Demokratijos sėkmės sąlygos

VILNIAUS UNIVERSITETASTARPTAUTINIŲ SANTYKIŲ IR POLITIKOS MOKSLŲ INSTITUTAS

VILNIAUS UNIVERSITETO BAKALAURO STUDIJŲ PROGRAMAPolitikos mokslo pagrindai

Demokratijos sėkmės sąlygos

KURSINIS DARBAS

VILNIUS, 2003 lapkričio 15 diena.

Patvirtinimas apie atlikto darbo savarankiškumą

Patvirtinu, kad įteikiamas darbas “Demokratijos sėkmės sąlygos” yra:

1. Atliktas savarankiškai ir nėra pateiktas kitam kursui šiame ir ankstesniuose semestruose.2. Nebuvo naudotas kitame Institute/Universitete Lietuvoje ir užsienyje.3. Nedaro nuorodų į kitus darbus, jeigu jie nėra nurodyti darbe.4. Pateikia visą panaudotos literatūros sąrašą.

Paulius Ragauskas

TURINYS

ĮVADASDEMOKRATIJA VAKAR IR ŠIANDIEN……………………………………4 – 5KAS TRUKDO DEMOKRATIJAI DOMINUOTI PASAULYJE? ….6 – 7DEMOKRATIJOS ĮTVIRTINIMUI BŪTINOS SĄLYGOS………….8 – 10IŠVADOSLITERATŪROS SĄRAŠAS

ĮVADAS

Paaiškinti demokratiją nėra lengva. Dar sunkiau yra ją apibrėžti.Demokratija nesiduoda įspraudžiama į formulę. Visgi išvesti formulę bandė jau Antikos laikų mąstytojai, darė švietimo epochos atstovai XVIII a. , apie tai mąsto ir šių dienų politologai. Tačiau nei vieni, nei kiti nerado ir iki šiol neranda šio painaus žodžio tikslaus ir vienintelio apibrėžimo. O, daugelio nuomone, vienas demokratijos apibrėžimas niekad ir nebus surastas. Pernelyg jau įvairiapusiškas šis žodis, pernelyg skirtingai interpretuojamas. Kodėl taip yra? Skirtinguose pasaulio kampeliuose skirtingai demokratija yra ir aiškinama. Kas rusui ar baltarusiui yra demokratiška, kas sudaro jų įsivaizduojąmą demokratiją, vokiečiui ar amerikiečiui atrodys kaip demokratijos priešingybė. Demokratija nėra sistema, kurią norime įgyvendinti, o gyvensena, kurios reikia išmokti. Dažnai vieni demokratijos neįvertina, laiko ją niekam tinkama, kiti pervertina, iškelia iki žvaigždžių, dažnai net nesuprasdami jos esmės. Visgi, daugybė tautų trokšta demokratijos, trokšta vadinti savo valstybę demokratine. Dažnai demokratiją žmonės supranta savo, kaip žmonių, lygybę, laisvę, savo teisių reiškimą, kaip visur reiškiamą teisingumą ir t.t. Ir yra visiškai teisūs. Tačiau iškyla kitas, nė kiek ne lengvesnis klausimas: kaip susikurti tą jų įsivaizduojąmą demokratiją, kad ji sėkmingai veiktų, kad visi būtų patenkinti ne dieną, ne dvi, o amžius bent jau iki tobulesnės valdymo formos išradimo? Kodėl, jeigu iš tiesų ta demokratija yra tokia pozityvi ir teigiama, ji net nedominuoja tarp pasaulio valstybių? Kas joje vis dėlto yra neigiamo, nepriimtino paprastam žmogui? Tai pagrindiniai klausimai, kuriuos aš pabandysiu apžvelgti savo darbe ir įrodyti, kad vis dėlto išmintinga rinktis demokratinį valdymą, tapti demokratijos šalininku, nes tik gyvendamas demokratinėje valstybėje žmogus gali užtikrintai planuoti savo atetį, viešai skelbti savo nuomonę, o, kas svarbiausia, jaustis tikru žmogumi.

