Internetinė žiniasklaida. Jos galimybės

TURINYS

Turinys .............................. 2
Įvadas .............................. 3
Internetinė žiniasklaida. Jos galimybės ....................... 4
Įstatymai, tarptautiniai dokumentai, rekomendacijos ir kodeksai, kurių turi laikytis
internetinė žiniasklaida ......................... 6
Elektroniniai laikraščiai ........................... 6
Įpareigojimai .............................. 7
Žurnalistinė laisvė .............................. 7
Žurnalistų pareigos ir atsakomybė ....................... 7
Valstybės parama .............................. 7
Internetinė reklama ............................. 7
Darbas pogrindyje .............................. 8
Šaltiniai .............................. 8
Savaitraščių ir dienraščių tematika ......................... 9
Žiniasklaidos vaidmuo šiandieninėje situacijoje .................... 9
Laisvė naudotis internetu .......................... 10
Lietuviškos internetinės TV laidos ir radijo stotys .................. 10
Mokyklų leidiniai ............................. 12
Išvados .............................. 13
Literatūra .............................. 14

ĮVADAS

Visuomenės informavimo priemonės labai reikšmingos šiandieniniame gyvenime. Po nepriklausomybės atkūrimo ne tik atsirado, bet ir sustiprėjo Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstitucijoje nenumatyta, bet realiame gyvenime egzistuojanti ketvirtoji vaaldžia. Vis dažniau nūnai būtent žiniasklaida daro lemiamą įtaką, sprendžiant vienus ar kitus visuomenės gyvenimo klausimus; nesvarbu, ar tai būtų šalies Prezidento rinkimai, ar konkreti baudžiamoji byla. Devynioliktojo amžiaus pabaigoje ir dvidešimtojo amžiaus pradžioje, kai vyko nacionaliniai išsivaduojamieji judėjimai, laikraščiai ir žurnalai atspindėjo pažangiosios visuomenės dalies bei atskirų tautų lūkesčius, aktyviai kovajo už savo šalių nepriklausomybę ir žmogaus teises. Reikėtų prisiminti Lietuvos žurnalistų nuopelnus atkuriant Lietuvos valstybingumą, jų ryžtą ir drąsą persitvarkymo laikotarpiu, pavyzdžiui, rotaprintu spausdinto leidinio “Sąjūdžio žinios” įtaką, foormuojant ir išreiškiant Lietuvos visuomenės politinę valią bei ryžtą 1988-1989 metais.
Nepriklausomos visuomenės informavimo priemonės – svarbus atviros pilietinės visuomenės bei demokratinės valstybės komponentas. Tokią išvadą padarė Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 1995 m. balandžio 20 d. nutarime konstatuodamas, kad “galimybę kiekvienam žmogui laisvai formuoti savo nu

uomonę ir pažiūras ir laisvai jas skleisti – būtina sąlyga demokratijai sukurti ir išsaugoti.
Sparčiai besivystančio rinkos sąlygomis visuomenės informavimas tampa verslu ir jam vis dažniau yra taikomi tik verslui būdingi kriterijai, kaip antai rinka, paklausa, pasiūla, kaina, pelnas ir pan. Taigi žiniasklaida, kuri nuolat pabrėžia savo demokratinę prigimtį bei pagrindinę funkciją – tiesiogiai informuoti piliečius apie padėtį šalyje ir pasaulyje, vis dėlto iš esmės būdama pelno siekianti institucija, lengvai naudojasi savo išskirtine padėtimi visuomenės informavimo srityje ir teikia informaciją, kartu siekdama svarbiausio savo komercinio tikslo, t. y. didesnio pelno. Būna atvejų, kai ketvirtoji valdžia bando uzurpuoti kitų konstitucinių valdžių galias, pavyzdžiui, apkaltina žmogų, kurio teismas dar nepripažino kaltu. Atsiranda tam tikras įvairių manipuliacijų visuomenės informavimo srityje pavojus.
Žurnalistai gali perduoti pažodinius reportažus iš teeismo salių, įstatymų leidžiamųjų organų ir t. t.
Visuomenės informavimo priemonių, kaip specifinių visuomenės socialinių darinių, egzistavimas kildinamas ne tik iš Konstitucijos 25 straipsnyje numatytos saviraiškos laisvės, bet ir iš Konstitucijos preambolėje įtvirtinto Tautos siekio sukūrti atvirą, teisingą, darnią pilietinę visuomenę ir teisinę valstybę. Tai reiškia, kad turi būt ginama ne tik informacijos laisvė apskritai, bet ir masinės informacijos priemonių laisvė kaip informacijos laisvės išraiška jos objektyviąja forma.
Besiformuojančios demokratijos šalyse visuomenė ypač linkusi pasitikėti informavimo priemonėmis. Nusivylę valdžios neveiklumu, žmonės linkę vertinti te
eleviziją ir spaudą kaip vienintelius savo užtarėjus ir visų bėdų viešintojus. Jie besąlygiškai tiki viskuo, kas viešai pasakyta ar parašyta. Apklausų duomenys rodo, kad iš visų institucijų Lietuvoje labiausiai pasitikima žiniasklaida. Toks didelis pasitikėjimas nėra išskirtinis kitų Rytų ir Vidurio Europos šalių kontekste. Lenkijoje žiniaslaida pasitiki 43 proc., Čekijoje – 57 proc., Vengrijoje – 46 proc. Gyventojų. Tose šalyse, kuriose reformų procesai lėtesni, pavyzdžiui, Baltarusijoje, Ukrainoje, Bulgarijoje žiniasklaida žmonės paprastai pasitiki mažiau. Tokį didelį pasitikėjimą žiniasklaida pokomunistinėse šalyse galima iš dalies paaiškinti ir tuo, kad visuomenės informavimo priemonės, ypač spauda, viena pirmųjų išsivadavo iš komunistinės ideologijos. Tačiau žmonių pasitikėjimas žiniasklaida besiformuojančioje demokratinėje visuomenėje yra labai trapus. Žurnalistų ir leidėjų piktybiškas nesilaikymas žurnalistikos etikos, arogancija, manipuliavimas viešąja nuomone – veiksniai, pakertantys tą pasitikėjimą. Prie to prisideda ir kai kurių didžiųjų šalies dienraščių bei nacionalinių televizijos ir radijo stočių piknaudžiavimas žodžio laisve. Demokratinėje visuomenėje informavimo priemonės ypač svarbios. Jos šiandien gali ne tik suformuoti vienokią ar kitokią visuomenės nuomonę, bet kartais tapti ne vien auklėjimo, bet ir asmenybės moralinio žalojimo priemonėmis. Kitaip tariant visuomenės informavimas gali turėti tiek teigiamą, tiek neigiamą poveikį, priklausomai nuo jo tikslų ir būdų. Taigi kyla VIP socialinio poveikio ir manipuliavimo visuomenės nuomone problema, kuri pas mus dar labai mažai tyrinėta.
Dėl visų šių priežasčių vi
isuomenės informavimas, kaip specifinė žmonijos veiklos sritis, neturėtų apeiti teisės normų, o turėtų būt apibrėžta teisės bei etikos normomis. Deja, tai labai sunkiai pasiekiamas tikslas, todėl teisinis tokių visuomeninių santykių aspektas įgauna labai didelę reikšmę demokratinėje visuomenėje.
