T U R I N Y S
Įvadas …………………………………………………………………………………………..3
Tolerancija – žmoniškumo išraiška ………………………………………………………….4
Tolerancija vertybių kontekste ……………………………………………………………….8
Aristotelio socialinės pažiūros ……………………………………………………………….11
Tolerancija ir dora I. Kanto praktinėje filosofijoje ………………………………………….11
Tolerancija kaip Vydūno humanizmo principas ……………………………………………13
Išvados …………………………………………………………………………………………16
Literatūra ……………………………………………………………………………………….17
ĮVADAS
Kas yra žmogus? Fiziologija jį tiria kaip kūną, psichologija – kaip sielą, sociologija kaip visuomeninę būtybę. Mes regime žmogų kaip natūrą, kurią pažįstame kaip ir kitų gyvūnų natūrą, ir kaip istoriją, kurią pažįstame kritiškai išgrynindami tradiciją, suprasdami žmogaus veiklos ir mąstymo prasmę, aiškindami įvykius motyvų, situacijų ir natūralistinių realijų pagrindu.
Dabartiniame mūsų gyvenime itin aktualios žmogiškųjų santykių humanizavimo, dorovinės bendravimo kultūros ugdymo problemos. Šiandien žmogus dažnai susiduria su naujomis, jam neįprastomis gyvenimo ir elgesio situacijomis.
Asmuo turi įgimtą galią skirti gėrį nuo blogio. Pavyzdžiui, asmuo turi protavimo galią bei galimybę išmokti skaityti ir rašyti. Tačiau visos šios galios reiškiasi tik tada, kai yra ugdomos. Jeigu žmogus nebus mokomas, nesugebės nei skaityti, nei rašyti, jo protas nesireikš. Taip esti ir gėrį nuo blogio skiriančiai galiai. Ji reiškiasi tik veikloje. Vaikas turi būti nuolatos mokomas, kas yra gera ir kas bloga, kad sugebėtų tuos dalykus skirti.
Nuolat gerai elgdamasis, žmogus suformuoja dorybes, įgyja gerų įpročių. Viena iš dorybių yra tolerancija. Tolerantiškas žmogus, tai toks, kuris sugeba priimti žmones tokius, kokie jie yra, su jų trūkumais, kitokiais požiūriais ar gyvenimo būdu. Tolerantišku negimstama, juo tampama laikui bėgant. Pakanta, tolerancija kitokių žmonių ,nei tu pats, atžvilgiu, tai bruožas apsišvietusio, išmintingo žmogaus.
Tolerancija – žmoniškumo išraiška
Tolerancija – tai žmogiškųjų santykių sritis. Žmogus negali egzistuoti be ryšių su kitais žmonėmis. Šiuos ryšius jis palaiko, bendraudamas ar kitaip santykiaudamas su žmonėmis.Tolerancijos sričiai priklauso pažiūros, įsitikinimai, jausmai, emocijos, ir kiti reiškiniai, kurie vienaip ar kitaip atspindi arba liečia žmonių tarpusavio santykius.
Labai daug žmogaus gyvenime reiškia pagarbos, meilės, draugiškumo, tolerantiškos partnerystės santykiai ir juos palaikantis bendravimas.
Partneriškame bendravime žmogus nepasidaro koks auklėjimo, formavimo objektas. Laisvi partneriai leidžia vienas kitam augti ir savo paties augimu vienas kitam padeda. Kuo žmogus laisvesnis, savarankiškesnis, tuo sunkiau jis pakenčia autoritarinį, komandinį bendravimą.
Bendravimas yra būdas, kuriuo žmonės palaiko savitarpio santykius:
dalyvauja žemiškame gyvenime, užsiiminėja susiklosčiusiomis veikos formomis, suartėja arba nutolsta, susivienija arba išsisklaido, išsiaiškina, ko vienas iš kito gali tikėtis, mokosi, dalinasi informacija ir ugdosi.
Su dora bendravimas yra susijęs dvejopai. Pirma pats bendravimas yra reglamentuojamas dorovinių reikalavimų (pvz., pagarbos partneriui, tolerancijos jo nuomonei, takto vertinant kitų žmonių poelgius ir pan.).
Antra, kiekvienas dorovinis veiksmas turi komunikacinį, arba bendravimo, aspektą, nes visada išreiškia požiūrį į žmogų: į jo turtą, jo teises ir pan.
Bendravimas išduoda žmogų. Iš jo galima daug spręsti apie dvasinį turinį. Bet, kita vertus, bendravimas ne tik išduoda, jis gali ir paslėpti.
Gudraus ir klastingo žmogaus elgsenoje bendravimas tampa apgaulinga priedanga, atveria patiklių asmenų pasitikėjimą.
Egzistuoja didelė bendravimo būdo įtaka doros asmenybės formavimuisi.