DEMOKRATIJA VAKAR IR ŠIANDIEN

Žodis “demokratija” atėjo iš graikų kalbos ir pažodžiui yra verčiamas “liaudies valdžia”. Graikai mums davė šį žodį, tačiau nenurodė tikslaus šio žodžio modelio. Jų įsivaizduojama demokratija pernelyg jau skiriasi nuo šiuolaikinės demokratijos sampratos. Graikams beveik nerūpėjo vieno žmogaus, t. y. vieno piliečio teisės, be kurių yra neįsivaizduojama šių laikų demokratija. Senovės Graikijos polių demokratija buvo prieinama tik nedidelei daliai viso polio suaugusių vyrų. Kai jie turėjo priimti politinius sprendimus, jie tai darė tiesiogiai, t. y. iškart. Vien tai jau yra didžiulis skirtumas nuo šiuolaikinės atstovaujamosios demokratijos, kuri gimė JAV XVIIIa. pab.1 Taigi, Atėnų demokratijos plačiau nenagrinėsiu, nes ji yra labai jau skirtinga nuo šiai dienai suprantamos demokratijos sampratos.Demokratijos terminas toks, koks jis yra suprantamas šią dieną atiranda XIXa. eigoje, kaip apibūdinantis atstovaujamąją valdžią, kurios atstovai yra renkami laisvuose ir konkurenciniuose rinkimuose. Tik tada teisę balsuoti turėjo tik suaugę vyrai.2 Nors tai irgi dar skyrėsi nuo šiuolaikinės demokratijos sampratos, tačiau padarė didžiulį šuolį nuo senovės Graikijos tiesioginės demokratijos link šiuolaikinės – atstovaujamosios. Ir tik įsigalėjus XX a., ypač po II – ojo pasaulinio karo visam pasauliui pamačius, kur gali vieną valstybę (Vokietiją), o kartu ir visą pasaulį kartu įklampinti gali antidemokratinis valdymas, kilo didžiulis valstybių susidomėjimas demokratija ir jos pripažinimas, nesibaigiantis iki šių dienų. Taigi panagrinėkime šį iš pirmo žvilgsnio paprastą žodį “demokratija”. Pažodinis vertimas “liaudies valdžia” toli gražu nereiškia, kad tauta yra visagalė ir gali daryti, ką tik užsigeidusi. Kyla problema, kaip apibrėžti tuos žmones, o tuo labiau jų valdžią. Jau pats žodis “valdžia” rodo kažkieno tai viršenybę virš kažko kito. Niekada 250 mlj. JAV gyventojų negalės būti toje valdžioje. Niekada ten nebus 3,5 mlj. Lietuvos gyventojų. Demokratija nereiškia ir negali reikšti, kad tauta iš tiesų valdo jokia įprasta terminų “tauta” ir “valdo” prasme. Demokratija reiškia tai, kad žmonės turi galimybę pripažinti arba nepripažinti tuos, kurie juos valdys,3 bet visgi turi turėti taip vadinamus tarpinius organus, kurie valdo jų vardu. Čia paprasti žmonės turi daug mažiau galios, nei senovės Graikijos piliečiai. Ta jų galia pasireiškia per valstybės valdovų rinkimus. O šie išrinkti “valdovai” kuria įstatymus ir formuoja politiką, nurodo biurokratams, kaip ji turi būti įgyvendinama.4 Yra ir daugiau šiuolaikinės demokratijos bruožų, kuriuos visus galima susisteminti taip:

