darbo apmokejimo ypatumai

Turinys

Įvadas 2

1. Socialinės ir ekonominės prielaidos, sąlygojusios Valstybės tarnautojams, teisėjams, politikams ir kitiems pareigūnams darbo užmokesčio politikos formavimąsi Lietuvoje 5

1.1 Darbo užmokesčio samprata ir jo dydį lemiantys veiksniai 6
1.2 Valstybinio sektoriaus darbuotojų darbo užmokesčio reglamentavimo raidos apžvalga 8

2. Darbo apmokėjimo reglamentavimo ypatumai Valstybės tarnautojams, teisėjams, politikams ir kitiems pareigūnams 11

2.1 Darbo apmokėjimo reglamentavimas Valstybės tarnautojams 12
2.2 Darbo apmokėjimo reglamentavimas Valstybės politikams, teisėjams ir valstybės pareigūnams 23

3. Kitų iš valstybės biudžeto finansuojamų valstybinio sektoriaus darbuotojų darbo apmokėjimo reglamentavimas 28

4. Darbo apmokėjimo reglamentavimas Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose pagal darbo sutartis dirbančių darbuotojų darbo apmokėjimo įs statymo projekte 31

5. Užsienio šalių patirtis nustatant darbo apmokėjimą valstybinio sektoriaus darbuotojams 33

5.1 Airija 34

5.2 Austrija 35

5.3 Ispanija..............................36

5.4 Olandija..............................37

5.5 Suomija..............................38

Pabaiga 40

Išvados 41

Literatūros sąrašas: 44

Santrauka 48

Įvadas

Temos aktualumas ir mokslinis naujumas. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir tapus rinkos ekonomikos valstybe neišvengiamai turėjo keistis mokėjimo už darbą teisiniai pagrindai. Darbo apmokėjimas, kaip pagrindinė ir esminė darbo sąlyga, tapo aktualia teisinė, socialine ir ekonomine problema. Valstybė atsisakė visapusiško darbo užmokesčio visiems dirbantiesiems reguliavimo. Tačiau ne viskas gali būti palikta rinkos savireguliacijai. Vyriausybė nustato minimalios mėnesinės algos dydį, įstatymais ir kitais teisės aktais reglamentuojamas iš biudžeto finansuojamų darbuotojų darbo apmokėjimas. Pr raktika parodė, kad dažnas teisės aktų, reglamentuojančių valstybinio sektoriaus darbuotojų darbo apmokėjimą, kaitaliojimas, bei skirtingas darbo apmokėjimo reglamentavimas skirtingiems subjektams neleido sukurti vieningos ir skaidrios valstybinio sektoriaus darbuotojų darbo apmokėjimo sistemos. Problema pradėta spręsti, kai 1999 m. buvo priimtas Valstybės tarnybos įs

statymas ir 2000 m. Lietuvos Respublikos Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas . Šiais aktais įtvirtinta valstybės tarnautojų, politikų teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo sistema. Atskiri valstybės tarnautojų, politikų teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo sistemos aspektai aptarti Doc. Valerijos Gerikienės straipsnyje “Darbo apmokėjimo įstatymų taikymo problemos Lietuvoje” , Ingridos Mačernytės – Panomariovienės mokomajame leidinyje “Apmokėjimas už darbą ir jo užtikrinimas” . Darbo ir socialinių tyrimų institutas socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu 2003 m. atliko išsamų valstybės tarnautojų, politikų teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo sąlygų vertinimą. Šiame darbe, remiantis teisės aktų analize, anksčiau atliktais tyrimais ir straipsniais, užsienio šalių patirtimi bus bandoma detaliai atskleisti valstybės tarnautojų, politikų teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo ypatumus, kylančias problemas, pateikti pasiūlymus jiems spręsti. br />Darbo tyrimo dalykas – valstybės tarnautojų, teisėjų, politikų ir kitų pareigūnų darbo apmokėjimo sistema. Analizuojama teisės šaltiniuose (įstatymuose, vyriausybės nutarimuose, teismų sprendimuose, kituose teisės aktuose) įtvirtinto darbo apmokėjimo sąlygų reglamentavimo visuma.
Darbo tikslas – atskleisti valstybės tarnautojų, politikų teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo teisinio reguliavimo ypatumus, nurodant principus, tikslus, trūkumus ir pastarųjų šalinimo būdus.
Darbo uždaviniai:
• Apžvelgti darbo užmokesčio politikos formavimąsi;
• nustatyti teisinio reglamentavimo turinį;
• išnagrinėti praktinius įstatymų taikymo aspektus;
• atskleisti darbo apmokėjimo sistemos trūkumus ir pateikti sprendimo būdus;
Tyrimo šaltiniai. Darbe autorius naudojasi valstybės tarnautojų, po
olitikų teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo sistemą reglamentuojančiomis Lietuvos Respublikos teisės normomis ir jų aiškinimo šaltiniais. Teisės normų šaltiniai – Lietuvos norminiai teisės aktai: Lietuvos Respublikos Konstitucija, Valstybės tarnybos įstatymas, Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas, kiti įstatymai ir juos detalizuojantys poįstatyminiai teisės aktai, taip pat anksčiau galiojusios teisės normos. Siekiant atskleisti išvardintų teisės aktų turinį, darbe remtasi Konstitucinio Teismo nutarimais, Valstybės kontrolės išvadomis, remtasi Doc. Valerijos Gerikienės, Ingridos Mačernytės – Panomariovienės darbais, Darbo ir socialinių tyrimų instituto atliktais tyrimais.
Mokslinio tyrimo metodai. Siekdamas darbo tikslo bei įgyvendindamas išsikeltus uždavinius, autorius naudojo šiuos mokslinio tyrimo metodus:
• analitinį-kritinį metodą, kuriuo buvo atskleisti valstybės tarnautojų, politikų teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo teisinio reguliavimo trūkumai;
• lyginamąjį metodą, kuriuo atskleisti Lietuvos ir kitų šalių valstybinio sektoriaus darbo apmokėjimo bendrumai ir skirtumai;
• istorinį – aptariama padėtis iki dabartinių teisės aktų nagrinėjamoje srityje priėmimo (tai įgalina atskleisti šių aktų priėmimo priežastis);
• loginį – atskleidžiant kylančias problemas, pateikiant jų sprendimo būdus bei priemones;
• lingvistinį – juo analizuota teisės normų turinys.
Darbo struktūra. Darbas sudarytas iš įvado, keturių skyrių bei išvadų. Pirmosios darbo dalies paskirtis – aptarti prielaidas, sąlygojusias darbo užmokesčio politikos formavimąsi Lietuvoje, pateikti darbo apmokėjimo sampratą, pagrindinius darbo apmokėjimo nustatymo principus, apžvelgti valstybinio sektoriaus darbuotojų darbo užmokesčio reglamentavimo raidą. Antroje dalyje analizuojami valstybės ta
arnautojų, politikų teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo reglamentavimas skirtingais teisės aktais, subjektų darbo apmokėjimo sąlygos, atskleidžiami teisinio reglamentavimo ypatumai. Trečioje dalyje apžvelgiamas kitų iš biudžeto finansuojamų darbuotojų darbo apmokėjimo teisinis reglamentavimas, ieškoma skirtybių bei sąsajų su valstybės tarnautojų, politikų teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo reglamentavimu. Darbo pabaigoje formuluojamos autoriaus išvados, pateikiamas literatūros sąrašas.

Socialinės ir ekonominės prielaidos, sąlygojusios Valstybės tarnautojams, teisėjams, politikams ir kitiems pareigūnams darbo užmokesčio politikos formavimąsi Lietuvoje

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir perėjus iš planinio ūkio valdymo į laisva rinka bei demokratija grindžiamą santvarką, neišvengiamai turėjo kurtis naujais principais bei vertybėmis besivadovaujantis valstybinis sektorius. Transformuojantis ekonominei sistemai, kai dirbantys gyventojai darbo užmokestį gaudavo tiesiogiai iš biudžeto ir, galima sakyti, visi priklausė valstybiniam sektoriui, į privačia nuosavybe bei iniciatyva paremtą rinkos ekonomiką, bei pradėjus steigtis naujoms darbo vietoms privačiajame sektoriuje, dirbančiųjų skaičius valstybiniame sektoriuje pamažu ėmė mažėti, o privačiame, anaiptol, išaugo. Statistikos departamento duomenimis, nuo 1998 m. iki 2003m. užimtųjų skaičius valstybiniame sektoriuje nuo 491,4 tūkst. sumažėjo iki 403,9 tūkst., o privačiame, tuo pačiu laikotarpiu, išaugo nuo 998,0 tūkst. iki 1034,1 tūkst . Tokį užimtųjų persiskirstymą lėmė politiniai sprendimai dalį viešųjų paslaugų teikimo perduoti į privačias rankas, valstybinio turto privatizacija, valstybės išlaidų racionalizacija. Reikia nepamiršti ir nuoseklaus ekonomikos augimo, tampriai susijusio su naujų darbo vietų privačiame sektoriuje sukūrimu. Už

žimtųjų skaičiaus mažėjimas valstybiniame sektoriuje pastebimas ir kitose Europos Sąjungos valstybėse.

Lietuva nėra turtinga gamtiniais ištekliais, todėl pagrindinis jos turtas, užtikrinantis ekonomikos bei ūkio augimą, yra žmogiškieji ištekliai. Žmogiškųjų išteklių plėtra lemia visuomenės pažangą apskritai. Kita vertus, aukštos kvalifikacijos darbo jėga itin lengvai migruoja ten, kur užtikrinamas socialinis saugumas bei tinkamas atlyginimas už darbą. Valstybė negali operatyviai reaguoti į darbo rinkos pokyčius bei keisti dažniausiai įstatymais ar kitais norminiais teisės aktais nustatytą valstybinio sektoriaus darbo apmokėjimo tvarką. Todėl siekdama konkuruoti su privačiuoju sektoriumi dėl aukštos kvalifikacijos darbuotojų, iškilo būtinybė sukurti veiksmingą, progresyvią darbo apmokėjimo sistemą.

Lietuvos Respublikos (toliau LR) Konstitucijos 48 straipsnyje nustatyta, kad “kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą, ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju ”. Rinkos ekonomikos sąlygomis darbo užmokestis nustatomas darbdavio ir darbuotojo susitarimu dar prieš priimant į darbą. Valstybiniame sektoriuje darbuotojams, su kuriais nėra sudaromos darbo sutartys, atlyginimų dydis bei mokėjimo tvarka yra griežtai reglamentuoti įstatymais. O tiems, valstybinio sektoriaus darbuotojams, su kuriais darbo sutartys sudaromos (mokytojams, medicinos darbuotojams), reglamentuotas poįstatyminiais teisės aktais, t.y. Vyriausybės nutarimais, ministrų įsakymais.

Darbo užmokesčio samprata ir jo dydį lemiantys veiksniai

Darbo apmokėjimas yra teisinė kategorija, tačiau itin tampriai susijusi su ekonomika. Darbo užmokesčio sąvoka nėra tiksliai apibrėžta įstatymuose, todėl tenka remtis kitais šaltiniais. Žmogiškųjų išteklių valdymo teorijoje darbo užmokestis apibrėžiamas kaip “kompensacija, kurią individas gauna mainais už jo specifinę organizacijoje atliekamą veiklą, atitinkančią organizacijos tikslus ir uždavinius” . Europos Bendrijos Steigimosi Sutarties 119 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad “atlyginimas reiškia pagrindinį ar minimalų darbo užmokestį arba kitą atlyginimą (tiek grynais pinigais, tiek natūra), kurį darbuotojas tiesiogiai arba netiesiogiai gauna už savo darbą mainais iš darbdavio . LR Darbo kodekso 186 straipsnyje nurodyta, kad “darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojui atliekamą pagal darbo sutartį ”. Darbo sutarties sudarymas nėra vienintelis ir pagrindinis darbuotojo statusą apibūdinantis požymis, todėl toks darbo užmokesčio apibrėžimas valstybės tarnautojams, politikams, teisėjams ir kitiems pareigūnams netinka. Žymiai plačiau “darbo užmokesčio” sąvoka apibrėžta Tarptautinės darbo organizacijos konvencijoje Nr. 95 “Dėl darbo užmokesčio apsaugos” pirmame straipsnyje, kuriame nurodyta, kad darbo užmokestis reiškia “bet kokį paskirtą ar apskaičiuotą atlyginimą arba uždarbį, išreikštą pinigais, nustatytą abipusiu susitarimu pagal nacionalinius įstatymus ar kitus norminius teisės aktus, ir kurį darbdavys moka įdarbintam asmeniui rašytinės ar žodinės sutarties pagrindu už padarytą ar sutartą padaryti darbą arba už suteiktas ar sutartas padaryti paslaugas”. Kaip matome, visuose šaltiniuose apibrėžtos skirtingos kategorijos – darbo užmokestis ir atlyginimas. Atlyginimas traktuojamas žymiai plačiau. Jis gali būti sudėtinė darbo užmokesčio dalis. Darbo užmokestį Valstybės tarnautojams, teisėjams, politikams ir kitiems pareigūnams būtų tikslinga apibrėžti kaip “įstatymais ir kitais teisės aktais nustatytą darbdavio (valstybės) mokamą atlyginimą už darbą, išreikštą pinigais”.

Žmogiškųjų išteklių valdymo teorijoje skiriami išoriniai bei vidiniai darbo užmokesčio dydį lemiantys veiksniai. Išoriniai veiksniai:
1. Darbo rinkos sąlygos – itin daug įtakos ir reikšmės turi konkrečiu laikotarpiu susiklostę darbo jėgos rinkos santykiai, darbo jėgos vertė ir darbo jėgos kaina.
2. Darbo užmokesčio lygis regione – labai svarbi yra aplinka darbo rinkoje. Įmonė visada stengsis mokėti ne daugiau arba bent jau ne žymiai daugiau kaip už analogišką darbą gauna regiono analogiškose įmonėse dirbantys darbuotojai.
3. Gyvenimo lygis – 2004 m. Vyriausybės tvirtinamas minimalus gyvenimo lygis (MGL) nekito ir sudarė 125 litus per mėnesį (šis dydis buvo nustatytas nuo 1998 m. gegužės 1 d.).
4. Kolektyvinė sutartis – viena svarbiausių profsąjungų kolektyvinės sutarties su darbdaviu funkcijų yra susitarimas dėl darbo ir darbo užmokesčio sąlygų. Profsąjungų tikslas – sudarant naują kolektyvinę sutartį, pasiekti didesnį realaus darbo užmokestį.
5. Valstybinės valdžios poveikis – Vyriausybė reguliuoja biudžetinių įstaigų darbo užmokesčio dydį. Be to, visiems darbuotojams LR Vyriausybė nustato minimalų darbo užmokestį. Darbo kodeksu bei kitais darbo įstatymais yra reglamentuotas darbo užmokestis kenksmingomis darbo sąlygomis, dirbant naktį, dirbant viršvalandžius.

Vidiniai veiksniai:
1. Konkretaus darbo vertė – įmonės, turinčios nuostatais reglamentuotą darbo užmokesčio vertinimo sistemą, dažniausiai vadovaudamosi darbų vertinimo metodais nustato kiekvieno konkretaus darbo vertę.
2. Reliatyvi darbuotojo vertė – darbo užmokestį tikslinga maksimaliai individualizuoti atsižvelgiant į atliekamo darbo turinį, taip pat į darbuotojo elgesį darbe, pasitelkus įvairius darbuotojų skatinimo būdus, kad jie siektų nuolat tobulinti savo darbo kokybę.
3. Darbdavio išgalės mokėti – Valstybinėse biudžetinėse organizacijose darbo užmokesčio dydis priklauso nuo valstybės biudžeto skiriamos sumos. Privačiose įmonėse darbo užmokestis priklauso nuo įmonės gaunamo pelno.
Valstybiniame sektoriuje nustatant valstybės tarnautojų, teisėjų, politikų ir kitų pareigūnų darbo apmokėjimo sistemą lemiamą įtaką turi valstybės vykdoma darbo užmokesčio politika. Ji formuojama atsižvelgiant į darbo rinkos sąlygas (siekiant išlaikyti geriausius darbuotojus), darbuotojų poreikį, gyvenimo lygį (siekiant socialinio teisingumo), valstybės ekonominę situaciją (atsižvelgiant į vartotojų kainų indeksą , kartą per metus turėtų būti indeksuojama minimali mėnesinė alga (MMA), bet Valstybės tarnautojams, politikams, teisėjams ir kitiems pareigūnams galioja 1998 m. Vyriausybės patvirtintas 430lt dydis) bei biudžeto pakankamumą (nuo biudžeto surinkimo tiesiogiai priklauso asignavimai valstybės institucijų darbo užmokesčio fondams).

