TURINYS
ĮŽANGA 3I. DAIKTINIŲ TEISIŲ VIEŠUMO PRINCIPAS 4Nuosavybės teisė 5Valdymas 6Servitutas 8Uzufruktas 9Turto patikėjimo teisė, ilgalaikė nuoma, užstatymo teisė 10Įkeitimas 11Apibendrinimas 18II. REGISTRAI 19Nekilnojamojo turto registras 20Hipotekos registras 26Turto arešto aktų registras 28IŠVADOS 32LITERATŪRA 33Nuosavybės teisėNuosavybės teisė yra viena pagrindinių asmens teisių bei visos visuomenės gyvavimo ekonominis pagrindas. Jai didelis dėmesys skiriamas tiek Konstitucijoje, tiek CK, tiek ir kituose teisės aktuose. Naujasis CK detaliau nei jo pirmtakas reglamentuoja nuosavybės teisinius santykius. Rengiant CK buvo siekiama priderinti nuosavybės teisinių santykių reguliavimą prie iš esmės pasikeitusių ekonominių sąlygų, sudaryti kiek įmanoma platesnes savininkų teisių įgyvendinimo galimybes, užtikrinti tų teisių apsaugą ir gynimą. Šioje vietoje bus aptarti tik nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atsirandančios pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu, įgijimo momento reglamentavimo pokyčiai. Tai svarbu kalbant apie šios teisės atsiradimo momentą bei jos išviešinimą.Senasis CK [14] nustatė, kad, jeigu sutartis, kuria perleidžiamas daiktas, turi būti įregistruojama, tai nuosavybės teisė atsiranda įregistravimo momentu (149 str.). Nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarčiai buvo numatyta privaloma registracija, o sutarties neįregistravimas darė ją negaliojančia (255 str.). Šiuo atveju, registracija atliko ne tik teises išviešinančią, bet ir jas sukuriančią funkciją. Dabartinis reglamentavimas nesieja nuosavybės teisės atsiradimo su registracija. Nuosavybės teisė pirkėjui pereina nuo daikto perdavimo (6.393 str.). Įstatymai nenustato termino, per kurį turi būti įregistruota tokia sutartis, tačiau neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš juos remdamosi kitais įrodymais (1.75 str. 3d.). Analizuojant šią normą, CK komentare [21], nurodyta tokia situacija: jeigu trečiasis asmuo savo ruožtu sudarys sandorį su kitu asmeniu, kurio vardu daiktas įregistruotas, tai anksčiau įgijęs šį daiktą , bet neįregistravęs savo teisių asmuo negalės reikalauti įgijimo sutartį pripažinti negaliojančia [21, 173 psl.]. Pažymėtina, kad tokia situacija, kalbant apie nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį, yra neįmonoma – Nekilnojamojo turto registras atsisakys registruoti tokią velėsnę trečiojo asmens sudarytą sutartį, nepaisant to, kad ankstesnis įgijėjas savo nuosavybės teisių į daiktą dar nėra įregistravęs. Notaras patvirtinęs ankstesnę pirkimo-pardavimo sutartį, duomenis įregistruoti sandorį pateiks Nekilnojamojo turto registrui. Šis sandoris atsispindės nekilnojamojo turto byloje. Taigi, šis sandoris bus išviešintas (plačiau šio darbo 23 psl.). Taigi, asmuo įgijęs nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą, bet dar jos neįregistravęs, gali būti ramus dėl savo teisės, o tretieji asmenys gali sužinoti įvykusio sandorio faktą dar prieš nuosavybės teisės įregistravimą.Kaip jau buvo minėta, asmeniui įsigijus turtą, jam pereis visi daiktinių teisių suvaržymai apie kuriuos jis galėjo ir turėjo sužinoti, t.y. jie buvo išviešinti. Pavyzdžiui, bedraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis to namo dalimis. Jei jie šį susitarimą įregistruos viešame registre, tai jis galios ir asmeniui, kuris vėliau įgys dalį to namo (4.81 str.). Tokia nuostata galiojo ir senajame CK (127 str.).Išvada: nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarties registracija prarado savo konstitutyvią funkciją, tačiau tai nesumažino naujojo daikto savininko teisių garantijos. Iš dalies ji prarado ir teises išviešinančią funkciją.ValdymasCK daikto valdymu, kaip savarankiška daiktine teise, kuri yra pagrindas nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti, laikomas faktinis daikto turėjimas turint tikslą jį valdyti kaip savą (4.22 str. 1d.). Tokiu valdymu nelaikomas valdymas, atsirandantis iš prievolinių teisinių santykių bei valdymas, kaip sudedamoji nuosavybės teisės turinio teisė. Senajame CK (ir kituose teisės aktuose) valdymas, kaip savarakiška daiktinė teisė, nebuvo įtvirtintas.Tik sąžiningas ir teisėtas daikto valdymas yra pagrindas įgyti nuosavybės teisę įgyjamąją senatimi (4.68 str. 1d.). Teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip nuosavybės teisė, o įgytas per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus laikomas neteisėtu (4.23 str.). Sažiningu valdymo atsiradimu laikomas daikto valdymo atsiradimas, kai valdyti pradedantis asmuo yra įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau teisių už jį į pradedamą valdyti daiktą. Jei asmuo žinojo arba privalėjo žinoti, kad jis neturi teisės tapti to daikto valdytoju arba kad kitas asmuo turi daugiau teisių į jo užvaldomą daiktą, valdymas laikomas atsiradusiu nesąžiningai (4.26 str. 3, 4d.). Be to, sąžiningu asmuo privalo išlikti visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn neturi žinoti apie kliūtis įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliučių būtų (4.70 str. 1d.).Įstatymų leidėjas numato skirtingus kilnojamojo ir nekilnojamojo daikto valdymo atsiradimo momentus. Valdymo į kilnojamuosius daiktus atsiradimo momentu dažniausiai laikomas fizinis jo užvaldymas ar kitoks asmens valią valdyti daiktą išreiškiantis veikimas/neveikimas (4.28 str.). Nekilnojamojo daikto valdymas gali atsirasti ne tik fiziškai užvaldžius daiktą, bet ir kai perduodantis valdyti nekilnojamąjį daiktą asmuo nurodo, kad daiktas perduotas, jeigu nėra jokių kliučių patekti į tą daiktą ar kitu panašiu būdu jį fiziškai užvaldyti (4.27 str. 1d.). Tačiau nekilnojamojo daikto valdymo atsiradimo momentas siejamas su valdymo įregistravimo viešame registre momentu. Tik nuo šio momento bus skaičiuojamas terminas, reikalingas daiktui įgyjamąja senatimi įgyti. Nekilnojamojo daikto valdymo faktas registruojamas Nekilnojamojo turto registre. Šis faktas nebus registruojamas, jei į tą nekilnojamąjį turtą įregistruota nuosavybės teisė. Toks reglamentavimas apsaugo savininko teises. Be to, anot doc. A. Taminsko, valdymo išviešinimas (nekilnojamojo daikto valdymo registravimas) leistų savininkui sužinoti jo daikto svetimo asmens valdymą, nes ne visais atvejais nebuvimas registre žymų apie įregistruotą nuosavybės teisę reiškia, jog daiktas neturi savininko. Viešumo reikalavimas keliamas ir valdant kilnojamąjį daiktą (įgyti daiktą nuosavybės teise pagal įgyjamąją senatį gali tik asmuo, kuris valdė „sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą [..]“; 4.68 str.). Tai irgi padeda savininkui įgyvendinti savo teises į daiktą. Mano nuomone, įstatymų leidėjas galėtų nustatyti, kad valdymas į kilnojamuosius registruojamas daiktus taip pat atsiranda tik nuo įregistravimo į atitinkamą registrą. Tai padėtų geriau apsaugoti savininkų teises. Nekilnojamojo daikto valdymo registravimas padeda išspręsti ir valdytojo sąžiningumo klausimą. Jei registre nebuvo žymos apie nuosavybės teisę į daiktą ir asmuo įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau teisių už jį į užvaldomą daiktą, jis bus sąžiningas įgijėjas. Sąžiningu jis išliktų ir tuo atveju, jei žyma apie nuosavybės teisę į daiktą būtų panaikinta dėl registro tvarkytojo kaltės, o iš kitur jis nesužinotų, jog kažkas turi daugiau teisių į valdyti pradedamą daiktą.Išvada: valdymo, kaip savarankiškos daiktinės teisės, į nekilnojamąjį daiktą registravimas atlieka savininko teisių apsaugos, valdymo išviešinimo funkciją, leidžia spręsti valdytojo sąžiningumo klausimą, atlieka konstitutyvią funkciją. Kilnojamojo daikto atveju, viešumą turi užtikrinti atviras daikto valdymas.Servitutas
Servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiu daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančio daikto), tinkamą naudojimą. Pasikeitus tarnaujančiojo ar viešpataujančiojo daikto nuosavybės teisės subjektui, nustatytas servitutas išlieka (4.111 str.). Servitutas buvo įtvirtintas nepriklausomoje Lietuvoje dar iki naujojo CK įsigaliojimo . Lyginant su ankstesniu reglamentavimu, servituto teisiniai santykiai dabar labiau detalizuoti, atsirado naujų servituto rūšių, pasipildė servitutų nustatymo pagrindų ratas, buvo padaryti kiti pakeitimai. Tiek dabar, tiek anksčiau servitutas yra registruojamas atitinkamame nekilnojamojo turto registre, o šio fakto įregistravimas atlieka (atliko) ne tik teises išviešinančią, bet ir jas sukuriančią funkciją (CK 4.124 str., senojo Nekilnojamojo turto registro įstatymo [15] 3 str., 7 str. 2d.). Ir dabar, ir anksčiau servituto nereikėjo registruoti tik tuo atvjeu, kai jį nustatydavo įstatymas, mat preziumuojama, kad viešai paskelbti įstatymai yra visiems žinomi. Servitutas neišnyksta ne tik pasikeitus tarnaujančiojo ar viešpataujančiojo daikto nuosavybės teisės subjektui, bet išlieka ir padalijus tarnaujantįjį ar viešpataujantįjį daiktą (4.115 str., 4.116 str.). Be to, servitutas nustatomas neterminuotam laikui (4.128 str. 1d.) ir varžo kai kurias savininko teises. Dėl šių išvardintų priežasčių yra svarbu, kad asmuo įgydamas nuosavybėn nekilnojamąjį daiktą, kuriam nustatytas servitutas, žinotų šį faktą. Daikto pirkimo-pardavimo sutarties atveju, tai galėų lemti ir mažesnę daikto kainą, kadangi tarnaujančiojo daikto ekonominė vertė, lyginant su tokiu pačiu nesuvaržytu daiktu, yra mažesnė. Tokią išvadą patvirtina ir CK nuostata, jog „hipotekos tvarka įkeistam nekilnojamajam daiktui nustatyti servitutą leidžiama tik visų kreditorių sutikimu arba teismo sprendimu“ (4.127 str. 2d.). Pažymėtina, jog bet kokie daiktinės teisės į daiktą suvaržymai dažniausiai mažina daikto ekonominę vertę.Nors teisių atsiradimas siejamas su servituto įregistravimu, ne visais atvejais jo pasibaigimo momentu bus išregistravimas iš atitinkamo registro. Jei servitutas pasibaigia tam