* Žmonių suverenumas;* Vyriausybės kūrimas, valdomiesiems sutinkant;* Daugumos valdžia;* Laisvi ir nešališki rinkimai;* Visa lygybė prieš įstatymą;* Teisminis asmens laisvių užtikrinimas;* Konstitucinis vyriausybės funkcijų apribojimas;* Visuomeninis, ekonominis ir politinis pliuralizmas;* Tolerancijos, pragmatizmo, bendradarbiavimo ir kompromiso vertybių palaikymas;Kai nėra pažeidžiami nė vienas šių bruožų, sakome, kad susidūrėme su demokratine valstybe. Visgi ir ta pati demokratinė valstybė teisiška yra tik tada, kai dauguma yra nuolat kintanti mažumų koalicija, kai kiekviena mažuma joje išsaugo savo teises bei dalyvavimo sprendžiant valstybės reikalus galimybę.5 Kitaip sakant, kai valdžioje neužsibūna nepageidaujama ir nenorima daugumai žmonių partija ar kita žmonių grupė, kuri pradeda savivaliauti, priimti sau ir savo šalininkams naudingus sprendimus. Reikalinga nuolatinė rotacija: kiekvienas turi turėti galimybių pakliūti į valdžią, o iš ten įtakoti paprastų žmonių gyvenimus. Tai ir yra šių dienų demokratijos samprata. Tik iškyla kitas klausimas: ar tai tik geriau pačiai tautai, kai jų gyvenimus (leisdami ir priimdami įstatymus) tvarko teisininkai, verslininkai ar kitų profesijų atstovai. Ar demokratija, reikalaujanti visiškos lygybės visur ir visada, pati savęs taip nesuvalgys? Kas gi svarbiausia, kad demokratija sėkmingai veiktų? Į šį klausimą pabandysiu atsakyti kitose rašto darbo dalyse.

KAS TRUKDO DEMOKRATIJAI DOMINUOTI PASAULYJE?Visgi paprasti žmonės sugeba įžvelgti ir aiškių demokratijos trūkumų, kurie įgalioja juos krypti prie kitų valdymo būdų, taip ieškant jiems labiausiai priimtino. Daug kam demokratija asocijuojasi su savanaudiškomis paskatomis, o ne su savo krašto ir jo žmonių meile. Jau Platonas suprato, kad valstybėje tik tada viešpataus gėris, supratingumas ir teisingumas, kai valdžioje bus tie, kurie supranta, kas yra tas teisingumas. Tačiau šiais laikais, kai į valdžią gali patekti kiekvienas, kaip papratam rinkėjui atsirinkti, kuris tą teisingumą tikrai supranta, o kuris eina į valdžią vedinas savanaudiškų paskatų? Tuo labiau, kad dabar tą rinkėjo nuomonę didžiąja dalimi formuoja masinio informavimo priemonės ir simpatijas laimi tas, kurio storesnė piniginė. Juk tada kaip tik jam skiriamas geriausias eterio laikas, apie jį daugiau rašoma ir kalbama. Aišku, viskas yra daroma už pinigus. Net ir paprasti piliečiai puikiai suvokia, kad demokratiškumo tame maža.

