Tarptautinių organizcijų norminiai teisės aktai

II kursas

Komercinė teisė
Tarptautinių organizacijų norminiai teisės aktai

Klaipėda, 2005

Turinys:

Įvadas 3
Bendrosios pastabos 4
JT rezoliucijų ir kitų aktų reikšmė, reguliuojant komercinius santykius 4
ES teisės aktai 5

ES teisės šaltiniai 6

Reglamentas 6

Direktyva 7

Sprendimas 7

Neprivalomas aktas 7
Išvados 9
Literatūros sąrašas 10

Įvadas
Tarptautinių organizacijų kūrimasis prasidėjo dar XIX a. Europoje. Tuo metu galutinai įsitvirtinus ir susiformavus suverenių valstybių sistemai, valstybių vyriausybėms atsirado daug bendrų rūpesčių ir reikalų, kurių tvarkymą buvo daug parankiau pavesti specialiai tam tikslui įsteigtoms organizacijoms.
Vienu metu netgi buvo manoma, kad valstybės kurdamos įvairios paskirties, tarptautines organizacijas, ilgainiui suformuos pasaulinę vyriausybę, kuri galės rūpintis ne tik atskiromis funkcijomis, beet ir apskritai visoms be išimties valstybėms svarbiomis problemomis, t.y. jų saugumu ir tarptautinės taikos išsaugojimu.
Dauguma šiuolaikinių valstybių nėra linkusios arba tiesiog negali sau leisti apsiriboti vienašaliais veiksmais ir pastangomis. Todėl, be tradicinio kliovimosi diplomatija ir savo ginkluotosiomis pajėgomis, valstybės siekia užsitikrinti saugumą vienydamos pastangas, kurdamos karines ir politines sąjungas, pavyzdžiui, Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją (NATO), arba steigdamos įvairias regionines ar universalias kolektyvinio saugumo sistemas. Taip buvo sukurtos ir veikia tokios didelės ir galingos tarpvalstybinės organizacijos, kaip Afrikos vienybės organizacija, Arrabų šalių lyga, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija ar pagaliau Jungtinės Tautos.
Žinoma, tarptautinės organizacijos nėra „virš“ valstybių ta prasme, kad galėtų besąlygiškai priversti jas paklusti savo nurodymams ar sprendimams. Priešingai, jos yra atsakingos savo valstybėms steigėjoms. Tačiau, kadangi tarptautinės organizacijos yr

ra steigiamos tam, kad užsiimtų kokių nors kelioms ar daugeliui valstybių rūpimų reikalų tvarkymu, jos neišvengiamai vis tiek įgyja galimybių priimti visoms valstybėms privalomus sprendimus.
Šiuolaikinės tarptautinės organizacijos neretai padeda sušvelninti ar netgi iš viso sureguliuoti valstybių konfliktus, kurie priešingu atveju galėtų virsti ilgalaikiais ginkluotais konfliktais. Tuo ypač pasižymi Jungtinių Tautų taikos palaikymo operacijos, kurios buvo įgyvendinamos įvairiuose pasaulio kraštuose. Itin galinga tarptautine organizacija galima laikyti Europos Sąjungą, kurios Komisija turi didžiulius valstybių narių įgaliojimus tvarkyti kai kuriuos svarbius jų reikalus.
Taigi, šiame darbe bandysiu atskleisti Jungtinių Tautų ir Europos Sąjungos teisės aktų reikšmę, reguliuojant komercinius santykius.

