Įvadas
Žmogus iš prigimties yra sociali būtybė. Ką tik gimusiam kūdikiui jau reikia ne tik maisto, šilumos, bet ir aplinkinių dėmesio bei meilės. Vos gimęs kūdikis, kaip biologinė būtybė, tampa savo šeimos nariu. Organizuoto mokymo ir auklėjimo taisyklėmis vaikas įjungiamas į ikimokyklinių vaikų įstaigų ir mokyklos moksleivių grupes. Vėliau jis pats pasirenka grupes (draugų, profesinio darbo, visuomeninių organizacijų ir kt.). Kadangi visos mikrogrupės1 į kurias įsijungia atskira asmenybė, yra tam tikrų makrogrupių2 ir visos visuomenės struktūriniai padaliniai, todėl asmenybė nuolatos santykiauja su socialine aplinka.3
Asmenybė į grupes gali įsijungti pati arba yra prijungiama kitų. Priklausant kokiai nors grupei, asmenybė perima visuomenėje egzistuojančius gamybinius santykius, vertybių sistemas, elgsenos stereotipus bei tarpasmeninių santykių ypatybes. Kadangi grupės yra įvairios, jos turi savo elgsenos taisykles, vertybių sistemas, veikimo tikslus ir kitas ypatybes, kurios yra susiformavusios anksčiau, dar prieš asmenybei tampant tos grupės nariu. Asmenybei tampant mikrogrupės nariu, susiduria dvi savitos sistemos: individas ir grupė, tačiau grupės poveikis asmenybei yra reikšmingesnis, nes kiekvienas žmogus nuo vaikystės mokomas, o kartais ir priverčiamas gerbti įvairių grupių normas ir joms paklusti (mokyklos klasė, visuomeninė organizacija, religinė bendruomenė ir kt.).
Amerikiečių psichologas Achas nustatė, kad 33% žmonių nepajėgia atsispirti grupės nuomonei ir pasyviai prisitaiko prie vyraujančių vertinimų, esamos tvarkos ir pan. Tokie asmenys vadinami konformistais, o pastovūs, autonomiški individai – nonkonformistais.4
Socialinė įtaka
Socializacija – individo integracijos į visuomenę procesas, patirties, reikalingos atlikti tam tikrus socialinius vaidmenis, įgijimas. Žmogus visą gyvenimą sąveikaujant su aplinka. Jis formuojasi kaip visuomenės narys. Individo socializacija vyksta įvairiomis aplinkybėmis, kurios turi skirtingus poveikius ir iš žmogaus reikalauja skirtingo elgesio.
Šiuolaikiniame mąstyme dominuoja du požiūrio į žmogiškuosius panašumus bei skirtumus aspektai: evoliucinis, pabrėžiantis žmonių giminystę, ir kultūrinis, akcentuojantis jų įvairovę. Teigiama, kad reikalingi abu: mūsų genai formuoja prisitaikančias smegenis, kurios yra tarsi kietasis diskas, priimantis kultūros programinę įrangą.5 Visi žmonės – yra socialinės būtybės. Jie jungiasi į grupes, prisitaiko ir pripažįsta socialinio statuso skirtumus. Jie už gera moka geru, baudžia už įžeidimus ir gedi mirus vaikui.
