Vilniaus universitetas
TARPTAUTINIŲ SANTYKIŲ IR POLITIKOS MOKSLŲ INSTITUTAS
Politikos mokslų bakalauro programa Politikos mokslo pagrindai
I kurso, 3 grupės studentas
Prezidento ir parlamento santykis Jungtinėse Amerikos Valstijose
KURSINIS DARBAS
Vilnius, 2002 m. lapkričio 15 d.
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas darbas ‚,Prezidento ir parlamento santykis prezidentiniame valdyme“ yra:
1. Atliktas savarankiškai ir nėra pateiktas kitam kursui šiame ar ankstesniuose semestruose.2. Nebuvo naudotas kitame Institute/Universitete Lietuvoje ir užsienyje.3. Nedaro nuorodų į kitus darbus, jeigu jie nėra nurodyti darbe. 4. Pateikia visą panaudotos literatūros sąrašą.
Turinys:
Įvadas ……………………………………………………………………………31. Prezidentinės sistemos apibūdinimas …………………………32. JAV prezidento galios ……………………………………………….43. JAV Kongreso galios …………………………………………………54. Konfrontacija tarp prezidento ir kongreso:4.1. Padalytojo valdymo pasekmės …………………………….64.2. JAV biudžeto rengimo klausimas ……………………….64.3. Prezidento veto teisė …………………………………………..74.4. Impičmento teisė ………………………………………………..84.5. Karo skelbimas ………………………………………………….94.6. Užsienio politika ………………………………………………..9 Išvados ………………………………………………………………………..10
Įvadas
Jungtinės Amerikos Valstijos yra prezidentinė demokratija. Galima sakyti, šios šalies politiniai veikėjai ir sukūrė šią valdymo sistemą. Prezidentinis valdymas buvo įtvirtintas 1787 m. JAV konstitucijoje. Prabėgus daugiau nei dviem šimtmečiams JAV vis dar išlieka prezidentine demokratija. Šios valstybės pavyzdžiu pasekė dauguma Lotynų Amerikos šalių(tiesa, ten prezidentinė sistema patiria daug nesėkmių, kaip revoliucijos ir perversmai). Šiame darbe norėčiau panagrinėti JAV parlamento ir prezidento institucijų santykius, nes viena jų yra pagrindinė JAV įstatymų leidėja, o kita šiuos įstatymus vykdo. Tai padaryti stengsiuosi išryškindamas šių institucijų tarpusavio stengimąsi įtakoti vienai kitą, nes ,,stabdžių ir atsvarų“ sistema sudaro kongresui galimybę kontroliuoti prezidentą ir atvirkščiai. Tiesa, norėdamas geriau pateikti JAV parlamento ir prezidento tarpusavio santykius, darbo pradžioje išskirsiu prezidentinės sistemos bruožus bei pagrindines prezidento ir parlamento galias ir pareigas.
1. Prezidentinės sistemos apibūdinimas
G. Sartori išskiria tris privalomus kriterijus valdymo formai, kad ją būtų galima pavadinti prezidentine. Pirmoji būtina sąlyga yra ta, kad valstybės vadovas(dažniausiai prezidentas) privalo būti išrinktas visuotiniuose valstybės tautos rinkimuose. Taip renkamas prezidentas tampa nepriklausomas nuo parlamento. Prezidentas negali būti atleistas griežtai nustatytos kadencijos metu. Tai antrasis prezidentinio valdymo kriterijus. Trečiasis- valstybės vadovas ne tik turi skirti vyriausybę bet ir jai vadovauti .
