žymiausi Letuvos tarpukario ekonomistai

Turinys

Įžanga..............................2
1. V. Jurgutis.............................3
2. D. Cesevičius....................... ....15
3. P. Šalčius..............................18
4. A. Rimka.............................22
Išvados..............................24
Literatūra..............................25Įžanga
1918 metais, atkūrus Lietuvos Respubliką, susidarė palankios sąlygos ūkiui vystytis. Tuo laiku Lietuvos Respublika daug ką turėjo pradėti nuo nulio. Lietuvai pradedant savo ekonominę politiką, ji neturėjo nei pažangių ekonominių mokslų, nei žmonių, kurie būtų sugebėję dirbti toje srityje.
Ilgainiui buvo suprasta, kad norint įtvirtinti Lietuvos nepriklausomybę, būtina tvirtinti ekonomiką, kuri užtikrintų piliečiams visuotinę gerovę. Tos gerovės garantas – demokratiniais pagrindais kuriama valstybė, pajėgi plėtoti ūkį ir kartu užtikrinti socialinį teisingumą.
Atgavusi valstybingumą, Lietuva savitai formavo krašto ekonominę sttruktūrą. Daugiausia dėmesio valdantieji sluoksniai skyrė žemės ūkiui. Todėl pirmiausia ir aktyviausiai buvo organizuojami žemės ūkio kooperatyvai.
Įsikūrus universitetui, o vėliau ir kitoms respublikos aukštosioms mokykloms, sugebėjo parengti nemažą ekonominę literatūrą, nagrinėti įvairius, pirmiausia praktinio pobūdžio ūkinius klausimus. Iki 1918 m. Lietuvoje nebuvo nei vieno specialaus ekonomikos klausimais periodinio leidinio, trūko terminų. Palaipsniui visos šios bėdos buvo nugalėtos: atsirado periodinių ir neperiodinių ekonomikos srities leidinių bei originalių ir verstinių veikalų.
Ekonomikos srityje pradėjo reikštis Kauno universiteto ekonomikos profesoriai: A. Rimka, V. Jurgutis, P.. Šalčius, D. Cesevičius.
A. Rimka išsiskyrė analitiškumu, V. Jurgutis – iškalbingumu ir giliu filosofiniu požiūriu į ūkinius procesus, P. Šalčius Lietuvoje buvo žymiausias kooperacijos teoretikas ir praktikas. Pasak V. Lukoševičiaus, D. Cesevičius dvidešimtojo amžiaus ketvirtuoju dešimtmečiu ypač pasireiškė kaip mokslininkas ir gabus pe

edagogas.
Šie profesoriai universitete dėstė: politinę ekonomiją, finansų mokslus, pasaulio ir šalies ūkio istoriją, statistiką, ekonominę geografiją ir ekonominę politiką. Visi šie dalykai buvo svarbūs tarpukario Lietuvos ekonomikai, norint suklestėti naujai valstybei.
A. Rimkos, V. Jurgučio, P. Šalnos ir D. Cesevičiaus indėlį į tarpukario Lietuvos ekonomiką ir pabandysime panagrinėti šiame darbe.1. V. Jurgutis
V. Jurgučio gyvenimas – tai prometėjiškos pastangos pažinti pasaulį ir pasitelkus istorinę žmonijos patirtį tartum išgauti iš Kūrėjo gyvenimo tvarkos Žemėje paslaptis. Ryškiausi europinės kultūros spinduliai jo dvasioje lūžo lyg prizmėje ir paskleidė naują šviesą čia, Lietuvoje.
Sakoma, kad V. Jurgutis buvo didžiausias Lietuvos finansininkas, ekonomistas – pedagogas, svarbiausias mūsų valiutos – lito – kūrėjas, daręs didelę įtaką Lietuvos Respublikos gyvenimui.
Jau vaikystėje parodęs didelių gabumų įvairiems mokslams, V. Jurgutis galiausiai pasirenka ekonomiką. Tos srities specialistai buvo laabiausiai reikalingi jaunai valstybei, kad ji galėtų pakilti ir toliau augti. Paprastai ekonomisto, o ypač finansininko specialybė vertinama kaip sausoka ir ne labai kūrybiška. Tačiau didelės asmenybės, matyt, bet kurią sritį gali paversti įdomia ir kūrybiška. Į V.Jurgučio finansų mokslo paskaitas rinkdavosi kur kas daugiau studentų iš ne ekonomikos mokslų specialybių, negu į daugelio humanitarinių mokslų lektorių paskaitas, kadangi čia atėjęs kiekvienas galėjo pajusti gyvą paskaitos meną, suprasti, kas yra tikra erudicija ir meilė pažinimui.

Puikia iškalba, fenomenalia atmintimi, nepaprastu darbštumu ir va
alia apdovanotas Lietuvos žemės sūnus negalėjo nepastebėtas pereiti per gyvenimą.

Visų pirma, kaip įprasta, reikėtų stabtelėti prie V.Jurgučio gyvenimo ir mokslų pradžios.

V.Jurgutis gimė Palangoje 1885 metais, spalio 24 dieną, neturtingų miestiečių šeimoje. Vėliau padidėjusi šeima ( penki vaikai) dėl sunkios materialinės padėties persikėlė į Joskaudų kaimą ( 10 km.nuo Palangos). Ūgtelėjęs Vladas vėl apsigyveno Palangoje ir lankė Palangos progimnaziją. Palangos progimnazija tuo metu buvo žinoma aukšto mokymo lygiu ir į ją atvykdavo mokinių net iš tolimų Lietuvos vietų. Progimnazijoje V. Jurgutis išsiskyrė ypatingu žinių troškimu ir polinkiu savo žiniomis dalytis su kitais. Atvažiavęs į namus, skubėdavo mokyti savo brolius ir seseris, tačiau šie nelabai linkę mokytis, paprastai stengdavosi pasprukti nuo Vladelio pamokų.

V. Jurgučio gabumus greitai pastebėjo ir įvertino mokytojai, profesoriai. Baigus vieną mokyklą, jam tuoj siūlydavo mokytis toliau. Taigi, baigus Palangos progimnaziją gabiems, ypač iš neturtingų šeimų vaikams, tiesiausias kelias buvo į Žemaičių kunigų seminariją. 1901 m. baigė Palangos progimnaziją. Kitais metais neturėdamas lėšų tęsti gimnazijos kursą kitame mieste, bet trokšdamas mokslo, įstojo į Kauno kunigų seminariją. Baigus seminariją, pati seminarijos vadovybė randa lėšų, kad V. Jurgutis mokslus galėtų tęsti Peterburgo dvasinėje akademijoje.

Peterburge V. Jurgutis labiau pradeda gilintis į socialinius mokslus, ekonomikos studijas. V. Jurgutis parodė iš tiesų didžiulį ryžtą siekti socialinių ir ekonominių mokslų. 1910 – 1913 m. studijavo Miuncheno universitete ir tai bu
uvo intensyvūs naujų žinių įsisavinimo metai. Paskaitos tokių žymių profesorių, kaip Lui Brentano,Walterio Lotz‘o, kuriais vėliau pasekė V. Jurgutis, dėstydamas Kauno universitete, įpareigojo savarankiškai gilinti įvairių ekonomikos mokslų studijas. Laisvu nuo ekonomikos studijų laiku papildomai lankė psichologijos, pedagogikos, logikos ir meno istorijos paskaitas kituose fakultetuose. 1913 metų pabaigoje, baigęs Miuncheno universitetą, buvo pradėjęs daktaratą (vad.prof. Lui Brentano) tema „Lietuvos Statuto ekonominiai pagrindai“, bet prasidėjęs karas vertė grįžti į Lietuvą. Lietuvoje Kauno kunigų seminarijoje gauna lotynų kalbos ir klasikinės filosofijos profesoriaus vietą. Tačiau V. Jurgučio energinga prigimtis, platus išsilavinimas, racionalus ir iniciatyvus protas – visa jo imli, trokštanti veiklos asmenybė jautėsi lyg suspausta kunigų seminarijos ar atskiros parapijos rėmuose.

Apsisprendimas pasukti nuo teologijos į ekonomiką stiprėjo. 1925 m. V. Jurgutis galutinai nutraukė ryšius su bažnyčios institucijomis. Pasitraukęs iš kunigystės, jis niekada nepasitraukė nuo Dievo. Jį visada lydėjo gilus tikėjimas aukščiausia tiesa ir prasme. .Išlaikė pagarbą dvasiškiams ir jų atliekamam darbui. Visą gyvenimą turėjo tarp jų gerų draugų.

