Kasacinės instancijos teismo pranešėjas
Civilinė byla Nr. 3K-7-83/2011
Procesinio sprendimo kategorija 14.3.1 (S)
Viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovų kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 18 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų ieškinį atsakovui Valstybinei teismo psichiatrijos tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl darbo apmokėjimo, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų; institucija, teikianti išvadą, – Valstybinė darbo inspekcija.
Išplėstinė teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Bylos šalių ginčas kilo dėl darbo apmokėjimo, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų.
Ieškovai 2008 m. vasario 29 d. ieškinyje nurodė, kad jie dirba Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertiniame skyriuje sanitarais; jų darbas susijęs su asmenų, kurie įvykdė nusikalstamą veiką ir kuriems atliekamos stacionarios teismo psichiatrijos ekspertizės, priežiūra. Ieškovų teigimu, pagal Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. 1386 patvirtintų Pavojingų darbų sąrašo 3.13 punktą darbas, susijęs su psichikos ligonių ir sergančiųjų alkoholine, toksikologine psichoze gydymu bei priežiūra, priskiriamas prie pavojingų darbų, taigi jie dirba darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, tačiau jiems nemokamos priemokos. Atsakovas pripažino, kad pavojingos darbo sąlygos darbuotojams, dirbantiems su psichikos ligoniais, nepanaikintos, tačiau nurodė, jog priemokų mokėjimas ieškovams nutrauktas remiantis Žmonių saugos darbe įstatymo 2000 m. spalio 17 d. pakeitimo įstatymo Nr. VIII-2063 86 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią šio įstatymo 69 straipsnio 6 dalyje nurodytos 30 proc. valstybės nustatyto minimalaus valandinio atlygio (mėnesinės algos) dydžio priemokos už pavojingus darbus mokamos iki 2001 metų sausio 1 d. Ieškovų teigimu, jų teisę gauti padidintą atlyginimą už darbą užtikrina DK 192 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta imperatyvioji nuostata, pagal kurią, jeigu yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už darbą tokiomis sąlygomis mokamas padidintas, palyginti su normaliomis darbo sąlygomis, tarifinis atlygis, o konkretūs apmokėjimo dydžiai nustatomi kolektyvinėse ir darbo sutartyse; kai nuo 2003 m. sausio 1 d. neteko galios Vyriausybės 1995 m. gruodžio 13 d. nutarimas Nr. 1555, kuriuo buvo patvirtinta Priemokų už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis sąlygomis dydžių nustatymo tvarka, tai pagal galiojusios Tvarkos 3.3 punktą ieškovams turi būti mokamos ne mažesnės kaip 30 proc. nustatytos minimalios mėnesio algos dydžio priemokos už trejus metus iki ieškinio padavimo dienos. Be to, pagal Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, kai ne dėl darbuotojo kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui mokami delspinigiai, kurių dydis – 0,06 proc. priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po septynių kalendorinių dienų, kai išmokos nustatytu laiku turėjo būti sumokėtos, ir baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną. Remdamiesi CK 6.210 straipsniu, ieškovai taip pat prašė 5 proc. dydžio procesinių palūkanų už priteistą sumą nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Ieškovai prašė teismo priteisti iš atsakovo:
– ieškovams po 6390 Lt skolos už pavojingą darbą laikotarpiu nuo 2005 m. kovo 1 d. iki 2008 m. kovo 1 d.
– ieškovams – po 2820 Lt skolos už pavojingą darbą laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. kovo 1 d.