Ši sistema dažnai gali atverti kelią neišmanėliams. Laimi tie, kuriems išeina kurti propogandą, o ne tie kurie iš tikro to verti. Laimi tie, kurie be jokio sąžinės graužimo pasiryžę išnaudoti kiekvieną galimybę, kurie moka darbuotis alkūnėmis. Tai dažnai būna išsišokėliai, kurie siekdami įtakingumo ir valdžios, nesibodi jokiomis preimonėmis. Pralaimi santūresni, nors ir labiau išsimokslinę žmonės. Šie strimgalviais nepuola į politinę agitaciją, polemiką ir rietenas, nesiekia valdžios visomis jėgomis. Jie nelenda į priekį, todėl ir pralaimi. Tačiau yra ir kita šio minuso pusė. Dažnai pati visuomenė nesugeba sudaryti savo nuomonės apie politines problemas. Nesupranta, ko tautai išties reikia, kas juos gali išvesti iš krizės, kas gali jos į tą krizę neįklampinti. Vindingas Krusė rinkėjus netgi prilygina avių bandai, kurią agitacija gainioja į visas puses.6 Ir iš dalies yra teisus. Agitacija ir propoganda iš esmės lemia labai daug, galbūt net per daug. Rinkėjams labai sunku atskirti, kas yra tiesa, o kas tik propoganda ir pažadai. Štai kodėl pretendentai į valdžią tokį didelį dėmesį skiria žiniasklaidai, savo įvaizdžio joje formavimui. Vieną kartą rimtai susikompromitavęs kad ir iki tol labai gerbiamas politikas neturi jokių šansų patekti į valdžią dar kartą. Štai kodėl valdžios vyrai turi gerbti žiniasklaidą, kartais net nuolaidžiauti jai. Todėl dažnai užuot rūpinęsi visuomenės reikalais, jie tik žiūri savo naudos ir vaikosi populiarumo. Daug galima kalbėti ir apie balsavimą, kuris taip pat laikomas viena svarbiausių demokratijos dalių ir teiginį, kad dauguma visada teisi. Pavyzdžiui, jeigu jau dėl kokio nors dalyko yra balsuojama, negi niekam nekyla abejonių, dėl balsavimo teisėtumo? Turbūt kyla. Tada juk nebūtų dėl ko galima kaltinti nacistinės Vokietijos, kur didžioji valstybės dauguma prieš II – ąjį pasaulinį karą nubalsavo prieš žydų teisę gyventi ir pasmerkė didžiąją dalį Europoje gyvenusių žydų myriop. Taigi teiginys, kad dauguma visada teisi yra klaidingas. Jei kokio svarbaus klausimo sprendimą visada užbaigiame balsavimu, ne visada galime būti tikri, kad einame teisingu keliu. Pvz. , kokios nors savivaldybės tarybą sudaro dauguma iš 7-ių žmonių ir mažuma – iš 4-ių. Posėdis, kai svarstomas koks nors siūlymas, kuriam įnirtingai priešinasi opozicija, o dauguma siūlymui visiškai pritaria. Taigi, žodį gauna opozicija. O kaip kitaip, juk posėdis yra demokratiškas! Puikiai argumentuota jos kalba nurodo būsimojo siūlimo priėmino sunkumus. Toliau tarybos pirmininkas (aiškiai priklausąs pozicijai) pareiškia, kad toliau ginčytis beprasmiška ir paskelbia balsavimo pradžią. Ir iš tiesų beprasmiška, nes dauguma jau seniai viską nusprendusi ir opozicijos nuomonė jai terūpi, kaip pernykštis sniegas. Bet posėdis, kaip ir pridera, baigiamas demokratišku balsavimu, ir balsai, nors keista, pasiskirsto 7-i prieš 4-is. Dauguma išsivaikšto įsitikinę, kad gražiai ir demokratiškai pasidarbavo. Juk žodžio laisvės niekas nepamynė – opozicija gavo progą reikšti savo poziciją. Visgi tai nedemokratiška. Balsavimas niekaip negali nusakyti demokratijos esmės.8 Nedemokratiška ir bergždžia diskusija, kai abi pusės kurčios viena kitos kontrargumentams. Žmonės tai taip pat lengvai supranta. Jie mąsto, kad ir labai stengdamiesi, nepakeis esamos tvarkos. Jų darbo vaisiai, kaip ir aptarto pavyzdžio, (opozicijos) bus visiškai beverčiai. Tai tikrai neprideda populiarumo demokratijos populiarėjimui pasaulyje.
Yra ir kitų subtilumų, neigiamai veikiančių visuomenės nuomonę apie demokratiją: kad ir kol kas gan neteisingas gyvenimo gėrybių paskirstymas. Reikia pripažinti, kad populiari tikroji demokratija niekad nebus be stiprios savo ekonominės pusės. Ekonominės sąlygos didžiąja dalimi lemia visos visuomenės gyvenimą. Jei demokratija nesugeba užtikrinti žmogaus materialinių poreikių, nesukuria ramybės dėl rytdienos, jos kelias į žmonių širdis ir pripažinimą yra neįmanomas.9 DEMOKRATIJAI BŪTINOS SĄLYGOS

