Tolerancija kaip doros, morales išraiska

T U R I N Y S

Įvadas ..............................3

Tolerancija – žmoniškumo išraiška .......................4

Tolerancija vertybių kontekste .........................8

Aristotelio socialinės pažiūros .........................11

Tolerancija ir dora I. Kanto praktinėje filosofijoje .................11

Tolerancija kaip Vydūno humanizmo principas .................13

Išvados ..............................16

Literatūra ..............................17

ĮVADAS

Kas yra žmogus? Fiziologija jį tiria kaip kūną, psichologija – kaip
sielą, sociologija kaip visuomeninę būtybę. Mes regime žmogų kaip natūrą,
kurią pažįstame kaip ir kitų gyvūnų natūrą, ir kaip istoriją, kurią
pažįstame kritiškai išgrynindami tradiciją, suprasdami žmogaus veiklos ir
mąstymo prasmę, aiškindami įvykius motyvų, situacijų ir natūralistinių
realijų pagrindu.

Dabartiniame mūsų gyvenime itin aktualios žmogiškųjų santykių
humanizavimo, ddorovinės bendravimo kultūros ugdymo problemos. Šiandien
žmogus dažnai susiduria su naujomis, jam neįprastomis gyvenimo ir elgesio
situacijomis.

Asmuo turi įgimtą galią skirti gėrį nuo blogio. Pavyzdžiui, asmuo turi
protavimo galią bei galimybę išmokti skaityti ir rašyti. Tačiau visos šios
galios reiškiasi tik tada, kai yra ugdomos. Jeigu žmogus nebus mokomas,
nesugebės nei skaityti, nei rašyti, jo protas nesireikš. Taip esti ir gėrį
nuo blogio skiriančiai galiai. Ji reiškiasi tik veikloje. Vaikas turi būti
nuolatos mokomas, kas yra gera ir kas bloga, kad sugebėtų tuos dalykus
skirti.

Nuolat gerai elgdamasis, žmogus ssuformuoja dorybes, įgyja gerų
įpročių. Viena iš dorybių yra tolerancija. Tolerantiškas žmogus, tai toks,
kuris sugeba priimti žmones tokius, kokie jie yra, su jų trūkumais,
kitokiais požiūriais ar gyvenimo būdu. Tolerantišku negimstama, juo tampama
laikui bėgant. Pakanta, tolerancija kitokių žmonių ,nei tu pats, atžvilgiu,
tai br

ruožas apsišvietusio, išmintingo žmogaus.

Tolerancija – žmoniškumo išraiška

Tolerancija – tai žmogiškųjų santykių sritis. Žmogus negali egzistuoti
be ryšių su kitais žmonėmis. Šiuos ryšius jis palaiko, bendraudamas ar
kitaip santykiaudamas su žmonėmis.Tolerancijos sričiai priklauso pažiūros,
įsitikinimai, jausmai, emocijos, ir kiti reiškiniai, kurie vienaip ar
kitaip atspindi arba liečia žmonių tarpusavio santykius.

Labai daug žmogaus gyvenime reiškia pagarbos, meilės, draugiškumo,
tolerantiškos partnerystės santykiai ir juos palaikantis bendravimas.
Partneriškame bendravime žmogus nepasidaro koks auklėjimo, formavimo
objektas. Laisvi partneriai leidžia vienas kitam augti ir savo paties
augimu vienas kitam padeda. Kuo žmogus laisvesnis, savarankiškesnis, tuo
sunkiau jis pakenčia autoritarinį, komandinį bendravimą.

Bendravimas yra būdas, kuriuo žmonės palaiko savitarpio santykius:
dalyvauja žemiškame gyvenime, užsiiminėja susiklosčiusiomis veikos
formomis, suartėja arba nutolsta, susivienija arba išsisklaido,
išsiaiškina, ko vienas iš kito gali tikėtis, mokosi, dalinasi informacija
ir ugdosi.

Su dora bendravimas yra susijęs dvejopai. Pirma pats bendravimas yyra
reglamentuojamas dorovinių reikalavimų (pvz., pagarbos partneriui,
tolerancijos jo nuomonei, takto vertinant kitų žmonių poelgius ir pan.).
Antra, kiekvienas dorovinis veiksmas turi komunikacinį, arba bendravimo,
aspektą, nes visada išreiškia požiūrį į žmogų: į jo turtą, jo teises ir
pan.

Bendravimas išduoda žmogų. Iš jo galima daug spręsti apie dvasinį
turinį. Bet, kita vertus, bendravimas ne tik išduoda, jis gali ir paslėpti.
Gudraus ir klastingo žmogaus elgsenoje bendravimas tampa apgaulinga
priedanga, atveria patiklių asmenų pasitikėjimą.

Egzistuoja didelė bendravimo būdo įtaka doros asmenybės formavimuisi.
Nuo to, kokios dvasinės galios (dorovinio brandumo, taurumo) žmonės
individą supa, kaip ji

ie moka bendrauti ir kaip jų bendravimas atitinka jų
dvasinį turinį (t.y. jų tikrųjų siekimų, idealų, vertybių pasaulį),
priklauso bendravimo būdas. Kuo žmonės tolerantiškesni vieni kitų
atžvilgiu, kuo pakantesni skirtingoms pažiūroms, mintims, tuo ir jų
bendravimo būdas bus geresnis.

