Kartų problemos

TURINYS
ĮVADAS ..............................2
I. GENERACIJA ARBA KARTA ..............................3
II. PROBLEMOS IR KONFLIKTAI ..............................3
III. PROBLEMŲ PRIEŽASTYS ..............................3
IV. VERTYBĖS KARTŲ SANTYKIUOSE ............................4
V. KEIČIASI LAIKAI – KEIČIASI ŽMONĖS ..........................5
VI. PROBLEMŲ SPRENDIMAI ..............................6
VII. SKIRTINGŲ KARTŲ TARPUSAVIO SANTYKIAI LIETUVOJE .............7
1. Tarpasmeninių santykių lygmuo ......................9
2. Socialinis kultūrinis santykių lygmuo ..................10
3. Organizacinis-struktūrinis santykių lygmuo ...............11
IŠVADOS ..............................13
LITERATŪRA ..............................14ĮVADAS
Žmonių santykiai yra vienas svarbiausių dalykų visose gyvenimo situacijose. Norėdami gauti arba perduoti tam tikrą informaciją, žmonės turi bendrauti tarpusavyje, o ar pavyks tai įgyvendinti, priklausys nuo to, ar pasisekęs bus pokalbis, diskusija, ar žmonės supras vienas kitą.
Nei viienas žmogus negali gyventi vienas, tačiau gyventi tarp žmonių ir bendrauti su jais taip pat nėra lengva. Kiekvienas iš mūsų pasirenka sau tinkančią elgesio kultūrą.
Dažnai šeimos kultūra perduodama iš kartos į kartą. Psichologai teigia, kad jauni žmonės dažnai stengiasi elgtis taip, kaip panašiose situacijose elgtųsi jų tėvai. Net kurdami šeimą, jaunuoliai dažnai bando atkurti savo tėvų šeimos modelį.
Tačiau dažnai pasitaiko, kad tėvų ir vaikų nuomonė nesutampa, nevienodas įvairių reiškinių suvokimas ir jų vertinimas gana dažnai sukelia tarp jų ginčytinas siituacijas, o dėl ko kyla įvairios problemos.
Šio darbo objektas – kartų problema. Tikslas – paanalizuoti kartų problemas.
Uždaviniai pasirinkti šiam tikslui pasiekti:
• Išsiaiškinti kas tai yra karta ir kas tai yra problema;
• Kodėl kyla problemos;
• Kokie yra kartų santykiai Lietuvoje;
• Kaip keičiamės keičiantis laikui;
• Kokia yra šiuolaikinė karta.

GENERACIJA AR

RBA KARTA

Generãcija [lot. generatio – gimdymas] – organizmų karta – populiacijos individų grupė, su bendrais protėviais susijusi vienodu giminystės laipsniu, pvz., tėvai ir vaikai – dvi generacijos;

Karta – tai tuo pačiu laiku gyvenantys artimo amžiaus žmonės, kuriuos dažnai sieja bendra istorinė, socialinė ar ekonominė patirtis bei vertybės, kurios skiriasi nuo kitų kartų. Šeimos atžvilgiu kartas sudaro vaikai, tėvai ir seneliai.

PROBLEMOS IR KONFLIKTAI

Vyresniosios kartos žmonės sunkiai dirbo, kad užsidirbtų pinigus ir padėtų pamatus. Jie jaučia, jog jaunoji karta yra sugadinta ir į esamus pamatus žiūri nepakankamai rimtai. Tokia situacija sukelia grėsmę vieno iš sąveikos dalyvių suformuluotam tikslui ir sudaro problemą (problemà [gr. problēma – uždavinys, užduotis] – uždavinys, iškylantis tikslingoje žmonių veikloje ir reikalaujantis teorinio arba praktinio sprendimo arba sudėtingas, sunkiai išsprendžiamas klausimas) ir to pasekoje kyla konfliktinė siituacija.
Konfliktinė situacija- tai prieštaringos šalių pozicijos kokiu nors klausimu, siekimas priešingų tikslų ir įvairių priemonių jiems pasiekti naudojimas, interesų nesutapimas ir t.t.
Dažnai konfliktinės situacijos pagrindą sudaro objektyvūs prieštaravimai. Tačiau kartais pakanka kokios nors smulkmenos- nevykusiai ir nelaiku pasakytų žodžių, nuomonės, kitaip tariant, incidento,- ir konfliktas gali prasidėti.
Konfliktu tarp kartų laikytina bendravimo sferos sandūra, kilusi dėl žmonių prieštaringų tikslų, elgesio, nuostatų pakeliui į savo tikslus. Konflikto kilimą lemia objektyvūs ir subjektyvūs faktai. Jis priklauso nuo išorės (aplinkos) konteksto, kuriame tarpsta ir vy

ystosi. Konteksto dalis- socialinė psichologinė terpė (aplinka), o ne vien artimiausioji asmenybės aplinka.