Bendrosios pastabos
Teisės normas ir tarptautinės komercinės teisės normas atskirai imant, iš esmės sukuria ir legalizuoja pačios valstybės per savo valstybinės valdžios ir valstybinio valdymo organus bei jųų priimamus nacionalinius (vidaus) teisės aktus (įstatymus, poįstatyminius aktus) ir sudaromas tarptautines sutartis. Teisės normų kūrimas ir teisės aktų leidyba yra svarbi suverenios valstybės teisė. Tačiau tai nereiškia, kad tik valstybės gali dalyvauti teisės normų kūrimo procese, ir kad tarptautinių organizacijų vaidmuo šioje normatyvinės veiklos srityje yra nereikšmingas.
Svarbų vaidmenį, reguliuojant tarptautinius komercinius santykius atlieka šiuo metu kai kurios tarptautinės (tarpvalstybinės ir nevyriausybinės) organizacijos. Jos priima normatyvinio pobūdžio rezoliucijas, deklaracijas, reglamentus, taisykles ir kitų rūšių bei pavadinimų aktus, kurie dažniausiai yra re

ekomendacinio pobūdžio. Tik kai kuriuos jų sąlyginai galima traktuoti kaip privalomus tarptautinio komercinio bendradarbiavimo subjektams. Kai kurioms tarptautinėms organizacijoms suteikta teisė kurti techninio pobūdžio normas ir normatyvinius aktus, kurie yra privalomi valstybėms – tų organizacijų narėms, jeigu jos neatmeta jų per nustatytą laiko tarpą.

Jungtinių Tautų rezoliucijų ir kitų aktų reikšmė, reguliuojant komercinius santykius
Teisine bei moraline galia visada išsiskiria Jungtinių Tautų priimami aktai. Nežiūrint į tai, kad JT, kaip ir kitų universalių tarptautinių organizacijų bei jų organizuojamų forumų priimamos rezoliucijos, deklaracijos ir kitokių pavadinimų aktai dažniausiai valstybėms turi tik rekomendacijų reikšmę (t.y. juose nustatytų reikalavimų ir kitokių nuostatų įgyvendinimas priklauso nuo valstybės valios), tačiau dėl to jų įtaka ir svarba, formuojant tarptautinių komercinių santykių politiką bei nustatant konkrečias bendravimo kryptis, formas ir taisykles yra neginčijama.
Tarptautiniame normatyviniame – teisiniame procese Jungtinės Tautos dalyvauja dviem būdais:
1) tiesioginiu būdu, kai JT valia išreiškiama ir įtvirtinama betarpiškai jų pačių priimamose rezoliucijose;
2) netiesioginiu būdu, kai JT rengia ar dalyvauja rengiant ir priimant tarptautinių sutarčių (konvencijų), modelinių įstatymų ir kitų norminių aktų projektus, kurie įteisinami valstybių sprendimais (ratifikacijomis, prisijungimo aktais ir kt.).
Jungtinių Tautų rezoliucijose ir deklaracijose paprastai įtvirtinami:
1) siūlymai (rekomendacijos) valstybėms sureguliuoti tam tikrus santykius;
2) nurodymai į jų sureguliavimo būdus, metodus, priemones;
3) pateikiamos atskirų normų bei principų formuluotės ir kt.
Dažnai Jungtinių Tautų priimtų rezoliucijų ir deklaracijų nu

