Darbo teisės subjektų lygybė nepaisant lyties

TURINYS

Įvadas 21. Lyčių lygybės sąvoka 31.2. Svarbiausi lyčių lygybės uždaviniai 31.3. Aktai reglamentuojantys lyčių lygybės principus 52. Vyro ir moters santykių kova 53. Vyrų ir moterų darbo lygybė 63.1.. Lyčių lygiateisiškumas darbo užmokesčio srityje 73.2. Lygių galimybių tarnybų pareigos 84. Lyčių lygybė Lietuvoje 94.1. Lyčių lygybė ES valstybėse 104.2. Lyčių lygybės ES valstybėse analizė 124.3. Lyčių užimtumo palyginimas su kitomis ES šalimis 14Išvados 18Literatūros sąrašas 19ĮVADASDarbo teisė – tai teisės šaka, kurios normos reguliuoja visuomeninius santykius, darbo procese susidarančius tarp darbuotojų ir darbdavių, taip pat glaudžiai su šiais santykiais susijusius darbdavių bei jų organizacijų, darbuotojų kolektyvo (ar jo atstovų) ir valstybės institucijų santykius dėl darbuotojų darbo, socialinių bei ekonominių sąlygų nustatymo, santykius dėl drausmės ir materialinės atsakomybės, dėl iškylančių darbo ginčų, santykių, susijusių su saugos darbe ir darbo įstatymų laikymosi priežiūra bei kontrole, įdarbinimo, profesinio rengimo ir kitus santykius.Darbo teisės principai suformuluoti vadovaujantis Tarptautinės darbo organizacijos (toliau – TDO) konvencijomis, Europos socialinės chartijos (pataisytos), Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos ir kt. dokumentais ir įtvirtinti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau DK) 2 straipsnyje. Tie principai yra tokie: asociacijų laisvė; laisvė pasirinkti darbą; valstybės pagalba asmenims įgyvendinant teisę ir darbą; darbo teisės subjektų lygybė; nepaisant jų lyties, seksualinės orientacijos, tautybės, kalbos, kilmės ir kt.Darbo teisės subjektų lygybės principas, įtvirtintas DK2 straipsnio 1 dalies 4 punkte, reiškia, kad kiekvienas darbuotojas turi turėti lygias galimybes įgyvendinti savo darbines teises, nepaisant lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, pilietybės ir kitų aplinkybių, nesusijusių su jo dalykinėmis savybėmis.Darbo teisės subjektai – tai darbuotojas ir darbdavys.Darbuotojas yra fizinis asmuo dirbantis pagal darbo sutartį už atlyginimąDarbdavys gali būti įmonė, įstaiga, organizacija ar kita organizacinė struktūra, nepaisant nuosavybės formos, teisinės formos, rūšies bei veiklos pobūdžio. Darbdavys taip pat gali būti kiekvienas fizinis asmuo.Darbo tikslas: išanalizuoti Lietuvos ir ES lyčių lygybę ir jas palygintiDarbo uždaviniai: 1. apibrėžti, kas tai yra lyčių lygybė 2. nurodyti vyro ir moters kovos priežastis ir padarinius 3. apibrėžti vyro ir moters darbo lygybę 4. lyčių lygybė Lietuvoje5. palyginti lyčių lygybę ES valstybėse 6. palyginti lyčių užimtumą su kitomis ES šalimis Darbe atlikta literatūrinės, teorinės, informacinės dalies analizė.

1. LYČIŲ LYGYBĖS SĄVOKA

Lyčių lygybė reiškia, kad abi lytys turi būti vienodai matomos, turėtų vienodus įgaliojimus ir vienodai dalyvautų visose viešojo ir privataus gyvenimo srityse. Lyčių lygybė yra priešybė lyčių nelygybei, o ne lyčių skirtumams. Lyčių lygybės tikslas – skatinti moterų ir vyrų pilnavertį dalyvavimą visuomeniniame gyvenime. Ilgą laiką, ir netgi dažnai iki šiol, lyčių lygybė Europoje apibrėžiama kaip „de jure“ lygios teisės, lygios galimybės ir vienodas traktavimas visose gyvenimo srityse ir visose visuomeninio gyvenimo sferose. Dabar pripažinta, kad lygybė „de jure“ savaime nereiškia lygybės „de facto“. Svarbu suprasti, kad moterų ir vyrų gyvenimo sąlygos yra labai skirtingos – visų pirma dėl moterų reprodukcinės funkcijos. Pagrindinis dalykas yra ne tų skirtumų egzistavimas, bet tai, kad šie skirtumai neturėtų neigiamai įtakoti moterų ir vyrų gyvenimo sąlygų, neturėtų turėti diskriminuojančio poveikio, bet turėtų skatinti lygų dalyvavimą ekonomikoje, politikoje, visuomeniniame gyvenime. Lyčių lygybė tai nėra tapatybės sinonimas, priimant vyrų gyvenimo būdą ir sąlygas kaip gyvenimo normą.Lyčių lygybė reiškia vienodą moterų ir vyrų su jų esamais skirtumais bei skirtingais vaidmenimis visuomenėje vertinimą ir priimtinumą. Lyčių lygybė tai teisė būti skirtingiems. Tai reiškia, kad atsižvelgiama į moterų ir vyrų skirtumus, susijusius su klase, politiniais įsitikinimais, religija, etniškumu, rase, seksualine orientacija. Lyčių lygybė reiškia diskusijas, kokiomis kryptimis veikti, kaip keisti visuomenės struktūras, palaikančias nelygybę vyrų ir moterų santykiuose, kaip pasiekti pusiausvyrą tarp moterų ir vyrų įvairių vertybių ir prioritetų.Lyčių lygybė – tai vienas iš pagrindinių demokratijos principų. Jis grindžiamas lyčių lygiomis teisėmis, atsakomybe, galimybėmis visose gyvenimo srityse. Lygios galimybės vyrams ir moterims – tai kliūčių nebuvimas nė vienai iš lyčių pilnaverčiai dalyvauti ekonominiame, politiniame ir socialiniame gyvenime. Vyrų ir moterų lygybė – vyrų ir moterų lygių teisių ir vienodos elgsenos su jais principas.

