Darbdavio materialinė atsakomybė

Turinys

Įvadas ..............................3
Darbdavio materialinė atsakomybė .....................4
Atsakomybė už padarytą žalą .......................4
Žalos atlyginimas ...........................5
Darbdavio įsipareigojimai .........................9

Nelaimingų atsitikimų, susijusių su gamyba, tyrimas ir apskaita ........10 Įvadas
Darbo teisė – tai valstybės nustatytų ir taikomų teisės normų,
reguliuojančių darbo santykius tarp darbuotojo ir darbdavio darbo sutarties
pagrindu, visuma.

Darbo teisiniai santykiai – tai savanoriškas teisinis darbuotojo ir
darbdavio ryšys, įpareigojantis darbuotoją reguliariai atlikti sulygtą
darbo funkciją bendrame darbo procese, paklūstant darbovietės vidaus
tvarkai, o darbdavys įsipareigoja mokėti darbuotojui darbo užmokestį ir
sudaryti darbo sąlygas, nustatytas įstatymuose, darbo ir kolektyvinėse
sutartyse.

Darbo teisėje materialinė atsakomybė yra viena iš teisinės attsakomybės
rūšių kaip sankcija už darbinius teisinius pažeidimus. Ji skiriasi nuo
civilinės atsakomybės subjektais, žalos nustatymo metodika ir dydžiais,
atsiradimo sąlygomis ir žalos atlyginimo tvarka.

Įmonės, įstaigos ir organizacijos, kaip darbdaviai, pagal įstatymus
materialiai atsako už žalą, padarytą darbuotojo suluošinimu ar kitokiu
pakenkimu sveikatai arba dėl nukentėjusiojo mirties, taip pat už darbuotojo
teisės į darbą pažeidimą.

Už saugos darbe norminių aktų pažeidimus, dėl kurių įvyko arba galėjo
įvykti nelaimingas atsitikimas, darbuotojas susirgo profesine liga, įvyko
avarija, sutriko įmonės darbas, darbdaviams, kurie pažeidė reikalavimus,
taip pat darbuotojams, kurie žinodami, kad pažeidžia saugos darbe
reikalavimus, ddirbo tokiomis sąlygomis, taikoma Lietuvos Respublikos
įstatymų nustatyta drausminė, materialinė ir baudžiamoji atsakomybė. Darbdavio materialinė atsakomybė
Materialinė atsakomybė pagal darbo teisę – tai kaltos darbo sutarties
šalies padarytos kitai šaliai žalos, nevykdant arba netinkamai vykdant
pavestas funkcijas, atlyginimo pareiga.

Darbo teisėje materialinė atsakomybė yra viena iš te

eisinės atsakomybės
rūšių kaip sankcija už darbinius teisinius pažeidimus. Ji skiriasi nuo
civilinės atsakomybės subjektais, žalos nustatymo metodika ir dydžiais,
atsiradimo sąlygomis ir žalos atlyginimo tvarka.

Priklausomai nuo padariusiojo subjekto materialinė žala skiriama: a)
darbuotojo darbdaviui; b) darbdavio darbuotojui.

Materialinė atsakomybė atsiranda, kai yra visos šios sąlygos:

1) padaroma žala;

2) žala padaroma neteisėta veika;

3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo;

4) yra pažeidėjo kaltė;

5) pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis pažeidimo metu buvo susiję darbo

santykiais;

6) žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla.
Darbdavio materialinė atsakomybė atsiranda, kai :

1) darbuotojas sužalojamas ar miršta, arba suserga profesine liga,

jeigu jis nebuvo apdraustas nelaimingų atsitikimų darbe ir

profesinių ligų socialinių draudimu;

2) žala padaroma sugadinant, sunaikinant arba prarandant darbuotojo

turtą;

3) kitokiu būdu pažeidžiami darbuotojo ar kitų asmenų turtiniai

interesai;

4) darbuotojui padaroma neturtinė žala. Atsakomybė už padarytą žalą
Darbuotojas, kuris dėl nelaimingo atsitikimo darbe, profesinės ligos,
neteko darbingumo ir dėėl to prarado pajamas, turi teisę į kompensaciją.
Kompensavimo tvarką nustato Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų
darbe ar susirgimų profesine liga įstatymas.

