DISPAŠA, DISPAŠERIAI, IEŠKINIO SENATIS IR PRETENZIJA

656 0

Dispaša, dispašeriai, ieškinio senatis ir pretenzija

referatas

 

turinys

 

įvadas 3

1. dispaša ir dispašeriai 4

1.1 Bendroji laivo avarija 4

1.2 Dispašerių veikla patyrus bendrąją laivo avariją 5

1.3 Dispaša ir jos surašymo tvarka 6

2. Ieškinio senatis 8

2.1 Ieškinio senaties terminų rūšys 8

2.2 Ieškinio senaties taikymas 9

2.3 Ieškinio senaties sustabdymas 10

3. pretenzija 11

išvados 12

literatūra 13

 

įvadas

Visi mes esame vienaip ar kitaip susiję su teise, teisės normomis. Teisė, reikšdama žmonių pastangas versti savo interesus visai visuomenei privaloma tvarka ir ja remiantis viešpatauti arba sugyventi, yra vienas iš reikšmingiausių ir kartu sudėtingiausių žmogaus kūrinių. Teisėje nagrinėjama ne gamtinė (objektyvioji), o paties žmogaus sukurta ir kuriama tikrovė siekiant jos priemonėmis valdyti žmogaus teisių apsaugos ir įgyvendinimo procesą.

Komercinėje jūrų teisėje yra daugybė terminų ir sąvokų. Pavyzdžiui, norint išanalizuoti referato temą „Dispaša, dispašeriai, ieškinio senatis ir pretenzija“ reikia naudotis įvairiais šaltiniais. Dispaša, tai dokumentas, o dispašeris, tai žmogus, kuris surašo šį dokumentą. Ieškinio senatis, tai įstatymuose nustatyto laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo teises. Pretenzija – reikalavimas atlyginti nuostolius. Visi šie keturi atskiri žodžiai komercinėje jūrų teisėje yra labai susiję.

Darbo objektas: dispaša, dispašeriai, ieeškinio senatis ir pretenzija.

Darbo tikslas: išanalizuoti pasirinktą temą, kuo tiksliau apibūdinti ir nustatyti ar šie terminai yra tarpusavyje susiję.

Darbo uždaviniai:

Apibūdinti dokumentą – dispašą ir išanalizuoti ką atlieka dispašeriai.

Apibūdinti ieškinio senatį (rūšys, taikymas, sustabdymas).

Išanalizuoti kuo svarbi pretenzija.

Darbo metodai: mokslinės literatūros, įstatymų ir straipsnių an

nalizė.

1. dispaša ir dispašeriai

Pirmiausia reiktų pradėti nuo to, kas yra dispaša ir kuo ji mums yra svarbi ir reikalinga. Dispaša – dokumentas, į kurį įrašoma bendrosios laivo avarijos padarytų nuostolių dydis ir jų paskirstymas tarp krovinio, laivo ir frachto savininkų. O dispašeris, tai  ekspertas, surašantis dispašą.

1.1 Bendroji laivo avarija

Įvykus bendrajai avarijai yra surašomas dispašas ir aiškinamasi kokiomis aplinkybėmis laivas patyrė avarija. Bendroji avarija pripažįstama tada, kai kilus realiam pavojui vežant jūra tikslingais ir sąmoningais veiksmais padaromi nuostoliai, siekiant išgelbėti vežimo dalyvių (laivo, krovinio savininkų, frachto gavėjo) turtą, o tokią sukeltą žalą arba patirtas išlaidas proporcingai patiria visi vežime dalyvavę asmenys (Senčila, V., 2011, p.312). Bendroji laivo avarija ir jos sąlygas apibrėžia 1890 m. York Antwerpen taisyklės bei vėlesni jų papildymai. Susidūrus laivams nedelsiant skelbama bendroji laivo avarija, o taai reiškia, kad krovinių savininkai, kurių turtas gabenamas laivu, turi atlyginti ir laivo bei krovinių gelbėjimo darbų išlaidas. Jeigu kroviniai apdrausti krovinių draudimu, tokią žalą sureguliuoja ir išlaidas padengia draudimo bendrovė, kitu atveju – neišvengiama didelių nuostolių. Bendrosios avarijos įvykiai gali būti pripažinti, jei turi šiuos skiriamuosius požymius:

Realaus pavojaus požymi, tai kai patirti nuostoliai ar išlaidos grėsė visų bendrosios avarijos dalyvių turtui. Tačiau, jei pavojus iškilo tik laivui arba tik tam tikram vežamam kroviniui, laikoma, jog bendrosios avarijos nėra.

Sąmoningumo ir tikslingumo požymis, tai ka

ai laivo įgulos veiksmai yra sąmoningi ir tikslingi, t. y. patiriami tik tokie nuostoliai ar išlaidos, kurie patiriami siekiant išvengti didesnės žalos laivui bei jame esančiam kroviniui.

Bendros naudos požymis, tai kai laivo įgulos veiksmai yra sąmoningi ir tikslingi, siekiant apsaugoti bendros dalyvaujančių asmenų naudos bei bandant nuo pavojaus apsaugoti jų turtą. Tokiu atveju, kai realus pavojus grėsė tik daliai turto, išlaidos bei nuostoliai neturi būti padalyti tarp vežimo procese dalyvaujančių asmenų.

Nuostolių atsiradimo momento ir verčių nustatymo požymis, laikomas tada, kai nuostoliai ar išlaidos atsiranda vežimo jūra metu, laikant, kad vežimo pabaiga negali būti ankstesnė, nei krovinio iškrovimo iš laivo pabaiga.

Tiesioginių nuostolių požymis pasireiškia tada, kai į bendrąją avariją įtraukiami tik tiesioginiai nuostoliai, tokie kaip: žala arba faktinės išlaidos, atsiradusios dėl bendrąją avariją nulėmusių veiksmų. Tačiau, netiesioginiai nuostoliai (krovinio ar laivo vėlavimas ir pan.) į bendrąją avariją nėra įtraukiami.

Bendrosios avarijos naudos požymis, tai tokie nuostoliai ir išlaidos patirti bendrosios avarijos metu, kurie yra padalijami tik tada, kai sąmoningi ir tikslingi įgulos veiksmai buvo sėkmingi. Jei turto išgelbėti nepavyko, patirti nuostoliai nedalijami.

Bendroji avarija yra skaitoma tada, kai dalinai nuostolingų veiksmų imamasi sąmoningai, siekiant išvengti didesnių išlaidų. Be to, bendroji avarija laikoma tik tada, jei atitinka ankščiau minėtus skiriamuosius bendrosios avarijos požymius.

1.2 Dispašerių veikla patyrus bendrąją laivo avariją

Bendrosios avarijos nuostolių da

alijimo procesas prasideda laivo savininkui skelbiant bendrosios avarijos deklaraciją. Remiantis Jorko – Antverpeno taisyklėmis, nuostolių ar išlaidų patyrę dėl bendrosios avarijos asmenys per 12 mėnesių nuo reiso pabaigos, turi pateikti reikalavimus raštu.

Bendrosios avarijos nuostoliai ir išlaidos yra proporcingai dalijamos visiems vežime dalyvavusiems asmenims. Todėl šis procesas yra glaudžiai susijęs su dalyviams priklausančio turto įvertinimu, nes būtent jo pagrindu skaičiuojami bendrosios avarijos įnašai. Šį darbą paprastai atlieka specialių žinių ir patirties turintys asmenys, t.y. dispašeriai.

Bendrojoje avarijoje nuostolių paskirstymas yra vykdomas dispašerių – tai oficialūs ekspertai. Bendrosios avarijos nuostoliai paskirstomi tarp laivo, frachto ir krovinio, remiantis jų kaina. Be to yra nustatomas santykis tarp bendros avarijos ir turto vertės. Todėl iš frachto sumos yra išskaičiuojamos išlaidos ir ekipažo uždirbta alga esamame reise, kurių gabentojas neturėtų mokėti, jei laivas ir krovinys žūtų aplinkybėmis, iššaukusiomis bendrąją avariją.

