Dispaša, dispašeriai, ieškinio senatis ir pretenzija
referatas
turinys
įvadas 3
1. dispaša ir dispašeriai 4
1.1 Bendroji laivo avarija 4
1.2 Dispašerių veikla patyrus bendrąją laivo avariją 5
1.3 Dispaša ir jos surašymo tvarka 6
2. Ieškinio senatis 8
2.1 Ieškinio senaties terminų rūšys 8
2.2 Ieškinio senaties taikymas 9
2.3 Ieškinio senaties sustabdymas 10
3. pretenzija 11
išvados 12
literatūra 13
įvadas
Visi mes esame vienaip ar kitaip susiję su teise, teisės normomis. Teisė, reikšdama žmonių pastangas versti savo interesus visai visuomenei privaloma tvarka ir ja remiantis viešpatauti arba sugyventi, yra vienas iš reikšmingiausių ir kartu sudėtingiausių žmogaus kūrinių. Teisėje nagrinėjama ne gamtinė (objektyvioji), o paties žmogaus sukurta ir kuriama tikrovė siekiant jos priemonėmis valdyti žmogaus teisių apsaugos ir įgyvendinimo procesą.
Komercinėje jūrų teisėje yra daugybė terminų ir sąvokų. Pavyzdžiui, norint išanalizuoti referato temą „Dispaša, dispašeriai, ieškinio senatis ir pretenzija“ reikia naudotis įvairiais šaltiniais. Dispaša, tai dokumentas, o dispašeris, tai žmogus, kuris surašo šį dokumentą. Ieškinio senatis, tai įstatymuose nustatyto laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo teises. Pretenzija – reikalavimas atlyginti nuostolius. Visi šie keturi atskiri žodžiai komercinėje jūrų teisėje yra labai susiję.
Darbo objektas: dispaša, dispašeriai, ieškinio senatis ir pretenzija.
Darbo tikslas: išanalizuoti pasirinktą temą, kuo tiksliau apibūdinti ir nustatyti ar šie terminai yra tarpusavyje susiję.
Darbo uždaviniai:
Apibūdinti dokumentą – dispašą ir išanalizuoti ką atlieka dispašeriai.
Apibūdinti ieškinio senatį (rūšys, taikymas, sustabdymas).
Išanalizuoti kuo svarbi pretenzija.
Darbo metodai: mokslinės literatūros, įstatymų ir straipsnių analizė.
1. dispaša ir dispašeriai
Pirmiausia reiktų pradėti nuo to, kas yra dispaša ir kuo ji mums yra svarbi ir reikalinga. Dispaša – dokumentas, į kurį įrašoma bendrosios laivo avarijos padarytų nuostolių dydis ir jų paskirstymas tarp krovinio, laivo ir frachto savininkų. O dispašeris, tai ekspertas, surašantis dispašą.
1.1 Bendroji laivo avarija
Įvykus bendrajai avarijai yra surašomas dispašas ir aiškinamasi kokiomis aplinkybėmis laivas patyrė avarija. Bendroji avarija pripažįstama tada, kai kilus realiam pavojui vežant jūra tikslingais ir sąmoningais veiksmais padaromi nuostoliai, siekiant išgelbėti vežimo dalyvių (laivo, krovinio savininkų, frachto gavėjo) turtą, o tokią sukeltą žalą arba patirtas išlaidas proporcingai patiria visi vežime dalyvavę asmenys (Senčila, V., 2011, p.312). Bendroji laivo avarija ir jos sąlygas apibrėžia 1890 m. York Antwerpen taisyklės bei vėlesni jų papildymai. Susidūrus laivams nedelsiant skelbama bendroji laivo avarija, o tai reiškia, kad krovinių savininkai, kurių turtas gabenamas laivu, turi atlyginti ir laivo bei krovinių gelbėjimo darbų išlaidas. Jeigu kroviniai apdrausti krovinių draudimu, tokią žalą sureguliuoja ir išlaidas padengia draudimo bendrovė, kitu atveju – neišvengiama didelių nuostolių. Bendrosios avarijos įvykiai gali būti pripažinti, jei turi šiuos skiriamuosius požymius:
Realaus pavojaus požymi, tai kai patirti nuostoliai ar išlaidos grėsė visų bendrosios avarijos dalyvių turtui. Tačiau, jei pavojus iškilo tik laivui arba tik tam tikram vežamam kroviniui, laikoma, jog bendrosios avarijos nėra.