pačiam asmeniui tapus ir viešpataujančio, ir tarnaujančiojo daikto savininku arba baigiasi žuvus viešpataujančiajam ar tarnaujančiajam daiktui, tai servitutas baigsis nuo atitinkamo fakto įvykimo momento (4.130 str.). Tikriausiai, pirmuoju atveju, toks reglamentavimas sąlygotas pasikeitusio nuosavybės teisės atsiradimo į nekilnojamuosius daiktus momento, antruoju atveju, žuvimo faktas yra akivaizdus, todėl priešingai nei kitais pasibaigimo pagrindais (servituto atsisakius, išnykus jo būtinumui, suėjus senaties terminui, pablogėjus tarnaujančiojo daikto būklei), žuvimo momento nebus negalima ginčyti. Išvada: servituto registravimas atlieka teises išviešinančią ir sukuriančią funckiją. Tam tikrais atvejais jas atlieka įstatymas. Esminių pasikeitimų, viešumo užtikrinimo srityje, servituto reglamentavime nėra.UzufruktasUzufruktas – asmens gyvenimo trukmei ar apibrėžtam terminui, kuris negali būti ilgesnis už asmens gyvenimo trukmę, nustatyta teisė (uzufruktoriaus teisė) naudoti svetimą daiktą ir gauti iš jo vaisius, produkciją ir pajamas (4.141 str.). Kaip ir būdinga visoms daiktinėms teisėms, uzufruktas seka paskui daiktą: „pasikeitus daikto, į kurį nustatytas uzufruktas, savininkui, uzufruktas išlieka“ (4.142 str. 4d.).Iki naujojo CK įsigaliojimo, ši daiktinė teisė Lietuvos civilinėje teisėje nebuvo įtvirtinta.Uzufrukto ir servituto reglamentavimas registracijos prasme labai panašus. Skirtumą lemia tik tai, kad uzufrukto objektu gali būti ir kilnojamasis daiktas. Iš uzufrukto nustatymo kylančios teisės į daiktą, kuriam privaloma teisinė registracija, ir pareigos atsiranda tik įregistravus uzufruktą, išskyrus atvejus, kai uzufruktą nustato įstatymas (4.147 str. 2d.). Ši nuostata taikoma visiems nekilnojamiesiems daiktams ir privalomai kilnojamojo turto registruose registruojamiems kilnojamiesiems daiktams. Jei kilnojamasis daiktas nėra registruojamas, uzufruktas į tokį daiktą atsiranda nuo daikto perdavimo momento, jeigu kitaip nenumatyta įstatyme (kai uzufruktą nustato įstatymas), sandoryje (kai jis nustatomas sandoriu) ar teismo sprendimo (kai uzufruktas nustatomas teismo sprendimu) (4.147 str. 3d.). Panašiai kaip servituto atveju, ne visada uzufrukto pasibaigimo momentu laikomas jo išregistravimas iš atitinkamo registro. Jei uzufruktas baigiasi jo atsisakius, pablogėjus uzufrukto objekto būklei, suėjus senaties terminui ar panaikinus uzufruktą teismo sprendimu, uzufrukto išregistravimo momentas bus jo pabaigos momentu. Jeigu miršta uzufruktorius, likviduojamas uzufruktorius juridinis asmuo, praeina trisdešimt metų nuo uzufrukto nustatytmo juridiniam asmeniui; pasibaigia terminas ar įvyksta naikinančioje sąlygoje numatytas juridinis faktas; uzufruktorius tampa ir uzufrukto objekto savininku arba žūva uzufruktas, uzufruktas baigiasi nuo atitinkamo fakto įvykimo momento (4.150 str.).Išvada: uzufrukto į registruojamus daiktus registravimas atlieka išviešinančią ir teises sukuriančią funkcijas. Tam tikrais atvejais, jas atlikti gali įstatymas.Turto patikėjimo teisė, ilgalaikė nuoma, užstatymo teisėTurto patikėjimo teisė – tai patikėtinio teisė patikėtojo nustatyta tvarka ir sąlygomis valdyti, naudoti perduotą turtą bei juo disponuoti (4.106 str. 1d.). Ilgalaikė nuoma (emphyteusis), kaip daiktinė teisė, – teisė naudotis kitam asmeniui priklausančiu žemės sklypu ar kitu nekilnojamuoju daiktu nebloginant jo kokybės, nestatant statinių, nesodinant daugiamečių sodinių ir neatliekant kitų darbų, kurie iš esmės padidintų naudojamos žemės ar kito nekilnojamojo daikto vertę, išskyrus atvejus, kai yra nuomotojo sutikimas (4.165 str. 1d.). Yra numatyta, jog pasikeitus nuomotojui ar nuomininkui, ilgalaikė nuoma išlieka, jeigu nuomininko teisių perėmėjai tinkamai naudoja išnuomotą daiktą ir vykdo kitus ilgalaikę nuomą nustatančiame akte nustatytus įsipareigojimus (4.165 str. 3d.). Užstatymo teisė (superficies) įvardijama kaip teisė naudotis kitam asmeniui priklausančia žeme statiniams statyti ar įsigyti bei valdyti nuosavybės teise ar žemės gelmėms naudoti (4.160 str. 1d.). Net ir pasikeitus žemės, statinių ar sodinių savininkui, ši teisė išlieka.Turto patikėjimo teisė egzistavo ir iki naujojo CK, tuo tarpu likusios dvi daiktinės teisės buvo įtvirtintos tik įsigaliojus CK. Visos trys teisės panašios tokiu aspektu: įstatymai nesieja šių teisių atsiradimo momento su jų įregistravimu į atitinkamą daiktą. Emphyteusis ir superficies atveju užtenka šalių susitarimo arba testamento, o turto patikėjimo teisės atveju – įstatymo, administracinio akto, sutarties, testamento ar teismo sprendimo. Visgi, tokias teises į atitinkamą daiktą registruoti reikia. Tai rodo Nekilnojamojo turto registro įstatyme [5] įtvirtintas registruojamą daiktinių teisių sąrašas, kuriame minimos ir šios trys teisės (11 str.). Vadinasi, joms yra privaloma teisinė registracija. Priešingu atveju, neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš juos remdamosi kitais įrodymais (1.75 str.) . Kadangi užstatymo ir ilgalaikės nuomos teisės objektas gali būti tik nekilnojamasis daiktas, tai šios teisės registruojamos Nekilnojamojo turto registre (NTRĮ 11 str.). Turto patikėjimo teisė į nekilnojamąjį daiktą taip pat registruojama šiame registre, o į kilnojamąjį daiktą – atitinkamo kilnojamojo turto registre (pvz. transporto priemonių).Išvada: turto patikėjimo, užstatymo bei ilgalaikės nuomos teisių atžvilgiu, registracija neatlieka teises sukuriančios (konstitutyvios) funkcijos, tačiau atlieką savo „standartinę“ funkciją – išviešinimą, kuris užtikrina tiek šių teisių turėtojų, tiek trečiųjų asmenų teises ir teisėtus interesus.ĮkeitimasIki naujųjų CK ir Civilinio proceso kodekso [3] (toliau CPK) įsigaliojimo įkeitimą (plačiąja prasme, t.y. suvokiant kaip tiek kilnojamojo, tiek nekilnojamojo turto įkeitimą) reglamentavo 1992 m. priimtas Hipotekos įstatymas [16] (toliau HĮ), 1997 m. priimtas Kilnojamojo daikto įkeitimo įstatymas [17] (toliau KDĮĮ), senasis CK bei kiti juos detalizuojantys teisės aktai. Įsigaliojus minėtiems kodeksams, šie įstatymai neteko galios, o jų normos (su atitinkamais pakeitimais) buvo inkorporuotos į CK ir CPK.Įkeitimas, kaip civilinės teisės institutas, Lietuvos teisės sistemoje yra laikomas daiktine teise ir reglamentuojamas CK IV knygos „Daiktinė teisė“ XI ir XII bei CPK XXXVI skyriuose.Tuo pat metu įkeitimas kartu su netesybomis, laidavimu, garantija, rankpinigiais laikomi prievolių užtikrinimo būdais (CK 6.70 str.). Įkeitimo teisinės prigimties klausimas nevienodai sprendžiamas įvairiose šalyse (pavyzdžiui iki šiol galiojančiame 1896 m. Vokietijos civiliniame kodekse (Bürgerliches Gezetzbuch) visos įkeitimo formos priskiriamos daiktinėms teisėms, tuo tarpu 1995 m. Rusijos civiliniame kodekse įkeitimą reglamentuojančios normos įtvirtintos tarp prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų) [26]. Nesigilinant į šią problemą, reikia pažymėti , jog įkeitimas turi visus daiktinės teisės bruožus. Šiandieninę įkeitimo teisę galima apibrėžti kaip daiktinę teisę į svetimą daiktą, kai kreditorius (įkaito turėtojas) gali, skolininkui (įkaito davėjui) neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, savo reikalavimą patenkinti atsiimdamas jam priklausančią įkeisto turto vertės dalį nepriklausomai nuo to, įkeistas turtas tebėra skolininko ar šio perleistas tretiesiems asmenims. Skiriamos dvi įkeitimo formos – nekilnojamojo turto (hipoteka) ir kilnojamojo turto (įkeitimas siauriąja prasme). Trumpai aptarsiu jų dabartinį reglamentavimą bei jo pokyčius.Hipoteka
CK hipoteka apibrėžiama kaip esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis nekilnojamojo daikto įkeitimas, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui. Įkeisto nekilnojamojo daikto savininkas turi teisę valdyti, naudoti įkeitimo objektą bei juo disponuoti atsižvelgdamas į hipotekos kreditoriaus teises (4.170 str.). Hipotekos objektu gali būti tik atskiras viešame registre registruojamas, iš civilinės apyvartos neišimtas nekilnojamasis daiktas, kuris gali būti pateiktas parduoti viešose varžytynėse (4.171 str. 1d.). Įstatymų leidėjas skiria sutartinę ir priverstinę hipoteką. Skyrimo kriterijus – hipotekos atsiradimo pagrindas ir skolininko valia. Sutartinė hipoteka atsiranda skolininko ir kreditoriaus sutarties pagrindu arba vienašaliu skolininko pareiškimu. Šiais atvejais reikalingas įkaito davėjo sutikimas. Privestinė hipoteka atsiranda įstatymo arba teismo sprendimu ir tik įstatymo numatytais pagrindais, o skolininko sutikimas nereikalingas. Nepriklausomai nuo hipotekos rūšies, ji visais atvejais registruojama hipotekos registre. Su šiuo įregistravimu siejamas ir hipotekos galiojimo pradžios ir pabaigos momentas. Taigi, įregistravimas atlieka ne tik teises išviešinančią, bet ir jas sukuriančią funkciją. Skolininkas daiktą gali įkeisti dar kartą, jei hipotekos sutartyje nenumatyta kitaip (4.170 str. 3d.). Daiktą įkeitus kelis kartus ir neįvykdžius skolinio įsipareigojimo, hipotekinių kreditorių reikalavimai iš parduoto įkeisto turto tenkinami pagal jų prašymų įregistruoti hipoteką padavimo eilės tvarką (4.193 str. 2d.). Vėlesnis kreditorius, suteikdamas paskolą, užtikrintą jau kartą ar kelis kartus įkeistu nekilnojamuoju turtu, prisiima riziką dėl tokio skolinio įsipareigojimo neįvykdymo. Todėl svarbu, kad jis galėtų susipažinti su ankstesnio įkeitimo faktu viešame registre, kuris leistų apsispręsti, ar verta suteikti kreditą ar kitą finansinę paskolą. Tokios nuomonės laikosi ir LAT: „[…] registracija suteikia paskolos davėjui galimybę apsisaugoti nuo kitų asmenų pretenzijų į įkeistą turtą, nes jis dar prieš suteikdamas paskolą turi galimybę tiksliai sužinoti ap…ie teisių į šį turtą suvaržymus“[20]. Žinoma, jei iš parduoto turto gaunama mažesnė suma, nei priklauso kreditoriui, jis turi teisę reikalauti išieškoti iš kito skolininko turto bendra įstatymų nustatyta tvarka (4.193 str. 1d.). Tačiau toks išieškojimas trunka ilgiau nei išieškojimas ne ginčo tvarka hipotekos atveju. Savaime suprantama, kad hipotekinis kreditorius turi pirmenybę kitų kreditorių atžvilgiu. Viešumo reikalavimo pagrįstumą patvirtina ir skolininko galimybė perleisti įkeistą daiktą kito asmens nuosavybėn. Tokiu atveju įkeitimas seka paskui daiktą (4.171str. 9d.). Vadinasi, skolinio įsipareigojimo įvykdymas tenka naujajam savininkui. Todėl labai svarbu, jog įkeitimo faktas jam būtų žinomas prieš įsigyjant suvaržytą turtą. Šią informaciją ir teikia viešas hipotekos registras, todėl kilus ginčams, negalima teikti, nežinojus jo duomenų.