Besivystant naujoms technologijoms visuomenės informavimo priemonės tampa vis įvairesnės ir įgija beveik neribotų galimybių skleisti informaciją. Todėl susidaro įspūdis, kad procesas yra nebevaldomas ir teisė negali suspėti kartu su technologinėmis naujovėmis. Tačiau, kad ir labai sparčiai vystytųsi naujos informacinės technologijos, demokratinėje visuomenėje neturėtų atsirasti “baltų dėmių”, t. y. gyvenimo sričių, kuriose teisės normos neveikia, nes ten, kur nėra teisės viršenybės, nėra vietos ir demokratijai. Nemažiau svarbu, kad žurnalistai galėtų laisvai kritikuoti valdžią ir nebūtų priklausomi nuo įvairių valdžios institucijų, atskirų pareigūnų bei leidėjų privačių interesų. Tačiau valdžios kritikavimas jokiu būdu neturėtų nukrypti į piknaudžiavimą žodžio laisve, paminant kritikuojamųjų žmonių žmogiškąjį orumą, priginties teises, visuotinai priimtas moralės ir etikos normas.
Daug priežasčių lėmė, kad pirmąjį po Lietuvuvos nepriklausomybės dešimtmetį susiformavo gana savarankiška su viešosios informacijos rinkimu, rengimu, skleidimu ir platinimu susijusi santykių sritis, kuri veikia pagal įvairių teisės šakų normas: konstitucines, civilines, baudžiamosios, administracinės ir pan. Kartu galima įžvelgti šių visuomeninių teisinių santykių specifiką bei dėsningumus, kurių atsiradimas leidžia išskirti šiuos teisinius santykius bendroje Lietuvos teisinėje sistemoje.

INTERNETINĖ ŽI

INIASKLAIDA.

JOS GALIMYBĖS

Nepriklausomos visuomenės informavimo priemonės – svarbus ir reikšmingas atviros pilietinės visuomenės bei demokratinės valstybės komponentas. Jis suteikia kiekvienam žmogui laisvai formuoti savo nuomonę ir pažiūras ir laisvai jas skleisti.
Žurnalistika, profesinė savos epochos interesų reiškėja, neatsiejama nuo techninių pasiekimų ir vykdo įvairiai apibrėžiamus, bet ištikro nebe pirmą šimtmetį vienodai suprantamus visuomeninius uždavinius: rinkti, doroti, platinti svarbią ir, beabejo, įdomią informaciją.
Internetinė žiniasklaida yra palyginti naujas reiškinys pasaulyje ir Lietuvoje. Jos privalumai yra tokie, kad žmogus, turintis kompiuterį ir interneto ryšį gali skaityti viso pasaulio internete patalpintą spaudą ir klausytis radijo stočių nepriklausomai nuo to, kurioje šalyje jis tuo metu būtų. Kitas privalumas yra tai, kad skaitytojas čia pat gali komentuoti pateiktą straipsnį, arba komentuoti kitų komentarus. Tačiau komentarams skirti puslapiai pasižymi tokia savybe, kad dažnai nesupranta lietuviškų raidžių, jas ekrane pakeičia kiti simboliai. Todėl žmonės įprato rašyti lotyniškomis raidėmis. O tai kenkia tautos raštingumui. Neaišku kada tai galėtų pasikeisti. Bent jau šiuo metu lietuviai naudoja kompiuterius su įvairiomis simbolių lentelėmis, įvairias naršykles ir padaryti, kad visi matytų tvarkingus komentarus yra labai sudėtinga. Dar vienas privalumas yra tas, kad leidiniai gali laisvai dėti spalvotas iliustracijas ir tai nepadidina leidinio gamybos kaštų. Todėl internete yra daug leidinių, kurie spalvotas iliustracijas deda tik internetiniame puslapyje, o ant popieriaus spausdinamuose leidiniuose galime rasti tik nespalvotas. Vienas iš tokių pavyzdžių galėtų būti laikraštis “Ganytojas”. Yra ir tokių leidinių, kurių tik viršeliai, arba pirmas ir paskutinis puslapiai yra spalvoti.
Internetinius puslapius yra lengviau sumaketuoti. Dažnai viename puslapyje būna tik vienas straipsnis. O jei būna keli, tai antrasis visada seka po pirmojo, o trečiasis būna po dviejų pirmųjų.
Skaityti spaudą tiesiog internete yra gana brangu. Todėl kompiuterinėje literatūroje yra rekomenduojama straipsnius įsirašyti į kompiuterio kietąjį diską ir, paskui atsijungus nuo interneto ir pakeitus baltą ekrano foną į juodą (regėjimą tausojantis rėžimas), juos ramiai skaityti. Jei internautas randa straipsnių, kurie bus reikalingi ateityje, jų kopijas gali pasilikti nors ir visam gyvenimui. Kadangi visi kietieji diskai yra skirstomi į tuos, kurie buvo sugedę ir į tuos kurie dar suges, tai saugiausia surinkus kelias dešimtis straipsnių juos suspausti su viena iš duomenų glaudinimo programa ir, pavyzdžiui, kartu su muzikiniais failais įrašyti į kompaktinį diską. Tokiu būdu išsaugoti straipsniai užims tikrai nedaug vietos mūsų namuose. Esant svarbiam reikalui straipsnius galima atsispausdinti ir ant popieriaus.
Dalis elektroninių leidinių šalia straipsnio pavadinimo skliausteliuose rodo skaičių, kuris skaitytojui praneša, kiek internautų šį straipsnį jau skaitė. Taigi tiek skaitytojai, tiek svetainių administatoriai mato, kurie straipsniai yra labiau skaitomi.
Internetinė žiniasklaida yra prieinama ir regėjimo negalią turintiems žmonėms. Aklieji naudoja specialias kalbančias kompiuterines programas, kurios per ausines arba kolonėles perskaito ekrane esantį tekstą. Silpnaregiai gali nusikopijuoti tekstą į MS Word programą ir ten davę makro komandą gali akimirksniu gauti padidinto ir paryškinto straipsnio tekstą. Trūkumas tik toks, kad reikės dažnai spaudinėti klavišą “Page Down”.
Naršydami internete galime sutikti privačių tinklapių, skirtų platinti viešąją informaciją neapibrėžtam asmenų ratui. Jie turėtų būti priskirti prie elektroninių visuomenės informavimo priemonių, tačiau šiuo metu jie nepagrįstai nelaikomi elektroninėmis visuomenės informavimo priemonėmis. Internetine žiniasklaida nelaikomi techniniai ir tarnybiniai dokumentai, vertybiniai popieriai, asmeniniai pranešimai ir pan. Be to, šiuo metu Visuomenės informavimo įstatyme esanti sąvoka neatskleidžia koks turi būti minimalus leidinio egzempliorių skaičius, kad jis būtų laikomas visuomenės informavimo priemone.
Spaudos skaitytojai gali parašyti elektroninį laišką redakcijai. Tai yra labai patogu ir nebrangu. Laiškas po kelių sekundžių pasieks redakcijos elektroninio pašto dėžutę.
Kartais žiniasklaida pažeidžia žmogaus privatumą. Pavyzdžiui, “”Lietuvos žinios” be S. M. sutikimo buvo išspausdinusios didelę nuotrauką, kurioje ji tik su maudymosi kostiumėliu. S. M. yra antros gurpės invalidė, jei anputuota koja nuo klubo. Todėl tokios nuotraukos publikavimas, jos nuomone, pažeidė jos teisę į privataus gyvenimo neliečiamybę, sukėlė dvasinį skausmą, emocinę depresiją ir padarė didelę moralinę žalą.” [6:253]
VU Filosofijos fakulteto Politologijos katedros docentė dr. Lidija Šabajevaite duodama interviu “Žurnalistų žinių” redaktoriui Andriui Sarcevičiui sakė: “Lietuva skiriasi nuo senų demokratinių šalių, nes jose yra daug gilesnės tradicijos – tiek politinės, tiek žiniasklaidos. Lietuvoje tos tradicijos gana jaunos. Suprantama, kad žiniasklaida daro didžiulę įtaką, jei kalbėsime apie žinias, o ne apie visokius šou. Iš kur visuomenė sužinotų apie daugelį dalykų, jei ne iš žiniasklaidos.