Nuo to, kokios dvasinės galios (dorovinio brandumo, taurumo) žmonės individą supa, kaip jie moka bendrauti ir kaip jų bendravimas atitinka jų dvasinį turinį (t.y. jų tikrųjų siekimų, idealų, vertybių pasaulį), priklauso bendravimo būdas. Kuo žmonės tolerantiškesni vieni kitų atžvilgiu, kuo pakantesni skirtingoms pažiūroms, mintims, tuo ir jų bendravimo būdas bus geresnis.
Istoriškai žvelgiant, tolerancija ankstesnė už civilizaciją.
Tolerancijos šaknys siekia pačią žmonijos raidos pradžią.
Pirmykštėje bendruomenėje vienu iš besiformuojančios dorovės bruožų tapo abipusiškumas: pirmykščiai žmonės gerai jautė, kad jiems grupėje –
giminėje ir gentyje – naudingiau tarpusavio santykius grįsti ne tuo, kuo jie vienas kitam nepatinka, bet tuo, kas visiems bendra ir visus vienija.
Jausdamas savo skirtingumą nuo kito, kiekvienas genties narys taip pat jautė, kad į kito asmens skirtingą elgesį iki tam tikros ribos reikia reaguoti ne agresyviai, bet pakančiai, pripažįstant jam teisę veikti ir kitaip, negu veiktų jis pats.
Reikšmingiausias įvykis įprasminant toleranciją buvo filosofijos atsiradimas. Antikos filosofija įtvirtino teorinį pliuralizmą. Tačiau nedera idealizuoti antikinės visuomenės, joje būta daug netolerancijos apraiškų, ypač politinio gyvenimo srityje.
Viduramžiais pagrindiniu lauku, kuriame sprendėsi tolerancijos problema, tapo religijos sritis. Žiaurūs senovės Romoje susikūrusių krikščionių bendruomenių persekiojimai gerai žinomi. Palyginus su antika, viduramžiais iš esmės pakito vertybės, antikinių herojų vietą užėmė krikščionių šventieji. Religiniai persekiojimai viduramžiais buvo grindžiami monopoliniu požiūriu: yra tik viena tiesa, ji – Dievo žodis, šį žodį žino Romos Bažnyčia; šią tiesą reikia sergėti nuo kritikos, abejojimo, revizijos. Sergėti visomis priemonėmis, net prievartinėmis, pasitelkus represinį valstybės aparatą. Absoliutus religijos viešpatavimas buvo žalingas ir kultūrai, ir pačiai religijai. Kultūra stokojo laisvės, būtinos kūrybinei iniciatyvai skleistis.
Lyginant dabartinius laikus su praeitimi, drąsiai galima teigti, jog požiūris į daugelį dalykų, tame tarpe ir toleranciją, iš esmės pasikeitė.
Šiais laikais toleruojama beveik viskas, kas buvo griežtai draudžiama anksčiau. Dabar žmogus gali pasirinkti kokią religiją išpažinti, beveik visuomet kalbėti tai ką nori pasakyti, žinoma, jei tai neperžengia ribų.
Vienas svarbiausių žmogaus dvasios komponentų – jo individuali moralinė sąmonė. Ji apima žinias, pažiūras ir įsitikinimus. Pažiūros grindžiamos žiniomis, o pažiūrų pagrindu formuojasi įsitikinimai. Jie nukreipia žmogaus valią veikti.
Įsitikinimai – svarbiausias individualios moralinės sąmonės elementas. Gilūs bei tvirti įsitikinimai suteikia žmogaus elgesiui kryptingumą, užtikrina jo poelgių nuoseklumą bei pastovumą. Moraliniai įsitikinimai glaudžiai susiję su pasaulėžiūra ir jausmais.
Žmogus negimsta su moraline sąmone. Atskiro žmogaus dorovė formuojasi, veikiama visuomenėje ar šeimoje egzistuojančių moralinių pažiūrų, vertinimų, papročių. Egzistuojančias elgesio normas, pažiūras ir idėjas, vertinimus ir idealus laipsniškai perima kiekvienas žmogus.
Tik veikiant socialinei aplinkai, susiformuoja žmogaus supratimas apie gėrį, žmoniškumą, teisingumą. Kiekvienas žmogus, kaip individualybė, kuria savo moralumo modelį, elgesį, vadovaudamasis savo pasaulėjauta, renkasi savą elgesio kryptį. Individuali moralinė sąmonė visuomet savita, skirtinga.
Kiekvieno žmogaus elgsena apima tam tikrus veiksmus (poelgius), jausmus ir sąmoningus įsitikinimus, kurie savitarpiškai susiję, tiksliau būtų pasakyti, kad jie net visiškai neatskiriami. Todėl atrodo, kad ir doros normos visose šiose sferose automatiškai įsišaknija. Tačiau taip nėra. Žmogaus galios nepaveldimos gatavu pavidalu. Jos ugdomos, kol pavirsta mokėjimais, sugebėjimais, įgūdžiais, įpročiais, žiniomis, vertybių sistemomis. Tas ugdymas vyksta įsipainiojant žmogui į išorinio bendravimo formas, o paskui ir į praktinę veiklą.
