CIVININĖS BYLOS IŠKĖLIMO TEISINĖS PASEKMĖS

T U R I N Y S :

1. ĮŽANGA.............................. 3
2. CIVILINIO PROCESO STADIJOS.............................. 4
3. CIVILINĖS BYLOS IŠKĖLIMAS.............................. 4
4. CIVILINIO DELIKTO NAGRINĖJIMAS TEISMINE TVARKA IR KITI ALTERNATYVŪS ŠALIŲ PASIRINKTI BŪDAI........................ 6
5. PRIEŽĄSTYS LEMIAČIOS ALTERNATYVIŲ SPRENDIMO BŪDŲ PASIRINKIMĄ. 8
6. CIVILINĖS BYLOS NAGRINĖJIMO TEISMINE TVARKA PRANAŠUMAI....... 9
7. IŠVADA.............................. 10
8. IEŠKINYS DĖL REIKALAVIMŲ, KYLANČIŲ IŠ DARBO TEISINIŲ SANTYKIŲ.. 11
9. NAUDOTA LITERATŪRA.............................. 12

ĮŽANGA

Mano pasirinkta tema „Civilinės bylos iškėlimo teisinės pasekmės“. Ją nagrinėjant teko paskaityti E. Laužiko, V.Mikelėno, V. Nekrošiaus vadovėlį „Civilinio proceso teisė“ I tomas, LR Konstituciją, LR Civilinio proceso kodeksą, „Teismų praktika, Civilinė teeisė ir civilinis procesas“. Temoje aprašytos civilinio proceso stadijos, išsamiau aprašytas civilinio proceso iškėlimas, reikalingos sąlygos šiai bylai iškelti. Na ir taip pat bandyta aprašyti kas yra geriau ar teisminis, viešas ginčų nagrinėjimas ar šių ginčų bandymas išspręsti taikiai, tarpusavyje, esant reikalui pasitelkus į pagalbą privačius ginčų sprendimo būdus.

CIVILINIO PROCESO STADIJOS

Žodis „procesas“ reiškia reiškinio ar įvykio vyksmą, tam tikrą, nuoseklią, tolygią eigą, raidą. Civilinė byla taip pat nagrinėjama nuosekliai, tam tikrais etapais, vadinamais stadijomis. Civilinio proceso stadija suprantama kaip procesinių veeiksmų ir kaip jų rezultatas susiklosčiusių procesinių teisinių santykių tam tikram proceso tikslui pasiekti visuma. CPK skiriamos tokios civilinio proceso stadijos:
1) civilinės bylos iškėlimas
2) pasirengimas civilinės bylos nagrinėjimui
3) teisminis nagrinėjimas
4) neįsiteisėjusių teismo sprendimų ir nutarčių nagrinėjimas apeliacine tvarka
5) teismo sprendimų vykdymas
6) įsiteisėjusių teismo sprendimų ir nu

utarčių nagrinėjimas kasacine tvarka
7) proceso atnaujinimas

CIVILINĖS BYLOS IŠKĖLIMAS

Civilinės bylos iškėlimas yra privalomoji teisminio nagrinėjimo stadija. Šios stadijos metu atliekami įvairūs veiksmai, kurių tikslas iškelti civilinę bylą. Teismui turi būti paduodamas ieškinys, pranešimas, kuris turi atitikti tam tikrus reikalavimus. Tada teisėjas svarsto pareiškimo priėmimo klausimą, paduodant pareiškimą kartu pateikiami įvairūs prašymai, šalinami pareiškimo trūkumai. Prie ieškinio turi būti pridėti dokumentai ir kiti įrodymai, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimus, taip pat duomenys, kad žyminis mokestis sumokėtas, bei prašymai dėl įrodymų, kurių ieškovas pateikti negali, išreikalavimo, nurodant priežastis, kodėl negalima pateikti šių įrodymų. Ieškinio priėmimo klausimą teismas išsprendžia priimdamas rezoliuciją. Šis procesinis veiksmas laikomas civilinės bylos iškėlimu. Šią proceso stadiją reglamentuoja CPK 135-139 ir kiti straipsniai.
Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje sakoma, kad asmuo, kurio konstitucinės teeisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Ar ši redakcija reiškia, kad tokią subjektinę teisę turi bet kada turi bet kuris asmuo? Be abejonės ne. Aptariamame Konstitucijos straipsnyje nurodyta tik galimybė kiekvienam asmeniui tokią subjektinę teisę įgyti esant įstatyme numatytiems pagrindams. Taigi jame yra pati subjektinė teisė, o tik vienas iš asmens teisnumo elementų – galimybė turėti tokia teisę. Ar asmuo įgis teisę kreiptis į teismą, priklauso nuo procesinio teisinio pobūdžio aplinkybių, vadinamų, teisės pareikšti ieškinį (teisė kreiptis į teismą) prielaidomis. Šios pr