Sprendžiant iš etiketo taisyklių, visose kultūrose galioja tam tikras deramo elgesio modelis. Šiuos socialinius lūkesčius arba normas dažnai laikome neigiama, įkalinančia ir verčiančia aklai tęsti tradicijas jėga. Normos iš tiesų varžo ir kontroliuoja – taip sėkmingai ir taip subtiliai, kad jų beveik nejaučiame. Normos – tai tarsi socialinių mechanizmų alyva. Neaiškiose situacijose, kai nežinome, kokios normos galioja, mes stebime, kaip elgiasi kiti, ir atitinkamai elgiamės patys.6
Evoliucinės psichologijos mokslininkai tiria, kaip natūralioji atranka skatina elgesio bruožus, nuo kurių priklauso genų perdavimas. Nors evoliucijos palikimo dalis yra žmogui būdingas gebėjimas išmokti ir prisitaikyti (ir todėl skirtis vienas nuo kito), evoliucinis požiūris pabrėžia giminingumą kurį sąlygoja mūsų bendra žmogiškoji prigimtis. Kultūrinis požiūris išryškina žmonių įvairovę – elgseną idėjas bei tradicijas, padedančias apibrėžti grupę ir perduodamas iš kartos į kartą Skirtingų kultūrų požiūrių bei elgsenos įvairovė byloja, kokią įtaką mums daro kultūrinės normos bei vaidmenys. Tarpkultūrinės psichologijos specialistai bando išsiaiškinti žmonių „esminį universalumą”. Nepaisant skirtumų, kultūros turi tam tikrų bendrų normų, pavyzdžiui, draugo privatumo gerbimas, kraujomaišos tabu.7
Kultūrinės normos subtiliai, tačiau stipriai veikia mūsų nuostatas bei elgseną, tačiau jos nėra nepriklausomos nuo biologijos. Viskas, kas socialu ir psichologiška, galiausiai yra biologiška. Kitų lūkesčiai mus veikia todėl, kad tai mumyse užprogramuota biologiškai. Be to, kultūra gali pabrėžti tai, ką paveldime biologiškai.
Konformizmas
Asmenybės pastovumo ir grupės spaudimo sąveikos problemos yra tokios pat senos, kokia sena asmenybės ir visuomenės santykių aiškinimo istorija. Šiuolaikinėje demokratinėje visuomenėje, besiremiančioje daugumos pirmumo ir asmenybės antraeiliškumo idėjomis, lengva padaryti išvadą, kad grupės daugumos teiginiai, vertinimai, tikslai, idealai ir kt. visada yra tikresni ir teisingesni už asmenybės teiginius, vertinimus ir kt.
Didelę socialinės įtakos galią mūsų nuostatoms, įsitikinimams, sprendimams ir veiksniams turi mūsų konformiškumas8, nuolankumas ir grupinis elgesys, kuris yra užkrečiamas (pvz.: jeigu vienas grupės narys kikena, kosti ar žiovauja, tai kiti netrukus daro tą patį).
Žmonės, kurie lengvai pasiduoda grupės spaudimui, vadinami konformistais9. Pastovūs, neįtaigūs asmenys vadinami nonkonformistais. Pirmasis grupių įtakos individams tyrimus atliko G.V. Olportas (1924) ir V. Džeimsas (1932).10 Šie tyrimai parodė, kad žmonės kasdieninėje elgsenoje dažniausiai paklūsta grupių papročių reikalavimams. M. Šerifas labaratoriniais eksperimentais įrodė, kad ypač neapibrėžtos, dvejonių keliančiose situacijose individai linkę sutikti su daugumos nuomone.
Elgtis konformistiškai nereiškia vien tik veikti taip, kaip kiti žmonės; tai reiškia ir jausti kitų žmonių veiksmų įtaką. Tai reiškia veikti kitaip, nei kad būtume pasielgę, jei būtume buvę vieni.
Yra išskiriamos kelios konformizmo rūšys:
Nuolaidumas – išorinis prisitaikymas prie lūkesčio ar pageidavimo, nors ir nepritariame tam, ką darome.
Paklusnumas – aiški komanda, kuriai paklūstame, kad sulauktume atpildo arba išvengtume bausmės.
Pritarimas – vidinis prisitaikymas, kai patikime tuo, ką daro/sako minia.