Istoriškai žvelgiant, tolerancija ankstesnė už civilizaciją.
Tolerancijos šaknys siekia pačią žmonijos raidos pradžią.

Pirmykštėje bendruomenėje vienu iš besiformuojančios dorovės bruožų
tapo abipusiškumas: pirmykščiai žmonės gerai jautė, kad jiems grupėje –
giminėje ir gentyje – naudingiau tarpusavio santykius grįsti ne tuo, kuo
jie vienas kitam nepatinka, bet tuo, kas visiems bendra ir visus vienija.
Jausdamas savo skirtingumą nuo kito, kiekvienas genties narys taip pat
jautė, kad į kito asmens skirtingą elgesį iki tam tikros ribos reikia
reaguoti ne agresyviai, bet pakančiai, pripažįstant jam teisę veikti ir
kitaip, negu veiktų jis pats.

Reikšmingiausias įvykis įprasminant toleranciją buvo filosofijos
atsiradimas. Antikos filosofija įtvirtino teorinį pliuralizmą. Tačiau
nedera idealizuoti antikinės visuomenės, joje būta daug netolerancijos
apraiškų, ypač politinio gyvenimo srityje.

Viduramžiais pagrindiniu lauku, kuriame sprendėsi tolerancijos
problema, tapo religijos sritis. Žiaurūs senovės Romoje susikūrusių
krikščionių bendruomenių persekiojimai gerai žinomi. Palyginus su antika,
viduramžiais iš esmės pakito vertybės, antikinių herojų vietą užėmė
krikščionių šventieji. Religiniai persekiojimai viduramžiais buvo
grindžiami monopoliniu požiūriu: yra tik viena tiesa, ji – Dievo žodis, šį
žodį žino Romos Bažnyčia; šią tiesą reikia sergėti nuo kritikos, abejojimo,
revizijos. Sergėti visomis priemonėmis, net prievartinėmis, pasitelkus
represinį valstybės aparatą. Absoliutus religijos viešpatavimas buvo
žalingas ir ku
ultūrai, ir pačiai religijai. Kultūra stokojo laisvės, būtinos
kūrybinei iniciatyvai skleistis.

Lyginant dabartinius laikus su praeitimi, drąsiai galima teigti, jog
požiūris į daugelį dalykų, tame tarpe ir toleranciją, iš esmės pasikeitė.
Šiais laikais toleruojama beveik viskas, kas buvo griežtai draudžiama
anksčiau. Dabar žmogus gali pasirinkti kokią religiją išpažinti, beveik
visuomet kalbėti tai ką nori pasakyti, žinoma, jei tai neperžengia ribų.

Vienas svarbiausių žmogaus dvasios komponentų – jo individuali
moralinė sąmonė. Ji apima žinias, pažiūras ir įsitikinimus. Pažiūros
grindžiamos žiniomis, o pažiūrų pagrindu formuojasi įsitikinimai. Jie
nukreipia žmogaus valią veikti.

Įsitikinimai – svarbiausias individualios moralinės sąmonės
elementas. Gilūs bei tvirti įsitikinimai suteikia žmogaus elgesiui
kryptingumą, užtikrina jo poelgių nuoseklumą bei pastovumą. Moraliniai
įsitikinimai glaudžiai susiję su pasaulėžiūra ir jausmais.

Žmogus negimsta su moraline sąmone. Atskiro žmogaus dorovė
formuojasi, veikiama visuomenėje ar šeimoje egzistuojančių moralinių
pažiūrų, vertinimų, papročių. Egzistuojančias elgesio normas, pažiūras ir
idėjas, vertinimus ir idealus laipsniškai perima kiekvienas žmogus.

Tik veikiant socialinei aplinkai, susiformuoja žmogaus supratimas
apie gėrį, žmoniškumą, teisingumą. Kiekvienas žmogus, kaip individualybė,
kuria savo moralumo modelį, elgesį, vadovaudamasis savo pasaulėjauta,
renkasi savą elgesio kryptį. Individuali moralinė sąmonė visuomet savita,
skirtinga.

Kiekvieno žmogaus elgsena apima tam tikrus veiksmus (poelgius),
jausmus ir sąmoningus įsitikinimus, kurie savitarpiškai susiję, tiksliau
būtų pasakyti, kad jie net visiškai neatskiriami. Todėl atrodo, kad ir
doros normos visose šiose sferose automatiškai įsišaknija. Tačiau taip
nėra. Žmogaus galios nepaveldimos gatavu pavidalu. Jos ugdomos, kol
pavirsta mokėjimais, sugebėjimais, įgūdžiais, įpročiais, ži
iniomis, vertybių
sistemomis. Tas ugdymas vyksta įsipainiojant žmogui į išorinio bendravimo
formas, o paskui ir į praktinę veiklą.