Čia trumpai paminėjau tik pagrindinius hipotekos bruožus, susijusius su viešumo reikalavimu. Dabar, lygindamas naująjį CK ir nebegaliojantį HĮ, pasistengsiu atskleisti esminius šios įkeitimo formos reglamentavimo pokyčius.Palyginti su anksčiau galiojusiomis nuostatomis, naujajame CK susiaurintas galimų įkeisti objektų ratas, t.y. dabar įkeisti galimą tik nekilnojamąjį daiktą, kai anksčiau buvo galima ir kilnojamojo daikto hipoteka (palyginti CK 4.171 str. ir HĮ 30str.). Tokia hipoteka jau ir tuomet buvo kritikuojama, mat buvo abejojama, kad skolinio įsipareigojimo, kuris dažniausiai yra ilgalaikis, įvykdymą būtų galima patikimai apsaugoti įkeičiant kilnojamąjį daiktą, kuris neturi ilgalaikės didelės išliekamosios vertės [27, 323psl.]. Visgi, tiek dabar, tiek anksčiau galėjo būti įkeičiami tik įregistruoti daiktai (tai galiojo ir kilnojamiesiems daiktams). Tas pats pasakytina ir apie daiktų dalis: jos turi būti tiksliai apibrėžtos ir įregistruotos viešame registre kaip atskiri objektai. Nepasikeitė ir kiti hipotekos objektui keliami reikalavimai ( CK 4.171 str., HĮ 8 str.)Esminių pasikeitimų hipotekos registravimo tvarkoje taip pat nebuvo padaryta. Hipotekos įsigaliojimo, pasibaigimo momentu išliko atitinkamų duomenų įrašymas į hipotekos registrą, galiojo ir galioja duomenų teisingumo ir išsamumo prezumpcija ir pan. Tokio reglamentavimo esmingai keisti nebuvo pagrindo, nes nustatytos normos įtvirtino gerą kreditorių ir sąžiningų įgijėjų interesus apsaugantį išviešinimo mechanizmą. Galbūt buvo galima pakeisti prašymų įregistruoti hipoteką padavimo tvarką. Dar ir dabar nustatyta, jog toks prašymas pateikiamas daikto buvimo vietos hipotekos įstaigai (CK 4.185 str., HĮ 22 str. 1d.) Paprasčiau būtų, jei jį būtų galima pateikti bet kuriam hipotekos skyriui, o jau šis prašymą persiųstų nekilnojamojo daikto buvimo vietos hipotekos skyriui. Tai padėtų sutaupyti nemažai asmenų laiko. Tokia siūloma nuostata jau įtvirtinta Nekilnojamojo turto registro įstatyme, kalbant apie nekilojamojo turto ir teisų į jį registravimo tvarką.CK kitaip nei nebegaliojantis HĮ sureguliavo bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.171. 5d., HĮ 8 str. 5d.), žemės (CK 4.171 str. 11d., HĮ 9 str. 4d.) įkeitimą, sutrumpino terminą, per kurį maksimaliosios hipotekos atveju, kreditoriui ar skolininkui mirus, turto paveldėtojai turėdavo persiregistruoti hipoteką savo vardu norėdami išvengti skolos dydžio fiksavimo (nuo 8 mėn. iki 6 mėn.; HĮ 19 str. 3d. 4p., CK 4.182 str. 3d.); nustatė, jog bendrąja hipoteka įkeisto daikto savininkas, norėdamas šį daiktą įkeisti dar kartą, turi gauti rašytinį visų kitų bendrąja hipoteka įkeistų daiktų savininkų sutikimą, kai anksčiau tokios galimybės nebuvo (t.y. įkeisti dar kartą buvo galima tik baigus hipoteką; CK 4.183 str. 2d., HĮ 20 str. 2d.) ir kt. Tačiau šie pasikeitimai nėra analizuojamos temos objektas. Tam tikrais atvejais apsaugoti kreditorių teises ir teisėtus interesus gali padėti priverstinės hipotekos instituto atsiradimas Lietuvos civilinėje teisėje. Kaip minėta, ji atsiranda įstatymo arba teismo sprendimo pagrindu ir tik įstatyme numatytais atvejais. CK numato toki…us priverstinės hipotekos atsiradimo atvejus: 1) valstybės reikalavimams, kylantiems iš mokestinių bei valstybinio socialinio draudimo teisinių santykių, užtikrinti; 2) reikalavimams, susijusiems su statinių statybomis ar rekonstrukcija, užtikrinti; 3) pagal teismo sprendimą patenkintiems turtiniams reikalavimams užtikrinti ; 4) kitais šio kodekso numatytais atvejais (4.175 str.).Būtent pirmuoju atveju nustatyta priverstinė hipoteka galėtų geriausiai (lyginant su kitais jos atsiradimo atvejais) padėti užtikrinti kreditorių interesus. Jiems atsirastų galimybė suteikiant paskolų, lizingo, faktoringo, overdraftų ir kitus finansinius bei prekinius kreditus, gauti visą informaciją apie skolininko mokestinius įsipareigojimus valstybei, ir taip susidaryti daug išsamesnį vaizdą apie potencialaus skolininko finansinę padėtį, jo patikimumą bei kredito reitingą. Žinoma, priverstinės hipotekos įtvirtinimą (pirmuoju atveju) visų pirma lėmė vis ryškėjantis siekis riboti ar net visiškai atsisakyti išieškojimo ne ginčo tvarka pagal valstybės reikalavimus, kylančius iš mokestinių santykių, nes jie nevisiškai atitinka teisinės valstybės reikalavimus [25].
Išvada: tiek nebegaliojančios, tiek ir galiojančios nuostatos nustato tinkamą hipotekos išviešinimo mechanizmą, kuris leidžia apsaugoti kreditorių ir sąžiningų įgijėjų teises. Registracija tebeatlieka teises sukuriančią ir išviešinančią funkciją.Kilnojamojo turto įkeitimas
CK įkeitimas apibūdinamas kaip esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis kilnojamojo daikto ar turtinių teisių įkeitimas, kai įkeitimo objektas perduodamas kreditoriui, trečiajam asmeniui ar paliekamas įkaito davėjui. Įkaito davėjui paliktas įkeitimo objektas gali būti užrakinamas, užanstpauduojamas ar pažymimas ženklais, rodančiais jo įkeitimą (4.198 str. 1d.).Įkeitimo objektu gali būti nuosavybės teise turimi ar, įstatymo numatytais atvejais, ateityje įkaito davėjo nuosavybe tapsiantys kilnojamieji daiktai, o taip pat ir turimos ar ateityje turėsimos turtinės teisės. Įkeičiamos gali būti tik tos turtinės teisės, kurios nėra susijusios su įkeičiamo daikto savininko asmenybe, taip pat tokios kurių perleisti nedraudžia įstatymai ar sutartis (4. 204 str. 1d.). Įkeičiamas kilnojamasis daiktas turi būti toks, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas ir kuris nėra įkeistas kartu su nekilnojamuoju daiktu kaip jam naudoti reikalingas kilnojamasis daiktas (hipotekos atveju). Skirtingai nei hipotekos atveju, įkeičiamas daiktas neturi būti registruojamas atskirame kilnojamojo turto registre. Toks visų kilnojamųjų daiktų registravimas būtų sunkiai įmanomas ir neprasmingas tuo atžvilgiu, kad daikto suvaržymo faktą galima sužinoti Hipotekos registre, nors šis daiktas ir nėra privalomai registruojamas atskirame kilnojamojo turto registre.Kaip ir hipoteka įkeitimas gali būti sutartinis ir priverstinis. Priverstiniam įkeitimui mutatis mutandis taikomos normos, reglamentuojančios priverstinę hipoteką (4.199 str.). Sutartinis įkeitimas atsiranda sudarius įkeitimo sutartį arba vienašaliu įkeitimo objekto savininko pareiškimu.Įkeitimo teisės atsiradimo momentas priklauso nuo to, kam perduodamas įkeitimo objektas. Jei jis perduodamas kreditoriui, įkeitimo teisė atsiranda nuo sutarties sudarymo momento. Jei daiktas paliekamas įkaito davėjui ar perduodamas trečiajam asmeniui, įkeitimo teisė atsiranda nuo įkeitimo įregistravimo hipotekos registre momento (4.213 str.). Kadangi įkeistą kilnojamąjį turtą galima perleisti kito asmens nuosavybėn, tai, atsižvelgiant į įkeitimo atsiradimo momentą, įstatymų leidėjas nustatė, jog įkeisto objekto nuosavybės teisei perėjus kitam asmeniui, įkeitimo teisė lieka galioti, kai įkeitimo objektas buvo perduotas įkaito turėtojui arba kai įkeitimo lakštas buvo įregistruotas hipotekos registre (4.207 str. 1d.). Tokiu būdu apsaugomas sąžiningas įgijėjas, kadangi apie įkeitimą, vienu atveju, jis sužinotų iš įkaito turėtojo (kreditoriaus), kuriam perduotas daiktas, kitu atveju, jei įka…ito davėjas jo neįspėtų, – iš viešo hipotekos registro (jei bus pakankamai atidus).Jei pirmesniu įkeitimu daiktas nebuvo perduotas įkaito turėtojui ir jeigu ko kita nenumato įkeitimo lakštas, yra leidžiamas paskesnis įkeitimas, kai įkeitimo objektas įkaito turėtojui neperduodamas. Tokiais atvejais ankstesnis įkeitimas lieka galioti (4.211 str. 1d.). Priešingai nei hipotekos atveju, esant minėtai situacijai, įkaito davėjas privalo pranešti kiekvienam kreditoriui apie visus pirmesnius ir paskesnius įkeitimus, taip pat įkeitimu užtikrintas prievoles ir jų dydį. Įkaito davėjas privalo atlyginti nuostolius, kuriuos patiria bet kuris iš kreditorių dėl šios pareigos neįvykdymo (4.211 str. 2d.).Tai pagrindiniai daiktinės teisės viešumo principo „atpindžiai“ kilnojamojo turto įkeitimo santykiuose.Norint geriau suvokti įkeitimo reglamentavimo pokyčius bei išviešinimo svarbą, reikia trumpai aptarti istorinius įkeitimo modelius .Pirmasis įkeitimo modelis vadinamas klasikiniu. Jo užuomazgų reikia ieškoti senovės Romos teisėje. Pagrindiniai šio modelio bruožai yra įkeitimo neposesoriškumas ir nespecifiškumas, t.y. įkeičiamas daiktas nebuvo perduodamas kreditoriui (jo savininkas išlaikydavo nuosavybės teisę i jį ir faktinį valdymą), be to, įkeitimo objektas neturėjo būti tiksliai identifikuotas. Tai leido įkeisti būsimą turtą, taip pat didelę dalį ar net visą skolininko turtą, net jei ir šio turto sudėtis nuolat kinta skolininkui vykdant įprastą komercinę veiklą. Ši doktrina suklestėjo XIX amžiuje kontinentinėje Europoje. Tačiau buvo suvoktas vienas didelis jos trūkumas – vadinamoji „tariamo turto“ problema. Klasikiniam įkeitimui nebuvo keliamas registracijos ar kitokio išviešinimo reikalavimas. Toks turto įkeitimas suklaidindavo trečiuosius asmenis, potencialius kreditorius, mat nebuvo galima nustatyti skolininko kreditingumo laipsnio: nebuvo aišku, ar skolininko valdomas turtas yra įkeistas, kokia