PROBLEMŲ PRIEŽASTYS

Tėvai, vaikai seneliai dažnai tarpusavyje nesutaria, kyla problemos, konfliktai dėl:
o Bendravimo ir bendradarbiavimo (šaukimas, rėkimas, kritika, ignoravimas);
o Gyvenimo būdo (plaukų stilius, narkotikai ir alkoholis, vairavimas, seksualinės vertybės);
o Vaiko auginimo;
o Politikos ir religijos;
o Darbo atlikimo;
o Namų ruošos ir išlaikymo.
Konfliktai kylantys tarp kartų šeimoje yra natūrali ir tikėtina problema. Jie buvo dažni, yra dažni ir bus tikriausiai dažni visada. Muzika, apsirengimas, laisvalaikio praleidimas ar kokie kiti dalykai visuomet skirs tėvus ir vaikus.

VERTYBĖS KARTŲ SANTYKIUOSE

„Kodėl jis valgydamas nenusiima kepurės?“, „Ką tai reiškia, jog tu negali eiti apsipirkti sekmadieniais?“, „Kaip tu gali su manimi taip kalbėti. Aš niekad taip nedrįsau kalbėti su savo tėvais.“, „tik per mano lavoną tu parsivesi čia gyvent savo draugę“. Tokius ar panašius teiginius pokalbiuose mes galime išgirsti tūkstan.čiuos šeimų visame pasaulyje. Tai pokalbiai tarp kartų ir visa tai dažniausiai dėl skirtingo požiūrio į vertybes ar iš vis dėl skirtingų vertybių. Tėvai tikisi, kad jų vaikai konkrečiose situacijose elgsis ar galvos taip kaip manė, kad juos išmokė. O vaikai, net ir suaugę vaikai, supranta, kad gina savo vertybes, o ne tas, kurias norėtų tėvai.
Padėtis be išeities tikriausiai bent kažkuriam laikotarpiui arba visiems laikams. Nėra tokio aiškaus metodo, kaip sutarti šeimos nariams es

sant skirtingoms vertybėms.
Vertybės gali reikšti tvirtus principus, kuriais vadovaujasi visuomenė ir gali saugiai ir taikai gyventi kartu. Daugumos mūsų poelgius atspindi mūsų vertybės. Kadangi kiekvienas žmogus siekia suaugti ir subręsti, tai jis lengvai pasirenka tas vertybes, kurių dėka jo gyvenimas tampa sėkmingesnis ir reikšmingesnis ir tada elgesys remia tokias vertybes ir jos stiprėja ir žmogus gyvena tomis vertybėmis ir jų moko savo vaikus, o vaikai siūlomas vertybes gali priimti arba ne. Jų gyvenimo situacijos ir kasdieninė veikla gali būti visiškai skirtinga, negu ta, kuri buvo ar yra jų tėvų. Tai kas yra sėkmingas ir reikšmingas gyvenimas jiems gali būti radikaliai skirtingas negu jis yra tėvams.
Socialinė, ekonominė, medicininė ir politinė tikrovė, kuri formuoja jaunosios kartos tikrovę ir jos sąlygas yra skirtinga negu prieš tai buvusių kartų.
Jauni vaikai dar neatradę savo vertybių ir gali paprasčiausiai maištauti tėvų kontrolei.
Pačios universaliausios vertybės yra tos, kurios stiprina mūsų asmenybę ir tarpusavio santykius. Kada susiduriame su problemomis šeimoje, primindami sau vertybes , padedame atrasti sprendimą.
Kaip sveiki ir normalūs žmonės mes privalome gerai jaustis. Mes privalome turėti orumą, kilnumą ir savigarbą. Mes turime jausti, jog valdome patys savo gyvenimus ir galime daryti sprendimus. Mes turime duoti pagarbą kitam ir taip pat ją gauti iš kitų. Todėl kai susiduriame su
u konfliktais, kuriuos ištiktųjų norime išspręsti, mes privalome prisiminti, jog tai yra ir mūsų poreikiai ir mūsų oponento. Mes turime suprasti, kad vertybės keičiasi, atsižvelgiant į socialinių ir aplinkos sąlygų kitimą.