– ieškovui – 3390 Lt skolos už pavojingą darbą laikotarpiu nuo 2006 m. kovo 1 d. iki 2008 m. kovo 1 d.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Utenos rajono apylinkės teismas 2008 m. lapkričio 21 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo ieškovams:
– po 6480 Lt skolos už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, nuo 2005 m. kovo 1 d. iki 2008 m. kovo 1 d. ir po 920 Lt priemokos nuo 2008 m. kovo 1 d. iki 2008 m. lapkričio 1 d.;
– po 2722 Lt skolos už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, nuo 2007 m. sausio 18 d. iki 2008 m. kovo 1 d. ir po 1920 Lt priemokos nuo 2008 m. kovo 1 d. iki 2008 m. lapkričio 1 d.;
– 2640 Lt skolos už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, nuo 2007 m. vasario 1 d. iki 2008 m. kovo 1 d. ir po 1920 Lt priemokos nuo 2008 m. kovo 1 d. iki 2008 m. lapkričio 1 d.;
– 6287 Lt skolos už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, nuo 2005 m. balandžio 11 d. iki 2008 m. kovo 1 d. ir 1920 Lt priemokos nuo 2008 m. kovo 1 d. iki 2008 m. lapkričio 1 d.;
– 3660 Lt skolos už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, nuo 2005 m. kovo 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d., 2280 Lt skolos nuo 2007 m. balandžio 2 d. iki 2008 m. kovo 1 d. ir 1920 Lt priemokos nuo 2008 m. kovo 1 d. iki 2008 m. lapkričio 1 d.;
– 6030 Lt skolos už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, nuo 2005 m. birželio 1 d. iki 2008 m. kovo 1 d. ir 1920 Lt priemokos nuo 2008 m. kovo 1 d. iki 2008 m. lapkričio 1 d.
– 4560 Lt skolos už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, nuo 2006 m. kovo 1 d. iki 2008 m. kovo 1 d., 1920 Lt priemokos nuo 2008 m. kovo 1 d. iki 2008 m. lapkričio 1 d.
Teismas, remdamasis Utenos ekspertinio skyriaus I ir II poskyrio sanitarų pareiginiais nuostatais, atsakovo 2007 m. spalio 26 d. raštu, Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatais, nustatė, kad ieškovai, kurių darbas susijęs su psichikos sutrikimų turinčių asmenų priežiūra, dirbo pavojingomis sąlygomis ir bylos nagrinėjimo metu jos nepanaikintos, todėl ginčo santykiams taikytinos imperatyviosios DK 192 straipsnio nuostatos dėl darbo apmokėjimo esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų. Teismas pažymėjo, kad ginčo nagrinėjimo metu nėra teisės akto, kuris nustatytų priemokų už darbą pavojingomis sąlygomis dydį, šis klausimas neišspręstas kolektyvinėje ir darbo sutartyse, todėl rėmėsi paskutiniais galiojusiais teisės aktais, kuriuose buvo nustatyti priemokų už darbą pavojingomis sąlygomis dydžiai, ir priteisė ieškovams 30 proc. valstybės nustatyto minimalaus valandinio atlygio (mėnesio algos) dydžio priemokas nuo jų faktinio darbo laiko pradžios, bet ne daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio padavimo dienos. Tokio paties dydžio priemokas teismas priteisė visiems ieškovams už laikotarpį nuo 2008 m. kovo 1 d. iki 2008 m. lapkričio 1 d. Teismas, nustatęs, kad ieškovai dirbo esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, o atsakovas nesilaikė įstatymo reikalavimų dėl apmokėjimo už darbą tokiomis sąlygomis, įpareigojo atsakovą DK 192 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos nustatyti ieškovams padidinto tarifinio atlygio už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, dydį ir nuo 2008 m. lapkričio 1 d. mokėti ieškovams nustatytą padidintą tarifinį atlygį.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. birželio 18 d. sprendimu patenkino atsakovo apeliacinį skundą: panaikino Utenos rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė. Teisėjų kolegija sprendė, kad, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 25 d. nutartyje, kuria byla buvo grąžinta nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, išdėstytus teisės išaiškinimus (CPK 362 straipsnio 2 dalis) ir šioje byloje esančių įrodymų visumą, yra pagrindas daryti išvadą, jog ieškovų darbe yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų ir dėl jų darbo specifikos nėra galimybės išvengti neigiamo poveikio darbuotojų sveikatai.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 18 d. sprendimą ir palikti galioti Utenos rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 21 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl darbuotojų, įgijusių teisę į priemoką už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, iki 2001 m. sausio 1 d.
2. Dėl darbuotojų, sudariusių darbo sutartis po 2001 m. sausio 1 d. ir teisę į priemoką už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, įgijusių pagal DK 192 straipsnį.