dalis įkeista. Be to, jei skolininkas perleisdavo tokį turtą, nuslėpdamas įkeitimo faktą, iškildavo sąžiningo įgijėjo ir kreditoriaus teisių konfliktas. Kaip atsakas į šią problemą susiformavo vadinamasis tradicinis įkeitimo modelis. Jo pagrindiniai principai kardinaliai skyrėsi nuo klasikinio įkeitimo principų: pradėjo galioti įkeitimo posesoriškumo ir specifiškumo reikalavimas. Jei įkeičiant nekilnojamąjį turtą viešumas galėjo būti užtikrintas registruojant įkeitimą žemės knygose ar analogiškuose nekilnojamojo turto registruose, tai XIX amžiaus pradžioje net ir didžiausi novatoriai nesiūlė sukurti registracijos sistemos kilnojamojo turto įkeitimo išviešinimui užtikrinti. Todėl daikto perdavimas kreditoriui turėjo išviešinti įkeitimo faktą. Tačiau tradicinis įkeitimas greitai pradėjo neatitikti realių rinkos pokyčių. Visų pirma, toks įkeitimas neatitiko skolininko poreikio išlaikyti įkeitimo dalyką ir daryti jam ūkinį poveikį. Juk paties kredito dažnai reikėjo kaip tik įkeičiamam daiktui, ar veiklai, kurioje naudojamas tas daiktas. Antra, išsiplėte kilnojamojo turto samprata, apėmusi reikalavimo teises bei kitą nematerialų turtą, kuris negalėjo būti perduodamas kreditoriui, taigi negalėjo būti ir įkeičiamas.Tradicinis įkeitimas tapo akivaizdžia rinkos plėtros kliūtimi. Tai lėmė moderniojo įkeitimo doktrinos atsiradimą. Ši doktrina perėmė klasikinio įkeitimo liberalumą, tačiau atsižvelgė ir į „tariamo turto“ problemą. Geriausiai viešumo reikalavimą padėjo išspręsti naujos informacinės technologijos, kurios sudarė sąlygas kiekvienam suinteresuotam asmeniui lengvai ir greitai sužinoti įkeitimo faktą, susipažinti su įkeitimo sąlygomis ir pan. Lietuvos įkeitimo teisė, nors ir vėluodama, rodo kontinentinėje Europoje vykusius įkeitimo reglamentavimo pokyčius. Tarpukario Lietuvoje su tam tikromis išimtimis galiojo tradicinė įkeitimo samprata. Okupuotoje Lietuvoje galiojusi sovietinė teisė nesukūrė naujos įkeitimo rūšies. Iš esmės čia greta viena kitos egzistavo abi įkeitimo formos. Įkeistas turtas pagal bendrą taisyklę perduodamas įkaito …turėtojui (tradicinio įkeitimo modelio principas), tačiau šalys galėjo susitarti kitaip (CK, 205 str.). Nors expresis verbis buvo leidžiamas klasikinis įkeitimas, nebuvo užtikrintas jo viešumo reikalavimas. Išviešinimo nebuvimas nesukėlė didesnių neigiamų padarinių. Tai lėmė socialistinė santvarka, nes įkeitimas plano ekonomika pagrįstoje valstybėje buvo beveik netaikomas. Šiuo institutu plačiau naudotasi tik užtikrinant namų ūkio lygio skolinių įsipareigojimų įvykdymą. Atkūrus valstybės nepriklausomybę bei perėjus prie rinkos ekonomika grindžiamų santykių, įkeitimas pradėtas taikyti vis plačiau. Todėl atsirado būtinybė sukurti jo išviešinimo sistemą. Pirmaisiais nepriklausomybės metais to padaryta nebuvo. Lietuvoje, su atitinkamais pakeitimais, liko galioti sovietinis CK, neužtikrinęs neposesorinio įkeitimo išviešinimo (įkeitimą reglamentavo CK 198-211 straipsniai). Iki pat 1994 m. kilnojamojo turto įkeitimas nebuvo viešai registruojamas. Tais metais papildytas CK 205 straipsnis nustatatė įkeitimo registraciją, tačiau tik tais atvejais, kai buvo įkeičiamas turtas, kuriam numatyta privaloma valstybinė registracija. Pažymėtina, kad tuo metu realiai buvo registruojamas tik įvairių transporto priemonių įkeitimas, todėl dauguma tokių įkeitimo sandorių galėjo likti neišviešinti ir sukelti didelių neigiamų padarinių. To išvengti padėjo tik pačių kreditorių skeptiškas požiūris į galimybę užtikrinti reikalavimus kilnojamojo turto įkeitimu.
Taigi, senasis CK, iš esmės įtvirtindamas tradicinio įkeitimo doktriną, nedraudė neposesorinio įkeitimo, nors pilnai neišsprendė „tariamo turto“ problemos. Šią problemą, pasitelkęs viešo teisinio registravimo mechanizmą, išsprendė 1998 m. priimtas Kilnojamojo turto įkeitimo įstatymas. Jame nebeliko nuostatos, kad registruojamas tik toks įkeitimas, kurio objektui numatyta privaloma teisinė registracija. Vadinasi, apie kilnojamojo turto suvaržymą asmuo galėjo sužinoti iš Hipotekos registro, nors toks turtas, nebuvo registruojamas atskirame kilnojamojo turto registre.Įsigaliojus naujajam CK, KTĮĮ bei senasis CK neteko galios. Tiek posesorinis, tiek neposesorinis įkeitimai reglamentuojami naujajame CK. Nors dabar kilnojamojo turto įkeitimas grindžiamas kai kuriais moderniojo įkeitimo principais, tačiau išviešinimo reglamentavime, lyginant su KTĮĮ, esminių pasikeitimų padaryta nebuvo. Išvada: dabar galiojančios nuostatos nustato tinkamą įkeitimo išviešinimo mechanizmą. Įkeitimo objektui nekeliamas reikalavimas būti registruojamam atkirame kilnojamojo turto registre yra pagrindinis pasikeitimas lyginant su senuoju CK. Priklausomai nuo to, kam perduodamas įkeitimo objektas, skiriamas iš jo kylančių teisių ir pareigų atsiradimas. Įkeitimo registracijos atveju, įregistravimas atlieka teises sukuriančią ir išviešinančią funkcijas. Jei įkeitimo objektas perduodamas kreditoriui, jis atsiranda nuo perdavimo momento, o toks daikto turėjimas savo žinioje (valdymas) atlieka teises išviešinančią funkcijas….ApibendrinimasKai jau minėta, viešumo reikalavimas gali būti įgyvendinamas trimis būdais: 1) viešai valdant turtą; 2) daiktines teises, jų suvaržymus nustatant įstatymu; 3) registruojant daiktines teises, jų suvaržymus viešuose registruose. Trečiasis būdas taikomas dažniausiai ir yra geriausia priemonė, užtikrinanti daiktinių teisių viešumo principą. Daiktinių teisių registracija galima tik į registruojamus daiktus. Registruojami visi nekilnojamieji daiktai (su tam tikromis išimtimis; žr. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 11 str.) ir svarbiausias kilnojamasis turtas (pvz.: automobiliai). Tam tikrais atvejais, daiktinės teisės, jų suvaržymai į kilnojamąjį turtą gali atsispindėti atitinkamuose registruose, net jei kilnojamasis daiktas atskirame registre nėra registruojamas (pvz.: įkeitimo atveju). Todėl tėra mažas daiktų (turto) ratas, apie kurio savininką, jo teises į tuos daiktus, jų suvaržymus galima spręsti tik iš viešo daikto valdymo. Neretai būna, kad daikto faktinis valdytojas nėra jo tikrasis savininkas. Juo gali būti ir asmuo neturintis jokių teisių į valdomą turtą (pvz. vagis). Todėl trečiasis asmuo, sudarydamas sandorius su tokiu valdytoju, turi būti ypatingai atidus ir atsargus. Paprasčiau yra tais atvejais, kai teisės į turtą registruojamos viešame registre. Iš jo galima greitai gauti patikimą informaciją apie tikrąjį daikto savininką, teises į turtą, jų suvaržymus. Iš kitos pusės, savininkui daug paprasčiau įrodinėti įgijėjo nesąžiningumą (minėtame pavyzdyje) kai daiktinės teisės registruojamos viešame registre. Įrodymui užtenka tik fakto, kad teisės į turtą buvo įregistruotos jo, o ne turtą perleidusio asmens (vagies), vardu.Daiktines teises į turtą, jų suvaržymus registruojantys registrai yra vieši, todėl niekas negali teigti nežinojęs jame esančios informacijos.Daiktinių teisių į daiktus, jų suvaržymų išviešinimas įstatymu taip pat yra neblogas viešumo principo užtikrinimo būdas. Tačiau jis taikomas tik kai kurioms teisėms ir tik labai retais atvejais.Daiktinių teisių išviešinimas leidžia užtikrinti daiktinių teisių turėtojų, trečiųjų asmenų teises ir teisėtus interesus, kai kuriais atvejais atlieka konstitutyvią funkciją, taip pat leidžia spręsti sąžiningo įgijėjo klausimą. Kadangi pagrindinė viešumo reikalavimo įgyvendinimo priemonė yra registracija, tai toliau darbe bus kalbama apie daiktines teises, jų suvaržymus registruojančius registrus, jų veiklą, duomenų teikimą vartotojams.II. RegistraiRegistras suvokiamas kaip teisinių, organizacinių, technologinių priemonių visuma, skirta registruoti įstatymų nustatytus registro objektus, rinkti, kaupti, apdoroti, sisteminti, saugoti, bei teikti fiziniams ir juridiniams asmenims registruojamų objektų kiekybinius, kokybinius, geografinius ir kitus duomenis bei dokumentus [4].Registro objektai – asmenys, veikla, daiktai, daiktų buvimo vieta, daiktinės teisės, teisių suvaržymai, juridiniai faktai, dokumentai, teritorijos, gamtos ištekliai, kultūros vertybės, intelektinė (pramoninė) nuosavybė, komunikacijų priemonės ir kiti įstatymų nustatyti objektai [4]. Registrai atlieka labai svarbias duomenų kaupimo,apdorojimo, sisteminimo, apskaitos, apsaugos, informavimo funkcijas, padeda užtikrinti viešą ir kokybišką valstybės valdymą, ekonomikos raidą. Registrai skiriami į valstybinius ir žinybinius. Svarbiausi valstybės registrai steigiami specialiu registro įstatymu (pvz. Hipotekos, Turto arešto registrai), kiti įteisinami Vyriausybės nutarimais. Šiuo metu yra apie 150-180 valstybės registrų. Siekant užtikrinti efektyvų šių funkcijų įgyvendinimą, praeitame dešimtmetyje Lietuvoje buvo pradėta kurti integrali valstybės registrų sistema. Tačiau integruojami ne visi, o tik susiję registrai, t.y. tokie registrai kurie naudoja ir kitų registrų duomenis. Pavyzdžiui integruoti Nekilnojamojo turto, Hipotekos, Turto arešto aktų, Gyventojų registrai. Atitinkamai pateikus užklausą Nekilnojamojo turto registrui galima gauto duomenis apie nekilnojamąjį daiktą, jo savininką, nuosavybės teisės suvaržymus. Pavyzdžiui, padalijus sklypa, kuriam nustatyta hipoteka, asmenys neturės kreipstis į Hipotekos registrą dėl tokio pasikeitimo, informaciją šiam registrui pateiks Nekilnojamojo turto registras. Nesigilinant į priežastis, reikia pažymėti, kad šis darbas tebesitęsia iki šiol [13]. Valstybės registrų įstatyme (11str.) numatyta, kad yra steigiamas Registrų sąrašas, kuriame bus kaupiami duomenys apie registrus. Vykdant E-vyriausybės programą, bus įgyvendinamas „vieno langelio“ principas, kurio esmė – susijusios, integruotos informacijos portalai.Egzistuojančios registrų sistemos pagrindą sudaro pagrindiniai registrai, kurių duomenis naudoja dauguma kitų registrų. Valstybės