Bet ką reiškia įsipainioti į išorinį bendravimą? Tai ne tik susisieti vienam su kitu, ne tik perduoti arba priimti informaciją, žinias, patyrimą, nuomones. Bet tai reiškia kartu bendrauti pačiam su savimi. Kiekviena išorinė komunikacija yra ir autokomunikacija. Bendravimo būdas, kokį man pavyksta užmegzti su savo partneriu, yra kartu ir saviugdos būdas.
Į kokią bendravimo aplinką žmogus patenka, tokias ir savo dvasinių galių ugdymo ypatybes įgyja, tokias snaudžiančias potencijas pažadina. Kad įgustume priderinti savo elgesį prie išorinių reikalavimų, užtenka griežtos sankcijų kalbos; kad pažadintume sąžinę, reikia virpinti gailesčio, užuojautos, teisingumo, tolerancijos jausmų stygas. Jeigu norime, kad žmogus išmoktų formuoti savo įsitikinimus, kalbėkime proto kalba laisvam protui.
Bet tai tik viena medalio pusė. Kita – dorovinio charakterio įtaka bendravimo formoms. Ji turėtų parodyti, kad tas charakteris nėra tik paprastas randamų bendravimo sąlygų padarinys: jis pats renkasi tas sąlygas ir bendraudamas jas formuoja.
Vienas pagrindinių dorovinės pažangos rodiklių yra žmoniškumas. Tai galima įvardinti kaip žmonių tarpusavio santykių harmonija. Žmoniškumo samprata glaudžiai siejasi su tolerancija. Kiekvieno žmogaus vertingumo pripažinimas, pagarba jam kaip žmogui, verčianti mus būti pakančius kitų pažiūroms ir įsitikinimams – tai ir yra tolerancija.Juk kiekviena save gerbianti asmenybė, turinti tam tikrų teisių, negali nepripažinti ir kitų žmonių teisės siekti to paties, siekti savarankiškumo laisvės, turėti savo pažiūras ir įsitikinimus.
Skonio ir polinkių sritis. Ją sunku atskirti nuo pažiūrų, nes kiekvienas turi tam tikras pažiūras į grožį ir negražumą. Vienam žmogui gali patikti tai, ko kitas žmogus niekada nesupras ir nevertins.
Homeras sakė: “Žmonės visokie juk būna – vienas tą yr pamėgęs, kits kitą”. Reikia kiekvienam pripažinti teisę turėti savo skonį ir polinkius, neleistina persekioti už kitokį skonį negu mūsų. Patyrimas rodo, kad persekioti dėl kitoniško skonio – beprasmiška.
Tolerancijos objektas gali būti pažiūrų ir veiksmų reiškėjai – patys asmenys. Tai, ką asmuo skelbia, gali būti visai priimtina, tačiau dėl asmeninio pobūdžio priežasčių gali būti nemalonus pats tų pažiūrų skelbėjas. Gali nepatikti kito asmens elgesio maniera, drabužiai, veido išraiška ir t.t. Galima nepritarti ir pažiūrų skelbimo formai – šiurkščiai, įkyriai, netaktiškai.. Kartais žmogus jaučia nusiraminimą iškrėtęs nemalonumą asmeniui, kuriam jaučia antipatiją, jį pašiepdamas. Tai jau ne tolerancija.
Tolerancijos principas nereikalauja, kad pritartume svetimam skoniui, kitoniškoms pažiūroms bei veiksmams, kad patys lygiai taip elgtumėmės. Tada tolerancijos kaip ir nėra. Tolerancija – tai ne susitaikymas su svetimomis nuomonėmis, ne atsisakymas kovoti su neteisybe, prievarta, smurtu ir pan.
Tai protingų būtybių bendravimo, o kartu ir jų konfliktų sprendimo būdas.
Tolerancijai nenusidedama kritikuojant kitoniškas pažiūras ir siekiant kitus įtikinti jų nepriimtinumu. Ginčas, diskusija, kova su kitoniškomis pažiūromis neprieštarauja tolerancijai, visas klausimas tame – kaip tai daroma.
Tolerancija nėra nei silpnų, bevalių, nei abejingų ar net labai ribotų žmonių gyvenimo principas. Atvirkščiai, ji liudija apie jų jėgą, valingumą, susitvardymą, pasitikėjimą savimi, akiračio platumą, sugebėjimą pažvelgti į save iš šalies.
Kuo žmogus silpnesnis, kuo labiau nepasitiki savo protu, teisumu, savo sprendimų galia, kuo labiau jis prikaustytas prie savo dalinio asmeninio intereso ir požiūrio, kuo jis sunkiau nutuokia apie kitų žmonių interesus, tuo labiau jis nepakenčia kitų nuomonių, tuo greičiau linkęs kitiems užspausti burnas. Jis bijo išgirsti kitokias nuomones, vengia atviros lygiateisių partnerių diskusijos, nepasitiki, kad jo požiūris gali atlaikyti kritinius išbandymus. Todėl jis linkęs tiesą ginti balso pakėlimu, autoritetu, savo ypatinga padėtimi; su kitoniškomis pažiūromis kovoja ne argumentais, ne stengiantis oponentą įtikinti, bet lazda, prievarta, spaudimu, diskriminavimu ir neapykanta priešininkui.