Tyrimai rodo, kad konformizmo lygis keičiasi priklausomai nuo aplinkos sąlygų ir specialaus auklėjimo. Tačiau kartu yra iškeliama ir problema, kiek ir koks yra siektinas konformizmas auklėjimo procese. Dėl konformizmo jauni žmonės, atsitiktinai patekę į nusikaltėlių rankas, nepajėgia išsilaikyti savo vertybių ir elgsenos būdų sistemoje padaro pirmuosius nusikaltimus. Dėl konfomizmo kartais paplinta blogos elgsenos manieros, apsirengimo mados.
Realiame gyvenime įtaigumo poveikis kartais gali būti tragiškas. Sociologas Davidas Phillipsas su bendradarbiais (1985, 189) nustatė, kad savižudybių padaugėja po labai išgarsintos savižudybės istorijos. Tas pats tinka ir fatališkoms autoavarijoms bei privačių lėktuvų katastrofoms. Savižudybių padaugėja tik tose vietose, kuriose paskelbiama savižudybės auka.11
Atlikti konformizmo tyrimai įrodė, kad individai, reiškiantys grupėse savo individualius požiūrius ir elgsenos tipus, patenka į komunikacinio tinklo centrą ir turi atlaikyti grupės spaudimą. Jeigu jie tam spaudimui nepasiduoda, grupė juos išstumia iš savo struktūros. Toks yra bendras visuomenės elgsenos su teisės pažeidėjais modelis.12
Grupės įtaka
Žmonės labiau už kitas gyvas būtybes priklauso vieni nuo kitų. Dauguma mokslininkų, tyrinėjusių žmonių evoliucijos dėsnius, pažymi, kad žmonių kalba, sugebėjimas nustatyti aplinkos dėsningumus, savo elgsenos kontrolė yra jų grupinio bendravimo rezultatai.13 Žmogus nuo pat gimimo turi prisitaikyti prie įvairių visuomenėje esančių grupių. Šį jų prisitaikymą taip pat lemia daug veiksnių. Grupių dinamikos ekspertas Marvinas Shaw (1981) teigia, kad visoms grupėms bendra tai, jog jų nariai veikia vienas kitą. Todėl jis grupę apibrėžia kaip du ar daugiau žmonių, palaikančių tarpusavio ryšius ir darančių vieni kitiems įtaką. Grupės susidaro dėl daugelio priežasčių – kad patenkintų poreikį priklausyti, kad suteiktų informacijos, kad atsilygintų, kad įgyvendintų tikslus.
Didžiausias konformistiškumas būna, kai grupę sudaro trys ar daugiau žmonių, ji darni, vieninga ir užima svarbią padėtį. Taip pat kai reaguoti tenka viešai ir be išankstinio įsipareigojimo.14 Yra nustatyta, kad elgtis konformistiškai skatina tam tikros aplinkybės ar sąlygos, kurios būna ypač veiksmingos.
Psichologo Ascho atliktas bandymas parodė, kodėl didėja konformiškumas. Individams prisitaikymas pasireiškia kai:
Pasijuntame neišmaną arba nesaugūs;
Grupėje yra bent trys žmonės (dar labiau didėjant grupei, konformiškumas didėja nedaug);
Grupė yra vieninga (jei grupėje atsiranda dar nors vienas atskalūnas, mūsų socialinė drąsa gerokai padidėja);
Patinka grupė, ji atrodo patraukli;
Nesame iš anksto apsisprendę dėl atsakymo;
Kiti grupės nariai stebi mūsų elgesį;
Kultūra skatina pagarbą socialinėms normoms.