Jei politikai, verslininkai, meno žmonės nori kažką pasakyti visuomenei, tai naudojasi žiniasklaida. Susirinkime jie gali kalbėti tik mažam būreliui, o per žiniasklaidą visiems. Aišku, absoliučiai visi neišgirs, nepamatys, neperskaitys, bet didžioji dalis, – taip. Toks visuotinis susišnekėjimas per žiniasklaidą yra vienintelė priemonė šiandien. Suprantama, kitose šalyse yra aiškesnė žiniasklaidos priemonių diferencijacija: egzistuoja “geltonoji” spauda, o kartu ir labai gerai vertinama profesionalioji spauda. Lietuvoje aš išskirčiau “Kultūros barus” kaip puikios kokybės profesionalų leidinį, tačiau jis orentuojasi į kultūrą. Mes neturime plačiajai visuomenei skirto profesionalaus leidinio. Juo, sakykime, galėtų būti žurnalas “Veidas”, tačiau ir jam trūksta analitiškumo. Iš vis Lietuvoje trūksta tiriamosios žurnalistikos. Senosiose demokratijose egzistuojanti žiniasklaidos diferencijacija nulemia tai, kuriuo leidiniu galima pasitikėti, o kuriuo ne. Lietuvoje visų laikraščių labai panašus lygis: gana arti “Vakaro žinių”. Negalima sakyti, kad visi tokie laikraščiai, tačiau beveik visi. Kuo skiriasi “Lietuvos rytas” nuo “Lietuvos žinių” arba “Respublikos”? Nebent tuo, kad vieni palaiko vieną pusę, kiti palaiko kitą. Aišku, laikraščių “kristalizacija” priklauso ir nuo finansų. (.)
Pasiūla ir paklausa eina greta. Pasiūla šiandien didele dalimi ir formuoja paklausą. Be to atsiranda dalis žmonių, kuriems reikia kokybiškos informacijos. Dedelė dalis verslininkų turbūt to norėtų, nemaža dalis žmonių, kurie dalyvauja politikoje ir domisi politika – jiems irgi reikėtų rimtesnės spaudos. Galbūt ir kultūros žmonėms – ne vien tik apie kultūrą, bet ir visuomenės bendruosius dalykus. Nenuvertinkime ir kitos visuomenės dalies, vargšelių runkelių. (.) Tarp jų gali būti labai daug protingų žmonių, tik jų niekas nenori girdėti.”
Žurnalistui paklausus “Galbūt egzistuoja didelis skirtumas tarp miesto ir kaimo – vieni apie kitus mažai žino?” pašnekovas atsako: “Tai blogai. O juk žiniasklaida galėtų aktyviau dalyvauti šiame procese. Ir miestui apie kaimą, ir kaimui apie miestą daugiau pateiktų informacijos. Kai kalbama apie miestą, kaip jame gražu, kaip sukasi pinigai, vyksta savotiškas miesto ir kaimo supriešinimas. Lyg kaime nebūtų gražių dalykų. Jeigu žiniasklaida pabandytų daugiau paanalizuoti, kodėl kai kuriuose kaimuose tokia tragiška padėtis, kokios jos priežastys, tai gal ir miestiečiai pradėtų kitaip mąstyti. Atotrūkis tarp miesto ir kaimo pradėtų mažėti, bent jau supratimo lygmenyje.” [9:9]
Žurnalistų veiklos pagrindai: darbo sutartis ir autorinė sutartis. Žurnalisto autorinės teisės. Liudvika Meškauskaitė rašo: “Žurnalistai dirba pagal darbo sutartis bendraisiais pagrindais. Atskiri pavedimai žurnalistams paprastai įforminami ir autorinėmis sutartimis. Kadangi darbai pagal autorines sutartis yra apmokestinami mažesniu mokesčių tarifu, tokia forma yra dažniausia. Šios abi sutartys kartais derinamos. Tai reiškia, kad pagal darbo sutartį visuomenės informavimo priemonės įmonėje dirbantis žurnalistas atlieka atskirus pavedimus ir pagal autorines sutartis.” [6:157]
Įstatymai, tarptautiniai dokumentai, rekomendacijos ir kodeksai, kurių turi laikytis internetinė žiniasklaida. Pirmiausia reikėtų paminėti Visuomenės informavimo įstatymą. Liudvika Meškauskaitė apie jį rašo štai tai: “Viešosios informacijos įstatymas viešosios informacijos rengėjus, platintojus ir žurnalistus įpareigoja viešąją informaciją pateikti teisingai, tiksliai ir nešališkai, laikytis žurnalistų profesinės etikos normų, gerbti kitų teises. Spaudos laisvė ir teisė skleisti informaciją yra teisėta tol, kol nepažeidžia kito asmens teisių. Kai asmuo, įgyvendindamas savo teisę skleisti informaciją, pažeidžia teisės normas ir kitų asmenų teises, taikoma teisinė atsakomybė už asmens garbės ir orumo ar kitų teisių pažeidimus.” [6:70]
“Visuomenės informavimo įstatymo 23 straipsnio ketvirtoji dalis numato, kad viešosios informacijos rengėjas ar platintojas negali būti asmuo, kuriam teismo nuosprendžiu tai yra uždrausta. Šis draudimas yra deklaratyvaus pobūdžio, nes tokios bausmės nėra taikomos.” [6:120]
“Visuomenės informavimo įstatymo 23 straipsnio penktasis punktas numato tam tikrus apribojimus politinėms partijoms ir politinėms organizacijoms. Joms draudžiama būti transliuotojo ar operatoriaus savininkais.” [6:121] Tai reiškia, kad politinės partijos ir politinės organizacijos negali būti internetinių radijo stočių savininkais.
“Visuomenės informavimo įstatymo 23 straipsnio šeštoji dalis draudžia valstybės institucijoms (išskyrus mokslo ir mokymo įstaigas), savivaldybėms ir bankams būti viešosios informacijos rengėjais ir (ar) jų savininkais, tačiau šie juridiniai asmenys gali leisti neperiodinius informacinio pobūdžio leidinius, skirtus visuomenei informuoti apie jų veiklą.” [6:121]
Įsigaliojus 1996 m. liepos 2 d. Visuomenės informavimo įstatymui, jokio specialaus steigimo liudijimo steigti visuomenės informavimo priemones nereikia. Tokia veikla traktuojama kaip komercinės – ūkinės veiklos atšaka.
