T U R I N Y S
Įvadas …………………………………………………………………………………………..3
Tolerancija – žmoniškumo išraiška ………………………………………………………….4
Tolerancija vertybių kontekste ……………………………………………………………….8
Aristotelio socialinės pažiūros ……………………………………………………………….11
Tolerancija ir dora I. Kanto praktinėje filosofijoje ………………………………………….11
Tolerancija kaip Vydūno humanizmo principas ……………………………………………13
Išvados …………………………………………………………………………………………16
Literatūra ……………………………………………………………………………………….17
ĮVADAS
Kas yra žmogus? Fiziologija jį tiria kaip kūną, psichologija – kaipsielą, sociologija kaip visuomeninę būtybę. Mes regime žmogų kaip natūrą,kurią pažįstame kaip ir kitų gyvūnų natūrą, ir kaip istoriją, kuriąpažįstame kritiškai išgrynindami tradiciją, suprasdami žmogaus veiklos irmąstymo prasmę, aiškindami įvykius motyvų, situacijų ir natūralistiniųrealijų pagrindu. Dabartiniame mūsų gyvenime itin aktualios žmogiškųjų santykiųhumanizavimo, dorovinės bendravimo kultūros ugdymo problemos. Šiandienžmogus dažnai susiduria su naujomis, jam neįprastomis gyvenimo ir elgesiosituacijomis. Asmuo turi įgimtą galią skirti gėrį nuo blogio. Pavyzdžiui, asmuo turiprotavimo galią bei galimybę išmokti skaityti ir rašyti. Tačiau visos šiosgalios reiškiasi tik tada, kai yra ugdomos. Jeigu žmogus nebus mokomas,nesugebės nei skaityti, nei rašyti, jo protas nesireikš. Taip esti ir gėrįnuo blogio skiriančiai galiai. Ji reiškiasi tik veikloje. Vaikas turi būtinuolatos mokomas, kas yra gera ir kas bloga, kad sugebėtų tuos dalykusskirti. Nuolat gerai elgdamasis, žmogus suformuoja dorybes, įgyja gerųįpročių. Viena iš dorybių yra tolerancija. Tolerantiškas žmogus, tai toks,kuris sugeba priimti žmones tokius, kokie jie yra, su jų trūkumais,kitokiais požiūriais ar gyvenimo būdu. Tolerantišku negimstama, juo tampamalaikui bėgant. Pakanta, tolerancija kitokių žmonių ,nei tu pats, atžvilgiu,tai bruožas apsišvietusio, išmintingo žmogaus.
Tolerancija – žmoniškumo išraiška
Tolerancija – tai žmogiškųjų santykių sritis. Žmogus negali egzistuotibe ryšių su kitais žmonėmis. Šiuos ryšius jis palaiko, bendraudamas ar
kitaip santykiaudamas su žmonėmis.Tolerancijos sričiai priklauso pažiūros,įsitikinimai, jausmai, emocijos, ir kiti reiškiniai, kurie vienaip arkitaip atspindi arba liečia žmonių tarpusavio santykius. Labai daug žmogaus gyvenime reiškia pagarbos, meilės, draugiškumo,tolerantiškos partnerystės santykiai ir juos palaikantis bendravimas.Partneriškame bendravime žmogus nepasidaro koks auklėjimo, formavimoobjektas. Laisvi partneriai leidžia vienas kitam augti ir savo patiesaugimu vienas kitam padeda. Kuo žmogus laisvesnis, savarankiškesnis, tuosunkiau jis pakenčia autoritarinį, komandinį bendravimą. Bendravimas yra būdas, kuriuo žmonės palaiko savitarpio santykius:dalyvauja žemiškame gyvenime, užsiiminėja susiklosčiusiomis veikosformomis, suartėja arba nutolsta, susivienija arba išsisklaido,išsiaiškina, ko vienas iš kito gali tikėtis, mokosi, dalinasi informacijair ugdosi. Su dora bendravimas yra susijęs dvejopai. Pirma pats bendravimas yrareglamentuojamas dorovinių reikalavimų (pvz., pagarbos partneriui,tolerancijos jo nuomonei, takto vertinant kitų žmonių poelgius ir pan.).Antra, kiekvienas dorovinis veiksmas turi komunikacinį, arba bendravimo,aspektą, nes visada išreiškia požiūrį į žmogų: į jo turtą, jo teises irpan. Bendravimas išduoda žmogų. Iš jo galima daug spręsti apie dvasinįturinį. Bet, kita vertus, bendravimas ne tik išduoda, jis gali ir paslėpti.Gudraus ir klastingo žmogaus elgsenoje bendravimas tampa apgaulingapriedanga, atveria patiklių asmenų pasitikėjimą. Egzistuoja didelė bendravimo būdo įtaka doros asmenybės formavimuisi.Nuo to, kokios dvasinės galios (dorovinio brandumo, taurumo) žmonėsindividą supa, kaip jie moka bendrauti ir kaip jų bendravimas atitinka jųdvasinį turinį (t.y. jų tikrųjų siekimų, idealų, vertybių pasaulį),priklauso bendravimo