Paskirstydamas bendrosios avarijos dalyvių įnašus, dispašeris visų pirma atlieka tyrimą ir nustato, ar faktinės įvykio aplinkybės atitinka visas bendrosios avarijos sąlygas. Be to, dispašeris turi apskaičiuoti nuostolių sumą, kuri bus proporcingai dalijama. Dar viena iš dispašerio užduočių yra nustatyti bendrosios avarijos dalyvių turto (laivo, prekių ir frachto) vertes ir jų pagrindu apskaičiuoti bendrosios avarijos įnašus.

Atlyginimo sumos dydis dispašeriui arba vyriausiajam dispašeriui taip pat ir ekspertams, vertėjams, už jų atliktą darbą, paskirstomas pagal nu

ustatytą normą (tarifą).

Jeigu bendrajai avarijai yra taikomos Jorko-Antverpeno taisyklės, galima remtis jose numatyta detalia bendrosios avarijos įnašų apskaičiavimo tvarka bei krovinio ir laivo verčių apskaičiavimo sąlygomis.

1.3 Dispaša ir jos surašymo tvarka

Kaip jau buvo rašoma anksčiau, dispaša – tai dokumentas, į kurį įrašomas bendrosios laivo avarijos nuostolių dydis ir jų padalijimas laivo valdytojui, krovinių ir frachto savininkams. Be to, bendros avarijos paskirstymas daugeliu atvejų suteikiamas specialistams – dispašeriams. Paskirstymo procesas bendrojoje avarijoje prasideda nuo kreipimosi suinteresuoto žmogaus į dispašerių biurą, kur pateikiamas pareiškimas apie tokį paskirstymą. Remdamasis gautais dokumentais dispašeris juos kruopščiai išanalizuoja ir iškelia nutarimą apie bendros avarijos buvimą, tada praneša apie tai suinteresuotiems asmenims. Jei šis nutarimas neginčijamas, dispašeris pradeda sudarinėti dispašą. (LR prekybinės laivybos įstatymas, 1996 m., 51straipsnis)

Dispašeris turi teisę pasiūlyti suinteresuotiems asmenims pateikti dokumentus, reikalingus dispašai surašyti. Jeigu suinteresuoti asmenys per dispašerio nustatytą laiką tokių dokumentų nepateikia, dispaša surašoma pagal dispašerio turimą medžiagą. Dispaša negali būti pakeista, jeigu to reikalauja suinteresuoti asmenys, remdamiesi dispašerio prašytais, tačiau nepateiktais dokumentais. Į dispašos dokumentą turi įeiti:

Dispašerio, kuris sudarė dispašą vardas pavardė ir asmens kodas;

Trumpas aplinkybių aprašymas;

Dispašerio nutarimas;

Nuostolių ir išlaidų nustatymas;

Valiutos nustatymas;

Nukentėjusio laivo vertės nustatymas;

Krovinio vertės nustatymas;

Krovinio įmokų vertė;

Galutinė sąskaita;

Sąskaitos tarp dalyvių;

Galutinė atsiskaitymo suma.

Visas padarytas klaidas dispašoje, nustatytas po dispašos įregistravimo dispašų registre, ištaiso pats dispašeris savo ar suinteresuotų asmenų iniciatyva. Nustatytų klaidų ištaisymas įforminamas dispašerio surašomame dispašos priede, kuris registruojamas ta pačia tvarka kaip ir dispašos. Asmenys, kurie nėra patenkinti dispašos sudarymu, teismine tvarka per 6 mėnesius nuo dokumento t.y. dispašos gavimo gali ją užginčyti. Ir tokiu atveju dispašeriui yra siunčiamas ieškinio pareiškimo nuorašas. Nagrinėjant ginčą dėl dispašos, dispašeris privalo dalyvauti teisme ir duoti visus reikalingus paaiškinimus, žinoma jei to yra prašoma.