Bet ką reiškia įsipainioti į išorinį bendravimą? Tai ne tik susisieti
vienam su kitu, ne tik perduoti arba priimti informaciją, žinias, patyrimą,
nuomones. Bet tai reiškia kartu bendrauti pačiam su savimi. Kiekviena
išorinė komunikacija yra ir autokomunikacija. Bendravimo būdas, kokį man
pavyksta užmegzti su savo partneriu, yra kartu ir saviugdos būdas.

Į kokią bendravimo aplinką žmogus patenka, tokias ir savo dvasinių
galių ugdymo ypatybes įgyja, tokias snaudžiančias potencijas pažadina. Kad
įgustume priderinti savo elgesį prie išorinių reikalavimų, užtenka griežtos
sankcijų kalbos; kad pažadintume sąžinę, reikia virpinti gailesčio,
užuojautos, teisingumo, tolerancijos jausmų stygas. Jeigu norime, kad
žmogus išmoktų formuoti savo įsitikinimus, kalbėkime proto kalba laisvam
protui.

Bet tai tik viena medalio pusė. Kita – dorovinio charakterio įtaka
bendravimo formoms. Ji turėtų parodyti, kad tas charakteris nėra tik
paprastas randamų bendravimo sąlygų padarinys: jis pats renkasi tas sąlygas
ir bendraudamas jas formuoja.

Vienas pagrindinių dorovinės pažangos rodiklių yra žmoniškumas. Tai
galima įvardinti kaip žmonių tarpusavio santykių harmonija. Žmoniškumo
samprata glaudžiai siejasi su tolerancija. Kiekvieno žmogaus vertingumo
pripažinimas, pagarba jam kaip žmogui, verčianti mus būti pakančius kitų
pažiūroms ir įsitikinimams – tai ir yra tolerancija.Juk kiekviena save
gerbianti asmenybė, turinti tam tikrų teisių, negali nepripažinti ir kitų
žmonių teisės siekti to paties, siekti savarankiškumo laisvės, turėti savo
pažiūras ir įsitikinimus.

Skonio ir polinkių sritis. Ją sunku atskirti nuo pažiūrų, nes
kiekvienas turi tam tikras pažiūras į grožį ir negražumą. Vienam žmogui
gali patikti tai, ko kitas žmogus niekada nesupras ir nevertins.

Homeras sakė: “Žmonės visokie juk būna – vienas tą yr pamėgęs, kits
kitą”. Reikia kiekvienam pripažinti teisę turėti savo skonį ir polinkius,
neleistina persekioti už kitokį skonį negu mūsų. Patyrimas rodo, kad
persekioti dėl kitoniško skonio – beprasmiška.

Tolerancijos objektas gali būti pažiūrų ir veiksmų reiškėjai – patys
asmenys. Tai, ką asmuo skelbia, gali būti visai priimtina, tačiau dėl
asmeninio pobūdžio priežasčių gali būti nemalonus pats tų pažiūrų
skelbėjas. Gali nepatikti kito asmens elgesio maniera, drabužiai, veido
išraiška ir t.t. Galima nepritarti ir pažiūrų skelbimo formai – šiurkščiai,
įkyriai, netaktiškai.. Kartais žmogus jaučia nusiraminimą iškrėtęs
nemalonumą asmeniui, kuriam jaučia antipatiją, jį pašiepdamas. Tai jau ne
tolerancija.

Tolerancijos principas nereikalauja, kad pritartume svetimam skoniui,
kitoniškoms pažiūroms bei veiksmams, kad patys lygiai taip elgtumėmės. Tada
tolerancijos kaip ir nėra. Tolerancija – tai ne susitaikymas su svetimomis
nuomonėmis, ne atsisakymas kovoti su neteisybe, prievarta, smurtu ir pan.
Tai protingų būtybių bendravimo, o kartu ir jų konfliktų sprendimo būdas.
Tolerancijai nenusidedama kritikuojant kitoniškas pažiūras ir siekiant
kitus įtikinti jų nepriimtinumu. Ginčas, diskusija, kova su kitoniškomis
pažiūromis neprieštarauja tolerancijai, visas klausimas tame – kaip tai
daroma.

Tolerancija nėra nei silpnų, bevalių, nei abejingų ar net labai ribotų
žmonių gyvenimo principas. Atvirkščiai, ji liudija apie jų jėgą, valingumą,
susitvardymą, pasitikėjimą savimi, akiračio platumą, sugebėjimą pažvelgti į
save iš šalies.

Kuo žmogus silpnesnis, kuo labiau nepasitiki savo protu, teisumu,
savo sprendimų galia, kuo labiau jis prikaustytas prie savo dalinio
asmeninio intereso ir požiūrio, kuo jis sunkiau nutuokia apie kitų žmonių
interesus, tuo labiau jis nepakenčia kitų nuomonių, tuo greičiau linkęs
kitiems užspausti burnas. Jis bijo išgirsti kitokias nuomones, vengia
atviros lygiateisių partnerių diskusijos, nepasitiki, kad jo požiūris gali
atlaikyti kritinius išbandymus. Todėl jis linkęs tiesą ginti balso
pakėlimu, autoritetu, savo ypatinga padėtimi; su kitoniškomis pažiūromis
kovoja ne argumentais, ne stengiantis oponentą įtikinti, bet lazda,
prievarta, spaudimu, diskriminavimu ir neapykanta priešininkui.