registrų įstatymas nurodo šiuos pagrindinius registrus (3 str.): juridinius asmenis, gyventojus, nekilnojamąjį turtą ir teises į jį, objektų, kurių geografinė padėtis nesikeičia, adresus, teisės aktus, daiktų ir turtinių teisių įkeitimą registruojančius registrus. Susiję registrai keičiasi tarpusavyje duomenimis, informuoja apie juose pastebėtas klaidas. Įstatyme numatytas draudimas susijusių registrų duomenis pakartotinai rinkti iš pirminių šaltinių ar juos tikslinti kitokiu būdu. Taip pat nustatyta, jog registruoti objektai pakartotinai kituose registruose neregistruojami (4 str., 4 d.). Į registrą įrašyti duomenys laikomi teisingais ir išsamiais kol nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (14 str. 6d.)Vienas iš registrų kūrimo tiklsų – pateikti juos vartojimui. Tačiau ne visi registrai yra vieši („neviešų“ registrų yra nedaug, pvz.: Testamentų registras nėra viešas: jo duomenys atskleidžiami notarams, teismams ir kitiems suinteresuotiems asmenims tik po testatoriaus mirties). Duomenų, sukauptų registruose, vartojimas yra apibrėžiamas registrų nuostatuose. Yra išskiriamos trys pagrindinės duomenų vartotojų tipinės grupės: 1) valdžios ir valdymo institucijos; 2) duomenų teikėjai (t.y. asmenys, kurių duomenys yra registro objektas); 3) fiziniai ir juridiniai asmenys, pateikia prašymus, neprieštaraujančius registro nuostatams bei kitiems teisės aktams.Registrų duomenys teikiami išduodant registro išrašus, pažymas, kitą informaciją, kuri gali būti teikiama žodžiu, raštu, elektroniniu paštu, kitomis ryšio priemonėmis. Būtent reikalingų duomenų teikimas šiuolaikinėmis ryšio priemonėmis turi pagerinti gyventojų aptarnavimo sąlygas.Registrų duomenis teikiami atlygintinai, nors yra ir išimčių (pvz. mokesčių administravimo ir teisė…saugos institucijos, savo tiesioginėms funkcijoms atlikti, registrų duomenis gauna nemokamai) Įstatyme numatytos priemonės duomenų apsaugai užtikrinti, taip pat atsakomybė už neteisėtą tokių duomenų pasinaudojimą. Žalą, atsiradusią dėl viešo registro tvarkytojo kaltės, atlygina valstybė.CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo [2] 50 str. pavedė Vyriausybei įsteigti papildomus registrus, kurie būtini įgyvendinti CK, tai pat numatė, kad turi būti pertvarkyti Nekilnojamojo turto bei hipotekos registrai. Tai lėmė naujų daiktinių teisių įtvirtinimas, jau iki tol įtvirtintų teisių reglamentavimo pokyčiai (pvz.: priverstinės hipotekos, priverstinio įkeitimo instituto atsiradimas). CK IV knygos XV skyriuje bendrais bruožais aptartas daiktų, daiktinių teisių ir juridinių faktų registravimas. Apie šį reglamentavimą bus kalbama atskleidžiant Nekilnojamojo turto registro veiklą, nes Nekilnojamojo turti registro įstatyme įtvirtintos analogiškos CK nuostatos (skirtumas tik toks, kad NTRĮ kalbama tik apie vieną iš daiktų rūšių – nekilnojamuosius daiktus). Be šitų dviejų registrų, bus analizuojamas ir Turto arešto aktų registras. Bus aptariama kiekvieno registro sistema, tarpusavio bendradarbiavimas, įrašomų duomenų teisėtumo tikrinimas, šių duomenų pateikimas suinteresuotiems asmenims, registrų veiklos pokyčiai ir pan. Nekilnojamojo turto registrasNekilnojamojo turto registras yra vienas pagrindinių valstybės registrų. Jo paskirtis – registruoti nekilnojamuosius daiktus, nuosavybės bei kitas daiktines teises į juos, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus, susijusius su nekilnojamaisiais daiktais ir daiktinėmis teisėmis į juos, teikti apie registruojamus objektus informaciją suinteresuotiems asmenims. Vadovaujančioji registro tvarkymo įstaiga yra Teisingumo ministerija, registro tvarkytojas – Registrų centras. Registrų centras buvo įsteigtas Vyriausybės nutarimu 1997 metais (anksčiau vadinosi Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmone). Šios įmonės paskirtis – administruoti nekilnojamojo turto sistemą ir užtikrinti valstybės garantijas teisėms į nekilnojamąjį turtą. Iki Registrų centro įsteigimo šalyje veikė dvi skirtingos nekilnojamojo turto administravimo sistemos: žemės teisinė registracijos sistema, kuriai vadovavo Valstybinė žemėtvarkos ir geodezijos tarnyba prie LR žemės ir miškų ūkio ministerijos bei apskričių viršininkų administraciniai padaliniai, ir pastatų inventorizavimo ir teisinio registravimo sistema, kuriai vadovavo LR statybos ir urbanistikos ministerijos padalinys – Komunalinio ūkio departamentas. Tokia sistema sudarė daugybę problemų žmonėms. Jiems tekdavo spręsti nuosavybės įteisinimo klausimus dvejose ar trejose institucijose, kurių išvados dažnai prieštaraudavo viena kitai. Perėmęs šių įmonių teises, Registrų centras susidūrė su nemažai problemų. Šalyje egzistavo 5 kompiuterinės duomenų bazės, kurios neturėjo jokio tarpusavio ryšio. Be to, jose nebuvo užtikrintas ryšys tarp statinių kadastro nuosavybės, turto arešto, hipotekos registro. Įrašuose apie statinius nebuvo fiksuojama, kokiame žemės sklype yra šis statinys. Taigi nebuvo formuojamas bendras turto vienetas – žemė su joje esančiais statiniais. Todėl buvo sudaromi sandoriai, kai parduodamas namas be žemės sklypo (susidarydavo situacija, kai namas priklausydavo vienam, o žemės sklypas kitam savininkui, ir santykiai tarp jų likdavo neapibrėžti). Laikui bėgant Registrų centrui pavyko išspręsti šias problemas, o dabartinė Lietuvos nekilnojamojo turto registravimo sistema atitinka Jungtinių tautų Europos ekonominės komisijos kriterijus. Šiuo metu nekilnojamojo registro tvarkytoją sudaro centrinis padalinys – Centrinis registratorius, ir teritoriniai padaliniai – teritoriniai registratoriai, veikiantys visoje valstybėje (11 filialių ir 39 filialų skyriai). Teritoriniai registratoriai priima asmenų prašymus ir kitus dokumentus nekilnojamajam turtui registruoti, atlieka jų ekspertizę, nustato, ar jų pakanka nuosavybės ir kitoms daktinėms teisėms įregistruoti, registruoja nekilnojamąjį turtą ir teises į jį, išduoda dokumentus, patvirtinančius nekilnojamojo turto ir teisų į jį įrašymo į nekilnojamojo turto registrą, faktą. Įregistravimo momentu laikomas duomenų įrašymas į nekilnojamojo turto registą. Centrinis registratorius vadovauja teritoriniams registratoriams, kontroliuoja jų veiklą, nustato prašymų ir kitų dokumentų formas, administruoja centrinę duomenų bazę, atlieka kitas funkcijas. Teritorinių registratorių sprendimus galima skųsti Centriniam registratoriui, o pastarojo – teismui.Visi registre esantys duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nėra nuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Kadangi šis registras yra viešas, nustatyta, jog kilus ginčui tarp asmenų dėl registre įregistruoto nekilnojamojo daikto ir teisių į jų, nė viena ginčo šalių negali teisintis nežinojusi šio registro duomenų [5]. Kaip minėta, nekilnojamojo turto registre registruojami nekilnojamieji daiktai, daiktinės teisės į juos bei šių teisių suvaržymai, su tuo susiję juridiniai faktai. Dėl tam tikros šių objektų specifikos bei patogumo sumetimais, kiekvienas iš jų bus aptariamas atskirai.Nekilnojamieji daiktai
Nekilnojamojo turto registre registruojami nekilnojamieji daiktai , esantys suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai bei turintys jiems suteiktą unikalų numerį. …Tokiais daiktais yra: 1) žemės sklypas; 2) statiniai (taip pat ir nebaigti statyti), išskyrus laikinus ar tokius, kuriems statyti nereikalingas statybos leidimas; 3) butai daugiabučiuose namuose; 4) patalpos [5]. Savininkų prašymu, arba įstatymų numatytais atvejais, nekilnojamieji daiktai gali būti registruojami kaip priklausiniai. Tokiam registravimui numatytos kai kurios išlygos (pvz. žemės sklypas negali būti registruojamas kaip priklausinys, kaip buto ar patalpos priklausinys gali būti registruojamas tik tame pačiame statinyje esantis nekilnojamasis daiktais ir pan.). Pateikti prašymą registruoti nekilnojamąjį daiktą gali tik savininkas ar jo įgaliotas asmuo. Prašymas pateikiamas bet kuriam teritoriniui registratoriui nepriklausomai nuo daikto buvimo vietos. Anksčiau prašymas turėjo būti paduodamas nekilnojamojo turto buvimo vietos teritoriniam registratoriui [15]. Dabar gautas prašymas persiunčiamas daikto buvimo vietos registratoriui. Taip sutaupoma nemažai savininko laiko.Nekilnojamasis turtas registre registruojamas tik vieną kartą – registruojant nuosavybės teisę pirmajam savininkui. Vėliau keičiantis turto savininkams ar kitoms daiktinėms teisėms į turąt, yra registruojamas tik tų teisių į nekilnojamąjį turtą pasikeitimas. Iš naujo pats nekilnojamasis daiktas neregistruojamas, nes tai neturėtų jokios teisinės prasmės. Nekilnojamojo turto teisinė registracija tokiais atvejais laikoma atlikta, įregistravus daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą pasikeitimus [19].Teritorinio registratoriaus darbuotojai, nagrinėdami paduotą prašymą, patikrina ar pateikti visi reikalingi dokumentai, ar asmenys turi teisę paduoti šį prašymą, ar prašomi įregistruoti statiniai nėra laikini ar savavališkai pastatyti ir pan. Taip užtikrinamas registravimo teisėtumas, užkertamas kelias galimiems nesąžiningiems veiksmams. Jei pateikti visi reikalingi duomenys, sumokėtas registravimo mokestis, teritorinis registratorius įregistruoja nekilnojamąjį daiktą. Visas šis procesas, t.y. prašymo nagrinėjimas, įregistravimas gali trukti neilgiau kaip 10 dienų. Prašymas išregistruoti turtą, pakeisti įrašą nagrinėjamas tokia pat tvarka ir terminais kaip ir prašymas įregistruoti. Išregistruoti daiktą galima tik jo žuvimo atveju. Įregistruotam nekilnojamajam turtui sudaromas įrašas. Jame saugomi kadastro duomenys apie daiktą, jo grafiniai duomenys, daikto buvimo vieta valstybinėje geodezinių koordinačių sistemoje, daiktinės teisės į jį, jų turėtojai, juridiniai faktai, susiję su nekilnojamuoju daiktu. Būtent šių įrašų visuma ir sudaro Nekilnojamojo turto registrą.