,,Prezidentinė demokratija dažnai asocijuojasi su ,,Valdžių padalijimo“ teorija, kuri buvo populiari aštuonioliktame amžiuje, kai buvo priimta Jungtinių Amerikos Valstijų konstitucija“ . Ši teorija pirmiausia pasireiškia tuo, kad valdžia yra padalijama į tris viena nuo kitos nepriklausomas institucijas: leidžiamąją(parlamentas), vykdomąją(prezidentas) ir teisminę. Dažnai prezidentinės sistemos apibūdinamos ir kaip ,,stabdžių ir atsvarų“ sistemos. ,,Stabdžių ir atsvarų“ sistema, tai būdas užtikrinti kiekvienos valstybės institucijos galimybę neleisti kitai institucijai pasisavinti šiai nepriklausančią valdžią bei šitaip išplėsti savo galias kitos atžvilgiu. Tai vėlgi galimybė kontroliuoti vienai kitą. Parlamentas negali atleisti prezidento, bet ir prezidentas negali paleisti parlamento. Tiesa, abiejų šių valdžių veiksmai gali būti paskelbti prieštaraujantys konstitucijai ir teisminės valdžios paskelbti negaliojančiais . Kaip jau minėjau, prezidentiniame valdyme vykdomąją valdžią formuoja ir jai vadovauja prezidentas. Vykdomoji valdžia nėra atskaitinga parlamentui. Parlamentas negali nei daryti įtakos vyriausybės vykdomai politikai, nei tuo labiau ją atleisti. Tačiau parlamentas gali įtakoti prezidento pasirenkamumui. Prezidentas turi gauti parlamento sutikimą savo pasirinktam vyriausybės kabinetui. Leidžiamoji valdžia gali nepritarti valstybės vadovo pasirenkamiems kandidatams, taip priversdama prezidentą ieškoti kitos kandidatūros vienam ar kitam postui užimti .2. JAV prezidentas
Jungtinių Amerikos valstijų prezidentui yra suteiktos dvejopos pareigos. Pirmiausia, jis yra valstybės vadovas. Turėdamas šias galias, jis atstovauja savo šaliai. Ši jo atliekama funkcija yra panaši į parlamentinių valstybių monarchų. Baltieji rūmai yra ir Tautos simbolis. Valstybės vadovas kalba visos tautos vardu . Prezidentas perteikia amerikiečių šlovę ir vienybę. Amerikoje nėra nė viena valdžios institucijos taip gerbiamos kaip Prezidento institucija. JAV prezidentas yra ir šalies vyriausybės vadovas. Būdamas šios institucijos galva, jis skiria departamentų vadovus, kurie sudaro vadinamąjį prezidento kabinetą . Šis kabinetas yra atskaitingas tik Prezidentui. Vyriausybės vadovas gali bet kuriuo metu atstatydinti konkretų departamento vadovą ar visą kabinetą.
Kaip vyriausybės vadovas, prezidentas gali leisti įstatymus. Tada Baltieji rūmai siūlo šiuos įstatymus Kongresui. Šis savo ruožtu turi legislatyvinio veto teisę, kuria remdamasis gali šiems įstatymams pritarti arba juos atmesti. Dėl galimybės leisti įstatymus, prezidentas dažnai yra laikomas ir įstatymų leidimo vadovu . Politologai pažymi, kad tiek valstybės vadovo, tiek vyriausybės vadovo pareigų suteikimas vienam žmogui yra neigiamas JAV bruožas. Jie įrodinėja tai tuo, kad prezidento vykdoma politika kaip vyriausybės vadovo gali būti nepriimtina valstybės liaudžiai. O kadangi, prezidentas yra ir valstybės vadovas, tai mažėja žmonių pasitikėjimas ir visu JAV valdymo teisingumu: mažėja valdžios legitimumas.3. Kongresas
Kongresas yra leidžiamosios valdžios institucija. JAV konstitucija suteikė gana didelę valdžią parlamentui. Įstatymų leidimas įgalina Kongresą spręsti politines ir ekonomines šalies problemas, priiminėti įstatymus, kurie yra visiems privalomi. Bendriausios šios institucijos galios yra: mokesčių nustatymas ir rinkimas, prekybos sutarčių pasirašymas, galimybė skolintis pinigus, kaldinti monetas, skelbti karą, rinkti prezidentą(jei nei vienas kandidatas nesurinka reikiamos daugumos balsų), impičmento teisė, prezidento pasirašytų sutarčių ir susitarimų ratifikavimas .