uostatos perkeliamos į tarptautines sutartis ir tokiu būdu jos tampa sutartinėmis (konvencinėmis) teisės normomis.
Kai kada JT priima rezoliucijas, adresuotas valstybėms – narėms, kuriose primygtinai reikalaujama atlikti tam tikrus veiksmus. Tokių aktų ir juose įtvirtintų reikalavimų juridinė galia ir reikšmė viršija įprastų rezoliucijų – rekomendacijų paskirtį. Jose aiškiai glūdi Tarptautinės bendrijos opinio juris (juridiškai privalomo reikalavimo) elementas. Todėl tokios rezoliucijos – reikalavimai, priimtos procedūros taisyklių nustatyta tvarka, tampa valstybėms – narėms privalomomis. Kai jose nustatomi ūkinio – komercinio pobūdžio draudimai (pvz., suvaržomas prekių eksportas ir/ar importas į tam tikrą šalį), tokios rezoliucijos yra tarptautinės komercinės teisės šaltiniai.
Dažniausiai Jungtinių Tautų deklaracijose – rekomendacijose išreiškiami Tarptautinės bendrijos siūlymai, patarimai, įspėjimai. Todėl šiais aktais visada gali būti remiamasi praktikoje (ypač tarptautiniuose santykiuose), kaip pagalbiniais teisės šaltiniais. Jie patys negali pakeisti galiojančių teisės normų, bet gali būti papildomais reikalaujamo elgesio, remiamo JT autoritetu, įrodymais. Todėl jų nuostatomis dažnai vadovaujamasi sudarant tarptautines sutartis (konvencijas) ar kitaip kuriant tarptautines teisės normas.
Netiesioginiame tarptautinės komercinės teisės kūrimo procese ypač aktyviai Jungtinės Tautos reiškiasi per savo struktūrinį padalinį – Jungtinių Tautų tarptautinės prekybos teisės komisiją (UNICITRAL). Tarptautinėje komercinėje praktikoje plačiai taikomi šie UNICITRAL parengtų projektų pagrindu valstybių vienaip ar kitaip įteisinti aktai: Jungtinių Tautų konvencija dėl ieškinės senaties tarptautinėje prekyboje (priimta 1974 m. Niujorke); Jungtinių Tautų konvenciją dėl krovinių pervežimo jū
ūrų transportu (1978 m., Hamburgas); Jungtinių Tautų konvencija dėl tarptautinių pervedamųjų ir paprastųjų vekselių (1988 m., Niujorkas); UNCITRAL modelinis įstatymas dėl tarptautinio komercinio arbitražo (1985 m.); UNICITRAL modelinis įstatymas dėl tarptautinių kreditinių pervedimų (1992 m.) ir kt.
Kiek anksčiau Jungtinių Tautų iniciatyva bei joms globojant buvo parengti ir priimti keli kiti svarbūs tarptautiniai teisiniai aktai, reguliuojantys komercinius santykius. Tai konvencija dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo (1958 m., Niujorkas), Konvencija Dėl tarptautinio prekių pirkimo – pardavimo sutarčių (1980 m., Viena) ir kt. Šios ir kitos konvencijos, kurių priėmimą inicijavo Jungtinės Tautos, yra svarbūs tarptautinės komercinės teisės šaltiniai.
Europos Sąjungos teisės aktai – tarptautinės komercinės teisės šaltiniai
Tarptautinės komercinės teisės normų kūrimo procese aktyviai dalyvauja kai kurios regioninės tarptautinės organizacijos. Europoje šiame veiklos bare ypač aktyviai reiškiasi Europos Sąjunga (ES). Dauguma jos priimamų teisės aktų vienaip ar kitai yra susiję su ekonominio – komercinio pobūdžio santykiais ir jų reguliavimu.
Nuo kitų tarptautinių organizacijų ES skiriasi savo tam tikra viršnacionalinio pobūdžio jurisdikcija, pasireiškiančia jos kompetencija leisti teisės aktus, kurie yra privalomi ne tik Sąjungos institucijoms, bet ir pačioms valstybėms narėms, jų institucijoms, privačioms įmonėms bei piliečiams. Tais atvejais, kai ES nuostatos priimamos balsų dauguma, jos tampa valstybei narei privalomos net ir tada, kai ji pasisako prieš tos nuostatos priėmimą.
Europos Sąjungos šaltinių skirstymas į grupes
Europos Sąjungos šaltiniai skirstomi į šias grupes:
1. Pirminę teisę, susidedančią iš sutarčių, kurių pagrindu buvo įsteigtos trys bendrijos, dabar sudarančios Europos Sąjungą, ir šias sutartis keičiančių bei papildančių sutarčių. Šiai teisės šaltinių grupei priklauso taip pat naujų valstybių priėmimo į Sąjungą sutartys ir atstovų rinkimo į Europos Parlamentą aktai.
2. Antrinę teisę, kurią sudaro EB (ES) institucijų priimti teisės aktai (reglamentai, direktyvos, sprendimai) ir tarptautinės sutartys, pasirašytos Bendrijos (Sąjungos) su trečiosiomis šalimis ir tarptautinėmis organizacijomis.
3. Europos Bendrijų Teisingumo Teismo precedentinė teisė.
4. Kai kurie bendri teisės principai, kurie susiformuoja iš valstybių narių bendrų teisės tradicijų.