1920 – 1922 m. Stegiamojo Seimo darbe V. Jurgutis dalyvavo, pirmiausia, kaip finansų ir biudžeto komisijos generalinis referentas, jis buvo Finansų ir biudžeto komisijos vadovas. Dažnai pasisakydavo, svarstant organizuojamų ministerijų struktūras, tvirtinant darbuotojų etatus, jų atlyginimus. V. Jurgučio kalbose niekada nebuvo tendencijų ar nekorektiškų pareiškimų oponentų atžvilgiu. Pasisakymai neilgi,dalykiški, mobilizuojantys spręsti svarstomąjį klausimą.
Dėmesio ve
ertas V. Jurgučio pasisakymas 1921 metais lapkričio 11 dieną Seimo posėdyje, svarstant pirmąjį valstybės biudžetą. V. Jurgutis konkrečiai apibūdino ir įvertino biudžeto sudarymą ir struktūrą. Akivaizdus jo reiklumas, kritiškumas ir atidumas kiekvieno sprendžiamo klausimo atžvilgiu.
Svarbiausias ir aštriausias vidaus politikos ir ūkio klausimas tuo metu buvo pinigų sutvarkymas ir sava valiuta. Lietuvos gyventojus alinanti dviejų nusilpusių valiutų – rusų rublių ir vokiečių markės – infliacija buvo didžiulė kliūtis ūkiui atstatyti ir stiprinti.
1922 metais pavasarį ir vasarą užvirė diskusijos dėl pasiruošimo saviems pinigams ir darbai. 1922 m. rugpjūčio 9 dieną Steigiamasis Seimas priėmė Lito įstatymą, pažymėdamas, kad „ Lietuvos Respublikos pinigų sistema paremta auksu“ , o po dviejų dienų priimtas Lietuvos banko įstatymas numatė, kad „ne mažiau kaip 1/3 esamos apyvartoje banknotų sumos turi būti padengta auksu“.
Tuo metu visose ekonomiškai pažangiose valstybėse vyravo auksu pagrystos pinigų sistemos. 1922 m. pavasarį Genujos konferencija (joje dalyvavo ir Lietuvos atstovai) taip pat išreiškė pageidavimą, kad visos Europos pinigai turėtų bendrą aukso bazę. Litas įstatymiškai buvo prilygintas 0,150462 g. gryno aukso, arba 1/10 tuometinio dolerio vertės. Lito paritetas buvo pasirinktas žemesnis nei, pavyzdžiui, jau įvesto latvijoje lato(0,290322 g. gryno aukso). Tai buvo daroma tam, kad tinkamiau atspindėtų tuometinės Lietuvos ūkio sąlygas, bei pagrystai galima būtų įsijungti į tarptautinę finansinę sistemą. Teoriškai lito ir aukso santykis reiškia visai naują ir savarankišką piniginio vieneto lygį. Toks pasirinkimas puikiausiai išlaikė gyvenimo išbandymus, o tvirtų ir patikimų lietuviškų pinigų istorija pirmiausia sietina su V. Jurgučio vardu ir rūpesčiu.
1922 m. rugsėjo 28 d. Paskiriamas organizuojamo Lietuvos banko valdytoju ir tą pačią dieną buvo atleistas iš užsienio reikalų ministro pareigų. Po kelių dienų Lietuvos bankas pradėjo savo veiklą ir iš karto ėmėsi įgyvendinti litą.
Centrinio banko organizavimas buvo visos pokario pinigų stabilizavimo programos sudedamoji dalis. Bankas turėjo būti nepriklausomas nuo tiesioginės valdžios kontrolės ir laisvas nuo stambių paskolų vyriausybei. Tik tuomet Centrinis bankas galėtų vykdyti vieningą krašto pinigų bei kredito politikos kontrolę.
1924 m. gegužės 31 d. pirmame Lietuvos banko akcininkų susirinkime V. Jurgutis plačiai kalbėjo apie pirmaeilį Banko uždavinį įtvirtinti litą. Jis pažymėjo, kad „svarbiausias iš visų uždavinių praėjusių metų sąlygose, be abejojimo, turėjo būti įgyvendinimas pastovios ir patvarios valiutos. Jis buvo padėtas visos mūsų bankinės politikos pagrindan“, nors „toks banko vadovybės nusistatymas sukėlė sunkumų kredito rinkoj ir iššaukė balsus už laisvesnę notų emisiją“.
Savarankiška ir ryžtinga V. Jurgučio politika buvo jaučiama ne tik banko viduje, bet ir santykiuose su kitomis institucijomis. V. Jurgutis formuodamas pirmąją Banko valdybą ir atidarydamas naujus banko skyrius, labai atidžiai rinko darbuotojus, pirmiausia, jie turėjo būti aukštos kvalifikacijos ir sąžiningi. Gana greitai buvo suburtas ratas patikimų specialistų, kurių dauguma dirbo banke iki pat 1940-ųjų metų.
Lietuvos banko įsipareigojimas išlaikyti lito paritetą tuo pačiu įpareigojo keisti litą į auksą ar jo valiutas įstatyme nustatytu santykiu. Todėl nustatydamas savo notų emisiją Lietuvos bankas pirmiausia atsižvelg.ė į turimus aukso bei užsienio valiutų rezervus. Nors įstatymas reikalavo trečdalio litų notų apyvartos padengimo auksu, bet faktiškai visuomet siekta ir buvo jis didesnis.Lito stabilumas reikalavo ne tik valstybės biudžeto pusiausvyros, bet ir aktyvaus mokėjimų balanso, jog iš jo perteklių sudarytų aukso bei užsienio valiutų atsargos. Tam ypač svarbu buvo aktyvinti užsienio prekybos balansą. Todėl neatsitiktinai Lietuvos bankas savo kredito politikoje pirmenybę teikė eksporto pramonei. Aktyvų Lietuvos prekybos balansą kurį laiką pradėjo užtikrinti ypač palanki Lietuvai tarptautinė prekybos konjunktūra, žemės ūkio produktų poreikis užsienyje bei palankios jų kainos.
Apskritai Lietuvos bankas kreditų atžvilgiu neabejotinai vykdė restrikcinę politiką, tačiau banko vadovybė buvo tos nuomonės, kad visi rimti kredito reikalavimai yra tenkinami. Be to, buvo laikytasi nuostatos nešvaistyti lėšų ir negaivinti tų, kuriems jau aiškiai skirta mirti. Tvirta pinigų politika, iš pat pradžių buvusi finansų sistemos pagrindu, išsaugojo lito pastovumą ir trečiąjį dešimtmetį, kai dėl pasaulio ekonomikos krizės ne tik smarkiai krito daugumos pasaulio valiutų kursas, bet jau buvo atsisakyta aukso pariteto.
Stiprėjant žmonių pasitikėjimui lietuviškais pinigais, didėjo ir paties Banko bei jo darbuotojų prestižas. Griežta banko vidaus tvarka ir drausmė buvo pagrįsta giliu pareigos bei atsakingumo supratimu. Visur buvo jaučiama budri valdytojo akis bei stipri ranka. Kas rytą V. Jurgutis apeidavo visus Banko skyrius, pasidomėdavo iškylančiomis darbo problemomis. Ne vieną nustebindavo jo visų Banko reikalų išmanymas, taip pat tai, kad jis puikiai prisimindavo visus darbuotojus. Valdytojas pats juos priimdavo ir atleisdavo. Buvo atvejų, kai 2 – 3 kartus pažeidus drausmę, darbuotojui buvo įteiktas atsiskaitymo vokas su „padėka už patarnavimus“.
Nemažai jėgų V.Jurgutis skyrė Banko rūmų statybai. 1924 m. buvo paskelbtas tarptautinis konkursas Centrinio banko rūmų projektui parengti. 1925 m. Kaune pradėti statyti reprezentaciniai, monumentalūs, suprojektuoti klasicizmo stiliumi, gerai atitinkantys banko reikalavimus rūmai. Banko rūmai buvo baigti statyti 1929 metais. Jų įranga ir dabar aukštai vertinama pasaulio banko specialistų. Netrukus buvo pastatyti reikalingi statiniai Lietuvos banko filialams Klaipėdoje, Kėdainiuose, Biržuose, Raseiniuose ir kituose miestuose. Jei banko nekilnojamas turtas 1923 m. sudarė 0,46mln.litų, tai 1929 m. – 7,8 mln.litų .
1927 m. V. Jurgutis buvo apdovanotas Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu už darbą Lietuvos banke.
1925 m. V. Jurgutis buvo pakviestas užimti ekstraordinarinio profesoriaus vietą Vytauto Didžiojo universiteto Finansų katedroje ir nuolat ėmė skaityti finansų pagrindų kursus. Vis daugiau laiko ir jėgų skyrė ruošimuisi paskaitoms, darbui su studentais. Kvalifikuotiems Lietuvos ekonomistams paruošti V. Jurgutis teikė ypatingą reikšmę. Šalia to aktyviai įsijungė į Lietuvai reikalingos vietinės pramonės kūrimą; 1926 m. buvo vienas Lietuvos cukraus pramonės akcinės bendrovės steigėjų.
V. Jurgutis visuomet jautė poreikį išsakyti, tačiau, labai gaila, niekuomet neskubėjo publikuoti. Net vėliau išleisti (trečiojo dešimtmečio pabaigoje) jo fundamentalūs darbai („ Finansų mokslo pagrindai“,“ Bankai“,“ Pinigai“) taip pat pirmiausia buvo ne kartą skaityti studentams per paskaitas, aptarti gyvai diskutuojant. Studentai patys jau anksčiau buvo atsispausdinę ir iš rankų į rankas platino šiuos susistemintus Finansų mokslo pagrindus. O retai spaudoje pasirodantis V. Jurgučio straipsniai paprastai būdavo jo perskaityti proginiai pranešimai, kuriuos ruošdavo atsakingai, plačiai apžvelgdamas klausimo istoriją bei perspektyvas ir pasiremdamas gausia pasauline literatūra bei praktika. Pats labai daug skaitė įvairiomis kalbomis ir bendraudamas tarsi atliko švietėjišką misiją, tuo pačiu skatindamas ir nukreipdamas gabius žmones į būtinų Lietuvai tyrinėjimų sritis. Tai buvo tipiškas vedlys, lyderis, niekad neapsvaigdavęs nuo savo sėk.mės ir nepamiršdavęs iškelti kitų nuopelnų.
Taigi Bankas tvirtai stovėjo ant kojų. Suburtas jau patyrusių specialistų ratas, ir buvo akivaizdu, kad sunkiausias darbas jau padarytas.
V. Jurgutis nusprendė pasišvęsti ekonomistų ruošimui. Tuo pačiu jis sutiko bendradarbiauti Valstybės taryboje, kurioje išbuvo iki pat 1940 metų. Daugiausia rengė ekonominio bei finansinio pobūdžio įstatymų projektus ( geriausiai žinomi jo Lietuvos monopolių bei akcizų ir kreditinių įmonių įstatymai ) . 1934 m. už darbą Valstybės taryboje V. Jurgutis buvo apdovanotas Vytauto 2-ojo laipsnio ordinu.
Tai, kad rinkdamasis darbą V. Jurgutis atmesdavo asmeninę naudą liudija ir jo atsisakymas žymiai didesnių pajamų. Lietuvos banko valdytojo alga prilygo ar net viršijo ministrų pajamas ( pastovus mėnesio atlyginimas buvo 4500 Lt;) universiteto profesoriaus kartu su pajamom iš Valstybės tarybos-2000 Lt. Be abejo, pragyvenimo sunkumų nejautė ir sumažėjus pajamoms, bet pastarosios niekad jam nebuvo pagrindinis veiklos kriterijus. Ir nors išėjo iš Lietuvos banko, bet jo rūpesčiais gyveno iki paskutiniųjų Banko gyvenimo dienų. Kaip tikras tėvas rūpinasi savo vaiku, kuomet šis to net nežino.
V. Jurgučio, kaip patyrusio finansininko ir bankininko, vardas gana plačiai buvo žinomas užsienyje. Jis ne kartą buvo kviečiamas į Skandinavijos šalis konsultuoti bankų įstatymų parengimo bei kitais klausimais.
Tuomet tarp pagrindinių Lietuvos banko principų V. Jurgutis nurodė tokius:
• Teikti kreditus ekonominiais motyvais;
• Duoti kreditą visoms mūsų ūkio šakoms, žiūrint jų svarbos krašto ekonomikai;
• Dėti pastangas, kad kreditas krašte būtų pigesnis.
Nevengęs valstybinio vadovaujamo darbo, sugebėdamas būti puikiu vadovu bei organizatoriu, visgi savo tikrojo gyvenimo pašaukimu V. Jurgutis laikė darbą su akademiniu jaunimu: paskaitos, diskusijos, seminarai, proginiai suėjimai – visur jis jautė didelį džiaugsmą ir prasmę skleisti savo žinias bei patirtį. Atėjęs į universitetą 1925 m., nebepasitraukė iš jo iki 1943 m.: iš pradžių profesorius Vytauto Didžiojo universitete Teisės fakulteto, vėliau Finansų katedros vedėjas. Nuo 1940 m. – Vilniaus universiteto profesorius. 1941 m. V. Jurgutis paskirtas Ekonomikos fakulteto dekanu.
Savo pedagoginės veiklos metais V.Jurgutis skaitė įvairius kursus: ekonomikos mokslų pagrindus, socialinę politiką, pinigų bei bankų mokslą, finansų mokslo pagrindus.
Universitete finansų mokslo kursą be ekonomistų turėjo išklausyti ir būsimieji teisininkai. Ir nebus pernelyg pompastiška teigti, kad į V. Jurgučio paskaitas dauguma studentų ėjo ne pareigos, bet didelio susidomėjimo vedami. Per paskaitas visuomet pilna auditorija, sukauptas klausytojų dėmesys ir aiškus nei įtaigus lektoriaus žodis. Studentai vieningai liudijo, kad V. Jurgučio paskaitos buvo mėgstamiausios visame fakultete, kaip oratorystės meno viršūnė. Lektorius iš tikrųjų rodė meną vienu metu pasakyti daug ir įsimintinai, pateikti įdomių faktų ir tuoj pat juos apibendrinti. Mintys buvo dėstomos nuosekliai, sklandžiai, o kartais iškeliami retoriniai klausimai skatino savarankiškai pasigilinti į dalyko studijas. Šį uždavinį – sudominti studentą ir priversti jį savarankiškai mąstyti – V. Jurgutis laikė pagrindiniu savo mokomajame darbe. „ Universiteto profesoriaus uždavinys – pirmiausia išauklėti studentus protingais žmonėmis, vėliau protaujančiais asmenimis ir tik pagaliau mokslininkais“ .
V. Jurgučio pedagoginė veikla buvo tartum kvietimas, uždegantis raginimas studijuoti, kad kiekvienas jaunuolis ar jaunuolė surastų tą dirvą, kurioje galėtų labiausiai skleistis ir tarnauti kultūrai.