Siekdamas išsaugoti savo požiūrio reikšmingumą, jis nepajėgia pagęsti
jokio kito požiūrio, išskyrus tą, kurio jis pats laikosi, ir bando
pasisavinti teisę apriboti visus požiūrius, skonius ir įpročius, kurie jam
prieštarauja.

Tolerantiškas žmogus nebijo kitų požiūrių, nes savo požiūrį laiko
teisėtu, kiekvienam protui priimtinu, galinčiu atlaikyti viešą kritinę
konfrontaciją.

Tik jis gali sąžiningai kovoti, nes jam prieinamos adekvačios kovos
priemonės: į nuomonę jis pajėgia atsakyti nuomone, į požiūrį – požiūriu, į
skonį – skoniu, į veiksmą – veiksmu.

Smurtu, fizine jėga atmetantis svetimas nuomones, įpročius, skonius,
nepakantus žmogus yra ne kovingas, o tik agresyvus. Agresyvumas – tik
išvirkščioji menko pasitikėjimo savimi pusė.

Agresyvus žmogus turi pastoviai demonstruoti savo jėgą, kalbėti apie
ją, kad nepavirstų nieku savo paties akyse. Netolerantiškas elgesys – tai
permanentinė savigyna, o ne kova dėl interesų, tikslų.

Netoleranciją lemia ir vidinė asmens struktūra. Yra konservatyviai
mąstančių, pasirengusių ginti ir skelbti tik pripažintų autoritetų pažiūras
žmonių. Tokie asmenys neturi savo nuomonės, lengvai pasiduoda įtaigai,
vergauja valdžiai. Tokiems žmonėms netolerancija yra nuostata kitoniškas
negu autoritetų pažiūras laikyti nepageidautinomis. Pasirodo, kad klaida
skatina savigyną ir viena tos savigynos išraiškų – kitokių pažiūrų
netoleravimas.

Tolerancija vertybių kontekste

Tolerancija nėra pati sau tikslas, ji yra priemonė kitiems tikslams –
tiesai ir gėriui siekti, ji yra strategija siekiant šių tikslų,
nenaudojant tam tikrų priemonių tikslams pasiekti.

Aptardami asmenį, susiduriame su gėrio samprata – moraliniu gėriu.
Moralinis gėris neatskiriamas nuo laisvo asmens. Moralinis gėris yra,
pirma, vertybė, išreiškianti vidiniai gerą žmogaus veiksmo (kuris yra
laisvas) kokybę, antra, moralinis gėris yra tai, į ką žmogus linksta, ko
siekti žmogus yra tinkamas kaip laisvas veiksnys.

Moralinis gėris ugdo, tobulina asmenybę. Gėris yra valios siekimo
objektas. Moraliai gera veikla tobulina žmogaus buvimą ir prisideda prie
visuomenės gerovės.

Pastaruoju metu padidėjęs visuomenės dėmesys tokioms žmonių bendravimo
formoms kaip dorovė, demokratija, kultūra, negalėjo vienaip ar kitaip
nepaveikti ir esminio asmenybės raiškos formų garanto – tolerancijos.

Tolerancija, kaip tam tikras žmonių tarpusavio santykių, jų bendravimo
būdas, pirmiausia turėtų dominti etiką ir, be abejo, domina visais tais
raiškos aspektais, kurie tiesiogiai susiję arba sietini su žmogaus orumo,
asmenybės autonomiškumo, dorumo, pagarbos jai momentais, atsispindinčiais
jos interesų, nuomonių įvairovėje bei viso to realizavimo priemonėse. Viena
tokių priemonių, arba būdų, kaip tiktai ir yra tolerancija, lietuviškai
paprastai dar vadinama pakanta.

Tolerancijos ribų problemos sprendimas, matyt, pirmiausia yra susijęs
su doroviniais žmonių veikos pagrindais – negali būti toleruojama visa tai,
kas iš esmės prieštarauja arba iš principo negali būti suderinama su doros,
žmoniškumo, laisvės ir demokratijos įstatymais, vertybinėmis
orientacijomis, idealais bei elgesio normomis. Kaip tik dėl to ir pati
tolerancija, kaip reiškinys, yra glaudžiai susijusi tiek su protinėmis,
tiek ir dorovinėmis žmonių elgesio normomis bei principais.

Žmogiškieji idealai ir principai, vertybės orientacijos bei elgesio
normos nėra kokios nors itin smulkmeniškos, griežtos ir tikslios
rekomendacijos, pedantiškai reglamentuojančios žmogaus elgesį ir veiklą.
Atvirkščiai – tai palyginti labai abstraktūs, labai bendri principai, kurių
tikslas ne reglamentuoti, bet orientuoti, nukreipti žmogų tam tikra linkme.

Tiesa, žmonijos istorijoje yra buvę įvairių mėginimų pateikti
palyginti išbaigtą, smulkią žmogaus elgesio (pvz. dorovinio) reglamentaciją
sudėtingų taisyklių pavidalu – tai darė ir Biblijos autoriai, ir tokie
senovės pasaulio filosofai, religiniai mąstytojai kaip Konfucijus, Buda ir
kiti.