būdas. Kuo žmonės tolerantiškesni vieni kitųatžvilgiu, kuo pakantesni skirtingoms pažiūroms, mintims, tuo ir jųbendravimo būdas bus geresnis. Istoriškai žvelgiant, tolerancija ankstesnė už civilizaciją.Tolerancijos šaknys siekia pačią žmonijos raidos pradžią. Pirmykštėje bendruomenėje vienu iš besiformuojančios dorovės bruožųtapo abipusiškumas: pirmykščiai žmonės gerai jautė, kad jiems grupėje –giminėje ir gentyje – naudingiau tarpusavio santykius grįsti ne tuo, kuojie vienas kitam nepatinka, bet tuo, kas visiems bendra ir visus vienija.Jausdamas savo skirtingumą nuo kito, kiekvienas genties narys taip patjautė, kad į kito asmens skirtingą elgesį iki tam tikros ribos reikiareaguoti ne agresyviai, bet pakančiai, pripažįstant jam teisę veikti irkitaip, negu veiktų jis pats. Reikšmingiausias įvykis įprasminant toleranciją buvo filosofijosatsiradimas. Antikos filosofija įtvirtino teorinį pliuralizmą. Tačiaunedera idealizuoti antikinės visuomenės, joje būta daug netolerancijosapraiškų, ypač politinio gyvenimo srityje. Viduramžiais pagrindiniu lauku, kuriame sprendėsi tolerancijosproblema, tapo religijos sritis. Žiaurūs senovės Romoje susikūrusiųkrikščionių bendruomenių persekiojimai gerai žinomi. Palyginus su antika,viduramžiais iš esmės pakito vertybės, antikinių herojų vietą užėmėkrikščionių šventieji. Religiniai persekiojimai viduramžiais buvogrindžiami monopoliniu požiūriu: yra tik viena tiesa, ji – Dievo žodis, šįžodį žino Romos Bažnyčia; šią tiesą reikia sergėti nuo kritikos, abejojimo,revizijos. Sergėti visomis priemonėmis, net prievartinėmis, pasitelkusrepresinį valstybės aparatą. Absoliutus religijos viešpatavimas buvožalingas ir kultūrai, ir pačiai religijai. Kultūra stokojo laisvės, būtinoskūrybinei iniciatyvai skleistis. Lyginant dabartinius laikus su praeitimi, drąsiai galima teigti, jogpožiūris į daugelį dalykų, tame tarpe ir toleranciją, iš esmės pasikeitė.Šiais laikais toleruojama beveik viskas, kas buvo griežtai draudžiamaanksčiau. Dabar žmogus gali pasirinkti kokią religiją išpažinti, beveikvisuomet kalbėti tai ką nori pasakyti, žinoma, jei tai neperžengia ribų. Vienas svarbiausių žmogaus dvasios komponentų – jo individualimoralinė sąmonė. Ji apima žinias, pažiūras ir įsitikinimus. Pažiūrosgrindžiamos žiniomis, o pažiūrų pagrindu formuojasi įsitikinimai. Jienukreipia žmogaus valią veikti. Įsitikinimai – svarbiausias individualios moralinės sąmonėselementas. Gilūs bei tvirti įsitikinimai suteikia žmogaus elgesiuikryptingumą, užtikrina jo poelgių nuoseklumą bei pastovumą. Moraliniaiįsitikinimai glaudžiai susiję su pasaulėžiūra ir jausmais. Žmogus negimsta su moraline sąmone. Atskiro žmogaus dorovėformuojasi, veikiama visuomenėje ar šeimoje egzistuojančių moraliniųpažiūrų, vertinimų, papročių. Egzistuojančias elgesio normas, pažiūras iridėjas, vertinimus ir idealus laipsniškai perima kiekvienas žmogus. Tik veikiant socialinei aplinkai, susiformuoja žmogaus supratimasapie gėrį, žmoniškumą, teisingumą. Kiekvienas žmogus, kaip individualybė,kuria savo moralumo modelį, elgesį, vadovaudamasis savo pasaulėjauta,renkasi savą elgesio kryptį. Individuali moralinė sąmonė visuomet savita,skirtinga. Kiekvieno žmogaus elgsena apima tam tikrus veiksmus (poelgius),jausmus ir sąmoningus įsitikinimus, kurie savitarpiškai susiję, tiksliaubūtų pasakyti, kad jie net visiškai neatskiriami. Todėl atrodo, kad irdoros normos visose šiose sferose automatiškai įsišaknija. Tačiau taipnėra. Žmogaus galios nepaveldimos gatavu pavidalu. Jos ugdomos, kolpavirsta mokėjimais, sugebėjimais, įgūdžiais, įpročiais, žiniomis, vertybiųsistemomis. Tas ugdymas vyksta įsipainiojant žmogui į išorinio bendravimoformas, o paskui ir į praktinę veiklą. Bet ką reiškia įsipainioti į išorinį bendravimą? Tai ne tik susisietivienam su kitu, ne tik perduoti arba priimti informaciją, žinias, patyrimą,nuomones. Bet tai reiškia kartu