Be paskaitų, V. Jurgutis ieškojo kitų bendravimo formų su studentais. Greitai ir gerai įsimindamas studentus, jų pasakymus, pats parodydavo dėmesį labiau besidomintiems: pasiūlydavo savarankiško darbo temą, o jei studentui sunkiau sekdavosi suvokti, mielai konsultuodavo, nurodydavo papildomos literatūros. Gabesnius studentus pasikviesdavo į namus ir leisdavo naudotis savo turtingiaus.ia Lietuvoje ekonominės literatūros biblioteka. Aišku, studentams toli gražu ne visos knygos buvo „įkertamos“ vien jau kalbiniu požiūriu. V. Jurgutis rinko geriausią pasaulinę literatūrą įvairiomis užsienio kalbomis, taip pat užsisakydavo iš įvairių šalių periodika ekonomikos klausimais. Patekęs į šią biblioteką, studentas turėjo puikią progą gilinti žinias ne tik ekonomikos klausimais.
V. Jurgutis pats sudarydavo progą artimesniam, ne tik dalykiniam bendravimui su studentais. Kartais juos pasikviesdavo į namus ar kur kitur, pavaišindavo ir taip, nustūmus barjerus tarp profesoriaus ir studento, prabildavo į jų imlų protą. Jis tartum bandė duoti kūrybinio bendravimo pamokas, žadinančias žmogaus mintį, vaizduotę.
Siekdamas nukreipti gabesnius studentus į gilesnes ekonomikos studijas, 1936 m. V. Jurgutis universitete organizavo dvejopus seminarus: Finansų mokslo ir Bankų, pinigų ir biržos ( vėliau pavadinta Pinigų ir kredito ), kuriuos tęsė ir Vilniaus universitete. Į seminarą patekdavo ribotas skaičius gabiausių studentų. Seminarų posėdžiai vykdavo kas savaitę po dvi valandas; galiojo griežtos lankomumo ir atsiskaitymo taisyklės. Studentas, išėjęs 2 -3 metų seminarą, gaudavo specialų pažymėjimą.
Seminarų metu vykdavo diskusijos, buvo rengiami pranešimai aktualiais ekonomikos klausimais. Ilgainiui kilo reikalavimai skaitomams pranešimams, kilo ir jų lygis. Ypač išsamiai buvo nagrinėjami įvairūs finansų klausimai, jų ypatybės atskirose ūkio šakose, tap pat platus ratas tarptautinių finansų problemų. Kai kurios temos buvo nagrinėjamos net keletą seminarų. Pavyzdžiui, J. Pažemecko padarytas pranešimas apie Lietuvos banko balansą buvo nagrinėjamas iš eilės devyniuose seminaruose.
Be šios temos tuo pačiu metu buvo daromi pranešimai apie Anglijos, Prancūzijos bankų balansus, lyginamos jų tendencijos, nagrinėjami ūkio krizės padariniai.
Pats mokymas V. Jurgučio akimis, ir yra tas nematomas, bet tikrasis įsiamžinimas. Jo žodžiais tariant, „ per mokymą žmogus įsiamžina, neišnyksta kaip dūmas, išblaškomas vėjo, nepraeina pro šį pasaulį – kaip nebyliai gyvuliai“. Pripažindamas, jog mokymas ir mokslinė kūryba yra sunkus darbas, V. Jurgutis pažymėjo: „ Tačiau laimingi tie, kurie gali tokį darbą dirbti. Tą laimę tik tuomet pradedi suprasti, kada jau pats nebepajėgi nieko produktingo bedirbti“.
V. Jurgučio asmenybė jungė mokslininko ir mokytojo kelius ir iš jų svarbesnis, vyraujantis buvo ne grynojo mokslo, o mokymo kelias. Kita vertus, V. Jurgutis labai vertino mokslą, tikruosius mokslinius ieškojimus, kaip tiesos ieškojimo kelią: „ Mokslo veikalai turi būti rašomi ne tam, kad jie galėtų tarnauti politinės ar tikybinės kovos įrankiais, bet vien tik tam, kad jie kurtų taiką ir skleistų tiesą“ .
Pagrindiniai V. Jurgučio išleisti mokslo darbai, greičiau juos galima pavadinti vadovėliais studentams , buvo visų pirma skirti mokymui ir auditorijai. Juose buvo siekiama aiškiai ir suprantamai išdėstyti bankų, pinigų ir visus finansų mokslo pagrindus. Autorius samoningai nesileido į platesnes teorines diskusijas tam tikrais klausimais. V. Jurgutis net nekėlė sau tokio tikslo – sukurti naujų ar originalesnių mokslinių teorijų; svarbiausias uždavinys jam atrodė – padėti būsimai augančiai inteligentijai įsisavinti jau sukauptą pasaulinio mokslo patyrimą ir tuo kaip galima greičiau kelti Lietuvos kultūrinį lygį. V. Jurgutis taip pat manė, kad kiekvienas inteligentas turėtų gerai žinoti ir suprasti savo tautos istoriją, nepamiršti savo krašto tradicijos išugdytų dvasinių vertybių.
Fudamentalios V. Jurgučio studijos „Pinigai“, „Bankai“ ir „ Finansų mokslo pagrindai“, pasirodžiusios ketvirto dešimtmečio pačioje pabaigoje – tai ilgo ir kruopštaus mokslinio bei pedagoginio darbo vaisiai. Jų poreikis Lietuvoje šiandien vėl neabejotinai atgyja. Ne veltui V. Jurgutis vadinamas ne tik „ lito“ tėvu, bet ir lietuviškosios finansologijos pradininku bei finansinės terminijos kūrėju.
„ Finansų mokslo pagrindai“ – pirmasis stambus V. Jurgučio veikalas, išl.eistas plačiajai Lietuvos visuomenei ir ypač naudingas tiek ekonomistams praktikantams, tiek mokslininkams. Čia V. Jurgutis prisipažįsta esąs vokiečių finansų mokslo pasekėjas, kadangi ši mokykla turėjo finansų mokslo plačiąja prasme tradicijas.
„ Finansų mokslo pagrinduose“, kaip ir daugumoje V. Jurgučio darbų, nemažai vietos skiriama istorinei atskirų klausimų ir paties studijų objekto apžvalgai: aptariami skirtingų ekonomikos teorijų bei jos atstovų požiūriai į finansus bei mokesčius, atskirų valstybių mokesčių sistemos, tarp jų Lietuvos ir Klaipėdos krašto ypatumai. Gyvenimo praktikos medžiaga tiesiogiai siejama su finansų teorija. Tiek medžiagos dėstymas, tiek knygos struktūra netelpa į tradicinio vadovėlio ribas. Daugiausia vietos skiriama sudėtingiausiems ir painiausiems finansų mikslo klausimams. V. Jurgutis kėlė sau uždavinį ne tiek parašyti finansų mokslo vadovėlį, kiek finansų klausimus padėti suprasti plačiajai visuomenei, sudominti ir paruošti ją aktyviau spręsti ekonomikos klausimus. Ypač plačiai ir smulkiai išdėstytos viešojo ūkio pajamos, kaip vienas problematiškiausių finansų klausimų. Vaizdinga kalba ir laki mintis tartum prikelia ir įkvepia gyvybę nebyliems faktams ir atrodytų vienareikšmiams dalykams. Taip vaizdžiai nusakomas didžiulis mokesčių vaidmuo žmonijos ūkio istorijoje, kritiškai komentuojama atskirų valstybių mokesčių politika. Autorius, savo ruožtu, šiek tiek pasišaipo iš gundančio polinkio įvairius veiksmus grįsti doros motyvais. Valstybė taip pat kartais tam neatsispiria, motyvuodama mokesčių politika doriniais tikslais ( alkoholio, rūkalų ir pan. akcizai ). „ Iždas naudodamas mokestiniams tikslams žmonių silpnybes, virsta galingu tų silpnybių užtarytoju. Netenka abejoti, kad doriniai sumetimai visuomet buvo ir bus naudingi finansų politikui, kai jam reikia pasiteisinti visuomenės akyse, dėl ko įvedami nauji mokesčiai ar keliami senųjų mokesčių tarifai, bet šiaip mokesčiai vargu ar yra padarę bent vieną žmogų doresniu, šventesniu šio pasaulio gyventoju“ .
Knygoje aptariami įvairūs mokesčių uždėjimo klausimai, paliesta mokesčių monizmo ir pliuralizmo tema, seniai žmoniją masinanti vieno mokesčio idėja ir praktiškai neįmanomas jos įgyvendinimas. Analizuodamas atskiras mokesčių rūšis bei įvairias jų tradicijas, autorius pateikia nemažai medžiagos ir iš to meto Lietuvos ekonominio gyvenimo. Skaitytojas gali rasti atsakymus į daugelį dalykų, kuriuos eilinis pilietis kartais yra praradęs norą suprasti.
Monografija „Pinigai“ skirta ne tiek konkrečiai ekonomikos sričiai pažinti bei tiesiogiai taikyti praktiniame ekonomisto darbe, kiek giliau ir plačiau suprasti pagrindinį ekonominio gyvenimo instrumentą. V. Jurgutis pinigus vadina „nervin rerum“ – daiktų nervais. „Pinigai, tie nervi rerum, yra ne vien kiekvieno privataus ūkio, bet ir viešojo bei tautos ūkių pagrindai, nes nuo pinigų santvarkos pareina ne tik tinkamas privataus ūkio darbas, bet ir ekonominė, kultūrinė bei politinė visos tautos gerovė[.] Pinigų istorijoje lyg kokiame kaleidoskope praeina visa ne tik pačios valstybės, bet ir visos tautos istorija“.

