Darbo dainos

Į liaudies kūrybą ne visada buvo žiūrima kaip į vertybę, kažkada ji laikyta „niekais“, atgyventa. Susidomėjimas tautosaka Europoje padidėjo XVIII amžiuje. Ją imta užrašinėti, publikuoti. Dėmesys lietuvių liaudies dainoms radosi pradėjus tyrinėti lietuvių kalbą. Mažosios Lietuvos evangelikų kunigas Pilypas Ruigys 1747 m. parašė lietuvių kalbos žodyną, į kurį įdėjo tris dainas – kalbos senumui ir skambumui pailiustruoti. Tautosakos kūriniai, ypač dainos, būdavo atliekamos tam tikru metu, tam tikroje situacijoje, susijusios su gamtos ciklu ir su žmogaus darbų tikslu, bei asmeninio gyvenimo įvykiais. Dėl to dainos skkirstomos į tokias temines grupes, kaip darbo dainos, vestuvių dainos, kalendorinių apeigų. Mažesnes grupes sudaro jaunimo, vaikų, meilės dainos ir kitos. Norint suvokti liaudies dainos turinį, meninį savitumą, būtina žinoti apie jos atsiradimo ir atlikimo aplinkybes.

Darbo dainos

Darbo dainų kilmė ir gyvavimas neatskiriamai susiję su fiziniu darbu. Šios dainos skirstomos į poskyrius, atitinkančius liaudies tradicijoje plačiai žinomas jų rūšis, būtent: arimo, šienapjūtės, rugiapjūtės, avižapjūtės, grikių, kanapių darbų, ganymo, malimo, verpimo, audimo, skalbimo, medžioklės, žvejų dainos. Savita kai kurių darbo dainų funkcinė priklausomybė. Paavyzdžiui, rugiapjūtės dainos buvo dainuojamos tam tikru dienos ar darbo metu: rytą, vidurdienį, vakare, per pabaigtuves. Yra dainų grupių, kurių specifiką nusako dainų atlikimo būdas: tai šienapjūtės valiavimai, piemenų šūksniai, raliavimai ir pan. Piemenų šūksnių skyrimas darbo dainoms yra sąlygiškas, re

emiasi tik funkciniu pagrindu. Šūksniai, kaip trumpi kūrinėliai, turintys poetinį ir muzikinį ritmą (kai kuriuose pastebima ir melodijos pradmenų), yra trumpųjų pasakymų sudedamoji dalis. Didžiausią dalį vis dėlto sudaro dainos, kurių nespraudžiame į papročių nužymėtus rėmus. Pavyzdžiui, arimo dainos nesusijusios su žemdirbio praktika: jos visiškai atitrūkusios nuo siauros praktinės bei maginės paskirties. Čia arimo tema dažnai lieka tik fonas žmonių tarpusavio santykiams vaizduoti. Dirbant specifinius moterų darbus, pavyzdžiui, verpiant, audžiant, ir dainuojant tų darbų dainas, dėmesys krypsta į rankų darbą ir matomus jo rezultatus: apdainuojamos plonos drobės, margi raštai ir pan. Netgi tokį sunkų darbą kaip malimas lydėjo daina – trumpa, neįmantri, improvizuota (tvirtai suaugusi su darbo ritmu) ar ilga, lyriška, apdainuojanti sunkią malėjos dalią. Šiandien nudailintas ir grakštus darbo dainų tekstas pirmiausia muus žavi savo melodija ir paprastumu. Tačiau iš to klodo vis išnyra dainų, verčiančių ieškoti mitologinio jų šifro: ar tai būtų skalbimo dainos, kuriose vaizduojami gamtos stebuklai – vasarą užšalę ežerai, ar linų darbus palydinčios dainos, liaudies vadinamos lino kančia (beje, tie patys tekstai, vadinami pasakomis apie lino kančią, kai kada būdavo ne dainuojami, o sakomi), ar archajiškieji dialogo formos audimo dainų variantai (kai mergelei užduodama suverpti linus be ratelio, suausti drobes be nyčio, be skieto, o berneliui – išarti dirvą be ža