Siekdamas išsaugoti savo požiūrio reikšmingumą, jis nepajėgia pagęsti jokio kito požiūrio, išskyrus tą, kurio jis pats laikosi, ir bando pasisavinti teisę apriboti visus požiūrius, skonius ir įpročius, kurie jam prieštarauja.
Tolerantiškas žmogus nebijo kitų požiūrių, nes savo požiūrį laiko teisėtu, kiekvienam protui priimtinu, galinčiu atlaikyti viešą kritinę konfrontaciją.
Tik jis gali sąžiningai kovoti, nes jam prieinamos adekvačios kovos priemonės: į nuomonę jis pajėgia atsakyti nuomone, į požiūrį – požiūriu, į skonį – skoniu, į veiksmą – veiksmu.
Smurtu, fizine jėga atmetantis svetimas nuomones, įpročius, skonius, nepakantus žmogus yra ne kovingas, o tik agresyvus. Agresyvumas – tik išvirkščioji menko pasitikėjimo savimi pusė.
Agresyvus žmogus turi pastoviai demonstruoti savo jėgą, kalbėti apie ją, kad nepavirstų nieku savo paties akyse. Netolerantiškas elgesys – tai permanentinė savigyna, o ne kova dėl interesų, tikslų.
Netoleranciją lemia ir vidinė asmens struktūra. Yra konservatyviai mąstančių, pasirengusių ginti ir skelbti tik pripažintų autoritetų pažiūras žmonių. Tokie asmenys neturi savo nuomonės, lengvai pasiduoda įtaigai, vergauja valdžiai. Tokiems žmonėms netolerancija yra nuostata kitoniškas negu autoritetų pažiūras laikyti nepageidautinomis. Pasirodo, kad klaida skatina savigyną ir viena tos savigynos išraiškų – kitokių pažiūrų netoleravimas.
Tolerancija vertybių kontekste
Tolerancija nėra pati sau tikslas, ji yra priemonė kitiems tikslams –
tiesai ir gėriui siekti, ji yra strategija siekiant šių tikslų, nenaudojant tam tikrų priemonių tikslams pasiekti.
Aptardami asmenį, susiduriame su gėrio samprata – moraliniu gėriu.
Moralinis gėris neatskiriamas nuo laisvo asmens. Moralinis gėris yra, pirma, vertybė, išreiškianti vidiniai gerą žmogaus veiksmo (kuris yra laisvas) kokybę, antra, moralinis gėris yra tai, į ką žmogus linksta, ko siekti žmogus yra tinkamas kaip laisvas veiksnys.
Moralinis gėris ugdo, tobulina asmenybę. Gėris yra valios siekimo objektas. Moraliai gera veikla tobulina žmogaus buvimą ir prisideda prie visuomenės gerovės.
Pastaruoju metu padidėjęs visuomenės dėmesys tokioms žmonių bendravimo formoms kaip dorovė, demokratija, kultūra, negalėjo vienaip ar kitaip nepaveikti ir esminio asmenybės raiškos formų garanto – tolerancijos.
Tolerancija, kaip tam tikras žmonių tarpusavio santykių, jų bendravimo būdas, pirmiausia turėtų dominti etiką ir, be abejo, domina visais tais raiškos aspektais, kurie tiesiogiai susiję arba sietini su žmogaus orumo, asmenybės autonomiškumo, dorumo, pagarbos jai momentais, atsispindinčiais jos interesų, nuomonių įvairovėje bei viso to realizavimo priemonėse. Viena tokių priemonių, arba būdų, kaip tiktai ir yra tolerancija, lietuviškai paprastai dar vadinama pakanta.
Tolerancijos ribų problemos sprendimas, matyt, pirmiausia yra susijęs su doroviniais žmonių veikos pagrindais – negali būti toleruojama visa tai, kas iš esmės prieštarauja arba iš principo negali būti suderinama su doros, žmoniškumo, laisvės ir demokratijos įstatymais, vertybinėmis orientacijomis, idealais bei elgesio normomis. Kaip tik dėl to ir pati tolerancija, kaip reiškinys, yra glaudžiai susijusi tiek su protinėmis, tiek ir dorovinėmis žmonių elgesio normomis bei principais.
Žmogiškieji idealai ir principai, vertybės orientacijos bei elgesio normos nėra kokios nors itin smulkmeniškos, griežtos ir tikslios rekomendacijos, pedantiškai reglamentuojančios žmogaus elgesį ir veiklą.
Atvirkščiai – tai palyginti labai abstraktūs, labai bendri principai, kurių tikslas ne reglamentuoti, bet orientuoti, nukreipti žmogų tam tikra linkme.
Tiesa, žmonijos istorijoje yra buvę įvairių mėginimų pateikti palyginti išbaigtą, smulkią žmogaus elgesio (pvz. dorovinio) reglamentaciją sudėtingų taisyklių pavidalu – tai darė ir Biblijos autoriai, ir tokie senovės pasaulio filosofai, religiniai mąstytojai kaip Konfucijus, Buda ir kiti.