1. 2. Svarbiausi lyčių lygybės uždaviniai

Už lyčių lygybę reikia nuolat kovoti, ją saugoti ir skatinti – kaip ir žmogaus teises, kurių integrali dalis yra lyčių lygybė. Lyčių lygybės siekimas yra nenutrūkstamas tęstinis procesas, kuris turi būti nuolat keliamas, svarstomas, permąstomas ir atnaujinamas. Šiuo metu svarbiausi uždaviniai lyčių lygybės srityje apima šiuos aspektus:• Svarbus uždavinys yra moterų teisių, kaip žmogaus teisių sudėtinės dalies, pripažinimas ir visiškas jų įgyvendinimas. Tiek moterų, tiek vyrų žmogaus teisės turi būti vienodai gerbiamos, saugomos ir skatinamos, imantis būtinų priemonių, kurios įgalintų tiek moteris, tiek vyrus pilnai pasinaudoti savo teisėmis. Tai taip pat reiškia, kad reikia kovoti su moters laisvės ir orumo pažeidimais (kova su smurtu prieš moteris, su prekyba moterimis ar priverstine prostitucija, laisvo reprodukcijos ar gyvenimo būdo pasirinkimas, specifinių emigrančių ar mažumas atstovaujančių moterų problemų sprendimas). • Be žmogaus teisių, ypatingai svarbus akcentas tenka demokratijos plėtrai bei jos tobulinimui. Nuolatinis nepakankamas atstovavimas ar kartais netgi visiškas moterų nedalyvavimas sprendimų visose gyvenimo srityse priėmimo procese yra pagrindinė problema, nors įvairiose šalyse šiuo klausimu pastebimi ryškūs skirtumai. Lygaus moterų ir vyrų dalyvavimo politiniame ir visuomeniniame gyvenime visose jo srityse skatinimas – svarbi visuomenės raidos dalis. Visuomenei, kaip visumai, svarbu, kad ir moterys, ir vyrai dalyvautų visų visuomenės priimamų sprendimų procese, įnešdami įvairią gyvenimo patirtį. Kai moterys ar vyrai sudaro trečdalį (kritinę masę) sprendimų priėmimo struktūrose, jie įtakoja darbotvarkę ir turi realią galimybę daryti… pakeitimus. Taip pat svarbu, kad moterys taptų matomos šalies istorijoje bei visuomeniniuose įvykiuose ir procesuose ne mažiau už vyrus. • Ne mažiau svarbus uždavinys lyčių lygybės srityje yra asmeninė ekonominė nepriklausomybė. Tai susiję su vienodu apmokėjimu už vienodą darbą, vienodomis galimybėmis gauti kreditus, vienodomis sąlygomis darbo rinkoje ir vienodu turto pasiskirstymu, atsižvelgiant į lyčių skirtumus privačiame gyvenime. Moterų ir vyrų pozicijos ekonomikoje yra daugeliu atžvilgiu gyvybiškai svarbios, siekiant jėgų pusiausvyros tarp jų. Tuo aspektu labai svarbi kova prieš skurdo feminizaciją. Su asmeninės ekonominės nepriklausomybės poreikiu glaudžiai susijęs moterų ir vyrų šeimos ir darbo pareigų suderinamumas.• Švietimas yra vienas iš svarbiausių uždavinių sprendžiant lyčių lygybės klausimus, nes apima būdus, kuriais visuomenė perduoda patirtį, žinias bei įgūdžius. Gyvybiškai svarbu, kad švietimo sistema ir visi jos elementai (mokytojai, mokyklos, vadovėliai, tyrimo institutai ir kt.), vienodai įgalintų tiek mergaites, tiek berniukus ir deramai rūpintųsi ateities lyčių pamaina, kaip atsvara egzistuojančiai lyčių hierarchijai. Visuomenės informavimo priemonių profesionalai taip pat gali suvaidinti svarbų vaidmenį, nes žiniasklaida – labai galingas instrumentas, galintis konsoliduoti ir pateikti informaciją ir žinias. • Paskutinis uždavinys – siekti, kad moterų ir vyrų supratimas apie poreikį pašalinti visuomenėje egzistuojančią nelygybę, apie jų bendrą atsakomybę, pareigas, kurias reikia dalintis, sutaptų.

1. 3. Aktai reglamentuojantys lyčių lygybės principus

Tyrimas „Moterų ir vyrų lygios galimybės Europos integracijos procese“ vykdytas dėl šių teisės aktų:1975 m. vasario 10 d. Tarybos direktyva 75/117/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su vienodo vyrų ir moterų darbo užmokesčio principo taikymu, suderinimo; 1976 m. vasario 9 d. Tarybos direktyva 76/207/EEB dėl vienodų sąlygų taikymo vyrams ir moterims principo įgyvendinimo įsidarbinant, siekiant profesinio mokymo ir karjeros, bei nustatant darbo sąlygas;1986 m. gruodžio 11 d. Direktyva 86/613/EEB dėl vienodų sąlygų principo taikymo vyrams ir moterims, besiverčiantiems savarankiška darbo veikla, taip pat savarankiškai dirbantiems žemės ūkyje, ir dėl savarankiškai dirbančių moterų apsaugos nėštumo ir motinystės metu; 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyva 92/85/EEB dėl priemonių nėščių, neseniai pagimdžiusių, krūtimi maitinančių moterų saugai ir sveikatos apsaugai gerinti; 1996 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyva 96/97/EB, iš dalies pakeičianti Direktyvą 86/378/EEB dėl vienodų sąlygų taikymo vyrams ir moterims principo įgyvendinimo profesinėse socialinės apsaugos sistemose.1997 m. gruodžio 15 d. Tarybos direktyva 97/80/EB dėl įrodinėjimo pareigos lyčių diskriminacijos bylose; 1997 m. gruodžio 15 d. Tarybos direktyva 97/81/EB dėl bendrojo susitarimo dėl ne visą darbo dieną dirbančių asmenų, sudarytos tarp UNICE, CEEP ir ETUC; 1996 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyva 96/97/EB, iš dalies pakeičianti Direktyvą 86/378/EEB dėl vienodų sąlygų taikymo vyrams ir moterims principo įgyvendinimo profesinėse socialinės apsaugos sistemose.

Lietuvoje tyrimas pradėtas 2001 m. kovo mėn. ir baigtas 2002 m. birželio mėn.

2. VYRO IR MOTERS SANTYKIŲ KOVA

Vyro ir moters santykiai, lytis giminė – moteriškumas ir vyriškumas, asmenybės esmė visada rūpėjo žmogui. Tačiau visuomenės istorijos raidoje šį susidomėjimą užgoždavo valstybės, rasės, tautos, šeimos problemos. Buvo pamirštama, kad istoriją, kultūrą, valstybę, šeimą kuria konkrečios, tam tikros lyties asmenybės. Lyčių istorija, kaip žmonijos istorija, yra dramatiška ir sudėtinga. Lyčių drama prasidėjo tada, kai vyriškoji lytis patikėjo savo išrinktumu, kai vyriškumo vertybės tapo tobulumo matu, kai vyro veiklą ir vyriškumą pradėta atskleisti istorijos, visuomenės kategorijomis, o moterų veiklą ir moteriškumą – biologinio determinizmo dėsniais, uždara šeimos erdve, moters priklausomyb…e nuo vyro.Atvira lyčių kova, prasidėjusi XIX amžiuje, ir XX amžiuje išaugusi į platų moterų – feminizmo – judėjimą, įrodė, kad lyčių socialinius vaidmenis lėmė ne vien gamta, bet ir žmonių sukurtos visuomenės struktūros, religija, filosofija ir mokslas. Moterų judėjimas parodė, kad valdžios pasiskirstymas pagal lytį patriarchalinėje visuomenėje yra nepagrįstas, kad vyro valdžia visuomenėje ir šeimoje pasmerkia moterį teisinei, politinei, socialinei, moralinei, psichologinei nelygybei.Du amžius trukusi lyčių kova baigėsi moterų laimėjimais: moterys įgijo balsavimo teisę, 1979 m., buvo priimta Moterų visų diskriminavimo formų panaikinimo konvencija, lyčių lygių galimybių įstatymai. Moterų emancipacijos veikla tapo moterų judėjimo istorija, ji subrandino feminizmo teorijas filosofijoje, sociologijoje, istorijoje, psichologijoje, politiniuose moksluose, mene ir literatūroje. Susikūrė nacionalinės amerikiečių, anglių, prancūzių, skandinavių, olandžių feminizmo mokyklos. Ėmė formuotis postkolonijinių ir postkomunistinių šalių feminizmo pakraipos.Feminizmo teoretikės grąžina istorijai moters patirtį, atskleidžia moters prigimtį, pasaulėjautą, vertybių sistemas. Jos griauna vyriškoje kultūroje įsigalėjusių lyčių mitus, vyro ir moters stereotipus, ilgaamžes tradicijas, pasmerkusias moterį pasyvumui robotai egzistencijai. Feminizmo šalininkės kritiškai įvertino XIX a. ir XX a. biologinio determinizmo, biheviorizmo, pozityvizmo, psichoanalitines filosofijos teorijas, teigiančias susitaikymą su faktų pasauliu, nekintama realybe, žmogaus prigimties ribotumu. Struktūralizmo, neofoidizmo, hermeneutikos, dekonstruktyvizmo idėjos padėjo XX a. antrosios pusės feministėms išsakyti naujas mintis apie lytį, rasę, klasę, šeimą, moters tapatumą.Lietuvoje moterų judėjimo analizė, moteriškosios lyties ir giminės istorijos tyrinėjimai, feminizmo tradicijos įvairiuose moksluose tik užsimezga. Feministinių tyrinėjimų tradicinė Lietuvos visuomenė nepriima dėl dviejų priežasčių: pirma, Lietuvos mokslininkai ir mokslininkės nėra susipažinę su feministine metodologija ir nemato reikalo ja domėtis, nes yra įpratę pasaulį aiškinti tradiciškai; antra, dauguma mokslininkų tiki patriarchalinio pasaulio vertybių šventumu ir negali sutikti su mintimi, kad moksle, mene, literatūroje gali egzistuoti moteriškoji sąvoka, vertybių skalė, moteriškoji tradicija.