Sąmoningumo ir tikslingumo požymis, tai kai laivo įgulos veiksmai yra sąmoningi ir tikslingi, t. y. patiriami tik tokie nuostoliai ar išlaidos, kurie patiriami siekiant išvengti didesnės žalos laivui bei jame esančiam kroviniui.
Bendros naudos požymis, tai kai laivo įgulos veiksmai yra sąmoningi ir tikslingi, siekiant apsaugoti bendros dalyvaujančių asmenų naudos bei bandant nuo pavojaus apsaugoti jų turtą. Tokiu atveju, kai realus pavojus grėsė tik daliai turto, išlaidos bei nuostoliai neturi būti padalyti tarp vežimo procese dalyvaujančių asmenų.
Nuostolių atsiradimo momento ir verčių nustatymo požymis, laikomas tada, kai nuostoliai ar išlaidos atsiranda vežimo jūra metu, laikant, kad vežimo pabaiga negali būti ankstesnė, nei krovinio iškrovimo iš laivo pabaiga.
Tiesioginių nuostolių požymis pasireiškia tada, kai į bendrąją avariją įtraukiami tik tiesioginiai nuostoliai, tokie kaip: žala arba faktinės išlaidos, atsiradusios dėl bendrąją avariją nulėmusių veiksmų. Tačiau, netiesioginiai nuostoliai (krovinio ar laivo vėlavimas ir pan.) į bendrąją avariją nėra įtraukiami.
Bendrosios avarijos naudos požymis, tai tokie nuostoliai ir išlaidos patirti bendrosios avarijos metu, kurie yra padalijami tik tada, kai sąmoningi ir tikslingi įgulos veiksmai buvo sėkmingi. Jei turto išgelbėti nepavyko, patirti nuostoliai nedalijami.
Bendroji avarija yra skaitoma tada, kai dalinai nuostolingų veiksmų imamasi sąmoningai, siekiant išvengti didesnių išlaidų. Be to, bendroji avarija laikoma tik tada, jei atitinka ankščiau minėtus skiriamuosius bendrosios avarijos požymius.
1.2 Dispašerių veikla patyrus bendrąją laivo avariją
Bendrosios avarijos nuostolių dalijimo procesas prasideda laivo savininkui skelbiant bendrosios avarijos deklaraciją. Remiantis Jorko – Antverpeno taisyklėmis, nuostolių ar išlaidų patyrę dėl bendrosios avarijos asmenys per 12 mėnesių nuo reiso pabaigos, turi pateikti reikalavimus raštu.
Bendrosios avarijos nuostoliai ir išlaidos yra proporcingai dalijamos visiems vežime dalyvavusiems asmenims. Todėl šis procesas yra glaudžiai susijęs su dalyviams priklausančio turto įvertinimu, nes būtent jo pagrindu skaičiuojami bendrosios avarijos įnašai. Šį darbą paprastai atlieka specialių žinių ir patirties turintys asmenys, t.y. dispašeriai.
Bendrojoje avarijoje nuostolių paskirstymas yra vykdomas dispašerių – tai oficialūs ekspertai. Bendrosios avarijos nuostoliai paskirstomi tarp laivo, frachto ir krovinio, remiantis jų kaina. Be to yra nustatomas santykis tarp bendros avarijos ir turto vertės. Todėl iš frachto sumos yra išskaičiuojamos išlaidos ir ekipažo uždirbta alga esamame reise, kurių gabentojas neturėtų mokėti, jei laivas ir krovinys žūtų aplinkybėmis, iššaukusiomis bendrąją avariją.
Paskirstydamas bendrosios avarijos dalyvių įnašus, dispašeris visų pirma atlieka tyrimą ir nustato, ar faktinės įvykio aplinkybės atitinka visas bendrosios avarijos sąlygas. Be to, dispašeris turi apskaičiuoti nuostolių sumą, kuri bus proporcingai dalijama. Dar viena iš dispašerio užduočių yra nustatyti bendrosios avarijos dalyvių turto (laivo, prekių ir frachto) vertes ir jų pagrindu apskaičiuoti bendrosios avarijos įnašus.