Mortonas Deutschas ir Haroldas Gerardas (1955) yra apibrėžę dvi galimybes, kurios skatina konformistiškumą. Jas pavadino normatyvine įtaka ir informacine įtaka.15 Normatyvinė įtaka yra „prisitaikymas prie minios”, vengiant atmetimo ir siekiant palankumo arba pritarimo. Kartais didelė nukrypimo kaina skatina žmones pritarti tam, kuo jie netiki, arba bent jau užgniaužti savo nepritarimą. Socialiniam spaudimui žmonės pasiduoda dažniausiai todėl, kad nenori būti atstumti arba nori sulaukti socialinio pritarimo. Tuomet žmogus pasiduoda jėgai, kurią socialiniai psichologai vadina normine socialine įtaka. Informacinę įtaką kuria kitų žmonių pateikti duomenys apie realybę. Tendencija prisitaikyti, priimant sudėtingesnius sprendimus, atspindi informacinę įtaką: mes norime būti teisūs. Pritardami kitų žmonių nuomonei apie tikrovę, žmonės pasiduoda informacinei socialinei įtakai.Rūpindamiesi socialiniu įvaizdžiu patiriame normatyvinę įtaką. Trokšdami būti teisingi – informacinę įtaką. Kasdieniame gyvenime normatyvinė ir informacinė įtakos dažnai reiškiasi kartu.
Šios konformiškumo priežastys rodo, kad socialinė įtaka gali būti ir teigiama, ir neigiama. Jeigu socialinė įtaka skatina kažką, kam mes prijaučiame, tai mes pritariame žmonėms, kurie yra pakankamai „jautrūs“.16 Jeigu socialinė įtaka skatina kažką, kam mes nepritariame, tai mes tyčiojamės iš žmonių, paklususių kitų valiai.
Grupė gali veikti kaip dirgiklis ir išlaisvinti nuo atsakomybės. Sužadinimui susijungus su sumažėjusia atsakomybe ir susilpnėjus įprastiems suvaržymams, gali vykti stulbinami dalykai. Žmonės gali atlikti įvairiausius veiksmus – nuo nežymaus suvaržymo sumažėjimo (mėtyti maistą valgykloje, piktai šaukti ant teisėjo, klykti per roko koncertą) iki impulsyvaus pasitenkinimo (grupinio vandalizmo, orgijų, vagysčių) ar destruktyvaus socialinio sprogimo (policijos brutalumo, maištų, linčiavimų).17 Tokius nevaržomus poelgius sieja tai, kad visus juos išprovokuoja grupės galia. Grupės gali sujaudrinti, sukelti pojūtį, jog susidūrėme su kažkuo už mus galingesniu.
Grupės produktyviam tikslų siekimui taip pat yra svarbus mąstymas. Irvingas Janisas manė, kad aplinkai, kurioje mezgasi grupinis mąstymas, būdingi šie požymiai:18
draugiškumas, sutelktumas;
santykinis grupės izoliavimasis nuo priešingai manančių;
direktyvinio lyderio, kuris leidžia suprasti, kokius sprendimus jis vertina palankiai, buvimas.
Grupinis mąstymas gali sukliudyti ieškoti priešingos informacijos, ją aptarti ir svarstyti kitas galimybes. Situacija, kai lyderis pritaria idėjai ir kai grupė atsiriboja nuo priešingų požiūrių, gali paskatinti priimti nevykusius sprendimus.
Nors Janiso idėjos bei pastebėjimai sulaukė milžiniško dėmesio, kai kurie mokslininkai juos vertina skeptiškai. Duomenys buvo retrospektyvūs, tad Janisas galėjo pasirinkti jo teoriją patvirtinančius atvejus. Vėliau atlikti eksperimentai atskleidė, kad:
direktyvinė lyderystė kartais būna susijusi su nekokybiškais sprendimais dėl to, kad pavaldiniai jaučiasi per daug silpni arba nesaugūs, kad išdrįstų pasisakyti;
grupės teikia pirmenybę daugumos požiūrį patvirtinančiai, o ne jam prieštaraujančiai informacijai;
siekdami kolegų pripažinimo ir pritarimo bei socialiai tapatindamiesi su ginčuose.” grupe, jos nariai gali užgniaužti prieštaringas mintis.