bendrauti pačiam su savimi. Kiekvienaišorinė komunikacija yra ir autokomunikacija. Bendravimo būdas, kokį manpavyksta užmegzti su savo partneriu, yra kartu ir saviugdos būdas. Į kokią bendravimo aplinką žmogus patenka, tokias ir savo dvasiniųgalių ugdymo ypatybes įgyja, tokias snaudžiančias potencijas pažadina. Kadįgustume priderinti savo elgesį prie išorinių reikalavimų, užtenka griežtossankcijų kalbos; kad pažadintume sąžinę, reikia virpinti gailesčio,užuojautos, teisingumo, tolerancijos jausmų stygas. Jeigu norime, kadžmogus išmoktų formuoti savo įsitikinimus, kalbėkime proto kalba laisvamprotui. Bet tai tik viena medalio pusė. Kita – dorovinio charakterio įtakabendravimo formoms. Ji turėtų parodyti, kad tas charakteris nėra tikpaprastas randamų bendravimo sąlygų padarinys: jis pats renkasi tas sąlygasir bendraudamas jas formuoja. Vienas pagrindinių dorovinės pažangos rodiklių yra žmoniškumas. Taigalima įvardinti kaip žmonių tarpusavio santykių harmonija. Žmoniškumosamprata glaudžiai siejasi su tolerancija. Kiekvieno žmogaus vertingumopripažinimas, pagarba jam kaip žmogui, verčianti mus būti pakančius kitųpažiūroms ir įsitikinimams – tai ir yra tolerancija.Juk kiekviena savegerbianti asmenybė, turinti tam tikrų teisių, negali nepripažinti ir kitųžmonių teisės siekti to paties, siekti savarankiškumo laisvės, turėti savopažiūras ir įsitikinimus. Skonio ir polinkių sritis. Ją sunku atskirti nuo pažiūrų, neskiekvienas turi tam tikras pažiūras į grožį ir negražumą. Vienam žmoguigali patikti tai, ko kitas žmogus niekada nesupras ir nevertins. Homeras sakė: “Žmonės visokie juk būna – vienas tą yr pamėgęs, kitskitą”. Reikia kiekvienam pripažinti teisę turėti savo skonį ir polinkius,neleistina persekioti už kitokį skonį negu mūsų. Patyrimas rodo, kadpersekioti dėl kitoniško skonio – beprasmiška. Tolerancijos objektas gali būti pažiūrų ir veiksmų reiškėjai – patysasmenys. Tai, ką asmuo skelbia, gali būti visai priimtina, tačiau dėlasmeninio pobūdžio priežasčių gali būti nemalonus pats tų pažiūrųskelbėjas. Gali nepatikti kito asmens elgesio maniera, drabužiai, veidoišraiška ir t.t. Galima nepritarti ir pažiūrų skelbimo formai – šiurkščiai,įkyriai, netaktiškai.. Kartais žmogus jaučia nusiraminimą iškrėtęsnemalonumą asmeniui, kuriam jaučia antipatiją, jį pašiepdamas. Tai jau netolerancija. Tolerancijos principas nereikalauja, kad pritartume svetimam skoniui,kitoniškoms pažiūroms bei veiksmams, kad patys lygiai taip elgtumėmės. Tadatolerancijos kaip ir nėra. Tolerancija – tai ne susitaikymas su svetimomisnuomonėmis, ne atsisakymas kovoti su neteisybe, prievarta, smurtu ir pan.Tai protingų būtybių bendravimo, o kartu ir jų konfliktų sprendimo būdas.Tolerancijai nenusidedama kritikuojant kitoniškas pažiūras ir siekiantkitus įtikinti jų nepriimtinumu. Ginčas, diskusija, kova su kitoniškomispažiūromis neprieštarauja tolerancijai, visas klausimas tame – kaip taidaroma. Tolerancija nėra nei silpnų, bevalių, nei abejingų ar net labai ribotųžmonių gyvenimo principas. Atvirkščiai, ji liudija apie jų jėgą, valingumą,susitvardymą, pasitikėjimą savimi, akiračio platumą, sugebėjimą pažvelgti įsave iš šalies. Kuo žmogus silpnesnis, kuo labiau nepasitiki savo protu, teisumu,savo sprendimų galia, kuo labiau jis prikaustytas prie savo dalinioasmeninio intereso ir požiūrio, kuo jis sunkiau nutuokia apie kitų žmoniųinteresus, tuo labiau jis nepakenčia kitų nuomonių, tuo greičiau linkęskitiems užspausti burnas. Jis bijo išgirsti kitokias nuomones, vengiaatviros lygiateisių partnerių diskusijos, nepasitiki, kad jo požiūris galiatlaikyti kritinius išbandymus. Todėl jis linkęs tiesą ginti balsopakėlimu, autoritetu, savo ypatinga padėtimi; su kitoniškomis pažiūromiskovoja ne argumentais, ne stengiantis oponentą įtikinti, bet lazda,prievarta, spaudimu, diskriminavimu ir neapykanta priešininkui. Siekdamas išsaugoti savo požiūrio