3. Dėl DK 298 straipsnio aiškinimo ir taikymo.
4. Dėl teismo pareigos motyvuoti sprendimą.
5. Dėl sutarties laisvės principo darbo teisiniuose santykiuose.
6. Dėl atstovavimo išlaidų, patirtų biudžetinės įstaigos, atlyginimo.
Išplėstinė teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl ieškovų darbo sąlygų kvalifikavimo
Nagrinėjamoje byloje ieškovai, dirbantys Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Utenos ekspertiniame skyriuje sanitarais, kreipėsi į teismą, prašydami priteisti priemokas, kurios, jų teigimu, jiems priklauso pagal darbo sutartis ir įstatymus, nes jie dirba esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje kilęs šalių ginčas jau buvo nagrinėtas kasaciniame teisme. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. kovo 25 d. nutartimi (kasacinės bylos Nr. 3K-3-125/2010) perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka tam, kad būtų nustatytos faktinės aplinkybės, teisiškai reikšmingos materialiosios teisės normoms, reglamentuojančioms apmokėjimą už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, tinkamai taikyti. Nurodytoje nutartyje kasacinis teismas, be kita ko, nurodė ir tai, kad vien ta aplinkybė, jog darbuotojas dirba darbą, kuris Vyriausybės nutarimu priskirtas prie pavojingų darbų, savaime nereiškia, kad yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų; tam tikrų darbų priskyrimo pavojingų kategorijai reikšmė aiškintina sistemiškai analizuojant Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo ir DK 191 straipsnio nuostatas; darbų pavojingumas reiškia, kad tam tikros rūšies darbai yra atliekami tokiomis sąlygomis, kai yra specifinių veiksnių, veikiančių darbuotojų saugumą ir sveikatą; darbdavys, atsižvelgdamas į konkretaus darbo specifiką ir vadovaudamasis darbuotojų saugos ir sveikatos užtikrinimo principais, nustato papildomas priemones normalioms darbo sąlygoms užtikrinti; tik nustačius, kad dėl tam tikros darbo specifikos nėra galimybės išvengti neigiamo poveikio darbuotojų sveikatai, galima konstatuoti faktą, jog yra nukrypimas nuo normalių darbo sąlygų.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš naujo pagal kasacinio teismo išdėstytus išaiškinimus (CPK 362 straipsnio 2 dalis), nustatė, kad faktiškai per visą darbo laiką buvo ir yra grėsmė ieškovų, dirbančių pas atsakovą sanitarais, sveikatai, taip pat kad dėl dirbamo darbo specifikos nėra galimybės išvengti neigiamo poveikio darbuotojų sveikatai, nes taikytos priemonės nedaro ir objektyviai negali daryti įtakos socialiai pavojingų tiriamų asmenų su produktyvia psichotine simptomatika, linkusių į agresiją, elgesiui ir neprognozuojamiems veiksmams.
Taigi byloje tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismų vienodai nustatyta, kad visi ieškovai dirba esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų. Nagrinėjamoje kasacinėje byloje neginčijama nurodyta teismų išvada, todėl išplėstinė teisėjų kolegija pasisako dėl kasacijoje keliamų darbo apmokėjimo klausimų, remdamasi žemesniųjų instancijų teismų nustatytu faktu, kad visi ieškovai dirba esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Apibendrindama išdėstytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas šios bylos šalių ginčą, netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias darbo apmokėjimą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, ir šie pažeidimai lėmė neteisėto sprendimo priėmimą. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė šios bylos šalių ginčą. Dėl to apskųstas apeliacinės instancijos teismo sprendimas panaikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, tik iš dalies patikslinus bei papildžius jo motyvus.
Palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškinys iš esmės patenkintas, atsakovas neturi teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93, 98 straipsniai), todėl kasacinio skundo bei atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai dėl atsakovo – biudžetinės įstaigos – patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tampa šioje byloje teisiškai nereikšmingi, ir išplėstinė teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Civilinė byla Nr. 3K-3-13/2011
Procesinio sprendimo kategorijos:
3.2; 11.9.8 (S)
Rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje buvo išnagrinėta civilinė byla pagal ieškovo UAB „Eiginta“ ir atsakovo Kauno apskrities profesinės sąjungos kasacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 25 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Eiginta“ ieškinį atsakovui Kauno apskrities profesinei sąjungai, dalyvaujant tretiesiems asmenims dėl profesinės sąjungos komiteto nepripažinimo atstovaujamuoju organu ir komiteto nutarimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiamas klausimas dėl teritoriniu principu įsteigtos profesinės sąjungos įmonėje veikiančio padalinio renkamųjų organų narių darbo teisių garantijų.