rielaidos yra tokios:
1. tai ieškovo civilinis procesinis teisnumas. Tik teisnus asmuo gali įgyti, turėti procesines teises ir pareigas, taigi ir teisę kreiptis į teismą su ieškiniu.
2. ginčas, kurį išspręsti kreipiamasi, turi priklausyti teismo kompetencijai. Priešingu atveju asmuo negali pareikšti ieškinio, nes įstatyme šiuo atveju nenurodyta galimybė ginti tam tikrą subjektinę teisę pareiškiant ieškinį.
3. tai įstatymo nustatyto išankstinio neteisminio bylos sprendimo tvarkos laikymasis. Suinteresuotas asmuo, šios tvarkos nesilaikęs ir todėl praradęs galimybę ja pasinaudoti, pavyzdžiui, praėjus įstatymo nustatytiems naikinamiesiems terminams pretenzijai pareikšti, yra praradęs ir teisę pareikšti ieškinį. Kai šios tvarkos nesilaikyta, tačiau galimybė ja pasinaudoti nėra prarasta, asmuo tebeturi teisę pareikšti ieškinį.
4. nėra įsiteisėjusio teismo ar arbitražo sprendimo, priimto dėl tų pačių šalių ginčo, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Pasinaudoti teise kreiptis į teismą dėl konkretaus ginčo galima tik vieną kartą. Jeigu teismas arba arbitražas išnagrinėjo bylą iš esmės ir priėmė sprendimą, tai reiškia, kad tam tikru konkrečiu atveju asmuo pasinaudojo savo teise kreiptis į teismą.
5. teismas nėra priėmęs nutarties dėl ieškovo pareikšto ieškinio atsakymo ar dėl šalių sudarytos taikos sutarties patvirtinimo. Ieškinio atsisakymas reiškia savo reikalavimo atsakovui atsisakymą. Todėl to paties reikalavimo negalima pareikšti ateityje antrą kartą, nes galimybė kreiptis į teismą jau išnaudota. Taikos sutartis – tai ginčo sureguliavimas pačių ginčo šalių pastangomis ir abipusiais ko
ompromisais. Sudaręs taikos sutartį ieškovas taip pat laikomas išnaudojusiu savo galimybę kreiptis į teismą ir nebegali pakartotinai kreiptis su tapačiu ieškiniu.
6. teismo žinioje nėra bylos dėl tų pačių šalių ginčo, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Teismui priėmus ieškinio pareiškimą ir iškėlus bylą, ieškovas praranda teisę kreiptis su tapačiu ieškiniu į teismą pakartotinai, nes teisė kreiptis į teismą šiuo atveju jau įgyvendinta.
7. nėra ginčo šalių sudaryto arbitražinio susitarimo perduoti ginčą spręsti arbitražui.
Šalys, pasirinkusios spręsti ginčą arbitražu – neteisminiu ginčo sprendimo būdu, ir nurodžiusios tai sutartyje, kartu atsisako galimybės kreiptis į teismą. Tik pripažinus tokią sutartį negaliojančia arba pačioms sutartiems šalims tarpusavio susitarimu ją nutraukus, atsiranda teisė kreiptis į teismą su ieškiniu.

Kiekvienas suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo laikytis įstatymo nustatytų tinkamo teisės kreiptis į teismą (teisės pareikšti ieškinį) įgyvendinimo sąlygų. Tokios sąlygos yra:
1. ieškovo veiksnumas;
2. bylos teismingumas teismui, į kurį kreipiamasi;
3. ieškinio pareiškimo sutikimas su CPK 111, 135-136 straipsnių reikalavimais;
4. įgaliojimai vesti bylą, jeigu pareiškimą suinteresuoto asmens vardu paduoda jo atstovas;
5. žyminio mokesčio sumokėjimas, išskyrus atvejus, kai ieškovas atleistas nuo valstybės mokesčio.