Deja, minėti mėginimai visada yra susiję su visuomenės
standartizacijos pavojumi, jos raidos proceso sulėtėjimu, sustingimu.
Dorovinės žmogaus elgesio normos, kaip ir visi kiti jo idealai bei
vertybinės nuostatos, yra istoriškai ir socialiai paslankūs, kintantys ir
kaip tik dėl to visoks jų sisteminimas, standartizavimas bei kanonizavimas
turi ir tam tikrų neigiamų pusių.

Kita vertus, žmogaus būtis visuomenėje yra tokia sudėtinga ir
daugiasluoksnė, kad smulkmeniška jo veikos reglamentacija gali turėti
neigiamų padarinių – kiekvienam konkrečiam atvejui nei elgesio normos, nei
taisyklės nesugalvosi.

Be to tokio pobūdžio reglamentacija prieštarautų ir paties žmogaus
prigimčiai, jo pastangoms tobulinti, ugdyti, dorinti save patį, taigi
nebūtų suderinama nei su asmenybės savikūra, nei su saviaukla, prarastų bet
kokį patrauklumą ir t.t.

Vadinasi, žmogiškųjų idealų bei vertybių turinys visada yra toks, jog
vienu kuriuo nors požiūriu neretai galimos ne viena, o keletas
alternatyvinių orientacijų, sprendimų, įsitikinimų, požiūrių ir t.t.

Tolerantinė strategija siekiant tikslo numato prievartos, spaudimo,
nepagarbos oponentui, neapykantos, diskriminacijos ir t.t. atsisakymą.

Toleruojant asmenis, tenka atsisakyti savojo pranašumo jausmo ir
pripažinti, kad mūsų manieros taip pat gali būti neidealios. Siekiant
tiesos, tolerancija reikšminga kaip strategija, pripažįstanti teisę
kiekvienam turėti savo pažiūras ir pagal jas gyventi. Atsisakoma kitoniškų
pažiūrų skleidėją diskriminuoti, laikyti jį priešu.

Visuomenė sukūrė moralinius ir socialinius mechanizmus – moralės bei
teisės formas, ginančias biologinę, moralinę ir socialinę žmonių
egzistenciją.Kai kurie šių mechanizmų, pavyzdžiui, teisinės paslaugos, tapo
net preke, kurią galima įsigyti.

Tačiau tolerancija nėra prekė, kurią būtų galima įsigyti rinkos
kainomis. Perteikiama žmonijos raidoje, ji yra žmogaus socialinės ir
moralinės būties, jo vertės ir orumo išraiška.

Neįmanoma paneigti, kad pinigai suteikia laisvę – nors ne visą, tačiau
gana ženklią. Pinigai gali iškreipti ir orumo – savos vertės pajautimo bei
jį atitinkančio elgesio ir pagarbos tikėjimosi iš kitų žmonių –
reiškinį.Taigi neabejotina, kad orumas pagrįstas ir materialiai.

Yra du požiūriai į orumą kaip reiškinį. Vienas požiūris teigia, kad
orumas būdingas visiems žmonėms dėl privilegijuotos žmogaus padėties
pasaulyje. Šiuo požiūriu orumas – tai žmogaus vertingumas. Kitas požiūris
orumą pripažįsta ne visiems, antai jis nepripažįstamas nepataisomiems
nusikaltėliams. Laikantis šio požiūrio, orumą galima apibūdinti pirmiausia
neigiamu metodu, t.y. nurodant tai, kas orumui nebūdinga: meilikavimas
įsiteikiant kam nors galingesniam, tikintis iš to naudos; primygtinis
siūlymasis žmogui, kuris aiškiai nenori mūsų draugijos; aklas paklusnumas
ir savarankiškumo išsižadėjimas, tarkim, pagal įsakymą pasmerkiant
reiškinį, kuris paklūstančiajam visai nežinomas; elgesys ne pagal savo
įsitikinimus; ydingų įpročių nesuvaldymas, kitų pažeminimas bei savęs
žeminimas ir dar kitos apraiškos.

Daugelis kito asmens ypatybių gali nepatikti. Tačiau dėl to žmogus
nežeminamas nes ir mūsų pačių savybės kitiems taip pat gali nepatikti.Dėl
to bendraujant tolerancija – būtinas principas. Jei norime, kad kiti mums
pripažintų teisę turėti savo pažiūras, įpročius ir skonį, teisę laisvai
tvarkyti savo gyvenimą, tai tą pačią teisę privalu pripažinti ir kitiems
bei ją gerbti. Moralė įpareigoja laikytis abipusiškumo.

Aristotelio socialinės pažiūros

Aristotelis visos žmogaus veiklos tikslu laiko laimės siekimą. Laimę
teikianti dorybinga veikla. Dorybė yra dviejų rūšių – intelektinė ir
elgesio ( etinės dorybės). Norint pasiekti etinę dorybę, reikia laikytis
vidurio kelio.