Europos sąjungos valstybėse
Vienas iš svarbiausių apmokėjimo sistemos uždavinių, siekiant išvengti vidinės bei išorinės įtampos, – vieningų kriterijų, pagal kuriuos atlyginama už darbą, nustatymas. Vidinė įtampa susidaro organizacijos viduje, kai nėra vieningų bei teisingų kriterijų, kuriais remiantis nustatomas darbo užmokesčio dydis, t.y. panašų darbą įstaigoje dirbantys asmenys gauna skirtingus atlyginimus. Išorinė įtampa susidaro, kai visi dirbantieji vienoje įstaigoje gauna skirtingą atlyginimą, nei panašų darbą dirbantieji kitose valstybės įstaigose. Remiantis Tarptautinės darbo organizacijos priimta Ženevos schema, užsienio šalių patirtimi bei analitiniu darbų vertinimo metodu, nustatyta metodologiškai priimtiniausia darbų (pareigybių) vertinimo sistema, kurią sudaro keturi bendrieji veiksniai, išreikšti procentais :
• Darbo sudėtingumas – 45%
• Socialinė reikšmė – 20%
• Atsakomybė – 20%
• Darbo sunkumas bei sąlygos – 15%

Darbo sudėtingumas susijęs su išsimokslinimu, kvalifikacija, asmeninėmis savybėmis, būtinomis norint eiti konkrečias pareigas. Socialinę reikšmę ir atsakomybę apibrėžia institucija ar užimamų pareigų lygis. Apžvelgus galiojančius teisės aktus, matyti, kad Lietuvoje nustatant valstybės tarnautojų, teisėjų, politikų ir kitų pareigūnų darbo užmokesčio lygį lemiamą vaidmenį turi socialinė reikšmė (institucija ar jų grupė, kurioje einamos pareigos) ir atsakomybė (užimamų pareigų lygis). Tuo tarpu sudėtingumui, darbo sunkumui ir sąlygoms skiriama mažiau reikšmės. Savaime suprantama, kad instituciją ir pareigų lygį žymiai lengviau įvertinti, nei darbuotojo asmenines savybes ar darbo sudėtingumą, tačiau kvalifikacijai skiriamas aiškiai per mažas dėmesys. Manytume, kad pareigybių susiejimas su išsilavinimu yra būtinas, tačiau to nepakanka norint užtikrinti nuolatinį žmogiškųjų išteklių vystymąsi. Papildomas skatinimas (pareiginės algos dydžio priklausomybė nuo kvalifikacijos) lemtų nuolatinę darbuotojų motyvaciją siekti aukštesnės kvalifikacijos.

Valstybinio sektoriaus darbuotojų darbo užmokesčio reglamentavimo raidos apžvalga

Nuo nepriklausomybės atkūrimo buvo bandoma vieningai ir įstatymiškai sureguliuoti valstybės tarnautojų, politikų, teisėjų ir kitų valstybės pareigūnų darbo apmokėjimą. Pirmaisiais nepriklausomybės metais, dėl teisinės sistemos netobulumo, darbo apmokėjimas dažniausiai buvo reglamentuojamas vyriausybės nutarimais, statutais, bei ministrų įsakymais, o tai buvo paranku lengvai ir greitai pakeisti vienai ar kitai valstybės pareigūnų kategorijai nenaudingas darbo apmokėjimo sąlygas . Savaime suprantama, kad tokiu reglamentavimu vieningos sistemos sukurti neįmanoma.
Todėl 1994 metais buvo pradėtas rengti Lietuvos Respublikos Valstybės ir Vyriausybės vadovų, Seimo narių, valstybės ir savivaldybių įstaigų bei organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo pagrindų įstatymas. Įstatymo projekte numatyta, kad jis taikomas visiems asmenims, atlyginimą gaunantiems iš valstybės ar savivaldybės, valstybinio socialinio draudimo biudžetų, bei kitų valstybės fondų, o taip pat valstybės ir savivaldybių įmonių, kurių gaminamos produkcijos kainų ir teikiamų paslaugų tarifų dydžius reguliuoja steigėjai – Vyriausybė, ministerijos, kitos Vyriausybės institucijos, savivaldybės ar jų įgaliotos pavaldžios institucijos, administracijos darbuotojams bei ne pelno organizacijų, įsteigtų Seimo, Prezidentūros, Vyriausybės, savivaldybių bei kitų valstybės įstaigų sprendimais, darbuotojams. Taigi įstatymas turėjo būti taikomas visam valstybiniam sektoriui, atskiras pareigybes suskirstant į trisdešimt tarifinių grupių, kurių aukščiausia XXX – aukščiausia, o I – žemiausia. Aukščiausia tarifinė grupė (XXX) apmokama penkiolika kartų daugiau nei pirma ( I ) tarifinė grupė. Kaip matome, įstatyme nustatyta gana didelė disproporcija, bet turint omenyje, kad įstatymo taikymo sfera itin plati, tą disproporciją galima vertinti nuosaikiau. Šiuo teisės aktu buvo siekiama sukurti vieningą skaidrią bei modernią valstybinio sektoriaus darbuotojų darbo apmokėjimo sistemą, neišskiriant atskirų pareigų grupių ir vienodai darbo užmokestį reglamentuojant visiems valstybinio sektoriaus darbuotojams. Įstatymas buvo priimtas 1996 metais, bet dėl daugelio su įgyvendinimu susijusių sąlygų, siaurų interesų bei politinės valdžios kaitos nebuvo pilnai įgyvendintas ir jį, nesyk keistą, 1999 metais pakeitė Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymas , reglamentuojantis darbo apmokėjimą valstybės tarnautojams, bei 2000 metais priimtas Lietuvos Respublikos Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas . Šiais įstatymais įtvirtinta darbo apmokėjimo sistema galioja iki šių dienų. Detaliau Valstybės tarnautojų bei politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo reglamentavimą panagrinėsiu kituose skyriuose.

Taigi, šiuo metu valstybės tarnautojų, teisėjų, politikų ir kitų pareigūnų darbo apmokėjimo sistemą sudaro atskiri teisės aktai. Skirtingoms subjektų grupėms skirtingi įstatymai numato gana savitas darbo apmokėjimo sąlygas. Valstybės tarnybos įstatymas reglamentuoja karjeros tarnautojų, įstaigų vadovų, teismų valstybės tarnautojų ir statutinių valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sąlygas. Lietuvos Respublikos Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas nustato darbo apmokėjimo sąlygas valstybės politikams, teisėjams bei valstybės pareigūnams.

Kitiems, valstybiniame sektoriuje pagal darbo sutartis dirbantiems asmenims darbo apmokėjimo tvarką bei dydį nustato Lietuvos respublikos Vyriausybės nutarimai bei ministrų įsakymai:
• LR Vyriausybės nutarimas Nr. 511 “Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos tobulinimo” ,
• LR Vyriausybės nutarimas Nr. 483 “Dėl mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų ir pedagogų darbo apmokėjimo” ,
• LR Švietimo ir mokslo ministro įsakymas Nr. 1565 “Dėl švietimo įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos” ,
• LR Kultūros ministro įsakymas Nr. 248 “Dėl kultūros įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos” .
Darbo kodekse nustatyta, kad “darbo įstatymai nustato . minimalųjį darbo užmokesčio dydį, taip pat darbo apmokėjimo sąlygas iš valstybės ir savivaldybės biudžetų finansuojamose įmonėse, įstaigose ir organizacijose” . Darbo kodeksas įsakmiai nurodo, kad darbo apmokėjimo tvarka visiems iš valstybės ir savivaldybės biudžetų atlyginimą gaunantiems darbuotojams turi būti reglamentuota įstatymu. Esant tokiai ydingai situacijai, kai vieniems darbo užmokestis reglamentuojamas įstatymais, o kitiems, pažeidžiant Darbo kodekso nuostatas, Vyriausybės nutarimais bei poįstatyminiais teisės aktais, Vyriausybė 2002 m. spalio mėn. 16 d. Vyriausybė savo posėdyje pritarė ir pateikė Seimui “Lietuvos respublikos valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose pagal darbo sutartis dirbančių darbuotojų darbo apmokėjimo pagrindų” įstatymo projektą. Juo siekta suvienodinti darbo apmokėjimo sąlygas visiems pagal darbo sutartis dirbantiesiems valstybės bei savivaldybės institucijose. Deja, nepaisant būtinybės sukurti vieningą ir skaidrią bei Darbo kodeksui neprieštaraujančią darbo apmokėjimo sistemą, įstatymas dar nėra priimtas. LR Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto išvadoje nurodyta, kad reiktų tobulinti kai kurias projekto nuostatas bei derintinti vartojamas sąvokas su kitais įstatymais . Savaime suprantama, kad įstatymo įgyvendinimas pareikalaus nemažai biudžeto lėšų, todėl žinant valstybės ekonominę situaciją, politinės valios trūkumą bei valdžios kaitą, greitu metu įstatymo priėmimo tikėtis neverta.
Lietuvos įstatymų leidėjas (Lietuvos respublikos Seimas), nutaręs skirtingais teisės aktais reglamentuoti atskirų valstybinio sektoriaus pareigų grupių darbuotojų darbo užmokestį, nepasirinko vieningos darbo apmokėjimo sistemos. Dėl to iškylančias problemas panagrinėsime tolesniuose skyriuose.

Darbo apmokėjimo reglamentavimo ypatumai Valstybės tarnautojams, teisėjams,
politikams ir kitiems pareigūnams

Iš teisės aktų, reglamentuojančių darbo apmokėjimą valstybės tarnautojams, teisėjams, politikams, valstybės pareigūnams, analizės pastebėta, kad teisiniai darbo apmokėjimo reglamentavimo principai skiriasi nuo privačiame sektoriuje dirbančiųjų darbo apmokėjimo reglamentavimo. Valstybės tarnautojams, teisėjams, politikams, valstybės pareigūnams darbo apmokėjimas yra griežtai reglamentuotas įstatymais. Su jais nėra sudaromos darbo sutartys, jie yra skiriami į pareigas neterminuotam laikui arba konkrečiai kadencijai. Atlyginimo dydis, priedai ir priemokos nustatyti įstatymuose bei poįstatyminiuose aktuose, taigi valstybės tarnautojai, teisėjai, politikai, valstybės pareigūnai, prieš pradėdami eiti pareigas, žino į kokį atlyginimą jie pretenduoja. Kol valstybės tarnautojas, teisėjas, politikas, valstybės pareigūnas eina savo pareigas, jam atlyginimas negali būti mažinamas, “kad nepagrįstai nebūtų pabloginta asmens teisinė padėtis, kad nebūtų paneigtos įgytos teisės, teisėti interesai bei teisėti lūkesčiai ”.

Nors Konstitucinis teismas pripažino antikonstitucinėmis tik įstatymo nuostatas, susijusias su teisėjų darbo apmokėjimu, manyčiau, kad teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių principai turėtų būti ginami ir kitų valstybės tarnautojų, politikų, valstybės pareigūnų atžvilgiu. Valstybės tarnautojų, politikų, valstybės pareigūnų darbo užmokestis diferencijuojamas, atsižvelgiant į:
• instituciją kurioje valstybės tarnautojas, politikas, teisėjas, valstybės pareigūnas užima pareigas;
• užimamas pareigas;
• darbo kokybę;
• ypatingas darbo sąlygas

Institucija, kurioje dirba Valstybės tarnautojai, politikai, teisėjai, valstybės pareigūnai, lemia jų atliekamo darbo reikšmingumą – socialinę reikšmę. Užimamos pareigos apibūdina atliekamo darbo sudėtingumą, atsakomybės laipsnį. Darbuotojai, dirbantys vienodo lygio valstybės institucijose bei užimantys vienodas pareigas, gali būti skirtingai apmokami dėl skirtingos darbo kokybės – jų asmeninių savybių, patirties ir t.t. Tačiau darbo užmokestis, atsižvelgiant į kvalifikaciją bei darbo kokybę, diferencijuojamas mokant priedus prie pareiginės algos, kurių skyrimas dažnai yra subjektyvus (priklauso nuo finansavimo, įstaigos vadovo simpatijų, geranoriškumo ir t.t.). Esant tam tikroms darbo sąlygoms, darbuotojai gali gauti didesnį darbo užmokestį kaip kompensaciją dėl nukrypimo nuo normalių darbo sąlygų.

Toliau panagrinėsiu skirtingais teisės aktais reglamentuojamų Valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sąlygas ir iškylančias problemas.

Darbo apmokėjimo reglamentavimas Valstybės tarnautojams

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 – ame straipsnyje nurodyta, kad “šis įstatymas nustato pagrindinius valstybės principus, valstybės tarnautojo statusą, atsakomybę, darbo užmokestį, socialines ir kitas garantijas, valstybės tarnybos valdymo teisinius pagrindus” . Įstatymas taikomas asmenims, viešojo administravimo veiklos valstybės ar savivaldybės institucijose įgyvendinantiems tam tikros valstybės valdymo srities politiką ar užtikrinantiems jos įgyvendinimo koordinavimą, koordinuojantiems tam tikros valstybės valdymo srities įstaigų veiklą, valdantiems, paskirstantiems finansinius išteklius ir juos kontroliuojantiems jų panaudojimą, atliekantiems auditą, priimantiems ar įgyvendinantiems teisės aktus, valstybės ir savivaldybės institucijų ar įstaigų sprendimus viešojo administravimo srityje, rengiantiems ar koordinuojantiems teisės aktų, sutarčių ar programų projektus ir teikiantiems dėl jų išvadas, valdantiems personalą arba turintiems viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldžių asmenų atžvilgiu. Pateiktas įstatyme atliekamų funkcijų sąrašas yra baigtinis. Taigi valstybės tarnautojo sąvoka apibrėžiama per atliekamas funkcijas. Įstatymas be išlygų taikomas visiems valstybės tarnautojams, o statutiniams valstybės tarnautojams tiek, kiek jis susijęs su darbo apmokėjimu. Jeigu statutuose ar kituose teisės aktuose, reglamentuojančiuose statutinių tarnautojų darbo užmokestį nustatyta kitokia darbo apmokėjimo tvarka negu šiame įstatyme, turi būti taikomas Valstybės tarnybos įstatymas . Darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas . Darbo užmokestį pagal Valstybės tarnybos įstatymą sudaro:
1. pareiginė alga;
2. priedai;
3. priemokos.

Darbo užmokesčio struktūroje vienintelis nekintantis dydis yra pareiginė alga, priklausanti nuo atliekamų pareigų turinio ir asmens padėties, kurią jis užima pareigų bei kvalifikacinėje grupėje (priklausomai nuo valstybės tarnautojo pareigybinės kategorijos). Tuo tarpu kita užmokesčio dalis (priedai, priemokos) yra kintanti ir priklauso nuo stažo, kvalifikacinės klasės, darbo sąlygų, statutiniams tarnautojams, nuo tarnybinio rango ar kvalifikacinės kategorijos. Pareiginė alga nustatoma pagal Vyriausybės patvirtintą minimalios mėnesinės algos dydį, taikant koeficientą. Koeficientas, priklausomai nuo įstaigų grupės bei kvalifikacinių kategorijų, svyruoja nuo 2,35 iki 13. Visos valstybės įstaigos, pagal Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašą bei pagal Vyriausybės nutarimą “Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimo Nr. 684 „Dėl Ministro pirmininko politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Vyriausybės kanceliarijos, ministerijų, Vyriausybės įstaigų ir įstaigų prie ministerijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo , suskirstytos į šešias grupes pagal jų reikšmingumo lygį (pavyzdžiui, ministerijos – departamentai – tarnybos, aukščiausiasis teismas – apeliacinis teismas – apygardos teismas) bei pavaldžių struktūrų dydį (pavyzdžiui, apskričių, komisariatų, ir pan.). Kiekvienai grupei nustatomos atlyginimų žirklės, paremtos nustatytomis tai grupei pareigybių kategorijomis. Pirmos (aukščiausios) grupės atlyginimų skalė koeficientais gali svyruoti nuo 3 iki 13, antros 2,34 – 12, trečios – 2,34 – 11, ketvirtos – 2,34 – 9,8, penktos – 2,34 – 8,8 ir žemiausios, šeštos – 2,34 – 7,8. Disproporcija nuo mažiausio šeštos grupės atlyginimo iki didžiausio pirmos grupės sudaro 5,5 karto. Grupės viduje ši santykis kiek mažesnis, nuo 3,3 karto šeštoje, iki 4,4 karto pirmoje .