reikšmingumą, jis nepajėgia pagęstijokio kito požiūrio, išskyrus tą, kurio jis pats laikosi, ir bandopasisavinti teisę apriboti visus požiūrius, skonius ir įpročius, kurie jamprieštarauja. Tolerantiškas žmogus nebijo kitų požiūrių, nes savo požiūrį laikoteisėtu, kiekvienam protui priimtinu, galinčiu atlaikyti viešą kritinękonfrontaciją. Tik jis gali sąžiningai kovoti, nes jam prieinamos adekvačios kovospriemonės: į nuomonę jis pajėgia atsakyti nuomone, į požiūrį – požiūriu, įskonį – skoniu, į veiksmą – veiksmu. Smurtu, fizine jėga atmetantis svetimas nuomones, įpročius, skonius,nepakantus žmogus yra ne kovingas, o tik agresyvus. Agresyvumas – tikišvirkščioji menko pasitikėjimo savimi pusė. Agresyvus žmogus turi pastoviai demonstruoti savo jėgą, kalbėti apieją, kad nepavirstų nieku savo paties akyse. Netolerantiškas elgesys – taipermanentinė savigyna, o ne kova dėl interesų, tikslų. Netoleranciją lemia ir vidinė asmens struktūra. Yra konservatyviaimąstančių, pasirengusių ginti ir skelbti tik pripažintų autoritetų pažiūrasžmonių. Tokie asmenys neturi savo nuomonės, lengvai pasiduoda įtaigai,vergauja valdžiai. Tokiems žmonėms netolerancija yra nuostata kitoniškasnegu autoritetų pažiūras laikyti nepageidautinomis. Pasirodo, kad klaidaskatina savigyną ir viena tos savigynos išraiškų – kitokių pažiūrųnetoleravimas.Tolerancija vertybių kontekste
Tolerancija nėra pati sau tikslas, ji yra priemonė kitiems tikslams –tiesai ir gėriui siekti, ji yra strategija siekiant šių tikslų,nenaudojant tam tikrų priemonių tikslams pasiekti. Aptardami asmenį, susiduriame su gėrio samprata – moraliniu gėriu.Moralinis gėris neatskiriamas nuo laisvo asmens. Moralinis gėris yra,pirma, vertybė, išreiškianti vidiniai gerą žmogaus veiksmo (kuris yralaisvas) kokybę, antra, moralinis gėris yra tai, į ką žmogus linksta, kosiekti žmogus yra tinkamas kaip laisvas veiksnys. Moralinis gėris ugdo, tobulina asmenybę. Gėris yra valios siekimoobjektas. Moraliai gera veikla tobulina žmogaus buvimą ir prisideda prievisuomenės gerovės.
Pastaruoju metu padidėjęs visuomenės dėmesys tokioms žmonių bendravimoformoms kaip dorovė, demokratija, kultūra, negalėjo vienaip ar kitaipnepaveikti ir esminio asmenybės raiškos formų garanto – tolerancijos. Tolerancija, kaip tam tikras žmonių tarpusavio santykių, jų bendravimobūdas, pirmiausia turėtų dominti etiką ir, be abejo, domina visais taisraiškos aspektais, kurie tiesiogiai susiję arba sietini su žmogaus orumo,asmenybės autonomiškumo, dorumo, pagarbos jai momentais, atsispindinčiaisjos interesų, nuomonių įvairovėje bei viso to realizavimo priemonėse. Vienatokių priemonių, arba būdų, kaip tiktai ir yra tolerancija, lietuviškaipaprastai dar vadinama pakanta. Tolerancijos ribų problemos sprendimas, matyt, pirmiausia yra susijęssu doroviniais žmonių veikos pagrindais – negali būti toleruojama visa tai,kas iš esmės prieštarauja arba iš principo negali būti suderinama su doros,žmoniškumo, laisvės ir demokratijos įstatymais, vertybinėmisorientacijomis, idealais bei elgesio normomis. Kaip tik dėl to ir patitolerancija, kaip reiškinys, yra glaudžiai susijusi tiek su protinėmis,tiek ir dorovinėmis žmonių elgesio normomis bei principais. Žmogiškieji idealai ir principai, vertybės orientacijos bei elgesionormos nėra kokios nors itin smulkmeniškos, griežtos ir tiksliosrekomendacijos, pedantiškai reglamentuojančios žmogaus elgesį ir veiklą.Atvirkščiai – tai palyginti labai abstraktūs, labai bendri principai, kuriųtikslas ne reglamentuoti, bet orientuoti, nukreipti žmogų tam tikra linkme. Tiesa, žmonijos istorijoje yra buvę įvairių mėginimų pateiktipalyginti išbaigtą, smulkią žmogaus elgesio (pvz. dorovinio) reglamentacijąsudėtingų taisyklių pavidalu – tai darė ir Biblijos autoriai, ir tokiesenovės pasaulio filosofai, religiniai mąstytojai kaip Konfucijus, Buda irkiti. Deja, minėti mėginimai visada yra susiję