ĮMONėS, įSTAIGOS, ORGANIZACIJOS, ūKINėS BENDRIJOS, žEMėS ūKIO
BENDROVėS, KOOPERATINėS ORGANIZACIJOS (TOLIAU – įMONė), ūKININKAI, DėL
KURIų KALTėS BUVO SUžALOTA NUKENTėJUSIOJO SVEIKATA ARBA DėL TO JIS MIRė,
SUSIRGO PROFESINE LIGA, PRIVALO ATLYGINTI šIAME įSTATYME NUSTATYTą žALą,
JEIGU TAI įVYKSTA:

1) nukentėjusiojo darbo vietoje, įmonės patalpose, įmonės
teritorijoje arba už jos ribų, kai jis dirba darbo sutartyje sulygtą darbą
arba veikia darbdavio pavedimu ar jo interesais;

2) kai darbuotojas savo iniciatyva dirba įmonėje darbo sutartyje
nesulygtą da
arbą darbdavio naudai ar jo interesais;

3) kai asmuo darbdavio, jo įgalioto asmens sutikimu dirba įmonėje bet
kurį darbą darbdavio naudai ar jo interesais, nors darbo sutartis su juo
nustatyta tvarka nesudaryta;

4) kai darbuotojas dirba pas ūkininką darbo sutartyje sulygtą darbą;

5) kai asmuo vyksta iš namų į darbą arba iš darbo į namus įmonės,
ūkininko išsinuomotu bei visuomeniniu transportu arba vyksta darbo laiku
šiuo transportu darbdavio interesais. Žalos atlyginimas
Juridiniai ir fiziniai asmenys, atsakingi už žalos atlyginimą dėl
nukentėjusiojo sveikatos sužalojimo darbe, susirgimo profesine liga ar jo
mirties, privalo atlyginti su darbo užmokesčio ar jo dalies netekimu
susijusią žalą, apskaičiuotą šio įstatymo nustatyta tvarka, taip pat
atlyginti nukentėjusiajam kitus nuostolius (papildomas išlaidas), turėtus
dėl sveikatos sužalojimo ar susirgimo profesine liga (pagerintas
maitinimas, protezavimas, slauga, gydymo išlaidos ir kt.). Keli pavyzdžiai:

2003m. liepos 16 d. Ukmergėje įvykusio sprogimo metu sugriuvo visas
bendrovės “Ukmergės gelžbetonis” polistireninio putplasčio gamybos cecho
pastatas, kilo gaisras. Vienas darbininkas per sprogimą žuvo, dvylika buvo
sužeista, dar du darbininkai po kelių dienų mirė ligoninėje.

Draudimo bendrovė “ERGO Lietuva” išmokėjo kompensacijas įvykusio
sprogimo metu žuvusių AB “Ukmergės gelžbetonis” darbuotojų artimiesiems bei
nukentėjusiems gamyklos darbininkams.

“Ukmergės gelžbetonis” bendrovėje “ERGO Lietuva” grupiniu draudimu nuo
nelaimingų atsitikimų buvo apdraudęs darbuotojus žūties bei neįgalumo
atvejams.

Be “ERGO Lietuva” kompensacijų, “Ukmergės gelžbetonio” darbininkai
turėjo gauti Valstybinio socialinio draudimo fondo išmokas, priklausančias
dėl nelaimingo atsitikimo darbe nukentėjusiems ir žuvusiems darbuotojams.

2003m. liepos 29d. Šilutės mieste degalinėje sprogusios d
dujos
sunkiai sužalojo tris darbininkus. Du iš trijų žmonių, nukentėjusių per
sprogimą, vėliau mirė.

Jeigu nukentėjęs darbuotojas nebuvo apdraustas nelaimingų atsitikimų
darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu, prarastas pajamas dėl
darbingumo netekimo ir išlaidas, susijusias su medicinos pagalba ir gydymu,
taip pat išlaidas, susijusias su nukentėjusiojo socialine, medicinine ir
profesine reabilitacija, atlygina darbdavys.

Minėtų išlaidų apmokėjimo ir žalos atlyginimo sumos turi būti ne
mažesnės, negu nustatyta Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų
socialinio draudimo įstatyme.

Yra skiriamos administracinės baudos už darbuotojų saugos ir sveikatos
teisės aktų pažeidimus. Valstybinė darbo inspekcija už darbuotojų saugos ir
sveikatos teisės aktų reikalavimų pažeidimus skiria įstatymų nustatytas
baudas teisės aktų reikalavimus pažeidusiems darbdaviui ir darbuotojui.