Demokratija klesti tam tikroje socialinėje aplinkoje, kuriai būdingi tam tikri bruožai, tam tikros sąlygos. Tai paaiškina, kodėl demokratija ganėtinai sunkiai arba visiškai nesiadaptuoja Lotynų Amerikoje, Azijoje ar Afrikoje. Pabandysiu juos išvardinti:1. Valdžios žmonių politiniai sugebėjimai ir savybės, tinkančios jiems būti valdžioje. Reikalingas tam tikras socialinis sluoksnis, kuriam politika būtų tikrasis pašaukimas. Kai tokių “politikai pašauktų” žmonių trūksta, nereiškia, kad tautai trūksta gabumų ar energijos. To pavyzdys Veimaro respublikos (1918 – 1933) Vokietija. To meto vokiečių politikai neturėjo kokių akivaizdžių trūkumų. Kone kiekvienas buvo garbingas, nekvailas bei sąžniningas žmogus; ir netgi nesvarbu, kokiai partijai jis priklausė. Visgi nė vienas jų (padarius išlygą dėl vienetų) nesiveržė valdžios viršūnių link. Visi gabiausieji ir energingiausieji tiesiog vengė politiko karjeros. Ir nebuvo klasės ar grupės, kurios nariai žvelgtų į politiką, kaip į savo pašaukimą. Visi žinome, į ką tai atvedė. Visus juos sutriuškino antidemokratinių jėgų vadas, turėjęs tą pašaukimą.10 Pašaukimas ir kvalifikacija yra labai svarbios demokratijos sėkmei.2. Racionalus požiūris reikalauja, kad priimami įstatymai būtų apsaugoti tiek nuo kerštingumo, tiek nuo sentimentalumo, kurie pakaitomis apima neprofesionalius vyriausybės ir parlamento narius. Taigi beveik visos veiklos rūšys iš principo gali priklausyti valstybės valdymo sričiai ir kartu netapti dėl to konkurencinės politinės kovos objektu. Demokratijos sėkmės šansai nuo to tik didėja, tačiau neverta manyti, kad demokratijos sėkmę tai garantuoja ar kad, būtinai visos valstybės funkcijos turi būti vykdomos tik politiniais metodais. Ne! Pvz., daug sėkmingai besivystančių demokratinių valstybių suteikia teisėjams gana ženklią nepriklausomybę nuo politinių organų.11 Ir tai tikrai nėra minusas.