KEIČIASI LAIKAI – KEIČIASI ŽMONĖS

Dabar Lietuvos visuomenė išgyvena vertybių sistemos virsmą – akivaizdu, kad skirtingų kartų vertybių sistemos jau nesutampa vien dėl amžinojo kartų konflikto, bet ir todėl, kad kartos orientuojasi į skirtingas gyvenimo aplinkybes, nes ištiktųjų gyvenimas labai pasikeitė. Vertybių konfliktas įvyksta tuomet, kai viena vertybė prieštarauja kitai arba ją riboja.
Kiekvienas jaunuolis labai aktyvus, todėl neišvengiamai susiduria su įvairiausiais žmonėmis, reiškiniais ir sunkumais, kuriuos jis turi įveikti pats, nes jau yra savarankiška asmenybė. Deja, dėl savo neišmanymo ir naivumo dažnas “nusvyla nagus”. Reikėtų pabrėžti skirtumą tarp dabartinio jaunimo, jo tėvų ar dar ankstesnių kartų jaunystės. Vyresnieji augo ir brendo palyginti ramioje aplinkoje. Jiems viskas buvo daug aiškiau: baigi mokyklą, kur nors įstoji, po to nesunkiai gauni darbą ir t.t. Mūsų laikų jaunuomenė gyvena natūraliosios atrankos sąlygomis. Nepaisant to, kad mokslo pažanga leidžia vis labiau modernizuoti visas gyvenimo sritis, kai kada pasijuntame tarsi bendruomeninėje santvarkoje. Žiauri konkurencija prasideda jau mokyklos suole. Kartais noras padėti, draugiškumas ir kitos vertybės nublanksta prieš begalinį troškimą gauti gerą pažymį. O ir besimokant aukštojoje mokykloje ne visada lemiamu faktoriumi lieka žinios. Dažniausiai, kovojant dėl vietos po saule, laimi apsukriausieji, bet nebūtinai protingiausieji. Laukinis kapitalizmas iš tiesų pasirodė laukinis. Vertybių susidvejinimas verčia žmogų nuolat blaškytis. Jaunuolis žino, kaip viskas turėtų būti, teoriškai jam aišku, kas gera, o kas bloga, tačiau realybė kitokia. Elementarus pavyzdys: studentas nežino, ar duoti nusirašyti grupės draugui, nes tas, gavęs geresnį pažymį, išstums iš valstybės finansuojamų vietų, reikės mokėti už mokslą.

PROBLEMŲ SPRENDIMAI

Vaidai,. kaip žinia, nieko gero neatnešantis reiškinys. Jų pasekmės kartais gana skaudžios ir vienai, ir kitai besivaidijančiai pusei: griūva tarpusavio santykiai, pakertama vienybė. Tad kas tos visa griaunančios ir dezorganizuojančios ambicijos? Kaip jos pasireiškia?

Dažniausiai abi besivaidijančios pusės, ar tai būtų tėvai ir vaikai, seneliai, būna įsitikinusios, jog savo griežta pozicija jos gina savo autoriteto orumą ir garbę. Tai žmonių santykiams suteikia šaltumo, formalumo. Jei pakitus situacijai kyla poreikis keisti poziciją, elgesį, pajuntamas pavojus, jog gali būti pažemintas minėtas orumas. Tas, nenugalėtas argumentais, nerimas neleidžia peržiūrėti savo tvirtos nuostatos, reglamentuojančios kaip pasielgti esant naujoms aplinkybėms. Ir santykius panašiais atvejais sugadina aklas ir visiškai sustabarėjęs laikymasis vienokio ar kitokio sumanymo, pasiekti tikslą, kuris būtų naudingas abiem.
Atstumas bendraujant įpareigoja gerbti vieniems kitus. Dažniausiai žiūrima, ar gerbia mane. Neskubama pažvelgti, ar aš gerbiu kitą, nuspręsdamas, kaip jis turėtų pasielgti ir versdamas jį elgtis būtent taip, o ne kitaip. Jei kiekvienas pagalvotų, ar jis gerbia kitos kartos atstovą, į kurį nukreiptas jo veiksmas, gal jo pasiūlymas yra iš esmės geresnis, nors paremtas vien patirtimi be teorijos, daugelio vaidų ir nesusipratimų šeimose bei darbe būtų išvengta. Santykiai šiltesni, jei jie grindžiami pasitikėjimu, kuris ateina jaučiant saikingą vyresniojo rūpestį.
Kartų santykius lydi tos pačios problemos. Nesusipratimų bei problemų sprendimą ir šalinimą lemia kito asmens gerbimas. Bendraujant svarbu stengtis nepažeminti kito. Toks bendravimas leidžia kitam asmeniui patirti laisvę renkantis ir garantuoja susitarimo sėkmę. O tai lemia darnius santykius bei vienybę, siekiant bendro tikslo. Kartais tėvams vienoks ar kitoks vaiko pasirinkimas gali būti ne tik nemalonus, bet ir net neparankus. Jei abi bendraujančios pusės gerbs viena kitos apsisprendimą kaip asmenų teisę, neniekins jo, ieškos tokio apsisprendimo prasmės, tai nesunkiai supras viena kitą, ir jų santykiai bus darnūs.
Bendraujant nei vienas neturi jaustis vergu, kuris verčiamas paklusti kito nuomonei. Siekiant suderinamumo, našumo ir harmonijos, geriausias kelias – rinktis kartu, arba bent jau išsiaiškinti, kokių veiksmų geriau imtis, norint pasiekti bendrą tikslą. Tik tada, kai vaikas suvoks ir jaus vyresnįjį kaip patarėją, o ne kaip „vergvaldį“, galima tikėtis vienybės, „kilnojančios kalnus“.