Jeigu nukentėjusysis dėl nelaimingo atsitikimo darbe miršta, teisę į
žalos atlyginimą turi nedarbingi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi
arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą, taip pat
mirusiojo vaikas (vaikai), gimęs (gimę) po jo mirties. Žala atlyginama: 1)
nepilnamečiams – iki jiems sukanka 18 metų, o jeigu jie mokosi nustatyta
tvarka įregistruotų aukštųjų, aukštesniųjų, profesinių, vidurinių mokyklų
dieniniuose skyriuose, – iki jiems sukanka 24 metai; 2) asmenims,
sulaukusiems senatvės pensijos amžiaus, – iki gyvos galvos; 3) invalidams –
invalidumo laiku; 4) mirusiojo sutuoktiniui ar tėvui (motinai), įtėviui,
nepaisant amžiaus ir darbingumo, jeigu jis nedirba ir prižiūri mirusiojo
vaikus, vaikaičius, įvaikius, brolius ar seseris, – iki šiems sukanka 8
metai.

Įmonė, kurioje dėl saugos darbe norminių aktų pažeidimo įvyko
mirtinas nelaimingas atsitikimas, mirusiojo šeimai išmoka v
vienkartinę
pašalpą, ne mažesnę kaip 100 respublikos ūkio vidutinių darbo užmokesčių.
Ši pašalpa lygiomis dalimis išmokama kiekvienam mirusiojo šeimos nariui.
Mirusiojo šeimos nariais laikomi sutuoktinis (sutuoktinė), vaikai
(įvaikiai), tėvai (įtėviai), mirusiojo vaikas (vaikai), gimęs (gimę) po jo
mirties.

Mokant pašalpą, laikomasi šių reikalavimų:

1. kai pašalpos gavėjas yra vienas asmuo, jam turi būti išmokama
pašalpa, ne mažesnė kaip 500 minimalių algų;

2. kai pašalpos gavėjai. yra du asmenys, išmokama kiekvienam ne
mažiau kaip po 250 minimalių algų;

3. kai pašalpos gavėjai yra trys asmenys, išmokama kiekvienam ne
mažiau kaip po 166,7 minimalios algos;

4. kai pašalpos gavėjai yra keturi asmenys, išmokama kiekvienam ne
mažiau kaip po 125 minimalias algas;

5. kai pašalpos gavėjų yra daugiau kaip keturi asmenys, išmokama ne
mažiau kaip po 100 minimalių algų kiekvienam.

Pašalpos mokėjimo tvarką nustato pašalpos, darbuotojui žuvus dėl
nelaimingo atsitikimo darbe, skyrimo nuostatai, kuriuos tvirtina
Vyriausybė.

Nukentėjusiojo vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas laikantis
Vyriausybės patvirtintos Darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio
apskaičiavimo tvarkos pagal darbo užmokestį, gautą iki nelaimingo
atsitikimo darbe arba susirgimo profesine liga nustatymo.

Kompensacijos dydis priklauso nuo nelaimingo atsitikimo pasekmių. Jei
asmuo žuvo vykdydamas tarnybines pareigas, šeimai išmokama 10 metų
mėnesinio užmokesčio dydžio kompensacija, sužeistajam – 1-5 metų mėnesinio
užmokesčio dydžio kompensacija. Kompensacijos dydis priklauso nuo
invalidumo grupės ( I grupės – 60 mėnesių, II grupės – 36 mėnesių, III
grupės – 36 mėnesių atlyginimo dydžio), sunkaus sužeidimo atveju – 24
mėnesių, lengvo sužeidimo atveju – 12 mėnesių darbo užmokesčio dydžio
kompensacija.

Darbingumo netekimo procento, invalidumo grupės ir žalos atlyginimo
dydžio nustatymo klausimus sprendžia Valstybinė medicininė socialinės
ekspertizės komisija prie Sveikatos apsaugos bei Socialinės apsaugos ir
darbo ministerijų Vyriausybės 1992 m. vasario 25 d. nutarimu Nr. 123
patvirtintais šios komisijos nuostatais. Vienas iš pagrindinių komisijos
uždavinių – nustatyti asmens invalidumo faktą, priežastį, atsiradimo laiką.

I invalidumo grupė nustatoma asmenims, kurie dėl savo organizmo būklės
negali pasirūpinti asmeniniu ir socialiniu gyvenimu kai jiems būtina
nuolatinė kitų žmonių slauga, globa, pagalba.