Internetinė žiniasklaida turi laikytis visos eilės kitų įstatymų, tarptautinių dokumentų, rekomendacijų ir kodeksų. Pagrindiniai yra šie: 1. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 kovo 5 d. priimtas nutarimas Nr. 290 “Dėl viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos patvirtinimo.”; 2. Lietuvos Respublikos reklamos įstatymas; 3. Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas priimtas 1996 m. kovo 25 d.; 4. 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje priimta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. (Ją Lietuvos respublikos Seimas ratifikavo 1995 m. balandžio 27 d. Konvencija buvo priimta atsižvelgiant į Jungtinių tautų Generalinės Asamblėjos 1948 m. balandžio 10 d. Paskelbtą visuotinę žmogaus teisių deklaraciją.); 5. Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija dėl žurnalistikos etikos Nr. 1003 (1993), priimta 1993 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos Seimas 1995 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. 1-1046 pritarė šiai rezoliucijai.); 6. Europos Tarybos Ministrų komiteto 1989 m. kovo 15 d. priimta Europos konvencija dėl televizijos be sienų, (ją LR Seimas ratifikavo 2000 m. vasario 17 d. įstatymu Nr. VIII-1546); 7. 1999 m. vasario 23 d. Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacija Nr. R (99) 5 reglamentuojanti privataus gyvenimo apsaugą internete; 8. Alkoholio kontrolės įstatymas; 9. Tabako kontrolės įstatymas.
Elektroniniai laikraščiai. David Randall rašo: “Elektroninis laikraštis tapo realybe 1990 metų pradžioje. Kompiuterių savininkai, atitinkamai prisijungę prie tinklo, Jungtinėse Amerikos Valstijose gali gauti tokius laikraščius kaip “Washington Post”, “Los Angeles Times” ir “San Francisco Chronicle”, Lenkijoje – “Gazeta Wyborcza”, Lenkijoje – “Daily Telegraph”, Italijoje – “L`unione Sarda”, Visi šie laikraščiai ekrane naudojasi Internetu, taip vadinamu globaliniu informaciniu greitkeliu, kuris gali sujungti kompiuterius visame pasaulyje. Juo naudodamiesi, skaitytojai mato antraščių puslapį ekrane ir gali pamatyti pageidaujamą straipsnį, nurodę atitinkamą antraštę. Tokie tiesiogiai pasiekiami laikraščiai paprasčiausiai apeina įprastinius spausdinimo ir skirstymo etapus. Tai ne tik didžiulis kaštų taupymas, bet ir tuoj pat išsprendžiamos problemos, susijusios su su valstybinėmis monopolijomis ar priemonių spausdinimui ar platinimui trūkumų.
Kad gyvuotų elektroniniai laikraščiai, be abejonės, reikia, kad šalyje daugelis turėtų kompiuterius ir kad būtų kokia nors apsaugos forma, kad laikraštį gautų tik sumokėję prenumeratoriai – ši problema dar neišspręsta. Taip pat būtina, kad reklamuotojai būtų pasiruošę naudotis tokių laikraščių paslaugomis. Reklamuotojams elektroniniuose laikraščiuose yra tam tikri sunkumai, nes skaitytojai patys gali pasirinkti, į ką žiūrėti ir į ką ne. Dabar naudojami du būdai šiai problemai spręsti. Kalbant apie klasifikuotus skelbimus, skaitytojams suteikiama galimybė pareikšti pageidavimą ir gauti reklamas, sakykim, tik apie naudotus “Mersedesus”, butus su dviem miegamaisiais, sporto įrangą ar atostogas Vokietijoje. Kalbant apie reklaminius skelbimus, juos reikėtų daryti tokius patrauklius, kad žmonės norėtų juos pamatyti. Kadangi ši technologija leidžia perduoti muziką ir judančius vaizdus, reklamuotojai, tokie kaip IBM, derina tekstą, garsą ir judančius vaizdus, kad sukurtų viliojančias reklamas.” [7:113]
Romas Gudaitis rašo, kad “2002 m. Lietuvoje buvo leidžiami 49 elektroniniai žurnalai (tik internete platinami leidiniai, naujienos, žinios interneto vartuose.)” [2]
Ateityje elektroninius laikraščius bus galima skaityti tranportabiliais kompiuteriais. Jie bus kišeninio kaukuliatoriaus dydžio. Žmonės galės ant rankos užsisekti prietaisą, išvaizda panašų į laikrodį. Jo ekrane skaitytojas galės skaityti spaudą.
Įpareigojimai. Liudvika Meškauskaitė rašo: “Visuomenės informavimo teisėje yra taikomi ir įvairūs įpareigojimai, kuriuos reikia įgyvendinti. Pavyzdžiui, Visuomenės informavimo įstatymo 24 straipsnis įpareigoja viešosios informacijos rengėjus, platintojus ir jų savininkus, išskyrus Lietuvos radijo ir televizijos komisijos licenziją turinčius transliuotojus bei Lietuvos nacionalinį rediją ir televiziją, kasmet iki kovo 30 d. Vyriausybės įgaliotai institucijai (nuo 2001 m. balandžio 5 d. – Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijai) nustatyta tvarka pateikti duomenis apie įmonės akcininkus ir dalininkus, kurie turi nuosavybės teise ar valdo ne mažiau kaip 10 procentų visų akcijų ar turto.” [6:30]
Žurnalistinė laisvė. Liudvika Meškauskaitė rašo: “Šiuo metu Lietuvoje žurnalistų redagavimo laisvei yra susiklosčiusios nevisiškai palankios sąlygos, nes didžiausių dienraščių savininkai, dažniausiai uždarųjų akcinių bendrovių didžiausi akcininkai, yra tuo pačiu ir vyriausieji redaktoriai, o tai reiškia, kad būtent jie kontroliuoja ne tik finansus, bet ir informaciją. Dažnai norėdamas iš tikrųjų pasinaudoti redagavimo laisve žurnalistas rizikuoja netekti darbo. Visuomenės informavimo priemonėse kolegialūs nepriklausomų visuomenės atstovų organai – redakcinės kolegijos – yra retenybė. Užsienio šalyse, turinčiose didesnę demokratijos patirtį, yra kiek kitaip. Pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės į vieno iš dienraščių lyderių – The Guordian – redakciją buvo priimtas nepriklausomas skaitytojų redaktorius, kurio pagrindinė užduotis rinkti, apibendrinti ir publikuoti skaitytojų nuomones bei komentarus. Tokia idėja šiame laikraštyje įgyvendinta po didelio visuomenės pasitikėjimo Jungtinės Karalystės spauda nuosmukio.” [6:144-145]
Žurnalistų pareigos ir atsakomybė. Liudvika Meškauskaitė rašo: “Viešosios informacijos rengėjai, platintojai, žurnalistai savo veikloje vadovaujasi Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kurybos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi žurnalistų profesinės etikosnormų, padeda plėtoti demokratiją ir pan. (Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio antroji dalis). Šios įstatymo nuostatos gana plačiai deklaruoja žurnalisto, kaip viešosios informacijos rengėjo ir platintojo, pareigas, o šių pareigų laikymosi priežiūra daugiausia yra adresuojama žurnalistų savireguliavimo institucijoms. Belieka pastebėti, kad šios deklaratyvaus pobūdžio pareigos yra daugiau moralinio, nei teisinio pobūdžio.” [6:145-146]
Žurnalistai privalo aiškiai atskirti žinias ir nuomones, kad nebūtų galima jų supainioti.
Valstybės parama. Valstybės parama yra teikiama dviem kryptimis: kultūrinei ir šviečiamajai veiklai visuomenės informavimo priemonėse. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui lėšų kasmet skiria Seimas iš valstybės biudžeto. Fondas yra įsteigtas kaip viešoji įstaiga.
Internetinė reklama. Straipsniuose negali būti paslėptos reklamos, nes tai draudžia reklamos įstatymo 2 straipsnio šeštoji dalis. Reklama turi būt pateikiama tokia forma ir būdu, kad reklamos vartotojas galėtų ją atskirti nuo bendrojo pobūdžio informacijos. Liudvika Meškauskaitė rašo, kad “Tokius pažeidimus nagrinėja ir už juos skiria baudas Nacionalinė vartotojų teisių apsaugos taryba. (.) Tokios priežiūros ši institucija kol kas nevykdo.” [6:182] Todėl nereikėtų stebėtis, kad elektroninėje žiniasklaidoje pasitaiko paslėptos reklamos.