CIVILINIO DELIKTO NAGRINĖJIMAS TEISMINE TVARKA IR KITI ALTERNATYVŪS ŠALIŲ PASIRINKTI BŪDAI

Pažeistas subjektines teises ir įstatymų saugomus interesus gina ne tik teismas. Ginčą šalys iš pradžių gali mėginti išspręsti takiai, derybų, abipusiu kompromisų būdu. Dėl ginčo jos gali kreiptis ir į kitokias valstybės ar ne

evalstybines institucijas. Vadinasi, galiojantys įstatymai nustato kelis subjektinių teisių ir interesų gynybos ir ginčų sprendimo būdus. Ginčų sprendimo būdai reiškia įstatymų nustatytą tam tikrų valstybės ar nevalstybinių institucijų veiklą sprendžiant šalių ginčus ir ginant bei atkuriant pažeistas subjektines teises ir interesus. Pagal tai, kokia institucija – valstybės ar nevalstybinė – nagrinėja ginčą, visus ginčų sprendimo būdus galima skirstyti į dvi dideles grupes: valstybinius ir nevalstybinius (privačius).

Prie valstybinių ginčų sprendimo būdų priskiriamas teisminis ginčų sprendimas, savo ruožtu dar skirstomas į administracinį, baudžiamąjį ir civilį procesus.

Be teismų, daugybę įvairių ginčų taip pat nagrinėja kitos valstybės ir savivaldybių institucijos, pavyzdžiui, policija, įvairios inspekcijos, komisijos, departamentai, ir kitokios valstybės institucijos turi teisę nagrinėti ginčus administracine tvarka. Pavyzdžiui, Ryšių reguliavimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nagrinėja pašto paslaugų teikėjų ir vartotojų ginčus. Nemažai ginčų nagrinėjama vadinamąja pavaldumo (subordinacijos) tvarka, t.y. skundas paduodamas aukštesniam pagal pavaldumą pareigūnui ar administracinei institucijai. Yra ir specialių ginčų nagrinėjimo administracine tvarka institucijų ar pareigūnų, pavyzdžiui, Seimo kontrolieriai.

Pagrindinis ir svarbiausias nevalstybinis (privatus) ginčų sprendimo būdas yra arbitražas. Tai privatus ginčų sprendimo būdas, kai konkrečiam ginčui išspręsti ginčo šalys pasirenka arbitrus arba šalių ginčo sprendimą organizuoja nuolatinė arbitražo institucija. Spręsti ginčą arbitražu galima tik šalių susitarimu, t.y. tik esant arbitražinius susitarimui. Arbitražo procedūra labai plačiai taikoma tiek tarptautiniams prekybos santykiams, tiek santykiams šalies viduje. Lietuvos komercinio arbitražo veiklą reguliuoja 1996m. balandžio 2 d. Komercinio arbitražo įstatymas.

Kai kuriuos nesutarimus gali nagrinėti įvairios visuomeninės organizacijos. Pavyzdžiui, 1991m. lapkričio 21 d. Profesinių sąjungų įstatymo 15 straipsnyje sakoma, kad profesinės sąjungos gina savo narių teises ir teisėtus interesus; specialią kolektyvinių nesutarimų nagrinėjimo tvarką numato 1991m. balandžio 4d. Kolektyvinių susitarimų ir sutarčių įstatymas; kai kuriuos darbo ginčus nagrinėja darbo ginčų komisijos, sudarytos iš darbdavio ir darbuotojų atstovų.

Ginčo šalys, minėta, taip pat gali mėginti pačios išspręsti ginčą nesikreipdamos į jokį tarpininką, o tarkime, viena kitai pareikšdamos pretenziją ( pvz. pretenzijų pareiškimo galimybė numatyta konkrečių rūšių transporto veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose, valstybės pašto veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose). Privalomą pretenzijų pareiškimą prieš kreipiantis į teismą numato 1996m. rugsėjo 12d. Prekybinės laivybos įstatymo 70 straipsnis. Visi išvardyti nevalstybiniai ginčų nagrinėjimo būdai vadinami alternatyviais ginčų sprendimo būdais ir yra plačiai taikomi užsienio šalyse.

Alternatyviais ginčų sprendimo būdais pripažįstama:
1) ginčo šalių taikinimo procedūra, kurios tikslas – pasiekti, kad šalys ginčą baigtu taikos sutartimi; atlikt taikinimo procedūrą gali šalių pasirinktas asmuo, teisėjas ar kitas valstybės pareigūnas;
2) tarpininkavimas, t.y. ginčo šalių derybos tarpininkaujant jų pasirinktam asmeniui;
3) ginčo šalių tarpusavio derybos be tarpininkų;
4) ginčo perdavimas spręsti šalių pasirinktam ekspertui, pavyzdžiui, turto vertei, turto defektams, atlyginimo dydžiui nustatyti;
5) ginčo nagrinėjimas dalyvaujant šalių advokatams ir tarpininkui.