Pasak Aristotelio, žmogus neturi jokio įgimto polinkio į dorybę, jokio
sugebėjimo skirti blogį ir gėrį, jokio dorinės veiklos turinio. “ Etinės
dorybės mumyse neatsiranda nei iš prigimties, nei iki prigimties – mes tik
sugebame jų įsigyti, o paskui jas išvystome įpratimo dėka” (3, 84-85).
Kadangi žmogus, būdamas laisvas iš prigimties, gali elgtis vienaip ar
kitaip, tai etines dorybes žmonėse reikia išugdyti, auklėjant juos nuo
mažumės. Tik per nuolatinius pakartojimus mūsų veikla tampa dora.
Nuolatinis gero elgesio mokymas suformuoja žmogui įprotį elgtis dorai.
Žinoma, protu galima pagrįsti dorą elgesį, tačiau konkretus veikimas
reikalauja įpratimo.

Žmogui laimę teikia protinga ir naši veikla, visų jo jėgų
išplėtojimas, o ypač tas veikimas, kuris išskiria žmogų iš kitų būtybių, –
dorovingas veikimas. Malonumas tėra tik tokio veikimo rezultatas.
Aristotelis nelaiko blogais nei pramogų, nei pasilinksminimų.

Jo nuomone, laimės pilnatvei reikalinga : kad žmogaus gyvenimas
truktų tam tikrą laiką, kad žmogus neturėtų kūno negalių ir būtų pakankamai
aprūpintas materialiai ( varge gyvendamas laimingas nebūsi ), kad žmogus
turėtų draugų. Aristoteliui laimė yra veikla- būtent dorovinga veikla.

Žmogus yra visuomeninis gyvūnas ir be visuomenės jis būtų tik gyvūnas.
Valstybė yra prigimtimi pirmesnė už žmogų, valstybė – tikroji žmogaus
prigimtis. Aristotelis šeimą laiko maža valstybe. Valstybės tikslas – visų
žmonių laimė.

Tiek Aristoteliui, tiek Platonui valstybė yra moralinė – ji formuoja
žmogų kaip visuomeninį individą ir jo veiklos vertinimo atskaitos taškas.

Tolerancija ir dora I. Kanto praktinėje filosofijoje

Žodis “tolerancija” Imanuelio Kanto (Kant, 1724-1804) darbuose
nevartojamas, tačiau daryti išvadą, jog ši problema jo nedomino, negalima.
Savo turiniu I. Kanto moralės filosofija nukreipta prieš dogmatizmą ir
moralinį nepakantumą.

Filosofas išplėtė ir pagilino tą tolerancijos sampratą, kurią
suformulavo P. Beilis ir Dž. Lokas, reikalaudami religinės tolerancijos.

Mėginant atskleisti tolerancijos idėjos prasmę I. Kanto filosofijoje,
atrodo, tikslinga pažvelgti į šią problemą dviem aspektais : pirmas susijęs
su būdinga filosofui moralės pagrindų samprata, o antras – su jo vertybių
teorija.

Dorovės specifika I. Kanto etikoje atskleidžiama remiantis teorinio ir
praktinio proto veiklos sferų bei laisvės dėsnių išskyrimu. I. Kantas savo
etika pradeda vadinamąją faktų ir vertybių priešstatą. Vertybių sfera – tai
privalėjimo sfera, ji nepaaiškinama faktais, o tai reiškia, kad teorinis
pažinimas nieko negali pasakyti apie dorovės pagrindus, nes moralės normos
vertinamos ne pagal “ tiesos – netiesos “ kriterijų, tuo pačiu jos tarsi
netenka absoliutumo.

Dorumą I. Kantas supranta kaip besąlygišką pareigos vykdymą.
Potencialiai kiekvienas žmogus žino, kas sudaro jo pareigą; to žinojimo
pagrindas – “ dorovinis dėsnis manyje” – būdingas žmogui kaip protingai
būtybei.

Taigi, doros principas privalo būti grynojo praktinio proto
universalus principas, kuriuo būtų galima vertinti kiekvieną elgesį.
Kadangi tas principas yra visuotinis, jis turi būti imperatyvinis (
įsakmaus pobūdžio ) ir kategorinis – neturintis jokio tikslo, išskyrus
save patį. Doros principas formuluojamas taip : elkis tik pagal tokią
maksimą (taisyklę), kuria vadovaudamasis galėtum norėti, kad ji taptų
visuotiniu dėsniu.

Doros dėsnis turi būti apriorinis proto principas ( imperatyvas ),
privalomas kiekvienam protingam asmeniui objektyviai – nepriklausomai nuo
subjektyvių priežasčių, norų, tikslų, siekių, įvaizdžių ir paremtas tokiais
pagrindais, kurie reikšmingi kiekvienai protingai būtybei.

Moralės šaltinis – ne gamtoje: jis – pačiame žmoguje. I. Kantui protas
– dorovės šaltinis, o dorovės dėsniai, pasak filosofo, turi būti išvedami
iš protingos būtybės bendros sąvokos.

Svarbiausia protingos būtybės savybė esanti valia, o tai yra
sugebėjimas veikti pagal dėsnių supratimą, t.y. pagal principus, realiai,
nes valia yra praktinis protas, korio esminė charakteristika esanti laisvė.