agrės, nupjauti šienelį be dalgės ir t. t.). Vienos archajiškiausių, o kartu ir gražiausių darbo dainų yra rugiapjūtės dainos, melodija ir poetika pratęsiančios kalendorinių apeigų dainų tradiciją, savo šakotine kompozicija įtvirtinančios gilų žmogaus ryšį su gamta, atveriantį plačią dirvą rovimo, linų ir vaizduotei. Kalendorinių apeigų dainos Jos buvo atliekamos per tam tikras metų šventes arba šventiniais laikotarpiais (per adventą, tarpušventį). Kaip sudėtinė švenčių apeigų dalis jos glaudžiai siejosi su papročiais ir dažnai turėjo tam tikrą paskirtį, pavyzdžiui, atliekant Velykų sūpuoklines dainas, „prašoma“ aukštų linų; nuo Jurginių prasidėjusio rugių, o vėliau ir kitų javų lankymo metu dainuojamos dainos skatino javų augimą, saugojo juos nuo nelaimių. Išskirtini du stambūs kalendorinių apeigų dainų, kaip ir pačių apeigų, ciklai: žiemos ciklas (advento bei Kalėdų dainos, Užgavėnių ir gavėnios dainos); pavasario–vasaros ciklas (Jurginių dainos, Velykų dainos – lalautojų, sūpuoklinės, Sekminių dainos – paruginės bei piemenų sambarių, Joninių dainos). Savitą kalendorinių apeigų ir poezijos dalį sudaro gavėnios (baladžių pobūdžio dainos apie tragiškus įvykius, nelaimes, mirtį) bei advento ir Kalėdų dainos, nesusietos su konkrečiomis apeigomis. Dauguma advento ir Kalėdų dainų turi savitus priedainius (aleliuma rūta, leliumoj, lėliu Kalėda ir pan.), dažna jų paralelinė sandara – gretinami gamtos ir žmogaus gyvenimo motyvai. Čia aptiksime retų fantastiškų motyvų, kurių šaknys eina gilyn, į
universalų mitinį pasaulėvaizdį. Vieni tyrinėtojai pateikia kosmogoninę šių dainų interpretaciją (dainose užfiksuotas visatos kūrimasis), kiti laikosi nuomonės, kad pirmiausia jos teigia vestuvių aliuziją ar šifruoja jas seksualinės simbolikos lygmenyje. Neatskiriama advento ir Kalėdų tautosakos dalis – žaidimų dainos, ir šiandien mus žavinčios santūriu apeigiškumu, slypinčiu, atrodytų, tokiame paprastame šokių judesyje. Pavasario–vasaros ciklo repertuaras nuosekliai išlaikęs pradinę apeiginę bei maginę paskirtį ir glaudžiai susijęs su papročiais ir apeigomis, turėjusiais pirmiausia užtikrinti sėkmę ūkyje. Tačiau ir šio laikotarpio dainos neišleidžia iš akių asmeninio žmogaus gyvenimo temų, kurios ypač aktualizuojamos žiemos švenčių ciklo dainose. Po vasaros solsticijos kalendorinių apeigų dainas keičia su pačiais darbo procesais susijusi tautosaka. Šeimos dainos Taip pavadintos apibrėžtos funkcijos neturinčios dainos apie šeimos narių ir artimųjų santykius, neįėjusios į vestuvių ir krikštynų dainų grupes. Šios dainos, kaip ir meilės, karinės-istorinės ir dar kai kurios kitos, išskirtos tematikos pagrindu. Jose kalbama apie gyvenimą tėvų namuose tarp brolių ir seserų, rengimąsi vesti, nuotakos rinkimąsi, vyro ir žmonos santykius bei sunkią marčios dalią. Šeimos dainų grupei taip pat priklauso mirties, našlystės ir našlaičių tematikos dainos. Tokia tematika šeimos dainas susieja su vestuvių, darbo, meilės, moralistinėmis dainomis, daugelis našlaičių dainų motyvų artimai siejasi su laidotuvių raudomis. Tik visos šios grupės kartu atspindi bendrąją šeimos gyvenimo te