Pasinaudodamas pinigais kaip vienu iš valstybės ir tautos gyvenimo veidrodžiu, V. Jurgutis atskleidžia glaudžius jų priklausomybės ryšius įvairiose epochose ir ypač XIX-XX amžiuose. Gausios ir kartais gana sudėtingos pinigų teorijos tartum savaime išnyra paprastame ir lengvame pinigų raidos bei politikos dėstyme. Dažniausiai su trumpu pristatymu pateikiama tik teorijos esmė, pagrindiniai postulatai bei kritinis jos įvertinimas istorinėje perspektyvoje. Pats V. Jurgutis daugiau simpatizavo tradicinėms, ypač XIX a. ekonomikos teorijoms, o ne modernioms interpretacijoms, dažnai labai nutolusioms nuo pinigų praktikos.
Neatsitiktinai A. Rimka savo recenzijoje apie “Pinigus” pavadino V. Jurgutį ekonomikos klasikų šalininku tiek teorijos, tiek metodologijos klausimais, o pačius “Pinigus” savo turiniu ir net forma labai artimus ekonomikos klasikų veikalams: istorijos faktai tiesiogiai siejami. su einamojo gyvenimo problemomis bei ekonomikos mokslo teorija, aiški, gyva kalba, vengimas remtis šaltiniais ar tekstais, savarankiška aiškinamųjų problemų interpretacija .
Nors V. Jurgutis matė daug pranašumų ortodoksinės pinigų mokyklos pagrinduose, t.y. pinigų saitų su auksų išlaikyme, visgi negalima būtų jo laikyti kurios nors vienos pinigų teorijos šalininku. Pažymėjo, kad pinigų ir aukso saitų nutraukimas arba laisvos atviros aukso valiutos žlugimas dar labiau sustiprino psichologinių veiksnių reikšmę. V. Jurgutis žmonių pasitikėjime savais pinigais įžvelgė didžiulę įtaką pinigų patvarumui, taupymui bei veiksmingo kredito užtikrinimui.
„V. Jurgutis ne kartą pažymėjo didžiulę pinigų reikšmę darbo pasidalijimui ir jų teigiamą poveikį visai kultūrinei pasaulio raidai, sugebėdamas parodyti giluminę, dažnai žmonėms nematomą jų reikšmę. Pinigų pašalinimas praktiškai reikštų ir mūsų ūkio santvarkos, drauge su mūsų kultūros bei civilizacijos institucijomis, pašalinimą. Pinigai, žengdami į kapus, nusineš su savim tuos pinigais neįvertinamus žmonijos turtus ir jos kultūros bei civilizacijos pagrindus: asmens laisvę ir privatinę nuosavybę“.
Pinigų esmės klausimu V. Jurgutis pasisako jau knygos įvade: “Pinigai, kaip tarpasmeninio ekonominiosusisiekimo tarpininkai, visa savo esme yra dinaminė jėga, todėl vargu ar įmanoma pinigų moksle nustatyti griežtą sieną tarp pinigų teorijos ir pinigų politikos, kaip mėgina daryti kai kurie ekonomistai”. Pinigų esmę geriausiai galima atskleisti pagal jų funkcijas. Pinigų funkcija – rašo V. Jurgutis, – yra tarpininkauti tarpasmeniniam ekonominiam žmonių susisiekimui, arba, gal teisingiau, ekonominiam žmonių santykiavimui.
Tuo V. Jurgutis prisijungia prie Helfericho pinigų esmės apibrėžimo, kuris teigia, kad pinigai yra nuolatinio ekonominio žmonių santykiavimo tarpininkas. Iš minėtos pagrindinės pinigų funkcijos V. Jurgutis pateikia penkias išvestines, kurios tik pagilina, suskaido pagrindinę:
1) mainų įrankis;

