Diplomatijos sąvoka

Tarptautinių santykių referatas
Diplomatijos sąvoka

Klaipėda, 2004

PLANAS
1. Įvadas:
1.1. Diplomatijos sąvoka:
1.2. Diplomatinės veiklos svarbiausios formos;
2. Diplomatijos vystymosi raida:
2.1. Visuomenės požiūrio kitimas
2.2. Diplomatinis aparatas
3. Derybos:
3.1. Sąvoka
3.2. Reikšmė
3.3. Metodai
4. Išvados

ĮVADAS
Diplomatija( pranc. diplomatie < gr. diploma) – 1)valstybės institucijų ir pareigūnų, vykdančių užsienio politiką ir atstovaujančių valstybei užsienyje, oficiali veikla; 2)pagrindinė valstybės užsienio politikos įgyvendinimo priemonė. Ja siekiama užsienio politikos tikslų – dialogo būdu spręsti valstybių santykių problemas, ginti valstybių ir jų piliečių bei juridinių asmenų interesus kitose valstybėse remiantis diplomatinės teisės normomis.
Diplomatinės veiklos svarbiausios formos:
1)valstybių oficialių santykių palaikymas;
2)tiesioginiai valstybių ar vyriausybių vadovų susitikimai valstybių tarptautinių santykių problemoms aptarti irr spręsti;
3)nuolatinis atstovavimas valstybėms interesams užsienio valstybėse ir tarptautinėse organizacijose;
4)derybos, pasitarimai, konferencijos, bendravimas šiuolaikinėmis telekomunikacijų priemonėmis.
Žodis „diplomatija“ dažnai vartojamas plačiąją prasme, apimančia užsienio politikos planavimą ir jos įgyvendinimą. Technine prasme jis reiškia bendravimą tarp vyriausybių.

DIPLOMATIJOS VYSTYMOSI RAIDA
Diplomatiją neišvengiamai pagimdo politinių vienetų, palaikančių vienokius ar kitokius kontaktus, sambūvis. Išties jos šaknys siekia tolimąją Antiką. Graikija, Bizantija ir Renesanso epochos Italija darė didžiausią įtaką šiuolaikinės diplomatijos evoliucijai. Visais laikais valdovai laikė diplomatiją svarbiu politikos įrankiu, tačiau pamažu ji įgijo grynai valstybinį vaaidmenį. Nors diplomatai vadovavosi vien tik valstybės interesais, ir jų veiklai buvo būdingos suktybės, apgavystės ir dviveidystė, realistiškai aprašytos N. Machiavellio „Valdove“; pamažu jie ėmė pripažinti tam tikrą procedūrinę tvarką.
XVIII amžiuje visuotinis dėmesys tarptautinės pusiausvyros išlaikymui paskatino iš pagrindų pertvarkyti ši