Specifiniais bruožais išsiskiria visi antrinę teisę sudarantys EB (ES) aktai (teisės šaltiniai) – reglamentai, direktyvos, sprendimai.
Reglamentas – tiesioginio taikymo teisės aktas, pakeičiantis atitinkamose reguliavimo srityse nacionalinius teisės aktus. Reglamentus, kaip ir kitus teisės aktus, gali priimti Europos Parlamentas ir Europos Taryba bendrai, taip pat Europos Taryba ir Europos Komisija atskirai. Juose nustatoma bendra (suderinta) politika tose srityse, kuriose reguliavimas priskirtas išimtinai Sąjungos kompetencijai (pvz., žemės ūkis, konkurencija), taip pat sureguliuojami kiti bendri valstybių – narių santykiai. Reglamentuose įtvirtintos nuostatos tiesiogiai galioja visoje Sąjungos teritorijoje. Tai reiškia, kad valstybėms narėms nereikia imtis jokių savo nacionalinių teisinių priemonių toms nuostatoms įgyvendinti. Beje, Teisingumo Teismas net išaiškino, kad pagal Romos sutarties 189 str., valstybėms narėms draudžiama priimti bet kokius teisės aktus, kuriais reglamento nuostatos būtų perkeliamos į nacionalinės teisės sistemas, taip pat publikuojami tie reglamentai nacionaliniuose teisės aktų rinkiniuose, nes dėl to jų, kaip tiesiogiai taikomų teisės aktų statusas, pasidarytų neaiškus. Be to, Romos sutarties 189 str. Nustatyta, kad reglamentai turi būti taikomi visumoje ir kad jie yra privalomi visa apimtimi. Tai reiškia, kad jie suteikia ir valstybių – ES narių valdžios institucijoms, ir privatiems asmenims tiesiogines teises ir nustato tiesiogines pareigas (t.y. tiesiogiai reguliuoja santykius).
Direktyva – valstybes nares įpareigojantis teisės aktas. Kiekvienos valstybės vyriausybei suteikta teisė pasirinkti jos nuostatų įgyvendinimo formas ir metodus. Tai dažniausiai Europos Komisijos praktikuojama teisinio akto forma.
Direktyvos priimamos, siekiant suderinti nacionalinius teisės aktus tose srityse, kuriose bendra Sąjungos politika neįgyvendinama, bet teisinių reikalavimų tapatumas yra būtinas, norint užtikrinti vieningos rinkos laisves arba užkirsti kelią konkurencijos sąlygų iškraipymams. Jose numatytas priemones įgyvendina valstybės, priimdamos savus (nacionalinius) teisės aktus arba kitokiais nacionalinio poveikio būdais. Tai reiškia, kad direktyvos ES valstybių piliečiams ir institucijoms iš esmės taikomos netiesiogiai, o per nacionalines teisines priemones. Tiesioginis jų taikymas, anot Teisingumo Teismo išaiškinimo, galimas tik kai kuriuose privačių asmenų ir valstybinių institucijų teisiniuose santykiuose. Savo santykiuose su valstybės ir kitomis viešosios teisės institucijomis privatūs asmenys gali tiesiogiai naudotis teisėmis, kurias jiems suteikia direktyvos, jeigu jų nuostatos yra aiškios, tikslios, besąlygiškos, ir jeigu direktyvose numatytų įgyvendinimo tvarką nereglamentuoja nacionaliniai įstatymas arba jų įgyvendinimas sureguliuotas netinkamai.
Direktyvos, kaip teisinis pagrindas, plačiai taikomas visoms keturioms vieningos rikos pagrindinėms laisvėms įgyvendinti. Jose pvz., nustatomi techniniai ypatumai ir kiti reikalavimai prekėms, siekiant, kad jų laisvas judėjimas nebūtų apribotas. Didžioji direktyvų dauguma kaip tik ir skirta laisvam prekių judėjimui užtikrinti.
Kai kada tiems patiems santykiams sureguliuoti praktikuojamos abi minėtos teisinių aktų formos – reglamentai ir direktyvos.
Sprendimai – trečioji Romos sutarties 189 str. Įteisinta teisės aktų forma, turinti visa apimti privalomąją galią tiems, kuriems jie yra skirti. Sprendimai gali būti ir bendrojo reguliavimo ir individualaus taikymo aktai. Bendrojo reguliavimo sprendimai, kaip ir reglamentai arba direktyvos, gali būti tiesioginio taikymo aktai arba įgyvendinami per nacionalines teisines priemones.
Neprivalomi aktai – pagal Romos sutarties 189 str. penktąją dalį, yra nuomonės ir rekomendacijos, kurias gali teikti Europos Parlamentas, Europos Taryba ir Europos Komisija. Be to, šios ES institucijos kai kuriuos savo dokumentus pavadina rezoliucijomis, skelbimais, pranešimais. Visi jie priskiriami vadinamosios minkštosios teisės norminių aktų kategorijai. Nors šių aktų teisinė galia neapibrėžta, tačiau jų reikšmė, sprendžiant kai kuriuos klausimus tam tikrose Sąjungos veiklos srityse (pvz., konkurencijos politikoje) yra akivaizdi. Todėl jie gali būti pagalbiniais komercinės teisės šaltiniais.