2)mokėjimo priemonė;

3) kapitalų judėjimo tarpininkas;

4) vertės matas

5) taupymo priemonė.

„Pinigai“ duoda platų įvairių pasaulio pinigų istorijos vaizdą; ypač nuodugniai aptariama Vakarų Europos pinigų sistemų istorija naujausiais laikais beveik iki pat Antrojo pasaulinio karo. Šiame skyriuje pateiktas išsamus pinigų politikos įvertinimas galėtų nemažai padėti šiandieniniams valstybės ekonomikos ir ypač bankų politikos vadovams. Didelį knygos vertingumą Lietuvos skaitytojui sudaro dar ir tai, kad čia pirmą kartą apžvelgiama visa Lietuvos pinigų istorija, kuri taip pat susieta su pinigų teorija bei politika.

V. Jurgučio “Pinigų” svarba Lietuvos visuomenei nė kiek nesumenkėja, jei įskaitysime ir tais pačiais metais Lietuvoje išleista D. H. Robertsono verstinį darbą “Pinigai” (redagavo J. M. Keinsas). Čia nenušviečiami ne tik pinigų istorijos bei jų teorijų klausimai, bet formuojamos tik tam tikros teorinės nuostatos, kurių laikėsi XX a. pradžios Kembridžo ekonomikos mokykla, vadovavusis daugiausia A. Maršalo ir A. Pigu idėjomis. D. H. Robertsonas savo knygoje kėlė paskolų procento įtakos pinigų kiekiui bei kainų lygiui klausimus, plačiai neaptardamas daugybės kitų svarbių pinigų teorijos klausimų. Anglijoje, jau esant gausiai “piniginei” literatūrai, nebuvo prasmės tai daryti. Ši knyga reikalavo jau paruošto skaitytojo. Taigi lyginant šias abi beveik vienu metu pasirodžiusiai knygas Lietuvoje, dar labiau akivaizdus V. Jurgučio “Pinigų” mums reikalingumas. Juose, be to, buvo šiek tiek atspindėtos ir D. H. Robertsono keliamos idėjos plačioje pasaulinės “piniginės” literatūros rinkoje.
1940 m. pasirodžiusi paskutinioji V. Jurgučio knyga “Bankai” vėlgi atveria ekonomikos pasaulį kiek nauju pjūviu – per bankų istoriją ir mokslą. Knygos įvade rašoma: “Kredito įmonės yra svarbus tautos turtų bei ekonominės gerovės kūrybos veiksnis”, bet “kur nėra tinkamų ekonominių veikimo sąlygų, kur nėra galingos pramonės, judrios, tvirtos prekybos, susirūpinusios krašto ūkio gerove sumanio.s valdžios, tenai ir geriausiai organizuotos kredito įmonės neturės jokios reikšmės krašto gyvenimui, tylės, kaip tyli didingi vargonai, kai prie jų nesėdi tinkamų privalumų menininkas” .

Pirmą ir vienintelį kartą lietuviškoje literatūroje apžvelgta išsami kredito įmonių bei koncepcijų raida viduramžiais. Ypač daug vietos skirta bankų analizei naujaisiais laikais, jų sėkmės bei žlugimo priežastims aptarti. Paliesta net kadrų politika, jai keliami reikalavimai. V. Jurgutis primena Napoleono požiūrį dėl būtino gero apmokestinimo tų žmonių, kurie stovi prie pinigų, kad jie nebūtų nuo pat pradžių priversti veltis į nesąžiningas pinigines operacijas.
Bankų teorijos dalyje išdėstyti įvairūs jų organizacijos klausimai bei problemos, bankų operacijų pagrindai, pagrindinių banko operacijų bei kredito kategorijų esmė ir klasifikacija. Nemažai vietos skirta bankų politikai. Aptarti esminiai bankų politikos klausimai, bankų poveikio galimybės bei ribos ūkio bei pinigų būklei. Kas iš tiesų nori suprasti bankų esmę ir veiklą, tegul pirmiausia perskaito V. Jurgučio „Bankus“.
Pasitaiko pastebėjimų, kad V.Jurgutis nebuvo originalus teoretikas, išvaręs naują vagą moksliniame palikime.
Tai yra tiesa, tik ji neturi skambėti kaip asmens sumenkinimas dėl nesugebėjimo. Kartu besimokantiems ir dirbantiems su V. Jurgučiu nekėlė abejonių jo sugebėjimai giliai studijuoti teoriją bei analizuoti. Jis pats atsisakė šio, gal net greitesnio ir lengvesnio, įsiamžinimo kelio ir ėjo ten, kur sėkminga veikla duotų nepalyginamai gausesnių vaisių daugeliui. Be abejo, šį pasirinkimą skatino ir polinkis, ir gebėjimas su neprilygstama kokybe čia darbuotis. Be to, jau iš Peterburgo akademijos laikų J. Matulaičio įkvėptą principą – aktyviai nešti savo žinias į gyvenimą – gal iš tikrųjų V. Jurgutis prisiėmė kaip savo gyvenimo „moto“. Juk mokslinės kūrybos jis ėmėsi tiek, kiek ją galima skleisti gyvenime. Jam buvo svetimas principas užsidaryti nuo gyvenimo mokslo pasaulyje ir ten kalbėtis tik mokslui suprantama kalba. Tiesa, visi tarpukario Lietuvos ekonomistai mokslininkai mažai skyrė jėgų grynai ekonomikos teorijai: A. Rimkos, D. Šalčiaus, D. Cesevičiaus, F. Kemėšio, P. Padalskio, J. Pajaujo moksliniai darbai taip pat visų pirma buvo skirti pasaulinei ekonominei minčiai propaguoti, Lietuvos ekonominės minties istorijos ir ypač valstybės ekonominės politikos klausimams. Akivaizdu, kad bundančiai Lietuvai buvo žymiai reikalingesnis darbas nei atitrauktų teorijų bei diskusijų plėtojimas..2. D. Cesevičius
D. Cesevičius gimė 1902 m. lapkričio 13 d. Panevėžio apskrities Smilgių valsčiaus Dabšionių kaime.1924 m. baigė Panevėžio gimnaziją. 1924 – 1928 m. studijavo Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Filosofijos ir pedagogikos skyriuje.

