Č. Milošas

Česlovas Milošas

 

  • Česlovas Milošas – iš Lietuvos kilęs poetas, prozininkas, eseistas, literatūros tyrinėtojas, vertėjas, 1980 metų Nobelio premijos laureatas, vienas didžiųjų praėjusio šimtmečio Europos kultūros autoritetų, kartais pavadinamas ir XX a. Dante.
  • Milošas save vadino lenkiškai kalbančiu lietuviu, jautėsi esąs LDK žmogus, stengėsi Lietuvą ir Vilnių padaryti artimesnį vakarų skaitytojams. Didžiąją gyvenimo dalį praleidęs svetur, jis niekada neužmiršo savo gimtojo krašto.
  • Būdamas Švedijoj, Stokholme Č. Milošas tampa Nobelio premijos laureatu. Rašytojas yra apdovanojamas už „bekompromisinį įžvalgumą, atskleidžiant žmogui gresiančius pavojus konfliktuojančiame pasaulyje“. Česlovas Milošas yra laikomas piirmuoju lietuviu, gavusiu Nobelio premiją. Būtent savo tėvynę rašytojas ir paminėjo savo kalboje atsiimdamas premiją: „Gera gimti mažame krašte, kuriame gamta atitinka žmogaus mastelį ir kur, amžiams bėgant, sugyveno kartu skirtingos kalbos ir skirtingos kultūros. Kalbu apie Lietuvą – mitų ir poezijos šalį“ („Gera yra gimti mažoje šalyje, kur gamta yra žmogiškumo masto, kur per šimtmečius drauge gyveno įvairios kalbos ir religijos. Aš kalbu apie Lietuvą – padavimų ir poezijos kraštą“).

 

Biografija:

  • Č. Milošas gimė 1911 m., augo Šetenių dvare, rytiniame Nevėžio krante, Surviliškio valsčiuje, Kėdainių appskrityje.
  • Nuo 1921 m. lankė gimnaziją Vilniuje, 1929-1934 m. studijavo Stepono Batoro universitete, įgijo teisės magistro laipsnį, bet teisininku niekada nedirbo. Gautomis žiniomis pasinaudojo kaip eseistas, visuomenės ir politikos kritikas. Studijų metais ypač domėjosi kultūra, filosofija, istorija.
  • Studijuodamas debiutavo kaip poetas, 1933 m. išleido pirmąją po
    oezijos knygą „Poema apie sustingusį laiką“. Bet tikrąja kūrybinio kelio pradžia Milošas laikė antrąjį eilių rinkinį „Trys žiemos“ (1936 m.). Jam pasirodžius, autorius buvo pripažintas vienu talentingiausių jaunųjų lenkų poetų, katastrofinės pasaulėjautos reiškėjų.
  • 1937 m. Milošas persikėlė į Varšuvą, po karo dirbo Lenkijos diplomatu JAV ir Prancūzijoje. Suvokęs totalitarinės prievartos baisumą, 1951 m. Prancūzijoje paprašė politinio prieglobsčio. Rašytoją išgarsino 1953 m. Paryžiuje išleista esė knyga „Pavergtas protas“. Ją rašė itin sunkiu laikotarpiu, emigracijos pradžioje, socialistinėje Lenkijoje smerkiamas kaip išdavikas, puolamas ir kai kurių lenkų išeivių, atskirtas nuo žmonos bei vaikų. Knygoje analizuojamas sovietinės ideologijos poveikis asmenybei.
  • 1960 m. Milošas išvyko į JAV, Berklio universitete dėstė slavų literatūrą.
  • 1992 m. grįžo aplankyti gimtojo krašto (52 metai po paskutinio buvimo Lietuvoje), tapo Lietuvos Respublikos garbės piliečiu, Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaru.
  • Paskutinius gyvenimo metus Č. Milošas prraleido Krokuvoje. Mirė 2004 m., sulaukęs 93 metų.

 

Kūryba:

  • Milošo kūrybinis kelias truko septynis dešimtmečius.
  • Poezijos rinkiniai: „Išgelbėjimas“ (1945 m.), „Miestas be vardo“ (1969 m.), „Kur saulė teka ir kur leidžiasi“ (1974 m.), „Ant upės kranto“ (1994 m.), „Kita erdvė“ (2002 m.). Romanas „Isos slėnis“ (1955 m.). Eseistikos knygos: „Pavergtas protas“ (1953 m.), „Gimtoji Europa“ (1959 m.), „Ulro žemė“ (1977 m.), „Tėvynės ieškojimas“ (1992 m.). Eilėraščių ciklas „Lietuva po penkiasdešimt dvejų metų“.

 

Kūrybos bruožai:

  • Poezijos bruožai. Č. Milošo nuomone, poezija – tai tikrovės ieškojimas, prilygstantis tiesos ieškojimui. Būti poetu – vadinasi, susieti savojo ir praeities laiko, asmeninę ir pasaulio patirtį ir
    r ją paversti tekstu. Poetas yra pašauktas sakyti tiesą apie pasaulį ir žadinti artimo meilę, tikėjimą, viltį. Jis turi jausti atsakomybės visuomenei naštą. Poezijoje Milošas išsako aukštus estetinius siekius, skaudžių patirčių kaina pasiektą išmintį, teigia teisingumo laisvės, tolerancijos idėjas, moralines vertybes. Tokia poezija yra reikalinga, nes teikia žmogui dvasinę atsparą. Milošas tikėjo, kad poezija gali padėti žmonėms suvokti save, savo dvasios galimybes, išsaugoti tapatybę. Brigita Speičytė apie Milošą rašo: „ Milošas poeziją suvokė kaip nepakeičiamą pasaulio aiškinimosi, supratimo būdą, kuriame išlieka ir gali įgauti prasmę kiekviena žmogaus gyvenamo pasaulio detalė, neaprėpiama jų įvairovė, susiklostanti nepaliaujamai, vis iš naujo skaitomą slaptaraštį“. Poetui būdingas daiktiškas tikrovės suvokimas: eilėraščiuose gausu konkrečių detalių, iš kurių nuspėjamos žmogaus vidinės prieštaros, išgyvenamos būsenos, atsiveriančios įžvalgos. Taigi Milošas ir gana žemiškas poetas, ir intelektualas, mąstantis apie esminius žmogaus būties klausimus.
  • Milošo nuomone, rašytojas kūryboje išsako ypatingą asmeninę ir istorinę patirtį, kūrėjui svarbūs bruožai – sąžiningumas, gebėjimas jausti ne tik gyvenamąjį metą, bet ir praeitį. Esė „Pavergtas protas“ jis pabrėžia, kad prievartos ideologija pirmiausia siekia ištrinti istorinę atmintį, o ją praradęs žmogus yra silpnas, pažeidžiamas. Todėl poetas turi maištauti prieš grėsmingą užmarštį, ginti amžinąsias vertybes ir sykiu žmogaus orumą.
  • Be to, Milošo poezijoje svarbūs vaikystės ir jaunystės prisiminimai. Jis kuria legendą apie gr
    ražią vaikystės žemę, apie LDK – daugiatautę tolerantišką valstybę, apie Vilnių, miestą ties mito ir istorijos riba. Poetas prisipažįsta ilgėjęsis tik savo prigimtos žemės, vienintelės vietos su debesimis ir medžiais. Vaikystės pasaulis eilėraščiuose virsta prarastuoju rojumi, kuriame stebuklingai atgyja daiktai, kvapai, garsai. Nuolat grįžtama prie pirminių vaizdinių, įstrigusių vaikystėje, prie gyvenimo Vilniuje detalių.

 

Romanas „Isos slėnis“

  • Romane „Isos slėnis“ vyrauja tėvynės ieškojimo tema. Romanas kupinas vaikystės Lietuvoje prisiminimų. Nostalgiškas romanas buvo parašytas, kaip teigė autorius, „autoterapijos tikslais“ 1955 metais Paryžiuje. Autobiografinis ir kartu labai poetiškas romanas teigia rašytojo vaizduotės „įsišaknijimą“ gimtinėje. Rašytojas prisipažino, kad romano „detalės yra labai tikslios, vietovės irgi tiksliai aprašytos“, kad Isa – Nevėžio „pseudonimas“, o kai kuriuos veikėjų bruožus nusižiūrėjo iš jam gerai pažįstamų asmenų.
  • Romano ,,Isos slėnis‘‘ pagrindinis herojus yra berniukas Tomas Dilbinovas. Jis gyvena mažame motinos senelių dvare prie Ginių kaimo. Lietuviški mitai, draudimai, būrimai, dainos ir pasakojimai veikia lakią vaiko vaizduotę. Tomo vaizduotę žadina ir senelio pasakojimai apie jo painią bajoriškos giminės istoriją. Senelio bibliotekoje, kurioje yra daugybė senų knygų, graviūrų, Tomas praleidžia valandų valandas. Taip pat graži, kupina paslapčių gamta žavi berniuką, dėl to jis imasi tyrinėti augalus ir gyvūnus ir nori tapti gamtininku. Tačiau laikui bėgant, supratęs, kad tai ne jam, nenustoja domėtis botanika. Kaip ir visi va
    aikai, Tomas yra smalsus, noriai imasi darbo, tačiau jam greitai atsibosta. Tomas puikiai skaito, tačiau rašo kaip su vištos koja. Berniukas nesugeba bendrauti su žmonėmis, yra gana kuklus ir bailus. Taip pat berniukas nejaukiai jaučiasi miesto atmosferoje, jam labiau priimtina kaimo, jo gimtųjų namų erdvė. Romane berniukas vaizduojamas kaip aukštas, tamsus blondinas, rubuilio skruostais, riesta nosimi bei pilkomis akimis. Romane atskleidžiama berniuko Tomo brandos istorija, perėjimas į jaunuolio gyvenimą, savęs ieškojimo kelias, pirmieji meilės išgyvenimai bei tikėjimo paslaptys. Romanas baigiamas simboliška ilgo gyvenimo kelio pradžios situacija – Tomo, atsidūrusio ant permainų slenksčio, kelione su motina į Lenkiją. Jis dar nežino, kuo bus, bet jau žino, kuo negali būti. Iš uždaros, gamtos ir mitiniam laikui vis dar pavaldžios gimtosios erdvės pereinama į istorijos laikui pavaldų pasaulį, iš kurio jau plūsta grėsmingos permainos.

 

Įvertinimas

  • 1980 metų gruodį Švedijos mokslų akademijoje Stokholme suteikta Nobelio literatūros premija.
  • 1992 m. gegužę Kaune poetui suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto Garbės daktaro vardas.
  • 2001 m. taip pat suteiktas Vilniaus miesto garbės piliečio vardas
  • Minint poeto gimimo šimtmetį Lietuvoje ir Lenkijoje 2011-ieji paskelbti Česlovo Milošo metais.
  • Česlovui Milošui suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas.
  • 2016 m. rugsėjo 26 d. Vilniuje, Onos Šimaitės ir Bokšto gatvių sankirtoje atidaryti Č. Milošo laiptai. Tai pirmas pasaulyje Č. Milošo atminimui skirtas ženklas viešoje miesto erdvėje. Ant laiptų iškalti Č. Milošo eilių fragmentai lietuvių ir lenkų kalbomis.

 

Leave a Comment