Deja, minėti mėginimai visada yra susiję su visuomenės standartizacijos pavojumi, jos raidos proceso sulėtėjimu, sustingimu.
Dorovinės žmogaus elgesio normos, kaip ir visi kiti jo idealai bei vertybinės nuostatos, yra istoriškai ir socialiai paslankūs, kintantys ir kaip tik dėl to visoks jų sisteminimas, standartizavimas bei kanonizavimas turi ir tam tikrų neigiamų pusių.
Kita vertus, žmogaus būtis visuomenėje yra tokia sudėtinga ir daugiasluoksnė, kad smulkmeniška jo veikos reglamentacija gali turėti neigiamų padarinių – kiekvienam konkrečiam atvejui nei elgesio normos, nei taisyklės nesugalvosi.
Be to tokio pobūdžio reglamentacija prieštarautų ir paties žmogaus prigimčiai, jo pastangoms tobulinti, ugdyti, dorinti save patį, taigi nebūtų suderinama nei su asmenybės savikūra, nei su saviaukla, prarastų bet kokį patrauklumą ir t.t.
Vadinasi, žmogiškųjų idealų bei vertybių turinys visada yra toks, jog vienu kuriuo nors požiūriu neretai galimos ne viena, o keletas alternatyvinių orientacijų, sprendimų, įsitikinimų, požiūrių ir t.t.
Tolerantinė strategija siekiant tikslo numato prievartos, spaudimo, nepagarbos oponentui, neapykantos, diskriminacijos ir t.t. atsisakymą.
Toleruojant asmenis, tenka atsisakyti savojo pranašumo jausmo ir pripažinti, kad mūsų manieros taip pat gali būti neidealios. Siekiant tiesos, tolerancija reikšminga kaip strategija, pripažįstanti teisę kiekvienam turėti savo pažiūras ir pagal jas gyventi. Atsisakoma kitoniškų pažiūrų skleidėją diskriminuoti, laikyti jį priešu.
Visuomenė sukūrė moralinius ir socialinius mechanizmus – moralės bei teisės formas, ginančias biologinę, moralinę ir socialinę žmonių egzistenciją.Kai kurie šių mechanizmų, pavyzdžiui, teisinės paslaugos, tapo net preke, kurią galima įsigyti.
Tačiau tolerancija nėra prekė, kurią būtų galima įsigyti rinkos kainomis. Perteikiama žmonijos raidoje, ji yra žmogaus socialinės ir moralinės būties, jo vertės ir orumo išraiška.
Neįmanoma paneigti, kad pinigai suteikia laisvę – nors ne visą, tačiau gana ženklią. Pinigai gali iškreipti ir orumo – savos vertės pajautimo bei jį atitinkančio elgesio ir pagarbos tikėjimosi iš kitų žmonių –
reiškinį.Taigi neabejotina, kad orumas pagrįstas ir materialiai.
Yra du požiūriai į orumą kaip reiškinį. Vienas požiūris teigia, kad orumas būdingas visiems žmonėms dėl privilegijuotos žmogaus padėties pasaulyje. Šiuo požiūriu orumas – tai žmogaus vertingumas. Kitas požiūris orumą pripažįsta ne visiems, antai jis nepripažįstamas nepataisomiems nusikaltėliams.
Laikantis šio požiūrio, orumą galima apibūdinti pirmiausia neigiamu metodu, t.y. nurodant tai, kas orumui nebūdinga: meilikavimas įsiteikiant kam nors galingesniam, tikintis iš to naudos; primygtinis siūlymasis žmogui, kuris aiškiai nenori mūsų draugijos; aklas paklusnumas ir savarankiškumo išsižadėjimas, tarkim, pagal įsakymą pasmerkiant reiškinį, kuris paklūstančiajam visai nežinomas; elgesys ne pagal savo įsitikinimus; ydingų įpročių nesuvaldymas, kitų pažeminimas bei savęs žeminimas ir dar kitos apraiškos.
Daugelis kito asmens ypatybių gali nepatikti. Tačiau dėl to žmogus nežeminamas nes ir mūsų pačių savybės kitiems taip pat gali nepatikti.Dėl to bendraujant tolerancija – būtinas principas. Jei norime, kad kiti mums pripažintų teisę turėti savo pažiūras, įpročius ir skonį, teisę laisvai tvarkyti savo gyvenimą, tai tą pačią teisę privalu pripažinti ir kitiems bei ją gerbti. Moralė įpareigoja laikytis abipusiškumo.
Aristotelio socialinės pažiūros
Aristotelis visos žmogaus veiklos tikslu laiko laimės siekimą. Laimę teikianti dorybinga veikla. Dorybė yra dviejų rūšių – intelektinė ir elgesio ( etinės dorybės). Norint pasiekti etinę dorybę, reikia laikytis vidurio kelio.