ematiką liaudies dainose. Kaip gan vientisa šeimos dainų grupelė išsiskiria dainos apie ištekėjusios sesers ir jos brolių santykius (ši tematika populiari tik rytų Lietuvoje). Šeimos dainos nevienalytės chronologiškai. Greta tradicinių, klasikinių čia galime aptikti ir naujesnių, imituojančių individualią poeziją. Tuo pačiu pastebimas ir formų, poetinės kalbos margumas. Raudos Raudama per laidotuves, vestuves, išleidžiant į karą ar karo tarnybą (rekrūtus), t. y. esminiais žmogaus gyvenimo lūžio momentais, taip pat buityje (kai ištinka nelaimė – gaisras, sausra, nederlius, gyvulių kritimas, liga – arba skundžiantis sunkiu likimu). Raudų intonacijos ir poetiniai įvaizdžiai pastebimi kalendorinėse, javapjūtės bei šienapjūtės, šeimos (našlaičių), karo dainose, pasakų dainuojamuosiuose intarpuose. Savitą grupę sudaro vestuvių raudų parodijos, atliekamos vestuvių persirengėliams imituojant nuotakos verkavimus. Paprastai rauda moterys, vyrai – labai retai. Laidotuvių raudos yra pačios gausiausios. Kadaise jos buvo svarbi laidojimo apeigų dalis. Apraudama visa laidotuvių seka: mirties ženklai, mirtis, prausimas, guldymas „ant lentos”, giminių atvykimas, „namelių statymas” (karsto ruošimas), perkėlimas į karstą prieš lydint į kapines, atsisveikinimas su namais, lydėjimas, laidojimas. Išlikę raudų motyvai, kuriais kreipiamasi į mirusįjį ir prašoma nunešti žinią seniau mirusiems giminaičiams, jų prašoma tinkamai priimti ateinantį. Apeiginė laidotuvių raudų funkcija – padėti velioniui persikelti į kitą pasaulį (buvo manoma, kad, neapraudojus mirusiojojam bus „užrakinta žemė” – velionis vaidensis, neturės ramybės). Raudama ne tik per laidotuves, bet ir minint mirusiuosius devintą ir keturiasdešimtą dieną po laidotuvių bei Vėlinių metu. Su laidotuvių raudomis artimai susijęs ir išvykstančiųjų į karą (t. y. iš sėslaus, ramaus, uždaro kaimo bendruomenės gyvenimo į nežinią ir galbūt žūtį) apraudojimas. Vestuvių nuotaka rauda (arba verkauja, rypuoja, kunigauja, žodeliauja) kviesdama į vestuves, atsisveikindama su tėvais, giminėmis ir rūtų darželiu, išvažiuodama iš namų, važiuodama į jungtuves. Verkaudama nuotaka atsisveikina su pakelės medžiais, akmenimis, tiltu ir t. t. Nuotakos verkavimas suprantamas kaip ypatingos pagarbos forma, apeiginis kvietimo ar atsisveikinimo būdas. Iškeliaujanti nuotaka verkauja net prieš lopšyje gulintį kūdikį. Mergaitės raudų improvizacijos meno nuo vaikystės mokydavosi girdėdamos raudant, piemenaudamos (pvz., buvo tradicija per Sekmines išsirinkti iš savo tarpo „nuotaką“, „jaunikį“ ir „atšokti“ vestuves su visomis apeigomis bei raudomis), o artėjant vestuvėms – pas patyrusias raudotojas. Kiekviena rauda gimsta spontaniškai ir nuskamba vieną vienintelį kartą, pasirenkant vis kitus motyvus arba juos sudėliojant vis kita tvarka, perteikiant vis kitais žodžiais, apsiribojant tik keletu iš galimos motyvų visumos arba daugybę motyvų veriant vieną po