Daiktinės teisės, šių teisių suvaržymai
Savaime suprantama, kad daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, jų suvaržymai, bei juridiniai faktai gali būti registruojamos tik tuomet, kai yra įregistruotas pats daiktas. Registruojamos šios daiktinės teisės: 1) nuosavybės teisė; 2) turto patikėjimo teisė; 3) valdymas kaip savarankiška daiktinė teisė; 4) servitutas; 5) uzufruktas; 6) užstatymo teisė (superficies); 7) ilgalaikė nuoma (emphyteusis). Logiška ir tai, jog kitos daiktinės teisės, tų teisių suvaržymai bei juridiniai faktai į nekilnojamąjį daiktą gali būti registruojami tik tuomet, jei įregistruota nuosavybės teisė į tą daiktą (išskyrus valdymą kaip savarankišką daiktinę teisę bei nekilnojamojo daikto, nuosavybės teisės į jį arba atskirų šios teisės sudedamųjų dalių areštą kaip juridinį faktą). Nuosavybės teisės išskirtinumą (svarbumą) parodo ir tai, kad ji gali būti registruojama tik jos turėtojo ar įgalioto asmens prašymu, kai tuo tarpu įregistruoti likusias daiktines teises, tų teisių suvaržymus gali prašyti ne tik jų turėtojas bet ir kitas suinteresuotas asmuo. Daiktinės teisės, jų suvaržymai registruojami bet kuriame teritoriniame registratoriuje.
Įstatymas numato tokius daiktinių teisių, jų suvaržymų, juridinių faktų įregistravimo teisinius pagrindus (išskyrus nuosavybės teisę): 1) valstybės institucijos sprendimas; 2) teismo sprendimas, nutartis, nutarimas, nuosprendis;… 3) turto arešto aktų dokumentai; 4) nekilnojamojo daikto savininko santuokos, ištuokos, vardo, pavardės pakeitimo, mirties liudijimas; 5) paveldėjimo teisės liudijimas; 6) teismo pranešimas apie civilinės bylos dėl Registre įregistruoto nekilnojamojo daikto teisinio statuso iškėlimą; 7) rašytiniai sandoriai; 8) nekilnojamojo daikto pardavimo varžytynėse, aukcione sutartis (aktas); 9) kitų valstybės kadastrų, registrų dokumentai (pvz. Hipotekos registro); 10) kiti įstatymų nustatyti dokumentai.Prašymo įregistruoti, išregistruoti, pakeisti esančius įrašus apie daiktines teises į daiktą, jų suvaržymus padavimo, nagrinėjimo tvarka iš esmės nesisikiria nuo nekilnojamojo daikto registravimo tvarkos. Skiriasi tik terminas per kurį turi būti išnagrinėtas prašymas bei įregistruota daiktinė teisė, jis – 5 dienos. Išimtis taikoma tik nuosavybės teisei – tam skiriama ne daugiau kaip 10 dienų. Galbūt tai susiję su nuodugnesniu prašymo tyrimu ar kitais veiksniais, lemiančiais nuosavybės teisės svarbą kitų daiktinių teisių atžvilgiu.Šios teisės išregistuojamos, jei: 1) jos turėtojas netenka savo teisės; 2) teisės turėtojas ją perleidžia ir yra įregistruojamas kitas jos turėtojas; 3) žuva (ar išnyksta) pats nekilnojamasis daiktas.Juridiniai faktai
Prašymą registruoti juridinius faktus pateikia įgaliota institucija (pvz. Hipotekos, Turto areštų akto registras) ar jų įregistravimu suinteresuotas asmuo. Kita juridinių faktų registravimo, išregistravimo tvarka, terminai, jų įregistravimo teisiniai pagrindai niekuo nesiskiria nuo atitinkamo reglamentavimo, taikomo daiktinėms teisėms. Todėl bus aptariami tik patys registruojami juridiniai faktai. Įstatymas nustato tokius registruotinus juridinius faktus: 1) sandoriai ir sprendimai, kurie keičia registruojamo nekilnojamjo daikto teisinį statusą ar iš esmės keičia jo valdymo, naudojimo ar disponavimo juo galimybes; 2) registruojamo nekilnojamojo daikto bendraturčių sutartys dėl bendro daikto; 3) registruoto nekilnojamojo daikto paveldėjimas; 4) registruoto nekilnojamojo daikto areštas; 5) registruoto nekilnojamojo daikto (dydžio, paskirties ir pan.) pakitimai, taip pat daiktines teises į jį turinčių asmenų vardo, pavardės, juridinių asmenų pavadinimo pasikeitimai; 6) civilinės bylos dėl registruojamo nekilnojamojo daikto teisinio statuso iškėlimo; 7) įsiteisėję teismo sprendimai ir teismo nutartys, turintys įtakos registruojamo nekilnojamojo daikto teisiniam statusui; 9) turto administravimas; 10) naujo nekilnojamojo daikto suformavimas ar buvusio nekilnojamojo daikto išnykimas [2].Kalbant apie pirmą grupę registruojamų juridinių faktų, galima nurodyti tokius pavyzdžius: pirkimo-pardavimo sutartį, nuomos sutartį, hipoteką, nekilnojamjo daikto įrašymą į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą ir kt. Plačiau reikėtų aptarti pirkimo-pardavimo sutarties registravimą.Pagal CK, nuosavybės teisė pirkėjui pereina perdavus nekilnojamąjį daiktą (6.393 str. 4d.).Anksčiau buvo nustatyta, kad jeigu sutartį, kuria perleidžiamas daiktas, būtina įregistruoti, tai nuosavybės teisė atsiranda įregistravimo momentu (seno CK 149str. 2d.). Neįregistravimas darė sutartį negaliojančia. Dabar nustatyta, jog tai, kad sutartis nėra įregistruota viešame registre, nedaro jos negaliojančios, tačiau ji negali būti panaudojama prieš trečiuosius asmenis bei nesukelia jiems teisinių padarinių (6.393 str. 3d., 1.75 str. 2d.). Pavyzdžiui, jeigu trečiasis asmuo sudarys sandorį su asmeniu, kurio vardu daiktas registruotas, tai anksčiau įgijęs šį daiktą, bet neįregistraves savo teisių asmuo negalės reikalauti įgijimo sutartį pripažinti negaliojančia (žinoma, taikant šią normą reikia atsižvelgti į paskesnio įgijėjo sąžiningumą). Todėl labai svarbu tokį sandorį kuo greičiau įregistruoti. Šiuo metu galiojančiame Nekilnojamjo turto registravimo įstatyme notarui nustatyta pareiga, patvirtinus nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą perleidimo sandorį, ne vėliau kaip per 24 valandas nuo to momento perduoti Nekilnojamojo turto… registro tvarkytojui reikalingus duomenis tokį sandorį įregistruoti. Pastarasis nė vėliau kaip per vieną darbo dieną apie tai padaro žymą nekilnojamojo daikto įraše. Toks laiko tarpas (36 valandos) palieka labai nedaug galimybių galimam sukčiavimui. Žyma apie nekilnjomajo daikto perleidimą panaikinama, kai nekilnojamojo turto registre įregistruojama asmens nuosavybės teisė, atsiradusi tuo pačiu pagrindu kaip žyma, t.y. nuosavybės teisė bus įregistruota tik tuomet, jei prašymą registruoti pateiks asmuo, kuris šią teisę įgijo pagal sandorį jau įregistruotą kaip juridinį faktą. [6]. Kitais atvejais juridinis faktas išregistruojamas, kai gautas įgaliotos institucijos ar suinteresuoto asmens prašymas su dokumentais, patvirtinančiais įregistruoto juridinio fakto pasibaigimą arba pasikeitimą.
Duomenų teikimas
Kaip jau buvo minėta, nekilnojamojo daikto įraše saugomos su juo susijusios daiktinės teisės, jų suvaržymai, juridiniai faktai. Svarbiausi iš jų – hipoteka (įkeitimas) ir turto areštas. Tiek hipotekos, tiek turto arešto duomenys yra teikiami atitinkamai ir iš Hipotekos bei Turto arešto aktų registrų. Tačiau dauguma žmonių labiau linkusi ir daugiau naudojasi Nekilnojamojo turto registro duomenimis, todėl labai svarbu, kad Hipotekos ir Turto arešto aktų registrai savo turimus duomenis perduotų šiam registrui kuo skubiau. Mat, jei asmuo įsigis nekilnojamąjį daiktą, kuris yra įkeistas, tačiau duomenys apie šį faktų dar nėra perduoti Nekilnojamojo turto registrui ir nepadaryta atitinkama žyma daikto įraše, jis negalės teigti, nežinojęs daikto apsunkinimo, nes hipoteka įsigalioja nuo jos įregistravimo Hipotekos registre, o ne nuo šio fakto įrašymo į nekilnojamojo turto įrašą, be to, apie hipoteką asmuo galėjo sužinoti iš pastarojo registro. Taigi įgijusiam asmeniui nekilnojamąjį daiktą, kartu su juo pereis ir daikto apsunkinimas (hipoteka). Tokia pat situacija būtų ir su turto areštu. Nekilnojamojo daikto registro nuostatuose, Nekilnojamojo daikto registro įstatyme, šio registro bei Centrinės hipotekos įstaigos (ji tvarko ir Hipotekos ir Turto arešto aktų registrus) duomenų keitimosi sutartyje numatyti terminai, per kuriuos turi būti perduoti minėti duomenys. Turto arešto aktų registras duomenis perduoda per 8 darbo valandas nuo turto arešto akto įregistravimo, o Hipotekos registras – per 24 valandas. Duomenys iš abiejų registrų teikiami elektroniniu ryšiu. Įdomu, kodėl taip skiriasi perdavimo terminai. Juk negalima teigti, kad hipotekos duomenys nėra tokie svarbūs. Tačiau šie tokie terminai numatyti tik teisės normose. Kiek kitaip yra realiame gyvenime. Registrų sąraše nurodyta, jog duomenys šiems registrams pateikiami nuolat, t.y. įregistravus hipoteką ar turto areštą, duomenys iš karto perduodami Nekilnojamojo turto registrui. Taip ne tik apsaugomi trečiųjų asmenų interesai, bet taupomas jų laikas – iš vieno registro asmenys gali sužinoti visą juos dominančią informaciją apie nekilnojamąjį daiktą. Patogu ir tai, kad informaciją galima peržiūrėti ir Nekilnojamojo turto registro internetinėje svetainėje , joje užsisakyti pažymas apie registruotą nekilnojamąjį daiktą reikalingą notariniams sandoriams sudaryti. Toks šiuolaikinių technologijų panaudojimas pasiteisino. Pavyzdžiui, jei 1998 metais per mėnesį vidutiniškai būdavo atliekama apie 5-6 tūkst. paieškų, tai 2003 metais šis skaičius šoktelėjo iki 100 tūkst. (tikslesni duomenys www.kada.ltntrstats). Žinoma iš dalies tai lėmė išaugęs interneto naudojimas, suaktyvėjusi nekilnojamojo turto rinka. Oficialius juridinę galią turinčius pažymėjimus, išrašus išduoda teritoriniai registratoriai. Šie pažymėjimai yra vieninteliai oficialūs dokumentai, įrodantys nekilnojamojo daikto, daiktinių teisių į jį, juridinių faktų įregistravimo faktą.