Dorovės šaltiniu gali būti tik grynasis protas, t.y. protas, laisvas
nuo polinkių įtakos. Dorovė yra kasdien atsikuriantis santykis tarp žmonių,
tačiau jos aukščiausias principas – moralinis dėsnis – jokiu būdu negali
būti išvedamas iš kasdieninio gyvenimo.

Tokiu atveju, I. Kanto požiūriu, moralumo kriterijus priklausytų nuo
individualių polinkių, atsitiktinių tikslų ir dėl to jis neturėtų dėsnio
galios, o žmogus, priėmęs tokią moralumo sampratą, lengvai taptų savo
polinkių bei kitų žmonių valios vergu.

Žmogus yra autonominė būtybė ne todėl, kad jis turi savą laimės
sampratą, o todėl, kad turi praktinį protą, – galią sąlygoti savo tikslus,
nepriklausomai nuo jutiminės prigimties. Pasak jo, protinga būtybė turi
valią arba galią veikti pagal dėsnių supratimą, t.y. pagal principus.

Kadangi iš dėsnių kildinti poelgius reikia proto, tai valia yra ne kas
kita, kaip praktinis protas. Vadinasi, valia yra galia pasirinkti tik tai,
ką protas nepriklausomai nuo polinkių pripažįsta geru, t. y. praktiškai
būtinu.

Aiškinantis tolerancijos sampratą I. Kanto filosofijoje, svarbu
susipažinti ir su jo etinių bei teisinių pareigų apibūdinimu. Žmogus, kaip
racionali būtybė, savo elgesiu, vadovaujasi laisvės dėsniais. Tai
moraliniai ir teisiniai dėsniai, atitinkamai I. Kantas išskiria etines ir
teisines pareigas. Teisinis dėsningumas čia yra išorinis žmogaus tikslų, jo
motyvų atžvilgiu. Poelgis teisingas (moraliai vertingas), jeigu jis,
nepriklausomai nuo tikslo, atitinka dėsningumą (įstatymus). Etiniai dėsniai
yra vidinės laisvės dėsniai, jie susiję su žmonių laisve siekti racionalių
tikslų, priešingai įvairiems neracionaliems polinkiams. Etinės pareigos
apima tuos tikslus, kurių siekti žmogus privalo kaip morali būtybė. Toks
tikslas ir yra atitikimas universaliam dėsniui, todėl žmogus turįs etinę
pareigą vykdyti teisines pareigas.

Tolerancija kaip dorovinė vertybė yra santykio tarp žmonių
charakteristika. Vertinimo objektas čia yra žmonių poelgiai. Tokia būtų
bendra I. Kanto intencija dorovinės tolerancijos prasme, kylanti iš jam
būdingos dorovės sampratos.

Tolerancija kaip Vydūno humanizmo principas

Vydūnas (1868-1953) – vienas iš nedaugelio mąstytojų, kuriam kaip
svarus argumentas skelbiamoms idėjoms padrįsti buvo pats jo gyvenimas. Kai
kurios iš tų idėjų tiesiog įsikūnydavo elgsenoje ir tapdavo nepalenkiamais
moraliniais principais.

Kaip tik viena iš tokių etinių idėjų Vydūnui yra buvęs ir tolerancijos
principas. Toleranciją Vydūnas suprato kaip tokią dvasinę asmenybės
nuostatą, kaip aksiomą, savaime suprantamą žmogaus vidinės kultūros bruožą,
kuris kartu yra ir akivaizdi žmogiškumo esmės apraiška.

Kartu suvokiama, jog šis bruožas nesąs iš prigimties būdingas
kiekvienam žmogui, bet kad jis turįs būti išsiugdomas, įgyjamas dorovinio
tobulėjimo, išmintingo santykio su pasauliu tobulinimo dėka. Todėl Vydūno
filosofinių idėjų bei principų sistemoje toleranciją galima suprasti kaip
vieną iš praktinių žmogiškosios išminties pasireiškimo formų, kaip vieną iš
tos išminties veikimo momentų žmonių tarpusavio santykiuose.

Ypač svarbia tolerancijos principo veikimo sfera Vydūno filosofijoje
yra laikoma žmonių tarpusavio santykių, dorovinio bendravimo sfera. Joje
tolerancijos principas pirmiausia ir atsirandąs ir iš čia pereinąs į kitas
žmogaus raiškos, t.y. kultūros, sferas. Tolerancijai Vydūno filosofijoje
didžiąja dalimi suteikiamas dorovinis turinys, todėl jos samprata
pirmiausia ir priskirtina šios filosofijos daliai.

Centrinė Vydūno filosofijos problema – žmogaus, žmoniškumo esmės bei
jos raiškos pasaulyje problema. Pats mąstytojas ją traktuoja kaip kultūros
problemą. Tolerancija jos kontekste suprantama kaip viena iš svarbesniųjų
žmoniškumo raiškos sociumo sferoje sąlygų.

Ji pasidaro reikalinga tada, kai atsiranda žmoniškumo esmės
reiškimosi įvairovė. Ji kyla iš to, kad žmonės yra laisvos individualios
esybės, turinčios skirtingus sąmoningumo, tuo pačiu ir tobulumo laipsnius,
kad jie susikuria skirtingas pasaulio sampratas ir pagal jas nusistato
santykius su tuo pasauliu – savo elgsenos ir veikimo jame modelius.