Atlyginimo sumos dydis dispašeriui arba vyriausiajam dispašeriui taip pat ir ekspertams, vertėjams, už jų atliktą darbą, paskirstomas pagal nustatytą normą (tarifą).
Jeigu bendrajai avarijai yra taikomos Jorko-Antverpeno taisyklės, galima remtis jose numatyta detalia bendrosios avarijos įnašų apskaičiavimo tvarka bei krovinio ir laivo verčių apskaičiavimo sąlygomis.
1.3 Dispaša ir jos surašymo tvarka
Kaip jau buvo rašoma anksčiau, dispaša – tai dokumentas, į kurį įrašomas bendrosios laivo avarijos nuostolių dydis ir jų padalijimas laivo valdytojui, krovinių ir frachto savininkams. Be to, bendros avarijos paskirstymas daugeliu atvejų suteikiamas specialistams – dispašeriams. Paskirstymo procesas bendrojoje avarijoje prasideda nuo kreipimosi suinteresuoto žmogaus į dispašerių biurą, kur pateikiamas pareiškimas apie tokį paskirstymą. Remdamasis gautais dokumentais dispašeris juos kruopščiai išanalizuoja ir iškelia nutarimą apie bendros avarijos buvimą, tada praneša apie tai suinteresuotiems asmenims. Jei šis nutarimas neginčijamas, dispašeris pradeda sudarinėti dispašą. (LR prekybinės laivybos įstatymas, 1996 m., 51straipsnis)
Dispašeris turi teisę pasiūlyti suinteresuotiems asmenims pateikti dokumentus, reikalingus dispašai surašyti. Jeigu suinteresuoti asmenys per dispašerio nustatytą laiką tokių dokumentų nepateikia, dispaša surašoma pagal dispašerio turimą medžiagą. Dispaša negali būti pakeista, jeigu to reikalauja suinteresuoti asmenys, remdamiesi dispašerio prašytais, tačiau nepateiktais dokumentais. Į dispašos dokumentą turi įeiti:
Dispašerio, kuris sudarė dispašą vardas pavardė ir asmens kodas;
Trumpas aplinkybių aprašymas;
Dispašerio nutarimas;
Nuostolių ir išlaidų nustatymas;
Valiutos nustatymas;
Nukentėjusio laivo vertės nustatymas;
Krovinio vertės nustatymas;
Krovinio įmokų vertė;
Galutinė sąskaita;
Sąskaitos tarp dalyvių;
Galutinė atsiskaitymo suma.
Visas padarytas klaidas dispašoje, nustatytas po dispašos įregistravimo dispašų registre, ištaiso pats dispašeris savo ar suinteresuotų asmenų iniciatyva. Nustatytų klaidų ištaisymas įforminamas dispašerio surašomame dispašos priede, kuris registruojamas ta pačia tvarka kaip ir dispašos. Asmenys, kurie nėra patenkinti dispašos sudarymu, teismine tvarka per 6 mėnesius nuo dokumento t.y. dispašos gavimo gali ją užginčyti. Ir tokiu atveju dispašeriui yra siunčiamas ieškinio pareiškimo nuorašas. Nagrinėjant ginčą dėl dispašos, dispašeris privalo dalyvauti teisme ir duoti visus reikalingus paaiškinimus, žinoma jei to yra prašoma.
O jeigu dispašos niekas neginčija arba ginčijama dispašą teismas palieka galioti, tai pagal ją gali būti išieškoma remiantos notarų vykdomuoju įrašu. O vėliau advokatui ar notarų biurui turi būti pateikta dispaša ir dispašerio pažyma, kad šis dokumentas (dispaša) teismo nepanaikintas ir visiškai nepakeistas.