Ieškovas prašė: 1) pripažinti, kad Kauno apskrities profesinės sąjungos padalinys UAB „Eiginta“ darbuotojų profesinė sąjunga nėra ieškovo UAB „Eiginta“ darbuotojų atstovaujamasis organas ir atleidžiant darbuotojus nebūtinas jo sutikimas; 2) pripažinti, kad Kauno apskrities profesinės sąjungos narių susirinkimo 2009 m. rugsėjo 27 d. sprendimas, kuriuo trečiasis asmuo J. G. išrinkta atsakovo padalinio UAB „Eiginta“ darbuotojų profesinės sąjungos įgaliotine ir komiteto nare, yra neteisėtas; 3) pripažinti, kad atsakovo padalinio UAB „Eiginta“ darbuotojų profesinės sąjungos komiteto sprendimas Nr. 9-1 atsisakyti duoti sutikimą atleisti iš darbo trečiąjį asmenį J. G. yra neteisėtas. Ieškinys grindžiamas tuo, kad ieškovas buvo nepatenkintas trečiojo asmens J. G. darbu, ji, kaip parduotuvės vadovė, nerodė pakankamai iniciatyvos spręsti darbinių problemų, nuolatos kildavo problemų dėl netvarkos parduotuvėje, prekių likučių, netinkamai užsakinėjo prekes, neorganizavo gaisro padarinių likvidavimo darbų. Be to, UAB „Eiginta“ įsteigta profesinė sąjunga negali būti laikoma darbuotojų atstovaujamuoju organu, nes neturi trisdešimties įmonės darbuotojų, kurie būtų šios profesinės sąjungos nariai (UAB „Eiginta“ profesinės sąjungos steigimo dieną ieškovas turėjo 400 darbuotojų). Dėl to, ieškovo teigimu, jam nereikėjo gauti šios profesinės sąjungos sutikimo, o jeigu tokio ir reikėtų, tai nutarimas, kuriuo atsisakyta duoti sutikimą, vertintinas kaip neteisėtas, nes jis nemotyvuotas, nesilaikyta procedūrinių reikalavimų, be to, profesinė sąjunga neturi teisės varžyti darbdavio, neleisti jam atleisti iš darbo darbuotojos, kurios kvalifikacija yra netinkama.
Byloje nustatyta, kad trečiasis asmuo J. G. pagal 2008 m. balandžio 18 d. darbo sutartį Nr. 2577 ėjo UAB „Eiginta“ prekybos centrų „Šilas“ parduotuvės vadovės pareigas. Jungtinės profesinės sąjungos (toliau – JPS) padalinys Kauno apskrities profesinė sąjunga 2009 m. kovo 9 d. ir 2009 m. kovo 30 d. raštais pranešė UAB „Eiginta“ direktoriui, kad įmonėje įkurtas JPS Kauno apskrities profesinės sąjungos padalinys UAB „Eiginta“ darbuotojų profesinė sąjunga ir kad J. G. išrinkta į UAB „Eiginta“ darbuotojų profesinės sąjungos komitetą, taip pat profesinės sąjungos įgaliotine. Pagal JPS Kauno apskrities profesinės sąjungos įstatus padalinio profesinės sąjungos komitetas ir įgaliotinis yra renkamieji profesinės sąjungos organai. UAB „Eiginta“ direktorius 2009 m. balandžio 8 d. raštu įspėjo J. G., kad po keturių mėnesių ji bus atleista iš darbo pagal DK 129 straipsnio 2 dalį, t. y. dėl aplinkybių, susijusių su darbuotojo kvalifikacija, profesiniais gebėjimais, elgesiu darbe. UAB „Eiginta“ direktorius 2009 m. balandžio 10 d. kreipėsi į JPS Kauno apskrities profesinės sąjungos padalinio UAB „Eiginta“ darbuotojų profesinės sąjungos atstovaujamąjį organą ir į JPS pirmininką su pareiškimu dėl sutikimo atleisti J. G. iš darbo pagal DK 129 straipsnio 2 dalį. Pareiškime jis nurodė DK straipsnį, pagal kurį buvo numatoma atleisti darbuotoją iš darbo, ir detaliai išdėstė visas numatomo atleidimo iš darbo priežastis (netinkamas gaisro likvidavimo darbų organizavimas, pranešimas apie gaisrą ne laiku, prekių galiojimo terminų pažeidimai, netvarka parduotuvėje ir kt.). Kauno apskrities profesinės sąjungos padalinio UAB „Eiginta“ darbuotojų profesinės sąjungos komitetas 2009 m. balandžio 22 d. priėmė nutarimą neduoti sutikimo atleisti J. G. iš darbo. Jis grindžiamas tuo, kad darbo sutartį norima nutraukti dėl jos narystės ir teisėtos veiklos profesinėje sąjungoje.