Toleranciją Vydūnas glaudžiai susieja su savigarba. Jei nori būti
gerbiamas, gerbk ir pats kitus, aiškinęs mąstytojas. Į savigarbą esą būtina
implikuoti ir savikritiškumą, t.y. savo kompetencijų ribotumo bei savo
netobulumo suvokimą. Tasai savikritiškumo momentas esmingai turįs įeiti į
toleranciją. Kiekvienas žmogus tiek pats sau, tiek kitiems savo netobulumą
pripažindamas, kartu turįs pripažinti, jog ir jis neturįs teisės savojo
ribotumo mastu vertinti kitų. Tolerancija esanti viena iš svarbesniųjų
priemonių siekiant darnos žmonių santykiuose, jų bendravime, derinant
požiūrius ir interesus.

Kadangi fanatizmas, mąstytojo požiūriu , esąs vienas iš ryškesnių
žemos žmonių kultūros, asmenybės dvasinio nuskurdimo ir visaip dangstomo
bejėgiškumo požymių, tai tolerancija rodanti labai aukštą žmonių ir
atskiros asmenybės vidinės kultūros, jų dvasinio tobulumo lygį.

Tiek viena, tiek ir kita mąstytojas sieja su žmogaus žinojimo, jo
išmanymo lygiu – kuo tas lygis žemesnis, tuo daugiau fanatizmo, ir
atvirkščiai. Žemas išmanymo lygis pasireiškiąs ir tada, kai nieko
nepajėgiama vertinti savarankiškai, kai nesama asmenybės savarankiškumo.

Leisdama žmogui pakęsti tai, kas jam nepriimdama, tolerancija kartu
įgalina jį laikytis ir savo įsitikinimų bei su jais suderintos veikimo
linijos. Tačiau toks savųjų įsitikinimų laikymasis tolerantiškam žmogui
esąs ne aklo principo reikalas, o visada gerai argumentuotas, giliu
išmanymu pagrįstas, savikritiškas tų įsitikinimų patikrinimas ir
įvertinimas.

Taigi, kaip minėta, toleranciją Vydūnas traktavo būtent kaip giluminį
žmogaus dvasinės kultūros bruožą, akivaizdžią jo dvasinės esmės apraišką.
Ji kaip tik ir esanti viena iš praktinių tikrojo išmintingumo reiškimosi
formų. O išmintingumas – tai žmogaus tikrojo ir aukštojo dvasinio tobulumo
rodiklis.

Tas tobulumas išmintingume pasireiškiąs kaip aiškus būties esmės
suvokimas, t.y. dvasinės būties sferų apšviestas pasaulio, jo reiškinių
žinojimas. Regėdamas tuos reiškinius, žmones, jų santykius tikrosios
išminties šviesoje, žmogus galįs juos gerai ir teisingai suprasti, suvokti
ir įvertinti jų esmę bei prasmę, ramiai ir, svarbiausia, pakančiai visus
juos įvertinti bei atitinkamai jų atžvilgiu laikytis. Toks žmogus kaip
tiktai ir galįs būti tikrai tolerantiškas.

Išvados

Žmogus negimsta su moraline sąmone. Atskiro žmogaus dorovė formuojasi,
veikiama visuomenėje ar šeimoje egzistuojančių moralinių pažiūrų,
vertinimų, papročių. Egzistuojančias elgesio normas, pažiūras ir idėjas,
vertinimus ir idealus laipsniškai perima kiekvienas žmogus.

Teisus Aristotelis sakydamas, kad doro elgesio turi būti išmokstama,
kaip išmokstama kalbėti ir dirbti.

Tik veikiant socialinei aplinkai, susiformuoja žmogaus supratimas
apie gėrį, žmoniškumą, teisingumą. Kiekvienas žmogus, kaip individualybė,
kuria savo moralumo modelį, elgesį, vadovaudamasis savo pasaulėjauta,
renkasi savą elgesio kryptį. Individuali moralinė sąmonė visuomet savita,
skirtinga.

Žmogus, kaip susiformavusi asmenybė, pats atsirenka kas jam yra
priimtina, o kas netoleruotina. Šiuolaikiniame pasaulyje egzistuoja daugybė
dalykų, į kuriuos reikia žiūrėti kaip į paprastą įvykį, kuris netrukdo
gyventi, bet kartu gali būti nepriimtinas.

Kiekvienas žmogus yra skirtingas, turi savo požiūrį į gyvenimą, į jį
supančią aplinką. Siekiant pagarbos ir kitų žmonių supratimo, pirmiausia
reikia išmokti gerbti kitų žmonių nuomonę bei pažiūras.

Literatūra

1. Plėšnys A. Filosofijos įvadas. – V.,1996

2. Jaspers K. Filosofijos įvadas. – V.,1998

3. Plečkaitis R. Tolerancija. – V., 1998.

4. Iš tolerancijos istorijos ( str. rinkinys). – V., 1992.

5. Stoškus K. Bendravimas ir žmonių doriniai tipai. – V., 1994.

Leave a Comment