Visos pareigybės, priklausomai nuo būtino joms eiti išsilavinimo yra skirstoma į tris lygius (A, B ir C) ir 20 pareigybių kategorijų, aprašytų anksčiau minėtuose Seimo bei Vyriausybės nutarimuose. C lygio pareigas užimti būtinas bendrasis vidurinis išsilavinimas, B lygiui – aukštasis neuniversitetinis, o A lygiui – aukštasis universitetinis išsilavinimas. Nuo pareigybės lygio tiesiogiai priklauso darbo užmokesčio dydis. Kuo aukštesnio išsilavinimo reikalauja pareigybė, tuo jos apmokėjimo lygis yra didesnis. Įvertinus aukštojo mokslo skvarbą ir prieinamumą šalyje bei konkurenciją darbo rinkoje, darytina išvada, kad kai kurioms pareigybėms būtinas išsilavinimas yra per žemas (jaunesniojo specialisto pareigybė priskirta C lygiui, II grupės būrio viršininko – B lygiui, I grupės būrio viršininko pavaduotojo – A lygiui). Siekiant papildomai motyvuoti darbuotojus tobulėti, tikslinga būtų pareiginę algą diferencijuoti pagal turimą mokslo laipsnį. Pavyzdžiui, turintiems magistro laipsnį, pareiginės alga didėtų 0,3 MMA, daktaro – 1 MMA.
Pareigybių kategorijos yra priskirtos ne valstybės tarnautojui, o konkrečioms pareigybėms. Tai reiškia, kad pakeitus pareigas, keičiasi ir tarnautojo pareigybė bei darbo apmokėjimas. Aukščiausia yra 20, o žemiausia 1 kategorija. Pareigybių kategorijų koeficientai nurodyti Valstybės tarnybos įstatymo priedėlyje.
Nepriklausomai nuo darbo vietos, toms pačioms pareigybių kategorijoms taikomas tas pats darbo užmokesčio koeficientas. Kaip anksčiau minėta, pareiginės algos koeficiento vienetas yra Vyriausybės nustatyta minimali mėnesio alga (MMA), kuri Valstybės tarnautojams patvirtinta Vyriausybės nutarimu Nr. 470 “Dėl minimalaus darbo užmokesčio didinimo” kuri yra lygi 430 litų. Nepaisant MMA nuoseklaus didinimo, valstybės tarnautojams taikomas 1998 m. aukščiau minėtuoju nutarimu patvirtintas dydis. Seime įregistruotas Valstybės tarnybos įstatymo 24 ir 43 straipsnių ir įstatymo priedelio pakeitimo projektas, kuriame siūloma įstatymu nustatyti koeficiento bazinį dydį, lygų 430 litų. Vyriausybė savo išvadoje iš esmės pritarė projektui, tačiau pasiūlė papildyti 1 straipsnį sakiniu, kad bazinį dydį kasmet tvirtintų Seimas, atsižvelgdamas į ekonominę situaciją bei vartotojų kainų indeksą. Tokios projekto nuostatos atrodo gana logiškos siekiant teisinio reguliavimo aiškumo bei pačios darbo apmokėjimo skaidrumo. Įstatyminis valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo teisinis reguliavimas išplaukia iš Darbo kodekso, kuriame nustatyta, kad “iš valstybės, savivaldybių ir valstybinio socialinio draudimo biudžetų bei kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų finansuojamų įstaigų, įmonių, organizacijų bei Lietuvos banko darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygos nustatomos įstatymų nustatyta tvarka”. Vyriausybės nutarimais bei poįstatyminiais teisės aktais rekomenduotina reglamentuoti procedūrinius darbo apmokėjimo klausimus.
Vertinant “Valstybės tarnybos įstatymo” priedėlyje nurodytų pareiginių algų, priskirtų atskiroms kategorijoms, dydžius, pastebima didelė jų diferenciacija. Nuo pirmos iki dešimtos kategorijos pastebimas lėtas koeficiento augimas (2,35 – 4,8), o nuo vienuoliktos žymiai didesnis (5,2 – 13). Tai lemia žymiai geresnį aukštesnių pareigūnų darbo apmokėjimą. Tokia didelė diferenciacija būdinga ir kitoms rytų bei vidurio Europos šalims. Socialinių tyrimų ir darbo instituto duomenimis, Estijoje, Latvijoje, Vengrijoje skirtumai tarp pareiginės algos yra 4 – 5 kartai. Lietuva šiuos rodiklius nežymiai lenkia. Diferenciacija tarp 1 ir 20 pareigybių kategorijos pareiginės algos yra 5.5 karto. Skandinavijos valstybėse šie skirtumai žymiai mažesni. Švedijoje skirtumas tarp didžiausios ir mažiausios valstybės tarnautojo pareginės algos sudaro 2 – 2,5 karto . Panašios tendencijos yra Suomijoje ir Danijoje.

Valstybės tarnautojams atlyginimas mokamas iš valstybės ar savivaldybės įstaigoms skirtų asignavimų darbo užmokesčio fondams. Lietuvos Vyriausybės nutarimu “Dėl valstybės tarnautojų ir darbuotojų, gaunančių darbo užmokestį iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, savivaldybių biudžetų ir valstybės pinigų fondų, darbo užmokesčio fondo apskaičiavimo metodikos patvirtinimo” nustatyta darbo užmokesčio asignavimų skaičiavimo metodika. Ji pakeitė ligtolinę praktiką, kai asignavimai darbo užmokesčio fondams buvo skiriami atsižvelgiant į praeitų metų poreikius. Tačiau dabar kiekviena valstybės institucija yra suinteresuota kuo didesniu etatų skaičiumi, nes nuo etatų skaičiaus tiesiogiai priklauso valstybės ar savivaldybės biudžeto asignavimai institucijos darbo užmokesčio fondui. Etatų neužpildžius einamaisiais metais, lieka pinigų darbo užmokesčio fonde didesniems priedams bei priemokoms mokėti.
2003 m. Valstybės tarnybos įstatymas papildytas 51straipsniu, reglamentuojančiu kolektyvinių sutarčių sudarymą valstybės tarnyboje . Skirtingai, nei darbo kodekse, kuriame numatytos keturių lygių (nacionaliniu, teritoriniu, šakos ir įmonės) kolektyvinės derybos, Valstybės tarnybos įstatymas iš esmės įtvirtina žemiausiojo lygio kolektyvines derybas, nes jas apibrėžia, kaip “darbdavio ir valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos valstybės tarnautojų rašytinį susitarimą dėl tarnybos (darbo) ir kitų socialinių bei ekonominių sąlygų” . Įstatyme taip pat išvardintas kolektyvinėmis sutartimis spręstinų klausimų sąrašas. Sąraše yra sąlyga ir dėl darbo užmokesčio mokėjimo. Kolektyvinėmis derybomis gali būti aptartas darbo užmokesčio mokėjimo periodiškumas, atsiskaitymo formos ir t.t. Išsiderėtos sąlygos negali prieštarauti Valstybės tarnybos įstatymo nuostatoms, pabloginti darbuotojų padėties palyginti su ta, kuri nustatyta įstatymuose ar kituose teisės aktuose ir nuostatų vykdymas negali pareikalauti papildomų valstybės ar savivaldybės biudžetų ar kitų valstybės pinigų fondų lėšų. Manyčiau, kad kolektyvinių sutarčių “nepopuliarumas” valstybės tarnyboje yra užprogramuotas įstatymo pataisose. Valstybės tarnautojų profesinės sąjungos negali įtakoti asignavimų darbo užmokesčio fondui, prižiūrėti, kad lėšos būtų naudojamos tinkamai ir t.t. Žymiai platesnes teises turi užsienio valstybių valstybės tarnautojų profesinės sąjungos ar kiti atstovaujamieji organai. Airijoje valstybės tarnautojams darbo užmokesčio dydis sprendžiamas mišriųjų kolektyvinių derybų būdu. Deramasi dviem lygiais – centriniu (ministerijų) ir šakiniu (konkrečios institucijos) lygiu. Centriniame lygyje derasi finansų ar kita biudžeto asignavimus skirstanti ministerija su ministerija, atsakinga už jai priklausančių darbuotojų darbo užmokestį. Šakiniame lygyje derasi už darbo užmokestį atsakinga ministerija su darbuotojais. Reikšmingiausios yra centrinio lygio derybos, nes nuo jų rezultato priklauso pagrindinės darbo apmokėjimo sąlygos (finansavimas, indeksavimas). Šakiniame lygyje deramasi dėl darbuotojų teisių, socialinių garantijų ir t.t. Olandijoje už derybas dėl valstybinio sektoriaus darbo apmokėjimo sąlygų atsakinga ministerija, kuruojanti konkrečią sritį, pavyzdžiui, švietimo ir mokslo sistemos darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygas nustato švietimą ir mokslą kuruojanti ministerija. Anksčiau už derybas dėl visų valstybinio sektoriaus darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų buvo atsakingos vidaus reikalų bei finansų ministerijos. Šakiniame lygyje vyksta derybos dėl darbo užmokesčio lygio, vidutinio darbo laiko, papildomos socialinės apsaugos ligos ir nedarbo atvejais. Iki 1993 m. Olandijoje derybos buvo vykdomos centralizuotai, naudojama vieninga pareigų bei kvalifikacinių lygių apmokėjimo metodika. Tiesa, ši metodika išliko iki šiol, tačiau dėl darbo užmokesčio sistemos decentralizacijos konkrečių pareigų ir kvalifikacijos lygio apmokėjimas gali skirtis tiek tarp atskirų šakų, tiek šakos viduje. Dėl to sukuriama įtampa, varžymasis dėl palankesnių darbo apmokėjimo sąlygų tarp atskirų valstybinio sektoriaus šakų, kuri sąlygoja didėjančią darbo užmokesčio diferenciaciją. Suomijoje atskiros ministerijos derasi dėl asignavimų darbo užmokesčiui su finansų ministerija. Taip jos susikuria veiksmų laisvę panaudojant išsiderėtas lėšas. Savivaldoje ši laisvė dar didesnė, nes valstybė skiria tik apie 30 procentų savivaldai reikalingų lėšų ir griežtai nekontroliuoja jų panaudojimo. Ispanijoje valstybės tarnautojų darbo sąlygas nustato Vyriausybė, tačiau kolektyvinių derybų pagalba kiekvienais metais šios sąlygos peržiūrimos. Kolektyvinės derybos vyksta tiek centriniu (su vyriausybe), tiek ir teritoriniu (su vietos valdžia) principais. Dėl to atskiruose regionuose susidaro dideli darbo apmokėjimo sąlygų skirtumai.
Remiantis vakarų Europos šalių patirtimi palaipsniui turėtų būti pereinama prie praktikos, kai kolektyvinėmis derybomis sprendžiamas darbo užmokesčio lygio nustatymas, indeksavimo mechanizmas, kuris nepaisant priimto įstatymo, Lietuvoje šiuo metu neveikia, ir kiti klausimai. Taip pat būtina sąlyga yra efektyvaus vidaus kontrolės mechanizmo sukūrimas. Valstybės tarnautojų atstovams turėtų būti suteiktos teisės tikrinti lėšų panaudojimo tikslingumą, efektyvumą, taip užkertant kelią galimiems piktnaudžiavimams.

Darbo užmokesčio išmokėjimo terminus, tvarką, atsiskaitymo lapelių įteikimą, pranešimą apie naujas darbo apmokėjimo sąlygas reguliuoja Darbo kodekso 201 – 203 straipsniai. Kadangi šios nuostatos yra aiškios, plačiau jų nenagrinėsime. Konkretaus darbuotojo darbo kokybei vertinti bei tobulėjimui skatinti “Valstybės tarnybos įstatyme” numatyti priedai.

Valstybės tarnautojams mokami šie priedai:
1. už tarnybos stažą;
2. už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją;
3. už laipsnį arba tarnybinį rangą;
4. už diplomatinį rangą.
Priedai – įstatymais numatytos papildomos išmokos prie pareiginės algos, mokamos už stažą, kvalifikaciją, laipsnį, tarnybinį ar diplomatinį rangą. Įstatyme nustatytas priedų sąrašas yra baigtinis. Skirtingai nuo privataus sektoriaus, priedai Valstybės tarnautojams gali būti mokami tik įstatymų nustatyta tvarka, neviršijant nustatytų dydžių.
Priedas už tarnybinį stažą sudaro 3 procentus tarnybinės algos už kiekvienus trejus tarnybos Lietuvos valstybei metus nuo 1990 m. kovo 11 d. Šio priedo suma negali viršyti 30 procentų pareiginės algos. Jis mokamas visiems valstybės tarnautojams nuo tos dienos, kai valstybės tarnautojui sukanka treji tarnybos stažo metai. Į stažą įskaičiuojamas visas laikas, kai valstybės tarnautojas ėjo Seimo ar Respublikos Prezidento paskirto valstybės institucijų ir įstaigų vadovo, Seimo ar Respublikos Prezidento paskirto valstybės pareigūno, Valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus, jo pavaduotojo bei Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus ir jo pavaduotojo pareigas, Seimo ar Respublikos Prezidento paskirto valstybinių (nuolatinių) komisijų ir tarybų pirmininko, jo pavaduotojo ir nario, taip pat pagal specialius įstatymus įsteigtos komisijos, tarybos, fondo valdybos pirmininko ir nario pareigas ir valstybės politiko, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir kitų teismų teisėjo, prokuroro, Lietuvos banko valdybos pirmininko, jo pavaduotojo, valdybos nario ir kito Lietuvos banko tarnautojo pareigas, taip pat tarnavusiems profesinėje karo tarnyboje. Tarnybos skaičiavimo tvarką reglamentuoja 2002 m. Vyriausybės nutarimas Nr. 910. Priedai už tarnybos stažą mokami daugelyje Europos šalių ir svyruoja apie vieną pareiginės algos procentinį punktą už kiekvienus valstybės tarnyboje ištarnautus metus.

Priedas už kvalifikacinę klasę mokamas įstaigų vadovams (išskyrus politinio pasitikėjimo) ir karjeros valstybės tarnautojams. Kvalifikacinė klasė Valstybės tarnybos įstatyme apibrėžiama kaip tam tikros kategorijos valstybės tarnautojo kvalifikacijos lygmuo, gali būti suteikiama teigiamai įvertinus valstybės tarnautoją ir jo tarnybinę veiklą. Kvalifikacinės klasės paskirtis, susieti valstybės tarnautojo algą su jo darbo rezultatais, veiklos įvertinimu. Kadangi politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojai nėra vertinami remiantis objektyviais kriterijais bei į tarnybą priimami ne konkurso būdu, jiems negali būti mokamas ir priedas už kvalifikacinę klasę. Paanalizavus įstatymus bei politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių aprašymus, matosi, kad jų funkcijos neretai yra išimtai susijusios su atskiro politiko ar politinės partijos nuostatomis ar visuomenės nuomonės formavimu, todėl objektyviai įvertinti jo veiklą galėtų tik jį paskyręs asmuo.
Skiriamos trys kvalifikacinės klasės, pirma – aukščiausia, trečia – žemiausia. Priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 15 procentų pareiginės algos, už antrą – 30 procentų pareiginės algos ir už pirmą – 50 procentų pareiginės algos.

Statutiniams valstybės tarnautojams gali būti mokami priedai už laipsnį arba kvalifikacinę kategoriją atitinkamuose statutuose nustatyta tvarka (Tarnybos Kalėjimų departamente prie LR teisingumo ministerijos statutas , Vidaus tarnybų statutas ). Bendra priedų už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją, laipsnį tarnybinį bei diplomatinį rangą negali viršyti 55 procentų.