O jeigu dispašos niekas neginčija arba ginčijama dispašą teismas palieka galioti, tai pagal ją gali būti išieškoma remiantos notarų vykdomuoju įrašu. O vėliau advokatui ar notarų biurui turi būti pateikta dispaša ir dispašerio pažyma, kad šis dokumentas (dispaša) teismo nepanaikintas ir visiškai nepakeistas.

Be to, už dispašos sudarymą imama rinkliava, kuri yra įtraukiama į dispašą ir padalijama visiems suinteresuotiems asmenims proporcingai jų įnašams į bendrąją avariją. Baigiamojoje dispašos dalyje turi būti nurodoma kokia dalis patirtų nuostolių bus skiriama laivui, frachtui, kroviniui bei tiksliai nurodoma kas, kam ir kiek turi sumokėti.

 

2. Ieškinio senatis

Ieškinio senaties terminas – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Apibendrinus, galima sakyti, kad ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį galima priverstinai, t. y. valstybės pagalba, įgyvendinti savo teises. Ieškininė senatis nustatyta dėl įvairių priežasčių. Pirma, būtina garantuoti turtinių santykių stabilumą bei aiškumą. Toks stabilumas neegzistuotų, jeigu galimybė reikalauti gynybos nebūtų ribojama atitinkamais terminais. Antra, faktinių bylos aplinkybių nustatymas taptų labai sunkiai realizuojamu reikalavimu, jeigu ieškinys būtų pareiškiamas praėjus dešimčiai, trisdešimčiai ar penkiasdešimčiai metų nuo teisės pažeidimo. Trečia, ieškininės senaties terminų egzistavimas skatina operatyviau ginti teises bei kontroliuoti įsipareigojimų vykdymą. (Mikelėnas V., Rasimavičius P., Staskonis V., 1997m., 460 p.)

2.1 Ieškinio senaties terminų rūšys

Bendruoju atveju ieškinio senaties terminas yra 10 metų, tačiau Civiliniame kodekse, taip pat Darbo kodekse ir kituose įstatymuose yra numatyta įvairių jo skaičiavimo rūšių:

Vieno mėnesio ieškinio senaties (IS) terminas yra taikomas iš konkurso rezultatų atsirandantiems reikalavimams;

Trijų mėnesių IS terminas taikomas reikalavimams pripažinti juridinio asmens organų sprendimams negaliojančiais;

Šešių mėnesių IS terminas taikomas ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo;

Šešių mėnesių IS terminas taikomas ieškiniams dėl parduotų daiktų trūkumų, pvz. nusipirkus nekokybišką daiktą kreiptis į teismą prašant įpareigoti pardavėją daiktą pakeisti tinkamu, arba atitinkamai sumažinti daikto kainą, arba kad pardavėjas pašalintų daikto trūkumus;

Šešių mėnesių IS terminas taikomas iš ryšių įmonių santykių su klientais atsirandantiems reikalavimams, jeigu siuntos buvo siunčiamos Lietuvoje, arba 1 metų, jei siuntos buvo siunčiamos į užsienį;

Vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams;

Trejų metų IS terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, tarp jų ir reikalavimams atlyginti žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produkcijos;

Trejų metai ieškinio senaties terminas dėl Darbo kodekso reglamentuojamų darbo santykių gynimo;

Penkerių metų IS terminas taikomas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimo.

O sutrumpinti ieškinio senaties terminai dažniausiai yra taikomi esant teisiniams santykiams, kurių dalyviai yra organizacijos. Sutrumpintų ieškinio senaties terminų pagrindinis tikslas – stiprinti ūkinių sutarčių drausmę.

Taip pat yra labai svarbu paminėti, kad šalys savo valia negali nusistatyti kitokio nei į. . .

Join the Conversation