kito, tarsi karoliukus į vėrinį. Tokia improvizacine struktūra raudos smarkiai skiriasi nuo dainų, sudarydamos atskirą dainuojamosios tautosakos žanrą. Vestuvių raudos yra kiek stabilesnės negu kitų grupių. Karinės ir istorinės dainos Jose apdainuojamos kovos su priešais, kareivio dalia, karo tarnyba. Tai visuomenės gyvenimo dainos, kuriose kartais atpažįstami istoriniai įvykiai ir tam tikro laikotarpio realijos. Karinėse-istorinėse dainose dažniausiai vaizduojamas tam tikrų visuomenės sluoksnių (karių, sukilėlių, rekrūtų, tremtinių, emigrantų, partizanų, kalinių) gyvenimas. Kartais jose apdainuojami patriotiniai žygdarbiai (pavyzdžiui, apie Darių ir Girėną). Didžiausią karinių-istorinių dainų grupę sudaro karo dainos. Senosiose karo dainose tikslių istorijos atspindžių, periodiškos įvykių sekos nerasime dėl stipraus lietuvių liaudies dainų lyrinio prado. Karį globoja Saulė ir Mėnuo, po mirties jis virsta rožės žiedu, raudonuogiu putinu, ąžuolu, o Saulė gedėdama devynias dienas neužteka. Net ir šiek tiek konkretesnės istorinės realijos sumišusios su mitinio mąstymo reliktais. Kai kurios karinės dainos, apdainuojančios kario žūtį, kaip ir laidotuvių raudos, galėjo turėti apeiginę paskirtį. Tik XVIII-XIX a. dainose randame daugiau vietų pavadinimų ir istorinių vardų, jose jau minimi karai, poetizuotas ir apibendrintas vaizdavimas pakeičiamas natūralistiniu įvykių atpasakojimu. Naujoviškose karinėse dainose (neįskaitant lietuviškosios kariuomenės laikotarpio), tarnavimas svetimos šalies kariuomenėje (caro ar kaizerio) laikomas didžiausia nelaime. Naujoviškos karo dainos skiriasi ir stilistiškai – jose nebeišlaikomas formos ir turinio vientisumas, daug emocionalaus verksmingumo ir fantasmagoriškų vaizdų. Pačiose vėlyviausiose (1918–1940 m.) karo dainose, taip pat emigracijos, rezistencijos, tremties, dainose yra nemažai dainomis tapusios individualios literatūrinės kūrybos pavyzdžių. Jaunimo ir meilės dainos Tai dvi teminiu ir meniniu požiūriu labai artimos grupės. Funkcinės priklausomybės šios dainų grupės neturi – nėra susijusios su apeigomis ar kokia nors apibrėžta situacija, atliekamos įvairiomis progomis. Tai kaimo jaunuomenės gyvenimą atspindinti poezija. Šių grupių dainos nevienodo senumo. Pasitaiko gana archajiškų, netgi mitinius vaizdus išlaikiusių meniškai vertingų tekstų. Vis dėlto, dauguma jų yra vėlesnės negu apeiginės dainos, mažiau nusistovėjusios, laisviau plėtojamos, nors ryškių siužetų ir neturi. Ištisi posmai ar motyvai keliauja iš vienos motyvinės grupės, iš vieno tipo į kitą, susipina su kitų žanrų dainų motyvais. Jaunimo dainose kalbama apie jaunuolių santykius, nerūpestingą ir džiaugsmingą gyvenimą tėvų namuose, mergelės rūpinimąsi rūtų darželiu, bernelio – žirgeliu, konkrečiai nevaizduojant meilės ir vedybų. Mergelė šios grupės dainose apdainuojama kur kas dažniau, o berneliui skiriama mažiau dėmesio. Meilės dainose apdainuojamas meilės ilgesys, susitikimai, vilionės, taip pat ir besimylinčiųjų apkalbos, priekaištai, išsiskyrimas, mirtis. Meilės daina apskritai