SKIRTINGŲ KARTŲ TARPUSAVIO SANTYKIAI LIETUVOJE

Istorinė tautinių judėjimų bei nacionalinių valstybių formavimo ir įtvirtinimo patirtis byloja, kad jie dažniausiai būdavo sėkmingi tais atvejais, kai į tuos procesus įsiliedavo visos socialinės, tarp jų ir demografinės struktūros, kai joms būdavo būdingas koherentiškumas.
Bendrame tautos ir civilizacijos sociodinamikos mechanizme visais istoriniais laikais didelės reikšmės turėdavo skirtingų amžiaus kartų ryšiai, skirtingų generacijų sąveikavimas. Istorinių įvykių poveikis skirtingoms generacijoms labai netolygus, nevienareikšmiškas, kad visa tai yra sąlygojama kartų gyvenimo sąlygų. Kartų fenomenas yra vienas iš svarbiausių faktorių, skatinančių istorinio vystymosi dinamikos atsiradimą kultūros erdvėje.
Sąvoka „socialinis laikas“ bene geriausiai nusako tų įvykių ir procesų krūvį, kurį patiria kiekviena karta, ir tą poveikį, kuris kiekvieną iš jų paženklina savitu, tik jai būdingu mąstysenos ir elgsenos ženklu.
Jaunoji karta labiausiai imli svetimų kultūrų įtakoms, ypač naujaisiais ir naujausiais amžiais. Ir bene daugiausiai „darbuojasi“ diegdama svetimos arba bendrosios kultūros elementus. Taip elgdamasi ji paprastai net nesusimąsto, kokią lemtingą sumaištį Tėvynėje tie svetimi elementai gali sukelti. Šitoje jaunesniosios generacijos veržlumo sukeltoje sumaištyje ir gelbsti vyresniosios išmintis, santūrumas. Ta proga primintina beveik visiems žinoma priešprieša. Pirma, jeigu dominuoja persvara į vienu ar kitu būdu išreika.lautą jaunosios kartos pagarbą ir ištikimybę vyresniesiems, senolių priesakams, matome sukaustytą, nelanksčią visuomenę, archaišką gyvenimą. Antra, pagarbos ir priesakų ignoravimas atveria kelią futurizmui – nepamatuotam, neišmintingam ateities projektavimui, ir etnokultūrinio tęstinumo slopinimui, tautinės kultūros savaiminiam neprievartiniam nykimui.

Lietuviškoji šios priešpriešos specifika ta, kad orientacijomis į praeitį, savotišku savos istorijos mitologizavimu lietuviai ir sėmėsi ištvermės, stiprybės likti nenugalėtais nors dvasia, nors savo istorine-kultūrine atmintimi, vylėsi išlikti kaip tauta ilgais negandų šimtmečiais ir ypač pastaruoju penkiasdešimtmečiu. Ši orientacija yra tiesiog įsigėrus į vyresniosios generacijos kūną ir kraują, bet vidėto neperimtina ir atmetama jaunesniosios, ir todėl šiandien ypač komplikuoja, dramatizuoja skirtingų amžiaus tarpusavio santykius visuose lygmenyse: ir asmeniniame, ir visuomeniniame, ir valstybiniame.