su visuomenėsstandartizacijos pavojumi, jos raidos proceso sulėtėjimu, sustingimu.Dorovinės žmogaus elgesio normos, kaip ir visi kiti jo idealai beivertybinės nuostatos, yra istoriškai ir socialiai paslankūs, kintantys irkaip tik dėl to visoks jų sisteminimas, standartizavimas bei kanonizavimasturi ir tam tikrų neigiamų pusių. Kita vertus, žmogaus būtis visuomenėje yra tokia sudėtinga irdaugiasluoksnė, kad smulkmeniška jo veikos reglamentacija gali turėtineigiamų padarinių – kiekvienam konkrečiam atvejui nei elgesio normos, neitaisyklės nesugalvosi. Be to tokio pobūdžio reglamentacija prieštarautų ir paties žmogausprigimčiai, jo pastangoms tobulinti, ugdyti, dorinti save patį, taiginebūtų suderinama nei su asmenybės savikūra, nei su saviaukla, prarastų betkokį patrauklumą ir t.t. Vadinasi, žmogiškųjų idealų bei vertybių turinys visada yra toks, jogvienu kuriuo nors požiūriu neretai galimos ne viena, o keletasalternatyvinių orientacijų, sprendimų, įsitikinimų, požiūrių ir t.t. Tolerantinė strategija siekiant tikslo numato prievartos, spaudimo,nepagarbos oponentui, neapykantos, diskriminacijos ir t.t. atsisakymą. Toleruojant asmenis, tenka atsisakyti savojo pranašumo jausmo irpripažinti, kad mūsų manieros taip pat gali būti neidealios. Siekianttiesos, tolerancija reikšminga kaip strategija, pripažįstanti teisękiekvienam turėti savo pažiūras ir pagal jas gyventi. Atsisakoma kitoniškųpažiūrų skleidėją diskriminuoti, laikyti jį priešu. Visuomenė sukūrė moralinius ir socialinius mechanizmus – moralės beiteisės formas, ginančias biologinę, moralinę ir socialinę žmoniųegzistenciją.Kai kurie šių mechanizmų, pavyzdžiui, teisinės paslaugos, taponet preke, kurią galima įsigyti. Tačiau tolerancija nėra prekė, kurią būtų galima įsigyti rinkoskainomis. Perteikiama žmonijos raidoje, ji yra žmogaus socialinės irmoralinės būties, jo vertės ir orumo išraiška. Neįmanoma paneigti, kad pinigai suteikia laisvę – nors ne visą, tačiaugana ženklią. Pinigai gali iškreipti ir orumo – savos vertės pajautimo beijį atitinkančio elgesio ir pagarbos tikėjimosi iš kitų žmonių –reiškinį.Taigi neabejotina, kad orumas pagrįstas ir materialiai. Yra du požiūriai į orumą kaip reiškinį. Vienas požiūris teigia, kadorumas būdingas visiems žmonėms dėl privilegijuotos žmogaus padėtiespasaulyje. Šiuo požiūriu orumas – tai žmogaus vertingumas. Kitas požiūrisorumą pripažįsta ne visiems, antai jis nepripažįstamas nepataisomiemsnusikaltėliams. Laikantis šio požiūrio, orumą galima apibūdinti pirmiausianeigiamu metodu, t.y. nurodant tai, kas orumui nebūdinga: meilikavimasįsiteikiant kam nors galingesniam, tikintis iš to naudos; primygtinissiūlymasis žmogui, kuris aiškiai nenori mūsų draugijos; aklas paklusnumasir savarankiškumo išsižadėjimas, tarkim, pagal įsakymą pasmerkiantreiškinį, kuris paklūstančiajam visai nežinomas; elgesys ne pagal savoįsitikinimus; ydingų įpročių nesuvaldymas, kitų pažeminimas bei savęsžeminimas ir dar kitos apraiškos. Daugelis kito asmens ypatybių gali nepatikti. Tačiau dėl to žmogusnežeminamas nes ir mūsų pačių savybės kitiems taip pat gali nepatikti.Dėlto bendraujant tolerancija – būtinas principas. Jei norime, kad kiti mumspripažintų teisę turėti savo pažiūras, įpročius ir skonį, teisę laisvaitvarkyti savo gyvenimą, tai tą pačią teisę privalu pripažinti ir kitiemsbei ją gerbti. Moralė įpareigoja laikytis abipusiškumo.Aristotelio socialinės pažiūros
Aristotelis visos žmogaus veiklos tikslu laiko laimės siekimą. Laimęteikianti dorybinga veikla. Dorybė yra dviejų rūšių – intelektinė irelgesio ( etinės dorybės). Norint pasiekti etinę dorybę, reikia laikytisvidurio kelio. Pasak Aristotelio, žmogus neturi jokio įgimto polinkio į dorybę, jokiosugebėjimo skirti blogį ir gėrį, jokio dorinės veiklos turinio. “ Etinėsdorybės mumyse neatsiranda nei iš prigimties, nei iki prigimties – mes tik
