema. Pagal Civilinio kodekso [4] 227 straipsnį nuostoliai yra kreditoriaus turėtos išlaidos, jo turto netekimas arba sužalojimas, taip pat kreditoriaus negautos pajamos, kurias jis būtų gavęs, jeigu skolininkas būtų įvykdęs prievolę. Šios normos taikymas žalos padarymo aplinkai atveju yra specifinis, nulemtas aplinkos ir jos objektų, kaip nuosavybės objekto ar turto, specifikos. Aplinka, jos objektai, ekologiniai ryšiai nėra iš anksto įvertinti pinigais, todėl apskaičiuojant nuostolius, atlygintinus aplinkai ir jos objektams, būtina atsižvelgti į negautos produkcijos (pajamų), gaunamos juos eksploatuojant, kiekį nepanaudotų materialinių vertybių ir darbo sąnaudų, anksčiau įdėtų į gamtos išteklius, kiekį; į materialinių ir darbo sąnaudų, kurių prireiks atkuriant sunaikintus bei sužalotus aplinkos objektus, atstatant aplinkos būklę, kiekį. Tai ir sudaro atlygintinų nuostolių ekonominį pamatą.Nuostoliai žalos aplinkai padarymo atvejais yra atlyginami naudojant taksų ir nuostolių sudėjimo metodus. Pirmojo metodo esmė ta, kad nuostoliai yra atlyginami pagal norminiuose aktuose nustatytas tvirtas pinigu sumas (taksas). Nuostolių sudėjimo metodo esmė ta, kad atlygintinų nuostolių suma nustatoma pagal patvirtintas metodikas sudėjus nuostolių sumas pagal tam tikrus rodiklius.Kiekvienu materialinės atsakomybės už aplinkai padarytą žalą atveju yra taikomas visiško žalos atlyginimo principas. Tačiau šio principo nereikia suprasti tiesiogiai. Aplinkai padarytos žalos visiškai atlyginti neįmanoma, todėl svarbu, kad bent ta žalos dalis, kuri padengiama išieškant nuostolius, nebūtų nepagrįstai mažinama.37. Baudžiamoji atsakomybė už ekologinius nusikaltimusGriežčiausia teisinės atsakomybės rūšis, kuri gali būti taikoma už ekologinius teisės pažeidimus, yra baudžiamoji atsakomybė. Ekologinis nusikaltimas – tai baudžiamojo įstatymo numatyta pavojinga visuomenei ir ekologiškai žalinga veikla (veikimas arba neveikimas), kuria kėsinamasis į ekologinius visuomenės gerovės pamatus, saugomus įstatymo ir kuri sukelia (gali sukelti) sunkius ekologinius padarinius gali būti skirstomos į dvi grupes,vienos jų kuriomis kėsinamasi į žmonių sveikatą, gyvąją gamtą, yra sukoncentruotos skirsnyje nusikaltimai gyvūnijai ir augmenijai, o kita kai kėsinamasi pažeidžiant aplinkos apsaugos įstatymus į žmonių sveikatą, nusikaltimai visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai. Baudž.atsakomybę už neteisėtą medžiojimą numato BK 330 str., neteisėtas medžiojimas baudžiamas laisvės atėmimu iki 1 metų arba pataisos darbais iki 2 metų, arba bauda, BK 331 str. už neteisėtą vertingų rūšių žuvų žvejybą ar retų arba nykstančių vandens gyvūnų gaudymą, įsigijimą arba laikymą, taip pat neteisėtą žvejybą arba gyvūnų gaudymą, padarius didelę žalą., baudž laisvės atėmimu iki 1 metų arba bauda arba be jos, arba bauda.BK 332 str. LR kontinentinio šelfo įstatymų pažeidimus, užtraukiančius baudž atsakom., yra įrenginių ar kitokių įtaisinių statymas LR kontinentiniame šelfe, t.p. aplink juos saugumo zonų sudarymas neturint reikiamo leidimo ir pan., baud. Laisvės atėmimu 1 metų ir bauda arba be jos, arba bauda. BK 245 str. numato atsakomybę už gamtos apsaugos įstatymų pažeidimą, jeigu tai padaryta po to, kai kaltininkui paskirta administracinė nuobauda už analogišką pažaidą, arba jei tai sukėlė didelę žalą, laisvės atėmimas iki 2 metų arba pataisos darbais tam pačiam laikui, arba bauda Pagal BK 2451 str. vandens telkinių ir žemės teršimas nevalytais ir nenukenksmintais nutekamaisiais vandenimis arba kitomis kenksmingomis pramonės ar komunalinių įmonių atliekomis arba kitoks vandens telkinių ar žemės teršimas, taip pat oro teršimas kenksmingomis pramonės gamybos atliekomis, jeigu šie veiksmai sukėlė arba pastebimai galėjo sukelti kenksmingas pasekmes žmonių sveikatai, žemės ūkio gamybai arba gyvajai gamtai, baudž laisvės atėmimu iki 1 metų arba pataisos darbais tam pačiam laikui, arba atleidimu iš pareigų arba bauda.