Pasak Aristotelio, žmogus neturi jokio įgimto polinkio į dorybę, jokio sugebėjimo skirti blogį ir gėrį, jokio dorinės veiklos turinio. “ Etinės dorybės mumyse neatsiranda nei iš prigimties, nei iki prigimties – mes tik sugebame jų įsigyti, o paskui jas išvystome įpratimo dėka” (3, 84-85).
Kadangi žmogus, būdamas laisvas iš prigimties, gali elgtis vienaip ar kitaip, tai etines dorybes žmonėse reikia išugdyti, auklėjant juos nuo mažumės. Tik per nuolatinius pakartojimus mūsų veikla tampa dora.
Nuolatinis gero elgesio mokymas suformuoja žmogui įprotį elgtis dorai.
Žinoma, protu galima pagrįsti dorą elgesį, tačiau konkretus veikimas reikalauja įpratimo.
Žmogui laimę teikia protinga ir naši veikla, visų jo jėgų išplėtojimas, o ypač tas veikimas, kuris išskiria žmogų iš kitų būtybių, –
dorovingas veikimas. Malonumas tėra tik tokio veikimo rezultatas.
Aristotelis nelaiko blogais nei pramogų, nei pasilinksminimų.
Jo nuomone, laimės pilnatvei reikalinga : kad žmogaus gyvenimas truktų tam tikrą laiką, kad žmogus neturėtų kūno negalių ir būtų pakankamai aprūpintas materialiai ( varge gyvendamas laimingas nebūsi ), kad žmogus turėtų draugų. Aristoteliui laimė yra veikla- būtent dorovinga veikla.
Žmogus yra visuomeninis gyvūnas ir be visuomenės jis būtų tik gyvūnas.
Valstybė yra prigimtimi pirmesnė už žmogų, valstybė – tikroji žmogaus prigimtis. Aristotelis šeimą laiko maža valstybe. Valstybės tikslas – visų žmonių laimė.
Tiek Aristoteliui, tiek Platonui valstybė yra moralinė – ji formuoja žmogų kaip visuomeninį individą ir jo veiklos vertinimo atskaitos taškas.
Tolerancija ir dora I. Kanto praktinėje filosofijoje
Žodis “tolerancija” Imanuelio Kanto (Kant, 1724-1804) darbuose nevartojamas, tačiau daryti išvadą, jog ši problema jo nedomino, negalima.
Savo turiniu I. Kanto moralės filosofija nukreipta prieš dogmatizmą ir moralinį nepakantumą.
Filosofas išplėtė ir pagilino tą tolerancijos sampratą, kurią suformulavo P. Beilis ir Dž. Lokas, reikalaudami religinės tolerancijos.
Mėginant atskleisti tolerancijos idėjos prasmę I. Kanto filosofijoje, atrodo, tikslinga pažvelgti į šią problemą dviem aspektais : pirmas susijęs su būdinga filosofui moralės pagrindų samprata, o antras – su jo vertybių teorija.
Dorovės specifika I. Kanto etikoje atskleidžiama remiantis teorinio ir praktinio proto veiklos sferų bei laisvės dėsnių išskyrimu. I. Kantas savo etika pradeda vadinamąją faktų ir vertybių priešstatą. Vertybių sfera – tai privalėjimo sfera, ji nepaaiškinama faktais, o tai reiškia, kad teorinis pažinimas nieko negali pasakyti apie dorovės pagrindus, nes moralės normos vertinamos ne pagal “ tiesos – netiesos “ kriterijų, tuo pačiu jos tarsi netenka absoliutumo.
Dorumą I. Kantas supranta kaip besąlygišką pareigos vykdymą.
Potencialiai kiekvienas žmogus žino, kas sudaro jo pareigą; to žinojimo pagrindas – “ dorovinis dėsnis manyje” – būdingas žmogui kaip protingai būtybei.
Taigi, doros principas privalo būti grynojo praktinio proto universalus principas, kuriuo būtų galima vertinti kiekvieną elgesį.
Kadangi tas principas yra visuotinis, jis turi būti imperatyvinis (
įsakmaus pobūdžio ) ir kategorinis – neturintis jokio tikslo, išskyrus save patį. Doros principas formuluojamas taip : elkis tik pagal tokią maksimą (taisyklę), kuria vadovaudamasis galėtum norėti, kad ji taptų visuotiniu dėsniu.
Doros dėsnis turi būti apriorinis proto principas ( imperatyvas ), privalomas kiekvienam protingam asmeniui objektyviai – nepriklausomai nuo subjektyvių priežasčių, norų, tikslų, siekių, įvaizdžių ir paremtas tokiais pagrindais, kurie reikšmingi kiekvienai protingai būtybei.
Moralės šaltinis – ne gamtoje: jis – pačiame žmoguje. I. Kantui protas
– dorovės šaltinis, o dorovės dėsniai, pasak filosofo, turi būti išvedami iš protingos būtybės bendros sąvokos.
Svarbiausia protingos būtybės savybė esanti valia, o tai yra sugebėjimas veikti pagal dėsnių supratimą, t.y. pagal principus, realiai, nes valia yra praktinis protas, korio esminė charakteristika esanti laisvė.