sugebame jų įsigyti, o paskui jas išvystome įpratimo dėka” (3, 84-85).Kadangi žmogus, būdamas laisvas iš prigimties, gali elgtis vienaip arkitaip, tai etines dorybes žmonėse reikia išugdyti, auklėjant juos nuomažumės. Tik per nuolatinius pakartojimus mūsų veikla tampa dora.Nuolatinis gero elgesio mokymas suformuoja žmogui įprotį elgtis dorai.Žinoma, protu galima pagrįsti dorą elgesį, tačiau konkretus veikimasreikalauja įpratimo. Žmogui laimę teikia protinga ir naši veikla, visų jo jėgųišplėtojimas, o ypač tas veikimas, kuris išskiria žmogų iš kitų būtybių, –dorovingas veikimas. Malonumas tėra tik tokio veikimo rezultatas.Aristotelis nelaiko blogais nei pramogų, nei pasilinksminimų. Jo nuomone, laimės pilnatvei reikalinga : kad žmogaus gyvenimastruktų tam tikrą laiką, kad žmogus neturėtų kūno negalių ir būtų pakankamaiaprūpintas materialiai ( varge gyvendamas laimingas nebūsi ), kad žmogusturėtų draugų. Aristoteliui laimė yra veikla- būtent dorovinga veikla. Žmogus yra visuomeninis gyvūnas ir be visuomenės jis būtų tik gyvūnas.Valstybė yra prigimtimi pirmesnė už žmogų, valstybė – tikroji žmogausprigimtis. Aristotelis šeimą laiko maža valstybe. Valstybės tikslas – visųžmonių laimė. Tiek Aristoteliui, tiek Platonui valstybė yra moralinė – ji formuojažmogų kaip visuomeninį individą ir jo veiklos vertinimo atskaitos taškas.Tolerancija ir dora I. Kanto praktinėje filosofijoje
Žodis “tolerancija” Imanuelio Kanto (Kant, 1724-1804) darbuosenevartojamas, tačiau daryti išvadą, jog ši problema jo nedomino, negalima.Savo turiniu I. Kanto moralės filosofija nukreipta prieš dogmatizmą irmoralinį nepakantumą. Filosofas išplėtė ir pagilino tą tolerancijos sampratą, kuriąsuformulavo P. Beilis ir Dž. Lokas, reikalaudami religinės tolerancijos. Mėginant atskleisti tolerancijos idėjos prasmę I. Kanto filosofijoje,atrodo, tikslinga pažvelgti į šią problemą dviem aspektais : pirmas susijęssu būdinga filosofui moralės pagrindų samprata, o antras – su jo vertybių
teorija. Dorovės specifika I. Kanto etikoje atskleidžiama remiantis teorinio irpraktinio proto veiklos sferų bei laisvės dėsnių išskyrimu. I. Kantas savoetika pradeda vadinamąją faktų ir vertybių priešstatą. Vertybių sfera – taiprivalėjimo sfera, ji nepaaiškinama faktais, o tai reiškia, kad teorinispažinimas nieko negali pasakyti apie dorovės pagrindus, nes moralės normosvertinamos ne pagal “ tiesos – netiesos “ kriterijų, tuo pačiu jos tarsinetenka absoliutumo. Dorumą I. Kantas supranta kaip besąlygišką pareigos vykdymą.Potencialiai kiekvienas žmogus žino, kas sudaro jo pareigą; to žinojimopagrindas – “ dorovinis dėsnis manyje” – būdingas žmogui kaip protingaibūtybei. Taigi, doros principas privalo būti grynojo praktinio protouniversalus principas, kuriuo būtų galima vertinti kiekvieną elgesį.Kadangi tas principas yra visuotinis, jis turi būti imperatyvinis (įsakmaus pobūdžio ) ir kategorinis – neturintis jokio tikslo, išskyrussave patį. Doros principas formuluojamas taip : elkis tik pagal tokiąmaksimą (taisyklę), kuria vadovaudamasis galėtum norėti, kad ji taptųvisuotiniu dėsniu. Doros dėsnis turi būti apriorinis proto principas ( imperatyvas ),privalomas kiekvienam protingam asmeniui objektyviai – nepriklausomai nuosubjektyvių priežasčių, norų, tikslų, siekių, įvaizdžių ir paremtas tokiaispagrindais, kurie reikšmingi kiekvienai protingai būtybei. Moralės šaltinis – ne gamtoje: jis – pačiame žmoguje. I. Kantui protas– dorovės šaltinis, o dorovės dėsniai, pasak filosofo, turi būti išvedamiiš protingos būtybės bendros sąvokos. Svarbiausia protingos būtybės savybė esanti valia, o tai yrasugebėjimas veikti pagal dėsnių supratimą, t.y. pagal principus, realiai,nes valia yra praktinis protas, korio esminė charakteristika esanti laisvė. Dorovės šaltiniu gali būti tik grynasis protas, t.y. protas, laisvasnuo polinkių įtakos. Dorovė yra kasdien atsikuriantis santykis tarp žmonių,tačiau jos