Straipsniuose retai pasitaiko klaidinančios reklamos, nes ją draudžia Reklamos įstatymo 2 straipsnio ketvirtoji dalis. “Ar Lietuvoje naudojama reklama nėra klaidinanti, kontroliuoja konkurencijos taryba, kuri turi teisę priimti sprendimą dėl reklamos pripažinimo klaidinančia.” [6:184]
Elektroninėje žiniasklaidoje gali būt naudojama lyginamoji reklama. Tačiau “kai kuriose šalyse lyginamoji reklama yra iš viso draudžiama. Pavyzdžiui, Kanadoje lyginamoji reklama gali būti pagrindas apkaltinti šmeižtu. (.) Vokietijoje lyginamoji reklama yra draudžiama, išskyrus tuos atvejus, kai joje esanti informacija yra visuomenei įdomi, pavyzdžiui, informacija apie sveikatai kenksmingus produktus.” [6:185]
“Taip pat draudžiama reklamuoti įstatymų uždraustą ar neteisėtą veiklą bei prekes ir paslaugas, kurių gamyba ir(ar) pardavimas (teikimas) yra įstatymų uždrausti.” [6:187]
Lietuvos nacionalinis radijas negali transliuoti reklamos “valstybės paskelbtomis gedulo dienomis, transliuojant valstybinės reikšmės renginius ir vaikams skirtose laidose.” [6:192] Tai draudžia Lietuvos nacionalio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio nuostatos. “Pagal šio įstatymo nuostatas komercinė reklama taip pat neturėtų būti transliuojama Lietuvos nacionalinio radijo (.) informacinėse ir švietimo programose ar laidose.” [6:192] Tačiau šios nuostatos yra deklaratyvaus pobūdžio ir praktikoje dažnai pažeidinėjamos.
Sveikatos priežiūros paslaugoms reklamuoti negali “naudoti paciento vardą, pavardę, įvaizdį, remtis sveikatos priežiūros institucijų sveikatos priežiūros specialistų ar jų profesinių organizacijų rekomendacijomis.” [6:193]
“Lietuvoje gali būt reklamuojami tik į valstybinį vaistų registrą įrašyti vaistai. Draudžiama receptinius vaistus reklamuoti per radiją, televiziją bei elektroninėmis informavimo priemonėmis.” [6:193]
Ginklus ir šaudmenis reklamuoti gali tik specialistams skirti leidiniai. Interneto svetainės negali reklamuoti advokatų veiklos. Jos negali reklamuoti tabako gaminių, nes tai draudžia tabako kontrolės įstatymas. Radijo stotys negali transliuoti alkoholio reklamos darbo dienomis nuo 15 val. Iki 22.30 val., o savaitgaliais ir moksleivių atostogų dienomis – 8 val. Iki 20.30 val. (išskyrus alkoholinių gėrimų, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija neviršija 22 proc., reklamą).
Likus 30 valandų iki rinkimų (referendumo) pradžios ir rinkimų (referendumo) dieną radijo stotys negali tracsliuoti agitacijos.
Pasitaiko atvejų, kai ji paskelbia tikrovės neatitinkančias žinias, kurios žemina asmens garbę ir orumą.
Darbas pogrindyje. Kai kurie patyrę žurnalistai bando dirbti ir pogrindyje. Tai labai daug laiko reikalaujanti veikla. Ji gali žlugti. Žurnalistas gali būt sučiuptas. Kartais tai gali būti ir fiziškai pavojinga. Yra keletas situacijų, kai šis būdas yra vienintelis straipsniui parašyti. Žurnalistai pogrindyje tiria kriminalinę veiklą ir būna, kad jie patys būna įtraukti į ją. O dėl to kyla daugiau sunkumų, arba net visai būna neįmanoma gintis. Žurnalistams kartais tenka dirbti ir su žmonėmis, kurie juos gali sužaloti. Papildomas pavojus kyla tiriant nelegalią prekybą. Tada žurnalistai būna pardavėjo ar pirkėjo vaidmenyje.
Šaltiniai. David Randall rašo: “Geriausi siužetai iš niekur. Jie lyg perkūnas iš giedro dangaus nukrenta, kai mažiausiai tikiesi, ir būna tokie keisti, kad niekas nedrįstų jų išsigalvoti. Kas gi dar prieš kelerius metus būtų galėjęs pagalvoti, kad rašys straipsnį apie keleivinį lėktuvą, patyrusį avariją dėl to, kad rusas lakūnas leido savo paaugliui vaikui perimti valdymą?
Tačiau tokie straipsniai visoje laikraščius užpildančioje medžiagoje sudaro atskirą grupę. Dažniausiai tai vietinės ir tarptautinės reikšmės įvykiai, avarijos, atsitikimai, katastrofos. Daugumoje atvejų žinią apie tai labai greitai praneša visos informacijos priemonės. Priešingame spektro gale yra ta daugybė straipsnių, kurie numatomi iš anksto: spaudos konferencijos, oficialūs pranešimai, rinkimai, pasisakymų publikacijos, vizitai, atidarymai, uždarymai, bylų klausimai ir kt. Tai planuojami straipsniai, jie pažymimi laikraščio naujienų skyriaus kalendoriuje ir jų publikavimas numatomas iš anksto.” [7:35]
Savaitraščių ir dienraščių tematika. Juose aptariami politikos, ekonomikos, namų ūkio, madų, sveikatos, vaikų priežiūros klausimai. Jie skelbia patiekalų receptus, teikia naudingų patarimų mėgstančioms megzti ir siūti. Juose aptariamos ne tik buities problemos, bet diskutuojama ir moters karjeros, jos visuomeninio vaidmens klausimais. Publikuojami rašiniai apie žymiausias pasaulio ir Lietuvos moteris. Leidiniai rašo socialinėmis temomis. Jie rašo mitybos, kosmetikos, intymaus gyvenimo temomis. Juozas Keliuotis rašo: “Skaitytojas yra įpratęs spaudoj viską matyti: ir atvykusius diplomatus, ir suvažinėtą žmogų, ir prezidento medžioklę, ir besiprausiantį karį, ir dainuojančią garsią solistę, ir darbininką, malkas skaldantį, ir kalbantį diktorių, ir smogiantį boksininką, karalių ir ūkininką, žmones ir gyvulius, Pietų ir Šiaurės kraštus. (.)
Spauda labai gerai jaučia praktinio smalsumo jėgą ir todėl negaili vietos naudingoms naujienoms. Ji ūkininkui praneša apie naujausius ūkininkavimo būdus, apie nujaučiamas ūkio gaminių kainas, apie numatomus žemės mokesčius. Ji darbininkams teikia žinių apie steigiamas naujas įmones, apie socialinius sąjūdžius, reikalaujančius jiems geresnių gyvenimo sąlygų. Ji amatininkus painformuoja apie naujus techninius išradimus, kurie patobulina jų darbą. Ji prekybininkams ir pramoninkams teikia naujienų apie viso pasaulio prekybos ir gamybos gyvenimą, apie leidžiamus jam tvarkyti įstatymus, apie numatomas prekių ir gaminių paklausas ir kainas. Ji ir medikui, ir inžinieriui, ir dvasiškiui, ir mokytojui, ir valdininkui nepagaili praktinio pobūdžio informacijų, naudingų jų profesijų praktikavimui. O politikams ji kasdien patiekia daugybę medžiagos, kuri jiems vienokiu ar kitokiu būdu gali būti naudinga.” [4:61-62]
Nepasirašęs pavardės autorius rašo, kad pasak M. Drungos “šiuo metu publikacijose per daug demagogijos, paviršutiniškumo.” [w]
Žiniasklaidos vaidmuo šiandininėje situacijoje. Krescencijus Stoškus sako: “Anksčiau žiniasklaida bandė atsiriboti nuo politinių interesų ir grupuočių, o dabar yra labai užsiangažavusi.