3. VYRŲ IR MOTERŲ DARBO LYGYBĖ

Darbas yra viena svarbiausių ekonominių ir socialinių garantijų. Kiekvienos šiuolaikinės valstybės tikslas darbo teisės šakoje – nustatyti ir efektyviai taikyti tokias teisės normas, kurios užtikrintų darbuotojų saugumą, teisę į poilsį, laisvalaikį, ir atostogas, teisingą apmokėjimą, socialinę apsaugą nedarbo atveju; suteiktų lygias galimybes darbui gauti, nepriklausomai nuo rasės, lyties, socialinės padėties, seksualinės orientacijos, ar kitų individualių, su darbo rezultatais nesusijusių savybių; griežtai apibrėžtų darbuotojo ir darbdavio pareigas bei teises; užkirstų kelia nelegaliam ir priverčiamajam darbuiNuo senų laikų darbo rinkoje viešpatavo vyrai, o moterys užsiimdavo namų ruoša. Dabar puse visos darbo jėgos sudaro moterys. Dauguma moterų, kaip ir anksčiau, dirba nelabai svarbų, mažai mokamą ir nepastovų darbą, nors galimybių moteriai gauti gerai mokamą darbą ir užimti padėtį visuomenėje bei ginti teises vis didėja.Vyrų ir moterų lygiateisiškumo principo įdarbinimo, darbo ir glaudžiai su juo susijusių visuomeninių santykių srityje įgyvendinimas nuolat buvo vienas iš svarbiausių Europos Bendrijos socialinės politikos tikslų.

3. 1. Lyčių lygiateisiškumas darbo užmokesčio srityje

Praeito šimtmečio šeštojo dešimtmečio šūkis „už vienodą darbą – vienodas atlygis”, deja, lieka aktualus. Nors 1975 m. buvo priimta Europos direktyva dėl vienodo darbo užmokesčio vyriškos ir moteriškos lyties asmenims, už tą patį darbą moterys šiandien gauna mažesnį užmokestį nei vyrai. Europos Parlamentas daug kartų kritikavo valstybių narių nenorą taikyti 1975 m. direktyvą ir …ragino Komisiją imtis ryžtingesnių priemonių.

1989 m. Bendrijos darbuotojų pagrindinių socialinių teisių chartijos 16 punkte, 1997 m. Amsterdamo sutartimi EB sutarties 2 ir 3 straipsniuose vyrų ir moterų lygybė buvo įtvirtinta kaip tiesioginis Bendrijos siekis ir veiklos pamatas. Dėsninga to pasekme reikėtų laikyti ir tai, kad Amsterdamo sutartis EB sutarties straipsnį papildė 3 dalimi, kuri numatė Bendrijos institucijų kompetenciją imtis priemonių užtikrinti vyrų ir moterų lygiateisiškumą ne tik darbo užmokesčio, bet apskritai su įdarbinimu ir darbu susijusioje srityje. Taigi vyrų ir moterų lygiateisiškumo įgyvendinimas tapo neatsiejama visos Bendrijos bendrosios antidiskriminacinės politikos dalimi. Vyrų ir moterų lygiateisiškumo principo įtraukimas į 2000 m. Europos Sąjungos pagrindiniu teisės chartijos 21 straipsnio 1 dalį bei 23 straipsnį rodo, kad lyčių lygybė tapo viena Europos Sąjungos ir Bendrijos pripažintų ir užtikrinamų pagrindinių teisių.2001 m. rugsėjį priimtame Europos Parlamentaro iniciatyva pranešime yra teigiama, kad Europos Sąjungoje darbo užmokesčio skirtumas tarp lyčių yra lygus vidutiniškai 28% už lygiavertį darbą ir 15% (abiem atvejais – vyrų naudai), lyginant struktūrinius skirtumus tarp vyrų ir moterų darbo rinkoje, t. y. amžių, profesinį mokymą, profesiją ir karjeros struktūrą. Europos Parlamento nuomone, „šį 15% skirtumą lemia nepakankamas moterų įvertinimas ir tai yra nepriimtina”. Todėl Europos Parlamento nariai ragino Europos Komisiją peržiūrėti 1975 m. direktyvą.Vėliau, 2002 m. liepą priimtoje rezoliucijoje Europos Parlamento nariai reikalavo, kad Komisija peržiūrėtų visas direktyvas dėl lyčių lygybės atkreipdama dėmesį ne tik į darbo užmokestį, bet ir į socialinę apsaugą, įdarbinimą, darbo sąlygas, profesinių ir šeimyninių įsipareigojimų suderinimą. Moterys ne tik gauna nevienodą atlyginimą kaip vyrai, bet ir kiti struktūriniai rodikliai yra jų nenaudai. Pavyzdžiui, dirbančių moterų (54%) vis dar yra mažiau nei vyrų. Be to, iš dešimties ne visą darbo dieną dirbančių asmenų aštuonios yra moterys.Galiausiai, Konvento dėl Europos ateities metu Europos Parlamento nariams pavyko pasiekti, kad lyčių lygybės principas, kaip viena iš Sąjungos vertybių, būtų įtrauktas į Konstitucijos projektą. Tai sustiprintų naujų Europos iniciatyvų, kuriomis siekiama perkelti šį principą į Europos socialinę -ekonominę realybę, juridinį pagrindą.Kita vertus, lyčių lygiateisiškumo principas taikomas ne tik valstybių narių piliečiams. Darbo santykiams su užsienio elementu, jei tik jie susiję su nors viena valstybe nare, šis diskriminavimo dėl lyties draudimo principas bus taikomas kaip valstybės narės imperatyvioji teisės norma, nepriklausomai nuo sutarties šalių pasirinkto teisės. Tai, pvz., reiškia, kad jei darbdavys turės būstinę valstybės narės teritorijoje arba darbo santykis bus glaudžiai susijęs su kuria nors valstybe nare, darbo sutarčiai privalomai galios draudimas diskriminuoti dėl lyties darbo užmokesčio srityje.Taigi ETT nusprendė, kad EB sutarties buv. 119 straipsnyje įtvirtintas vienodo darbo užmokesčio principas turi būti privalomai tiesiogiai taikomas valstybių narių teisės ir jokia kita šį principą įgyvendinanti Bendrijos teisės ar nacionalinės teisės norma nėra reikalinga. Toks imperatyvus diskriminavimo draudimas galioja ne tik viešoms institucijoms, bet ir privačių teisės subjektų sudaromoms sutartims, pvz., darbo apmokėjimo sąlygas nustatančioms kolektyvinėms sutartims arba individualioms darbo sutartims. Tai reiškia, kad tiek valstybė, tiek viešojo sektoriaus ar privatūs darbdaviai privalo laikytis vyrų ir moterų lygiateisiškumo principo darbo užmokesčio srityje, o valstybių narių teismai individų teises privalo pripažinti ir jas ginti, remdamiesi Bendrijos teise.