Pagrindas, kuriuo mokamas priedas už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją yra valstybės ar savivaldybės institucijos vadovo arba jo įgalioto asmens pasirašytas įsakymas ar potvaris, kuriuo valstybės tarnautojui suteikiama aukštesnė ar žemesnė kvalifikacinė klasė ar kvalifikacinė kategorija. Priedas mokamas nuo įsakymo pasirašymo dienos iki kol įstaigos vadovas pasirašys įsakymą dėl kitos kvalifikacinės klasės ar kvalifikacinės kategorijos suteikimo valstybės tarnautojui. Su įsakymu ar potvarkiu suteikti aukštesnę ar žemesnę kvalifikacinę klasę ar kvalifikacinę kategoriją, valstybės tarnautojas turi būti supažindinamas pasirašytinai. Kvalifikacinių klasių suteikimo tvarką įstaigų vadovams bei karjeros valstybės tarnautojams reglamentuoja Vyriausybės 2002 m. nutarimas Nr. 909 . Nutarime išskiriami šie vertinimo kriterijai:
1. Valstybės tarnautojo veiklos krūvis.
2. Valstybės tarnautojo veiklos kokybė.
3. Valstybės tarnautojo atliekamų užduočių sudėtingumas.
4. Gebėjimas panaudoti turimas žinias ir įgūdžius pareigybės aprašyme nustatytoms funkcijoms vykdyti.
5. Valstybės tarnautojo bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžiai vykdant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas.
Priedai valstybės tarnautojams mokami bene visose Europos sąjungos valstybėse. Vienos valstybės daugiau rėmėsi amerikietiškuoju viešojo administravimo modeliu, labiau kreipdamos dėmesį į vadybinius elementus, veiklos rezultatą. Kitos, priešingai, vadovavosi klasikine teorija, labiau kreipdamos dėmesį į darbuotojų kvalifikaciją, lojalumą įstaigai (darbo stažą). Trečios, kurių grupei priskirčiau Lietuvą, derino abu šiuos metodus. Austrija yra klasikinės viešojo administravimo teorijos šalininkė, todėl darbo užmokestis labiausiai priklauso nuo stažo. Jis perskaičiuojamas kas dveji metai. Darbo kokybės vertinimui Austrijoje, kaip ir Olandijoje, nėra skiriama didelio dėmesio. Ispanijoje vis didesnį vaidmenį darbo užmokesčio politikoje ima vaidinti ekonominiai, vadybiniai kriterijai. Tai lemia, kad darbo užmokesčio struktūroje didesnę dalį sudaro priedai, priklausantys nuo dirbančiojo darbo kokybės, išsilavinimo, asmeninių savybių, o ne nuo darbo stažo ar kitų, su darbo kokybe tiesiogiai nesusijusių veiksnių. Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio struktūra Ispanijoje gana gremėzdiška ir susideda iš 5 komponentų (Lietuvoje 3 –jų).
1. Bazinė alga, kuri tiesiogiai priklauso nuo įgyto išsilavinimo;
2. Privalomos papildomos darbo užmokesčio dalys:
2.1 Papildoma darbo užmokesčio dalis, kuri priklauso nuo užimamų pareigų (pareigos suskirstytos į 30 kategorijų);
2.2 Papildoma darbo užmokesčio dalis, kuri yra kompensacinio pobūdžio ir mokama už ypatingus gebėjimus, padidintą riziką ar atsakomybę(išskiriama 150 tokių sąlygų rūšių);
2.3 Priedas už ištarnautus metus (skaičiuojamas kas 3 metai);
3. Priemoka už darbo našumą, kuri mokama už įprastinį darbą, atliekamą viršvalandžiais;
4. Kitos išmokos (tai gali būti persikėlimo išlaidos, komandiruotpinigiai ir t.t.
Bazinė alga 2003 m. duomenimis gali sudaryti 55% viso atlyginimo, papildomos darbo užmokesčio dalys – 30%, priedas už ištarnautus metus – 10%, neprivalomos darbo užmokesčio dalys paprastai sudaro apie 5 – 15% viso atlyginimo. Kiekvieno komponento dalį darbo užmokestyje kasmet tvirtina Vyriausybė.
Taigi priedų tikslai yra dvejopi. Gaunamas priedas už stažą skatina valstybės tarnautoją būti lojaliam savo tarnybai, nes nuo ištarnautų metų tiesiogiai priklauso atlyginimo dydis. Priedas už kvalifikacinę klasę skatina nuolat tobulėti ir gerai atlikti savo pareigas. Tokia darbo apmokėjimo sistema, kuri skatina nuolatinį dirbančiųjų tobulėjimą naudinga tiek valstybei, nes nuolat motyvuoja dirbantįjį, tiek ir pačiam dirbančiajam, nes nuo gaunamo didesnio atlyginimo kyla jo gerbūvis. Deja, ne visada Lietuvoje atliekamo darbo pobūdis, kvalifikacija, bei kitos vertinamojo kriterijaus savybės atspindi teisingą arba bent jau vienodą darbo apmokėjimą. Iškylančias problemas panagrinėsiu aptaręs priemokų Valstybės tarnautojams skyrimą.
Valstybės tarnautojams mokamos šios priemokos:
1. už darbą poilsio ir švenčių dienomis ir nakties metu;
2. už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis;
3. už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą.

Priemokos – kompensacinės išmokos, tiesiogiai susijusios su darbo sąlygomis (jeigu yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, darbas nakties metu, viršvalandžiai ir kitais įstatymų, teisės aktų numatytais atvejais), papildomų funkcijų (darbų, pareigų) atlikimu . Lietuvoje iškilo problema: panaikinti ar ne priemokas už kenksmingas ir pavojingas darbo sąlygas . Ypač daug buvo diskutuota prieš priimant Darbo kodeksą. Tačiau, Darbo kodekse prioritetu pasirinktas kompensavimo pinigais už nukrypimus nuo normalių darbo sąlygų mechanizmas, o ne darbo sąlygų gerinimas. Valstybės tarnybos įstatyme nerasime konkretaus priemokų dydžio reglamentavimo, todėl yra taikomas Darbo kodekso nuostatos. Už darbą nakties metu mokama ne mažiau pusantro darbuotojui nustatyto valandinio atlygio (DK 193 str.), už darbą poilsio ir švenčių dienomis, ne mažiau kaip dvigubai arba suteikiant galimybę darbuotojui per mėnesį gauti kitą laisvą dieną, (DK 194 str.) ir t.t. Vienintelis ypatumas yra griežtai įstatyme reglamentuotas priemokų dydis – ne daugiau 60 procentų pareiginės algos.
Įdomi situacija iškyla dėl priemokų už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis. Darbo kodekso 192 straipsnyje numatyta, kad už darbą tokiomis sąlygomis mokamas padidintas tarifinis atlyginimas. Valstybės tarnybos įstatymas nenumato padidinto tarifinio atlyginimo, be to, kai kurie statutiniai valstybės pareigūnai nuolat dirba kenksmingomis bei pavojingomis darbo sąlygomis (tarnaujantys vidaus tarnybos pulkuose), todėl šių priemokų skyrimą vertinu itin problematišku. Tiems darbuotojams, kurie nuolat dirba kenksmingomis sąlygomis, vietoj priemokos, turėtų būti padidinta pareiginė alga, kuri išspręstų nepakankamo skaidrumo skiriant priemokas problemą ir tinkamai kompensuotų už darbą kenksmingomis sąlygomis, kai šių salygų pašalinti dėl darbo pobūdžio yra neįmanoma.

Priemokos už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą mokamos tada, kai valstybės tarnautojas dirba intensyviau, neviršydamas nustatyto darbo laiko. Darbo kodekso 197 straipsnis reglamentuoja darbo užmokestį, kai padidinamas darbų mastas. Pagal šį straipsnį už darbą, viršijantį įprastą krūvį, turėtų būti mokama proporcingai daugiau. Kriterijų “proporcingai daugiau” vertintinas atsainiai, nes valstybės tarnautojo darbo rezultatas nėra išreikštas konkrečia materialia išraiška, todėl priemoką už tokį darbą be galo sunku teisingai apskaičiuoti. Čia galima įžvelgti ir piktnaudžiavimo galimybę, nes įstaigų ar institucijų vadovai ar kiti dirbantieji dėl nepakankamos kontrolės ar savanaudiškų paskatų gali “prisirašyti” nebūtų darbų, taip siekdami pretenduoti į nepagrįstas priemokas. Be to, niekas negali objektyviai nustatyti, kiek reikia laiko vienai ar kitai užduočiai atlikti.
Papildomų užduočių, viršijančių nustatytą darbo trukmę, atlikimas yra ne kas kita, kaip Darbo kodekso 150 straipsnyje nustatyti viršvalandiniai darbai. Viršvalandinių darbų trukmę, ribojimą, bei kitas sąlygas nustato darbo kodekso 150 – 152 straipsniai. Siekiant griežčiau reglamentuoti papildomų užduočių skyrimą, pagal Valstybės tarnybos įstatymą visos papildomos užduotys turi būti suformuluotos raštu. Tačiau tai neužkerta kelio piktnaudžiavimui, nes įstaigų ar institucijų vadovai darbo apskaitos žiniaraščiuose gali užrašyti daugiau valandų, nei dirbta iš tiesų. Už įprastą krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę atlikimą, priemoka mokama (už kiekvieną atskirai) ne ilgiau kaip metus. Priemokų mokėjimo trukmė nustatyta Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2001 m. įsakymu Nr. 175 . Jei valstybės tarnautojas ilgiau nei metus dirba tokiomis sąlygomis, jo pareigybės aprašymas turi būti papildytas. Papildymo procedūras reglamentuoja Vyriausybės 2002 m. nutarimas Nr. 685 “Dėl valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos patvirtinimo” . Taigi, nors nėra aiškaus teisinio reglamentavimo, valstybės tarnautojui ilgiau nei metus dirbančiam įprastą darbo krūvį ir trukmę viršijančiomis sąlygomis, gali būti peržiūrėta pareigybės kategorija. Bendra priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Iš Europos sąjungos senbuvių, panašus priemokų mokėjimo valstybės tarnautojams modelis yra Ispanijoje.

Deja, ne visada Lietuvoje atliekamo darbo pobūdis, kvalifikacija, bei kitos vertinamojo kriterijaus savybės atspindi teisingą arba bent jau vienodą darbo apmokėjimą. Didesnius atlyginimus labai dažnai lemia įstaigų vadovų “lobizmas”, “atstumo iki valdžios” principas. Paanalizavus 2003 m. Darbo ir socialinių tyrimų instituto surinktus duomenis apie atskirų ministerijų darbo užmokestį matome, kad nepaisant vienodos įstaigų grupės, vienodos pareigybių kategorijos, atlyginimai ženkliai skiriasi (1 lentelė). Didžiausius atlyginimus, kaip matome iš pateiktos lentelės, gauna kultūros bei teisingumo ministerijos tarnautojai. Skirtumas tarp teisingumo ministerijos valstybės sekretoriaus atlyginimo ir aplinkos ministerijos valstybės sekretoriaus atlyginimo sudaro beveik 2500 litų. Tokią didelę diferenciaciją lemia pareiginės algos koeficientų svyravimai, bei priedų ir priemokų dydis. Teisingumo ministerijos valstybės sekretoriui mokamų priedų ir priemokų suma sudaro 40 procentų pareiginės algos, o aplinkos ministerijos valstybės sekretoriui tik 10 procentų. Pareiginių algų koeficientai svyruoja nuo 8,5 iki 13, priklausomai nuo pareigybinės kategorijos, o priedų bei priemokų suma skiriasi net iki 4 – jų kartų. Keisčiausia, kad tas pačias pareigas einantys ministerijos valstybės sekretoriai gali būti priskirti skirtingoms pareigybės kategorijoms, o pareiginė alga skirtis 2 koeficiento punktais. Manome, kad priedas už kvalifikacinę klasę yra pakankamas instrumentas, diferencijuojantis valstybės tarnautojo darbo užmokestį pagal atliekamo darbo kokybę. Konkrečios pareigybės priskyrimas kelioms galimoms pareigybės kategorijoms sukelia nepagrįstą galimą darbo užmokesčio diferenciaciją. Apžvelgus ministerijos sekretorių bei departamentų direktorių tarnybinius atlyginimus, matome, kad tendencija išlieka panaši. O išanalizavus žemesnės kategorijos valstybės tarnautojų darbo užmokesčio sandarą, pastebėta, kad ministerijų valstybės sekretorių, sekretorių, departamentų bei skyrių vadovų atlyginimuose priedai ir priemokos sudaro 20 – 40 procentų pareiginės algos, o vyresniųjų specialistų, specialistų tik 10 procentų pareiginės algos. Įvertinant tai, kad priedai ir priemokos mokamos proporcingai pareiginės algos dydžiui, dideli priedai ir priemokos dar labiau padidina atotrūkį tarp skirtingoms (kartais ir tai pačiai) kategorijoms priskirtų valstybės tarnautojų darbo užmokesčio. Tokia didelė disproporcija užprogramuota Valstybės tarnybos įstatyme, kuriame įtvirtinta galimybė mokėti didelius priedus ir priemokas (iki 70 procentų pareiginės algos). Pastebima, kad didžiausi priedai ir priemokos mokamos ministerijos valstybės sekretoriams, ministerijos sekretoriams. Analizuojant žemesnės pareigybės valstybės tarnautojų darbo užmokestį, pastebime, kad priedų ir priemokų suma turi tendenciją proporcingai mažėti. Autorius mano, kad įstatyme nustatyti dideli tarnautojų pareiginių algų koeficientų svyravimo lygiai iškreipia darbo apmokėjimo sistemą. Vienodas pareigas užimančių valstybės tarnautojų pareiginės kategorijos gali skirtis, o tai sąlygoja ir pareiginės algos dydį. Iškreipiama hierarchinė struktūra, darbo užmokesčio dydį įtakoja ne einamos pareigos, kvalifikacija, darbo kokybė, o išoriniai, neobjektyvūs veiksniai. Štai aplinkos ministerijos valstybės sekretoriaus darbo užmokestis, įskaitant priedus ir priemokas yra mažesnis už Finansų ministerijos departamento direktoriaus. Taigi, pareiginės algos koeficientas bei priedų ir priemokų suma priklauso ne tiek nuo atliekamų pareigų, darbo kokybės, kvalifikacijos, kiek nuo įstaigos vadovo “geranoriškumo” ir valstybės biudžeto asignavimų, skiriamų institucijos darbo užmokesčio fondui. Tokia sistema išties ydinga ir tobulintina. Todėl, autoriaus nuomone, reiktų sukonkretinti pareiginės algos koeficientų dydžius, vienai pareigybės kategorijai priskiriant vieną koeficiento dydį. Taip pat panaikinti priemokų mokėjimą, paliekant maksimalių priedų ribą iki 50 procentų pareiginės algos. Taip būtų sumažinta piktnaudžiavimo didelėmis ir ne visada pagrįstomis išmokomis galimybė, o darbo apmokėjimo sistema taptų vieningesnė ir skaidresnė.