Be to, už dispašos sudarymą imama rinkliava, kuri yra įtraukiama į dispašą ir padalijama visiems suinteresuotiems asmenims proporcingai jų įnašams į bendrąją avariją. Baigiamojoje dispašos dalyje turi būti nurodoma kokia dalis patirtų nuostolių bus skiriama laivui, frachtui, kroviniui bei tiksliai nurodoma kas, kam ir kiek turi sumokėti.
2. Ieškinio senatis
Ieškinio senaties terminas – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Apibendrinus, galima sakyti, kad ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį galima priverstinai, t. y. valstybės pagalba, įgyvendinti savo teises. Ieškininė senatis nustatyta dėl įvairių priežasčių. Pirma, būtina garantuoti turtinių santykių stabilumą bei aiškumą. Toks stabilumas neegzistuotų, jeigu galimybė reikalauti gynybos nebūtų ribojama atitinkamais terminais. Antra, faktinių bylos aplinkybių nustatymas taptų labai sunkiai realizuojamu reikalavimu, jeigu ieškinys būtų pareiškiamas praėjus dešimčiai, trisdešimčiai ar penkiasdešimčiai metų nuo teisės pažeidimo. Trečia, ieškininės senaties terminų egzistavimas skatina operatyviau ginti teises bei kontroliuoti įsipareigojimų vykdymą. (Mikelėnas V., Rasimavičius P., Staskonis V., 1997m., 460 p.)
2.1 Ieškinio senaties terminų rūšys
Bendruoju atveju ieškinio senaties terminas yra 10 metų, tačiau Civiliniame kodekse, taip pat Darbo kodekse ir kituose įstatymuose yra numatyta įvairių jo skaičiavimo rūšių:
Vieno mėnesio ieškinio senaties (IS) terminas yra taikomas iš konkurso rezultatų atsirandantiems reikalavimams;
Trijų mėnesių IS terminas taikomas reikalavimams pripažinti juridinio asmens organų sprendimams negaliojančiais;
Šešių mėnesių IS terminas taikomas ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo;
Šešių mėnesių IS terminas taikomas ieškiniams dėl parduotų daiktų trūkumų, pvz. nusipirkus nekokybišką daiktą kreiptis į teismą prašant įpareigoti pardavėją daiktą pakeisti tinkamu, arba atitinkamai sumažinti daikto kainą, arba kad pardavėjas pašalintų daikto trūkumus;
Šešių mėnesių IS terminas taikomas iš ryšių įmonių santykių su klientais atsirandantiems reikalavimams, jeigu siuntos buvo siunčiamos Lietuvoje, arba 1 metų, jei siuntos buvo siunčiamos į užsienį;
Vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams;
Trejų metų IS terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, tarp jų ir reikalavimams atlyginti žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produkcijos;
Trejų metai ieškinio senaties terminas dėl Darbo kodekso reglamentuojamų darbo santykių gynimo;
Penkerių metų IS terminas taikomas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimo.
O sutrumpinti ieškinio senaties terminai dažniausiai yra taikomi esant teisiniams santykiams, kurių dalyviai yra organizacijos. Sutrumpintų ieškinio senaties terminų pagrindinis tikslas – stiprinti ūkinių sutarčių drausmę.
Taip pat yra labai svarbu paminėti, kad šalys savo valia negali nusistatyti kitokio nei įstatymuose numatytas senaties termino skaičiavimo tvarkos, o taip pat atsisakyti taikyti ieškinio senatį – toks susitarimas niekinis ir negalioja nuo pat tokio susitarimo momento.
2.2 Ieškinio senaties taikymas
Ieškinio senaties termino taikymas dažniausiai prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ji atsiranda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Pavyzdžiui pagal Civilinį kodeksą (CK) 1.126 straipsnio 1 dalį reikalavimą apgintį pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs. Tokios kodekso nuostatos nustatymą lėmė tai, kad nustatyti, ar ieškinio senaties terminas praleistas dažnai, įmanoma tik tiksliai žinant jo pradžią, taip pat išaiškinus, ar šis terminas nebuvo sustabdytas, nutrauktas, o tam reikia ištirti visas bylos aplinkybes. (LR CK, 2001m., 255 p.)