3. 2. Lygių galimybių tarnybų pareigos

Lygių galimybių tarnybos ir lygių galimybių kontrolieriaus, t.y. moterų ir vyrų lygių galimybių įstatyme yra uždrausti diskriminuojami darbdavio veiksmai, – tai tokie veiksmai, kai d…arbdavys dėl lyties taiko mažiau palankias įdarbinimo arba darbo apmokėjimo sąlygas darbuotojui dėl jo lyties, sukuria blogesnes arba geresnes darbo sąlygas, skiria drausminę nuobaudą darbuotojui dėl jo lyties, keičia jo darbo sąlygas, perkelia jį į kitą darbą arba su juo nutraukia darbo sutartį (pvz.: dėl tokios priežasties kaip nėštumas arba vaiko auginimo atostogos), taip pat jeigu persekioja darbuotoją, pateikusį skundą dėl diskriminacijos ar seksualinio priekabiavimo. Kontrolieriaus reikalavimai pagal įstatymą yra privalomo pobūdžio. Juos privalo vykdyti tiek valstybinės, tiek privačios struktūros. Dabar norėčiau susieti, kuo šios tarnybos veikla yra artima prekybai žmonėmis. Visų pirma, šis įstatymas, moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas ir tarnybos veikla yra pagrindinė ir labai svarbi prekybos žmonėmis, ypatingai moterimis, prevencijos priemonė, jeigu pripažinsime, jog prekyba moterimis ir vaikais yra baisiausia žmogaus diskriminacijos forma. Europoje dabar pradedama šnekėti, jog tai tikrai yra žmogaus teisių pažeidimas, visų pirma jo prigimtinių teisių pažeidimas, garbės ir orumo žeminimas. Tai mes būtent ir kalbam šio įstatymo kontekste. O jeigu mes draudžiame taikyti skirtingas įsidarbinimo, išsimokslinimo sąlygas moterims ir vyrams ir siekiame, kad merginos mūsų visuomenėje įgytų gerą mokslą, kad jos galėtų gerai konkuruoti darbo rinkoje, kad jos nebūtų žeminamos reklamoje ir spaudoje, tai mes tikrai stengiamės, jog jos jaustųsi pakankamai konkurencingos kitose srityse ir nesutiktų užsiimti pasiduoti provokacijom būti išvežamom. Taip pat mes labai aktyviai pagal šitą įstatymą, kalbame, kad auka turi būti pripažinta auka, ir kad valstybė arba atsakinga valstybės institucija turi prisiimti įrodinėjimo naštą bet kokių žmogaus teisių pažeidimo klausimo aspektu ir neužkrauti tos įrodinėjimo naštos pačiai aukai.