Taip pat, be kitų tautų nepalankių aplinkybių kartų santykiuose kardinalių permainų kelia ir modernizavimas, demokratinės, atviros pilietinės visuomenės formavimasis, planetarinės integracijos sklaida. Matyti, kad ir pilietinės demokratijos šalyse jaunoji karta, iš prigimties būdama energingesnė, imlesnė naujovėms ir mažiau sukaustyta socialinio paveldo bei patirties, postmodernizmo sąlygomis demonstruoja drąsų, įžūlų atsiribojimą nuo tradicinės kultūros, istorinės-kultūrinės atminties ignoravimą, tėvų vertybinio pasaulio nepripažinimą. Postmodernioji visuomenė įteisino kažkada Dž.Loko deklaruotą principą – individualizmui, asmeniui suteikė pirmumo teisę lyginant su jo socialiniu įsipareigojimu, su jo priedermėmis bendruomenei, sociumui. Suklestėjo principas „Būk savimi“, teigiantis asmens, individo savirealizacijos teisę, plėtodamas instrumentinio proto ( kada žmogaus veiksmai matuojami naudos principu).Seniau į archaizmą orientuoti visuomenės žmonės „būdavo prirakinami prie tam tikros jiems skirtos vietos, vaidmens ir proto, nuo kurių nukrypti buvo beveik neįsivaizduojamas dalykas“, o šiais laikais, suklestėjus individualizmui, jo tamsioji pusė „yra asmens susitelkimas į save, kuris mūsų gyvenimą padaro lėkštą ir siaurą, jį nuprastina ir verčia vis mažiaus domėtis kitų žmonių gyvenimais ir visuomene.

Štai tas bendrasis kultūros fonas, kuriame klostosi to paties etnosociumo narių, bet pasiskirsčiusių skirtingomis kartomis tarpusavio santykiai. Psichologine prasme tai pakankamai dramatiškas procesas, kurį ypač skausmingai išgyvena vyresnioji karta matydama ne tik jį pagimdžiusio, socializavusio pasaulio nuvertėjimą, bet dar ir pakankamai akivaizdų ir drastišką, vyresniųjų patirtį ignoruojantį jaunosios kartos savų galių demonstravimą. Tokia atsiribojimo nuo vyresniųjų filosofija nuo seniausių laikų yra siekęs apsiginkluoti jaunimas tose visuomenėse, kuriose tegul ir negiliai, bet egzistuodavo socialinės pažangos tradicija. Ką jau kalbėti apie tas visuomenes ir etnosociumus, kurių gyvenimas varpyte išvarpytas ne tik nenutrūkstama ir nuolat intensyvėjančia kaita, bet ir rimtai pažeista etnokultūrine organizacija.

Palankių nepriklausomybės atkūrimui sąlygų susipynimas su vyresniosios kartos išsaugota tautine savimone bei tautinės laisvės ilgesiu buvo apvainikuotas pergale. Tuo tarpu jaunosios kartos vaidmuo, skirtingai nuo panašių judėjimų kitais laikotarpiais ir kitose socialinėse erdvėse, Lietuvoje buvo antraeilis, neatitinkantis tai kartai įprasto avangardinio, revoliucinio vaidmens. Tokio reiškinio pasekmės yra platesnės, negu įprasta manyti. Palyginus pasyvi jaunosios kartos pozicija audringais tautos atgimimo metais iš esmės lėmė panašų tolesnį jo vaidmenį politiniame lietuvių tautos gyvenime, teisingiau pasakius – eliminavo jaunimą iš to gyvenimo. Jis liko ir toliau abejingas dabar jau savo nepriklausomos valstybės likimui, o tuo pačiu, tolimesnis idealizmui ir atviresnis pragmantizmui, greitos, apčiuopiamos naudos siekimui. Tačiau kaip tik idealizmo, pasiaukojimo ta.utos labui stoka atveria vartus ir šiaip agresyviai vykstančiai supranazionalizmo sklaidai. Ir tojo sklaida aptinka jaunimą neintegruotą intencyvių socialinių trancformacijų metais vykstančiame pilietinės demokratizacijos ir atviros visuomenės formavimosi procese.

Tačiau kaltinti jaunąją kartą už jos nepakankamą įsitraukimą į tautos politinį ir socialinį gyvenimą neleidžia moralinės teisės. Jos pilietinį pasyvumą lėmė sovietinis laikotarpis, kur pagal tradiciją visas politinio gyvenimo, žmonių socialinio aktyvumo reguliavimas buvo sutelktas vienose despotiškos partokratijos rankose. Jaunimo nupilietinimas, jo politinis ir pilietinis indiferentiškumas yra dar vienas iš nepakankamai suvoktų ir įvertintų „juodojo“sovietinio palikimo liudijimų.