Tačiau draugystė nebūtinai privalo peraugti į grupinį mąstymą. Saugios, darnios grupės (tarkime, šeima) gali netrukdyti kiekvienam turėti savo nuomonę. Sutelktoje grupėje vyraujančios normos gali skatinti konsensą, kuris veda į grupinį mąstymą, arba nuo to apsaugančią kritinę analizę.
Taigi, grupės sutelktumas gali trukdyti realistiškai vertinti situaciją. Ypač tada, kai visi labai nori vienybės, kai jie izoliuojami nuo prieštaraujančių idėjų ir kai lyderis leidžia suprasti, ko jis nori iš grupės. Tačiau grupinio problemų sprendimo tyrimai rodo, jog grupė gali būti tikslesnė negu individas, grupė sukuria daugiau ir geresnių idėjų, jei yra nedidelė arba jei didelėje grupėje po diskusijos vyksta individualus idėjų generavimas.
Paklusnumas
Paklusnumas – tai elgesio pakeitimas dėl autoriteto išsakytų nurodymų. Autoritetui dažniausiai paklūstama net kai jo nurodymai prieštarauja svarbiems mūsų įsitikinimams. Socialinis psichologas Stanley Miligramas atlikdamas ekspermentus nustatė, kad, kintant socialinėms sąlygoms, klusnių tiriamųjų santykis kinta nuo 0% iki 93%. Žmonės paklusniausi būna tada, kai:
duodantys nurodymus būna greta ir yra suvokiamas kaip teisėtas autoretetingas asmuo;
autoretetingą asmenį remia garbinga įstaiga;
auka esti nepažįstamas žmogus arba jis būna toli, pavyzdžiui, kitame kambaryje;
kai yra nepaklusimo priežasčių, t.y. nėra tokių tiriamųjų, kurie nevykdytų eksperimentatoriaus nurodymų.
Buvo manyta, kad norint sužinoti, ar konkretus asmuo bus konformistiškas, agresyvus ar paslaugus, svarbiau žinoti aplinkybių detales nei to žmogaus psichologinių testų rezultatus. Tyrimai patvirtino principą: nors vidiniai veiksniai (nuostatos, savybės) retai tiksliai išpranašauja konkretų poelgį, jie leidžia apibendrintai prognozuoti, kaip žmogus elgsis įvairiomis aplinkybėmis. Yra rimtas pagrindas įtarti, kad kartais paklusnumas priklauso nuo priešiškumo, pagarbos autoritetui ir noro pateisinti lūkesčius.19 Nors konformizmas bei paklusnumas yra universalūs, kultūra socializuoja žmones ir daugiau ar mažiau veikia jų socialinę atsakomybę.
• Socialiniai vaidmenys reikalauja šiokio tokio konformistiškumo. Paklusimas kitų lūkesčiams svarbi užduotis, imantis naujo socialinio vaidmens.
Išvados
Asmuo, gimęs visuomenėje, jaučia ryšį su jį supančia aplinka. Kiekvieną dieną žmogus susiduria su taisyklėmis, įstatymais ir kt. prie kurių turi prisitaikyti. Konformizmas bei paklusnumas yra universalūs, kultūra socializuoja žmones ir daugiau ar mažiau veikia jų socialinę atsakomybę. Socialiniai vaidmenys reikalauja šiokio tokio konformistiškumo. Paklusimas kitų lūkesčiams – svarbi užduotis, imantis naujo socialinio vaidmens. Įvairūs tyrimai ir eksperimentai atskleidžia dvi konformistiško elgesio priežastis. Normatyvinei Įtakai pasiduodame iš noro būtų priimti: mes norime būti mėgstami. Tai, kad labiau prisitaikoma reaguojant viešai, atspindi normatyvinę įtaką. Informacinę įtaką kuria kitų žmonių pateikti duomenys apie realybę. Tendencija prisitaikyti, priimant sudėtingesnius sprendimus, atspindi informacinę įtaką: mes norime būti teisūs. Konformizmas tam tikromis aplinkybėmis būna ypač veiksmingas, tai priklauso nuo grupės savybių, susitelkimo bei grupės lyderio, kuri sugeba palenkti savo grupę. Tačiau pastebima, kad konformizmas gali ir mažėti, jei suformuotas elgesys ar įsitikinimas nėra vieningas.