4. Konfrontacija tarp prezidento ir Kongreso
4.1. Padalytojo valdymo pasekmės
Kongresas yra priverstas prieštarauti prezidentui. Šis prieštaravimas kyla iš to, kad Kongresas, norėdamas įgyti didesnes galias, jas turi būtinai atimti iš prezidento(prezidentas taip pat gali padidinti savo galias tik perimdamas jas iš kongreso) . Tad vyksta nuolatinė konfrontacija tarp leidžiamosios ir vykdomosios valdžios. JAV yra dvipartinė sistema, kurioje dominuoja respublikonų ir demokratų partijos. Tad būna dažnai, kad Kongreso daugumą sudaro viena partija, o prezidentas yra kitos partijos lyderis. Tai iliustruoti gali faktas, kad nuo 1955 m. iki 1992 m. iš trisdešimt aštuonerių metų net dvidešimt šešerius metus parlamentas ir Baltieji Rūmai buvo skirtingų partijų rankose .
Tad esant tokiai situacijai prezidentas negali remti Kongreso, nes tai rodytų, kad JAV parlamentas tinkamai vykdo savo politiką ir tai reikštų tos pačios sudėties Kongreso perrinkimą sekančiuose rinkimuose. Kongresas taip pat negali remti prezidento, nes dominuojanti Kongreso partija siekia nepadalytosios valdžios t.y., kad Baltieji Rūmai taip pat būtų jų rankose, o prezidento rėmimas skatintų jo perrinkimą . Kitokia situacija būna tada, kai prezidentas yra Kongrese dominuojančios partijos lyderis. Tokiu atveju prezidentui daug lengviau vykdyti savo politiką. Jam nereikia kiekvieną kartą bijoti, kad Kongresas gali nepritarti jo vykdomai politikai.4.2. Biudžeto rengimo klausimas
Biudžeto klausimas yra gana svarbus, nes biudžetą vykdo vyriausybė, kuri gali išleisti tik tiek pinigų, kiek jų numatyta biudžete. JAV konstitucija biudžeto ruošimą suteikė Kongresui. Bet laikui bėgant Prezidento galios ruošiant biudžetą sustiprėjo. 1923 m. buvo priimtas įstatymas, pagal kurį Baltieji Rūmai turi pateikti ataskaitą, kiek ir kokioms sferoms pinigų bus sunaudota sekantiems fiskaliniams metams. Šis įstatymas buvo labai svarbus perkeliant biudžeto ruošimą iš Kongreso į vykdomosios valdžios pusę. Tai paaiškinama tuo, kad dabar prezidentas svarsto teikiamus biudžeto pasiūlymus. Yra sukurtas net biudžeto sudarymo padalinys(OMB), kuriame dirba daugybė specialistų ir kurio paskirtis sudaryti valstybės biudžetą. Šis padalinys, kaip ir kiti vykdomosios valdžios departamentai bei komitetai, yra atskaitingi tik prezidentui. Baltieji Rūmai naudodamiesi galimybe sudaryti biudžetą gali paskirstyti pinigus taip, kaip jiems atrodo geriausia. Tiesa, biudžetą tvirtina Kongresas, kuris gali atmesti Baltųjų Rūmų sudarytą biudžeto projektą ir priversti vykdomąją valdžią jį tobulinti ar visai pakeisti kitu .
4.3. Prezidento veto teisė
Kongreso priimti įstatymai turi būti patvirtinti prezidento, kuris per dešimt dienų turi įstatymą pasirašyti. Valstybės vadovui pasirašius įstatymą šis tampa galiojančiu. Įstatymas įsigalioja ir tada, jeigu prezidentas nepasirašo ir negražina jo kongresui per dešimt dienų . . Tiesa, JAV prezidentas gali vetuoti Kongreso priimtus įstatymus. Jo galimi veto yra keleto rūšių. Prezidentas gali paprasčiausiai vetuoti visą įstatymą(kišeninio veto teisė). Jo jurisdikcijoje yra ir galimybė vetuoti ne būtinai visą įstatymą, o atskirus to įstatymo straipsnius. Tai dalinio veto teisė. Yra ir dar viena veto rūšis, kuria gali pasinaudoti prezidentas. Šia veto rūšimi(bendrojo veto teise) valstybės vadovui paliekama galimybė atsisakyti pasirašyti visą įstatymų paketą. Beje, dalinio veto teisė JAV prezidentui buvo suteikta tik 1995 m. Iki tol jis galėjo pasinaudoti tik kišeninio bei bendrojo veto teise .