PRIEŽĄSTYS LEMIAČIOS ALTERNATYVIŲ SPRENDIMO BŪDŲ PASIRINKIMĄ

Ieškoti ginčo alternatyvaus sprendimo būdo aplenkiant teismą skatina kelios priežastys. Pirma, bylinėtis teisme brangu: didžiąją bylinėjimosi išlaidų dalį sudaro advokato honoraras, žyminis mokestis ir kitos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos.

Antra, teisme ginčas sprendžiamas gana ilgai. Pavyzdžiui, Japonijoje vidutinė bylos nagrinėjimo trukmė pirmosios instancijos teisme yra keturiasdešimt mėnesių; Prancūzijoje – nuo šešių mėnesių iki dvejų metų; Vokietijoje – apie šešis mėnesius, Danijoje – nuo vienų iki trejų metų; Olandijoje – nuo vienų iki šešerių metų. Turint omenyje šalių apeliacijos teisę ir jų galimybę reikalauti įvertinti sprendimą ekstraordinarine (kasacine, revizijų) tvarka, civilinė byla gali būti nagrinėjama net penkiolika metų ar ilgiau.

Trečia, socialiniu, ekonominiu, galiausiai ir moraliniu požiūriu tiek šalims, tiek visai visuomenei parankiau išspręsti ginčą nesikišant trečiajam asmeniui. Šalims ginčą sureguliavus taikiai, tikėtina, kad jų ekonominiai, socialiniai, geros kaimynystės, verslo ir kiti ryšiai nenutrūks ir sėkmingai plėtosis toliau, o teisminio bylinėjimosi atveju šitai mažai tikėtina. Be abejo, labai svarbi ir visuomenės nuomonė apie teisminį bylinėjimąsi ir kitus ginčų sprendimo būdus. Pavyzdžiui, Japonijoje vyrauja visuomenės nuomonė, kad ginčų apskritai neturi kilti, o kilę turi būti sprendžiami ginčo šalims taikiai derantis. Dėl šios priežasties besibylinėjantys žmonės Japonijoje vertinami nepalankiai ir įtariai. Bene dėl tos pačios priežasties apie 95 procentai visų ginčų Japonijoje išsprendžiami šalių derybomis ir taikos sutartimis. Ne veltui Japonijoje visuomenė laikoma mažiausiai besibylinėjančia: 1994m. vienam milijonui Japonijos gyventojų teko penki šimtai civilinių bylų. Tuo tarpu JAV, o jos gyventojai pripažįstami labiausiai linkusiais bylinėtis, vienam milijonui žmonių teko 57 tūkst. civilinių bylų. Lyginant su Lietuva, pasakytina, kad 2001 m. teismuose buvo iškelta 117 428 civilinės bylos, o tai reiškia, kad vienam milijonui Lietuvos gyventojų teko apie 45 tūkst. civilinių bylų, t.y. baigiame pasivyti JAV.

Ketvirta, civilės bylos nagrinėjamos viešai, todėl apie šalių ginčą, jų tarpusavio santykius, ūkinę, profesinę ar kitokią veiklą, privatų gyvenimą ir kitas aplinkybes neišvengiamai sužino didesnė ar mažesnė visuomenės dalis. Ne retai į privatų šalių ginčą sutelkia dėmesį spauda. Tuo tarpu šalys dažniausiai suinteresuotos, kad ginčas būtų išnagrinėtas „už uždarų durų“, kiek įmanoma privatesniu būdu, nepasiuvant į visuomenės akiratį.

Penkta, išspręsti ginčą teisme reiškia tik teisinę, bet ne socialinę taiką. Priėmus sprendimą ginčas dėl teisės pripažįstamas išspręstu, tačiau šalių nuoskauda lieka, o pralaimėjusi šalis paprastai lieka ir labai nepatenkinta. Po teisminio nagrinėjimo šalių tarpusavio santykių įtampa gali tik padidėti.

Šešta, šalys, perdavusios ginčą spręsti teismui, kartais praranda jo sprendimo proceso kontrolę, nes teismas gali neleisti šalims atlikti tam tikrų veiksmų. Pavyzdžiui, kai byla susijusi su trečiųjų asmenų, viešojo intereso apsauga, teismas gali netvirtinti šalių taikos sutarties, nepriimti ieškinio atsisakymo.