yra naujas, tarpinis reiškinys tarp senosios liaudies lyrikos ir literatūrinės kūrybos. Lietuvių liaudies meilės dainose nerasime atvirai reiškiamų jausmų, meilės scenų. Tuo jos skiriasi nuo naujoviškų, XX a. pradžioje ėmusių iš miesto atkeliauti meilės dainų – romansų Šokių,ratelių,žaidimų dainos Šiam žanrui būdingas teksto, melodijos ir judesio sinkretiškumas. Šių dainų tekstai nevienodai glaudžiai susijęs su choreografiniu judesiu: vienų jų turinys daugiau ar mažiau nuosekliai vaizduojamas veiksmu, kitų šokių bei žaidimų judesiai neiliustruoja teksto, tačiau patys judesiai visuomet yra suderinti su dainos ritmu. Dainos, dainuojamos šokant ir žaidžiant, dažniausiai yra greitesnio tempo nei kitos dainos. Paprastai tai vieno ar kelių posmų tekstai, kurie šokant daug sykių kartojami. Tarp šių dainų pasitaiko lyrinių, humoristinių ir talalinių tipo kūrinių. Jų tematika įvairi: apdainuojami jaunimo santykiai (meilė, rinkimasis), buitis, ūkinė veikla (augalo sėjos, augimo, pjovimo imitacija), gamta (darželis, gėlės, gyvūnijos ir augmenijos pasaulis). Dalis dainų teminiu bei funkciniu požiūriu artimai susijusios su kitais dainų (kalendorinių apeigų, darbo, vestuvių, karinių-istorinių) žanrais, o kartais net įsiterpia į šių žanrų dainas. Šokių, žaidimų ir ratelių paskirtis nevienoda. Antai rateliai, ypač išpopuliarėję XX a., yra grynai pramogos dalykas. Juos eidavo vakarėliuose, pasilinksminimuose. Tuo tarpu kai kurie šokiai ir žaidimai kadaise turėjo apeiginę, kultinę paskirtį ir tik ilgainiui įgijo pasilinksminimo funkciją. Vaišių dainos Savitos dainos, kurių pagrindinė tema – vaišių, vaišinimo ar vaišinimosi apdainavimas. Atskirą funkcinę-teminę grupę sudaro dainos, kuriomis prašoma valgių ir gėrimų, siūloma vaišintis, išprašomi ilgai užsibuvę svečiai. Tai sąlygiškai išskirtas lietuvių liaudies dainų žanras, nes jam priskiriamos dainos lydėjo darbų pabaigtuves, buvo dainuojamos per kalendorines bei šeimos šventes (vestuves, krikštynas) ar kaimynų suėjimuose. Vaišių dainos gana skirtingos prigimties. Dainos apie apynį ir alaus gaminimą (operaciniai tekstai) ar alaus gėrimą bei istoriniuose šaltiniuose užfiksuoti glaudūs jų ryšiai su apeigomis leistų svarstyti, kad čia susiduriame su archajiško pasaulėvaizdžio atspindžiais. Alus, nuo seno vartotas tik šventinių ar ypatingos svarbos įvykių metu, – pagrindinis vaišių dainose minimas gėrimas, išraiškingiausiai ir apdainuojamas, paprastai pabrėžiant ne jo stiprumą, o gražumą, išreiškiantį apskritai vaišių puikumą. Iš kitų gėrimų vaišių dainose minimi vynas, midus (alutis midutis) neprilygsta alaus apdainavimui, o apie degtinę apskritai retai kada atsiliepiama palankiai. Pastarosios būtų sietinos su vėlesniais laikais, kai apeiginių tekstų prasmė traukėsi užmarštin, kai vaišių dainos pradėjo skambėti ne tik šeimos ar kaimynų suėjimuose, bet ir karčemose. Šiandien mus linksma nuotaika, sveiku gyvenimo džiaugsmo supratimu žavinčios vaišių dainos, kurių ne viena formulė paženklinta magine apeigine semantika, dar laukia savo tyrinėtojo.