Labai mėgstamos yra dikusijų laidos. Iš tiesų, jos yra ne diskusijų, o ginčų laidos. Suvedamos skirtingų partijų grupuotės viena prieš kitą, tačiau jos ne diskutuoja, o ginčijasi. Diskusijos yra toks žmonių susitikimo būdas, kai keičiamasi nuomonėmis, siekiant kokio norsbendro tikslo, bandant surasti tiesą, sudaryti sutartį, derybas užbaigti. Diskusijose turi būti bendras tikslas, kuris nėra vienos kurios nors šalies kompetencijoje. O dabar yra kviečiamos grupės, kurios nuolatos pjaunasi. Man tai panašu į gladiatorių kautyne, kai susirenka publika didžiulėje auditorijoje (paprastai, televizijoje). Kuo daugiau kraujo, kuo daugiau jie pešasi, tuo gražiau atrodo. Per tai, aišku, daug kas išaiškėja. Aš nenoriu pasakyti, kad ginčai nereikalingi. Išaiškėja iš esmės tų žmonių mąstysena, jų ydos. Tačiau, kai visąlaik organizuojamos tokios priešpriešos, nieko švaraus nelieka. Visi pradeda priekabiautivienas prie kito mano, kad surasdami kito krislelį ir jį išdidindami, kitą žmogų diskredituoja, o save paaukština. Bet kiekvienas patenka į tokią pat situaciją. Po šitokių debatų, tarkime prieš rinkimus žmonės tampa visiškai dezinformuoti. Mane stebina, kad politikai neretai priekaištauja žmonėms, jog pastarieji nežino, ką pasirinkti. Iš ko pasirinkti, kai po tokių debatų paaiškėja, kad nėra iš ko rinktis?! Visi nešvarūs, visi dėmėti, vienas kitą puola. Nėra bendrų kriterijų. Dabar, kai valstybė po nepriklausomybės atgavimo ima stabilizuotis, laikytis tos pačios priešpriešų organizavimo metodikos darosi labai žalinga valstybei. Politikai sako, jog kaimiečiai nieko nesupranta, o jie, politikai, išmintingi, profesionalai, žino realią padėtį. Mane šis paradoksas visada stebino – paprastas žmogus, gyvenantis nuošalyje nuo politikos, žemę ariantis, kurio traktorių sustabdo, pakiša mikrafoną, – jis kalba kaip išminčius. Jis suvokia, kad visi tie mechanizmai dirba patys sau. Dalykų, kurie rūpi paprastam žmogui, niekas nesvarsto arba paliekami trečiame plane. Ta išmintis ateina iš galimybės atsistoti į nešališką poziciją.” [5:9]
Laisvė naudotis internetu. Ne visų valstybių gyventojai gali viską skaityti internete, ne viską gali žiūrėti ir klausytis. Pavyzdžiui, Vytautas Černiauskas rašo: “Naujas Kubos įstatymas apribos gyventojų prieigą prie interneto ir taip gaunamas Vakarų žiniasklaidos naujienas. Telefono linijomis reikiamame internete galės naršyti tik tie, kuriems suteikiama ši teisė, tai yra, valstybės tarnautojai, partijos veikėjai, gydytojai. Valstybinė telefonų kompanija aptiks neteisėtai prisijungusius ir uždraus jiems prieigą prie interneto. Tokiu būdu tūkstančiai kubiečių, interneto ryšiu besinaudojantys iš savo namų, nebeteks tokios galimybės.
Vyriausybės teigimu, ši priemonė reikalinga tam, kad būtų “reguliuojamas prisijungimas prie interneto komutuojamosiomis linijomis, taikant priemones, kurios padeda apsisaugoti nuo slaptažodžių vagysčių, piktavališkų veiksmų ir nesąžiningo bei neteisėto šios paslaugos naudojimo”.
Naujasis įstatymas labiausiai paveiks nemažą skaičių vartotojų, kurie naudojasi interneto sąskaitymis bei kompiuteriais, pasiskolintais ar įsigytais juodojoje rinkoje.
Iki šiol nemažai kubiečių turėjo retą galimybę skaityti Vakarų žiniasklaidą per internetą.” [1:15]
Lietuviškos internetinės TV laidos ir radijo stotys. Iš interneto galima parsisiųsti televizijos laidų ir jas pasižiūrėti patogiu laiku. Yra ir tokių svetainių, kuriose galima tik esant prisijungus prie interneto žiūrėti TV laidas. Pirmiausia norėčiau apžvelgti svetainę www.tv.lt. Iš šios svetainės galima parsisiųsti įvairių Lietuvos televizijų naujausių ir senesnių laidų. Čia galima rasti keturių pagrindinių Lietuvos televizijų laidas: “Baimės faktorius”, “Ekipažas”, “Ultra”, “A. Čekuolio laida”, “Negali būti”, “Autopolitas”, “Komanda” ir kt.
Svetainėje http://www.5ci.lt/Default.asp?DL=L&TopicID=4&NewsID=72528&Ar cMonth&ArcYear= (nei autoriaus, nei pavadinimo nėra) rašoma: “Šiuo metu intensyviai deramasi su Lietuvos televizijų studijomis dėl televizijos laidų tiesioginio transliavimo bei jų tęsimo internete. Tinklalapyje bus galima ne tik tiesiogiai žiūrėti televizijos laidas, bet ir realiuoju laiku jas aptarti, diskutuoti su pašnekovais pokalbių kambariuose, gauti papildomos naudingos informacijos apie vieną ar kitą laidą, perskaityti anonsus, apžvalgas. Čia jau galima peržiūrėti kai kuriuos LNK laidos NK TV siužetus.
Jau dabar per LNK žinias pranešant orų prognozes tiesiogiai interneto kamera transliuojamas vaizdas iš didžiausio Baltijos šalyse verslo ir prekybos centro „Europa” 31-ojo aukšto. Tiesiogiai bet kuriuo paros metu stebėkite Vilniaus miesto panoramą iš paukščio skrydžio!” [3]
Tomas Mrazauskas rašo: “Jau kelis mėnesius didesnio pralaidumo ryšio linijomis besinaudojantys lietuvaičiai internete gali žiūrėti lietuviškas TV laidas. Šių paslaugų teikėjai teigia, kad tam pakanka 56 Kb/s spartos modemo, tačiau iš karto pasakysiu, jog ir šiaip nekokia vaizdo transliavimo kokybė jungiantis per modemą tampa dar prastesnė. Įdomus sutapimas: pristatant TV programas internetu transliuojančią “TV.LT” svetainę spaudos konferencijoje dalyvavęs “Lietuvos telekomo” atstovas lyg tarp kitko užsiminė, kad netrukus LT pradės nuomoti sparčias ADSL (256 Kb/s-8 Mb/s) ir netgi šviesolaidines (iki 100 Mb/s) linijas. (.)