Dorovės šaltiniu gali būti tik grynasis protas, t.y. protas, laisvas nuo polinkių įtakos. Dorovė yra kasdien atsikuriantis santykis tarp žmonių, tačiau jos aukščiausias principas – moralinis dėsnis – jokiu būdu negali būti išvedamas iš kasdieninio gyvenimo.
Tokiu atveju, I. Kanto požiūriu, moralumo kriterijus priklausytų nuo individualių polinkių, atsitiktinių tikslų ir dėl to jis neturėtų dėsnio galios, o žmogus, priėmęs tokią moralumo sampratą, lengvai taptų savo polinkių bei kitų žmonių valios vergu.
Žmogus yra autonominė būtybė ne todėl, kad jis turi savą laimės sampratą, o todėl, kad turi praktinį protą, – galią sąlygoti savo tikslus, nepriklausomai nuo jutiminės prigimties. Pasak jo, protinga būtybė turi valią arba galią veikti pagal dėsnių supratimą, t.y. pagal principus.
Kadangi iš dėsnių kildinti poelgius reikia proto, tai valia yra ne kas kita, kaip praktinis protas. Vadinasi, valia yra galia pasirinkti tik tai, ką protas nepriklausomai nuo polinkių pripažįsta geru, t. y. praktiškai būtinu.
Aiškinantis tolerancijos sampratą I. Kanto filosofijoje, svarbu susipažinti ir su jo etinių bei teisinių pareigų apibūdinimu. Žmogus, kaip racionali būtybė, savo elgesiu, vadovaujasi laisvės dėsniais. Tai moraliniai ir teisiniai dėsniai, atitinkamai I. Kantas išskiria etines ir teisines pareigas. Teisinis dėsningumas čia yra išorinis žmogaus tikslų, jo motyvų atžvilgiu.
Poelgis teisingas (moraliai vertingas), jeigu jis, nepriklausomai nuo tikslo, atitinka dėsningumą (įstatymus). Etiniai dėsniai yra vidinės laisvės dėsniai, jie susiję su žmonių laisve siekti racionalių tikslų, priešingai įvairiems neracionaliems polinkiams. Etinės pareigos apima tuos tikslus, kurių siekti žmogus privalo kaip morali būtybė. Toks tikslas ir yra atitikimas universaliam dėsniui, todėl žmogus turįs etinę pareigą vykdyti teisines pareigas.
Tolerancija kaip dorovinė vertybė yra santykio tarp žmonių charakteristika. Vertinimo objektas čia yra žmonių poelgiai. Tokia būtų bendra I. Kanto intencija dorovinės tolerancijos prasme, kylanti iš jam būdingos dorovės sampratos.
Tolerancija kaip Vydūno humanizmo principas
Vydūnas (1868-1953) – vienas iš nedaugelio mąstytojų, kuriam kaip svarus argumentas skelbiamoms idėjoms padrįsti buvo pats jo gyvenimas. Kai kurios iš tų idėjų tiesiog įsikūnydavo elgsenoje ir tapdavo nepalenkiamais moraliniais principais.
Kaip tik viena iš tokių etinių idėjų Vydūnui yra buvęs ir tolerancijos principas. Toleranciją Vydūnas suprato kaip tokią dvasinę asmenybės nuostatą, kaip aksiomą, savaime suprantamą žmogaus vidinės kultūros bruožą, kuris kartu yra ir akivaizdi žmogiškumo esmės apraiška.
Kartu suvokiama, jog šis bruožas nesąs iš prigimties būdingas kiekvienam žmogui, bet kad jis turįs būti išsiugdomas, įgyjamas dorovinio tobulėjimo, išmintingo santykio su pasauliu tobulinimo dėka. Todėl Vydūno filosofinių idėjų bei principų sistemoje toleranciją galima suprasti kaip vieną iš praktinių žmogiškosios išminties pasireiškimo formų, kaip vieną iš tos išminties veikimo momentų žmonių tarpusavio santykiuose.
Ypač svarbia tolerancijos principo veikimo sfera Vydūno filosofijoje yra laikoma žmonių tarpusavio santykių, dorovinio bendravimo sfera. Joje tolerancijos principas pirmiausia ir atsirandąs ir iš čia pereinąs į kitas žmogaus raiškos, t.y. kultūros, sferas. Tolerancijai Vydūno filosofijoje didžiąja dalimi suteikiamas dorovinis turinys, todėl jos samprata pirmiausia ir priskirtina šios filosofijos daliai.
Centrinė Vydūno filosofijos problema – žmogaus, žmoniškumo esmės bei jos raiškos pasaulyje problema. Pats mąstytojas ją traktuoja kaip kultūros problemą. Tolerancija jos kontekste suprantama kaip viena iš svarbesniųjų žmoniškumo raiškos sociumo sferoje sąlygų.
Ji pasidaro reikalinga tada, kai atsiranda žmoniškumo esmės reiškimosi įvairovė. Ji kyla iš to, kad žmonės yra laisvos individualios esybės, turinčios skirtingus sąmoningumo, tuo pačiu ir tobulumo laipsnius, kad jie susikuria skirtingas pasaulio sampratas ir pagal jas nusistato santykius su tuo pasauliu – savo elgsenos ir veikimo jame modelius.