II invalidumo grupė nustatoma asmenims, kurie dėl savo organizmo
būklės iš dalies negali pasirūpinti savo asmeniniu ir socialiniu gyvenimu
ir kuriems reikalinga nenuolatinė kiyų žmonių slauga, globa ir pagalba.

III invalidumo grupė nustatoma asmenims, kuriems dėl jų organizmo
būklės sumažėja profesinė kvalifikacija, arba ji prarandama, ne mažiau kaip
trečdaliu sumažėja darbingumas.

Nustačius invalidumo grupę, asmenys turi teisę gauti invalidumo
pensiją, kuri įskaitoma į žalos atlyginimo dydį. Jei nustatoma mišri
atsakomybė, žalos atlyginimo dydis nustatomas proporcingai kaltės
laipsniui.

Darbdavio materialinė atsakomybė atsiranda ir pažeidus darbuotojo
teisę į darbą, pasireiškiančia užmokesčio negavimu, kai darbdavys atima
galimybę darbuotojui dirbti pasirinktoje veiklos sferoje.

Teismo sprendimu grąžintam į ankstesnį darbą neteisėtai atleistam iš
darbo, neteisėtai perkeltam į kitą darbą arba nušalintam nuo darbo be
teisėto pagrindo darbuotojui darbdavys privalo sumokėti už visą
priverstinės pravaikštos laiką arba atlyginti skirtumą, kai darbuotojas
dirbo mažiau apmokamą darbą. Neteisėtai atleistam darbuotojui atsisakius
grįžti į ankstesnįjį darbą, teismas gali priteisti iš darbdavio darbuotojui
sumokėti iki 12 jo vidutinių mėnesinio darbo užmokesčių dydžio
kompensaciją. Darbdaviui nustatyta tvarka nepranešus darbuotojo atleidimo
priežasčių, teismas išieško darbuotojui atlyginimą už 20 darbo dienų.

Darbuotojų saugą ir sveikatą privalo užtikrinti darbdavys.
Atsižvelgdamas į įmonės dydį, pavojus darbuotojams, darbdavys steigia
įmonėje arba samdo darbuotojų saugos ir sveikatos atestuotą tarnybą,
arba šias funkcijas atlieka pats.

Pagrindinės darbdavio. pareigos yra pranešti Darbo inspekcijai apie
įmonės, jos padalinių eksploatacijos pradžią, instruktuoti ir mokyti
darbuotojus saugiai dirbti, tikrinti jų žinias, nustatyta tvarka apdrausti
juos nuo nelaimingų atsitikimų darbe ir pan.