Interneto portale “TVNET” (www.tvnet.lt) tekstines naujienas bandoma jungti su vaizdo reportažais iš rodomų laidų. Turinys suskirstytas į žinių, laisvalaikio ir “Online TV” skyrius, lankytojams siūloma nemokama el. pašto dėžutė, tinklapio suasmeninimo galimybė. “Online TV” siūlo internetu pasižiūrėti LTV “Panoramą”, “Aktualų interviu”, LNK “Žinias”, “Savaitės panoramą” ir “Dviračio žynias”. Yra laidų archyvas. (.)
Kol kas nė viena iš minėtų svetainių netransliuoja BTV laidų. “TV.LT” atstovas tvirtino, jog “Baltijos televizija” jau domisi interneto galimybėmis, BTV laidas turėtume pamatyti jau netrukus, be to, turinį papildys naujos kitų televizijų laidos. R. Perminas sakė, kad svetaine labiausiai džiaugiasi užsienio lietuviai. Žvilgtelėjus į “Top 100” (www.top100.lt) statistiką matyti, kad abi svetainės jau turi nemažas užsienio šalių, kuriose gyvena ar lankosi jų vartotojai, kolekcijas.
Įvairiu laiku žiūrint “TV.LT” laidas siuntimo greitis svyravo nuo 33 Mb/s iki 110 Mb/s, grotuvas rodė 5-15 kadrus per sekundę (įprasto televizoriaus vaizdo kokybė – 24 kadrai). Vaizdai kartais sustodavo, bet šią problemą pavyko išspręsti padidinus įprastą tarpinės atminties dydį nuo 5 sek. iki 10 sek.
“TVNET” siuntimo greitis svyravo nuo 40 iki 45 Kb/s, vaizdo kokybė – 8-11 kadrai per sekundę. Šios svetainės vaizdo siuntimo sparta mažesnė, bet stabilesnė – veikiausiai dėl to, kad prastesnė siužetų kokybė (50 Kb/s, o “TV.LT” – 100 Kb/s). Testuojant naudota 128 Kb/s skirtinė linija.
Esminis “TV.LT” ir “TVNET” skirtumas – tai, kad pirmąją reikėtų vadinti interneto televizija, o antrąją – žinių portalu. Tą atspindi ir statistika: televizijoje vaizdo klipai peržiūrimi kur kas daugiau kartų nei portale.
Man regis, Voratinkliui labiau tiktų tik internete ir niekur daugiau rodomos laidos. Kol kas jų pasiūla nedidelė. Vienas ryškiausių, bet itin specifinių pavyzdžių – Seimo (www.lrs.lt) posėdžių transliacijos.
Internetinėms vaizdo transliacijoms iš Seimo pradžią davė liepą iš bendrovės “Sonex kompiuteriai” pasiskolintas AK su “ATI ALL -in Wonder” vaizdo plokšte. Seimo “Novell” tinklo administratoriaus Rimanto Paliušio iniciatyva pradėti filmuoti plenariniai posėdžiai – jų įrašai buvo skirti Informacijos analizės skyriui.
Liepos viduryje sumanyta Seimo svetainėje pateikti aktualių televizijos laidų įrašus, bet sutikimas gautas tik iš A. Siaurusevičiaus – taip po www.lrs.lt stogu atsirado “Spaudos klubas”. Norėta sudaryti galimybę per internetą žiūrėti “Panoramos”, “LNK žinių”, “TV3 žinių”, “Paskutinės kryžkelės”, kitų informacinių ir publicistinių laidų įrašus, bet nesutiko jų autorių teisių savininkai.
Prieš rinkimus Vyriausioji rinkimų komisija suteikė teisę Seimo svetainėje transliuoti rinkiminių laidų įrašus (BTV “Ringą” ir kelias “Vilniaus televizijos” programas). Spalio pabaigoje pradėjus veikti “TV.LT” nuspręsta, kad tikslinga rodyti tik tiesiogiai su LRS veikla susijusius įrašus: posėdžius, spaudos konferencijas. Artimiausiu metu planuojama įsigyti vaizdo kamerą ir tiesiogiai iš Seimo internetu transliuoti spaudos konferencijas. Nuo spalio 19 d. galima matyti tiesiogines Seimo posėdžių transliacijas (įrašai pateikiami nuo lapkričio 8 d.).
Šiandien Seimo svetainėje galite rasti posėdžių ir konferencijų transliacijas, 2000 m. Seimo rinkimų laidų archyvą (www.lrs.lt/rinkimai/20001008), laidos “Spaudos klubas” vaizdo ar garso įrašų archyvą (www.lrs.lt/SpaudosKlubas).
“Piko” metu Seimo transliacijų kokybė ir sparta prastoka, bet sekmadienio vakarą posėdžiai matomi 80 Kb/s ir 9 kadrų per sekundę kokybe (ko gero, buvome vieninteliai, sekmadieniais per internetą žiūrintys Seimo posėdžių įrašus J ). Per penkias dienas į lapkričio 9 d. posėdžio įrašą (jis buvo paskutinis rašant straipsnį) buvo kreiptasi 702 kartus. Tik 70 iš visų kreipinių buvo išoriniai, t.y. 632 vartotojai jungėsi iš Seimo, – pasak transliacijų rengėjų, jiems ir skirtas šis įrašas. Transliaciją gali stebėti iki 30 išorinių vartotojų, bet vargu ar atsiras daug smalsuolių norinčių pažiūrėti visą posėdį, nes jis trunka 10 valandų. Serveris prie interneto prijungtas 10 Mb/s linija, o įrašai pateikiami 80 Kb/s kokybe. Seimo viduje naudojama “Multicast” technologija, o išorinėms reikmėms – “Unicast” (ją naudoja visi aptarti projektai).
Norint palengvinti įrašo peržiūrą, jis sudalytas išskiriant svarbesnius dienos klausimus. Toks dalijimas naudojamas tik “TVNET” svetainėje.
Internetinis žurnalas “Penki kotinentai Online” (http://online.5ci.lt) jau kuris laikas šalia straipsnių pateikia jų garso įrašus ir vaizdo reportažus. Nuo interneto televizijų jie skiriasi tuo, kad ši medžiaga niekur kitur neskelbiama. Be to, čia nenaudojama srautinio transliavimo technologija, reportažus galima parsisiųsti ir tik po to peržiūrėti. Vieniems tai pliusas, kitiems – minusas, mat sugaištama daugiau laiko. Kita vertus, dėl to išsaugoma pastovi vaizdo kokybė.
Rašant šį straipsnį tinklapyje buvo tik keturi reportažai. Palyginti su interneto televizijų archyvais, tai tik lašas jūroje, bet visi jie – per jokią įprastą televiziją nerodyti autoriniai darbai. Filmai koduojami WMV formatu 100 Mb/s ir 15 kadrų per sekundę kokybe. Aišku, norėtųsi daugiau, bet yra kaip yra. Statistikos apie kreipinių skaičių gauti nepavyko. Šių vaizdo pasakojimų trukmė – nuo 2 iki 15 minučių, failų dydis 2-10 MB, taigi turintiems didesnio pralaidumo liniją parsisiuntimas tetrunka tik kelias minutes. Modemų savininkų tai irgi neturėtų pernelyg išgąsdinti. (.)
Filmai yra filmai, o televizija yra televizija: nemanau, kad tikslinga vienus ar kitus perkėlinėti iš įprastos aplinkos į kompiuterį. Gal ateityje AK ir bus pajėgūs atkurti tokią pat vaizdo ir garso kokybę, turės didelius ekranus, galingus prijungiamus projektorius ir t.t. Bet šiandieninė internetu parsisiųstų vaizdo siužetų ar kino filmų kokybė vargu ar gali patenkinti bent kiek išrankesnį vartotoją. Be to, internete norėtųsi matyti daugiau autorinės medžiagos, o ne televizijos laidų įrašų.