Suprantama, efektyviam savo darbui Nekilnojamojo turto registras duomenis gauna ir iš kitų registrų bei kadastrų (pvz. Miškų kadastro, Nekilnojamųjų kultūros vertybių registro), tačiau apie tai nebus kalbama, kadangi nėra svarbu analizuojamos …temos atžvilgiu.Išvada: dabartinis Nekilnojamojo turto registras užtikrina greitą, patogų būdą susipažinti su dominančia informacija. Jo vykdomas pateiktų duomenų teisėtumo tyrimas padeda užtikrinti asmenų teises ir teisėtus interesus. Anksčiau buvusios problemos dabar pilnai išspręstos. Hipotekos registrasHipotekos registras taip pat yra vienas pagrindinių valstybės registrų. Registras buvo įsteigtas 1996 m. rugsėjo 24 d. hipotekos registro steigimo įstatymu [7] , savo veiklą pradėjo 1998 m. balandžio 1 d. Jo uždaviniai – teisiškai registruoti hipotekos ir įkeitimo sandorius, užtikrinti jų teisėtumą, vykdyti priverstinį išieškojimą iš įkeisto turto ne ginčo tvarka, paskirstyti lėšas, gautas priverstinai pardavus turtą, kreditoriams bei teikti informaciją apie hipotekos (įkeitimo) sandorius suinteresuotiems asmenims. Hpotekos registro objektai – hipotekos ir įkeitimo sandoriai, priverstinė hipoteka bei priverstinis įkeitimas. Registro stuktūra dvipakopė: vietiniai hipotekos registrai (Hipotekos registro vietinės duomenų bazės), tvarkomi apylinkių teismų hipotekos skyrių, ir centrinis hipotekos registras (Hipotekos registro centrinė duomenų bazė), tvarkomas Teisingumo ministerijos 1997 m. rugsėjo 12 d. įsteigtos institucijos – Centrinės hipotekos įstaigos [8]. Ši įstaiga tvarko ne tik minėtą Centrinį hipotekos registrą, bet ir Testamentų, Turto areštų aktų, Vedybų sutarčių ir Sutarčių registrus. Jos pagrindiniai uždaviniai – tvarkyti minėtus registrus, teikti jų duomenis visuomenei, keistis duomenimis su kitais valstybės registrais, užtikrinti duomenų apsaugą [10]. Apylinkės teismų hipotekos skyriai steigiami Teismų įstatymo nustatyta tvarka ir laikomi sudedamąja teismų sistemos dalimi.Tačiau konkrečius apylinkės teismus, kuriuose tokie skyriai bus steigiami, parenka, jų veiklos teritoriją nustato bei hipotekos teisėjus apylinkės teismo pirmininko pasiūlymu iš paskirtų teisėjų skiria ir atleidžia vykdomosios valdžios atstovas (teisingumo ministras) [9]. Šiuo metu Lietuvoje veikia 15 hipotekos skyrių prie apylinkės teismų. Jie registruoja, išregistruoja sutartinę ir priverstinę hipoteka, sutartinį ir privestinį įkeitimą, registruoja Hipotekos registro duomenų pakeitimus, vykdo priverstinį išieškojimą iš įkeisto turto ne ginčo tvarka, perduoda duomenis centriniam hipotekos registrui, atlieka kitas funkcijas [9]. Centrinis hipotekos registras kaupia ir saugo iš vietinių registrų gautą informaciją. Dvipakopė struktūra užtikrina dvigubą svarbiausių registro duomenų įtvirtinimą bei vykdomosios ir teisminės valdžios sąveiką. Štai kaip apie įkeitimo (plačiąja prasme) įregistravimą yra pasisakęs LAT: „ CK 4.185 str. 5 dalis įtvirtina hipotekos registro duomenų teisingumo prezumpciją ir numato, kad visi duomenys, įrašyti į hipotekos registrą, laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, todėl hipotekos įregistravimas nėra formalus techninis veiksmas […]. Gavus prašymą įregistruoti hipoteką, atliekamas tokio prašymo teisinis tyrimas. […] Teisinis tyrimas, atliktas hipotekos registro nuostatų nustatyta tvarka, laikantis teisės normų, reguliuojančių įkeitimo santykius, sudaro pagrindą įregistruoti hipoteką ir užtikrinti tokios registracijos patikimumą“[20]. Tai tinka kalbant ir apie kitus registrus. Nustatyta, jog Hipotekos registro duomenų originalai (t.y. dokumentai, turintys juridinę galią) kaupiami ir saugomi centriniame hipotekos registre, o šių duomenų kopijos – vietiniuose hipotekos registruose [7]. Be to, jei nesutampa vietinio hipotekos registro ir centrinio hipotekos registro duomenys, teisingais laikomi centrinio hipotekos registro duomenys [9]. Svarbu pažymėti tai, kad hipoteka įsigalioja nuo jos įregistravimo centriniame hipotekos registre momento, t.y. nuo pranešimo apie vietiniame hipotekos registre įrašytų duomenų patvirtinimą priėmimo momento [9]. Hipotekos registras yra integralios valstybės registrų sistemos dalis. Centrinis hipotekos registras duomenis apie hipotekos ar ikeitimo įregistravimą (išregistravimą), bei Hipotekos registre padarytas žymas (o taip pat ir gauna) perduoda šiems registrams: Nekilnojamojo turto registrui, Transporto priemonių registrui, Jūrų laivų registrui, Vidaus vandenų laivų registrui, Geležinkelio riedmenų ir konteinerių registrui, Prekių ženklų regi…strui, Civilinių orlaivių registrui, Savivaldybių administracijų žemės ūkio skyriams. Taip pat duomenis gauna iš Gyventojų registro, Juridinių asmenų registro, Turto arešto aktų registro. Hipotekos registro duomenys registrams perduodami faksogramomis, paštu, elektroniniu būdu. Ne visų minėtų turto registrų duomenys tvarkomi kompiuteriniu būdu, todėl elektroninis duomenų perdavimo būdas įgyvendintas tik su kai kuriais registrais.Hipotekos registras yra viešas. Jo duomenys atlygintinai teikiami tokiais būdais: išduodant juridinę galią turinčius sutartinės ir priverstinės hipotekos, sutartinio ir priverstinio įkeitimo pažymėjimus arba teikiant juridinės galios neturinčią informaciją internetu, telefonu, kitomis ryšio priemonėmis, taip pat gali būti teikiama spausdinta iš centrinio hipotekos registro informacija faksu, paštu.. Hipotekos registro nuostatuose numatyta, jog su duomenimis asmenys nemokamai gali susipažinti hipotekos skyriuose ir Centrinėje hipotekos įstaigoje (peržiūrėti duomenis kompiuterio ekrane) [9].Išvada: Hipotekos registras taip pat užtikrina greitą, patogų susipažinimą su asmenis dominančia informacija. Duomenų teisinis tyrimas apsaugo asmenų teises ir teisėtus interesus, leidžia preziumuoti duomenų išsamumą ir teisingumą.Turto arešto aktų registrasTurto arešto aktų registro įstatymas buvo priimtas jau 1999 m. lapkričio 4 dieną, tačiau dėl įvairių priežasčių šio įstatymo įsigaliojimas kelerius metus buvo atidedamas [25], nors Vyriausybės nutarimas dėl turto arešto aktų registro įsteigimo ir šio registro nuostatų patvirtinimo buvo priimtas 2000 m. birželio 15 dieną [12]. Pagaliau, įsigaliojus Turto arešto aktų registro įstatymui, 2002 m. sausio 1 dieną šis registras pradėjo savo veiklą. Vadovaujančioji registro tvarkymo įstaiga yra Teisingumo ministerija, registro duomenų bazę tvarko jos įgaliota institucija – Centrinė hipotekos įstaiga, o registro tvarkymo įstaigos funkcijas atlieka hipotekos skyriai prie apylinkių teismų. Tokią sistemą lemia tai, jog šis registras yra sudėtinė hipotekos informacinės sistemos dalis [12].Turto arešto aktų registras – viešas kompiuteriais tvarkomas valstybės registras, kuriame registruojami įstatymų nustatyta tvarka valstybės institucijų (pareigūnų) priimti turto arešto aktai [11]. Jo paskirtis – rinkti, kaupti, apdoroti, sisteminti, saugoti, naudoti ir teikti duomenis apie valstybės institucijų (pareigūnų) priimtus turto arešto aktus. Kaip matyti, registro objektas yra turto arešto aktai, o pats turto areštas įstatyme apibrėžiamas kaip įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas priverstinis nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės dalių – valdymo, naudojimosi ir disponavimo – laikinas apribojimas, siekiant užtikrinti įrodymus, civilinį ieškinį, galimą turto konfiskavimą, taip pat baudų bei nesumokėtų įmokų išieškojimą, kreditorių reikalavimų patenkinimą, kitų reikalavimų ir įsipareigojimų įvykdymą [11]. Registre kaupiami šie turto arešto duomenys:1) duomenys apie asmenį, kurio turtas areštuojamas; 2) duomenys apie asmenį, kurio reikalavimams įvykdyti areštuojamas turtas (kreditorių); 3) duomenys apie areštuotą turtą (pavadinimas, kodas, buvimo vieta, aprašymas); 4) duomenys apie areštuoto turto savininką (bendraturčius); 5) turto arešto pagrindai; 6) turto arešto būdai, mastas, kalendorine data nustatytas turto arešto terminas (jei jis nustatomas); 7) duomenys apie kitus teisių ribojimus, susijusius su turto areštu (jei jie taikomi); 8) duomenys apie areštuoto turto saugotoją ar administratorių; 9) turto arešto akto priėmimo laikas ir vieta; 10) turto arešto aktą priėmusi institucija (pareigūnas) [11].Registrui duomenis teikia teismai, teisėjai, anstoliai, prokurorai, Valstybinė mokesčių inspekcija ir kitos valstybės institucijos bei pareigūnai, turintys teisę areštuoti turtą. Turto arešto aktus registruoti Centrinei hipotekos įstaigai teikia turto arešto aktą priėmusi institucija faksu, paštu arba asmeniškai. Gauti duomenys saugomi elektroniniu formatu. Taip pat CHĮ įrašo į registro duomenų bazę minimalius turto arešto akto duomenis (turto arešto akto priėmimo datą, laiką, vietą, jį priėmusią instituciją (pareigūną), asmenį, kurio turtas areštuojamas, suteiktą turto arešto aktui uniklaų numerį) ir, sujungusi juos su turto arešto akto elektronine kopija, perduoda juos hipotekos skyriams prie apylinkės teismų įregistruoti. Hipotekos teisėjas gali turto arešto aktus įregistruoti arba atsisakyti tai padaryti. Atsisakyti įregistruoti galima tais atvejais, kai pateiktuose dokumentuose nenurodyti visi reikalingi duomenys (asmuo, kurio turtas areštuojamas, areštuotas turtas, areštuoto turto savininkas, (bendrasavininkiai), turto arešto pagrindai, būdai, jo priėmimo laikas, vieta, priėmusi institucija, pareigūnas) arba turto arešto aktą priėmė neįgaliotas asmuo. Tokį atsisakymą galima skųsti apeliacinės instancijos teismui CPK nustatyta tvarka [12]. Kaip matyti, priimamų turto arešto aktų minimalus teisėtumas užtikrinamas nepriklausomos teisminės valdžios atstovų. Tai padėda lengviau užtikrinti šių aktų teisėtumą ir visos civilinės apyvartos stabilumą bei įgyvendinti teisinio tikrumo principą [25]. Tuo atveju, kai nėra pagrindo atsisakyti įregistruoti turto arešto aktą, jis privalo būti įregistruojamas nedelsiant, bet ne …vėliau kaip per 8 darbo valandas nuo duomenų gavimo hipotekos skyriuje. Tais atvejais, kai turto arešto akto priėmimo dieną nėra žinomas asmens, kurio turtas areštuojamas, turto sudėtis, buvimo vieta ir dėl to turto arešto akte nenurodyti visi areštuojamą turtą identifikuojantys duomenys, šis aktas įregistruojamas registre laikinai, nenurodant išsamių duomenų apie jį. Jei per vieną mėnesį nepateikiami visi areštuotą turtą apibūdinantys duomenys, hipotekos teisėjo nutartimi įregistruotas turto arešto aktas gali būti išregistruotas. Jau nebe laikino turto arešto akto išregistravimo pagrindu gali būti: a) jį priėmusios institucijos (pareigūno) sprendimas; b) turto pardavimas (perdavimas išieškotojui), jei jis parduotas (perduotas išieškotojui) CPK nustatyta tvarka [11].