Tautosakos kūriniai, ypač dainos, būdavo atliekamos tam tikru metu, tam tikroje situacijoje, susijusios su gamtos ciklu ir su žmogaus darbų tikslu bei asmeninio gyvenimo įvykiais. Dėl to dainos skirstomos į tokias temines grupes kaip darbo dainos, vestuvių dainos, kalendorinių apeigų.Mažesnes grupes sudaro jaunimo, vaikų, meilės dainos ir kitos. Norint suvokti liaudies dainos turinį, meninį savitumą, būtina žinoti apie jos atsiradimo ir atlikimo aplinkybes. Lietuvių liaudies dainų švelnumas Svarbiausias liaudies dainų bruožas lyrizmas – tai yra gilus jausmų išsakymas, reiškimas, nuoširdumas, švelnumas, o ne istorijų eiliavimas. Lietuvių dainų savitumas, kuriuo jos skiriasi nuo kitų dainų, yra jų tikras natūralumas, jų nevaržomas paprastumas, atmetąs bet kokį pasakymų, vaizdų ir palyginimų dailinimą, trumpai tariant, visas poezijos puošmenas. Tuo jos iš pirmo žvilgsnio jau pasirodo kaip iš pačios liaudies kilę kūriniai. Iš dainos galima lengvai numanyti, ar svetima ranka yra prie jos prisidėjusi, arba ar žmogus, gerai pažįstąs klasikinę literatūrą, įsijautęs į liaudies dvasią ir imitavęs liaudies dainą. Forkelis muzikos istorijoje sako: ,,Liaudies daina, kokia ji yra mūsų laikais ir kokia daugiausia buvo praėjusiais amžiais, nėra tikras meno istorijos objektas. Jei ji atsiranda pačioje liaudyje, tai jos tekstas dažniausiai tėra paikas, be rimtesnės minties rimavimas arba nešvankios dviprasmybės, o melodija savo charakteriu yra tokia nereikšminga, kad ji lygiai gerai pritiktų ir kiekvienam kitam tekstui.” Šio tvirtinimo visai negalima taikinti lietuvių liaudies dainoms. Nors jose nerandame gilios išminties, tačiau čia viskas teisingai mąstoma, giliai jaučiama ir dorovinga. Osianas sako: ,,Tai laimė skausme, jei ramybė viešpatauja liūdinčių širdyje.” Šis pasakymas visiškai tinka ir lietuvių dainoms. Iš jų dvelkia švelnus, elegiškas tonas, ir jis sklinda ne iš nesutramdomos, bet iš skaisčios, nekaltos, mylimo asmens skausmingai besiilginčios širdies. Vestuvinės dainos Iš daugybės lyrinių dainų lengviau galima išskirti vestuvinių dainų grupę. Tos dainos lydi tam tikras kaimo vestuvių apeigas ir šiaipjau per vestuves dainuojamos. Vestuvinių dainų daugumas yra būdingiausias lietuvių lyrikos pavyzdys. Nykstant vestuvių papročiams, kai kurios šios grupės dainos tampa bendrinėmis dainomis, kitomis progomis dainuojamimis. Vienai vestuvinių dainų daliai tikyų apeiginių, kitų – šeimyninių dainų vardas. Vestuvinėse apeigose ir dainose galime rasti labai tolimos praeities atgarsių. Kai kurie siekia dar tuos laikus, kada žmonės, gyvendami didelėmis uždaromis šeimomis (giminėmis) vedė žmonas iš tos pačios giminės. Apie artimą vyrų ir žmonų giminystę kalba dainų „broleliai” ir „seselės”. Daug aiškesnių pėdsakų paliko dainose ir apeigose vėlesnė epocha, kada žmonės ėmė vesti svetimų giminių moteris. Pirmieji, kurie ryžosi sulaužyti senas vedybų tradicijas, turėjo smurtu grobti svetimos giminės nuotakas. Vestuvinės dainos kalba apie tai, kaip vieni klasta pavilioja mergaitę, ar ją nakčia išvagia, o kiti (dainos „broleliai”, t. y. tos pačios giminės atstovai) vejasi ir puola smurtininkus. Panašumas tarp šių dienų ir senųjų laikų nuotakos likimo leido sugyventi dainoje seniausiems motyvams su naujaisiais, naujuosius šeimyninius santykius senaisiais žodžiais aptarti, senomis, amžiais nusistojusiomis formulėmis išreikšti.Senoviškus motyvus