4. LYČIŲ LYGYBĖ LIETUVOJE

Nors sumažėjo moterų ir vyrų nelygybė užimtumo ir švietimo srityse, abiejų lyčių užmokesčio už vienodą darbą skirtumas išliko beveik nepakitęs (apie 16%). Moterys, net ir įgijusios geresnį išsilavinimą, sunkiau randa darbą, o 15 – 24 metų amžiaus moterų užimtumo lygis neišaugo. 2006 m. vasario 2d. Parlamento patvirtintoje ataskaitoje raginama užtikrinti moterų ir vyrų lygybę, ypač darbo rinkoje.Valstybės raginamos ryžtingiau perkelti atitinkamas ES teisės nuostatas siekiant „sumažinti lyčių darbo užmokesčio skirtumus, užkirsti kelią lyčių diskriminavimui darbo rinkoje bei padidinti dirbančių pagal savo gebėjimus ir užimančių aukštus postus moterų dalį“. Taip pat raginama užtikrinti, kad pensijų sistemos nediskriminuotų moterų ir kad nestiprėtų esamos tendencijos, kai įmokų ir išmokų santykis moterims yra nepalankus.Deputatai pažymi, jog „skurdo ir socialinės atskirties rizika yra didesnė visų pirma pagyvenusioms moterims, imigrantėms ir vienišoms motinoms“. Jie taip pat „reiškia susirūpinimą prekyba moterimis bei dažnėjančiu smurtu šeimose ir skatina Komisiją imtis veiksmų šioms problemoms spręsti“.Pasak parlamentarų, siekiant lyčių lygybės „būtinas kuo aukštesnio lygio politinis įsipareigojimas“. Deputatai „ragina Komisiją ir ES valstybes siekti gausesnio moterų dalyvavimo sprendimus priimančiose institucijose“ ir kviečia politines partijas „pašalinti visas kliūtis, tiesiogiai ar netiesiogiai trukdančias moterų dalyvavimui“ šalių ir Europos lygiu. Parlamentas sveikina Europos lyčių lygybės instituto įsteigimą bei ragina Komisiją panaudoti struktūrinius fondus moterų ir vyrų lygybei skatinti.Diskusijoje kalbėjęs Lietuvos deputatas Justas Vincas Paleckis (Socialistų frakcija) ragino siekti sumažinti vyrų ir moterų atlyginimų skirtumą, nediskriminuoti moterų pensijų sistemose bei pažaboti prekybą moterimis. Deputatas tęsė: „Lyčių lygybė buvo ir yra vienas svarbiausių europietiško gyvenimo požymių naujosiose ES valstybėse. Malonu pažymėti, kad šiandien šios valstybės, tarp jų ir Lietuva, daugeliu atvejų lenkia ES senbuves“. J. V. Paleckis taip pat sveikino Europos lyčių ly…gybės instituto kūrimą ir ragino jį įsteigti Vilniuje.Kitas Lietuvos deputatas Rolandas Pavilionis (Sąjunga už tautų Europą) paragino įtraukti lytinį švietimą į mokyklų ir universitetų programas bei pareikalauti iš vyriausybių „konkrečių rezultatų apie lyčių lygybės įgyvendinimą“. Pasak deputato, steigiamas Europos lyčių lygybės institutas turėtų „neapsiriboti vien statistinių duomenų rinkimu, o paskirti nešališkus stebėtojus, gebančius įvertinti situaciją kiekvienoje ES šalyje“. Deputatas siūlė įsteigti šį institutą Lietuvoje. Jis taip pat atkreipė dėmesį, jog Baltijos šalių nevyriausybinės organizacijos, kurios rūpinasi lyčių lygybe, neturi lėšų daliniam finansavimui, todėl joms nėra pasiekiami ES struktūriniai fondai. 2006 m. birželio 1 d. Europos Parlamente buvo paskelbta, kad 2007-ieji – Europos lyčių lygybės metais. Deputatai taip pat paragino iš visų programoje esančių darbų skirti daugiau dėmesio lyčių lygybei.4.1. Lyčių lygybė ES valstybėseŠvedija. Tai mūsų kaimynė, draugiškai mums nusiteikusi šalis. Tai šalis, stebinanti pasiektu itin aukštu gyvenimo lygiu. Jį galima paaiškinti ir tuo, kad švedai (panašiai kaip ir japonai) labai skrupulingai stebi ir studijuoja kitų šalių patirtį ir ją diegia.Švedijoje, vienoje labiausiai lyčių lygybės požiūriu pažengusių valstybių, į lyčių klausimus rimtai žiūrima jau ilgą laiką. Tiesa, 8-ajame dešimtmetyje įvykusios svarbiausios reformos buvo tuo metu visame pasaulyje stipraus feministinio judėjimo dalis, bet Skandinavijos valstybėse šios reformos buvo kaip niekur efektyvios. Vis dėlto socialistinis valstybinio feminizmo modelis, kurio tikslas – įtraukti moteris į darbo rinką, stokojo, kai kurių feminisčių manymu, liberalaus komponento, kai moterų teisės laikomos pilietinėmis, o ne socialinėmisŽvelgiant į 8-ojo dešimtmečio reformas akivaizdu, jog vyriausybės tikėjo, kad pakanka „išvesti“ moteris iš šeimos į darbo rinką (tokia logika gali būti suprantama ir pragmatiškai, turint galvoje darbininkų poreikį ekonomikoje) ir užtikrinti, kad laikinai savo darbo jėgos rinkoje parduoti negalinti moteris nebūtų dėl socialinio spaudimo ir ekonominių faktorių visiškai išstumta iš savo darbo. Tam užtikrinti valstybė ant savo pečių prisiėmė pareigą pasirūpinti mažais vaikais, sudarant sąlygas moterims dirbti. Dabar lopšeliais ir darželiais rūpinasi savivaldybės, bet vaikų priežiūra tebelaikoma viešojo sektoriaus uždaviniu. 8-ajame dešimtmetyje mokesčiai pradėti skaičiuoti nuo individo, o ne namų ūkio, priimtas abortų įstatymas, pradėta įgyvendinti socialdemokratinė „vienodų vaidmenų“ politika, pagal kurią abu tėvai turėtų ir išlaikyti šeimą, ir dirbti neapmokamą darbą šeimos viduje (vaikų, senelių priežiūra, namų ruoša ir t.t.). Teisės išeiti vaiko priežiūros atostogų sulygintos abiem tėvams, ir šiandien, nors iki visiškos lygybės dar toli, daugelis švedų vyrų pasinaudoja galimybe išeiti tėvystės atostogų ir leisti laiką su savo vaikais. Stebint juos nepanašu, kad tradiciškai „moteriškų“ pareigų atlikimą jie laikytų vyriškumo praradimu. Dosnios tėvystės pašalpos ir puikiai veikianti valstybinė vaikų priežiūros sistema netruko atsipirkti, nes tai ne tik papildė darbininkų gretas, bet ir veikė kaip sėkminga demografinė politika: kol kitos valstybės kaltino moterų emancipaciją dėl spartaus visuomenės senėjimo, Švedija, kurios moterys galėjo išvengti dilemos „arba karjera, arba šeima“, kurį laiką džiaugėsi augančiu gimstamumu