3. Visų šiuolaikinių valstybių valdžiai būtina remtis profesionaliai paruošta biurokratija, turinčią prestižą, tradicijas, stiprų pareigos jausmą. Tokia biurokratija ir yra geriausias atsakas į priekaištus dėl demokratinės valdžios mėgėjiškumo. Biurokratika turi būti pakankamai stipri, kad patarinėtų, o kartais ir nurodinėtų politikams. Vakarų Europos šalių biurokratija yra geras to pavyzdys. Ji susikūrė per ilgą evoliuciją, kuri prasidėjo nuo viduramžių didikų ministeriales (iš pradžių baudžiauninkų, parinktų administracijai bei karo tarnybai) ir truko ištisus šimtmečius, kol susikūrė toji tvirta sistema, kurią regime šiandien Vakarų Europoje. Jos neįmanoma nei paskubomis sukurti, nei pasamdyti.12 Nebus stiprios biurokratijos – nebus ir stiprios demokratijos. Štai kodėl stipri biurokratija šiandien yra tokia svarbi.4. “Demokratinė savikontrolė”. Tai apibendrintai toks procesas, kai visos bent kiek reikšmesnės visuomenės grupės pripažįsta visus įstatymų savadui neprieštaraujančius aktus ir administracijos potvarkius, skelbiamus kompetetingų valdžios organų. Tačiau vien tik tuo demokratinė savikontrolė nesiriboja. Tiek rinkėjų, tiek ir parlamento intelekto ir moralės lygis turi turi būti pakankamai aukštas, kad būtų įmanoma atsispirti demagogų ir fanatikų siūlimams ir nenueiti jų siūlomais keliais. Taip pat parlamento politikai turi nepasiduodi pagundai kiekviena pasitaikančia proga versti vyriausybę arba jai trukdyti. Jeigu jie taip elgsis, nebus įmanoma jokia sėkminga politika. Vyriausybės šalininkai turi pripažinti jos vadovavimą ir leisti jai veikti pagal savo programą, o opozicija savo ruožtu turi pripažinti “šešėlinio kabineto” autoritetą ir laikytis tam tikrų politinės kovos taisylių. Be to, rinkėjai turi gerbti savo išrinktus politikus. Jie neturi per greitai išsižadėti lojalumo tarp rinkimų ir turi suprasti, kad išrinkto asmens politinė veikla yra jau jo, o ne jų reikalas.Jie jau nieko teisiškai pakeisti negali. Rinkėjai jau negali kad ir jų pačių išrinktam kandidatui nurodinėti. Pagaliau, efektyvi konkurencija dėl valdžios itin reikalauja tolerancijos ir pagarbos kitai nuomonei. Kiekvienas potencialus politinis lyderis turi gauti galimybę netrukdomai reikšti savo nuomonę. Visgi, kad susidarytų būtinasis demokratinės savikontrolės minimumas, reikia tam tikro nacionalinio charakterio ir valstybės valdymo papročių, o šie ne visur gali susiformuoti. Pati demokratija vargu ar juos gali išugdyti.13
5. Pats valdžių padalijimas turi užtikrinti demokratiškumą. Demokratinės valdžios sąranga tik tada gali sklandžiai veikti, kai nei įstatymų leidžiamoji valdžia neviešpatauja vykdomajai, nei, atvirkščiai, vykdomoji valdžia savo galia neviešpatauja nei parlamentui, nei teismui. Nei parlamentas, nei vyriausybė, nei teismas neturi savo galia ryškiai išsisikirti iš kitų dviejų. Tik tada valstybės demokratinė sąranga bus įgalinta sklandžiai funkcijonuoti ir valstybė bus apsaugota nuo vienašališko valdžios susitelkimo arba parlamento, arba vyriausybės rankose.146. Kiekvienas įstatymas turi būti taikomas visiems, įskaitant ir pačius įstatymų leidėjus. Ši prielaida paramta elementariu padorumo principu, kad joks įstatymų leidėjas nėra aukščiau už patį įstatymą.15 Ar be to įsivaizduojate demokratinę valstybę. Aš ne!7. Savarankiškumo principas. Demokratiška valdžia neturi primesti savo piliečiams politinių, moralinių ar etinių vertinimų, bet, priešingai, turi sudaryti sąlygas, kurios skatintų piliečius formuoti savo pačių pažiūras šiais klausimais ir turėti sąmoningus ir galų gale individualius įsitikinimus.168. Labai svarbus demokratijai yra ir liaudies švietimas, ugdymas ir žadinimas. Šis ugdymas – tai ne tik mokyklų ir universitetų veikla, tačiau ir visuomeninės organizacijos.17 Kad žinotų, ko ji nori, kas yra geriausia, liaudis turi būti bent šiek tiek apsišvietusi. Tiek, kiek vieno piliečio gėris ir interesai reikalauja atsižvelgti į viešąjį gėrį ar bendrąjį interesą.18

Demokratijos sėkmės raktas nėra taip lengvai randamas, kaip gali atrodyti neįsigilinus į šią problemą. Turime suprasti, kad demokratija niekad neatsiranda todėl, kad egzistuoja tam tikri įstatymai. Ji gyva žmonėmis. Esmė – visuomenės nuomonė, ne nutarimai ir taisyklės iš kurių susideda popieriuje užrašyti įstatymai. Net ir priėmęs labai jau demokratinę konstituciją žmonių nepadarysi demokratais. Demokratija – tai gyvenimo forma, gyvenimo tempas prie kurio reikia priprasti. Demokratija – gyvenimo apraiška, o gyventi neišmoksi iš vadovėlio ar įstatymų rinkinio. Tai menas, gal net įgimtas talentas.19 Tuo Hal’is Koch’as norėjo pasakyti, kad demokratija yra ne visiems prieinama, kaip ne visiems yra įgimtas ir talentas.