Kad būtų užtikrinta darbuotojų sauga ir sveikata, (pagal darbuotojų
saugos ir sveikatos įstatymą) darbdaviai turi teisę:
1) leisti įsakymus ir potvarkius dėl darbuotojų saugos ir sveikatos įmonėje
ir reikalauti, kad darbuotojai dirbdami rūpintųsi savo pačių, taip pat kitų
darbuotojų sauga ir sveikata, vykdytų jiems privalomų įmonės darbuotojų
saugos ir sveikatos norminių dokumentų, kuriuos vykdyti jie buvo darbdavio
apmokyti ir (ar) instruktuoti, reikalavimus ir laikytųsi darbo bei
technologinių procesų reglamentų, šio įstatymo ir kitų darbuotojų saugos ir
sveikatos teisės aktų nustatytų darbo ir poilsio laiko normų;
2) darbuotojams, pažeidusiems įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos
norminių dokumentų reikalavimus, skirti drausmines, tarnybines nuobaudas,
įstatymų nustatyta tvarka reikalauti atlyginti pažeidimu padarytą žalą
įmonei;
3) neleisti darbuotojui dirbti tą dieną (pamainą), kai jis darbe neblaivus,
apsvaigęs nuo narkotinių ar toksinių medžiagų;
4) atleisti iš darbo darbuotoją DSĮ nustatyta tvarka, kai jis pažeidžia
darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų ar įmonės darbuotojų saugos ir
sveikatos norminių dokumentų nustatytus reikalavimus, kuriuos vykdyti
darbuotojas buvo apmokytas ir (ar) instruktuotas, jei prieš tai jam nors
vieną kartą per paskutinius 12 mėnesių buvo taikytos drausminės nuobaudos;
5) įstatymų nustatyta tvarka reikalauti iš kitų įmonių (darbdavių)
atlyginti nuostolius, patirtus dėl to, kad įsigytos darbo priemonės, darbo
vietų, darbo priemonių projektai neatitiko darbuotojų saugos ir sveikatos
teisės aktų reikalavimų;
6) gauti iš darbuotojų saugos ir sveikatos valstybės institucijų
informaciją darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais;
7) gauti Valstybinės darbo inspekcijos atlikto įmonės inspektavimo medžiagą
ir su ja susipažinti;
8) siūlyti nustatyti įmonėje griežtesnius darbuotojų saugos ir sveikatos
reikalavimus, negu numatyta darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktuose.
Griežtesni darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimai įmonėje įteisinami
kolektyvinėse sutartyse, kolektyviniuose susitarimuose;
9) pavesti įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos specialistams, padalinių
vadovams vykdyti atskiras užduotis, susijusias su darbuotojų sauga ir
sveikata. Darbdavio įsipareigojimai
Darbdavys privalo:
1) užtikrinti, kad įmonės statiniai, kuriuose įrengtos darbo vietos, darbo
priemonės, darbo aplinka atitiktų darbuotojų saugos ir sveikatos teisės
aktų nustatytus reikalavimus;
2) organizuoti darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos būklės įvertinimą ir
priemonių jai gerinti parengimą bei įgyvendinimą;
3) įvertinęs darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos būklę įmonėje,
spręsti, kokias kolektyvines ir (ar) asmenines apsaugos priemones naudoti,
aprūpinti jomis įmonę, darbo vietas, darbuotojus, nustatyta tvarka
organizuoti tokių priemonių patikrinimus, aprūpinti darbuotojus saugiomis
darbo priemonėmis, diegti saugius darbo bei technologijos procesus, pagal
darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų reikalavimus įrengti buities,
sanitarines ir asmens higienos patalpas;
4) užtikrinti, kad darbuotojai gautų visapusišką informaciją apie
darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos organizavimą įmonėje, apie esančią
ar galimą profesinę riziką;
5) tvirtinti darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijas, darbuotojų
pareigines instrukcijas ar valstybės tarnautojų pareigybių aprašymus,
vykdyti kolektyvinės sutarties įsipareigojimus dėl darbuotojų saugos ir
sveikatos gerinimo;
6) organizuoti darbuotojų instruktavimą, mokymą ir jų saugaus darbo žinių
tikrinimą, instruktuoti darbuotojus apie darbuotojų saugos ir sveikatos
reikalavimus ir jiems privalomus vykdyti darbuotojų saugos ir sveikatos
teisės aktus, įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos norminius dokumentus –
priimant į darbą, perkeliant į kitą darbą, pakeitus darbo organizavimą,
pradėjus naudoti naujas ar modernizuotas darbo priemones, pradėjus naudoti
naujas technologijas, pakeitus ar priėmus naujus darbuotojų saugos ir
sveikatos teisės aktus, taip pat kitais darbuotojų saugos ir sveikatos
teisės aktų numatytais atvejais;
7) užtikrinti darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų nustatytą
darbuotojų darbo ir poilsio režimą, organizuoti darbuotojų darbą pagal
fiziologiškai pagrįstą darbo ir poilsio režimą;
8) sudaryti sąlygas privalomiems sveikatos patikrinimams, organizuoti
pirmąją medicinos pagalbą ir medicinos paslaugas;
9) pranešti Valstybinei darbo inspekcijai apie įmonės, jos padalinių
eksploatavimo pradžią;
10) nustatyta tvarka apdrausti darbuotojus privalomu draudimu nuo
nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų;
11) vadovaudamasis Vyriausybės patvirtintais Nelaimingų atsitikimų darbe
tyrimo ir apskaitos nuostatais, Profesinių ligų tyrimo ir apskaitos
nuostatais, pranešti apie nelaimingus atsitikimus darbe, profesines ligas
atitinkamoms valstybės institucijoms, sudaryti sąlygas tirti nelaimingus
atsitikimus darbe bei profesines ligas;
12) kontroliuoti, kaip darbuotojai laikosi darbuotojų saugos ir sveikatos
reikalavimų.Nelaimingų atsitikimų, susijusių su gamyba, tyrimas ir apskaita
Pagal darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymą:
1. Visoms įmonėms privaloma vienoda nelaimingų atsitikimų darbe, profesinių
ligų tyrimo tvarka, nustatyta šio įstatymo ir Nelaimingų atsitikimų darbe
tyrimo ir apskaitos nuostatų, Profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatų.
2. Visi nelaimingi atsitikimai darbe, profesinės ligos privalo būti
ištirti, tyrimo rezultatai surašyti nustatytos formos aktuose ir nustatyta
tvarka užregistruoti.
3. Lengvus nelaimingus atsitikimus darbe tiria darbdavio įsakymu ar kitu
tvarkomuoju dokumentu patvirtinta dvišalė komisija, sudaryta iš darbdavio
ir darbuotojų atstovo (atstovų). Nelaimingo atsitikimo darbe tyrime gali
dalyvauti pats nukentėjęs darbuotojas.
4. Sunkius nelaimingus atsitikimus darbe, mirtinus nelaimingus atsitikimus
darbe tiria Valstybinė darbo inspekcija dalyvaujant darbdavio ir darbuotojų
atstovui. Darbo inspektoriaus surašytą ir pasirašytą nelaimingo atsitikimo
darbe tyrimo aktą pasirašo tyrime dalyvavę asmenys. Darbo inspektorius
nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo aktą įteikia darbdaviui pasirašyti
5. Darbo inspektoriaus surašytas nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo aktas
kartu su priedais išsiunčiamas Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir
apskaitos nuostatų nustatyta tvarka atitinkamoms institucijoms ir
nukentėjusiajam arba jo šeimai.
6. Nelaimingų atsitikimų darbe, profesinių ligų tyrimo metu Valstybinės
darbo inspekcijos skirtos ekspertizės, kurias atlieka ne valstybinės
įstaigos, apmokamos Valstybinei darbo inspekcijai šiam tikslui skirtomis
lėšomis.