ią sritį. Galios pusiausvyros sistema galutinai pakeitė diplomatiją. Ši sistema reikalavo nuolatinio savo dalyvių budrumo; todėl laikinos diplomatinės misijos pavirto nuolatinėmis atstovybėmis. Tai savo ruožtu skatino įtvirtini diplomatines procedūras ir metodus, ką palengvino aristokratiška diplomatų kilmė ir visuotinis suinteresuotumas tarptautinės tvarkos išlaikymu.
Valstybių suinteresuotumas tarptautine tvarka pakeitė diplomatijos prigimtį. Kadangi atskirų valstybių interesus galėjo sėkmingai užtikrinti tik galios pusiausvyros išlaikymas, diplomatija turėjo atitikti visos tarptautinės sistemos reikalavimus. Ankstesnei istorijai būdingas intrigas ir apgavystes pamažu pakeitė dorumo, garbės ir sąžiningų derybų privalumai. Likdama pagrindine valstybės politikos priemone, diplomatija tapo svarbia tarptautinės visuomenės vardu veikiančia jėga.
Auksinis diplomatijos amžius praėjo kartu su galios pusiausvyros sistema; sekdami pagrindinius tarptautinės visuomenės pokyčius po 1918 m., patenkame į vadinamosios naujosios, arba liaudies diplomatijos erą. Viena iš pagrindinių priežasčių buvo teechnikos ir komunikacijų pokyčiai. Jau 1919 m. didžiųjų valstybių sąjungininkių vyriausybių vadovai praleido kartu daug dienų, svarstydami taikos sutartį su Vokietija. Nuo to laiko lėktuvų ir ryšių sistemos vystymasis paspartino diplomatijos veikimą ir sumažino pačių veikiančių diplomatų svarbą; dabar diplomatija didžiąja dalimi susipina su politika. Negana to, naujos masinės komunikacijos priemonės sudarė galimybę kitų šalių žmones tiesiogiai veikti propaganda. Tai ne tik silpnina diplomatijos svarbą, bet kartai susikerta su jos pagrindiniais tikslais ir kasdienine veikla.
Negana to, Vakaruose viešąją nuomonę ėmė diktuoti po
olitikai ir ištirpdė anksčiau diplomatijai jaustą pagarbą. Žmonės su nepasitikėjimu žvelgė į jėgos politiką ir galios pusiausvyros sistemą, pasibaigusią I pasauliniu karu; nutarę, kad diplomatija yra pagrindinis užsienio politikos įrankis, jie prikišo jai jos tradicinį slaptumą. Prezidentas Wilsonas, įtakingiausias naujo požiūrio reiškėjas, pirmajame iš jo įžymiųjų Keturiolikos punktų suformulavo tokį idealą:
Atviros taikos sutartys, kurių atviras priėmimas nesudarys galimybių jokiam kitam slaptam tarptautiniam jų aiškinimui, o diplomatija visada bus vykdoma viešai ir atvirai.
Atvira diplomatija reiškia du dalykus:
1. neturi būti slaptų susitarimų;
2. derybos turi vykti atvirai.
Pirmoji sąlyga yra pagrįsta ir giliai įsišaknijusi demokratinėje teorijoje, o antroji sukelia tam tikrų sunkumų. Jeigu diplomatai būna viešai pareiškę savo vyriausybių reikalavimus, jie negali pasiekti kompromiso nepraradę reputacijos; kitais žodžiais tariant jie negali sėkmingai derėtis.
Šiuo metu tarptautinės visuomenės sudėtis yra visiškai pasikeitus. Europa nebėra vienintelis tarptautinių reikalų centras, ir nuo II pasaulinio karo galia susikoncentravo dviejų neeuropinių valstybių – Jungtinių Valstijų ir Sovietų Sąjungos – rankose. Tarptautinės visuomenės narių pagausėjo, išsilaisvinus kolonijinėms Azijos ir Afrikos teritorijoms; naujosios valstybės nuo Europos diplomatinių tradicijų yra nutolusios dar labiau negu abi supervalstybės.
Negana to, Jungtinės Tautos tapo svarbiu papildomu, netgi konkuruojančiu kanalu tarptautiniam bendravimui, nes diplomatinių atstovų Jungtinėse Tautose neoficialios derybos yra naudingos valstybėms, neturinčioms tarpusavyje diplomatinių santykių. Tačiau Jungtinės Tautos yra įgavusios ir naują di
iplomatinį matmenį, kartai vadinamą konferencine arba diskusijų diplomatija. Papildant tradicinius konfidencialius kontaktus, ši diplomatija atvirai vykdoma konferencijose ir asamblėjose, kuriose, vietoj kompromiso meno, ji reikalauja įtikinimo meno, norint užtikrinti kuo daugiau Jungtinių Tautų narių balsų. Kadangi egalitarinė Tarptautinė organizacija suteikia kiekvienai valstybei po vieną balsą, nulemia mokėjimas užkariauti daugumą.
Diplomatinio aparato struktūra išliko nepakitusi nuo XIX amžiaus pradžios, tačiau, atsirandant vis daugiau valstybių, tik supervalstybės gali su beveik visomis iš jų palaikyti atskirus diplomatinius santykius. Daugumas valstybių, neturinčių pripažinimo sunkumų, diplomatinėmis misijomis pasikeičia tik su supervalstybėmis, kaimynėmis valstybėmis ir dar su tomis, su kuriomis turi daugiau reikalų. Šios misijos yra ambasados, vadovaujamos ambasadoriaus, arba – rečiau ir ne tokiu aukštu lygiu – pasiuntinybės, kurioms vadovauja ministro rangą turintys diplomatai. XIX amžiuje ambasadoriaus titulas buvo suteikiamas retai ir tik svarbioms valstybėms, o šiandien jis daugiau reiškia gerus santykius ir gerą valią. Pagrindinės diplomatijos funkcijos, kaip ir anksčiau, yra ginti savo šalies ir jos piliečių, gyvenančių užsienyje, interesus, atstovauti (teisiškai, simboliškai ir socialiai) savo valstybei, stebėti šalį, informuoti ir, svarbiausia, vesti derybas.
DERYBŲ SĄVOKA, REIKŠMĖ IR METODAI
Derybos apibrėžia labai svarbią tarptautinių sąveikų sritį ir gali būti vykdomos įvairiai – šalies ambasadorius derasi kitos šalies sostinėje arba užsienio reikalų ministras savo sostinėje; vyriausybių vadovai arba užsienio reikalų ministrai pa
atys užsiima „aukščiausiojo lygio diplomatija“ arba per savo asmeninius atstovus; deryboms vadovauja diplomatai, akredituoti Jungtinėse Tautose arba trečiose šalyse – ypač kai šalys nepalaiko tiesioginių diplomatinių santykių; surengiamos specialios tarptautinės konferencijos. Derybos gali būti formalios, pasikeičiant notomis, arba neformalios, palaikant asmeninius, kartais neoficialius kontaktus. Pagrindinis visų derybų tikslas gauti kitų šalių sutikimą tam, kas laikoma valstybės interesais, – tai gali būti ginklavimosi apribojimo sutartis, parama Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinėje Asamblėjoje, prekybinės sutarties sudarymas, nacionalinių mažumų, gyvenančių kitoje šalyje, interesų gynimas ir visa kita, kas gali būti gyvybiškai svarbu ar net banalu. Derybos būtinai prasideda abiejų pusių nuostatų išdėstymu ir vyksta, atkakliai ieškant kompromiso tarp šių dviejų išankstinių nuostatų. Apibrėžiama dvipusio susitarimo erdvė ir , kiek įmanoma, praplečiama, taip pat apibrėžiama ir abipusio nesutarimo erdvė, kuri, kiek įmanoma, susiaurinama abipusėmis nuolaidomis, kol pasiekiama vienoda nuomonė. Tai gali būti padaryta neformaliai arba įkūnyta formalioje tarptautinėje sutartyje.
Kada abi pusės yra iš esmės antagonistiškos, derybos vedamos ne tam, kad priimtų susitarimą, kad pakenktų oponentui ir išreikštų jam savo priešiškumą.
Vieši pareiškimai ne visada sutampa su užkulisinėmis derybomis. Kai 1962 m. rusai ir amerikiečiai atnaujino branduolinius bandymus, jie viešai ėmė kaltinti vieni kitus nusikaltimai prieš žmoniją. Bet, kadangi jie patys norėjo, jos kitos valstybės netobulintų savo branduolinių ginklų, šie vieši pasmerkimai nesutrukdė jiems slapta susitarti uždrausti tokius bandymus, tačiau tik po to, kai jie patys bus atlikę visą bandymų seriją. Toks viešų pareiškimų ir privataus elgesio neatitikimas gali padvelkti cinizmu, tačiau iš tiesų šios dvi supervalstybės gyvybinius valstybės interesus gana racionaliai derino su propagandiniu karu.
Pagrindiniai derybų metodai yra įtikinėjimai ir kompromisas. Net prieštaringiausiuose dalykuose galima rasti ir tam tikrą interesų bendrumą; kuomet abi derybininkų pusės palaiko draugiškus santykius, dažniausiai įtikinėjimų ir kompromisų pakanka. Prireikus imamasi teigiamų akstinų, pavyzdžiui, karinės ar techninės pagalbos paramos pažadų, ir neigiamų, sakykime, grasinimų nemaloniais veiksmais, kraštutiniais atvejais – net jėgos panaudojimu. Kiekviena šalis turi savo diplomatinį nacionalinį stilių.