Septinta, ginčo sprendimo procesas teisme reglamentuojamas įstatymo ir šalys negali pačios nustatyti jo sprendimo procedūros, pavyzdžiui, negali pasirinkti teisėjo, kuris spręs ginčą, kalbos, kuria bus nagrinėjama byla, bylos nagrinėjimo vietos ir t.t.

CIVILINĖS BYLOS NAGRINĖJIMO TEISMINE TVARKA PRANAŠUMAI

Pasaulinė patirtis patvirtina ir valstybės suinteresuotumą, kad kuo daugiau ginčų būtų išspręsta taikiai, be teismo arba išvengiant ilgo teisminio nagrinėjimo. Todėl daugelyje valstybių civilinio proceso įstatymai revizuojami, nustatoma paprastesnė kai kurių kategorijų civilinių bylų nagrinėjimo tvarka. Analogiška norma yra ir Lietuvos CPK 231 straipsnyje.

Tačiau nereikėtų pernelyg vertinti alternatyvių ginčo sprendimo būdų. Negalima neigti jų naudingumo, tačiau privalumų turi ir teisminė gynyba. Pirma, išsprendus ginčą alternatyviu būdu, dažniausiai užtikrinama tik socialinė taika, o teisė lieka neapginta.

Antra, teisme ginčą sprendžia profesionalus teisininkas – teisėjas, o šito paprastai stokojama sprendžiant ginčą alternatyviu būdu.

Trečia, teismo sprendimo įvykdymas užtikrintas prievartos galimybe, o šito nėra sprendžiant ginčus alternatyviais būdais (išskyrus, žinoma, arbitražą).

Ketvirta, aiškios ir detalios teismo proceso taisyklės padeda teismui geriau nustatyti visas ginčo aplinkybes.

Penkta, teismo procese galima reikalauti taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Šešta, galimas teismo klaidas įmanoma ištaisyti pasinaudojus instancinės teismų sistemos galimybėmis.

Septinta, bylinėjimosi išlaidų problema daugelyje valstybių sprendžiama valstybei garantuojant finansinę pagalbą ne turtingiems bylininkams.

Šie teismo proceso pranašumai patvirtina išvadą, kad teisė į teisminę gynybą yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių, įtvirtintų 1950 m. lapkričio 4d. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje. Ji reiškia, kad visus ginčus dėl civilinės teisės turi spręsti teismas. Principą, kad negali būti sričių, kurių negalėtų kontroliuoti teismas, ne viename savo sprendime patvirtino ir Europos žmogaus teisių teismas. Tačiau įgyvendinti šį principą nėra paprasta. Iš daugelio žmonių galimybę pasinaudoti teise į teisminę gynybą atima ekonominės priežastys: didelis žyminis mokestis ir advokatų honorarai teisminę gynybą darbo jiems neprieinamą. Idealus teisingumo įgyvendinimo modelis, pagal kurį visi ginčai dėl teisės būtų nagrinėjami teisme, o valstybė turėtų pareigą subsidijuoti neišgalinčius, daugeliui valstybių, net ir labai pažangių, kol kas tėra siektina svajonė, nors eiti šiuo keliu jau mėginama.

IŠVADA

Bandydamas, atskleisti savo pasirinktą temą iš pradžių išvardinau visas civilinio proceso stadijas, išskirdamas vieną iš privalomųjų teisminio nagrinėjimo stadijų – civilinės bylos iškėlimas, kuri ir įeina į mano pasirinktą temą, taip pat teises pareikšti ieškinį prielaidas, tinkamas teises kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygas.

Ginčus galima spręsti dviem būdais arba tai daryti viešai per teismus arba privačiai (arbitražas, šalių derybos, tarpininkavimas, taikinimo procedūros, ginčo sprendimas dalyvaujant ekspertui, ginčo sprendimas dalyvaujant šalių advokatams). Tiek teisminiu, tiek privačiu būdais yra savų minusų ir savų pliusų. Mano manymu kiekvienas žmogus pradėdamas veltis į ginčus ar norėdamas apginti savo teises, turėtų gerai apmąstyti kuris būdas jam yra labiau priimtinesnis, kuriuo būdu bus tiksliausiai atstatyti jo teisėti interesai, subjektinės teisės, kuriuo būdu jis patirs mažiau žalos.

Leave a Comment