Tiesa, Kongresas gali apeiti prezidento veto. JAV konstitucijoje teigiama, kad dviejų trečdalių tiek Senato, tiek Atstovų rūmų dauguma prezidento veto gali būti atmestas . Tačiau, praktika rodo, kad Kongresas labai retai pasinaudoja šia teise. Statistiniai duomenys rodo, kad mažiau nei dešimt procentų prezidento vetuotų įstatymų Kongreso buvo atmesti . Tai dar kartą įrodo prezidento galimybę įtakoti Kongresą. Šis reiškinys pirmiausia paaiškinamas tuo, kad prezidentas įtikinėja Kongresą savo priimamų sprendimų teisingumu. Jis gali tai daryti tardamasis su atskirais parlamento nariais. Dažnai prezidentas pasikviečia pagrindinius Kongreso atstovus pokalbiui(,,one-on-one“) ir bando juos įtikinti. Kitas būdas pasiekti rezultatų, tai pabandyti pasinaudoti prezidento prestižu. Jo autoritetas kai kuriems Kongreso nariams daro įspūdį ir jie kai kuriais atvejais gali būti to autoriteto paveikti. Dar viena galimybė įtikinti parlamentą, tai, pasinaudojant žiniasklaida, įtikinti visuomenę, kad jo sprendimas yra teisingas. Taip yra įtakojamas Kongresas, kuris turi atsižvelgti į visuomenės nuomonę .4.4. Impičmento teisė
Jungtinių Amerikos Valstijų konstitucijos II straipsnio ketvirtame skyriuje rašoma, kad Kongresas turi teise impičmento tvarka pašalinti prezidentą, viceprezidentą ar kitą JAV pareigūną iš pareigų. Kaltinimas valstybės išdavyste, kyšininkavimas ar kitas sunkus nusikaltimas gali būti to priežastis . Paskelbus impičmentą, visa prezidento ar kito JAV pareigūno veikla yra sustabdoma tol, kol vyksta jo įtariamų padarytų nusikaltimų tyrimas. Pareigūno nušalinimas privalo būti priimtas dviejų trečdalių Kongreso daugumos. Kongresas taip pat sprendžia, ar perduoti kaltinamąjį pareigūną teismui . Tiesa, tik vieną kartą per daugiau nei dviejų šimtų Jungtinių Amerikos Valstijų gyvavimo metų impičmento tvarka buvo panaudota. Tai įvyko 1868 m. kai buvo apkaltintas A.Džonsonas. Kongreso balsavime dėl šio prezidento nušalinimo iki dviejų trečdalių daugumos pritrūko vos vieno balso. Tad, A. Džonsonas liko savo pareigose. Impičmento teisė dar kartą galėjo būti panaudota(ir tikriausiai sėkmingai) 1974 m. Tada tuometinis JAV prezidentas R. Niksonas nuslėpė savo dalyvavimą Votergeito įsilaužime. Tačiau jis pasirinko atsistatydinimo galimybę. Taip jis išvengė impičmento tvarkos .
4.5. Karo skelbimas
Pagal JAV konstitucija, prezidentas yra vyriausiasis JAV kariuomenės vadas, bet karo skelbimas buvo paliktas Kongreso jurisdikcijoje . Tačiau, prezidentai skelbdavo karą bei kariaudavo su užsienio valstybėmis ir be Kongreso pritarimo. Pirm kartą tai įvyko 1950 m., kai Haris S. Trumenas ,,kariavo“ Korėjoje. Tai dar kartą pasikartojo 1960 m., kai Lyndonas B. Džonsonas kariavo Vietname. Šitoks prezidentų elgesys ir Kongreso nesugebėjimas tam užkirsti kelią buvo sudaręs įspūdį, kad karo skelbimą ir dalyvavimą jame griežtai perėmė prezidentas. Bet 1973m. buvo priimta karinių pajėgų rezoliucija, pagal kurią prezidentas privalo informuoti Kongresą apie JAV kariuomenės dalyvavimą kokiame nors kariniame konflikte .