Tarpasmeninių santykių lygmuo

Šiuo atveju juos suprantame kaip tiesioginius, natūralumu alsuojančius senelių, tėvų ir vaikų tarpusavio santykius; kaip tiesioginį įtakojimą vienas kito mąstymui ir elgsenai. Šis lygmuo apima tai, kas įprasta vadinti „gyvąja atmintimi“.

Skirtingų kartų tarpusavio santykiuose matome vos bepulsuojantį, ankstesniems laikams ypač būdingą buvusį kultūrinių-dvasinių vertybių, paprasčiausios žmogiškos patirties tęstinumą. Tokios pamatinės bendravimo sąvokos, kaip darbas ir pareiga, meilė ir ištikimybė, tauta ir Tėvynė ir pan., šiandien suprantamos gana skirtingai ir tas skirtingumas dažnai niekais paverčia gerąsias ir vienų, ir kitų suartėjimo, konstruktyvesnio dialogo paskatas.

Aštuoniolikmečio jaunuolio šiandien nebejaudina jo tėvų gyventas nepilnavertis gyvenimas sovietiniais metais. Nebejaudina ir tai, kad jo seneliai buvo Sibiro tremtiniai, kad tų senelių bendraamžiai, pasiaukodami už Tėvynę, guldė galvas ne tik 1941-ųjų birželio pabaigoje sukilę prieš bolševikus, bet ir visą pokario dešimtmetį kovoję nelygioje beviltiškoje kovoje su atėjūnu, siekusiu aneksuoti protėvių žemę. Jaunuolio, suprantančio ir imančio tik tai, kas jam atrodo modernu, šiuolaikišką, ką pripažįsta jo bendraamžiai, nejaudinanti pakelėse užsilikę ar nauji kryžiai, nei jo paties močiutės išaustos lovatiesė, nei kažkur dar girdimos natūraliai dainuojamos liaudies dainos ar kažkieno rankomis virkdoma armonika. Visi tie dalykai jam atrodo iš svetimo nutolusio ir nebereikalingo pasaulio, atsiduodančio muziejų ir saugyklų pelėsiais.

Tuo tarpu nuėjusių istorijon laikų pasaulis skirtingoms generacijoms buvo vientisas ir suprantamas. O modernusis pasaulis pasidalija į du skirtingus kontinentus – praeitį ir ateitį. Tokį jo susiskaldymą paaštrino dar ir staigus lietuvių tautos šuolis iš priverstinio režimo į laisvės būvį.

Socialinis kultūrinis santykių lygmuo

Jį suprantame kaip skirtingoms generacijoms būdingą savitą mentalitetą, kuris gali būti nusakytas vartojama kalba ir jos prasmėmis, tautiškumo suvokimu, religiniu ir politiniu užsiangažavimu, doroviniais įsitikinimais ir kt. kultūrinės tapatybės bruožais.

Tarp kitų pakankamai neįvertintų skaudžių žymių, kurias paliko sovietinis režimas, reikia pripažinti gana ryškų jaunimo apolitiškumą, jo indiferentiškumą lietuvių tautos, kaip integruoto etnosociumo, likimui ir apskritai – nesidomėjimą valstybės ir visuomenės politiniu gyvenimu. Tačiau jaunimo apolitiškumas pasireiškia ne vien kaip tautinio patriotizmo „išsitrynimas“, jo atrofija, bet ir kaip jų pačių pilietinio susiskaldymo, nesugebėjimo organizuotis, kaip suvešėjusio anarchinio individualizmo ir egocentrizmo rezultatas.

Skirtingai nuo jaunosios kartos, vyresnieji (tėvų ir senelių kartos) išsaugojo ne tik sovietiniais metais įvairiais pavidalais dangstytą ir vis dėlto išsaugotą patriotizmą, tautos laisvės ilgesį, bet ir ganėtinai veiksmingą jaunystės, brendimo metais dar iš tradicinės kultūros paveldėtą sąveikavimo su kitais kultūrą, jam būtiną bendruomeniškumą, pozityvaus grupizmo siekimą. Šitos bei joms panašios aplinkybės ir sąlygojo palyginus aktyvų vyresniosios kartos ir santykinai pasyvų jaunesniosios kartos dalyvavimą lietuvių tautos atgimime. Pirmosios ak.tyvumą palaikė jos „žvalgymasis“ į praeitį; į tai kas būta tarpukario Lietuvoje ir dar anksčiau – kas dingę Didžiosios Kunigaikštystės istorijos ūkiuose. Tokį „žvalgymąsi“ ji siūlo ir jaunesniajai kartai, manydama, kad praeitis gali suteikti įkvėpimo dabarties darbams: kad istorinė atmintis – tai ta esminė priemonė, būdas, leisiantis užtikrinti lietuvių tautos ir jos kultūros tęstinumą.