kaimo daininikai kartojo nesąmoningai, naudojosi jais kaip metmenimis naujaidainai atausti, o apeiginė vestuvių dalis virto grynu formalizmu. Giesmės; jų įtaka dainoms Didelę kartojimų dalį galima išaiškinti chorine dainų kilme. Kunigas Sabaliauskas ir suomių prof. Niemi, rinkę dainas tolimiausiuose D. Lietuvos užkampiuose ir tyrę jų melodijas, pastebėjo kad patys daininikai griežtai skiria dainas didelėm grupėm: vienas vadina dainuškomis (mūsiškai tariant, dainomis), kitais – giesmėmis. Giesmė seniau buvo giedama dviejų ar kelių asmenų dviem šalimais einančiom melodijom, o daina – vieno asmens ir viena melodija. Giesmės vėliau supanašėjo su dainomis ir taip pat buvo pradėtos dainuoti vienu balsu, nors jas ir žmonių kuopa dainavo. Šis procesas ne tik suvienodino giesmių ir dainų melodiją, bet pakeitė ir giesmės struktūrą (sudėtį), kuri kadaise žymiai skyrėsi nuo dainų struktūros. Giesmės darė įtakos dainoms dar vienu atžvilgiu – padėjo susidaryti strofoms (posmams). Rinkėjas ir giedotojas, kartodami tą pačią frazę, tik kitokiais žodžiai (sinonimais), sudarė atskirus išbaigtus giesmės vienetus. Giesmė – žmonių būrio poezija, daina – daugiau individualinės (vieno asmens) nuotaikos reiškėja, todėl giesmėje daugiau epinės dvasios, negu dainose. Kai kuriose šakotose dainose, iš esmės lyrinėse, nėra joms įprastų lyrinių savybių: jausmas reiškiamas epinėmis priemonėmis. Senoviškos ir naujoviškos dainos; rimas ir ritmas Strofingumas yra dar būdingesnis dalykas lietuvių liaudies dainoms, negu jų paralelizmai. Netekusios strofingumo dainos yra arba naujesnės formacijos, arba iškraipytos, netekusios savo senosios formos. Senesnės dainos išlaikė ir kitas būdingas savybes: jų ritmas visada vienodas, o pasakojamasis elementas nepainiojamas su aprašomuoju. Senųjų dainų rimas yra atsitiktinis dalykas. Kadangi dainos mėgsta mažybinius žodžius, tai kartais rimas atsirasdavo savaime, bet sąmoningai liaudis seniau jų niekuomet nevartodavo. Visada rimuotos buvo tik nerimtos dainos, vadinamosios dainuškos, kurias senieji kaimo dainininkai seniau vadindavo lojimais. Daug dainų, dainuojamų kurį darbą dirbant, turi to darbo judesių ritmą (linarūčio, skalbtinės, staklinės, šienapjūčio, šoktinės ir daug kitų dainų). Aiškus ir jotinių arba eitinių, daugiausia kariškių, dainų sąryšis su žygiuojančių žmonių ar žirgų taktu. kitokio ritmo dainų jojant, einant, šieną ar rugius pjaunant niekas ir neįstengtų padainuoti. Vaikų dainos Vaikų dainos yra dainuojamosios tautosakos kūriniai, suaugusiųjų sukurti vaikams, iš suaugusiųjų patekę į vaikų repertuarą, ir pačių vaikų kūryba. Tai lopšinės, žaidinimai, žaidimų dainelės, gyvulėlių apdainavimai, formulinės dainos, erzinimai, piemenų dainos. Lopšinės yra vaikų dainų grupė, savo funkcija glaudžiai susijusi su kūdikio auginimu – jo supimu, raminimu, migdymu. Folkloristų teigimu, lopšinėse išliko nemaža senųjų tikėjimų ir senųjų epochų atspindžių. Todėl lopšinės iš visų vaikų dainų pirmosios patraukė tyrinėtojų dėmesį. Ši liaudies meninė kūryba, sušildyta motinos širdies, nuo romantizmo laikų taip pat žadino poetų ir kompozitorių kūrybinę vaizduotę. Žaidinimai vaidino didelį vaidmenį, ugdant vaiko psichines ir fizines galias. Tai maži, primityvios formos ir dažniausiai sinkretiniai kūrinėliai – tarpinis žanras tarp žaidimo ir dainos. Nuo žaidimų jie skiriasi tuo, kad čia vaikas dar nežaidžia savarankiškai, jis