Galiausiai – kol nesibaigs “Lietuvos telekomo” monopolis, vargu ar tokie projektai bus naudingi ir populiarūs dėl šiandieninių ryšio kainų.” [j]
Iš svetainėje www.vilnius.lt/new/vadovybe.php%3Fopen%3D4%26root%3D2%26sub
_cat1%3D460+laida+sostin%C4%97&hl=lt esančio archyvo galima parsisiųsti TV laidos “Sostinė” įrašus. Seniausia laida – 2002 10 08 d. O svetainėje http://www.btz.lt/tv/15/tv.htm galima žiūrėti TV5 kanalo laidą “Kertinis akmuo”. Joje rodomi pamokslai ir pokalbiai dvasinėmis temomis. Surinkus adresą http://www.takas.lt/dsl/takasfm.php?section=pr⊂=2 galima klausytis pirmojo lietuviško internetinio daugiakanalio (4 kanalai) radijo. Takas FM” – tai virtuali radijo stotis, ištisą parą internetu transliuojanti įvairių žanrų muziką. Šiuo metu radijas transliuoja tik muzikos kūrinius – laidos bei reklama netrukdo klausytojams mėgautis mėgstama muzika.
Internete galima klausytis daugelio Lietuvoje populiarių radijo stočių, tokių kaip: Lietuvos radijo pirmoji programa, “M1”, “Radijocentras”, “Pūkas”, “Lietus” ir kt.
Mokyklų leidiniai. Svetainėje http://www.ipc.lt/21z/projektai/nbpedanet.htm#l galima rasti moksleiviškų leidinių adresus. Džiugu tai, kad interneto dėka mokyklos gali leisti netgi bendrus leidinius.

IŠVADOS

žmogus, turintis kompiuterį ir interneto ryšį gali skaityti viso pasaulio internete patalpintą spaudą ir klausytis radijo stočių nepriklausomai nuo to, kurioje šalyje jis tuo metu būtų. leidiniai gali laisvai dėti spalvotas iliustracijas. Kartais žiniasklaida pažeidžia teisę į privataus gyvenimo neliečiamybę. Lietuvoje žiniasklaidos tradicijos gana jaunos. Kitose šalyse yra aiškesnė žiniasklaidos priemonių diferencijacija: egzistuoja “geltonoji” spauda, o kartu ir labai gerai vertinama profesionalioji spauda. Lietuvoje trūksta tiriamosios žurnalistikos. Pasiūla šiandien didele dalimi ir formuoja paklausą. Viešosios informacijos rengėjai, platintojai ir žurnalistai turi viešąją informaciją pateikti teisingai, tiksliai ir nešališkai. Internetinė žiniasklaida turi laikytis visos eilės įstatymų. Dar neatrasta apsaugos forma, kad elektroninį laikraštį gautų tik sumokėję prenumeratoriai. Šiuo metu Lietuvoje žurnalistų redagavimo laisvei yra susiklosčiusios nevisiškai palankios sąlygos, nes didžiausių dienraščių savininkai, dažniausiai uždarųjų akcinių bendrovių didžiausi akcininkai, yra tuo pačiu ir vyriausieji redaktoriai. Pasitaiko atvejų, kai internete paskelbiamos tikrovės neatitinkančios žinios. Kartais žurnalisto darbas yra fiziškai pavojingas. Žiniasklaida dabar yra labai užsiangažavusi. Jau kelis mėnesius didesnio pralaidumo ryšio linijomis besinaudojantys lietuvaičiai internete gali žiūrėti lietuviškas TV laidas. Nuomonių įvairovė išsaugo demokratiją. Interneto galimybės yra beveik neribotos. Elektroninė žiniasklaida turėtų teikti daugiau informacijos apie teisės į privatų gyvenimą apsaugą. Niekas neturėtų pažeidinėti žmogaus teisės į privatumą. Šiuolaikiniame Lietuvos visuomeniniame ir politiniame gyvenime išskirtinai svarbi yra žiniasklaida. Žurnalistai (priešingai tam, nei kai kurie apie juos galvoja) negali išgelbėti pasaulio, tačiau jie gali padėti jo gyventojams jį suprasti. Ir jie gali padaryti dar vieną dalyką. Gali teikti išsamios informacijos paslaugas, kurios padės skaitytojams geriau tvarkyti savo gyvenimus.
Per žiniasklaidą žmonės gali tam tikra prasme kalbėtis kaip reikia teisingai valdyti valstybę. Prezidentinis skandalas, kad ir kaip ir kas jį vertintų, neabejotinai padėjo susicementuoti pilietinei visuomenei. Daugiau ir svarbiausia drąsiau pradėta kalbėti apie žiniasklaidą, jos galias bei atsakomybę. Akivaizdu, kad per internetą girdimas radijas, matoma televizija, o pastaruoju metu ir vis labiau plintantys internetiniai laikraščiai tuo galingesni, kuo silpnesnis informacijos vartotojas. Internetu naudonant palydovinį ryšį galima naudotis net laivuose, plaukiojant jūrų ir vandenynų platybėmis. Visiems surasti įdomius straipsnius padeda paieškos svetainės, arba tokios svetainės kaip www.press.lt. Šiuo metu žiniasklaidoje per daug demagogijos, paviršutiniškumo.

LITERATŪRA

1. Černiauskas Vytautas. Draudžiamas internetas ir uždarbis “iš šalies” // Žurnalistų žinios, 2004 m. Nr. 1, p. 15
2. Gudaitis Romas. 2001-2002 m. analitinė apžvalga “Demokratinės visuomenės informavimo kultūros plėtros gairės” P. 3-4. // www3.lrs.lt/owa-bin/owarepl/owa/ U0113703.doc
3. http://www.5ci.lt/Default.asp?DL=L&TopicID=4&NewsID=72528&ArcMonth=&ArcYear= (nei autoriaus, nei pavadinimo nėra, nes tai naujienų skyrelis), [interaktyvus], žiūrėta 2004 11 19 d.
4. Keliuotis Juozas. Žurnalistikos paskaitos. – Kaunas: VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETO LEIDYKLA, 2000 m. p. 61-62
5. Kruvinus ginčus televizijoje turi keisti diskusijos. “Žurnalistų žinių” rdaktorius Andrius Sarcevičius kalbasi su kultūros kongreso tarybos pirmininku, filosofu Krescencijumi Stoštumi // Žurnalistų žinios, 2004 m. Nr. 2, p. 9
6. Meškauskaitė Liudvika. Žiniasklaidos teisė. – Vilnius.: Teisinės informacijos centras, 2004 m. p. 30, 70, 120, 121, 144-146, 157, 182, 185, 187, 192
7. [j] Mrazauskas Tomas. TV per internetą: pasiūla ir paklausa. [interaktyvus], prieiga per internetą http://www.nkm.lt/078-079/internetas.htm Žiūrėta 2004 11 16 d.
8. Randall David. Universalus žurnalistas. – Kaunas: UAB “Judex”, leidimo metai nurodyti tik angliškojo varianto. Amsterdam, 1998 m. P. 35, 113
9. Žiniaskaida, kuri padeda žmogui. ŽŽ redaktorius Andrius Sarcevičius kalbasi su VU Filosofijos fakulteto Politologijos katedros docente dr. Lidija Šabajevaite // Žurnalistų žinios, 2004 m. nr. 1, p. 9

Leave a Comment