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 25 d. sprendimu bylos dalį dėl reikalavimo pripažinti, kad Kauno apskrities profesinės sąjungos padalinys UAB „Eiginta“ darbuotojų profesinė sąjunga nėra ieškovo UAB „Eiginta“ darbuotojų atstovaujamasis organas ir atleidžiant darbuotojus nėra būtinas jo sutikimas, nutraukė; pripažino neteisėtu Kauno apskrities profesinės sąjungos padalinio UAB „Eiginta“ darbuotojų profesinės sąjungos komiteto 2009 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. 9-1 atsisakyti duoti sutikimą atleisti iš darbo trečiąjį asmenį J. G.; kitą ieškinio dalį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo UAB „Eiginta“ ir atsakovo Kauno apskrities profesinės sąjungos apeliacinius skundus, 2010 m. birželio 23 d. nutartimi apeliacinius skundus atmetė ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, teisiniais argumentais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
III. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl teritoriniu principu įsteigtos ir veikiančios profesinės sąjungos padalinio formavimo, jo organų sudarymo ir padalinio renkamųjų organų narių darbo teisių garantijų
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 50 straipsnyje įtvirtinta, kad profesinės sąjungos kuriasi laisvai ir veikia savarankiškai, turi lygias teises bei gina darbuotojų profesines, ekonomines bei socialines teises bei interesus. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1999 m. sausio14 d. nutarime yra pabrėžęs, kad ši konstitucinė nuostata išreiškia dvejopą profesinių sąjungų paskirtį bei funkciją: pirma, atstovauti profesinės sąjungos nariams ir juos ginti, antra, įstatymo nustatytais atvejais bei būdais ginti visus atitinkamos įmonės, įstaigos ar organizacijos darbuotojus. Taigi profesinės sąjungos savo nariams atstovauja ir juos gina ex officio, o visiems kitiems darbuotojams gali atstovauti ir juos ginti, jei darbuotojų kolektyvas tokias teises įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje veikiančiai profesinei sąjungai yra perdavęs (DK 19 straipsnis) arba jei profesinė sąjunga atstovauja darbuotojų daugumos valiai (DK 18 straipsnio 2 dalis).
Dėl profesinės sąjungos renkamojo organo atsisakymo duoti sutikimą atleisti iš darbo šio organo narį nuginčijimo
Profesinių sąjungų įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad profesinės sąjungos atstovauja profesinės sąjungos nariams santykiuose su darbdaviu, jo įgaliotu atstovu bei gina savo narių darbo ir ekonomines socialines teises bei interesus. Šia norma profesinėms sąjungoms suteikta teisė, kartu nustatyta pareiga atstovauti savo nariams santykiuose su darbdaviu bei teisių pažeidimo atvejais ginti šias teises įstatymų nustatyta tvarka. Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje ir DK 134 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos darbuotojo – įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo nario – darbo teisių garantijos (profesinės sąjungos renkamųjų organų narių apsaugos nuo darbo santykių nutraukimo) tikslas yra užtikrinti tiems nariams atitinkamą laisvę, nepriklausomumą nuo darbdavio, išvengti galimų darbdavio teisės atleisti darbuotojus iš darbo piktnaudžiavimų, taip pašalinant darbdaviui nepalankius ir su juo konfliktuojančius profesinių sąjungų lyderius. Taigi aptariamos normos yra papildomos profesinių sąjungų renkamųjų organų narių teisių garantijos už prisiimtą papildomą riziką.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 25 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 23 d. nutartį pakeisti.
Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 25 d. sprendimo dalį, kuria nutraukta bylos dalis dėl reikalavimo pripažinti, kad Kauno apskrities profesinės sąjungos padalinys UAB „Eiginta“ darbuotojų profesinė sąjunga nėra ieškovo UAB „Eiginta“ darbuotojų atstovaujamasis organas ir atleidžiant darbuotojus nėra būtinas jo sutikimas, ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 23 d. nutarties dalį, kuria atitinkama Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 25 d. sprendimo dalis palikta nepakeista, panaikinti.
Kitas Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 25 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 23 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.
BYLŲ PALYGINIMAS
Esminiai dalykai abiejose bylose yra žmogaus ir darbdavio santykis. Kadangi Lietuvoje dar nėra darbo teismų, viskas yra sprendžiama bendrosios praktikos teismuose todėl dažniausiai bylos susijusios su darbo teise yra vilkinamos ir sprendžiamos skirtingos instancijos teismuose.
Pirmojoje byloje, mano manymu teisingas sprendimas buvo priimtas pirmosios instancijos teisme. Tačiau vėliau dėl darbdavio požiūrio buvo skundžiamas ir išnagrinėtas neadekvačiai apeliaciniame teisme. To pasėkoje priimtas sprendimas buvo visiškai priešingas pirmosios instancijos teismui.
Antrojoje byloje ieškovas atstovauja įmonę ir stengiasi įrodyti jog įgaliotasis darbuotojų atstovas neatitinka jam keliamų reikalavimų. Ieškovas stengiasi užginčyti prieš tai buvusio teismo nutartį pagal kurią darbuotojų sąjungos atstovas privalo pritarti ar nepritarti atleidžiant darbuotojus. Ieškovo pateikti argumentai dėl darbuotojų atstovės nekompetencijos, mano požiūriu yra esminiai ir labai svarbūs. Teisėjų kolegija atsižvelgusi į ieškovo argumentus ir peržvelgusi prieš tai buvusių instancijų teismų nutartis priėmė sprendimą, kuriuo pritarė ieškovo prašymui pripažinti, kad Kauno apskrities profesinės sąjungos padalinys UAB „Eiginta“ darbuotojų profesinė sąjunga nėra ieškovo UAB „Eiginta“ darbuotojų atstovaujamasis organas ir atleidžiant darbuotojus nebūtinas jo sutikimas. Kitas teismų nutartis paliko nepakeistas.
Mano manymu, sprendžiat bylas susijusias su darbo teise Lietuvoje yra reikalingas darbo teismas. Nors 2003 m. buvo atliktas mokslinis taikomasis tyrimas „Darbo byloms nagrinėti specializuotų teismų įsteigimo Lietuvoje galimybės“ ir buvo konstatuota, kad Lietuvoje yra visos sąlygos įstatymų nustatyta tvarka operatyviai ir teisingai spręsti darbo bylas. Tačiau siekiant veiksmingiau ginti su darbu susijusias žmogaus teises, būtina toliau tobulinti teismų veiklos organizavimą ir teisminio darbo bylų nagrinėjimą. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad darbo bylos sudaro gana nedidelę visų teismuose nagrinėjamų civilinių bylų dalį. Šių bylų bendrosios kompetencijos teismuose nuolat mažėja. Šiai tendencijai neabejotinai turi įtakos Įmonių bankroto įstatymo pakeitimai, dėl kurių dalis darbo bylų buvo perduota įmonių bankroto bylas nagrinėjantiems teismams, ir administracinių teismų, kurių kompetencijai perėjo darbo bylos dėl valstybės tarnautojų tarnybos darbo santykių, įsteigimas.