Kaip teigia Švedijos feministė ir politologė Jessica Lindvert, emancipacija susideda iš dviejų komponentų: perdalijimo (redistribution) ir pripažinimo (recognition). Socialistinė emancipacijos politika akcentuoja pirmąjį, o liberali – antrąjį elementą. Perdalijimo politika siekia pakeisti esamus socialinius santykius ir galios konfigūraciją, o pripažinimo – užtikrinti „negatyvias“ laisves, kurias liberalai taip mėgsta akcentuoti. Pastarųjų trūkumas lemia, kad, feminisčių požiūriu, net ir Švedijos dar laukia ilgas kelias lyčių lygybės link. Perdalijimo politika didelį dėmesį skiria socialinėms teisėms, dažniausiai siejamoms su teise į darbą, išsilavinimą ir valstybės paramą, kai asmuo negali dirbti. Turint galvoje į kompromisus ir solidarumą orientuotą švedų politikos stilių, nieko keista, kad moterys šios politikos kontekste integruotos į dirbančių žmonių visumą. Lyčių lygybė remiasi idėja, kad valstybė turi traktuoti visus savo gyventojus (netgi ne tik piliečius) lygiai ir nepriklausomai nuo lyties. Savo ruožtu pripažinimo politika daugiausiai remiasi ne socialinių, o pirmiausia pilietinių teisių užtikrinimu, t.y. manoma, kad svarbiausia yra apginti moteris nuo diskriminacijos, priekabiavimo, smurto šeimoje ir panašiai. Kitaip tariant, tokia politika siekiama ne sulieti moteris su dirbančia klase, o išskirti kaip diskriminuojamą mažumą ir įtvirtinti jų teisių apsaugą. Taip moterų išvadavimo politika tampa ne tikslinė, o išsklaidyta. Vokietija. Šios, pramonės ir kultūros atžvilgiais galingos šalies, personalo org…anizavimo patirtis įdomi, čia yra gana nemažai savitų, praktikos ir nacionalinės kultūros iškeltų savitumų.Vokietijoje kalbama: koks firmos šalininkas, taip dirba ir firma. Iškeliama vadovo asmenybė, nors ji nieko su autoritarizmu ir neturi.Vokietijoje daug dėmesio kreipiama būtent į kiekvieno rango vadovo ar darbuotojo kompetenciją. Visi, ypač vadovaujantys darbuotojai, turi pasižymėti savo darbo kompetencija, nesiorientuoti į pavaldinių, į savo kolegų kompetentingumą.Vokietijos įmonėse bei organizacijose yra paplitusi savotiška tradicija: jeigu reikia spręsti sunkią problemą, susitelk, pirštais maigydamas stiklinį rutuliuką (pypkės kimšimas ir rūkymas visuotinės kovos prieš nikotiną fone, nebepopuliarus dalykas). Tokius rutuliukus savo padėjėjams išdalina viršininkas, tuo orientuodamas savo talkininkus į savarankišką mąstymą bei veiksmą.Vokietijoje kiekvienas darbininkas turi teisę per metus gauti 14 dienų papildomų atostogų savo kvalifikacijai kelti. Kokių žinių jam trūksta, turi spręsti ne firma, o pats darbuotojas. Pats privalo ir pasirinkti kvalifikacijos kėlimo formą, būdus.Vokietijoje darbininko teisės didesnės. Čia darbas vertinamas kaip žmogaus būdas, pagrindinės jo socialinės raiškos forma.4.2. Lyčių lygybės ES valstybėse analizėPagal moterų ir vyrų užimtumo lygio skirtumus Lietuva yra pirmajame ketvertuke Europos Sąjungoje, Lietuvoje taip pat yra vienas žemiausių moterų nedarbo lygis, aukštas moterų vadovių skaičius. Tačiau lietuvės vis dar kenčia nuo smurto šeimoje ir vyraujančių stereotipų. Tai buvo patvirtinta DELFI remiantis naujausiais „Eurostat“ duomenimis ir patvirtinta Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Lygių galimybių ir socialinės integracijos departamento Lygių galimybių skyriaus vedėjo pavaduotojos Vandos Juršėnienės. Ji 2006 m. rugsėjo 21 d. skaitė pranešimą konferencijoje, kuria baigtas tarptautinis Socialinių inovacijų fondo koordinuojamas projektas „Lyčių lygybė kuria demokratiją“, juo siekta sukurti mokymo programą lyčių lygybės praktiniam įgyvendinimui. V. Juršėnienė sakė, kad lietuvių moterų ir vyrų užimtumo skirtumas yra palyginti nedidelis – 6,6% ir Lietuva pagal šį rodiklį užima 4 vietą ES, pirmajame trejetuke yra Švedija, Suomija ir Estija.„2010 metais moterų užimtumo lygis privalo pasiekti 60%, šį lygį mes turime jau šiandien“, – sakė ji Lietuva žemu moterų nedarbo lygiu yra vos ne unikali valstybė ES, tarp kitko, kartu su Baltijos šalimis. O kitos šalys stereotipiškai ir standartiškai turi daug didesnį moterų nedarbą”, – aiškino V. Juršėnienė. Pagal Lietuvos statistikos departamento 2006 metų pirmojo ketvirčio duomenis, moterų nedarbo lygis Lietuvoje yra 5,5%, o vyrų – 7, 3%. Tačiau, anot pašnekovės, moterys turėdamos mažesnį ekonominio aktyvumo lygį, vis dėlto turi taip pat mažesnį ir nedarbo lygį. „Viena iš priežasčių yra tai, kad pas mus moterys daugeliu atveju jaučia atsakomybę už šeimos išlaikymą, o tai tradiciškai nėra panašu į ES senbuves“, – sakė pašnekovė. Jos teigimu, egzistuoja tokia tendencija, kad moterys ateidamos ieškoti darbo neturi nemotyvuotų pageidavimų ir lanksčiau reaguoja į persikvalifikavimą, specialybės keitimą, neturi didelių pretenzijų atlyginimui. Taip pat tyrimais nustatyta, kad moterys yra lankstesnės, todėl joms pereiti dirbti į vyriškus sektorius yra paprasčiau.
Be to, iš visų 2005 metais baigusiųjų šalies universitetus, 65,7% buvo merginos. „Ši tendencija išlieka metų metus, žmogaus, turinčio aukštąjį išsilavinimą, galimybės patekti į bedarbių gretas yra nedidelės“, – dar vieną priežastį įvardijo V. Juršėnienė. Be to, anot jos, visos lietuvės metų metus dirbdavo mokamą darbą. „Tokių, kurios buvo tik namų šeimininkėmis, kokia tendencija buvo Vakarų Europoje, buvo nedaug. Mūsų moterims, visą gyvenimą dirbusioms, dalyvauti darbo rinkoje ypatingų problemų nekyla. Lietuvoje nėra stereotipinės nuostatos, kad ištekėjusi moteris turi likti namuose“, – sakė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos specialistė. Lietuva ES taip pat pirmauja pagal visų lygių moterų vadovių skaičių – iš visų šalies vadovų 43% yra moterų. „Pagal šį rodiklį mes ryškiai atitrūkstame nuo kitų šalių“, – džiaugėsi pašnekovė. V. Juršėnienė sako, kad suskirsčius vadoves pagal tam tikras sprendimų priėmimo sritis, kai kuriose matyti ir atsilikimas nuo vidurkio, pavyzdžiui, moterų politinių sprendimų priėmime nėra nė trečdalio, o moterų vadovaujančių stambiame versle vidurkis Lietuvoje vos atitinka ES vidurkį – 10%. Anot jos, problematiška situacija Lietuvoje yra ir su moterų profesorių skaičiumi, gerokai atsiliekama nuo ES vidurkio – šis profesorių skaičiumi, gerokai atsiliekama nuo ES vidurkio – šis rodiklis vos perkopia 10%, o pirmaujanti Latvija turi daugiau nei 25% moterų profesorių.Lietuvoje 2005 metais moterų ir vyrų atlyginimų skirtumas buvo 18% – moterų atlyginimas sudarė 82% vyrų atlyginimo. „Metų metus privačiame sektoriuje atlyginimų skirtumas yra mažesnis nei valstybiniame. Sveikatos apsaugos, paslaugų, švietimo sektoriuose daugiausiai dirba moterys, vyrų ten nedaug, tačiau būtent juose atlyginimai yra mažesni“, – sakė specialistė. V. Juršėnienė sako, kad ypatingai problematiškas yra šeimos ir darbo įsipareigojimų derinimo užtikrinimas. „Tai vienas iš tų būdų, kurie padeda mo…teriai efektyviai ir visapusiškai dalyvauti darbo rinkoje. Moteris daug daugiau savo laiko atiduoda šeimai nei vyrai. Natūralu, kad visiškai dalyvauti darbo rinkoje ji gali tik tada, kai, pavyzdžiui, jos vaikui yra užtikrintos vaiko priežiūros paslaugos“, – sakė Lygių galimybių skyriaus vedėjo pavaduotoja. Ji taip pat pabrėžia, kad lyčių lygybės klausimų sprendime didžiulį vaidmenį turi stereotipai apie moters vietą ekonominiame, šeimos gyvenime, darbo rinkoje. „Tik stereotipinių nuostatų pakeitimas gali išspręsti vieną arba kitą lyčių lygybės problemą“, – sakė pašnekovė. Anot V. Juršėnienės, viena rimčiausių moterų ir vyrų nelygybės problemų Lietuvoje yra smurtas prieš moteris šeimoje, tyrimais nustatyta, kad iš esmės ši problema yra nematoma, nes oficialioji statistika neatspindi realaus vaizdo.4.3. Lyčių užimtumo palyginimas su kitomis ES šalimis2002 m. moterų užimtumo senosiose ES valstybėse narėse lygis šiek tiek padidėjo nuo 55% iki 55,6%, sumažindamas lyčių užimtumo skirtumą iki 17,2%. Didžiausi lyčių skirtumai (daugiau kaip 20% užimtumo ir 5% nedarbo srityse) fiksuojami Ispanijoje, Graikijoje ir Italijoje. 2003 m. lapkričio mėn. 15 ES valstybių moterų nedarbo lygis buvo 8,9% , o vyrų – 7,3% (Lietuvoje atitinkamai 12,2% ir 12,7%). 2001 m. viena iš šešių 25 – 54 metų ES moterų negalėjo dirbti dėl savo šeimyninių įsipareigojimų.Nuo 1998 m. moterų ir vyrų pajamų skirtumas išlieka aukštas ir mažai pakitęs – 16%, ypač privačiame sektoriuje – 21% (valstybiniame sektoriuje – 12%). 