IŠVADOS
Taigi, diplomatija yra labai naudinga sprendžiant valstybių santykių problemos. Istorijos raidoje, diplomatija daug pasitarnavo sprendžiant valstybių santykių problemas po I – ojo ir II – ojo pasaulinio karo, kai valstybės buvo suskilusios į blokus, turinčius ne per daugiausia bendrų interesų.
Derybos yra paprasčiausias būdas suderinti prieštaringus valstybės interesus, todėl jos atlieka pagrindinį vaidmenį ne tik kiekvienos atskiros valstybės užsienio politikoje, bet ir visos tarptautinės sistemos veikime. Jų vertė neįkainojama, nes jos siūlo paprasčiausią būdą išspręsti konfliktus; tol, kol vyksta derybos, jėgos panaudojimo tikimybė yra mažesnė. Dažniausiai derybų metu aptariami konkretūs dalykai, padedantys atsiriboti nuo nesuderinamų fundamentaliųjų principų, kuriuos lydi prietarai ir aistros.

NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS:
1. Visuotinė lietuvių enciklopedija (I, III, IV tomai). Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Vilnius, 2003.
2. Frankel, Joseph. Tarptautiniai santykiai permainingame pasaulyje.Litterae universitatis. Kaunas, 1993.
3. Derian, der James. Apie diplomatiją. Vakarų susvetimėjimo genealogija. Eugrimas. Vilnius, 2001.
4. www.mokslo.centras.lt

Leave a Comment