aukščiausias principas – moralinis dėsnis – jokiu būdu negalibūti išvedamas iš kasdieninio gyvenimo. Tokiu atveju, I. Kanto požiūriu, moralumo kriterijus priklausytų nuoindividualių polinkių, atsitiktinių tikslų ir dėl to jis neturėtų dėsniogalios, o žmogus, priėmęs tokią moralumo sampratą, lengvai taptų savopolinkių bei kitų žmonių valios vergu. Žmogus yra autonominė būtybė ne todėl, kad jis turi savą laimėssampratą, o todėl, kad turi praktinį protą, – galią sąlygoti savo tikslus,nepriklausomai nuo jutiminės prigimties. Pasak jo, protinga būtybė turivalią arba galią veikti pagal dėsnių supratimą, t.y. pagal principus. Kadangi iš dėsnių kildinti poelgius reikia proto, tai valia yra ne kaskita, kaip praktinis protas. Vadinasi, valia yra galia pasirinkti tik tai,ką protas nepriklausomai nuo polinkių pripažįsta geru, t. y. praktiškaibūtinu. Aiškinantis tolerancijos sampratą I. Kanto filosofijoje, svarbususipažinti ir su jo etinių bei teisinių pareigų apibūdinimu. Žmogus, kaipracionali būtybė, savo elgesiu, vadovaujasi laisvės dėsniais. Taimoraliniai ir teisiniai dėsniai, atitinkamai I. Kantas išskiria etines irteisines pareigas. Teisinis dėsningumas čia yra išorinis žmogaus tikslų, jomotyvų atžvilgiu. Poelgis teisingas (moraliai vertingas), jeigu jis,nepriklausomai nuo tikslo, atitinka dėsningumą (įstatymus). Etiniai dėsniaiyra vidinės laisvės dėsniai, jie susiję su žmonių laisve siekti racionaliųtikslų, priešingai įvairiems neracionaliems polinkiams. Etinės pareigosapima tuos tikslus, kurių siekti žmogus privalo kaip morali būtybė. Tokstikslas ir yra atitikimas universaliam dėsniui, todėl žmogus turįs etinępareigą vykdyti teisines pareigas. Tolerancija kaip dorovinė vertybė yra santykio tarp žmoniųcharakteristika. Vertinimo objektas čia yra žmonių poelgiai. Tokia būtųbendra I. Kanto intencija dorovinės tolerancijos prasme, kylanti iš jambūdingos dorovės sampratos.Tolerancija kaip Vydūno humanizmo principas
Vydūnas (1868-1953) – vienas iš nedaugelio mąstytojų, kuriam kaipsvarus argumentas skelbiamoms idėjoms padrįsti buvo pats jo gyvenimas. Kaikurios iš tų idėjų tiesiog įsikūnydavo elgsenoje ir tapdavo nepalenkiamaismoraliniais principais. Kaip tik viena iš tokių etinių idėjų Vydūnui yra buvęs ir tolerancijosprincipas. Toleranciją Vydūnas suprato kaip tokią dvasinę asmenybėsnuostatą, kaip aksiomą, savaime suprantamą žmogaus vidinės kultūros bruožą,kuris kartu yra ir akivaizdi žmogiškumo esmės apraiška. Kartu suvokiama, jog šis bruožas nesąs iš prigimties būdingaskiekvienam žmogui, bet kad jis turįs būti išsiugdomas, įgyjamas doroviniotobulėjimo, išmintingo santykio su pasauliu tobulinimo dėka. Todėl Vydūnofilosofinių idėjų bei principų sistemoje toleranciją galima suprasti kaipvieną iš praktinių žmogiškosios išminties pasireiškimo formų, kaip vieną ištos išminties veikimo momentų žmonių tarpusavio santykiuose. Ypač svarbia tolerancijos principo veikimo sfera Vydūno filosofijojeyra laikoma žmonių tarpusavio santykių, dorovinio bendravimo sfera. Jojetolerancijos principas pirmiausia ir atsirandąs ir iš čia pereinąs į kitasžmogaus raiškos, t.y. kultūros, sferas. Tolerancijai Vydūno filosofijojedidžiąja dalimi suteikiamas dorovinis turinys, todėl jos sampratapirmiausia ir priskirtina šios filosofijos daliai. Centrinė Vydūno filosofijos problema – žmogaus, žmoniškumo esmės beijos raiškos pasaulyje problema. Pats mąstytojas ją traktuoja kaip kultūrosproblemą. Tolerancija jos kontekste suprantama kaip viena iš svarbesniųjųžmoniškumo raiškos sociumo sferoje sąlygų. Ji pasidaro reikalinga tada, kai atsiranda žmoniškumo esmėsreiškimosi įvairovė. Ji kyla iš to, kad žmonės yra laisvos individualiosesybės, turinčios skirtingus sąmoningumo, tuo pačiu ir tobulumo laipsnius,kad jie susikuria skirtingas pasaulio sampratas ir pagal jas nusistatosantykius su tuo pasauliu – savo elgsenos ir veikimo jame modelius.