Tačiau įsisiūbavus politinių ir socialinių transformacijų vandenynui gana greitai išaiškėjo, kas jaunoji karta, kuri jau anksčiau gyveno nuo visuomeninių interesų izoliuotą gyvenimą, visai nelinkusi klausytis vyresniųjų pamokymų, jog ji turi „savų rūpesčių“ ir linkusi gyventi savų orientacijų bei interesų pasaulyje. Paaiškėjo, kad jai artimesnis yra sekimas bendraamžiais, gyvenančiais svetimose šalyse, nekritiškai priimant jų elgsenos normas; kad jai patrauklesnis geocentrinis pragmatizmas, o ne politinis idealizmas; ji lengviau priėmė iš vakarų sklindantį „instrumentinį protą“ ir kultūros modulizmo bei pilietinės laisvės individui teikiamus privalumus. Regėjo ji ir gana aiškų vyresniosios kartos susiskaldymą, jos dalies politinę ir dorovinę veidmainystę, kurią suprato kaip artimą tautinių, patriotinių idealų išdavystei.

Gana skirtingos startinės ir vėlesnės abiejų kartų pozicijos tik dar labiau išryškino ir šiaip, jau sovietiniais metais įsitvirtinusį tarpusavio kultūrinį-vertybinį bei psichologinį atotrūkį, susvetimėjimą.

Organizacinis – struktūrinis santykių lygmuo

Šiuo atveju į jaunesniosios ir vyresniosios kartų ryšius galime pažvelgti kaip į tam tikrų tikslų siekiančias jų vienalytes ar mišrias grupes, į jų grupinį, organizuotą sąveikavimą ir to sąveikavimo kultūros specifiškumą. Organizacinio-struktūrinio skirtingų generacijų bendravimo pobūdį lemia anksčiau nusakyti reiškiniai bei bruožai. Tačiau čia esama savos specifikos, į kurią reikia atkreipti dėmesį.

Sovietinis laikotarpis, visuotinai praktikavęs priverstinį žmonių organizavimą, paliko ne vieną ganėtinai sunkų šleifą. Vieną iš jų galėtume pavadinti neorganizuoto žmogaus pasirodymu. Tai socialinis užkratas, aiškiai juntamas ne tik šiandien, bet jį jausime ir ateityje. Tai socialinė liga, kuri mus dar ilgai ribos, skirs nuo kitose šalyse susiformavusių pilietinių visuomenių. Jas visas jungia išskirtinis bruožas – savaiminis piliečių būrimasis į interesų tikslines grupes ir organizacijas, kurių dėka sprendžiamos ne tik savos problemos, atstovaujami ir ginami ne tik savi interesai, bet ir bendrieji sociumo, kontroliuojama valdžios institucijų veikla.

Mes taip pat turime daug visuomeninių, nevyriausybinių organizacijų. Vienos užgesdamos, kitos stiprėdamos vis dėlto plečia savo veiklą. Tačiau bendras jų potencialas toks, kad kol kas jos nėra lygiavertės partnerės savo jėgomis organizuotis ir dalyvauti dialoge su valstybės institucijomis. Ir ne tik su jomis. Šių organizacijų ir susibūrimų nariai – tie patys individualiu ir grupiniu egocentrizmu, politiniu ir pilietiniu indiferentiškumu sergančio etnosociumo nariai. Tais bruožais galima paaiškinti ne tik piliečių organizacinį nepilnavertiškumą, bet ir jų nesugebėjimą tarp organizuotų grupių palaikyti bent kiek konstruktyvesnį, dalykiškesnį dialogą bei sąveikavimą, suteikiantį visam pilietiniam judėjimui didesnį prasmingumą.
Pasak Aleksio de Tokvilio, visuomenė, kurios nariai – tik „savo pačių viduje užsisklendę“ individai – tai tokia visuomenė, kurios valdyme mažai kas norės aktyviai dalyvauti. Iš to nenoro ar nesugebėjimo pilietiškai organizuotis autorius išvedė kitą išvestinę, kurią pavadino „švelniuoju despotizmu“ – savotiška politinės diktatūros forma. Ji gali imituoti demokratines formas, periodiškai skelbti rinkimus. Tačiau tikrovėja tai bus valdžia, kurios veiksmų nesugebės kontroliuoti ją palaikęs elektoratas – eiliniai rinkėjai. Kad visuomenės neištiktų tokia lemtis būtina gyva politinė kultūra, piliečių sugebėjimas dalyvauti savanoriškose asociacijose, kelių lygių valdžioje ir mokėjimas pastarąją kontroliuoti.