2002 m. didžiausi pajamų skirtumai – daugiau kaip 20% – egzistavo Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Olandijoje (Lietuvoje – 19%). Net aštuoniose senosiose ES šalyse pajamų skirtumas viršija 20% privačiame sektoriuje. Lyčių pajamų skirtumus lemia ir tai, kad didelė dalis moterų dirba dalinio užimtumo sektoriuje. Darbo organizavimas yra taip pat svarbi lygių galimybių dimensija. Beveik trečdalis dirbančiųjų moterų, lyginant su mažiau nei 5% vyrų, dirba dalinio užimtumo sektoriuje. Iš jų dar trečdalis pasirinko dalinį užimtumą dėl vaikų ir kitų šeimos narių priežiūros įsipareigojimų. Svarstant motinystės įtaką moterų užimtumui, vaikų priežiūra tampa ypač aktualiu klausimu.2004 metų EUS gairėse nurodoma, kad ES valstybės narės, naudodamos integruotą požiūrį, jungiantį lyčių aspekto integravimo politinius veiksmus, turės skatinti moteris dalyvauti darbo rinkoje ir siekti iki 2010 m. žymiai sumažinti vyrų ir moterų užimtumo, nedarbo ir pajamų skirtumus. Pirma, lyčių pajamų skirtumus didina lyčių segregacija dalinio užimtumo sistemoje. Tai kelia didesnį rūpestį toms šalims, kuriose moterų dalis dalinio užimtumo sistemoje yra ypač didelė. Antra, lyčių pajamų skirtumai susiję ir su lyčių segregacija darbo rinkoje, todėl institucinės darbo rinkos desegregacijos reformos tampa žymiai konkretesniu nei anksčiau ES šalių politiniu prioritetu (jų taikomos priemonės dažniausiai nukreiptos į profesinį pasirinkimą, skatina merginas įžengti į technologinį sektorių ir priartinti jas prie šiuolaikinių technologijų). Deja, pastaruoju metu daugelyje ES narių lyčių darbo segregacija tik didėja, o politinės priemonės jos sprendimui yra akivaizdžiai nepakankamos. Tai ypač aktualu toms šalims, kuriose moterų ekonominio aktyvumo tempai didėja (Ispanija, Airija, Liuksemburgas ir Austrija).
Siekiant sumažinti pajamų skirtumus, žymiai reikšmingesnių politinių priemonių, aktyviau įtraukiant ir socialinius partnerius, jau ėmėsi Skandinavijos šalys, taip pat Airija, Belgija, Prancūzija, Liuksemburgas ir Ispanija (bandoma vykdyti nuoseklią ir nuolatinę pajamų statistikos analizę, diegti darbo įvertinimo sistemas, rengti įmonių darbo vadovus, dalintis gerųjų praktikų pavyzdžiais ir pan.). Šiuo atžvilgiu socialinių partnerių vaidmuo yra ypač svarbus. Deja, dauguma veiksmų dažnai yra fragmentiški, ypatingai tose šalyse, kuriose pajamų skirtumai yra didžiausi. Lyčių skirtumų pajamų sektoriuje eliminavimas pareikalaus didelės politinės valios, atsakingo tuos skirtumus lemiančių veiksnių tyrimo, įskaitant segregaciją sektoriuose ir profesijose, mokymą ir lavinimą, darbo vietų klasifikacijas ir užmokesčio sistemą, taip pat institucinių reformų, visuomenės sąmoningumo ugdymo ir procedūrų skaidrumo.EUS lygių galimybių srityje ypatingas dėmesys skiriamas darbo ir asmeninio gyvenimo suderinimui, ypač plečiant vaikų ir kitų globotinių institucinės priežiūros galimybes, taip pat skatinant dalijimąsi šeimos ir profesinėmis atsakomybėmis, teikiant paramą darbo rinką palikusių vyrų ir moterų reintegracijai, vystant lankstesnes ir efektyvesnes darbo organizavimo formas bei paramos priemones. Šiuo metu darbo ir šeimos suderinamumo politika (reconciliation policy) yra matoma kaip vienintelis kelias, siekiant mažinti aukščiau aprašytas lyčių nelygybės apraiškas. Politinės gairės šiuo atveju pirmiausia priklausys nuo to, kaip ši… problema ir jos priežastys bus apibrėžiamos nacionaliniame kontekste. Kai kuriose šalyse vaidmenų suderinamumas yra suvokiamas kaip moters problema, todėl nenuostabu, kad dauguma priemonių nukreipiama į moters įsipareigojimų šeimoje ir profesinėje srityje palengvinimą, kitos šalys pripažįsta poreikį reformuoti tėvystės institutą ir suaktyvinti vyro/tėvo vaidmenį privačioje namų sferoje (dažniausiai peržiūrint vaikų priežiūros įstatymus ir skatinant vyrus dažniau pasinaudoti tokia galimybe). Šiuo metu vis didėjantis moterų užimtumo procentinis rodiklis dar jokiu būdu nereiškia, kad tokiais pat tempais didėja ir vyrų atsakomybė už vaikų priežiūrą ir namų ūkio darbus. ES socialinė politika nenumato priemonių užtikrinti vienodą tėvų dalyvavimą prižiūrint vaikus ar priversti juos prisiimti vienodą atsakomybę, atsižvelgiant į nevienodą laiko ir pajamų pasiskirstymą.Vaikų priežiūra yra prioritetinė sritis praktiškai visose ES valstybėse narėse, nors, kaip buvo minėta, dėmesio objektas ir politinės ambicijos skiriasi. Lisabonos strategijoje nustatytą tikslą iki 2010 m. sudaryti sąlygas 33% vaikų iki 3 m. amžiaus naudotis institucinės priežiūros paslaugomis jau pasiekė Švedija, Danija ir Belgija (Flandrija), o prie tikslo – teikti priežiūros paslaugas 90% vaikų nuo 3 m. iki ikimokyklinio amžiaus – dar tik iš lėto judama. Daug kritikos susilaukia tai, kad dauguma šalių nesprendžia vaikų užklasinės priežiūros problemų, kurios gali tapti kliūtimis moterims profesinėje srityje. Dar kitos šalys kritikuojamos dėl per mažo dėmesio vaikų priežiūros paslaugų plėtros ir darbo rinkos poreikių analizei, paslaugų kokybės ar jų prieinamumo gerinimui, kitų šeimos narių priežiūros iniciatyvoms. Šioje srityje lyčių aspekto integravimo politika išlieka silpna ir nesistemiška (išskyrus Švediją), iš esmės nevykdomi egzistuojančių sistemų ir naujų politinių iniciatyvų poveikio moterims ir vyrams vertinimai (išskyrus Airiją).Apibendrinus pagrindines lyčių nelygybės problemas užimtumo sektoriuje galima teigti, kad darbo rinka išlieka aiškiai lyčių požiūriu nelygi tiek horizontaliuoju, tiek ir vertikaliuoju principu. Vyrų ir moterų pajamos už vienodos vertės darbą skiriasi, moterys dominuoja mažiausiai apmokamuose ir karjeros prasme nepalankiausiuose ekonomikos sektoriuose, daugelis jų priverstos rinktis dalinį užimtumą ir atitinkamai finansinę priklausomybę šeimoje, spręsti šeimos ir darbo įsipareigojimų dilemas, moterys taip pat sudaro didesnę nei vyrai dalį neformalios ekonomikos sferoje. Moterų santykis su šiuolaikinėmis aukštosiomis technologijomis irgi nėra joms palankus. Vyrai užima 2/3 aukštai kvalifikuotų darbo vietų aukščiausių technologijų srityje. Mažai pasiūlymų ir iniciatyvų buvo pateikta, siekiant išvengti šių skirtumų naujausių technologijų diegimo procese ar skatinant moterų užimtumo galimybes visuomenės informavimo srityse.Kaip rodo ES šalyse, įskaitant Lietuvą, atliktų kokybinių tyrimų ir viešos nuomonės apklausų rezultatai, moterims yra pakankamai sunku patekti į darbo vietas, kurias tradiciškai užima vyrai. Net jei moterims ir pasiseka užimti „vyriškas“ darbo vietas, jos dažnai priverstos arba performuoti savo darbo metodiką, arba dirbti nuolatiniame konflikte ir/ar galų gale palikti darbo vietą dėl pervargimo, susijusio su nuolatinių lyčių santykių dilemų sprendimu. Tokie santykiai rodo, kad svarbūs būtų įstatymai, kurie numatytų sankcijas už bet kokio pobūdžio diskriminacinę elgseną ir gintų nukentėjusiuosius šiose situacijose bei numatytų pozityvios diskriminacijos priemones, siekiant „vyriškų“ ir „moteriškų“ sektorių bei darbo vietų desegregacijos.
Kad ir kaip ten būtų, EUS lygių galimybių integravimo strategija pakoregavo lyčių politikos raidą daugelyje ES šalių. Ignoruojant tam tikrus situacinius skirtumus, senąsias ES valstybes galima apibendrinti tokiom kategorijom:• ES valstybės narės, kurios išsaugojo lyčių lygių galimybių politikos tradiciją ir sėkmingai adaptavo EUS gaires. Danijoje, Suomijoje, Švedijoje lyčių aspe…kto integravimo politika sėkmingai plečiama, tobulinama ir stiprinama.• ES valstybės narės, kurios perorientavo lyčių lygybės politiką pagal EUS ir darė įtaką šios strategijos gairėms. Kai kurios iš jų siekia likviduoti lyčių skirtumus darbo rinkoje pagal anksčiau nustatytus adaptacijos metodus (Olandija, Portugalija, Islandija, Austrija ir Jungtinė Karalystė), dar kitos šalys siekia lyčių lygybės, pradėdamos lyčių aspekto integravimo politiką įvairiuose politiniuose lygmenyse (Belgija, Vokietija, Prancūzija).• ES valstybės narės, kurios susiduria su dideliais politiniais ir sociokultūriniais sunkumais, vykdydamos lyčių lygybės politiką (Liuksemburgas, Graikija, Ispanija). Naujoms Struktūrinių fondų programoms, ypač Graikijoje ir Italijoje, susijusioms su lyčių aspekto integravimo politikos sunkumais, skiriamas išskirtinis dėmesys.