Taip pat teismui yra leidžiama atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, o ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu. Ir svarbiausia yra tai, kad draudžiama iš anksto atsisakyti taikyti ieškinio senatį. Taigi asmuo betkada gali kreiptis į teismą dėl ieškinio senaties ir tai nepriklauso nuo IS termino pasibaigimo.
Norint taikyti ieškinio senatį yra būtinas ginčo šalies reikalavimas, t.y. išorinis ginčo šalies noras ir pareiškimas užginčyti valią. Tačiau tylėjimas negali būti laikomas reikalavimu taikyti senatį. Asmuo, kuris yra iš ginčo šalies pusės, gali pareikalauti taikyti IS, pavyzdžiui, prašydama atmesti ieškinį (priešieškinį) dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo, prašydama taikyti ieškinio senatį byloje arba kita forma išreikšdama prašymą atmesti ieškinį dėl reikalavimo teisės įsisenėjimo. Jeigu ginčo šalies ar asmens vidinė valia dėl ieškinio senaties nėra aiškiai ir suprantamai išreikšta, tai negalima jos pripažinti ir taikyti.
Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo, kai ginčo šalis ieškinio senatį reikalauja taikyti, yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti.
2.3 Ieškinio senaties sustabdymas
Ieškinio senaties sustabdymas yra tam tikras laikotarpis, kuris dėl įstatyme numatytų aplinkybių nėra įskaitomas į senaties terminą. Tačiau į senaties terminą įskaitomas laikas, kuris praėjo, kol buvo sustabdyta senatis, o laikas, per kurį ieškinio senaties visa termino eiga buvo sustabdyta, į senaties terminą nėra įskaitoma. O vėliau, kai pasibaigia aplinkybė, dėl kurios buvo sustabdyta ieškinio senatis, terminas tęsiasi.
Pagal Lietuvos Respublikos Civilinį kodeksą ieškinio senaties terminas yra sustabdomas:
jeigu pareikšti ieškinį trukdė nepaprastas įvykis, kuriam tomis sąlygomis nebuvo galima užkirsti kelio (nenugalima jėga);
jeigu Vyriausybė nustato, kad prievolių vykdymas atidedamas (moratoriumas);
jeigu ieškovas arba atsakovas tarnauja Lietuvos Respublikos krašto apsaugos dalinyje, kuriame paskelbta karinė padėtis;
jeigu neveiksniam arba ribotai veiksniam asmeniui nepaskirtas globėjas arba rūpintojas;
jeigu prievolės šalys yra sutuoktiniai;
jeigu prievolės šalys yra globėjas ir globotinis, rūpintojas ir rūpintinis;
jeigu prievolės šalys yra tėvai ir nepilnamečiai jų vaikai;
jeigu sustabdomas įstatymo arba kito teisės akto, reglamentuojančio ginčo santykius, veikimas.
Ieškinio senaties terminas sustabdomas tik tuo atveju, jeigu nurodytos aplinkybės atsirado arba buvo paskutiniuosius šešis ieškinio senaties termino mėnesius, o kai tas terminas yra trumpesnis negu šeši mėnesiai, – visą ieškinio senaties laiką.
Nutrauktas ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo to momento, kai išnyko aplinkybės, kurios buvo pagrindas ieškinio senaties terminą nutraukti.
3. pretenzija
Pretenzija, tai reikalavimas įvykdyti prievolę ar atlyginti nuostolius. Pretenzijos yra išreiškiamos dažnai ir bet kokiu atvejiu. Tai gali būti prekės neatitikimas pagal poreikius ar tiesiog įstatymo pažeidimas.
Visi tiekėjai arba asmenys turi teisę pateikti pretenziją perkančiajai organizacijai ar asmeniui, pateikti prašymą ar pareikšti ieškinį tesimui (pagal LR viešųjų pirkimų istatymą, 94 straipsnį):
per 15 dienų nuo perkančiosios organizacijos pranešimo raštu apie jos priimtą sprendimą išsiuntimo tiekėjams dienos;
per 10 dienų (supaprastintų pirkimų atveju – per 5 darbo dienas) nuo paskelbimo apie perkančiosios organizacijos priimtą sprendimą dienos, jeigu šiame įstatyme nėra reikalavimo raštu informuoti tiekėjus apie perkančiosios organizacijos priimtus sprendimus.