Lentelė Nr. 1

Pareigybė Ministerija Pareiginė alga Priedai ir priemokos Viso
Ministerijos valstybės sekretorius Finansų ministerija
Aplinkos ministerija
Kultūros ministerija
Sveikatos apsaugos ministerija
Švietimo ir mokslo ministerija
Teisingumo ministerija –
4807
5590
5590
5590
5590 –
433
1510
847
670
2180 –
5240
7100
6437
6260
7770
Ministerijos sekretorius Finansų ministerija
Aplinkos ministerija
Kultūros ministerija
Sveikatos apsaugos ministerija
Švietimo ir mokslo ministerija
Teisingumo ministerija –
3995
4645
5115
5115
5115 –
1038
1045
614
613
1765 –
5033
5690
5729
5728
6880
Departamento direktorius Finansų ministerija
Aplinkos ministerija
Kultūros ministerija
Sveikatos apsaugos ministerija
Švietimo ir mokslo ministerija
Teisingumo ministerija 4645
3586
4669
4526

4577 836
494
681
480

916 5481
4080
5350
5006

5493

Įgyvendinant Valstybės tarnybos įstatymą, pastebėta, kad vienoms įstaigoms trūksta lėšų darbo užmokesčio mokėjimui, o kitoms jų pakanka. Todėl nuo 2002 metų, siekiant įgyvendinti valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, apskaičiuojant valstybės tarnautojų darbo užmokestį taikomas darbo užmokesčio indeksavimo koeficientas, tai reiškia, kad daugelyje valstybės įstaigų (policijos sistemoje – visose) apskaičiuojant valstybės tarnautojo darbo užmokestį, tam tikra darbo užmokesčio dalis neišmokama.
Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalis nustato, kad „valstybės tarnybos įstatymo IV skyriuje nustatytas darbo užmokestis mokamas iš atitinkamų metų valstybės ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintų asignavimų. Jeigu valstybės ar savivaldybių institucijos ar įstaigos apskaičiuotas pagal patvirtintas valstybės tarnautojui suvienodintų pareigybių kategorijas lėšų valstybės tarnautojui darbo užmokesčiui poreikis viršys atitinkamiems metams Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus, valstybės tarnautojų darbo užmokestis skaičiuojamas pagal Vyriausybės patvirtintas valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisykles.” . Įgyvendindama šią įstatymo nuostatą Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr.53 patvirtino taisykles, suteikdama teisę įstaigų vadovams minėtame nutarime nustatytais atvejais taikyti indeksavimo koeficientą darbo užmokesčiui. Tokiu būdu Vyriausybė legalizavo galimybę mažinti nustatytą darbo užmokestį ir varžyti žmogaus konstitucinę teisę į teisingą darbo apmokėjimą. Beje, minėtas nutarimas nenustato kriterijų, kurie galėtų pateisinti tokios teisės suvaržymo galimybes. Taigi, dėl lėšų stokos arba dėl ne visiškai pagrįsto jų paskirstymo, I – III grupės įstaigos (ministerijos, departamentai, tarnybos) gauna pakankamai lėšų darbo užmokesčio fondui, o kitos, IV – VI grupėms priklausančiose įstaigos, jaučia lėšų stygių. Darbo užmokestis atitinkamose įstaigose priklauso ir nuo to, ar yra taikomas darbo užmokesčio indeksavimo koeficientas. Taip iš esmės paneigiama “Valstybės tarnybos įstatyme” įtvirtinta vienoda darbo apmokėjimo sistema ir Konstitucijoje įtvirtinti “teisinės valstybės”, “teisėtų lūkesčių” principai.

Darbo apmokėjimo reglamentavimas Valstybės politikams, teisėjams ir valstybės pareigūnams

Darbo apmokėjimas Valstybės politikams, teisėjams ir valstybės pareigūnams reglamentuotas Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymu . Šis įstatymas nustato Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų, kuriems netaikomas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas, darbo užmokesčio dydžius ir apmokėjimo sąlygas. Subjektai, kuriems taikomas šis įstatymas, detaliai išvardyti įstatyme:
1. Valstybės politikams:
1.1 Seimo Pirmininkui;
1.2 Seimo pareigūnams;
1.3 Seimo nariams;
1.4 Ministrui Pirmininkui;
1.5 ministrams;
1.6 merams ir merų pavaduotojams;
1.7 savivaldybių tarybų nariams.
2. Teismų teisėjams:

2.1 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo;

2.2 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo;

2.3 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo;

2.4 Lietuvos apeliacinio teismo;

2.5 apygardų teismų;

2.6 apygardų administracinių teismų;

2.7 miestų ir rajonų apylinkių teismų.
3. Valstybės pareigūnams:
3.1 prokurorui;

3.2 valstybės kontrolieriui ir jo pavaduotojams;

3.3 Seimo kontrolieriui;

3.4 nacionalinės teismų administracijos direktoriui;

3.5 moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriui;

3.6 vaiko teisių apsaugos kontrolieriui;
3.7 žurnalistų etikos inspektoriui;
3.8 Seimo, Seimo Pirmininko, Respublikos Prezidento ar Ministro Pirmininko paskirtiems institucijų ir įstaigų, finansuojamų iš valstybės biudžeto, vadovams (išskyrus Valstybės saugumo departamento generalinį direktorių ir jo pavaduotojus, Specialiųjų tyrimų tarnybos direktorių ir jo pavaduotojus bei policijos generalinį komisarą) bei pareigūnams;
3.9 Seimo, Respublikos Prezidento, kitų pagal specialius įstatymus paskirtiems valstybinių (nuolatinių) komisijų ir tarybų pirmininkams, jų pavaduotojams ir nariams.
Darbo užmokestis valstybės politikams bei teisėjams susideda iš pareiginės algos, o priedas mokamas tik už ištarnautus Lietuvos valstybei metus. Pareiginės algos koeficientai, priskirti konkrečioms pareigybėms ir išreikšti Vyriausybės patvirtintu minimalios mėnesinės algos dydžiu (MMA), yra nurodyti pačiame įstatyme. Pareiginės algos koeficientai valstybės politikams ir teisėjams yra ženkliai didesni nei valstybės tarnautojams ir svyruoja nuo 8.5 iki 17 (3655 – 7310). Priedo dydis už ištarnautus metus, analogiškai Valstybės tarnybos įstatymui, mokamas po 3 procentus nuo pareiginės algos per kiekvienus trejus tarnybos metus ir negali viršyti 30 procentų pareiginės algos. Itin problematiškas priedų už stažą mokėjimas teisėjams. Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktu nustatyta, kad teisėjų, kurių vidutinis darbo užmokestis, apskaičiuotas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, įstatymo nustatytu pereinamuoju laikotarpiu buvęs darbo užmokestis mažinamas pagal nustatytą formulę. Konstitucinis Teismas 2001m. nutarimu konstatavo, kad šio įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostata ta apimtimi, kuria nustatomas teisėjų darbo užmokesčio mažinimas, prieštarauja Konstitucijai.
Taigi iki 2003 m. Teismo teisėjams darbo užmokestis buvo skaičiuojamas vadovaujantis iki minėto įstatymo nustatyta tvarka., vadovaujantis Vyriausybės nutarimais 1997 m. Nr. 666 , 1997 m. Nr. 689 bei 1999 m. Nr. 1494 , reglamentuojančiais teismų teisėjų tarnybinio atlyginimo koeficientą, tarnybinio atlyginimo priedą už ištarnautą laiką ir nustatyto tarnybinio atlyginimo (koeficiento) padidinimą 1,75 karto. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2003 m. pasitarimo išvada „Dėl priedų teisėjams už ištarnautą laiką mokėjimo“, kuriai pritarė Teismų taryba 2003 m. nutarimu Nr. 84, Teismo pirmininkas 2003 m. įsakymu Nr. 2.11-11 „Dėl priedo teisėjams už ištarnautą laiką mokėjimo“, pasikeitus darbo stažui už ištarnautus metus, nuo 2003-03-01 nurodė mokėti padidintus priedus. Valstybės kontrolė, atlikusi Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo valstybinį auditą, nustatė, kad “18-ai teisėjų nuo 2003 m. pasikeitus stažui už ištarnautus metus, buvo mokami padidinti priedai. Minėti priedai buvo priskaičiuojami vadovaujantis Vyriausybės 1997 m. nutarimo Nr. 666 2 priedu, nors Konstitucinis Teismas 2001m. nutarimo konstatuojamosios dalies II. 1 p. konstatavo, kad Vyriausybės 1997 m. nutarimu Nr. 666 bei 1999 m. nutarimu Nr. 1494 nustatytas teisinis reguliavimas neteko galios nuo Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo . 2004 m. balandžio 2 d. Teismų taryba nutarimu Nr. 207 pritarė darbo grupės parengtai naujai darbo užmokesčio mokėjimo metodikai, bet joje aiškiai nėra reglamentuojama priedų už ištarnautus metus mokėjimo tvarka. Valstybės kontrolės auditorės Marijanos – Matildos Bajarskienės nuomone, teisėjų darbo užmokestis nėra pilnai sureguliuotas įstatymu. Būtinos įstatymo pataisos, aiškiai reglamentuojančios priedų skaičiavimą teisėjams.
Valstybės pareigūnų (išskyrus prokurorus) darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus ir vienkartinės priemokos. Pareiginės algos koeficientas svyruoja nuo 7 iki 15.5. Pareiginė alga bei priedas už tarnybos metus apskaičiuojamas ir mokamas taip kaip Valstybės tarnautojams, Valstybės politikams ir teisėjams. Tačiau Valstybės pareigūnams be minėtų darbo užmokesčio elementų numatyta mokėti priemokas iki vienos pareiginės algos per metus už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis. Ji mokama neviršijant valstybės pareigūnų darbo užmokesčiui teisės aktų nustatyta tvarka skirtų lėšų. Jeigu šių lėšų nepakanka, taip pat jei valstybės pareigūnas institucijoje nėra išdirbęs visų metų, priemokos dydis perskaičiuojamas proporcingai esamoms darbo užmokesčio lėšoms ir dirbtam laikui tais metais.

Prokurorų darbo užmokestis susideda iš įstatyme nustatytos pareiginės algos, priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus ir priedo už kvalifikacinį rangą. Priedai už kvalifikacinį rangą taip pat nustatyti įstatyme ir skaičiuojami nuo pareiginės algos.
Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų pareiginės algos diferencijuojamos pagal:
• institucijos lygmenį (pavyzdžiui Seimo komitetai – pakomitečiai – nuolatinės komisijos);
• pavaldžių struktūrų (pavyzdžiui, frakcijų, savivaldybių, teismų) dydį.
Vienintelis kriterijus, apsprendžiantis darbo kokybę ar kvalifikaciją (išskyrus prokurorus), yra anksčiau jau minėtas darbo stažas, išreikštas ištarnautų metų Lietuvos Valstybei skaičiumi.
Išanalizavus skirtingais teisės aktais reglamentuojamas darbo apmokėjimo sąlygas, pastebimas ženklus skirtumas tarp priemokų, mokamų Valstybės tarnautojams ir priemokų, mokamų Valstybės pareigūnams. Valstybės tarnautojai atsiduria gerokai palankesnėje situacijoje, nes jiems priedai ir priemokos gali būti mokamos kas mėnesį ir ribojimas bendrai priedų ir priemokų sumai sudaro net 70 procentų pareiginės algos. Priemoka Valstybės pareigūnams, kurių darbo apmokėjimą reglamentuoja Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas, negali viršyti vienos pareiginės algos per metus. Padalinus maksimaliai leistiną priemoką (vieną pareiginę algą) iš 12 mėnesių, gauname, kad didžiausia priemoka sudaro 8,3 procento pareiginės algos. Vadinasi žemesnei tarifinei grupei bei žemesnei pareigybinei kategorijai priskirtas Valstybės tarnautojas, gaunantis didžiausius įstatymo leistinus priedus bei priemokas gaunamu darbo užmokesčio dydžiu gerokai aplenktų Valstybės pareigūną kuris priskirtas aukštesnei tarifinei grupei ir užima aukštesnes pareigas. Pavyzdžiui, ministerijos Valstybės sekretoriaus, kurio pareiginės algos koeficientas yra 12 (12*430=5160), gaunančio maksimalius 70 procentų priedus bei priemokas (5160+70%=8772), darbo užmokestį sudaro 8772 litai. O ministro, kurio pareiginės algos koeficientas yra 14 (14*430=6020), gaunančio maksimalų 30 procentų priedą (6020+30%+6020/12=8327), darbo užmokestį sudaro 8327 litai. Paskaičiavus maksimalius galimus darbo užmokesčio dydžius gaunasi, kad ministerijos Valstybės sekretoriaus darbo užmokestis, kuris yra reglamentuotas Valstybės tarnybos įstatymu, gali viršyti ministro darbo užmokestį, kurio mokėjimą reglamentuoja Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas. Toks nevienodas darbo užmokesčio sąlygų reglamentavimas gali pažeisti Konstitucijoje įtvirtintus “teisinės valstybės”, “teisėtų lūkesčių” principus ir iškreipti hierarchinę Valstybinės valdžios struktūrą.
Negana to, valstybės pareigūnai, kaip ir valstybės tarnautojai gali piktnaudžiauti nepagrįstomis priemokomis. Vyriausioji Tarnybinės etikos komisija, atlikdama tyrimą dėl galimo viešųjų ir privačių interesų konflikto valstybės kontrolieriaus Jono Liaučiaus tarnybinėje veikloje, nustatė, kad: “1) J. Liaučiaus viršvalandinių darbų sąrašus rengė jam pavaldi ir tiesiogiai atskaitinga tarnautoja; 2) abu valstybės kontrolieriaus pavaduotojai nebuvo informuoti ar net nežinojo apie tokias viršvalandžių įforminimo procedūras ir nepatvirtino sąrašuose pateiktų teiginių, kad jie kartu su J. Liaučiumi atliko viršvalandinius darbus; 3) dalis surašytų J. Liaučiaus viršvalandinių darbų pagal darbų ir funkcijų pasiskirstymą priskirtini ne J. Liaučiui, bet jo pavaduotojams; 4) ne visa viršvalandinių darbų sąrašuose pateikta informacija atitinka tarnybinio automobilio kelionės lapuose pateiktą informaciją; 5) kelionės į Klaipėdos skyrių dažniausiai vykdavo savaitgaliais” . Nors komisija tyrė neleistino tarnybinio automobilio naudojimo faktą, iš pateikto sprendimo matyti, kad yra nepakankama kontrolė apskaitant viršvalandinius darbus ir darbus savaitgaliais ir švenčių dienomis. Viršvalandžių apskaitos sąrašus, kurie yra pagrindas Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nustatyta tvarka kiekvienų metų pabaigoje išmokėti valstybės pareigūnui vienkartinę pareiginės algos priemoką, tvarko ir pasirašo tiesiogiai įstaigos vadovui pavaldus asmuo. Autoriaus nuomone, griežtesnė valstybės pareigūnų darbo apskaitos kontrolė vargu ar būtų išeitis, siekiant sumažinti piktnaudžiavimo lygį. Pasiliekama prie nuostatos, kad valstybės pareigūnams, kaip ir valstybės tarnautojams reikėtų atsisakyti priemokų mokėjimo.

Kitų iš valstybės biudžeto finansuojamų valstybinio sektoriaus darbuotojų darbo apmokėjimo reglamentavimas

Kaip jau anksčiau minėta, kitų iš valstybės biudžeto finansuojamų valstybinio sektoriaus darbuotojų, nepatenkančių į Valstybės tarnybos įstatymo bei Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo reguliavimo sferą, darbo apmokėjimo sąlygos reglamentuojamos Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimais bei ministrų įsakymais.

Mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų ir pedagogų darbo apmokėjimą reglamentuoja naujos redakcijos 2003 m. Vyriausybės nutarimas “Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 23 d. nutarimo Nr. 483 „Dėl mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų ir pedagogų darbo apmokėjimo“ pakeitimo” . Pagal šį nutarimą, mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų darbo užmokestį sudaro tarnybinis atlyginimas, priedai ir priemokos. Pagal struktūrą, darbo užmokesčio struktūra išlieka panaši į anksčiau nagrinėtą valstybės tarnautojų bei valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo užmokestį. Mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų tarnybinių atlyginimų koeficientai yra skaičiuojami mokslo ir studijų institucijų asistento baziniais tarnybiniais atlyginimais, kuris sudaro 5.5 karto indeksuotos Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos bazinės mėnesinės algos. Bazinė mėnesinė alga (BMA) šiuo metu yra 115 litų .
Taigi asistento bazinį tarnybinį atlyginimą, kuriuo skaičiuojami visų mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų pareiginiai atlyginimai, sudaro 632,5 litų. Tarnybinių atlyginimų dydis mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojams ir pedagogams priklauso nuo mokslinės kvalifikacijos laipsnio. Tarnybinis atlyginimas svyruoja nuo 949 litų asistentui arba jaunesniam mokslo darbuotojui, iki 3415 litų profesoriui arba vyriausiajam mokslo darbuotojui. Atlyginimams už valandinį pedagoginį darbą taikomi darbuotojo mokslo laipsnį ir pedagoginį (mokslo) vardą atitinkantys atlyginimo koeficientai, kurie dauginami iš bazinio asistento valandinio atlygio už pedagoginį darbą (0,1 bazinės mėnesinės algos). Tačiau darbo apmokėjimo sąlygos Mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojams ir pedagogams išsiskiria gerokai liberalesniu priedų bei priemokų skyrimu. Šiems darbuotojams nėra jokių priedų už darbo stažą, bet už mokslinį kūrybinį ar pedagoginį kūrybinį darbą, viršijantį atestacinius reikalavimus numatyta skirti priedą iki 50% pareiginės algos, taip pat skiriami priedai už vadovavimą, priklausomai nuo užimamų pareigų, nuo 25 iki 60% pareiginės algos. Be to, už papildomus darbus arba už laikinai nesančių darbuotojų funkcijų vykdymą, institucijų vadovai, neviršydami darbo užmokesčio fondo lėšų, gali skirti iki 75% pareiginės algos priemoką, mokant ją ne ilgiau kaip iki kalendorinių metų pabaigos. Vėliau niekas netrukdo priemokos mokėjimą pratęsti, kuo labai dažnai yra piktnaudžiaujama. Piktnaudžiavimo faktus, nustatant pareiginės algos koeficientus, patvirtina valstybės kontrolės 2004 m. išvada: “Vilniaus universitete, nesivadovaujant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-11-23 nutarimo Nr.483 (2003-06-25 nutarimo Nr. 828 redakcija) „Dėl mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų ir pedagogų darbo apmokėjimo“ 1 ir 3 punktų nuostatomis, Rektoriui ir keturiems prorektoriams tarnybiniai atlyginimai 2003 metais buvo nustatyti, priskaičiuoti ir išmokėti 141730,50 Lt viršijant minėtu nutarimu patvirtintus maksimalius tarnybinius atlyginimus (koeficientus). Atkreipiame dėmesį, kad neteisingus vadovaujančių darbuotojų pareiginių algų ir priedų koeficientus, viršijančius ankstesnėse pastraipose minėtais Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais patvirtintus maksimalius tarnybinius atlyginimus (koeficientus), patvirtino Universiteto Senatas 2002-12-17 ir 2003-02-11 nutarimais „Dėl pareiginių algų ir priedų patvirtinimo“ . Įdomu tai, kad nutarimą, aiškiai pažeidžiantį Vyriausybės nustatytą darbo apmokėjimo tvarką, priėmė kolegialus Universiteto valdymo organas.
Švietimo sistemos įstaigų vadovų bei pedagogų darbo užmokestis reglamentuojamas LR Švietimo ir mokslo ministro 1998 m. įsakymu . Darbo užmokestis priklauso nuo suteiktos kvalifikacinės kategorijos ir turimo pedagoginio darbo stažo. Už pedagoginį stažą priedas nemokamas (kaip valstybės tarnautojams ir pareigūnams),o tiesiog didinamas pareiginės algos, išreikštos bazinės mėnesinės algos (BMA) dydžiu, koeficientas. Už papildomą darbą (vadovavimą klasei, ekskursijas) priemokos neskiriamos, dirbtos valandos priskaičiuojamos prie turimo darbo krūvio ir apmokamos tuo pačiu tarifu.
Kolegijų, konservatorijų dėstytojams pareiginės algos nustatomos už 700 – 740 pedagoginių valandų per metus ir priklauso nuo suteiktos kvalifikacinės kategorijos ir darbo stažo. Už pasiruošimą pamokoms papildomai apmokamos 90 valandų vienam etatui per metus. Mokslo daktarams, docentams, habilituotiems daktarams numatyti priedai. Kitų darbuotojų, dirbančių švietimo ir mokslo įstaigose, darbo apmokėjimas sutampa su LR Vyriausybės nutarimo Nr. 511 1 priede nustatytais pareiginių algų koeficientais.
Kultūros įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo užmokesčio reglamentavimas detalizuojamas LR Kultūros ministro 1999 m. įsakymu Nr. 248 . Šiame įsakyme įvardintos pareigybės, kurio yra priskiriamos prie kultūros ir meno darbuotojų. Kultūros ir meno darbuotojų pareiginių algų dydžiai žymiai lenkia kitų kultūros ir meno įstaigose dirbančiųjų (pagalbinio, aptarnaujančio personalo) atlyginimus. Nacionalinių įstaigų ar organizacijų (Lietuvos nacionalinė filharmonija, Nacionalinis operos ir baleto teatras ir kt.) vadovams ir darbuotojams nustatyti atskiri pareiginių algų dydžiai, priklausomai ar jie priskiriami kultūros ir meno darbuotojams.
Darbo užmokestis kultūros ir meno darbuotojams skaičiuojamas bazinės mėnesinės algos (BMA) koeficientais. Taip pat numatyti įvairūs priedai ir priemokos. Įstaigų vadovams ir aukščiausiojo profesinio lygio kultūros ir meno darbuotojams numatyta mokėti iki 2-jų pareiginių algų personalinius priedus, o įstaigų vadovams, jų pavaduotojams bei struktūrinių padalinių vadovams už mokslo laipsnį numatyta vieno BMA dydžio priemoka. Bibliotekų, muziejų, kultūros centrų ir kitų į įsakymo reguliavimo sritį patenkančių įstaigų ar organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimas priklauso nuo grupės, kuriai priskirta organizacija, nuo valdymo lygio bei nuo to, ar įstaigų vadovai ir darbuotojai yra priskirti prie kultūros ir meno darbuotojų, ar ne.
Atlyginimo skaičiavimo metodika švietimo ir mokslo bei kultūros ir meno darbuotojams skiriasi nuo Valstybės tarnybos tarnautojų ir politikų, teisėjų, kitų Valstybės pareigūnų atlyginimų skaičiavimo, nes yra paremta kitu nekintamu dydžiu (BMA). Iki 1995 m. visų iš biudžeto gaunančių darbo užmokestį darbuotojų atlyginimai buvo skaičiuojami taikant minimalios mėnesinės algos koeficientą (MMA). Kadangi dėl netolygaus ekonomikos vystymosi minimali mėnesinė alga didėjo greičiau nei galėjo didėti iš biudžeto finansuojamų darbuotojų darbo užmokestis, 1995 m buvo įvestas kitas dydis – bazinė mėnesinė alga (BMA) . Manome, kad darbo užmokesčio skaičiavimas skirtingais dydžiais Valstybės politikams, teisėjams ir valstybės pareigūnams bei kitiems, iš biudžeto finansuojamiems darbuotojams, yra ydingas keliais aspektais. Pirma, darbo apmokėjimo sistema išlieka neskaidri ir paini. Antra, kylant pragyvenimo lygiui išlieka problematiškas darbo užmokesčio vienodas indeksavimas skirtingais dydžiais apskaičiuojamiems atlyginimams. Trečia, iškyla papildomos biurokratinės kliūtys siekiant vieningos valstybinio sektoriaus darbo apmokėjimo sistemos. Darbo užmokesčio struktūros, apskaičiavimo tvarkos, papildomų išmokų skyrimo iš biudžeto finansuojamiems darbuotojams suvienodinimas leistų:
• aiškiai diferencijuoti pareiginės algos dydžius pagal einamas pareigas;
• sumažinti darbo užmokesčio diferenciaciją tarp darbuotojų, kurių darbo apmokėjimo sistema reglamentuota įstatymais ir darbuotojų, kurių darbo užmokestis nustatytas poįstatyminiais aktais;
• vienodais kriterijais nustatyti papildomų išmokų apskaičiavimą ir skyrimą;
• panaikinti nelygias darbo apmokėjimo sąlygas tarp valstybinio sektoriaus darbuotojų, kurių darbo užmokestis nustatytas skirtingais poįstatyminiais aktais.
Siekiant šių tikslų, Vyriausybė pateikė Seimui anksčiau minėtą “Lietuvos respublikos valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose pagal darbo sutartis dirbančių darbuotojų darbo apmokėjimo pagrindų” įstatymo projektą.

Darbo apmokėjimo reglamentavimas Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose pagal darbo sutartis dirbančių darbuotojų darbo apmokėjimo įstatymo projekte

Šiame įstatymo projekte numatyta, kad LR valstybės ir savivaldybių įstaigose pagal darbo sutartis dirbančių darbuotojų darbo užmokestį sudarys pareiginė alga, kuri priklausys nuo konkrečios darbuotojo pareigybės išreikšta (MMA) koeficientu, taip pat priedai už tarnybos stažą mokslininkams ir pedagogams ir priemokos už darbą poilsio ir švenčių dienomis, naktį, už papildomų užduočių atlikimą, už darbą kenksmingomis ir labai kenksmingomis sąlygomis, už darbą su neįgaliaisiais. Priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Darbo užmokesčio struktūra yra identiška Valstybės tarnautojams.
Pagal darbo sutartis dirbančiųjų darbuotojų pareiginės algos būtų skaičiuojamos taikant Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos koeficientus. Šie koeficientai galėtų svyruoti nuo 1 iki 11. Į akis krenta įstatymo projekto kolizija su Darbo kodekso 187 straipsniu, kuriame numatyta, kad “darbuotojo valandinis atlygis ir mėnesinė alga negali būti mažesnė už šio straipsnio 1 ir 2 dalyje nustatytus minimalius dydžius ”. Taigi mažiausiai apmokamo darbuotojo alga būtų mažesnė už šiuo metu Vyriausybės patvirtintą MMA, kuri lygi 500 litų. Mažiausias koeficientas turėtų būti bent 1,17 , skaičiuojant dabar galiojančiu MMA Valstybės politikams, tarnautojams, teisėjams ir valstybės pareigūnams, kuris šiuo sudaro 430 litų.
Prieš nustatant pareiginės algos koeficientus, pagal darbo sutartis dirbantiesiems darbuotojams, numatyta įpareigoti Vyriausybę parengti įstaigų darbuotojų pareigybių sąrašus ir pareigybių aprašymus pagal patvirtintą suvienodintų pareigybių sąrašą. Pagal teisinį reglamentavimą, kai darbo apmokėjimo sąlygos nustatomos įstatymu, o antriniais teisės aktais reglamentuojamos tik procedūrinės normos, ir pagal darbo užmokesčio struktūrą, pagal darbo sutartis dirbantiems darbuotojams nustatytos identiškos darbo apmokėjimo sąlygos kaip ir valstybės politikams, teisėjams, tarnautojams ir pareigūnams. Taip pat, kaip ir valstybės tarnautojams, priklausomai nuo reikalaujamo išsilavinimo lygio kurį privalo turėti darbuotojas, norintis dirbti konkrečiose pareigose, pareigybes numatyta suskirstyti į lygius A, B, C ir D. Kadangi į įstatymo projekto reguliavimo sferą patenka didesnis ratas subjektų, logiška, kad numatytos ne trys, kaip Valstybės tarnybos įstatyme, o keturi išsilavinimo lygiai:
A lygis – aukštasis universitetinis ir jam prilygintas išsilavinimas;
B lygis – aukštasis neuniversitetinis ir jam prilygintas išsilavinimas
C lygis – ne žemesnis kaip vidurinis išsilavinimas ir įgyta profesinė kvalifikacija;
D lygis – pareigybės, kurioms nebūtinas vidurinis išsilavinimas.
Pareigybės kategorija, panašiai kaip ir valstybės tarnautojams, bus nustatoma atsižvelgiant į pareigybių grupę (vadovai ir pavaduotojai, viešąsias paslaugas teikiantys darbuotojai, ūkines technines paslaugas teikiantys darbuotojai), pareigybės lygį (A, B, C ir D) ir į atliekamas funkcijas. Krenta į akis tai, kad viešąsias paslaugas teikiantys darbuotojai priskiriami A ir B lygiams, o ūkines ir technines paslaugas teikiantys darbuotojai gali būti priskiriami tiek A ir B, tiek C ir D lygiams. Manau, kad šią normą reikėtų detalizuoti, nes, skirtingai aprašius pareigybes, galima reikalauti skirtingo išsilavinimo iš darbuotojų, atliekančių vienodas funkcijas. Pareiginių algų koeficientai, kaip ir pagal Valstybės tarnybos įstatymą, tiesiogiai priklauso nuo užimamų pareigų.
Darbo kokybei vertinti, įstatymo projekte numatyti priedai už darbo valstybės ar savivaldybės įstaigose stažą arba profesinį stažą bei priedai už kvalifikacinę klasę. Kaip ir “Valstybės tarnybos”, bei “Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų” įstatymuose, pagal darbo sutartis dirbantiems darbuotojams nustatyto priedo už stažą suma negali viršyti 30 procentų pareiginės algos. Kvalifikacinių klasių suteikimas nėra griežtai reglamentuotas, kaip valstybės tarnautojams. Jos gali būti suteikiamos antrinių teisės aktų (statutų, Vyriausybės nutarimų) arba įstaigų steigėjų nustatyta tvarka. Apmokėjimas už kvalifikacines klases niekuo nesiskiria nuo nustatyto Valstybės tarnybos įstatyme – priedas už pirmą kvalifikacinę klasę sudaro 50%, už antrą – 30% ir už trečią – 15% pareiginės algos.
Už ypatingas darbo sąlygas LR valstybės ir savivaldybių institucijose pagal darbo sutartis dirbantiems darbuotojams įstatymo projekte numatyta galimybė mokėti priemokas už viršvalandinį ir nakties darbą, už darbą poilsio ir švenčių dienomis, esant nukrypimams nuo normalių darbo sąlygų ir dirbant kenksmingomis arba labai kenksmingomis darbo sąlygomis, už pareigybės aprašyme nenurodytą arba įprastą darbo krūvį viršijantį darbą, už tiesioginį darbą įstaigose su neįgaliaisiais. Išvardintos sąlygos sutampa su Darbo kodekse ir Valstybės tarnybos įstatyme nustatytomis sąlygomis, išskyrus darbą su neįgaliaisiais. Darbas su neįgaliaisiais išskirtas dėl to, kad į įstatymo projekto reglamentavimo sritį patenka valstybės ir savivaldybių įstaigų socialiniai darbuotojai, dirbantys padidintu fiziniu bei emociniu darbo krūviu.

LR valstybės ir savivaldybių institucijose pagal darbo sutartis dirbantiems darbuotojams įstatymo projekte atsispindi Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtinti darbo apmokėjimo principai. Reikėtų detalizuoti projekto nuostatas, nusakančias pareigybės lygius ūkines ir technines funkcijas dirbantiems darbuotojams, už nukrypimus nuo normalių darbo sąlygų ir už tiesioginį darbą su neįgaliaisiais, vietoje priemokų mokėjimo būtų tikslinga padidinti pareiginės algos koeficientus.

Užsienio šalių patirtis nustatant darbo apmokėjimą valstybinio sektoriaus darbuotojams

Užsienio valstybėse nuo 1990 m. stebima nuolatinė užimtųjų skaičiaus mažėjimo valstybiniame sektoriuje tendencija. To priežastys tokios pat kaip Lietuvoje, – valstybinio sektoriaus restruktūrizacija, darbo vietų privačiame sektoriuje didėjimas, privatizacija. Tiesa, dėl eurointengracinių procesų įtakos Airijoje, Belgijoje, o ypač Liuksemburge per paskutinį dešimtmetį užimtųjų skaičius valstybiniame sektoriuje nežymiai išaugo .

Visos valstybės, priklausomai nuo susiklosčiusių tradicijų, skirtingai reguliuoja atskiras valstybinio sektoriaus sritis. Skiriami trys valdymo lygiai:
1. Centrinis (federalinis, valstybinis) pavaldumas;
2. Regioninis pavaldumas;
3. Vietinis (municipalinis) pavaldumas;
Centriniam pavaldumui visose valstybėse (Lietuvoje taip pat) išimtinai priskiriamas valstybinės valdžios aparatas, teismai, krašto apsauga. Viešosios tvarkos apsauga, švietimas, sveikatos apsauga, priklausomai nuo kiekvienos valstybės viešojo sektoriaus modelio, gali būti pavaldžios tiek centrinei, tiek regioninei, tiek ir vietinei valdžiai. Socialinė apsauga, dėl būtinybės būti arčiausiai žmogaus, dažniausiai kuruojama vietinės valdžios.
Nepaisant skirtingo pavaldumo, kai kuriose valstybėse (Vokietija, Prancūzija, Danija) vyrauja vieninga apmokėjimo sistema valstybinio sektoriaus darbuotojams, o kitose (Italija, Olandija) mažiau vieninga, išskaidyta arba itin išskaidyta (Jungtinė karalystė, Airija) darbo apmokėjimo sistema. Lietuvą šiuo metu priskirčiau mažiau vieningą darbo apmokėjimo sistemą turinčių valstybių grupei. Priėmus Valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose pagal darbo sutartis dirbančių darbuotojų darbo apmokėjimo įstatymą, ši sistema, dėl panašių darbo užmokesčio nustatymo principų, taptų gerokai vieningesnė. Beveik visose valstybėse, siekiant išlaidų racionalizacijos, valstybinio sektoriaus darbo efektyvumo, buvo vykdomos darbo užmokesčio reformos. Vienos valstybės daugiau rėmėsi amerikietiškuoju viešojo administravimo modeliu, labiau kreipdamos dėmesį į vadybinius elementus, veiklos rezultatą. Kitos, priešingai, vadovavosi klasikine teorija, labiau kreipdamos dėmesį į darbuotojų kvalifikaciją, lojalumą įstaigai (darbo stažą). Trečios derino abu šiuos metodus. Toliau panagrinėsiu valstybinio sektoriaus darbo apmokėjimo sistemų ypatumus atskirose valstybėse.