Toleranciją Vydūnas glaudžiai susieja su savigarba. Jei nori būti gerbiamas, gerbk ir pats kitus, aiškinęs mąstytojas. Į savigarbą esą būtina implikuoti ir savikritiškumą, t.y. savo kompetencijų ribotumo bei savo netobulumo suvokimą. Tasai savikritiškumo momentas esmingai turįs įeiti į toleranciją. Kiekvienas žmogus tiek pats sau, tiek kitiems savo netobulumą pripažindamas, kartu turįs pripažinti, jog ir jis neturįs teisės savojo ribotumo mastu vertinti kitų. Tolerancija esanti viena iš svarbesniųjų priemonių siekiant darnos žmonių santykiuose, jų bendravime, derinant požiūrius ir interesus.
Kadangi fanatizmas, mąstytojo požiūriu , esąs vienas iš ryškesnių žemos žmonių kultūros, asmenybės dvasinio nuskurdimo ir visaip dangstomo bejėgiškumo požymių, tai tolerancija rodanti labai aukštą žmonių ir atskiros asmenybės vidinės kultūros, jų dvasinio tobulumo lygį.
Tiek viena, tiek ir kita mąstytojas sieja su žmogaus žinojimo, jo išmanymo lygiu – kuo tas lygis žemesnis, tuo daugiau fanatizmo, ir atvirkščiai. Žemas išmanymo lygis pasireiškiąs ir tada, kai nieko nepajėgiama vertinti savarankiškai, kai nesama asmenybės savarankiškumo.
Leisdama žmogui pakęsti tai, kas jam nepriimdama, tolerancija kartu įgalina jį laikytis ir savo įsitikinimų bei su jais suderintos veikimo linijos. Tačiau toks savųjų įsitikinimų laikymasis tolerantiškam žmogui esąs ne aklo principo reikalas, o visada gerai argumentuotas, giliu išmanymu pagrįstas, savikritiškas tų įsitikinimų patikrinimas ir įvertinimas.
Taigi, kaip minėta, toleranciją Vydūnas traktavo būtent kaip giluminį žmogaus dvasinės kultūros bruožą, akivaizdžią jo dvasinės esmės apraišką.
Ji kaip tik ir esanti viena iš praktinių tikrojo išmintingumo reiškimosi formų. O išmintingumas – tai žmogaus tikrojo ir aukštojo dvasinio tobulumo rodiklis.
Tas tobulumas išmintingume pasireiškiąs kaip aiškus būties esmės suvokimas, t.y. dvasinės būties sferų apšviestas pasaulio, jo reiškinių žinojimas. Regėdamas tuos reiškinius, žmones, jų santykius tikrosios išminties šviesoje, žmogus galįs juos gerai ir teisingai suprasti, suvokti ir įvertinti jų esmę bei prasmę, ramiai ir, svarbiausia, pakančiai visus juos įvertinti bei atitinkamai jų atžvilgiu laikytis. Toks žmogus kaip tiktai ir galįs būti tikrai tolerantiškas.
Išvados
Žmogus negimsta su moraline sąmone. Atskiro žmogaus dorovė formuojasi, veikiama visuomenėje ar šeimoje egzistuojančių moralinių pažiūrų, vertinimų, papročių. Egzistuojančias elgesio normas, pažiūras ir idėjas, vertinimus ir idealus laipsniškai perima kiekvienas žmogus.
Teisus Aristotelis sakydamas, kad doro elgesio turi būti išmokstama, kaip išmokstama kalbėti ir dirbti.
Tik veikiant socialinei aplinkai, susiformuoja žmogaus supratimas apie gėrį, žmoniškumą, teisingumą. Kiekvienas žmogus, kaip individualybė, kuria savo moralumo modelį, elgesį, vadovaudamasis savo pasaulėjauta, renkasi savą elgesio kryptį. Individuali moralinė sąmonė visuomet savita, skirtinga.
Žmogus, kaip susiformavusi asmenybė, pats atsirenka kas jam yra priimtina, o kas netoleruotina. Šiuolaikiniame pasaulyje egzistuoja daugybė dalykų, į kuriuos reikia žiūrėti kaip į paprastą įvykį, kuris netrukdo gyventi, bet kartu gali būti nepriimtinas.
Kiekvienas žmogus yra skirtingas, turi savo požiūrį į gyvenimą, į jį supančią aplinką. Siekiant pagarbos ir kitų žmonių supratimo, pirmiausia reikia išmokti gerbti kitų žmonių nuomonę bei pažiūras.
Literatūra
1. Plėšnys A. Filosofijos įvadas. – V.,1996
2. Jaspers K. Filosofijos įvadas. – V.,1998
3. Plečkaitis R. Tolerancija. – V., 1998.
4. Iš tolerancijos istorijos ( str. rinkinys). – V., 1992.
5. Stoškus K. Bendravimas ir žmonių doriniai tipai. – V., 1994.