Išvados

Materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas
darbo santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, neatlikdamas savo
darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas. Priklausomai nuo padariusiojo
subjekto materialinė žala skiriama: darbuotojo – darbdaviui bei darbdavio
– darbuotojui.

Darbdavys pagal Civilinio kodekso normas privalo atlyginti žalą,
padarytą dėl darbuotojo suluošinimo ar kitokio jo sveikatos sužalojimo, ar
jo mirties atveju arba dėl jo susirgimo profesine liga. Taip pat dėl
darbuotojo turto sugadinimo, sunaikinimo arba praradimo.

Baudžiamojo Kodekso 176 straipsnyje teigiama, kad darbdavys ar jo
įgaliotas asmuo, pažeidęs įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytus
darbų saugos ar sveikatos darbe reikalavimus, jeigu dėl to galėjo įvykti
nelaimingas atsitikimas (pavyzdžiui, ūmus darbuotojo sveikatos pablogėjimas
dėl trumpalaikio darbo aplinkos pavojingo, kenksmingo veiksnio poveikio,
kai darbuotojas netenka darbingumo nors vienai dienai), avarija ar galėjo
atsirasti kitokių sunkių padarinių, baudžiamas teisės dirbti tam tikrą
darbą arba verstis tam tikra veikla atėmimu, arba bauda, arba laisvės
apribojimu, arba areštu.

Pastaraisiais metais Lietuvoje plačiai diskutuojama apie darbdavių
pažeidinėjamas darbuotojų teises, kurias lyg ir turėtų užtikrinti
įstatymai. Teisininkai laukė naujojo Darbo kodekso pasirodymo, manydami,
kad jis užpildys darbo santykių teisinio reguliavimo spragas, tačiau, net
ir priėmus kodeksą, išlieka nemažai painiavos sprendžiant darbo įstatymų,
darbų saugos bei darbo higienos norminių aktų pažeidimų klausimus.

Literatūra

1. P.Čiočys. Teisės pagrindai. – V., 2000.
2. Lietuvos Respublikos Darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir

įgyvendinimo įstatymas 2002m. birželio 4 d. Nr. IX-926.
3. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas 1994 m. gruodžio 27 d. Nr.

1325 “Dėl Pašalpos, darbuotojui žuvus dėl nelaimingo atsitikimo darbe,

skyrimo nuostatų patvirtinimo”.
4. Lietuvos Respublikos laikinasis įstatymas 1997m. liepos 1 d.Nr. VIII –

366 “ Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar sus.irgimų

profesine liga”.
5. Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Kodekso patvirtinimo ir įsigaliojimo

įstatymas 2000m. rugsėjo 26 d. Nr VIII – 1968.
6. Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir

įgyvendinimo įstatymas 2000m. liepos 18d. Nr. VIII – 1864.
7. “Lietuvos Rytas” 2003m. liepos 17 d.
8. “Lietuvos Rytas” 2003m. rugpjūčio 2 d.
9. www.seimas.lt

Leave a Comment