D. Cesevičius, dirbdamas “Lietuvio” ir “Lietuvos aido” laikraščių redakcijose, susidomėjo ekonomika, ir 1928 m., nebaigęs filosofinių ir pedagoginių studijų Kauno universitete, išvyko studijuoti į Vokietiją. Čia 1932 m. baigė Kelno universiteto Ekonominių ir socialinių mokslų fakultetą, tapdamas diplomuotu ekonomistu. Dar po metų už disertaciją apie Lietuvos finansus jam buvo suteiktas ekonominių valstybės mokslų daktaro laipsnis. Grįžęs į Lietuvą, 1933 m. rudenį paskirtas asistentu Ekonominės politikos katedroje (Kauno universitete), o po dviejų metų, apgynęs habilitacinį darbą, pakeltas privatdocentu toje pat katedroje.
D. Cesevičius geriausiai buvo susipažinęs su vokiečių literatūra, jų autoriais. Vienas iš jų V. Zombartas kapitalizmo esme laikė pelno siekimo dvasią ir ekonominį racionalizmą. D. Cesevičiaus toks kapitalizmo apibūdinimas nepatenkino, nes juo daugiausia buvo akcentuojamas psichologinis momentas. D. Cesevičiui priimtinesnis buvo, kaip jis sakė, realistinis kapitalizmo supratimas. Tokį kapitalizmo supratimą, jo nuomone, pateikęs prof. K. Kumpmanas savo veikale “Kapitalizmas ir socializmas”, išleistame 1929 m. K. Kumpmano mintims D. Cesevičius visiškai pritarė. Sekdamas juo, kapitalizmo sampratą siejo su kitomis trimis sąvokomis:

1) visuomenės ūkio pobūdžiu,

2) visuomenės ūkio santvarka,

3) visuomenės ūkio sistema.

Kadangi D.Cesevičius ekonomikos mokslus studijavo Kelno universitete, vėliau dar stažavosi Mančesterio, Oksfordo, Londono, Čikagos universitetuose, todėl ypač didelę įtaką D.Cesevičiaus kaip ekonomisto teoretiko požiūrio susiformavimui turėjo Vokietijos ekonominė mintis. Pagal kurią “išsivysčius gamybinėms jėgoms, ima veikti tam tikri dėsniai, kurie lemia “visuomenės ūkio pobūdį”. Kelno universitete jis brendo kaip ekonomistas, ne vien tik paskaitų klausydamas, tačiau ir aktyviai domėdamasis naujųjų vokiečių ekonomistų darbų.

Dar studijuodamas Vokietijoje D.Cesevičius parašė keletą sudėtingų teorinio pobūdžio straipsnių. Ko gero nuo tada ir prasideda jo, kaip ekonomisto teoretiko kelias. Tačiau atsidėti vien moksliniams darbams D.Cesevičius negalėjo. 1933m., grįžęs po studijų Vokietijoje, dirbo Kauno universitete Teisių fakultete ekonomikos skyriaus asistentu, o vėliau (1935m. pab.) – privatdocentu Ekonominės politikos katedroje.

Lietuvoje užėmė tautininkų sąjungos pirmininko vietą, dirbo Finansų ministerijos generaliniu sekretoriumi.
Šio ekonomisto žinias buvo siekiama panaudoti Lietuvos ūkio labui, tačiau netrukus 1940 metų birželį D.Cesevičius, kaip ir daugelis to meto šviesuolių, buvo rusų ištremtas. Jis išgyveno ir 1945m., grįžęs į Lietuvą, dėstytojavo Vilniaus universitete, skaitė TSRS finansus ir kreditą, pramonės ekonomiką ir kitus dalykus. Vėliau (1954m.), jam sugrįžus iš dar vienos tremties, buvo uždrausta kam nors jį įdarbinti, tačiau “darbo davė MA Ekonomikos institutas, užsakydamas rinkti medžiagą, o iš tikrųjų parengti darbus ekonominės minties ir ūkio istorijos, ekonominės politikos ir kitomis temomis” .

Svarbiausias D.Cesevičiaus darbas – „Lietuvos ekonominė politika 1918-1940 metais” (parašytas ~1965m.), kuris buvo publikuotas tik 1995 metais. Čia buvo nagrinėjama ekonominė politika Lietuvos nepriklausomu laikotarpiu, pabrėžiama, kad Lietuvos ekonominis pagrindas yra agrarinis, ir kad būtent tai suprasdamas valdantysis sluoksnis nepriklausomu tapusio krašto ekonominę politiką pradėjo nuo žemės reformos. D.Cesevičius šiuo atžvilgiu išsakė savo nuomonę – jis teigė, kad žemės reforma trukdė kilti žemės ūkio gamybos efektyvumui, o tiksliau – pirmoji reformų dalis (išskirstymas į vienkiemius) dar teigiamai paveikė žemės ūkio gamybą, o štai antroji (dvarų išparceliavimo smulkiais ūkiais, t.y nustačius leistiną turėti tik 80 ha., o vėliau 150 ha žemės plotą) – be abejo, sukėlė nemaža abejonių tos reformos naudingumu.
Dar vienas svarbus D.Cesevičiaus straipsnis „Valstybė ir ūkis“. Šiame darbe nagrinėjama, visais laikais aktuali problema – čia sprendžiamas klausimas, koks turėtų būti valstybės ir ūkinio gyvenimo tarpusavio santykis, kaip visa tai turėtų būti derinama. Juk ekonomiškai stipriame, turtingame krašte ir “.valstybės gyventojai yra turtingi, gamybos technika aukšto lygio, susisiekimas krašte yra geras”. Kada verslai šalyje gerai sekasi, tada ir valstybė gali iš jų išspausti daugiau mokesčių, t.y. ūkis stiprina valstybę. Tačiau ir valstybės politika gali stiprinti krašto ekonominį gyvenimą, sudarydama vienokias ar kitokias sąlygas ūkio veikimui. Taigi autorius šiame savo darbe iškelia tokius klausimus – koks vis tik turėtų būti valstybės ir ūkio santykis, ką “.valstybė gali ūkio gyvenime leisti ir ko neleisti, kiek ir kuriais atsitikimais valstybė gali įsikišti į ūkio gyvenimą“.