Jeigu organizacija, kuriai yra pateikta pretenzija, per nustatytą terminą neišnagrinėja pateiktos situacijos, tada tas asmuo, kuris pateikė pretenziją, turi teisę pateikti prašymą ar pareikšti ieškinį teismui per 15 dienų nuo tos dienos, kurią organizacija turėjo raštu pranešti apie priimtą sprendimą pretenziją pateikusiam asmeniui (tiekėjui). Tais atvejais, kai tiekėjui (asmeniui) padaryta žala kildinama iš neteisėtų perkančiosios organizacijos veiksmų ar sprendimų taikomi Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatyti ieškinio pareiškimo senaties terminai.
Remiantis Dokumentų rengimo taisyklėmis (patvirtintomis Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. V-117), šis dokumentas turi turėti šiuos rekvizitus:
herbą arba prekių ženklą,
dokumento sudarytojo pavadinimą,
įstaigos duomenis,
adresatą,
dokumento pavadinimą,
dokumento datą,
registracijos numerį,
gauto dokumento nuorodą (atsakomuosiuose dokumentuose),
dokumento tekstą ir parašą,
dokumento rengėjo nuorodą.
išvados
Dispaša – dokumentas, į kurį įrašoma bendrosios laivo avarijos padarytų nuostolių dydis ir jų paskirstymas tarp krovinio, laivo ir frachto savininkų. Dispašerių darbas yra labai atsakingas. Jie nustato bendrosios laivo avarijos nuostolių dydį ir jį padalina laivo valdytojui, krovinių ir frachto savininkams. Taip pat dispašeriai turi remtis gautais suinteresuoto žmogaus dokumentais bei juos kruopščiai išanalizuoti, jog galėtų iškelti nutarimą apie bendros avarijos buvimą.
Ieškinio senatis – tai nustatytas terminas, per kurį galima ginti savo pažeistas teises ar interesus, pareiškiant ieškinį teisme, arbitraže ar kitomis įstatymo nustatytomis gynimo formomis. Teisė pateikti ieškinį atsiranda nuo subjektinės teisės pažeidimo momento arba nuo įstatyme numatyto kitokio momento. Tačiau daugumos pažeistų subjektinių teisių gynimą riboja ieškinio senaties terminai. Šiuos terminus praleidus, išnyksta galimybė apginti pažeistą teisę.
Pretenzija, tai reikalavimas įvykdyti prievolę ar atlyginti nuostolius. Pretenzija yra svarbi tuo, kad ją galima pareikšti bet kokiu ateju, kai asmuo yra nepatenkintas įsigyta preke ar suteikta paslauga. Jis gali kreiptis į teismą, kuriame bus pateikta ieškinio senatis organizacijai arba gali pats asmuo rašyti pretenziją pagal tam tikrą formą.
literatūra
Advokatų profesinė bendrija Judickienė ir partneriai JUREX (2017). Ka daryti gavus pretenziją dėl krovinio pervežimo? [žiūrėta: 2017-05-01]. Prieiga internetu: http://www.jurex.lt/ka-daryti-gavus-pretenzija-del-krovinio-pervezimo/
Derkintytė, R., Jonkus, M. (2009). Tarptautinė laivybos teisė. Vilnius: Standartų spaustuvė.
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. (2013). Vilnius: Saulelė. 536 p. Nr. VIII-1864
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentarai. Pirmoji knyga. (2001). Vilnius: Justitia. 249 p.
Lietuvos Respublikos prekybinės laivybos įstatymas (1996). Nr. I-1513. [žiūrėta: 2017-04-26]. Prieiga internetu: https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.38B0127A21E8/OlMBmvZNQP
Mikelėnas V., Rasimavičius P., Staskonis V. ir kt. (1997). Civilinė teisė . Kaunas. 460 p.
Senčila, V. (2011). Mokomoji knyga vadovaujančio lygmens laivavedžiams. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla.
Uostas.info (2011) Bendroji laivo avarija [žiūrėta: 2017-04-29]. Prieiga internetu: http://www.uostas.info/klausimai/22-zinynas/klausimai/187-bendrojilaivoavarija.html