Tačiau nors mus formuoja kultūra, mes taip pat kuriame kultūrą ir renkamės kultūrines situacijas. Spaudimas elgtis konformistiškai kartais užgniaužia išmintingus sprendimus, tačiau jis taip pat gali ugdyti individualumą ir laisvės pojūtį. Įtikinimas iš tiesų turi galios, tačiau mums neuždrausta priešintis įtikinėjimui viešai įsipareigojant ir numatant įtikinimo poveikį.
Todėl galima teigti, kad konformatiškumas socialiniame gyvenime yra neišvengiamas. Jis egzistuoja tiek mikrogrupėse, tiek makrogrupėse ir žmogus norėdamas prisitaikyti prie jį supančios socialinės aplinkos dažnai paklusta kitų asmenų arba visuomenės įsitikinimas, taip garantuodamas savo išlikimą socialiniame gyvenime.
Literatūros sąrašas
Jacikevičius A. 1995: Žmonių grupių (socialinė) psichologija. Vilnius: leidykla „Žodynas“.
Myers D. 2008: Socialinė psichologija. Vilnius: Poligrafija ir informatika.
Myers D. 2000: Psichologija. Vilnius: Poligrafija ir informatika.
Želvys R. 2007: Bendravimo psichologija, Vilnius: Margi raštai.
1 Mikrogrupės – tokios grupės, kurias sudaro nedidelis skaičius individų, jų nariai turi daugiau ar mažiau bendrus veikimo tikslus ir tiesioginius kontaktus.
2 Makrogrupė – didelės grupės, jų nariams nebūtini tarpasmeniniai santykiai ir savitarpio kontrolė.
3 Jacikevičius A. 1995. Žmonių grupių (socialinė) psichologija. Vilnius: leidykla „Žodynas“, p.51.
4 Jacikevičius A. 1995. Žmonių grupių (socialinė) psichologija. Vilnius: leidykla „Žodynas“, p.54.
5 Myers D. 2008. Socialinė psichologija. Vilnius: Poligrafija ir informatika, p 188.
6 Myers D. 2008. Socialinė psichologija. Vilnius: Poligrafija ir informatika, p 194.
7 Myers D. 2008. Socialinė psichologija. Vilnius: Poligrafija ir informatika, p 199.
8
9 Konformizmas – elgsenos formų, mąstymo būdo, pažiūrų ar vertini mo priėmimas grupei darant tiesioginį ir netiesioginį spaudimą.
10 Jacikevičius A. 1995. Žmonių grupių (socialinė) psichologija. Vilnius: leidykla „Žodynas“, p.55.
11 Myers D. 2000. Psichologija. Vilnius: Poligrafija ir informatika, p. 638.
12 Jacikevičius A. 1995. Žmonių grupių (socialinė) psichologija. Vilnius: leidykla „Žodynas“, p.56.
13 Jacikevičius A. 1995. Žmonių grupių (socialinė) psichologija. Vilnius: leidykla „Žodynas“, p 44.
14 Socialinė psichologija p.243
15 Myers D. 2008. Socialinė psichologija. Vilnius: Poligrafija ir informatika, p 251.
16 Myers D. 2000. Psichologija. Vilnius: Poligrafija ir informatika, p. 641.
17 Myers D. 2008. Socialinė psichologija. Vilnius: Poligrafija ir informatika, p 317.
18 Myers D. 2008. Socialinė psichologija. Vilnius: Poligrafija ir informatika, p 332.
19 Myers D. 2008. Socialinė psichologija. Vilnius: Poligrafija ir informatika, p 251.
11