Toleranciją Vydūnas glaudžiai susieja su savigarba. Jei nori būtigerbiamas, gerbk ir pats kitus, aiškinęs mąstytojas. Į savigarbą esą būtinaimplikuoti ir savikritiškumą, t.y. savo kompetencijų ribotumo bei savonetobulumo suvokimą. Tasai savikritiškumo momentas esmingai turįs įeiti įtoleranciją. Kiekvienas žmogus tiek pats sau, tiek kitiems savo netobulumąpripažindamas, kartu turįs pripažinti, jog ir jis neturįs teisės savojoribotumo mastu vertinti kitų. Tolerancija esanti viena iš svarbesniųjųpriemonių siekiant darnos žmonių santykiuose, jų bendravime, derinantpožiūrius ir interesus. Kadangi fanatizmas, mąstytojo požiūriu , esąs vienas iš ryškesniųžemos žmonių kultūros, asmenybės dvasinio nuskurdimo ir visaip dangstomobejėgiškumo požymių, tai tolerancija rodanti labai aukštą žmonių iratskiros asmenybės vidinės kultūros, jų dvasinio tobulumo lygį. Tiek viena, tiek ir kita mąstytojas sieja su žmogaus žinojimo, joišmanymo lygiu – kuo tas lygis žemesnis, tuo daugiau fanatizmo, iratvirkščiai. Žemas išmanymo lygis pasireiškiąs ir tada, kai niekonepajėgiama vertinti savarankiškai, kai nesama asmenybės savarankiškumo. Leisdama žmogui pakęsti tai, kas jam nepriimdama, tolerancija kartuįgalina jį laikytis ir savo įsitikinimų bei su jais suderintos veikimolinijos. Tačiau toks savųjų įsitikinimų laikymasis tolerantiškam žmoguiesąs ne aklo principo reikalas, o visada gerai argumentuotas, giliuišmanymu pagrįstas, savikritiškas tų įsitikinimų patikrinimas irįvertinimas. Taigi, kaip minėta, toleranciją Vydūnas traktavo būtent kaip giluminįžmogaus dvasinės kultūros bruožą, akivaizdžią jo dvasinės esmės apraišką.Ji kaip tik ir esanti viena iš praktinių tikrojo išmintingumo reiškimosiformų. O išmintingumas – tai žmogaus tikrojo ir aukštojo dvasinio tobulumorodiklis. Tas tobulumas išmintingume pasireiškiąs kaip aiškus būties esmėssuvokimas, t.y. dvasinės būties sferų apšviestas pasaulio, jo reiškiniųžinojimas. Regėdamas tuos reiškinius, žmones, jų santykius tikrosiosišminties šviesoje, žmogus galįs juos gerai ir teisingai suprasti, suvoktiir įvertinti jų esmę bei prasmę, ramiai ir, svarbiausia, pakančiai visusjuos įvertinti bei atitinkamai jų atžvilgiu laikytis. Toks žmogus kaiptiktai ir galįs būti tikrai tolerantiškas.Išvados
Žmogus negimsta su moraline sąmone. Atskiro žmogaus dorovė formuojasi,veikiama visuomenėje ar šeimoje egzistuojančių moralinių pažiūrų,vertinimų, papročių. Egzistuojančias elgesio normas, pažiūras ir idėjas,vertinimus ir idealus laipsniškai perima kiekvienas žmogus. Teisus Aristotelis sakydamas, kad doro elgesio turi būti išmokstama,kaip išmokstama kalbėti ir dirbti. Tik veikiant socialinei aplinkai, susiformuoja žmogaus supratimasapie gėrį, žmoniškumą, teisingumą. Kiekvienas žmogus, kaip individualybė,kuria savo moralumo modelį, elgesį, vadovaudamasis savo pasaulėjauta,renkasi savą elgesio kryptį. Individuali moralinė sąmonė visuomet savita,skirtinga. Žmogus, kaip susiformavusi asmenybė, pats atsirenka kas jam yrapriimtina, o kas netoleruotina. Šiuolaikiniame pasaulyje egzistuoja daugybėdalykų, į kuriuos reikia žiūrėti kaip į paprastą įvykį, kuris netrukdogyventi, bet kartu gali būti nepriimtinas. Kiekvienas žmogus yra skirtingas, turi savo požiūrį į gyvenimą, į jįsupančią aplinką. Siekiant pagarbos ir kitų žmonių supratimo, pirmiausiareikia išmokti gerbti kitų žmonių nuomonę bei pažiūras.
Literatūra
1. Plėšnys A. Filosofijos įvadas. – V.,1996
2. Jaspers K. Filosofijos įvadas. – V.,1998
3. Plečkaitis R. Tolerancija. – V., 1998.
4. Iš tolerancijos istorijos ( str. rinkinys). – V., 1992.
5. Stoškus K. Bendravimas ir žmonių doriniai tipai. – V., 1994.