žaidinamas suaugusiųjų. Ryški vaikų-paauglių fantazijos persvara pastebima erzinimų dainelėse ir žaidimų skaičiuotėse. Erzinimai, arba išjuokimai, yra talalinių pobūdžio vienaposmiai kūrinėliai, kuriais erzinami, pravardžiuojami vienmečiai, o kartais ir suaugusieji, išjuokiamos jų ydos. Skaičiuotės šiandien yra gyvybingiausia vaikų kūrybos žanras. tai trumpi eiliavimai, atliekami žaidimo pradžioje, nustatant jame dalyvaujančių žaidėjų eilę bei seką. Skaičiuotės paprastai nedainuojamos. Raudos Rauda yra ypatinga tautosakos rūšis, užimanti vidurį tarp dainuotinės ir sakytinės poezijos. Ji ne dainuojama, bet recituojama: ištiktas nelaimės žmogus tęsiamai ir ritmingai reiškia savo skausmą. Pasak svetimtaučių metraštininkų, senovėje lietuviai apraudodavę mirusius savo vadus ir kunigaikščius, apsakydami jų darbus; paprastų žmonių raudodavę jų artimieji giminės. metraštininkai paliko ir vieną kitą senoviškos raudos nuotrupą, išvertę ją į lotynų, vokiečių ar lenkų kalbą. Hartknochas knygoje Senoji ir naujoji Prūsija sako: ,,Paprastieji senovės prūsų žmonės mazgodavo šiltu vandeniu ligonio kūną, atsiskyrus iš jo vėlei, aprengdavo dažniausiai baltais drabužiais, sodindavo ant kėdės ir šitaip dainuodavo raudą: Ai, ai, kodėl tu numirei? Ar tu neturėjai ko valgyti ir gerti? Tad kodėl tu numirei? – Tokiu būdu sumini mirusiojo visus turtus ir gėrybes: vaikus, artimuosius, arklius, avis ir t. t, įterpdami šiuos žodžius: Tad kodėl tu numirei? – Ir visa tai Lietuvoje ir Žemaitijoje dar neišnyko, – tokia rauda dar gana dažnai pasitaiko tarp valstiečių. Lietuvių liaudyje raudos išliko ligi mūsų dienų, nors senoviški laidotuvių papročiai jau seniai išnyko. Mirusius Lietuvoje dabar aprauda tik moterys: motinos, seserys, dukterys. Jų tekstai nusistojo tokiu pat ilgos tradicijos būdu, kaip ir dainų tekstai. Su dainomis jas suartina lyrizmas ir tos pačios poetinės priemonės. Poetinės dainų priemonės Visas vaizdingąsias priemones, kuriomis naudojasi individualiniai poezijos kūrėjai, randame ir liaudies dainose. Seniausias dainų įvaizdis yra paralelizmas, atsiradęs čia dar tada, kai žmonės gamtoje matė tuos pačius reiškinius, kaip ir savo gyvenime. augalų, gyvulių ir paukščių pavidalas primindavo jiems paties žmogaus pavidalą, o jų garsai ir judesiai – žmogaus judesius, reiškiančius kurį nors jausmą. Paralelizmai dainose atsirado kaip tam tikros pasaulėžiūros padarinys. Du gretimuosius vaizdus žmonės pastatė vieną šalia kito (arba du šalia trečio) nejučiomis, nė kiek nesirūpindami tokiais įvaizdžiais savo dainą papuošti. Vaizdų gretinimo pagrindas šios rūšies paralelizmui yra dviejų veikėjų panašumas. Daugiausia dainose mažybinių žodžių (deminutyvų), kurių prasmė beveik visada maloninė. Lietuvių dainos mažybines ir malonines formas daro ne tik iš daiktavardžių ar būdvardžių, bet ir iš kitų kalbos dalių – iš nekaitomų prieveiksmių („namolio“ iš „namo“) ir net iš garsiažodžių (lyliūtė lylia, rylia ryluži, ai da aiduži). Paralelizmai, palyginimai ir metaforos yra patys svarbiausieji mūsų dainų įvaizdžiai, pagal kuriuos galime spręsti apie meninę jų vertę. Nuo epitetų ir deminutyvų, teikiančių dainai švelnaus lyrizmo ir ypatingų niuansų (atspalvių), meninis dainos įspūdis taip pat praeina, bet jų reikšmė antraeilė. Epitetai ir deminutyvai yra nelyginant gražių rūmų vidaus ornamentai, kurie vieni negali paslėpti jų nevykusios struktūros.

Leave a Comment