Įstatyme nustatyta, jog turto areštas teisines pasekmes sukelia asmeniui, kurio turtas areštuotas, nuo turto arešto kato paskelbimo jam momento, o nesant galimybės paskelbti – nuo turto arešto akto įregistravimo turto arešto aktų registre momento. Tretiesiems asmenims turto areštas sukelia teisines pasekmes nuo turto arešto akto įregistravimo turto arešto aktų registre [11]. Duomenys šiame registre laikomi teisingais ir išsamiais, kol nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Be to, preziumuojama, kad turto arešto duomenys, įrašyti į registrą, yra žinomi kiekvienam asmeniui.Siekiant kiek įmanoma apsaugoti trečiųjų asmenų teises ir teisėtus interesus, būtina užtikrinti, jog turto areštavimo faktas atsispindėtų ir atskiras turto rūšis registruojančių valstybės registrų duomenų bazėse, nes civilinių ir komercinių sandorių sudarymo metu kol kas daugiausiai remiamasi informacija, įtvirtinta šių registrų išduodamose pažymose. Tam tikslui turto arešto aktų registras keičiasi duomenimis su nekilnojamojo turto registru bei kitais valstybės registrais, registruojančiais įvairų turtą (Traktorių, savaeigių ir žemės ūkio mašinų bei jų priekabų registru, Geležinkelio riedmenų ir konteinerių registru, Prekių ženklų registru, Jūrų laivų registru, Vidaus vandenų laivų registru, Civilinių orlaivių registru, Registruotų transporto priemonių registru). Pagal 2001 m. pasirašytą sutartį su Registrų centru (jis tvarko Nekilnojamojo turto registrą), turto arešto aktų registras kas valandą perduoda nekilnojamojo turto registrui duomenis apie areštuotą turtą (elektroniniu būdu). Šiame registre padaroma žyma apie nekilnojamojo turto arešto juridinį faktą. Tuo tarpu su kitais minėtais registrais, išskyrus Registruotų transporto priemonių registrą, bendraujama neskaitmeniniu būdu. Be to, jiems informacija teikiama tik kas 24 valandas, nors Turto arešto aktų registro nuostatuose numatyta, jog informacija perduodama ne vėliau kaip per 8 valandas. Taigi, siekiant užkirsti kelią galimiems sukčiavimams, būtina tobulinti šių registrų sąveiką: duomenys turėtų būti perduodami skaitmeniniu būdu, kas žymiai paspartintų keitimąsi jais (laiko atžvilgiu). Problemų sąveikaujant registrams iškildavo ir anksčiau, ir kur kas didesnių. Didžiausia problema iškilo turto arešto aktų registrui perduodant duomenis apie laikinai registruotus turto arešto aktus, t.y. apie aktus, kuriuose priimamas sprendimas areštuoti turtą nurodant tam tikrą sumą, bet neįvardijant konkrečių areštuojamo turto objektų. Turint omenyje žymų apie tokius turto arešto aktus padarymo nekilnojamojo turto registre svarbą (nesant šių žymų atsiranda galimybė nesąžiningiems asmenims perleisti areštuotiną turtą) bei siekant užtikrinti operatyvų ir veiksmingą teismo nutarčių ir kitų turto arešto aktų vykdymą, taip pat sąžiningų įgijėjų ir asmenų, kurių reikalavimams įvykdyti areštuojamas turtas, interesų apsaugą, turto arešto aktų registras laikinos būsenos dokumentus pateikdavo nekilnojamojo turto registrui padaryti jame atitinkamas žymas. Nekilnojamojo turto registras tokius aktus vertindavo kaip neatitinkančius duomenų teikimo sutarties, sudarytos su turto arešto aktų registru, reikalavimų, nes buvo neįmanoma identifikuoti areštuojamų nek…ilnojamojo turto objektų, ir atsisakydavo daryti atitinkamas žymas registre, nors iki turto arešto aktų registro veiklos pradžios pagal analogiškus turto arešto aktus žymos buvo daromos. Nekilnojamojo turto registrui atsisakius bendradarbiauti, kilo grėsmė naujos turto turto areštų registravimo sistemos veiksmingumui. Laimei, įvykus abiejų registrų tvarkymo įstaigų atstovų deryboms bei sušvelnėjus Registrų centro pozicijai, nesutarimus pavyko išspręsti [25].Duomenis asmenys gali gauti internetu, tiesioginiu kompiuteriniu ryšiu; regitro tvarkymo įstaigos gali išduoti turto arešto pažymėjimus ir pan. Labai patogu tai, kad vienos užklausos metu galima gauti ne tik duomenis iš Turto arešto aktų registro, bet ir iš Hipotekos registro.Išvada: registras išsprendė pagrindines savo problemas. Būtina, kad su kitais registrais duomenimis būtų keičiamasi skaitmeniniu ryšiu. Sąveika su Nekilnojamojo turto ir Hipotekos registru yra gera.Išvados
1. Daiktinių teisių viešumo principas – tai reikalavimas, kad daiktinės teisės, jų suvaržymai, šių teisių turėtojai būtų išviešinami, ir tretieji asmenys galėtų susipažinti su šiais duomenimis, nes, priešingu atveju, tų daiktinių teisių turėtojai negalės panaudoti savo turimų teisių prieš trečiuosius asmenis. Viešumo reikalavimą lemia pati daiktinės teisės prigimtis bei siekis užtikrinti stabilią ir saugią civilinę apyvartą.
2. Viešumo reikalavimas gali būti įgyvendinamas trimis būdais: 1) viešai valdant turtą; 2) daiktines teises, jų suvaržymus nustatant įstatymu; 3) registruojant daiktines teises, jų suvaržymus viešuose registruose. Registravimas patikimiausia ir dažniausiai naudojama viešumo principo užtikrinimo priemonė. Pastebima tendencija, jog registravimas pradeda prarasti savo konstitutyvią funkciją. Tai turėtų vykti ir toliau. Valdymo, kaip savarankiškos daiktinės teisės, atveju, registravimas turėtų išlaikyti teises sukuriančią funkciją. Būtina nustatyti, kad valdymas į registruojamus kilnojamuosius daiktus atsiranda nuo įregistravimo momento.
3. Daiktinių teisių išviešinimas leidžia užtikrinti daiktinių teisių turėtojų, trečiųjų asmenų teises ir teisėtus interesus. Kai kuriais atvejais išviešinimas atlieka konstitutyvią funkciją, taip pat leidžia spręsti sąžiningo įgijėjo klausimą.
4. Vieši registrai vaidina didelį vaidmenį užtikrinant daiktinių teisių viešumo principą. Šiuo metu jie daug patikimesni, patogesni. Tai pasiekti padėjo integralios registrų sistemos kūrimas, modernių technologijų panaudojimas.
5. Registrai ne tik teikia informaciją suinteresuotiems asmenims, bet ir užtikrina, kad į registrus būtų įrašomi teisingi ir patikimi duomenys. Šių duomenų teisėtumo tyrimas nėra vien techninis veiksmas.
6. Esminių pokyčių daiktinių teisių išviešinimo reglamentavime, lyginant su 1964 m. CK, padaryta nebuvo. Tačiau žymiai patobulėjo registrų veikla, kas leido geriau apsaugoti daiktinių teisių turėtojų, trečiųjų asmenų interesus.
Literatūra
1. Galiojantys norminiai teisės aktai
1. LR civilinis kodeksas (Žin., 2000, Nr 74-2262)2. LR civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas (Žin., 2000, Nr. 74-2262)3. LR civilinio proceso kodeksas (Žin., 2002, Nr. 36-1340)4. LR valstybės registrų įstatymas (Žin., 2004, Nr. 124-4488)5. LR nekilnojamojo turto įstatymo pakeitimo įstatymas 6. LR Vyriausybės nutarimas „Dėl nekilnojamojo turto registro nuostatų patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 72-3077)7. LR hipotekos registro steigimo įstatymas (Žin., 1996, Nr. 100-2266)8. LR Vyriausybės nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos hipotekos registro steigimo įstatymo įgyvendinimo“ (Žin., 1997, Nr. 85-2144)9. LR Vyriausybės nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos hipotekos registro nuostatų patvirtinimo“ (Žin., 2001, Nr. 90-3773)10. LR teisingumo ministro 2003 05 15 įsakymu Nr. 149 patvirtinti Centrinės hipotekos įstaigos nuostatai11. LR turto arešto aktų registro įstatymas (Žin…., 1999, Nr. 101-2897 )12. LR Vyriausybės nutarimas „Dėl turto arešto aktų registro nuostatų patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 26-924)13. LR Vyriausybės nutarimas „Dėl valstybės integralios sistemos kūrimo strategijos patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 83-3599)
2. Nebegaliojantys norminiai teisės aktai
14. LTSR 1964m. civilinis kodeksas15. LR nekilnojamojo turto registro įstatymas 16. LR hipotekos įstatymas (Žin., 1997, Nr. 63-1468)17. LR kilnojamojo turto įkeitimo įstatymas (Žin., 1997, 60-1400)
3. Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutarimai
18. Civilinė byla Nr.3K-3-146/2004 (bylų kategorija 40.8)19. Civilinė byla Nr.3K-3-861/2000 (bylų kategorija 37)20. Civilinė byla Nr.3K-3-1020/2001 (bylų kategirija 27.5.2)
4. Kiti šaltiniai
21. LR civilinio kodekso komentaras. Pirmoji knyga (Vadovas prof. V. Mikelėnas, 2001, Vilnius, leidykla „Justitia“, pirmasis leidimas)22. E. Kūris. Konstituciniai principai ir konstitucijos tekstas („Jurisprudencija“, 2001, t.23(15); 45-70)23. A. Smaliukas. Istorinė kilnojamojo turto įkeitimo teisės analizė – klasikinis ir tradicinis modeliai („Teisė“, 2002, Nr. 45)24. A. Smaliukas. Lyginamoji įkeitimo teisės reformos analizė: modernaus įkeitimo sampratos problemos („Teisė“, 2003, Nr. 46)25. R. Juodka. Veiklą pradeda naujieji registrai („Justitia“, 2001, Nr. 6)26. E. Baranauskas. Įkeitimo teisinė prigimtis („Jurisprudencija“, 2002, t.24(16); 127-132)27. Civilinė teisė. Vadovėlis (aut. kolektyvas, 1997, leidykla „Vijusta“, Kaunas)28. Romėnų teisės (I.Nekrošius, V.Nekrošius., S.Vėlyvis, 1999, leidykla„Justitia“, Vilnius; antrasis, pataisytas ir papildytas leidimas)29. Lietuvos teisės pagrindai (aut. kolektyvas, 2004, leidykla„Justitia“, Vilnius)
5. Interneto svetainės
30. Hipotekos registro svetainė – www.lhr.lt31. Registrų centro svetainė – www.kada.lt