IŠVADOS

Lyčių aspekto integravimo strategija Europos Sąjungoje žymi XX a. pabaigos politinių vertybių, minties ir veiksmo paradigmos kaitą lyčių politikos srityje. Aktyvus moterų judėjimas privertė pasaulio bendruomenę iš naujo persvarstyti lyčių santykį, lyčių ir lytiškumo skirtumus, skirtingas vyrų ir moterų patirtis, jų mąstymą ir savęs suvokimo būdus. Ilgainiui buvo suvokta, kad sulyginti vyrų ir moterų teises jau nepakanka, nes lygių teisių užtikrinimas jokiu būdu negarantuoja realios lyčių lygybės, priešingai, tik dar labiau sustiprina normatyvinius lyčių režimus ir antagonizmą tarp lyčių. Lygybės nepaisant amžiaus principas turi būti taikomas visais atvejais. Darbo ar kolektyvinių sutarčių sąlygų, susijusių su darbuotojų darbu (taip pat lanksčių užimtumo formų taikymas) nustatymas, vykdymas, pakeitimas ar panaikinimas negali būti siejamas su darbuotojo amžiumi, lytimi, šeimynine padėtimi ir kitais kriterijais, kurie visame pasaulyje pripažįstami diskriminaciniais.1. Įstatymai kai kuriems asmenims (pvz., asmenims, auginantiems vaikus, invalidams, priešpensinio amžiaus asmenims ir kt.) nustato lengvatas, kad jie galėtų lygiai su kitais darbuotojais realizuoti savo teisę dirbti saugiomis ir sveikomis darbo sąlygomis. Tokių darbuotojų diferenciacija jokiu būdu negali būti aiškinama kaip diskriminacija kitų darbuotojų atžvilgiu.2. Atsižvelgiant į Konstitucinio teismo išaiškinimą, reikia pripažinti, kad darbuotojas turi lygias galimybes įgyvendinti visas savo konstitucines teises, tiek teisę į darbą, tiek ir teisę į pensiją. Tai apima ir dirbančiuosius asmenis, todėl įstatymais jiems turi būti nustatytos atitinkamos garantijos siekiant įgyvendinti šias konstitucines teises. Vadinasi, asmenims, norintiems įgyvendinti teisę į visą senatvės pensiją, turi būti nustatomos tokios įstatyminės garantijos, kad dirbantieji turėtų stabilius darbo santykius, o nedirbantys – kuo greičiau įsidarbintų. 3. Teisėta svarbia priežastimi nutraukti darbo santykius tiek darbdavio (129 str. 3 d. 5 p.), tiek ir darbuotojo iniciatyva (DK 127 str. 2 d.) laikoma teisės į visą senatvės pensiją įgijimas arba jos gavimas. Galima būtų įžvelgti netiesioginę diskriminaciją dėl amžiaus, tačiau nustatyto amžiaus suėjimas nesuteikia teisės į visą senatvės pensiją. Tam reikalingas darbo stažas ir kt. Todėl minėtos teisės įgijimo faktas negali būti pripažintas diskriminaciniu tiek pagal lytį, tiek pagal amžių. Be to, Europos Bendrijos Direktyvos Nr. 2000/78/EC [4, P. 0016 – 0022] 6 straipsnis valstybėms leidžia nustatyti išimtis dėl amžiaus, tik esant tam tikroms sąlygoms, pateisinančioms protingą ir objektyvų jų taikymo būtinumą ir tikslą, įskaitant patvirtintą nacionalinę užimtumo, darbo rinkos ir profesinio mokymo politiką. Į minėtas aplinkybes Lietuvos įstatymų leidėjas atsižvelgė ir, mūsų nuomone, nepažeidė minėtos direktyvos nuostatų.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Lietuvos teisės pagrindai, Vilnius, 2004 m., psl. 349-3512. Pavilionienė A. M., Lyčių drama, Vilniaus universitetas, 1998 m., psl. 5-73. Panomariovienė I., Apmokėjimas už darbą ir jo užt…ikrinimas, Vilnius, 2003 m., psl. 38-414. Lietuvos Respublikos Darbo kodeksas, Poligrafija ir informatika, 2003 m., psl. 12-135. Davulis T., Darbo teisė: Europos Sąjunga ir Lietuva, Vilniu, 2004 m., psl. 238-2766. Grigas R., Personalo organizavimo vakaruose bruožai ir mes, Vilnius, 1993 m., psl. 76-827. Laikinos žinios 2004 m., lapkričio 4 d. Psl. 78. http://www.lygus.lt/gm/article.php?id=419. http://politika.osf.lt/eurointegracija/santraukos/MoteruIrVyruLygiosGalimybes.htm10. http://www.europarl.europa.eu/highlights/lt/1103.html

11. http://www.missing.lt/lt/konf_pranesimas3.htm12. http://www.dickute.lt/content/view/75/59/13. http://www.delfi.lt/news/DELFI_for_women/women_time/article.php?id=1075617614. http://www.gap.lt/3.4