Airija

Airija priklauso šalims, turinčioms labiausiai fragmentuotą darbo užmokesčio sistemą. Šalyje egzistuoja visiškai atskiros ir tarpusavyje nesusijusios darbo apmokėjimo sistemos valstybės tarnautojams, teisėjams, švietimo darbuotojams, mokytojams ir t.t. Airijos valstybinio sektoriaus darbo užmokesčio sistema kurta pasitelkiant Jungtinės Karalystės patirtį. Airijoje vienas iš pagrindinių ypatumų apskaičiuojant darbo užmokestį valstybės tarnautojams ir pareigūnams, tas kad jis nustatomas atsižvelgiant į atitinkamų profesijų darbo užmokestį privačiame sektoriuje. Kadangi aukščiausio lygio valstybės pareigūnų darbo užmokesčio dėl tapačių kriterijų nebuvimo niekaip negalima palyginti su privačiame sektoriuje dirbančiųjų darbo užmokesčiu, jis nustatomas valstybinės valdžios institucijų ir koreguojamas atsižvelgiant į infliaciją, gyvenimo lygį nepriklausomų peržiūrų būdu. Kitiems, tame tarpe ir valstybės tarnautojams, darbo užmokesčio dydis sprendžiamas mišriųjų kolektyvinių derybų būdu. Deramasi dviem lygiais – centriniu (ministerijų) ir šakiniu (konkrečios institucijos) lygiu. Centriniame lygyje derasi finansų ar kita biudžeto asignavimus skirstanti ministerija su ministerija, atsakinga už jai priklausančių darbuotojų darbo užmokestį. Šakiniame lygyje derasi už darbo užmokestį atsakinga ministerija su darbuotojais. Reikšmingiausios yra centrinio lygio derybos, nes nuo jų rezultato priklauso pagrindinės darbo apmokėjimo sąlygos (finansavimas, indeksavimas). Šakiniame lygyje deramasi dėl darbuotojų teisių, socialinių garantijų ir t.t. Airijoje pastebima nedidelė darbo užmokesčio disproporcija. Atlyginimų lygiu išsiskiria centrinės valdžios ir teisingumo sistemos institucijos, o valstybės tarnyboje ir savivaldos institucijose išlieka panašūs.

Austrija

Austrijoje darbo apmokėjimo sistema yra vieninga. Visiems valstybinio sektoriaus darbuotojams nustatyta vieninga pareigų klasifikavimo sistema ir atlyginimų skalė. Darbo užmokestis valstybės tarnautojams nustatomas kolektyvinių derybų metu su centrine valdžia. Derantis dėl kiekvienų metų darbo užmokesčio lygio, atsižvelgiama į biudžeto galimybes, numanomą infliacijos lygį, ekonomikos augimą bei į darbo užmokesčio augimą privačiame sektoriuje.
Darbo apmokėjimo sistema išsiskiria centralizacija. Visus darbo apmokėjimo klausimus, tokius kaip bazinio atlyginimo (pareiginės algos) dydį, priedų už stažą skyrimą ir kt. sprendžia centrinė valdžia. Bazinis atlyginimas yra viso darbo užmokesčio pagrindas. Įstaigos ar organizacijos savarankiškai gali skirti premijas darbuotojams, kurios sudaro nedidelę bendro darbo užmokesčio dalį. Kadangi Austrija klasikinės viešojo administravimo teorijos šalininkė, darbo užmokestis labiausiai priklauso nuo stažo. Jis perskaičiuojamas kas dveji metai. Darbo kokybės vertinimui Austrijoje nėra skiriama didelio dėmesio. Priklausomai nuo pareigų, yra nustatytas laiko tarpas, kuriam praėjus tarnautojas gali būti paaukštintas. Darbo užmokestį sudaro bazinis atlyginimas, kuris perskaičiuojamas kas dveji metai priklausomai nuo stažo, ir priemokos už papildomų darbų atlikimą. Centralizuota Austrijos valstybinio sektoriaus darbo apmokėjimo sistema lemia didesnius skirtumus tiek tarp skirtingų valstybės institucijų, tiek institucijos viduje. Geriausiai apmokami valstybės tarnautojai, dirbantys priežiūros ir kontrolės institucijose (4600 eurų), kiek mažiau teisingumo sistemos (4300 eurų), vykdomosios valdžios (2600 eurų), ir administracinių institucijų (1700 eurų) darbuotojai . Kadangi šie skaičiai yra gauti statistiškai apdorojant ir išvedant vidurkį, tiksliai nustatyti disproporcijos neįmanoma. Visgi remiantis šiais skaičiais galima konstatuoti, kad skirtumai tarp geriausiai ir mažiausiai apmokamų valstybės institucijų darbuotojų nėra maži ir siekia apie 3 kartus.

Ispanija

Ispanija, kaip ir daugelis kitų Europos valstybių, siekia decentralizuoti valstybinio sektoriaus tarnautojų darbo užmokesčio sistemą. Vis didesnį vaidmenį darbo užmokesčio politikoje ima vaidinti ekonominiai, vadybiniai kriterijai. Tai lemia, kad darbo užmokesčio struktūroje didesnę dalį sudaro priedai, priklausantys nuo dirbančiojo darbo kokybės, išsilavinimo, asmeninių savybių, o ne nuo darbo stažo ar kitų, su darbo kokybe tiesiogiai nesusijusių veiksnių.

Ispanijoje valstybės tarnyba suprantama kur kas plačiau nei Lietuvoje. Be pareigybių, kurios Lietuvoje priskirtos valstybės tarnybai, Ispanijoje valstybės tarnautojų kategorijai priklauso: aukštųjų mokyklų dėstytojai, sveikatos apsaugos darbuotojai, policijos ir kariuomenės tarnautojai. Visiems valstybės tarnautojams darbo apmokėjimas yra nustatytas įstatymais.
Valstybės tarnautojų darbo sąlygas nustato Vyriausybė, tačiau kolektyvinių derybų pagalba kiekvienais metais šios sąlygos peržiūrimos. Kolektyvinės derybos vyksta tiek centriniu (su vyriausybe), tiek ir teritoriniu (su vietos valdžia) principais. Dėl to atskiruose regionuose susidaro dideli darbo apmokėjimo sąlygų skirtumai.
Valstybės tarnautojų darbo užmokestis susideda iš 5 komponentų (Lietuvoje 3 –jų).
5. Bazinė alga, kuri tiesiogiai priklauso nuo įgyto išsilavinimo;
6. Privalomos papildomos darbo užmokesčio dalys:
6.1 Papildoma darbo užmokesčio dalis, kuri priklauso nuo užimamų pareigų (pareigos suskirstytos į 30 kategorijų);
6.2 Papildoma darbo užmokesčio dalis, kuri yra kompensacinio pobūdžio ir mokama už ypatingus gebėjimus, padidintą riziką ar atsakomybę(išskiriama 150 tokių sąlygų rūšių);
6.3 Priedas už ištarnautus metus (skaičiuojamas kas 3 metai);
7. Priemoka už darbo našumą, kuri mokama už įprastinį darbą, atliekamą viršvalandžiais;
8. Kitos išmokos (tai gali būti persikėlimo išlaidos, komandiruotpinigiai ir t.t.
Bazinė alga 2003 m. duomenimis gali sudaryti 55% viso atlyginimo, papildomos darbo užmokesčio dalys – 30%, priedas už ištarnautus metus – 10%, neprivalomos darbo užmokesčio dalys paprastai sudaro apie 5 – 15% viso atlyginimo. Kiekvieno komponento dalį darbo užmokestyje kasmet tvirtina Vyriausybė.

Olandija

Valstybinio sektoriaus darbo apmokėjimo sistema buvo decentralizuota 1993 m. Valstybinį sektorių sudaro 2 dalys – valstybinis ir pusiau valstybinis sektoriai. Valstybiniam sektoriui priskirtina centrinė valdžia, švietimo ir mokslo sistema, krašto apsauga, policija, teismai, vietos savivalda, provincijos ir tarybos. Pusiau valstybinį sektorių sudaro privačiojo sektoriaus institucijos, teikiančios valstybines viešąsias paslaugas. Tai sveikatos apsauga, viešasis transportas, muziejai ir t.t. Už derybas dėl valstybinio sektoriaus darbo apmokėjimo sąlygų atsakinga ministerija, kuruojanti konkrečią sritį, pavyzdžiui, švietimo ir mokslo sistemos darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygas nustato švietimą ir mokslą kuruojanti ministerija. Anksčiau už derybas dėl visų valstybinio sektoriaus darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų buvo atsakingos vidaus reikalų bei finansų ministerijos. Šakiniame lygyje vyksta derybos dėl darbo užmokesčio lygio, vidutinio darbo laiko, papildomos socialinės apsaugos ligos ir nedarbo atvejais. Vykdoma reforma buvo siekiama panaikinti skirtumus tarp valstybiniame ir privačiame sektoriuose dirbančiųjų darbo apmokėjimo principų.

Bendri kasmetiniai darbo užmokesčio kaštai visam valstybiniam sektoriui apskaičiuojami atsižvelgiant į prognozuojamą metinę infliaciją, numatomą darbuotojų bei darbo našumo augimą, socialinio draudimo įmokų pokyčius. Išvardintos pagrindinės prielaidos gali būti papildomos ekonomikos vystymosi tendencijomis, specialistų atskirose ūkio šakose trūkumu ir panašiai.

Kiekviena valstybinio sektoriaus šakos atstovai dėl darbo užmokesčio lygio ir sąlygų derasi atskirai. Iki 1993 m. Olandijoje derybos buvo vykdomos centralizuotai, naudojama vieninga pareigų bei kvalifikacinių lygių apmokėjimo metodika. Tiesa, ši metodika išliko iki šiol, tačiau dėl darbo užmokesčio sistemos decentralizacijos konkrečių pareigų ir kvalifikacijos lygio apmokėjimas gali skirtis tiek tarp atskirų šakų, tiek šakos viduje. Dėl to sukuriama įtampa, varžymasis dėl palankesnių darbo apmokėjimo sąlygų tarp atskirų valstybinio sektoriaus šakų, kuri sąlygoja didėjančią darbo užmokesčio diferenciaciją. Aukščiausio lygio valstybės tarnautojams, ministrams ir merams nustatyta atskira trijų skalių darbo apmokėjimo sistema.

Darbo užmokesčio priklausomybė nuo konkrečių darbo rezultatų Olandijoje nėra plačiai paplitusi. Valstybiniame sektoriuje diegiama nauja premijavimo už gerus darbo rezultatus tvarka. Tačiau premijoms šiuo metu skiriama tik apie 2 procentus visų darbo užmokesčiui skirtų lėšų.

Suomija

Suomija išsiskiria itin dideliu valstybinio sektoriaus darbuotojų skaičiumi. Centrinis valstybinis sektorius (valstybės tarnyba, teismai, krašto apsauga, policija) sudaro 25 procentų viso valstybinio sektoriaus. Likusiąją dalį (75 procentus) sudaro vietinei valdžiai pavaldūs darbuotojai. Priešingai kitoms Europos valstybėms, dirbančiųjų skaičius valstybiniame sektoriuje palaipsniui auga. Ryškesnis augimas stebimas vietinės valdžios institucijose.

Nuo devintojo dešimtmečio vidurio Suomijoje vykdoma nuosekli valstybinio sektoriaus darbuotojų darbo apmokėjimo sistemos reforma. Ja siekta sukurti modernią, su darbo rezultatais susietą darbo apmokėjimo sistemą. Pagrindiniai reformos bruožai:
1. sistemos decentralizacija, kai atsakomybę perkeliant vietos savivaldai arba atskiroms ministerijoms, kurios operuoja derybų metu nustatytais biudžetais ir pačios nustato darbo užmokesčio lygį;
2. akcentas į vadybą, darbo rezultatus;
3. valstybinių įmonių, teikiančių viešąsias paslaugas, privatizacija.
Atskiros ministerijos derasi dėl asignavimų darbo užmokesčiui su finansų ministerija. Taip jos susikuria veiksmų laisvę panaudojant išsiderėtas lėšas. Savivaldoje ši laisvė dar didesnė, nes valstybė skiria tik apie 30 procentų savivaldai reikalingų lėšų ir griežtai nekontroliuoja jų panaudojimo. Darbo užmokestis Suomijoje priklauso nuo konkrečių darbo rezultatų. Skiriami trys pagrindiniai kriterijai:
1. darbo jėgos paklausa;
2. darbo rezultatai;
3. institucijos darbo rezultatai.
Darbo apmokėjimas nustatomas atsižvelgiant į panašių profesijų paklausą ir darbo užmokesčio lygį privačiame sektoriuje. Vertinamos tokios asmeninės savybės kaip patirtis, kompetencija ir darbo našumas, atsižvelgiama ir į įmonės rezultatus. Ši sistema priimta kolektyvinėmis derybomis socialinių partnerių sutarimu, tačiau taikoma tik kai kuriuose valstybės sektoriuose.
Darbo užmokesčio diferenciacija tarp atskirų valstybinio sektoriaus šakų nėra didelė, išryškėja nedideli skirtumai tarp centrinei ir vietinei valdžiai pavaldžių institucijų darbuotojų darbo apmokėjimo, kuriuos lemia kolektyvinėmis derybomis nustatytas skirtingas darbo užmokesčio lygis.

Iš pateiktos trumpos kai kurių Europos valstybių apžvalgos matosi, kad nuo 1990 m. vyksta
nuosekli valstybinio sektoriaus darbo apmokėjimo reforma. Ją sąlygojo keletas priežasčių:
1. užimtųjų valstybiniame sektoriuje mažėjimas;
2. valstybės išlaidų racionalizacija;
3. viešųjų paslaugų perdavimas į privačias rankas (privatizacija).
Reformos tikslai buvo:
1. efektyvesnis valstybės lėšų panaudojimas;
2. darbo našumo valstybiniame sektoriuje užtikrinimas;
3. privataus ir valstybinio sektoriaus darbo apmokėjimo sistemų koreliacija.
Nepaisant skirtingų darbo apmokėjimo modelių (vieningos sistemos Austrijoje ar išskaidytos Airijoje), vykdydamos reformą visos valstybės ėjo panašiu keliu. Jos siekė:
1. decentralizuoti darbo apmokėjimo sistemą ir darbo apmokėjimo sąlygų nustatymą perkelti “iš viršaus į apačią”;
2. išplėsti profesinių sąjungų įtaką, kolektyvinėmis derybomis nustatant darbo užmokesčio lygį;
3. į darbo apmokėjimo sistemą įdiegti “amerikietiškojo” viešojo administravimo modelio vadybinius standartus, t.y. darbo užmokestį tiesiogiai sieti su darbo rezultatais;
4. darbo užmokesčio lygį nustatyti atsižvelgiant į panašias pareigas užimančių darbuotojų atlyginimus privačiame sektoriuje.

