Saiko principas Baroko ir Apšvietos epochų literatūros kūriniuose

Saiko principas Baroko ir Apšvietos epochų literatūros kūriniuose

Saiko principas plėtojamas Baroko ir Apšvietos epochų literatūros kūriniuose. Iš pradžių saiko principu vadovavosi stoikai, jų moralės principą perėmė romėnų poetas Horacijus. Dar labiau saiko principą išplėtoja Sarbievijus savo odėse ir K. Donelaitis savo epinėje poemoje „Metai“. Šie autoriai savo kūriniuose moko, kad visose gyvenimo srityse reikia vadovautis saiko principu, nes kitaip žmogus iškrenta iš pasaulio tvarkos.

M.K.Sarbievijus saiko principą laiko viena iš svarbiausių dorybių, kurios padeda žmogui gyventi teisingą gyvenimą. Odėje „Pauliui Kozlovijui“ beene ryškiausiai atskleidžiamas tiek stoikų, tiek Horacijaus pamėgtas saiko principas. Sarbievijus moko Paulių, jog įtemptą mokymąsi turi keisti poilsis: „Duok Paladės darbams, Pauliau, atokvėpį.“ Saikingumas reikalingas, nes net menki darbai virsta didžiais, jei leidi sau pailsėti. Vilniaus vaizdiniai tampa pagrindiniais argumentais. Čia susijungia gamtinė, architektūrinė ir mitinė erdvė, o viską apjungia stoikų moralės paisymas. Vilniaus gamtinė erdvė, peizažas teikia ramybę, poilsį ir atskleidžia harmoniją: gėlės žydi, upė plukdo, paukščiai klega, piemuo švilpauja, upeivis ilsisi. Nors šie vaizdiniai atrodo triukšmingi, tačiau viisur vyrauja ramybė, net tyla: „Plukdo Vilija vėl derlianešius laivus/ Pro sodybas, laukus praplaukdama tyloj,/ Nors be perstojo klega/ Paukščiai ant gretimų kalvų.“ Šitoks paradoksas plėtoja saikingumo, harmonijos, ramybės temą. Be gamtos, skaitytojui atskleidžiamos mitinės ir istorinės miesto erdvės. Gamtos gy

yvenimas nuolat sukasi ratu, metų laikai pastoviai keičia vienas kitą: „Topolį, neseniai buvusį po sniegu,/ Gūsiais nepastoviais glosto Etezijai/ Ir nekliudomai plaukia/ Upė, ledą pralaužusi.“ Kaip pavasaris keičia žiemą, taip ir Paladės darbus turi pakeisti poilsis. Taigi, M.K.Sarbievijaus odėje „Pauliui Kozlovijui“ kalbama apie žmogiškąją laimę, kuri yra neatsiejama nuo saiko principo.

Kaip ir M.K.Sarbievijus, Kristijonas Donelaitis saiko principą laiko viena iš pagrindinių vertybių žmogaus gyvenime. Didysis klasikas – Kristijonas Donelaitis iki šių dienų išliko ryškus lietuvių literatūroje su „Metų“ poema. Poema suskirstyta į keturias dalis, kur vaizduojami keturi metų laikai. „Metų“ pasaulis pilnas gražių ir turtingų gamtos ir gyvūnų aprašymų, iš kurių pasakotojas ragina mokytis būrus. Žmogus ir gamta vaizduojami paralele ir sudaro harmoningą visumą. Tačiau ne visi poemoje vaizduojami veikėjai yra „viežlybi“. Štai pavyzdžiui Dočys. Donelaitis jį išskiria kaaip nenaudėlį, kuris visiškai nesilaiko saiko principo. Darbas jam tėra tik priemonė pasimaitinti, jis dirba greitai, negailėdamas jėgų, o dirbdamas „laižos vis ir gurkščiodams į karčemą žiūri.“ Dočys iškrenta iš pasaulio tvarkos dėl saiko ir atsakomybės neturėjimo. Dočys poemoje aprašomas gana plačiai, tai jis į kokias muštynes įsivelia, tai nuo jo darbo smarkumo būrams baisu daros, tai be saiko prisivalgo. Dar vienas saiko principo pavyzdys Donelaičio „Metuose“ atsiskleidžia verksmo maldymo scenoje, apraudant gerąjį poną. Pričkus bara būrus, kurie be saiko gedi gerojo po

ono: „jau ben sykį paliaukite zaunyt/ Ir ben gėdėkitės tokio netikusio būdo./ Kas jau bus iš jūs, kad vis raudodami kauksit.“ Pričkus skatina maldyti sielvartą, nes be saiko sielvartaujant prarandamas protas ir žmogus save gyvą laidoja, gyvena praeityje, o ne dabartyje. Taigi Donelaitis savo poemoje „Metai“ mokė skaitytojus duodamas besaikio gyvenimo pavyzdžius.

Taigi saiko principas yra plačiai apžvelgiamas Baroko ir Apšvietos literatūros kūriniuose. Vadovaudamasis saiko principu žmogus neiškrenta iš pasaulio tvarkos, jaučia vidinę ramybę bei harmoniją. Kaip Delfų Apolono šventykloje užrašas skelbė: „Nieko per daug“, žmogus turi jausti saiko jausmą, nes tik taip atras savo laimę.

Leave a Comment