Tarptautinės komercinės teisės šaltiniais taip pat gali būti Europos Bendrijų Teisingumo Teismo precedentinės teisės aktai ir tam tikri EB ar ES praktinėje veikloje susiformavę pageidautino ar reikalaujamo elgesio principai, jeigu jie daugiau ar mažiau yra susiję su komercinių santykių reguliavimu.
Žymus vaidmuo tarptautinės komercijos reguliavimo normatyviniame procese tenka taip pat Jungtinių Tautų regioniniams padaliniams (pvz., ekonominėms komisijoms) ir kai kurioms kitoms regioninėms tarptautinėms organizacijoms.

Išvados
Tarptautinių organizacijų normatyvinis vaidmuo ypač svarbus tada, kai jos savo kompetencijos ribose inicijuoja tarptautinių sutarčių (konvencijų) rengimą bei priėmimą specialiais tarptautinio komercinio bendradarbiavimo klausimais. Tokia jų tarptautinių komercinių dalykų reglamentacija yra ne tik naudinga, bet ir labai pageidautina. Ta intencija Jungtinių Tautų ir kai kurių kitų tarptautinių organizacijų iniciatyva ir pastangomis buvo parengti ir priimti tokie tarptautiniam verslui svarbūs dokumentai, kaip Valstybių ekonominių teisių ir pareigų chartija (1974 m.), Konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo – pardavimo sutarčių (1980 m.) ir daug kitų. Tačiau tarptautinės organizacijos tegali tik parengti ir patvirtinti tarptautinių sutarčių (konvencijų) projektus, bet negali jų nuostatoms suteikti juridinę (privalomąją) galią. Tik valstybių pritarimas, išreikštas sutarčių ratifikavimo ar kitokio priėmimo būdu, suteikia joms privalomąją galią. Kai kurie komercinio bendradarbiavimo principai, suformuluoti tarptautinių organizacijų aktuose, ilgainiui tampa atramos taškais paprotinėms normoms ir taisyklėms susiformuoti.

Naudotos literatūros sąrašas:
1. Šatas J. „Komercinės teisės subjektai“. Kaunas, technologija, 1998.
2. Paskaitų konspektai
3. „Tarptautinės komercinės teisės šaltiniai“
4. Vitukas G. “Politologija”. Vilnius, 1998.

Leave a Comment