4.6. Užsienio politika
,,Prezidentas turi teisę, patariant ir pritariant Senatui, sudaryti tarptautines sutartis, jei joms pritaria du trečdaliai dalyvaujančių Senatorių“ . Realybėje Prezidentas mėgina įtakoti Senatą dėl aktualių sprendimų priėmimo. Neišvengiamai kyla konkurencija tarp Senato ir Prezidento, nes Senatas taip pat siekia vaidinti pagrindinį vaidmenį užsienio politikoje. Varžybos, kas vyraus užsienio politikos reikalų vadovavime yra nuolatinės per visa Jungtinių Amerikos Valstijų istoriją. Pirmą kartą jos pasireiškė, kai JAV Prezidentas G. Washingtonas išreiškė nepasitenkinimą Senato trukdymu tartis su Didžiąja Britanija dėl prekybos sutarties. Po šimtmečio kova vėl pasikartojo W. Wilsonui siekiant šalies dalyvavimo Tautų Sąjungoje. Senatas tam griežtai pasipriešino. Rezultatas: JAV taip ir netapo Tautų Sąjungos nare, kas rodo, kad tuo laiku Senatas buvo viršesnis užsienio reikalų srityje už Prezidentą. Pasitikėjimas Prezidento tinkamumu vadovauti užsienio politikai ypač sumenko valdant L. B. Džonsonui. Tai įvyko pirmiausia dėl jo nesėkmingo dalyvavimo Vietnamo kare. Po jo sekęs periodas buvo senato dominavimo užsienio politikoje periodas . Dabartinė situacija vėl pasikeitė. NATO karą prieš Afganistaną bei to karo legitimumą visuomenės akyse organizavo Dž. Bushas su savo administracija. Dabar JAV Prezidentas vėl siekia sudaryti koaliciją su NATO šalimis karui prieš Iraką. Šie faktai įrodo, kad dabar JAV užsienio politikos vykdymui vadovauja Dž. Bushas.
Apibendrinant Prezidento ir parlamento varžymąsi dėl vadovavimo užsienio politikai, galima teigti, kad vienos ar kitos pusės dominavimas šioje srityje yra nepastovus.Išvados
Jungtinių Amerikos Valstijų sukurta ,,stabdžių ir atsvarų“ sistema vis dar veikia. Prezidentas ir kongresas, nors yra ir nepriklausomi vienas nuo kito, įtakoja vienas kito sprendimams ir veiksmams. Dirbtinai sukurta prezidentinė sistema, nustatyta JAV konstitucijoje, palieka tam dideles galimybes. Prezidentas turi didesnes galias už kongresą. Tai pirmiausia pasireiškia JAV vidaus politikoje. Nors kongresas ir turi įstatymų leidimo viršenybę, jis dažniausiai paklūsta prezidento valiai. Tai įrodo labai retas parlamento pasipriešinimas Baltųjų rūmų vetuotiems įstatymams. Užsienio politikoje prezidentas taip pat vaidina pagrindinį vaidmenį. Tiesa, kongresas turi impičmento teisę, bet jos nenaudojimas tik parodo prezidento autoritetą valstybėje. Visuomenė taip pat yra linkusi palaikyti Baltuosius Rūmus. Prezidentui suteiktos valstybės vadovo pareigos padeda įgyvendinti jam savo tikslus, nes valstybės vadovo prestižas valstybėje yra gana aukštas.
Bibliografija
1. Sartori G. Lyginamoji konstitucinė inžinerija.-V.: Poligrafija ir informatika 2001.2. The encyclopedia of democracy. UK. 1995. 3. House of Representatives 4. Laski Harold D. The president and Congress// Lijphart A. Parliamentary Versus Presidential Government. – New York: Oxford University Press 1992. – 76p.5. Hague R., Harrop M., Breslin S. Comparative government and politics. An introduction. – Okehampton and Rochdale, England 1992. – 287p.6. Jungtinių Amerikos Valstijų konstitucija. – V.: Mokslinė-gamybinė komercinė bendrovė 1990.7. Lijphart A. Parliamentary Versus Presidential Government. – New York: Oxford University Press 1992..8. http://www.goldenessays.com/free_essays/3/politics/impeachment.shtml9. Crabb C. V., Holt Ir., Pat M. Invitation to strugle. Congress, The President And Foreign Policy. – Washington.: A division of Congresional Quarterly Inc. 1989.