Pabaiga

Turbūt aktualiausia socialinė ir ekonominė problema Lietuvoje – darbo užmokesčio politika. Visuomenė itin jautriai reaguoja į darbo užmokesčio disproporciją tarp privataus ir valstybinio sektoriaus, ypač valstybės tarnautojų, politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų. Vidutinis bruto darbo užmokestis šalyje – 1222 litai , mažiausia valstybės tarnautojo pareiginė alga – 1010 litų, o politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų – 3655 litai (algos nurodytos be galimų priedų ir priemokų). Matosi, kad nustatant pareiginių algų dydžius, visiškai neatsižvelgta į vienodą kvalifikaciją turinčių ir panašų darbą dirbančiųjų darbo užmokestį privačiame sektoriuje. Lietuvoje valstybinio sektoriaus darbo apmokėjimo sistema dar tik pradėta kurti, todėl nenuostabu, kad pirmiausia suskubta įstatymais įtvirtinti išskirtines sąlygas ir darbo užmokestį valstybės tarnautojams, teisėjams, politikams ir kitiems pareigūnams, t.y. tiems, kurie patys priima politinius sprendimus arba labiausiai gali juos įtakoti. Itin didelį pareigūnams (turima galvoje viso valstybinio sektoriaus pareigūnus) mokamą darbo užmokestį įprasta grįsti darbuotojų kompetencija, kova prieš korupciją. Iš pateiktų valstybės kontrolės ir vyriausios tarnybinės etikos komisijos išvadų ir sprendimų, aiškiai matosi, kad net 6 kartus viršijančios vidutinį šalies darbo užmokestį pareiginės algos nepakanka, todėl pažeidžiant įstatymus arba nepagrįstai (klastojant dokumentus) išsimokami dideli priedai ir priemokos.
Kitiems valstybinio sektoriaus (švietimo, mokslo, kultūros, medicinos) darbuotojams darbo užmokestis reglamentuotas poįstatyminiais teisės aktais. Jiems nustatyti skirtingi darbo apmokėjimo principai ir prastesnės darbo apmokėjimo sąlygos. Tiesa, iš atliktos teisės aktų analizės matyti, kad poįstatyminiais teisės aktais žymiai liberaliau reglamentuotas priedų bei priemokų skyrimas. Tai neretai lemia įstaigų vadovų piktnaudžiavimą.

Išvados

1. Darbo užmokestį Valstybės tarnautojams, teisėjams, politikams ir kitiems pareigūnams būtų tikslinga apibrėžti kaip “įstatymais ir kitais teisės aktais nustatytą darbdavio (valstybės) mokamą atlyginimą už darbą, išreikštą pinigais”. Nustatant valstybės tarnautojų, teisėjų, politikų ir kitų pareigūnų darbo apmokėjimo sistemą lemiamą įtaką turi valstybės vykdoma darbo užmokesčio politika. Ji formuojama atsižvelgiant į darbo rinkos sąlygas, darbuotojų poreikį, gyvenimo lygį (siekiant), valstybės ekonominę situaciją bei biudžeto pakankamumą.
2. Dėl teisinės sistemos netobulumo pirmaisiais nepriklausomybės metais, darbo apmokėjimas dažniausiai buvo reglamentuojamas vyriausybės nutarimais, statutais, bei ministrų įsakymais. 1996 metais priimtas Lietuvos Respublikos Valstybės ir Vyriausybės vadovų, Seimo narių, valstybės ir savivaldybių įstaigų bei organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo pagrindų įstatymas, numatęs vieningą darbo apmokėjimo sistemą visiems valstybinio sektoriaus darbuotojams, neįsigaliojo. Lietuvos įstatymų leidėjas, nutaręs skirtingais teisės aktais reglamentuoti atskirų valstybinio sektoriaus pareigų grupių darbuotojų darbo užmokestį, nepasirinko vieningos darbo apmokėjimo sistemos. Pirmiausia suskubta įstatymais įtvirtinti išskirtines darbo užmokesčio sąlygas valstybės tarnautojams, teisėjams, politikams ir kitiems pareigūnams, t.y. tiems, kurie patys priima politinius sprendimus arba labiausiai gali juos įtakoti.
3. Teisiniai valstybės tarnautojų, teisėjų, politikų, valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo reglamentavimo principai skiriasi nuo privačiame sektoriuje dirbančiųjų darbo apmokėjimo reglamentavimo. Valstybiniame sektoriuje darbuotojams, su kuriais nėra sudaromos darbo sutartys (valstybės tarnautojams, politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams) atlyginimų dydis bei mokėjimo tvarka yra griežtai reglamentuotas įstatymais. Tiems valstybinio sektoriaus darbuotojams su kuriais darbo sutartys sudaromos (mokytojams, medicinos darbuotojams), pažeidžiant Darbo kodekso nuostatas, reglamentuotas poįstatyminiais teisės aktais, t.y. Vyriausybės nutarimais, ministrų įsakymais. Vyriausybės nutarimais bei kitais poįstatyminiais teisės aktais rekomenduotina reglamentuoti procedūrinius darbo apmokėjimo klausimus.
5. Valstybės tarnautojų darbo užmokestį sudaro pareiginė alga (nekintamas dydis), priklausanti nuo pareigybės kategorijos, priedai ir priemokos. Autoriaus nuomone, siekiant panaikinti valstybės tarnautojų, einančių vienodas pareigas, darbo užmokesčio diferenciaciją, reiktų sukonkretinti pareiginės algos koeficientų dydžius, vienai pareigybės kategorijai priskiriant vieną koeficiento dydį. Taip pat panaikinti priemokų už kenksmingas darbo sąlygas mokėjimą, jas pakeičiant padidintu pareiginės algos koeficientu. Maksimalių priedų ribą sumažinti iki 50 procentų pareiginės algos. Taip būtų sumažinta piktnaudžiavimo didelėmis ir ne visada pagrįstomis išmokomis galimybė, o darbo apmokėjimo sistema taptų vieningesnė ir skaidresnė. Atsisakyti darbo užmokesčio indeksavimo nepakankamą finansavimą darbo užmokesčiui mokėti gaunančioms valstybės institucijoms, įstaigoms ir organizacijoms.
6. Valstybės tarnybos įstatymu įtvirtintos žemiausiojo lygio kolektyvines derybos. Įstatyme “užprogramuotas” kolektyvinių sutarčių “nepopuliarumas”, nes valstybės tarnautojų profesinės sąjungos negali įtakoti asignavimų darbo užmokesčio fondui, prižiūrėti, kad lėšos būtų naudojamos tinkamai ir t.t. Remiantis vakarų Europos šalių patirtimi palaipsniui turėtų būti pereinama prie praktikos, kai kolektyvinėmis derybomis sprendžiamas darbo užmokesčio lygio nustatymas, indeksavimo mechanizmas, kuris nepaisant priimto įstatymo šiuo metu neveikia, lėšų panaudojimo tikslingumas ir kiti klausimai.

7. Valstybės tarnautojai atsiduria gerokai palankesnėje situacijoje, nei valstybės pareigūnai, nes jiems priedai ir priemokos gali būti mokamos kas mėnesį ir ribojimas bendrai priedų ir priemokų sumai sudaro net 70 procentų pareiginės algos. Priemoka valstybės pareigūnams, kurių darbo apmokėjimą reglamentuoja Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas, negali viršyti vienos pareiginės algos per metus. Toks nevienodas darbo užmokesčio sąlygų reglamentavimas gali pažeisti Konstitucijoje įtvirtintus “teisinės valstybės”, “teisėtų lūkesčių” principus ir iškreipti hierarchinę Valstybinės valdžios struktūrą. Tai dar kartą patvirtina būtinybę atsisakyti priemokų mokėjimo.

8. Atlyginimo skaičiavimo metodika švietimo ir mokslo bei kultūros ir meno darbuotojams skiriasi nuo Valstybės tarnybos tarnautojų ir politikų, teisėjų, kitų Valstybės pareigūnų atlyginimų skaičiavimo, nes yra paremta kitu nekintamu dydžiu (BMA). darbo užmokesčio skaičiavimas skirtingais dydžiais Valstybės politikams, teisėjams ir valstybės pareigūnams bei kitiems, iš biudžeto finansuojamiems darbuotojams, yra ydingas nes darbo apmokėjimo sistema išlieka neskaidri ir paini, išlieka problematiškas darbo užmokesčio vienodas indeksavimas skirtingais dydžiais apskaičiuojamiems atlyginimams, iškyla papildomos biurokratinės kliūtys siekiant vieningos valstybinio sektoriaus darbo apmokėjimo sistemos.
9. Pagal “Lietuvos respublikos valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose pagal darbo sutartis dirbančių darbuotojų darbo apmokėjimo pagrindų” įstatymo projektą darbo užmokesčio struktūros, apskaičiavimo tvarkos, papildomų išmokų skyrimo iš biudžeto finansuojamiems darbuotojams suvienodinimas leistų:
• aiškiai diferencijuoti pareiginės algos dydžius pagal einamas pareigas;
• sumažinti darbo užmokesčio diferenciaciją tarp darbuotojų, kurių darbo apmokėjimo sistema reglamentuota įstatymais ir darbuotojų, kurių darbo užmokestis nustatytas poįstatyminiais aktais;
• vienodais kriterijais nustatyti papildomų išmokų apskaičiavimą ir skyrimą;
• panaikinti nelygias darbo apmokėjimo sąlygas tarp valstybinio sektoriaus darbuotojų, kurių darbo užmokestis nustatytas skirtingais poįstatyminiais aktais.

Literatūros sąrašas:

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija // Valstybės žinios. 1992. Nr. 33-1014
2. Europos Sąjunga. Steigimo dokumentų rinktinė.-Vilnius, 1998
3. Lietuvos Respublikos Valstybės ir vyriausybės vadovų, seimo narių, valstybės ir savivaldybių įstaigų bei organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo pagrindų įstatymas // Valstybės žinios. 1996. Nr. 109-2472
4. Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymas // Valstybės žinios. 1999. Nr. 45-1708
5. Lietuvos Respublikos Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas // Valstybės žinios. 2000. Nr. 75-2271
6. Lietuvos Respublikos Darbo kodeksas // Valstybės žinios. 2002. Nr. 64-2569
7. Tarnybos Kalėjimų departamente prie LR teisingumo ministerijos statutas // Valstybės žinios. 2000. Nr. 39
8. Vidaus tarnybų statutas // Valstybės žinios. 2002. Nr. 73
9. Lietuvos Respublikos Valstybės ir vyriausybės vadovų, seimo narių, valstybės ir savivaldybių įstaigų bei organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo pagrindų įstatymas // Valstybės žinios. 1996. Nr. 109-2472
10. Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymas // Valstybės žinios. 2002. Nr. 123-5534
11. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas “Dėl Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalių,5 straipsnio 1 ir 3 dalių, 7 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 4, 5 ir 6 dalių, šio įstatymo priedėlio II skirsnio, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 6 priedėlio, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo 9 straipsnio, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 499“Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos”, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 “Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo”, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 “Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 “Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo” dalinio pakeitimo” atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai”//Valstybės žinios. 2001. Nr. 62-2276.
12. Seimo nutarimas dėl seimo nutarimo “Dėl Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo” pakeitimo. // Valstybės žinios.,2002, Nr. 66-2707, Nr.19-5329
13. Vyriausybės nutarimas “Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimo Nr. 684 „Dėl Ministro pirmininko politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Vyriausybės kanceliarijos, ministerijų, Vyriausybės įstaigų ir įstaigų prie ministerijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo. // Valstybės žinios., 2004, Nr. 768.
14. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 511 // Valstybės žinios. 1993. Nr. 28-655 (su vėlesniais pakeitimais)
15. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 483 // Valstybės žinios. 1992, Nr. 5-87(aktuali redakcija)
16. Vyriausybės nutarimas Nr. 470 Dėl minimalaus darbo užmokesčio didinimo // Valstybės žinios. Nr. 3371
17. Lietuvos Vyriausybės nutarimas Nr. 280 “Dėl valstybės tarnautojų ir darbuotojų, gaunančių darbo užmokestį iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, savivaldybių biudžetų ir valstybės pinigų fondų, darbo užmokesčio fondo apskaičiavimo metodikos patvirtinimo” // Valstybės žinios. 2003. Nr 24.
18. LR Vyriausybės nutarimas Nr.910“Dėl tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo tvarkos”//V.žin.2000.Nr.60-247
19. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 909 “Dėl valstybės tarnautojų kvalifikacinių klasių suteikimo ir valstybės tarnautojų vertinimo tvarkos bei valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo kriterijų”. // Valstybės žinios. 2002. Nr. 60-2470.
20. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 685 “Dėl valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos patvirtinimo”. // Valstybės žinios. 2002. Nr. 51-1953
21. LR Vyriausybės nutarimas “Dėl Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių” // Valstybės žinios.2003. Nr. 6-253
22. LR Vyriausybės nutarimas “Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo” // Valstybės žinios. 1997. Nr. 60-1428
23. LR Vyriausybės nutarimas “Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo” // Valstybės žinios.1997. Nr. 64-1511
24. Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo” dalinio pakeitimo // Valstybės žinios.1999. Nr. 114-3314
25. Lietuvos respublikos Vyriausybės nutarimas “Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 23 d. nutarimo Nr. 483 „Dėl mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų ir pedagogų darbo apmokėjimo“ pakeitimo” // Valstybės žinios. 2003. Nr.61-2808.
26. Lietuvos respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 1604 “Dėl bazinės mėnesinės algos ir bazinio valandinio atlygio padidinimo” // Valstybės žinios. 2003. Nr. 119-5421.
27. Lietuvos Respublikos Kultūros ministro įsakymas Nr. 248 “Dėl kultūros įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos”// Valstybės žinios,1999, Nr. 63-2064
28. Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministro įsakymas Nr. 1565 // Valstybės žinios,1998, Nr. 112-3115
29. ILO. International Labour Conventions and Recommendations 1919 – 1956. – Geneva. I Vol.
30. A.Sakalas, V.Šilingienė. Personalo valdymas. V., 2000.
31. Ingrida Mačernytė – Panomariovienė. Apmokėjimas už darbą ir jo užtikrinimas. – Vilnius, 2003
32. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo komentaras. – Vilnius: Lietuvos viešojo administravimo institutas, 2004
33. Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolė. Valstybinio audito ataskaita Vilniaus m. 3 apylinkės teismas. 2004 m. balandžio 30 d. Nr. 1020-18-4

34. Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolė. Valstybinio audito ataskaita Vilniaus universitetas. 2004 m. balandžio 14 d. Nr. 1050-1-30. Vilnius
35. http://laborsta.ilo.org/;
36. http://www1.worldbank.org/publicsector/civilservice/development.htm
37. www.std.lt;

Santrauka

Šiame darbe nagrinėjama Valstybės tarnautojų, teisėjų, politikų, valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo sistema. Autorius aptaria prielaidas, sąlygojusias darbo užmokesčio politikos formavimąsi Lietuvoje, pateikia pagrindinius darbo apmokėjimo principus. Analizuojamas valstybės tarnautojų, politikų teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo reglamentavimas, subjektų darbo apmokėjimo sąlygos, atskleidžiami teisinio reglamentavimo ypatumai. Apžvelgiamas kitų iš biudžeto finansuojamų darbuotojų darbo apmokėjimo teisinis reglamentavimas, ieškoma skirtybių bei sąsajų su valstybės tarnautojų, politikų teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo reglamentavimu. Analizuojami galiojantys įstatymai ir kiti teisės aktai, teisės aktų projektai, taip pat netekę galios teisės aktai. Analizuojamas ne visai pagrįstas per didelis kai kurių valstybės tarnautojų darbo apmokėjimas, atlyginimų disproporcija tarp panašias funkcijas vykdančių institucijų ir kitos probleminės nuostatos, pateikiami pasiūlymai remiantis užsienio šalių patirtimi nustatant valstybinio sektoriaus darbo apmokėjimo sistemą.

Summary

This writing analyses remuneration system of public officials, judges and politicians. The author discusses presumptions that stipulated formation of remuneration politics in Lithuania and gives its basic remuneration principles.
This work sifts through remuneration regulations of public officials, politicians and judges as well as individual’s payment conditions, unfolds singularities of legal regulations. The writing surveys remuneration system of other financed officials, searches for differences and conjunctions with reimbursement of politicians, judges and other officials financed from the budget.
This writing analyses valid laws and other legal deeds or projects as well as laws and deeds that are no longer applicable. It sifts through not fully substantiated immoderate salaries, disproportions of remuneration in institutions that exercise similar functions and other problematic attitudes as well as gives suggestions according to foreign countries’ experience in designating the system of remuneration of the public sector.

Leave a Comment