IŠVADOS

Dažnai žmonės tapatina dvi sąvokas: nugalėti ir būti teisiam. Tačiau jos yra labai skirtingos. Argi visada stipresnis būna teisus? Argi jėga gali įrodyti tavo tiesą? Gal stipresnis ir įrodo savo jėgą, tačiau tik ne savo tiesą. Demokratija kaip tik tokio jėgos demonstravimo ir siekia išvengti. Ji siūlo visus nesklandumus spręsti kalbantis. Tačiau ir šis kelias, vedantis į gražų tikslą, turi sunkumų. Ne visuomet sekasi greitai žygiuoti – kartais ilgokai trepsi vietoje, o kai kada net būni nublokštas atgal. Tačiau nevalia prarasti kantrybę ir pasukti trupesniu jėga ir smurtu besiremiančiu keliu. Kiek metų reikėjo kantriai dirbti, kad būtų pasiektos dabartinės – toli gražu ne puikios socialinės sąlygos. Prisieina pėdinti akmenuotu, sunkiu dialogo ir abipusių nuolaidų keliu. Ir netgi šių žingsnių reikia ilgai mokytis. Reikia begalinės ištvermės ir kantrybės. Tačiau tas sunkus mokymasis pradeda atsipirkti. Visgi vis daugiau pasaulio žmonių įsitikina, kad demokratija, nors ir pilna trūkumų, labiau nei kokia nors kita mums šiuo metu žinoma valstybės forma atitinka vidinius gyvenimo dėsnius ir brangiai (ypač per XX a.) įgytą žmonijos patirtį. Tik esant demokratinei santvarkai paprastas žmogus turi galimybę bent jau minimaliai prisiliesti prie valdžios. Minimalus to garantas yra periodiniai rinkimai. Tai netgi yra vieno galimo demokratijos apibrėžimo dalis, į kurį taip pat įeina leidimas organizuoti politines partijas ar net kurti valdžios kritikavimo grupes, viešai skelbti savo nuomonę dėl valdžios vykdomos politikos, nebijant už tai būti nubaustam, jeigu ji labai jau kertasi su oficialiąja valdžios pozicija. Kur dar tai ras paprastas žmogus? Manau, kad niekur.Daug ką galima pasiekti dresūra, daug ką galima pasiekti prievarta ir smurtu. Bet žmogus niekada nesijaus saugus, nesijaus tikru laisvu žmogumi, jei kas nors jį varžys. Demokratija jo nevaržo, o skatina, siekia jo tobulėjimo. Kaip tik dėl to nedemokratinė valstybė – jei nori gyventi – žmogaus vertą gyvenimą – turi pasukti demokratijos keliu – ilgu ir vingiuotu keliu. Ne dėl to, kad demokratija būtų koks nors garantas. Ne! Tiesiog demokratija remiasi pagarba žmogui, kas pripažinkime, ir yra svarbiausia.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

Birch A. H. The concepts and theories of modern democracy. London: Routledge, 1995.Dahl R. A. Demokratija ir jos kritikai. V.: Amžius, 1994.Dunleavy P. , O’Leary B. Valstybės teorijos. Liberaliosios demokratijos politika. Vilnius: Eugrimas, 1999.Į pilnutinę demokratiją. Svarstymai apie valstybės pagrindus. V.: Į laisvę fondo Lietuvos filialas, 1992.Kis J. Šiuolaikinė politinė filosofija. V.: Pradai, 1998.Koch H. Kas yra demokratija? V.: Agora, 1997Schumpeter J. A. Kapitalizmas, socializmas ir demokratija. Vilnius: Mintis, 1998.Žigaras F. Politologija. Vilnius: Gimtinė, 2001.

.