.Vadinamąja organizacija anemija arba „neorganizuotu žmogumi“ ypač išsiskiria nūdienos jaunoji karta. Jaunimo vengimas organizuotis, o ir susiorganizavus nesugebėjimas sąveikauti ne tik su vyresniaisiais, bet ir su savo bendraamžiais, imtis ir realizuoti rimtesnes programas, veikimas pagal principą „kas sau.“ ir pan., rodo ne tik giliai įsišaknijusį pilietinį infantilizmą, bet ir nusako lietuviškojo etnosociumo negalias ateičiai, jo nepasirengimą ateinantiems naujiems istoriniams išbandymams.

Ši su tautos likimu tiesiogiai susijusi problema, rodos, taip ir lieka nesuprasta valstybinių ir ypač švietimo institucijų.IŠVADOS
Jau gerą dešimtmetį po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, sparčiai keičiantis visuomenės santykiui su aplinka, tradiciniai elgsenos modeliai vis labiau praranda savo įtaką. Kalbama, kad santykis tarp kartų praranda savo reikšmingumą, vis daugiau ryškėja atotrūkis tarp jaunimo ir vyresnių kartų – tėvų, senelių, prosenelių. Toks atitrūkimas kelia socialines įtampas, kurios įtakoja visos visuomenės tarpusavio santykius, sunkina bendravimą įvairiuose santykių lygmenyse: tarpasmeniniame, visuomeniniame, valstybiniame.
Pagrindinė problema tarp kartų – kylantys konfliktai. Konfliktai tarp kartų dažniausiai vyksta dėl bendravimo ir bendradarbiavimo, gyvenimo būdo, vaiko auginimo, politikos ir religijos, darbo atlikimo ir namų ruošos ir išlaikymo t.y. dėl skirtingo požiūrio į vertybes ar iš vis dėl skirtingų vertybių.
Kadangi kiekvienas žmogus siekia suaugti ir subręsti, tai jis lengvai pasirenka tas vertybes, kurių dėka jo gyvenimas tampa sėkmingesnis ir reikšmingesnis. Socialinė, ekonominė, medicininė ir politinė tikrovė, kuri formuoja jaunosios kartos tikrovę, jos sąlygas ir vertybes yra skirtinga negu prieš tai buvusių kartų.
Konfliktinės situacijos nieko gero neatnešantis reiškinys: griūva tarpusavio santykiai, pakertama vienybė. Nesusipratimų bei problemų sprendimą ir šalinimą lemia kito asmens gerbimas.

Orientacijomis į praeitį, savotišku savos istorijos mitologizavimu lietuviai sėmėsi ištvermės, stiprybės likti nenugalėtais dvasia, savo istorine-kultūrine atmintimi, vylėsi išlikti kaip tauta ilgais negandų šimtmečiais ir ypač pastaruoju penkiasdešimtmečiu. Tačiau ši orientacija neperimtina ir atmetama jaunesniosios, ir todėl šiandien ypač komplikuoja, dramatizuoja skirtingų amžiaus tarpusavio santykius visuose lygmenyse: ir asmeniniame (senelių, tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai; tiesioginis įtakojimas vienas kito mąstymui ir elgsenai), ir visuomeniniame( skirtingų generacijų savitas mentalitetas, kuris nusakomas vartojama kalba ir jos prasmėmis, tautiškumo suvokimu, religiniu ir politiniu užsiangažavimu, doroviniais įsitikinimais ir kt. kultūrinės tapatybės bruožais), ir valstybiniame( jaunesniosios ir vyresniosios kartų ryšiai kaip tam tikrų tikslų siekiančios jų vienalytės ar mišrios grupės, jų grupinis, organizuotas sąveikavimas ir to sąveikavimo kultūros specifiškumas).LITERATŪRA
1. Grigas R. Skirtingų kartų tarpusavio santykiai Lietuvoje // Mokslas ir Gyvenimas, Nr. 11-12,

V., 1997.
2. Grumadienė L. Kalbos normos ir vertybių sistemos: kartų santykiai // Gimtasis Žodis, Nr.6,

V.,2002.
3. http://www.generationsjournal.org

Leave a Comment