Šio straipsnio autorius padaro išvadas, kad valstybės įsikišimas nėra reikalingas tada, kai ūkio gyvenimas klesti, kai pažangiai tobulėjama visose ūkio srityse, nes šie valdžios ribojimai tik trukdytų kilti ūkiui, ir tik tuomet, kai krašte kyla krizės, kai pašlija ūkio reikalai, yra būtinas valstybės įsikišimas, kad sureguliuoti, kad sutvarkyti visą susidariusią netvarką.
Šiame darbe D.Cesevičius pastebi, jog gyvenimas niekada nestovi vietoje: vienu metu valstybė daugiau kišasi į ūkinį gyvenimą, kitu – mažiau, ir kad visa tai priklauso nuo išorinių aplinkybių, nuo tuo laikotarpiu vyravusių idėjų, tačiau kaip ten bebūtų, pabrėžia autorius, “ekonominis gyvenimas turi savo dėsnius, savo logiką, ir todėl valstybė su tais dėsniais turi skaitytis”, nes kitaip pats ūkinis gyvenimas atkeršys už tai ir ūkinius reikalus pakreips ta linkme, kuri tik pagal ekonominius dėsnius įmanoma, o ne pakryps į tą pusę, kokios kokie nors politikos atstovai įsigeidė.3. P. Šalčius
Profesorius Petras Šalčius (1893-1958) gimė Prienų rajono Čiudiškių kaime didelėje valstiečių šeimoje, kurioje augo septyni broliai ir dvi seserys. Šeimoje tarp brolių, be Petro, būsimo profesoriaus, buvo ir Matas, žinomas kaip keliautojas ir žurnalistas.
1904 – 1913 m. P Šalčius mokėsi Marijampolės gimnazijoje, priklausė moksleivių aušrininkų organizacijai, pradėjo bendradarbiauti lietuviškoje spaudoje. Straipsnius pasirašinėjo P. Rutino, V. Saldinio slapyvardėmis arba jų sutrumpinimais. Gimnazistas daug skaitė grožinės literatūros, pradėjo domėtis kooperacija.
1913 m. P. Šalčius, baigęs gimnaziją, po dvejonių – teisę ar agronomiją studijuoti – pasirinko teisę ir įstojo į Maskvos universiteto Teisės fakultetą. Tačiau teisė jo iš pat pradžių neviliojo. Jį traukė žemės ūkis ir kooperacija, todėl studijų metu didžiausią dėmesį skyrė čia dėstytiems ekonominiams dalykams, ypač kooperacijai. Todėl greta teisės studijų 1914m. rudenį jis išklausė linininkystės kursus. P. Šalčius 1916 – 1917 m. greta tiesioginių studijų baigė aukštuosius kooperacijos kursus prie Maskvos miesto A. Šaniauskio liaudies universiteto, kuriuose dėstė žymūs to meto rusų ekonomistai.
Norėdamas propaguoti kooperacijos idėjos lietuviams pabėgėliams, P. Šalčius iš rusų kalbos į lietuvių išvertė žymaus airių visuomenės veikėjo, publicisto ir kooperatininko J. Reselio knygą “Kooperacija ir tautos uždaviniai”. Taip pat paskelbė straipsnių kooperacijos klausimais lietuvių spaudoje Rusijoje.
1917 m. P. Šalčius baigė studijas ir pradėjo dirbti Maskvoje kooperatyvų instruktoriumi. Tuo metu jis įsitraukė ir į politinę veiklą. Tais pačiais metais kartu su P. Leonu , S. Šilingu, R. Skipičiu, J. Alekna ir kitais įkūrė liberalią „Santaros“ partiją.
1918 m. grįžęs į Lietuvą, P. Šalčius pasinėrė į kooperatyvų organizavimo ir propagavimo darbą. Gal dėl jo įtakos į kooperatinį judėjimą veikiai įsitraukė ir brolis Povilas. 1919 m. P. Šalčius Prekybos ir pramonės ministerijos sudėtyje įsteigė Kooperacijos departamentą ir jam vadovavo, parengė Kooperacijos įstatymą, organozavo pirmuosius kooperatininkų kursus. Po pusmečio panaikinus Kooperacijos departamento, 1920 m. jis išrinktas Lietuvos kooperatinių bendrovių sąjungos valdybos pirmininku, kuriuo išbuvo iki 1928 m. Jis buvo Lietuvos kooperacijos teoretikas, propaguotojas, organizatorius ir vadovas. P. Šalčius suorganizavo pirmuosius kooperatininkų kursus Lietuvoje, parašė ir išleido pirmuosius vadovėlius Lietuvos kooperatininkams, nemažą brošiūrų, populiariai aiškinančių kooperacijos teikiamą naudą, įvairių patarimų kooperatyvų steigėjams ir kitokių metodinių priemonių bei vertimų. Be to, 1919 m. pradėjo leisti kooperacijos laikraštų “Taika” (1919-1940), kurį pats apie 14 metų redagavo, aktyviai talkininkavo jam, parašęs apie kelis šimtus straipsnių.
Savo rašiniuose propagavo neutralius, nepartinius kooperatyvus. Kooperaciją laikė būdu visuomeniniam ūkiui demokratizuoti, teisingiau paskirstyti nacionalines pajamas. P. Šalčiaus ir jo bendraminčių pastangomis buvo sukurtas bendras neutraliųjų kooperatyvų tinklas. Faktiškai šios srovės koopertyvams įtaką darė valstiečių liaudininkų partija. Konkuruojant su ja Ūkininkų sąjunga kūrė savo kooperatyvus ir jų sąjungas . Todėl kooperacija susiskaldė partiniu principu, nesveikai varžėsi, dubliavosi. Taip atsitiko tikriausiai prieš P. Šalčiaus valią ir siekius.
Po karo reikėjo atstatyti sugriautą ūkį, padaugėjo naujakurių, todėl aktualus tapo kreditas. P. Šalčius ir kiti ypač daug dėmesio bei energijos skyrė kredito kooperatyvams kaimo vietovėse steigti. Šiuo tikslu buvo panaudotos Kooperacijos banko jėgos ir ištekliai. Banko instruktoriai, važinėdami po kaimus, padėjo organizuoti kredito kooperatyvus, pamokydavo, kaip tvarkyti operacijas, aprūpindavo apskaitos blankais, knygomis. P. Šalčius visą laiką buvo Kooperacijos banko priešakyje – pirmininkavo jo tarybai, buvo tarybos ar valdybos narys (1927 – 1932). Be jo žinių, autoriteto neapsiėjo ir kitos kooperatinės organizacijos. J.is buvo renkamas Lietuvos kooperatyvų tarybos nariu (nuo 1922 m.), “Lietūkio” valdybos nariu (nuo 1933 m.), Lietuvos kooperatininkų draugijos pirmininku ( ją padėjo įsteigti). P. Šalčius labai rūpinosi “Lietūkio”, “Pienocentro”, “Lino”, “Paramos”, veiklos tobulinimu ir plėtimu. Rūpėjo jam ir pinigų apyvartos sutvarkymas. 1923 m. pateikė finansų ministrui paklausimą dėl monetų išleidimo paspartinimo. Atstovavo Lietuvos kooperacijai Tarptautinėje kooperatyvų sąjungoje, turėjo tarptautinį pripažinimą, buvo renkamas šios sąjungos CK nariu, bendradarbiavo jos leistame biuletenyje.
1922 m. P. Šalčius pradėjo dirbti docentu Kauno universiteto Teisės fakultete, kur dėstė politinę ekonomiją, ekonominių teorijų istoriją ir kooperaciją. Vėliau išleido iš šių dalykų skaitytų paskaitų kursus bei kitas knygas. Be gausybės straipsnių, įvairių brošiūrų, vadovėlių, išspausdino stambius veikalus, kaip antai: “ Visuomenės ūkio teorijos” (1927 m.), “Ekonomikos pagrindai” (1933 m.), “ Kooperacija” (1931 m.), “ Ekonominės doktrinos. Istorija, tekstai” (1935 m.) ir kt. Taip pat daug vertė ekonominių darbų. Be to, P. Šalčius tyrė Lietuvos kooperacijos ir ekonominės minties istoriją, šiais klausimais paskelbė publikacijų.
P.Šalčius surado laiko ir visuomeniniai veiklai. Nuo 1926 m. buvo Prekybos ir pramonės rūmų teismo narys, 19932 – 1933 m. Lietuvių – švedų draugijos pirmininkas, vėliau nuolatinis jos vicepirmininkas, 1925 m. išrinktas Šaulių sąjungos valdybos pirminiku, porą kartų (1930 m. ir 1931 m.) rinktas Lietuvos banko revizijos komisijos nariu.
1939 m. P. Šalčius priimtas į Lietuvos žurnalistų sąjungą, Ekonomistų draugiją.
1940 – 1941 m. P. Šalčius dėstė Vilniaus universitete, trumpai dirbo prorektoriumi. 1942 m. pabaigoje paskirtas MA Lietuvos teisės ir ūkio istorijos instituto direktoriumi, išrinktas (1941 09 22) MA akademiku, tęsė mokslinį darbą. 1943 m. kovo mėn. Naciams uždarius universitetą, jis išėjo iš MA, apsigyveno Kaune, slapstėsi, rinko medžiagą Lietuvos ūkio istorijai.

P. Šalčiaus išsamesnės kooperatinės pažiūros atspindi jo didelės apimties knygoje “Kooperatizmas”. Jis pabrėžė, kad tiriant kooperaciją, kaip ekonominį reiškinį, būtina ją įvertinti “visuomenės ūkio mokslo”, t.y. politinės ekonomijos, požiūriu. P. Šalčius nuomone, atsakyti į klausimą, kas yra kooperatyvai, kaip jie gali veikti ir veikia pelną, žemės rentą, darbo užmokestį ir kitas kapitalistinio ūkio kategorijas, ar gali kooperacija jas panaikinti.
P. Šalčius laikė, kad prekių kainos nusistovi susidūrus pasiūlai ir paklausai visos visuomenės mastu. Politekonominis nusiteikimas, be abejo, turėjo įtakos ir jo kooperacinėms pažiūroms. Kooperatyvus P. Šalčius laikė tarpine grandimi tarp privačiųjų ir viešųjų (municipalitetų, valstybės) įmonių. Jis ne kartą pabrėžė, kad principinis skirtumas tarp kooperatyvo ir privačios įmonės bei kolektyvinės jos atmainos – akcinės bendrovės yra tai, kad kooperatyvo pelnas skirstomas ne pagal įnašų dydį, bet pagal tai, kiek narys kooperatyve pirko arba kiek jam pardavė. Taigi smulkieji gamintojai ir apskritai vartotojai, susijungdami į kooperatyvus, naudojosi stambių įmonių pranašumais ir kiekvienas savo veikla prisidėjo susidarant kooperatyvo pelnui. O šis pelnas susidarė iš prekybinės nuolaidos, įmonininko pelno ar palūkanų, žiūrint kokia kooperatyvo rūšis. Tik jis atitekdavo ne prekybininkui, pramonininkui ar bankininkui, o likdavo kooperatyve ir buvo naudojamas bendriems kooperatyvo reikalams ir skirstomas kooperatyvo nariams, proporcingai tam, kiek kiekvienas prisidėda prie kooperatyvo operacijų plėtojimo. Čia visa esmė. Todėl kooperacija nei pelno, nei kitų ekonominių kategorijų panaikinti negali.
P. Šalčius nuosekliai laikėsi liberalinio požiūrio į kooperaciją. Jo nuomone, kooperacija tegalėjo tolygiai paskirstyti nacionalines pajamas bei suvaidinti apskritai tam tikrą teigiamą kultūrinį, socialinį vaidmenį.
P. Šalčiaus mokslinių interesų sferoje, be kooperacijos, taip pat yra teorinė ekonomika (politinė ekonomija) ir e.konominės minties istorija. Šiose mokslo srityse Lietuvoje P. Šalčius atliko didelį darbą.
Teorinę ekonomiką P. Šalčius laikė gyvu, besiplėtojančiu mokslu. Neatsitiktinai jis vengė griežtai laikytis kurio nors vieno autoriaus koncepcijos. Manė, kad, siekiant gilesnių teorinės ekonomikos studijų, yra būtina susipažinti su ekonominių teorijų, apskritai ekonominės minties raida. Jo pastangomis Kauno universitete buvo pradėtas skaityti ir ekonominių teotijų istorijos kursas. Šį kursą kurį laiką skaitė pats P. Šalčius, bet jo nuopelnas šiuo atžvilgiu buvo tas, kad parengė mokymo priemones.4. A. Rimka
Profesorius A. Rimka (1886-1944) – žymus Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjas, ekonomistas, mokslininkas.Gimė Lankeliškiose ir lankė Lankeliškių pradžios mokyklą, vėliau, 1898-1901 metais buvo ruošiamas eksterno egzaminams į mokytojų seminariją. Dėl lėšų stokos į seminariją neįstojo. 1901-1907 metais, kaip pats rašo autobiografijoje, teviškėje dirbo “visus ūkio darbus”.). A. Rimka nuo mažens mėgo knygas, buvo sukaupęs nemažą lietuviškų knygų biblioteką. Aktyviau visuomeniniame gyvenime A. Rimka pradėjo reikštis rašydamas korespondencijas į lietuviškus laikraščius: “Ūkininką”, “Lietuvos ūkininką” ir kt. 1908 m. “Lietuvos ūkininko” leidėjų buvo pakviestas į Vilnių, į šio laikraščio redakciją, kur netrukus peremė redaktoriaus pareigas.
1911 m. atsidūręs užsienyje, A. Rimka kurį laiką gyveno Tilžėje, paskui Šveicarijoje, Olandijoje. 1912-1914 m. kaip laisvasis klausytojas studijavo ekonomiką Visuomenės ir prekybos mokslų akademijoje Franfurte prie Maino. Pragyvenimo šaltiniai buvo honorarai už rašinius “Lietuvos ūkininkui” ir kitiems laikraščiams.
Persikėlęs gyventi į Ameriką, redagavo liberalinius laikraščius “Jaunąją Lietuvą” ir “Ateitį”.
1917 m. atvyko į Rusiją. Čia įsijungė į Lietuvių tremtinių politinį gyvenimą, kuris po vasario revoliucijos buvo pastebimai suaktivėjęs. Savo pozicijomis jam artimiausi buvo nuosaikieji liaudininkai, pažįstami iš “Lietuvos ūkininko” laikų. Grįžęs į Lietuvą, 1918-1920 m. vadovavo Lietuvos žemės ūkio ministerijos statistikos skyriui, kartu buvo žemės reformos komisijos narys (vėliau sekretorius). Kaip liaudininkų atstovas buvo renkamas į Steigiamąjį seimą. Pasižymėjo bene kaip pagrindinis buržuazinės žemės reformos projekto kūrėjas. 1921-1923 m. tęsė studijas Visuomenės ir prekybos mokslų akademijoje Franfurte prie Maino. Nuo 1923 m. Kauno universiteto docentas, nuo 1930 m. – profesorius. Dėstė statistiką ir ekonominę politiką. Liaudininkams su socialdemokratais paėmus valdžią, trumpą laiką (1926 m. birželio – gruodžio mėn.) buvo finansų ministras. . 1928-1939 m. buvo Lietuvos banko statistikos ir ekonominių informacijų skyriaus vedėjas, 1935-1940 m. redagavo “Ekonomikos” žurnalą.
Jį baugino galimi radikalūs, revoliuciniai pertvarkimai visuomenėje, todėl linko liberalių reformų pusėn. Jo pažiūrų metodologinį pagrindą sudarė “gamybinių jėgų” koncepcija, kurią jis, matyt, perėmė jau 1912-1914 m., studijuodamas Vokietijoje. Ji teigė, kad vystantis gamybinėms jėgoms (technikai, švetimui, mokslui ir t.t.) įmanomi tam tikri pakitimai visuomenėje lėtos evoliucijos keliu. Jų pažiūrose į visuomeninę santvarką nėra vietos gamybiniams santykiams.
. A. Rimka laikėsi nuomonės, jog bet kurių permainų pagrindą turi sudaryti privati nuosavybė, samdomasis darbas it demokratija.
Prieškarinėje Lietuvoje A. Rimka buvo žymiausias statistikos specialistas. Jo darbai iš statistikos parašyti pagal paskutinį to meto mokslo žodį, pasižymi novatoriškumu ir neabejotinai turi tam tikrą išliekamąją vertę.Išvados
Apibendrinant žymiausius tarpukario Lietuvos ekonomistus, galime teigti, kad visi jie nemažai skyrė jėgų ekonomikos teorijai ir praktikai Lietuvoje plėtoti.
A. Rimkos, P. Šalčio, D. Cesevičiaus moksliniai darbai buvo skirti Lietuvos ekonominės minties istorijai ir valstybės ekonominei politikai.
Ypač daug Lietuvos ekonomikai nusipelnė V. Jurgutis, tai buvo didžiausias to laiko Lietuvos finansininkas, tai mūsų valiutos – lito – kūrėjas. Savo straipsniais, kūriniais ir publikacijomis padarė didžiulę įtaką Lietuvos ekonominiam gyvenimui.
V. Jurgutis daugiausia nusipelnė savo fundamentaliais darbais: „ Finansų mokslo pagrindai“, „ Bankai“, „Pinigai“. Tai buvo Finansų mokslo pagrindai.
V. Jurgutis buvo žymiausias to laiko ekonomikos teoretikas ir metodologas.
D. Cesevičius – taip pat vienas žymiausių to meto ekonomistų. Savo svarbiausiame darbe „ Lietuvos ekoniminė politika 1918 – 1940 metais“. Šiame darbe išsamiai išnagrinėjo Lietuvos ekonominę politiką nepriklausomybės laikotarpiu, pabrėžė, kad Lietuvos ekonominis pagrindas yra agrarinės ir tai išliko iki šių dienų.
P. Šalčius – žymiausias to laiko kooperatininkas. P. Šalčiaus išsamesnės kooperatinės pažiūros atspindi jo didelės apimties knygoje “Kooperatizmas”. Jis pabrėžė, kad tiriant kooperaciją, kaip ekonominį reiškinį, būtina ją įvertinti “visuomenės ūkio mokslo”, t.y. politinės ekonomijos, požiūriu. P. Šalčius nuomone, atsakyti į klausimą, kas yra kooperatyvai, kaip jie gali veikti ir veikia pelną, žemės rentą, darbo užmokestį ir kitas kapitalistinio ūkio kategorijas, ar gali kooperacija jas panaikinti.
A. Rimka dar vienas žymus to meto ekonomistas. A. Rimka laikėsi nuomonės, jog bet kurių permainų pagrindą turi sudaryti privati nuosavybė, samdomasis darbas it demokratija.
Prieškarinėje Lietuvoje A. Rimka buvo žymiausias statistikos specialistas. Jo darbai iš statistikos parašyti pagal paskutinį to meto mokslo žodį, pasižymi novatoriškumu ir neabejotinai turi tam tikrą išliekamąją vertę.
Visi žymiausi tarpukario Lietuvos ekonomistai tvirtino, kad norint įtvirtinti Lietuvos nepriklausomybę, būtina įtvirtinti ekonomiką, kuri užtikrintų piliečiams visuotinę gerovę. Tos gerovės garantas – demokratiniais pagrindais kuriama valstybė, pajėgi plėtoti ūkį ir kartu užtikrinti socialinį teisingumą.Literatūra
1.Pažemėnas J. Prof. Vladas Jurgutis.
2. Laumenskaitė E. Vladas Jurgutis. Vilnius. 1994.
3. Lukoševičius V., Treinys M. Domas Cesevičius. – V.: Margi raštai, 1998.
4. Šalčius P. Raštai. V., 1991.
5. Rimka A. V. Jurgutis. Pinigai., K.:1938.

Leave a Comment